Daugiamatis skaičius paprastai

Šie metai artėja prie pabaigos ir jiems skirtos informacijos darosi vis mažiau. Turiu ruoštis kitiems metams, kurie, reikia tikėtis, bus ne mažiau produktyvūs negu šie. Naujo pilno įrašo kol kas nedarysiu, tačiau iš anksto noriu pasakyti kokia viena tema bus kitais metais. Ši tema įdomi tik tiems, kas įsigilinęs į mano idėjas, žino visus judėjimo kelius ir trajektorijas. Buvo parodyti keli nauji dalykai skaičių teorijoje, kurie bus reikalingi konstruojant realybės multipleksus-dauglypas. Tai buvo viena pagrindinių temų 2017 metų pradžioje, tačiau darbas nutrūko. Bet visada jaučiau, kad jis bus pratęstas. Suprantu, kad tai tema tik tiems, kas domisi, o tokių nėra daug.

Pradiniame etape skirtis pas mane yra klasikinė kaip kokybės ir kiekybės principas. Kokybinė yra visa tikrovė (bent jau taip pirmuose įsigilinimo etapuose atrodo), sukiekybinimas yra dirbtinis. Mokslas yra sukiekybinta kokybė. Kiekybė atrandama kontinuume, kurį apibrėžiu kaip tapatybės laužmenį (fraktalą), kurio pagrindinis elementas yra 1. Eksperimentuoju su tapatybės pašalinimu ir deformacijų įvedimu į laužmenį. Tai leis kitokiomis formomis sukiekybinti kokybę, kuri yra analogijos pagrindas. Ką duoda kiekybė analogijai? Primeta tam tikrą pulsavimą ir ritmą, į kurį galima įdėti papildomą informaciją (morfizmus).

Dėl to ar minčių technologija daugiau siejasi su analogija ar skaitmenizacija, neturiu tvirto atsakymo, nes variantas greičiausiai mišrus. Galiu tik tiek pasakyti, kad „kokybių/analogijų mokslas“ labai sunkiai randasi, ir technologija kyla daugiau siejant su skaitmenizacija. Tačiau prie to galima pridurti, kad aš to ir nesiekiu – nesu tikras technologijos kūrėjas asmeniškai, todėl galiu pabūti ir menininku, užsiimdamas kokybiniu aspektu.

Tam reikalui, technologijos įvedimui į kokybes, pateikiu kaip atrodo multipleksinė matrica, kuri šiuo atveju dar nebūtinai galutinis variantas, nes kol kas per mažai tvarkos. Noriu priminti, kad įprastą tapatybės statišką kontinuumą keičiu į deformuotą, daugiamatį, dinamišką kontinuumą ir mano skaičiai yra deformacijų kontinuume sandūros.

signaturaŠioje matricoje pavaizduotas skaičius 3, kuris turi daugiadimensinę deformaciją. Dauglypa susideda iš tokių dalių:

a) skaitiklis,

b) signatūra,

c) dimensijų gylis,

d) ir virtuali galia.

Paveikslėlyje pateikiu supaprastintą paprasto skaičiaus variantą, kurio pirmos dimensijos sandūra yra 3 = [9, 1, 10]. Šį kartą pateikiu tik tiek informacijos. Daugiau informacijos tikiuosi gauti kitais metais, tada ir pradės aiškėti užbaigtų formų kontūrai. Stengsiuosi, kad jie būtų suprantami ir naudingi.

Vertinant matematikos teorijos požiūriu, tai naujoviškas principas, bet jame panaudotos senos galimybės. Tai metodas kontinuumų deformacijoms išreikšti. Deformacijos yra visas dimensinis gylis ir dimensijų signatūra. Tokio principo dar niekur matematikoje neteko matyti, nors pilnos garantijos neturiu.

Tiems, kas nesupranta apie ką aš čia kalbu, paaiškinsiu multipleksą paprastu, nematematišku pavyzdžiu. Pradėti galima nuo paties žodžio, kurio lietuviškas variantas pats save paaiškina: multipleksas=dauglypa. Žmonių pasaulyje yra tokios dauglypos kaip firmos versle. Imkime tris firmas, kiekviena kurių yra vienetas. Šis vienetas turi išorinę dimensijų struktūrą, tokią kaip darbuotojai, pastatai, finansai, žaliavos, gamybos įrengimai, kurie patys irgi turi išorines dimensijas. Skirtingų firmų išorinė struktūra skirtinga, tai reiškia, kad jos turi skirtingą dimensijų signatūrą ir dimensijų gylį. Viena gali turėti 5 fabrikus, kita 10, vienos apyvarta 10 mln. kitos 50 mln. Vadinasi, nors kiekvienas iš trijų firmų yra vienetas, bet tie vienetai nelygūs, 1 ≠ 1. Tikras trejeto išsidėstymas gali būti ne 3 = 1+1+1, bet 3 = 5 + 10 + 45. Taip yra todėl, kad vienetas turi skirtingą signatūrą ir skirtingą dimensijų gylį.

Dabar tarkime kad yra 4 žmonės. Pirmas turi 3 firmas, antras – 10, trečias – 7, ir ketvirtas – 11. Vadinasi kiekvienas žmogus turi nevienodą dimensijų gylį šiuo aspektu ir tos dimensijos skiriasi savo signatūra (struktūra). Dimensijos vienetui prideda papildomų savybių, pavyzdžiui tokios žmogaus dimensijos kaip pinigų kiekis, transportas, pažintys, žinios, protas ir t.t. Šios vienetų dimensijos yra skirtingos ir vienetas dėl to įgyja skirtingas savybes, dėl to atsitinka, kad 1 ≠ 1. Todėl tenka vienetų sekas paversti tik sandūromis, ir sandūrose ieškoti rezonansinių sluoksnių. Tikrovėse atsiranda stratifikacijos, kastos, rezonansiniai tinklai, nes sieti galima tik palyginamas išorinių dimensijų signatūras.

