Pažinimas

Archontas

Kalba buvo pirmoji technologija, kuri žmogų pakėlė į aukštesnį rangą ir sudarė prielaidas civilizacijos išradimui gyvūnijos pasaulyje. Šita technologija pasirodė tokia produktyvi, kad tapo įmanomas milžiniškas šuolis pasaulio pažinime. Kalba turi tris pagrindinius profilius, todėl yra trys vietos, kuriose galima tyrinėti jos kilmės klausimą. Pirmas profilis yra išorinis produktas, kuris kaupiamas išorinėse laikmenose ir yra kalbos mokslų tyrinėjimo objektas. Iš jo gaunama visa kalbos teorija, paaiškinanti kokia jos sandara ir kaip ji leidžia atlikti bendravimo ir informacijos perdavimo funkciją. Antras profilis yra kalbos produkavimo ir artikuliacijos procesas, kuris yra produkto kilmės šaltinis. Artikuliacijos klausimas taip pat svarbus, nes tam reikalinga tinkama anatomija ir struktūros smegenyse. Vadinasi be genetinės mutacijos, net turint kalbos prielaidas psichikoje, kalbos sukūrimas būtų buvęs neįmanomas. Ir paskutinis profilis yra gebėjimo mechanizmas, kuris leidžia žmogui išmokti kalbą ir ją pritaikyti savo veikloje. Prie to galima prijungti nelingvistinius profilius, tokius kaip genetika, kuri yra programa, sukurianti kalbai reikalingą anatomiją ir smegenų struktūrą. Kalbos kilmės klausimą galima tyrinėti visose šiose vietose.

Bendriausia teorija yra evoliucinis kalbos atsiradimas, kai buvo išvystytos tam tikros būtinos užuomazgos istorijos eigoje, sukaupiant labai daug lingvistinių ir psichinių formų, kurios tiesiogiai susijusios su kalbos technologija. Iš pradžių galėjo būti tik žodyninė kalba, kuri parsidėjo nuo kelių dešimčių šūksnių, kurie vėliau, plečiantis sąmonei ir kalbiniam pasauliui, buvo papildyti gramatika, leidusia išreikšti sudėtingesnius santykius tarp pavadinimų, neapsiribojant paprasta gamtos daiktų nominalizacija. Žmonių tipus galima skirstyti į kūrėjus ir mėgdžiotojus. Pirmieji iš savo gebėjimo mechanizmo formavo kalbines priemones, o antrieji jas įsisavindavo mėgdžiojimu. Taip visuomenėje išplito kalbiniai kaupiniai, kurių rezultatas šiais laikais yra visos egzistuojančios gyvos ir mirusios kalbos.

Tai, kad kalba yra technologija užsiminiau ne veltui. Gana anksti istorijoje turėjo atsirasti grupės, kurios ėmėsi kontroliuoti kalbos sistemą. Tai buvo tie, kurie tyrinėjo produktą kaip objektą, tyrinėjo kalbos vidinę sistemą ir reguliavo jos vidinio vystymosi leidžiamas kryptis. Sąmonėje kalba atsiranda gebėjimo mechanizmą sujungiant su išorinės kalbos sistemos mokymusi per pamėgdžiojimą. Kokia ši išorinė sistema yra, priklauso nuo to, kaip su kalba tvarkosi žmonės, kurie organizuoja jos priežiūrą ir platinimą. Tai labai naudinga todėl, kad paruošiant skirtingas kalbos formas, galima suformuoti norimą sąmonės tipą. Jeigu reikia primityvios sąmonės, kuri primityvų žodyną ir gramatiką, jeigu reikia išvystytos sąmonės – pritaikai išplėstą kalbos sistemą. Gali įvesti papildomas nuosakas, rūšis, plėsti santykių skaičių, žodyną papildyti naujomis reikalingomis sąvokomis. Jeigu nenori kokių nors temų žmonių sąmonėje – sunaikini toms temoms reikalingą žodyną ir temos būna užrakinamos. Taip valdomi leidžiami ir neleidžiami keliai, kurie užkoduojami pirminėse kalbos priemonėse. Dėl šios priežasties matosi akivaizdus kalbos technologiškumas – kalba kaip pirmoji sąmonės valdymo technologija.

