Elektrostatiniai demonai

demonŽmogaus suvokimas apima tik ribotą visų signalų diapazoną, o visa tai kas lieka anapus jo, vadinu hipostratomis. Ant ribos tarp suvokimo ir nesuvokimo yra pereinamoji teritorija, kuri žymi ribines suvokimo formas, kurios dažnai priskiriamos iracionalioms ir subjektyvioms būsenoms. Daugumai žmonių šie ribiniai suvokimai būna nesvarbūs, nes neįgauna aiškių ir apibrėžtų formų, tačiau taip būna ne visada, nes yra žmonių, kurie jautresni, ir kurių hipostratiniai jutimai, dar vadinami ekstrasensoriniais, būna sustiprėję ir žmogus turi imlų protą, kuris sugeba suteikti jiems pavidalą. Taip pat būna dažniau ar rečiau pasitaikantys aplinkos pokyčiai, kurių metu šis jautrumas sustiprėja, nes smegenys siunčia aliarmo signalą ir ragina žmogų būti budriam. Taip, pavyzdžiui, nutinka tamsiu paros metu arba tada, kai žmogus praranda orientaciją, pavyzdžiui, miško viduryje. Tokioje situacijoje ribiniai hipostratiniai suvokimai užaštrėja, įsijungia emocijų centrai smegenyse ir dažnai žmogų smegenys apgauna, nes emocijos, tokios kaip baimė, siaubas, verčia reaguoti hiperbolizuotai, suteikti signalams perdėtą prasmę. Kitaip sakant, jausmai, emocijos materializuojasi ir ypač tokiose kaip minėtos situacijos: tamsa, prieblanda, nepažįstama teritorija, pavojingas reljefas ir t.t.

Ribiniai pojūčiai sąveikauja su nematomomis aplinkos dalimis, kurios gali įgauti vaizduotėje net pačias fantastiškiausias formas. Tačiau tai, kad paslėpta realybė egzistuoja, mokslui nenaujiena, ir mokslas net turi savo hipostratas, tačiau aišku ezoterikų hipostratos daug gilesnės už mokslininkų, nors dažnai tas gylis atsiranda tik kaip gnostiniai, protu suprojektuoti implantai, gelmei suteikiantys neegzistuojančią simetriją, bet labai svarbią psichologiškai. Kokios tos hipostratos yra? Dujinė terpė, kuri turi slėgio pokyčius, judėjimą, temperatūrą, elektrinius ir magnetinius gradientus. Pavyzdžiui, tarp debesų ir žemės yra elektrostatinis laukas ir judant debesims, jo stiprumas konkrečioje vietoje gali keistis. Atmosferos elektra sąveikauja su neuronais ir sinapsėmis arba kūno receptoriais ir gali sukelti jų specifines reakcijas. Žmogus savo ribiniuose suvokimuose jaučia pokyčius, atrodo, kad per jį praėjo kažkokia nematoma banga ir šitą jausmą savo vaizduotėje galima materializuoti kokiu nors konkrečiu simboliniu pavidalu. Taip pat labai svarbi oro savybė yra garsas, kuris gali būti ne tik suvokiamas, bet ir nesuvokiamas, kaip ultragarsas ir infragarsas, kurie taip pat turi subjektyvių psichologinių poveikių. Pavyzdžiui, infragarsu ritmingai virpinat vestibiuliarinį aparatą, galima sukelti svaigulio, silpnumo ir pykinimo būseną. Kai kuriose vietovėse tokie efektai kyla natūraliai, kitose sukeliami dirbtinai, dėl pramonės įtakos ir specialių hipostratinių technologijų.

Visuomenėje yra natūralus pasiskirstymas tarp hiperjautrių ir visiškai nejautrių, kurie nesuvokia hipostratų, o tokie potyriai švietimo užprogramuotame prote išstumiami į užribį. Visuomenė į hiperjautrius įpratusi žiūrėti su pašaipa, nes hipostratų efektai ofiacialiose teorijose išstumti už žinojimo horizonto ir išjuokiami. Tačiau tokie žmonės pasitaiko gana dažnai ir jie savo potyriams ieško paaiškinimo ir tas paaiškinimas dažnai ateina iš senovinių okultinių sistemų, kuriose naudojamas simbolinis ir filosofinis tokių reiškinių aiškinimas. Senais laikais mokslo nebuvo ir savo hiperjautrumą žmonės materializuodavo per okultinius simbolius, teorijas, paaiškinimus, kurie dažnai susieti su specialiomis praktikomis, skirtomis apsiginti, pakenkti ar padėti, gauti paslaugų, galių. Šis principas iš esmės yra pasenęs, tačiau kadangi oficialiai tokia realybė tik neigiama arba išjuokiama ir niekas nesiteikia to rimtai aiškinti, tai okultizmas neretai lieka vieninteliu variantu.