Panašiai yra žmonių pasaulyje, kur milijardieriai nebendrauja su valkatomis. Nors jų kaip asmenų vienetai atrodo lygūs, tačiau šie žmonės skiriasi savo dimensijų gylių ir atitinkamai turi nesuderinamas išorines savybes. Tai yra dauglypos, kaip naujo tipo daugiamačio skaičiaus, esmė.

Kadangi aš tikrovę tiriu kontinuumų metodu, o kontinuumas yra deformacijų laužmuo, tai jis padalintas į tokius daugiamačius vienetus, „kvantus“, kurie įstatyti į tokias multipleksų struktūras arba dauglypas.

Kadangi noriu suteikti šiam principui ir matematinę formą, tai susiję su skaičiais ir skaitmenizacija. Tačiau tame galima įžvelgti ir analogijos elementų, kurie yra kokybės principo atitikmuo. Nestatau savęs į siaurus rėmus, ir dar nežinau koks bus galutinis rezultatas, nes procesas nesibaigęs.

Prie viso to būtina pridurti, kad tuo užsiimu ne šiaip sau. Mane domina gal ne tiek mintis, kiek sąmonė kaip visuma. Mintis yra tik šios visumos komponentas. Nauja matematika yra nauja kalba šių klausimų sprendimui. Kalba yra svarbi, nes joje galima kelius uždaryti arba atidaryti naujus. Tai priklauso nuo tokio elementaraus dalyko kaip adekvatus „žodynas“. Galiu priminti savo piramidę a) fizinė brana, b) gnostinė brana, c) luksorinų laukas (egzistenciatas). Sąmonė atsiranda kai fizinėje branoje susiformuoja biologinių smegenų raigas, gnostinėje branoje kokybinių ekranų raigas, ir egzistenciate – suvokimo raigas. Kai visi šie raigai sujungiami per visus aukštus triaukščiu rišliu – gaunama psichinė realybė. Sakoma „sąmonė“.

Esmė tame, kaip šį procesą atkartoti dirbtinai, technologiškai. Juk žmogus atsiranda iš tos substancijos, kuri yra aplinkui. Todėl šioje substancijoje turi būti visi egzistenciato komponentai. Klausimas tik kaip prakišti raigą iki egzistenciato aukšto materijoje, jį suorganizuojant, kad būtų galima pamėgdžioti sąmonę.

Dabartinio mokslo visa teorija leidžia sukurti elektroninius prietaisus, kurie yra raigas tik fizinėje branoje. Tačiau elektronika niekaip nesusieta su gnostine brana ir egzistenciatu. Elektroninis raigas naudojamas skaitmenizuotas, kad pulsavimo ritme būtų galima koduoti informaciją. Ar ta skaitmenizacija perkeliama į aukštesnius aukštus – negaliu pasakyti. Kokybių pradžia yra gnostinių branų ekranų „chemijoje“, ar šios kokybės išskaidomos kiekybiškai – sunku pasakyti. Tokių idėjų su tiksliomis formuluotėmis nesinori taip paprastai išmesti į eterį.

Kokios šio dalyko pažinimo ribos – klausimas akivaizdus, ir esmė šio klausimo ne vien tautologija, apie kurią rašiau nesename įraše. Buvo sakyta: kiekvienas reiškinys turi kilmę, o kilmė turi pirmą vietą ir pirmą lomą strujoje. Ši pirma vieta ir pirma loma iš dinaminio nulio į dinaminį vienetą pavirsta dėka daugiadimensinio išorinio multiplekso, kurio išorinėse struktūros jungiasi dimensijos ir to pasekmėje atsiranda jėgos, kurios dinaminį nulį paverčia vienetu, tai yra kokio nors dalyko pradžia. Taip daugiamatis skaičius susiejamas su sąmonės klausimu.

kilmeSąmonė, mintis, kalba taip pat yra toks kilęs „vienetas“, kuris atsiranda dėka daugiadimensinio multiplekso, dimensijų susijungimo rezultate. Tereikia tą multipleksą iššifruoti. Artėjantis prie realybės multipleksas didina tautologijos laipsnį. Multipleksas turi pagrindines vietas, o tos vietos pagrindinius pavadinimus, kurie šiuo metu nėra atskleidžiami.

Apibendrinant, kad būtų akivaizdžiau, dauglypos koncepciją perkėliau į žmonių pasaulį, bet toks principas gali būti perspektyvus ir tiriant pačią tikrovę. Tam bus ir matematinis metodas, ir nauja kalba. Tai aišku ne viskas ką ruošiuosi pasiūlyti kitais metais, tačiau viena iš temų bus tokia. Nežinau ar ji daug kam bus įdomi, nes dauguma yra vartotojai ir domisi tik galutiniu rezultatu. Tikiuosi, kad šį tinklaraštį skaito ne tik vartotojai, bet ir mąstytojai.

Paprasto dimensinio skaičiaus sąvoka

Matėme, kad dinaminių skaičių pritaikymo galimybės – neribotos, nes realybėje visi objektai turi vidines ir išorines kintamas savybes, kurias galima paversti to objekto vidinėmis deformacijomis. Visos sankaupos, visos aibės yra tokių skaičių sandūros, formuojančios deformuotus kontinuumus. Sandūroms būdinga tai, kad jos, neįvedus supaprastinimų – neperstatomos, kadangi net lygūs skaičiai dėl vidinių deformacijų gali būti nelygūs – jais manipuliuoti, sukeičiant vietomis, perstatant ar skaidant – neįmanoma. Tai yra – matematika įmanoma tik rezonansų sluoksniuose, kur atsiranda tapačios deformacijos struktūra.

Tokiu atveju kyla klausimas – ką galima su tokiu kontinuumu daryti? Kadangi pagrindinė sąvoka yra deformacija, tai belieka šio aspekto analizė, įrankių jai ieškojimas. Pagrindiniai veiksmai persikelia į skaičių lenteles, kurios naudojamos aprašyti netolygumams, taip pat nuokrypių gradientų žemėlapiai. Svarbios rezonanso, vienodo lygio, simetrijos sąvokos. Tokie veiksmai kaip suspaudimas ir ištraukimas. Kadangi tai yra pagrindiniai vyksmai, reikalingi formalizuoti jų aprašymo metodai.

