Apie pliuralizmą unisonu

Viena didžiausių mūsų pasaulio paslapčių šiuo metu yra ta, kad planetą valdo grupuotės, sukūrusios sąmonės valdymo technologijas. Situacija dviprasmiška, nes viena vertus, tai labai paplitęs ir populiarus mitas, bet kita vertus, daug kas juo netiki ir laiko, kad mokslui iki tokio proveržio labai toli. Retas kas yra su tuo realiai susidūręs gyvenime ir žino šios grupuotės „veiklą“ iš savo tikros patirties. Vėlgi tokių žmonių ne tiek mažai, nors procentas nėra didelis, tačiau masė žmonių visu tuo netiki ir laiko svaičiojimais bei kliedesiais. Toks vaizdas susidaro žiūrint iš išorės. Kitas vaizdas, pasimatytų pažiūrėjus į viską iš vidaus, tuo neabejoju, nes dauguma tokių netikėtojų tėra aktoriai ir apsimetėliai, kurie viską žino, tačiau bijo net cyptelėti, kad patys netaptų taikiniais.

Toks slaptumas ir masės žmonių tamsumas – labai nepalanki terpė organizuoti pasipriešinimą ir demaskuoti visą šią nusikaltėlišką sistemą. Taip pat reikia neužmiršti, kad tai dirbtinai kontroliuojama, nes daugumos žmonių sąmonės užvaldytos ir jie yra technologiniai lobotomai, nesugebantys sulipdyti nepriklausomos minties. Mąstymas sukaustytas vergovinių programų, informacijos šaltiniai visi kontroliuojami ir nėra būdų pamatyti, kas iš tikro vykstą už kulisų – matome tik saldžius fasadinius spektaklius, remiamės išoriniu įspūdžiu, kuris rodo visai ne tai, kas yra gelmėje. Mūsų gyvenimas tik surežisuotas spektaklis, kurio aktoriai – už virvučių tampomos lėlės. Viskas gali atrodyti labai gražu ten kur matosi, vieša, tačiau ten kur pašalinės akys patekti negali, visa kultūra ir mandagumas išnyksta kaip dūmas.

Nepaisant to, kad terpė labai nepalanki, kad tuo iškrentama iš vaidinamo socialinio konteksto, viešinu šią sistemą, tikiuosi, kad kada nors atsiras priemonių įveikti psichotroninę vergovę, susigrąžinti savo gyvenimus ir pasaulį. Kai supranti kaip veikia sąmonės valdymo technologija, jos veiksmingumas sumažėja mažiausiai 60 proc., veikia tik tiesioginis zombinis valdymas. Sąmonės neįmanoma supainioti su jokia manipuliacine substratologija, kuria naudojamasi su žmogumi susidoroti „minkštuoju būdu“, per jo norus, svajones, aistras ir troškimus, kuriuos užvaldžius rankų ir kojų tiesiogiai lankstyti tampant raumenis nereikia, žmogus pats viską daro, nes jam atrodo, kad to nori. Paprastai tai būna kertinis psichologinės operacijos akmuo, kurios tikslas priversti žmogų „patį“ daryti neteisingus pasirinkimus.

Skaityti toliau

Gyvenimo spektaklis

Kiekvieną žmogų galima apibūdinti 1) jo mąstymo apimtimi arba sąmonės globalumu, nuo kurio priklauso kokius įvykius jis įtraukia į aktualių klausimų sąrašą, darančių įtaką jo gyvenime per protą ir 2) realios veiklos apimtimi, kuri yra ta dalis, kurią jis sugeba realizuoti savo realiame gyvenime. Dėsnis toks, kad sąmonės apimtis dažnai gerokai lenkia realios veiklos mastelius, nes įtakojimas mintyse, savo prote daug lengvesnis nei leidžia realios galimybės. Šiais laikais visi mąsto globaliai ir šis mąstymas labai paveikia žmonių gyvenimo būdą, tačiau net tokiame pasaulyje visa globali sąmonė nerealizuojama, nes tam trūksta išteklių. Realiam aktyvumui reikalingas pamatas, kuris yra ištekliai, turtas, valdžia, įtaka ir panašūs dalykai. Kadangi jie riboti, reali veikla susiduria su neperžengiama riba.

Turtai ir valdžia padalinti hierarchiškai, nes labai daug turi tik nedidelė mažuma, o vis didesnis žmonių skaičius artėjant prie piramidės pagrindo, jų turi vis mažiau. Vadinasi ir vėl turime garsiąją ant pagrindo stovinčią resursų piramidę ir ant smaigalio – realios veiklos masto piramidę. Didelio žmonių skaičiaus veiklos mastas minimalus, nes tam jie neturi išteklių, todėl piramidė stovi ant smaigalio. O viršuje surinkta galingųjų mažuma, kurių veiklos mastas apima visą planetą, nes jie turi valdžią, turtus ir atitinkamai galimybę lemti kitų žmonių gyvenimus.