Šiais laikais hipostratas galima veikti ir dirbtiniu poveikiu, į kuriuos pasąmonė taip, pat reaguoja ir reakcijos pavirsta hiperbolizuotomis emocinėmis materializacijomis. Šitaip, kai sąmonės jautrumas būna padidėjęs, ypač tamsiu paros metu, galima hipostratiniu ginklu daryti poveikį aplinkai ir žmogus dėl jautrumo primaterializuoja baimės materializacijų, sujungęs jas su gnostiniais implantais, įvairiomis maginėmis teorijomis ir paaiškinimais. Kai šitaip apdorojamas žmogus, jis gali nesuprasti kas vyksta, nes neužsiima hipostratų objektyviu tyrimu, todėl ir metasi į okultizmą, kuriame šitos hiperbolizuotos reakcijos apibendrinamos, sukuriama teorinė sistema, paaiškinama kas vyksta ir pasiūlo okultinių metodų kaip su tuo kovoti. Šie metodai gali veikti kaip psichologinė priemonė, bet gali būti ir geresnių už senovinius metodus. Okultizmas nėra blogai, nes savo simboline kalba aprašo tikrai egzistuojančius hipostratų simetronus, tačiau negalima pavirsti okultiniu durniumi, kuris iš šiuolaikinio pasaulio perspektyvos nesupranta paslėptų realybių paslapties ir apsigyvena pasakų pasaulyje. Senovinis okultizmas pasenęs, tai istorinis eksponatas, o šiais laikais naudojami objektyvūs paranormalių reiškinių tyrimai, kurie objektyvia, ne simbolių kalba paaiškina hipostratų simetronus, ir išaiškina įvairias psichines reakcijas į juos, ypač situacijose, kai smegenų jautrumas padidėjęs, nes smegenys situaciją traktuoja kaip padidėjusio pavojaus, todėl reaguoja perdėtai, materializuoja baimes. Pavyzdžiui, būnant tamsiu paros metu miške ir išgirdus kokį girgždesį, trakštelėjimą, gali atrodyti, kad artinasi kažkokia būtybė ir smegenys signalizuoja pavojų, ruošia organizmą gelbėjimosi reakcijai. Taip garsas tampa demonu, šešėlis vaiduokliu, vėjo gūsis transdimensine būtybe ir t.t. Okultinės teorijos prote visam tam suteikia fantastinį, folklorinį pavidalą, sukuria fantastinius įvykius, iš to gali gimti ištisos transdimensinės istorijos. Nesakau, kad visa tai neegzistuoja, nes hipostratos ir jų reiškiniai tikri, bet senoviniai okultiniai simboliai šiais laikais pasenęs mąstymo būdas.

Hipostratas reikia tirti objektyviai, matuojant, ieškant simetronų struktūrų, nereaguojant emocijų ir baimių ar tikėjimų racionalizacijų centrais. Galima matuoti elektrostatiką, magnetostatiką, elektromagnetiką, slėgį, infragarsą, ultragarsą, neįprastus hipostratų reiškinius, stiprius gradientus, sūkurius, srautus, maksimumus ir minimumus, debesis, duobes ir t.t. Į visus šiuos reiškinius yra reaguojančių receptorių, kurie virsta, neapibrėžtais hipostratiniais pojūčiais, kurie teikia rimtus signalus, bet užprogramuoto proto yra nuvertinami. Nereikia įsivaizduoti, kad tapai kažkokių būtybių ekstrasensu, nes tai natūrali, bet psichologų ignoruota, ribinė sensorika. Hipostratas reikia skirstyti į

  1. technogeninius simetronus,
  2. natūralius simetronus,
  3. anomalijas, kur gali būti nežinomos technologijos arba nežinomi reiškiniai.

