MK brigados

Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (5)

Šie metai yra 15-ti saugumo operacijos prieš mane metai – gražus skaičius, gražus jubiliejus. Tokia ilga trukmė reikalauja paaiškinimų, nes gali atrodyti, kad operaciją tiek metų vykdyti nelogiška – nedovanotinas resursų švaistymas kažkieno kaprizui patenkinti. Tačiau suprantant metodus, kuriuos naudoja valstybė, tai nėra taip neįtikėtina. Tai yra būdas, kuriuo vašėjai, pasitelkdami savo organizuotas jėgos struktūras, draugovines sistemas užsimaskavusias visuomenėje, žudo žmones. Jie to nedaro vienu dideliu nusikaltimu, vienu įvykiu, kad į savo sąskaitą neįsirašytų lavono ir nenuskambėtų visuomenėje kaip rezonansinis įvykis, jie tai daro vadinamuoju mikroveikų metodu.

monsterŠis metodas iš pažiūros gali atrodyti labai gudrus ir gerai užmaskuojantis vykdomą nusikaltimą, tačiau gerai žinant principą, tokį nusikaltimą išaiškinti labai paprasta. Mikroveikų metodo esmė ta, kad nusikalstama veika skaidoma į daugybę smulkių mikroveikų, kurios išdėstomos į labai ilgą laikotarpį, tam kad nebūtų galima už tų smulkių įvykėlių įžiūrėti didelio nusikaltimo. Kai viskas būna sukrauta į vieną įvykį, situacija būna akivaizdi, matosi kad padarytas žiaurus nusikaltimas. Tačiau kai daromos mikroveikos, paėmus įvykėlius atskirai ir nesujungus į visumą, net nebūna įmanoma įžiūrėti nusikaltimo sudėties. Vadinasi padarai vieną mikroveiką, suduodi žmogui nedidelį smūgį, šiek tiek palauki kol praeis laiko, darai kitą mikroveiką ir taip po truputį žmogų stumi į gyvenimo paraštes, kol iš žmogaus nieko nelieka. Aplinkiniams atrodo, kad žmogus degraduoja savaime, dėl „savo kaltės“. Neva tai tipiškas „nevykėlis“, kuris sužlugdo pats save. Tiesa dažnai ne visai tokia.

Kaip tos mikroveikos gali atrodyti. Pirmiausia, reikia suvokti, kad vašėjams nebūtina žmogų nužudyti fiziškai, kad jis būtų socialinis lavonas. Nužudoma sėkminga karjera, socialinis statusas, geras vardas, reputacija, sveikata. Tokiu atveju tikslas yra prie ribos žmogų stumti iš lėto siaurinant pagrindą, ant kurio pastatytas žmogaus gyvenimas. Tas pagrindas yra finansinis – užsuki visus kranelius ir žmogus „eina pasikarti“, nes nelieka jokių išgyvenimo galimybių. Vienus taip sutvarkytus laiko už pavadėlio ir išnaudoja, tuos, kurie nesutinka paklusti net tokiems grasinimams – stumia prie ribos iki galo. Lavonu gali paversti padarydami prasigėrusiu bomžu, kurio gyvenimas kabo ant plauko ir nukirpti jį imituojant kokį nors nelaimingą atsitikimą, labai paprasta.

Nužudymo mikroveikomis gudrybė ta, kad naudojant tokį metodą žmogaus žlugimą ir galutinę mirtį dokumentuose galima apiforminti ne kaip nusikalstamą veiką, kurią valstybė įsirašo į savo lavonų sąrašą, bet kaip natūralų procesą, kuris nekelia paviršutiniškai tikrinantiems žmonėms jokių įtarimų. Šitaip vašėjai, būdami žmogžudžiai, sugeba išsisukti nuo bausmės ir netgi išvengia visuotinės paniekos, nes tiems, kas žino paslaptis, „tik vaidenasi“, kad vyksta nusikaltimas. Retas kuris aukšto rango vašėjas, prieinantis prie žvalgybinės psichotroninės sistemos, savo biografijoje neturi kelių dešimčių šitaip sunaikintų žmonių kryžių.

(daugiau…)

Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (1)

agentTai, kad prieš mane saugumas vykdė slaptą operaciją rašau jau seniai, tačiau detalių stengdavausi neatskleisti, tačiau nuo šio momento ta operacija nebus slapta, kadangi nusprendžiau paviešinti daugiau detalių apie tai, kas vyksta jau ilgus metus. Pradėsiu nuo kelių asmeninių faktų, kad žmonės žinotų kas esu ir kodėl tapau tarnybų dėmesio objektu. Tie, kas domisi mano temomis seniai žino, kad mano vardas yra Darius Mockus. Esu iš Kaišiadorių, kur užaugau ir praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį išskyrus tuos laikotarpius kaip studijavau Vilniuje ir Kaune. Taigi šiuo metu saugumo operacija vyksta Kaišiadoryse, Gedimino gatvės 117 name, kur įsteigti saugumo konspiraciniai butai, paimti iš kaimynų, iš kurių kontroliuojamos mano gyvenamos patalpos, esu terorizuojamas ir kankinamas. Žvalgybinė operacija turi kelis sluoksnius, vieni iš kurių yra slapti ir neteisėti, kiti vyksta oficialiose institucijose tokiose kaip policija ir prokuratūra, kurių užduotis sukurti priedangos versiją tam, kas vyksta iš tikro. Nežinau kaip ši žvalgybinė operacija bus tęsiama, kokią krypti saugumas pasirinks: viešą skandalą su žiniasklaidos priedanga, ar būsiu išimtas tyliai. Pastaruoju atveju gali būti panaudota psichiatrinė priedanga, kad mane būtų galima izoliuoti, o uždarytą pasiimti. Tikslas yra mane išimti iš visuomenės ir išsivežti į savo nusikalstamas struktūras.

