Reportažas iš žvalgybinės operacijos. Navozo gauja valstybėje (8)

Paaiškinus žvalgybų karo pačią naujausią situaciją, tai, kas gresia peržengus raudonas linijas, galima visuomenei aiškiau išdėlioti pagrindinius žaidėjus. Tai ne bus visi žaidėjai ir netgi ne tikromis pavardėmis, greičiau išsidėstymas pateiktas pagal vietinę situaciją.

Istorijos esmė ta, kad prieš 30 metų civilinės gynybos teritoriniame štabe, Kaišiadoryse, buvo užgrobtas šios sistemos centrinis kompiuteris, su kuriuo yra surištas mano galvoje esantis modulis. Šią situaciją buvo bandoma išnaudoti ir teritorinės gynybos draugovių pramogai, organizuojant persekiojimo ir tyčiojimosi operaciją, tam, kad galutinai būtų galima su manimi susidoroti, ir pasiėmus modulį, užvaldyti kompiuterį. Tas modulis iš esmės yra žvalgo įranga, su kuria žvalgai dirba savo teritorinės gynybos sistemoje.

Į laukiamą modulį yra pretendentai, kurie nori Lietuvai priklausiantį kompiuterį išsivežti į Ameriką ir ten daryti karjerą draugovinėje sistemoje. Kiek išsiaiškinau, šis perversmas buvo įvykdytas grupuotės, turėjusios ryšius su KGB Kaišiadoryse, kurią vadinu Navozo grupuote. Pagrindinis veikėjas, kuris užgrobė teritorinės gynybos kompiuterį yra V. S. pravarde Navozas. Šiuo metu jis kontroliuoja visą teritorinių gynybų kompiuterių psichotroninę sistemą, ir vykdo savo sadistines operacijas. Šią grupuotę anksčiau vadinau MK brigadomis.

Į galvą man modulis buvo įdėtas kai buvau vaikas, be jokio mano atsiklausimo, dabar sužlugdę gyvenimą nori mane paaukoti dėl savo asmeninių karjerų Amerikoje. Navozo grupuotė yra banditų gauja, užvaldžiusi spec. tarnybas ir visą valstybę, kuri bandė atsakomybę už su teritorinės gynybos sistema padarytus nusikaltimus prisiūti man. Tačiau tai yra šmeižtas ir niekingas melas.

Tačiau ši kompiuterių sistema nėra visa sistema, nes moduliai sujungti tiesiogiai per peravimo stotis esančias orbitoje, sujungiant teritorinę gynybą su visa planetą juosiančia teritorijų sistemą. V. S. pravarde Navozas pretenduojantis į mano vietą, kirviu grasindamas teritorinių gynybų tinklui, skleisdamas bendruomenėse dezinformaciją, su savo banditų gauja bando užgrobti modulį ir įsibrauti į sistemą, už ką bus griežtai nubaustas, peržengus išvardintas raudonas linijas.

Jeigu valstybėje susiklostytų koks nors ČP tai už tai bus atsakinga Navozo gauja, kurią teks tramdyti jėgos priemonėmis. Tačiau tos priemonės nukreiptos tik prieš draugoves, tarnaujančias ar užvaldytas Navozo gaujos.

Ta proga noriu pridurti, kad visi vadinamieji targeted individuals, arba žmonės taikiniai, persekiojimo aukos, yra integruoti į teritorinės gynybos kontrolės kompiuterių tinklą, ir juos, su valstybės ir psichiatrijos priedanga kankina vietinės teritorinės gynybos draugovės. Ši sistema integruota į Amerikos ir Europos draugovinę sistemą, kuri turi savo interneto tinklą, kur tiesioginėse transliacijos transliuojami įvykiai iš draugovių vykdomų operacijų. Filmuojami butai, vykdomi nusikaltimai, kurie stebimi pramogai draugoviniuose tinkluose.

Aš taip pat šitaip buvau transliuojamas, klastojant  įrašus su hologramine televizija ir dirbtiniu intelektu sukuriama kompiuterine grafika.

Reportažo pabaiga.

Reportažas iš žvalgybinės operacijos. Raudonos linijos (7)

Nuo paskutinio reportažo praėjo beveik metai laiko, bet situacija iš esmės nepasikeitusi: turiu gyventi apsiausties sąlygomis, kontroliuojamas žvalgybinių institucijų, kurios visą gyvenimą ruošia su manimi susidorojimą, bandydami užbaigti ir įteisinti perversmą, kuris įvyko žvalgybinėse institucijose prieš 30 metų. Visų valstybių teritorinėse gynybose veikia SKAV PŽ daliniai, kurie užsiima teritorijų administravimu psichožvalgybinėmis priemonėmis. Yra centrinis sistemos kompiuteris ir žmonės, kurie su juo integruoti per galvose nešiojamus modulius. Šie moduliai sukuria sąmonių kolektyvo telepatinio ryšio sistemą, kurioje į galvą gaunama darbui reikalinga žvalgybinė informacija.

Prieš 30 metų buvo bandoma šią sistemą užgrobti, perimant Lietuvą valdantį kompiuterį, ir nulaužiant modulių tinklą, kurie su šiuo kompiuteriu sujungti. Vienu iš šios operacijos taikinių tapau aš, nes turiu savo galvoje tokį modulį ir esu integruotas į sistemą, nors prieš 30 metų buvau tik 15 metų amžiaus. Buvau implantuotas Amerikos žvalgybos technika, kuri ir siekia šio SKAV PŽ dalinio kontrolės, kam reikia, kad aš pasakyčiau kodus ir įjungčiau modulį, kurį paskui mane nužudžius bus galima pasiimti.

Tačiau operacija buvo organizuojama su priedanga, bandant inscenizuoti kriminalinio nusikaltėlio persekiojimą, skleidžiant šmeižtus, fabrikuojant įrodymus ir klastojant bylą. Bandyta pavaizduoti mane psichiniu ligoniu, nors tai, ką jie vadina „liga“ yra žvalgybinės įrangos telepatinis ryšys – mano komunikacija su daliniu kuriam priklausau, ir terorizavimo technika, su kuria CŽV vykdo psichologinę operaciją.

Visus šiuos 30 metų kompiuteris buvo Lietuvos mafijos ir Amerikos žvalgybos rankose, ir už nusikaltimus, kurie buvo padaryti su kompiuteriu SKAV PŽD neatsako, atsakomybė yra Amerikos žvalgybos.

Šį reportažą rašau kaip perspėjimą, nes nustatytos tam tikros raudonos linijos, kurių peržengimas reiškia karą. Scenarijai tokie: jeigu manęs neliečia, neinscenizuoja mirties, neklastoja bylos, kompiuteris Amerikos rankose veiks iki mano mirties dar 15 metų. Paskui bus išimtas iš sistemos ir sunaikintas. Bylos klastojimo atveju, ir mirties atveju, su priedanga ar be, prasideda karinė baudžiamoji operacija, skirta patraukti atsakomybėn visas su nužudymu susijusias valdžias ir grupuotes. Neišsisuks niekas, nei vietinė draugovė, nei policija, nei prokuratūrą, nei viešosios institucijos, po kurių priedanga veikė žvalgybos operacija, pačios žvalgybos, ir valdžios struktūros.

Kitais žodžiais tariant, peržengus raudonas linijas laukia žvalgybų karas, iki pat karinių dalinių panaudojimo. Taikiniai yra tik valdžia ir jokiu būdu nėra nesusiję gyventojai. Nors įmanomos provokacijos informacinio karo tikslais.

Neišgelbės CŽV ir NATO, nes turite reikalą su daug kartų technologiškai pažangesne žvalgybine institucija, kuri turi priemones vykdyti plataus masto psichotroninį karą. O tiems kas su operacija susiję tiesiogiai, ruoškitės patalyne lavoninių stalčiams.

Perspėjamasis smūgis bus į žvalgybų ryšio priemonių tinklą.

Nenustebkite virš Vilniaus pamatę tai. Reportažo pabaiga.

Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (5)

Šie metai yra 15-ti saugumo operacijos prieš mane metai – gražus skaičius, gražus jubiliejus. Tokia ilga trukmė reikalauja paaiškinimų, nes gali atrodyti, kad operaciją tiek metų vykdyti nelogiška – nedovanotinas resursų švaistymas kažkieno kaprizui patenkinti. Tačiau suprantant metodus, kuriuos naudoja valstybė, tai nėra taip neįtikėtina. Tai yra būdas, kuriuo vašėjai, pasitelkdami savo organizuotas jėgos struktūras, draugovines sistemas užsimaskavusias visuomenėje, žudo žmones. Jie to nedaro vienu dideliu nusikaltimu, vienu įvykiu, kad į savo sąskaitą neįsirašytų lavono ir nenuskambėtų visuomenėje kaip rezonansinis įvykis, jie tai daro vadinamuoju mikroveikų metodu.

monsterŠis metodas iš pažiūros gali atrodyti labai gudrus ir gerai užmaskuojantis vykdomą nusikaltimą, tačiau gerai žinant principą, tokį nusikaltimą išaiškinti labai paprasta. Mikroveikų metodo esmė ta, kad nusikalstama veika skaidoma į daugybę smulkių mikroveikų, kurios išdėstomos į labai ilgą laikotarpį, tam kad nebūtų galima už tų smulkių įvykėlių įžiūrėti didelio nusikaltimo. Kai viskas būna sukrauta į vieną įvykį, situacija būna akivaizdi, matosi kad padarytas žiaurus nusikaltimas. Tačiau kai daromos mikroveikos, paėmus įvykėlius atskirai ir nesujungus į visumą, net nebūna įmanoma įžiūrėti nusikaltimo sudėties. Vadinasi padarai vieną mikroveiką, suduodi žmogui nedidelį smūgį, šiek tiek palauki kol praeis laiko, darai kitą mikroveiką ir taip po truputį žmogų stumi į gyvenimo paraštes, kol iš žmogaus nieko nelieka. Aplinkiniams atrodo, kad žmogus degraduoja savaime, dėl „savo kaltės“. Neva tai tipiškas „nevykėlis“, kuris sužlugdo pats save. Tiesa dažnai ne visai tokia.

Kaip tos mikroveikos gali atrodyti. Pirmiausia, reikia suvokti, kad vašėjams nebūtina žmogų nužudyti fiziškai, kad jis būtų socialinis lavonas. Nužudoma sėkminga karjera, socialinis statusas, geras vardas, reputacija, sveikata. Tokiu atveju tikslas yra prie ribos žmogų stumti iš lėto siaurinant pagrindą, ant kurio pastatytas žmogaus gyvenimas. Tas pagrindas yra finansinis – užsuki visus kranelius ir žmogus „eina pasikarti“, nes nelieka jokių išgyvenimo galimybių. Vienus taip sutvarkytus laiko už pavadėlio ir išnaudoja, tuos, kurie nesutinka paklusti net tokiems grasinimams – stumia prie ribos iki galo. Lavonu gali paversti padarydami prasigėrusiu bomžu, kurio gyvenimas kabo ant plauko ir nukirpti jį imituojant kokį nors nelaimingą atsitikimą, labai paprasta.

Nužudymo mikroveikomis gudrybė ta, kad naudojant tokį metodą žmogaus žlugimą ir galutinę mirtį dokumentuose galima apiforminti ne kaip nusikalstamą veiką, kurią valstybė įsirašo į savo lavonų sąrašą, bet kaip natūralų procesą, kuris nekelia paviršutiniškai tikrinantiems žmonėms jokių įtarimų. Šitaip vašėjai, būdami žmogžudžiai, sugeba išsisukti nuo bausmės ir netgi išvengia visuotinės paniekos, nes tiems, kas žino paslaptis, „tik vaidenasi“, kad vyksta nusikaltimas. Retas kuris aukšto rango vašėjas, prieinantis prie žvalgybinės psichotroninės sistemos, savo biografijoje neturi kelių dešimčių šitaip sunaikintų žmonių kryžių.

Šitas metodas gali turėti ir klasikinį pavidalą, kai nenaudojama jokia spec. įranga tik elementarūs svertai, kuriais disponuoja valstybė. Gali sugadinti reputaciją, sužlugdyti verslą, išmesti iš darbo, uždaryti duris visoms įmanomoms karjeroms, kirsti per sveikatą, suklastoti bylą ir padaryti nusikaltėliu, grasinti artimiesiems tuo pačiu, jeigu pavyzdžiui turi šeimą ir pan. Bet yra ir daug žiauresnis metodas, kai šitoks žudymas vykdomas su psichotronine technika, kurios pagalba žmogus integruojamas į sąmonės zombinimo kompiuterius ir žmogaus gyvenimas griaunamas valdant smegenis.

Tas grupuotes, kurios užsiima tokiais projektais, vadinu MK brigadomis, kurios yra saugumo struktūrinis organizacinis vienetas. MK brigados greituoju režimu veikia labai retai, dažniau užsisėda ant žmogaus dešimtmečiams, kad mikroveikų metodu be įtarimo galėtų pašalinti žmogų iš visuomenės. Standartiniai variantai yra padaryti žmogų psichiniu ligoniu ir uždaryti psichiatrinėje arba su tiesioginiu smegenų valdymu paversti nusikaltėliu ir savo vergu visam gyvenimui. Vadinasi daug tokių mikroveikomis vašėjų nužudytų žmonių gyvena psichiatrinėse ir kalėjimuose, kur žmogaus statusas yra nulinis, jis nėra laikomas visaverčiu žmogumi ir jį bet kada specialiais medicininiais metodais galima likviduoti, pavaizduojant nužudymą kaip natūralią mirtį.

