Fanatizmo pakasynos

Fiksuodamas filognozijos pradžią nustačiau, kad visas žinojimas bus skirstomas į 1000 dalių, ir kad tai, ką dabar pateikiu yra 1/1000 dalis. Vadinasi, siūloma ne pabaiga, ne galutinė tiesa, bet pati pradžia, tik artėjimo prie tiesos prielaidos. Kitaip sakant, darbų nuveikta nedaug ir didžiuotis beveik nėra kuo, o perdėtas entuziazmas ar net fanatizmas, lyg žinotum visus galutinius atsakymus – ne vietoje. Todėl ir sakau, kad tai, kas pateikiama tėra mano pradiniai svarstymai ir nuomonės, su kuriomis galima ginčytis, siūlyti savo alternatyvas.

Tačiau akivaizdu ir tai, kad tą patį galima pasakyti ir apie kitas, religines, ezoterines, filosofines ir mokslines sistemas. Toliausiai pažengęs mokslas, jam duočiau 5/1000 dalių, t. y., 5 dalis iš 1000; filosofija kai kuriais atžvilgiais yra pasiekusi 2 dalis iš 1000, o apie religijas ir ezoterikas nėra net ką šnekėti – toli pralenkti filognozijos lygį jos nepajėgios. Tačiau matosi esminis skirtumas – kai aš sąžiningai pripažįstu, kad tai, ką pateikiu tėra pati pradžia, kiti vaizduoja, kad siūlo galutinius atsakymus. Bet faktas tas, kad jo neturi net mokslas su 5 dalimis iš 1000, nors logiką suprasti nesunku – apsimetus galutine tiesa, lengviau parduoti savo prekę – religinę, filosofinę, ezoterinę ar mokslinę idėją. Filognozijoje to nedaroma, nes ji kuriama ne pardavimui; koks yra lygis, toks yra – jeigu per žemas, reikia paaukštinti, o ne meluoti.

Manau, kad tiesos ieškojimas gali būti įdomus užsiėmimas, tad filognozija, su savo originaliais metodais, galėtų pasiūlyti kelią siekiantiems pažinimo. Pažinti siekiama žmogų ir jį supančią tikrovę tam, kad būtų galima padaryti žmogaus gyvenimą gražesnį. Tiesa labai svarbu, dar svarbiau veiklos mastas – tačiau svarbiausia yra pozityvus žvilgsnis į žmogų ir tikrovę, kuri tiriama ne tam, kad ją būtų galima pavergti ir išnaudoti. Tame nėra nei politinės, nei ekonominės motyvacijos – tai žinojimas dėl žinojimo, supratimas dėl supratimo, kurį naudoti blogam tikslui – didelis nusikaltimas.

Skaityti toliau

Van Gogas skerdykloje

Filognozijos žinojimo sistemoje bandau savomis sąvokomis permąstyti tai, kas yra žmogus. Tai darau stengdamasis atverti jo gelmę tam, kad parodyčiau kas yra paslėpta už paprastoje patirtyje pasirodančio fasado. Norint geriau save pažinti, tokio paprasto žinojimo jau neužtenka ir turime siekti daugiau. Kadangi tai pažinimas, negana to – ne kūrybinis pažinimas, estetinio vaizdavimo pasitelkti negaliu. Dėl šios priežasties žmogaus paveikslas atrodo sutechnintas ir nužmogintas, tarsi norėčiau pateikti žmogų kaip daiktą ar bevertį objektą. Kodėl tai netiesa ir kodėl filognozija nebus kuriama kaip techninė disciplina, paaiškinsiu toliau. Visą struktūrą lemia „Filognozijos pradmenyse“ pateikti trys sąmonės kokybės kriterijai, kurie yra a) tiesos procentas, b) veiklos mastas, c) pozityvus traktavimas. Pirmi du – daugiau techniniai kriterijai, tačiau juos bandoma kompensuoti trečiame punkte.

Pradėkime žmogų aiškinti nuo įsivaizduojamos pradžios, kai tikrovėje, kuri yra tik simetrijų valdomas, inertiškas rėizolas, įvyksta laisvės įvykis. Kokia šio įvykio prigimtis, kaip galime paaiškinti jį paprastomis, mūsų jau turimomis filognozijos sąvokomis? Pirma formuluotė būtų tokia: laisvės įvykio esmė – informacinės gaublės energetinėje gaublėje susiformavimas. Tarkime, kad iš pradžių pasaulis tėra taškinių, energetinių elementų sankaupa, kuri surišta tik lokaliai. Šiuos taškus valdo pamatiniai simetronai, kurie sukrinta taip, kad geriausiai atitiktų geometrinės formos. Tokioje realybėje laisvė neįmanoma, viskas joje determinuota. Tačiau tarkime, kad tokioje taškinėje terpėje atsiranda galimybė pridėti papildomų dimensijų ir taškai yra plečiami į informacinius plotus. Rėizole visos sąveikos vyksta tiesiogiai, taškas į tašką per jėgą; eiolas susiformuoja tada, kai atsiranda galimybė sąveiką sumuoti į informacinį plotą, išplečiant dimensijų skaičių. Tokioje sistemoje kai taškas veikia tašką, galimybių jokių nėra, nes sąveika yra elementas-visuma vienas prie vieno. Bet tarkime, kad susumavus visą plotą, pateikus jį kaip suvokiamą vaizdą, atsiranda galimybių perteklius, kuriame jau reikia gebėjimo orientuotis – taip tikrovėje atsiranda laisvės dimensija.

Skaityti toliau

Laisvaveika

Šiame įraše noriu supažindinti su paprastu sątvaro modeliavimo metodu, kuris iš dalies parodo kaip planetos valdžia skaičiuoja žmones. Planetos valdymas susijęs ne su valia, norais, idėjomis, bet labiau su matematiniais skaičiavimais ir modeliais, kurie rodo kokios visuomenės sistemos stabilios, o kokios ne. Sudarius tokį modelį, kiekvienam žmogui parenkama jo formulė, pagal kurią suformuojamas jis pats kaip asmuo ir jo gyvenimas. Žinoma, žmogus linkęs priešintis, tačiau sistema tokia galinga, kad be vargo sukuria išorines nuo žmogaus nepriklausomas aplinkybes ir žmogus pakeisti iš vidaus nieko negali, nes tam neužtenka resursų. Viskas būna tiksliai apskaičiuota, taip pat ir galimybės pasipriešinti.

Pagrindinis kriterijus yra žmogaus veiklos mastas ir laisvaveika (laisvaveikos mastas). Akivaizdu, kad visi vienodu mastu veikti negali, nes būtų neišvengiami konfliktai, kurie sistemą daro nestabilia ir veda link subyrėjimo. Tokiu atveju, jeigu sistema nežlunga, ji susisluoksniuoja į hierarchiją nuo aukščiausio veiklos masto iki mažiausio. Matome, kad socialiniai dėsniai maksimalų mastą leidžia vienetams, taip gaunant monarchistinius valdymo modelius, o minimalus mastas atitenka daugumai, kuri vadinama liaudimi. Tarp šių įsiterpia žmonės, kuriems leidžiama ar pavyksta įgyti laisvaveiką aukštesnę už minimalią tam, kad suformuotų apsauginę sieną tarp smulkiausių ir stambiausių.

Skaityti toliau

Laisvė kaip fundamentali tikrovės jėga

Jau kurį laiką vystau multiplekso (dauglypos) sąvoką, kuri gali būti sunkiai suprantama, nes norint ją suprasti, reikia turėti tokius vaizdinius galvoje, kokius turiu aš. Tai pasiekti nėra taip paprasta, nes kiekvieno žmogaus proto vystymosi kelias yra individualus ir kiekvienas žmogus mąsto savo sąvokomis, kurias kartais suderinti su kito žmogaus galvoje esančiomis sąvokomis – neįmanoma. Visgi tikiuosi, kad mano tekstai pakankamai suprantami tiems, kas nori juos suprasti ir aš sėkmingai užvedu ant kelio, kurį noriu, kad kiti žmonės išbandytų. Tas kelias pirmiausiai yra minčių ir mąstymo kelias, todėl jis netinkamas tiems, kas neturi polinkio savarankiškai mąstyti, niekada nėra girdėję kas tai yra filosofija. Kitaip sakant, būtinos tam tikros sąlygos ir prielaidos, be kurių bendrą pasaulį sukurti neįmanoma.

gnosisDauglypą aiškinau kaip matematinę idėją, susijusią su daugiadimensiniais skaičiais, tai yra tokiais, kurie turi ne vieną išorinę dimensiją, bet ir paslėptas, ir tai, kokia jų reikšmė, priklauso nuo pilnos skaičiaus struktūros. Šio principo esmė ta, kad net išoriškai lygūs dydžiai gali būti nelygūs dėl paslėptų papildomų realybių, įeinančių į skaičiaus struktūrą. Dauglypos paprastai būna nehomogeniškos, sudarytos iš nevienodų sudėtinių dalių, todėl jas labai sunku pertvarkyti, lyginti, transformuoti, atlikti įvairius matematinius veiksmus. Iš gyvenimo galima paimti tokius paprastus dauglypos pavyzdžius kaip piniginis vienetas ir jo vertė. Tarkime 1 euro vertė 2000 m. ir 1 euro vertė 2015 m. skiriasi, todėl tarp išorinių vienetų lygybės dėti negalima, nes jie turi papildomą dimensiją, kurios nelygios. Galime imti prekę ir jos kainą – tai irgi paprastas ekonominis dauglypos pavyzdys, kuriame akivaizdžiai matosi išorinė dimensija – prekė ir papildoma dimensija – prekės kaina. Net išoriškai vienodos dauglypos gali būti nevienodos, nes kaina priklauso nuo įvairių priežasčių: kokioje parduotuvėje, kokioje šalyje parduodama ir pan. Dar vienas dauglypos pavyzdys yra žmogus. Vienas žmogus gali būti milijonierius turintis penkias firmas, o kitas skurdžius, gyvenantis nuo atlyginimo iki atlyginimo. Imant žmogų kaip pilną dauglypą su visa struktūra, į kurią įeina turtas ir nuosavybė, žmonės nėra lygūs, nors visada yra tik vienas žmogaus „egzempliorius“. Tačiau tikrovėje visi žmonės turi daug papildomų dimensijų, kurias taip pat būtina vertinti.