Natūralus klausimas – kuo taip dominu saugumą, kodėl tapau taikiniu. Šis klausimas iki galo man neatskleidžiamas, tačiau iš to, kas buvo paviešinta, nors tai tik fragmentai, galima sudėlioti bendrą vaizdą. Viso to branduolys siekia gana toli į praeitį, į mano vaikystę ir į valstybėje veikiančių žvalgybinių struktūrų slaptus projektus. Šiuo metu man yra 42 metai, 1990 metais, vykstant geopolitiniams kataklizmams buvo 15 metų, kitaip sakant, tuo metu buvau dar vaikas. O tai reiškia, kad dar nebuvau priimtas į sovietines suaugusių žvalgybos struktūras, o valdžiai pasikeitus – tai niekada neįvyko. Žvalgyba savo agentus ruošia nuo gimimo, su tėvų ar be tėvų sutikimo į galvą įdėdami žvalgybos agento naudojamą specialią įrangą, kurią sąlygiškai galima pavadinti psichotronine technika. Ta technika minima įvairiais pavadinimais, bet tikri pavadinimai neatskleidžiami. Tie sąlyginiai pavadinimai yra implantai, kapsulė, psichotroninis modulis, kuris komunikaciniais ryšiais surištas su centriniu žvalgybos kompiuteriu, šitaip sukuriant žvalgybinės grupės kolektyvinę sąmonę, susietą telepatiniu ryšiu. Šios technikos galimybės labai didelės, nes ji leidžia kontroliuoti visą smegenų veiklą, visas fizines ir psichines funkcijas. Su ja galima žmogui padėti, bet taip pat galima jį terorizuoti ir kankinti, jeigu žvalgas nesutinka paklusti įsakymui. Tokiu būdu žvalgas iš tikrųjų veikia kaip karinės žvalgybinės struktūros biorobotas su padidintomis ar sumažintomis galimybėmis. Valdoma šneka, mąstymas, kūnas, emocijos, galima keisti mimikas, įdėti norimą charakterio stilių, todėl žvalgai būna labai geri aktoriai, tačiau ne todėl, kad turi „talentą“ bet todėl, kad labai tiksliai imituojant charakterį valdomi kompiuteriu.

Apie 1990 metus, kai respublikoje vyko kova tarp jėgos struktūrų, kurių metu buvo grupuotės, kurios liko sovietų sąjungos pusėje, kitos perbėgo į provakarietišką perversmą, ši žvalgybinė technika buvo užgrobinėjama ir grobstoma. Lietuvai nepavyko dėl to, kad centrinis tokių žvalgų kompiuteris buvo užgrobtas nusikalstamos grupuotės, kuri užgrobė žvalgybiniam darbui ruoštus implantuotus vaikus ir vienus žudė technikos išsiėmimui, kitus pardavinėjo į ameriką ir europos valstybes, žvalgybinėms operacijoms arba mafijai. Kai kurie buvo priimti į saugumą ir tapo saugumo agentais, valstybės organizacijoje padarė karjerą. Dar viena grupė tokių vaikų tapo tragiško likimo kankiniais, su zombių technika paversti nusikaltėliais ir uždaryti visam gyvenimui ir nužudyti ar išvežti į vakarus bei paversti juodųjų operacijų žudikais-biorobotais. Tos nusikalstamos valstybę iš už užkulisių kontroliuojančios grupuotės padalinius vadinu MK brigadomis. Jos naudoja psichotroninę techniką ir vykdo operaciją, kurios priedangą daro teisėsauga ir psichiatrija. Tokių operacijų taikiniai dažnai uždaromi į kalėjimą už tiesioginiu valdymu įvykdytus nusikaltimus arba paverčiami psichiniais ligoniais ir kankinami psichiatrijos priedangoje. Žinoma, tai labai didelė valstybinė paslaptis, jeigu visuomenė apie tai žino, tai tik per priedangos versijų filtrą, kuriame tokie taikiniai vadinami nusikaltėliais, psichiniais ligoniais, žudikais arba maniakais. Tačiau visos šios priedangos yra melas, iš tikro saugumas su psichotronine technika valdo tokių žmonių smegenis ir vaidina prieš visą visuomenę išsigimėliškus spektaklius. Tokių operacijų, kurios baigėsi žmonių mirtimis Lietuvoje daug, jos turi rezonansinių nusikaltimų formą, tik visuomenė nežino visos tiesos, tie neva savarankiškai veikę nusikaltėliai yra saugumo zombiai. Tiesa žiauri, bet dar svarbiau, kad šio žiaurumo tikra priežastis yra valstybę užvaldžiusi nusikalstama grupuoti. Ji vadinama saugumu, specialieji padaliniai yra MK brigados.

Taigi esu vienos tokios saugumo operacijos centre, kuri buvo planuojama nuo 1990 metų ir vyksta praktiškai visą mano gyvenimą. Galėjau būti užverbuotas į valstybės organizacijos žvalgybą, nes turiu galvoje visą žvalgo techninę įrangą. Tačiau išsigimėliams pasirodžiau nepakankamai „gražus“, todėl buvo nuspręsta prieš visą visuomenę suvaidinti nusikaltėlio gaudymo spektaklį. Kadangi telepatiškai esu prijungtas prie žvalgybinės sistemos kompiuterio ir galima matyti mano mintis, visai Kaišiadorių agentūrai yra išdalintos ausinės, kuriose jie klausosi kaip MK brigada vykdo terorizavimą ir mano minčių klastojimą, institucijoms išdalinti prie centrinio kompiuterio prijungti terminalai, kurie turi galimybę telepatiniu ryšiu matyti mano sąmonės turinį. Tie, kas tokių prietaisų neturi, šeriami agentūrų sukurtais melais ir priedangos versijomis. Apgautas visas Kaišiadoris, kuriame policija ir prokuratūra šiuo metu vykdo priedangos operaciją ir bando mane „sugauti“, nors didžiąją laiko dalį dėl savo specialybės specifikos praleidžiu namie. Kokia Lietuvos dalis žino mano paslaptį, nežinau. Valstybės organizacija žino visa, žinojo universitetai, kuriuose studijavau, net buvo paviešinta studentams su priedangos versija, kurie irgi manipuliuojami saugumo ir universitetų vadovybės bandė mane „gaudyti“. VDU 2000-2005 m. studijavau anglų filologiją. Anglų kalbos katedrai vadovavo M. Danytė, vėliau V. Kalėdaitė, kurios irgi buvo tapusios mano „gaudytojomis“, kurios gaudė mane skleisdamos šmeižtus ir melą studentams, nachališkai kišdamosis į privatų gyvenimą, filmuodamos ir viešindamos universitete. „Gaudytoju“ buvo tapęs ir toks „istorikas“ Linas Bulota, kuris dirba saugumui ir mano studijų laikais savo fakultete buvo vienas iš studentų agentūros organizatorių. „Gaudytojų“ buvo ir daugiau – tokios feminizmo „šulės“ kaip I. Raigaišienė,  Raškausikienė ir visa anglų filologijos katedros feminisčių chebrytė. Nežinau,  gal šita VDU šaika mane „gaudo“ iki šiol, ar perleido reikalą saugumui, policijai bei prokuratūrai.

