Laisvė

Laisvė kaip fundamentali tikrovės jėga

Jau kurį laiką vystau multiplekso (dauglypos) sąvoką, kuri gali būti sunkiai suprantama, nes norint ją suprasti, reikia turėti tokius vaizdinius galvoje, kokius turiu aš. Tai pasiekti nėra taip paprasta, nes kiekvieno žmogaus proto vystymosi kelias yra individualus ir kiekvienas žmogus mąsto savo sąvokomis, kurias kartais suderinti su kito žmogaus galvoje esančiomis sąvokomis – neįmanoma. Visgi tikiuosi, kad mano tekstai pakankamai suprantami tiems, kas nori juos suprasti ir aš sėkmingai užvedu ant kelio, kurį noriu, kad kiti žmonės išbandytų. Tas kelias pirmiausiai yra minčių ir mąstymo kelias, todėl jis netinkamas tiems, kas neturi polinkio savarankiškai mąstyti, niekada nėra girdėję kas tai yra filosofija. Kitaip sakant, būtinos tam tikros sąlygos ir prielaidos, be kurių bendrą pasaulį sukurti neįmanoma.

gnosisDauglypą aiškinau kaip matematinę idėją, susijusią su daugiadimensiniais skaičiais, tai yra tokiais, kurie turi ne vieną išorinę dimensiją, bet ir paslėptas, ir tai, kokia jų reikšmė, priklauso nuo pilnos skaičiaus struktūros. Šio principo esmė ta, kad net išoriškai lygūs dydžiai gali būti nelygūs dėl paslėptų papildomų realybių, įeinančių į skaičiaus struktūrą. Dauglypos paprastai būna nehomogeniškos, sudarytos iš nevienodų sudėtinių dalių, todėl jas labai sunku pertvarkyti, lyginti, transformuoti, atlikti įvairius matematinius veiksmus. Iš gyvenimo galima paimti tokius paprastus dauglypos pavyzdžius kaip piniginis vienetas ir jo vertė. Tarkime 1 euro vertė 2000 m. ir 1 euro vertė 2015 m. skiriasi, todėl tarp išorinių vienetų lygybės dėti negalima, nes jie turi papildomą dimensiją, kurios nelygios. Galime imti prekę ir jos kainą – tai irgi paprastas ekonominis dauglypos pavyzdys, kuriame akivaizdžiai matosi išorinė dimensija – prekė ir papildoma dimensija – prekės kaina. Net išoriškai vienodos dauglypos gali būti nevienodos, nes kaina priklauso nuo įvairių priežasčių: kokioje parduotuvėje, kokioje šalyje parduodama ir pan. Dar vienas dauglypos pavyzdys yra žmogus. Vienas žmogus gali būti milijonierius turintis penkias firmas, o kitas skurdžius, gyvenantis nuo atlyginimo iki atlyginimo. Imant žmogų kaip pilną dauglypą su visa struktūra, į kurią įeina turtas ir nuosavybė, žmonės nėra lygūs, nors visada yra tik vienas žmogaus „egzempliorius“. Tačiau tikrovėje visi žmonės turi daug papildomų dimensijų, kurias taip pat būtina vertinti.