Tai yra paprastas dauglypos paaiškinimas, bet jos esmę suprasti labai svarbu, nes mano sistemoje dauglypa yra kertinė sąvoka, taikoma visoms realybėms: materijai, visuomenei, sąmonei, kalbai ir pan. Kiekviena realybės sritis turi savo rūšies dauglypos struktūrą, kurią išaiškinus, pažįstama jos prigimtis ir žinias galima panaudoti technologinei pažangai. Atomas ir molekulė yra dauglypa, substancija yra dauglypa, ekrano dėmenų kontinuumų junginys yra dauglypa, kalba yra dauglypa ir pan. Panagrinėkime lingvistinį atvejį. Kiekvienas ištartas sakinys yra artikuliacinių kadrų seka, kuri surenka lingvistinę dauglypą, vadinamą sakiniu. Lingvistinės dauglypos uždavinys yra išpakuoti semantinę dauglypą, kuri vadinama mintimi. Kalboje mintys paverčiamos kadrų sekomis, kuriose renkamas kito žmogaus galvoje minčių vaizdas, perduodamas šnekėtojo. Šis procesas išsiskiria tuo, kad kalba yra tik tarp žmonių siuntinėjamas kodas, kuris pasako žmogui, kokią vietą savo prote turi aktyvuoti tam, kad surinktu šnekėtojo perduodamą informaciją savo galvoje. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus savo prote jau turi turėti pilnus pasaulius, kalbinis kodas tik pasako, kokias dalis reikia išrinkti, kad pamatytum koks vaizdas yra šnekančio žmogaus galvoje. Jeigu žmonių pasauliai skirtingi arba žiniose yra spragos, kodas atsiremia į tuštumą – žmogus nesupranta, ką nori pasakyti kalbėtojas. Todėl efektyviam susišnekėjimui, reikalingas bendras žinių lygis.

Dar vienas dalykas, kurį privaloma suprasti yra kiekybės ir kaipybės skirtumas. Matematikoje, kuri kažkodėl laikoma tikslia, nors „nupjauna“ visas realybės deformacijas, svarbiausia yra kiek ko nors yra, kiekybė. Kiekybėje visi gabaliukai laikomi vienodais ir be šio „kiek“ apie juos daugiau nereikia nieko žinoti. Tačiau kaip jau paaiškinau daugiadimensiniuose skaičiuose svarbu ne kiek, bet kaip, t. y., kaipybė. Tai suprantama, nes visi skaičiaus dimensijų multipleksai ne vienodi, jų negalima išrikiuoti į sutvarkytas sekas, todėl gaunamos sandūros, kuriose svarbiau kokia yra dauglypos struktūra. Noriu atkreipti dėmesį į akivaizdų faktą, kad tikrovėje grynai kiekybiniai elementai labai reti, nes tikrovės deformuotos ir chaotiškos, jose nėra jokios taisyklingos tvarkos, taisyklinga tvarka yra primetama savavališkai. Todėl tikrovė geriau pažįstama ne kiekybiniu, bet kaipybiniu principu. Tokį mokslą laikinai nusprendžiau vadinti filognozija, žmogų, kuris juo užsiima – filognozininku. Visai įmanoma, kad ateityje šį pavadinimą pakeisiu, tačiau kol kas jis yra toks. Prieš tęsdamas dar noriu paaiškinti šio pavadinimo etimologiją tiems, kas nesupranta. „filo“ dalis yra graikiškas žodis, reiškiantis „myliu“, o „gnosis“ reiškia „pažinimas“. Taigi filognozija yra „pažinimo meilė“, panašiai kaip filosofija yra „išminties meilė“. Tikslus apibrėžimas yra toks: Filognozija – tai neinstrumentinė ir instrumentinė holoplastinio tikrovės multiplekso atodanga sątvare. „Holoplastinė“ reiškia „pilnai sulipdanti visas tikrovės dalis“; o „sątvaras“ yra sąvoka, kuria apibūdinu žmogaus „pilną sąmonę kaip šviesos arką, kurioje atsiveria aplinkui žmogų esančios realybės vaizdas“. Sątvaras turi priekinę fiksatinę dalį, vadinamą objektyvia realybe, ir galinę laksatinę dalį, kuri yra įkreipta į subjektą.

Matome, kad pagrindinis filognozijos tikslas yra surasti matomą ir nematomą realybę sudarančius multipleksų rinkinius, kuriuos būtų galima aprašyti moksline filognozijos ženklinimo kalba. Jau buvo galima suprasti, kokia pagrindinė šio principo inovacija – kiekybinis aspektas nustumiamas į antrą planą ir į pirmą planą iškeliamos nehomogeniškos kaipybės, kurios aprašinėjamos specialia kalba, kuri gali būti šiek tiek panaši į logikoje naudojamą kalbą. Svarbiausia žinoti pagrindinę multiplekso sandarą ir atrasti visas įmanomas reakcijas, kurių metu įvyksta multiplekso perstatymai, dėl kurių keičiasi tikrovės būsena. Dabartiniuose moksluose tikrovė padalinta į specialias sritis, kurios dirba savo pažinimo darbą atskirai nuo kitų, kuria savo ženklinimo sistemas, metodus, formules ir t.t. Šios sritys vystomos nekoordinuotai, todėl tarp jų atsiranda tokie dideli skirtumai, kad jas paskui suderinti būna labai sunku. Tuo tarpu mano atveju yra vienas pagrindinis tikrovės multipleksas, vadinamas holoplastiniu, kuris mąstomas bendrai, o atskiros dalys tuo pačiu principu, ir ta pačia notacijos sistema įkomponuotos į visumą. Kadangi tikrovės sandara nehomogeniška, ji yra dauglypa, natūraliai atsiranda sluoksniai, tačiau jie tyrinėjami neatitraukti nuo visumos.

Paėmus patį sątvaro vidų išsiskiria tokie sluoksniai:

  1. fizinis pasaulis,
  2. biologinis pasaulis,
  3. socialinis pasaulis,
  4. psichologinis pasaulis,
  5. kalbinis pasaulis.

Per visus šiuos sluoksnius eina dauglypos sąvoka, kuri laikoma pagrindiniu tikrovės aprašymo būdu. Šis sąrašas išsiskiria į dvi dalis, nes tikrovę laikau padalinta į gnostinę ir fizinę braną. Iš gnostinės branos ateina sąmonės realybė, laksatai, o iš fizinės branos, pasaulis, fiksatai. Pagal šį principą sluoksniai skirstomi į dvi grupes – fiksatinę ir laksatinę. Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad fiksatinėje dalyje yra būtinosios struktūros, kurios sukonstruotos pačios tikrovės, o laksatinėje dalyje – nebūtinosios, priklausančios nuo savivalės arba laisvės. Laisvės sritis yra kalba, psichologinis pasaulis ir socialinis pasaulis, o būtinybės yra biologinė ir fizinė realybė. Žmogus žmogumi yra būtent dėl tokios sandaros, dėl to, kad į būtinybės pasaulį sugeba įnešti laisvę, kuri yra bet kokios kūrybos šaltinis, nesvarbu ar tai būtų meninė, ar mokslinė kūryba. Čia reikia prisiminti tai, ką rašiau savo senesniame įraše „Babelio bokštas“, kuriame pateikiau savo realybės schemą ir iš Hegelio paimtą dialektinį evoliucijos metodą: tezė, antitezė ir sintezė. Aš naudoju šią struktūrą visos realybės paaiškinimui, kurioje tezė yra Šaltinis, antitezė – tikrovė sudaryta iš gnostinės ir fizinės branos, bei sintezė, kurią vadinu Eiolu. Kodėl tam, kad iš Šaltinio atsirastų pasaulis reikalinga tokia sandara? Tai paprasta, atsiradimui būtini du paradai: medžiaginis, būtinybės pradas ir laisvės, kūrybinis pradas, kuris per laisvą perstatymą, per savivalę, į žemo lygio realybę įneša naują kokybę, vadinasi – pažangą. Šitaip vidinėje schemos struktūroje mėgdžiojama išorinė, ir būtinybė pereina į fizinę braną, fiksatinį sluoksnį, o laisvė pereina į gnostinę braną, kuri žmoguje įsikūnija į laisvą, kūrybingą sąmonę, ir ši laisvė pirmiausiai reiškiasi kalboje, kaip kalbinė laisvė, galimybė rikiuoti ir perrikiuoti, į būtinybę įnešant naujas galimybes.

