Kaip tapti psionu?

Šiame straipsnyje supažindinsiu su kai kuriais praktiniais psionikos aspektais. Psionika yra mokslas apie psioninių sugebėjimų naudojimą. Žmonės turintys tokių gebėjimų vadinami psionais. Šis terminas yra dviejų žodžių junginys: gr. psy(che) (siela, psichika) ir (elektr)onika. Iš esmės, jis reiškia dvasinės ir fizinės materijos valdymą naudojant savo sąmonę. Tai įvairūs paranormalūs reiškiniai sukeliami savo mintimis. Psioniniai efektai gali būti labai įvairūs, bet vienas iš jų vadinamoji telepatija, kuri šiame įraše bus pagrindinė tema.

Pradėkime nuo to, kokia psionikos eros nauda ir pavojai. Šis gebėjimas reiškia, kad žmogus bus matomas per visą sątvaro spektrą, per visas sąmones, taip kaip jis mato pats save. Kitas žmogus matys tave taip, kaip matai save pats. O tai reiškia, kad turės apie tave tokią pačią informaciją, kokia turi tu. Kuo tai gresia – akivaizdu, visos informacijos turėjimas suteikia pranašumą, o kitą žmogų daro pažeidžiamą. Kada tai aktualu? Pavyzdžiui, tada, kai fasadas neatitinka vidaus ir žmogus demaskuojamas. Arba tada, kai psionas turi blogų kėslų žmogaus atžvilgiu ir naudodamasis pilna informacija gali surengti pasalas. Gyvename konkurencinėje visuomenėje, kur reikia žaisti strateginius žaidimus, o psionas iš anksto perkanda visus tavo ėjimus ir šiuo žinojimu pasinaudoja apžaidimui. Tai ypač pavojinga kai psionika yra vienpusė. Tačiau, jeigu šių problemų nėra, atvirumas per visą spektrą leidžia geriau pažinti ir suprasti vienas kitą, nelieka problemų ir konfliktų, kylančių dėl nesupratimo.

Dabar paaiškinkime kokie yra projekcijos vieno žmogaus į kitą principai psioniniu ir nepsioniniu atveju. Norint suprasti kaip tai veikia, reikia būti susipažinus su mano žmogaus samprata, su keturnare sąmonių sandara ir trimis žmogaus aukštais, kuriuose realizuojama jo esmė. Šitų dalykų čia jau nekartosiu. Įprastinis atvejis yra toks, kai kitas žmogus sąmonėje pasirodo tik savo fasadine dalimi, projektuodamas tik dalį savo spektro informacijos. Turime akių-garso projekciją į priekinę sąmonę, taip pat galimos taktilinės projekcijos į centrinę sąmonę. Šie variantai ir sudaro kito žmogaus fasadą. Mums atrodo, kad, laimei, fasade matoma ne viskas, nes giliosios spektro dalys lieka paslėptos, tokios kaip emocijos, mintys, atsiminimai ir pan.

Skaityti toliau

Mentalizmo darbo pagrindas

Apžvalga

Pirmoje dalyje mentalisto ir telepato darbo pagrindiniai principai buvo apibendrinti kaip psichožvalgyba ir valdymas. Psichožvalgyba turi atskleisti sąmonės turinį per stereotipines reakcijas, kurių sistemą turi kiekvienas žmogus. O žmogaus valdymas pagrįstas lingvistinių efektorių sistema, kuri tuo geresnė, kuo didesnis semantinio iškreipimo koeficientas. Pagrindiniai efektoriai yra žodžiai, nors šiam tikslui galima panaudoti ir vaizdus bei ženklus, pvz., karikatūras, šaržus ir t.t. Toks poveikis pagrįstas iliuzija, kuri yra manipuliavimo pamatas.

Psichožvalgyba ir valdymas naudojami informaciniuose karuose ir propagandoje, kurių tikslas su iliuzijų sistema užgrobti žmogaus sąmonę ir nukreipti ją norima linkme. Be to, šios priemonės naudojamos agentūrų operacijose ir įvairiuose „netiesioginiuose“ susidorojimuose.

Tam, kad poveikis būtų sėkmingas svarbiausia žinoti ir valdyti turinį, kuris patogiausiai išreiškiamas kalba. Kalba tuo pačiu metu ir ištraukia informaciją, ir atlieka efektoriaus vaidmenį. Šis turinys yra vidinis procesas, kurį sukuria tam tikra metastruktūra arba vidinis psichinis „karkasas“. Šį karkasą aš vadinu morfologine sąmonės teorija, kurią atskiruose įrašuose jau esu išdėstęs, bet čia noriu sujungti viską į vieną tekstą. Visa tai yra „mentalisto“ darbo pagrindas. Šiame darbe svarbiausia atskirti sandarą, elementus ir įvykius, kuriuos galima vadinti faktais.

Iš neuromokslo žinome, kad smegenys turi keturias pagrindines sritis, apimančias visas psichikos funkcijas: sensorinę, motorinę, kognityvinę ir limbinę. Sensorinė skirstoma į dalis pagal juslumo rūšį; kognityvinė turi atminties, mąstymo ir įsivaizdavimo psichines formas; motorinė skirstoma pagal judėjimo sekų tipą. Yra tarpiniai variantai, pvz., šnekėjimas (motorinis-kognityvinis-garsinis), rašymas (motorinis-kognityvinis-vaizdinis). Limbinė dalis susijusi su teigiamomis ir neigiamomis emocijomis.

Čia yra standartinė kognityvinė psichologija, tačiau viešuose tekstuose smulkiau aiškinti žmogų vengiama, kad būtų išsaugota paslaptis, ar bent kad ji būtų riboto prieinamumo. Tai daroma todėl, kad nenorima atiduoti per daug didelės manevro laisvės ir tam, kad žmogus būtų totaliai kontroliuojamas.

Bendra sistema

Pati bendriausia šios žmogaus dalies paskirtis yra aplinkos informacijos susiejimas vidiniuose gnostiniuose laukuose, kad žmogus galėtų joje išlikti. Šis susiejimas apima tris pakopas. Schemoje matome, kad visos šios pakopos apima dvi perspektyvas, kurias sąlygiškai vadinu „asmeniu“ ir „pasauliu“. Asmuo yra iš vidinės krypties išeinanti esatis, o pasaulis sąlygiškai laikomas išorine ir objektyvia tikrove. Ši sistema reikalinga bendram vaizdui, kad būtų glaustai sujungta visa filosofinė žmogaus ir tikrovės struktūra.

