Tiesos grupės

Individualios kalbos apraiškos yra tik viena medalio pusė, todėl gali atrodyti, kad šis principas sumažina kalbos pasaulio įtakos mastus. Tačiau tokia prieiga naudojama sąmoningai, nes prie tiesos turi būti kylama laipsniškai, nuo paprasto prie sudėtingo. Iš pradžių tikslinga suprasti individualios kalbos savybes, tada galima pažiūrėti į bendrą kalbos pasaulio vaizdą, apimantį visą planetą. Kalba čia suprantama kaip tam tikras visą planetą gaubiantis apvalkalas, kurį galima skaidyti į dalis ir ieškoti tarp tų dalių sąryšių. Tai svarbu todėl, kad kalba visada egzistuoja kaip aplinka, į kurią patenka žmogus – ir jo tikslas tą aplinką įsisavinti, įtraukiant į save. Todėl kalba egzistuojanti atskirai nuo žmogaus tampa svarbesne už žmogų, ji yra pagrindinis sąmonę formuojantis faktorius. Ta aplinka labai didelė, apimanti visą planetą, todėl norint suprasti šią perspektyvą reikia įsivaizduoti visą žemės rutulį ir kaip jame pasiskirstę kalbiniai pasauliai.

prison

Šitas apvalkalas skaidosi į tokias dalis: a) tikrovė (planetos paviršius, sąmonės paviršius), b) kalba (įvairios kalbinės grupės), ir c) informacija (visos žinios, kurios tikrovę per kalbą transformuoja į duomenų sankaupas ir srautus). Kalbos paskirtis – tikrovę paversti informacija. Kai tai padaroma, tikrovė įgyja pavidalą, tinkamą saugojimui, kaupimui, tyrimui, modeliavimui ir panašiems veiksmams.

Tarp šitų dalių įsiterpia tam tikri kanalai, kurie jungia tikrovę, kalbą ir informaciją – tai melo arba tiesos sąmonė. Kad gimtų informacija, turi įvykti kontaktas tarp tikrovės ir sąmonės. Šio kontakto metu įvyksta procesas, kuris suvokiamo pasaulio duomenis transformuoja į informaciją. Šio proceso metu sąmonė gali būti tiesos, o gali būti ir melo sąmonė. Jeigu tai yra melo procesas, kalbos pagaminta informacija būna melo sankaupa, melo agregoras arba melo pasaulis. Tokių pasaulių labai daug, nes kalbos generavimas nekontroliuojamas jokio priežiūros mechanizmo ir į eterį prasmunkanti informacija gali nuo realybės būti labai toli. Bet sakoma, kad yra žodžio laisvė ir kiekvienas gali skleisti tokią informaciją, kokią nori, net jeigu tai yra melas. Tai labai įsigalėję masinio poveikio priemonėse ir informaciją tikrinti žmonės atpratinti labai seniai. Tiesa nustota skirti nuo kūrybos. Gali parašyti romaną ir pateikti jį kaip tikrą istoriją, pavyzdžiui dėl didesnio pelno. Daug kam patinka skaityti ir tokie žmonės čia nemato jokių problemų.

Ir priešingai, jeigu sąmonė yra tiesos sąmonė, susiformuoja tiesos pasaulis, kuris turėtų žmones dominti labiau negu įspūdingas melas. Bėda su tuo ta, kad tiesa dažnai būna nepriimtina, tad kyla didelis noras ją pagrąžinti, pritaikyti savo reikmėms. Tai labai dažnai būdinga net tais atvejais, kai propaguojamas griežtas kontrolės metodas, kaip antai moksle, tačiau subtilaus melo labai daug ir čia. Bet šis melas yra gilus, kylantis iš pačios kalbos esmės, kurios būdingas bruožas yra tikrovę ne atverti, bet uždengti ir slėpti po interpretacijų uždanga. Kalba savo esme yra daugiau ne tiesos, bet melo vieta, kitaip sakant, prie ko tik prisiliečia, viskas virsta melu, nes dalinė, nepilna tiesa jau yra melas.

Visa planeta yra padalinta į melo arba tiesos sąmones, kurios pereina į kalbų grupes, turinčias savotišką kodavimo formą. Šios kalbos grupės tikrovę verčia į savos formos informacijos telkinius, kurie padalinti į tiesos arba melo grupes. Visa visuomenė yra šitaip susiskaidžiusi, padalinta į kalbines grupes, o kalbinių grupių viduje atsiranda tiesos arba melo grupės. Kiekvienas naujas gimęs žmogus įvedamas į kokią nors grupę, tampa jos narių ir jo galvoje įspaudžiama tos grupės „tiesos“ forma. Kai praeinamas „ugdymo“ procesas, žmogus tampa tos tiesos grupės pilnaverčiu nariu ir gali dalyvauti informaciniuose karuose tarp skirtingų tiesos grupių.

Tiesos grupės gali būti persidengiančios ir nepersidengiančios. Tuo atveju kai pasiskirstoma aptarnaujamais tikrovės fragmentais, tai grupės nepersidengia, kaip pavyzdžiui įvairios mokslo disciplinos, kurių kiekviena turi savo unikalų objektą. Tuo atveju kai jos persikloja, turimos alternatyvios tiesos grupės, aptarnaujančios tą patį objektą. Paprastai būna viena dominuojanti grupė ir su jomis konkuruojančios alternatyvos, kurios būna labai agresyviai puolamos. Dažnai būna prisidengiama tiesos vėliava, bet ši „tiesa“ tebūna tos grupės tiesa, kuri kitų grupių nepripažįstama. Perspektyvų į pasaulį yra labai daug, nenuostabu, kad bet kokia perspektyva gali tapti tiesos grupe ir siekti įsiviešpatavimo kitoms grupėms. Šiuo metu bandoma į dominuojančias pozicijas įstumti mokslo tiesas, tačiau labai stiprios ir tradicinės tiesos grupės tokios kaip filosofinės mokyklos ir religinės srovės. Tokia mokslo dominavimo situacija suformuota naudojant indoktrinaciją mokyklose nuo labai mažo amžiaus, todėl ši tiesos grupė turi pranašumą prieš kitas grupes.

Žmogus su kalbine aplinka susijęs elementariu ryšiu: jam vystantis iš pradžių jis siurbia tiesos grupės informaciją, o po to, kai sugebėjimai išvystomi – įgyja teisę atlikti informacijos papildymus su savo originaliu indėliu. Pasirenkama kryptis priklauso paprastai nuo to, koks padedamas pamatas jauname amžiuje. Šis klausimas labai sudėtingas: jaunas žmogus veikiamas didelio skaičiaus tiesos grupių įtakos, kuri niekaip nereguliuojama ir sukuria pasaulyje chaoso įspūdį, panašų į tą, kuris matosi Facebook naujienų sraute. Taip pažiūrėjus į visus kalbos pasaulius planetoje iš viršaus, matosi kaip kalba formuoja bendrą planetoje vaizdą, į kurį patalpinami individualūs žmonės, kurie informaciją vartoja arba informaciją generuoja.

Pavyzdžiui, yra fizikos tiesos grupė, kuri pasidalinusi į atskirus arba persiklojančius fragmentus, kuri konkuruoja su religijos, filosofijos, ezoterikos tiesos grupėmis, ir pretenduoja į galutinį žodį, tiesos klausime pritaikydama savo metodą. Šios tiesos grupės viduje yra daug smulkesnių tiesos grupių, kurios tyrinėja savo tikrovės fragmentą ir kaupia informacinį agregorą, kuris išreikštas per kalbą. Arba yra politikos tiesos grupės, kuriose propaguojama kokia nors politinė ideologija, kuri sudaro to žmogaus vidinį kalbinį pasaulį, kuris reiškiasi taip pat ir išorinėmis veiklos formomis. Kiekviena tiesos grupė informacijos apvalkale kovoja dėl įtakos ir dominavimo ir iš to kyla daug agresyvios kalbos proveržių, kurių tikslas griauti ir naikinti. Propaguojama įvairovė ir teisė į įvairovę, tačiau šios įvairovės ir fanatizmo savo grupėje mišinys sukuria didelius agresijos židinius planetoje.

Didelis kiekis tiesos grupių sukuria chaosą galvose, todėl informaciją ir kalbą linkstama riboti, kad susiformuotų vieno tipo sąmonė, kurią būtų galima išnaudoti kokioje nors tiesos grupėje savo reikmėms. Žmogus susiduria su tokia realybe ir turi rinktis savo tiesos grupę. Paprastai renkasi tokią, kuri labiausiai paplitusi gyvenamoje aplinkoje, nes jeigu pasirinksi priešišką tavo aplinkai tiesos grupę, bus labai apsunkintos gyvenimo ir karjeros galimybės. Žmogus paprastai būna silpnas, pasiduodantis aplinkos įtakai ir renkasi lengviausią kelią. Tačiau jeigu žmogus turi galingą protą, įmanomas ir toks variantas, kai sukuriama savo tiesos grupė ir sugebama pasiekti dominuojančias pozicijas savo atkaklaus darbo pastangomis. Tai priklauso nuo laikmečio ir madų, taip pat nuo visuomenės išsilavinimo lygio, nes niekas negarantuoja, kad ta tiesos grupė propaguoja tiesos sąmonę. Todėl didelis pavojus visuomenės pažangą statyti ant melo pamatų. Taip pat faktas ir tas, kad žmonių galvas keisti labai sunku, ir šis procesas efektyviausias jeigu pradedamas nuo auklėjimo švietimo sistemoje pačiame jauniausiame amžiuje.

Ar tai tikra kalbos misija nežinau, tačiau kalbos telkiniai naudojami būtent taip. Taip pat pasaulyje dėl to atsiranda labai daug blogio, kai žmogus nesugeba peržengti savo tiesos grupės iliuzinių vaizdinių ir kitoks požiūris sukelia buką agresiją. Kalba yra mechanizmas, kuris perdirba tikrovę, kuri virsta informaciniais pasauliais, saugomais visokiose laikmenose. Turime informacinių tikrovių salas ir tų telkinių generuojamus srautus į sąmones ir tarp sąmonių. Todėl vienas žmogus yra tik mažytis taškas kalbinių pasaulių ir informacijų vandenyne, kuris viso šio pasaulio įvaldyti neturi galimybių ir dažnai nunešamas ta kryptimi, kuria neša informacijos srautai. Telkiniai turi specialius transliavimo kanalus, kurie skleidžia tiesos grupių informaciją ir daro poveikį masinei sąmonei. Išsemti visos kalbos vienam žmogui neįmanoma, nes įsisavinamos informacijos kiekis ribotas.

Yra dar vienas aspektas į kurį norėtųsi atkreipti dėmesį. Tiesos grupės būna net tik viešos ir ne visada jos nori transliuoti visai planetai savo informaciją. Tokios grupės yra uždaros arba kitas kraštutinumas – uždraustos. Uždara tiesos grupė turi iš tikro efektyvius tikrovės valdymo metodus ir nenori jais su niekuo dalintis, todėl ši informacija būna slaptinama. Ta slaptos-viešos informacijos rinka, kuri dirbtinai suformuota ezoterikos tiesos grupėje dažnai būna blefas ir melas. Taip paprasčiausiai savo informacijai bandoma suteikti daugiau vertės negu ji turi iš tikro ir aišku siekiama išvilioti iš žmogaus pinigus, nes už informaciją reikia mokėti. Kita pusė – tam tikra informacija yra uždrausta ir ne vien todėl, kad ji įslaptinta ir valdžia nenori, kad ją išaiškintų, bet ir todėl, kad informacija laikoma pavojinga. Nepaisant to, egzistuoja slaptos uždraustos tiesos grupės, kurios savo draudžiamą informaciją bando platinti konspiraciniais kanalais.