Tokia susidorojimo sistema veikia visose bendruomenėse ir žemiausia jos grandis yra draugovininkai, kurie užsiima duomenų apie žmones rinkimu ir kontrole. Butuose yra filmavimo kameros ir pasiklausymo sistemos, sekamas interneto ryšys, telefonas, mašinos judėjimai, ryšiai su žmonėmis, privataus gyvenimo paslaptys. Vienu žodžiu viskas, ką galima panaudoti žmogaus apjuodinimui ir sunaikinimui. Draugovinės sistemos išsidėsčiusios daugiabučių butuose ir gyvenamuosiuose namuose, kuriuose yra filmavimo kamerų stebėjimo monitoriai, sekantys žmonių gyvenimus, o centriniai serveriai būna policijos ir žvalgybinėse struktūrose, iš kurio galima prisijungti prie bet kokių terminalų naudojant slaptą interneto ryšį, kuris yra atskiras nuo liaudies interneto tinklo.

Tai be abejo tik dalis to, kas daroma, nes šitaip prie filmavimo sistemų prijungti ne tik butai ir kiemai, bet ir žmonių smegenys ir psichotroninės technikos pagalba galima programuoti smegenų darbą: uždėti skausmą, nuovargį, mąstymo lobotomiją, nutildyti per šnekos centro blokavimą ir t.t. Žmogus negali normaliai funkcionuoti visuomenėje, praranda darbus, žlunga karjeros, apleidžia sėkmė, dėl draugovininkų šmeižto nusisuka žmonės, atsiduriama socialinėje izoliacijoje, skurde ir varge. Galima užprogramuoti alkoholizmą, narkomaniją ir net imituoti savižudybę per tiesioginį smegenų valdymą. Visuomenė šitų paslapčių nežino ir nesupranta kas pasidarė su žmogumi, kodėl jis pasidarė toks neadekvatus, sunkiai pakenčiamas. Deja, ir vašėjų nusikaltimo auka ne visada supranta, kas vyksta, ir kodėl jo gyvenimas staiga pasisuko tokia baisia vaga. Būna tik nuojautos, tačiau sunku patikėti, kad valstybė turi tokias technologijas ir kad naudodami jas mikroveikų metodu žudo žmones.

Toks metodas turi įvairų intensyvumo pobūdį ir jo tikslas iš pradžių būna tik apriboti neparankų žmogų, vašėjų konkurentą. Tačiau jeigu žmogaus tai nesustabdo, gyvenimo griovimas įgauna labai žiaurias formas ir ribojamas žmogus iki likvidavimo, imituojant natūralią mirtį arba nelaimingą atsitikimą.

Kaip atsekti tokius atvejus, kur ieškoti tokių žmonių ir kokios trajektorijos kelia didžiausią įtarimą, kad gali būti naudojamas mikroveikų metodas. Pirmiausiai, kritimas iš labai aukštų pareigų į žemo lygio pasaulį, pavyzdžiui turtuolio nuskurdimas. Kitas pavyzdys yra „reputacijos lavonai“, kurie nužudomi gero vardo apdergimu, pavyzdžiui, viešinant privataus gyvenimo paslaptis. Taip pat visi gabūs žmonės darbininkų klasėje, kurių karjeros buvo sustabdytos ir nebuvo leista pasikelti savo statuso, iškilti į viršų. Pavyzdžiui, gera specialybė, universitetinis išsilavinimas ir alkoholikas arba nusikaltėlis. Kitas variantas, gražus gabus žmogus, geru išsilavinimu, bet psichinis liginis, kurio liga užprogramuota psichotroniniu kompiuteriu. Dėsnis toks: krentama iš didelio aukščio į socialinę apačią, kur sukaupiami ir kontroliuojami visi vašėjų lavonai. Mikroveikų metodas leidžia pavaizduoti, kad tai kritimas „dėl savo kaltės“, bet tiesa ta, kad šitie žmonės beveik visada nachališkai nustumiami valdininkų klasėje veikiančios mafijos, kurios naudoja žiaurius technologinius visuomenės konktroliavimo metodus.

Išsigimimo laipsnis toks didelis, kad neretai tai daroma savo pramogai, kad „pamokytų išsišokėlius“. Jų logika man suprantama – uždarose valdymo zonose visiems vietos nėra, todėl kad nebūtų per didelis susigrūdimas, pertekliniai kandidatai išstumdomi nachališku išstumdymu, kad netrukdytų gyventi sau patogaus gyvenimo.

Tokia yra 15-likos metų trukmės paslaptis, toks yra logikos paaiškinimas. Kaišiadoryse yra vašėjų, kurie dar mano jaunystėje buvo nusprendę manimi atsikratyti, ir jų taktika tipiška valstybės taktika – nužudymas mikroveikomis. Turėkite tai omenyje ir akylai stebėkite žmonių gyvenimus, visus iškilimus ir nuopuolius. Už viso to gali stovėti labai žiaurūs valstybės nusikaltimai.

5-to reportažo pabaiga.

Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (1)

agentTai, kad prieš mane saugumas vykdė slaptą operaciją rašau jau seniai, tačiau detalių stengdavausi neatskleisti, tačiau nuo šio momento ta operacija nebus slapta, kadangi nusprendžiau paviešinti daugiau detalių apie tai, kas vyksta jau ilgus metus. Pradėsiu nuo kelių asmeninių faktų, kad žmonės žinotų kas esu ir kodėl tapau tarnybų dėmesio objektu. Tie, kas domisi mano temomis seniai žino, kad mano vardas yra Darius Mockus. Esu iš Kaišiadorių, kur užaugau ir praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį išskyrus tuos laikotarpius kaip studijavau Vilniuje ir Kaune. Taigi šiuo metu saugumo operacija vyksta Kaišiadoryse, Gedimino gatvės 117 name, kur įsteigti saugumo konspiraciniai butai, paimti iš kaimynų, iš kurių kontroliuojamos mano gyvenamos patalpos, esu terorizuojamas ir kankinamas. Žvalgybinė operacija turi kelis sluoksnius, vieni iš kurių yra slapti ir neteisėti, kiti vyksta oficialiose institucijose tokiose kaip policija ir prokuratūra, kurių užduotis sukurti priedangos versiją tam, kas vyksta iš tikro. Nežinau kaip ši žvalgybinė operacija bus tęsiama, kokią krypti saugumas pasirinks: viešą skandalą su žiniasklaidos priedanga, ar būsiu išimtas tyliai. Pastaruoju atveju gali būti panaudota psichiatrinė priedanga, kad mane būtų galima izoliuoti, o uždarytą pasiimti. Tikslas yra mane išimti iš visuomenės ir išsivežti į savo nusikalstamas struktūras.

Natūralus klausimas – kuo taip dominu saugumą, kodėl tapau taikiniu. Šis klausimas iki galo man neatskleidžiamas, tačiau iš to, kas buvo paviešinta, nors tai tik fragmentai, galima sudėlioti bendrą vaizdą. Viso to branduolys siekia gana toli į praeitį, į mano vaikystę ir į valstybėje veikiančių žvalgybinių struktūrų slaptus projektus. Šiuo metu man yra 42 metai, 1990 metais, vykstant geopolitiniams kataklizmams buvo 15 metų, kitaip sakant, tuo metu buvau dar vaikas. O tai reiškia, kad dar nebuvau priimtas į sovietines suaugusių žvalgybos struktūras, o valdžiai pasikeitus – tai niekada neįvyko. Žvalgyba savo agentus ruošia nuo gimimo, su tėvų ar be tėvų sutikimo į galvą įdėdami žvalgybos agento naudojamą specialią įrangą, kurią sąlygiškai galima pavadinti psichotronine technika. Ta technika minima įvairiais pavadinimais, bet tikri pavadinimai neatskleidžiami. Tie sąlyginiai pavadinimai yra implantai, kapsulė, psichotroninis modulis, kuris komunikaciniais ryšiais surištas su centriniu žvalgybos kompiuteriu, šitaip sukuriant žvalgybinės grupės kolektyvinę sąmonę, susietą telepatiniu ryšiu. Šios technikos galimybės labai didelės, nes ji leidžia kontroliuoti visą smegenų veiklą, visas fizines ir psichines funkcijas. Su ja galima žmogui padėti, bet taip pat galima jį terorizuoti ir kankinti, jeigu žvalgas nesutinka paklusti įsakymui. Tokiu būdu žvalgas iš tikrųjų veikia kaip karinės žvalgybinės struktūros biorobotas su padidintomis ar sumažintomis galimybėmis. Valdoma šneka, mąstymas, kūnas, emocijos, galima keisti mimikas, įdėti norimą charakterio stilių, todėl žvalgai būna labai geri aktoriai, tačiau ne todėl, kad turi „talentą“ bet todėl, kad labai tiksliai imituojant charakterį valdomi kompiuteriu.

Apie 1990 metus, kai respublikoje vyko kova tarp jėgos struktūrų, kurių metu buvo grupuotės, kurios liko sovietų sąjungos pusėje, kitos perbėgo į provakarietišką perversmą, ši žvalgybinė technika buvo užgrobinėjama ir grobstoma. Lietuvai nepavyko dėl to, kad centrinis tokių žvalgų kompiuteris buvo užgrobtas nusikalstamos grupuotės, kuri užgrobė žvalgybiniam darbui ruoštus implantuotus vaikus ir vienus žudė technikos išsiėmimui, kitus pardavinėjo į ameriką ir europos valstybes, žvalgybinėms operacijoms arba mafijai. Kai kurie buvo priimti į saugumą ir tapo saugumo agentais, valstybės organizacijoje padarė karjerą. Dar viena grupė tokių vaikų tapo tragiško likimo kankiniais, su zombių technika paversti nusikaltėliais ir uždaryti visam gyvenimui ir nužudyti ar išvežti į vakarus bei paversti juodųjų operacijų žudikais-biorobotais. Tos nusikalstamos valstybę iš už užkulisių kontroliuojančios grupuotės padalinius vadinu MK brigadomis. Jos naudoja psichotroninę techniką ir vykdo operaciją, kurios priedangą daro teisėsauga ir psichiatrija. Tokių operacijų taikiniai dažnai uždaromi į kalėjimą už tiesioginiu valdymu įvykdytus nusikaltimus arba paverčiami psichiniais ligoniais ir kankinami psichiatrijos priedangoje. Žinoma, tai labai didelė valstybinė paslaptis, jeigu visuomenė apie tai žino, tai tik per priedangos versijų filtrą, kuriame tokie taikiniai vadinami nusikaltėliais, psichiniais ligoniais, žudikais arba maniakais. Tačiau visos šios priedangos yra melas, iš tikro saugumas su psichotronine technika valdo tokių žmonių smegenis ir vaidina prieš visą visuomenę išsigimėliškus spektaklius. Tokių operacijų, kurios baigėsi žmonių mirtimis Lietuvoje daug, jos turi rezonansinių nusikaltimų formą, tik visuomenė nežino visos tiesos, tie neva savarankiškai veikę nusikaltėliai yra saugumo zombiai. Tiesa žiauri, bet dar svarbiau, kad šio žiaurumo tikra priežastis yra valstybę užvaldžiusi nusikalstama grupuoti. Ji vadinama saugumu, specialieji padaliniai yra MK brigados.

Taigi esu vienos tokios saugumo operacijos centre, kuri buvo planuojama nuo 1990 metų ir vyksta praktiškai visą mano gyvenimą. Galėjau būti užverbuotas į valstybės organizacijos žvalgybą, nes turiu galvoje visą žvalgo techninę įrangą. Tačiau išsigimėliams pasirodžiau nepakankamai „gražus“, todėl buvo nuspręsta prieš visą visuomenę suvaidinti nusikaltėlio gaudymo spektaklį. Kadangi telepatiškai esu prijungtas prie žvalgybinės sistemos kompiuterio ir galima matyti mano mintis, visai Kaišiadorių agentūrai yra išdalintos ausinės, kuriose jie klausosi kaip MK brigada vykdo terorizavimą ir mano minčių klastojimą, institucijoms išdalinti prie centrinio kompiuterio prijungti terminalai, kurie turi galimybę telepatiniu ryšiu matyti mano sąmonės turinį. Tie, kas tokių prietaisų neturi, šeriami agentūrų sukurtais melais ir priedangos versijomis. Apgautas visas Kaišiadoris, kuriame policija ir prokuratūra šiuo metu vykdo priedangos operaciją ir bando mane „sugauti“, nors didžiąją laiko dalį dėl savo specialybės specifikos praleidžiu namie. Kokia Lietuvos dalis žino mano paslaptį, nežinau. Valstybės organizacija žino visa, žinojo universitetai, kuriuose studijavau, net buvo paviešinta studentams su priedangos versija, kurie irgi manipuliuojami saugumo ir universitetų vadovybės bandė mane „gaudyti“. VDU 2000-2005 m. studijavau anglų filologiją. Anglų kalbos katedrai vadovavo M. Danytė, vėliau V. Kalėdaitė, kurios irgi buvo tapusios mano „gaudytojomis“, kurios gaudė mane skleisdamos šmeižtus ir melą studentams, nachališkai kišdamosis į privatų gyvenimą, filmuodamos ir viešindamos universitete. „Gaudytoju“ buvo tapęs ir toks „istorikas“ Linas Bulota, kuris dirba saugumui ir mano studijų laikais savo fakultete buvo vienas iš studentų agentūros organizatorių. „Gaudytojų“ buvo ir daugiau – tokios feminizmo „šulės“ kaip I. Raigaišienė,  Raškausikienė ir visa anglų filologijos katedros feminisčių chebrytė. Nežinau,  gal šita VDU šaika mane „gaudo“ iki šiol, ar perleido reikalą saugumui, policijai bei prokuratūrai.