Absoliuto ar Pirminės tikrovės klausimai mentalistui dažniausiai neįdomūs ir telepatinis tyrimas susiduria tik su trečio lygmens redukcionistiniu pasauliu, kurį apima „asmuo“ ir „objektyvi realybė“, kuri aprėpia sąmoningą ir nesąmoningą introjekcijos dalį.

Taip pat šį principą galima panaudoti atvaizduojant horizontalų pjūvį. Čia matoma viskas, kas pateikta vertikaliame pjūvyje, tik be gelmės momento. Žmogus yra mažiausia dalis, vadinama antrine tikrove, apgaubta sąmoningo suvokimo sritimi, į kurią įeina „pasaulis“ ir žmogaus „vidus“. Ši introjekcija atsiranda išorinėje realybėje, kurią vadinu transcendencija. O visa realybė kaip introjekcijų sistema transcendencijoje yra įbūtinama Absoliuto, kurį kitaip dar galima vadinti šios realybės Šaltiniu.

Vidiniai gnostiniai laukai apgaubia visą introjekciją, tačiau arčiausiai būties gelmės yra siela kaip energomorfinis darinys, iš kurio atsiranda visos žmogaus aktyvumo rūšys. Tradiciškai aktyvumas reiškiasi kognityvinėje ir motorinėje smegenų žievėje. Nepaisant to, kad tai skirtingos funkcijos, jos kyla iš jau minėto vidinio šaltinio įsisupusio į pačią būties gelmę.

Vidinė struktūra

Visi psichiniai procesai susiję su energija. Energija reikalinga susiejant ir „asmenį“, ir „pasaulį“.

Pastaruoju atveju problemų jokių nekyla, nes energija gaunama iš išorės stimuliuojant receptorius. Per juos smegenys gauna informaciją ir reikalingą stimuliavimą. Tačiau su vidine dalimi situacija kitokia: nei kognityvinė, nei motorinė žievė receptorių neturi. Tad stimuliavimą bei informaciją turi gauti iš vidinių smegenų resursų. Tie resursai yra sensorinė žievė ir vidinė smegenų energija, atsirandanti gnostiniuose laukuose. Šie laukai ir yra tai, kas vadinama siela, kuri „gamina“ energiją ir informaciją, kuri po to išsišakoja į kognityvinį ir motorinį aktyvumą.

Sielą galima vadinti energomorfine sistema, kuri veikia kaip žmogiško pasaulio psichinis „varikliukas“ ir kaip informacijos kūrimo gebėjimas. Informacija paverčiama formomis (morphe gr. – forma) ir perkeliama į mąstymą, vaizduotę, bei judesius.

Mentalisto darbas yra vertinti žmogaus vidines galimybes, kurias galima apibūdinti iš enerogmorfinės struktūros gaunamais gebėjimais. Iš išorinio elgesio, šnekos ir rašto galima nustatyti aktyvumo lygį, kuris priklauso nuo energetinės sielos dalies. Vertinant šią savybę, informacijos dalį galima atsieti ir palikti ją kitų aspektų vertinimui, tokių kaip mąstymas, vaizduotė ir prisiminimai.

Vidinės dalies pagrindiniai požymiai yra surinkimas, koreliacija ir stimuliavimas. Tad aišku, kad tam turi būti pritaikyta aktyvumo sistema. Mano teorija, aiškinanti surinkimą yra į atmintį įrašyta asociatyvinė holograma, kurios fragmentai jungiami į protinį smegenų aktyvumą. Gali būti įvairios hologramos, priklausomai nuo to, kokiam aktyvumui tarnauja. Viena holograma yra judėjimui, o kita mąstymui. Be asociatyvinės hologramos, dar turi būti morfiniai gebėjimai, kurie labiausiai reiškiasi vaizduotėje, kurioje kuriamos įvairios perdirbtos asociatyvinės hologramos formos.

Tad sielos elemente išsiskiria rinkimo ir jungimo bei formų deformacijų sistema, kuri gali keisti atvaizdų išvaizdos parametrus – dydį, proporcijas, spalvą. Šis sugebėjimas yra vaizduotės asociatyvinis aktyvumas, saugantis pasaulio atvaizdų parametrus, kuriuos gali panaudoti savo morfizmuose.

Visa ši sistema gali būti vadinama autonomine aktyvumo sistema (AAS), kuri yra asmens pamatas, apimantis ir laisvės, ir kūrybiškumo galimybes.

Dirbant psichožvalgybinį darbą, labai svarbu atkreipti dėmesį į ypatingą smegenų gebėjimą, kuris vadinama šnekėjimu. Kaip jau buvo nurodyta, jis apima visas smegenų galimybes: raumenų gerklėje valdymas yra motorinė dalis; turinys yra kognityvinio surinkimo rezultatas; o garsų seka, pasiekianti ausis yra garsinio juslumo supratimo sistema. Analogiškas sugebėjimas yra rašymas, tačiau jis šnekėjimui nusileidžia tuo, kad balso savybės gali perteikti daug daugiau nelingvistinės informacijos negu raštas. Aišku, kartais raštas taip pat pasitarnauja atliekant asmenybės profiliavimą.

Šnekos ir proto sąryšio galimybės tokios: protas didelis (be lobotomijų) ir šneka jam adekvati; protas didelis, bet šneka neparodo, nes sutrikdytos tam tikros tarpinės sistemos perėjimo iš proto į šneką; paskutinė galimybė – protas nedidelis, bet šneka savo išorinėmis charakteristikomis normali; mažas protas ir neįspūdinga šneka. Neturint technologinės telepatijos priemonių, tenka rinkti netiesioginę informaciją ir ją analizuoti. Pavyzdžiui, galima lyginti šneką su rašytiniais tekstais – būna taip, kad šneka nekokybiška, bet per rankas išeinantis protas rodo aukštą supratimo lygį.