Todėl hierarchiją ir tiesos grupių pasiskirstymą suklasifikuoti galima taip: slaptos tiesos grupės, draudžiamos tiesos grupės, ribojamos tiesos grupės, viešos tiesos grupės ir įvairūs planetiniai kalbiniai arealai. Tam tikras ribojimas vykdomas visose tiesos grupėse, nes daroma pretendentų atranka ir inicijuojami tik gabūs ir perspektyvūs, kiti lieka tik išnaudojamų avinų vaidmenyje. Kiekviena grupė bando sukurti kažkokį savo viešą veidą ir aišku būna uždaras ratas, kuris žino daug daugiau už eilinius grupės narius. Pavyzdžiui, sąmonės valdymo technologijų informacija priklauso slaptų žinių kategorijai, ją žino tik inicijuoti į sistemą, tačiau šią paslaptį norėtų sužinoti daug kas, nes šios paslaptys yra didelio blogio ir didelės neteisybės šaltinis. Kita kategorija yra įvairūs planetinės valdžios nusikaltimai, kurie visada slepiami, o jeigu nuslėpti neįmanoma, dėmesys nuo valdžios nukreipiamas juos prisiuvant patogiems atpirkimo ožiams.

Nėra nė vieno žmogaus, kuris nepriklausytų kokiai nors tiesos grupei. Tai paaiškinti paprasta – kiekviena grupė turi savo „tiesą“ ir jeigu nori būti į ją priimtas turi šią „tiesą“ pagarbinti. Kadangi ne grupėje išgyventi nėra galimybių, visi uždaryti kokiame nors sąmonės kalbiniame kalėjime. Tie, kas skatina kalėjimus griauti, taip pat yra tiesos grupė ir iš šio rato išsiveržti neįmanoma. Todėl vertinti reikėtų kitaip – pagal tai, kiek yra toje grupėje tikros tiesos sąmonės. Daug kur, kur ji agresyviai propaguojama, deja jos ten nėra nė kvapo. Savimi pasinaudoti leidžia tik mulkiai.

Nietzsches įžvalgos

Žmonės, bent kiek susipažinę su F. Nietzsches filosofija, nesunkiai supras, kodėl šis filosofas tiek svarbus aiškinant 20 ir 21 amžiaus globalinius procesus. Nors jo „teorijos“ tiems laikams kai jis rašė atrodo originalios ir naujos, iš tikro jis atskleidė seną kaip pats žmogus psichologinį/socialinį principą, kuris yra visų valdžios santykių pagrindinis mechanizmas. Bendrai žiūrint, jo filosofija nėra tokia jau originali, nes daug idėjų buvo išsakyta jau senovės graikų interpretacijose. Bet Nietzsches tekstai, kurie apibūdintini kaip radikalus subjektyvizmas, nes tvirtina, kad nėra jokios absoliučios tikrovės ar tiesos, yra tik galios santykių nulemtos iliuzijos, šiuos principus išreiškė išsamiausia ir įtaigiausia forma. Sąmonė jam buvo ne tiesos, bet iliuzijos vieta, todėl savaime jos statusas gerokai sumenksta lyginant su tuo, kaip sąmonė buvo aiškinta absoliutistų filosofijose. Tačiau šį sąmonės trapumą, netikroviškumą, Nietzsches manymu, gali išgelbėti fizinės galios sistema. Iliuzija virsta „tiesa“ tada, kai ją perteikia galios pranašumą turinti organizacija, kuri save, nors ir iliuziškai, bet linkusi tapatinti su „tikrove“.

Antras Nietzsches filosofijos aspektas yra naujoviškas silpnumo ir stiprumo traktavimas. Pagal šį skirstymą, jis konstruoja skirtingus silpnųjų ir stipriųjų mentalitetus, kurie reiškiasi tiek pavieniuose individuose, grupėse ir net didžiulėse socialinėse organizacijose, tokiose, kaip karalystės, imperijos, respublikos ir t. t. Daug nesiplečiant, jų esmė tokia: galingesnis mano, kad silpnesnis turi paklusti, nes tokios yra galios santykių nulemtos realijos ir priešintis beprasmiška, vienintelis kelias – susitarti; silpnesnis įsivaizduoja, kad galingesnis turi nepulti, gerbti teises ir autonomiją, net jeigu apginti ir įtvirtinti tų teisių nėra jokių galimybių. Pastaruoju atveju, einama iki to, kad silpnesnis pradeda perrašinėti tikrovę taip, kad galingesnis būtų šios tikrovės požiūriu neteisus ir net psichologiškai turėtų dėl savo pranašumo kentėti ir trokšti savo sunaikinimo. Tai yra, silpnesnis rezga gudrų planą, kaip galingesnio pranašumą atsukti prieš jį patį, kad negalėdami dėl savo silpnumo ir menkumo kito nugalėti, priverstų jį tai padaryti patį. Šis Nietzsches atskleistas silpnųjų planas retai pavyksta, bet tokių atvejų istorijoje yra buvę; ir, be to, bus tol, kol ši planeta bus pilna paliegėlių – svarbiausia valstybiniu lygmeniu.

Taigi, jeigu nėra tiesos, nėra tikrovės – kas tada yra? Pasak Nietzsches, yra tik subjektyvistiniai konstruktai, kurie išreiškiami tikrovės lingvistine, ženkline, vaizdine forma, nors yra tik įsivaizduojama ir trokštama realybė. Imant kalbinį lygmenį, iliuzinis turinys išreiškiamas būtiškomis kalbos priemonėmis, aiškinant kas buvo, kas yra ir kas turi būti. Nenorėdami susilpninti savo padėties, niekada nesako „atrodo“, „galbūt“, bet visada „yra“. Tačiau, kad galėtum įvertinti tokios būties būtiškumą, reikia suvokti visą filosofinę ir mokslinę ontologinę/gnoseologinę/etinę suvokimo teorijų gelmę ir būti teoriškai iki galo sąžiningu: galų gale niekas nežino kaip iš tikro viskas yra, ir iš tikro daug kas, kas yra įsivaizduojama kaip absoliuti būtis – tokia tik atrodo. Žinoma sąžiningumas, ypač silpnam žmogui, nėra didelis privalumas, nes ir taip silpną jis dar labiau susilpnina, todėl visos silpnos valstybės ir imasi įvairių „pranašumo“ konstruktų kūrimo, kuriuos neva suranda absoliučioje realybėje. Bet, kaip atskleidė Nietzsche, tai yra esamos arba įsivaizduojamos galios projekcijos, bet niekada ne tikrovė ir niekada ne tiesa, nors taip pat suvokiama, kad šis subjektyvumas privalo būti pateikiamas kaip tiesa.

Tokie kūrėjai visada imasi gudrybės, kuri yra reikalavimas būti lėkšto fenomenologinio paviršiaus žmogumi, tai netgi vaizduojant kaip moralinį imperatyvą. Kodėl taip elgiamasi suvokti nesunku, juk visi paviršiai, netgi iliuzijos, gali atrodyti kaip tikrovė, bet fenomenologijos statusas išaiškėja, kai atveriamas šio paviršiaus maskuojamas falsifikavimo mechanizmas. Atskleisi mechanizmą – sugrius iliuzijų pasaulis, todėl tokie žmonės linkę nuo gelmės klausimo bėgti į intelektualinių iliuzijų ir falsifikacijų pasaulį. Maža to, tokie „filosofai“ imasi gąsdinimų, kad jeigu pažvelgsi toliau, ir pabandysi atskleisti kas po paviršiumi slepiasi – tapsi „blogio monstru“ ir pagal į savinaiką orientuotos psichologijos matricą turėsi pats save morališkai ir fiziškai sunaikinti. Tai ir yra pagrindinė taktika – į savo priešo sąmonę įterpti savinaikos virusą, matricą, programą arba bombą. Kiek tai pavyksta – kitas klausimas, tačiau neklystant galima pasakyti, jog tai yra tipiška taktika. Jeigu paliegėliai sugeba sustiprinti savo poziciją (tai irgi įmanoma), dažnai iš inercijos šią taktiką naudoja ir toliau, bet jau kaip galios projekciją ne į stipresnį, bet į silpnesnį ir tai yra sadistinio kankinimo pagrindinė technologija.

Vadinasi turime dvi taktikas. Viena yra įbūtinimas, o kita dekonstrukcionizmas. Visi save įbūtina kaip aukščiausią galią arba teisę, o mechanizimų ieško ir juos dekonstruoja tik priešų „absoliučios tikrovės“ vizijose, iš kurių jie semiasi psichologinių galių. Įbūtintojai yra tuo pačiu ir paviršininkai, o dekonstrukcionistai visada yra gelmininkai, kurių tikslas parodyti, kad „gėris“ nebūtinai toks jau geras. Dažniau tai būna paprasčiausias susireikšminimas, kuris save steigia kaip absoliutų tikroviškumo, tiesos kriterijų. Šios taktikos ypač ryškios šiuolaikinėse propagandos priemonėse, kai visos globalinės tikrovės atsiduria įvairiuose ekranuose, kurie savo prigimtimi yra konstrukciniai, ir technologiškai imituoja tokią pačią natūralių vaizdinių pasaulio pamatinį mechanizmiškumą, konstrukcionizmą. Taip, pavyzdžiui, naudojamos stovinčios ir judančios skaitmeninės grafikos, kurios „iliuziniai“ atvaizdai savo fenomenologiniu paviršiumi niekuo nesiskiria nuo tikrovės. Tačiau melą galima nustatyti patyrinėjus įvairias „gelmes“ – todėl dekonstrukcionizmo triumfas neabejotinas.

Toks pramatymas įmanomas net netechnologinėje sąmonėje, ypač kalbiniuose atvaizduose, kai sąmonė pasineria į lingvistinių mechanizmų pasaulį (gramatika, sintaksė), kuris įvaldytas tiek, kad gali sukurti kokią tik nori tikrovę ir atitikimas nėra privalomas. Taip kalbinė realybė pasiskirsto į gražius (grožinius, tiesos) paviršius, bet nemažesnė reikšmė skiriama ir psichologiniam/kognityviniam kalbos mechanizmų valdymui, kuris nėra jokia paslaptis ir yra bet kokios propagandos ir informacinio karo pagrindinė priemonė ir ginklas. Bet yra tam tikros kognityvinės funkcijos, kurios savo tikra sandara yra kalba (mechanizmas ir turinys), bet mechanizmas nuo suvokimo paslėptas kaip jusliniuose atvaizduose ir matome tik galutinį turinį. Tai yra, tokioje „kalboje“ bet kaip mechanizmu manipuliuoti draudžiama ir reikia pasikliauti pirmaisiais „kūrėjais“, kurie šią sistemą kūrė. Taigi kalba yra ir sensoriumas, tik manipuliavimas fiksato mechanizmu yra nesąmoningas ir anoniminis. Aišku, pažinus šią gelmę, sensoriumo kalbą įvaldyti įmanoma, bet tai jau tų žmonių, kurie įvaldę psichotronines technologijas, privilegija. Daugumai žmonių duota valdyti tik kalbą ir kūną, visa kita – tik nevaldomas fenomenologinis paviršius, kuriuo belieka pasikliauti.