Pamėginkime išsiaiškinti kodėl atsiranda tokia neproporcinga veiklos apimties gradacija. Priežastis paprasta: teritorija, ištekliai yra riboti, vadinasi kiekvienam negali priklausyti viskas. Iš pradžių į planetą pretenduoja visi, tačiau greitai pamato, kad susikerta labai didelio žmonių skaičiaus interesai ir tarp jų prasideda konkurencija. Vieni pradiniame etape būna stipresni, protingesni, turtingesni, sugeba geriau suorganizuoti savo galios centrus, todėl nugali silpnesnius įtvirtina save kaip galingos, didelio veiklos masto struktūrą. Kiti atitinkamai turi apsiriboti, nes paprasčiausiai nepajėgia apginti savo teritorijos. Dėsnis toks, kad daug, beveik viską turėti gali tik nedidelis žmonių skaičius ir labai didelis skaičius turi tik minimumą, reikalingą išgyventi. Taip laikui bėgant susiformuoja du trikampiai: vienas valdžios, hierarchinis, kitas veiklos – apverstos hierarchijos. Dauguma veikia tik lokaliai, kuria „savo gyvenimus“ ir nedidelė mažuma kontroliuoja viską ir veikia globaliai.

Mąstyme to gali nesimatyti, nes mąstyti galima visos visatos masteliais, bet veikti įmanoma tik tokiu principu kaip paaiškinau. Taip susiformuoja schema, kuri sudaryta iš bazės, kuri yra veiklos apimtis ir antstato, kuris yra mąstymo apimtis. Kai bazės ir antstato plotai atitinka, turime realistinio mąstymo žmogų, kuris nesirūpina tuo, kas jam nepasiekiama. Tuo tarpu, kai mąstymo plotas gerokai lenkia bazę, kurios ribose juda žmogus, turime neadekvatų požiūrį, kurio bruožas  tas, kad bazė ir antstatas, sujungtas ne vertikalia, bet labai pasvirusia tiese. Internetas ir televizija mūsų dienomis leidžia dalyvauti beveik visuose planetos įvykiuose, bet realiai veikti ir daryti tikrą įtaką įvykiams gali tik išrinktųjų mažuma. O globalia sąmone paprasčiausiai naudojamasi.

Savo tekstuose pasaulius, kuriuose gyvena žmonių grupės vadinu rezervatais, kurie visi kontroliuojami uždarų zonų ir priklauso jų įtakų sferai. Toks rezervatas turi amfiteatro sandarą, kai apačioje yra scena, o aplink sceną išsidėsčiusios šlaitu kylančios vietos žiūrovams. Žiūrovai stovi ant aukštesnės ar žemesnės pakopos ir stebi veiksmą, kuris vyksta scenoje apačioje. Tas veiksmas tai žmonių gyvenimas. Šis gyvenimas yra tik spektaklis, kurį režisuoja amfiteatro viršuje stovinti valdančiųjų grupuotė. Paprastas žmogus gali veikti tik scenoje ir jo veiklą riboja kiti spektaklio aktoriai. Ant aukščiausios pakopos stovi valdovai, kurie kuria spektakliui scenarijų ir visi aktoriai turi jam paklusti. Aktorius gali įsivaizduoti, kad jis laisvas veikti kaip nori, bet kuo ilgiau pragyvena, tuo aiškiau supranta, kad yra tik kontroliuojamo rezervato gyventojas.

rezervatasAmfiteatras paprastai sutvarkomas į tris lygius: scena – apačioje, vidurinė pakopa – prižiūrėtojai ir aukščiausia pakopa – valdovai. Veiklos mastas mažiausias yra scenoje, vidurinėje grandyje šiek tiek didesnis, nes jis aprėpia visą rezervatą, mato jo globalines struktūras, bet tai nėra maksimalus rangas todėl, kad ši grandis pavaldi aukščiausiai rezervatų valdžiai. Valdžia visada veikia globaliai, lemia visumos gyvenimus ir jų pagrindinis uždavinys uždaryti žemiau stovinčius į sau naudingus mąstymo ir elgesio šablonus.

Visiems žinomas dėsnis, kad kaip žmogus mąsto, kaip supranta taip ir elgiasi. Todėl norint priversti rezervato žmones judėti ir judėti sau naudingu judėjimu, kuriama tam tikra pasaulio ir žmogaus samprata, kuri per organizuotą švietimą, filosofiją, mokslą, masines poveikio priemones formuoja žmonių sąmones. Didžiausią įtaką daro kalba, tam tikras žodynas ir terminologija, posakiai ir frazės, bendresni supratimai, kuriuos įdiegus žmogui į galvą, jis priverčiamas visą gyvenimą judėti valdžiai naudingu judėjimu. Tam, kad poveikis būtų efektyvus, naudojamos įvairios taktikos ir gudrybės, tokios kaip tiesos, tikrovės, tvarkos, prigimties, faktų, objektyvios realybės kultas ir panašūs dalykai. Tai, kas yra tik valdžios galvose sukonstruoti ideologiniai konstruktai, nuleidžiama rezervatuose kaip nepajudinama objektyvi tikrovė, įdedama į galvas ir sutvirtinama programiniu cementu, kad užsifiksuotų visam gyvenimui. Dar viena gudrybė – šios fiksuotos formos sujungiamos su emocijomis, paverčiant žmones formos fanatikais, kad pradėtų tapatintis ir kontroliuoti visus, kurie išsiskiria, šitaip sukuriant masės sistemą.