Noriu paminėti dar vieną agentūros žiurkę iš ankstesnių laikų, kuomet dar buvau moksleivis ir gyvenau Kaišiadoryse. Tai agentas Evaldas Sadauskas, kuris baigė Kauno medicinos universitetą, Doktorantūrą Danijos Aarhuso universitete, ir paskutinėmis žiniomis šiuo metu pasiplovęs iš Lietuvos dirba Švedijoje gydytoju. Tai nereiškia, kad nėra saugumo žiurkė, bet jo darbo barai persikėlė į Europos teritoriją. Tikslių duomenų nežinau, bet jis gali taip pat būti panašus į mane, bet dėka savo tėvų ryšių, Kaišiadorių agentūros lyderės motinos ir kalėjimo prižiūrėtojo tėvo, buvo išrinktas daryti karjerą. Iš pradžių dirbo agento darbą Lietuvoje Kaune, po to pasikėlė į aukštesnį lygmenį. Reikia paminėti, kad visą gyvenimą žinojo mano „paslaptį“, kuri tuo metu nuo manęs buvo slepiama, bet apsimetinėjo draugeliu. Mano studijų metu Vilniaus universitete buvo toks studentas Edgaras Platelis, Kornelijaus Platelio sūnus. Šis studenčiokas tuo metu buvo konservatorių agentas, kuris buvo patalpintas į mano grupę universitete apsimetinėjimui draugu mano veiklos stebėjimui studijų universitete metu. Studentams taip pat buvo paviešinta „kas aš esu“ ir jie buvo naudojami šmeižtui, persekiojimui, patyčioms ir privataus gyvenimo viešinimui, tiek universiteto agentūrai, tiek neagentūriniams studentams.

Saugumo Mk brigada tiesiogiai komunikuoti su manimi pradėjo 2003 m., vadinasi priedangos operacija, kai iš vienos pusės mane valdo žvalgyba, o iš kitos pusės gaudo policija, vyksta jau 15 metų. Šie metai buvo sunkūs, dėl apribotų galimybių negalėjau įsitvirtinti gyvenime, sukurti šeimos ir padaryti karjerą, nes mano buvo sugalvoję kitokį gyvenimo planą. Koks tas planas bendrais bruožais jau paaiškinau. Šiuo metu 117 name prokuratūros ir policijos operatyvininkai ir žvalgybinio kompiuterio operatoriai yra suaktyvinę savo veiksmus, aktyviai iš kaimyninių butų terorizuoja su spec. įranga, vis bando mane „pagauti“. Gyvenu ketvirtame aukšte 41 bute, tos pačios laiptinės 2 aukšte yra operatyvininkų konspiracinis butas, kur renkasi agentūra stebėti kaip vyksta priedangos operacija. Lig šiol saugumo zombiai praeidavo pro mane su iššieptais snukiais ir dar nusipjaudavo, bet situacija apsisukusi visiems laikams ir šypsenos iš jų snukių dings visiems laikams, nes jų laukia ilgi metai parašos jeigu ne dar blogiau. Kaip tai įvyks pamatys patys. Užbaigdamas šį įvadinį reportažą galiu pasakyti tiek, jų operacija mušta korta, viso gyvenimo saugumo investicija į rezonansą surezonuos tokia galia, kad kiaušai išlakstys kaip tešlos gabalai.

Šia linksma gaidele ir užbaigsiu įvadinį reportažą iš saugumo žvalgybinės operacijos. Laukite tolesnių naujienų.

Darius Mockus iš Kaišiadorių. Smagaus cirko visiems. Tie kas pirko bilietus – bilietai yra į lavoninę kojomis į priekį.

Kaip kontroliuojama visuomenė

Apie tai, kaip kontroliuojama visuomenė garsiai kalbėti nepriimtina. Taip yra todėl, kad galima atsidurti šios sistemos taikiklyje, po ko ramaus gyvenimo galima nesitikėti. Žmonės ramų gyvenimą vertina, todėl renkasi geriau patylėti. Negana to, jie nepakenčia kai apie tai kalba kas nors kitas, nes į galvas įkalta mintis, kad kai kurios temos geriau turi tylėti. Tie, kas jas prakalbina – pažeidžia nustatytą tvarką. Tam nepalankūs ir įstatymai, nes tikra visuomenės kontrolės sistema saugoma valstybinės paslapties. Už valstybinės paslapties išdavimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Žmonės kurie viso šio spaudimo nebijo – kelia siaubą. Slaptose organizacijose jie nepageidaujami, nes nepatikimi ir kelia per didelį pavojų. Išduos šūdinas paslaptis!

Viso to nepabijojau. Taip pat ir to, kad galiu būti sutiktas dvokiančiu burnatrydžiu ir apmėtytas meniškai ar bukagalviškai apipavidalintomis išmatomis. Tokių „profesionalų“ kiauromis smegenimis prifarširuotos pilnos smegenų plovyklos. Saugumas su šia klounų armija kelia ne siaubą, bet juoką. Todėl iš anksto halkioniškai nusikvatojame, matydami iš pykčio įsiutusius idiotus, ir darome darbą, kurį turime daryti.

Iš karto paaiškinsiu pagrindinį terminą, kuris naudojamas kontroliuojamam vienetui visuomenėje pavadinti. Tokį vienetą vadinsime „klavu“, kuris yra teritorija aptarnaujama vietinės grupės. Šioje teritorijoje suskaičiuotos galvos, išanalizuotas planas, visi judėjimai, sekamos ryšio priemonės, net mintys. Visa tai vyksta realiu laiku, visą parą, naudojant kompiuterius, operatorius, programinę ir techninę įrangą. Kiekvienas klavas turi gyventojus, darbuotojus, keliautojus ir svečius. Visi jie juda tam tikromis trajektorijomis teritorijoje, kurios suformuoja situacijų kaitos vaizdą, o šiose situacijose gali įvykti įvairūs iš leistinų rėmų išeinantys įvykiai. Klave galima užsiimti buitimi, linksmintis, dirbti, būti prakeleiviu, tačiau tokios veikos kaip protestavimas, mitingavimas, piketavimas, įvairių grupių organizavimas – griežtai stebimas.

Kiekvienas klavas yra stebimas, renkama informacija, įvairūs duomenys. Tai daroma ir standartiniu būdu, užpildant visas teisėtas valstybės duomenų bazes, kurias sudaro visokie įvairios apskaitos ir statistikos reikmėms naudojami registrai. Taip pat yra specialios paskirties duomenų bazės, apie kurių kaupimą paprasti gyventojai nežino. Visi žino, kad bazėse yra turto apskaita, sveikatos kortelė, darbo stažas, mokesčiai. Tačiau gali nežinoti, kad pasiklausomi pokalbiai, sekamas internetas, kontroliuojamas draugų ir pažinčių ratas, verslas ir panašūs dalykai. Į šiuos registrus savanoriškai informacijos niekas neduoda. Virš stebėjimo bei sekimo yra analizės centras, kuriame dirba analitikai, ir kurie visus šiuos duomenis tvarko, daro išvadas ir teikia pasiūlymus sprendimų priėmėjams. Šie matydami bendrą situacijos vaizdą, naudodami lenteles, grafikus, schemas, priima sprendimus kaip tvarkytis vienoje ar kitoje situacijoje. Kai šitai būna nuspręsta, duodamos komandos poveikio vykdymo grupėms,  kurios gali imtis įvairių priemonių, kad pašalintų užfiksuotas nepageidaujamas situacijas. Tie poveikiai gali būti teisiniai, tai gali būti neteisėtos juodosios psichologinės operacijos.

Pavyzdžiui, klave susiformuoja grupė, kuri nepatenkinta kokiu nors valdžios sprendimu. Jie nusprendžia imtis veiksmų, reikšti viešą protestą, organizuoti piketą ar mitingą. Ši situacija stebėjimo sistemos iš karto užfiksuojama, analizės centras išanalizuoja visus duomenis: kokie asmenys, kokie tikslai, kokios priemonės ir priima sprendimą panaudoti psichologinio spaudimo priemones. Aiškinasi nuodėmes, kuria psichologinius profilius, skleidžia reputaciją žeminančius gandus, organizuoja antiprotesto priemones, ir galiausiai pradeda grasinti bylomis, diagnozių prisiuvimu, ir vienokiomis ar kitokiomis tiesioginėmis represijomis. Jeigu protestuotojai neatsitraukia, įjungiamas likimų traiškymo mechanizmas: keliamos bylos, išmetami iš darbo, išrašomas vilko bilietas ir lieka vienas kelias – emigruoti.

Paveikslėliu tai galima pavaizduoti taip.

klavas

Visa teritorija padalinta į tokius vienetus, tik realybėje jie yra gerokai didesni, nes padarius juos per daug smulkius, reikia daug žmonių jų aptarnavimui. Iš tikro tų žmonių yra kiek nori, tereikia padaryti juos savo slaptais bendradarbiais ir priversti tarnauti sistemai. Čia, aišku, oficialioje registrų sistemoje dirba visi valstybės tarnautojai, visose valstybės institucijose. Tačiau yra ir labai didelė slapta sistema, kuri dirba užsimaskavusi, niekam nerodo savo tikrų pareigų. Šį darbą labai palengvina šiuolaikinės technologijos, palydovinis sekimas, interneto filtravimo serveriai, kurie sudaro tarsi interneto antstatą, kiaurai peršviečiantį visus komercinius ir privačius serverius, nes jie turi būti atidaryti visokiems skenavimo ir paieškos robotams. Ką jau kalbėti apie asmeninius kompiuterius, kur prisidengiant visokiomis komercinėmis paslaugomis, sukuriamos landos, per kurias galima šniukštinėti visą beveik kiekvieno kompiuterio turinį.

Šita klavų sistema jungiama į stambesnius vienetus, kurie vadinami sanklavais. Sanklavai yra tos teritorijos, kurios išsidėsčiusios atvirose zonose, nes yra kontroliuojamos iš tam tikrų kontrolės centrų, kurie jas kiaurai peršviečia. Uždaros zonos vadinamos antklavais, nes jos iš paprastų žemesnio lygio sanklavų nepasiekiamos. Antklavai turi griežtą kontrolės sistemą ir paprasti žmonės čia patekti ir rinkti informacijos negali. Antklavai išnaudojamą kontingentą užsiaugina patys ir iš klavų pasaulio žmonės čia nepatenka, tokios „karjeros“ būna labai retos. Jeigu taip atsitinka, yra iniciacijų sistema, taip pat teisinė prievolė saugoti visas, net pačias šūdiniausias, paslaptis. Tačiau antklavai taip pat yra stebimi, tačiau jie stebimi iš išorės, kitų antklavų, kurie planetos sistemoje turi aukštesnį rangą ir kontroliuoja visus sau priklausančius žemesnio rango antklavus. Kodėl taip yra suprasti nesunku, nes uždaros zonos yra labiausiai dominančios vietos, nes čia sukeliauja visų visuomenės paslapčių ištakos ir daugelio nusikaltimų gijos. Jeigu nori konkiame nors klave iš tikro išaiškinti kokį nors negerai kvepiantį įvykį, turi pirmų judintojų ieškoti antklave, tačiau iš klavų pasaulio toks priėjimas neįmanomas. Vadinasi tikrą tiesą atskleisti gali tik kitas tokio pat galingumo arba galingesnis konkuruojantis antklavas, kuris turi visas technologines priemones pasiekti šiam tikslui.

Kiekvienas klavas kiaurą parą yra filmuojamas. Tam pasitelkiamos stebėjimo kameros, žvalgybiniai dronai, sekimo palydovai ir kitos priemonės. Miestuose filmuojami visi pagrindiniai žmonių susirinkimo centrai, pastatai ir jų teritorijos. Kiemai filmuojami iš specialių butų, kuriuose gyvena agentai, užsiimantys klavo kontrole. Taip pat informaciją renka žmonės, įstaigos, žinybos, kurios gali sekti ne tik išorinį judėjimą, bet ir įsibrauti į žmogaus mintis. Šita technologija klavų sistemoje yra pati pažangiausia ir ją čia naudoja vadinamosios MK brigados. Kol neturi įrodymų, toks persekiojamas žmogus vaizduojamas psichiniu ligoniu, skleidžiami gandai, kad jam vaidenasi, kad čia šizofreniniai balsai. Jeigu atsitinka taip, kad įrodymų gaunama arba jie sufabrikuojami, tada paskelbiama, kad tas žmogus psichiniu liginiu visą laiką apsimetinėjo, kad būtų galima prisiūti bylą ir pasodinti į kalėjimą.

Yra dar vienas momentas, kurį reikia turėti omenyje. Klavų žvalgyba dažnai pasitelkia ezoterines priedangas savo darbe, kad įvairių „paranormalių“ įvykių priežastis, nuo savęs nukreiptų į transcendentinį pasaulį, kur vis tiek nieko neįmanoma surasti. Taip agentūra gali suorganizuoti sinchronizaciją, norų ir svajonių išsipildymą, bausmę už kokias nors mintis ir veiksmus, vaizduojant, kad tai „karma“. Gali suorganizuoti nelaimę arba kokį nors saugomą žmogų gali nuo nelaimės išgelbėti, tai pateikiant kaip „apvaizdos“ įsikišimą. Kadangi klavus kontroliuojanti sistema disponuoja dideliu kiekiu slaptos ir privačios informacijos, gali naudoti įvairius psichologinio spaudimo, apgaulės ir vilionių spektaklius siekdami savo tikslų. Visam tam sistemos ezoterikai sukuria labai gražią ezoterinę priedangą. Iš tikro čia veikia karinė visuomenės kontrole ir persekiojimu užsiimanti sistema, kuri tarnauja valdžios uždaroms sistemoms.