Tai yra paprastas dauglypos paaiškinimas, bet jos esmę suprasti labai svarbu, nes mano sistemoje dauglypa yra kertinė sąvoka, taikoma visoms realybėms: materijai, visuomenei, sąmonei, kalbai ir pan. Kiekviena realybės sritis turi savo rūšies dauglypos struktūrą, kurią išaiškinus, pažįstama jos prigimtis ir žinias galima panaudoti technologinei pažangai. Atomas ir molekulė yra dauglypa, substancija yra dauglypa, ekrano dėmenų kontinuumų junginys yra dauglypa, kalba yra dauglypa ir pan. Panagrinėkime lingvistinį atvejį. Kiekvienas ištartas sakinys yra artikuliacinių kadrų seka, kuri surenka lingvistinę dauglypą, vadinamą sakiniu. Lingvistinės dauglypos uždavinys yra išpakuoti semantinę dauglypą, kuri vadinama mintimi. Kalboje mintys paverčiamos kadrų sekomis, kuriose renkamas kito žmogaus galvoje minčių vaizdas, perduodamas šnekėtojo. Šis procesas išsiskiria tuo, kad kalba yra tik tarp žmonių siuntinėjamas kodas, kuris pasako žmogui, kokią vietą savo prote turi aktyvuoti tam, kad surinktu šnekėtojo perduodamą informaciją savo galvoje. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus savo prote jau turi turėti pilnus pasaulius, kalbinis kodas tik pasako, kokias dalis reikia išrinkti, kad pamatytum koks vaizdas yra šnekančio žmogaus galvoje. Jeigu žmonių pasauliai skirtingi arba žiniose yra spragos, kodas atsiremia į tuštumą – žmogus nesupranta, ką nori pasakyti kalbėtojas. Todėl efektyviam susišnekėjimui, reikalingas bendras žinių lygis.

Dar vienas dalykas, kurį privaloma suprasti yra kiekybės ir kaipybės skirtumas. Matematikoje, kuri kažkodėl laikoma tikslia, nors „nupjauna“ visas realybės deformacijas, svarbiausia yra kiek ko nors yra, kiekybė. Kiekybėje visi gabaliukai laikomi vienodais ir be šio „kiek“ apie juos daugiau nereikia nieko žinoti. Tačiau kaip jau paaiškinau daugiadimensiniuose skaičiuose svarbu ne kiek, bet kaip, t. y., kaipybė. Tai suprantama, nes visi skaičiaus dimensijų multipleksai ne vienodi, jų negalima išrikiuoti į sutvarkytas sekas, todėl gaunamos sandūros, kuriose svarbiau kokia yra dauglypos struktūra. Noriu atkreipti dėmesį į akivaizdų faktą, kad tikrovėje grynai kiekybiniai elementai labai reti, nes tikrovės deformuotos ir chaotiškos, jose nėra jokios taisyklingos tvarkos, taisyklinga tvarka yra primetama savavališkai. Todėl tikrovė geriau pažįstama ne kiekybiniu, bet kaipybiniu principu. Tokį mokslą laikinai nusprendžiau vadinti filognozija, žmogų, kuris juo užsiima – filognozininku. Visai įmanoma, kad ateityje šį pavadinimą pakeisiu, tačiau kol kas jis yra toks. Prieš tęsdamas dar noriu paaiškinti šio pavadinimo etimologiją tiems, kas nesupranta. „filo“ dalis yra graikiškas žodis, reiškiantis „myliu“, o „gnosis“ reiškia „pažinimas“. Taigi filognozija yra „pažinimo meilė“, panašiai kaip filosofija yra „išminties meilė“. Tikslus apibrėžimas yra toks: Filognozija – tai neinstrumentinė ir instrumentinė holoplastinio tikrovės multiplekso atodanga sątvare. „Holoplastinė“ reiškia „pilnai sulipdanti visas tikrovės dalis“; o „sątvaras“ yra sąvoka, kuria apibūdinu žmogaus „pilną sąmonę kaip šviesos arką, kurioje atsiveria aplinkui žmogų esančios realybės vaizdas“. Sątvaras turi priekinę fiksatinę dalį, vadinamą objektyvia realybe, ir galinę laksatinę dalį, kuri yra įkreipta į subjektą.