Iš natūralių atimame technogeninius simetronus, atimame visus natūralius ir žiūrime ar lieka nepaaiškinamų likučių. Pavyzdžiui, galima matavimo prietaisais vietovėje stebėti svarbių įvykių, renginių, rinkimų dienas, ir žiūrėti ar reguliariai neįsijungia nežinomas papildomas hipostratinis šaltinis. Galima vietovėje ištyrinėti visas antenas, koks jų aktyvumo simetronas, ar nėra paslėptų nežinomos paskirties šaltinių, koks jų pasiskirstymas ir pan. Šiuo metu, dėl technologijų hipostratos labai aktyvios ir tas aktyvumas labai chaotiškas. Pavyzdžiui, imkime kokio nors kvartalo namus, kurių kiekviename kiekvienas atskiras butas turi bent vieną mobilų telefoną, kuris sujungtas su miesto antenomis ir GPS. Namas yra savotiškas butų korys, kur korių akutėse periodiškai įsijungia hipostratinis imtuvas ir siųstuvas ir į aplinką siunčia signalą. Anksčiau identifikuotų numerių vietą nustatydavo naudodami antenų trianguliaciją, dabar naudoja GPS signalus. Spec. tarnybos turi specialius žemėlapius, kuriuose kiekvienas mobilus telefonas rodomas kaip visą dieną judantis taškas, kuris keliauja kartu su žmogumi. Galima stebėti grupuotes, socialinius sluoksnius, organizacijas ir t.t. Gali būti, kad žmogus turi ribinį jautrumą ir tokiam technogeniniam hipostratų aktyvumui.

Globalinė valdžia turi slaptas technologijas, apie kurias vietiniai galbūt net nežino, o jeigu žino, neturi priemonių nieko padaryti. Šitaip paveikus žmogų per aprašytą mechanizmą, jis parodomas kaip beprotis paranojikas, ezoterikas-šizofrenikas. Jeigu globalaus sprendimo nėra, nes neturi priemonių, problemą sprendžia lokaliai, paveikto žmogaus sąskaita, nes nenori turėti jo keliamų problemų arba parodyti tikrų kaltininkų, paversdami juos neapykantos taikiniais. Todėl standartiškai problema sprendžiama psichiatrijos priemonėmis – o hipostratiniai reiškiniai, tokie kaip magnetiniai ir elektriniai laukai, slėgio ir temperatūrų pokyčiai, poveikis infragarsu, švitinimas, vibravimas – vaizduojamas kaip „nerealių daiktų matymas ir kliedesiai“. Toks žmogus uždaromas į psichiatrinę ligoninę ir jo hipostratinis jautrumas nuslopinamas cheminėmis priemonėmis ištrinant visas mintis, vaizdinius ir pojūčius. Vaizduojama, kad gydoma, bet vienintelė gydymo priemonė yra lobotomija. Nėra jautrumo, nėra problemos, nesvarbu, kad žmogus paverčiamas visišku debilu, kuris nesugeba normaliai gyventi ir dirbti, todėl prireikia neįgalumo sistemos šios problemos sprendimui. Tačiau neįgalumą sukelia ne hipostratinė „liga“, bet gydymas su lobotomija. Vienas gelbėjimosi variantas, greitai gauti paaiškinimą kas vyksta. Rizikingas variantas būna susidomėti okultizmu ir mąstyti šį pasaulį kaip demonų ar folklorinių būtybių pasaulį, nes šios sistemos atėjusios iš senovės ir jos lyginant tikrais, šiuolaikiniais paaiškinimais yra tik archaiška simbolinė poezija. Kai kas atsakymų ieško religijoje, nes ten daugiau gėrio būtybių. Neopagoniškas, folklorinis okultizmas garbina vietines artimąsias hipostratas, kurios laikomos žemesnėmis ir religijų teorijose laikomos blogio ir pavojaus pasauliais. Religijose garbinamos tolimosios hipostratos ir tų hipostratų okultinė angelų kariuomenė. Kartais būna, kad religinėse patirtyse žmogus painioja artimąsias ir tolimąsias hipostratas, ir žemųjų hipostratų poveikį priskiria dievo poveikiui.

Šie variantai geri, nes gali hipostratinius sensoriumus turinčiam žmogui suteikti jo gyvenimui prasmę, net jeigu ji simbolinė ir neteisinga. Tačiau yra ir šiuolaikinis paramokslinis variantas, susidomėti paranormaliais reiškiniais ir tirti hipostratas ne simboliniu mąstymu, bet atliekant matavimo prietaisais objektyvius hipostratinių reiškinių matavimus. Tai labai įdomus užsiėmimas, kuris atskleidžia tą šiuolaikinio pasaulio dalį, kurią valdžia nuo visuomenės bando nuslėpti, tyčiojimusi, žeminimu ir išjuokimu. Bet taip yra tik todėl, kad hipostratos yra ta vieta, kur yra paslėpta daug mafijos „lavonų“ ir nenorima, kad žmonės čia šniukštinėtų. Todėl vaizduoja šarlatanais ir idiotais, kurie tiki nesąmonėm ir kliedesiais, kurie prieštarauja „mokslui“. Iš kitos pusės tai dažnai galima paaiškinti paprastai: žmonės, kurie domisi paranormaliais pasauliais, neturi rimtų investicijų ir technologijų, o jų turimos priemonės primityvios, todėl gali iš šono žiūrint kelti juoką. Tačiau tie, kas supranta apie ką eina kalba, mato jų teisingą mąstymo kryptį. Tokiems žmonėms būtų patartina geriau susiorganizuoti, ir jeigu individualiai trūksta lėšų, bandyti brangiems prietaisams ir tyrimams susidėti pinigų kolektyviai. Iš tikro kai kurie matavimo prietaisai labai brangūs ir gali kainuoti net kelis tūkstančius, o aukšto lygio priemonės nuo dešimčių iki šimtų tūkstančių, todėl pavieniam paranormalių reiškinių medžiotojui tai ne pagal kišenę.