Tačiau žmonėse susiformuoja įvairios skirtingos tendencijos, skirtingų tipų psichovektoriai ir žmogus gali turėti polinkį į laisvę (eiolinis žmogus) ir būtinybę (šaltinio žmogus). Šis principas kartojasi visur: moksle, visuomenėje, psichologijoje ir pan. Technologija – yra kūrinys, kuris iš natūralių būtinųjų struktūrų, per perstatymą, sukuria naują, dirbtinį daiktą. Visuomenėje socialinės formos ir žmogaus tipas sukuriamas eiolinės valdžios savivalės viršuje ir būtinybės – apatiniame socialiniame sluoksnyje. Psichologijoje turime laisvas laksatines formas ir būtinas fiksatines formas, kurias sujungus gaunamas žmogaus sukurtas kūrinys. Dėl šios priežasties matome, kad kosminis Eiolas įeina į visas dirbtines šiame pasaulyje matomas struktūras ir kad ši sandara pagrindinis dialektinės evoliucijos principas, kuris sako, kad be laisvės būtinybės pasaulyje neįmanoma jokia pažanga. Dėl šios priežasties, man kaip Eioliniam žmogui, laisvė visada buvo pamatinė vertybė ir aš nuo 17 metų, nuo tada kai pradėjau domėtis filosofija save laikiau libertaru. Tokiu išliksiu iki gyvenimo pabaigos, nes šio principo, įrašyto į tikrovės sandarą, sugriauti neįmanoma. Viena pirmųjų filosofinių knygų, kurias skaičiau jaunystėje, buvo Makso Štirnerio „Vienintelis ir jo nuosavybė“. Jis visa apimančių metafizikų nekūrė, daugiau kalbėjo apie individo ir visuomenės santykius, bet jo principai man visada buvo labai svarbūs. Laisvos valios principo pažeidimą laikau didžiausiu nusikaltimų, be kurio iš principo daugiau nėra jokių nusikaltimų. Šiame tekste paaiškinau kodėl, taip pat pateikiu savo visaapimančią sistemą, kuri vadinama filognozija ir kurios tikslas – išsemti visą tikrovės gelmę, atskleisti jos pagrindinę paslaptį. Tai manau gali būti daroma dauglypos metodu.

Individualus kelias

Tikrovės išplėtimas

Žinant koks vyksta geopolitinis procesas planetoje, akivaizdi būtinybė ieškoti naujų stiprybės šaltinių. Ir jeigu tokių šaltinių nėra įprastinėje tikrovėje, tai jų reikia ieškoti realybėje, kuri išeina už įprastinės. Tai vadinama tikrovės lauko išplėtimu, kuris leidžia pamatyti tai, kas buvo nematoma anksčiau, ir galbūt suprasti pasaulyje vykstančius įvykius tokiu matymu, kokiu žmogus nedisponavo prieš tai. Šis išplėtimas reikalingas, nes įprastinis žmogaus pasaulis tikrovę parodo iš labai ribotos perspektyvos – teleekrano, laikraščio, knygos, kurie nėra patikimas informacijos šaltinis ir nerodo tikrovės iš tokio žiūros taško, kuris atvertų visas grėsmes arba visas galimybes nuo tų grėsmių apsiginti.

Kaip pamatyti tikrovę kitaip? Ką daryti, kad šis kitoks matymas suteiktų jėgų kovoje? Pirmiausia reikia atsiriboti nuo propagandos, o tai galima padaryti supratus, kokius metodus ji naudoja. Tada lengva atsijoti tikrą informaciją nuo melo, kuriuo bandoma užkimšti žmogaus akis ir ausis, kad jis negalėtų orientuotis tikrovėje ir taptų daug silpnesnis ir pažeidžiamesnis. Atsiribojus nuo propagandos, reikia siekti tikro žinojimo, būtent kuris ir suteikia stiprybės, kuri taip reikalinga kovoje. Ši kova yra svarbi, nes ji yra kova už laisvę ir prieš globalinę vergovę. Todėl negalima sau leisti pralaimėti. Tačiau taip pat negalima kovoti tokiomis pačiomis priemonėm, kaip ir mafija, nes tai reikštų susitapatinimą, o susitapatinimas prilygtų pralaimėjimui. Kova turi būti teisinga, ir ji negali nešti blogio. Dėl šios priežasties ir reikalingas tikrovės išplėtimas, nes įprastinėje tikrovėje kitokių būdų kovoti prieš vergovę nėra.

Įprastinėmis priemonėmis išbalansuoti pusiausvyros ir užgrobti valdžią, kad būtų galima šokdinti kitus – neįmanoma. Šokdinti galima tik savo rankose turint svertų. Pagrindinis svertas yra toks pats senas, kaip ir gyvasis pasaulis, kuris yra jėgos persvara. Įprastiniame pasaulyje šis principas naudojamas universaliai, ir į jį atsakyti galima tik dviem būdais: neutralizuoti jėgą dar didesne jėga, arba neutralizuoti jėgos valdymo centrą, kuris yra protas. Globalinę vergovę planetoje įvedinėjančios slaptos organizacijos naudoja būtent šį jėgos sverto pranašumą, kurį kūrė dešimtmečius, o gal net šimtmečius. Ką daryti, kad svertai atsidurtų laisvosios žmonijos pusėje, arba kad būtų galimą neutralizuoti iškreiptą mąstymą, skleidžiantį vergovę tokiomis brutaliomis priemonėmis? Susitapatinti su mafija nesinori, tapti tokiais pačiais kaip jie. Tačiau nežavi ir vergovė bei laisvosios žmonijos pavertimas tik antžmogio valdoma mašina. Tad būtina suvokti, kad propagandinis pasaulis ir propagandinis žmogus nėra visa tikrovė.

Tikrovės visuma, bet be įrodymų, pateikiama religijoje ir metafizikoje. Mokslas šią visumą gerokai apriboja. Šie santykiai su tikrove, net būdami unikalūs ir skirtingi, turi bendrą vardiklį – į vieną vyksmą susiejantį mąstymą. Prie tikrovės išplėtimo kitų kelių nėra – tik per protą ir skirtingas jo raiškas žmogaus mintyse. Vienas būdų išplėsti mąstymą yra išplėsti sąmonę, arba pamatyti įprastinės sąmonės rodomą tikrovę taip, kaip nėra matęs niekas kitas.

Taigi yra tokie atsakymo globaliniam procesui būdai: organizuotis, skleisti savo propagandą ir tobulinti iki begalybės technologijas, tikintis, kad jos pranoks priešą, leis apsiginti ar jį nugalėti. Tokiam atsakui nereikia jokių išplėstinių tikrovių ir pakankamas įprastinis jos vaizdavimas. Tačiau šis kelias nėra visada geras. Viena priežastis jau minėta – susitapatinimas su globaline ekonomine-politine-karine mafija. Tačiau jungtis į organizaciją, skleisti propagandą ar ginkluotis technologijomis dažniausiai nėra galimybių. Vien dėl to, kad, pavyzdžiui, žmogus renkasi individualų kelią. Individualus kelias irgi yra labai svarbus, galbūt svarbesnis už kolektyvinį. Tik yra didelis minusas: šis kelias jėgos požiūriu yra labai silpnas ir pažeidžiamas. Todėl kad nesugniuždytų besaikės jėgos siautėjimas ir kad žmogus einantis individualiu keliu nepultų į nevilti, reikia vidinės atramos. Tačiau tokios atramos, kuri nebūtų užgrobta ir valdoma kitų, kaip religijoje, filosofijoje arba moksle. Tam tikslui, reikia susikurti atramą pačiam. Pabandysiu parodyti kaip tai padaryti.

Transcendavimas

Norint pačiam bandyti susikurti atramą tikrovėje, reikia suvokti jos sandarą ir gilesnį principą, kurį bando parodyti religija arba metafizika. Tačiau pastarosios yra užgrobtos ir individualiam keliui reikia kažko kito. Aišku, kažko visiškai naujo sukurti neišeina, nes kiekvieno žmogaus ir tikrovės sandara ta pati, bet jeigu identifikacija su grupe nežavi, būtina rasti savo vidinį kelią. Kilmės požiūriu tikrovė turi tokią bendriausią sandarą: Šaltinis, Pirminė tikrovė, Antrinė tikrovė. Iš Šaltinio kyla visa realybė, jis yra visko pagrindas. Bet per išorinius kelius prie jo priartėti neįmanoma, tad neįmanoma suvokti visos šios tikrovės prasmės. Toliau Šaltinis formuoja Pirminę tikrovę, kuri yra viskas visa visata arba multi-visata. Sąmonė atsiranda iš Pirminės tikrovės, ir yra tikimybė, kad šioje tikrovėje sąmonė turi daugiau galimybių, nei rodo ribotas sąmonėje esantis Pirminės tikrovės atvaizdas. Įtraukus į sąmonę Pirminės tikrovės informaciją, atsiranda Antrinė tikrovė, kuri virsta save suvokiančiu atvaizdu.

Tad yra trys vietos, kuriose galima ieškoti visos tikrovės gilesnio principo arba prasmės. Keliai yra paprasti ir sudėtingi, nes tikrovės gali būti nepasiekiamos, arba pasiekiamos iškreiptos. Taip yra todėl, kad sąmonė nėra absoliuti tikrovė, ji tik viena iš daugelio perspektyvų. Tai, kaip sąmonė mato tikrovę yra tik viena iš tikrovės matymo pakopų, kurių yra daugiau – vienos žemesnės, o kitos aukštesnės. Antrinės tikrovės atvaizde prasmės ieškoti neverta, nes šioje pakopoje visos prasmės iliuzinės, atitrūkusios nuo tikrovės branduolio pagrindinio principo.