Įdedamos tokios pagrindinės idėjos: turi riboti savo veiklos mastą, paklusti valdžiai, kuri už tave nuspendžia globalius klausimus ir griežtai laikytis nustatytos ir užfiksuotos formos – turi judėti taip, kaip judėjo tėvai, seneliai ir proseneliai; išlipti iš rezervato vis tiek neįmanoma, visada turėsi jame gyventi, tad geriau paklusti spektaklio scenarijui, kuris buvo sukurtas „globalistų“. Šie globalistai, rezervatų šeimininkai yra tavo pagrindiniai priešai, bet jie apjuosę savo uždaras zonas nepereinamomis užtvaromis, kurių vaidmenį atlieka žmonės su užkietėjusiomis sąmonėmis, kurių formų pakeisti neįmanoma, ir jie iš kelio gali būti patraukti tik sunkiuoju būdu.

Ne kartą sakiau, kad ant planetos iš tikro nėra jokių piramidžių. Yra teritorija ir tose teritorijose įsitvirtinusių žmonių grupės, kurios padalina planetą į viešas zonas, kuriose gali būti bet kas, privačias zonas, kuriose būti reikia šeimininko leidimo ir uždaras zonas, į kurias gali patekti tik rinktiniai žmonės, nes uždarose zonose yra saugomos visos rezervatų valdymo paslaptys. Valdymo priemonės yra įvairios, nuo fizinės jėgos iki minkštųjų priemonių, kai naudojamas ne smurtas, bet smegenų iškrušimas. Tos ideologinės priemonės, kurios įvairiomis kūrybinėmis formomis nuleidžiamos į rezervatus, ir prie kurių žmonės savo mąstysena turi prisiderinti, yra minkštosios galios pagrindinis instrumentas. Tai būdas, kuriuo žmogus įstatomas į ribojančius rėmus, suformuojami įsitikinimai ir žmogus priverčiamas judėti valdžiai naudingu judėjimu.

Pagrindinė forma, be abejo, yra žmonių kaip resurso eksploatavimas. Pirmiausiai – kiekvienas priverčiamas sunkiai dirbti, antra – nustatomi plėšikiški mokesčiai, kuriais nusavinami žmonių darbo vaisiai, t. y, kiekvienas dirba ne tik sau, bet šeria kelis išlaikytinius valdžioje, kuri užsiima kontrole ir globalia stebėsena. Visose srityse pirmenybė teikiama monopolijoms, resurso sukoncentravimui nedidelio žmonių skaičiaus rankose, o kiti padaromi priklausomais nuo monopolistų ir gyvena iš išmaldos. Taip nedidelė grupė pasiima maksimalaus masto veiklos pasaulį, jie tampa globalistais, nes apima visas sritis, o likusių žmonių veikla ir gyvenimas suspaudžiamas į mikroskopinį tašką. Jie tampa globalistų vergais, kurie kuria įvairias resurso tvarkymo darbotvarkes (Agenda 21), kuriose žmonės tėra suskaičiuoti galvijai, paskirstomi po perdirbimo cechus.

Ši sistema, kuri yra nenaudinga žmogui, įstato jį į jo galimybes dirbtinai susiaurinančius rėmus, pasiekiama per žinių sistemų formavimą, jų iškraipymą valdžiai naudingu būdu, žmogaus paslapčių slėpimą, neteisingo žmogaus paveikslo rodymą ir panašias priemones. Tos prievartinės formos bendru žodžiu vadinamos mase ir masės visuomene. Išsiskyrimas ir išsivadavimas iš masės yra laisvės kelias, kurio valdžia bijo labiausiai, nes laisvės kelyje žmogus atranda save ir pasaulį, pats susikuria formas, kurios tampa jo savastimi. Sąmoningumo didinimas yra pagrindinė priemonė, kuri veda žmogų į išsilaisvinimo kelią. Kaip „judėti“ arba kitaip „formuoti savo gyvenimą“, kiekvienas turi pasirinkti pats, neleisdamas primesti ar suformuoti jam svetimų nuostatų.

sheeple

Kaip kontroliuojama planeta

Masinė kontrolė gali atrodyti ne tokia pastebima, tačiau ji persmelkia visą žmogaus pasaulį ir gyvenime nėra tokių vietų, kurios būtų užtamsintos. Tai reiškia, kad visi pasauliai yra atviri, peršviesti ir neįmanoma nieko paslėpti. Dauguma žmonių tai jaučia, tačiau ne visi supranta, kaip toks skaidrumas pasiekiamas. O principas ne toks jau ir sudėtingas. Tokios galimybės atsirado tada, kai buvo sukurta galinga kompiuterinė technika ir nanotechnologijos.

Nanotechnologijos reikalingos mažyčių sensorių gamybai, kuriuos „pasėjus“ tam tikroje teritorijoje, bet kokiomis natūraliomis sąlygomis, ją galima skenuoti, filmuoti ir kontroliuoti. Paprasta filmavimo kamera galėtų būti sudaryta iš 4 tipų nanodalelių:

  • apšvietimo,
  • filmavimo,
  • tarpinių ir
  • ryšio.