Noriu paminėti dar vieną agentūros žiurkę iš ankstesnių laikų, kuomet dar buvau moksleivis ir gyvenau Kaišiadoryse. Tai agentas Evaldas Sadauskas, kuris baigė Kauno medicinos universitetą, Doktorantūrą Danijos Aarhuso universitete, ir paskutinėmis žiniomis šiuo metu pasiplovęs iš Lietuvos dirba Švedijoje gydytoju. Tai nereiškia, kad nėra saugumo žiurkė, bet jo darbo barai persikėlė į Europos teritoriją. Tikslių duomenų nežinau, bet jis gali taip pat būti panašus į mane, bet dėka savo tėvų ryšių, Kaišiadorių agentūros lyderės motinos ir kalėjimo prižiūrėtojo tėvo, buvo išrinktas daryti karjerą. Iš pradžių dirbo agento darbą Lietuvoje Kaune, po to pasikėlė į aukštesnį lygmenį. Reikia paminėti, kad visą gyvenimą žinojo mano „paslaptį“, kuri tuo metu nuo manęs buvo slepiama, bet apsimetinėjo draugeliu. Mano studijų metu Vilniaus universitete buvo toks studentas Edgaras Platelis, Kornelijaus Platelio sūnus. Šis studenčiokas tuo metu buvo konservatorių agentas, kuris buvo patalpintas į mano grupę universitete apsimetinėjimui draugu mano veiklos stebėjimui studijų universitete metu. Studentams taip pat buvo paviešinta „kas aš esu“ ir jie buvo naudojami šmeižtui, persekiojimui, patyčioms ir privataus gyvenimo viešinimui, tiek universiteto agentūrai, tiek neagentūriniams studentams.

Saugumo Mk brigada tiesiogiai komunikuoti su manimi pradėjo 2003 m., vadinasi priedangos operacija, kai iš vienos pusės mane valdo žvalgyba, o iš kitos pusės gaudo policija, vyksta jau 15 metų. Šie metai buvo sunkūs, dėl apribotų galimybių negalėjau įsitvirtinti gyvenime, sukurti šeimos ir padaryti karjerą, nes mano buvo sugalvoję kitokį gyvenimo planą. Koks tas planas bendrais bruožais jau paaiškinau. Šiuo metu 117 name prokuratūros ir policijos operatyvininkai ir žvalgybinio kompiuterio operatoriai yra suaktyvinę savo veiksmus, aktyviai iš kaimyninių butų terorizuoja su spec. įranga, vis bando mane „pagauti“. Gyvenu ketvirtame aukšte 41 bute, tos pačios laiptinės 2 aukšte yra operatyvininkų konspiracinis butas, kur renkasi agentūra stebėti kaip vyksta priedangos operacija. Lig šiol saugumo zombiai praeidavo pro mane su iššieptais snukiais ir dar nusipjaudavo, bet situacija apsisukusi visiems laikams ir šypsenos iš jų snukių dings visiems laikams, nes jų laukia ilgi metai parašos jeigu ne dar blogiau. Kaip tai įvyks pamatys patys. Užbaigdamas šį įvadinį reportažą galiu pasakyti tiek, jų operacija mušta korta, viso gyvenimo saugumo investicija į rezonansą surezonuos tokia galia, kad kiaušai išlakstys kaip tešlos gabalai.

Šia linksma gaidele ir užbaigsiu įvadinį reportažą iš saugumo žvalgybinės operacijos. Laukite tolesnių naujienų.

Darius Mockus iš Kaišiadorių. Smagaus cirko visiems. Tie kas pirko bilietus – bilietai yra į lavoninę kojomis į priekį.

Kaip kontroliuojama visuomenė

Apie tai, kaip kontroliuojama visuomenė garsiai kalbėti nepriimtina. Taip yra todėl, kad galima atsidurti šios sistemos taikiklyje, po ko ramaus gyvenimo galima nesitikėti. Žmonės ramų gyvenimą vertina, todėl renkasi geriau patylėti. Negana to, jie nepakenčia kai apie tai kalba kas nors kitas, nes į galvas įkalta mintis, kad kai kurios temos geriau turi tylėti. Tie, kas jas prakalbina – pažeidžia nustatytą tvarką. Tam nepalankūs ir įstatymai, nes tikra visuomenės kontrolės sistema saugoma valstybinės paslapties. Už valstybinės paslapties išdavimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Žmonės kurie viso šio spaudimo nebijo – kelia siaubą. Slaptose organizacijose jie nepageidaujami, nes nepatikimi ir kelia per didelį pavojų. Išduos šūdinas paslaptis!

Viso to nepabijojau. Taip pat ir to, kad galiu būti sutiktas dvokiančiu burnatrydžiu ir apmėtytas meniškai ar bukagalviškai apipavidalintomis išmatomis. Tokių „profesionalų“ kiauromis smegenimis prifarširuotos pilnos smegenų plovyklos. Saugumas su šia klounų armija kelia ne siaubą, bet juoką. Todėl iš anksto halkioniškai nusikvatojame, matydami iš pykčio įsiutusius idiotus, ir darome darbą, kurį turime daryti.

Iš karto paaiškinsiu pagrindinį terminą, kuris naudojamas kontroliuojamam vienetui visuomenėje pavadinti. Tokį vienetą vadinsime „klavu“, kuris yra teritorija aptarnaujama vietinės grupės. Šioje teritorijoje suskaičiuotos galvos, išanalizuotas planas, visi judėjimai, sekamos ryšio priemonės, net mintys. Visa tai vyksta realiu laiku, visą parą, naudojant kompiuterius, operatorius, programinę ir techninę įrangą. Kiekvienas klavas turi gyventojus, darbuotojus, keliautojus ir svečius. Visi jie juda tam tikromis trajektorijomis teritorijoje, kurios suformuoja situacijų kaitos vaizdą, o šiose situacijose gali įvykti įvairūs iš leistinų rėmų išeinantys įvykiai. Klave galima užsiimti buitimi, linksmintis, dirbti, būti prakeleiviu, tačiau tokios veikos kaip protestavimas, mitingavimas, piketavimas, įvairių grupių organizavimas – griežtai stebimas.

Kiekvienas klavas yra stebimas, renkama informacija, įvairūs duomenys. Tai daroma ir standartiniu būdu, užpildant visas teisėtas valstybės duomenų bazes, kurias sudaro visokie įvairios apskaitos ir statistikos reikmėms naudojami registrai. Taip pat yra specialios paskirties duomenų bazės, apie kurių kaupimą paprasti gyventojai nežino. Visi žino, kad bazėse yra turto apskaita, sveikatos kortelė, darbo stažas, mokesčiai. Tačiau gali nežinoti, kad pasiklausomi pokalbiai, sekamas internetas, kontroliuojamas draugų ir pažinčių ratas, verslas ir panašūs dalykai. Į šiuos registrus savanoriškai informacijos niekas neduoda. Virš stebėjimo bei sekimo yra analizės centras, kuriame dirba analitikai, ir kurie visus šiuos duomenis tvarko, daro išvadas ir teikia pasiūlymus sprendimų priėmėjams. Šie matydami bendrą situacijos vaizdą, naudodami lenteles, grafikus, schemas, priima sprendimus kaip tvarkytis vienoje ar kitoje situacijoje. Kai šitai būna nuspręsta, duodamos komandos poveikio vykdymo grupėms,  kurios gali imtis įvairių priemonių, kad pašalintų užfiksuotas nepageidaujamas situacijas. Tie poveikiai gali būti teisiniai, tai gali būti neteisėtos juodosios psichologinės operacijos.