Rinkinys „Nepaklusimo menas“

Per vasarą sudariau dar vieną savo įrašų rinkinį, kuris buvo suformatuotas kaip knyga. Šis rinkinys turi 4 dalis ir skyriai išdėstyti į logiškas tos pačios temos grupes. Kad nereikėtų gaišti laiko lankantis mano puslapyje ir ieškant straipsnių čia, galima viską parsisiųsti .pdf formatu ir skaityti savo kompiuteryje. Rinkinį pavadinau vieno iš įrašų pavadinimų „Nepaklusimo menas“. Tarp temų yra psichožvalgybos, informacinio karo, sąmonės teorijos, telepatijos, psichotronikos, antiagentūrinio darbo ir panašių temų.

Visą rinkinį galima parsisiųsti čia D. Mockus. Nepaklusimo menas. 2017

Visi kas nori padidinti savo svertų, naudojamų išbalansuoti pusiausvyrą, galią, jungiasi į susitarusias grupes, stiprina save dvasiškai (o kitus psichologiškai silpnina) ir ginkluojasi technologiškai. Tai toks pats efektyvumo skirtumas, kaip keliauti pėsčiomis ir važiuoti kur nors automobiliu.

Nesunku suprasti, kad pagrindinė organizacija, kuri valdo individų ir šeimų gyvenimą vadinama „valstybės“ organizacija. Ji yra atsakinga už viską, kas vyksta jos kontroliuojamoje teritorijoje. Yra tokia sistema, kad net „privatus sektorius“ iš tikro yra tik priedėlis prie „valstybinio sektoriaus“. Vien dėl to, kad jo per įstatymus ir mokesčius yra totaliai kontroliuojamas. Reikia neužmiršti ir to, kad į privatų sektorių žmonės ateina gavę išsilavinimą valstybės organizacijos institucijoje. Tad visi yra vieši arba slapti šios sistemos agentai (organizaciniai) arba įtakos agentai, nes skleidžia organizacijos įkaltą propagandą.

Šioje organizacijoje – tiek jos paviršiuje, tiek gelmėje – vyksta įvairūs giluminiai procesai, kur žmogus susiduria su žmogumi, interesas su interesu, ambicija su ambicija ir to išdavos yra įvairūs įvykiai, kuriuos galima suprasti tik žinant „deep state“, „deep society“ mechanizmus, įtakos grupuotes, politines jėgas ir jų užvaldytas struktūras.

Jeigu kas nors tampa persekiojimo arba susidorojimo auka, tai priežasčių reikia ieškoti šiame užkulisiniame pasaulyje. Gali tapti kokio nors organizacijos padalinio persekiojimo auka, gali tapti privataus sektoriaus konkurento auka ir taip toliau. Per šią sistemą susidorojimas vykdomas naudojant specialias priemones, kurios atitinka prieš tai išvardintus svertus. Esi silpninamas organizaciškai: per apribojimą, izoliaciją, karjeros žlugdymą. Esi silpninamas psichologiškai ir fiziškai, kad net pačiam pradėtų atrodyti, kad priešinimasis beprasmiškas arba „neteisėtas“. Ir aišku panaudojamos technologijos, kurias įprasta organizacijose vadinti nemirtinais ginklais (non-lethal-weapons).

Su nemirtinais ginklais smogiama fiziškai, per sveikatos ardymą. Ir psichologiškai, per proto užgrobimą, galimybių apribojimą, nepatrauklių savybių formavimą ir t.t. Daroma, kad tavęs niekas nesuprastų ir su niekuo nebūtų įmanoma susišnekėti. Jeigu tokį susidorojimą organizuoja valstybės organizacija, tai tam parengiamos visos tavo vietoje esančio institucijos, kad jos visos pradėtų vykdyti operaciją „Siena“. Šios operacijos esmė ta, kad jeigu kreipiesi į kokią nors instituciją, kuri priklauso tave persekiojančiai organizacijai, tai jie apsimeta, kad nieko nesupranta, nes yra gerai apmokyti aktoriai ir siunčia į susidorojimo mėsmalę. Dažniausiai tai psichiatrinė įstaiga, kurios paskirtis dar labiau diskredituoti žmogų ir pasipriešinimą nuslopinti chemiškai. Be to, po ligos ir šalutinių poveikių priedanga, galima kankinti žmogų ir fiziškai, ir dvasiškai.

Organizacijos kovoja tarpusavyje viešomis ir slaptomis kariuomenėmis, jeigu jos nepriklausomos, o savo viduje „valymai“ vyksta naudojant agentūras ir teisėsaugą. Tad jeigu esi vienas, esi individas, nepriklausantis organizacijai ir neturintis užnugario, tai turi būti pasiruošęs kovoti su gaujiniu pjudymu (gang stalking), kuriuo daugiausiai užsiima įvairūs agentūrų aktoriai, kurie apmokyti silpninti psichologiškai, panaudojant iš surinktos informacijos silpnas vietas. Turi suvokti, kad susidursi su ne vienu žmogumi, bet organizuotu veikimu, susitarus beveik per visas valstybėje esančias įstaigas. Ir tai bus psichologinis žeminimas, streso kėlimas, eliminavimas per ligas ir vaistus, kurio tikslas – palaužti dvasiškai.

Bet pagrindinis, pats naujausias metodas yra psichotroninė techniką, kuri psichologiškai smukdo ne per komunikaciją ar gyvenimo sąlygas, bet technologiškai valdant smegenis. Šios sistemos pagrindiniai komponentai yra palydovinė sekimo sistema kaip GPS, antžeminis kontrolės centras, kur surenkama visa informacija, kompiuteriai, duomenų bazės ir dirbtinis intelelektas.

Pats poveikio mechanizmas skaidomas į tokius komponentus:

a) EEG klonavimas,

b) EEG maišymas,

c) kompiuterinė ir programinė įranga, dirbtinis intelektas,

d) žemės palydovai,

e) operatoriai.

EEG klonavimas yra ne kas kita, kaip minčių skaitymas. EEG yra elektroencefalograma, kuri fiksuoja smegenų elektrinį aktyvumą, kuris gali būti atvaizduojamas kreive ant grafiko arba ši kreivė gali būti apdorota su programine įranga. „Youtube“ galima rasti smegenų aktyvumo modelių, kur matosi, kad sąmonės turinys susijęs su elektrinio aktyvumo pliūpsniais, kurie atitinkamai sukuria fotonų pliūpsnius. Kitaip sakant, smegenys veikia kaip antena, analogiška televizijos arba radijo ryšio antenoms. Į virpesių formą galima įdėti informaciją (moduliuoti) ir perdavus dideliu atstumu iššifruoti į vaizdus ir garsus. Tai daro televizorius ir radijo imtuvas.

Minčių fotonų pliūpsniai, tokie pat siųstuvo signalai, kuriuos galima surinkti ir su mikroschemomis bei programine įranga apdorojus, paversti ekrane minčių vaizdais. Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet yra analogiškų viešų technologijų, tokių kaip MRI skeneriai, kuriuose magnetiniai laukai rezonuoja su elektronais, kurie įeina į anatominę smegenų struktūrą, ir pagal šį rezonansą galima su programine įrangą sukurti smegenų anatomijos trimačius modelius nuotraukų ir filmų pavidalu. Minčių ir vaizdinių skaitymas vyksta analogiškai MRI skenavimui, tik reikia analizuoti ne anatominių dalių magnetinius rezonansus, bet minčių energetinių struktūrų rezonansus, kurie sutampa su prieš tai minėtais fotonų pliūpsniais, sukeliamais smegenų elektrinio aktyvumo.

Aišku, galvos nėra pastoviai įdėtos į MRI aparatą, bet naudojama analogiška išskirstyta sistema, kai MRI signalus surenka žemės palydovo siunčiamas spindulys ir surinkta informacija siunčiama į ant žemės esantį MRI kompiuterį, kur turima techninė įranga ir minčių 3D modelius rekonstruojanti programa. Šitaip klonuojamos EEG visiems žmonėms, ir jų mintys siunčiamos į subendrintą sekimo (surveillance) sistemą. Ten yra bendras ekranas, kuriame rekonstruoto paveiksliuko pavidalu rodomas vidinio pasaulio vaizdas surinktas iš visų 7 milijardų planetos žmonių. Ši sistema vadinama „Akis“. Dirbtinis intelektas ir programinė įranga analizuoja surinktą informaciją, nustatinėja ryšius, kaupia apie kiekvieną žmogų duomenis, kad juos ištraukus paskui sistemos pagalba jam būtų galima rodyti visokius „ženklus“, kurių, žmogus įsivaizduoja, neturėtų niekas išskyrus jį suprasti.

EEG maišymas yra analogiška sistema, tik ji naudojama ne minčių skaitymui, bet smegenų valdymui. Maišyti EEG galima su dirbtinio intelekto programa arba su operatorių EEG, kurie kuria savo sąmonėje vaizdinius, juos klonuoja į kompiuterį, o tada kompiuteris per palydovinius MAZER‘ius siunčia į konkretaus žmogaus, ar žmonių bendruomenės smegenis. Tai valstybės organizacijos sistema, bet ją galima ir išsinuomoti ir naudoti privatiems tikslams. Tačiau tai įperkama, tik labai turtingiems žmonėms arba įstaigoms, kurios turi kokių nors privačių interesų, kurie neprieštarauja visos organizacijos interesams. Praktiškai veikia du pagrindiniai tokios matricos operatoriai JAV ir Rusija. ES savo atskiros savarankiškos sistemos neturi, ji yra amerikiečių sistemos padalinys. Lietuva matricos prasme yra JAV nuosavybė.

Kad žmogus būtų šitaip pajungtas, net nebūtina į galvą dėti jokių implantų, visas poveikis vyksta distanciniu būdu. Per mikrobangų girdėjimo efektą pradeda girdėti telepatinius balsus, implantuojamos mintys, vaizdiniai, jausmai, troškimai, norai, valia. Taip pat perimamas kūno valdymas, su kuriuo gali padaryti nusikaltimą, avariją, nelaimingą atsitikimą ir t.t. Šitaip įvyksta dauguma neišaiškinamų nusikaltimų, dingimų, nuskendimų, iškritimų per langą ir pan. O tie žiaurūs nusikaltėliai, kurie išaiškinami, dažniausiai nesupranta, kad nusikaltimo darymo metu, buvo valdomi valstybės operatorių.

Kiti žmonės, kurių tiesiogiai nesunaikina, naikinami lėtai, vykdant operacijas „Šizofrenija“ ir „Siena“.

Tokių nukentėjusių žmonių su sulaužytais likimais – labai daug visame pasaulyje. Bet jie buriasi į organizacijas ir bando gintis. Organizaciškai jie stiprūs, bet jų galimybes riboja finansinė padėtis, nors psichologiškai ir dvasiškai yra labai užsigrūdinę, nes smurtą kenčia dešimtmečius. Gal kiek silpnesnė padėtis yra technologiškai, nes nesugeba suorganizuoti resursų, kad savarankiškai sukonstruotų efektyvias gynybos priemones. Tam reikia daugiau intelektualinių resursų ir atsispirti nugrybavimui į lankas, nes pirmos kartos psichotronika pagrįsta standartiniu mokslu ir čia išradinėti jokių ezoterikų nereikia.

Šios situacijos suvokimas skirstomas į tokius 5 lygius:

1 lygis – pagrindinių sąvokų supratimas (proto valdymas, psichotronika, gaujinis pjudymas, psichotronikos paveikti žmonės, nauja pasaulio tvarka, elito revoliucija, laisvė);

2 lygis – įrodymai, patentai, kaltininkai, žmogaus teisių organizacijos, pagrindiniai poveikio simptomai;

3 lygis – žmogaus sandara, psichotroninės technikos sandara, poveikio mechanizmai, klasifikacija, agento demaskavimo metodika;

4 lygis – gynybos priemonių išmanymas, psichologinės ir techninės sistemos, organizavimasis, informacinė veikla, viešinimas, žinojimo lygio kėlimas;

5 lygis – visumos supratimas: kas yra šis pasaulis, kas yra žmogus, kokia joje organizacijų vieta; antros kartos psichotronikos išmanymas, mentalizmo ir telepatijos meistriškas valdymas, gebėjimas perprogramuoti žmogaus mentalinius apvalkalus.

MK brigados operacijos schema

Dar visai neseniai MK brigadų juodosios operacijos buvo labai didelė paslaptis, kuri būdavo pridengiama įvairiomis fantastinėmis priedangos istorijomis. Psichotroninė proto užgrobimo technika buvo liaudies humoristinio folkloro tema. Tačiau laikai keičiasi, vystosi neuromokslas, nanotechnologijos, dirbtinis intelektas, ir tai, kas visai neseniai buvo tik slaptų projektų uždaro pasaulio dalis, pamažu pradeda išvysti dienos šviesą. Imkime kad ir tokią naujieną, kad Elon Musk viešai žada per ketverius metus sukurti veikiančią smegenų kompiuterio sąsają komerciniam naudojimui, taip pat ragina nebijoti implantų į smegenis, nes išsivysčius dirbtiniam intelektui, nepatobulintas žmogus bus tik kibernetinės mašinos naminis gyvūnas. Žinoma tai propaganda, tačiau ji turi labai realų pagrindą – išvystytas psichotronines technologijas, kurios po truputi atskleidinėjamos visai planetai.

