Archontas

Kalba buvo pirmoji technologija, kuri žmogų pakėlė į aukštesnį rangą ir sudarė prielaidas civilizacijos išradimui gyvūnijos pasaulyje. Šita technologija pasirodė tokia produktyvi, kad tapo įmanomas milžiniškas šuolis pasaulio pažinime. Kalba turi tris pagrindinius profilius, todėl yra trys vietos, kuriose galima tyrinėti jos kilmės klausimą. Pirmas profilis yra išorinis produktas, kuris kaupiamas išorinėse laikmenose ir yra kalbos mokslų tyrinėjimo objektas. Iš jo gaunama visa kalbos teorija, paaiškinanti kokia jos sandara ir kaip ji leidžia atlikti bendravimo ir informacijos perdavimo funkciją. Antras profilis yra kalbos produkavimo ir artikuliacijos procesas, kuris yra produkto kilmės šaltinis. Artikuliacijos klausimas taip pat svarbus, nes tam reikalinga tinkama anatomija ir struktūros smegenyse. Vadinasi be genetinės mutacijos, net turint kalbos prielaidas psichikoje, kalbos sukūrimas būtų buvęs neįmanomas. Ir paskutinis profilis yra gebėjimo mechanizmas, kuris leidžia žmogui išmokti kalbą ir ją pritaikyti savo veikloje. Prie to galima prijungti nelingvistinius profilius, tokius kaip genetika, kuri yra programa, sukurianti kalbai reikalingą anatomiją ir smegenų struktūrą. Kalbos kilmės klausimą galima tyrinėti visose šiose vietose.

Bendriausia teorija yra evoliucinis kalbos atsiradimas, kai buvo išvystytos tam tikros būtinos užuomazgos istorijos eigoje, sukaupiant labai daug lingvistinių ir psichinių formų, kurios tiesiogiai susijusios su kalbos technologija. Iš pradžių galėjo būti tik žodyninė kalba, kuri parsidėjo nuo kelių dešimčių šūksnių, kurie vėliau, plečiantis sąmonei ir kalbiniam pasauliui, buvo papildyti gramatika, leidusia išreikšti sudėtingesnius santykius tarp pavadinimų, neapsiribojant paprasta gamtos daiktų nominalizacija. Žmonių tipus galima skirstyti į kūrėjus ir mėgdžiotojus. Pirmieji iš savo gebėjimo mechanizmo formavo kalbines priemones, o antrieji jas įsisavindavo mėgdžiojimu. Taip visuomenėje išplito kalbiniai kaupiniai, kurių rezultatas šiais laikais yra visos egzistuojančios gyvos ir mirusios kalbos.

Tai, kad kalba yra technologija užsiminiau ne veltui. Gana anksti istorijoje turėjo atsirasti grupės, kurios ėmėsi kontroliuoti kalbos sistemą. Tai buvo tie, kurie tyrinėjo produktą kaip objektą, tyrinėjo kalbos vidinę sistemą ir reguliavo jos vidinio vystymosi leidžiamas kryptis. Sąmonėje kalba atsiranda gebėjimo mechanizmą sujungiant su išorinės kalbos sistemos mokymusi per pamėgdžiojimą. Kokia ši išorinė sistema yra, priklauso nuo to, kaip su kalba tvarkosi žmonės, kurie organizuoja jos priežiūrą ir platinimą. Tai labai naudinga todėl, kad paruošiant skirtingas kalbos formas, galima suformuoti norimą sąmonės tipą. Jeigu reikia primityvios sąmonės, kuri primityvų žodyną ir gramatiką, jeigu reikia išvystytos sąmonės – pritaikai išplėstą kalbos sistemą. Gali įvesti papildomas nuosakas, rūšis, plėsti santykių skaičių, žodyną papildyti naujomis reikalingomis sąvokomis. Jeigu nenori kokių nors temų žmonių sąmonėje – sunaikini toms temoms reikalingą žodyną ir temos būna užrakinamos. Taip valdomi leidžiami ir neleidžiami keliai, kurie užkoduojami pirminėse kalbos priemonėse. Dėl šios priežasties matosi akivaizdus kalbos technologiškumas – kalba kaip pirmoji sąmonės valdymo technologija.

Be natūralių kalbų įvairioms reikmėms atsirado dirbtinės kalbos, kurios buvo naudojamos ne bendravimui, bet tam tikros specifinės informacijos išsaugojimui. Tokios yra matematikos, logikos, programavimo kalbos ir pan., nors dalis jų atsirado ganėtinai vėlai. Tos dirbtinės kalbos irgi yra technologijos, kurios atvėrė naujus kelius sąmonei, sudarė galimybes išreikšti ir suformuluoti tylinčias temas patogiomis formomis.

Antra technologija buvo religija, kuri turi du šaltinius: a) tiesioginį sąmonės sąlytį su tikrove ir b) kalbos priemones, kurios leidžia dirbtinėje terpėje, žmogaus psichikoje programuoti dirbtines realybės simuliacijas. Kalba užprogramuoja tam tikrą tikrovės programą, o protas tą kalbą vaizduotėje dekoduoja į simuliaciją, negyvus ženklus paversdamas gyva psichine realybe.

Kalba gali turėti tokias pagrindines kryptis – iškėlimas į laikmeną, kurių archyvas (šiais laikais duomenų bazė) suformuoja žinių agregorą, kuris tampa atskaitos tašku, pavyzdžių šaltiniu mokantis, mėgdžiojimo objektu, vertinimo kriterijumi. Kai žmogus šį agregorą įsisavina, jis gali pats tapti kūrėju ir papildyti jį savo indėliu. Kita kryptis yra tiesioginis perkėlimas į kito žmogaus atmintį. Pirmuoju atveju šis perkėlimas yra netiesioginis, sukauptas ilgaamžėse laikmenose, kurios gali būti viešose sistemos dalis arba būti skirtos ribotam naudojimui. Ir paskutinė kryptis yra asmeninė vidinė laikmena, vadinama atmintimi. Tai svarbu todėl, kad vidinė atmintis gyva tik tol, kol gyvas žmogus, o išorinė laikmena yra ilgaamžė (šiais laikais amžina, jeigu nesunaikinama), todėl iš kartos į kartą perduodamos būtent šios išorinės bibliotekos. Bibliotekos sunaikinimo atveju dingsta visa buvusių kartų patirtis. Dėl šios priežasties labai svarbu kieno rankose yra šių bibliotekų kontrolė, nes naudojant ją galima formuoti ateities kartų požiūrį į praeities įvykius. Nori kad kokie nors įvykiai būtų ištrinti iš istorijos – turi sunaikinti visus dokumentus, jeigu kas nors lieka – pakrikštiji jas klastotės vardu ir išstumi iš istorijos pasaulio. Šitaip technologija parodo savo du veidus – per kalbą galima manipuliuoti sąmonės forma, taip pat galima plėsti arba siaurinti žinių pasaulius, perduodamus iš kartos į kartą. Ribojant priėjimą prie bibliotekų, galima kurti dirbtines žinių pranašumo perskyras visuomenėje.

Ilgą laiką religija buvo vienintelė psichinės ir socialinės inžinerijos forma, kuri formavo žmonių gyvenimą, bet nebuvo pasiekusi materialios technologijos lygio, išskyrus rašto ir knygos technologiją. Trečia technologija yra filosofija, kuri pašalino iš pasaulėvaizdžio neproduktyvias sąmonės formas ir papildė jas metodiško tikrovės tyrinėjimo priemonėmis. Filosofija taip pat neturi jokių darbo materialių rezultatų, vien tik tekstus, kuriais bandoma paaiškinti tikrovės sąrangą, tačiau šie tekstai yra pažangiausių sąmonės formų atspindys, kurios programuoja tas kryptis, kuriose to meto civilizacija mato didžiausią perspektyvą. Jeigu leidžia turimos technologijos, civilizacija daro proveržį ir susikuria toje srityje viešpatavimo formas.

Kur gali vystytis sąmonė pirminiame etape priklauso nuo psichoformų ir lingvoformų, kuriose užkoduoti įmanomi keliai. Jos gali būti išnaudojamos efektyviai ir neefektyviai. Pavyzdžiui, žemesnių socialinių sluoksnių, siekiant juos apriboti, psichoforma ir lingvoforma dirbtinai susiaurinama, apribojama; aukštesnių, kad turėtų dirbtinį pranašumą – išplečiamos. Šitaip kiekviena istorinė civilizacija turi standartinę formą, ir yra elitinis sluoksnis, kuris vadinamas savo laikmečio atitrūkusia civilizacija. Kaip jau matėme, panaudojant šias tris technologijas formuojamos aukštesnio ir žemesnio tipo sąmonės. Kai žmogus visą savo gyvenimą turi priėjimą prie žemo lygio žinių agregoro, jis suformuoja žemo žinojimo lygio sąmonę, todėl yra daug silpnesnis nei valdovai, nesugeba pasipriešinti jų savivalei net su kiekybiniu pranašumu. Aukšto lygio žinių agregorai uždaryti, prie jų priėjimas uždraustas, žemesnei klasei jie yra ezoterika.

Ketvirta didžioji technologija yra mokslinis metodas, pradėjęs tirti pasaulį objektyviai, per objektyvizuotas ir apvalytas sąmonės formas. Iš šio metodo pašalinami visi motyvai išskyrus vieną – atskleisti Tiesą. Tiesa yra maksimalus sąmonės atitikimas tikrovei, kuris leidžia pažinti jos sandarą ir sukurti to pagrindu valdymo technologijas. Išbaigtoms mokslo formoms išvystyti reikėjo daug laiko, vystymosi procesai truko tūkstantmečius. Tačiau ilgainiui pradėjo rastis pirmos technologijos, kurios buvo paimtos iš teorinių tikrovės tyrimų, kurios padarė didelį poveikį psichinių formų vystymuisi. Pamažu istorijoje ėmė rasti technologijų paveikta sąmonė, ir technologijoms aptarnauti reikalingos visuomenės formos. Dabar jau turime užbaigtą sistemą, kurią galima apibendrinti lentele, kuri apima nuo pradinės stadijos sąmonės viduje, kuri turi vizijų ir idėjų formą, iki galutinių jų realizacijų technologiniais prietaisais, kurie platinami vartotojų pasaulyje. Technologija labai svarbus psichikos formavimo faktorius, nes ji sukuria atskirą pasaulį, kuris tampa žmogaus „antrais namais“. Žmogus prie šios realybės gali tiek priprasti, kad praranda orientaciją laukiniame pasaulyje, nesupranta net paprastų to pasaulio dėsnių. Tačiau tai problema tik tada, kai technologijų pasaulis per daug atitrūksta nuo laukinio, neleidžia pastarojo įsisavinti net netiesioginėmis formomis.

archontasŠioje schemoje pavaizduota, kokia yra visų technologinių kelių genezė. Taip pat, kaip vystymąsi galima kontroliuoti per manipuliavimą sąmonės formomis ir teorijomis. Sąmonė įstatoma į tam tikras tikrovės dėžutes, per psichoformų galimybes, kurios iš dalies yra genetinės, iš dalies technologinės. Pavyzdžiui, labai svarbu ką civilizacija padaro su genijais, savantais, sinestetikais, kurie turi kitokias psichikos formas, gali atverti naujus kelius pačioje to kelio šaknyje – sąmonės sąlytyje su tikrove. Taigi sąmonė siaurinama, plečiama, iš vienos dėžutės perkeliama į kitą ir nuo to priklauso galimybės turėti tam tikros krypties technologinę civilizaciją. Šito lygmens agregorai yra vizionierių žinių bazė.

Imant mano tekstų ir tyrimų apimtį ir vietą, šioje schemoje ją įvertinti galima trikampiu. Taip yra todėl, kad pirmiausiai mane domina pirminės sąmonės formos ir būsenos, kurios galėtų įgauti naujas išplėstas kalbos formas, kurios perkeltos į filosofinę sistemą galėtų atverti kelius, kurie buvo neprieinami ankstesnei sąmonei. Šiuo tikslu daromos dirbtinės kalbos išplėtimo pastangos, sukuriant dimensinius skaičius, dinaminio kontinuumo teoriją, ieškant adekvačių formų anapusinės tikrovės, turinčios nulinę fenomenologiją, išreiškimui. Sąmonė aiškinama per ekrano, ekrano dėmenų ir jų pagrindu suformuotų parametrų prizmę. Ieškoma naujo tipo ekranų, naujo tipo dėmenų, kurie būtų naujos matematinės kalbos pagrindas. Šį principą apibendrinu posakiu „anapus vaizdo ir veiksmo“. Pagrindinis metodas – trys kontinuumai, kuriuos pavykus sujungti, gimsta tikrovės struktūrą atitinkanti mokslinė teorija, kurią tuomet galima paversti taikomąja, o taikomąją – technologijomis, prieinamomis galutiniam vartotojui. Šios galutinės technologijos pradeda daryti įtaką psichikai, formuoja naujas psichines formas, kurios grįžtamuoju ryšiu yra surištos su pradiniu technologijų atsiradimo etapu.