(daugiau…)

Rinkinys „Nepaklusimo menas“

Per vasarą sudariau dar vieną savo įrašų rinkinį, kuris buvo suformatuotas kaip knyga. Šis rinkinys turi 4 dalis ir skyriai išdėstyti į logiškas tos pačios temos grupes. Kad nereikėtų gaišti laiko lankantis mano puslapyje ir ieškant straipsnių čia, galima viską parsisiųsti .pdf formatu ir skaityti savo kompiuteryje. Rinkinį pavadinau vieno iš įrašų pavadinimų „Nepaklusimo menas“. Tarp temų yra psichožvalgybos, informacinio karo, sąmonės teorijos, telepatijos, psichotronikos, antiagentūrinio darbo ir panašių temų.

Visą rinkinį galima parsisiųsti čia D. Mockus. Nepaklusimo menas. 2017

Visi kas nori padidinti savo svertų, naudojamų išbalansuoti pusiausvyrą, galią, jungiasi į susitarusias grupes, stiprina save dvasiškai (o kitus psichologiškai silpnina) ir ginkluojasi technologiškai. Tai toks pats efektyvumo skirtumas, kaip keliauti pėsčiomis ir važiuoti kur nors automobiliu.

Nesunku suprasti, kad pagrindinė organizacija, kuri valdo individų ir šeimų gyvenimą vadinama „valstybės“ organizacija. Ji yra atsakinga už viską, kas vyksta jos kontroliuojamoje teritorijoje. Yra tokia sistema, kad net „privatus sektorius“ iš tikro yra tik priedėlis prie „valstybinio sektoriaus“. Vien dėl to, kad jo per įstatymus ir mokesčius yra totaliai kontroliuojamas. Reikia neužmiršti ir to, kad į privatų sektorių žmonės ateina gavę išsilavinimą valstybės organizacijos institucijoje. Tad visi yra vieši arba slapti šios sistemos agentai (organizaciniai) arba įtakos agentai, nes skleidžia organizacijos įkaltą propagandą.

Šioje organizacijoje – tiek jos paviršiuje, tiek gelmėje – vyksta įvairūs giluminiai procesai, kur žmogus susiduria su žmogumi, interesas su interesu, ambicija su ambicija ir to išdavos yra įvairūs įvykiai, kuriuos galima suprasti tik žinant „deep state“, „deep society“ mechanizmus, įtakos grupuotes, politines jėgas ir jų užvaldytas struktūras.

Jeigu kas nors tampa persekiojimo arba susidorojimo auka, tai priežasčių reikia ieškoti šiame užkulisiniame pasaulyje. Gali tapti kokio nors organizacijos padalinio persekiojimo auka, gali tapti privataus sektoriaus konkurento auka ir taip toliau. Per šią sistemą susidorojimas vykdomas naudojant specialias priemones, kurios atitinka prieš tai išvardintus svertus. Esi silpninamas organizaciškai: per apribojimą, izoliaciją, karjeros žlugdymą. Esi silpninamas psichologiškai ir fiziškai, kad net pačiam pradėtų atrodyti, kad priešinimasis beprasmiškas arba „neteisėtas“. Ir aišku panaudojamos technologijos, kurias įprasta organizacijose vadinti nemirtinais ginklais (non-lethal-weapons).

Su nemirtinais ginklais smogiama fiziškai, per sveikatos ardymą. Ir psichologiškai, per proto užgrobimą, galimybių apribojimą, nepatrauklių savybių formavimą ir t.t. Daroma, kad tavęs niekas nesuprastų ir su niekuo nebūtų įmanoma susišnekėti. Jeigu tokį susidorojimą organizuoja valstybės organizacija, tai tam parengiamos visos tavo vietoje esančio institucijos, kad jos visos pradėtų vykdyti operaciją „Siena“. Šios operacijos esmė ta, kad jeigu kreipiesi į kokią nors instituciją, kuri priklauso tave persekiojančiai organizacijai, tai jie apsimeta, kad nieko nesupranta, nes yra gerai apmokyti aktoriai ir siunčia į susidorojimo mėsmalę. Dažniausiai tai psichiatrinė įstaiga, kurios paskirtis dar labiau diskredituoti žmogų ir pasipriešinimą nuslopinti chemiškai. Be to, po ligos ir šalutinių poveikių priedanga, galima kankinti žmogų ir fiziškai, ir dvasiškai.

Organizacijos kovoja tarpusavyje viešomis ir slaptomis kariuomenėmis, jeigu jos nepriklausomos, o savo viduje „valymai“ vyksta naudojant agentūras ir teisėsaugą. Tad jeigu esi vienas, esi individas, nepriklausantis organizacijai ir neturintis užnugario, tai turi būti pasiruošęs kovoti su gaujiniu pjudymu (gang stalking), kuriuo daugiausiai užsiima įvairūs agentūrų aktoriai, kurie apmokyti silpninti psichologiškai, panaudojant iš surinktos informacijos silpnas vietas. Turi suvokti, kad susidursi su ne vienu žmogumi, bet organizuotu veikimu, susitarus beveik per visas valstybėje esančias įstaigas. Ir tai bus psichologinis žeminimas, streso kėlimas, eliminavimas per ligas ir vaistus, kurio tikslas – palaužti dvasiškai.

Bet pagrindinis, pats naujausias metodas yra psichotroninė techniką, kuri psichologiškai smukdo ne per komunikaciją ar gyvenimo sąlygas, bet technologiškai valdant smegenis. Šios sistemos pagrindiniai komponentai yra palydovinė sekimo sistema kaip GPS, antžeminis kontrolės centras, kur surenkama visa informacija, kompiuteriai, duomenų bazės ir dirbtinis intelelektas.

Pats poveikio mechanizmas skaidomas į tokius komponentus:

a) EEG klonavimas,

b) EEG maišymas,

c) kompiuterinė ir programinė įranga, dirbtinis intelektas,

d) žemės palydovai,

e) operatoriai.

EEG klonavimas yra ne kas kita, kaip minčių skaitymas. EEG yra elektroencefalograma, kuri fiksuoja smegenų elektrinį aktyvumą, kuris gali būti atvaizduojamas kreive ant grafiko arba ši kreivė gali būti apdorota su programine įranga. „Youtube“ galima rasti smegenų aktyvumo modelių, kur matosi, kad sąmonės turinys susijęs su elektrinio aktyvumo pliūpsniais, kurie atitinkamai sukuria fotonų pliūpsnius. Kitaip sakant, smegenys veikia kaip antena, analogiška televizijos arba radijo ryšio antenoms. Į virpesių formą galima įdėti informaciją (moduliuoti) ir perdavus dideliu atstumu iššifruoti į vaizdus ir garsus. Tai daro televizorius ir radijo imtuvas.