Be natūralių kalbų įvairioms reikmėms atsirado dirbtinės kalbos, kurios buvo naudojamos ne bendravimui, bet tam tikros specifinės informacijos išsaugojimui. Tokios yra matematikos, logikos, programavimo kalbos ir pan., nors dalis jų atsirado ganėtinai vėlai. Tos dirbtinės kalbos irgi yra technologijos, kurios atvėrė naujus kelius sąmonei, sudarė galimybes išreikšti ir suformuluoti tylinčias temas patogiomis formomis.

(daugiau…)

Istorijos H-taškas

Visų žmonių gyvenimas yra įrėminamas dviem pagrindiniais įvykiais, kurie įstato žmogų į ribas, apibrėžia jį baigtine egzistencija šiame pasaulyje. Tie neišvengiami įvykiai yra gimimas ir mirtis. Tikras žmogaus sąmonės gimimas įvyksta tada, kai jis prisijungia prie luksorinų lauko ir įsijungia šviesos arkos struktūra, kuri ir yra tikrasis žmogus. Priešingas procesas yra atsijungimas nuo šio lauko ir šviesos arkos išnykimas visiems laikams. Kaip tai konkrečiai įvyksta čia aiškinti neketinu, nes daug informacijos kituose straipsniuose, tik noriu paminėti, kad šie taškai nėra nei absoliuti pradžia, nei absoliuti pabaiga. Yra daug žmonių, kurie tiki, kad yra egzistencija iki gimimo, o iš to logiškai seka, kad turi kažkas būti ir po mirties. Kitaip sakant, tikima dviem pasauliais: šiuo, mišriu pasauliu, kuriame siela susimaišiusi su kūnu šviesos arkoje ir dvasiniu pasauliu, kuriame gyvena gryna siela, be fizinio kūno. Gyvenimą pagal tokį supratimą rėmina susijungimas ir atsiskyrimas.

Žmonės patiria daug įvairių patirčių, kurios gali atrodyti kaip patvirtinimas, kad kitas pasaulis egzistuoja, tačiau tai iki galo bus aišku tik tada, kai jį pamatysime (arba nepamatysime) kiekvienas asmeniškai. Nemanau, kad teisinga koncentruotis į tai, kas bus kažkada ir kažkur, kai tikra misija spręsti išgyvenimo klausimus čia ir dabar. Dėmesio centre turi būti atkarpa, kuri įrėminama kraštutinių būsenų, ir jos, kaip perėjimas į nieką ar kažką, jau yra anapus šio gyvenimo aktualių klausimų.

Esu rašęs apie dvi žmonijas arba tiksliau du žmogaus tipus. Vienas yra genetikas, o kitas – gnostikas. Genetikų pagrindinis dėmesio objektas yra rūšis, kuri yra gyvybės forma, savyje galinti turėti bendrą programinį komponentą ir individualią tos programos realizaciją. Programa, kitaip rūšis, savaime neegzistuoja ir ji visada yra kūniškai individuali. Todėl klausimas kas svarbiau, individas ar kolektyvas, genetikams nėra toks paprastas. Kolektyvas yra to paties tipo programų realizacijų rinkinys, individas yra vienas egzempliorius. Todėl teisinga yra sakyti, kad dalis programos tikslų realizuojama per individą, kita dalis – per grupę. Genetikų tikslas – gerinti rūšies programą, tobulinti rūšį, kad žmogaus tipas ne prastėtų bet tobulėtų. Tai vyksta per konkurenciją ir atranką tų genetinių linijų, kurios įkūnija geriausias realizacijas. Šios teorijos vienas žinomiausių 19 a. propaguotojų buvo F. Nietzsche.