Dinaminį skaičių patogu atprašyti koordinačių sistemoje kaip dimensinį skaičių. Statiški nedeformuoti skaičiai yra skaičių tiesės pirmos dimensijos skaičiai. Deformacijos aprašomos antros dimensijos ašimi, kurioje rodomos vidinės skaičiaus osciliacijos. Paprasčiausias variantas tokias osciliacijos aprašyti vidinėmis trupmenomis. Imkime natūrinius dviejų dimensijų skaičius. Toks skaičius reiškia, kad nėra trupmenų ir osciliavimas į vidų ir į išorę galimas tik pilnais skaičiais. Tą vidinę deformaciją galima turėti išorėje arba viduje. 1 #2 yra dvidimensinis skaičius, kuris turi vidinę deformaciją, prilygstančią dviems vienetams. Pagal apibrėžimus gauname teisingą tokią lygybę 1 #2 = 1-11 =3. Kitaip sakant, žiūrint iš pirmos dimensijos skaičių perspektyvos, turime vienetą, kuris dėl vidinių deformacijų prilygsta 3, t. y., 1 = 3.

naturinis

Nubraižytame pavyzdyje matome paprasčiausią dinaminio skaičiaus variantą, kuriame yra pavaizduota pirmos dimensijos septyneto deformacijų sistema į vidinę erdvę. Čia pasirinktas paprasčiausias natūrinio skaičiaus variantas. Tarkime jungiant du dinaminius skaičius, reikia turėti vidinių deformacijų sistemą ir jas transformuoti į rezultato dinaminių deformacijų formą. Kaip tai daroma, turi būti apibrėžta jungimo taisyklėmis, pagal kontinuumų nustatytas savybes. Paprasčiausias variantas, kai deformacijos jungiamos. Kadangi čia natūriniai skaičiais, nėra neigiamų skaičių dimensijos, bet galima įvesti papildomą sąlygą, į kurią pusę deformacija juda – didėja ar mažėja ir nustatyti kaip sieti įvairius variantus: didėja-didėja, mažėja-mažėja, didėja-mažėja ir t.t.

Iš nubraižytos kreivės matome, kad yra tokia sąvoka kaip dinaminis nulis, kuris pirmoje dimensijoje yra niekas, o žiūrint iš dviejų dimensijų perspektyvos, gali turėti vidinę deformaciją ir nebūti lygus niekui. T. y., 0 ≠ 0 #2. Likutis esantis vidinėje dimensijoje reiškia, kad nulis nėra visiškas niekas. Tada nulis vadinamas dinaminiu, turinčiu vidines osciliacijas.

Aukščiau pažymėtos buvo skaičių ašys. Tačiau šį principą pritaikę erdvei, erdvinį kontinuumą formuojame iš trijų pirmos dimensijos skaičių tiesių, kurios turi bent vieną vidinę deformaciją. Įdomus klausimas, kaip tokiu atveju susijungia skirtingi skaičiai. Šį metodą galima naudoti aritmetinių veiksmų grafiniam atvaizdavimui (?), kur jungiami atskirai pirmos dimensijos skaičiai ir atskirai deformacijos.

dplokstumaMatome, kad vidinių ašių deformacijų susikirtimo taškai išcentruoti, turintys statiškų skaičių variantą ir skirtumą arba poslinkį. Norint jį apskaičiuoti, reikia susieti pagal nustatytas taisykles vidines deformacijas. Šitaip galima pridėti kiek nori ašių ir kiek nori vidinių deformacijų, tik reikia gerai apgalvoti taisykles, pagal kurias jungiasi deformacijos. Akivaizdu, kad tai priklauso nuo pasirinkto kontinuumo savybių.

Jau esu aprašęs, kad visas vidines deformacija galima išskleisti į virtualią išorinę dalį. Tai ypač paprasta su natūriniais dvidimensiniais skaičiais, nes visi skaičiai sveiki, t. y., ne trupmeniniai. Kaip tai padaryti, jau rodžiau, paprasčiausiai vidiniai vienetai iškeliami į išorę. Tokiu atveju visus dvidimensinius skaičius galima išskleisti pirmos dimensijos skaičių sandūra ir šį grafiką pateikti kaip skaičių tankių lentelę.

:Tarkime, kad yra tokia sandūra 1 #2, 1, 1 #4, 1 #3, 1 #2 = 3, 1, 5, 4, 3. Sujungiame šią sandūrą su kita 1, 2, 5, 3, 2, sudarome skaičių lentelę paprasčiausiai sudėdami natūrinius tankius, ir gauname lentele išreikštą deformacijų sistemą, kurią galima įtraukti į dar aukštesnių matmenų deformacijų skaičiavimus ar paprasčiausiai sukurti skaitinį tankių gradientą, kur pažymėtas statiškas sutankėjimų ir išretėjimų pasiskirstymas. Jeigu tokias plokštumas išdėstytume fraktaliniu principu, galėtume modeliuoti deformacijas dalies ir visumos ryšių požiūriu. Tokia sistema labai naudinga grafiniame modeliavime arba dirbtiniame intelekte, kuris turi mokėti judėti nuo dalies prie visumos ir nuo visumos prie dalies. Dinaminių skaičių lentelės-plokštumos yra paprastas tokio judėjimo variantas. Norint sukurti tikslesnį modelį, aišku, reikia įdėti daug daugiau pastangų.

Dinamišką aukštesnių lygių skaičių išreikšti neapibendrinant labai sudėtinga. Tai paprasčiausiai padaroma sulyginant tolygaus paskirstymo principus, pirma išskleidus į išorę visus virtualius vienetus. Tarkime kad yra 7 su tokia vidine sandūra 1 #1, 1 #3, 1#2, 1 #1, 1#2, 1 #4, 1 #2. Bus 7 su 15 virtualių vienetų. Tai yra mes turime deformuotą 7, kuris lygus 22. Vadinasi yra 7 su vidine deformacija 15, 7 #15. Dabar, jeigu norime nustatyti kaip šis 15 pasiskirstęs viduje, turime žinoti deformacijų šabloną, jeigu šablono nėra – skirstome vienodai, taip kaip vanduo pasiskirsto formoje.

