Matrica

Gyvenimo spektaklis

Kiekvieną žmogų galima apibūdinti 1) jo mąstymo apimtimi arba sąmonės globalumu, nuo kurio priklauso kokius įvykius jis įtraukia į aktualių klausimų sąrašą, darančių įtaką jo gyvenime per protą ir 2) realios veiklos apimtimi, kuri yra ta dalis, kurią jis sugeba realizuoti savo realiame gyvenime. Dėsnis toks, kad sąmonės apimtis dažnai gerokai lenkia realios veiklos mastelius, nes įtakojimas mintyse, savo prote daug lengvesnis nei leidžia realios galimybės. Šiais laikais visi mąsto globaliai ir šis mąstymas labai paveikia žmonių gyvenimo būdą, tačiau net tokiame pasaulyje visa globali sąmonė nerealizuojama, nes tam trūksta išteklių. Realiam aktyvumui reikalingas pamatas, kuris yra ištekliai, turtas, valdžia, įtaka ir panašūs dalykai. Kadangi jie riboti, reali veikla susiduria su neperžengiama riba.

Turtai ir valdžia padalinti hierarchiškai, nes labai daug turi tik nedidelė mažuma, o vis didesnis žmonių skaičius artėjant prie piramidės pagrindo, jų turi vis mažiau. Vadinasi ir vėl turime garsiąją ant pagrindo stovinčią resursų piramidę ir ant smaigalio – realios veiklos masto piramidę. Didelio žmonių skaičiaus veiklos mastas minimalus, nes tam jie neturi išteklių, todėl piramidė stovi ant smaigalio. O viršuje surinkta galingųjų mažuma, kurių veiklos mastas apima visą planetą, nes jie turi valdžią, turtus ir atitinkamai galimybę lemti kitų žmonių gyvenimus.

Pamėginkime išsiaiškinti kodėl atsiranda tokia neproporcinga veiklos apimties gradacija. Priežastis paprasta: teritorija, ištekliai yra riboti, vadinasi kiekvienam negali priklausyti viskas. Iš pradžių į planetą pretenduoja visi, tačiau greitai pamato, kad susikerta labai didelio žmonių skaičiaus interesai ir tarp jų prasideda konkurencija. Vieni pradiniame etape būna stipresni, protingesni, turtingesni, sugeba geriau suorganizuoti savo galios centrus, todėl nugali silpnesnius įtvirtina save kaip galingos, didelio veiklos masto struktūrą. Kiti atitinkamai turi apsiriboti, nes paprasčiausiai nepajėgia apginti savo teritorijos. Dėsnis toks, kad daug, beveik viską turėti gali tik nedidelis žmonių skaičius ir labai didelis skaičius turi tik minimumą, reikalingą išgyventi. Taip laikui bėgant susiformuoja du trikampiai: vienas valdžios, hierarchinis, kitas veiklos – apverstos hierarchijos. Dauguma veikia tik lokaliai, kuria „savo gyvenimus“ ir nedidelė mažuma kontroliuoja viską ir veikia globaliai.

(daugiau…)

Kaip kontroliuojama planeta

Masinė kontrolė gali atrodyti ne tokia pastebima, tačiau ji persmelkia visą žmogaus pasaulį ir gyvenime nėra tokių vietų, kurios būtų užtamsintos. Tai reiškia, kad visi pasauliai yra atviri, peršviesti ir neįmanoma nieko paslėpti. Dauguma žmonių tai jaučia, tačiau ne visi supranta, kaip toks skaidrumas pasiekiamas. O principas ne toks jau ir sudėtingas. Tokios galimybės atsirado tada, kai buvo sukurta galinga kompiuterinė technika ir nanotechnologijos.

Nanotechnologijos reikalingos mažyčių sensorių gamybai, kuriuos „pasėjus“ tam tikroje teritorijoje, bet kokiomis natūraliomis sąlygomis, ją galima skenuoti, filmuoti ir kontroliuoti. Paprasta filmavimo kamera galėtų būti sudaryta iš 4 tipų nanodalelių:

  • apšvietimo,
  • filmavimo,
  • tarpinių ir
  • ryšio.

Jeigu tartume, kad viename milimetre yra visas rinkinys, tai metre reikėtų milijono tokių rinkinių. Jeigu tartume, kad 1 metras iš visų pusių padengia 5 metrus, tai 4 milijonai nanodalelių, galėtų filmuoti 36 kvadratinius metrus. Pagal tokią pat logiką 1 kvadratiniame kilometre turėtų būti 1 trilijonas rinkinių ir šis filmuotų 36 kvadratinius kilometrus (6×6 km). Ryšio dalelės perduotų radijo ryšiu signalą į antenas, jos siųstų duomenis į kompiuterį ir šis rekonstruotų pilną 360° 3D vaizdą. Perdavus šį vaizdą į virtualios realybės akinių sistemą, būtų galima virtualiai stovėti prie bet kokio įvykio 36 kvadratinių kilometrų plote, ir stebėti viską kas vyksta, netgi kištis į procesą, jeigu rinkinys papildytas moduliavimo nanodalelėmis ir galima užprogramuoti įvairius psichotroninius poveikius psichikai.