Išorinė struktūra

Išorinė struktūra taip vadinama tik sąlygiškai, nes ji yra vidinės sistemos, kurią aš vadinu introjekcija, dalis. Tačiau ji yra išorinė pagal tai, kaip atrodo sąmonei, kuriai pasaulis yra objektyvi realybė.

Šis pasaulis yra paprastesnis už vidinius asociacijų tinklus ir vaizduotės formavimo galimybes, nes jam tereikia paruošti ir atskleisti juslinį pavidalą. Šį darbą atliekanti sensorinė sistema sudaryta iš šablono, kokybių ir suvokimo. Formavimo procesas prasideda nuo šablono sukūrimo, kuris pats yra gnostinė substancija, formuojanti informaciją ir perduodanti ją sąmoningam suvokimui.

Šablonas yra tekanti struktūra, nes iš išorės ateinanti informacija keičiasi milžinišku greičiu ir šabloną smegenims tenka visą laiką perrašinėti, kad atitiktų išorę. Tai yra sąmonės laiko struktūra. Perrašymas sudaro sąlygas atvaizduoti judėjimą ir kvantines transformacijas, kurios vadinamos kitimu. Visų pasaulio dalių transformacijų pagrindas yra šablono kitimas, kuris persiduoda kokybių ir suvokimo kitimui. Iš to galima spręsti, kad laikas yra subjektyvus, nes jis formuojamas šablono, atsirandančio vidiniuose gnostiniuose laukuose. Tai priklauso nuo to kiek iškreipta koreliacija tarp suvokimo ir šablono. Jeigu šablonas daro šuolį, pavyzdžiui, išimant arba suliejant, laiko suvokimas pakinta.

Be laiko suvokimo, žinoma yra ir erdvės suvokimas, nes vidinis ir išorinis pasaulis suvokiama kaip tam tikras psichinis arba realus kontinuumas. Kontinuumo atvaizdavimas taip pat yra iškarpytas, nes jame yra tik tai, kas sąveikauja su receptoriais, o visi kiti realybės sluoksniai yra nematomas arba „tamsusis“ pasaulis. Toks yra, pavyzdžiui, visas elektromagnetinis spektras, kurio suvokiama tik nedidelė dalis.

Išorės požiūriu, tekantis šablonas nėra pastovus, nes jis nuolat keičiasi priklausomai nuo stimuliavimo. Tačiau sielos požiūriu šis pasaulis yra nekeičiamas, todėl jį galima vadinti fiksatu. Jį iškraipyti galima tik su intervencinėmis priemonėmis, tokiomis kaip elektromagnetinis stimuliavimas, haliucinogenai ir t.t.

Taigi su šia trumpa santrauka galima apibendrinti, kaip veikia fiksatas pagal aukščiau išvardintus kriterijus: energija ateina iš išorinio receptorių stimuliavimo; informaciją surenka išoriniai ir vidiniai receptoriai; išorės vidaus koreliacija pagrįsta sužadinimo formomis ir informacijos analize jusliniuose anlizatoriuose, kurie veikia kaip struktūrinė atmintis, pritaikyta kurti pasaulio reprezentaciją.

Sujungimas

Vidinės ir išorinės struktūros blokai vaizdžiai sujungiami kaip paveikslėlyje, kuriame matome, kad tiek sensoriumas, tiek kognityviumas turi tą patį principą, tik autonominė aktyvumo sistema (AAS) daug sudėtingesnė. Joje šablonas yra priešpaskutinė sluoksnių dalis, į kurią projektuojami koreliacijos ir surinkimo iš asociatyvinių hologramų rezultatai. Šie apipavidalinami su kokybių sistema, kuri pasiskolinta iš jutimų (yra likutinis semantizuotas juslumas) ir galų gale perduodami į suvokimo sistemą: minčių laukai, vaizdiniai iš sensoriumo, atminties arba fantazijų.

Protas yra pasąmonė, o ta sąmoninga dalis, kuri duota sąmoningam suvokimui yra vadinama mąstymu, kuris atveria tik tai, kas duotu momentu yra aktualu.

Svarbiausia šio vaizdinio dalis yra sąmonė, kuri apjungia sensoriumo fiksatą ir asociatyvinį protą, kuris vadinamas laksatu. Sensoriumas pagrįstas struktūrine smegenų atmintimi, o visas protas – išmokstamas plius turi struktūrinės atminties komponentą. Šiame išmokime ir formuojamos stereotipizacijos, kurios svarbios mentalisto darbe. Kitur aš šį procesą esu aprašęs kaip pažinimo ratą, kuris vyksta tarp sensorinės ir kognityvinės žievės ir kaupia informaciją per pirmo kognityvinio šuolio mechanizmą, ir pritaiko praktikoje per antrą kognityvinį šuolį. Šis pritaikymas mintyje arba vaizdinyje yra ne kas kita kaip sensokognityvinės sintezės, kurios yra svarbiausi kognityvinės veiklos elementai.

Mentalisto darbas

Psichožvalgybai naudojama psichotroninė telepatija gali formuoti arba atskleisti sandarą ir psichinius įvykius, kuriuos galima laikyti psichiniais faktais. Šios galimybės atsirado įminus sąmonės fizikos paslaptis. Tai yra gnostinių laukų teorija, kuri parodo, kaip smegenyse atsiranda psichinė substancija, vadinama žmogumi.

Mentalisto darbas šiek tiek kitoks. Pirmiausiai jis naudoja sąmonės morfologinės sandaros teoriją, kuri parodo jos vidinę struktūrą ir sąveikas su aplinka arba savimi. Ši sąveika stereotipizuota ir valdo mąstymo ir elgesio charakterį, kurie yra labai robotizuoti. Robotizuoti net „intelektualai“, tik jų stereotipizacijos išreiškia kitokį turinį. Šiuo principu tikrų faktų nustatyti negalima, tik jų tikimybę. Arba jeigu vidinis turinys verbalizuotas, galima bandyti tikimybę padidinti. Tačiau to pilnai pakanka, nes visų žmonių mąstymas ir elgesys šabloniški, kaip refleksai. Žmogus net skatinamas apsibrėžti ir šią apsibrėžtą formą parodyti visiems per išorinę kalbą.