Tikrovėje nėra tokio kontinuumo, kuriame teisinga 1 = 1. Matematika, kuri daro tokią prielaidą yra netikslioji matematika. Tikslioji matematika yra ta, kuri atsižvelgia į visas deformacijas. Šiam tikslui reikalingi skaičiai, kurie gali turėti vidines deformacijas, tokie kaip paprasti arba sudėtingi dinaminiai skaičiai, kaip statiškų skaičių priešybė.

Tai, ką aprašiau yra būdas pakelti sąmonės kokybę į aukštesnį lygį, išplėsti žinių horizontą, geriau suprasti supantį pasaulį jo giliojoje šaknyje, kur yra chaoso, dinaminių deformacijų, karalystė.

horizontai

Pirmoji ezoterinė sistema

Laikoma kad mūsų realybė prasidėjo nuo sukritusio į save (sankrita) kontinuumo plėtimosi, kuris pradėjo šią realybę sukūrusią deformaciją. Taip, aišku, nepaaiškinamas pačių kontinuumų atsiradimas – tai ar jie iš viso turi atsirasti ir kodėl viena jų fazių tam tikrame lygmenyje yra sankrita. Vienas būdų paaiškinti sankritą yra vidinio struktūrinio kontinuumo išstūmimas, po kurio kitas kontinuumas tampa tašku. Kitas procesas taško išpūtimas: iš pradžių pradedama traukti energiją į vidų per kanalus – tai įkvėpimas ir išstumiama – tai iškvėpimas. Šitaip galėtų vykti visatos lygio deformacijų svyravimas.

Tačiau už viso to stovi tikra statiško ir deformuoto kontinuumo teorija, kuri yra pirmesnė už įvairių juose vykstančių procesų aprašinėjimus. Iš pradžių įvedama kontinuumų klasifikacija, tada tų kontinuumų vystymosi galimybių aprašymas. Šiam reikalui panaudosiu skirstymą į

  • paprastus ir
  • spietinius kontinuumus.

Paprasti kontinuumai turi nesuyrančias deformacijas, o spietiniai kontinuumai gali virsti spiečiais. Kol kas naudoju primityvų proceso iliustravimą, kuris paaiškina kaip iš tikrojo pradinio skirtumo, turinčio bangos formą, atsiranda sutankėjimų ir išretėjimų rinkinys, kuris pasiekęs reikalingą pusiausvyros tašką virsta spiečiumi. Spiečiai gali būti sąryšiniai ir nesąryšiniai, būti chaotiški arba tvarkingi. Sąryšiniuose spiečiuose formuojasi įvairios sankaupos, sudarančios makroskopinio kontinuumo 0 fenomenologijos peizažą, kurį mes suvokdami transformuojame į mus supantį pasaulį. Nesąryšiniai spiečiai sudaro chaoso posluoksnį.

Didžiosios spietinių sąryšinių deformacijų sankaupos, vadinamos galaktikomis, yra labai svarbus tarpinis lygmuo, nes jų valdymas reikalingas perėjimui iš galaktinės į visatinę civilizaciją. Taip yra todėl, kad visatiniuose „erdvėlaiviuose“ kaip energijos šaltinis turi būti naudojami galaktikų branduoliai. Kodėl taip yra galima paaiškinti tokiu paaiškinimu. Kadangi žmogus nesugeba būti pirmuoju judintoju ir iš nieko kurti deformacijas, jis turi naudotis jau sukurtais skirtumais ir juose sutelktomis energijomis. Jis judinti gali naudodamas tik jau deformuotą ir užpildu užpildytą skirtumą, perkeldamas jį į kitą sau naudingą vietą. Tuo tarpu materializacijos sugebėjimas yra pirmojo judintojo galimybių įvaldymo rezultatas. Į išorę iš vidinių deformacijų perkelti virtualius vienetus, kaip dinaminiuose skaičiuose, galima tik suišorinant vidinę erdvę. Toks procesas vyksta visose materializuoti negebančiose technologijose. Tad judesio deformacija visatiniais mastais galima tik virtualius vienetus į ją perkeliant iš galaktinio branduolio lygį prilygstančių sąryšinių arba nesąryšinių sankaupų. Sąryšinės spietinės sankaupos patogesnės todėl, kad jos stabilios, o nesąryšinės – sunkiau kontroliuojamos. Tačiau chaosą galima moduliuoti primetant jam dirbtines rezonansines simetrijas. Ir t.t.

Tačiau šiam tikslui turi keistis ir žmogus pats viduje, bei turi gebėti sukurti pakankamai galingus nuo aplinkų izoliuojančius sluoksnius ir skydus. Pavyzdžiui, persikėlimui iš vienos galaktikos į kitą reikėtų tokio sąryšinių spietinių deformacijų sluoksnio, kuris neiširtų veikiamas tarpgalaktinio persikėlimo kinetinės energijos. Energijos poreikį galima sumažinti panaudojant specialiai sukurtus silpnesnio pasipriešinimo takus. Tačiau, kad jais būtų galima naudotis, jie turi būti sukurti sunkiuoju būdu, kaip geležinkelis esantis tarp kosminių stočių. Taip yra todėl, kad norint pasiekti tolimą erdvės tašką, reikia valdyti pradžią ir pabaigą, išlydžio principu kontroliuoti trajektoriją per daug sudėtinga, nebent tiksli stotelė nereikalinga. Be to, išlydžio principu kuriamas takas, kad būtų stabilus, turi pastoviai eikvoti energiją, tačiau trajektorija šokinėja iš vienos vietos į kitą, nes galinis taškas neužfiksuotas. O turint gale specialią stotį, kontroliuojama visa struktūra.

