Propaganda

Tiesos grupės

Individualios kalbos apraiškos yra tik viena medalio pusė, todėl gali atrodyti, kad šis principas sumažina kalbos pasaulio įtakos mastus. Tačiau tokia prieiga naudojama sąmoningai, nes prie tiesos turi būti kylama laipsniškai, nuo paprasto prie sudėtingo. Iš pradžių tikslinga suprasti individualios kalbos savybes, tada galima pažiūrėti į bendrą kalbos pasaulio vaizdą, apimantį visą planetą. Kalba čia suprantama kaip tam tikras visą planetą gaubiantis apvalkalas, kurį galima skaidyti į dalis ir ieškoti tarp tų dalių sąryšių. Tai svarbu todėl, kad kalba visada egzistuoja kaip aplinka, į kurią patenka žmogus – ir jo tikslas tą aplinką įsisavinti, įtraukiant į save. Todėl kalba egzistuojanti atskirai nuo žmogaus tampa svarbesne už žmogų, ji yra pagrindinis sąmonę formuojantis faktorius. Ta aplinka labai didelė, apimanti visą planetą, todėl norint suprasti šią perspektyvą reikia įsivaizduoti visą žemės rutulį ir kaip jame pasiskirstę kalbiniai pasauliai.

prison

Šitas apvalkalas skaidosi į tokias dalis: a) tikrovė (planetos paviršius, sąmonės paviršius), b) kalba (įvairios kalbinės grupės), ir c) informacija (visos žinios, kurios tikrovę per kalbą transformuoja į duomenų sankaupas ir srautus). Kalbos paskirtis – tikrovę paversti informacija. Kai tai padaroma, tikrovė įgyja pavidalą, tinkamą saugojimui, kaupimui, tyrimui, modeliavimui ir panašiems veiksmams.

Tarp šitų dalių įsiterpia tam tikri kanalai, kurie jungia tikrovę, kalbą ir informaciją – tai melo arba tiesos sąmonė. Kad gimtų informacija, turi įvykti kontaktas tarp tikrovės ir sąmonės. Šio kontakto metu įvyksta procesas, kuris suvokiamo pasaulio duomenis transformuoja į informaciją. Šio proceso metu sąmonė gali būti tiesos, o gali būti ir melo sąmonė. Jeigu tai yra melo procesas, kalbos pagaminta informacija būna melo sankaupa, melo agregoras arba melo pasaulis. Tokių pasaulių labai daug, nes kalbos generavimas nekontroliuojamas jokio priežiūros mechanizmo ir į eterį prasmunkanti informacija gali nuo realybės būti labai toli. Bet sakoma, kad yra žodžio laisvė ir kiekvienas gali skleisti tokią informaciją, kokią nori, net jeigu tai yra melas. Tai labai įsigalėję masinio poveikio priemonėse ir informaciją tikrinti žmonės atpratinti labai seniai. Tiesa nustota skirti nuo kūrybos. Gali parašyti romaną ir pateikti jį kaip tikrą istoriją, pavyzdžiui dėl didesnio pelno. Daug kam patinka skaityti ir tokie žmonės čia nemato jokių problemų.

Ir priešingai, jeigu sąmonė yra tiesos sąmonė, susiformuoja tiesos pasaulis, kuris turėtų žmones dominti labiau negu įspūdingas melas. Bėda su tuo ta, kad tiesa dažnai būna nepriimtina, tad kyla didelis noras ją pagrąžinti, pritaikyti savo reikmėms. Tai labai dažnai būdinga net tais atvejais, kai propaguojamas griežtas kontrolės metodas, kaip antai moksle, tačiau subtilaus melo labai daug ir čia. Bet šis melas yra gilus, kylantis iš pačios kalbos esmės, kurios būdingas bruožas yra tikrovę ne atverti, bet uždengti ir slėpti po interpretacijų uždanga. Kalba savo esme yra daugiau ne tiesos, bet melo vieta, kitaip sakant, prie ko tik prisiliečia, viskas virsta melu, nes dalinė, nepilna tiesa jau yra melas.