Faktas trunka kelias sekundes ir nueina į atmintį arba išnyksta. Likusi žmogaus dalis yra gerokai didesnis sąmonės laukas, stebintis mąstymo burbulo formų kitimą. Žmogus yra sąmonė, neturinti jokios formos ar kokybės ir išreiškiama tik per būties atributą. Tačiau ši būtis įstatyta į sudėtingą vidinio pasaulio struktūrą, kuri yra asociatyvinės hologramos ir įvairūs vaizduotės morfizmai.

Tiksliai žinoti mąstymo burbulo turinį mentalistas negali, jis tik iš sukauptos informacijos nustato tendenciją ir stereotipizacijas. O šios susiformuoja veikiamos vienarūšės standartinės aplinkos, arba pasaulio. Visi žmonės gyvena vienoje realybėje, kuri įdeda į protą vienodą turinį. Kita stereotipizacijos priežastis yra viena kalba, kurios struktūros yra šabloniškos ir invariantiškos visiems žmonėms. Todėl, kaip paaiškinau pirmame įraše, svarbu išmanyti kalbos psichologiją, nes ji vienas iš pagrindinių žvalgybinių zondų. Šias priemones papildžius padidintu pastabumu ir gebėjimu aprėpti kuo didesnį detalių skaičių ir jas susieti į visumą, sukuriamas mentalisto psichožvalgybos ir poveikio metodas.

Šitą sistemą galima panaudoti prieš agentūrą, pirmiausiai agentų ir informatorių išaiškinimui. Arba, jeigu psichotroniką valdanti operatyvinė grupė vykdo operaciją – kovai prieš psichotroninį terorizavimą.

Agento požymiai:

a) tembras sodrus, skardus, žemas ir nebanguojantis (nes su implantais nėra atpalaiduojamos balso stygos, dėl ko atsiranda duslus ir silpnas balsas);

b) šneka be pauzės, monologo atveju gali nesustodamas kalbėti kelias valandas;

c) kalbėjimo tempas pasakojant labai didelis ir jeigu reikia laisvai reguliuojamas nuo lėto iki labai greito;

d) turi informacijos, kurios neįmanoma gauti neturint specializuotų šaltinių, tokių kaip valstybės organizacijos duomenų bazės; tai informacija tiek apie kitus žmones, tiek apie žmogų, prieš kurį vykdoma agentūrinė operacija;

e) kalbant pastebimi psichožvalgybos požymiai;

f) elgesys pasitikintis savimi, mėgsta prisiimti lyderio vaidmenį ir valdyti kitus žmones;

g) veikia grupe, kuri yra agentūrinė „kuopelė“;

h) mėgsta tyčiotis ir turi sadisto bruožų.

Jeigu vykdoma psichotroninio susidorojimo operacija, mentalisto sistemą galima naudoti gynybai ir informacijos rinkimui. Informaciją surinkti nesunku, nes ji ateina iš griežtai organizuotų struktūrų, policijos, prokuratūros, teismo, spec. tarnybų. Tad galima laisvai surinkti informaciją apie vadovus, vykdytojus, sieti institucijas ir t.t. Pavyzdžiui, nustatant kaip švietimo sistema bendradarbiauja su kriminalinės žvalgybos įstaigomis ir taip toliau. Tai elementaru, nes visas tokias operacijas vykdo valstybės organizacija, kuri visa yra agentūrinė struktūra.

Puolimo metu bandoma sukelti baimės, kaltės arba gėdos jausmą ir taip kankinti žmogų, siekiant palaužti jo valią. Tam pasipriešinti galima su mentalisto analizės sistema, kurią reikia nukreipti ne į save (tai būna didžiausia klaida), bet į savo priešus. Priešų kėslai ir kėsinimasis atveria kelius, kurie leidžia veikti iš teisės ir teisėtumo pozicijų, net jeigu jėgų proporcijos nepalankios.

Gyvenimo faktorių diagrama

Kompiuterinio modeliavimo technologijos pakeitė kone visas gyvenimo sritis darbo įrankių ar poveikio priemonių prasme. Ne išimtis ir visuomenės valdymas, kuriame naudojami ir visos populiacijos, ir kiekvieno žmogaus kompiuteriniai modeliai. Dar daugiau, ne mažą dalį sprendimų priima ne žmogus, bet tam specialiai užprogramuotas dirbtinis intelektas, kuris surenka informaciją, ją analizuoja ir vertina, kuria bendrą modelį ir galiausiai teikia savo pasiūlymus sprendimų priėmėjams. Tad turime kažką panašaus į kompiuterių ir dirbtinio intelekto diktatūrą, kai mašina pastatoma aukščiau už žmogų, į kurį žiūrima tik top-down principu, t. y., iš viršaus, ekrane tiesiogine to žodžio prasme.

Kaip tai atrodo galima pasižiūrėti nubraižytame paveikslėlyje. Tai nėra tikra kopija, bet sumodeliuota pagal galimybes ir tikimybes. Taip atrodo žmogus, kurio elgesį kompiuteris bando sumodeliuoti ir numatyti tam, kad galėtų parinkti tinkamas poveikio priemones, jeigu nukrypstama nuo kokių nors normų.

 planasDaroma prielaida, kad žmogaus planus ir veiklą sąlygoja materialūs ir informaciniai faktoriai. Materialių faktorių bazė yra turimas turtas, o informacinių – paveldėtas ir susiformuotas lavinimusi protas. Turtas gali būti užsidirtas ar gautas pagal socialinio statuso modelį, jeigu žmogus priklauso aukštesnei socialinei klasei. Todėl jis lemia vartotojišką požiūrį į kitus materialius faktorius: formuojami socialiniai faktoriai, naudojamasi ekonomine sistema dar padidinti savo turtui. Informaciniai faktoriai tokiu atveju nueina į antrą planą. Kitas variantas, kai turto ir statuso nėra, bet turimas aukštesnis intelektas. Tada, naudojantis ekonomine santvarka, bandoma savo turtą ir socialinę klasę pakelti į aukštesnį rangą. Tokie žmonės angliškai vadinami „socially mobile“.