(daugiau…)

Individualus kelias

Tikrovės išplėtimas

Žinant koks vyksta geopolitinis procesas planetoje, akivaizdi būtinybė ieškoti naujų stiprybės šaltinių. Ir jeigu tokių šaltinių nėra įprastinėje tikrovėje, tai jų reikia ieškoti realybėje, kuri išeina už įprastinės. Tai vadinama tikrovės lauko išplėtimu, kuris leidžia pamatyti tai, kas buvo nematoma anksčiau, ir galbūt suprasti pasaulyje vykstančius įvykius tokiu matymu, kokiu žmogus nedisponavo prieš tai. Šis išplėtimas reikalingas, nes įprastinis žmogaus pasaulis tikrovę parodo iš labai ribotos perspektyvos – teleekrano, laikraščio, knygos, kurie nėra patikimas informacijos šaltinis ir nerodo tikrovės iš tokio žiūros taško, kuris atvertų visas grėsmes arba visas galimybes nuo tų grėsmių apsiginti.

Kaip pamatyti tikrovę kitaip? Ką daryti, kad šis kitoks matymas suteiktų jėgų kovoje? Pirmiausia reikia atsiriboti nuo propagandos, o tai galima padaryti supratus, kokius metodus ji naudoja. Tada lengva atsijoti tikrą informaciją nuo melo, kuriuo bandoma užkimšti žmogaus akis ir ausis, kad jis negalėtų orientuotis tikrovėje ir taptų daug silpnesnis ir pažeidžiamesnis. Atsiribojus nuo propagandos, reikia siekti tikro žinojimo, būtent kuris ir suteikia stiprybės, kuri taip reikalinga kovoje. Ši kova yra svarbi, nes ji yra kova už laisvę ir prieš globalinę vergovę. Todėl negalima sau leisti pralaimėti. Tačiau taip pat negalima kovoti tokiomis pačiomis priemonėm, kaip ir mafija, nes tai reikštų susitapatinimą, o susitapatinimas prilygtų pralaimėjimui. Kova turi būti teisinga, ir ji negali nešti blogio. Dėl šios priežasties ir reikalingas tikrovės išplėtimas, nes įprastinėje tikrovėje kitokių būdų kovoti prieš vergovę nėra.

Įprastinėmis priemonėmis išbalansuoti pusiausvyros ir užgrobti valdžią, kad būtų galima šokdinti kitus – neįmanoma. Šokdinti galima tik savo rankose turint svertų. Pagrindinis svertas yra toks pats senas, kaip ir gyvasis pasaulis, kuris yra jėgos persvara. Įprastiniame pasaulyje šis principas naudojamas universaliai, ir į jį atsakyti galima tik dviem būdais: neutralizuoti jėgą dar didesne jėga, arba neutralizuoti jėgos valdymo centrą, kuris yra protas. Globalinę vergovę planetoje įvedinėjančios slaptos organizacijos naudoja būtent šį jėgos sverto pranašumą, kurį kūrė dešimtmečius, o gal net šimtmečius. Ką daryti, kad svertai atsidurtų laisvosios žmonijos pusėje, arba kad būtų galimą neutralizuoti iškreiptą mąstymą, skleidžiantį vergovę tokiomis brutaliomis priemonėmis? Susitapatinti su mafija nesinori, tapti tokiais pačiais kaip jie. Tačiau nežavi ir vergovė bei laisvosios žmonijos pavertimas tik antžmogio valdoma mašina. Tad būtina suvokti, kad propagandinis pasaulis ir propagandinis žmogus nėra visa tikrovė.

Tikrovės visuma, bet be įrodymų, pateikiama religijoje ir metafizikoje. Mokslas šią visumą gerokai apriboja. Šie santykiai su tikrove, net būdami unikalūs ir skirtingi, turi bendrą vardiklį – į vieną vyksmą susiejantį mąstymą. Prie tikrovės išplėtimo kitų kelių nėra – tik per protą ir skirtingas jo raiškas žmogaus mintyse. Vienas būdų išplėsti mąstymą yra išplėsti sąmonę, arba pamatyti įprastinės sąmonės rodomą tikrovę taip, kaip nėra matęs niekas kitas.