Tai ką parašiau yra susiję su žmogaus psichikos sandara, bet tas pats principas galioja ir socialinėms struktūroms, kurios irgi naudoja socialinius informacijos tvarkymo (taip pat klastojimo) mechanizmus. Tai įvairūs informaciniai karai tarp skirtingų populiacijos sluoksnių arba tarp skirtingų populiacijos grupuočių, kurios gali būti vadinamos valstybėmis, tautomis ir t.t. Privilegijuota kasta visada valdo abu komponentus – mechanizmą ir fenomenologija, o nuo žemesnių sluoksnių, kad ši valdymo sistema atrodytų absoliučia tikrove – jis paslėptas. Visi demaskuotojai persekiojami ir gąsdinami skelbiant, kad jie siekia destruktyvių tikslų, nors tas tikslas – tik parodyti gražaus iliuzinio propagandos skleidžiamo paveiksliuko melagingumą ir iliuziškumą. ~Kaip tai turėtume vertinti? Ar žmogus turi teisę žinoti kaip viskas yra iš tikro ar turi būti ideologiniu mulkiu. Ir kaip juo padaryti žmogų, kuris iš tikro pats supranta visas paslaptis ir tokios fufelinės propagandinė tikrovės neperka? Aš už teisę žinoti. Jeigu yra balta – turi būti sakoma balta, o jeigu yra juoda – turi būti sakoma juoda. Ir ne tik apie kitus, bet pirmiausiai apie save. Blogiausia, kad juodas pasaulis save vaizduoja baltu, o visi kiti tampa „velniais“, nors patys tokie ir yra…

Tuo galima ir baigti šį trumpą samprotavimą, kuris pagrįstas Nietzsches teorija, kurios pagrindinė formulė yra tokia: tikrovė = galia + iliuzija. Kitokios tikrovės dažniausiai nebūna, nes visi socialiniai santykiai pagrįsti galios ir įtakos žaidimais, kuriuose sąžiningumas privalumu nelaikomas, nes reikia laimėti bet kokia kaina (asmeniškai ji būna labai didelė – visas gyvenimas), todėl žaidžiama rimtai. Iliuzija yra kalba, teorijos, atvaizdai, ekranai ir t. t. Toliau sensoriumas gali būti laikomas nepajudinamu pamatu, bet tik todėl, kad nuo sąmonės paslėptas sensorinės kalbos mechanizmas ir žmogus pats jo valdyti negali. Betgi šiais laikais mokslininkų atrastos ir tokios galimybės, tad šie atvaizdai taipogi gali būti tik mechanizminės klastotės arba kitaip – Matrica. Galia yra organizacija, psichologija ir technologijos (suvokimo manipuliavimo ir fizinės jėgos). Taigi ir turime Nietzsches išvadą – jokios tikrovės nėra vyksta tik galios žaidimai su propagandiniais fenomenologiniais konstruktais: „Stiprus vis tiek yra silpnas, o silpnas „iš tikrųjų“ yra neįveikiamas galios bastionas.“ Jau sakiau, kad tai gali suveikti, o gali ir ne – nuo to priklauso įvairių grupuočių galios žaidimų išdavos.

Bet kokiu atveju, galutinai atsakyti į nei vieną su tikrove susijusį klausimą neįmanoma, nors galima numatyti pamatinę problemą ar šiose formose, hologramose yra kokia nors absoliuti dalis, tik esanti, ar viskas yra kuriama galios santykių. Jeigu viskas kuriama, šios tikrovės viduje nėra jokio absoliutumo, tik kosminė iliuzinė holograma, kuri gali atrodyti tiek kaip drama, tiek kaip cirkas.

Proto teroras visame gražume

Diskusijų žlugimas

Rašydamas šį blogą nuo tiesioginių vertinimų stengiuosi susilaikyti, nes nemanau, kad jie padėtų pasiekti mano tikslą, kuris yra žinojimas, o ne susidorojimas. Tai nereiškia, kad nereikia spręsti klausimų susijusių su nusikalstamu transhumanizmu. Tiesiog aš tai laikau ne savo pagrindiniu klausimu. Aš tik pateikiu informaciją, o ką su ja daryti – tegul mąsto patys žmonės. Klausimą galima spręsti per organizuotą neapykantą ir per protą, per propagandą ir per paaiškinimą, per aklą fanatizmą ir per įsigilinimą. Aš renkuosi antrą variantą, kuriuo grindžiu savo blogą, rašydamas jį todėl, kad esu privilegijuotoje padėtyje ir žinau, kas iš tikro vyksta planetoje. Todėl galiu padėti tiems, kas nežino. Šio straipsnio pagrindinė tema yra polemikos žlugimas, švietimo sistemų išaukštintos diskusijos išsigimimas.

Diskusija, matyt, išsigimsta todėl, kad jau savo prigimtyje turi tokių tendencijų, dėl kurių pavirsta į savo priešybę. Diskusija tampa propaganda, kurios tikslas organizuoti neapykantą ir nukreipti ją norima kryptimi. Tad kadangi diskusijos pagrindinis tikslas išsiaiškinti, o propagandos – manipuliuoti, atsiranda skirtumas tarp protingo kalbėjimo ir noro užvaldyti smegenis. To negali leisti nei vienas laisvas žmogus, tad reikia atsvaros tai propagandos lavinai, kuri užgriuvo dabartinį eterį.

Iš masinio poveikio priemonių vykdomo (dez)informavimo, kuriuo užsiėmusi establishment’ui tarnaujanti propagandos ministerija galima išskirti dvi vidines grupuotes, kurios net būdamos viena sistema, veikia atskirai, tai yra, kiekviena atidariusi savo frontą ir konkuruoja dėl visuomenės dėmesio. Visgi aš įsitikinęs, kad veikia viena sistema, tačiau vaidinamas ideologinės diferenciacijos spektaklis, kurio tikslas neprileisti prie valdžios tikrų antisisteminių jėgų.

Pirma grupuotė yra provakariečiai (proeuropiečiai arba proamerikiečiai). Politiškai ar ekonomiškai ši grupuotė daugiau susijusi su Europos sąjunga, o kariniu aspektu – su JAV. Ši grupuotė akylai seka visuomenės nuotaikas ir idėjas, ir propaguoja pirmiausiai proamerikanizmą kaip politinę struktūrą ar visuomenės sanklodą. Kitaip ši grupuotė klaidingai vadinama “neoliberalais”, nors šioje propagandoje nėra jokio liberalizmo, nei “neo-”, nei kokio nors kitokio.

Antra grupuotė yra nacionalistai, kurių pavienius atstovus galima rasti politikoje, švietimo sistemoje, propagandos ministerijoje ir t.t. Juos galima pirmiausiai laikyti anti-vakariečiais, kovojančiais dėl suvereniteto išsaugojimo, t. y. dėl savo valdžios. Aišku, geopolitiškai tai sunkiai įsivaizduojama, bet “principas aukščiau visko”, net jeigu jis logiškai neįsipaišo į jokią realybę. Nugalėti Rytus, per mažai pajėgumų, o paveikti vakarietiškus globėjus irgi neįmanoma, nes jų tikslas yra ne moralinė nacionalizmų globa, bet savo geopolitinis žaidimas, kuris tiesiogiai nukreiptas prieš pagrindinius konkurentus. Pagalba tėra šio žaidimo primityvi maskuotė, kurią kiaurai permato kiekvienas bent kiek mąstantis žmogus.

Pirmieji svajoja apie sėkmingą karjerą vakarų organizacijų sistemoje, nors tai tik reti pavieniai atvejai, kurie naudojami kaip masalas. Tai yra, bandoma pavaizduoti, kad elgiamasi kaip su “lygiais”, kad atveriamos lygios galimybės. Tad, jeigu žmogus (karjeristas) supranta, kad šansų kaip organizacijai nėra (pavirsti vakarų sistemoje galingu ir įtakingu politiniu dariniu), tai bent siūlomos individualios karjeros galimybės, kurios išrinktiesiems gali sukurti viliojančią perspektyvą. Tačiau nesunku suprasti, kad tai įmanoma tik išsižadant Lietuvos. O nacionalistai, priešingai, propaguoja likimą Lietuvoje – iki “paskutinio kraujo lašo”, be “kovos” neatiduodant niekam nieko. Tačiau tai naivu, kaip noras gauti ką nors nemokamai.

Taigi turime dvi grupuotes ir dvi šitų grupuočių propagandos kryptis: 1) proamerikanizmas ir antirusizmas (padedant Amerikai vykdyti planetos užvaldymo planą), 2) antiamerikanizmas ir antirusizmas, siekiant išlikti patiems. Matome, kad antirusizmas establishment’ą vienija – šioje sistemoje minėtos grupuotės veikia kartu. Tačiau čia yra antivakariečių pagrindinė silpnoji vieta – jie nori naudotis vakarų politine, ekonomine ir karine galia, bet tuo pačiu išsaugoti savo senovinį identitetą ir valstybę. Bet tai neįmanoma, nes “nemokamas sūris būna tik pelėkautuose” ir akivaizdu, kad vakarai tik žaidžia savo geopolitinį žaidimą, kurio pagrindinis tikslas sunaikinti Rusiją, o paskui ir visas likusias liliputines valstybes.

Ir yra paskutinė grupė žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neangažuoti niekam ir skiria kur yra šitų grupuočių propaganda o kur realybė. Ir svarbiausia – nesiekia užsiimti nei neapykantos organizavimu, nei sutinka būti politinių manipuliatorių valdoma fanatiška mase. Geopolitinė situacija – sudėtinga, tačiau velnio pagalbos prašyti gali tik bepročiai, nes jis iš tikro padės, bet to kaina – amžinybė…

Taigi prasidėjus visų ilgai lauktam geopolitiniam žaidimui eterį užpildė ne šalta analizė, ne diskusijos, ne objektyvios informacijos skleidimas (t. y. žaidžiant ne į vienus, bet į abu vartus), bet propaganda ir smegenų plovimas, keiksmažodžiai “žurnalistų” straipsniuose, pasityčiojimas ir žeminimas. Tai ką pamatėme – turėjo apstulbinti visus matančius žmones – visa žiniasklaida užvaldyta ir nėra nei vieno antisisteminio informacinio tinklalapio. Viskas užgrobta establishment’o, o “laisvoji žurnalistika” tik apgaulė blogai matantiems žmonėms.

Sublimuoto banditizmo grimasos

Tačiau šiame straipsnyje mane domina ne tiek geopolitinė situacija ar propagandos taikiniai, bet pats reiškinys, kai propaganda tampa intelektualiniu ir psichologiniu smurtu, kuris savo poveikiu mažai skiriasi nuo fizinio smurto.

Tiesiog ant visuomenės galvų buvo išlieta tokia propagandinio mėšlo lavina, kad nesureaguoti neįmanoma. Pradėti galima nuo klausimo, kuo skiriasi jėgos ir proto pranašumas ir kodėl civilizacija jėgos pranašumą menkina, o proto pranašumą aukština. Bandoma primesti įsivaizdavimą, kad jėga akla, primityvi, susijusi su banditizmu ir t.t.