(daugiau…)

Deformuotų kontinuumų fizika

Norint į klasikinę reliatyvistinę mechaniką įvesti deformuotus kontinuumus, pagrindinius parametrus reikia išreikšti dinaminiais skaičiais, turinčiais vidinę erdvę. Pirmiausiai imame Niutono mechaniką, kuri turi tokius pagrindinius parametrus: x – erdvės atstumas, t – laiko trukmė, ir m – materijos masė. Jeigu kontinuumas deformuotas, visi šie parametrai yra dinaminiai, tai yra – priklauso nuo vidinės dimensijos, kuria gali būti judėjimo greitis arba erdvės kreivumas.

Viską patogu pradėti nuo nejudančio taško, kuris turi vidinę erdvę, išreiškiama intensyvumu ir trukme, arba kitaip – judėjimo greičiu, kurį taipogi galima išreikšti per kinetinę energiją. Šią vidinę erdvę išstūmę į išorę, gauname poslinkį erdvėje, kurio ilgis priklauso nuo intensyvumo ir trukmės. Tai yra judėjimo deformacija. Tašką žymime raide A, o vidinė dimensija yra #(√2E/m)t.

Tada imame erdvės parametrą ir padarome jį priklausomą nuo masės: erdvė sujungta su mase tampa gravitacine duobe, kuri gali būti išreikšta tiek Niutono metodu, tiek Einšteino. Niutono metodas – paprastesnis, todėl pasirinktas jis. Taigi dvidimensiu parametru tai išreiškiame taip: x #m, arba x #Gm/r2. Apibrėžimas toks – jeigu Gm/r2 = 0, tai x (F) = 1m arba kitaip, jeigu nėra masės sankaupos, erdvė yra statiškas nedeformuotas kontinuumas (nėra gravitacinės duobės). Čia pateiktas supaprastintas variantas. Naudojant Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją – viskas daug sudėtingiau.

t priklauso nuo greičio, vadinasi t #v. Apibrėžimas: jeigu v = 0, t = 1s; jeigu v = 86 proc. c, tai t = 1 = 2 s. Laiko matavimo prietaisui judant deformuota masės erdve, laiko tėkmė taip pat keičiasi. Tai galima išreikšti tokia forma: t #x ##m. Jeigu x yra deformuotas parametras, tai 1s ≠ 1s. Kadangi visose mechanikose apskaičiuojamos judėjimo trajektorijos su deformacijomis, jas galime išreikšti veiksmu, S, kuris yra sudėtinių minimalių vektorių suma – statiškas vektorius yra tiesė turinti kryptį, o deformacijos šią tiesę skaido į daugybę mažų sudėtinių vektorių, kurie parodo tikrą kelią per deformuotą kontinuumą.

Kaip jau esu paaiškinęs, deformacijas patogu išreikšti vidinę dimensiją išstūmus į išorę ir išreiškus deformuotų skaičių sandūromis. Pavyzdžiui, imkime trukmę, kurios vidinė dimensija yra greitis, kurį taip pat galime išreikšti per kinetinę energiją. Turime tokią sandūrą 7s: 1, 1, 1-1, 1, 1, 1-1-1, 1-1-1. Kadangi tai labai trumpa trukmė, tarkime kad kalba eina apie vieną kvantą. Tarus, kad laikas sulėtėja dvigubai prie 86 proc. c greičio, ir tris kartus artėjant prie 99 proc. c, kvantas pirmas dvi sekundes juda nereliatyvistiškai, trečią sekundę pasiekia 86 proc. šviesos greičio, sulėtėja iki nereliatyvistinio greičio ir tada paskutines dvi sekundes juda artimu šviesos greičiui. Iš to dar galima ištraukti, kad 7s su deformacijomis prilygsta 12s be deformacijų.