Šitą diagramą galima naudoti įvairiai, papildant arba pasirenkant kitus išeities taškus. Mano pavaizduotoje diagramoje baze pasirinkti žmogaus planai. Dažniausiai gyvenimo planas būna sukaupti arba padidinti savo turtą, jeigu ateini iš vargingesnės aplinkos. Ir čia yra du keliai: vienas paprastas, naudojantis kapitalizmo įrankiais ir kuriant savo verslą; arba per proto lavinimą, kai pirmiausiai sukaupiamos reikalingos žinios kokioje nors srityje, ir tik tada jas bandoma realizuoti, padarant verslą bei pagerinant savo finansinę padėtį ir atitinkamai savo socialinį statusą. Tačiau jeigu turtas turimas, galimas ir kitas gyvenimo kelias, kai turtas ne be galo didinamas, bet pritaikomas projektams, kurių tikslas išplėsti žinias ir protą, tada kuriant planus, kaip tas naujas žinias, idėjas, teorijas pritaikyti, pertvarkant kokius nors materialinius arba informacinius faktorius – visuomenę, ekonomiką, mokslą, švietimą, technologijas, civilizaciją ir t.t.

Tad reikia suvokti du dalykus, kad kiekvienas žmogus, taip pat ir jūs, esate šitaip modeliuojami ir vertinami valstybės organizacijos, kur superkompiuteryje turimas visos valstybės modelis su kiekvienu konkrečiu žmogumi. Kita vertus, tą patį principą galima taikyti ir pačiam, modeliuojant kitus žmones, ypač priklausančius valstybės organizacijai. Kokie pagrindiniai faktoriai, kurie lemia mąstymą ir elgesį, tai ar žmogus yra vidutinis tipažas, nenukrypstantis nuo standarto, ar turi ką nors originalaus. Pavyzdžiu, ar žmogus yra visiškai susiliejęs su socialiniu ir ekonominiu vaidmeniu, nebando įvesti nieko naujo ir nieko pakeisti. Tai yra, kokia nors darbininkiška funkcija, arba turto ar atlyginimo darymo mašina, kurioje nieko daugiau nėra.

Beveik visus materialių ir informacinių faktorių segmentus įvertina oficiali organizacijos sistema. Turtas turi būti deklaruotas, socialinis statusas užfiksuotas vardais ir rangais, ekonominiai vaidmenys, nuosavybe, funkcija, tokia kaip direktorius, vadybininkas ir t.t. Protas ir žinios vertinami mokykloje ir universitete, belieka tik savarankiškas ugdymasis ir planai, kuriuos išaiškina agentūrinė žvalgyba ir visus duomenis suveda į modeliavimo kompiuterį ir laiko kiekvieną žmogų šitaip „suskaičiuotą“. Visi, kurie modelio įvertinami kaip neaiškūs, tiriami su specialiais operatyviais ir žvalgybiniais tyrimais, šitaip siekiant išsiaiškinti tokio neaiškumo ir neapibrėžtumo priežastis.

Tačiau tai ne viskas, nes informacijos surinkimu ir jos sumodeliavimu viskas neužsibaigia. Nes kiekvienas žmogus pagal tam tikrus kriterijus ir metrikas „išmatuojamas“ ir jam dirbtinis intelektas parenka savo nustatytą gyvenimo planą, pagal kurį valstybė netiesioginiais ir tiesioginiais būdais bando kreipti žmogaus mąstymą ir veiklą. Jeigu žmogus pradeda priešintis, su juo paprasčiausiai susidorojama. Kitaip sakant, valstybė mano, kad turi teisę nuspręsti už kiekvieną žmogų ko jis vertas ir pagal tai parenka gyvenimą. Tam yra specialios formulės, į kurias įstačius reikšmes, apskaičiuojama kiekvieno žmogaus vieta organizacijoje. Laisva valia, iniciatyva, gabumai yra tik vienas iš sveriamų faktorių.

Yra specialus šio valdymo tipo pavadinimas, kuris yra „technokratija“. Laisvos valios lieka labai nedaug, nes stengiamasi užvaldyti kuo daugiau nepavaldžių sričių ir sutvarkyti jas pagal savo įsivaizdavimą. Tie kas valdo sistemą, aišku, pirmiausiai galvoja apie savo turtą ir statusą, tada turi tam tikrų „idealistinių“ vizijų ir įsivaizdavimų, kaip turi funkcionuoti jų valdoma sistema. Tad po truputį mažinama „laisvos rinkos“ veikimo zona, demokratija, nes politikai ne laisvai išrenkami, bet parenkami „geriausi“ pagal sistemos įsivaizdavimą. Demokratiniai rinkimai tėra vaidyba ir spektaklis.

Reikia neužmiršti, kad šie faktoriai realūs ir jie veikia iš tikro, tad juos žinant galima įvertinti kiekvieno žmogaus galimybes. Tačiau galima, jeigu nori išvengti psicho-socialinės inžinerijos, bandyti gyventi „off the grid“ principu. Bent padaryti, kad tokia būtų gyvenimo viena dalis. Visas gyvenimas tokiu principu įmanomas tik kaip marginalinis gyvenimas, neturint nei viename segmente aukštų įvertinimo koeficientų. Toliau galima bandyti daryti savo mąstymą ir planus nestandartinius, kad būtų kuo sunkiau numatyti elgesį su primityviu dirbtiniu intelektu. Nors veikia ribojantys faktoriai, galima bandyti laužyti nusistovėjusius stereotipus ir pasirinkti gyventi savo gyvenimą tokį, kokio geidžia širdis. Pavyzdžiui, atsisakant būti tik kokia nors turto akumuliavimo mašina, šiam tikslui paaukojant visą savo gyvenimą. Galima daugiau dėmesio skirti informacinių faktorių vystymui, šitaip investuojant į žinias ir protą ir pagal šias veiklas planuojant savo gyvenimą. Tarkime, jeigu nusprendžiama eiti dvasinio tobulėjimo keliu.