Mūsų nelaimei valstybės šias technologijas seniai įsisavino ir jų pagrindu yra įkurti specialūs padaliniai, kurie yra šių technologijų operatoriai, vykdantys MK brigadų slaptas operacijas. Suprantama, kad atskleidimas daromas labai švelnus, nes jeigu atskleistų visas purvinas valstybių paslaptis – išaiškėtų daugybė nusikaltimų, padarytų prieš įvairius žmones, kurie be pagrindo buvo apipilti purvais ir nuvaryti į kapus ar pakišti po velėna. Dėl šios priežasties, valstybės, ypač silpnos, norėtų, kad visokie verslo magnatai prikąstų liežuvius, bet nieko negali padaryti, o verslininkus domina tik potencialus milžiniškas pelnas, visi svajoja sukurti monopoliją naujų technologijų pagrindu ir padaryti tai, ką kažkada padarė „Microsoft“. Viso to pajamos bus skaičiuojamos milijardais, o galbūt net trilijonais, nes kaip dabar visi pririšti prie ryšio operatorių ir kiekvieną mėnesį moka duokles, taip bus pririštos smegenys prie įvairių „debesijos“ sistemų tam, kad normaliai galėtum funkcionuoti visuomenėje ir nebūti dirbtinio intelekto naminiu gyvūnu.

Valstybė deja jau integravosi ir yra valdoma pasaulinių dirbtinio intelekto kuriamų matricų. Tolesnis darbas šitaip integruoti visą visuomenę. Kol kas tai nevieša ir tokia integracija naudojama tik juodosiose operacijose, kurių tikslas valdant smegenis su psichotronine technika taip suknisti žmogui smegenis, kad jis pradeda nesiorientuoti realybėje. Tada atsiranda ezoterinės ufologijos, mistika, dvasiniai pakilimai ir panašūs dalykai. Chenelingas yra toks integracijos panaudojimo pavyzdys, kur telepatiją naudojantys MK brigadų operatoriai apsimeta „pakylėtosiomis būtybėmis“ ir transliuoja žmogui per kompiuterio smegenų sąsają savo ezoterinius perdavimus. Kitas variantas, kai MK brigados naudoja psichiatrijos priedangą ir apsimeta, kad šitaip kontroliuojamas žmogus yra psichinis ligonis, vienaip ar kitaip – neadekvatus. Toks šitų technologijų panaudojimas tik parodo, kad valstybes užvaldė visiškų silpnapročių gaujos, kurios veikia pagal beždžionės su granata logiką.

Koks šių technologijų padarinys operacijoms akivaizdu – žmogus padaromas peršviečiamu kiaurai, t. y., jos leidžia surinkti apie jį absoliučiai visą išorinę ir vidinę informaciją. Žmogus padaromas „atidarytu“ žmogumi, nuo kurio nutrauktos visos hipostratinės uždangos. Tačiau kita vertus šita sistema ir pati išsiduoda ir šitaip ilgą laiką veikdama leidžia nutraukti uždangą ir nuo savęs ir žmogus sužino visą slaptų, juodų psichologinių operacijų paslaptis, supranta kas yra psichiatrija ir koks jos vaidmuo, kas yra ezoterika ir kas iš tikro yra vadinamieji rezonansinių bylų nusikaltėliai. Tai gali žmogų priblokšti, nes tokiu debilizmu koks atsiveria būna labai sunku patikėti, tačiau reikia neužmiršti kokia būna pagrindinė beribės valdžios psichologija, galimybės tokios, kad kitas žmogus tampa tarsi durimis, per kurias galima pereiti kiaurai. Nesutinkant žmonių jokio didesnio pasipriešinimo, prie silpnaprotystės prisideda visiškas suvaikėjimas. Manau, kad pats metas šitas atviras duris jiems užtrenkti prieš pat nosį.

Kuo arčiau komercinių pritaikymų įdiegimas, tuo šita galimybė atrodo realistiškesnė. Tačiau net nelaukiant to, galima užsiimti įvairiomis žvalgybos priemonėmis, kurios leidžia pamatyti visus slaptus valstybės ir jos šūdinų padalinių, kokios yra MK brigados, užkulisius. Noriu pranešti gerąją naujieną – valstybių MK brigados po truputį užsilenkinėja, ir jau visai neužilgo bus pradėta reguliuoti šią sritį, o jeigu tokio reguliavimo kokie nors menkystos nepanorės laikytis, bus galima tai nesunkiai įrodyti, nes komercinėmis smegenų kompiuterio sąsajomis bus galima skenuoti savo sąmones ir lengvai įrodyti bet kokį įsibrovimą. Bet reikia dar bent penketą metų pakentėti. Čia galioja toks posakis: „kas buvo primas – bus paskutinis“.

Taigi matome, kad šita neuromokslinė ir kompiuterinė revoliucija informaciją atvira padarys iš abejų pusių ir bus galima nesunkiai skenuoti visas uždaras zonas, kurios bando kontroliuoti tavo aplinkoje visą privačia informaciją, patalpindami tave į savo įtakos sferą. MK brigadų visų manipuliacijų pagrindinis tikslas – išsiurbti iš gyvenimo kuo daugiau informacijos, bet galima visa tai sugrąžinti ir jiems patiems, parodant, kad jie nėra tokie nepažeidžiami, kokiais patys sau gali atrodyti. Vienas jų tikslų būna surinktą informaciją realizuoti teisme, bet reikia nieko nelaukiant pradėti rinkti informaciją ir apie pačias MK brigadas ir ruošti teismui savo situacijos vertinimą. O vertinimas paprastas – tokie metodai neteisėti nes pažeidžia žvalgybos įstatymą, bet teisė klozete nuleidinėjama buvo todėl, kad to niekaip nebuvo įmanoma įrodyti, tačiau, kaip pradžioje užsiminiau, to momento, kai įrodyti bus įmanoma laukti ilgai nereikės.

Kaip tokia situacija atrodo pavaizduota schemoje. Joje matome pagrindinę organizacijos uždarą zoną, centrą kur surenkamos visos gijos ir konkrečia MK brigadą, kuri vykdo operaciją ir savo įtakos zonoje pažymėtoje mėlynai, patalpinusi žmogų ar žmonių grupę. Informaciją schemoje siurbia ir viena ir kita pusė ir informacijos pagrindinė panaudojimo vieta yra teismas, kur ji rodoma iš dviejų perspektyvų. Sakiau, kad žaidimų būna įvairių, kad vietoj teismo gali būti sekta arba psichiatrinė ligoninė, tačiau toks variantas būna bene dažniausias. Teisė yra pagrindinė susidorojimo priedanga.

operacijaVisą šią schemą papildžius lingvistinės analizės sistema, nesunkiai galima matyti visas MK brigadų operatorių galvas.

zemlėpisVisą pasaulį padaliname į daiktavardžių lentelę, suskaidom lentelę į subjekto pasaulį ir objekto pasaulį, įterpiame tarp subjekto ir objekto veiksmažodžio schemą, kurios čia neįdedu, bet kuri yra mano senuose lingvistiniuose įrašuose ir matome visas lingvistines galimybes, kuriose gali judėti sąmonė. Pirmiausiai paimame gaublio žemėlapį kaip Google Earth, tada ant gaublio uždedame kalbos žemėlapį ir matome visas galimas judėjimo trajektorijas. Subjekto schemos mazgas susijungia per veiksmažodį su objekto veiksmo mazgu, o tokių sąryšių seka atspindi visų įvykių seką. Jeigu sumažinta schema visa nesimato įdedu padidintą atskirą variantą.

Visko kaip tuo naudotis neaiškinsiu, tai kiekvienas galvoje turintis smegenų gali pamatyti pats.

zodziai

Galima sakyti, kad kiekvieno žmogaus veikla yra įsišaknijusi galvoje, tad pirma žmogus pagalvoja žodžius, o tada veikia. Vadinasi žodyne matome viską ką žmogus gali pagalvoti, o pagalvojęs padaryti. Visa tai sujungus su pasaulio modeliu, galima savo galvoje matyti visą bet kokio žmogaus ar organizacijos pasaulį. Galvoje daugiau nieko nėra. Tai yra galimybės, kurios skiriasi nuo faktų, tačiau nepaisant to yra galingas įrankis siekiant ištraukti kuo daugiau informacijos apie MK brigadų operacijas.

MK brigados įveikimas per analizę

Psichotroninio terorizavimo metu MK brigados naudoja įvairias gudrybes, kurias būtina žinoti norint nepapulti į spąstus. Viena jų – vadinamasis psichologinis atpalaidavimas, kurio metu bando patekti į patikimų žmonių ratą, kuriame santykiai būna mažiau formalūs ir daugiau atviri. Tai daroma tam, kad būtų galima surinkti dominančią informaciją ir tada, pasitraukus, – tą informaciją panaudoti prieš žmogų. Dėl šios priežasties siekiama tapti draugais, meilužiais ir pan. Tai daro agentas-aktorius gerai žinantis psichologiją ir išmanantis apsimetinėjimo bei vaidybos technikas. Būna naudojama surinkta psichologinio profilio ir kita asmeninė informacija, kuri būna kruopščiai išanalizuota ir pagal ją sukurtas operacijos modelis.

Vienas būdas save vaizduoti idealu to žmogaus akyse, norų išsipildymu arba geru pasiūlymu. Norint suprasti kaip kai kurie metodai suveikia, reikia žinoti realybės ir nerealybės principus. Dėsnis yra toks, kad tikrame pasaulyje tikrovė nėra norų atspindys, tarp jų visada yra skirtumas ir prieštaravimas. Nerealybės principas yra visų norų ir troškimų realizavimo pasiūlos principas. Toks pavyzdžiui būna ekranų pasaulyje. Tai žinant ir suvokiant – kad kiekvienas trokšta, jog pasaulis būtų jų norų ir troškimų atspindys – siekiama, pasinaudojant šiuo metodu, tapti „idealu“ arba „geru pasiūlymu“. Tai yra, aktorius visada būna tokios pasiūlinės tikrovės manipuliatorius, bet to tikslas yra patekti į vidinį ratą arba įvilioti į spąstus. Vienintelis apsaugos būdas yra kontroliuoti ar tikrovėje nevyksta manipuliacijos pagal nerealybės, ekranų pasaulio principus. Visada turi būti griežtas skirtumas tarp to, ko aš noriu ir kaip yra iš tikro.

Viliojimas į spąstus – taip pat turi įvairias technikas, kurias galima apibendrinti tokiu debesimi, kur yra minusu pažymėta dalis, mažytė pliuso dalis ir taikinys, kuriam rodomas šis pliusas tam, kad būtų galima įtraukti į paruoštą didelį minusą, pagal apgaulės tikslus. Minusas visada yra tikras planas, kurio tikslas susidoroti su žmogumi, tačiau tikras planas slepiamas, jo niekas neturi žinoti. Vietoj to siūlomas mažytis pliusas, kas nors priimtino ir patrauklaus arba bandoma sužaisti kokiomis nors emocijomis, tokiomis kaip gailestis, kaltė ir pan. Žmogui užkibus ant kabliuko, spąstai užsidaro ir parodomas viso žaidimo tikras tikslas, kuris taikiniui būna ne toks gražus, tačiau apvyniotam aplink pirštą žmogui išsprūsti iš spąstų būną neįmanoma. Todėl jeigu kas nors labai gražiai elgiasi, rodo pagarba, siekia atrodyti geru draugu, papulti į uždarą draugų ratą, duoda nerealiai patrauklius pasiūlymus – reikia būti labai atsargiam, nes šis mažytis pliusas gali slėpti labai didelį minusą.

Tokiu metodu galima laikyti ir laisvų vaidmenų tardymą, kai tardytojai apsimeta kaliniais, tampa „draugais“, įsibrauną į privačios sferos ratą tam, kad išgautų norimas informacijas. Tam svarbiausia sukurti atsipalaidavusią atmosferą, patiems pradėti atvirauti ir laukti, kol taikinys atsakys tuo pačiu. Ant šio kabliuko seniai niekas neužkimba, bet tokiu atveju išsisukama naudojant aktorių melagingus parodymus.

Yra dar toks būdas, kurį gerai žino moterys, vadinamos krokodilo ašaros. Kai susiduri su žmogaus ašaromis, kurių tikslas yra noras paveikti, sukelti gailestį ar psichologiškai manipuliuoti, reikia naudoti tokį paprastą „ašarų“ skirstymą: ašaros būna a) dėl savęs ir b) dėl kito; c) prieš laiką ir d) po laiko; e) teisingos ir f) neteisingos. Kai siekia sukelti gailestį prisidribęs žmogus – būna ašaros dėl savęs, po laiko ir neteisingos, kurių tikslas sukelti užuojautos refleksą ir taip išvengti bausmės. Čia yra tas mažytis pliusas į kurį bando įvilioti ir paslėptas didelis minusas, kuris yra neteisybė, išvengta bausmė. Aišku kai siekia šiuo metodu sužaisti realiame gyvenime, per grojimą jausmais, ašaras siekia pavaizduoti kaip teisingas ašaras, todėl visada reikia būti atsargiam, nes tokie atvejai kai per tai pasinaudoja žmogumi – labai dažni.

Tokios gudrybės dažnai būna naudojamos, kai agentūra veikia artimame rate. Tačiau kai nuo taikinio atstumas didesnis – yra kitos priemonės. Vienas būdas koryje, kuris yra visuomenės agentūros organizavimo principas, sukurti scenos konflikto ir žiūrovų situaciją. Tada agentas, kuris yra pagrindinis organizacinis neksionas, pradeda pasakoti informaciją apie savo operaciją aplinkiniams žmonėms visuomenėje, atskleidinėdamas privačią informaciją, menkindamas taikinį ir aukštindamas save, susikurdamas aplinkui masę žiūrovų, kuriuos siekiama nukreipti prieš taikinį, kad stebėtų jį su savo semantiniais kalėjimais įstatytais į galvą agento, ir patys skleisdami dezinformaciją žmogaus aplinkoje, darytų jam spaudimą. Tada žmogus pradeda praeiviuose stebėti mimikas, šypsenas, „žinančias akis“, gestus, replikas ir t.t.