Minčių fotonų pliūpsniai, tokie pat siųstuvo signalai, kuriuos galima surinkti ir su mikroschemomis bei programine įranga apdorojus, paversti ekrane minčių vaizdais. Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet yra analogiškų viešų technologijų, tokių kaip MRI skeneriai, kuriuose magnetiniai laukai rezonuoja su elektronais, kurie įeina į anatominę smegenų struktūrą, ir pagal šį rezonansą galima su programine įrangą sukurti smegenų anatomijos trimačius modelius nuotraukų ir filmų pavidalu. Minčių ir vaizdinių skaitymas vyksta analogiškai MRI skenavimui, tik reikia analizuoti ne anatominių dalių magnetinius rezonansus, bet minčių energetinių struktūrų rezonansus, kurie sutampa su prieš tai minėtais fotonų pliūpsniais, sukeliamais smegenų elektrinio aktyvumo.

Aišku, galvos nėra pastoviai įdėtos į MRI aparatą, bet naudojama analogiška išskirstyta sistema, kai MRI signalus surenka žemės palydovo siunčiamas spindulys ir surinkta informacija siunčiama į ant žemės esantį MRI kompiuterį, kur turima techninė įranga ir minčių 3D modelius rekonstruojanti programa. Šitaip klonuojamos EEG visiems žmonėms, ir jų mintys siunčiamos į subendrintą sekimo (surveillance) sistemą. Ten yra bendras ekranas, kuriame rekonstruoto paveiksliuko pavidalu rodomas vidinio pasaulio vaizdas surinktas iš visų 7 milijardų planetos žmonių. Ši sistema vadinama „Akis“. Dirbtinis intelektas ir programinė įranga analizuoja surinktą informaciją, nustatinėja ryšius, kaupia apie kiekvieną žmogų duomenis, kad juos ištraukus paskui sistemos pagalba jam būtų galima rodyti visokius „ženklus“, kurių, žmogus įsivaizduoja, neturėtų niekas išskyrus jį suprasti.

EEG maišymas yra analogiška sistema, tik ji naudojama ne minčių skaitymui, bet smegenų valdymui. Maišyti EEG galima su dirbtinio intelekto programa arba su operatorių EEG, kurie kuria savo sąmonėje vaizdinius, juos klonuoja į kompiuterį, o tada kompiuteris per palydovinius MAZER‘ius siunčia į konkretaus žmogaus, ar žmonių bendruomenės smegenis. Tai valstybės organizacijos sistema, bet ją galima ir išsinuomoti ir naudoti privatiems tikslams. Tačiau tai įperkama, tik labai turtingiems žmonėms arba įstaigoms, kurios turi kokių nors privačių interesų, kurie neprieštarauja visos organizacijos interesams. Praktiškai veikia du pagrindiniai tokios matricos operatoriai JAV ir Rusija. ES savo atskiros savarankiškos sistemos neturi, ji yra amerikiečių sistemos padalinys. Lietuva matricos prasme yra JAV nuosavybė.

Kad žmogus būtų šitaip pajungtas, net nebūtina į galvą dėti jokių implantų, visas poveikis vyksta distanciniu būdu. Per mikrobangų girdėjimo efektą pradeda girdėti telepatinius balsus, implantuojamos mintys, vaizdiniai, jausmai, troškimai, norai, valia. Taip pat perimamas kūno valdymas, su kuriuo gali padaryti nusikaltimą, avariją, nelaimingą atsitikimą ir t.t. Šitaip įvyksta dauguma neišaiškinamų nusikaltimų, dingimų, nuskendimų, iškritimų per langą ir pan. O tie žiaurūs nusikaltėliai, kurie išaiškinami, dažniausiai nesupranta, kad nusikaltimo darymo metu, buvo valdomi valstybės operatorių.

Kiti žmonės, kurių tiesiogiai nesunaikina, naikinami lėtai, vykdant operacijas „Šizofrenija“ ir „Siena“.

Tokių nukentėjusių žmonių su sulaužytais likimais – labai daug visame pasaulyje. Bet jie buriasi į organizacijas ir bando gintis. Organizaciškai jie stiprūs, bet jų galimybes riboja finansinė padėtis, nors psichologiškai ir dvasiškai yra labai užsigrūdinę, nes smurtą kenčia dešimtmečius. Gal kiek silpnesnė padėtis yra technologiškai, nes nesugeba suorganizuoti resursų, kad savarankiškai sukonstruotų efektyvias gynybos priemones. Tam reikia daugiau intelektualinių resursų ir atsispirti nugrybavimui į lankas, nes pirmos kartos psichotronika pagrįsta standartiniu mokslu ir čia išradinėti jokių ezoterikų nereikia.

Šios situacijos suvokimas skirstomas į tokius 5 lygius:

1 lygis – pagrindinių sąvokų supratimas (proto valdymas, psichotronika, gaujinis pjudymas, psichotronikos paveikti žmonės, nauja pasaulio tvarka, elito revoliucija, laisvė);

2 lygis – įrodymai, patentai, kaltininkai, žmogaus teisių organizacijos, pagrindiniai poveikio simptomai;

3 lygis – žmogaus sandara, psichotroninės technikos sandara, poveikio mechanizmai, klasifikacija, agento demaskavimo metodika;

4 lygis – gynybos priemonių išmanymas, psichologinės ir techninės sistemos, organizavimasis, informacinė veikla, viešinimas, žinojimo lygio kėlimas;

5 lygis – visumos supratimas: kas yra šis pasaulis, kas yra žmogus, kokia joje organizacijų vieta; antros kartos psichotronikos išmanymas, mentalizmo ir telepatijos meistriškas valdymas, gebėjimas perprogramuoti žmogaus mentalinius apvalkalus.

MK brigados operacijos schema

Dar visai neseniai MK brigadų juodosios operacijos buvo labai didelė paslaptis, kuri būdavo pridengiama įvairiomis fantastinėmis priedangos istorijomis. Psichotroninė proto užgrobimo technika buvo liaudies humoristinio folkloro tema. Tačiau laikai keičiasi, vystosi neuromokslas, nanotechnologijos, dirbtinis intelektas, ir tai, kas visai neseniai buvo tik slaptų projektų uždaro pasaulio dalis, pamažu pradeda išvysti dienos šviesą. Imkime kad ir tokią naujieną, kad Elon Musk viešai žada per ketverius metus sukurti veikiančią smegenų kompiuterio sąsają komerciniam naudojimui, taip pat ragina nebijoti implantų į smegenis, nes išsivysčius dirbtiniam intelektui, nepatobulintas žmogus bus tik kibernetinės mašinos naminis gyvūnas. Žinoma tai propaganda, tačiau ji turi labai realų pagrindą – išvystytas psichotronines technologijas, kurios po truputi atskleidinėjamos visai planetai.