Tačiau šis kelias renkamasis, nes jis yra lengviausias kelias, kadangi ši tikrovė yra tiesiogiai sąmonei pasiekiama forma. Propaganda siekia, kad kuo daugiau žmonių gyventų tokių simuliakrinių atvaizdų tikrovėje. Kiti du keliai yra Pirminė tikrovė ir Šaltinis, kurie tiesiogiai nepasiekiami, bet galima pajausti jų realumą ir principą. Šį jausmą galima vadinti intelektualine intuicija, kuri leidžia ne tik jausti, bet ir žinoti, kas tai yra. Šie keliai ir yra tie individualūs keliai, kuriais einant reikia stengtis atitrūkti nuo įprastinių sąmonės formų, ir susikurti savo protą, peržengiantį įprastines suvokimo aprėptis.

Reikia stengtis suvokti pagrindinį principą, kad tikrovė nėra tik tokia, kokia matoma atvaizde, kuriame sąmonės prasmė neaiški, ir kurioje atrodo, kad žuvus atvaizdui, sąmonė irgi žūsta. Dėl sąmonės perėjimo į aukštesnes pakopas reikia mėginti suvokti štai ką: sąmonę gali kurti tikrovė arba organas (smegenys). Skirtumas tas, kad organas atsiranda ir išnyksta, ir jeigu sąmonę kuria organas, tai ji atsiranda ir iš nyksta kartu su organu, kas reikštų, kad nėra jokios aukštesnės būties. Bet būtų naivu manyti, kad tai vienintelė įmanoma galimybė ir kad sąmoningos aprėptys įmanomos tik žmogaus lygyje. Turi būti žemesnės sąmonės ir aukštesnės sąmonės, turinčios savo unikalias aprėptis. Tad jeigu tarsime, kad sąmoninga aprėptis yra kuriama ne organo, bet pačios tikrovės, tai bus aišku, kad tikrovė neatsiranda ir neišnyksta, taip pat ir jos kuriama aprėptis. Arba tikrovėje esanti aprėptis valdoma visai kitais principais, negu atvaizdiniame pasaulyje, kuris rodo tik nedidelį tikrovės fragmentą.

Norint suvokti Pirminės tikrovės pagrindinį principą, reikia įsisąmoninti minimalų reikalavimą: žmogaus sąmonė tik viena iš daugelio perspektyvų ir kad yra sąmoningo suvokimo įvairios pakopos, per kurias pereina sąmonė. Tai reikškia, kad turi būti griaunamas propagandos absoliutumas reliatyvizmo principu. Nes absoliutizmas yra aklumas ir fanatizmas. O reliatyvumas reiškia išmintį. Ir antra, reikia suprasti, kad sąmonė išeina ne į nebūtį, ji yra didesnės tvarkos dalis, ir šioje tvarkoje užkoduotos ir kitokios galimybės. Šitaip einant individualiu keliu, galima išplėsti tikrovės suvokimą, šiam išplėtimui nebūtinai naudojant įprastus mąstymo pavidalus, tokius kaip religija, metafizika ar mokslas. Individualus kelias skirtas ieškojimui, o minėtos mąstymo formos ieškojimui kliudo.

Aukštesnės aprėptys

Žmogaus pakopoje, sąmonė naudoja dvi aprėptis, iš kurių atsiranda kiti sugebėjimai, tokie kaip vaizduotė, protas arba atmintis. Sąmonė suvokime aprėpia erdvę ir laiką. Šios suvokimo aprėptys, kaip kažkada sakė I. Kantas, yra apriorinės formos, į kurias įrašoma informacija. Tai yra, šis pasaulis yra Antrinė tikrovė, kurios formos tiesiogiai į Pirminę tikrovę arba Šaltinį neperkeliamos, tai reikškia, kad jose šių suvokimo aprėpčių gali nebūti, arba jos gali būti kitokios (pavyzdžiui, laikas ir erdvė kaip dar didesnės struktūros dalis, ne kaip aukščiausia forma). Laikas ir erdvė yra išorinio stebėjimo aprėptys, kurios neparodo tikrovės branduolio tikros sandaros ir prasmės.

Aprėpčiai suvokti svarbi sąvoka yra skirtumas. Skirtumas yra pagrindinė aprėpties išdava. Jis reiškia, kad pasaulis yra kaip aprėptis, atskirianti skirtingas vietas erdvėje ir skirtingus momentus laike. Šis atskirtumas reiškia, kad galimas judėjimas, arba veiksmo potencialas, kuris suponuoja, kad yra sąmoningai suvokiama egzistencija. Veiksmas kuria erdvę ir laiką ir sudaro egzistencijos pagrindą. Judėjimas gali vykti tik erdvėje ir jis visada turi trukmę. Erdvėlaikio nuo judėjimo atskirti neįmanoma.

Erdvė, laikas ir veiksmas turėtų būti universalūs. Tačiau priklausomai nuo pakopos, šie dydžiai turėtų būti suvokiami skirtingomis aprėptimis. Pavyzdžiui, kvantinės mechanikos lygmenyje, suvokimas turėtų būti įmanomas tik kaip aprėptis be skirtumo, kaip grynas aktualumas. Aktualumas, kaip sakėme suponuoja erdvę ir laiką, juos kuria, tačiau šiame lygmenyje – be aprėpties ir skirtumo, nes tam reikia išėjimo į aukštesnę pakopą, kokia yra pasiekta žemiškos gyvybės.

Mano mintis buvo tokia, kad sąmoningą suvokimą kuria ne vien organas, bet ir tikrovė. Tai reikštų, kad aprėptis yra tik tikrovės hierarchijos kažkokia pakopa. Tai reikštų, kad tikrovė sąmoningas aprėptis gali kurti ne tik smegenų medžiagoje, bet ir kitose tikrovės energetinėse struktūrose, ir kad yra tokių suvokimo aprėpčių sistema. Tikrovėje sąmonė negali atsirasti iš nieko. Viskas, kas yra tikrovės bet kuriame taške, gali būti įvairiom formom atkartojama kituose taškuose. Nei vienas taškas nėra unikalus. Naivu būtų manyti, kad smegenys, pagamintos iš tos pačios materijos ir energijos kaip ir visa visata, yra unikalios. Ši psichoenergetinė sistema turi būti ne tik nekuriama vien organo, bet esanti visos susietos tikrovės dalis, ir ji turėtų būti universali visos tikrovės psichoenergija. Bet žmogiška aprėptis negali būti jokia universalija. Tikrovė rodo įvairovę, taip pat turėtų būti suvokimo aprėpčių įvairovė, ne tik pirminės tikrovės ekstensyvumas ir trukmė. Naivu būtų manyti, kad šios žmogiškoje aprėptyje pasirodančios formos išsemia visą pirminę tikrovę, ar gali paaiškinti Šaltinio prigimtį.

Galima duoti tokį pavyzdį. Pagal pateiktą principą, ši planeta taip pat susideda iš energijos ir medžiagos. Jeigu ji sukurė gyvybę su aiškiai išreikšta psichoeneregetine sistema, turinčią erdvės ir laikos psichoenergetinę aprėptį, tai ji pati, būdama energetinė sistema, gali tokią aprėptį turėti. Gyvybinė psichoenergija tokiu atveju būtų tik didesnės visos planetos sistemos dalis. Jeigu žmogaus sąmoninga aprėptis priklauso pačiai planetos tikrovei, o ne organui, tai visai logiška mąstyti, kad įmanomas perėjimas. Tai, aišku nereiškia, kad planeta yra žmogus ir kad ji turi žmogišką mąstymą. Planetos suvokimo aprėptis gali turėti visai kitas formas, ne išorinį atvaizdavimą, koks beveik neįmanomas, bet vidinius tikrovės energetinius principus atskleidžiančias aprėptis, kuriose nesuvokiamas nei ekstensyvumas, nei trukmė, ir kuris neįvedamas į sąmonę kaip suvokimas-sąvoka. Visi šie dalykais yra žmogiškos aprėpties formos, kurių tiesiogiai perkelti į kitokias tikroves negalima.

Protas

Žmogus yra atskirtas nuo aukštesnių aprėpčių suvokimo. Jo sąmonė įkalinta išorinėje erdvėje ir išoriniame laike. Tačiau šitokia sąmonės sandara sudaro galimybes atsirasti unikaliai savybei, kuri yra protas ir mąstymas. Protas kyla iš erdvės ir laiko aprėpčių, kaip sugebėjimas suvokti skirtumą ir santykį, juos įženklinti ir senso-kognityvinėje sintezėje jungti su atvaizdu. Butent protas leidžia peržengti žmogiškas aprėpiančios sąmonės formas ir suvokti aukštesnės būties galimybę, su visiškai kitokiomis galimybėmis.

Tad siekti individualaus kelio galima kaip tik šiuo būdu, transcenduojant Antrinės tikrovės atvaizdus, kuriant savo matymą mintyje. Erdvės ir laiko formų iš savo sąmonės pašalinti neįmanoma, taip pat neįmanoma pašalinti Pasaulio, tačiau siekiant išplėsti tikrovę reikia suvokti, kad šie dalykai yra tik aukštesnės tikrovės dalis ir pasistengti bent nujausti, kokia yra ši auktesnė tikrovė. Tai galima padaryti nepasiliekant sustabarėjusiame iliuziniame mąstyme, bet kuriant visą tikrovę atitinkantį protą. Tikrovė nėra tokia paprasta ir situacijos, kurios atrodo beviltiškos iš Pasaulio atvaizdo, visoje tikrovėje gali būti ne tokios jau beviltiškos.