Visa planeta yra padalinta į melo arba tiesos sąmones, kurios pereina į kalbų grupes, turinčias savotišką kodavimo formą. Šios kalbos grupės tikrovę verčia į savos formos informacijos telkinius, kurie padalinti į tiesos arba melo grupes. Visa visuomenė yra šitaip susiskaidžiusi, padalinta į kalbines grupes, o kalbinių grupių viduje atsiranda tiesos arba melo grupės. Kiekvienas naujas gimęs žmogus įvedamas į kokią nors grupę, tampa jos narių ir jo galvoje įspaudžiama tos grupės „tiesos“ forma. Kai praeinamas „ugdymo“ procesas, žmogus tampa tos tiesos grupės pilnaverčiu nariu ir gali dalyvauti informaciniuose karuose tarp skirtingų tiesos grupių.

(daugiau…)

Nietzsches įžvalgos

Žmonės, bent kiek susipažinę su F. Nietzsches filosofija, nesunkiai supras, kodėl šis filosofas tiek svarbus aiškinant 20 ir 21 amžiaus globalinius procesus. Nors jo „teorijos“ tiems laikams kai jis rašė atrodo originalios ir naujos, iš tikro jis atskleidė seną kaip pats žmogus psichologinį/socialinį principą, kuris yra visų valdžios santykių pagrindinis mechanizmas. Bendrai žiūrint, jo filosofija nėra tokia jau originali, nes daug idėjų buvo išsakyta jau senovės graikų interpretacijose. Bet Nietzsches tekstai, kurie apibūdintini kaip radikalus subjektyvizmas, nes tvirtina, kad nėra jokios absoliučios tikrovės ar tiesos, yra tik galios santykių nulemtos iliuzijos, šiuos principus išreiškė išsamiausia ir įtaigiausia forma. Sąmonė jam buvo ne tiesos, bet iliuzijos vieta, todėl savaime jos statusas gerokai sumenksta lyginant su tuo, kaip sąmonė buvo aiškinta absoliutistų filosofijose. Tačiau šį sąmonės trapumą, netikroviškumą, Nietzsches manymu, gali išgelbėti fizinės galios sistema. Iliuzija virsta „tiesa“ tada, kai ją perteikia galios pranašumą turinti organizacija, kuri save, nors ir iliuziškai, bet linkusi tapatinti su „tikrove“.

Antras Nietzsches filosofijos aspektas yra naujoviškas silpnumo ir stiprumo traktavimas. Pagal šį skirstymą, jis konstruoja skirtingus silpnųjų ir stipriųjų mentalitetus, kurie reiškiasi tiek pavieniuose individuose, grupėse ir net didžiulėse socialinėse organizacijose, tokiose, kaip karalystės, imperijos, respublikos ir t. t. Daug nesiplečiant, jų esmė tokia: galingesnis mano, kad silpnesnis turi paklusti, nes tokios yra galios santykių nulemtos realijos ir priešintis beprasmiška, vienintelis kelias – susitarti; silpnesnis įsivaizduoja, kad galingesnis turi nepulti, gerbti teises ir autonomiją, net jeigu apginti ir įtvirtinti tų teisių nėra jokių galimybių. Pastaruoju atveju, einama iki to, kad silpnesnis pradeda perrašinėti tikrovę taip, kad galingesnis būtų šios tikrovės požiūriu neteisus ir net psichologiškai turėtų dėl savo pranašumo kentėti ir trokšti savo sunaikinimo. Tai yra, silpnesnis rezga gudrų planą, kaip galingesnio pranašumą atsukti prieš jį patį, kad negalėdami dėl savo silpnumo ir menkumo kito nugalėti, priverstų jį tai padaryti patį. Šis Nietzsches atskleistas silpnųjų planas retai pavyksta, bet tokių atvejų istorijoje yra buvę; ir, be to, bus tol, kol ši planeta bus pilna paliegėlių – svarbiausia valstybiniu lygmeniu.