Aš kol kas esu vizionieriaus lygmenyje, šiek tiek esu priartėjęs prie teoretiko sluoksnio, bet iki technologinio žinių lygio dar toli. Be to, nesinori kurti pavojingų technologijų, kurios netinkamose rankose pridarytų daugiau žalos negu naudos. Sąmonės technologijos netinkamose rankose labai pavojingos. Kita vertus, vizijos vartotojams gali būti neįdomios, nes jie pripratę prie galutinio produkto, tačiau jos visuomenėje labai svarbios – be jų galutinio produkto nebūna. Schemoje matosi dar vienas dalykas, kurį jau minėjau – visose civilizacijose žinios skirstomos į viešas ir slaptas, slapta atitrūkusi civilizacija žinias pasisavina ir pritaiko jas savo asmeninės valdžios išplėtimui. Žinios – pagrindinis galios šaltinis ir prievartos svertas. Tačiau įprastinėje sąmonėje tos kryptys būna uždarytos naudojant įvairias lingvistines ir socialines taktikas. Tai semantiniai kalėjimai kaip „pseudomokslas“, įvairios teorinės uždaros dėžutės, kaip pavyzdžiui, Einšteino išrastas maksimalaus greičio tikrovėje apribojimas ir pan. Tokios dėžutės tam tikras mąstymo kryptis daro nepatraukliomis ir neperspektyviomis. Tos iliuzijos laikomos absoliučiais neįveikiamais apribojimais. Šitaip tyrinėtojo sąmonė pakišama po archontų padu.

Istorijos H-taškas

Visų žmonių gyvenimas yra įrėminamas dviem pagrindiniais įvykiais, kurie įstato žmogų į ribas, apibrėžia jį baigtine egzistencija šiame pasaulyje. Tie neišvengiami įvykiai yra gimimas ir mirtis. Tikras žmogaus sąmonės gimimas įvyksta tada, kai jis prisijungia prie luksorinų lauko ir įsijungia šviesos arkos struktūra, kuri ir yra tikrasis žmogus. Priešingas procesas yra atsijungimas nuo šio lauko ir šviesos arkos išnykimas visiems laikams. Kaip tai konkrečiai įvyksta čia aiškinti neketinu, nes daug informacijos kituose straipsniuose, tik noriu paminėti, kad šie taškai nėra nei absoliuti pradžia, nei absoliuti pabaiga. Yra daug žmonių, kurie tiki, kad yra egzistencija iki gimimo, o iš to logiškai seka, kad turi kažkas būti ir po mirties. Kitaip sakant, tikima dviem pasauliais: šiuo, mišriu pasauliu, kuriame siela susimaišiusi su kūnu šviesos arkoje ir dvasiniu pasauliu, kuriame gyvena gryna siela, be fizinio kūno. Gyvenimą pagal tokį supratimą rėmina susijungimas ir atsiskyrimas.

Žmonės patiria daug įvairių patirčių, kurios gali atrodyti kaip patvirtinimas, kad kitas pasaulis egzistuoja, tačiau tai iki galo bus aišku tik tada, kai jį pamatysime (arba nepamatysime) kiekvienas asmeniškai. Nemanau, kad teisinga koncentruotis į tai, kas bus kažkada ir kažkur, kai tikra misija spręsti išgyvenimo klausimus čia ir dabar. Dėmesio centre turi būti atkarpa, kuri įrėminama kraštutinių būsenų, ir jos, kaip perėjimas į nieką ar kažką, jau yra anapus šio gyvenimo aktualių klausimų.

Esu rašęs apie dvi žmonijas arba tiksliau du žmogaus tipus. Vienas yra genetikas, o kitas – gnostikas. Genetikų pagrindinis dėmesio objektas yra rūšis, kuri yra gyvybės forma, savyje galinti turėti bendrą programinį komponentą ir individualią tos programos realizaciją. Programa, kitaip rūšis, savaime neegzistuoja ir ji visada yra kūniškai individuali. Todėl klausimas kas svarbiau, individas ar kolektyvas, genetikams nėra toks paprastas. Kolektyvas yra to paties tipo programų realizacijų rinkinys, individas yra vienas egzempliorius. Todėl teisinga yra sakyti, kad dalis programos tikslų realizuojama per individą, kita dalis – per grupę. Genetikų tikslas – gerinti rūšies programą, tobulinti rūšį, kad žmogaus tipas ne prastėtų bet tobulėtų. Tai vyksta per konkurenciją ir atranką tų genetinių linijų, kurios įkūnija geriausias realizacijas. Šios teorijos vienas žinomiausių 19 a. propaguotojų buvo F. Nietzsche.

Yra ir priešiška stovykla, kuri buvo pavadinta gnostikais. Šis žodis paimtas iš graikų kalbos ir reiškia „pažinimas“ (gnosis gr. – pažinimas). Tai reiškia, kad gnostikai dirba su sąmone, siela, protu, su visais sugebėjimais, kurie susieja aplinkos informaciją ir paruošia informaciją ir aplinką praktiniam naudojimui. Gnostiko užduotis – įminti pasaulio paslaptį, o tam reikalingas kuo galingesnis pažinimo įrankis, kuris turi būti maksimaliai ištobulintas. Todėl reikalingas švietimas, lavinimasis, ugdymas, visų gnostikui reikalingų įgūdžių aštrinimas. Gnostikų ir genetikų tikslai nėra prieštaraujantys vieni kitiems, nes vienas proto gerinimo būdų yra genetinė atranka. Taip pat konkurencijoje, kai sprendžiama kieno genai geresni, žmogus turintis aukštesnį intelektą, geriau jungiantis aplinką, mokantis organizuoti savo resursus – turi daugiau išlikimo šansų.

Visa bėda prasideda tada, kai šios kryptys atsiskiria ir kiekviena nukeliauja į savo ribotą pasaulį. Gnostikams pradeda rūpėti tik dvasiniai dalykai, ribojant ir silpninat fizinius, o genetikai užsiima tik gyvuline veislininkyste, kuri naudoja programos tobulėjimui neaktualius kriterijus. Be genetinio inkaro, gnostikai sunaikintų žmoniją per 100 metų. O genetikai be gnostinės tėkmės – gyventų primityvius laukinių gyvenimus. Kaip ten bebūtų, kol žmonija perduoda estafetę iš kartos į kartą, tol genetikai kažkokia dalimi visada gyvuoja, bet civilizacija prasideda nuo gnostikų įsigalėjimo, kurio pirmos formos visada būdavo religinės. Po to atsirado filosofija ir galiausiai mokslas kaip tobuliausia gnostikų forma, kuri efektyviausiai leidžia įvaldyti žmogų supantį kosminį pasaulį.

Kadangi įdomiausias visada asmeninis atvejis, tai pritaikant aprašytą principą yra įmanomi trys gyvenimo tipai: du pabėgę vienas nuo kito kraštutinumai ir mišrus variantas,  kurį laikau geriausiu. Minėtoje atkarpoje žmogus kažkaip turi realizuoti abu variantus, jeigu nori sėkmingai įvykdyti pagrindinę šio gyvenimo misiją.

Imant kolektyvinį variantą, svarbiausias klausimas kokio tipo santvarka realizuojama, į kokius rėmus įstatomas daugumos žmonių gyvenimas. Galimas religijų viešpatavimas, asketizmas, griežta puritoniška moralė, celibatas ir pan. Deja tokios santvarkos eina prieš prigimtį ir prieštarauja pagrindiniam rūšies programos reikalavimui – sėkmingai perduoti geriausius genus. O geriausi ne visada būna tie, kurie atitinka žemo lygio, vidutinybėms skirtas normas. Kai viešpatauja genetikai, civilizacija gali atrodyti „degradavusi“, tačiau vislumas iš tikro nėra pakenkęs nė vienai rūšiai, kuo daugiau individų, tuo visada daugiau galimybių. Laisvas elgesys šią situaciją tik skatina. Aišku, taisyklės visur reikalingos, bet čia kalba apie filosofinį požiūrį, o ne tvarką ir betvarkę. Religija niekina kūną ir viską kas su juo susiję, todėl sumenkinamos ir visos jo rūšiai svarbios funkcijos. Aš laikausi tokio požiūrio, kad kuo daugiau nelaisvės, tuo civilizacija labiau degradavusi, nes nelaisvė deformuoja žmogaus funkcijas, kurios gyvybiškai reikalingos žmonijai kaip gyvybės formai. Patologiškai bijoti ar bjaurėtis tuo, kas gyvybiškai svarbu yra rūšies išsigimimo požymis.

Kita pusė, nepaisant nieko, lieka taip pat svarbi, nes šis elementas yra individo sąveikos su aplinka priemonė. Kad galėtų išlikti, ši sąveika turi būti maksimaliai efektyvi. Todėl turi būti tobulinama sąmonė, maksimaliai užaštrinamos visos jos galimybės. O kad žmogus nebūtų tik primityvus žvėris, sąmonė duoda civilizuotą supratimą. Jeigu pavyzdžiu imtume, „neišskridusią“ į kitą pasaulį ezoteriką, tai jos vienas propaguojamų tikslų yra dvasinis augimas, kuris vadinamas pakilimu. Pakilimas reikalingas todėl, kad jis išplečia horizontą, leidžią aplinką surinkti iš aukštesnės sąmonės perspektyvos. Tokią sąmonę jau ne kartą esu pavadinęs holoplastine sąmone, sugebančia surinkti visą aplinkinio pasaulio struktūrą ir perkelti ją į protą. Ši struktūra svarbi tuo, kad leidžia aplinką valdyti ir tapti jos šeimininku, kas padidina rūšies šansus kovojant dėl išlikimo su kitomis rūšimis. Sąmoningų rūšių yra ne viena, tad jų galimybės tarpusavio sąveikose priklauso nuo intelekto koeficientų lygio. Mus įveiktų rūšis su IQ vidurkiu 180. Kosminei civilizacijai reikia vidutinio 250 taškų IQ. Tai lyginama su mūsų rūšies vidutiniu 100 taškų.

Tačiau tai tik įrankis, kurio realizavimą atspindi tikrovės holoplastinio vaizdo atvėrimo koeficientas. Imant procentų matavimo vienetą, visas vaizdas būtų 100 proc. Kadangi mes nežinome, kokia ta pilna tikrovė yra, įvertinti labai sunku, bet galima sugalvoti kriterijus. Vienas jų – gebėjimas sukurti sintetinę gyvybę ir sintetinę sąmonę. Tada Žmogaus holoplastinė realybė bus įvaldyta 100 proc. Tačiau sąmonės teorijos, ne technologijos, žinome gal 10 proc., o biogenetikos ir genų inžinerijos – 15 proc. Turint 250 intelekto koeficientą, manau tokie klausimai išsispręstų per 50 metų.

Visa tai, ką aprašiau, yra kiekvienos biologinės rūšies pagrindinė misija, kurioje dalyvauja kiekvienas individas atskirai. Vadinasi reikalinga ne tik primityvi konkurencija dėl savo genų prastūmimo, bet ir bendras visos rūšies darbas išauginti naują tipą, tapti šio proceso visišku šeimininku. Su tuo susiję daug etinių klausimų ir nuo to labai priklauso, kokią mes priskiriame gyvybės formoms egzistencinę vertę. Tačiau procesas – nesustabdomas. Gamta gyvūnams buvo ir liko labai žiauri, sąlygas gyvenimui sudarydama tik ekstremalias. Civilizacija turi galimybę sukurti rojų, bet tas rojus būtų ateities galimybių ir pažangos sąskaita. Vadinasi neišvengiamai tenka ieškoti balanso. Kokių įrankių reikia kovojant prie kitas rūšis ir kosmines atšiaurias sąlygas, ir kiek reikia pristabdyti, kad būtų išlaikomi bent minimalūs etiniai reikalavimais ir gyvybei suteikiama bent minimali egzistencinė vertė.

O tas istorinis taškas, kurį pasiekus bus žinoma 100 proc. tikrovės holoplastinė struktūra, vadinama H-tašku. Manau, kad visi žmonės pagal savo sugebėjimus ir išgales turi stengtis prisidėti prie šio istorinio momento priartinimo, nes šis momentas prilygs savo svarba pirmos gyvybės atsiradimo momentui. Aišku, viso to likimas priklauso nuo konteksto: jeigu visata ciklinė, tai net tokios civilizacijos neišvengiamai žlunga, jeigu neranda galimybių valdyti tikrovės arba pasitraukti į kitą realybę. Taip gali ir neatsitikti, tada žmogaus smalsumas būna galingiausias akstinas.

Deformuotų kontinuumų fizika

Norint į klasikinę reliatyvistinę mechaniką įvesti deformuotus kontinuumus, pagrindinius parametrus reikia išreikšti dinaminiais skaičiais, turinčiais vidinę erdvę. Pirmiausiai imame Niutono mechaniką, kuri turi tokius pagrindinius parametrus: x – erdvės atstumas, t – laiko trukmė, ir m – materijos masė. Jeigu kontinuumas deformuotas, visi šie parametrai yra dinaminiai, tai yra – priklauso nuo vidinės dimensijos, kuria gali būti judėjimo greitis arba erdvės kreivumas.