O dabar įsivaizduokime, kad tokiomis dalelėmis apsėtas visas planetos plotas ir net vietos, kurios yra po vandeniu. Su virtualios realybės akiniais galima būtų filmuojant stebėti bet kokius įvykius planetoje. Aš tokią sistemą vadinu hipostratine matrica, kuri moduliuoja bet kokią aplinką planetoje ir gali bet kokį žmogų patalpinti iliuzijos generavimo laukuose, kurie supainioja sąmonę, suklaidina, išveda iš proto ir nužudo, jeigu to reikia matricos šeimininkams. Angliškai tokia sistema yra vadinama „control grid“.

(daugiau…)

Šviesa ir iliuzijų labirintas

Rašant tekstą ir siekiant, kad jis būtų informatyvus ir naudingas, pageidautina pradėti nuo temos apibrėžimo ir bent kelių užuominų į šios temos priešistorę, arba istoriją. Šį kartą tema pasirinkau „virtualią realybę“, kuri, bent jau tam tikro žanro literatūroje arba kine nėra nauja, pavyzdžiui, labai įtaigiai pavaizduota trilogijoje „Matrica“ ir naujausioje populiarioje kultūroje tapusi mitu ir archetipu. Matricos idėja nėra nauja, nes teorija, kad ši realybė netikra arba dirbtinė, buvo žinoma net senosiose civilizacijose ir ateina iš pirmųjų religijų bei mitologijų. Šio pasaulio iliuziškumo pajautimas ypač būdingas rytų religijoms. Tų kraštų senovės religiniai ritualai, meditacijos ir kitos „dvasinės praktikos“ kaip tik ir skelbė išsilaisvinimo iš iliuzijų pasaulio idėją, kuri šiuolaikiniame kine buvo vaizduojama minėtoje trilogijoje. Ši idėja žinota ne tik rytuose ir ne tik religijoje. Vienas iš žinomiausių antikos filosofų, Platonas, savo olos alegorijoje („Valstybė“, Platonas) taip pat išsakė tą pačią mintį, kad šis pasaulis nėra tikras pasaulis, greičiau čia matome tik tikro pasaulio esinių metamus šešėlius ant olos sienos, o tikras pasaulis – anapus olos. Tik jis tą padarė užuomazgos principu. Žodis „ola“ ir buvo žodžio „matrica“ pirmtakas.

Išvaduoti iš olos, mūsų dienų terminais reiškia – išsivaduoti iš matricos iliuzijų. Ir, pasak Platono, tai galima padaryti per filosofiją, kuri vienintelė gali išlaisvinti žmogaus protą. Taigi čia matome tą pačią idėją, kokią turėjo rytų religijų adeptai tik jų išsilaisvinimo kelias buvo kitoks. Šiais laikais pranašų siūlančių vienokį ar kitokį išsilaisvinimą irgi netrūksta ir visi jie yra šių senų religinių, ezoterinių, filosofinių mokymų pasekėjai, ne visada pasakantys, iš kur ši idėja paimta.

Žinoma, istorija manęs nedomina, domina tik tema ir jos šiuolaikinė interpretacija, todėl neišvengiamai kartosis su trilogijos „Matrica“, mokslinės fantastikos požanrio, filosofinėmis transhumanizmo idėjomis ir t.t. Ir svarbiausias akcentas yra tai, ką aš matau savo prote, nekreipiant dėmesio, iš kur ir kaip idėjos čia atsirado. Iš tikrųjų, tokios idėjos atsiranda visiems todėl, kad tai universali egzistencinė būsena arba pasąmonėje glūdintis, visiems žmonėms būdingas, kolektyvinis archetipas, kurio branduolys yra tikrovės ir iliuzijos dichotomija. Visi pradeda tyrinėti aplinkinį pasaulį, į jį atėję ir asimiliuodamiesi į organizacijos struktūras, kai pasiekęs aukštesnę pakopą ar dar tik žengiantis pirmus žingsnius, pamatai, kad tas „žemesnis“ pasaulis buvo tik į sąmonę įdėta apgaulė ir iliuzija. Aukštesnė pakopa – atrodo „tikras“ pasaulis, tačiau nemažai kas pagalvoja, kad yra ir dar aukštesnio lygio žinojimas, kuris žemesnį pasaulį sudaužo į šipulius. Tai vienas iš kontekstų, kuriuose atsiranda kovos tarp minėtų priešybių vaizdinys, verčiantis visas vidinės sąmonės vietas patikrinti prieš padarant jas nepajudinamu žinojimo pagrindu arba dogma, už kurią net esi pasiruošęs „bausti“…

(daugiau…)