Valstybei aišku reikia tik kerpamų avių, nes turi galvoti apie savo sistemos išlaikymą organizuojant mokesčių rinkimą. Todėl reikalingi tik išnaudojami darbininkai arba pelno mokesčius generuojantys verslininkai. Tačiau joks įstatymas tokio gyvenimo būdo rinktis neverčia, ir valstybė šį tikslą pasiekia netiesioginės, arba minkštos, prievartos priemonėmis. Pavyzdžiui, plaunant smegenis mokykloje ir universitete, per masinio informavimo priemones ir t.t. Nestandartinis mąstymas yra retas ir jis visada sistemos sudorojamas per informacinį ir socialinį spaudimą. Tačiau mūsų dienomis tokios poveikio priemonės iš tikro darosi vis mažiau veiksmingos. Dar juokingiau tai, kad šitaip įmanoma sumodeliuoti ir pačią valstybės organizaciją, turint omenyje ne „viešus“ bet slaptus finansus. Valstybė, kuri vystosi tik tokios diagramos rėmuose yra vidutinybių valstybė.

Kaip dekonstruoti slaptą planą

Pats geriausias būdas pažinti kito žmogaus vidų yra kalba. Taip yra todėl, kad ji aprėpia beveik visas žmogaus galimybes. Žinant gramatiką kaip visumą ir žodyną kaip visumą galima numatyti beveik bet kokį žmogaus sąmonės judesį, ypač kai šis abstraktus žinojimas papildytas kokio nors konkretaus žmogaus psichologinėmis savybėmis. Šis numatymas kartais vadinamas mentalizmu, apie kurį jau esu rašęs kitur. Paprasta lingvistika gali atrodyti nuobodi ir neįdomi, bet kai supranti, jog tai galingas mentalizmo įrankis – viskas pasikeičia. Nori pažinti kito žmogaus galimybes – turi pažinti kalbą.

Tačiau šis pažinimas nėra padrikų faktų žinojimas; reikia turėti sistemą ir tą sistemą sujungti į bendrą vaizdinį, kuris aprėpiamas vienu ėjimu. Tam reikia visos gramatikos ir viso žodyno. Beveik visos Indo-Europiečių kalbų gramatikos sudarytos iš vyksmų, daiktų ir apibūdinimų gramatinių struktūrų, kurie išdėstomi nuosekliai, linijiniu būdu. Visas galimybes galima sudėti į pagrindinį paveiksliuką, ir analizuojant išeinančias sekas, jame valdyti slankiojantį žymeklį, kuris turi sustoti toje vietoje, kokia nustatoma gramatinė struktūra. Jokia sąmonės gramatika negali išeiti už šio paveiksliuko ribų.

Kita schema yra žodynas. Jį irgi reikia padalinti į segmentus ir, analizuojant šnekos žodyną, žiūrėti kokio segmento žodžiai naudojami dažniausiai. Visą žodyną galima padalinti į tokias dalis:

a) Geosfera – kontinentai, kalnai, lygumos;

b) Hidrosfera – vandens telkiniai;

c) Atmosfera – vėjas, debesys, dangus;

d) Biosfera – augalai, gyvūnai;

e) Antroposfera – žmogus, socialiniai junginiai;

f) Technosfera – dirbtiniai dariniai, miestai, susisiekimas, technika;

g) Vietinis kosmosas – kalendorius, žvaigždynai;

h) Visata – žvaigždės, ūkai;

j) Metafizinis žodynas – Dievas, Šaltinis, transcendencija, materija.

Matome, kad žodynas dalinasi į dvi pagrindines dalis – gyvą pasaulį ir negyvą. Toliau negyvas pasaulis dalinasi į natūralų ir dirbtinį. Gyvybė turi kūnišką aspektą ir psichinį. Naudojant šitas rubrikas, galima susiklasifikuoti visą žodyną, 100 000 žodžių, ir pavaizduoti jį viename paveikslėlyje. Tada, judant po šį paveikslėlį slankikliu, matyti visas galimybes ir nustatyti kokią nors konkrečia realizaciją, siekiant suprasti, kas už tos realizacijos stovi. Padalinus viską į 500 žodžių lenteles, gaunama 80 lentelių daiktavardžiams ir 80 lentelių veiksmažodžiams, ir tai praktiškai visų kalbų žodynų branduolys – 80 000 žodžių. Šį žodyną padalinus į 20 segmentų, kiekvienam iš jų tenka po 4 000 žodžių, kuriuos galima sugrupuoti pagal tikrovės fragmentus.

Žmogaus vidinėje sąmonėje eiliškumas toks: mintis, gramatinė struktūra, žodynas ir išeinanti seka, kokia nors lingvistinė realizacija. Ši realizacija reikalinga psichožvalgybai, kuri leidžia pamatyti vidines žmogaus mintis ir nuspėti bet kokią minčių eigą. Kuo daugiau informacijos apie žmogų turi, tuo tai lengviau. Kadangi pati kalba yra visa permatoma, nes joje nėra jokių paslapčių, tai permatomas tampa ir žmogus, nes lingvistinė sąmonės struktūra yra skylėtas tinklas, už kurio nėra nieko, ko nebūtų įmanoma suprasti. Todėl šio tinklo supratimas labai svarbus dviem tikslais: psichožvalgybai ir žmogaus valdymui. Juo labiau, kad kiekvienas žmogus privalo kalbėti ir rodyti savo sąmonės turinį, o tai yra turtingas šaltinis.

Labiausiai domina kiekvieno žmogaus aktyvumas, kuris gali būti socialinis arba kalbinis. Tačiau joks aktyvumas neatsiranda be viešo arba slapto plano, kuriuo žmogus arba žmonių grupė siekia kokio nors tikslo sau ir kitiems. Mentalizmas yra geras šio plano išsiaiškinimo būdas. Viskas prasideda nuo minčių, idėjų ir motyvų. O motyvai šiame pasaulyje dažniausiai labai primityvūs – turtai, valdžia ir t.t. Ir kiekvieno aktyvumo planas – pasiekti šiuos ir panašius tikslus, pasinaudojant kitais žmonėmis. Todėl vertinat slaptą planą (Agenda), visada reikia žiūrėti ar jis naudingas, ar ne, moralus, ar nemoralus.