Viską patogu pradėti nuo nejudančio taško, kuris turi vidinę erdvę, išreiškiama intensyvumu ir trukme, arba kitaip – judėjimo greičiu, kurį taipogi galima išreikšti per kinetinę energiją. Šią vidinę erdvę išstūmę į išorę, gauname poslinkį erdvėje, kurio ilgis priklauso nuo intensyvumo ir trukmės. Tai yra judėjimo deformacija. Tašką žymime raide A, o vidinė dimensija yra #(√2E/m)t.

Tada imame erdvės parametrą ir padarome jį priklausomą nuo masės: erdvė sujungta su mase tampa gravitacine duobe, kuri gali būti išreikšta tiek Niutono metodu, tiek Einšteino. Niutono metodas – paprastesnis, todėl pasirinktas jis. Taigi dvidimensiu parametru tai išreiškiame taip: x #m, arba x #Gm/r2. Apibrėžimas toks – jeigu Gm/r2 = 0, tai x (F) = 1m arba kitaip, jeigu nėra masės sankaupos, erdvė yra statiškas nedeformuotas kontinuumas (nėra gravitacinės duobės). Čia pateiktas supaprastintas variantas. Naudojant Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją – viskas daug sudėtingiau.

t priklauso nuo greičio, vadinasi t #v. Apibrėžimas: jeigu v = 0, t = 1s; jeigu v = 86 proc. c, tai t = 1 = 2 s. Laiko matavimo prietaisui judant deformuota masės erdve, laiko tėkmė taip pat keičiasi. Tai galima išreikšti tokia forma: t #x ##m. Jeigu x yra deformuotas parametras, tai 1s ≠ 1s. Kadangi visose mechanikose apskaičiuojamos judėjimo trajektorijos su deformacijomis, jas galime išreikšti veiksmu, S, kuris yra sudėtinių minimalių vektorių suma – statiškas vektorius yra tiesė turinti kryptį, o deformacijos šią tiesę skaido į daugybę mažų sudėtinių vektorių, kurie parodo tikrą kelią per deformuotą kontinuumą.

Kaip jau esu paaiškinęs, deformacijas patogu išreikšti vidinę dimensiją išstūmus į išorę ir išreiškus deformuotų skaičių sandūromis. Pavyzdžiui, imkime trukmę, kurios vidinė dimensija yra greitis, kurį taip pat galime išreikšti per kinetinę energiją. Turime tokią sandūrą 7s: 1, 1, 1-1, 1, 1, 1-1-1, 1-1-1. Kadangi tai labai trumpa trukmė, tarkime kad kalba eina apie vieną kvantą. Tarus, kad laikas sulėtėja dvigubai prie 86 proc. c greičio, ir tris kartus artėjant prie 99 proc. c, kvantas pirmas dvi sekundes juda nereliatyvistiškai, trečią sekundę pasiekia 86 proc. šviesos greičio, sulėtėja iki nereliatyvistinio greičio ir tada paskutines dvi sekundes juda artimu šviesos greičiui. Iš to dar galima ištraukti, kad 7s su deformacijomis prilygsta 12s be deformacijų.

Dėl šios priežasties visus deformuotus parametrus su vidinėmis erdvėmis patogu išreikšti sandūrų lentelėmis, kurias grafiškai apdorojus algoritmais, galima matyti visus parametrus, kaip jie susidėlioja deformuotuose, dinamiškuose kontinuumuose, kurie aprašinėjami naudojant daugiadimensius parametrus.

Šitaip galima perrašyti visą fiziką ir sukurti daug daugiau, nei leidžia klasikinės ir šiuolaikinės fizikos teorijos. Visa esmė yra papildomų dimensijų įvedimas, kurios vidinėmis vadinamos tik sąlygiškai, nes tokios atrodo tada, kai būna nematomos, išoriškai neapčiuopiamos. Tuo tarpu kai jos yra matomos, jos paprasčiausiai būna prilipusios prie pagrindinio pirmos dimensijos parametro. Tad dimensijas patogu skirstyti į matomas ir nematomas, ypatingą svarbą suteikiant nematomoms, nes jas būna daug sunkiau išreikšti nei matomas. Matomos yra greitis, erdvės kreivumas, nematoma galima laikyti kokią nors paslėptą vidinę energiją.

Vietiniuose kontinuumuose deformacijos nebūna labai didelės ir jos daro mažą įtaką parametrų dinamikai, tačiau kosminiais masteliais viskas pasikeičia, ypač kalbant apie žvaigždžių, tamsiųjų sankritų sukeltas deformacijas ir pan. Tokius tikslius skaičiavimus bus labai svarbu atlikti skraidant kosminiais aparatais, nes be deformacijų tikslaus žemėlapio, bus labai sunku orientuotis kosminėje erdvėje. Tai pasitaiko retai, bet tarkime yra geodezikas su didele duobe, kuri įtraukia elektromagnetinį signalą, pakeičia jo kryptį, dažnį, bangos ilgi ir t.t. Surinkę tokį signalą, bet neįskaičiavę deformacijų, mes tikslioje vietoje šaltinio, kuris tą fotoną išspinduliavo nerasime, nes iš principo kampas gali pasikeisti ir 45 laipsnius, vadinasi tokiu kampu matysime klaidingą objekto padėtį.

Šioje vietoje labai svarbu pakalbėti apskritai apie informacijos keliavimą kontinuumais. Pradėsime nuo apibrėžimo: informacija tai kontinuumo deformacijų perdavimas atstumu. Yra informacijos šaltinis, kuris išspinduliuoja pirmykštį morfizmą, kuris pereina per kontinuumą ir surenka visas to kontinuumo deformacijas ir turime galutinį morfizmą, kuris yra visų surinktų deformacijų suma. Akivaizdu, kad pirmykštis signalas pasikeitęs neatpažįstamai ir informacija gaunama labai iškraipyta. Kai ankstesnėje santraukoje kalbėjau apie fiziką, kuri paremta pirmykščių signalų rinkinių interpretacija, galvoje turėjau kaip tik tai. Šią situaciją patogu palyginti su algoritmu, kuris turi įvesties parametrus, perstatymų ir manipuliacijų programą ir galutinį rezultatą. Mūsų suvokimas, galutinis morfizmas, yra toks rezultatas. Deja jis labai iškraipytas ir skiriasi nuo pradinių įvestų duomenų. Tačiau žinodami visą programą, galima atstatyti priminius duomenis.

Šitaip išėmę iš juslinių ekranų dėmenų visas algoritmines deformacijas, galime išlukštenti pirmykščius signalus ir pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra nepriklausomai nuo žmogaus suvokimo. Akivaizdu, kad šie rinkiniai vis tiek turės būti įtraukti į tam tikrus parametrų modelius, tačiau modelį galima padaryti artimesnį pirminei tikrovei – kuo atstumas mažesnis, tuo tikslesnis tikrovės vaizdas. Juslinio ekrano dėmenys yra toliausiai, iliuzijos yra suvokimo ribinė būsena, o arčiau prie pirminės tikrovės prieiti galima parametrus išjuslinant ir labiau suintelektualinant, iš sensoriumo perkeliant į kognityviumą, iš fiksato į laksatą. Tačiau turint galvoje ne fantastinį laksatą, bet paremtą eksperimentiniais duomenimis.

Tobulas susiliejimas būtų tuo atveju, jeigu sąmonės egzistenciatas idealiai sutaptų su anapusine, transcendencijos struktūra. Tai būtų idealaus pamėgdžiojimo situacija, kuri leistų pažinti sandarą beveik 100 proc. tikslumu. Tuo tarpu natūrali situacija – labai nutolina nuo tikro pasaulio, panardina sąmonę į dirbtinius juslinio ekrano dėmenis. Net matavimo prietaisai nepadeda, nes jų rezultatai vis tiek aprengiami ekranų dinamiškai surinktais parametrais, kurie anapusinėje tikrovėje neegzistuoja. Todėl mano principe „Anapus vaizdo ir veiksmo“, dinaminiai deformuoti kontinuumai yra nedidelis pasistūmėjimas link anapusinių pirmykščių signalų, o visų deformacijų, kurias sukelia pažinimo ir suvokimo algoritmai, pašalinimas atveria tikrą, gryną pasaulio vaizdą. To turėtų siekti mokslas nes tai yra Tiesa. Tas mokslas, kuris paremtas ekranų dėmenimis, nėra visiška iliuzija, bet surinkęs tiek daug vidinių smegenų kontinuumų deformacijų, kad informacinis signalas iškraipytas neatpažįstamai. Gelbėja tik didelių mastelių kovariacija, bet begalė detalių ir skirtumų pasilieka už kadro.

Dėl šios priežasties, įprastiniame moksle yra daug problemų su tiesa, nors tiems kas gyvena realybės paviršiuje, realine, kuriems principas „Anapus vaizdo ir veiksmo“ neimponuoja, kurie nenori sužinoti kas yra tikroji kontinuumo „erdvė“, kas yra „laikas“, tokia problema gali pasirodyti neaktuali. Tikiuosi iliuzija tenkina ne visus.

Tiesos logika

Egzistencinė ir istorinė tiesa

Teiginių teisingumas arba klaidingumas logikoje priklauso nuo loginės struktūros. Jeigu prieštaravimo nėra, teiginiai teisingi, jeigu prieštaravimas yra – teiginiai klaidingi. Toks yra formalus teisingumo arba klaidingumo principas. Tačiau tikrovės tyrinėjimuose, nesvarbu koks jis būtų, paprastas ir savarankiškas ar mokslinis, tokių formalių principų neužtenka. Teiginio teisingumas pagal formalius kriterijus, netenkina tada, kai norime sužinoti ne tik iš samprotavimo loginio pagrįstumo išvesdami, kad tai loginė tiesa, bet ir norime logiką susieti su tikrove. Kokios yra elementarios loginės sąlygos, kad loginė forma atitiktų tikrovę ir būtų pagrįstai laikoma tiesa? Turi būti atskirta samprotavimų logika ir faktų logika. Nes logiškai teisingai samprotauti galima ir apie dalykus, kurie tikrovėje neegzistuoja. O mes visada siekiame būtent jos.

Yra kelios pagrindinės tiesos rūšys. Aukščiausia tiesa vadinu absoliučią tiesą (veritas absoluta). Tačiau žmogaus sąmonei ši tiesa niekaip nepasiekiama, nes ji negali aprėpti visos tikrovės. Žmogui matomas tik nepilnas ir didele dalimi iškupiūruotas vaizdas, kuris turi atitikti tik minimalius kriterijus, kad leistų žmogui išlikti savo gyvenamoje aplinkoje. Žmogaus pasaulis labai ribotas, ir absoliuti tiesa yra už sąmonės gebėjimų ribų.

Tačiau yra ir žmogaus tiesa, kurią lygindami su absoliučia, turime vadinti santykine tiesa (veritas relationis). Tai yra žmogaus galimybė, ir siekiant žinojimo – pagrindinis orientyras. Santykinės tiesos buvo siekiama įvairiais būdais, ir iš šio siekio išsivystė skirtingos sąmonės formos. Pirma buvo mitologinė ir religinė sąmonė, kuri turėjo savo pasaulį, savo logiką ir savo tiesą. Buvo manoma, kad žinoma tikrovės paslaptis ir ji nebuvo jokia siekiamybė. Tiesa buvo šitų formų atkartojimas ir tiražavimas. Dievų ir žmonių pasaulis buvo viskas ir neturėjo jokių egzistencinių paslapčių, tik siaurą nežinojimą, kaip neturėjimą konkrečios faktinės informacijos apie mąstymus ir įvykius dievų ir žmonių pasaulyje.

Po to atsirado filosofinė sąmonės forma. Ir jos pagrindinis akcentas buvo nežinojimas, tiesos neturėjimas (suspenduojant visus nekritiškus tikėjimus) ir buvo svarbus ne visuotinai priimtų formų atkartojimas, bet tiesos siekimas. Pasiekti tiesą galima tiriant tikrovę ir apie ją mąstant, su sąlyga, kad laikomasi bent minimalių teisingumo loginių kriterijų. Šitaip buvo tikima, kad galima siekti žinojimo ir tiesos įsigilinant į supantį pasaulį, visuomenę ir žmogų. O tai, kas su šiomis pakankamai griežtomis sąlygomis nesuderinta, buvo paliekama nežinomybei. Tapo teisėtas agnosticizmas, nebandant viskam, kas nesuprantama, neaišku ar nežinoma primesti savo fantazijų.

Šią taisyklę suabsoliutino šiek tiek vėliau atsiradęs mokslas, kuris siekė tiesos savo naujoviškais ir praktiškai pasitvirtinusiais metodais. Mokslas atrado „liniuotės“ tiesos principą, kuris tapo universaliu mokslo šablonu, kai filosofijoje buvo priešingai, – saugomas individualumas. Aišku, tada kyla konfliktai ir kova tarp sektų, mokyklų ir atskirų krypčių. Ši filosofijos kultūrinės formos savybė buvo nepalanki universalios filosofijos atsiradimui, ir net individams kovojant ir siekiant „valdžios“, absoliuti filosofinė valdžia niekada neiškovojama. Nebent paskelbus kokią nors ideologiją absoliučia tiesa, buvo stengiamasi sudoroti visus kitus filosofinius „individus“. Tai daugiau būdinga politinei sferai, kurioje vyko nuožmi kova dėl valdžios. Tuo tarpu mokslas buvo paverstas universaliu šablonu ir iš karto „suvienijo“ visą žmonių rūšį. Nėra individualių formų bei šablonų, ir mokslas, jeigu jis teisingas arba yra Tiesa, tai galioja visiems be išimties.