To valdžia bijo, nes tai yra būdas, kuriuo galima atskleisti prieš visuomenę naudojamų hipostratinių ginklų paslaptį ir pakenkti valdžiai. Todėl jie dažna tampa spec. tarnybų taikiniais, nusodinami arba diskredituojami kaip klounai ir šarlatanai visuomenės akyse. Ir kvailiausia būna kai toks hipostratinis hiperjautrumas interpretuojamas kaip „liga“, kuri „gydoma“ duodant žmogui per galvą. Tam tikrose situacijose, aišku, kito sprendimo gali nebūti ir reikia jautrumą nuslopinti, tačiau jeigu tai daroma ištisai, visą gyvenimą žmogus praranda save. Tai tolygu mirčiai. Todėl tai vengtiniausias „simbolis“ iš visų išvardintų. Bijoti, kad visuomenė laikys keistuoliu ir bepročiu, neverta – nes čia kovoja akli su reginčiais, o aklumas nepagydomas.

Kiekvienas gali rinktis – jeigu nori gali garbinti dvasias, demonus, angelus, dievus, gali bandyti matuoti artimiausios aplinkos pokyčius matavimo prietaisais. Kaip kiekvienam arčiau širdies. Net jeigu demonas iš tikro yra tik elektrostatinio lauko pokytis, o dvasia vėjo gūsis. Taip vis tiek geriau negu sakyti, kad čia nieko neegzistuoja, o tai neigiantis imbecilų mokslas – visažinis. O savo ribinių suvokimų jautrumą galima patyrinėti nusipirkus paprastą skaitmeninę meteorologinę orų stotelę, stebint koks pokyčių poveikis savijautai. O rimti prietaisai aiškų labai brangūs.

Eksperimentai su sąmonės būsenomis

meditacijaProporcingam žmogaus vystymuisi reikia, kad jis tobulintų save ne tik išorine, bet ir vidine kryptimi. Pusiausvira ardoma pradedant nuo žodžių ir pavadinimų – „išorė“ vadinama pasauliu, o „vidus“ tik mintimis apie jį. Pasaulis yra savarankiška ir nepriklausoma realybė, o mintys – valdomas įrankis. Taip natūraliai susiklosto todėl, kad išorinė kryptis yra atvira, priimanti informaciją iš savarankiškos realybės, o vidinė – uždara, užtverta nuo tos aplinkos, kurioje atsiranda ir veikia. Taip yra todėl, kad išorinė kryptis turi recepcijos sistemą, o vidinės smegenys nesurištos su jokiais receptoriais, kuri rodytų dvasinę realybę. Tačiau aklumas pasauliui nereiškia, kad to pasaulio nėra. Iš tikro yra dvi kryptys ir du pasauliai, kurie turi vienodą statusą. Viename veikiame fiziniais, o kitame minčių kūnais. Fiziniai kūnai turi bendrą pasaulį, o mintys izoliuotos, bendra realybė uždaryta nuo vidinės akies.

Nenuostabu, kad minties pagrindiniu objektu tampa išoriniai objektai. Mintis dažniausiai būna ko nors išorinio arba savęs pačios imitacija, o tikras minčių substrato atvėrimas neįmanomas. Tai paaiškinama priežastimi, kurią jau nurodžiau – vidinė dalis yra uždara sistema, kuri neatveria jokios išorės išskyrus fizinį pasaulį. Vidinės išorės kosmosas – nematomas niekur, išskyrus mintį apie šį „gnostinį kosmosą“. Tačiau šis pasaulis neuždarytas visiems laikams, nes jį atverti bus ateityje įmanoma technologiškai. Vadinasi vidinis kosmosas „kosmosas“, minties ribose nebus uždarytas amžinai. Tai reiškia, kad ateityje galima tikėtis minčių pasaulio atvėrimo, kuris vadinsis mintirega, ir kuris bus toks įprastas kaip dabar matome vienas kito kūnus.