Taigi, jeigu nėra tiesos, nėra tikrovės – kas tada yra? Pasak Nietzsches, yra tik subjektyvistiniai konstruktai, kurie išreiškiami tikrovės lingvistine, ženkline, vaizdine forma, nors yra tik įsivaizduojama ir trokštama realybė. Imant kalbinį lygmenį, iliuzinis turinys išreiškiamas būtiškomis kalbos priemonėmis, aiškinant kas buvo, kas yra ir kas turi būti. Nenorėdami susilpninti savo padėties, niekada nesako „atrodo“, „galbūt“, bet visada „yra“. Tačiau, kad galėtum įvertinti tokios būties būtiškumą, reikia suvokti visą filosofinę ir mokslinę ontologinę/gnoseologinę/etinę suvokimo teorijų gelmę ir būti teoriškai iki galo sąžiningu: galų gale niekas nežino kaip iš tikro viskas yra, ir iš tikro daug kas, kas yra įsivaizduojama kaip absoliuti būtis – tokia tik atrodo. Žinoma sąžiningumas, ypač silpnam žmogui, nėra didelis privalumas, nes ir taip silpną jis dar labiau susilpnina, todėl visos silpnos valstybės ir imasi įvairių „pranašumo“ konstruktų kūrimo, kuriuos neva suranda absoliučioje realybėje. Bet, kaip atskleidė Nietzsche, tai yra esamos arba įsivaizduojamos galios projekcijos, bet niekada ne tikrovė ir niekada ne tiesa, nors taip pat suvokiama, kad šis subjektyvumas privalo būti pateikiamas kaip tiesa.

(daugiau…)

Proto teroras visame gražume

Diskusijų žlugimas

Rašydamas šį blogą nuo tiesioginių vertinimų stengiuosi susilaikyti, nes nemanau, kad jie padėtų pasiekti mano tikslą, kuris yra žinojimas, o ne susidorojimas. Tai nereiškia, kad nereikia spręsti klausimų susijusių su nusikalstamu transhumanizmu. Tiesiog aš tai laikau ne savo pagrindiniu klausimu. Aš tik pateikiu informaciją, o ką su ja daryti – tegul mąsto patys žmonės. Klausimą galima spręsti per organizuotą neapykantą ir per protą, per propagandą ir per paaiškinimą, per aklą fanatizmą ir per įsigilinimą. Aš renkuosi antrą variantą, kuriuo grindžiu savo blogą, rašydamas jį todėl, kad esu privilegijuotoje padėtyje ir žinau, kas iš tikro vyksta planetoje. Todėl galiu padėti tiems, kas nežino. Šio straipsnio pagrindinė tema yra polemikos žlugimas, švietimo sistemų išaukštintos diskusijos išsigimimas.

Diskusija, matyt, išsigimsta todėl, kad jau savo prigimtyje turi tokių tendencijų, dėl kurių pavirsta į savo priešybę. Diskusija tampa propaganda, kurios tikslas organizuoti neapykantą ir nukreipti ją norima kryptimi. Tad kadangi diskusijos pagrindinis tikslas išsiaiškinti, o propagandos – manipuliuoti, atsiranda skirtumas tarp protingo kalbėjimo ir noro užvaldyti smegenis. To negali leisti nei vienas laisvas žmogus, tad reikia atsvaros tai propagandos lavinai, kuri užgriuvo dabartinį eterį.

Iš masinio poveikio priemonių vykdomo (dez)informavimo, kuriuo užsiėmusi establishment’ui tarnaujanti propagandos ministerija galima išskirti dvi vidines grupuotes, kurios net būdamos viena sistema, veikia atskirai, tai yra, kiekviena atidariusi savo frontą ir konkuruoja dėl visuomenės dėmesio. Visgi aš įsitikinęs, kad veikia viena sistema, tačiau vaidinamas ideologinės diferenciacijos spektaklis, kurio tikslas neprileisti prie valdžios tikrų antisisteminių jėgų.