Mokslo tiesa taip pat yra ne stabilus vaizdinys, be jis apima vis tiksliau ir vis didesnę sferą ir šitaip šimtmetis prie šimtmečio artėja prie „absoliučios“ tiesos, kurią aš vadinu „liniuotės tiesa“, kuri gaunama mato ir skalės principu ir juo apibrėžia teiginių tikrareferenciją.

Elementari tiesos struktūra

Loginėse tiesos formulėse svarbiausias elementas yra tikrovė. Be jos nėra prasmės kelti tiesos klausimą. Jeigu nebūtų jokios tikrovės, nebūtų ir tiesos. Tačiau būties iliuziškumo arba neegzistavimo galimybę aš suspenduoju, ir laikausi prielaidos, kad nepriklausomai nuo to, kiek ji žmogui yra prieinama, tikrovė yra. Tačiau pasirenkant šiame klausime žmogaus perspektyvą, tikrovė kaip tiesa natūraliai dalinasi į a) absoliučią tikrovę (realitas absoluta), kuri neprieinama žmogui ir b) santykinę tikrovę (realitas relationis), kuri yra žmonių sąmonėse atveriamas iškupiūruotas absoliučios tikrovės atvaizdas.

Visose santykinės tiesos formose, kurių pagrindinis pavidalas yra mąstymas (cogitatio), nors gali būti ir sakytinis arba rašytinis tekstas, ašis ir pagrindas yra santykinė tikrovė, kitaip sakant, formulėse ji yra pagrindinis elementas, kuris yra epicentras, iš kurio iškyla kitos aukštesnės, bet abstraktesnės būties formos.

Apžvelgus formulių kūrimui ir supratimui reikalingas prielaidas, galima pereiti prie pačios tiesos logikos ir jos formulių.

Žymėjimų sistema yra tokia:

Absoliuti tiesa (veritas absoluta) – Va.

Santykinė tiesa (veritas relationis) – Vr.

Absoliuti tikrovė (realitas absoliuta) – Ra.

Santykinė tikrovė (realitas relationis) – Rr.

Galvoju (cogito) – C.

Žmogus (homo), kuris suprantamas kaip mąstymas, rašymas, kalbėjimas ir kažko teigimas ar tvirtinimas, kad kaip nors yra – H.

Pagrindinė absoliučios tiesos formulė yra tokia:

Va (Rr Ra)

Išverčiant žodžiais: absoliučios tiesos elementai yra absoliuti tikrovė ir jos poaibis – santykinė tikrovė. Kol klausimas neatsietas nuo pasaulio ir neperkeltas į žmogaus galvą, tol tiesa egzistuoja savo „virtualioje“ sferoje kurioje ji lygi tikrovei, kuri neatskiriama nuo savęs ir neperkeliama į jokią specifinę terpę, tokią kaip, pavyzdžiui, žmogaus mąstymas.

Bet absoliuti tiesa yra anapus žmogaus ir jam nepasiekiama, todėl ji mūsų nedomina. Svarbesnis klausimas yra santykinės tiesos formulė, kurioje mąstoma iš visai kitos perspektyvos ir, į kurią įeina tikrovės atitraukimas nuo savęs ir pavertimas suvokimo forma, pvz., mąstyme.

Vr{C(x = y) ∩ Rr(x = y)}

Santykinė tiesa (Vr) yra galvojimo (C) ir santykinės tikrovės (Rr) sankirta. Kitaip sakant, yra du būtini santykinės tiesos elementai: galvojimas ir santykinė tikrovė. Santykine tiesa atskirai negali tapti nei vien galvojimas C (ogito), kad x=y, nei atskirai Rr (realitas relationis), kuriame yra arba nėra x=y. Kitaip dar galvojimą galima skirstyti į tikrą ir netikrą:

Vr(CR)

Jeigu mąstymas turi santykinės tikrovės posistemį, ir jeigu jis sudaro tikrareferntinių ryšių poaibį, tai mąstymas yra santykinė tiesa. Jeigu šis posistemis tuščias arba yra užpildytas netikrareferenčiu turiniu, vien mąstymas negali būti laikomas tiesa. Visais atvejais lemiamą reikšmę turi tikrareferentinių santykių sistema. Pavyzdžiui, moksle tam naudojamos sugraduotos ir sukalibruotos skalės, su kuriomis vertinamas formulių tikrareferentiškumas. Patikrinimo ar žmogus sako tiesą, ar ne struktūrinė formulė yra tokia:

C{[Vr(HR)] ∩ Rr|x = y}

Šios formulės esmė tokia: laikau teiginį tiesa (Vr), nes teiginys, teorija („žmogus“) H ir tikrovė Rr sudaro mano patvirtintą tikrareferentinę sankirtą su tikrove. Šioje tiesos patikrinimo formulėje svarbiausi elementai yra tikrovės poaibio mąstyme pobūdis (tikrareferencija), susietas su tikrove Rr. Jeigu yra sankirta (dviejų aibių susikirtimas), tai galvojimą, teigimą, teoriją galima laikyti santykine tiesa.

Jeigu yra tik galvojimas ir tikrareferentinė sankirta nenustatyta, mes galime tik tikėti arba netikėti. Vertinant teisingumą, tai priklauso nuo daugelio įvairių tikrinamo bei tikrinančio žmogaus savybių ir nuo situacijų, kuriose jie yra.

Propaganda

Propagandos klausimas yra labai platus klausimas, todėl viso jo neliesiu. Ji gali būti trūkumų ieškojimas ir pašiepiamasis hiperbolizavimas, visokie similistiniai palyginimai ir t.t. Kartais propaganda yra visiškas melas ir dezinformacija, kai kas nors pateikiama kaip tiesa, nors neįrodytas joks ryšys su tikrove. Propagandistai dažniausiai remiasi tuo, kad, kaip minėta ankstesnėje formulėje, nėra galimybių patikrinti tikrareferentinę teiginių sankirtą su tikrove, ir lieka tik tikėjimas kažkokiu, pavyzdžiui, žurnalisto galvojimu.

Kartais norima išlikti tiesiu ir teisingu. Turima kažkokia loginėmis priemonėmis išvesta „tiesa“. Kad būtų įtikinamiau visi loginės sekos elementai paslepiami naudojant elipsę ir galvojimas (teigimas tekste, vadinimas) yra prilyginamas absoliučiai tiesai. Kitaip sakant, C = V, cogito lygu veritas, nežiūrint to, kad rodant tiesą, būtina parodyti ir tikrareferentinį ryšį su tikrove. Tikrovės posistemis labai svarbus. „Aš galvoju“ forma nepakankama, nes sankirtos tarp C ir V aibė gali būti užpildyta netikrareferentiniais faktais. Mulkinama paprastai: pasakoma C lygu V, o visos kitos dalys nes, nes, nes…ir t.t. nepateikiamos.

Tokia elipsė yra smegenų plovimo priemonė. Galvojimas gali būti visoks, ir jis nebūtinai yra absoliuti tiesa. Tačiau nemaža dalis žmonių nekritiški, atitrūkę nuo realybės, arba negali jos patikrinti ir net nesivargina. Priima „naujienas“ įtikėjimu ir sukuria iliuzinį burbulą rašo-skaitau-žinau-tiesa, o tikrovė kažkur išgaruoja.

Žmogus ir reprezentacijos gelmė

Pratarmė

Sąmonės tema labai plati, todėl ją tyrinėti galima įvairiais aspektais. Jau esu aprašęs tris sąmonės supratimo lygius, kuriuos interpretuoti reikia ne tiek hierarchiškai, kiek perspektyviškai. Šiame įraše noriu aptarti dar labiau apibendrintą perspektyvą.

Greičiausiai nesuklysiu pasakęs, kad autentiškiausiai ir įprasčiausiai sąmonė atsiveria pati sau savimonėje, t. y., be jokių tarpininkų. Kiti metodai, kai tarp sąmonės ir sąmonės (savimonės) įterpiamas koks nors tarpininkas, pavyzdžiui, žodis psichologijoje arba skaičius fizikoje arba smegenys empiriniame tyrime, yra atgrasesni. Prie žodžių esame įpratę, todėl juos priimame lengvai. Kalbant apie sąmonę po ranka turimas šūsnis žodžių, kuriuos tardami įsivaizduojame, kad save tauriname. Su skaičiais yra šiek tiek kitaip – savimonė per skaičius, atrodo, žmogų nužmogina.

Manau, kad tai klaidingas įspūdis, atsirandantis iš iškreiptos, įpročiu tapusios semantikos. Aš stengiausi neatmesti nei vieno aprašymo būdo, jeigu tik jis padeda suvokti tiesą.

Filosofija ir kognityvistika yra įprastas sąmonės „tyrimo“ būdas.

Filosofija sąmonę tiria visos tikrovės kontekste, o kognityvistika bando imituoti mokslinę metodologiją, įtraukdama į savo domėjimosi sferą neuromokslą arba kognityvinę psichologiją. Drastiškesnis bandymas yra fizikos taikymas sąmonei pažinti; šis bandymas daug atgrasesnis, jis mums atrodo nepriimtinas ir atstumiantis. Šis jausmas kyla iš baimės ir pavojaus supratimo. Fizika yra grėsmė sąmonei.

Tačiau kodėl nepažiūrėjus į šį klausimą iš kitos pusės: jeigu fizika (energetinis ginklas ir psichotronika) yra suvokiama kaip grėsmė žmogui, tai kokie yra būdai apsisaugoti nuo šios grėsmės? Kur yra išsigelbėjimo šaltinis? Manau, atsakymas paprastas – ta pati fizika. Sistemos fizikas į sąmonę gali žiūrėti kaip į naikinimo objektą; bet mes galime pasirinkti priešingą kryptį: ji yra brangiausias turtas, kurį su fizika galime apginti. Ar daug prieš fiziką gali padėti filosofija? Tik netiesiogiai, formuodama priimtinas pažiūras ir politiką visuomenėje. Ar gali gynybai pasitarnauti kognityvinė psichologija? Ji neekranuoja laukų, nesprogdina radarų ir t.t. Tačiau ji padeda sutvirtėti psichologiškai, pavyzdžiui, išsiaiškinus montažo mechanizmus arba sistemos agresijos priežastis. Kognityvinė psichologija leidžia pamatyti, kaip mąstau aš ir kaip mąsto kiti. Tai irgi padeda. Ir apskritai, išplėstas supratimas visada naudingas. Bet to neužtenka.

Fizika aprašo kiekybiškai, struktūriškai ir dinamiškai. Šie aspektai išreiškiami atitinkama ženklų sistema, kuri neįpratusiai akiai atrodo siaubinga: kaip galima sąmonę aprašinėti skaičiais, t. y. sveriant, matuojant, jungiant, atskiriant ir t.t.

Jeigu nebūčiau įsitikinęs, kad visi šie aspektai svarbūs – nerašyčiau šio įrašo.

Šiam tekstui parašyti nenaudojau jokios specialios literatūros. Viskas yra mano asmeniniai pastebėjimai – kaupiantis patirčiai, kiekvienam žmogui ateina ir gilesni matymai.

Reprezentacijos struktūra

Gnostinė sistema

Kalbant apie visus gyvus organizmus, pagrindinė sąvoka yra informacija, kuri reiškiasi dviem būdais: informacija reikalinga organizmo kopijavimui ir informacija kuri perkelia aplinką į organizmo vidų, kad šis galėtų aplinkoje orientuotis. Organizmas, aišku, yra stebuklas, kaip perėjimas iš negyvos aplinkos į gyvą (tai yra milžiniškas šuolis). Tačiau sąmonė yra pats svarbiausias ir įstabiausias „aparatas“ gyvame organizme, be kurio galbūt net pats organizmas nebūtų toks neįprastas (kaip bakterijų, vienaląsčių ir t. t., nes šie irgi maitinasi, dauginasi – kaip žmogus).

Šiame įraše gnostinę tikrovės evoliucijos ašį laikau svarbiausia. Gnostinė ašis yra ta vieta, kurioje žmogus sujungia informaciją apie aplinką ir save. Ši vieta, mano giliu įsitikinimu, yra įausta į pačią giliausią tikrovės, kurioje mes gyvename, sąrangą.

Reprezentacija

Viena iš žmogaus klaidinimo priemonių yra reprezentacijų skaidymas į neva nesusijusias dalis ir jų maksimalus susiaurinimas; tai reiškia, kad norima, jog žmogus negalėtų susieti ir nematytų turinio. Ryšių sistema ir platus supratimas yra tai, ko valdžia labiausiai bijo, nes tai neleidžia žmonėmis manipuliuoti, juos mulkinti ir valdyti. Dėl šios priežasties noriu patikslinti reprezentacijos sąvoką. Mano tikslas paskatinti žmones įsigilinti į savo ir kitų pasaulį.