(daugiau…)

Gyvenimo spektaklis

Kiekvieną žmogų galima apibūdinti 1) jo mąstymo apimtimi arba sąmonės globalumu, nuo kurio priklauso kokius įvykius jis įtraukia į aktualių klausimų sąrašą, darančių įtaką jo gyvenime per protą ir 2) realios veiklos apimtimi, kuri yra ta dalis, kurią jis sugeba realizuoti savo realiame gyvenime. Dėsnis toks, kad sąmonės apimtis dažnai gerokai lenkia realios veiklos mastelius, nes įtakojimas mintyse, savo prote daug lengvesnis nei leidžia realios galimybės. Šiais laikais visi mąsto globaliai ir šis mąstymas labai paveikia žmonių gyvenimo būdą, tačiau net tokiame pasaulyje visa globali sąmonė nerealizuojama, nes tam trūksta išteklių. Realiam aktyvumui reikalingas pamatas, kuris yra ištekliai, turtas, valdžia, įtaka ir panašūs dalykai. Kadangi jie riboti, reali veikla susiduria su neperžengiama riba.

Turtai ir valdžia padalinti hierarchiškai, nes labai daug turi tik nedidelė mažuma, o vis didesnis žmonių skaičius artėjant prie piramidės pagrindo, jų turi vis mažiau. Vadinasi ir vėl turime garsiąją ant pagrindo stovinčią resursų piramidę ir ant smaigalio – realios veiklos masto piramidę. Didelio žmonių skaičiaus veiklos mastas minimalus, nes tam jie neturi išteklių, todėl piramidė stovi ant smaigalio. O viršuje surinkta galingųjų mažuma, kurių veiklos mastas apima visą planetą, nes jie turi valdžią, turtus ir atitinkamai galimybę lemti kitų žmonių gyvenimus.

Pamėginkime išsiaiškinti kodėl atsiranda tokia neproporcinga veiklos apimties gradacija. Priežastis paprasta: teritorija, ištekliai yra riboti, vadinasi kiekvienam negali priklausyti viskas. Iš pradžių į planetą pretenduoja visi, tačiau greitai pamato, kad susikerta labai didelio žmonių skaičiaus interesai ir tarp jų prasideda konkurencija. Vieni pradiniame etape būna stipresni, protingesni, turtingesni, sugeba geriau suorganizuoti savo galios centrus, todėl nugali silpnesnius įtvirtina save kaip galingos, didelio veiklos masto struktūrą. Kiti atitinkamai turi apsiriboti, nes paprasčiausiai nepajėgia apginti savo teritorijos. Dėsnis toks, kad daug, beveik viską turėti gali tik nedidelis žmonių skaičius ir labai didelis skaičius turi tik minimumą, reikalingą išgyventi. Taip laikui bėgant susiformuoja du trikampiai: vienas valdžios, hierarchinis, kitas veiklos – apverstos hierarchijos. Dauguma veikia tik lokaliai, kuria „savo gyvenimus“ ir nedidelė mažuma kontroliuoja viską ir veikia globaliai.

(daugiau…)

Laisvė naujai

 

  1. Kertinė libertarizmo sąvoka

Pirmus straipsnius apie laisvę viešinau 2007 metais liepos mėnesį, savo tinklaraštyje www.mindcontrol.blogas.lt. Šio tinklaraščio seniai nėra, bet idėjos ir parašyti įrašai išliko. Šias idėjas sau laikau labai svarbiomis, todėl nenoriu, kad jos būtų užmirštos. Tai buvo darbo pradžia ir gali atrodyti, žiūrint atgal, kad koncepcija pateikta paviršutiniškai, neišbaigtai ir netobula forma, tačiau tai buvo pati pradžia, o kontekstas – asmeninis tinklaraštis, kuris nėra tikras straipsnis ar mokslinis darbas. Taip, kaip rašiau tada, rašau ir dabar, tačiau nuėjęs labai ilgą 10 metų kelią. Dabartinis pasiektas lygis rodo, kad tos pirmos, pradinės idėjos buvo teisingos, jos išliko iki dabar, tik daug labiau papildytos ir pagilintos.