Protas yra šviesa, gėris, išaukštinimas, susijęs su inteligencija. Tačiau tai nėra tikslus įsivaizdavimas, nes savaime jėga nėra nei akla, nei primityvi ir norint svertus sukaupti, reikia dirbti ilgus šimtmečius. O protas pritaikytas susidorojimui, naikinimui, niekinimui ne ką gražesnis už “aklą jėgą”. Protas – gali būti toks pats banditizmas, kaip ir jėga. Naudojant jėgą, susidorojimas yra “nusikaltimas”, o naudojant protą susidorojimas “teisėtas”, nes kas nelogiška – turi būti “sunaikinta”. Protas turi būti pasaulio valdovas, net jeigu kūnas yra paliegęs ir suliurbėjęs – pasakai silogizmą iš trijų teiginių ir sutriuškini planetinę imperiją, kuri pradeda nykti tiesiog akyse (aišku tik silogizmų genijaus). “Inteligento” vaikiška svajonė.

Po paskutinių kelių mėnesių propagandinio teroro, nukreipto prieš Rusiją, matome, kad proto banditizmas labiausiai reiškiasi informaciniuose karuose, kuris pasiekia tokį laipsnį, kad net grasinama pasikėsinimu į egzistenciją – atseit, jeigu neužsičiaupsit su propagandinėmis kuokomis suskaldysime ne tik raides, bet ir makaules. Toks yra propagandinio banditizmo “protas”.

Filosofai, logikai ir filologai bando įrodyti, kad tiesa ir logika iš tikro naikina savaime. Tad reikia šiais dalykais apsiginkluoti ir tapsi nenugalimas. Visa bėda ta, kad tiesos ir logikos klausimas ne toks jau paprastas. Pretenzijos į tiesą ir neklystančią logiką – nepagrįstos. Tad pažiūrėkime kaip vyksta mąstymo procesas, šaudantis tiesos ir logikos kulkomis, skaldantis galvas idėjų kuokomis. Kaip “inteligentas” tampa barbaru ir banditu, neapykantos ir smurto organizatoriumi.

Savo bloge aiškinau ne kartą kaip surenkamos tiesos ir logikos kulkos žmogaus prote. Viskas prasideda nuo koreliacijos tarp sensorinės ir kognityvinės smegenų žievės pirmame kognityviniame šuolyje: iš pradžių užpildomos juslinės zonos, toliau iš jų neuronų projekcijos pereina į kognityvines sritis. Dėl pastovių anatominių ryšių, tarp jų atsiranda koreliacija, arba susietumas. Šią struktūrą aš suvokiu kaip sąmonės senosoriumą, kuris yra pasaulis ir asociatyvinę hologramą, kuri yra protas. Taigi koreliacija pirmame kognityviniame šuolyje suriša pasaulį ir protą, įdeda į žmogaus sąmonę kognityvines struktūras bei faktus, kuriais remdamasis žmogus mąsto. Bet tai jau antras kognityvinis šuolis, kuris protą, per mintis sujungia su pasauliu. Tokio sujungimo pagrindas yra informacijos surinkimas iš asociatyvinės hologramos, kuri yra visų pasaulio struktūrų modelis, ir jos susiejimas mintyje, kuri po to projektuojama į “objektą”.

Tiesa ir logika ir yra tokių vidinių asociatyvinių proto struktūrų surinkimas, kuris naudojamas propagandiniam naikinimui.

Paradigmos, teorijos, sąvokos proto surenkamos iš aplinkos ir formuojamos pirmame gyvenimo ketvirtyje. Tuomet rinkimas tikrovėje užsibaigia ir sąmonė renka tik smegenyse ir žmogus tampa ideologiniu zombiu, sugebančiu mąstyme susieti tik tam tikras prote užkoduotas sąvokas. Iš tikro tokie yra visi žmonės – proto ir kalbos vergai, nesuvokiantys kaip veikia smegenys. Todėl norint pavergti žmogų, pirmiausiai jis padaromas proto vergu. Tada belieka įdėti atitinkamas sąvokas ir laisvo žmogaus nelieka visam likusiam žmogaus gyvenimui, t. y. trims gyvenimo ketvirčiams. Dėl šios priežasties aišku, kodėl tokia didelė reikšmė skiriama “švietimui”, jis yra vergovės pagrindas. Nes skirtingas asociatyvines hologramas sinchronizuoti sudėtinga, o masė visada valdoma labai lengvai, tereikia suformuoti kelis primityvius vaizdinius ir idėjas. Kitaip sakant, iki 25 metų į galvą “tiesa” dedama, o po to ji “surinkinėjama” likusius 75 metus.

Kyla klausimas, kaip galima diskusija ir polemika. Nesutarimai dažniausiai iškyla dėl skirtumų asociatyvinėje hologramoje. Jie verčia diskutuoti, tačiau ar neatrodo, kad iš tikro ji neįmanoma ir jos net nesiekiama. Kai asociatyvinės hologramos prištampuotos pagal vieną šabloną viskas aišku nėra ką diskutuoti, galima tik varžytis geresnėmis žiniomis, ar iškalbos gebėjimais, bet visada sutariant arba vienas kitam pritariant. Tačiau kai masės nėra ir žmogus išsiskyręs per laisvės individuacijos procesą, diskusija yra naikinimas. Prasideda susišaudymas, kurio tikslas pažeisti susiformavusią kitokią asociacijų sistemą, sutrikdyti jos veikimą ir žmogų sugniuždyti. Tada vedamas tokios “sėkmės” ir pranašumo gali daryti praktiškai ką nori, nes tavo tiesos ir logikos kulkos pasiekė taikinį. Ideologija tokia, kad po tokios parengiamosios stadijos turi teisę pereiti net prie egzistencijos naikinimo, arba jos pavertimo apgailėtinu vegetavimu. Akivaizdu, kas tai yra – tai paprasčiausias filologinis banditizmas.

Išorėje priešprieša atsiranda tarp skirtingų ženklų, kurie yra raidės ir žodžiai. Tačiau šie ženklai turi turiningą gelminę reprezentacijos struktūrą, kuri atsiranda asociatyvinės proto hologramos viduje. “Tiesos” ir “triuškinančios logikos” yra sąvokų surinkimas iš šios gelminės reprezentacijos, kuri susiformuoja žmogaus pasąmonėje. Pavyzdžiui, jeigu žmogus suformuotas smegenų plovimo sistemoje, tai nesant prieštaravimų aplinkoje ir tikrovėje, žmogus tampa ideologiniu zombiu, kuris visą gyvenimą surinkinėja propagandinį šiukšlyną, kuris tampa žmogaus gyvenimu. Tokios yra tiesų ir neginčijamų logikų pagrindinis principas, kurį aš vadinu semantine haliucinacija.

Pavyzdžiui, iš nubraižytos priešpriešos imkime sąvokas “masė” ir “individualizmas”. Ar įmanoma kokia nors diskusija ir pergalė? Man atrodo, tai būtų toks pats stebuklas, kaip ir religinis atsivertimas. Kokios “diskusijos” taktikos naudojamos: “to nėra”, “tai neįmanoma ir neegzistuoja”, o jeigu taip, tai ir sąvoka turi išnykti ir aš galiu tau “padėti”, papasakodamas apie savo teisingas sąvokas. Toliau, jeigu sunaikinimas nepavyksta, tada bandoma sąvokas nukenksminti, asocijuojant jas su nemaloniomis būsenomis (”kvailys”, “menkysta”, “iškrypėlis”, “išdavikas”, “velnias”, “tradicijų griovėjas”, “nusikaltėlis”).

“Masė yra jėga, o individualizmas griauna valstybę (ir apskritai asmenybėmis visi būti neturi teisės, tai tik išrinktųjų privilegija).”<> “Individualizmas išlaisviną žmogų ir išaukština jo kūrybines galias, o masinė sąmonė ardo asmenybę, ją žlugdo ir apskritai tai yra vidutinybių teroras.” Abiem priešpriešos atvejais žmogų apima siaubas tik priešinga prasme: laisvą žmogų sukaustyti masės kalėjime, nors jo protas geba sieti mintyje nepriklausomą realybę; masės žmogų padaryti laisvu ir pačiam atsakingu už savo sprendimus ir gyvenimą, kai įprasta būsena ne laisvai mąstyti, bet paklusti autoritetui. Ir t.t.

Manau akivaizdu: atsivertimas neįmanomas, todėl pradedama siekti ne atsivertimo, bet ideologinio sunaikinimo tiek loginėmis, tiek socialinėmis priemonėmis, t. y. pradedant grasinti net egzistencijai. Diskusija nieko nedomina; arba diskusijos yra tik treniruotės, kurių tikslas užaštrinti savo naikinimo gebėjimus ir pasiruošti “kovoti” kojomis, rankomis ir liežuviu. Ši praktika, pavyzdžiui, naudojama universitetuose.

Tad ar įmanoma bent vienoje pusėje “triuškinanti tiesa” pažiūrų prasme? Pažiūros yra pažiūros – nei tiesa, nei netiesa.

Tiesiog tai patirties sukurti įsitikinimai, kurie nėra nei teisingi, nei klaidingi. Tad jeigu įsitikinimų neįmanoma suėsti su tiesos rūgštimi, pasirinkimai lieka tik keli: mirtinas karas arba tolerancija galimybių ribose. Negerbianti žmonių valdžia renkasi karą ir savo padėties įtvirtinimui žmones daro kuo silpnesniais, kad su smegenų krušimu jais būtų lengviau manipuliuoti, kad jie visada eitu ten, kur rodo fiurerio pirštas…

Ir visą tai parodė vietinė ir pasaulinė propagandos ministerija, užnuodijusi laisvų žmonių sąmonę ideologiniu dvoku, kuriam išvėdinti, jaučiu, reikės nemažai laiko.

Vienu žodžiu, pagal vieno tokio barsuko išsireiškimą stebėjome “proto terorą visame gražume”.

Tikrovė, archetipai ir mitai

Pagal kvantinės psichologijos principus, kaip į žmogų žiūri, taip jį ir matai. Jeigu tokių žiūrėtojų yra daugiau, tai šitas matymas netgi, įsivaizduojama, virsta būtimi, kuri išreiškiama žodžiais „jis yra…“. Dar tolesnis žingsnis, kai šita grupė matytojų suvokia, kad gali ne tik „atspindėti“, bet ir sukurti savo fantazijų pasaulyje ir bendru susitarimu išplatinti. Tada jau formuluotė tampa tokia: „visi taip kalba, vadinasi taip yra…“. Tikrovininkai žodį „yra“ labai mėgsta, juo pakeičia visus: įsivaizduoju, spėju, manau, galvoju, prognozuoju, vertinu ir t.t. Nesvarbu kaip viskas susidėstę, viskas šitiems kietuoliams „yra taip, kaip mes kalbame, nes tai kalbame mes…“.

Šita situacija prasideda jau valdomoje ir suorganizuotoje bendruomenėje, kurioje visada įtvirtinama grupuotė, kuri veikia pagal formulę „mūsų kalbėjimas yra būtis“. Dar aukščiau šis reikalavimas taikomas visuomenės lygyje, kuri suformuota kokioje nors valstybės organizacijoje. Galbūt, skirtumas yra tas, kad čia kalbėjimas jau yra masinės informavimo priemonės: nes kalbama čia jau per laikraštį, televizorių arba internetą. Jeigu imsime „live“ formatą, tai įvairūs susitikimai, susirinkimai, diskusijos, pranešimai, konferencijos ir kitos visuomeninės komunikavimo ir idėjų platinimo priemonės. Bet čia dažniausiai veikia tik aptarnautojai, vadinami „vidurine klase“. Jie aptarnauja valdžią, lyderius.