Visi konspirologai naudoja būtent šią sistemą. Stebi veiklą, išeinančias sekas (propagandiniai tekstai, filmai) ir rekonstruoja slaptos ar viešos organizacijos slaptą planą, ir šį planą viešina rodydami jo žalą žmonijai. Pavyzdžiui, globalistų sąmokslą sumažinti žmonių skaičių iki 1 milijardo. Juk tai akivaizdus suokalbis, pagrįstas slaptu planu ir atvirai ar slaptai, per savo veiklą, globalistai šį planą viešina arba sprendimais realizuoja. Iš šios veiklos galima labai lengvai nustatyti pagrindinę mintį, idėją ir motyvus. Visų pirma tai, kad jie šią planetą laiko tik savo nuosavybe, nors ji priklauso visiems.

Dažniausiai slaptas planas būna tik toks kiauras, permatomas lingvistinis tinklas, už kurio geriausiu atveju dar stovi kokia nors žmogaus psichologija arba psichopatologija. Su tuo joks protingas žmogus nesitaiksto ir nenusileidžia jokiam suokalbiui, nesvarbu kaip gražiai būtų suokiama. Gramatika – tik ant tikrovės uždedamas šablonas, o žodynas viso labo yra tikrovės dalių pavadinimai. Nei vienoje vietoje joks protingas žmogus nekuria garbinimo stabo, nei gramatikoje, nei žodžiuose. Taip pat nieko nebijo ir niekam nepaklūsta. Bendrai veikti galima tik bendru sutarimu, o tas sutarimas turi būti pagrįstas lygiateisiškumu, nes vertės skalės neadekvatus valdymas visada susijęs su kokiomis nors psichopatologijomis. (Kai kas nors pradeda įsivaizduoti, kad palyginus su kitais turi „stulbinamą vertę“.)

Visos „stulbinamos vertės“ realizuojamos žodyne, naudojant kokį nors kvailą žodį ir jokia sąmonės forma negali išeiti už šio žodyno ribų, nes pavadinimą iš ženklų ir garsų galima sukurti viskam ir iš tikrųjų šie pavadinimai nieko nereiškia. Jie yra tik komunikavimo priemonės.

Vadinasi naudojant veiklos analizę ir psichožvalgybinį mentalizmą, galima nustatyti koks socialdemokratų, „Delfi“, G. Landsbergio slaptas planas ir pan. Visi slapti planai užkoduoti žmogaus psichologijoje ir nubraižytuose paveiksliukuose. Iš esmės, žodynai juda antroposferos ir technosferos schemose, aiškinant, ką jie darys arba ką reikia daryti (ta prasme, „kitiems“), bet tai tik fasadas, kuris slepia paprastą valdžios troškimą, kurį įgyvendinti siekiama pasinaudojant naiviais žmonėmis.

Kaip tapti mentalistu?

Kad būtų galima valdyti žmogų, turi būti atitinkamai sutvarkyta jo sąmonė. Su tokia tvarka galima priversti, įsakyti, paaiškinti, formuoti, suprasti ir t.t. Taip pat ši tvarka sudaro prielaidas psichožvalgybai bei psichologinei telepatijai, nenaudojant techninių priemonių. Žinoma, psichotroninė technika situaciją gerokai pakeitė ir sumažino kalbos reikšmę, tačiau neturint techninių galimybių, galima panaudoti ir šią klasikinę priemonę.

Kalba atspindi socialinius santykius, todėl joje galima įžvelgti vidinės tvarkos skirtumus pagal šį kriterijų. Valdantieji turi vieną kalbą, o paklūstantieji – kitą. Nors tai išryškėja ne ženklų formoje – nors matosi taip pat ir joje – bet turinyje ir dar svarbiau – turinio suvokime. Žodžiai psichiką ragina, verčia, skatina, menkina, naikina, gniuždo, išaukština, giria, gerbia ir t.t. Kai kryptis yra valdžia pavaldiniai, kalba turi išjudinti, priversti, sukurti paklusimo būseną; jeigu kalba naudojama karui, ji priešininką turi išdarkyti, sunaikinti ir pan. Kai kryptis yra pavaldiniai pavaldiniai, arba pavaldiniai valdžia, kalbos tvarka rodo paklusnumą, nusižeminimą, supratimą, pasiruošimą, parengtį.

Pavaldiniai tarpusavyje keičiasi informacija, vertina, atsiveria ir pasako ką galvoja „iš tikro“. Šios vidinės tvarkos būsenos rodo, kad turinys ne tik išreiškia arba atveria, bet ir primeta valdžią arba sukuria paklusimo afektą. Todėl ji yra vergovinės santvarkos pagrindas. Ši vergovė pagrįsta F. Nietzsches atskleistu aktyviuoju kalbos aspektu. Pasak jo, aktyvumas yra arba pozityvus, arba negatyvus. Pozityvus yra veiksmas, o negatyvus – reakcija. Veikia – aristokratija, reaguoja ir paklūsta – liaudis.

Informacinės visuomenės laikais, socialinės situacijos gerokai pasikeitusios, tačiau ši likutinė lingvistinė semantinė priklausomybė smegenyse nepakitusi ir naudojama filologiniam banditizmui, būdingam tam tikram sluoksniui, kurį galima vadinti filologiniais „forsais“ arba „marozais“, kurie „ieško zaceppo“, kad galėtų patreniruoti savo kumštį. Tokie, pvz., yra propagandos ministerijos „žurnalistai“.

Be aktyviosios kalbos funkcijos, yra žvalgybinė funkciją, kuri leidžia iškelti į atvertį sąmonės turinį, jį išnagrinėti ir suprasti. Tai pagrįsta kalbinės psichologijos principais, kurie formuoja tai, kaip išreiškiamas išorinis ir vidinis turinys. Kadangi mąstymas glaudžiai susijęs su kalbos formomis, kurios formuoja arba išreiškia psichikos turinį, tai ji labai svarbi psichologiniam apibūdinimui. Žvalgyba ir telepatija pagrįsta tipiškų reakcijų žinojimu, kurios susietos su konkrečiu sąmonės turiniu ir visada tokios pačios. Pvz., nacionalistui tai yra „patria“ grupės elementai, globalistui „pažangos“ grupės elementai, kurie būtinai griauna tradiciją ir t.t.