Technologija, aišku, ne viskas, nes tokia galimybė daug patrauklesnė būtų, jeigu ji būtų natūrali. Kad ir kokia ji bus, tam reikia ruošti sąmonę, kurti struktūras prote, kurios atspindėtų minčių regėjimo galimybę.  Tai galima daryti racionaliai ruošiant teorinį pagrindą, taip pat gali būti, kad yra papildomų būdų, tačiau tam reikalingi eksperimentai su meditacijomis. Meditacijos yra įvairios vidinio pasaulio treniravimo sistemos. Ar jos gali leisti pasiekti norimų rezultatų – nežinau. Kaip keičiasi psichikos struktūros veikiamos meditacijų, viešų tyrimų nėra daug. Tuo užsiima tik pavieniai, parapsichologija besidomintys tyrinėtojai.

Mano meditacijos teorijos loginė schema tokia. Pirmiausiai sąmonė skirstoma į tris stambias dalis, pagal kurias yra meditacijos vietos:

a) priekinės sąmonės meditacija,

b) galinės sąmonės meditacija ir

c) centrinės dalies meditacija.

Priekinė sąmonė, tai priešais akis esantis pasaulis, kurį vadinu fiksatu, nes tai sustingęs vaizdas, kuris valios pastangomis valdomas gali būti tik minimaliai. Į šį pasaulį galima projektuoti turinį, galima formuoti įvairius požiūrius, bet pati jo forma fenomenologiškai yra stabili. Galinė sąmonė – tai mintys, vaizdiniai, atmintis, jausmai, kurie yra kontroliuojami ir valdomi, todėl vadinami laksatu. Šioje vietoje sąmonė gali laisvai piešti savo formas, kurias paima iš savo vidinių resursų. Centrinė sąmonės dalis yra kūnas, kuris turi sudėtingą struktūrą ir įsiterpęs tarp fiksato ir laksato, todėl turi tiek vieno, tiek kito elementų. Kokia visa kūno sandara psichikoje čia nerašysiu, nes tai paaiškinta mano tekstuose, kuriuose dėstau savo korporiumo teoriją.

Taip pat meditacija skirstoma pagal tipą:

a) substancijos meditacija (būsenos, formos) ir

b) informacijos meditacija.

Substancijos meditacija treniruoja sąmonės būsenų režimus. Yra standartinė būsena, kurioje žmogus būna daugiausiai. Ją žymime 1. Yra meditacijos, kuriose siekiame būsenų žemiau 1, taip pat yra tokios meditacijos, kurios siekia būsenų aukščiau 1. Ta centrinė būsena, kurioje žmogus praleidžia daugiausiai laiko meditacijose domina mažiausia. Jos tikslas yra pakitusi sąmonės būsena, kurią keisti galima žemėjimo ir kilimo kryptimi. Iš pradžių turi būti siekiama pažinti kuo tiksliau visą „substancijų“ skalę, ją tikslinti, daryti ryškesnę, o tada plėsti diapazoną į abi kryptis. Mano teorijoje sąmonė yra specialios substancijos, kuri vadinama egzistenciatu forma. Egzistenciatas įvairiai energetiškai įkrautas gali tapti skirtingų savybių substancijomis. Todėl eksperimentavimas su energijų valdymu ir vadinamas „substancijos“ meditacija. Jos tikslas ištyrinėti visus sąmonės „fazinius būvius“. Tai daroma energiją mažinant arba energiją didinant, taip pat ieškant visų įmanomų valdyti padalų būsenų skalėje. Tai įvaldžius, keičiasi sąmonės struktūra ir galimybės, todėl tokios treniruotės gali tapti įdomių eksperimentų objektu.

Yra informacijos meditacija, kuri skaido minties ir proto turinį. Ši meditacija susijusi su pažinimo funkcija ir jos tikslas ieškoti būdų gauti neįprastos informacijos paprastai nežinomais ir nenaudojamais kanalais. Tačiau reikia treniruoti ne pačią natūralią mintį ar daiktą-mintį, bet „žaisti“ su rinkiniais. Reikia paaiškinti šį terminą plačiau. Kuo skiriasi natūralus pasaulis nuo dirbtinio? Natūralus pasaulis visada sujungtas ir neišardomas. Dirbtinis pasaulis kuriamas iš rinkinių. Pirma pagaminami rinkinių elementai, tada tuos rinkinius galima jungti įvairiais įmanomais būdais, panašiai kaip lego konstruktorius. Pagal tai galima atpažinti, kur tikras daiktas, o kur dirbtinis. Natūralus pasaulis niekur neturi natūralių palaidų rinkinių, jis visada surinktas, o dirbtinis pirmiausiai pagaminamas kaip dalių sankaupa, o tada tos dalys sukonstruojamos. Pavyzdžiui, kalba ir mintis yra dirbtinės, nes jos išskaidomos į rinkinius. Šie rinkiniai yra kažkur giliai paslėpti smegenyse. Tai sudėliotas žodynas ir gramatika. Taip pat mintižodžiai ir minčių gramatika.