Aukščiausias taškas yra sprendimus priimanti organizacijos grietinėlė, kuri liepia tikrovei „būti…“. Tuomet, kad ji būtų, žemesnės grandys pradeda kalbėti. Kalba jos visais lygiais – visos visuomenės, valstybės, arba vietinėje konkrečios bendruomenės spaudoje arba per neoperatyvinės agentūros tinklą, kurios paskirtis kontroliuoti laisvą žmogų. Ką jie apie ką nors „papasakoja“, tas, tikima, yra… Paprasti žmonės netikrina, nes negali, bijo, nesupranta, arba visiškai paskendę savo rūpesčiuose, nežino (ar nenori žinoti), kas aplink jį dedasi. Nesvarbu ar tai būtų geri, ar tai būtų blogi dalykai. Sakoma: „kiekvienas dirba savo darbą“. Arba: „man ir savo rūpesčių užtenka, kam man užsikrauti dar svetimus?“. Todėl tokie dalykai ir vyksta. Todėl viskas visiems ir yra vienodai…

Taip viskas yra iš vienos pusės. O iš kitos pusės, kuo daugiau kalbos įbūtintojai užsiima kūrybiniu darbu, tuo šita užduotis jiems darosi lengvesnė, nes gyvename pasaulyje, kuriame „žinių“ vis tiek niekas netikrina. Dažniausiai tai net neįmanoma. Todėl gali paskelbti bet ką – praeina beveik viskas. Ir tai suvokta labai seniai. Žmonių, kurie save laiko „tikrovininkais“, žinančiais kaip yra, ir galinčiais padaryti, kad masinėje sąmonėje taip viskas ir būtų.

Šitoks „žinių“ skleidimas vadinamas mitologizavimu. Tai reiškia, pateikiama ne informacija, ne faktai ir analizės, bet mitai, kuriuos aptarnaujantis personalas per masinio poveikio priemones kala masinės visuomenės žmonėms į galvas. Tai yra, istorijos pasakojamos taip, kad jos ne atskleistų kaip kas nors buvo arba yra, bet kad surezonuotų su tam tikromis archetipų struktūromis, ir kad vidiniame ekrane jos užsitėkštų ant žmogaus kontūro. Archetipai tai būna herojai, piktadariai, dievai ir velniai, nusikaltimas ir bausmė, teisingumas ir t.t.

Šis principas labai dažnai naudojamas agentūrų ir prokuratūros operacijose – kaip jos pateikiamos visuomenei. Pasakojama ne faktai, ne įrodymai, ne analizė, ne parodymai, bet apie žmogų pasakojamas mitas. Tokios priemonės naudojamos rezonansinėse bylose arba rezonansiniuose nusikaltimuose, kai bausmei atlikti ir piktadario rolei suvaidinti išrenkamas nekaltas žmogus. Tai dažnai būna tokios operacijos, kurios panašios į ritualinio žmogaus aukojimo operaciją, kažkokiam valstybę globojančiam „dievui“. Žiaurių aukų dievai reikalaudavo ne tik senovėje, jos nei kiek ne mažiau žiaurios ir šiais laikais, tik pridengtos po nusikaltimo, katastrofos, nelaimingo atsitikimo, ligos širma.

Teisėsauga gali pasakoti, pvz., šaltakraujo piktadario mitą, idioto piktadario mitą, genialios herojiškos operacijos mitą ir t.t. Tam turi būti agentūrų paruoštas įvykis, turi būti „sučiuptas“ piktadarys, iškvostas genialių tardytojų ir galutinai „liudijimais“ ant menčių paguldytas teisme. Tai yra neišvengiamo „teisingumo“ mitas, nors teisingumo dažniausiai nebūna jokio, nes šitaip pakišamas niekuo dėtas, atrodo atsitiktinai, bet iš tikro specialiai išrinktas žmogus, kad naudojant jį būtų galima ruošti tokias archetipines operacijas, kuriose triumfuoja valstybės organizacijos viršūnėlė, kuri amžiams tokiais aukojimais užtikrina savo valdžią – savo kalba sukuria tikrovę, baudžia ir tuo užsitikrina savo ribų neturintį pranašumą.

Žinoma, visos tokios operacijos būna maksimaliai slaptos, kad klastojama žino tik tie, kurie su organizacija yra surišti visiems laikams ir pasiruošę aklai jai tarnauti iki pat galo, nes paprasčiausiai neturi išeities. („Išeiti“ galima tik į vieną visiems gerai žinomą vietą.) Kaip įvykiai izoliuojami ir apdorojami sakytojų jau esu aiškinęs naudodamas falsimuliakro terminą, kurį pasiimu iš vieno LT filosofo. Šis žodis reiškia, kad iš savo fenomenologinio paviršiaus kažkas atrodo kaip gryna tikrovė, bet pažiūrėjus į gelmę arba patikrinus paaiškėja, kad tai tobula tikrovės klastotė. T. y., turime fenomeninį paviršių, to paviršiaus sufalsifikavimo mechanizmą, ir galutinėje vietoje Nieką. Tai yra Niekas sufalsifikuojamas kaip kažkas, o po to tas kažkas sutvarkomas taip, kad simuliuotų tikrovę ir grynoje fenomenologijoje nuo jos niekaip nesiskirtų.

Tai yra sakytojų, tarėjų ir būties produkuotojų pagrindinė priemonė, kuri per masinio poveikio priemones platinama savo iliuziniu paviršiumi, o mechanizmas, technika ir t.t. įslaptinama didžiausia valstybine paslaptimi. Tad, naudodami šias priemones, grietinėlė gali bet ką paversti bet kuo, nes Niekas begalinis, fantazijos neišsemiamos, o technika neturi jokių „įvaizdinimo“ apribojimų.

Taigi, falsimuliakras kuriamas žmogaus galvoje minčių, vaizdinių, atsiminimų pavidalu. Agentūra apsupusi žmogų suvaidina socialinio falsimuliakro spektaklį ir tampa „liudininkais“. Prokuroras, neleisdamas ištarti nei žodžio surenka „duomenis“ kaltinamajam aktui. Ir galų gale viskas perkeliama į teisingumo atstatymo teisme falsimuliakrą. Nors teisingumo iš principo negali būti. Svarbiausia tai, kad eilinis pilietis skaito tik skleidžiamą mitą ir herojizuotą tyrėjų didvyriško darbo aprašymą ir šitoks falsimuliakrinis „teisingumas“, masinio poveikio priemonėse visada triumfuoja.

Koks nors žmogelis visą gyvenimą skaito tokius pranešimus, žiūri reportažus ir visą gyvenimą net nepagalvoja, kad viskas yra tik niekingas spektaklis, bukas melas. Tačiau šitas melas paverčiamas mitu su savo archetipinėmis struktūromis, jis masiškai įsirašo žmonėms į smegenis ir tarpusavio pašnekesiuose jie kartoja tai kaip gryną tikrovę, neturėdami žalio supratimo apie falsimuliakrų kūrimo mechanizmą.

Šitaip žmogus aklas, apgautas žiūri į kito žmogaus kontūrą savo sąmonėje ir savo menkame protelyje pasakoja sau, kitiems kas šitas kontūras yra… Tačiau pasakoja ne tai, ką pamato, bet atveria savo sąmonėje dvokiančių falsimuliakrų kloaką, tik dažniausiai nesupranta iš kurios pusės dvokia…

Už tokių operacijų visada stovi tam tikra suįžūlėjusi grupė, kuri supranta, turi priemonių, galią yra susitarę ir meistriškai šį mechanizmą ištreniravę. Supranta masių psichologiją, kaip istorijos gulasi žmogui į galvą, kokios archetipinės struktūros suformuotos smegenų plovimu ir kaip jas veiksmingai išnaudoti. Taip pat kokiais kardonais apjuosti pačią tikrovę, kad prie jos niekas pašalinis negalėtų prisikapstyti.

Kalbant labai griežtai, „tikrovė“ po kurią nardo kasdieninė sąmonė yra falsimuliakrų košė, kuriama organizacijos – tai yra socialiniai falsimuliakrai, ir šie dar labiau sutvirtinami dirbtinai technologijomis organizuojant, po to praplaunant smegenis su „žinių“ falsimuliakrais, kurie vadinami ideologija. Po to ateina eilė ir pačiai tikrovei, kuri giliai paslepiama nuo laisvos sąmonės ir vietoj jos pakišamas šnekų, vaizdų, istorijų falsimuliakrais, kurie žmogui atrodo kaip tikras pasaulis. Šitaip priprantama prie bet kokio melo, prie bet kokio briedo ir tikima tik dėl autoriteto, kuris irgi formuojamas per psichologinį poveikį masinei sąmonei. Šitaip paaiškėja, kad nėra į ką atsiremti ir nėra už ko užsikabinti. O falsimuliakrų košė agresyvi ir puolą kiekvieną alternatyvą, tam naudodama agresyvius, gerai išdresiruotus šunis, kurie užsiima propaganda ir smegenų krušimu.

Klausimą kelti ar mes tikime tuo pasauliu, kuriame „gyvename“ ir kuris mums rodomas?.. gali būti pavojinga, nes gali pats greitai atsidurti tikrovės „tarėjų“ taikiklyje, kurie gali papasakoti tokią tavo gyvenimo „istoriją“, kad atrodysi baisesnis už patį velnią. Tačiau tokie gąsdintojai suklumpa pirmiausiai tada, kai suvokia, kad šituo pagąsdinti – neįmanoma. Falsimuliakrinio mėšlo nebijo niekas, ir žmonės iš tikro nėra jau tokie kvailiai, nebent, aišku, jie būtų nepagydomi niekšai ir tokiu spektakliu norėtų pasimėgauti. Bet čia jau kitas klausimas.

Ir paskutinis dalykas, kam tokia istorija-mitas iš viso reikalingas? Pirmiausia todėl, kad tai yra paprasto žmogaus mąstymo principas, nes jis masto mitais, mitologiškai, tad pačiam tokį mitą sukurti ir pakišti – labai patogu. Antras momentas, neigiamas piktadario mitas, kurį agentūra gali ruošti žmogui net visą gyvenimą yra veiksmingas socialinis efektorius. Tad valdantys tikroves ir mitus, gali formuoti žmogaus socialinį statusą: padaryti taip, kad jis būtų arba „priimtasis“ arba „atstumtasis“. Taip patogu ir susidoroti. Tereikia parinkti archetipą, personą arba kaukę – šiaip tai vadinama etiketės priklijavimu – įtvirtinti juos masinėje sąmonėje, sukurti viso gyvenimo mitą, ir šitaip norimu pavidalu įvesti žmogų į daugiau ar mažiau reikšmingą Istoriją.

Joje turime valdovų, didikų mitus, kultūrininkų ir tautininkų, politinių veikėjų, piktadarių, niekšų ir idiotų mitus. Visa tai sukuriama jau paaiškintu falsimuliakrų konstravimo mechanizmu, kuris sukuria regimybės fenomenologiją, tačiau už jos plyti tik juoda aklina tuštuma.