Jeigu tartume, kad viename milimetre yra visas rinkinys, tai metre reikėtų milijono tokių rinkinių. Jeigu tartume, kad 1 metras iš visų pusių padengia 5 metrus, tai 4 milijonai nanodalelių, galėtų filmuoti 36 kvadratinius metrus. Pagal tokią pat logiką 1 kvadratiniame kilometre turėtų būti 1 trilijonas rinkinių ir šis filmuotų 36 kvadratinius kilometrus (6×6 km). Ryšio dalelės perduotų radijo ryšiu signalą į antenas, jos siųstų duomenis į kompiuterį ir šis rekonstruotų pilną 360° 3D vaizdą. Perdavus šį vaizdą į virtualios realybės akinių sistemą, būtų galima virtualiai stovėti prie bet kokio įvykio 36 kvadratinių kilometrų plote, ir stebėti viską kas vyksta, netgi kištis į procesą, jeigu rinkinys papildytas moduliavimo nanodalelėmis ir galima užprogramuoti įvairius psichotroninius poveikius psichikai.

O dabar įsivaizduokime, kad tokiomis dalelėmis apsėtas visas planetos plotas ir net vietos, kurios yra po vandeniu. Su virtualios realybės akiniais galima būtų filmuojant stebėti bet kokius įvykius planetoje. Aš tokią sistemą vadinu hipostratine matrica, kuri moduliuoja bet kokią aplinką planetoje ir gali bet kokį žmogų patalpinti iliuzijos generavimo laukuose, kurie supainioja sąmonę, suklaidina, išveda iš proto ir nužudo, jeigu to reikia matricos šeimininkams. Angliškai tokia sistema yra vadinama „control grid“.

Kita vertus, galimi ir kitokie variantai, kai tokia sistema sujungiama su telepatiniu nuotoliniu žvalgymu ir nufilmuoti vaizdai iš bet kokios vietos planetoje perkeliami tiesiai į žmogaus sąmonę ir jis gauna informaciją realiu laiku apie bet kokį įvykį. Filmavimo kameromis galima paversti augalus, gyvūnus, net žmones, jeigu jie „užkrėsti“ tokiomis nanodalelėmis. Dažnai jie to net patys nežino ir patekdami į uždaras teritorijas – filmuoja bei renka žvalgybinę informaciją. Ne gana to, prileidus nanoimplantų į smegenis, galima nuskaityti visą smegenų aktyvumą ir iššifruoti vidinę žmogaus fenomenologiją. Tai būtų psichotroninės nanodalelės, kurios yra integracijos į visą šią kontrolės matricą principas.

Imkime nepraeinamą 108 kvadratinių kilometrų mišką. Šią teritoriją pasėjus nanosensorių matricomis, visa vidinė teritorija galėtų virsti atvira erdve, kurią nufilmavus ir vaizdą apdorojus su kompiuterio algoritmais, būtų galima matyti visą šioje uždaroje zonoje vykstantį gyvenimą. Su holograminiais projektoriais būtų galima suprojektuoti realistines hologramas arba užsidėjus virtualios arba mišrios realybės akinius, stovėti šalia visų dominančių procesų. Toks filmavimas ir transliacija vyktų nenutrūkstamu srautu, visą parą. Kažkada atrodė, kad miškas yra vieta, kur galima pasislėpti, tačiau įvedus tokią sistemą, tai tampa neįmanomu dalyku.

Nežinau kaip tiksliai šis projektas arba matrica vadinama, bet aš vadinčiau HoloSense®. Jeigu nanodalelių prisikaupę vidinėse augalų ir gyvų organizmų struktūrose, tai perduodamos signalą, jos galėtų tas struktūras modeliuoti arba filmuoti ir atskleisti visą organizmo sandarą. Perdavus šią informaciją į smegenis, į telepatinį sensoriumą, žmogus galėtų įgyti papildomą regėjimą, kuris teiktų informaciją apie organizmo būklę. Tokia yra telepatijos, nuotolinio žvalgymo ir ekstrasensorikos paslaptis, kuri dažnai išjuokiama, nesuprantant kokiame pasaulyje gyvenama. Tokie sugebėjimai neduodami bet kam, tačiau yra tokių darbų, kuriuose jie privalomi. Tai nenaudojama šou ir pramogoms, greičiau tai darbo įrankis.

Taigi ekstrasensas yra žmogus, kuris turi integruotą sąmonę ir į savo vidų telepatiškai gauna aplinkos hipostratinius atspindžius, mato vaizdus, jaučia kitokią informaciją. Tokios projekcijos dažnai naudojamos klaidinimui, kai imituojamas su projekcijos ir moduliacijos sensoriais apsireiškimas ir žmogus pamato holograminę iliuziją, vaiduoklį. Tai reiškia, kad „control grid“ sistema leidžia į valdomas aplinkas implantuoti hologramines projekcijas ir klaidinti bei gąsdinti žmones.

Su garsu panaši sistema, kuri komerciškai naudojama „HoloSonics“ bendrovės (https://www.holosonics.com/). Antenos naudoja ultragarsą, kuris negirdimas ausims, bet oras signalą iškraipo taip, kad po kelių šimtų metrų jis virstą girdimu garsu ir atsiranda „iš niekur“. Už šios atsiradimo zonos nesigirdi jokių garsų. Taip pat galima iškraipyti optinį signalą, tačiau kadangi EM bangos su oru sąveikauja silpnai, tai reikia specialių filtrų, kaip holograminėse projekcijose, arba naudoti atspindžio paviršiaus savybes, kaip senoviniame kinoprojektoriuje, kuris sukuria pilną virtualią projekciją tamsoje arba mišrią projekciją su vaizdo ir apšvietimo fotonais. Tokios technologijos naudojamos klaidinimui, apgaulei, dezorientacijai, kartu su filmavimo ir moduliavimo matrica, kuri sukurta į aplinką pasėtomis nanodalelėmis.