Mūsų nelaimei valstybės šias technologijas seniai įsisavino ir jų pagrindu yra įkurti specialūs padaliniai, kurie yra šių technologijų operatoriai, vykdantys MK brigadų slaptas operacijas. Suprantama, kad atskleidimas daromas labai švelnus, nes jeigu atskleistų visas purvinas valstybių paslaptis – išaiškėtų daugybė nusikaltimų, padarytų prieš įvairius žmones, kurie be pagrindo buvo apipilti purvais ir nuvaryti į kapus ar pakišti po velėna. Dėl šios priežasties, valstybės, ypač silpnos, norėtų, kad visokie verslo magnatai prikąstų liežuvius, bet nieko negali padaryti, o verslininkus domina tik potencialus milžiniškas pelnas, visi svajoja sukurti monopoliją naujų technologijų pagrindu ir padaryti tai, ką kažkada padarė „Microsoft“. Viso to pajamos bus skaičiuojamos milijardais, o galbūt net trilijonais, nes kaip dabar visi pririšti prie ryšio operatorių ir kiekvieną mėnesį moka duokles, taip bus pririštos smegenys prie įvairių „debesijos“ sistemų tam, kad normaliai galėtum funkcionuoti visuomenėje ir nebūti dirbtinio intelekto naminiu gyvūnu.

Valstybė deja jau integravosi ir yra valdoma pasaulinių dirbtinio intelekto kuriamų matricų. Tolesnis darbas šitaip integruoti visą visuomenę. Kol kas tai nevieša ir tokia integracija naudojama tik juodosiose operacijose, kurių tikslas valdant smegenis su psichotronine technika taip suknisti žmogui smegenis, kad jis pradeda nesiorientuoti realybėje. Tada atsiranda ezoterinės ufologijos, mistika, dvasiniai pakilimai ir panašūs dalykai. Chenelingas yra toks integracijos panaudojimo pavyzdys, kur telepatiją naudojantys MK brigadų operatoriai apsimeta „pakylėtosiomis būtybėmis“ ir transliuoja žmogui per kompiuterio smegenų sąsają savo ezoterinius perdavimus. Kitas variantas, kai MK brigados naudoja psichiatrijos priedangą ir apsimeta, kad šitaip kontroliuojamas žmogus yra psichinis ligonis, vienaip ar kitaip – neadekvatus. Toks šitų technologijų panaudojimas tik parodo, kad valstybes užvaldė visiškų silpnapročių gaujos, kurios veikia pagal beždžionės su granata logiką.

(daugiau…)

MK brigados įveikimas per analizę

Psichotroninio terorizavimo metu MK brigados naudoja įvairias gudrybes, kurias būtina žinoti norint nepapulti į spąstus. Viena jų – vadinamasis psichologinis atpalaidavimas, kurio metu bando patekti į patikimų žmonių ratą, kuriame santykiai būna mažiau formalūs ir daugiau atviri. Tai daroma tam, kad būtų galima surinkti dominančią informaciją ir tada, pasitraukus, – tą informaciją panaudoti prieš žmogų. Dėl šios priežasties siekiama tapti draugais, meilužiais ir pan. Tai daro agentas-aktorius gerai žinantis psichologiją ir išmanantis apsimetinėjimo bei vaidybos technikas. Būna naudojama surinkta psichologinio profilio ir kita asmeninė informacija, kuri būna kruopščiai išanalizuota ir pagal ją sukurtas operacijos modelis.

Vienas būdas save vaizduoti idealu to žmogaus akyse, norų išsipildymu arba geru pasiūlymu. Norint suprasti kaip kai kurie metodai suveikia, reikia žinoti realybės ir nerealybės principus. Dėsnis yra toks, kad tikrame pasaulyje tikrovė nėra norų atspindys, tarp jų visada yra skirtumas ir prieštaravimas. Nerealybės principas yra visų norų ir troškimų realizavimo pasiūlos principas. Toks pavyzdžiui būna ekranų pasaulyje. Tai žinant ir suvokiant – kad kiekvienas trokšta, jog pasaulis būtų jų norų ir troškimų atspindys – siekiama, pasinaudojant šiuo metodu, tapti „idealu“ arba „geru pasiūlymu“. Tai yra, aktorius visada būna tokios pasiūlinės tikrovės manipuliatorius, bet to tikslas yra patekti į vidinį ratą arba įvilioti į spąstus. Vienintelis apsaugos būdas yra kontroliuoti ar tikrovėje nevyksta manipuliacijos pagal nerealybės, ekranų pasaulio principus. Visada turi būti griežtas skirtumas tarp to, ko aš noriu ir kaip yra iš tikro.

Viliojimas į spąstus – taip pat turi įvairias technikas, kurias galima apibendrinti tokiu debesimi, kur yra minusu pažymėta dalis, mažytė pliuso dalis ir taikinys, kuriam rodomas šis pliusas tam, kad būtų galima įtraukti į paruoštą didelį minusą, pagal apgaulės tikslus. Minusas visada yra tikras planas, kurio tikslas susidoroti su žmogumi, tačiau tikras planas slepiamas, jo niekas neturi žinoti. Vietoj to siūlomas mažytis pliusas, kas nors priimtino ir patrauklaus arba bandoma sužaisti kokiomis nors emocijomis, tokiomis kaip gailestis, kaltė ir pan. Žmogui užkibus ant kabliuko, spąstai užsidaro ir parodomas viso žaidimo tikras tikslas, kuris taikiniui būna ne toks gražus, tačiau apvyniotam aplink pirštą žmogui išsprūsti iš spąstų būną neįmanoma. Todėl jeigu kas nors labai gražiai elgiasi, rodo pagarba, siekia atrodyti geru draugu, papulti į uždarą draugų ratą, duoda nerealiai patrauklius pasiūlymus – reikia būti labai atsargiam, nes šis mažytis pliusas gali slėpti labai didelį minusą.

(daugiau…)

Šiek tiek naujienų rezervatui

Amfiteatro vaizdinys valdymo modelyje naudojant rezervatų sistemą

Visuomenių valdymui aprašyti gerai tinka rezervato sąvoka, kuri yra amfiteatro konstrukcijos scena kaip pagrindinė vieta, kurioje vyksta vaidinimai ir spektakliai. Scena yra apačioje apskritimo formos plotas, o aplinkui išsidėstę į viršų kylančių suolų arba pakopų, skirtų stovėjimui ar sėdėjimui sistema. Tai yra stebėtojų, žiūrovų hierarchinio išdėstymo principas – kuo ant aukštesnės pakopos esi, tuo turi aukštesnį rangą ir didesnes teises spręsti spektaklio scenarijų peripetijas. Tai reiškia, kad scenoje arba rezervate gyvenantys žmonės įsivaizduoja, kad tai pasaulis ir gyvenimas, o iš tikro tai tik spektaklis šį gyvenimą stebintiems žiūrovams. Rezervatas visas valdomas psichotroniškai, tad išeiti iš šios zonos – neįmanoma.