Semantikos sąmokslas

Ženklas ir jausmelis

Didelė dalis komunikacijai naudojamų ženklų ne tik perduoda informaciją, bet ir išreiškia tam tikrą požiūrį į ją. Bendrai paėmus, tas požiūris gali būti teigiamas arba neigiamas. Šis konotacijos reiškinys atsiranda net pačiuose neutraliausiuose ir objektyviausiuose ženkluose, tokiuose kaip matematiniai. Skaičiai, ir kiti ženklai, semantiškai neutralūs ir nesusiję su jokiu emociniu požiūriu; tačiau užtenka prisiminti skaičius naudojamus vertinimo skalėje ir ši mintis pasidaro aiški. Vienetas arba dvejetas – ne tik paprasti skaičiai, bet turi ir emocinį krūvį, kuris gali būti ryškesnis ar menkesnis. Konotacijos ryškumas priklauso nuo daugelio dalykų.

Vienetas arba dvejetas yra blogai, nes šie skaičiai naudojami neigiamam įvertinimui. Šis pavyzdys su aritmetiniais ženklais parodo, iš kur ir kaip ženkle susiformuoja neigiamas arba teigiamas krūvis. Jis į ženklo semantiką perduodamas iš tos emocinės aplinkos, kurioje to ženklo ir jo prasmės buvo išmokta. Dvejetas, du, 2 – skaičius, išmoktas mokykloje, ir nurodo į neigiamą emocinę aplinką. Formuojantis šiam ženklui, atmintyje atsiranda negatyvus supratimas, kurį išgirdus patiriama emocinė įtaka. Kitaip sakant, ženklo prasmė, kaip emociją sukeliantis įspūdis, išreiškia tam tikrą požiūrį, kuris susiformuoja tada, kai emocija semantizuojama ir sujungiama su ženklo informacija.

Valdyti žmogų galima įvairiai, bet vienas iš tokių būdų yra sukelti teigiamas arba neigiamas emocijas. Nes žmogus siekia to, kas semantiškai teigiama ir vengia to, kas semantiškai neigiama. Tas pat ir su emocijoms: neigiamų emocijų vengiama, o teigiamų siekiama. Jeigu tokios emocijos semantizuotos ir užkoduotos žodžiuose, tai ir žodžiai savo socialinėje aplinkoje arba siekiami, arba vengiami, rodant situacijas tokias, kurios asocijuotos su teigiamais žodžiais ir vengiant susijusių su neigiamais. Šis pavyzdys parodo, kad žodžiais, sukeliančiais emocijas, galima manipuliuoti žmogaus elgesiu, valdyti. Pavyzdžiui, kad žmonės nepavadintų tinginiu, stengiamasi daugiau dirbti arba kad nepavadintų kvailiu, stengiamasi kalbėti ir elgtis protingai ir t.t.

Pavadinus šiais žodžiais, galimos dvi reakcijos: 1) susigūžimas ir smūgių laukimas arba 2) aktyvus atsakymas su apsuktomis konotacijomis ir negatyviomis prasmėmis. Čia tas pat kaip muštynėse: viskas priklauso nuo žmogaus statuso ir jėgos panaudojimo galimybių. Nes jėgos gali būti lygios arba nelygios. Pavyzdžiui, valdžiai atsakyti semantine jėga vengiama, nes pagal socialines procedūras už tai gali grėsti susidorojimas, sukeliantis daug nemalonių emocinių išgyvenimų.

Semantika ir valdžia

Šitoks ženklų apdorojimas neatsiejamas nuo vertinimo sistemos. Nuo to priklauso kokie ženklai – negatyvinami ir kokie – pozityvinami. Pozityvinama tai, kas organizacijai arba visuomenei turi vertę ir negatyvinama tai kas žalinga arba nenaudinga. Pasirinkimas ir apsisprendimas priklauso nuo grupės tikslų ir vizijos, kokia turi būti socialinė tikrovė. Pavyzdžiui, pagrįsta kastomis, atskirtimi ir jėga; protu ir argumentais; arba moraliniais žmonių tarpusavio ryšiais visuomenėje.

Praktiškai visos vertinimo paradigmos paremtos tokiomis konotacijomis ir jos valdo būtent su tokiu semantizuotų emocinių situacijų „jausmeliu“. Įstatymų arba moralės principų pažeidėją, pavyzdžiui, vadina nusikaltėliu. Šis žodis turi labai ryškų neigiamą atspalvį. Pagal aprašytas situacijas žodžio „nusikaltėlis“ prasmė atsiranda iš socialinės aplinkos, kuri persekioja žmones, pažeidinėjančius įstatymus. Įdomu tai, kad ši negatyvi konotacija atsiranda, išmokstama, net tada, kai žmogus niekada nebuvo nusikaltėliu ir niekas jo nepersekiojo. Toks ženklo jausmelis susiformuoja vien iš supratimo, grasinimų, ir pavyzdžių, su kitais žmonėmis. Vaikas, po to paauglys ir suaugęs žino „kaip būna“.

Tokio žodžio panaudojimas priklauso nuo tikrovės. Ar žmogus iš tikro ką nors pažeidė, ar su juo, naudojant negatyvią semantika, norima susidoroti. Yra galimybės duoti atsakymus, kai jėgos lygios ir jėgos nelygios. Bet kokiu atveju, kai žmogus susiduria su semantiniu puolimu, jis gali gintis arba bėgti. Pranašesnis ir lygus atsako jėga arba įrodymais, silpnesnis atsako argumentais ir protu, iškeliant tikrovės klausimą. Nes pasakyti galima bet ką, net tai, kas netikra. O žmonės nesiaiškina. Todėl, kad neturi galimybių ar todėl, kad tikrovė net nedomina, pvz., jeigu žmogus sistemoje laikomas „mažaverčiu“, o susidorojimą organizuoja koks nors sistemos „kietiakas“. Todėl įrodymo klausimas vis dar laikomas vertingu, visai iš šios situacijos nešalinamas.

Svarbiausia, kad jėgos žodžiai veiktų, turi būti išankstinis smegenų paruošimas. Kaip tai vyksta – jau rodžiau. Pirmiausiai, semantika formuojama pagal emocines situacijas, kurios perduodamos į žodžio struktūrą atmintyje, arba stengiantis žodžio kognityvines dalis pervesti į tą plotą, kur kaupiami negatyvūs žodžiai ir šiaip visokie „keiksmažodžiai“, kurių arsenalą kaip semantinės kovos priemones turi sukaupęs kiekvienas žmogus. Šitai atliekama per socialinį paskatinimą arba baudimą naudojant emocinę įtaką. Emocijų centrai gali sukelti sąmonėje įvairias būsenas, kurios paprastai yra dvispalvės, baltos arba juodos, teigiamos arba neigiamos.

Kad suaugęs žmogus turėtų tokią vergo semantiką įkaltą į galvą, vaikystė turi pereiti per ištisą kalbinio muštro ir dresiravimo sistemą. Ne veltui organizacijoje svarbų vaidmenį vaidina „auklėjimo“ sistema.

Švietimas, auklėjimas gali būti formalus ir neformalus. Formalus – per mokyklos discipliną, neformalus – per kultūrinę ir socialinę aplinką. Aišku, nereikia užmiršti, kad semantinė asmenybė nėra vien tik socialinis konstruktas, nes negatyvas ir pozityvas žmoguje (emocijos) – ne išmokstamos, bet užkoduotos genetiškai ir genai sudaro sąlygas formuoti įvairias emocines kalbos, ir ne tik kalbos, ženklų konotacijas.

Propaganda ir informacinis karas

Šią smegenų savybę plačiausiai išnaudoja propaganda, kurios pagrindas teigiamų ir neigiamu jėgos žodžių naudojimas. Viskas, kas teigiama sutraukiama į save, o viskas, kas neigiama – projektuojama į priešą. Arba kitu atveju, kai plaunamos smegenys, teigiamus ir neigiamus (skatinančius ir baudžiančius) žodžius naudoja vergų psichikos manipuliavimui. Propagandos pagrindinis su jėgos žodžiais siekiamas tikslas yra neapykantos/paniekos/patyčių organizavimas ir nukreipimas. Ir aukštinimo/garbinimo tikslinis organizavimas bei valdymas. Kaip sakiau, pozityvas projektuojamas į save, o negatyvas į priešą.

Atvira propaganda dažnai maskuojama; ir semantika valdoma netiesioginiais būdais, sukaupiant jėgos žodžius potekstėje, sumažinant proporcijas tarp neutralaus ir emocionalistinio teksto, kad reaguodamas į semantinį smūgį, žmogus turėtų „kontratakuoti“ tekste ir tai, kas jame yra neutralu arba teigiama, ir būtų galima visada turėti kabliuką, žmogų darant „amžinu durniumi“.

Neturintis galios žmogus tokiuose žaidimuose priverstas išlikti pasyvus. Su tokiu žmogumi valdžia elgiasi dviem būdais – arba emociškai naikina ir gniuždo, pvz., jeigu jaučia kosminę panieką ir neapykanta. Jeigu žmogus reikalingas, tada juo manipuliuojama naudojant skatinimų ir baudimų sistemą. Toks žmogus reaguoti gali tik pasyviai, pavyzdžiui, tik savo elgesiu pritraukdamas tas emocines socialines situacijas, kurios sukelia valdžiai teigiamas konotacijas. Gniuždomas pasyvus žmogus gali, pavyzdžiui, būti privedamas prie savižudybės, kai valdžia siekia būtent tokios letalinės baigties. Bet čia labai svarbus klausimas būna, ar žmogus nusipelno organizuotos neapykantos jėgos žodžių, ar ne. Jeigu ne, tai jis keliauja į dangų kaip kankinys.

Taip pat galimos tokios situacijos, kai žmogus atsiduria organizuotos neapykantos semantinio smūgio smaigalyje, bet turi galimybę išlikti aktyvus, aktyvios reakcijos nešėjas. Pavyzdžiui, turintis galią arba pranašesnį intelektą. Tarkim, gali pradėti informacinį karą, arba smogti realius karinius smūgius. O taip ir atsitinka, kai priešo jėgos žodžiai būna per daug nachališki ir įžūlūs. Norint, kad tai pavyktų, pirmiausiai galvoje turi būti ne vergo semantika. Bet laisvas žmogaus neišdresiruojamas paklusti, pavyzdžiui, dėl įgimtų lyderio charakterio savybių, kurios leidžia pačiam nustatinėti vertes, organizuoti neapykantas arba adoracijas.

Semantikos sąmokslas

Yra tokia versija, kad tikras žmogus – dažnai būna nepriklausomas nuo tokio manipuliavimo arba bent jau turi daugiau aktyvių negu pasyvių galimybių. Net jeigu žmogus-vergas pasyvinamas nuo vaikystės, pavyzdžiui, dresiravimu. Visada galima išmokti aktyviai reaguoti į tokias semantines „atakas“, naudojamas lygiavertės aplinkos arba valdžios. Tačiau paslaptis dar būna ir ta, kad tokia vergo sąmonė formuojama ne tik socialinės-emocinės aplinkos įtakos, bet ir technologiškai. Visiškai neaišku ar kalbos žodžių žievėje iš tikro yra keiksmažodžių ir visokių kitokių negatyvių žodelių plotai. Gali būti, kad tokios kognityvinės savybės ir plotai yra psichotroninės matricos, uždedamos ant smegenų žievės, turint tikslą valdyti visuomenę „kultūringai“, ne vien tik primityvia jėga.