Mano įsivaizdavimu, reprezentacija, tai ne tik atskiras daiktas arba žodis, bet visa struktūrinė sistema, kuri kaip nors susijusi su išsirinktu centriniu ženklu (tai gali būti žodis, simbolis, sąvoka ir t.t.).

Šioje struktūrinėje schemoje matome vieno ženklo „medis“ reprezentacijos sistemą, į kurią įeina vos ne visos smegenų žievės sensorinės, motorinės ir kognityvinės funkcijos. Kiekviename iš pavaizduotų mazgų mes turime tą pačią reprezentaciją, tik ji įgavusi kitas savybes ir pavidalus, priklausomai nuo to žievės vietos, kur informacija analizuojama ir atvaizduojama. Pavyzdžiui, savo suvokimą turi motorinis ženklo gaminimas (žodžio tarimas arba rašymas), sensoriumo objekto įsivaizdavimas, semantinė sąvoka ir t.t.

Žmogaus tikrovės pažinimas juda šios reprezentacijos sistemos viduje, pridedant arba atimant tam tikrą kognityvinę specifiką priklausomai nuo to, kuriose vietose juda dėmesys. Reprezentacijos sistemos išorėje, t. y., anapus sensoriumo ir ženklo, pažinimo nėra. Išėjimas už reprezentacijos neįmanomas. Vadinasi ribinės būsenos yra motoriniai ženklai ir sensoriumo daiktai. Galima judėti nuo motorinių ženklų prie daiktų ir nuo daiktų prie ženklų. Tad gnostinis procesas vystosi tarp ženklo ir daikto – mąstyme, vaizduotėje ir atmintyje, kuriose per visą gyvenimą susiformuoja tam centrui būdingos struktūros ir jų reprezentacijos.

Medį galima atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti ir įženklinti. Svarbiausia moderniais laikais ne tik paprastai stebima, bet ir tiriama, analizuojama, nagrinėjama ir t. t., judant kognityvinėmis trajektorijomis išplėstos reprezentacijos viduje.

Autonominė aktyvumo sistema pirmiausiai valdo ženklų srautą, skleisdama garsus (žodžiai) per gerklės raumenimis valdomus kalbos organus arba ranka užrašinėdama vaizdinius simbolius ant popieriaus, įvesdama klaviatūra ir t.t.. Šiam srautui informacija gali būti imama visu diapazonu, naudojant kokią nors izoliuotą dalį arba apibendrinant visą reperezentacijos struktūrą. Ženklai gali būti susiję tiesiai su sensoriumu, atmintimi, vaizduote, mąstymu ir t.t. Tai yra, judama nuo išorės į vidų ir nuo vidaus į išorę, arba sensoriumą.

Baigiant šią temą, galima pridurti, kad reprezentacijos struktūroje pavaizduota tik vieno ženklo („medis“) ryšių sistema. Bet mes žinome, kad tokių ženklų yra žymiai daugiau. Pavyzdžiui, ligvistinių ženklų įprastai aktyviai vartojama apie 10 000 žodžių-sąvokų, nors jų iš tikro yra žymiai daugiau. Bet tas perteklius dažniausiai lieka žodynuose. Esu apskaičiavęs, kad vienam bet kokio ilgio romanui parašyti reikia apytiksliai dešimties tūkstančių žodžių. Ir visi šie žodžiai turi savo reprezentacijos sistemą, tokią pačią kaip izoliuotoje ženklo „medis“ schemoje. Tad tinklas yra žymiai didesnis.

Šie ženklai sugrupuoti įvairiais ryšiais ir santykiais, persipynę ir sudarantys vieną visumą arba sistemą. Šią sistemą galima nesunkiai sumodeliuoti su superkompiuteriais ir prognozuoti ne tik žmogaus elgesį bet ir mąstymą.

Asmenybės centro reprezentacijos ir jo judėjimas

Dešimt tūkstančių mazgų galima sumodeliuoti, pavyzdžiui, siekiant nustatyti, kurie mazgai svarbesni, o kurie mažiau svarbūs, prie ko žmogus prisirišęs, o prie ko – ne. Šitaip galima modeliuoti žmonių charakterius. Ypač lengva tai daryti su žmonėmis, kurie naudoja tą pačią ženklų sistemą (kalbą).

Aukščiau pateiktame paveikslėlyje matome „asmenybę“, kuri susijusi su suaktyvintu reprezentacijos centru, kuris sukasi apie sąvokas „laisvė“, „aš“, „žmonės“, „pasaulis“ ir t. t. Šitaip šalia pagrindinių interesų (dažniausiai tai būna profesija, darbas) nustatomi ir papildomi. Tai gali būti pomėgiai, hobiai, arba politinės, filosofinės pažiūros ir t. t. Pas konservatorių yra vienas pagrindinis aktyvumo centras, pas marksistą – kitas, pas libertarą – trečias ir t. t.

Be to, visas šis reprezentacijjų tinklas yra suskaidytas į semantines komforto ir diskomformto zonas. Šias zonas stiprina ir atriboja propagandinis smegenų apdorojimas. Pavyzdžiui, „laisvė“ paprastai yra komforto zona į kurią bando patekti sąmonė. „Vergovė“ yra diskomforto zona, ir jos sąmonė vengia. Bet propaganda ir reali politika siekia šį pasiskirstymą apversti ir pritaikant įvairių bausmių ir skatinimų sistemą padaryti, kad komforto zona būtų vergovė, o diskomformto – laisvė ir t. t.

Belieka tik pridurti, kad šitas spindulys arba pats renkasi kurioje Reprezentacijos vietoje „įleisti šaknis“, arba yra įvairių išorinių įtakų valdomas. Tokiu valdymu aktyviausiai užsiima valstybės organizacija, kuri formuoja sau naudingas vietas reprezentacijų sistemoje (formuoja pozityvius ir negatyvius jėgos žodžius).

Logo ženklų karai

Yra dvi pagrindinės ženklų su visomis savo reprezentacijų sistemomis rūšys: natūralios kalbos ženklai ir dirbtinės kalbos, tokios kaip matematika, logika, fizika ir t.t. Visi ženklai kyla iš vienos šaknies, bet pagal savo kilmę ir paskirtį išsiskiria į minėtas grupes. Paprasta kalba naudojama bendravimui, aprašymui ir aiškinimui. Ji siejasi tiesiai su sensoriumu ir jį atvaizduoja. Tokiomis priemonėmis kuriama filosofija, istorija (mokslai), literatūra (menas) ir t. t., kurios suformuoja tikrovinę-kalbinę humanistikos sistemą.

Dirbtiniai ženklai yra visų pirma matematika ir logika. Ši kalba nenaudojama bendravimui, bet daugiau aprašymui arba aiškinimui, kuris įdedamas į tekstą ir gali būti skaitomas, suprantamas. Svarbu tai, kad sensoriumas, kuriant matematinius ženklus, paverčiamas fiziniu ir, judant į vidų, vaizduotės loginiu kontinuumu. Pirmiausiai vaizduotėje sukuriama diskreti matematinių ir loginių ženklų sistema, paskui ji perkeliama į sensoriumą kaip fizikinį kontinuumą, ir jį aiškina.

Kalbos ženklai turi visą sudėtingą Reprezentacijos sistemą, sudarytą iš dešimčių tūkstančių kalbinių ženklų. Tai nėra negyvi ženklai, nes visi jie susiję su konkretaus žmogaus asmenine patirtimi ir įsišakniję atmintyse, vaizduotėse, mąstymuose ir t.t. Jų išmokstama labai anksti, pirmiau nei dirbtinės kalbos, todėl yra įsirėžę į sąmonės pagrindą. Šita kalba moksle pirmiausiai naudojama filosofijai, kurios tikslas pažinti, suprasti ir aiškinti. Pažinimas, kaip jau sakiau juda reprezentacijos viduje nuo ženklo prie sensoriumo ir nuo sensoriumo prie ženklo. Kitaip sakant, galima pažinti „išorę“ ir „vidų“.

Matematika yra aukštesnio lygio kalba, kuri naudojama ne tiesioginiam bendravimui, bet pažinimo kontekste sistemos, struktūros, proceso aprašymui ir aiškinimui. Ši ženklų sistema taip pat išmokstama, nors ir žymiai vėliau. Taip greičiausiai yra todėl, kad visuomenėje valdžia riboja žmonių matematinę kompetenciją ir mokslines žinias. „Paprastam darbui to nereikia.“

Per istoriją buvo didesnė ar mažesnė kova tarp šių dviejų filologijos sistemą (nors visos jos priklauso tam pačiam logui). Su paprasta kalba nieko nesukursi, tik kokį tekstą arba diskursą. Matematika, fizika leidžia kurti technologijas, duodančias naudą kasdieniame gyvenime. Todėl kyla klausimas, kam humanistika reikalinga? Skelbiama, kad filosofija, istorija ir literatūra mirė, beliko tik teorija ir technologijos. Ir turėsime bendrauti principu „a kart b plius x lygu c“. Arba jeigu natūrali kalba dar reikalinga bendravimui, aprašymui ir paprastam aiškinimui, tai visas humanistinis mokslas (pirmiausiai filosofija) pateisinama kaip mokslo teorijų aiškintoja ir populiarintoja. Mitologinių, religinių ir archaiškų filosofinų tekstų nebelieka, ir filosofija tampa mokslo tarnaite.

Mano nuomone, tradicinė reprezentacijos formavimo sistema be natūralios kalbos neįmanoma, žmogus be šios kalbos būtų silpnesnis nei su ja. Todėl kalba išlieka. Bet kyla klausimas dėl šios kalbos naudojimo mokslui. Kaip pagrindinė metodinė priemonė ji taikoma filosofijoje. O, pavyzdžiui, fizikoje natūrali kalba naudojama šalia matematinės kaip pagalbinė aiškinamoji priemonė. Žinoma daug priklauso ir nuo susitarimo kokia reprezentacija vadinama mokslu. Juk mokslas yra išreiškiamas ženklų sistema turinčia visą savo giluminę struktūrą. Ženklas tik reprezentacijos paviršius. Kuo mokslo ženklų-reprezentacijų sistema skiriasi nuo nemokslinių. Kodėl filosofinė Reprezentacija yra nemokslinė, o fizikos Reprezentacija – mokslas? Filosofija nieko nepažįsta, nepaaiškina, „neapskaičiuoja“?

Bet gilesnė šio klausimo analizė ne šio įrašo tema.

Manau, tarp lingvistinių ir matematinių ženklų turi išlikti savarankiškumas ir tam tikra apykaita, arba komunikacija tarp filosofijos ir fizikos, matematikos ir t. t. Kitos humanistikos sritys, tokios kaip istorija (aprašomasis, chronologistinis arba priežastinis procesų aiškinimas), sociologija, politologija ir svarbios, ir turi savo vaidmenį. Literatūra visada išlieka kaip meno rūšis. Pavyzdžiui, kokią demokratijos teoriją galėtų pateikti matematika arba fizika? Matematika – tik balsų skaičiavimo priemonė.

Žingsnis link skaitmeninės sąmonės

Sąmonės modeliavimas su superkompiuteriais yra pirmas žingsnis link jos digitalizavimo, t.  y., pakeitimo skaičiais ir formulėmis. Digitalizavus sąmonę, galima sąmonės teoriją naudoti jos technologiniam užgrobimui (aišku, įmanomas ir priešingas pritaikymas – gynybai). Svarbiausias klausimas – kaip apsiginti? Pradžia ta pati kaip ir psichotronikoje – ją reikia ištirti ir sukurti teoriją. Tik pritaikyti ją pozityviam tikslui.

Fizika aiškina per parametrus, kiekybes ir strukūras, išreiškiamas matematiniais ženklais ir formulėmis. Svarbiausia nustatyti, kiek leidžia Reprezentacija, kokie yra pirminiai parametrai. Pavyzdžiui, Niutono, Lagranžo, Hamiltono ir Einšteino mechanikoje yra trys pirminiai parametrai: masė, erdvė ir laikas, su kuriais aprašomos pusiausvyros ir nepusiausvyros mechaninės sistemos.

Manau, kad sąmonės teorijoje galima pradėti nuo to, nuo ko pradėta mechanikoje ir vėliau perkelta į kitas naujesnes fizikos šakas. Pirminiai sąmonės parametrai yra substanciją (s), informacija (i) ir energija (e). Aišku, šie parametrai nėra paprasti, jie savyje slepia analitinę struktūrą ir kiekvienam iš jų paaiškinti reiktų atskirų teorijų.

Kiekvieną iš šių parametrų galima paaiškinti smulkiau.