Tokia taktika turi silpną vietą: jeigu spektaklis žlunga, šita žiūrovų masė tampa našta, nes jie žino nesėkmės, nusikaltimo prieš taikinį paslaptį, yra bendrininkai, neša dalį katės, bando išvengti atsakomybės kartu su agentais. Iš dalies jie tampa ir stogu, todėl viena iš taktikų gali būti – atsakomybės padalinimas kuo didesniam skaičiui žmonių tikintis, kad tada bus daug sunkiau nubausti. Tikima, kad kur didesnis skaičius – ten daugiau tiesos ir mažiau netiesos. Tai klaidinga logika, tačiau ji psichologiškai gali būti labai įtaigi.

Ir paskutinis variantas, kurį norėčiau paminėti, yra naudojimasis tuo, kad minčių pasaulis daug platesnis už realių veiksmų. Todėl naudinga į situacijas žiūrėti iš viršaus, per minčių, fantazijų perspektyvą. Tai ypač naudinga tada, kad su psichotronine technika skenuojamos žmogaus mintys, žinomas visas jo minčių pasaulis. Tada padarius tokią projekciją iš viršaus, prie siauro veiklos masto galima prilipdyti iš fantazijų nuleistus pratęsimus, kurie pavaizduojami kaip faktai ir padaromi prisikabinimo priežastimi. Tokią taktiką lengva sugriauti per įvardijimą ir analizę, paaiškinant, kad tarp minčių sąmonėje ir veiksmų pasaulyje nėra lygiagretaus judėjimo, judama daug trumpesnėmis atkarpomis nei mintyse, todėl tiesės tarp taškų mintis-veika beveik niekada nebūna vertikalios, yra pasvirimas, kuris tuo didesnis, kuo didesnis skirtumas tarp fantazijų ir veiksmų.

Tačiau MK brigada, užpuolusi žmogų to nepaiso, terorizuoja, naudoja psichologinį smurtą, grasina, baugina ir t.t. Tai yra pagrindinės psichologinės operacijos priemonės, kuriomis siekiama įrėminti vidinį ir išorinį pasaulį į sau naudingas interpretacijas. Tokiu atveju rėminamas net darbas arba kūrybinė veikla, „įrodymus“ bandant išlukšteni čia.

Šiek tiek naujienų rezervatui

Amfiteatro vaizdinys valdymo modelyje naudojant rezervatų sistemą

Visuomenių valdymui aprašyti gerai tinka rezervato sąvoka, kuri yra amfiteatro konstrukcijos scena kaip pagrindinė vieta, kurioje vyksta vaidinimai ir spektakliai. Scena yra apačioje apskritimo formos plotas, o aplinkui išsidėstę į viršų kylančių suolų arba pakopų, skirtų stovėjimui ar sėdėjimui sistema. Tai yra stebėtojų, žiūrovų hierarchinio išdėstymo principas – kuo ant aukštesnės pakopos esi, tuo turi aukštesnį rangą ir didesnes teises spręsti spektaklio scenarijų peripetijas. Tai reiškia, kad scenoje arba rezervate gyvenantys žmonės įsivaizduoja, kad tai pasaulis ir gyvenimas, o iš tikro tai tik spektaklis šį gyvenimą stebintiems žiūrovams. Rezervatas visas valdomas psichotroniškai, tad išeiti iš šios zonos – neįmanoma.

Visas pasaulis yra tokių rezervatų sistema. Tarp rezervatų ryšiai yra tik viename horizontaliame lygyje. Įmanoma gavus leidimą, persikelti iš vieno rezervato, į kitą, iš vieno spektaklio į kitą. Tačiau kitame rezervate būsi tokio pat rango, tik gali pakliūti į geresnį arba blogesnį spektaklį. Geresnio gyvenimo nėra niekur, nes visur uždavinys tėra linksminti, teikti naudą. Gyvenimas kiaurai peršviečiamas, nėra jokių paslapčių, jokių laisva valia pasirinktų gyvenimo planų.

Įdomiausi žiūrovams spektakliai yra tragedijos ir siaubo vaidinimai. Dėl šios priežasties visuose rezervatuose klesti nusikaltimai, kurie yra organizuojami rezervato valdytojų. Geriausia pramoga laikoma vadinamieji „nusileidimai“, kai iš aukštesnių pasaulių nusileidžia apsimetėliai, sužaidžia savo žaidimą, suvaidina savo vaidmenį ir grįžta į savo pasaulį. Jeigu tas žaidimas yra nusikaltimas, už jį atsako išsirinkti atpirkimo ožiai, kuriems užkariama visa kaltės kančia už tai, ką padarė kiti.

Rezervatas valdomas dirbtinio intelekto sukurtos matricos, kurioje programuojami visi žmonės, o jeigu kas nors turi laisvą valią, tai yra tik laisvos valios žaidimų dalis. Nėra jokios ekonomikos, nėra jokio mokslo, nėra jokios istorijos, nėra jokių žinių, nei ezoterinių, nei egzoterinių.

Transcenderių pasauliai

Rezervatų pasaulis turi sluoksnių sistemą, kuri skirta maskuoti amfiteatro modelį. Tie sluoksniai yra transcenderių pasauliai. Šis klausimas iki galo neišspręstas, tad pateiksiu kelis tokios sistemos aiškinimo variantus. 1) Sluoksniai sąmonėje, valdomi matricos kompiuterio, 2) Sluoksniai pačioje materijoje, kaip matricos materijoje sukurti paraleliniai pasauliai, ir 3) individualaus transcenderio nešiojama ir mintimis valdoma technologija.

Sąmonė gali rodyti netikrą, sufabrikuota tikrovės vaizdą, paduodant į vidinį ekraną netikrą informaciją. Sąmonė gyvena tokiame pasaulyje, koks rodomas ekrane. Skirtingos žmonių kategorijos/kastos, gali turėti pajungtus skirtingus ekranus. Tokie žmonės gyvena skirtinguose pasauliuose, vienas kito nemato ir nebendrauja. Visos kolizijos išsprendžiamos valdant organizmo judėjimą su galingu matricos kompiuteriu. Tarkime yra 5 tokie pasauliai ir tiek pat žmonių kategorijų. Kiekvienam ekranui priskiriamas atitinkamas amfiteatro pakopos aukštas. Kai iš pakopų šlaito nusileidi žemyn į pasaulį, patenki į savo transcendenciją, kuri nematoma žemiausio sluoksnio vergams.

Kitas variantas yra sluoksniai pačioje matricoje, kurioje kūnai yra tik holograminės projekcijos ir jos priskiriamos hologramų sluoksniui, kuriame turi vaidinti savo spektaklį. Tai kažkada aiškinau aromato pavyzdžiui. Tarkime atomas turi 5 aromatus, kurie tarpusavyje nesąveikauja ir kuria skirtingus pasaulius. Pakeitus organizmo atomų aromatą, jis iš karto peršoktų į kitą sluoksnį, į kitą paralelinį pasaulį. Toks yra portalo tarp sluoksnių principas.

Transcenderis demonas gali būti individualus, naudojantis sąmonių iškraipymo technologiją. Transcenderio prietaisas valdomas mintimis tam tikrame plote paskleidžia iliuzinį pasaulio paveikslą, kuris įdiegiamas į sąmonę ir žmogus nesuvokia tikro aplinkos vaizdo. Transcenderis gali būti iš viso nematomas, veikiantis kaip anapusinė būtybė, o gali susikurti kokią tik nori išvaizdą, daryti kokį tik nori įspūdį.

Galingo transcenderio pagrindinis sugebėjimas, matyti visus sluoksnius ir gebėjimas peršokti iš vieno sluoksnio į kitą. Taip pat daryti poveikį iš aukštesnio sluoksnio žemesniam, apsimetant nematoma anapusine jėga. Su šia matricos technologija, galima maskuoti žmones ir objektus.

Psichologinė operacija naudojant magnetinio rezonanso psichotroninį tomografą

Šis prietaisas, psichotrininis tomografas, naudojamas butuose ir namuose, su kuriuo vykdomos psichologinės ir tardymo operacijos. Ši sistema dažniausiai naudojama naktį, kurią įjungus visas butas patalpinamas į magnetinius rezonansus ir šie, sąveikaudami su smegenų energetinėmis struktūromis gali nuskaityti-įrašyti informaciją, daryti poveikį elgesiui, suvokimui, bauginti, gąsdinti, kankinti ir t.t.

Dažnai požymis būna specifinis kvapas pasklidęs po visą butą, treškėjimai, poškėjimai ir kitokios garso projekcijos. Taip pat sensorinio suvokimo iškraipymai, kai fiksatas pasidaro lankstus, tampomas ir žmogus pradeda matyti košmariškas vizijas. Viso to tikslas užbaigti psichologinę operaciją, priversti prisipažinti arba paklusti saugumui. Jeigu žmogus nepaklūsta arba neprisipažįsta, jis yra nužudomas, naudojant psichotroninį tomografą, kuris įdiegia letalinę veiksmų programą.

Ši sistema yra pagrindinė sistema grupuočių, kurias praėjusiais metais vadinau MK brigadomis, ir kurios yra įvykdžiusios lietuvoje daug žiaurių nusikaltimų, kuriems stogą daro visa valstybės organizacija.

Iš tokių kankinimo kamerų labai dažnai vyksta tiesioginė transliacija į aukštesnį pasaulį, ir programos parenkamos balsavimu. Jeigu žmogaus neišeina išprovokuoti daryti jokių nesąmonių, tada transliacijoms pajungiama holograminė televizija, kur panaudojus žmonių atvaizdus, veiksmus ir įvykius suprojektuoja holograminis kompiuteris tam, kad pajuokintų idijotus.

Psichotronikas

Psichotronikas yra žmogus, savo galvoje turintis implantus, kurie tiesiogiai sujungti su matricos kompiuteriu. Tai gali būti genijus, su suskaidytomis smegenų jungtimis, kad negalėtų pats naudotis savo protu ir proto minčių srautas būtų atiduotas į matricos kompiuterį ir pavogtas. Tokia sąmonė yra vadinama integruota sąmone.

Psichotronikas gali būti užgrobtas grupuočių, kurios nori valdyti matricos kompiuterį ir būti šio rezervatų pasaulio šeimininkais. Psichotronikai sujungti į telepatinį tinklą ir tarpusavyje sąmonės turiniu keičiasi telepatiškai.

Jeigu telepatija vienkryptė, tokio žmogaus mintis žino visas rezervatas, kuris šią situaciją supranta kaip pramogą, naudoja pasityčiojimui. Kartais žmonės nesupranta, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis ir todėl savo gyvenimuose padaro lemtingą klaidą. Kadangi mintys ir vaizdiniai gali būti indukuoti su psichotroniniu induktoriumi, o veiksmai suklastoti su holografiniu matricos kompiuteriu, linkiu nepasitikėti spektakliu, kad paskui nereikėtų gailėtis. Nes kai įjungiama programa, vadinama „tylioji kalva“ kelio atgal nėra.

Kaip grūdinamas plienas

Tardymo lervoms prilipus prie sąmonės, pagrindinis jų siekis yra pavogti dėmesį ir įjungti minčių grandinę, kurios tikslas ištraukti kuo daugiau žodžių. Kad žmogaus minčių grandinė neprarastų dėmesio, turi būti išsirinkta veikianti tema ir turi būti pastoviai pakurstoma minčių energija. Tuo tarpu operatoriai kompiuteriuose įrašinėja visą smegenų veiklą ir renka tuščią tekstą. Tokioje situacijoje, kuri pastoviai provokuojama, galima patarti gaminti kuo mažiau teksto, nes žodis yra pagrindas, ant kurio galima atsistoti, ir jais remiantis metodiškai artėti prie siekiamo tikslo. Žmogaus ir lervų tikslai visada būna priešingi, tad jeigu leidi lervoms artėti prie jų tikslo – vis labiau tolsti nuo savo tikslo. Lervos visada suinteresuotos, kad mąstyme būtų kuo daugiau proceso, o lervų auka – priešingai, tuo nesuinteresuota.

Kaip padaryti, kad proceso būtų kuo mažiau, jau aiškinau kituose įrašuose apie tardymo lervų metodus. Čia kai ką priminsiu, kai ką išplėsiu, o kai ką papildysiu. Pagrindinė priemonė – jau minėtas perspektyvos suišorinimas. Jeigu įsivaizduoji, kad sėdi su lervomis akis į akį už stalo, tai turi atsistoti lervoms už nugarų ir žiūrėti į jas į išorės. Gali net pamėginti įlysti joms į galvas, schematizuodamas visas provokacines taktikas. Kitas būdas – lervas vaizduoti kaip prie kompiuterių sėdinčius operatorius, kurių monitoriuose atidaryti programų langai, kuriuose rodomas išorinės ir vidinės sąmonės turinys, mintys, smegenų veikla, fiziologinės reakcijos ir t.t. Reikia įsivaizduoti, kad pats taip pat stebi savo mintis ekrane ir reaguoji į jas kaip operatoriai šnekantys į mikrofoną ir provokuojantys tavo vidines reakcijas, kurias iš karto iššifruoja psichotroninis kompiuteris.