Kodėl rašiau ir toliau rašau apie laisvę? Todėl, kad ilgą laiką save laikiau libertaru, kuriam laisvė yra kertinė sąvoka; tokiu save laikau iki šių dienų. Tačiau norint suprasti, ką tai iš tikro reiškia, reikia įsigilinti į idėjas, į mano laisvės koncepciją. Tai, apie ką aš rašau, nėra tas neoliberalizmas, kurį mėgsta plakti kairieji, man laisvė yra ne tai. Netgi manau, kad neoliberalizme nėra jokios laisvės ir šis pavadinimas yra klaidinimas.

Viename iš pirmų savo įrašų laisvę apibrėžiau taip:

Kadangi žmogus yra mąstanti ir kalbanti būtybė, pirmas žingsnis į laisvės supratimą gali būti filologinis, per kalbą. Kalboje šis dalykas, laisvė, pirmiausiai įvardijami kaip daiktavardis ir būdvardis. Laisvė – ne daiktas, tad ką šis daiktavardis įvardija? Daiktavardis “laisvė” nurodo į situaciją. Laisvė yra tam tikra situacija. Esinys esantis tokioje situacijoje turi būdvardinę savybę – “laisvas”. Kiek šioje situacijoje, kurią įvardija daiktavardis laisvė, esinys veikia, tiek jo veiksmas yra laisvas veikimas. Tai yra, laisvės situacijoje esantis esinys visais savo raiškos būdais įgauna savybę “laisvas” – kaip daiktas arba veikianti esybė. Žmogų laisvu arba nelaisvu padaro situacija, tad ji yra pagrindinis laisvę apibūdinantis žodis.

„Apie laisvės oazę“, 2010-08-22

Laisvė pirmiausiai yra santykis su aplinka. Šis santykis turi du elementus: pirmas yra pati aplinka, kuri turi būti tam tikro tipo aplinka ir žmogus, kuris irgi turi turėti tam tikrų gebėjimų ir savybių. Bet pateiktoje citatoje aiškinama, kad žmogui savybę „laisvas“ suteikia tam tikra situacija. Galima suprasti net kokia ji yra, nors apibrėžime nesukonkretinta – turi būti netrukdoma veikti, turi būti nedaromos dirbtinės kliūtis žmogaus idėjų realizacijai. Tai, kad kalboje egzistuoja daiktavardis „laisvė“ ir būdvardis „laisvas“ yra įrodymas, kad tai, ką jis įvardija įmanoma kaip faktas arba kaip galimybė. Tai nereiškia, kad tokios situacijos realizuojamos visada, tai reiškia kad jos įmanomos.

(daugiau…)

Sistema ir diktatas

Verta prisiminti.

Rašyta 2009-08-22, tačiau aktualu ir šiandien.

  1. Dvi esminės socialinės formos

Kiekvieno žmogaus gyvenimą persmelkia tam tikra egzistencinė socialinė forma, kuriai jis pajungtas, ir kurios aplinkoje turi nugyventi visą savo gyvenimą. Socialinė forma lemia žmogaus mąstymo ir veikimo būdą, apibrėžia to, kas galima ir negalima ribas. Pirmoji ir pirmykštė sistema yra bendruomenė, o antroji – organizacija. Bendruomenės struktūra natūrali ir, galima sakyti, ji išauga iš pasaulio ir žmogaus prigimties, tuo tarpu, organizacija visa yra dirbtinė, sukonstruota žmogaus proto, ir turi loginę-ideologinę prigimtį.

Įprastiniai bendruomenės ir organizacijos variantai yra masės bendruomenė ir masės organizacija, ir nei vienoje iš jų individas nesijaučia visiškai gerai, nes bet kokia masė visuomet yra nusiteikusi priešiškai individuacijai ir laisvei. Bendruomenėje masė yra suideologinta gamta, gamta aprengta ideologinės terpės rūbu. Organizacija yra atitrūkusi nuo gamtos ir jos ideologija yra pakibusi tuštumoje virš bendruomenės ir, galima sakyti, kad organizacijai “gamta” yra bendruomenė, į kurią ji suleidžia savo loginius-ideologinius nagus, kad galėtų eksploatuoti.