Visam šiam tinklui trūksta tik galingo kompiuterio ir dirbtinio intelekto. Dirbtinis intelektas yra programinis algoritmas, o procesoriumi galima paversti tokias pačias daleles, kurios yra išsklaidytos natūralioje aplinkoje ir nėra jokių aušinimo problemų. Galima įsivaizduoti visą biosferą kaip tokį makroprocesorių, kuris natūralioje aplinkoje sąveikauja su kontrolės matrica ir tuo pačiu apdoroja visus signalus. Tai yra HoloSense® matricos esmė, kurios atidaryta yra visa biosfera net iki vidinių psichologinių pasaulių, ir ši biosfera naudojama kaip dirbtinio intelekto makroprocesorius. Šitaip gaunamas sunaikintas natūralus, laisvas gyvenimas, nelikę net natūralios laisvos gamtos, nes su tokia matrica galima pervažiuoti per bet kokį natūralų procesą. Akivaizdu, kad tai galima naudoti geriems darbams ir blogiems, priklausomai nuo žmonių, kurių rankose ši sistema yra.

Tie, kurie skambina pavojaus varpais perspėdami, kad planeta užgrobinėjama patogeninio dirbtinio intelekto, su tikrove neprasilenkia. Pavojus tame, kad ši sistema, implantuota į smegenis, atskiria sielą nuo natūralaus ryšio su Šaltiniu ir aplinka, paverčia neprotingai valdoma marionete, tik išnaudojamu resursu, kuris neturi jokių laisvų, natūralių savo trajektorijų. Žmogaus laisvos valios sunaikinimas būtų labai didelis pralaimėjimas. Pralaimima tada, kai ją pasisavina kiti žmonės, tačiau jeigu tai padaro dirbtinė mašina – tai galima laikyti žmonių rūšies katastrofa. Todėl reikia kurti priemones, kaip neutralizuoti visus patogeninius tokio užgrobimo padarinius ir naudoti tik pozityvius pritaikymus. Žmonija tikrai galėtų persikelti jau dabar į fantastinį pasaulį, bet šis pasaulis uždarytas nuo daugumos žmonių ir naudojamas netinkamais tikslais.

HoloSense® projektas kuriamas/sukurtas aukščiausiose planetos uždarose zonose, kurios svajoja primesti savo absoliučią valdžią ir kontroliuoti žmoniją tūkstančius metų be jokios galimybės pasipriešinti, nes visi uždari pasauliai bus padaryti atvirais ir kontroliuojamais. Pasipriešinimą bus labai lengva nuslopinti, todėl reikia neatiduoti strateginių pozicijų ir neleisti savęs apgauti vilionėmis ir manipuliacijomis, nes gražūs žodžiai ir gražūs planai slepia dažnai žmogui labai nedraugiškus tikslus. Naivumas yra tiesus kelias į pragarą. Reikia tikėtis, kad dar yra nenaivių žmonių, kurie nėra visiškai morališkai degradavę, kuriems rūpi ir kurie gali kažką padaryti.

Šviesa ir iliuzijų labirintas

Rašant tekstą ir siekiant, kad jis būtų informatyvus ir naudingas, pageidautina pradėti nuo temos apibrėžimo ir bent kelių užuominų į šios temos priešistorę, arba istoriją. Šį kartą tema pasirinkau „virtualią realybę“, kuri, bent jau tam tikro žanro literatūroje arba kine nėra nauja, pavyzdžiui, labai įtaigiai pavaizduota trilogijoje „Matrica“ ir naujausioje populiarioje kultūroje tapusi mitu ir archetipu. Matricos idėja nėra nauja, nes teorija, kad ši realybė netikra arba dirbtinė, buvo žinoma net senosiose civilizacijose ir ateina iš pirmųjų religijų bei mitologijų. Šio pasaulio iliuziškumo pajautimas ypač būdingas rytų religijoms. Tų kraštų senovės religiniai ritualai, meditacijos ir kitos „dvasinės praktikos“ kaip tik ir skelbė išsilaisvinimo iš iliuzijų pasaulio idėją, kuri šiuolaikiniame kine buvo vaizduojama minėtoje trilogijoje. Ši idėja žinota ne tik rytuose ir ne tik religijoje. Vienas iš žinomiausių antikos filosofų, Platonas, savo olos alegorijoje („Valstybė“, Platonas) taip pat išsakė tą pačią mintį, kad šis pasaulis nėra tikras pasaulis, greičiau čia matome tik tikro pasaulio esinių metamus šešėlius ant olos sienos, o tikras pasaulis – anapus olos. Tik jis tą padarė užuomazgos principu. Žodis „ola“ ir buvo žodžio „matrica“ pirmtakas.

Išvaduoti iš olos, mūsų dienų terminais reiškia – išsivaduoti iš matricos iliuzijų. Ir, pasak Platono, tai galima padaryti per filosofiją, kuri vienintelė gali išlaisvinti žmogaus protą. Taigi čia matome tą pačią idėją, kokią turėjo rytų religijų adeptai tik jų išsilaisvinimo kelias buvo kitoks. Šiais laikais pranašų siūlančių vienokį ar kitokį išsilaisvinimą irgi netrūksta ir visi jie yra šių senų religinių, ezoterinių, filosofinių mokymų pasekėjai, ne visada pasakantys, iš kur ši idėja paimta.