Tad akivaizdu, kad kosminei kelionei tinkančios burbulinės spietinės deformacijos (deformacijų sistemos) sukūrimas – labai sudėtingas klausimas. Šiam tikslui, primityvi Homo sapiens sąmonė nelabai tinkama ir jis turi išsivystyti į ką nors pažangesnio. Pažangesnio, reiškia – reikia gebėjimo paversti informacija didesnį tikrovės kiekį, ir sutvarkyti informaciją į efektyvią sistemą. Nuo to priklauso sąmonės kokybė – vidinė deformacija ir jos sąlygotas išorinės veiklos mastas. Tikrovė pati labai sudėtinga, savyje jungianti chaosą ir tvarką į vieną sistemą, todėl reikalingas efektyvus metodas ir tikras tikslusis mokslas, kuris paremtas dinaminio kontinuumo ir dinaminio skaičiaus koncepcija, apie kurią jau rašiau prieš tai. Taip pat akivaizdu, kokia sąmonės dalis turi būti efektyvinama – pirmiausiai ta, kuri atsakinga už efektyvų informacijos tvarkymą. Tam netinka nei emocinė, nei motorinė dalys, netinka siela ir dvasia, kaip abstrakčios koncepcijos ir reikia to, kas vadinama protu. Visa kita tėra pagalbiniai dalykai. – Arba, tokio masto kosminės deformacijos bus neįgyvendintos ir įvyks sugrįžimas į labiau išsklaidytų žemesnio lygmens deformacijų pasaulį, nepasiekus tikslo. Bus „bandymai“ kitose vietose; ar kam nors pavyks, ar nepavyks niekam – sunku pasakyti.

Kokios nors apibrėžtos prasmės tai neturi, čia kalba tik apie sukaupto resurso realizavimą arba atsisakymą realizuoti. Reikia neužmiršti, kad net tokiame lygyje nėra nieko amžino, nes patys kontinuumai eikvoja visas savo sukauptas deformacijas, išorę sutraukdami į vidų, o tada vidų vėl išstumdami atgal. Net pusiausviros nėra amžinos, imant dideles atkarpas laike ir erdvėje.

Ir paskutinis apibrėžimas, šiuo pirmuoju ezoteriniu modeliu paaiškinantis kas yra žmogus formaliuoju aspektu::

Žmogus yra sąryšinių spietinių deformacijų sankaupa, savyje turinti nespietinių intarpų, kuriuose realizuojama žmogiškumo esmė.

Tokios sistemos aprašymui yra būtinos dinaminių kontinuumų ir dinaminių skaičių teorijos, kurios yra daug tikslesnės už pirmos dimensijos skaičių teorijas, nes į jas galima įvesti begalinį kiekį vidinių deformacijų, kuriomis aiškinami nehomogeniški kontinuumai. Su šiuo apibrėžimu susijęs amžinumo-laikinumo klausimas –

Ar yra amžinos kontinuumo deformacijos?

Ši sistema visa paremta reonominėmis (judžiomis) galimybėmis, tačiau mano jau pateiktu ankstesniu paaiškinimu, galima nereonominė (nejudi) aiškinimo perspektyva. Fiksatas įtraukia į save naują dėmenų sistemą, perima ją į savo laksatines terpes ir projektuoja anapus ekrano, taip bandant paaiškinti tai, kas turi 0 fenomoenologiją savo susikurtomis priemonėmis. Akivaizdu, kad šiuo atveju svarbesnis ne „vaizdo“, bet „veiksmo“ principas – pradžiai ir proveržiui:

„Anapus vaizdo ir veiksmo“.

spietinis

Kam reikia dinaminių skaičių?

Ankstesniame teoriniame įraše pristačiau dinaminio kontinuumo koncepciją, kur buvo paaiškinta, kad tikrovėje kontinuumai yra dinaminiai ir turi vidines deformacijas, o statiškas kontinuumas yra tik dinaminio kontinuumo paklaida. Todėl, norint sukurti tikslų tikrovės modelį, reikia turėti dinaminio kontinuumo analizės sistemą. Tiek ilgai situacija problemiška buvo todėl, kad statiški kontinuumai yra paprastesni ir patogesni, nes bet kokią dalį galima perkelti į bet kokią kitą vietą, nieko kontinuume nepakeičiant, todėl tampa įmanomos universalizuotos manipuliacijų tokiomis sistemomis taisyklės. Tuo tarpu kai kontinuumas deformuotas, perstatymai įmanomi tik tos pačios fazės deformacijų rezonansinėse simetrijose. Dėl šios priežasties statiškų skaičių vidinės struktūros leidžia efektyvesnes manipuliacijas. Todėl mokslas buvo pastatytas ant kontinuumo versijos, kuris sukurtas įvedant paklaidą.

Tam, kad šis samprotavimas neatrodytų toks abstraktus, reikia sukonkretintį dinaminio skaičiaus sampratą. Yra monotoniški arba statiški skaičiai, kurie nėra kintantys ir neturi deformacijų, dinamiški skaičiai yra tie, kurie turi vidinių deformacijų, kurios pasižymi įvairiais deformacijos amplitudės lygiais. Šie lygiai gali būti kvantuoti arba tolydūs. Pirmas pavyzdys, kuris man atėjo į galvą buvo pritaikymas finansuose: pinigai yra ir statiški vienetai ir tuo pačiu turi paslėptą vidinę amplitudę kuri yra to vieneto konkreti vertė. Taip pat yra prekiniai vienetai ir prie tų prekių prijungta vidinė papildoma erdvė, kuri yra kintanti kaina. Tokiose situacijose dinaminis skaičius reikalingas todėl, kad 1 ≠ 1. Jeigu turime 1 eurą 1990 ir 1 eurą 2005 – šie vienetai nėra lygūs, nes turi paslėptą fazinę erdvę, kur vertė pereina iš vieno lygio į kitą. Prekė vienoje šalyje gali turėti vieną kainą, kitoje šalyje kaina dėl ekonominių priežasčių bus kita. Vadinasi prekė turi paslėptą vidinę dinaminę erdvę, kuri įvardijama kaip kaina.

Dinaminį skaičių galima įvesti ir kitose srityse, pavyzdžiui įvertinti darbo našumui, karinei ir technologinei galiai, intelektui ir t.t. Vidinės skaičių amplitudės padaro, kad vienetas nelygus vienetui ir atitinkamai, jungiant vienetus į stambesnes grupes – tos grupės taip pat nelygios, 2 ≠ 2, 5 ≠ 5 ir pan.