Aišku, dar aukštesnė forma būtų bandymas kilti į aukštesnę suvokimo pakopą, atveriant naujas sąmonės galimybes ir apmąstant apie kitokias galimas tikrovės aprėptis, kurios peržengtų tik ekstensyvią ir trunkančią jos dalį ir šiuos dydžius pamatytų didesnėje visumoje. Pabandytų suvokti Pirminę tikrovę ir Šaltinį aukštesnės esybės akimis.

Nesakau, kad žmogui tai įmanoma, tačiau verta į tokias galimybes įsimąstyti visu savo protu, ir iš tokios galimybės pasisemti kiek įmanoma daugiau išminties.

Svarbiausia, reikia suvokti, kad individualus kelias nebūtinai yra pralaimėjimas prieš brutalios jėgos siautėjimą, nes šitaip matosi tik iš labai ribotos ir siauros perspektyvos.

Gyvenimo spektaklis

Kiekvieną žmogų galima apibūdinti 1) jo mąstymo apimtimi arba sąmonės globalumu, nuo kurio priklauso kokius įvykius jis įtraukia į aktualių klausimų sąrašą, darančių įtaką jo gyvenime per protą ir 2) realios veiklos apimtimi, kuri yra ta dalis, kurią jis sugeba realizuoti savo realiame gyvenime. Dėsnis toks, kad sąmonės apimtis dažnai gerokai lenkia realios veiklos mastelius, nes įtakojimas mintyse, savo prote daug lengvesnis nei leidžia realios galimybės. Šiais laikais visi mąsto globaliai ir šis mąstymas labai paveikia žmonių gyvenimo būdą, tačiau net tokiame pasaulyje visa globali sąmonė nerealizuojama, nes tam trūksta išteklių. Realiam aktyvumui reikalingas pamatas, kuris yra ištekliai, turtas, valdžia, įtaka ir panašūs dalykai. Kadangi jie riboti, reali veikla susiduria su neperžengiama riba.

Turtai ir valdžia padalinti hierarchiškai, nes labai daug turi tik nedidelė mažuma, o vis didesnis žmonių skaičius artėjant prie piramidės pagrindo, jų turi vis mažiau. Vadinasi ir vėl turime garsiąją ant pagrindo stovinčią resursų piramidę ir ant smaigalio – realios veiklos masto piramidę. Didelio žmonių skaičiaus veiklos mastas minimalus, nes tam jie neturi išteklių, todėl piramidė stovi ant smaigalio. O viršuje surinkta galingųjų mažuma, kurių veiklos mastas apima visą planetą, nes jie turi valdžią, turtus ir atitinkamai galimybę lemti kitų žmonių gyvenimus.

Pamėginkime išsiaiškinti kodėl atsiranda tokia neproporcinga veiklos apimties gradacija. Priežastis paprasta: teritorija, ištekliai yra riboti, vadinasi kiekvienam negali priklausyti viskas. Iš pradžių į planetą pretenduoja visi, tačiau greitai pamato, kad susikerta labai didelio žmonių skaičiaus interesai ir tarp jų prasideda konkurencija. Vieni pradiniame etape būna stipresni, protingesni, turtingesni, sugeba geriau suorganizuoti savo galios centrus, todėl nugali silpnesnius įtvirtina save kaip galingos, didelio veiklos masto struktūrą. Kiti atitinkamai turi apsiriboti, nes paprasčiausiai nepajėgia apginti savo teritorijos. Dėsnis toks, kad daug, beveik viską turėti gali tik nedidelis žmonių skaičius ir labai didelis skaičius turi tik minimumą, reikalingą išgyventi. Taip laikui bėgant susiformuoja du trikampiai: vienas valdžios, hierarchinis, kitas veiklos – apverstos hierarchijos. Dauguma veikia tik lokaliai, kuria „savo gyvenimus“ ir nedidelė mažuma kontroliuoja viską ir veikia globaliai.

Mąstyme to gali nesimatyti, nes mąstyti galima visos visatos masteliais, bet veikti įmanoma tik tokiu principu kaip paaiškinau. Taip susiformuoja schema, kuri sudaryta iš bazės, kuri yra veiklos apimtis ir antstato, kuris yra mąstymo apimtis. Kai bazės ir antstato plotai atitinka, turime realistinio mąstymo žmogų, kuris nesirūpina tuo, kas jam nepasiekiama. Tuo tarpu, kai mąstymo plotas gerokai lenkia bazę, kurios ribose juda žmogus, turime neadekvatų požiūrį, kurio bruožas  tas, kad bazė ir antstatas, sujungtas ne vertikalia, bet labai pasvirusia tiese. Internetas ir televizija mūsų dienomis leidžia dalyvauti beveik visuose planetos įvykiuose, bet realiai veikti ir daryti tikrą įtaką įvykiams gali tik išrinktųjų mažuma. O globalia sąmone paprasčiausiai naudojamasi.

Savo tekstuose pasaulius, kuriuose gyvena žmonių grupės vadinu rezervatais, kurie visi kontroliuojami uždarų zonų ir priklauso jų įtakų sferai. Toks rezervatas turi amfiteatro sandarą, kai apačioje yra scena, o aplink sceną išsidėsčiusios šlaitu kylančios vietos žiūrovams. Žiūrovai stovi ant aukštesnės ar žemesnės pakopos ir stebi veiksmą, kuris vyksta scenoje apačioje. Tas veiksmas tai žmonių gyvenimas. Šis gyvenimas yra tik spektaklis, kurį režisuoja amfiteatro viršuje stovinti valdančiųjų grupuotė. Paprastas žmogus gali veikti tik scenoje ir jo veiklą riboja kiti spektaklio aktoriai. Ant aukščiausios pakopos stovi valdovai, kurie kuria spektakliui scenarijų ir visi aktoriai turi jam paklusti. Aktorius gali įsivaizduoti, kad jis laisvas veikti kaip nori, bet kuo ilgiau pragyvena, tuo aiškiau supranta, kad yra tik kontroliuojamo rezervato gyventojas.

rezervatasAmfiteatras paprastai sutvarkomas į tris lygius: scena – apačioje, vidurinė pakopa – prižiūrėtojai ir aukščiausia pakopa – valdovai. Veiklos mastas mažiausias yra scenoje, vidurinėje grandyje šiek tiek didesnis, nes jis aprėpia visą rezervatą, mato jo globalines struktūras, bet tai nėra maksimalus rangas todėl, kad ši grandis pavaldi aukščiausiai rezervatų valdžiai. Valdžia visada veikia globaliai, lemia visumos gyvenimus ir jų pagrindinis uždavinys uždaryti žemiau stovinčius į sau naudingus mąstymo ir elgesio šablonus.

Visiems žinomas dėsnis, kad kaip žmogus mąsto, kaip supranta taip ir elgiasi. Todėl norint priversti rezervato žmones judėti ir judėti sau naudingu judėjimu, kuriama tam tikra pasaulio ir žmogaus samprata, kuri per organizuotą švietimą, filosofiją, mokslą, masines poveikio priemones formuoja žmonių sąmones. Didžiausią įtaką daro kalba, tam tikras žodynas ir terminologija, posakiai ir frazės, bendresni supratimai, kuriuos įdiegus žmogui į galvą, jis priverčiamas visą gyvenimą judėti valdžiai naudingu judėjimu. Tam, kad poveikis būtų efektyvus, naudojamos įvairios taktikos ir gudrybės, tokios kaip tiesos, tikrovės, tvarkos, prigimties, faktų, objektyvios realybės kultas ir panašūs dalykai. Tai, kas yra tik valdžios galvose sukonstruoti ideologiniai konstruktai, nuleidžiama rezervatuose kaip nepajudinama objektyvi tikrovė, įdedama į galvas ir sutvirtinama programiniu cementu, kad užsifiksuotų visam gyvenimui. Dar viena gudrybė – šios fiksuotos formos sujungiamos su emocijomis, paverčiant žmones formos fanatikais, kad pradėtų tapatintis ir kontroliuoti visus, kurie išsiskiria, šitaip sukuriant masės sistemą.

Įdedamos tokios pagrindinės idėjos: turi riboti savo veiklos mastą, paklusti valdžiai, kuri už tave nuspendžia globalius klausimus ir griežtai laikytis nustatytos ir užfiksuotos formos – turi judėti taip, kaip judėjo tėvai, seneliai ir proseneliai; išlipti iš rezervato vis tiek neįmanoma, visada turėsi jame gyventi, tad geriau paklusti spektaklio scenarijui, kuris buvo sukurtas „globalistų“. Šie globalistai, rezervatų šeimininkai yra tavo pagrindiniai priešai, bet jie apjuosę savo uždaras zonas nepereinamomis užtvaromis, kurių vaidmenį atlieka žmonės su užkietėjusiomis sąmonėmis, kurių formų pakeisti neįmanoma, ir jie iš kelio gali būti patraukti tik sunkiuoju būdu.