Pirma grupuotė yra provakariečiai (proeuropiečiai arba proamerikiečiai). Politiškai ar ekonomiškai ši grupuotė daugiau susijusi su Europos sąjunga, o kariniu aspektu – su JAV. Ši grupuotė akylai seka visuomenės nuotaikas ir idėjas, ir propaguoja pirmiausiai proamerikanizmą kaip politinę struktūrą ar visuomenės sanklodą. Kitaip ši grupuotė klaidingai vadinama “neoliberalais”, nors šioje propagandoje nėra jokio liberalizmo, nei “neo-”, nei kokio nors kitokio.

(daugiau…)

Tikrovė, archetipai ir mitai

Pagal kvantinės psichologijos principus, kaip į žmogų žiūri, taip jį ir matai. Jeigu tokių žiūrėtojų yra daugiau, tai šitas matymas netgi, įsivaizduojama, virsta būtimi, kuri išreiškiama žodžiais „jis yra…“. Dar tolesnis žingsnis, kai šita grupė matytojų suvokia, kad gali ne tik „atspindėti“, bet ir sukurti savo fantazijų pasaulyje ir bendru susitarimu išplatinti. Tada jau formuluotė tampa tokia: „visi taip kalba, vadinasi taip yra…“. Tikrovininkai žodį „yra“ labai mėgsta, juo pakeičia visus: įsivaizduoju, spėju, manau, galvoju, prognozuoju, vertinu ir t.t. Nesvarbu kaip viskas susidėstę, viskas šitiems kietuoliams „yra taip, kaip mes kalbame, nes tai kalbame mes…“.

Šita situacija prasideda jau valdomoje ir suorganizuotoje bendruomenėje, kurioje visada įtvirtinama grupuotė, kuri veikia pagal formulę „mūsų kalbėjimas yra būtis“. Dar aukščiau šis reikalavimas taikomas visuomenės lygyje, kuri suformuota kokioje nors valstybės organizacijoje. Galbūt, skirtumas yra tas, kad čia kalbėjimas jau yra masinės informavimo priemonės: nes kalbama čia jau per laikraštį, televizorių arba internetą. Jeigu imsime „live“ formatą, tai įvairūs susitikimai, susirinkimai, diskusijos, pranešimai, konferencijos ir kitos visuomeninės komunikavimo ir idėjų platinimo priemonės. Bet čia dažniausiai veikia tik aptarnautojai, vadinami „vidurine klase“. Jie aptarnauja valdžią, lyderius.

Aukščiausias taškas yra sprendimus priimanti organizacijos grietinėlė, kuri liepia tikrovei „būti…“. Tuomet, kad ji būtų, žemesnės grandys pradeda kalbėti. Kalba jos visais lygiais – visos visuomenės, valstybės, arba vietinėje konkrečios bendruomenės spaudoje arba per neoperatyvinės agentūros tinklą, kurios paskirtis kontroliuoti laisvą žmogų. Ką jie apie ką nors „papasakoja“, tas, tikima, yra… Paprasti žmonės netikrina, nes negali, bijo, nesupranta, arba visiškai paskendę savo rūpesčiuose, nežino (ar nenori žinoti), kas aplink jį dedasi. Nesvarbu ar tai būtų geri, ar tai būtų blogi dalykai. Sakoma: „kiekvienas dirba savo darbą“. Arba: „man ir savo rūpesčių užtenka, kam man užsikrauti dar svetimus?“. Todėl tokie dalykai ir vyksta. Todėl viskas visiems ir yra vienodai…

(daugiau…)

Semantikos sąmokslas

Ženklas ir jausmelis

Didelė dalis komunikacijai naudojamų ženklų ne tik perduoda informaciją, bet ir išreiškia tam tikrą požiūrį į ją. Bendrai paėmus, tas požiūris gali būti teigiamas arba neigiamas. Šis konotacijos reiškinys atsiranda net pačiuose neutraliausiuose ir objektyviausiuose ženkluose, tokiuose kaip matematiniai. Skaičiai, ir kiti ženklai, semantiškai neutralūs ir nesusiję su jokiu emociniu požiūriu; tačiau užtenka prisiminti skaičius naudojamus vertinimo skalėje ir ši mintis pasidaro aiški. Vienetas arba dvejetas – ne tik paprasti skaičiai, bet turi ir emocinį krūvį, kuris gali būti ryškesnis ar menkesnis. Konotacijos ryškumas priklauso nuo daugelio dalykų.