Imkime konkretų pavyzdį su prekėmis ir kainomis. Yra vienetas ir 4 kainos, vadinasi vienetas gali turėti keturis variantus, su skirtinga kvantuota fazine erdve.

1 #1

1 #2

1 #3

1 #4

Dabar pamėginkime sukurti 2 iš dviejų vienetų, 1 #2 ir 1 #4. Kadangi fazės skirtingos, taip paprastai nesusijungia, turime didesnę, dvigubą fazę skaidyti į dvi ir gauname vietoje 2 skirtingų fazių vienetų, turime 3 #2 fazės vienetus, kitaip sakant fazės perteklių konvertavome į papildomą virtualų vienetą. Šitaip visas fazinių erdvių deformacijas galima konvertuoti į papildomus, statiškus, virtualius vienetus. Dar kitaip sakoma, kad norint atlikti manipuliacijas tarp skirtingos fazės vienetų, reikia atrasti arba sukurti rezonansines vienos fazės grupes, kuriose susiformuoja deformuotas tapatybės fraktalas. Tokius gabaliukus galima perstumdyti kaip nori, nieko simetrijoje nepakeičiant.

Kitaip dar galima pasakyti, kad vidines deformacijas galima konvertuoti į ilgius arba ilgius suspausti į vidines deformacijas. Konkreti vidinė deformacijų struktūra priklauso nuo vienetų virpesių, kuriuos aš vaizduoju kaip traukimąsi ir plėtimąsi. Virpesiai vyksta traukiantis į vidų, iki visiško kolapso ir plečiantis iki begalybės, sprogstamuoju plėtimusi. Tarpinė būsena – svyravimas apie pusiausviros tašką, kuriuo yra statiškas kontinuumas arba tapatybės fraktalas. Žinome, kad nesvyruojantys kontinuumai labai reti, ir visada dinaminis kontinuumas yra išeities taškas, o statiškas kontinuumas – tik jo abstrakcija.

dinaminis

Mintį galima paaiškinti ir taip: gamtoje tiesių nebūna yra tik kreivės, tačiau tos kreivės yra milimetro lygio deformacijos ir ant jų uždėjus metro šabloną, visos deformacijos užlyginamos ir šitaip gaunama „tiesės“ paklaida. Visi tiesūs, taisyklingi objektai yra tokios gamtoje neegzistuojančios paklaidos. Dėl šios priežasties yra keista, kad toks mokslas vadinamas „tiksliuoju“ mokslu, nes jo metodas priešingas – paklaidos įvedimas. Klasikinė matematika, kuri pagrįsta statišku kontinuumu, iš tikro yra netikslioji matematika, o ja pagrįstas mokslas – netikslusis mokslas, šių mokslų studijuotojai – netiksliukai.

Tačiau bėda nedidelė, nes netikslųjį mokslą paversti tiksliuoju galima įvedus dinamiškus kontinuumus ir dinamiškus skaičius, kurie turi vidines deformacijų amplitudes. Esmė ta, kad statiškame kube, visos dalys yra dinamiškos sandūros, o deformuotame – dinamiškos ir nedinamiškos, nes dinamikos įmanomos tik rezonansų struktūrose; ne rezonuojančiose, chaotiškose struktūrose – tiktai tapatybės rezonansus įvedus dirbtinai. Tai galima sieti ir su realybe, nes joje yra hierarchiniai sluoksniai, kur vieno tipo kvantai yra tos pačios vidinės amplitudės rezonansai, o skirtingo tipo kvantai turi skirtingus vidinių fazinių būsenų lygius. Kvarkas ir elektronas yra vienetai, bet vidinės fazinės erdvės – skirtingų tipų, todėl jų sukeisti vietomis – neįmanoma. Taipogi įdomus virtualių vienetų klausimas, kuris yra materializavimo šablonas, kuris, surinkus iš vidinių deformacijų energiją, leidžia ją konvertuoti į virtualų arba tikrą kvantą. Tai yra, jeigu kvantas turi didelę vidinę energijos amplitudę, jis gali virsti dviem kvantais, tą amplitudę pažemindamas į žemesnį lygį.

Visų šių klausimų tyrinėjimas tampa įmanomas įvedus dinaminius skaičius, todėl ši teorija labai svarbi, ypač mokslą norint paversti tikru tiksliuoju mokslu. Visas tikslumas yra deformacijose, todėl tie mokslai, kurie užsiima kokybiniu aspektų, būną daug tikslesni, nes jie leidžia, kad ir nematematiniu būdu, atskleisti vidines fazines erdves, kurios vienetą daro nelygų vienetui. Istorijoje metai – nelygūs metams, sociologijoje žmogus – nelygus žmogui dėl to, kad jie turi dinamines vidines deformacijas, kurių sukeisti vietomis neįvedant skirtumo – neįmanoma. Statistinis gamtinis žmogus turi labai didelę deformaciją susijusią su technologine dimensija, kuri padaro kad laukinio ir techninio žmogaus veiksmas nėra lygūs – efektyvumas, mastas, galimybės yra nepalyginamos. Visos technologinės civilizacijos turi tendenciją šią vidinę deformaciją didinti ir veiksmo galia, o taip pat pavojus – išauga iki astronominio dydžio. Todėl reikia ir pakankama galimybių priežiūros sistema. Dėl šios priežasties, aukštesnės civilizacijos nedovanoja savo technologijų, pirma nepakėlę žmogaus lygio ant reikalingos pakopos.

Manau, kad šie pavyzdžiai yra pakankamas paaiškinimas kam reikalingi dinaminiai skaičiai ir kodėl jie labiau atitinka tikrovę, kodėl jie yra daug tikslesni, nors kita vertus yra ir sudėtingesni. Pavyzdžiui, suirusius, chaotiškus kontinuumus aprašyti – labai sudėtinga, simetrijos, ryšiai ir rezonansai – šį klausimą labai palengvina. Taip pat reikia suvokti tokį realybės principą, kad technologijos susijusios su chaoso įvaldymu, su primetimų jam simetrijų ir rezonansų, kurių dėka kyla sudėtingos sąveikos materijoje. Tačiau tai jau ne matematikos klausimas, bet tiksliosios fizikos, kurios uždavinys yra sukurti skirtumo užpildo teoriją ir mechanizmą, atrasti skirtumą sukėlusią pirmąją priežastį.