Žinoma, istorija manęs nedomina, domina tik tema ir jos šiuolaikinė interpretacija, todėl neišvengiamai kartosis su trilogijos „Matrica“, mokslinės fantastikos požanrio, filosofinėmis transhumanizmo idėjomis ir t.t. Ir svarbiausias akcentas yra tai, ką aš matau savo prote, nekreipiant dėmesio, iš kur ir kaip idėjos čia atsirado. Iš tikrųjų, tokios idėjos atsiranda visiems todėl, kad tai universali egzistencinė būsena arba pasąmonėje glūdintis, visiems žmonėms būdingas, kolektyvinis archetipas, kurio branduolys yra tikrovės ir iliuzijos dichotomija. Visi pradeda tyrinėti aplinkinį pasaulį, į jį atėję ir asimiliuodamiesi į organizacijos struktūras, kai pasiekęs aukštesnę pakopą ar dar tik žengiantis pirmus žingsnius, pamatai, kad tas „žemesnis“ pasaulis buvo tik į sąmonę įdėta apgaulė ir iliuzija. Aukštesnė pakopa – atrodo „tikras“ pasaulis, tačiau nemažai kas pagalvoja, kad yra ir dar aukštesnio lygio žinojimas, kuris žemesnį pasaulį sudaužo į šipulius. Tai vienas iš kontekstų, kuriuose atsiranda kovos tarp minėtų priešybių vaizdinys, verčiantis visas vidinės sąmonės vietas patikrinti prieš padarant jas nepajudinamu žinojimo pagrindu arba dogma, už kurią net esi pasiruošęs „bausti“…

Visa tai daugiau susiję su matrica galvoje, bet pasiekęs tam tikrą lygį pradedi galvoti, kad matrica yra ir tas pasaulis, kuris matomas aplink tave. Visa tai netikra, tik į sąmonę įstatytas ekranas. Tad jeigu vidus – ekranas, išorė – ekranas, tai kas tada tikra, kur surasti bent mažiausią tikrovės spindulėlį ir kur yra tie kriterijai, kurie galėtų šią tikrovę pagrįsti neginčijamais įrodymais? O gal tokios tikrovės iš viso nėra, yra tik mažesni ekranai didesniuose ekranuose ir nėra jokio absoliutaus pagrindo?

Tokių teorijų, kad nieko nėra tikra, viskas tik iliuzija, be senų religijų ir filosofijų, žinome ir iš naujesnių laikų. Vienas žymesnių buvo F. Nietzsche, kuris teigė, kad nėra jokios tiesos, viskas tėra iliuzijų pasauliai. Svarbu ne tai, kas tikra, o kas ne, bet kiek iliuzija turi galios, kad save per veiklųjį aspektą galėtų pateikti kaip tikrovę ir tiesą. F. Nietzsches formulė buvo tokia: tikrovė = iliuzija + galia. Kitaip sakant, kuo daugiau galios, tuo daugiau „tikrovės“, jokių kitokių kriterijų, pasak jo, nėra.

Šiek tiek anksčiau, moderniosios filosofijos priešaušryje stovi kita svarbi filosofijai figūra, R. Dekartas, kuris taipogi rėmėsi iliuzijos prielaida, ir bandė surasti neginčijamą pagrindą, ir surado jį savo mąstyme. Jo formulė buvo tokia: „Cogito, ergo sum“ (Mąstau, vadinasi, esu.). Tačiau bent jau Nietzsche’ei ir daugeliui, kitų – ši tezė nebuvo įtikinama. Jie iliuzija laikė taip pat ir mąstymą, todėl ši vidinė sąmonės dalis jiems buvo nepakankamai tvirtas pagrindas. Bet svarbu tai, kad abejonės egzistencinė laikysena taipogi buvo labai svarbi, kuri susijusi su senais religiniais netikrumo, iliuziškumo įsivaizdavimais. Tik šiems visiems samprotavimams ir apmąstymams trūko vienos dalies, t. y., iliuzijos mokslo ir technologijų.

Šiuolaikinei matricos koncepcijai būdinga tai, kad ji yra ne ontologinė ar biologinė, bet greičiau technologinė. Iliuzija gali būti ne tik natūrali, biologinė, bet ir dirbtinė. Būtent apie tai ši naujoji idėjos forma ir kalba. Mokslas savo rentgeno spinduliu kiaurai peršvietė žmogaus smegenų tikrovę ir surado joje tas priemones, kurios kuria vidinės realybės šviesą. Šios technologijos leidžia šią šviesą užvaldyti ir sukurti čia bet kokį pasaulį. Tai yra čia galima valdyti ne tik pasaulio ir kūno haliucinaciją, bet ir pačią „asmenybės“ haliucinaciją ir sukurti bet kokį atvaizdą. Būtent tai ir yra „Matrica“ ir tokiai matricai reikia naujo išsivadavimo mito ir priemonių, nes senos priemonės – neveiksmingos.