Bendruomenė neorganizuota, o organizacija nebendruomeniška, imant kraštutinius variantus, bet tikrovėje turime įvairius mišrius variantus, tokius kaip bendruomenė vaizduojanti organizaciją, ir organizacija vaizduojanti bendruomenę. Realiai organizuota bendruomenė yra ne kas kita, kaip bendruomenė užvaldyta organizacijos ir jai pavaldi.

  1. Individas ir individuacija

Kiekvieno individo lemtis yra svyruoti tarp masės ir laisvės. Gimus masėje visada yra du keliai – susitapatinimas su mase, prarandant save, ir laisvė, kuri atsiranda per individuaciją, išsiskyrus iš masės. Du pagrindiniai tipai šioje situacijoje yra masės žmogus, daug dažniau pasitaikantis, ir laisvas individas, kuris yra išimtis. Masės žmogus savo turinį ima iš masės, o laisvas individas yra daugiau susijęs su pasauliu. T. y., masės žmogus nelinkęs bendrauti tiesiogiai su pasauliu ir semtis iš jo turinį, o laisvo žmogaus turinys yra tiesioginė transcendencija, kurios fenomenas jis yra.

Tradicinėje bendruomenėje masė dažnai būna pririšta prie transcendencijos, kurią ji imituoja, ir kuri yra pervesta į kalbą bei ideologiją. Organizacijos masė pririšta prie loginių-ideologinių struktūrų, kurios tarnauja galios siekimui ir įsiviešpatavimui pasaulyje. Bendruomenė nesiekia niekur įsiviešpatauti, o organizacijai tai įaugę į kraują ir, galima sakyti, visa jos struktūra yra pajungta šiam vieninteliam tikslui.

Todėl nors bendruomenės masė yra priešiška laisvam individui, bendruomenėje jam daugiau galimybių siekti savo tikslų negu organizacijoje, kurioje žmonės yra tik funkcijos ir nuliai, pavaldūs organizacijos viešpačiams.

(daugiau…)

Mes renkamės laisvę

Laisvės sluoksniai

Paskutiniu metu internetinėje erdvėje suaktyvėjo neonacionalistai, kurių propaganda į galvą bando įkalti klaidinančias mintis: dėl viso blogio kalta žmonių laisvė ir vienintelis išsigelbėjimas yra neonacionalistinės vertybės. Laisvė „ateina iš ES“ ir tik viską žlugdo bei griauna. O neonacionalistinė ideologija tik gelbėja ir kuria. Todėl reikalinga „nauja“ antiliberali arba antilibertarinė ideologija, kuri ištrintų laisvę ne tik iš gyvenimo (de facto), bet ir iš žmonių galvų kaip nesąmonę ir nesusipratimą.

Neonacionalistų bus leidžiama tik tam tikra laisvė, o būtent valstybės ir tautos. Todėl ji arba siejama su visokiais negatyviais -izmais arba iš naujo apibrėžiama kokia nors negatyvia ar priešinga reikšme. Laisvė atseit yra susisaistymas ir tarnavimas, atsidavimas ir savęs išsižadėjimas dėl aukštesnės valdžios, o ta valdžia, aišku, yra neonacionalistų grietinėlė. Laisvė esą yra „grandinė, prie kurios esi pririštas“. Šita grandinė ir yra ta vieta, kuri gimdo vertybingą gyvenimą. Todėl, kaip libertaras, matantis pavojų laisvei kaip aukščiausiai vertybei, noriu paskelbti savo interpretaciją.