Sąmonės substancijos yra subtilios, ne tokios kietos ir masyvios kaip grubi materija. Todėl linkstama sąmonę laikyti nematerialia. Teigiama, kad ji yra dvasinė substancija, kuri yra visai kas kita nei materija, kaip laukas ar energija. Bet galimas ir priešingas kelias, sąmonę laikyti ne kitokia tikrove, bet nežinoma, nepaaiškinta jos forma. Kiek žinoma šiuolaikiniam mokslui, fundamentaliausia realybė yra laukai, kuriuose susidaro kvantai, besijungiantys į pusiausvyras sistemas. Pagrindinė žinoma tokia pusiausvyra sistema yra atomas, kuris yra dinaminė sąveikaujančių laukų sistema. Tai ne kietas rutuliukas arba taškas, bet dinamiškas sąveikaujantis energijos kvantas. Galima manyti, kad žinomi laukai nėra vieninteliai. Sąmonė atsiranda nežinomų laukų arba jų savybių sąveikoje. Šitaip mąstant galima išskirti dvi svarbias tyrinėjimų kryptis: sąmonės kaip būsenos arba sąmonės kaip substancinio lauko. Manau, kad yra ir psichiniai kvantai ir tie kvantai turi psichinį krūvį, kuris yra ne kas kita kaip dviejų ar daugiau laukų sąryšis.

Informacija yra antras svarbus parametras sąmonės lygtyje. Informacija turi turėti ir savo vienetus ir surinkimo, pernešimo ir suformavimo mechanizmus. Taip pat ji gali būti matuojama kiekybiškai. Informacija yra duomenys iš aplinkos, pernešami į smegenis tam, kad iš jų būtų galima formuoti reprezentaciją. Ji jungiasi su substancija ir šitaip organizmo viduje atsiranda išorinės aplinkos suvokimo sistema.

Galima sakyti, kad nėra nei vienos kvantinės sistemos, kurioje nedalyvautų energetiniai procesai. Sąmonė yra ir tam tikra energijos forma. Energija nuo materijos skiriasi tuo, kad materija yra pusiausvyra, o energija – nepusiausvyra sistema. Kiek žinoma, pagrindinė nepusiausvyra makro sistema yra elektrinio ir magentinio lauko potencialiniai procesai. Šiuos laukus kuria krūvis, kuris yra fermiono (elektrono) kvantas sąveikaujantis su bozonų (fotonai) lauku. Ląstelės mechanizme dalyvauja elektromagnetinė poliarizacijų ir depoliarizacijų sistema. Elektromagentiniai krūviai sąveikaudami su psichoniniais krūviais sukuria žemų energijų bozoninį kondensatą, kuris imploduodamas į vidų sukuria Reprezentacijos hologramą.

Visa tai apibendrinant galima pateikti schemą.

Iš jos turėtų būti aišku, kad informacija ateina iš dviejų krypčių: vidinės ir išorinės. Vidinė kryptis yra autonominė aktyvumo sistema, kuri tiekia informaciją į šabloną kognityvinės motorinės reprezentacijos formavimui. Išorinė kryptis tiekia informaciją fiksuoto sensoriumo formavimui. Tada šablonas jungiamas su kokybių sistema, kurios pereina į sąmoningą suvokimą, turintį vidinės Reprezentacijos formą, kuri buvo aprašyta prieš tai.

Čia pavaizduota vidinė dalis. Iš išorės, aišku, ateina substancija, sudaranti vidinei sistemai apvalkalą. Taip pat iš išorės gaunama energija, palaikanti pagrindinį sąmonės formavimo procesą iš energetinės pusės. Tai yra morfologinės formos ir aprašymas ne matematikos ir fizikos ženklais, bet įprastiniais žodžiais. Bet šiuos žodžius galima paversti simboliais, skaidyti juos, ieškoti vidinių struktūrų, jungti su kiekybėmis ir t. t. Šitaip būtų galima sukurti formules, kurios leis aprašyti sąmonės būsenos arba lauko charakteristikas, pagal kurias būtų aišku kaip ji veikia, kaip ją išplėsti ir sukurti gynybos priemones.

Išvada

Išvada peršasi tokia, kad galima kurti ne tik neuroanatomines, neurofiziologines, psichologines ir t. t., sąmonės teorijas, bet ir fizikines. Juk ir akivaizdu, kad psichotroninė technika, kuri šiuo metu masiškai naudojama žmonių persekiojimui, atsirado ne iš filosofijos, psichologijos ir t. t. Technologijas geba kurti tik fizika, chemija ir kiti tikslieji mokslai. Morfologinė analizė atlieka tik pagalbinį vaidmenį.

Individas ir organizacija

Individas prieš Valstybės Organizaciją

Šiame įraše pažinimo ir vertinimo klausimas mus domina dviem aspektais, kurie yra individo laisvė ir valstybės organizacija, kaip pagrindinis galios centras, naikinantis individo esmę ir paverčiantis jį tik savo įrankiu. Šioje sandūroje kyla konfliktas tarp žmogaus prigimtinės esmės, kam jis skirtas jo paties požiūriu ir ką į jį bando įsprausti aplink esantys galios centrai. Tai, ką į individą bando įsprausti išorė turi būti laikoma iliuziniu žinojimu apie žmogų; o kas žmogus yra iš tikro, kas yra jo savastis, parodo pažinimas, kuris individą traktuoja visų pirma kaip duotą sau, bet ne organizacijai.

Individas ir organizacija nėra radikaliai skirtingi dariniai, nes organizaciją galima laikyti savotišku “megalo-individu”, kuris sudarytas iš kitų žemesnio rango individų. Ir čia klausimas tik toks: kaip normaliame pasaulyje turi būti tvarkomi santykiai tarp žmonių. Tam, pirmiausiai, turi būti žinoma kas yra kas, žmogaus esmė, o tada vertinimui galima rinktis kokią nors universalią vertinimo paradigmą. Manau, kad šie dalykai yra svarbūs, nes visas šis tinklaraštis skleidžiasi pažinimo ir vertinimo kontekste, kai iš vienos pusės bandoma pažinti supančią realybę, pirmiausiai valstybės organizaciją, ir kartais neapsieinama be vertinančių pasakymų, kurie subjektyviai apibendrina pažinimo procese nustatytas kai kurias valstybės organizacijos savybes. Trumpai tariant, šiame įraše apibendrinamas kelias, kuriuo siekiama aukštesnio žinojimo valstybės organizacijos ir laisvo individo santykiuose.

Pažinimo ir vertinimo etapai

Šios įžangos kontekste, panagrinėsime tai, kaip mes suprantame pažinimą ir vertinimą, ir tai, kaip jie leidžia pamatyti pasaulį naujos tiesos šviesoje, kuri atsiveria sugriovus visas iliuzijų uždangas, ir parodo tai, kas šiame pasaulyje yra tikra. Tiek kalbant apie pažinimą, tiek apie vertinimą, turimas galvoje tam tikras ryšys tarp subjekto ir objekto sąmonėje, nors šiuose skirtinguose kognityviniuose procesuose šis ryšys yra šiek tiek skirtingas. Pirmuoju atveju dominuoja objektas ir subjekto turi būti kiek įmanoma mažiau, o antruoju dominuoja subjektas, esantis svorio centru. Klasikinė pažinimo sandara pateikta I. Kanto “Grynojo proto kritikoje” ir jo sistemą mes pamėginsime pritaikyti pažinimo ir vertinimo struktūros nustatymui ir jų palyginimui. Pagrindinis skirtumas, aišku, yra žmogaus mąstymo būde (empirinės ir vertinančios sąvokos) ir pažinimo bei vertinimo rezultate (pažinimo rezultatas yra tiesa, o vertinimo rezultatas yra apibrėžta vertė).

Pagal I. Kantą pažinimo struktūra yra tokia:

1) transcendencija tampa objektu sąmonėje,

2) objektas įtraukiamas į mąstymą ir virsta susietomis sąvokomis,

3) tada objektas grįžta į sąmonę kaip tiesos Žinojimas,

4) kuris sąmonėje sujungiamas su objektu.

Pažinimas priklauso nuo sąvokų, nuo to, kaip jos jungiamos ir ką jos padaro su objektu, todėl pažinimą galime laikyti supratimo ir proto sąvokų pritaikymu objektui, kurių teisingumas nustatomas lyginant jas su sąmonėje duotu objektu. Tačiau svarbus momentas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, ypač lyginant pažinimą su vertinimu, yra tas, kad pažinime objektas juda link subjekto ir kuo daugiau lieka objekto, tuo pažinimas arčiau tiesos. Filosofinė esmė turėtų atsiskleisti, kaip minėtų transcendencijos įtraukimo į sąmonę veiksmų rezultatas, apibrėžiantis objektą jo esmės ir tiesos požiūriu. Esmė yra atsakymas į klausimą Kas yra koks nors objektas? Šis atsakymas gaunamas jau minėtu būdu objektą paverčiant sąvokomis, kurios turi išskirti jo esmines savybes ir sujungti jas į visumą, kuri sąmonėje virsta žinojimu ir joje sujungiama su objektu.

Tą pačią struktūrą galima naudoti ir kalbant apie vertinimą, nes ji iš principo identiška, tik skiriasi punkte 2) ir 3) apie kurį pakalbėsime toliau. Vertinimas kaip subjekto ir objekto sujungimas sąmonėje turi tokias pakopas:

1) transcendencija tampa objektu sąmonėje,

2) objektas įtraukiamas į mąstymą ir virsta susietomis vertinimo sąvokomis,

3) tada objektas grįžta į sąmonę kaip vertės Žinojimas,

4) kuris sąmonėje sujungiamas su objektu.

Pažinimo atveju, jau sakėme objektas juda link subjekto ir jo išlaikoma kiek galima daugiau, aišku, tik sąmonei būdinga forma: t. y. iš sintetinių sąvokų perkeliant į Žinojimą. Vertinime yra atvirkščiai subjektas juda link objekto ir sąmoningai uždeda ant jo savo subjektyvų antspaudą. Abi šios sistemos yra panašios, ir iš esmės skiriasi tik antrame ir atitinkamai trečiame punkte. Pažinimo atveju objektas mąstomas empirinėmis pažintinėmis sąvokomis, o vertinime sąvokos yra vertinančios, bet ne objektyvios. Pavyzdžiui, empirinė sąvoka yra “didelis”, o vertinanti “geras”. Taigi pažįstant ir vertinant mąstoma skirtingomis sąvokomis ir naudojant skirtingus matus arba “šablonus” (metodus), tad tokių skirtingų mąstymo tipų rezultatas yra skirtingas.

Pažįstant tai yra tiesos žinojimas, o vertinant – vertės žinojimas, kurie sąmonėje subjekto jungiami su objektu.

Vertinimas turi objektyvų pažintinį elementą, kuris apibendrinamas vertinančia sąvoka, kuri veikia kaip subjekto traukos ar atostūmio signalas. Nepaisant šios obektyvumo inkrustacijos visa iniciatyva ir atsakymas priklauso subjektui – iš jo kyla ir į jį sugrįžta, sukeldama minėtas galimas reakcijas. Šis įsišaknijimas subjekte rodo vieną iš pagrindinių vertinančio mąstymo principų, kuris yra perspektyvizmas. Vertinimas yra dėl subjekto, o ne dėl objekto, ir vertinimo procese, subjektas objektą pasisavina, ypač utilitarinio vertinimo rėmuose. Kitas svarbus vertinimo momentas yra vertinimo principas, kuris yra pasirinktas vertinimo matas ir visa paradigma, kurios tas matas yra kuriamas. Matome, kas ateina iš subjekto pusės – tai yra a) perspektyva, ir b) vertinimo principas, arba matas. Iš objekto vertinimas išplėšia kokį nors objektyvų momentą ir pagal savo mąstymo paradigmą tą objektyvų momentą bando interpretuoti mąstyme vertinančia sąvoka.

Klaidingos paradigmos ir propaganda

Remiantis minėtais pažinimo etapais, nesunku matyti, kaip žinojimas gali virsti neadekvačiu, tiesą pakeisdamas iliuzija, atitrūkusia nuo tikrovės. Žmonės susitarę, kad objektyvaus pasaulio objektas nėra iliuzija ir kad tiek pragmatiniais, tiek kitais kriterijais juo galima pakankamai užtikrintai remtis. Tad iliuzija atsiranda aukštesniuose etapuose ir aukštesnėse pažinimo pakopose, pradedant nuo mąstymo ir jungimo sąvokose. Mąstymas gali neteisingai parinkti sąvokas ir klaidingai jas sujungti, kurios perėjusios į visą sąmonę ir virtusios žmogaus klaidingu žinojimu, sujungiamos su išoriniu objektu. Taip atsiranda “klaidinga” sąmonės būsena, kurioje objektas sąmonėje jungiamas su iliuzija su klaidingu žmogaus žinojimu. Negana to, šis klaidingas žinojimas kalboje gali būti perduodamas kitiems žmonėms. Tad žinojimo klausime visada iškyla tiesos ir iliuzijos dichotomija, kai svyruojama tarp teisingo ir klaidingo žinojimo. Tiesos-iliuzijos dichotomija svarbi ta prasme, kad turi būti siekiama tiesos ir turi būti griaunama iliuzija.