(daugiau…)

Tiesos logika

Egzistencinė ir istorinė tiesa

Teiginių teisingumas arba klaidingumas logikoje priklauso nuo loginės struktūros. Jeigu prieštaravimo nėra, teiginiai teisingi, jeigu prieštaravimas yra – teiginiai klaidingi. Toks yra formalus teisingumo arba klaidingumo principas. Tačiau tikrovės tyrinėjimuose, nesvarbu koks jis būtų, paprastas ir savarankiškas ar mokslinis, tokių formalių principų neužtenka. Teiginio teisingumas pagal formalius kriterijus, netenkina tada, kai norime sužinoti ne tik iš samprotavimo loginio pagrįstumo išvesdami, kad tai loginė tiesa, bet ir norime logiką susieti su tikrove. Kokios yra elementarios loginės sąlygos, kad loginė forma atitiktų tikrovę ir būtų pagrįstai laikoma tiesa? Turi būti atskirta samprotavimų logika ir faktų logika. Nes logiškai teisingai samprotauti galima ir apie dalykus, kurie tikrovėje neegzistuoja. O mes visada siekiame būtent jos.

Yra kelios pagrindinės tiesos rūšys. Aukščiausia tiesa vadinu absoliučią tiesą (veritas absoluta). Tačiau žmogaus sąmonei ši tiesa niekaip nepasiekiama, nes ji negali aprėpti visos tikrovės. Žmogui matomas tik nepilnas ir didele dalimi iškupiūruotas vaizdas, kuris turi atitikti tik minimalius kriterijus, kad leistų žmogui išlikti savo gyvenamoje aplinkoje. Žmogaus pasaulis labai ribotas, ir absoliuti tiesa yra už sąmonės gebėjimų ribų.

Tačiau yra ir žmogaus tiesa, kurią lygindami su absoliučia, turime vadinti santykine tiesa (veritas relationis). Tai yra žmogaus galimybė, ir siekiant žinojimo – pagrindinis orientyras. Santykinės tiesos buvo siekiama įvairiais būdais, ir iš šio siekio išsivystė skirtingos sąmonės formos. Pirma buvo mitologinė ir religinė sąmonė, kuri turėjo savo pasaulį, savo logiką ir savo tiesą. Buvo manoma, kad žinoma tikrovės paslaptis ir ji nebuvo jokia siekiamybė. Tiesa buvo šitų formų atkartojimas ir tiražavimas. Dievų ir žmonių pasaulis buvo viskas ir neturėjo jokių egzistencinių paslapčių, tik siaurą nežinojimą, kaip neturėjimą konkrečios faktinės informacijos apie mąstymus ir įvykius dievų ir žmonių pasaulyje.

Po to atsirado filosofinė sąmonės forma. Ir jos pagrindinis akcentas buvo nežinojimas, tiesos neturėjimas (suspenduojant visus nekritiškus tikėjimus) ir buvo svarbus ne visuotinai priimtų formų atkartojimas, bet tiesos siekimas. Pasiekti tiesą galima tiriant tikrovę ir apie ją mąstant, su sąlyga, kad laikomasi bent minimalių teisingumo loginių kriterijų. Šitaip buvo tikima, kad galima siekti žinojimo ir tiesos įsigilinant į supantį pasaulį, visuomenę ir žmogų. O tai, kas su šiomis pakankamai griežtomis sąlygomis nesuderinta, buvo paliekama nežinomybei. Tapo teisėtas agnosticizmas, nebandant viskam, kas nesuprantama, neaišku ar nežinoma primesti savo fantazijų.

(daugiau…)

Žmogus ir reprezentacijos gelmė

Pratarmė

Sąmonės tema labai plati, todėl ją tyrinėti galima įvairiais aspektais. Jau esu aprašęs tris sąmonės supratimo lygius, kuriuos interpretuoti reikia ne tiek hierarchiškai, kiek perspektyviškai. Šiame įraše noriu aptarti dar labiau apibendrintą perspektyvą.

Greičiausiai nesuklysiu pasakęs, kad autentiškiausiai ir įprasčiausiai sąmonė atsiveria pati sau savimonėje, t. y., be jokių tarpininkų. Kiti metodai, kai tarp sąmonės ir sąmonės (savimonės) įterpiamas koks nors tarpininkas, pavyzdžiui, žodis psichologijoje arba skaičius fizikoje arba smegenys empiriniame tyrime, yra atgrasesni. Prie žodžių esame įpratę, todėl juos priimame lengvai. Kalbant apie sąmonę po ranka turimas šūsnis žodžių, kuriuos tardami įsivaizduojame, kad save tauriname. Su skaičiais yra šiek tiek kitaip – savimonė per skaičius, atrodo, žmogų nužmogina.