Informacijos meditacija manipuliuoja rinkiniais. Galima treniruotis su pačiu laisvu rinkiniu, siekiant jį geriau pažinti. Galima iš turimo rinkinio bandyti sudėlioti visus įmanomus pasaulius. Pavyzdžiui, paimi mažiausią įmanomą kalbos elementą ir didžiausią arba sudėlioji koks minimalus ir maksimalus sukonstruojamų pasaulių skaičius. Tačiau manipuliuoti galima ne tik jau turimais rinkiniais, bet patartina pamėginti kurti naujus rinkinius ir iš jų dėlioti naujus pasaulius, taip lavinant informacinį psichikos komponentą. Vien seni ir įprasti dalykai žmogaus nedomina, visada tikslas ieškoti ko nors naujo. Ieškoma naujų „substancijų“ arba naujų informacijų, taip pat žiūrima kaip tai paversti naujomis galimybėmis.

Tikrovės pažinimas yra dirbtinio rinkinio sukūrimas, kažko išardymas į tokį rinkinį. Žinojimas gali būti organinis, turintis formines charakteristikas ir technologinis, dėmesį sutelkiantis į rinkinių išskyrimą. Mano kažkada naudotas terminas „pirmykščiai rinkiniai“ reiškia tą potencialų „lego rinkinį“ į kurį galima išdalinti tikrovę pačiame fundamente. Šis klausimas yra vienas iš informacijos meditacijos klausimų.

Priešpaskutinė stotelė yra šių dviejų tipų sujungimas, kai vienu metu ir valdoma būsena ir dirbama su informacijos srautais. Pagrindinis tikslas yra patikrinti iš abiejų pusių kaip informacijos srautas valdo būseną ir kokią įtaką būsena daro informacijos srautui. Ryšys paprastai būna toks: įprastinė sąmonės būsena susijusi su įprastiniais informacijos srautais. Paaukštintos energijos būsena, sukelia paspartintas informacines operacijas, pažeminta sąmonės būsena – sulėtina informacijos apdorojimą. Tačiau gali būti įmanomos ir subtilesnės substancijų gradacijos, kai informacija apdorojama ypatingai efektyviai arba žeminant energiją galima gauti gelminės informacijos arba ji gali būti labai originaliai sujungta. Vienas toks pavyzdys yra sapnai. Pagrindinis visų šių eksperimentų tikslas – peržengti galimybių ribą, atrasti naujų, neįprastų, paranormalių suvokimų. Valdžia nesuinteresuota jokiomis žmogaus pakitusiomis būsenomis, norima kad jis visada būtų įsijungęs standartinius, vienetu žymimus režimus, tačiau jie jau seniai nėra jokie autoritetai tokiais klausimais.

Konkrečių treniruočių kol kas nepateikiu, manau pradžiai užtenka loginės schemos, kurią, tie kas nekantrauja, gali pabandyti užpildyti patys, pasirinkę tokias formas, kurios yra patogiausios.

Fizika ir paranormalus pasaulis

Šiame skyrelyje bandysiu paaiškinti kuo skiriasi primityvus fizikos supratimas nuo neprimityvaus. Tai gali pasirodyti keista, bet su ezoterika ir parapsichologija susijęs neprimityvus šio mokslo vaizdinys, o didžioji skeptikų dalis remiasi neteisingu fizikos įsivaizdavimu. Dėl šios priežasties skeptikai dažnai būna ganėtinai nerimti fizikai, nes jų įsitikinimai prieštarauja aukštosios fizikos principams. Parapsichologija prieštarauja ne fizikai, bet iškreiptam, supaprastintam jos įsivaizdavimui.

Norint savo sąmonėje susikurti tikrą fizikos vaizdą reikia suvokti bent vieną svarbų principą.

Pagal šį principą fizinės sistemos skirstomos į uždaras ir atviras. Uždaros sistemos tarpusavyje sąveikauja labai ribotai, tik susidūrimais ir jų sąlygotais poslinkiais erdvėje. Be šios sąveikos ir proceso daugiau nei šių sistemų viduje, nei tarp sistemų niekas nevyksta. Dauguma turbūt jau suprato, kad tai klasikinės mechanikos fizinių sistemų apibūdinimas. Šis mokslas teisingas – uždaros sistemos tik taip iš tikrųjų ir sąveikauja. Tačiau klaidinga teigti, kad tai vienintelis fizinės sistemos tipas, ir kad tik taip vyksta visi procesai.