Reikia šiek tiek plačiau paaiškinti patį matricos principą. Žmogus savo prigimtimi yra ekraninis žmogus, nes tai, ką sąmonė savo viduje mato yra biologinis ekranas, kurio paskirtis informacijos atvaizdavimas. „Ekrano“ terminą įprasta naudoti kalbant apie dirbtinius TV ekranus arba kompiuterio monitorius, tačiau tas pats naudojama ir biologinio organizmo viduje. Žmogus sudarytas iš dviejų susijusių ekranų ir tų ekranų valdymo bloko: pirmas ekranas yra pasaulis, antras ekranas yra mąstymas. Abu yra susieti abipusiais ryšiais, t. y., antras ekranas, rodantis mintis dažniausiai tiesiogiai arba netiesiogiai susijęs su pirmu ekranu ir reaguoja į tai, kas šiame „išoriniame“ ekrane rodoma – sukelia mintis, vaizdinius, emocijas, tik šie vidinio pasaulio reiškiniai šiek tiek kitaip susiejami ir atvaizduojami, bet visada koreliuoti su pasauliu arba su savimi. Prie šių „rodomųjų“ ekranų reikia pridėti atmintį, kurioje įsirašo visas ekranų turinys, išdėstytas „erdvėje“, t. y., per visą ekranų plotą, ir laike, kuriame vienas vaizdas seka paskui kitus vaizdus.

Pragyvenus tam tikrą gyvenimo atkarpą, susikaupia daug „tikrovės“ informacijos ir žmogus, žinodamas visus ekranuose įmanomus scenarijus, gali numatyti visas būsimas peripetijas, nes siužetai – kartojasi. Su šia žmogaus schema – viskas gerai. Tokia yra jo prigimtis ir lemtis. Bet pradėjome nuo to, kad sąmonę galima įstatyti į pakeistinę realybę, kurios ekranuose rodomas netikras pasaulis, kaip jau sakiau, jeigu tikras iš viso egzistuoja. Bet kokiu atveju, kažkoks ekranas yra pagrindinis, o visi kiti ekranai, kurie paslepia pagrindinį, yra iliuzijų matricos.

Dirbtinis nuo tikro skiriasi, be kitų kriterijų, ir „dydžiu“. Tai yra, tas ekranas, kuris didesnis yra ir tikroviškesnis, bet ne vien ploto prasme, tačiau taip pat ir atmintyje. Plotas yra visa sąmonė, kurioje talpinama viskas, o į atmintį keliauja visą sąmonę grindžiantis laikas. Tai yra, ekranus reikia tikrinti – ir Dabar esančius, ir Buvusius, kurie yra kaupiamojoje gnostinių laukų dalyje. Įsivaizduokime, kad yra galimybė ekraną išplėsti į Visą Sąmonę tiek esamuosiuose, tiek praeities laukuose, tada ekrano nuo tikrovės atskirti nebūtų įmanoma. Kalbant su šiokiu tokiu humoru, visa tikrove galima būtų padaryti kokį TV3 arba LNK televizijos kanalą ir jeigu žmogaus sąmonė nuo pat nušvitimo pradžios ir per visą plotą nebūtų turėjusi jokios kitos realybės, tai pasaulis būtų sutvarkytas pagal šių televizijos kanalų „logiką“, kurią būtų galima tyrinėti, atsiminti, klasifikuoti, katalogizuoti, rinkti visus įmanomus scenarijus ir t.t.

Pagal šią vidinę logiką – tikras yra didžiausias ekranas ir tas, kurio žmogus pats nevaldo, bet yra valdomas kažkokios už ekrano esančios „jėgos“. Įprastinis šio pasaulio ekranas, fizinė arba juslinė realybė, turi tokius pagrindinius kriterijus:

1) esantis pagrindu;

2) pastovus;

3) užimantis visą plotą;

4) suvokiamas iš vidaus;

5) pagrįstas deterministiniais priežastiniais ryšiais;

6) pažinus;

7) turintis praktinį pritaikymą;

8) tinkamas gyventi kūnui.

Tačiau šie kriterijai tikrove atrodo todėl, kad mes tokias ekrano savybes įpratę matyti nuo gimimo. Kadangi kitokių tokio paties masto ekranų žmogus nepatiria, tai neturi kriterijų kitokių ekrano tipų įvertinimui. Gali vertinti tik dirbtinius ekranus bei hologramas, bet jie yra technologiškai valdomi ir neužima viso ploto, tad bet koks TV ekranas matomas pagrindinio ekrano kontekste ir sąmonė gali atskirti kas „tikra“ ir kas „netikra“.

Iš esmės, tai neišsprendžiama problema, nes kitas ekranas su įprastais ar neįprastais požymiais yra tik dar vienas ekranas. Taip yra todėl, kad tokia žmogaus prigimtis – jeigu negali kažkuo būti, belieka tai parodyti ekrane, jeigu nori, kad tai taptų organizmo orientavimosi objektu. O rodymas neapsieina be ekranų. Reikalas tas, kad žmogus, kiek jis yra, daug artimesnis rodomajam, o ne esančiam žmogui, nes nieko nėra kas tik būtų ir kaip tai, kas yra, būtų matoma. Vadinasi, visa tikrovė turi būti surenkama ir atkartojama sąmonėje vaizdinio pavidalu. Kadangi tai nuoseklus procesas, sudarantis tam tikrą seką, tai yra galimybė bet kurioje vietoje į šią seką įsiterpti ir pakišti klastotę. Ir pagal tai, ką žmogui analizatorius „atneša“, nustatyti ar tai tikra, ar ne – neįmanoma. Todėl sprendžiant patikimumo klausimą, naiviu fenomenologizmu pasitikėti neverta, nes meluoja visi ir pasaulis, ir žmonės, ir net pats sau. Vienintelis būdas išsivaduoti iš apgaulės pinklių yra tikrinti visą mechanizmą. Šis procesas postmodernistinėje filosofijoje vadinamas dekonstrukcija. Dekonstrukcija – būtina. Aišku, jeigu nenori būti maustomas idiotas.