Visas pasaulis yra tokių rezervatų sistema. Tarp rezervatų ryšiai yra tik viename horizontaliame lygyje. Įmanoma gavus leidimą, persikelti iš vieno rezervato, į kitą, iš vieno spektaklio į kitą. Tačiau kitame rezervate būsi tokio pat rango, tik gali pakliūti į geresnį arba blogesnį spektaklį. Geresnio gyvenimo nėra niekur, nes visur uždavinys tėra linksminti, teikti naudą. Gyvenimas kiaurai peršviečiamas, nėra jokių paslapčių, jokių laisva valia pasirinktų gyvenimo planų.

Įdomiausi žiūrovams spektakliai yra tragedijos ir siaubo vaidinimai. Dėl šios priežasties visuose rezervatuose klesti nusikaltimai, kurie yra organizuojami rezervato valdytojų. Geriausia pramoga laikoma vadinamieji „nusileidimai“, kai iš aukštesnių pasaulių nusileidžia apsimetėliai, sužaidžia savo žaidimą, suvaidina savo vaidmenį ir grįžta į savo pasaulį. Jeigu tas žaidimas yra nusikaltimas, už jį atsako išsirinkti atpirkimo ožiai, kuriems užkariama visa kaltės kančia už tai, ką padarė kiti.

Rezervatas valdomas dirbtinio intelekto sukurtos matricos, kurioje programuojami visi žmonės, o jeigu kas nors turi laisvą valią, tai yra tik laisvos valios žaidimų dalis. Nėra jokios ekonomikos, nėra jokio mokslo, nėra jokios istorijos, nėra jokių žinių, nei ezoterinių, nei egzoterinių.

(daugiau…)

Kaip grūdinamas plienas

Tardymo lervoms prilipus prie sąmonės, pagrindinis jų siekis yra pavogti dėmesį ir įjungti minčių grandinę, kurios tikslas ištraukti kuo daugiau žodžių. Kad žmogaus minčių grandinė neprarastų dėmesio, turi būti išsirinkta veikianti tema ir turi būti pastoviai pakurstoma minčių energija. Tuo tarpu operatoriai kompiuteriuose įrašinėja visą smegenų veiklą ir renka tuščią tekstą. Tokioje situacijoje, kuri pastoviai provokuojama, galima patarti gaminti kuo mažiau teksto, nes žodis yra pagrindas, ant kurio galima atsistoti, ir jais remiantis metodiškai artėti prie siekiamo tikslo. Žmogaus ir lervų tikslai visada būna priešingi, tad jeigu leidi lervoms artėti prie jų tikslo – vis labiau tolsti nuo savo tikslo. Lervos visada suinteresuotos, kad mąstyme būtų kuo daugiau proceso, o lervų auka – priešingai, tuo nesuinteresuota.

Kaip padaryti, kad proceso būtų kuo mažiau, jau aiškinau kituose įrašuose apie tardymo lervų metodus. Čia kai ką priminsiu, kai ką išplėsiu, o kai ką papildysiu. Pagrindinė priemonė – jau minėtas perspektyvos suišorinimas. Jeigu įsivaizduoji, kad sėdi su lervomis akis į akį už stalo, tai turi atsistoti lervoms už nugarų ir žiūrėti į jas į išorės. Gali net pamėginti įlysti joms į galvas, schematizuodamas visas provokacines taktikas. Kitas būdas – lervas vaizduoti kaip prie kompiuterių sėdinčius operatorius, kurių monitoriuose atidaryti programų langai, kuriuose rodomas išorinės ir vidinės sąmonės turinys, mintys, smegenų veikla, fiziologinės reakcijos ir t.t. Reikia įsivaizduoti, kad pats taip pat stebi savo mintis ekrane ir reaguoji į jas kaip operatoriai šnekantys į mikrofoną ir provokuojantys tavo vidines reakcijas, kurias iš karto iššifruoja psichotroninis kompiuteris.

Kiekvieną kartą kai operatorius ekrane pamato tavo mintį, kuri suaugusi su dėmesio centru, jis reaguoja bandydamas savo replika, komentaru į tą mintį įlysti. Tada gali pasielgti dviem būdais: arba reaguoji ir vystai dialogą, kurį lerva bando ištęsti kuo ilgiau, arba dėmesio kvadratą iškeli į išorę ir nuo tos minties atsitapatini. Atsitapatinęs turi tapti išoriniu stebėtoju ir generuoji naują mintį apie situaciją stebimą iš išorės. Tada operatorius vėl bando savo komentaru arba provokacija į tavo naują mintį įlysti ir sukurti dialoginę grandinėlę. Tokiu atveju reikia daryti tą patį, ką ir prieš tai: savo dėmesį vėl iškeli į išorę, atsitapatini nuo savo minties ir nekuri jokios minčių sekos išprovokuota tema. Suprantama, kad tai gali varginti, nes lervos puola be atvangos, neduodamos pailsėti ir be pertraukų. Tokiu atveju gali naudoti bangavimo taktiką, kai įtampą tai padidini, koncentruotai atmušinėdamas atakas, tai leidiesi į beprasmes minčių grandines, kurios iš esmės nekeičia jokios situacijos. Tik reikia išlaikyti šaltus nervus ir nepasiduoti emocijoms, nes atkaklaus lindimo tikslas toks ir gali būti – privesti kantrybę prie ribos, priversti pasiduoti akliems pykčio impulsams. Tai lervoms būna maloniausia, tuo tarpu patartina lervoms malonumus maksimaliai apriboti, kad joms būtų dietos ir celibato režimas. Bet tai gali būti ir pavojinga, nes tada lervos pasidaro labai agresyvios. Kita vertus, būdamos agresyvios jos gali prarasti budrumą. Tai būna saldžiausios akimirkos, kai gali smogti lervoms į patį centrinį šūdų mazgą.

(daugiau…)

Inkvizicija europoje

Verta prisiminti. Rašyta 2009-04-06

Kankinimus pateisinančios racionalizacijos, kuriomis bandoma nuo savęs ir kitų paslėpti išsigimėlišką tokio elgesio prigimtį, turi daug pavidalų – nuo hedonistinio sadistinio mėgavimosi kito žmogaus kančia, patiriant iškreiptą malonumą (tokių sąmonės mutacijų taip pat pasitaiko) iki racionalizuoto, “protingo” principo “tikslas pateisina priemones”, manant, kad jeigu tikslui pasiekti reikia, galima naudoti kokias tik nori priemones, tarp kurių yra ir žmogaus kankinimas.

Hedonistinio sadizmo viena rūšis, kai vaizduotėje piešiamas nesutaikomas egzistencinis priešas kaip tariamo blogio įsikūnijimas, su kuriuo galima elgtis kaip patinka, netgi išsityčioti matant jo kančią ir bejėgiškumą ir pajausti savo beribę galią, nekalbant jau apie paprastą mėgavimąsi niekuo dėto žmogaus kančia, vien savo malonumui, jei reikia nuimant nuo savo galvos ragus ir uždedant juos aukai.