Manau, kad tai klaidingas įspūdis, atsirandantis iš iškreiptos, įpročiu tapusios semantikos. Aš stengiausi neatmesti nei vieno aprašymo būdo, jeigu tik jis padeda suvokti tiesą.

Filosofija ir kognityvistika yra įprastas sąmonės „tyrimo“ būdas.

Filosofija sąmonę tiria visos tikrovės kontekste, o kognityvistika bando imituoti mokslinę metodologiją, įtraukdama į savo domėjimosi sferą neuromokslą arba kognityvinę psichologiją. Drastiškesnis bandymas yra fizikos taikymas sąmonei pažinti; šis bandymas daug atgrasesnis, jis mums atrodo nepriimtinas ir atstumiantis. Šis jausmas kyla iš baimės ir pavojaus supratimo. Fizika yra grėsmė sąmonei.

Tačiau kodėl nepažiūrėjus į šį klausimą iš kitos pusės: jeigu fizika (energetinis ginklas ir psichotronika) yra suvokiama kaip grėsmė žmogui, tai kokie yra būdai apsisaugoti nuo šios grėsmės? Kur yra išsigelbėjimo šaltinis? Manau, atsakymas paprastas – ta pati fizika. Sistemos fizikas į sąmonę gali žiūrėti kaip į naikinimo objektą; bet mes galime pasirinkti priešingą kryptį: ji yra brangiausias turtas, kurį su fizika galime apginti. Ar daug prieš fiziką gali padėti filosofija? Tik netiesiogiai, formuodama priimtinas pažiūras ir politiką visuomenėje. Ar gali gynybai pasitarnauti kognityvinė psichologija? Ji neekranuoja laukų, nesprogdina radarų ir t.t. Tačiau ji padeda sutvirtėti psichologiškai, pavyzdžiui, išsiaiškinus montažo mechanizmus arba sistemos agresijos priežastis. Kognityvinė psichologija leidžia pamatyti, kaip mąstau aš ir kaip mąsto kiti. Tai irgi padeda. Ir apskritai, išplėstas supratimas visada naudingas. Bet to neužtenka.

(daugiau…)

Individas ir organizacija

Individas prieš Valstybės Organizaciją

Šiame įraše pažinimo ir vertinimo klausimas mus domina dviem aspektais, kurie yra individo laisvė ir valstybės organizacija, kaip pagrindinis galios centras, naikinantis individo esmę ir paverčiantis jį tik savo įrankiu. Šioje sandūroje kyla konfliktas tarp žmogaus prigimtinės esmės, kam jis skirtas jo paties požiūriu ir ką į jį bando įsprausti aplink esantys galios centrai. Tai, ką į individą bando įsprausti išorė turi būti laikoma iliuziniu žinojimu apie žmogų; o kas žmogus yra iš tikro, kas yra jo savastis, parodo pažinimas, kuris individą traktuoja visų pirma kaip duotą sau, bet ne organizacijai.

Individas ir organizacija nėra radikaliai skirtingi dariniai, nes organizaciją galima laikyti savotišku “megalo-individu”, kuris sudarytas iš kitų žemesnio rango individų. Ir čia klausimas tik toks: kaip normaliame pasaulyje turi būti tvarkomi santykiai tarp žmonių. Tam, pirmiausiai, turi būti žinoma kas yra kas, žmogaus esmė, o tada vertinimui galima rinktis kokią nors universalią vertinimo paradigmą. Manau, kad šie dalykai yra svarbūs, nes visas šis tinklaraštis skleidžiasi pažinimo ir vertinimo kontekste, kai iš vienos pusės bandoma pažinti supančią realybę, pirmiausiai valstybės organizaciją, ir kartais neapsieinama be vertinančių pasakymų, kurie subjektyviai apibendrina pažinimo procese nustatytas kai kurias valstybės organizacijos savybes. Trumpai tariant, šiame įraše apibendrinamas kelias, kuriuo siekiama aukštesnio žinojimo valstybės organizacijos ir laisvo individo santykiuose.