Statiškame kontinuume pasaulis neegzistuoja – tikrovė atsiranda tada, kai substancijoje kyla deformacijos vidinėse fazinėse erdvėse. Tikrovė osciliuoja tarp fazinių deformacijų ir virtualaus tų deformacijų energijų materializavimo. Vaizdžiai tariant – virtualūs materializatoriai yra deformacijų „lygintuvai“. Ateities mokslo pažanga priklauso nuo vidinių fazinių erdvių įvaldymo, užpildo holoplastinių struktūrų įsisavinimo. Statiško skaičiaus nepakeitus į dinaminį, tai padaryti bus daug sunkiau.

Dinaminio kontinuumo koncepcija

Mus supantis pasaulis turi nejudrų ir judrų aspektą. Nejudrus įvardijamas daiktavardžiais, jų hierarchine sistema, o judrus aprašomas veiksmažodžiais, kurie į kalbinę konstrukciją įveda vyksmų ir įvykiu sistemą. Kadangi kontinuumas yra mokslinės kalbos pagrindas, jis taip pat turi atspindėti šias dvi galimybes: statiškas, nejudrus kontinuumas nepakankamas, kad remdamiesi vien juo galėtume tiksliai aprašyti išorinę realybę. Jeigu žiūrėsime kaip yra pačioje tikrovėje, turėsime padaryti išvadą, kad dinaminis aspektas yra pagrindinis, nors kalboje galima į pirmą vietą iškelti nejudrų daiktą, daiktų struktūrą arba sistemą. Tai reiškia paprastą vertinimo ir perspektyvos pakeitimą: statiškas kontinuumas yra tik dinaminio kontinuumo paklaida. Tikrovėje nėra jokios statikos, jokio sustingusio kontinuumo želatino, kuriame bet koks taškas lygus bet kokiam kitam taškui.

Dabar reikia apibrėžti kontinuumo sąvoką, apibendrintai atsakyti kas tai yra kontinuumas. Mano apibrėžimas toks: kontinuumas yra monotoniškas tapatybės fraktalas. Iš tokio monotoniško kontinuumo išvedamos statiškų skaičių aibės, kuriose vyksta begalinis monotoniškas to paties veiksmo kartojimas. Veiksmas yra dalinimas į vienodus gabaliukus ir tų gabaliukų siejimas, sukuriant skaičiaus operatorių. Kadangi kartojama tas pat, tai tas kartojimas yra begalinis ir jį sustabdyti galima tik dirbtinai, nutraukimu, viduje kartojimų ribos galimybė neegzistuoja. Tačiau tikrovėje kartojimai gali būti vykdomi skirtingose aplinkose, dėl ko išnyksta monotoniškumas, įvedamas skirtumas ir tas skirtumas gali būti toks svarbus, kad kartojimas nutrūksta ar užsibaigia savaime. Todėl begalybės sąvoką produktyviau pakeisti sandūrų ir perėjimų sąvoka, kuri daug labiau atitinka tikrovės principą.

Norint sukurti dinamišką kontinuumą, į tapatybę reikia įvesti skirtumą. Darome prielaidą, kad skirtumas gali būti išorinis arba vidinis, kaip dekompresija ir kompresija, kuri sukuria nehomogenišką, dinamišką kontinuumą. Tokiame kontinuume paprasto monotoniško kartojimo nėra ir nėra monotoniškų skaičių sekų. Kiekybinis monotonijos „kiek“ pakeičiamas į kokybinį „kaip“ ir gauname ne skaičių sekas, bet skaičių sandūrų lenteles. Skaičių dinamika atspindima vidine ir išorine trupmena, kuri suardo tapatybę ir padaro teisingu principą, kad 1 gali būti nelygu 1, nes kontinuumas, kuriame šie skaičiai yra, turi savo skirtingą dinamišką aplinką.

Norint sukurti tokią sistemą, reikia sukurti dinaminio skaičiaus operatorių. Tai paprastas formalizavimas, kuris logiką pakeičia į ženklus ir sutraukta forma pateikia pagrindinę idėją. Kaip tai turėtų atrodyti galima pasižiūrėti įkeltame paveikslėlyje.

operatoriusOperatorius su raidėmis D ir S reiškia dalinimą ir siejimą. Kadangi dinamiškame skaičiuje dalinamas ir siejamas ne statiškas kontinuumas, reikia operatoriaus, kuris simbolizuotų įvedamą į tapatybės fraktalą skirtumą. Tai kas sukelia skirtumą taip pat yra dinamiška sistema ir paprasto būdo aprašyti tikslią struktūrą nėra, ši struktūra osciliuoja pagal tam tikrą formulę ir dalinant osciliacijas žyminčią kreivę, kiekvieną kartą atsiduriama skirtingoje aplinkoje, todėl išnyksta primityvus monotoniško „kiek“ aspektas ir iškeliamas į pirmą planą kartojimų „kaip“. Todėl tai ne kiekybė, bet „kaipybė“. Išnyksta monotoniška seka ir turimas tik sandūrų rinkinys, kuris gali būti sudėtas į lentelę, kurią pasirinktinai galima vadinti matrica.

Toks skaičius gali atrodyti neįprastas, bet jis daug arčiau tikrovės, nes tikrovėje nėra jokio statiško kontinuumo, viskas yra dinamiška arba paveikta dinamikų, o rimtis tik judėjimo paklaida. Aplinkų dinamiškumas reiškia, kad nėra apibendrinančio suvienodinimo ištrinant visus skirtumus, nėra beprasmio to paties kartojimo iki begalybės ir nėra jokių taisyklingų normų. Tai, kad nėra paprasto jungimo galima pailiustruoti su faziniais skaičiais. Jeigu tarsime, kad kiekvienas skaičius turi ir skirtingą harmoninę ar neharmoninę fazę, suprasime kad ne visada teisinga 2 = 2, nes dvejetai gali turėti skirtingą fazę, tai yra papildomą elementą kurie nesutampa. Jeigu juos dirbtinai, per prievartą sulyginsime, gausime netikrą lygybę. Tai bus lygybė su paklaida. Kaip tik toks principas paaiškina kodėl statiškas kontinuumas tėra dinamiško kontinuumo paklaida. Todėl, kad jis tikrovę įkiša į prievartinį šabloną, vieną milimetrą bando išmatuoti naudodamas metrą – akivaizdu jog tai neįmanoma, rezultatas – gaunama nesąmonė.