“Protingas” sadizmas vadovaujasi “protu”, racionaliais išprotavimai ir žmogaus, jo silpnų vietų, pažinimu, kai reikia valdyti ir nugalėti, o skausmas ir kančia yra, matyt, pati silpniausia žmogaus vieta. Niekas nenori patirti skausmo ir dažnai atsisako visko, kad tik jo išvengtų ir atiduoda sadistui pergalę, jei tai kovos situacija.

Matome, kad hedonistai yra savo iškreiptos prigimties nelaisvėje, o racionalistai – ideologijos ir aplinkybių aukos. Trumpai tariant yra daugybė tokių kaukių – nuo “sadistui patinka” iki “taip reikia” – kurių vardijimas nėra šio įrašo, kuriame pabandysime pažvelgti į valstybės sadistinių priemonių naudojimo ideologinius kontūrus, tikslas. Skausmas ir kančia yra realūs. Tai yra intensyviausia realybė, kokią tik žmogus gali patirti, nors tai patiriama tik išimtinėmis sąlygomis, kovojant dėl fizinio išlikimo. Kai tai “natūrali” kova, ribinėse situacijos su mirtimi, skausmas yra palyginti neilgai trunkanti būsena, nuo kurios išvaduoja mirtis. Tai yra natūralus skausmas, jis retai kada peržengia ribą, o jeigu peržengia, įsijungia sąmonės apsaugos.

Tačiau kankinimo ir kančios technologijos šią būseną gali pratęsti iki begalybės, kai reikia dėl vienos ar kitos priežasties: sadistui pajausti savo galią, patenkinti išsigimėlišką įgeidį, pavyzdžiui, atkeršyti, arba pasiekti savo tikslą. Per visą istoriją valstybių ir organizacijų buvo naudojami inkviziciniai metodai, ir tai parodo du dalykus: žmogaus moralinę degradaciją ir kankinimų efektyvumą.

Mūsų dienomis situacija yra labai dviprasmiška, kai viena vertus kankinimai yra oficialiai draudžiami, bet realiai vis tiek naudojami, taip pat ir Lietuvoje. Spektaklis vaidinamas, tad norint naudoti kankinimus reikalingos gudrybės. Jos yra nesudėtingos: nuo paprastos visuomenės izoliacijos nuo realių įvykių, naudojant propagandą, iki technologinių, kai skausmas sukeliamas pačiame žmogaus centre, smegenyse, naudojant psichotroninę techniką, nepaliekant jokių išorinių fizinių pėdsakų ant kūno, kad žmogus žalojamas.

Skausmas yra realus ir nepakeliamas. Ir valstybė, ypač teisėsauga, jį linkusi naudoti pasiekti savo tikslui, nes skausmas valdo žmogų, žmogus stipraus skausmo ilgai iškęsti negali, tad kas valdo skausmą, gali valdyti ir žmogų. Skausmas yra ne kas kita, kaip žmogaus valdymo priemonė. O šiais laikais labiausiai apie valdžią svajoja valstybės organizacija ir valdžios pamišėliai.

Žmogaus teisių miražas sklaidosi ir kankinimų draudimas pasirodo besanti tuščia retorika. Barbarai sugrįžta, o gal jie net nebuvo niekur išnykę. Rytuose nebuvo tikrai. Bet ar įmanoma patikėti, kad tie patys barbarai, nesibodintys mėgautis savo žiaurumu, sugrįžta ir į vakarus? Belieka įsteigti Europoje inkvizicijos ministeriją ir legalizuotis galutinai, nes to kas vyksta vis tiek nepaslėps joks spektaklis. Žmonės sužinos viską.

Kas vyksta Lietuvoje. Susidorojama su žmonėmis, fabrikuojamos bylos, nesibodima net naudoti kankinimus, kai reikia rezultatui. Priedangos paprastos – tai informacinė izoliacija ir iliuzijų rezervato bei spektaklio palaikymas, kad nesužinotų visuomenė. Sau apgauti naudojama ideologija ir racionalizacijos, apie kurias jau kalbėjome. Vienu žodžiu valstybės ir jos organizacijų monstrum in animo klesti ir tarpsta, o mūsų negelbsti jokie įstatymai.

Inkvizicijos kablys kaip valdžios simbolis Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Ar žmonės pabūgs jo, ar sugebės deramai atsakyti? Tai parodys netolima ateitis, nes “nemirtinais” kankinimo ginklais apginkluojami visų pasaulio rezervatų aktoriai.

Sistemos haliucinacijos ir grožybės

Verta prisiminti. Rašyta 2011-02-25

>>>

idiots

Sistema, visuomenė ir žmogus

Gali atrodyti, kad kuomet fabrikuojama byla, žmogus turi reikalą tik su įsigalėjusia nusikalstama sistema, kuriai įstatymas ne teisingumo garantas, bet susidorojimo priemonė. Negana to, gali atrodyti, kad žmogus akis į akį susiduria tik su sistemos tam tikru padaliniu, kuris veikia izoliuotai, o ne platesniame kontekste ir platesnėje aplinkoje. Bet šių iliuzijų reikėtų atsisakyti, nes jos neleidžia suprasti realios situacijos.

Kai žmogus persekiojamas, jis susiduria su visa sistema ir šiame persekiojime savo vaidmenį atlieka visuomenė, nors tas vaidmuo dažniausiai būna statiškas ir manipuliuojamas sistemos. Visuomenė, net nenoromis, dalyvauja persekiojime ir tampa savotiškais sistemos įkaitais, nes tuomet kai persekioja nusikalstama valstybės organizacija, visuomenė tampa nusikaltimų bendrininkais, jeigu neduoda sistemai deramo atsako.

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių sistema gali persekioti, teisingumą naudodama tik kaip priedangą, kaip patogią ideologiją ir matricą. Kai kurios priežastys, galbūt net pagrindinės, yra neakivaizdžios, tokios apie kurias didžioji visuomenės dalis net nenutuokia. Tiesiogiai nesusidūrus, sunku pasakyti, kiek sistemoje charakterio patologijos, ideologijos, strategijos, strateginių tikslų ir planų, kurie sąlygoja jos kasdienę veikseną [nuo fašistinės ideologijos, tokios kaip eugenika ir socialinė inžinerija iki charakterio patologijos] Kažkoks momentas užkliūva ir žmogus tampa persekiojimo auka.

Kadangi sistema nenori visuomenei atskleisti visų savo kortų, reikalingas spektaklis ir dažnai tai būna teisinis spektaklis, kuris visuomenės akyse turi legitimuotumo [teisėtumo] aureolę. Šitaip visuomenė apakinta ir apkvailinta, tampa sistemos įrankiu ir žmogui nėra kur trauktis. Yra daug išeičių, bet laimingai pabaigai reikia beveik neįmanomo stebuklo.

(daugiau…)