Ne kartą sakiau, kad ant planetos iš tikro nėra jokių piramidžių. Yra teritorija ir tose teritorijose įsitvirtinusių žmonių grupės, kurios padalina planetą į viešas zonas, kuriose gali būti bet kas, privačias zonas, kuriose būti reikia šeimininko leidimo ir uždaras zonas, į kurias gali patekti tik rinktiniai žmonės, nes uždarose zonose yra saugomos visos rezervatų valdymo paslaptys. Valdymo priemonės yra įvairios, nuo fizinės jėgos iki minkštųjų priemonių, kai naudojamas ne smurtas, bet smegenų iškrušimas. Tos ideologinės priemonės, kurios įvairiomis kūrybinėmis formomis nuleidžiamos į rezervatus, ir prie kurių žmonės savo mąstysena turi prisiderinti, yra minkštosios galios pagrindinis instrumentas. Tai būdas, kuriuo žmogus įstatomas į ribojančius rėmus, suformuojami įsitikinimai ir žmogus priverčiamas judėti valdžiai naudingu judėjimu.

Pagrindinė forma, be abejo, yra žmonių kaip resurso eksploatavimas. Pirmiausiai – kiekvienas priverčiamas sunkiai dirbti, antra – nustatomi plėšikiški mokesčiai, kuriais nusavinami žmonių darbo vaisiai, t. y, kiekvienas dirba ne tik sau, bet šeria kelis išlaikytinius valdžioje, kuri užsiima kontrole ir globalia stebėsena. Visose srityse pirmenybė teikiama monopolijoms, resurso sukoncentravimui nedidelio žmonių skaičiaus rankose, o kiti padaromi priklausomais nuo monopolistų ir gyvena iš išmaldos. Taip nedidelė grupė pasiima maksimalaus masto veiklos pasaulį, jie tampa globalistais, nes apima visas sritis, o likusių žmonių veikla ir gyvenimas suspaudžiamas į mikroskopinį tašką. Jie tampa globalistų vergais, kurie kuria įvairias resurso tvarkymo darbotvarkes (Agenda 21), kuriose žmonės tėra suskaičiuoti galvijai, paskirstomi po perdirbimo cechus.

Ši sistema, kuri yra nenaudinga žmogui, įstato jį į jo galimybes dirbtinai susiaurinančius rėmus, pasiekiama per žinių sistemų formavimą, jų iškraipymą valdžiai naudingu būdu, žmogaus paslapčių slėpimą, neteisingo žmogaus paveikslo rodymą ir panašias priemones. Tos prievartinės formos bendru žodžiu vadinamos mase ir masės visuomene. Išsiskyrimas ir išsivadavimas iš masės yra laisvės kelias, kurio valdžia bijo labiausiai, nes laisvės kelyje žmogus atranda save ir pasaulį, pats susikuria formas, kurios tampa jo savastimi. Sąmoningumo didinimas yra pagrindinė priemonė, kuri veda žmogų į išsilaisvinimo kelią. Kaip „judėti“ arba kitaip „formuoti savo gyvenimą“, kiekvienas turi pasirinkti pats, neleisdamas primesti ar suformuoti jam svetimų nuostatų.

sheeple

Laisvė naujai

 

  1. Kertinė libertarizmo sąvoka

Pirmus straipsnius apie laisvę viešinau 2007 metais liepos mėnesį, savo tinklaraštyje www.mindcontrol.blogas.lt. Šio tinklaraščio seniai nėra, bet idėjos ir parašyti įrašai išliko. Šias idėjas sau laikau labai svarbiomis, todėl nenoriu, kad jos būtų užmirštos. Tai buvo darbo pradžia ir gali atrodyti, žiūrint atgal, kad koncepcija pateikta paviršutiniškai, neišbaigtai ir netobula forma, tačiau tai buvo pati pradžia, o kontekstas – asmeninis tinklaraštis, kuris nėra tikras straipsnis ar mokslinis darbas. Taip, kaip rašiau tada, rašau ir dabar, tačiau nuėjęs labai ilgą 10 metų kelią. Dabartinis pasiektas lygis rodo, kad tos pirmos, pradinės idėjos buvo teisingos, jos išliko iki dabar, tik daug labiau papildytos ir pagilintos.

Kodėl rašiau ir toliau rašau apie laisvę? Todėl, kad ilgą laiką save laikiau libertaru, kuriam laisvė yra kertinė sąvoka; tokiu save laikau iki šių dienų. Tačiau norint suprasti, ką tai iš tikro reiškia, reikia įsigilinti į idėjas, į mano laisvės koncepciją. Tai, apie ką aš rašau, nėra tas neoliberalizmas, kurį mėgsta plakti kairieji, man laisvė yra ne tai. Netgi manau, kad neoliberalizme nėra jokios laisvės ir šis pavadinimas yra klaidinimas.

Viename iš pirmų savo įrašų laisvę apibrėžiau taip:

Kadangi žmogus yra mąstanti ir kalbanti būtybė, pirmas žingsnis į laisvės supratimą gali būti filologinis, per kalbą. Kalboje šis dalykas, laisvė, pirmiausiai įvardijami kaip daiktavardis ir būdvardis. Laisvė – ne daiktas, tad ką šis daiktavardis įvardija? Daiktavardis “laisvė” nurodo į situaciją. Laisvė yra tam tikra situacija. Esinys esantis tokioje situacijoje turi būdvardinę savybę – “laisvas”. Kiek šioje situacijoje, kurią įvardija daiktavardis laisvė, esinys veikia, tiek jo veiksmas yra laisvas veikimas. Tai yra, laisvės situacijoje esantis esinys visais savo raiškos būdais įgauna savybę “laisvas” – kaip daiktas arba veikianti esybė. Žmogų laisvu arba nelaisvu padaro situacija, tad ji yra pagrindinis laisvę apibūdinantis žodis.

„Apie laisvės oazę“, 2010-08-22

Laisvė pirmiausiai yra santykis su aplinka. Šis santykis turi du elementus: pirmas yra pati aplinka, kuri turi būti tam tikro tipo aplinka ir žmogus, kuris irgi turi turėti tam tikrų gebėjimų ir savybių. Bet pateiktoje citatoje aiškinama, kad žmogui savybę „laisvas“ suteikia tam tikra situacija. Galima suprasti net kokia ji yra, nors apibrėžime nesukonkretinta – turi būti netrukdoma veikti, turi būti nedaromos dirbtinės kliūtis žmogaus idėjų realizacijai. Tai, kad kalboje egzistuoja daiktavardis „laisvė“ ir būdvardis „laisvas“ yra įrodymas, kad tai, ką jis įvardija įmanoma kaip faktas arba kaip galimybė. Tai nereiškia, kad tokios situacijos realizuojamos visada, tai reiškia kad jos įmanomos.

Toliau šį apibrėžimą ir jo paaiškinimą galima išplėsti citata, kuri situacijos koncepciją sukonkretina, papildo, suteikia jai labiau apibrėžtą formą, nors vėl tik kalboje, tik žodžiais. Pateiktoje citatoje aiškinu, kokie man pagrindiniai libertarizmo žodžiai, įtvirtinantys pagrindines laisvės koncepcijos vietas.

Laisvė yra išorinė ir vidinė. Abiem atvejais tai yra situacija, kurioje žmogaus veiksmas kyla ne iš išorės, bet iš jo paties. Išorinė situacija nurodo į visuomenę, į tai, kokia joje įsteigta santvarka. Laisvė priklauso nuo to, ar visuomenėje patys žmonės toleruoja tokias situacijas, kuriose žmonės yra laisvi, ar tokios situacijos persekiojamos ir naikinamos. Vidinė laisvės situacija nurodo į žmogaus sampratą, ar jos iškeliama žmogaus esmė pripažįsta laisvės situacijas pačiame žmoguje, ar ne. Santvarkos ir sampratos pirmiausiai kuriamos idėjiniame lygmenyje, ir pirmiausiai iškeliama laisvės idėja kaip nuoroda į minėtas situacijas pasaulyje ir žmoguje. Kuriant santvarkų ir sampratų teorijas, ši idėja gali būti priimama arba atmetama, priklausomai nuo interesų, siekiant manipuliuoti. Tačiau tikrovė eina pirmiau už idėją, ir net esant nepalankioms žmogaus sampratoms ir visuomenės santvarkoms, atsiranda žmonių, kurie siekia susigrąžinti tokias situacijas, kad galėtų išskleisti save, nepaisydami to, kad aplinkoje susiduria su persekiojimu ir prievarta.

„Apie laisvės oazę“, 2010-08-22

Taigi matome, kad ta aplinka, kuri formuoja žmogui palankią situaciją pirmiausiai yra socialinė santvarką. Kaip žinome visos santvarkos pagrįstos įstatymais, vadinasi nuo jų turinio priklauso ir žmogaus laisvės likimas visuomenėje. Ar įstatymai ją įtvirtina kaip neginčijamą teisę, ir ar gina ją nuo neteisėto kėsinimosi. Iš istorijos žinome, kad santvarkų būta visokių, net priešiškų žmogaus laisvei, todėl libertarizmas yra kova už tokią santvarką, kurioje įstatymai draustų neteisėtai varžyti žmogaus laisvę. Daug kur tai įtvirtinta kaip fasadas, tačiau realus laisvės kiekis pasaulyje, kaip bus paaiškinta – labai mažas. Taip pat citata tvirtina, kad tai kokia santvarka visuomenėje valdžios propaguojama, glaudžiai susiję su žmogaus samprata. Ar pačiame žmoguje pripažįstamos situacijos, kuriose laisvė realizuojama žmogaus viduje, ar jis suprantamas tik kaip automatinis robotas, neturintis laisvės šerdies, kuri būtų pati savo aktyvumo šaltinis.