Atviros sistemos yra tokios, kurių sąveika vyksta ne tik poslinkiu erdvėje, bet ir reakcijomis, nurodančiomis į vidinę struktūrą ir jų persitvarkymus. Atvirų sistemų reakcijose keičiasi sandaros konfigūracijos, pakeičiant substancijos tipą, energijos lygį, radiacijos foną ir t. t. Taip pat, atvirose sistemose atsiranda įvairūs neklasikiniai ryšiai ir šiais ryšiais pagrįstos sąveikos, kurių metu perduodama informacija. Geras atvirų sistemų pavyzdys iš klasikinio mokslo yra chemija, kuri atprašo, kokios būtinos sąlygos atsirasti atviroms sistemoms, kad tarp jų įvyktų reakcija. Pavyzdžiui, sujungiame dvi medžiagas, tarp kurių akimirksniu įvyksta cheminė reakcija: pasikeičia medžiagos tipas, išsiskiria šiluminė energija, šviesa ir šalutiniai produktai. Akivaizdu, kad toks procesas įmanomas tik tarp atvirų sistemų (skirtingų reagentų).

Matome, kad ši skirtis atsiranda jau klasikinėje fizikoje, kurios įvairios šakos aprašinėja ir atviras, ir uždaras fizines sistemas. Pagal primityvų įsivaizdavimą, ši situacija iškreipiama vaizduojant, kad įmanomos tik uždaros klasikinės mechanikos sistemos, ir kad visuose eksperimentuose matuojami įvairūs poslinkiai erdvėje bei laike, o taip pat su šiais poslinkiais susiję dydžiai. Visa kita, tvirtinama, neegzistuoja. Tačiau tai melas. Yra atvirų sistemų sąveikos, vadinamos reakcijomis, ir šias sąveikas kiekybiškai daug sunkiau išmatuoti, nei uždaras sistemas. O kiek yra reakcijų rūšių, kurios iš viso niekaip nematuojamos, juo labiau – poslinkiais erdvėje…

Realybėje tokios sistemos yra tik redukcionistiniai modeliai, nes tikrovė viena. Tai reiškia, kad atvirumas arba uždarumas yra tos pačios, vienos sistemos aspektai. Dar daugiau, iš dabartinio mokslo perspektyvos, atviros sistemos yra fundamentalesnės už uždaras, nes kiekvienoje uždaroje sistemoje veikia atvira sistema, tik sprendžiant modeliavimo klausimus, ji laikinai izoliuojama ir daroma prielaida, kad egzistuoja tik ribinis, uždaras atvejis. Galiu patarti kaip šį klausimą interpretuoti. Jeigu sistema uždara, tai daroma prielaida, kad ji neturi vidinės sąveikaujančios sandaros, tarp kurios elementų užsimezga ryšiai ir jų dėka įvyksta vidinės transformacijos.

Pavyzdys elementarus. Klasikinėje mechanikoje substancija yra geometrinių taškų suma, kurie turi tik masės savybę. Prielaidų, kad yra kažkokia kitokia sandara ir kitokios savybės – nedaroma. Tačiau visi žinome, kad tai netiesa. Vadinasi, klasikinės mechanikos modelis – tik labai susiaurintas, ribinis atvejis, nes sandara labai turtinga net Bendrosios fizikos rėmuose.

Imkime substancijos gabalą ir pamėginkime pažiūrėti, kas dar gali būti jo viduje. Tas gabalas gali būti laidininkas, o gali ir nebūti. Yra šiluminiai procesai, kuriuos aprašo termodinamika: šilumos perdavimas, faziniai būviai yra tik keli iš jų. Yra elektromagnetiniai procesai, kuriuos aprašo elektrodinamika: srovės, elektriniai ir magnetiniai laukai, fotonų spinduliavimas. Kaip jau sakiau, yra cheminiai procesai, kurių pagrindas – klasikinė atomo ir branduolio teorija. Kadangi tarp šių vidinių realybių atitinkamame lygmenyje vyksta sąveika, kuri neišmatuojama jokiu poslinkiu erdvėje arba laike, tai jos yra ne uždaros, bet atviros, negana to – galinčios maišytis.

Jeigu neturėtume šios turtingos vidinės sandaros teorijų ir manytume, kad egzistuoja tik masės gabalas, tai tokios sąveikos iš tikro atrodytų kaip magija. Pamąstykime, ką šis žodis reiškia. Jis reiškia, kad vyksta kažkokia priežastinė sąveika, tik nežinomas jos mechanizmas, nes fizikai dar nesukūrė jokios teorijos. Tačiau, kad reakcija vyktų ir veiktų, teorija nebūtina. Kodėl teorijos nesukuriamos kitas klausimas, susijęs su žmogaus pažinimo galimybių ribomis. Jeigu atsiremta į pažinimo galimybių sieną, teorijos gali nebūti sukurtos iš viso, tačiau tikrovė veikia nepriklausomai nuo to.