Kontinuumai gali turėti įvairią formą, kuri aprašoma formule, o formulių skaičius – begalinis. Todėl dinaminis skaičius turi labai daug variantų ir yra begalybė sandūrų lentelių. Kontinuumą patogu vaizduoti kreive, kuri rodo monotonišką dalį centre ir osciliacijas į abi puses.

kontinuumas

Matome, kad tokiame kontinuume paprastos skaičiaus sąvokos nėra, ir sankirtos juose turi būti skaičiuojamos ne pagal monotoninę formulę. Kiekvienas kontinuumas turi formą, kuri aprašoma formule ir norint apibrėžti statiško skaičiaus osciliacijas, ta formulė turi būti įdėta į skaičiaus struktūrą. Todėl paprastos didėjančios, mažėjančios ar kokios nors kitokios sekos netinka ir sekos pakeičiamos sandūromis. Kokia sandūrų logika priklauso nuo sudėtingų matematinių modeliavimų.

Šią sistemą naudinga susieti su chaoso, holoplastinės struktūros, paslėptų parametrų sąvokomis. Chaoso tikrą vaizdą parodyti labai sudėtingą, nes visi chaosai yra dinaminiai kontinuumai ir jų aprašymui reikalingi dinaminiai skaičiai. Tai nereiškia, kad nėra jokio apibrėžtumo, nes jis priklauso nuo skiriamosios gebos, elementų porų lygyje chaoso neapibrėžtumas – ne toks didelis, svarbu gebėjimas pamatyti. Chaoso holoplastinis vaizdas aprašomas tokiomis priemonėmis ir jis labai patogus naudoti anapus ekraninės realybės modeliavimui, kur nėra jokių statiškų struktūrų. Paslėpti kintamieji yra problema tada, kai mąstoma iš statiško kontinuumo perspektyvos ir sumonotoninamos visos osciliacijos. Tokį suvokimą išvystyti labai sudėtinga, bet įmanoma ir ugdymas turi judėti tokia linkme.

Iš proto tokios frazės „nėra skirtumo“, „viskas vienodai“ – turi dingti, nes tai monotoninės matematikos teroro pasekmė, kur visa sistema pastatyta ant paklaidos suabsoliutinimo, nors ši paklaida gali atrodyti kaip nepajudinama realybė iliuziniame egzistenciato vaizde. „Apvalaina būtis“ yra didžiausia iliuzija ir didžiausias klystkelis. Norint išvystyti teisingą intelektą, reikia imtis darbo nuo mažens ir lavinti protą teisingomis teorijomis, nes klaida įsirėžia į protą ir intelektas sužalojamas visam gyvenimui. Tai akivaizdžiai iliustruojama kalbos išmokymo dėsniu: žmogus nuo gimimo neturėjęs sąveikos su visuomene ir kalba, bet vėliau sugražintas į ją, kalbos tobulai neišmoksta niekada ir turi negrįžtamai sužalotą intelektą. Taip būna tais atvejais, kai vaikai išauga tarp žvėrių ir perima jų elgesio modelius. Šitaip sužalojamas ir matematinis protas – laiku neįdiegtas jis lieka nepasiekiamas visą likusį gyvenimą. Aišku, pinigų skaičiavimui dinaminio skaičiaus nereikia, bet čia kalba apie daug platesnę požiūrio į tikrovę perspektyvą.

Tikrovėje neapibrėžtumo klausimas labai sudėtingas, jis sprendžiamas sumonotoninant į statinį kontinuumą, bet tai problemos sprendimas ją suprimityvinant, paslepiant tikrą realybės vaizdą. Tai iškreipia požiūrį, neleidžia suprasti anapusinio pasaulio esmės. Šis principas naudingas tuo, kad visa realybė sudaryta iš kontinuumų sąjungų, o savo pagrinduose visi kontinuumai yra dinaminiai, jie turi osciliacijas, kompresijas-dekompresijas, vektorius, fazes, kurie monotoniškų segmentų ištrinami, bet todėl gaunamas tik labai apytikslis apibendrintas vaizdas. Tarkime yra elastiškas, aktyvus erdvės kontinuumas, kurioje į tapatybę skirtumas įvedamas užpildu, kuris turi interaktyvią sąveiką su erdve ir padaro ją nemonotoniškų deformacijų sandūra. Šitaip pertvarkius gaunami visi dinamiški parametrai, ir metodas surasti visas dinamiškas simetrijas.

Kodėl tikrovė sluoksniuota ir aukštesnių lygių elementai atrodo nejudrūs paaiškinti paprasta. Energija pasiskirsčiusi tolygiai ir mažuose objektuose, dalelėse osciliacijas sukelia dideles, o masyvius objektus ir sankaupas osciliuoti sunkiau, todėl jų monotoniškumas didesnis. Tai ypač ryškiai pasireiškia tada, kai sistema pradeda vėsti ir joje yra mažiau energijos. Dėl šios priežasties mums iliuziškai atrodo, kad erdvės tarp masyvių objektų monotoniškos ir joms užtenka statiško kontinuumo paklaidos.

Taigi savo trijų kontinuumų sujungimo principe, nuo parametrų erdvių kontinuumų perėjau prie matematinio kontinuumo žemėlapio pagrindinio principo. Tai nesunku sujungti su parametrų sistema, kuri remiasi į ekranų dėmenų kategorijas, o kitiems gal atsiras galimybė pereiti prie sensorinio kontinuumo ir pamėginti pajudinti patį auftatą ir pažiūrėti kas gaunasi nauju žvilgsniu.