Aiškiai matome koks buvo mano libertarizmo pamatas prieš 10 metų. Jis buvo aiškinamas kaip ideologija, kurios dėka platinamos, propaguojamos situacijos santvarkoje ir žmogaus sampratoje, kuriose žmogus turėjo galimybę veikti autonomiškai, be išorinės prievartos. Kodėl man tai atrodė svarbu? Paaiškinu toliau.

Laisvė yra situacija, kurioje žmogus gali skleistis be išorinio įsikišimo ir trukdymo. Tokioje situacijoje žmogus veikia iš savęs, į išorę spinduliuodamas savo sukauptą gyvybinę energiją. Toks skleidimasis leidžia žmogui įeiti į savo esmę ir įsiforminti, tapti tuo kas jis yra visų pirma sau. Laisvė yra situacija, kurioje galima nevaržoma savisklaida. Tokia situacija turi vertę dėl to, kad tai yra pati palankiausia dirva augimui, vystymuisi, savirealizacijai. Dėl šios priežasties, tiek turint galvoje žmogaus sampratą, tiek visuomenės santvarką, į jas bandoma įterpti ir laisvės idėją, nes manoma, kad ji paskatins situacijas žmoguje ir visuomenėje, kuriose įmanoma tokia nevaržoma savisklaida ir klestėjimas.

„Apie laisvės oazę“, 2010-08-22

Kodėl žmogui turi būti leidžiama nevaržomai skleistis, manau akivaizdu. Todėl, kad buvimas tuo kas esi yra neatimama teisė. Kodėl medis arba gėlė turi teisę augti ir nebūti nupjauti ir sunaudoti? Todėl, kad egzistencija yra jų nuosavybė, kurią jie gavo iš transcendencijos dovanų ir atimti tai, kas priklauso kitam yra nusikaltimas. Teisė į nevaržomą skleidimąsi yra prigimties realizavimas, kuris yra kaip aukštesnių jėgų įsakymas ir įstatymas, kuriam nepaklusti neturi teisės niekas, nes toks nepaklusimas jau būtų savivalė, ėjimas prieš prigimtį ir tvarką. Kas žmogus yra ir turi būti, įrašyta į jo prigimti ir tam turi būti leidžiama veikti. Būtent dėl šios priežasties reikalingos laisvo žmogaus sampratos ir jam realizuoti laisvės situacijas ginančios santvarkos.

Kaip tai konkrečiai realizuojama aiškinama toliau:

Žmogus pasižymi tuo, kad jo veikimas gali būti spontaniškas ir racionalus. Spontaniškas veikimas kyla iš pasąmonės gelmės ir nesiremia jokia filologija. Tai žmogaus egzistencija, kuri reiškiasi tarp gyvūniško instinktyvumo ir žmogiško racionalumo. Daug labiau žmogui būdingas yra racionalus veikimas, kurį net būtų galima vadinti filologiniu veikimu, nes jo pagrindas yra kažkokia įsisąmoninta ar neįsisąmoninta filologija. Pirmo tipo veikimas yra betarpiškas ir grynai egzistencinis, o antro tipo veikimas yra įtarpintas tam tikros teorijos, turinčios filologinę formą – mitinę, religinę, filosofinę ar mokslinę. Toks žmogaus elgesys yra filologinis, kaip savo priežastį turintis kalbą. Šie du egzistencijos tipai veikia bendrai, bet visgi svarbesnis yra racionalusis tipas. Įtarpintas tipas labiau siejasi su minėtomis laisvės situacijomis, nes jos idėjų forma bando prasibrauti į tas filologines sampratas ir filologines santvarkas, kad taptų proto įtarpinto žmogaus elgesio dalimi. Tad laisvė gali reikšti kelis dalykus. Ji gali būti prigimtinė, natūrali ir spontaniška – gryna egzistencija, bet ji gali būti įvesta į sampratą arba santvarką ir kurti situacijas, filologiškai įtarpindama žmogaus veikimą šiame pasaulyje.

„Apie laisvės oazę“, 2010-08-22

Čia bandoma atkreipti dėmesį į nereflektuotą, savaiminę, egzistencinę laisvę, kuri realizuojama be įforminto proto tarpininkavimo ir racionalią laisvę, kurioje veikimas įtarpintas idėjų, apvilktų į teorijų ir modelių formą. Akivaizdu, kad dažnai žmogus veikia net negalvodamas ir nesuvokdamas ar veikia su pasipriešinimu, ar be jokių trukdžių, paprasčiausiai įformindamas savo prigimtinius impulsus. Tačiau žmogus, save vadinantis libertaru, veikia racionaliai, jis turi apibrėžtas idėjas ir siūlo metodus, kaip tas idėjas įgyvendinti. To siekia organizuotai ir tikslingai. Čia labai svarbi kalba, sąvokos, koncepcijos, nors reikia neapsigauti – nes nurodo į anapusinę realybę, į patį gyvenimą, kuriame skleidžiasi žmogus.

Libertarui svarbi filosofija, kuri formuluoja žmogaus sampratas, kurios atspindi realią žmogaus prigimtį, ne tik formuoja jį kaip molio gabalą. Taip pat svarbi politika, nes santvarka yra politinis klausimas. Libertarizmas yra filosofinė mokykla, kurios idėjos realizuojamos politinėje santvarkoje, dėl ko jis neatsiejamas nuo politinio aktyvizmo. Tačiau kadangi šios ideologijos santykis su valstybe – komplikuotas, šis aktyvizmas dažniausiai įgyja neoficialias, neformalias pasipriešinimo prievartai formas.

  1. Neolibertarizmas

Kaip realizuojamos laisvės situacijos santvarkoje ir žmogaus sampratoje parodo realus laisvės kiekis visuomenėje. Kadangi kalba apie realią empirinę laisvę, tai ji turi būti susieta su kuo nors labai konkrečiu. Manau, kapitalistinėje santvarkoje geriausias laisvės kriterijus arba garantas yra kapitalas. Neturint kapitalo – laisvu būtų neįmanoma; kuo daugiau jo turi, tuo esi laisvesnis. Kitaip sakant, tai labai geras laisvės kiekio, laisvės mastų visuomenėje kriterijus.

Iš to kas pasakyta, galima suprasti, kad čia kalba ne tik apie abstraktų gebėjimą laisvai veikti, bet ir to gebėjimo padengimas realia materija, nes bet kokiam veikimui reikalinga energija. Taip pat čia mąstoma iš visumos perspektyvos, tai yra, galvoje turima visa visuomenė ir tos visuomenės laisvė, padengta materialia energija, kuri yra kapitalas suprantamas labai plačiai. Belieka tik nustatyti, kaip šią laisvę padalinti konkretiems žmonėms, ir kokia yra geriausia santvarka. Gali būti laisvi visi arba gali nebūti nė vieno laisvo žmogaus. Tai yra kraštutiniai variantai. Tarp jų yra tarpiniai, kurie juda arba laisvės skleidimo kryptimi, arba laisvės siaurinimo.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime dykumoje gyvenančią bendruomenę, kur pagrindinis laisvės garantas yra vanduo. Yra 100 žmonių ir 10 000 l vandens. Kaip tą vandenį padalinti? Visiems po lygiai, pagal kažkokius „nuopelnus“ ar atiduoti kontroliuoti kokiai nors grupuotei, o visus likusius padaryti nuo jų priklausomais. Akivaizdu, kad tas, kuris neturi savo vandens ir turi jo gauti iš kito – yra priklausomas, nelaisvas ir labai lengvai paverčiamas vergu.

Tarkime, kad per dieną reikia 5 l vandens. Vadinasi vienam žmogui viso vandens užtektų 5,4 metų. Jeigu po lygiai padalintume visam 100 žmonių – jo kiekvienam užtektų 100 dienų. Todėl kyla natūralus klausimas, koks geriausias pasirinkimas. Jeigu klausimą sprendžia stipriausio principu, tai jis dažniausiai viską pasiima sau, o kitiems leidžia gerti tik dėl naudos sau. Tai yra vergovinės santvarkos logika. Kai visi bendrai susitaria pasidalinti po lygiai ir susitaiko su tuo, kad jo užteks tik 100 dienų – turima libertarinė logika. 100 dienų irgi labai daug ir galima bendromis pastangomis ieškoti sprendimo – kaip gauti daugiau vandens, kad būtų pasibaigus turimam kiekiui.

Matome, kad nors kapitalizme propaguojama laisvė, ji yra atsieta nuo tikrovės, abstrakti laisvė, kuri suvokiama kaip galimybė užgrobti resursus ir jais pasinaudojant, kaip vandeniu, išnaudoti kitus žmones. Masė žmonių tampa priklausomais nuo kapitalistų ir laisvės mažėja. Gali abstrakčiai būti laisvas, bet nėra kuo tos laisvės padengti ir turi eiti tarnauti tam, kas turi.

Vadinasi, vienintelė galimybė pasiekti, kad laisvė būtų kuo labiau paskleista, yra uždėti galimo turėti turto ribą. Pavyzdžiui, žinoma, kad žmogui per dieną reikia 5 l vandens, per mėnesį 150 l. Todėl logiškas draudimas per mėnesį turėti daugiau negu 200 l. Viskas kas virš 200 – yra prilyginama vagystei ir bet kas gali pasiimti, kol neviršija leistinos normos. Taip ir su laisve, padengta pinigais. Tarkime verslui būtų galima uždėti ribą apyvartai, kad neužgrobtų visos rinkos ir nesusiformuotų monopolija, nes tai reiškia, kad visa laisvė sukoncentruota vienoje vietoje ir atitinkamai jos nėra kitur – o tai yra vergovinė santvarka. Laisvė nėra laisvė kurti monopolijas įvedant visiems kitiems vergovę. Laisvė – reiškia laisvė visiems. Kitaip sakant, jo iš nieko negalima atimti. O atimama tada, kai turi daugiau, negu leidžia norma, nes resursai riboti ir jų nelieka kitiems.