Geras pavyzdys yra jėgos žodis „teroristas“, kuris propagandos ir informacinio karo į sąmonę buvo įkaltas net suaugusiems žmonėms, nenaudojant jokių ypatingų muštro priemonių, kurios turėtų būti vykdomos nuo ankstyvos vaikystės. Tai rodo arba kad negatyvaus emocinio krūvio įsisavinimas nėra toks sudėtingas, arba gali būti, kad šis žodis buvo įdiegtas per psichotroninę matricą, transliuojamą per valstybės valdymo techniką. Technika išsprendžia daug klausimų ir žymiai palengvina vergo semantikos suformavimą – tokį, kuriam įprastinėmis priemonėmis žmogus pasipriešinti neturi galimybės. Jeigu žmogus turi aštrų protą, dresiravimo programą gali sugriauti. Aišku, tada susiduria su organizuotos neapykantos išorine sistema, kuri sukuria negatyvią emocinę aplinką. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis jis gali išsaugoti savo pranašumą.

Organizuota neapykanta (banditas) arba patyčia (idiotas) visuomenėje naudojama ne tik tiesiogiai valdžios, bet pirmiausiai per tarpininkus, kurie visuomenėje veikia kaip agentūrai priklausantys aktoriai, kurie kuria valdžiai naudingas emocines įtakas, semantiškai organizuodami savo grupę prieš išsirinktus taikinius, kuriuos nori sunaikinti arba šiaip daro visuomenei bendro pobūdžio emocinį poveikį – alkoholikams, bomžams, tinginiams, pašalpiniams, globalistams, tolerastams ir t.t.

Licencija melui

Šiame įraše tęsiama tema, kurioje buvo kalbama apie tai, kaip propagandoje naudojamas pasakojimo blokas ir teigiamų bei neigiamų perspektyvų grupavimas (Apie „labai jau gerus“). Rašiau, kad mane domina skaitytojo perspektyva ir tai, kaip jis gali naudoti tekstus informacijos rinkimui. Bėda ta, kad autoriai ne visada siekia pateikti objektyvią informaciją ir skaitytojai gali būti suklaidinti, paveikti, dezorientuoti. Todėl naujoje dalyje noriu šiek tiek pakalbėti apie tai, ką daryti, kad dezinformavimo pavojus būtų maksimaliai nukenksmintas.

Galima pradėti nuo apibendrintos perspektyvos, kuri parodo kokia kalbos funkcija ir kam gali būti naudojama kalbinė informacija. Į šią situaciją galima žiūrėti iš dviejų perspektyvų: viena jų yra valdymas, o kita – žvalgyba. Valdymas informacija manipuliuoja, siekdamas paveikti emocijas arba suklaidinti, o žvalgyba ją renka, kad rekonstruotų žinias, išeinančias už žmogaus patyrimo ribų.

Kitaip dar galima skirstyti į informacijos šaltinį ir jos gavėją. Šaltinis yra išeinanti seka ir jos tikslas paveikti, gavėjas priima įeinančią seką ir analizuoja ją žvalgybiniais tikslais. Kadangi žvalgyba ir valdymas nesutampa arba kitaip nesutampa šaltinio ir gavėjo tikslai, gaunama informacija gali būti netinkama. Tada žvalgyboje naudojama provokacijos taktika, kuri siekia per manipuliaciją priversti šaltinį parodyti savo išeinančioje sekoje ir tai, ko jis nenorėtų parodyti.

Kadangi šių priešingų pusių tikslai skirtingi, tai svarbu žiūrėti, kas sugeba primesti savo dominavimą. Jeigu dominuoja šaltinis, tai gavėjas yra manipuliavimo objektas. Jeigu dominuoja gavėjas, tai šaltinis yra žvalgybinės informacijos tiekėjas. Gali būti ir taip, kad nedominuoja niekas. Tokiu atveju dažnai vyksta įvairūs taktiniai žaidimai, kuriuose naudojamos įvairios maskuotės ir klaidinimas. Skaitytojui, kuris dominuodamas vaidina „žvalgybos“ vaidmenį, tai reikia visuomet turėti galvoje ir neleisti jokiam žurnalistui ar propagandos ruporui („Delfi“, „LRytas“, „15min“), primesti savo taktiką ir skaitytoją padaryti manipuliacijų ir valdymo objektu.

Vienas iš būdų pasiekti šį tikslą yra pasakotojo bloko tinkamas supratimas ir panaudojimas gretinant informaciją. Kadangi skaitytoją tekstai domina kaip žinios, kurios išeina už skaitytojo patyrimo ribų, tai kad autoriai ir šaltiniai neužvaldytų gavėjo, reikia bandyti informaciją rinkti iš kuo didesnio šaltinių ir perspektyvų skaičiaus. Turėtų dominti tokie aspektai: ar faktai tikri, ar išgalvoti; ar vertinimai bei interpretacijos pagrįstos, ar subjektyvios. Propagandoje naudojamos abi priemonės – dezinformacija, pramanytų istorijų ir įvykių pasakojimas ir iškreipti vertinimai, pagal šabloną „geras-blogas“. Kad tokie triukai sąmonės nenuvestų klystkeliais, reikia gretinti visas įmanomas perspektyvas ir pažiūrėti, kaip skirtingos perspektyvos pateikia tą pačią informaciją, kokius naudoja faktus ir kaip juos interpretuoja.

Kokios galimos perspektyvos aiškinau pirmoje dalyje, kur buvo aprašytas pasakotojo blokas. Trikampis turi tris perspektyvas, kurias simbolizuoja kampai. Taip pat perspektyvos gali būti vienaskaitinės ir daugiskaitinės. Paprastai domina daugiskaitinė perspektyva, nes propaganda užsiima didelės organizacijos, tokios kaip valstybės. Vadinasi išeinančių sekų kanalų yra labai daug ir reikia mokėti juos pamatyti ir susieti, taip pat palyginti kaip skirtingi propagandiniai kanalai pateikia informaciją. Tai matosi iš to, kokia tekstuose naudojama perspektyva – kas vertina, kas teisia, kas sprendžia, kas interpretuoja, kas pareiškia, kas piktinasi ir kaip į tai žiūrima. Į save žiūrima teigiamai, o į konkurentą – neigiamai.

Iš viso yra 18 atskaitos taškų. Paaiškinsiu kaip jie gaunami. Trikampis turi 3 kampus: Aš (autorius), Tu (skaitytojas) ir Jis/Ji (tradicinė tema). Koks žmogus atlieka kokį vaidmenį – gali keistis. Tai daroma sukant trikampį apie centrą per vieną, dvi ir t.t. padalų. Taip „Aš“ gali virsti „tema“ arba „skaitytoju“. Atitinkamai simetriškai persislenka ir kiti kampai. Tai viena. Kitas dalykas – pasakotojais gali tapti visi subjektai: pasakoja skaitytojai, temos objektai ir t.t. Ir visi naudoja savo perspektyvą, temai primeta savo vertinimus bei interpretacijas. Iš viso to seka, kad kiekvienas iš trijų taškų, gali turėti tris interpretacijas, kaip tą tašką vertina visos 3 perspektyvos. Vadinasi ta pati informacija, gali turėti 9 versijas. Kadangi propaganda yra vienaskaitinė ir daugiskaitinė, tai šias 9 perspektyvas dar galima padauginti iš dviejų, taip gaunant 18 variantų. Šitaip gaunasi, kad galimi teisingi ir neteisingi pasakotojai, teisingi ir neteisingi skaitytojai ir teisingos bei neteisingos temos. Ar teisingas, ar neteisingas priklauso nuo to ar pasakoja konkurentas, ar „sąjungininkas“. Ir trečias variantas visada būna „teisingiausias“, kaip kiekvienas pasakoja apie save (skaitytojas-apie-save, pasakotojas-apie-save, tema-apie-save).

Taip galima matyti ir be ironijos, nes pats apie save žmogus žino daugiausiai informacijos, o kiti naudojasi šaltiniais ir kognityvinėmis fantazijomis, prasimanymais. Bet kita vertus, apie save galima žinoti ir „per daug“. Tada teisingai pasakoti vengiama.

Todėl tai, kad koks nors „Delfi“ kaip kolektyvinis propagandinis ruporas, turintis tikslą manipuliuoti skaitytojais, apie save (Valstybę) pasakoja labai gerai, nereiškia, kad tokia yra tiesa. Nes čia tik viena perspektyva iš 18 (mes-apie-save). Bet pasakotojais tampa ir skaitytojai, ir temos, pavyzdžiui, komentaruose ir čia rodomas paveiksliukas – ne toks jau gražus pačiam „Delfi“. Aišku, propagandistai nenusileidžia ir šie subjektai arba pasakotojai įgauna be savo įsivaizdavimo ir propagandistų sukonstruotą šaržuotą paveikslą: „vatnikai“, „troliai“, „išdavikai“, „agentai“ ir pan. Tačiau dažniausiai į save pažiūrėję skaitytojai ir temos pamato visai kitokį savo portretą, nes propaganda – meluoja.

Kas dažniausiai domina skaitytoją? Manau tai objektyvumas, kai kalbama apie kitus ir aukštinimas, kai kalbama apie jį patį. Objektyvumas – tai kuo daugiau perspektyvų. Aukštinimas – tai galimybė parodyti tikrą informaciją, griaunant visus melus ir dezinformaciją. Tačiau tai ne viskas, nes ankstesnėje dalyje rašiau, kad vien papasakojimo – neužtenka, nes kalba yra ne faktai, bet faktų išraiškos priemonės. Todėl reikia dar vieno kriterijaus, kuris vadinamas įrodymai. Aišku, žurnalistai įrodinėti nesivargina. Nes tai darbas, o pagal jų logiką už darbą reikia mokėti. Tad propaganda rašo pagal tuos, kas geriau sumoka.

Be abejo, kiekvienas skaitytojas tampa pasakotoju pats, taip apkeisdamas vaidmenis, virsdamas informacijos šaltiniu. Ko reikėtų siekti tokiu atveju. Jeigu siektų dominavimo bet kokia kaina, būtų manipuliatorius. Savaime tai nėra nei gerai, nei blogai. Svarbu kokio siekiama tikslo ir kam. Jeigu tikslas geras, tai dominavimo ir manipuliavimo siekimas – pateisinamas. Kad galėtum siekti pozityvaus dominavimo, reikia būti susipažinus su tema iš savo patirties arba iš šaltinių, kurie yra įrodę savo informacijos tikroviškumą. Tada reikia siekti nukenksminti propagandą ir dezinformaciją, pateikiant savo pagrįstą požiūrį ir svarbiausia siekti nepakenkti savo informacijos gavėjui. „Nepakenkti“ reiškia nepakenkti klaidinimu, nes kartais pakenkti gali ir tiesa, jeigu ji galios centrų nepageidaujama.

Galėčiau visus savo dergėjus pakrikštyti „vatnikais“ arba VSD agentais, nes nesutikimas su alfa-informatoriais prilygsta nusikaltimui, bet tai jau būtų „Delfi“. Nes tie, kas iš tikro sugeba dominuoti, tai yra dominuoja ne per melą ir šmeižtą, bet todėl, kad jų pusėje tiesa, tokie metodai nereikalingi. Nes juk blogis yra ne prieštaravimas, o melas nepriklausomai nuo to, kas jį skleidžia. Licenzijos skleisti melą neturi niekas.