Yra dar vienas klausimas. Bendrai tarus, atvirų sistemų reakcijos gali būti matomos ir nematomos. „Matomos“ suprantant labai plačiai: tai gali būti akys, sąmonė arba net matavimo prietaisai. „Nematomos“ – reiškia nefiksuojamos įprastiniais ar lengvai apibrėžiamais priežastiniais ryšiais. Juk žinoma, kad veikia visa tikrovė su savo slapta gelme ir jos veikimas nuo to ar gebame matuoti arba sukurti sąveikos teoriją – nepriklauso. Kad ši tikrovė veikia, parodo tik rezultatas arba tam tikra sunkiai apibrėžiama savijauta ar sąmonės bei kūno būsena. Kūnas su kokia nors aplinka gali turėti atviro reagavimo sistemą, kuri nėra techniškai ir teoriškai apibrėžta, bet atsiranda sąveika, įvyksta reakcija, kaip šilumos pernaša arba elektromagnetinė indukcija, ir kūnas sureaguoja, sukeldamas kokią nors psichinę būseną. Šią būseną pavyzdžiui galima pavadinti aplinkos „indukuota“ liga.

Moksliškai priežastinį ryšį įrodyti labai sunku, ypač jeigu mąstoma tik iš klasikinės mechanikos perspektyvos – „kūnas turi tik masę ir jį galima tik pernešti į kitą vietą, pastumti arba sulaužyti“. Visi kiti procesai – ezoterika. Tačiau mano pateikti pavyzdžiai rodo, kad tai netiesa, kad kūnas ir aplinka yra atviros sistemos ir įvairiuose jos lygiuose vyksta atviros reakcijos, kurios pakeičia konfigūracijas ir apskritai sistemos būsenas. Paranormalios sąveikos rodo, kad yra pasaulis, kuris mokslo menkai ištyrinėtas, ir kad jame veikia daugybė atvirų sistemų – kūno lygmenyje ir, nei kiek nemažiau, sąmonės lygmenyje. Pagal klasikinę mechaniką veikia tik fizinis kūnas, suprastas kaip masė, iš kurios galima išvesti daugybę kitų dydžių. Tačiau informaciniai procesai jau yra transcendencija.

Kalbėjau daugiau apie fizinės branos realybę, kurioje veikia vienas pagrindinis procesas, vadinamas jėgų sąveika. Tačiau yra ir kitas, sąmonių pasaulis, kurį priskiriu gnostinei branai ir laikau, kad jos pagrindinis procesas yra informacijos perdavimas. Čia taip pat turi būti šie ir, galbūt, kitokie sąveikos aspektai. Akivaizdu, kad sielos turi uždaros sistemos savybių, nes jos nesimaišo nei su aplinka, nei su kitomis sielomis arba kitaip – išlaiko pastovią tapatybę. Tačiau kadangi jos pagrindinis procesas yra informacijos pernaša ir formavimas, tai rodo, kad būtinas atviro reagavimo komponentas. Sieloje yra dalis, kuri geba užmegzti ryšį su aplinka ir tarp dviejų sistemų įvykus reakcijai – į vidų perduodama informacija, virstanti vidiniu pasaulio modeliu.

Siela neveikia kaip klasikinės mechanikos objektas. Procesai tikrai nepagrįsti poslinkių erdvėje konfigūracijomis. Ir tie, kas mąsto iš Niutono mechanikos perspektyvos, netgi pradeda įrodinėti, kad siela iš viso neįmanoma… Tie, kuriems ji egzistuoja tvirtina, kad vyksta tik tie procesai, kuriuos galima suformuoti į atvaizdus. Už atvaizdų nėra jokios realybės. O jie – vienintelis visų priežastinių ryšių paaiškinimas. Tačiau prieš tai pateikti argumentai rodo, kad toks įsivaizdavimas labai suprimityvintas ir neatitinka tikrovės. Parapsichologijos teorijos kaip tik ir remiasi tokiu išplėstu realybės vaizdu, kuriame sąmonės yra atviros sistemos tarpusavyje bei su aplinka, ir tarp jų gali vykti įvairios, net mums nesuvokiamos reakcijos, nes mūsų teorijos yra tik dalis įmanomos tikrovės. Tokios reakcijos yra telepatija, aiškiaregystė, psichokinezė ir pan. Dauguma žmonių to „nesugeba“ dėl tos pačios priežasties, dėl kurios šios paslaptys nuo visuomenės yra slepiamos.