Pirmiausiai, kaip aš suprantu laisvę. Ideologiškai susisluoksniavusiame pasaulyje ji reiškiasi negatyviai ir kiekviename sluoksnyje turi vis kitokią prasmę. Yra visos planetos laisvė nuo išorinių grėsmių; yra imperijų ir valstybių laisvė vienai nuo kitos; yra vienos tautos laisvė nuo kitų tautų; yra visuomenės laisvė nuo valdžios aparato; yra individo laisvė nuo visų kitų aukščiau išvardintų grėsmių ir nuo kitų individų. Kitaip sakant laisvė lygi valdžiai ir laisvės kiekviename sluoksnyje yra tiek, kiek jame yra valdžios. Jeigu valdžia yra individas, jis pagal libertarinį principą yra laisvas. Jeigu valdžią turi centrinė tautinės valstybės valdžia – ji yra laisva, nors šiuo atveju nelibertarine prasme. Neonacionalistai irgi yra libertarai, bet jie propaguoja tautinį libertarizmą, kurio pagrindinis vienetas yra tauta. Niekam kitam libertarinės laisvės nelieka. Istoriškai susiklostė taip, kad teorijoje akcentuojamas ne tautinis ar valstybinis, bet individualistinis libertarizmas. Šitaip suprasta laisvė apsaugo individą (nebūtinai žmogų) nuo naikinimo arba išnaudojimo. Kaip atsivėrusią erdvę individas įprasmina, yra jo pasirinkimo reikalas.

Pagrindinis libertarizmo klausimas yra kokią perspektyvą laikysime pagrindine – kaip pavadinti individai turi erdvės laisvam veiksmui, o kaip pavadinti – neturi. Klasikiniam libertarui fundamentali pakopa yra individas, iš kurių sukuriami, tik kitaip įvardinami, išvardinti ideologiniai sluoksniai. Libertaras stovi ant žemės, ir teoriškai suteikia šią galimybę abstrakčiam individui, išimtam iš visų išvardintų jėgos sluoksnių ir teoriškai apdovanoja laisva erdve būtent jį. Nesvarbu kaip vadiniesi, imperatoriumi ar darbininku, šitie pavadinimai suspenduojami ir žmogui suteikiama fundamentali teisė į laisvą veiksmą nepriklausomai nuo to, kokiam ideologiniam sluoksniui priklausai. Susitarus individams uždraudžiama kitą žmogų naikinti arba nesąžiningai išnaudoti, nenustatant naudojimosi pusiausvyros, tai yra nesidalinant iš darbo gauta nauda.

(daugiau…)

Dvasinės laisvės keliai

Savo įrašuose dažnai naudoju supaprastintas schemas, kurias neteisingai interpretuojant, gali būti sunku suprasti pagrindinę mintį. Šios schemos nėra kopijos arba nuotraukos, jas reikia suprasti kaip nuorodas, perteikiančias prasmę arba minties esmę. Schema yra tik ženklas, panašiai kaip žodžių raidės tekste – pačios jos nereiškia nieko, jos yra tik garsų simboliai, kurių reikšmės reikia ieškoti anapus simbolių. Žodžiuose tai reikšmė, schemoje – struktūrinis žmogaus pasaulio sandaros principas. Matant tekste tik raides, suprasti tai, kas juo sakoma – neįmanoma. Tas pats ir su schema – jos reikšmę reikia surasti savyje arba anapus, susiejus ją su tuo kas realu ir tikra. Tai tikrai ne raidės ir ne žodžiai, esantys šiapus. Juo labiau ne schema. Ji yra tik užuomina.

Ankstesnės schemos buvo neužbaigtos, nes jos nerodė viso dvasinio žmogaus. Šiame įraše bus paskutiniai šio ciklo paveiksliukai, kurie perteikia pagrindinį viso žmogaus principą. Jo esmė ta, kad žmogus gyvena dvejuose pasauliuose, tik vienas jų labiau akcentuotas, tuo apribojant žmogaus galimybes, o kitas yra paslėptas, nors jį galima laikyti pagrindine žmogaus dalimi. Ši schema yra sąmokslo prieš žmoniją paaiškinimas, kurio esmė ta, kad žmogus užgrobtas ir iš jo atimti visi tikri gebėjimai ir pasauliai. Žmogus apribojamas tam, kad jį būtų galima valdyti ir išnaudoti. Žmogaus esmė – dvasia, kuri gyvena dvasiniame pasaulyje, kurį paprastai vadinu gnostiniu pasauliu.