Pažinimo ir vertinimo etapai

Šios įžangos kontekste, panagrinėsime tai, kaip mes suprantame pažinimą ir vertinimą, ir tai, kaip jie leidžia pamatyti pasaulį naujos tiesos šviesoje, kuri atsiveria sugriovus visas iliuzijų uždangas, ir parodo tai, kas šiame pasaulyje yra tikra. Tiek kalbant apie pažinimą, tiek apie vertinimą, turimas galvoje tam tikras ryšys tarp subjekto ir objekto sąmonėje, nors šiuose skirtinguose kognityviniuose procesuose šis ryšys yra šiek tiek skirtingas. Pirmuoju atveju dominuoja objektas ir subjekto turi būti kiek įmanoma mažiau, o antruoju dominuoja subjektas, esantis svorio centru. Klasikinė pažinimo sandara pateikta I. Kanto “Grynojo proto kritikoje” ir jo sistemą mes pamėginsime pritaikyti pažinimo ir vertinimo struktūros nustatymui ir jų palyginimui. Pagrindinis skirtumas, aišku, yra žmogaus mąstymo būde (empirinės ir vertinančios sąvokos) ir pažinimo bei vertinimo rezultate (pažinimo rezultatas yra tiesa, o vertinimo rezultatas yra apibrėžta vertė).

(daugiau…)

Objektinio daiktiškumo sluoksniai

Fizinio pasaulio daiktų sandarą aiškina ne tik fizikos ir chemijos mokslai, bet ir filosofinis metodas, kuris yra šių disciplinų pagrindas. Mano žinoma teorija tiksliųjų mokslų metodą vadina kontinuumų metodu, kuriame yra sensorinis, fizinis ir matematinis kontinuumai, kurie teoriniame modelyje sujungiami į vieną sistemą. Tačiau ant šios struktūros galima uždėti ir kitą, kuri artimesnė filosofiniam mąstymui.

Kiekvieno daikto šaknis yra kauzalinis kūnas, kuris kaip sako pats pavadinimas yra „objekto“ priežastis, ta gilioji šakinis, kuri generuoja informaciją ir ją paverčią į substancialų daiktą. Kauzalinis kūnas realizuojamas dviem keliais: vienas kelias yra tiesioginio aktualizavimo ir sudaiktinimo ir antras yra aktualizavimas per dzetą-struktūrą. Pirmame variante kauzalinis kūnas virsta semantiniu kūnu, kuris yra tas jausmas, kurį objektas sukelia, kai žmogus susiduria su kūnu be regos tarpininkavimo. Ir galutinė stotelė, šiame variante, yra akių kūnas, arba tas apvalkalas, kuris uždedamas ant kauzalinio ir semantinio kūno, pagal akių interpretaciją.

Tačiau ne čia visas įdomumas. Su vaizduote daiktas sujungiamas per dzetą-struktūrą, kuri sudaryta iš gnostinio kūno ir daiktiško kontinuumo, kurie susiejami į vieną sistemą ir pervedami į semantinį kūną, kuris vėliau aprengiamas akių. Galima pridurti, kad tarp semantinio ir kauzalinio kūno yra grįžtamasis ryšys, kuris reiškiasi struktūros griovimo ir palaikymo galimybių vertinimu, kurios feedback‘inamos į kauzalinio kūno judrumo struktūrą ir daiktas arba siekia aktyvumo, arba priešinasi ardymui bei destrukcijai per savo reaktyvumą. Ir paskutinis struktūrinis mazgas yra atminties, arba tapatybės kūnas, kuris tapsme išsaugo patvarumą, stabilumą ir tapatumą, neleidžia daiktui iširti ir išnykti tapsmo procese. Dėka jos daiktas visada išlieka tas pats.

(daugiau…)