Tad pagal matricos archetipą, pasaulį galima interpretuoti kaip dirbtinio intelekto (DI) valdomą ekranų ir technologinių avatarų (sintetinių organinių androidų) pasaulį. Yra aukštesnė realybė, bet ši realybė yra tik kaip aukštesnio lygio ekranas, kuris turi savo logiką ir savo pasaulį ir yra tam tikras „žaidimas“. Panaši idėja yra nagrinėjama filme „Avalon“, kurio pagrindinė siužetinė linija yra pasaulis kaip žaidimo simuliacija, kurioje yra galimybės, įvykdžius užduotis ir pasiekus visus iškeltus tikslus, pereiti į auštesnį lygį. Matome, kad pagrindinis veiksmas vyksta žemesniame žaidimo lygyje, o mūsų šiuolaikinis pasaulis, kaip Rojus, yra kažkas panašaus į atlygį už pasiektus rezultatus. Tačiau turi vykdyti visas komandas – jeigu pralaimi, iškrenti iš žaidimo.

Pagal šią logiką, kas ir koks yra žmogus, lemiama ekrano ir jo valdymo programos. Pagal tokią logiką, žmogus, galbūt, gali nebūtinai būti kūniška būtybė – jis gali būti save suvokiantis morfinis laukas gebantis suformuoti bet kokius pavidalus. Tai yra „paslaptis“ ir visi būdai savo akimis pamatyti šią paslaptį – draudžiami, pavyzdžiui, haliucinogenų vartojimas, kuris ištampo juslinio pasaulio formas, ir žmogus suvokia, kad tai tik vienas iš morfologiškai valdomų tikrovės laukų, kuris nebūtinai fiksuotas, jis gali tapti toks pats laisvas, kaip vaizduotė fantazijų pasaulyje. Vadinasi visos objektyvios logikos yra reliatyvios ir viskas nebūtinai taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai seniai nėra paslaptis, netgi sukurtos ir naudojamos technologijos, tik tam, kad būtų galima manipuliuoti masėmis, visa tai asocijuojama su psichikos sutrikimais ir laikoma „nepatikima“ informacija. O ši informacija daug patikimesnė nei statistinio vieneto, „paklusnaus piliečio“, nes čia susiduriama su žmogaus paslaptimis, tik nenorima leisti tokios informacijos viešinti.

Šiuo metu vaizduojama, kad virtualios realybės sistemos tik kuriamos, pradedant nuo išplėstinės realybės. Pavyzdžiui, „Microsoft“ naujausias projektas „HoloLens“, pasirodysiantis su „Windows 10“. Tikslas, aišku, sukurti idealios pakeistinės, arba virtualios realybės, sistemą, kurioje pakankamai ilgai išbuvęs žmogus negalėtų atskirti, kur tikras pasaulis, o kur – žaidimas. Tam reikia išmokti diegti ekranus į sensoriumą ir šie ekranai turi užimti 100 proc. sąmonės. Tikro pasaulio vaizdiniai galėtų likti tik kaupiamojoje sąmonėje. Tai pasiekus, būtų nesvarbu kur yra žmogus, viskas būtų vienodai tikra arba netikra. Statusas neturi jokios reikšmės, svarbus tik įspūdis sąmonėje.

Ar norėtų žmonija gyventi „tikrame pasaulyje“? Tradicinis nevaldomas ekranas būtų paprasčiausiai neįdomus, arba žiaurus, jeigu jame žaidimo „dievai“ verstų žmogų patirti kančias ir skausmą. Net jeigu pasaulis nuobodus, tokio „paįvairinimo“ tikrai nereikia. Ekranui vis didėjant tol, kol jis pasiekia maksimalų plotą neišvengiamai formuojasi dvi kastos: žaidimo valdovai ir žaidimo avatarai, panašiai kaip pavaizduota fantastiniame filme „Gamer“ („Žaidėjas“). Čia matoma sušvelninta „naudos“ sistema, kuri leidžia dirbant avataro darbą „užsidirbti“, bet iš tikro toks geranoriškumas – abejotinas, nes turint tokias smegenų valdymo technologijas, niekas nesutrukdytų paversti žmones vergais ir žaisti su jais bet kokio žanro „kompiuterinius“ žaidimus.

Ir paskutinis potėpis, toks žaidimas greičiausiai virstų „tikrove“ ir žaidimo viduje nebūtų žinoma net kad čia tik simuliacija. Avataras galvotų, kad gyvena tikrame pasaulyje arba kokioje nors fiksuotoje hologramoje, kuri pagal žmogaus prigimtį laikoma pirmine realybe. Bet tai būtų siaubinga iliuzija.

Ką daryti? Galima žaidimą boikotuoti, bet taip pat galima iliuzijoje bandyti surasti šviesą, kuri kaip švyturys parodytų kelią iš labirinto, kuriame patalpinta žmogaus sąmonė.