Kiekvieną kartą kai operatorius ekrane pamato tavo mintį, kuri suaugusi su dėmesio centru, jis reaguoja bandydamas savo replika, komentaru į tą mintį įlysti. Tada gali pasielgti dviem būdais: arba reaguoji ir vystai dialogą, kurį lerva bando ištęsti kuo ilgiau, arba dėmesio kvadratą iškeli į išorę ir nuo tos minties atsitapatini. Atsitapatinęs turi tapti išoriniu stebėtoju ir generuoji naują mintį apie situaciją stebimą iš išorės. Tada operatorius vėl bando savo komentaru arba provokacija į tavo naują mintį įlysti ir sukurti dialoginę grandinėlę. Tokiu atveju reikia daryti tą patį, ką ir prieš tai: savo dėmesį vėl iškeli į išorę, atsitapatini nuo savo minties ir nekuri jokios minčių sekos išprovokuota tema. Suprantama, kad tai gali varginti, nes lervos puola be atvangos, neduodamos pailsėti ir be pertraukų. Tokiu atveju gali naudoti bangavimo taktiką, kai įtampą tai padidini, koncentruotai atmušinėdamas atakas, tai leidiesi į beprasmes minčių grandines, kurios iš esmės nekeičia jokios situacijos. Tik reikia išlaikyti šaltus nervus ir nepasiduoti emocijoms, nes atkaklaus lindimo tikslas toks ir gali būti – privesti kantrybę prie ribos, priversti pasiduoti akliems pykčio impulsams. Tai lervoms būna maloniausia, tuo tarpu patartina lervoms malonumus maksimaliai apriboti, kad joms būtų dietos ir celibato režimas. Bet tai gali būti ir pavojinga, nes tada lervos pasidaro labai agresyvios. Kita vertus, būdamos agresyvios jos gali prarasti budrumą. Tai būna saldžiausios akimirkos, kai gali smogti lervoms į patį centrinį šūdų mazgą.

Yra panaši situacija, tik šiek tiek kitokia, kai lervos ne pačios įlenda į mintį, bet tavo dėmesys pats jas įtraukia. Lervų taktika būna tokia: jos užveda kokį nors mini-dialogą tarpusavyje, o tave padaro išoriniu stebėtoju. Tačiau tikslas yra ne pasikalbėti tarpusavyje, bet patraukti tavo sąmonės susidomėjimą. Tada tu pats įtrauki tas mintis į savo dėmesio centrą ir lervoms nereikia agresyviai lįsti į vidų. Taigi taip nenoromis įtraukęs lervų pokalbį, kuris skirtas tau, į savo mąstymą, gali reaguoti ir kurti jau minėtą minčių grandinėlę. Tai ir yra šios taktikos tikslas – ištraukti kuo daugiau tuščių žodžių ir kompiuteryje tuos žodžius užfiksuoti, kad atlikus jų analizę, viską būtų galima manipuliaciniu būdu sugrąžinti. Tada atfiksuoji savo dėmesį nuo introjekcijos, pastatai save į išorę ir nereaguoji. Lerva vėl neria į tavo dėmesio vidų, bet tu greitai atsitapatinį ir vėl atsistoji į išorinio stebėtojo perspektyvą. Taip ir tęsiasi žaidimas, dažnai ganėtinai ilgai, bet pasirinkimo nėra, arba pasiduodi begaliniams informacijos siurbimo srautams, arba dirbi gynybinį darbą. Po kurio laiko šis darbas tampa automatiškas.

Lervos pamačiusios tavo gudrybę gali griebtis naujų taktikų, pavyzdžiui perprogramuoti psichotroninę smegenų matricą, kad suardytų paruoštą dėmesio struktūrą. Pirmą akimirką tai suveikia, dėmesio schemą ištinka paralyžius, tačiau greitai seną schemą pakeitus nauja, perspektyvos suišorinimo efektyvumas vėl atsistato. Reikia neužmiršti, kad tardymo lervos irgi yra žmonės, o žmonių dėmesys silpsta, pavargsta, senka kantrybė ir t.t. Tada imamasi rotacijos ir pamainų taktikos, kai lervos keičia viena kitą, kad galėtų pailsėti. Daug poilsio aišku nereikia, nes pliurpti net visą dieną be perstojimo – nėra sunku. Sunkiau būna, kai pliurpimas beprasmis, kad būtų kuo mažiau informacijos, bet daugiau būtų varginama psichologiškai, kad paskui būtų galima bandyti sugroti ant emocijų, nes esant didesniam nuovargiui emocijas paveikti lengviau.

Ir paskutinis momentas, kurį šiame įraše norėčiau pateikti yra vadinamasis „moralės ratas“, kurį kitaip dar galima pavadinti savų arba artimų žmonių ratu. Šios taktikos esmė ta, kad kuo žmogus artimesnis, tuo santykiai su juo atviresni. Tad siekiant per atvirumą išgauti kuo daugiau informacijos, siekiama patekti, suokimu, vilionėmis, gudrybėmis į šio moralės rato vidų. Griežtai nerekomenduojama lervas turėti šiame rate, nes tada jos surinks informaciją, pasišalins ir ta informacija tave sunaikins. Tai pagrindinė agentūrinio darbo taktika tada, kai naudojama socialinė inžinerija hakerių stiliumi. Jeigu žmogus įsileidžia tokį nepatikimą žmogų ir pats jam suteikinėja informaciją – padaro didelę klaida, pats sau išsikasa duobę, kadangi lervos dirba pagal pareigas psicho-kilerių darbą, tai šiame rate savo galvoje turėti lervas reiškia mirties nuosprendį. Ir tokią klaidą gali padaryti tik labai neapdairus ir nepatyręs žmogus.

Todėl: Būtina labai atidžiai saugoti perimetrą, stengiantis neprarasti budrumo net tada, kai suokia, mėto prie siūlo pririštus saldainius ir naudoja kitokias galvos susukimo technikas. Iš esmės bendras patarimas gali būti toks – laikyti lervas kuo toliau nuo savęs, net jeigu erdviškai jos labai arti, pačiame sąmonės centre. Reikia skirti joms kuo mažiau dėmesio, pastoviai jį patraukiant į kitą vietą ir nereaguojant į jokias provokacijas.

Kita vertus, dėmesį galima ir paskirti, bet tik tada, kai aktyviai puoli, o ne pasyviai reaguoji. Lervos taip pat turi galvas ir tose galvose daug visokio šūdo. Tad kai visą šį turinį ištyrinėji – gali pabandyti jį pataškyti. Tada lervos tampa labai agresyvios, grasina, įjungia poveikio priemones, pradeda kankinti ir t.t. Vienu žodžiu, stengiasi atgauti prarastas pozicijas.

Visa tai gali vykti ištisą dieną, dieną iš dienos. Todėl reikia užsidėti plieninę sąmonę, kurioje šūdas negalėtų padaryti nė mažiausio įbrėžimo. Tada tik taškai viską į šonus ir sekini energiją, kurią turi sukaupusi tardymo lervų sistemą. Operacija, be abejo įgyja neteisėtas formas, ir prilimpa ilgam. Lervos ardosi vis agresyviau, o tavo plienas darosi vis  tvirtesnis.

Čia buvo aprašytas metodas, kaip atkakliu kasdieniu darbu grūdinamas plienas ir metodiškai ruošiamas iešmas lervų prismeigimui.

Inkvizicija europoje

Verta prisiminti. Rašyta 2009-04-06

Kankinimus pateisinančios racionalizacijos, kuriomis bandoma nuo savęs ir kitų paslėpti išsigimėlišką tokio elgesio prigimtį, turi daug pavidalų – nuo hedonistinio sadistinio mėgavimosi kito žmogaus kančia, patiriant iškreiptą malonumą (tokių sąmonės mutacijų taip pat pasitaiko) iki racionalizuoto, “protingo” principo “tikslas pateisina priemones”, manant, kad jeigu tikslui pasiekti reikia, galima naudoti kokias tik nori priemones, tarp kurių yra ir žmogaus kankinimas.

Hedonistinio sadizmo viena rūšis, kai vaizduotėje piešiamas nesutaikomas egzistencinis priešas kaip tariamo blogio įsikūnijimas, su kuriuo galima elgtis kaip patinka, netgi išsityčioti matant jo kančią ir bejėgiškumą ir pajausti savo beribę galią, nekalbant jau apie paprastą mėgavimąsi niekuo dėto žmogaus kančia, vien savo malonumui, jei reikia nuimant nuo savo galvos ragus ir uždedant juos aukai.

“Protingas” sadizmas vadovaujasi “protu”, racionaliais išprotavimai ir žmogaus, jo silpnų vietų, pažinimu, kai reikia valdyti ir nugalėti, o skausmas ir kančia yra, matyt, pati silpniausia žmogaus vieta. Niekas nenori patirti skausmo ir dažnai atsisako visko, kad tik jo išvengtų ir atiduoda sadistui pergalę, jei tai kovos situacija.

Matome, kad hedonistai yra savo iškreiptos prigimties nelaisvėje, o racionalistai – ideologijos ir aplinkybių aukos. Trumpai tariant yra daugybė tokių kaukių – nuo “sadistui patinka” iki “taip reikia” – kurių vardijimas nėra šio įrašo, kuriame pabandysime pažvelgti į valstybės sadistinių priemonių naudojimo ideologinius kontūrus, tikslas. Skausmas ir kančia yra realūs. Tai yra intensyviausia realybė, kokią tik žmogus gali patirti, nors tai patiriama tik išimtinėmis sąlygomis, kovojant dėl fizinio išlikimo. Kai tai “natūrali” kova, ribinėse situacijos su mirtimi, skausmas yra palyginti neilgai trunkanti būsena, nuo kurios išvaduoja mirtis. Tai yra natūralus skausmas, jis retai kada peržengia ribą, o jeigu peržengia, įsijungia sąmonės apsaugos.

Tačiau kankinimo ir kančios technologijos šią būseną gali pratęsti iki begalybės, kai reikia dėl vienos ar kitos priežasties: sadistui pajausti savo galią, patenkinti išsigimėlišką įgeidį, pavyzdžiui, atkeršyti, arba pasiekti savo tikslą. Per visą istoriją valstybių ir organizacijų buvo naudojami inkviziciniai metodai, ir tai parodo du dalykus: žmogaus moralinę degradaciją ir kankinimų efektyvumą.

Mūsų dienomis situacija yra labai dviprasmiška, kai viena vertus kankinimai yra oficialiai draudžiami, bet realiai vis tiek naudojami, taip pat ir Lietuvoje. Spektaklis vaidinamas, tad norint naudoti kankinimus reikalingos gudrybės. Jos yra nesudėtingos: nuo paprastos visuomenės izoliacijos nuo realių įvykių, naudojant propagandą, iki technologinių, kai skausmas sukeliamas pačiame žmogaus centre, smegenyse, naudojant psichotroninę techniką, nepaliekant jokių išorinių fizinių pėdsakų ant kūno, kad žmogus žalojamas.

Skausmas yra realus ir nepakeliamas. Ir valstybė, ypač teisėsauga, jį linkusi naudoti pasiekti savo tikslui, nes skausmas valdo žmogų, žmogus stipraus skausmo ilgai iškęsti negali, tad kas valdo skausmą, gali valdyti ir žmogų. Skausmas yra ne kas kita, kaip žmogaus valdymo priemonė. O šiais laikais labiausiai apie valdžią svajoja valstybės organizacija ir valdžios pamišėliai.

Žmogaus teisių miražas sklaidosi ir kankinimų draudimas pasirodo besanti tuščia retorika. Barbarai sugrįžta, o gal jie net nebuvo niekur išnykę. Rytuose nebuvo tikrai. Bet ar įmanoma patikėti, kad tie patys barbarai, nesibodintys mėgautis savo žiaurumu, sugrįžta ir į vakarus? Belieka įsteigti Europoje inkvizicijos ministeriją ir legalizuotis galutinai, nes to kas vyksta vis tiek nepaslėps joks spektaklis. Žmonės sužinos viską.

Kas vyksta Lietuvoje. Susidorojama su žmonėmis, fabrikuojamos bylos, nesibodima net naudoti kankinimus, kai reikia rezultatui. Priedangos paprastos – tai informacinė izoliacija ir iliuzijų rezervato bei spektaklio palaikymas, kad nesužinotų visuomenė. Sau apgauti naudojama ideologija ir racionalizacijos, apie kurias jau kalbėjome. Vienu žodžiu valstybės ir jos organizacijų monstrum in animo klesti ir tarpsta, o mūsų negelbsti jokie įstatymai.

Inkvizicijos kablys kaip valdžios simbolis Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Ar žmonės pabūgs jo, ar sugebės deramai atsakyti? Tai parodys netolima ateitis, nes “nemirtinais” kankinimo ginklais apginkluojami visų pasaulio rezervatų aktoriai.

Sistemos haliucinacijos ir grožybės

Verta prisiminti. Rašyta 2011-02-25

>>>

idiots

Sistema, visuomenė ir žmogus

Gali atrodyti, kad kuomet fabrikuojama byla, žmogus turi reikalą tik su įsigalėjusia nusikalstama sistema, kuriai įstatymas ne teisingumo garantas, bet susidorojimo priemonė. Negana to, gali atrodyti, kad žmogus akis į akį susiduria tik su sistemos tam tikru padaliniu, kuris veikia izoliuotai, o ne platesniame kontekste ir platesnėje aplinkoje. Bet šių iliuzijų reikėtų atsisakyti, nes jos neleidžia suprasti realios situacijos.