Įprastai tiriant empirinį objektą klaidingas žinojimas nėra dažnas, nes supratimo lygmenyje objekto pažinimas yra pakankamai gerai išvystytas ir žmogus savo aplinką geba pakankamai gerai pažinti. Tokios klaidos gali atsirasti aukštesnio lygio pažinime tokiame kaip filosofija ir mokslas, kai turima ir naudojama klaidinga teorija apie pasaulį. Iš visos istorijos, net jos gerai neišmanydami, mes žinome, kokius klaidingus pasaulio supratimus žmonės yra turėję, pradedant mitologijomis, ir baigiant bandymais “moksliškai” aiškinti pasaulį. Pavyzdžiu, visur matydavo dievus ir demonus, tikėjo, kad žemė yra visatos centras, apie kurią sukasi sferos ir t.t. Tokiuose iliuziniuose tikėjimuose taip pat “pažinimas” vyko nurodytais etapais – pirmiausiai būdavo įtraukiamas objektas, tas objektas pereidavo į mąstymą ir sąvokas ir t.t. Svarbiausia, kas su objektu atsitinka mąstyme jam pritaikius sąvokas, jeigu sąvokinis aparatas mitologinis, religinis, pseudomokslinis, mes gauname atitinkamą suvokimą ir klaidingą žinojimą, kuris primetamas objektui. Tai paradigmos nulemtas klaidingas žinojimas, kuris iki šių dienų atėjęs ideologinėmis “mokslinėmis” teorijomis, kurios pavyzdžiui, klaidingai bando aiškinti kas yra valstybės organizacija, kas yra individas ir kas yra individo laisvė.

Taigi vienas galimas klaidos ir iliuzijos šaltinis yra naudojamas sąvokinis žmogaus aparatas, kokiomis sąvokomis ir “teorijomis” žmogus sugeba mąstyti. Tačiau iliuzija priklauso ne vien nuo šių dalykų. Iliuzijos priežastis gali būti ir gaunama neteisinga informacija apie objektą, kuri imama ne iš paties objekto empiriniame patyrime, bet iš paruoštos naudojamos mąstymo paradigmos – mitologija, religija, pseudomokslas, ideologija ir t.t.

Žmogus buitiniame lygmenyje pažįsta ne tik pats rinkdamas informaciją, bet ir gaudamas ją iš kitų žmonių. Jeigu ši informacija apie kokį nors objektą yra klaidinga, pasiekiamas klaidingas ir iliuzinis žinojimas, tiek pažinimo procese, tiek vertinant. Mūsų pasaulyje, kalbant apie žmogų ir valstybę tai visų pirma klaidinanti valdančios klasės propaganda, kuri neva “išaiškina” kas yra šie dalykai – valstybės organizacija yra aukščiausia valdžia, kuriai atskiras individas turi besalygiškai paklusti, o individas yra tik valstybės organizacijos “turtas”. Matome, kad minėtas individo esmės ir vertės naikinimas gali reikštis laisvo individo esmę apibrėžiant kaip “mano turtas” ir įsivaizduojant, kad individas negali savo savastimi būti niekas daugiau. Ir tokių pseudo esmių primetamų individui yra begalė. Bet kaip jau buvo sakyta, visos jos yra ne tiesa, bet iliuzinis žinojimas, jėga įdedamas į laisvą individą. Tam, kad sugriautų tokias iliuzijas, žmogus turi bandyti pats pažinti tikrovę, remdamasis jau minėtais pažinimo ir vertinimo modeliais, siekdamas pažinti tiek pasaulį, tiek save patį.

Tiesa pažinime, ir vertė vertinime

Pažinimas bei vertinimas turi panašumų ir skirtumų. Juos jungia tai, kad šie procesai reiškiasi tame pačiame mąstyme, nors ir skirtingai, nes naudoja skirtingas sąvokas ir skirtingas mąstymo paradigmas. Pažinimui rūpi tik tiesa, o tiesa yra pats objektas; kuo daugiau pažinimo teorijoje, kuri aiškina objektą, objektyvumo, tuo daugiau tiesos. Ir vien pažinimo rėmuose daugiau niekas nedomina – tik tai, kas yra koks nors objektas tiesos ir esmės rėmuose. Žinoma pažinimas ypač mokslinis reiškiasi platesniame kontekste ir jis yra pajungiamas kitiems tikslams – vartojimui ir naikinimui. Ypač tai tinka kalbant apie šiuolaikinį mokslą. Mokslas reikalingas kiek jis teikia pragmatinę naudą ir vien teoriniu tiesos žinojimu neapsiriboja. Šiek tiek kitaip yra su filosofiniu pažinimu, bet ir šis dažniausiai atsiduria panašiame naudos kontekste.

Ir būtent čia pažinimas priartėja prie vertinimo, kuris kaip jau minėjome taip pat yra ryšys tarp objekto ir subjekto. Bet kokiame vertinime yra ir krislelis pažinimo, nes jis visada susijęs su objektyviomis objekto savybėmis, kurias subjektas turi bent elementariai pažinti, nors pažinimu vertinant neapsiribojama ir einama prie pagrindinio jo momento. Pavyzdžiui, galima tarti “gera kėdė” arba “geras žmogus”. Tai yra vertinimai, bet jie niekada nebūna gryni ir apriboti viena vertinančia sąvoka. Visada pasakoma, kodėl daromas toks ir toks vertinimas, tai yra vertinimo pagrindas būna ir kažkokia objektyvi savybė, dėl ko vertinime tam tikru laipsniu dalyvauja ir pažinimas. “Gera kėdė, nes ant jos man patogu sėdėti”. Kad patogu turi būti objektyviai patirta ir nustatyta. “Geras žmogus, nes visada padeda bėdoje”. Kad man padeda taip pat objektyviai nustatomas dalykas. Taigi vertinant visada pradedama nuo kažkokio objektyvaus elemento. Ir šis vertinant apibendrinamas vertinančia sąvoka –  “gera kėdė”, “geras žmogus”. Bet ar tai reiškia, kad “geras” yra objektyvi savybė: kitam kėdė gal netinka, arba koks nors žmogus kitam nepadeda. Tada jis “geras” tik subjektyviai ar ir objektyviai?

Tačiau svarbiausia kuo pažinimas skiriasi nuo vertinimo yra štai kas. Tiek pažinimas, tiek vertinimas yra subjektui, bet pažinimui pirmiausiai rūpi pats objektas, o vertinimui svarbiausia subjektas. Perėjus minėtas vertinimo pakopas, vertinimo veiksmas neužsibaigia ir jis daugiau susijęs su subjekto aktyvumu ir jo reakcija į vertinamą objektą. Prie kognityvinės dalies vertinant prisijungia ir papildomas subjekto judėjimas, kurio nėra pažinime – tai yra objekto traukimas link savęs, jeigu jis “geras” ir stūmimas nuo savęs jeigu jis “blogas”. Tad vertinimas veikia kaip šios traukos arba atostūmio signalas. Ir tai galioja bet kokiai perspektyvai ir bet kokiam vertinimo principui. Tokio vertinimo užuomazgų galima rasti primityviame patyrime, kuris nepakyla iki intelektualinio lygmens ir yra instinkto pavidalu – kas naudinga tas instinktyviai traukiama į save, o kas kenksminga – to instinktyviai vengiama. Šis instinktyvus gyvūno lygio vertinimas žmoguje intelektualizuojamas ir perkeliamas į proto konstruojamus vertinimo matus. Pavyzdžiui, metafiziniame vertinime tai, kas yra gėris traukiama į save ar prie savęs, o tai, kas yra blogis, tai nuo savęs šalinama. Tas pats tiek gyvūniško instinkto, tiek žmogiško intelekto atveju. Todėl subjektui reikalingas ne tik pažinimas, tai yra žinojimas, bet ir vertinimas, kuriame subjektas atlieka dėl savęs jau minėtus papildomus judesius. Tas pat principas galioja net jeigu iš tikro subjekto perspektyva perkeliama į neutralią vietą už kokio nors konkretaus objekto, ir šitaip šiek tiek suobjektyvinamas.

Vertinimo sistemos

Vertinimo sistema gali būti personalizuota arba depersonalizuota. Personalizuota vertinimo perspektyva yra koks nors subjektas, kuris vertinimo matą pritaiko pagal savo kriterijus. Depersonalizuota perspektyva renkasi neutralią vietą, kuri nesusijusi su jokiu konkrečiu individu ir atsieta nuo jo savivalės ir poreikių. Kad ir koks būtų vertinimas subjektyvus ar neutralus, todėl objektyvesnis, rezultatas priklauso nuo vertinimo principo, arba nuo vertinimo mato, kuriuos galima suskirstyti į tokia dvi pagrindines grupes: utilitarinis vertinimas ir metafizinis vertinimas. Savo kilme, greičiausiai vertinimas priklauso naudos perspektyvai, o metafizika yra vėlesnis, filosofų metafizikų sukurtas išradimas.

Ankstesniuose skyreliuose matėme, kad vertinimas yra subjektyvus, tai yra, vertinamas objektas gali turėti subjektyvią vertę arba jos neturėti priklausomai nuo vertinimo perspektyvos. Tai reiškia, kad vertė nėra objektyvi savybė, vertė yra tai, ką objektui priskiria subjektas; nors tai nereiškia, kad subjektui, tiek individualiam, tiek platesnės perspektyvos, vertinimas yra kažkas nerealu ir nereikšminga. Vertinimas yra reikalingas išgyvenimui, nes jis yra signalas kaip su vertinamu objektu turi elgtis subjektas: “blogis” yra atstumiamas, o “gėris” traukiamas į save. Minėtas subjektyvumas, realizuojamas pagal kažkokį kriterijų, ir pagal savo kilmę matyt, fundamentalus naudotas kriterijus buvo nauda. Nauda yra apibrėžtas Utilitarinis vertinimo matas, kurio esmė yra kokio nors subjekto poreikio patenkinimas. Kas patenkina poreikį, tai yra naudinga todėl vertinga. Matome, kad tokio vertinimo subjektyvumas pasireiškia pirmiausiai tuo, kad vertindamas subjektas objektą pasiima sau, jį pasisavina ir suvartoja. Todėl toks vertinimas skiriasi nuo pažinimo, kuris į objektą žiūri kaip esantį sau, atskleisdamas jo esmę, bet bent pažinimo rėmuose jo nepasisavindamas ir nevartodamas.

Utilitarinis vertinimas nėra vien tik personalizuotas, nes gali rinktis ir neutralią perspektyvą – depersonalizuotą subjektą, tačiau visi kiti bruožai išlieka tie patys. Tokia neutrali perspektyva gali būti visuomenė, valstybė, tauta ir t.t. Kad ir koks būtų subjektas, pagrindinis principas išlieka toks pats – nauda. Gėris ir Blogis interpretuojamas kaip naudingumas ir atitinkamai iš tokios perspektyvos tai, kas yra gėris priimama, o tai, kas yra blogis atmetama.

Metafizinis vertinimas ir metafizinė vertė yra šiek tiek kitokia ir ji konstruojama intelektualinėmis priemonėmis kuriant metafizinę realybę, iš kurios imamas metafizinio vertinimo kriterijus. Tokia metafizika ryškiausiai pasireiškia religinėje metafizikoje ir iš jos kylančiame moraliniame imperatyve. Tokia perspektyva galioja tik žmonėms ir jos esminis bruožas yra tas, kad toks vertinimas yra “objektyvus” nes atsietas nuo individualios savivalės ir depersonalizuotas. Bet subjektyvioji struktūra išlieka ta pati, nes objektui, dalyvaujančiam metafiziniame pasaulyje subjektas, metafizinė neutrali realybė, priskiria vertę objektui, t. y. žmogui. Taip pat šis aukštesnis pasaulis nuo savęs atstumia tai, kas yra blogis ir priima tai, kas yra gėris. Tad tas bruožas, kuris reiškiasi utilitariniame vertinime, galioja ir metafiziniam vertinimui.

Individo esmės/vertės klausimas

Gyvename pasaulyje, kuriame žmonės ar įvairios grupės kariauja tarpusavyje ne tik dėl išorinių dalykų, bet ir pats individas paverčiamas intelektualinių ir metafizinių kovų lauku. Kiekvienas laisvas individas, atsidūręs iš įvairių pusių ateinančios agresijos sankirtoje, yra naikinamas ir šiuo naikinimu atskiriamas nuo savęs, nuo savos savasties, kurią galima išreikšti žmogaus esme ir jo metafizine verte. Galios laukai, esantys aplink individą, kovoja dėl sau naudingo esmės apibrėžimo ir priskiria jam savo nustatytas savavališkas ir subjektyvias vertes. Kiekviename individe vyksta kova tarp to, ką jis turi realizuoti, kaip savo esmę ar vertę, ir to, ką į jį bando įsprausti kiti.

Tad galima sakyti, kad tiek pažinimui, tiek vertinimui galioja tam tikras perspektyvizmas. Esmės apibrėžimas galimas kaip esmės dėl savęs ir sau ir dėl kito apibrėžimas; taip pat vertės nustatymas ir įtvirtinamas galimas kaip vertės iš savo perspektyvos ir iš kito perspektyvos. Abiem atvejais vyksta konkurencija ir kova tarp dviejų perspektyvų, tarp individo savasties ir išorinių galios laukų, kurie siekia atskirti individą nuo savo vidinės esmės ir vertės ir pakeisti ją primesta savąja interpretacija. Akivaizdu viena, kiekvienas siekia atsakyti naikinimui ir savyje išsaugoti tą esmę, kurią į jį įdeda pati transcendencija, nepriklausoma nuo žmogaus ir visuomenės, kitaip sakant, nuo jokių išorinių galios centrų.