Apie „labai jau gerus“

Šiuo metu propagandą analizuoja visi, kas netingi – net patys propagandistai. Taip pat ir aš apie tai nekartą esu rašęs. Tačiau ši tema yra tokia plati, kad neišsisems niekada – vis bus galima parašyti ką nors naujo, iškelti kokį nors netikėtą, bet labai svarbų aspektą, priemonę, gudrybę. Viena tokių retokai aiškinamų priemonių yra grupavimas, pritaikytas pasakotojo blokui, apie kurį esu rašęs „Lingvistinėse“ temose. Praktiškai, nuo jo prasideda visi tekstai, kurie rašomi kaip autorių pasakojami pasakojimai. Tokia sakytinių ir rašytinių tekstų visuma vadinama diskursu.

Trumpai kas yra pasakojimo blokas. Kiekvieno teksto struktūrą sudaro elementai a) kas pasakoja, b) kam pasakoja, c) ką pasakoja. Tai yra autorius, adresatas, tema. Tema visada yra teksto viduje ir ji yra pagrindinis minties perteikimo kanalas. O autorius ir adresatas, gali būti sudvejintas. Kai autorius save paverčia tekste veikiančiu pasakotoju ar veikėju ir kai adresatas įtraukiamas į tekstą ir konstruojamas jo tikras arba iškraipytas paveikslas. Veikėjai ir su jais susiję faktai yra tema, o pasakotojas ir adresatas yra vidinis, iš teksto į išorę neiškeltas pasakojimo blokas. Tai galima įvardinti tokia seka: aš – apie save, aš – apie tave, aš – apie jį/ją. Tai yra temos sluoksnis, aprašantis visas įmanomas pasakojimo kryptis. Pasakotojo blokas nuo šio sluoksnio atskirtas ir tekste gali veikti kaip pasakojantys arba besiklausantys veikėjai.

Kryptys išreiškiamos asmeniniais įvardžiais, kurie turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas, leidžiančias perteikti individualią ir kolektyvinę perspektyvą. Pasakotojų gali būti daug, bendrai kalbančių per savo išrinktą atstovą. Adresatai taip pat suvokiami kaip grupė, kuriai skirtas pasakojamas tekstas. Tema gali apimti vieną asmenį arba visą jų grupę, kuri veikia bendrai, kartu su kitais, vienas prieš kitą arba kartu prieš kokį nors bendrą priešą, kuris gali būti ir autorius, ir adresatas. Nuo šių niuansų priklauso, kokiu tonu tekstas parašytas ir šie asmenys ar grupės yra liaupsinami ar menkinami. Užbėgant į priekį, galima pateikti tokį propagandos triuką, kai koks nors asmuo per propagandos priemones apipilamas mėšlo kibiru ir laikomas paruoštas kaip būdas susidoroti su kitais, neįtinkančiais asmenimis – konkurentais, priešais ir pan. Tereikia juos kaip nors susieti su šiuo paruoštu žmogumi ir visas negatyvas pasidalina į tiek dalių, kiek žmonių su „blogiu“ yra sujungta. Pasidalina, bet ne tik nesumažėja, o dar ir padidėja.

Kaip ši situacija interpretuojama priklauso nuo santykio su tekstu. Vienaip pasakotojo blokas naudojamas teksto autorių, siekiančių savo tikslų, kuris dažniausiai būna paveikti skaitytojus, kitaip naudojamas skaitytojo, kuris skaito tik tam, kad gautų informacijos apie temą arba kartais apie patį autorių, atskleidžiantį savo mintis, pažiūras, vidinį pasaulį ir šiaip įvairią informaciją. Man svarbi kryptis yra skaitytojas, kuriam noriu padėti perprasti tekstus ir atpažinti tam tikras manipuliavimo ar smegenų plovimo priemones. Aišku, tiems, kam tai aktualu, kurie yra mažiau patyrę. Skaitytoją turėtų dominti tik informacija, kurios šaltinis yra tekstas ir jo autorius. Tačiau tekstai, ypač žurnalistikoje, retai būna tik informaciniai, nes juose daug propagandos, liaupsinant sau naudingus klausimus ir menkinant tai, kas neatitinka organizacijos, kuriai jie dirba, interesų.

Trumpai autoriai liaupsinti mėgsta save arba tą grupuotę, kuriai tarnauja. Šį liaupsinimą galima sugraduoti paprastai: „aš labai jau geras“ arba kukliau „aš šiaip normalus, stiprus vidutiniokas“. Reikia priminti, kad informacija yra verslas ir šiaip už dyką vardo „nedaro“ niekam. Gali būti net „normalus vidutiniokas“ ir net tuo didžiuotis, bet jeigu nepriklausai grupuotei arba jeigu nesumokėjai imidžmeikeriams, gero žodžio nelauk, nebent priklausai pliusu paženklintai masei arba išpažįsti pliusu paženklintą idėją. O apie tai, kad ką nors domintų „tiesa ir tik tiesa“ – šiais laikais galima užmiršti.

Taigi propagandos, kuri naudoja vien pasakojimo bloką, principas yra pliusų ir minusų sudėliojimas pagal savo tikslus ir pašalinių žmonių grupavimas „kas su kuo“. Mes „labai jau geri“ ir jie su mumis, tada geri ir jie, „stiprūs vidutiniokai“. Šį skirstymą galima perkelti į visus tris bloko trikampio kampus aš/mes – tu/jūs – jis/ji/jie/jos. Aš/mes absoliučiai geri, absoliučiai blogi (beje tuo ir didžiuojamės), arba dalis geri, o kita dalis – blogi. Tą patį galima padaryti su visais trikampio kampais. Tada gali būti siekiama mobilizuoti visą auditoriją, bandant atgrasyti nuo susisaistymo su tais, kurie pagal šitą sistemą turi daug minusų. Arba jeigu kalbama apie juos, tai norima sukelti ir suorganizuoti simpatiją arba antipatiją.

Diskursas gali būti individualus arba kolektyvinis. Kolektyvinis makaronas yra organizuota propagandos sistema, kuri naudoja daug įvairių propagandinio makarono kanalų. Kai individualaus teksto autorius atsiduria tokioje sistemoje, kur suorganizuoti ne tik „rašytojai“ bet ir „skaitytojai“, kaip vertinamas jo darbas priklauso nuo to, kokiame informaciniame lauke atsidūrė jo tekstas. Kai idėjos įtvirtintos, ar bent pati sistema nuolatiniu jų kartojimu tai nori pavaizduoti, tada prieštaravimas joms asocijuoja autorių su minusine mase ir pastato greta su priešu, neva tu dirbi prieš mus, vadinasi dirbi „jiems“. Šiuo tikslu platus diskursas ir pradedamas valdyti, atitinkamai, sau naudingu būdu sugrupuojant ir įvertinant pasakotojo bloko elementus.

Šių elementų pagrindinė konfigūracija yra AŠ ir KITI, nepriklausomai nuo to, ar kryptis yra autoriaus, ar skaitytojo. Galimi tokie vertinimo variantai: a) visi geri – tada visi pasirinkimai priimtini, nes tarp krypčių nėra jokių skirtumų, b) visi blogi – tada irgi nėra skirtumo, nes visi tokie patys ir nėra jokio atskaitos taško iš kurio būtų galima reikšti pretenzijas. Toliau c) aš geras – visi blogi. Šiuo atveju kovojama dėl savo orumo ir žmogus palūžta ir susilieja su mase arba – ne. d) aš blogas – kiti geri; kaip veikiama čia priklauso nuo galios ir logikos vidinio tvirtumo. Blogas gali būti kaip hiena arba kaip liūtas. Be abejo, visus vienaskaitos asmeninius įvardžius galima pakeisti daugiskaita ir tada ši sistema taikoma grupėms, o ne individualiems asmenims.

Grupavimas naudojamas tada, kai yra struktūrų, kuriose ženklai priešingi. Tada galima išsirinktą objektą asocijuoti su pliusu arba minusu. Kad būtų galima išaukštinti arba suorganizuoti neapykantą. Kai ženklai vienodi, pliusas arba minusas, tada pasirinkimo motyvai būna kitokie, ne moraliniai. Tada žiūrima pagal galimybes išlikti, o galbūt net suklestėti nesvarbu ar sistema „gera“ ar „bloga“.

Taigi tokios propagandos esmė yra pliusų ir minusų naudingos konfigūracijos suformavimas, vadinamas vertinimu, tada visų savo priešų ir konkurentų sugrupavimas su minusais, juos įtraukiant į „blogio“ masę. Po to belieka pakurstyti minios instinktus ir su taikiniu galima „teisėtai“ susidoroti. „Jeigu jis šitaip, mes nepakęsim…“ Su tokiu lozungu labai patogu susidoroti su visais konkurentais, apšaukiant parsidavėliais ir prichvatizuojant visą valdžią (labai ilgam). Bet viskas prasideda nuo propagandos sistemos, kurios priemonė – rašytojų suorganizavimas, o šių tikslas – suorganizuoti ir skaitytojus, kad jie nebūtų padrika minia. Tam rašytojai kurpia tekstus, kur pasaulis sugrupuotas pagal centrinės valdžios siekius. Pagrindinė propagandos priemonė yra žmogaus ar grupės pavaizdavimas „labai jau blogais“, šitaip prieš juos nukreipiant negatyvius sentimentus. Tada bet koks prieštaravimas siejamas su „išdavyste“, kurią niekina visi šitaip suorganizuoti skaitytojai ir dominuojančio diskurso vartotojai.

Belieka aprašyti, kaip žmogui prie kaktos prikalamas minusas, kuris yra ženklas, kad propagandos mašina gali pradėti savo darbą. Tam naudojami išgalvoti faktai, išgalvotos savybės, asocijavimas su „labai jau blogais žmonėmis“, sukurptos piktadarystės ir pan. Užtenka prisiminti, Kadafį NATO karo metu, kai buvo „įvedinėjama demokratija“, kaip šį žmogų vaizdavo žiniasklaida. Didžioji jos dalis buvo šlykštus melas. Bet toks „rašytojų darbas“… O kad jo sūnus su nukapotais pirštais nelaisvėje jau keli metai ir tai, kad jis išsigimėliškai kankinamas, neįdomu jokiai „žmogaus teisių organizacijai“… Tokia yra tikrovė.

Susidūrus su faktų fabrikavimu, reikia suvokti paprastą dalyką: faktai ir jų aprašymo priemonės ne tas pat. Apskritai faktai egzistuoja anapus kalbos, todėl vien jos neužtenka. Kalba yra faktų išraiškos priemonė, bet pats faktas turi būti pasaulyje ir jis turi būti ne tik papasakotas, bet ir įrodytas. Papasakojimas – ne įrodymas. Žmogus problemų turi tada, kai šis skirtumas supainiojamas ir žmogus bet kokius kliedesius pradeda laikyti tikrove, neva užtenka to, kad „gerai papasakota“. Tačiau melagių papasakotuose pasakose jokių faktų nėra, nes pavadinimai ir gramatinės morfemos nėra tikrovė – tai tik jos aprašymo priemonė. Pagal ją smegenys geba rekonstruoti vaizdinius, tačiau šis gebėjimas dažnai tik įtraukia į melo kloaką, išimdama žmogaus sąmonę iš sąlyčio su tikru pasauliu.

Minusai, pliusai, grupavimas – visa tai tik galvoje esantys iliuzijų pasauliai… Vien susiejimas savo galvoje su „blogiu“, žmogaus blogu nepadaro. Įsivaizdavimas – ne tikrovė.