Kai žmogus persekiojamas, jis susiduria su visa sistema ir šiame persekiojime savo vaidmenį atlieka visuomenė, nors tas vaidmuo dažniausiai būna statiškas ir manipuliuojamas sistemos. Visuomenė, net nenoromis, dalyvauja persekiojime ir tampa savotiškais sistemos įkaitais, nes tuomet kai persekioja nusikalstama valstybės organizacija, visuomenė tampa nusikaltimų bendrininkais, jeigu neduoda sistemai deramo atsako.

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių sistema gali persekioti, teisingumą naudodama tik kaip priedangą, kaip patogią ideologiją ir matricą. Kai kurios priežastys, galbūt net pagrindinės, yra neakivaizdžios, tokios apie kurias didžioji visuomenės dalis net nenutuokia. Tiesiogiai nesusidūrus, sunku pasakyti, kiek sistemoje charakterio patologijos, ideologijos, strategijos, strateginių tikslų ir planų, kurie sąlygoja jos kasdienę veikseną [nuo fašistinės ideologijos, tokios kaip eugenika ir socialinė inžinerija iki charakterio patologijos] Kažkoks momentas užkliūva ir žmogus tampa persekiojimo auka.

Kadangi sistema nenori visuomenei atskleisti visų savo kortų, reikalingas spektaklis ir dažnai tai būna teisinis spektaklis, kuris visuomenės akyse turi legitimuotumo [teisėtumo] aureolę. Šitaip visuomenė apakinta ir apkvailinta, tampa sistemos įrankiu ir žmogui nėra kur trauktis. Yra daug išeičių, bet laimingai pabaigai reikia beveik neįmanomo stebuklo.

Teisingumas vs rezultatas

Be rašytų įstatymų yra nerašyti įstatymai. Nerašyti įstatymai net gali būti svarbesni ir turėti aukštesnį statusą, nei rašyti. Čia mes turime prigimtinę teisę ir leidybinę teisę. Prigimtinė teisė yra nerašyti daugumos pripažįstami principai, kurių laikomasi savo laisva valia. O rašytais įstatymais nusikalstama sistema gali manipuliuoti kaip nori pagal savo norus ir įsivaizdavimus. Pavyzdžiui, rašytu įstatymu galima paskelbti, kad kankinimas yra teisėtas. Tačiau bet koks normalus žmogus pagal prigimtinę teisę supranta, kad tai niekingas nusikaltimas, neturintis jokių pateisinimų, net jeigu sistema sau ant popieriaus pasirašo leidimą.

Gali kilti klausimas, kaip sistema tampa nusikalstama sistema? Ideali sistema yra tada, kai prigimtinė teisė sutampa su rašytine, ir sistema jų laikosi. Tada vyrauja teisingumas ir darna. Toliau sistema pradeda nesilaikyti nei vienos tvarkos, bet vaidina teisingumo ir teisės spektaklį. Ir galutinė forma yra tokia, kai leidyba užvaldoma nusikalstamos sistemos ir priiminėjami įstatymai, prieštaraujantys prigimtinei teisei – tam, kas teisinga ir neteisinga laikoma pagal žmogaus ir pasaulio prigimties priimtą įsivaizdavimą. Dauguma pasaulio valstybių yra antroje stadijoje ir viena koja įžengę į paskutinę stadiją.

Vienas iš tokių požymių yra perėjimas nuo teisingumo principo prie rezultatų principo. Organizacija siekia savo tikslų, ir vadovaujantis šiais tikslais reikalingi rezultatai kaip įrodymas, kad prie tikslų artėjama. Kadangi tarp mafijinių struktūrų vyksta konkurencija ir kova, tai rezultatų pradedama siekti bet kuria kaina, ir teisingumo principas lieka tik kaip naudinga ideologinė širma manipuliavimui visuomene, po kuria galima siekti savo naudos.

Byla

Kaip reaguoti

Kai kam nepasiseka tiek, kad jis tokiai sistemai dėl vienų ar kitų priežasčių užkliūva ir atsiduria sistemos mėsmalėje. Būtų klaida pradėti aiškintis kodėl ir tikėti, kad sprendimas yra būtent šiame klausime. Priežastis gali būti ne asmeniniai faktai, bet sistema ir principai. Tad pirmiausia reikia sugebėti klausimą tinkamai apibendrinti. Toks apibendrinimas dažniausiai būna labai abstraktus, nes tikrus atsakymus gali duoti tik „insaideriai“, žinantys sistemą iš vidaus. Tačiau ir spėjimas gali būti pakankamai kvalifikuotas, nes žmogus ir sistema vis tiek yra permatoma kiaurai, net nesant viduje.

Antras momentas yra bandymas išaiškinti sistemos veikimo principą, nes šis principas irgi parodo kaip vyksta susidorojimo procesas ir kas kokį vaidmenį atlieka. Man tai pagrindinis atkirčio būdas. Kas supranta su kuo visuomenė turi reikalą, neleidžia savimi manipuliuoti ir netampa sistemos daromo nusikaltimo bendrininkais.

Neišsigąsti filologinio burbulo

Žmogų nuteisti gali teismas ir filologinis burbulas, pučiamas formalios ir neformalios sistemos žiniasklaidos. Sistema valdo ir vieną, ir kitą žiniasklaidą, net jeigu formali žiniasklaida yra verslai, o neformali – agentūra, valdanti visuomenę neformaliame lygyje. Teismas fabrikuoja įrodymus iš žodžių lipdydamas bylą, o burbulas ploja teismui. Atsiribojusių žmonių dažniausiai būna mažuma, visi kiti tiki tuo, ką mato ir tuo, ką girdi.

Panagrinėkime smulkiau kas vyksta, pereidami per tikrovės visus lygius ir sluoksnius. Pirmiausiai yra individuali projekcija ir kolektyvinė projekcija. Šiame bloge daug aiškinau kas yra žmogus ir kaip projekcija yra daroma. Svarbiausia mintis yra ta, kad tikrovė yra už žmogaus suvokimo ribų, o sąmonei ji pasirodo kaip sensorika [juslės] ir kognityvistika [protas]. Sensorika ir kognityvistika susipynusios tiek, kad jų neįmanoma atskirti. Tai reiškia, kad subjektyvus ne tik protas, bet ir juslinis objektas. Objektas taip pat konstruojamas intelektualiai ir šio subjektyvumo pašalinti neįmanoma. Apibendrinti tai galima tokiu principu: žmogus dažnai mato tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra iš tikro.

Individualios projekcijos gali sinchronizuotis, sukuriant kolektyvinę projekciją. Tai reiškia, kad kažkokia grupė tarpusavyje kalbasi ir tikrina tai, kas yra tik individualu. Gali atrodyti, kad toks kalbėjimasis ir susitarimas yra tiesos kriterijus. Bet taip manyti būtų klaida, nes iliuzijos jungimas, nėra jokia garantija; daugiau iliuzijos, net jeigu ji kartojasi, nerodo tiesos. Šitoks iliuzijos jungimasis kuria tai, kas vadinama viešu burbulu, kuris tampa individualių sąmonių atskaitos tašku ir valdo žmogų kaip subjektą arba kaip objektą. Šis burbulas yra ne kas kita kaip kolektyvinė projekcija į tikrovę, kurioje sujungiamos žmonių individualios pastangos ir yra bandymas susikurti tiesos iliuziją, iš kurios perspektyvos būtų galima teisti visą pasaulį.

Yra du tokie kolektyviniai filologiniai burbulai. Vienas priklauso sistemai. Jis visuomenei neprieinamas ir nepasiekiamas ir valdo tik tuos, kas šiai sistemai priklauso. Ir yra viešas burbulas, skirtas valdyti visuomenę ir atskirus žmones. Sistemos pagrindinis tikslas yra užgrobti šį viešą burbulą, ir juo manipuliuojant valdyti individualias projekcijas, kurios savo informaciją gauna iš šio burbulo, nes asmeninė patirtis yra labai apribota. Šita kolektyvinė projekcija svarbi tuo, kad ji įdeda tai, ką žmogus į sensoriką projektuoja individualiai ir todėl šį burbulą sistema siekia valdyti.

Viešam burbului išsprūdus iš sistemos rankų kyla konfliktas tarp visuomenės ir sistemos ir sistemai valdžia gali pradėti sprūsti iš letenų.

Filologinis burbulas ir byla

Filologinį burbulą siekiama užvaldyti tada, kai sistema yra antroje savo raidos stadijoje. Tai yra tada, kai domina ne teisingumas, bet tik rezultatas, paminant prigimtinę ir ją atitinkančią leidybinę teisę, bet vis dar vaidinant spektaklį. Šitaip sistema teisme iš žodžių lipdo bylą ir valdo viešą filologinį burbulą, kuris individualiose projekcijos įsuka neapykantos emocinius ir siekimo susidoroti mechanizmus, nors iš individualios perspektyvos viešo burbulo informacijos patikrinti niekaip neįmanoma. Bet kai kurių žmonių protas toks tamsus, kad jie net nepagalvoja, kad informacija turi būti tikrinama.

Į tokį filologinio burbulo „teismą“ protingi žmonės nekreipia dėmesio, nes tokios iliuzinės sąmonės neturi bendro mato su tikrove ir net intelektualinių pajėgumų suprasti skirtumui tarp tiesos ir iliuzijos socialiniame kontekste.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad kai sistema naudojasi manipuliavimo filologiniu burbulu taktikos, tai yra simptomas, kad negeba realiai įrodyti ir griebiasi filologinių manipuliacijų, kuriomis pakeičiama tikrovė.

Sensorinė-kognityvinė projekcija

Niekas neturi ryšio su pačia absoliučia tikrove. Tikrovės suvokimas žmogui duotas tik kaip sensorinės ir kognityvinės dalies ryšys, ir kognityvinė dalis dažnai būna svarbesnė už sensorinę, nes ji duoda supratimą. Bet tai reiškia, kad žmogus ir žmonės dažnai mato tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra [tikrovė]. Nes supratimas yra tik ankstenės įženklintos patirties pritaikymas naujai patirčiai. Vadinasi žmogus supranta tik tai ir taip, kas ir kaip subjektyviai yra įdėta į jo protą. Bet tai – ne tikrovė.

Tad jeigu idealu laikome tikrovę ir tiesą, tai šis idealas beveik nepasiekiamas. Vietoj jų turime sensorinį-kognityvinį konstruktą, priklausomą nuo situacijos ir aplinkybių. Kai sistema pereina į antrą ir trečią stadiją ir siekia tik rezultatų, net jeigu jie prieštarauja prigimtinei teisei, nelieka nei pasaulio, nei žmogaus. Šie žodžiai tampa eufemizmu, skirtu pridengti melą. Telieka subjektyvi ir „intelektualiai“ sukonstruota senorinė-kognityvinė projekcija, valdoma valios viešpatauti ir neturinti bendro mato su tikrove.

Mintis yra kalbos ženklų sinestezija, į vieną tašką suspaudžianti visą išskirtų ženklų žymimą informaciją. Mintys jungia subjektą su predikatu ir kažką tariamai pasako apie sensorinį atvaizdą ir svajonėse apie absoliučią tikrovę. Visas protas susideda iš subjektų [tai, apie ką kalbama] ir predikatų [kas pasakoma apie subjektą, kokia informacija su juo jungiama]. Bet šitaip sujungti galima tik turint savo patirtį. A priori [t. y. be patyrimo] toks jungimas neįmanomas ir prilygsta žmogaus fantazijai, kuri nurodo ne į sensorinį atvaizdą, bet į galimą proto formą.

Reikalas tas, kad daugumoje bylų, tokio patyrimo nei teisėjai, nei prokurorai neturi. Ir jų sąvokų sintezės yra apriorinės, paremtos kognityvine fantazija, net tada, kai aplinkoje yra kažkokie faktai ir jie savo vaizduotėje bando vesti gijas į susidorojimo objektą.

Kai sistema dėl kokių nors priežasčių išsirenka nekaltą žmogų susidorojimui – visos sintezės yra bereferentinės, t. y. jos nenurodo į jokią išorinę tikrovę. Prokuroras ir teisėjai padaro individualias sąmoningai klaidingas projekcijas ir šitos projekcijos perduodamos į viešą filologinį burbulą. Šitaip žmogui sufabrikuojama byla teisme ir jis yra nuteisiamas filologinio burbulo. Ant žmogaus uždedama matrica „nusikaltėlis“, jis eliminuojamas iš visuomenės ir tampa sistemos žemiausios kastos vergu.

Psichotroninis fabrikavimas

Bylos lipdymui iš bereferentinių žodžių turima pati naujausia technika, su kuria į sąmonę galima perduoti bet kokius žodžius. Joje šie žodžiai pereina į visas sąmoningas ir nesąmoningas kognityvines [pažintines] struktūras (protas, mąstymas, atmintis ir t.t.) juos galima fiksuoti, įrašyti ir terorizuoti žmogų. Pririnkus tokių žodžių, galima padaryti net „teksto analizę“, bandant iš jų išlukštenti „tikrovę“, kuri iš tikro yra viso labo žodyninių reikšmių projekcija, sukurianti sensorinę-kognityvinę iliuziją žmogaus sąmonėje. Šitas individualias iliuzijas sujungus, galima padidinti iliuzijos galią ir efektyvumą ir bandyti įvesti savo tvarką bei siekti susidoroti su netikėliais. Šitaip kovojama dėl filologinio iliuzijų burbulo, kuris galų gale valdomas sistemos, nes ji turi didžiausią agentų armiją ir informacinį-dezinformacinį pranašumą, prieš kurį negali atsilaikyti joks laisvas individas, kuriam gresia eugenika, socialinė inžinerija, psichopatiškas organizacijos mąstymas, lobotomija ir kitos sistemos haliucinacijos bei grožybės.