Protas

Minties feonomenologija

Mintys ir gebėjimas mąstyti yra vienas iš įdomiausių žmogaus sugebėjimų, kuris apipintas paslaptimis, sąmokslo teorijomis, sureikšminimu arba susireikšminimu ir t.t. Mąstymas yra išskirtinis žmogaus bruožas, kuris kitose rūšyse rudimentiniu pavidalu jeigu ir egzistuoja, tai yra ne tokio masto, kaip žmogaus. Tai reiškia, kad ši jo dalis labai svarbi. Ji svarbi ir pačiam žmogui ir kitiems. Su mąstymu įprasta sieti žmogaus sumanumą, išradingumą, inovatyvumą, kūrybingumą, nuo kurių priklauso žmogaus sėkmė. Ši sėkmė reiškiasi santykiuose su pasauliu, galimybe jį pažinti ir išnaudoti; ir su kitais žmonėmis, nes nuo mąstymo priklauso žmogaus rangas. Trumpai tariant, mintys, mąstymas, šalia išorinės galios, tiesiogiai susijęs su valdžia, tai yra, jis yra ginklas su kitais kovojant dėl valdžios. Čia svarbūs tokie aspektai – gali būti siekiama parodyti savo pranašumą prieš kitus arba atvirkštinė valdymo priemonė – kitų žmonių mąstymo sistemos sužalojimas su smegenų lobotomija: šitaip valdomi „žemesni“ visuomenės sluoksniai. Todėl bent šį tą žinoti apie mintis labai svarbu. Aišku, kadangi didesniu ar mažesniu laipsniu mąsto visi žmonės, net tie, kurie yra nuslopinti, tai jie žino kas yra mintis iš savo vidinės patirties. Tačiau kartais būna sunku tą patirtį perkelti į kitų žmonių sąmonę. Dažnai nepagalvojama, kad kitoje galvoje viskas vyksta taip pat. Galimi du santykiai: kitas gali atrodyti sureikšmintas, nepasiekiamas, „daug kartų protingesnis“; arba sumenkintas, kai nesuvoki, kad kitas iš esmės toks pats, ir kuo didžiuojiesi tu, tuo galėtų didžiuotis – jei nebūtų žalojimo – ir bet kas kitas. Mintys ne išskirtinė tam tikrų žmonių privilegija, bet bendras standartinis visų rūšies atstovų bruožas, kurio priskirti išimtinai sau – neturi teisės niekas.

Hierarchinė sistema pagrįsta keliais pagrindiniais kriterijais: galia, turtu ir protu. Nesunku suvokti, kodėl laisvoje sistemoje protas yra pagrindinis kriterijus. Juk turint pranašesnį protą ir įdėjus darbo bei pastangų, galima padidinti savo galią, pavyzdžiui, technologijomis; ir ekonominėje sistemoje, sugebant organizuoti gamybos faktorius ir konkuruoti rinkose su kitais žmonėmis, galima susikrauti turtus. Be to protas yra paklausus kaip paslauga, už kurią galima gauti gerą atlyginimą ir tai yra prielaida, kuri leidžia kilti hierarchijos laiptais. Todėl hierarchinėje visuomenėje, proto, mąstymo, minties klausimas – labai aktualus. Tai yra konkurencinės sėkmės pagrindas. Kadangi konkurencija labai nuožmi, nes visi nori stovėti aukščiau už kitus, prigalvota daugybė būdų, kaip sutvarkyti kito žmogaus protą individualiai arba dar svarbiau, kaip pakirsti gebėjimą konkuruoti visoje žemesnėje („darbininkų“) kastoje – šiuo tikslu visiems vaikams dedami mąstymo slopinimo implantai. Nepaisant to, visi suvaromi į mokyklas ir jiems 12 metų įrodinėja, kad jie yra niekam tikę. Labiau tikę tie, kurių tėvai turtingesni arba aukščiau stovi.