Kiekvienas kiek labiau prasilavinęs žmogus priešinasi tokiems paaiškinimams, nes būti suprantamu – nemalonu. Tad be „tikros absoliučios įrodytos teorinės tiesos“, elementai papildomi „manevro“ elementais, kurie skirti maskuotei arba klaidinimui. Kad ir ką žvalgyba fiksuotų „aš visuomet – ne toks“, visuomet „kažkas daugiau“ ir „galite net nesivarginti“. Tačiau tai, kaip pasakytų anglas, yra „wishful thinking“.

Šiais principais remiantis, galima sukurti pseudotelepatijos sistemą, kai žinai vidų net neturėdamas kalbinių išraiškų, nes mąstymas – kaip rodo išvardinti argumentai – yra pagrįstas stereotipinėmis reakcijomis. Nesunku suprasti kokios situacijos žmogų džiugina, kokios liūdina, kokios sukelia neapykantą. Kadangi psichika susilydžiusi su kalbinėmis formomis, kiekviena iš šių būsenų turi savo žodžius ir kalbą. Jeigu pavyzdžiu imtume protą, tai teorijos (kurios visiems yra „absoliuti įrodyta tiesa“), taip pat stereotipinės, visiems žinomos, ir turint pilną sąrašą – išrinkti stereotipų variantus nesudėtinga.

Propaganda yra tipiškas šiuolaikinis atvejis, kai praktikoje panaudojami aktyvieji ir žvalgybiniai kalbos elementai. Tai nesunku patikrinti patyrinėjus pagrindinius valdžios propagandinius tinklalapius. Juose akivaizdžiai matoma psichologinė žvalgyba kaip „runkelių“ mąstymo šimtaprocentinis supratimas ir tokio supratimo demonstravimas pranašumui įtvirtinti. Ir panaudojama psichologinio pavergimo sistema, kuriai paminėtos kalbos galimybės yra idealios. Visų pirma trūkumų ieškojimas ir jų išryškinimas, vienos, savo perspektyvos kalimas į galvą, standartų nustatinėjimas ir galų gale – dezinformacija ir melas, primetant išgalvotas savybes arba išfantazuotus, tendencingai pateiktus įvykius.

Pereinant konkrečiai prie kalbinės tvarkos formų, pradėti galima nuo tokių apibendrinimų. Kalba nėra begalinė, nes turi ribotą žodžių ir gramatikos formų skaičių. Kalba nėra objektyvi, nes visada sujungta su psichologinių iškraipymų sistema. Todėl veiksmai ir reakcijos nėra bejausmiai ir telepatijoje visada svarbu nustatyti/žinoti iškreipimo koeficientą. Labiausiai iškreipti, pvz., yra žemesnės klasės keiksmažodžiai, matomi iš aukštesnės klasės perspektyvos. Į juos aukštesnė klasė turi stereotipinių reakcijų sistemą. Beje, šis iškreipimas yra labai mįslingas, nes nurodo į technologinės arba biologinės telepatijos hipotetines galimybes, su kuriomis valdoma visa žmonių rūšis.

Kiekvienoje kalboje yra trys pagrindinės lingvistinės formos: daiktai, vyksmai ir jų apibūdinimai. Pvz., „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ talpina apie 80 000 žodžių. Padalinus juos į dvi dalis pagal nurodytas kategorijas gaunama 40 000 žodžių „daiktams“ ir 40 000 žodžių „vyksmams“.

Proporcijos persiskirsto todėl, kad kiekviena ši kategorija turi dar ir apibūdinimus. Iš daiktų grupės apibūdinimams galėtume skirti apie 15 000 žodžių, o iš vyksmų – 10 000 apibūdinimų. Tad gauname 25 000 daiktų, 15 000 daiktų apibūdinimų, 30 000 vyksmų ir 10 000 vyksmų apibūdinimų. Situaciją palengvina dar ir tai, kad viskas yra arba vyksta ribotame pasaulyje, sudarytame iš substancijos, ryšių, judėjimo, erdvės ir laiko. Ir žmonės realiai savo buityje naudoja dar mažiau žodžių, o visas rinkinys egzistuoja tik žodynuose.

Šitokie žodžių rinkiniai mąstymo surenkami susidūrus su kuo nors išoriniame arba vidiniame pasaulyje. Pagrindinis minties turinys sudarytas iš ženklų ir reikšmių erdvinio sujungimo mąstyme (mintyje). O išorinėje kalboje tai yra sekų generavimo galimybės monologiniuose arba dialoginiuose šnekėjimuose.

Be žodyno kategorijų yra gramatinės formos, kurios įdomiausios ir reikšmingiausios yra vyksmų struktūrose. Pirmiausiai tai yra vyksmų laikų sistema, leidžianti išskirti požiūrį į praeitį, dabartį ir ateitį, kurie yra pagrindinės psichologinės sąmonės būsenos sukuriančios atminties ir atsiminimo reiškinius, suvokimą čia ir dabar bei prognozę, spėjimą, numatymą arba „aiškiaregystę“.

Turint visa tai galvoje ir pridėjus prie to morfologinę psichikos sandarą, galima tapti tikru „mentalistu“ ir pusiau telepatu. Tereikia išmokti mąstyti šiais principais ir aktyviai kaupti patirtį bei informaciją apie žmones.

Iš viso to, kas pasakyta galima saviugdai panaudoti tokius reikalavimus:

1) plėsti kalbinių formų kiekį,

2) mažinti iškreipimo koeficientą paklusnumą primetančiuose žodžiuose,

3) tobulinti psicholingvistinės žvalgybos metodus,

4) kaupti kuo įvairesnę patirtį,

5) netapti vergovinės žodienos mase,

6) vystyti nekalbines sąmonės formas, pavyzdžiui, išplečiant vaizduotės galimybes,

7) nebijoti pauzės programavimo, o jeigu ji yra, perkelti dėmesį į tas psichikos formas, kurios yra laisvos,

8) išplėsti minties formas ir minties vaizdus,

9) išplėsti dėmesio aprėpiamų detalių kiekį,

10) neapdairiai nedemonstruoti savo sugebėjimų,

11) visuose tekstuose žiūrėti kokios sąmonės formos slypi už žodžių-ženklų.