Ar turi žmogus ką vertingo savyje saugoti ir ko siekti, ar iš išorės ateinantis naikinimas, pavyzdžiui, bandant žmogų paversti kokiu nors vergu ar darbiniu gyvuliu, nesunaikina nieko tokio, kas žmoguje būtų aukščiau už šias išorinės galios, pavyzdžiui, valstybės organizacijos primetamas funkcijas. Ar be “fakto”, kurį į individą projektuoja aplinka, yra esmė ir vertė, kuri virš jo pakiltų, virš to, kas žmoguje yra tik išorinis factum? Ir kas galėtų mums atsakyti į šį klausimą? Be mokslo, pažinimas, esmė ir tiesa buvo visų pirma filosofijos klausimai ir šie dalykai nuo seno yra nagrinėjami filosofijos kontekste. Tad į klausimą ar individas turi faktą peržengiančią aukštesnę esmę ir kokia jo vertė savaime nepriklausomai nuo siaurų persepektyvų savivalės gali padėti atsakyti filosofija.

Orientyrai

Akivaizdu, kad žmogaus esmės klausimas turi susitelkti prie jo sąmonės klausimo, prie klausimo, kas yra sąmonė ir kokia jos paskirtis, kurią būtų galima nustatyti iš pačios sąmonės vidinės perspektyvos, kuri apsiriboja tuo, kas yra jos viduje ir nežengia žingsnio į transcendenciją, nes tam neturi pakankamai tvirtos atramos nei savo viduje, nei išorėje. Vertė taip pat turėtų savo orientyru laikyti žmogaus sąmonę, nes ji turėtų būti žmogaus vertingumo pagrindinis kriterijus. Šie klausimai gali būti mąstomi tiek iš vidaus, pačiam individui suvokiant savo esmę ir ją siekiant įtvirtinti, arba, dalyvaujant metafizinėje realybėje, iš šio natūralistinio pasaulio pakilti į aukštesnę, protu suvokiama realybę, suteikiant savo veiksmams metafizinę vertę. Taip pat galima pažinti bei vertinti iš išorės, tačiau neprarandant iš akių to svarbaus momento, kad kiekvienas individas visų pirma yra sau ir dėl savęs ir kad tiesa slypi šioje perspektyvoje, o ne subjektyvioje iš išorės primetamoje iliuzijoje. Gyvi padarai, natūraliai atsiradę gamtoje, formuojami ir vystosi būtent pagal tokį principą, o išorinis principas galioja tik tam, kas yra dirbtina, padirbta kažkieno ir kažkokiam tikslui.

Kalbant apie aukštesnę už faktą sąmonės esmę, ją galima apibrėžti kaip tiesos ir žinojimo siekimą. Tas žinojimas apima tiek save, tiek pasaulį ir artėdamas prie jo žmogus artėja prie absoliučios tikrovės, kurioje žmogui yra nustatyta kažkokia vieta, tačiau parodyti kurią jam gali tik tiesos žinojimas. Kalbant apie metafizinę vertę, sąmonė taip pat turi siekti įkūnyti savyje aukštesnio metafizinio pasaulio principus, kuris pakeistų prigimtinį natūralizmą, iš kurio žmogus pagal savo prigimtį išaugęs, nes turi sąmonę ir protą, ir kuris neatitinka žmogaus poreikių. Abiem atvejais, kaip tikroji esmė ir idealo siekimas, žmogaus paskirtis ir tikslas yra siekti aukštesnės sąmonės, nes kaip gyvūnas žmogus pasiekęs ribą, už kurios vystytis nėra kur, belieka siekti aukštesnės sąmonės, kurios pastangos tobulinti save, pirmiausiai pasiektu žinojimu, galėtų padėti sukurti ir tobulesnį šį pasaulį. Tačiau tokiame pasaulyje koks jis yra individas susiduria su tokiu agresyviu tamsumu, kuris atskiria žmogų nuo tokios jo esmės, ją sunaikina ir paverčia išorinės galios funkcija, nesugebančiu žmoguje pastebėti nieko, ko nerodo siaura iliuzinė vertinimo perspektyva ir subjektyvi savivalė pažinime.

Objektinio daiktiškumo sluoksniai

Fizinio pasaulio daiktų sandarą aiškina ne tik fizikos ir chemijos mokslai, bet ir filosofinis metodas, kuris yra šių disciplinų pagrindas. Mano žinoma teorija tiksliųjų mokslų metodą vadina kontinuumų metodu, kuriame yra sensorinis, fizinis ir matematinis kontinuumai, kurie teoriniame modelyje sujungiami į vieną sistemą. Tačiau ant šios struktūros galima uždėti ir kitą, kuri artimesnė filosofiniam mąstymui.

Kiekvieno daikto šaknis yra kauzalinis kūnas, kuris kaip sako pats pavadinimas yra „objekto“ priežastis, ta gilioji šakinis, kuri generuoja informaciją ir ją paverčią į substancialų daiktą. Kauzalinis kūnas realizuojamas dviem keliais: vienas kelias yra tiesioginio aktualizavimo ir sudaiktinimo ir antras yra aktualizavimas per dzetą-struktūrą. Pirmame variante kauzalinis kūnas virsta semantiniu kūnu, kuris yra tas jausmas, kurį objektas sukelia, kai žmogus susiduria su kūnu be regos tarpininkavimo. Ir galutinė stotelė, šiame variante, yra akių kūnas, arba tas apvalkalas, kuris uždedamas ant kauzalinio ir semantinio kūno, pagal akių interpretaciją.

Tačiau ne čia visas įdomumas. Su vaizduote daiktas sujungiamas per dzetą-struktūrą, kuri sudaryta iš gnostinio kūno ir daiktiško kontinuumo, kurie susiejami į vieną sistemą ir pervedami į semantinį kūną, kuris vėliau aprengiamas akių. Galima pridurti, kad tarp semantinio ir kauzalinio kūno yra grįžtamasis ryšys, kuris reiškiasi struktūros griovimo ir palaikymo galimybių vertinimu, kurios feedback‘inamos į kauzalinio kūno judrumo struktūrą ir daiktas arba siekia aktyvumo, arba priešinasi ardymui bei destrukcijai per savo reaktyvumą. Ir paskutinis struktūrinis mazgas yra atminties, arba tapatybės kūnas, kuris tapsme išsaugo patvarumą, stabilumą ir tapatumą, neleidžia daiktui iširti ir išnykti tapsmo procese. Dėka jos daiktas visada išlieka tas pats.

Visas šis modelis lengvai sujungiamas su pradžioje minėtu kontinuumų modeliu. Sensorinis kontinuumas yra semantinis ir akių kūnas, matematinis ir fizinis kontinuumas yra dzeta-struktūra. Kuri sukuria tą nematomą pagrindą arba karkasą, kurį į objektinį pasaulį įdeda žmogaus pažinimas. Fizinis kontinuumas yra aštuonių kategorijų sistema, sudaryta iš a) substancijos, b) erdvės, c) judėjimo, d) laiko ir e) energijos, f) informacijos, g) šablono ir h) suvokimo. Tai yra, kiekvienas daiktas turi, šia prasme, gnostinės branos sluoksnį ir fizinės branos sluoksnį.

Tiesioginė aktualizacija visada yra patiriamas kietas daiktas, o dzeta-struktūra yra ta lanksti sistema, kuri leidžia į fizinės tikrovės daiktus pažiūrėti kūrybiškai, pagal kūrybinius kontinuumų modelius, tai yra, galima į daiktą įdėti bet kokią teoriją ir tada apvilkti jį jusliniais rūbais. Kitaip sakant, ezoterinė ir mokslinė daikto interpretacija skiriasi būtent vidine jusliškai nematoma dzeta-struktūra, kuri gali vertinti aplinkinį pasaulį ir materialistinio mokslo, ir magijos požiūriu. Bet kokiu atveju, ši struktūra pagrįsta kontinuumų galimybėmis ir juose slypi visi įmanomi šio sluoksnio modeliai.

Dabar šį daiktišką objektyvumą galima sieti su dviejų atšakų teorija, pagal kurią signalas iš „kauzalinio kūno“ skyla į daiktišką ir mentalinį kanalą, kurie sujungiami sąmonėje ir vienoje pusėje rodo objektyvų, kietą pasaulį, vadinamą fiksatu, o kitoje, minčių ir vaizduotės pasaulį, kuris iš esmės yra laksatinės struktūros. Fiksatas yra atminties kūnas, kauzalinis kūnas, semantinis kūnas ir akių kūnas, o laksatas yra dzeta-struktūra, nes susiformuoja atspindžio sistema, kur mentalinis laksatas ir gnostinis kūnas yra vienas kito pratęsimas, kaip pirmyn ir atgal judantis kanalas, jungiantis minčių ir daiktų pasaulį. Aišku, teoriškai suvokiama, kad gnostinis kūnas yra objektyvi fiksatinė sistema ir proto uždavinys šią struktūrą išaiškinti. Bet tai grynu pavidalu retai pavyksta, tad visada gaunasi mentalinis-daiktinis mišinys.

Todėl galima sakyti, kad dzeta-struktūra yra laksato ir fiksato mišinys, kai pirmiausiai suformuluojami ekrane dėmenys, o tada naudojant juos bandoma paaiškinti patį ekraną, arba šiuo atveju – daiktišką, objektinę realybę.

Ši struktūra galioja ir fiziniam burbului, tai yra daiktiškam bei kūniškam pasauliui, bei gnostinei sielos teorijai. Ji gali būti atsukta į daiktiško kanalo ekraną ir aiškinti jo daiktus arba gali būti atsukta į mentalinį kanalą ir aiškinti mentalinius reiškinius. Vienas iš tokių reiškinių yra oneirinė realybė, kurioje šiuo modeliu galima interpretuoti sapno sąmonės fiksatą ir laksatą.

Kuo skiriasi pagrindinės realybės ir sapno realybės objektas. Visa sluoksnių sistema yra vienoda, skirtumas tik tas, kad yra skirtingos dzeta-struktūros, nes realiame pasaulyje ji formuojama objektyvumo filtro, o iškraipymas vadinamas fantastine laksatizacija; o sapno pasaulyje jį išforminama visose aštuoniose vietose. Tos aštuonios vietos yra deformuoti fizinio kontinuumo parametrai. Sapno siurrealizmas gali reikštis per laiką, erdvę, substanciją, judėjimą, energiją, informaciją, šabloną ir suvokimą. Kaip proporcijos ir struktūros matematiškai iškraipomos, tokios gaunamos dzeta-struktūros deformacijos.

Mįslingas yra sapno objekto kauzalumas, bet jo šaknies galima ieškoti energomorfiniame lauke, iš kurios kyla laksatas, tada mentaliniai vaizdiniai, mintys. Šios siurrealistinės struktūros pereina į gnostinį kūną ir sukuria neįprastą, tikram pasauliui svetimą logiką, galimybes, reikšmes, suvokinius ir vaizdinius. Toks pasaulis gali būti labai supainiotas, simbolinis, svetimas šiam pasauliui, bet tai tik dėl tam tikrų Z formos deformacijų kūno sluoksnių sistemoje, kaip jie suvokiami pažįstančios sąmonės.

Atmintis nėra tokia svarbi, nes logika gali būti labai įvairi ir nesikartojanti, tai yra, ji nekopijuojama, bet kūrybingai apdorojama.

Kauzalinis kūnas visada yra pirminė tikrovė, kuri gali siekti net realybės šaltinį, tai yra sluoksniuotoje kūno sąrangoje turėti labai gilią šaknį. Kontinuumas, semantinis kūnas ir akių kūnas yra antrinė tikrovė, kuri parodo sąmonei jos artimiausią aplinką per objektyvumo filtrą. Galų gale yra antrinės tikrovės toliausia vieta, kuri yra „mintis apie…“, kuri taip pat koreliuota su objektiškais sluoksniais, arba kūnais, ir yra sudėtinė šios sistemos dalis. Ji gali pereiti į pirminės tikrovės dzeta-struktūrą ir atspindėti laksatinę, racionalistinę sąmonės perspektyvą arba akcentuoti juslinį fiksatą, kurio paviršius laikomas vieninteliu svarbiu daikto sluoksniu, kuris paverčiamas pažinimo absoliutu.

Mokslas nuo ezoterikos skiriasi tuo, kad ezoterika panaši į filosofiją ir tenkinasi laksatine perspektyva, o mokslas siekia tirti, arba ieškoti dėmenų, ir objektyviai, eksperimentais, atradimus pritaikant efektyviai, veikiančiai praktikai. Taip pirminė, niekinė tikrovė meterializuojama ir paverčiama ontologine realybe, ne vien pažinimo konstruktu.