Vienetas arba dvejetas yra blogai, nes šie skaičiai naudojami neigiamam įvertinimui. Šis pavyzdys su aritmetiniais ženklais parodo, iš kur ir kaip ženkle susiformuoja neigiamas arba teigiamas krūvis. Jis į ženklo semantiką perduodamas iš tos emocinės aplinkos, kurioje to ženklo ir jo prasmės buvo išmokta. Dvejetas, du, 2 – skaičius, išmoktas mokykloje, ir nurodo į neigiamą emocinę aplinką. Formuojantis šiam ženklui, atmintyje atsiranda negatyvus supratimas, kurį išgirdus patiriama emocinė įtaka. Kitaip sakant, ženklo prasmė, kaip emociją sukeliantis įspūdis, išreiškia tam tikrą požiūrį, kuris susiformuoja tada, kai emocija semantizuojama ir sujungiama su ženklo informacija.

Valdyti žmogų galima įvairiai, bet vienas iš tokių būdų yra sukelti teigiamas arba neigiamas emocijas. Nes žmogus siekia to, kas semantiškai teigiama ir vengia to, kas semantiškai neigiama. Tas pat ir su emocijoms: neigiamų emocijų vengiama, o teigiamų siekiama. Jeigu tokios emocijos semantizuotos ir užkoduotos žodžiuose, tai ir žodžiai savo socialinėje aplinkoje arba siekiami, arba vengiami, rodant situacijas tokias, kurios asocijuotos su teigiamais žodžiais ir vengiant susijusių su neigiamais. Šis pavyzdys parodo, kad žodžiais, sukeliančiais emocijas, galima manipuliuoti žmogaus elgesiu, valdyti. Pavyzdžiui, kad žmonės nepavadintų tinginiu, stengiamasi daugiau dirbti arba kad nepavadintų kvailiu, stengiamasi kalbėti ir elgtis protingai ir t.t.

(daugiau…)

Licencija melui

Šiame įraše tęsiama tema, kurioje buvo kalbama apie tai, kaip propagandoje naudojamas pasakojimo blokas ir teigiamų bei neigiamų perspektyvų grupavimas (Apie „labai jau gerus“). Rašiau, kad mane domina skaitytojo perspektyva ir tai, kaip jis gali naudoti tekstus informacijos rinkimui. Bėda ta, kad autoriai ne visada siekia pateikti objektyvią informaciją ir skaitytojai gali būti suklaidinti, paveikti, dezorientuoti. Todėl naujoje dalyje noriu šiek tiek pakalbėti apie tai, ką daryti, kad dezinformavimo pavojus būtų maksimaliai nukenksmintas.

Galima pradėti nuo apibendrintos perspektyvos, kuri parodo kokia kalbos funkcija ir kam gali būti naudojama kalbinė informacija. Į šią situaciją galima žiūrėti iš dviejų perspektyvų: viena jų yra valdymas, o kita – žvalgyba. Valdymas informacija manipuliuoja, siekdamas paveikti emocijas arba suklaidinti, o žvalgyba ją renka, kad rekonstruotų žinias, išeinančias už žmogaus patyrimo ribų.

Kitaip dar galima skirstyti į informacijos šaltinį ir jos gavėją. Šaltinis yra išeinanti seka ir jos tikslas paveikti, gavėjas priima įeinančią seką ir analizuoja ją žvalgybiniais tikslais. Kadangi žvalgyba ir valdymas nesutampa arba kitaip nesutampa šaltinio ir gavėjo tikslai, gaunama informacija gali būti netinkama. Tada žvalgyboje naudojama provokacijos taktika, kuri siekia per manipuliaciją priversti šaltinį parodyti savo išeinančioje sekoje ir tai, ko jis nenorėtų parodyti.