(daugiau…)

Proto paslaptys (3)

Kelios pastabos

Dabartinėje civilizacijoje protas laikomas vienu iš žmogaus sėkmės gyvenime garantų. Joje vidinės konkurencinės kovos vyksta būtent šiuo pagrindu. Protas yra sureikšmintas, paverstas žmogaus vertės matu ir net savotišku stabu. Tačiau mane domina ne propaganda, bet tai, kaip yra iš tikro. O tai nuo žmonių slepiama, teorijos cenzūruojamos. Nerodomi nei pasiekimai neuromoksle, nei kognityvinėje psichologijoje. Smegenų žievės žemėlapiuose į vadovėlius net nededamos pirminės ir antrinės mąstymo zonos vieta bei kokiais principais jos veikia. Visų šių išvardintų dalykų priežastis paprasta – protas naudojamas valdymui, todėl per didelis žmonių išmanymas laikomas žalingu – pradės neklausyti…

Nepaisant to, pradėjus ieškoti atsakymų gyvenime, iškyla ir šie klausimai: Kas yra protas? Kokios jo galimybės? Ir kiek ieškodamas atsakymų galiu juo pasitikėti? Prote nėra daug paslapčių. Tai, kas lieka paslėpta netrukdo suprasti šio žmogaus sugebėjimo esmę ir galimybes. Proto „paslaptys“ rašau tik perkeltine prasme ir su šiokia tokia ironija, nes iš tikro nėra jokių paslapčių, tik mistifikacijos, kad žmonės tikėtų ir aklai sektų paskui kitų protą, atsisakę patys naudotis jo galimybėmis. Tačiau mistifikacijų šydo nutraukimas neturi sukelti iliuzijos, kad protas menkavertis, nes jeigu žmogui ir lemta atskleisti tiesą pačiam, tai protas, vis dėlto, yra vienintelis kelias. Tačiau jis turi būti apvalytas nuo tamsos ir apgavysčių. Protas neturi būti nei pervertinamas, nei nuvertinamas.

Protas yra introjekcijos dalis, kurios pamatas yra žmogaus sąmoningumas. Introjekcija sąmonę vadinu todėl, kad ji iš esmės yra išorinės informacijos įtraukimas į sąmonės vidų. „Intro“ lotynų kalboje reiškia „į“, „į vidų“, o „iacere“ – „mesti“.

Introjekcija turi du pagrindinius elementus: substanciją, į kurią įtraukiama ir atvaizduojama informacija ir kuri kyla iš pačios tikrovės gelmės (siela) ir pats informacijos srautas, kuris perkeliamas į vidų ir perduoda duomenis aplinkos atvaizdo formavimui. Tad žmogaus sąmonės burbulas yra ne kas kita, kaip aplinkos informacijos įtraukimas ir jos toks pertvarkymas, kad žmogus galėtų išlikti ir judėti toliau.

(daugiau…)

Proto demistifikavimas

Kartais gali kilti sunkumų, norint perprasti kitą žmogų – jo tam tikras mintis arba teorijas. Sunkiai perprantamas gali būti, pavyzdžiui, mokslininkas, filosofas, politikas, ezoterikas, magas, mistikas ar kitoks okultistas. Tačiau šią padėtį nesunku ištaisyti, tereikia įsisavinti kelis universalius proto veikimo principus. Kas yra galutinis produktas, turėtų būti aišku – tai kalba, arba tekstas. Šie dažniausiai būna suprantami, tačiau klaustukas yra ta sistema, iš kurios tekstas ateina. Tai yra protas.

Pamėginkime apibrėžti kas yra protas? Protas – tai kopija, dubliuotas empirinio pasaulio atspindys. Tačiau jis ne vientisas, bet padalintas į elastiškus fragmentus, kurių kiekvienas turi pavadinimus ir savo vidinę semantinę struktūrą. Kaip visuma ši struktūra yra asociacinė holograma, į kurią įtrauktas visas išorinis ir vidinis pasaulis. Po šį asociacijų tinklą laksto elektrinis signalas, ir kai koks nors mazgas sužadinamas, ta struktūra projektuojama į mąstymą, kurį vadinu senso-kognityvine sinteze, ir šitaip atsiranda mintis. „Senso“ – reiškia sensorinis, arba juslinis, į tai nukreiptas sąmonės dėmesys išorėje; o „kognityvinė“ – reiškia, kylanti iš proto, t. y., sąmonės pažinimo galių.

Šitaip galima išskirti dvi vietas smegenyse, tarpusavyje susietas tampriais ryšiais. Pažinimas yra hierarchinis: turintis savo objektą ir pamatinę struktūrą, kuri šiam objektui primetama. Objektas yra pasaulis, santykiai, daiktai, o struktūra yra į vidų įtraukta ši išorinė sistema. Įtraukiant pasaulį į vidų, jis virsta asociacijų tarp elementų, santykių ir perspektyvų visuma. Ši koreliacija tampa pastovia ir kiekvieną kartą, kai žmogus susiduria su tuo pačiu objektu, jis iš veidrodinio atspindžio ištraukia asociacijų tinklą, kuris ir virsta mintimi, o ši – sakiniais.

(daugiau…)