Mano naudojamos schemos skirtos padėti žmonėms pasiekti dvasinį išsilaisvinimą, kurio esmė yra atrasti savyje paslėptą dar vieną pasaulį, kuris yra tikrasis žmogus. Jeigu šis, fizinis pasaulis sukelia daug problemų, konfliktų, nesutarimų, nesupratimo, tai tik todėl, kad žmogus nesupranta nei savęs, nei tikro pasaulio esmės. Viską sudėliojus į savo vietas, dingsta visi klausimai, kurie pašalinami atsakymais, kuriuos su schemų pagalba pateikiu savo tinklaraštyje. Žmogus žymiai sustiprėja psichologiškai, bet tuo pačiu atsiranda ir platesnis supratimas. Šis supratimas yra atsakymai, kurie, teisingai suvokti, įsisąmoninti ir priimti, parodo teisingiausią kelią arba vietą, kurioje galima apsistoti ilgesniam laikui. Bet schemos ir principai yra tik pradžia – visą pagrindinį darbą turi padaryti pats žmogus.

(daugiau…)

Nepaklusimo menas

nepaklusimasGramatiškai liepiamoji nuosaka nėra labai turtinga savo formomis, tačiau gyvenime ji tokia svarbi, kad žmonių pasaulio padėties tyrinėjimuose šios temos praleisti neįmanoma, nes praleidus – jis liktų nepilnas. Mano straipsniuose žmogaus pasaulis vaizduojamas iš dviejų pusių – vidinės ir išorinės. Šios kryptys atskleidžiamos ir veiksmažodžio gramatikoje, kurioje tiesioginė nuosaka dažniausiai naudojama aprašyti išorei. Tariamoji nuosaka jau daugiau priklauso nuo subjekto, nes čia išreiškiama ką žmogus galvoja, ko nori, ko pageidauja, kokiomis sąlygomis kas būtų, kai šis turinys išskleidžiamas žmogiškoje vaizduotėje. Bet kokiu atveju tai nėra nuogo fakto konstatavimas be žmogaus psichologijos, kuri reiškiasi ir kognityvinėje sąmonėje, ir pasąmonėje. Paskutinė nuosaka yra liepiamoji ir ji, lyginant su tiesiogine nuosaka, yra diametraliai priešingas polius, kuris kyla iš sielos gelmės ir kurį įprasta aprašyti kaip žmogaus vidinę valią, kuri liepia arba draudžia ir verčia sau paklusti.

Kokios tos neturtingos morfologinės liepiamosios nuosakos formos. Yra keli variantai, priklausantys nuo veiksmažodžio asmens ir įvardžio skaičiaus. Kai tiesiogiai kreipiamasi į kokį nors asmenį ar tokių asmenų grupę, turime pirmo ir antro asmens akistatą: „aš liepiu tau“ – „skaityk tekstą“; „aš liepiu jums“ – „skaitykite tekstą“. Įdomu tai, kad vienaskaitoje pirmo asmens liepiamoji nuosaka su tiesiogine gramatine forma neegzistuoja, nors žmogus gali liepti ir pats sau. Tačiau dažniausiai liepimas neakcentuojamas: geriausiu atveju galima pasakyti „skaitau tekstą“ arba „skaitysiu tekstą“. Nors tai daugiau suvokiama kaip sprendimas, o ne kaip paliepimas. Tuo tarpu daugiskaitoje tokia forma įmanoma, ypač tada, kad liepiantis subjektas yra grupės dalis ir jis, net pirmiausiai jis, yra tokio paliepimo objektas: „skaitykime tekstą“.

(daugiau…)