Kadangi šių priešingų pusių tikslai skirtingi, tai svarbu žiūrėti, kas sugeba primesti savo dominavimą. Jeigu dominuoja šaltinis, tai gavėjas yra manipuliavimo objektas. Jeigu dominuoja gavėjas, tai šaltinis yra žvalgybinės informacijos tiekėjas. Gali būti ir taip, kad nedominuoja niekas. Tokiu atveju dažnai vyksta įvairūs taktiniai žaidimai, kuriuose naudojamos įvairios maskuotės ir klaidinimas. Skaitytojui, kuris dominuodamas vaidina „žvalgybos“ vaidmenį, tai reikia visuomet turėti galvoje ir neleisti jokiam žurnalistui ar propagandos ruporui („Delfi“, „LRytas“, „15min“), primesti savo taktiką ir skaitytoją padaryti manipuliacijų ir valdymo objektu.

(daugiau…)

Apie „labai jau gerus“

Šiuo metu propagandą analizuoja visi, kas netingi – net patys propagandistai. Taip pat ir aš apie tai nekartą esu rašęs. Tačiau ši tema yra tokia plati, kad neišsisems niekada – vis bus galima parašyti ką nors naujo, iškelti kokį nors netikėtą, bet labai svarbų aspektą, priemonę, gudrybę. Viena tokių retokai aiškinamų priemonių yra grupavimas, pritaikytas pasakotojo blokui, apie kurį esu rašęs „Lingvistinėse“ temose. Praktiškai, nuo jo prasideda visi tekstai, kurie rašomi kaip autorių pasakojami pasakojimai. Tokia sakytinių ir rašytinių tekstų visuma vadinama diskursu.

Trumpai kas yra pasakojimo blokas. Kiekvieno teksto struktūrą sudaro elementai a) kas pasakoja, b) kam pasakoja, c) ką pasakoja. Tai yra autorius, adresatas, tema. Tema visada yra teksto viduje ir ji yra pagrindinis minties perteikimo kanalas. O autorius ir adresatas, gali būti sudvejintas. Kai autorius save paverčia tekste veikiančiu pasakotoju ar veikėju ir kai adresatas įtraukiamas į tekstą ir konstruojamas jo tikras arba iškraipytas paveikslas. Veikėjai ir su jais susiję faktai yra tema, o pasakotojas ir adresatas yra vidinis, iš teksto į išorę neiškeltas pasakojimo blokas. Tai galima įvardinti tokia seka: aš – apie save, aš – apie tave, aš – apie jį/ją. Tai yra temos sluoksnis, aprašantis visas įmanomas pasakojimo kryptis. Pasakotojo blokas nuo šio sluoksnio atskirtas ir tekste gali veikti kaip pasakojantys arba besiklausantys veikėjai.

Kryptys išreiškiamos asmeniniais įvardžiais, kurie turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas, leidžiančias perteikti individualią ir kolektyvinę perspektyvą. Pasakotojų gali būti daug, bendrai kalbančių per savo išrinktą atstovą. Adresatai taip pat suvokiami kaip grupė, kuriai skirtas pasakojamas tekstas. Tema gali apimti vieną asmenį arba visą jų grupę, kuri veikia bendrai, kartu su kitais, vienas prieš kitą arba kartu prieš kokį nors bendrą priešą, kuris gali būti ir autorius, ir adresatas. Nuo šių niuansų priklauso, kokiu tonu tekstas parašytas ir šie asmenys ar grupės yra liaupsinami ar menkinami. Užbėgant į priekį, galima pateikti tokį propagandos triuką, kai koks nors asmuo per propagandos priemones apipilamas mėšlo kibiru ir laikomas paruoštas kaip būdas susidoroti su kitais, neįtinkančiais asmenimis – konkurentais, priešais ir pan. Tereikia juos kaip nors susieti su šiuo paruoštu žmogumi ir visas negatyvas pasidalina į tiek dalių, kiek žmonių su „blogiu“ yra sujungta. Pasidalina, bet ne tik nesumažėja, o dar ir padidėja.

(daugiau…)