Dabar paskaičiuokime kiek realiame pasaulyje yra laisvės. Tam naudojamas laisvės paskleidimo koeficientas, kurio vertė 1 reiškia, kad laisvė maksimali – visi laisvi, o 0 – nėra nė vieno laisvo. Dažniausiai būna tarpiniai variantai, su labai didele jos koncentracija, nes kapitalas linkęs koncentruotis, vadinasi didinti nelaisvę. Formulė tokia [Laisvės paskleidimas = laisvų žmonių skaičius / visas žmonių skaičius]. Tai reiškia, kad jeigu iš 100 proc. žmonių 100 proc. laisvi, tai laisvės paskleidimas yra 1. 100/100 = 1. Jeigu laisvi 10 proc. žmonių, tai koeficientas 10/100 = 0,1. Arba kas dešimtas žmogus (vienam laisvam – devyni priklausomi).

Dabar sutarkime, kad laisvės standartas yra 100 000 eur. per metus pajamos. Statistikos duomenimis, tiek Lietuvoje uždirba apie 7000 žmonių. Tarus, kad dirbančių yra 1,5 milijonai, tai sudaro 0,46 proc. šių gyventojų. Tai reiškia, kad laisvės yra 0,46/100 = 0,0046. Didžiojoje Britanijoje virš 100 000 svarų uždirba virš milijono žmonių. Dirbančių gyventojų yra 40 mil. Tai sudaro 2,5 proc. visų gyventojų. Tai reiškia, kad laisvės paskirstymas yra 2,5/100 = 0,025. Vadinasi, kiekvienam 1000 žmonių 25 laisvi, kai Lietuvoje iš 10 000 – 46 laisvi.

Išvada tokia: gyvename vergoviniame pasaulyje, kur labai mažas laisvės paskirstymo koeficientas. Jis mažas todėl, kad sukoncentruotas tam tikruose laisvės ir galios centruose, kurie išnaudoja visus kitus žmones. Tie centrai yra vergvaldžių grupuotės. Libertaro tikslas – ne kapitalizmas, ne neoliberalizmas, bet laisvės paskleidimo koeficiento padidinimas iki 1, kai laisvi visi 100 proc. žmonių. Vienintelis metodas, teisiškai įvesti apribojimą apyvartai, arba kitaip užvaldytos rinkos procentui. Viskas, kas daugiau apribojimo – prilyginama vagystei.

Sistema ir diktatas

Verta prisiminti.

Rašyta 2009-08-22, tačiau aktualu ir šiandien.

  1. Dvi esminės socialinės formos

Kiekvieno žmogaus gyvenimą persmelkia tam tikra egzistencinė socialinė forma, kuriai jis pajungtas, ir kurios aplinkoje turi nugyventi visą savo gyvenimą. Socialinė forma lemia žmogaus mąstymo ir veikimo būdą, apibrėžia to, kas galima ir negalima ribas. Pirmoji ir pirmykštė sistema yra bendruomenė, o antroji – organizacija. Bendruomenės struktūra natūrali ir, galima sakyti, ji išauga iš pasaulio ir žmogaus prigimties, tuo tarpu, organizacija visa yra dirbtinė, sukonstruota žmogaus proto, ir turi loginę-ideologinę prigimtį.

Įprastiniai bendruomenės ir organizacijos variantai yra masės bendruomenė ir masės organizacija, ir nei vienoje iš jų individas nesijaučia visiškai gerai, nes bet kokia masė visuomet yra nusiteikusi priešiškai individuacijai ir laisvei. Bendruomenėje masė yra suideologinta gamta, gamta aprengta ideologinės terpės rūbu. Organizacija yra atitrūkusi nuo gamtos ir jos ideologija yra pakibusi tuštumoje virš bendruomenės ir, galima sakyti, kad organizacijai “gamta” yra bendruomenė, į kurią ji suleidžia savo loginius-ideologinius nagus, kad galėtų eksploatuoti.

Bendruomenė neorganizuota, o organizacija nebendruomeniška, imant kraštutinius variantus, bet tikrovėje turime įvairius mišrius variantus, tokius kaip bendruomenė vaizduojanti organizaciją, ir organizacija vaizduojanti bendruomenę. Realiai organizuota bendruomenė yra ne kas kita, kaip bendruomenė užvaldyta organizacijos ir jai pavaldi.

  1. Individas ir individuacija

Kiekvieno individo lemtis yra svyruoti tarp masės ir laisvės. Gimus masėje visada yra du keliai – susitapatinimas su mase, prarandant save, ir laisvė, kuri atsiranda per individuaciją, išsiskyrus iš masės. Du pagrindiniai tipai šioje situacijoje yra masės žmogus, daug dažniau pasitaikantis, ir laisvas individas, kuris yra išimtis. Masės žmogus savo turinį ima iš masės, o laisvas individas yra daugiau susijęs su pasauliu. T. y., masės žmogus nelinkęs bendrauti tiesiogiai su pasauliu ir semtis iš jo turinį, o laisvo žmogaus turinys yra tiesioginė transcendencija, kurios fenomenas jis yra.

Tradicinėje bendruomenėje masė dažnai būna pririšta prie transcendencijos, kurią ji imituoja, ir kuri yra pervesta į kalbą bei ideologiją. Organizacijos masė pririšta prie loginių-ideologinių struktūrų, kurios tarnauja galios siekimui ir įsiviešpatavimui pasaulyje. Bendruomenė nesiekia niekur įsiviešpatauti, o organizacijai tai įaugę į kraują ir, galima sakyti, visa jos struktūra yra pajungta šiam vieninteliam tikslui.

Todėl nors bendruomenės masė yra priešiška laisvam individui, bendruomenėje jam daugiau galimybių siekti savo tikslų negu organizacijoje, kurioje žmonės yra tik funkcijos ir nuliai, pavaldūs organizacijos viešpačiams.

Tačiau, deja, individui šioje planetoje laisvės sąlygos yra sunkios, nes socialinė struktūra turi piramidės formą, ir ta vieta, kuri yra palankiausia laisvei yra pavergta ir beveik sunaikinta. Bendruomenė, masės ar kitokia, yra eksploatuojamas pamatas, organizuota bendruomenė, išlaikanti organizaciją; toliau yra organizacija su savo hierarchine-monarchine struktūra; jos pamatas yra platus, bet kuo toliau į viršų, tuo labiau jis siaurėja, kol pasiekiamas organizacijos “monarchas”, valdantis per organizaciją viską iki pat apačios.

Monarchas yra individas, iš principo net galima sakyti kad jis laisvas, nes nėra jokios aukštesnės struktūros, kuriai jis turėtų paklusti. Kita vertus, jo padėtis tokia, kad jis vos gali pajudėti, nes vaikšto taip, tarsi jo kojos būtų įmūrytos į betono blokus. Dėl šios priežasties, iš monarchinės viršūnės žvelgiant, kuriama tokia sistema, kad organizacija, atimdama iš bendruomenės laisvę ir ją organizuodama, paimtų iš jos kiek įmanoma daugiau nepriklausomybės ir nepavaldumo organizacijai ir paverstų ją lengvai manipuliuojamu įrankiu.

Tokioje situacijoje sunaikinamos beveik visos individuacijos ir laisvės galimybės, sunaikinamas laisvas individas. Visa transcendentinės laisvės energija iš visų socialinių pakopų yra perpompuojama į monarchinę piramidės viršūnę. Tokia sistema yra pagrįsta vampyrizmu laisvės užgrobimu, išsiurbimu ir pasisavinimu.

  1. Postmodernios sistemos

Tradiciškai bendruomenei transcendencija yra gamta, o organizacijai “gamta” visų pirma yra bendruomenė. Tačiau pačiais naujausiais laikais bendruomenei gamtą pakeičia ekonominė industrija, kurią turi aptarnauti sunaikinta bendruomenė, įkalinta tarp vergiško darbo ir televizinės kultūros pramogų iliuzijų, masinio poveikio priemonių. Nėra tokios dimensijos, kuri galėtų vienyti tokią bendruomenę tradicine prasme – nevienija nei industrinės mašinerijos aptarnavimas, nei telemiražai, ir nuo visiško išsibarstymo ir subyrėjimo saugo organizacijos gniaužtai, kurie bendruomenę organizuoja ir valdo.

Tačiau bendruomenės yra vaidinamos, pavyzdžiui, edukacinėje terpėje, egzistuoja laikinos jaunimo bendruomenės, kurie šią formą naudoja paruošiamojoje stadijoje, kol dar neišskirstyti po organizacijos ir ekonominės industrijos sistemą. Organizacija taip pat imituoja bendruomenę “po darbo”, sukūrusi žemesnės klasės valdymui skirtą sistemą, kurioje laisvalaikiu kuria neformalius, valdymui reikalingus ryšius.

Organizacija sukūrusi visą ekonominę industriją, bendruomenę pritaikė jos aptarnavimui ir individui tai vienintelė leidžiama socialinė gyvenimo forma. Galima sakyti, kad šiais laikais likusi tik nebendraujanti masės bendruomenė, iki apačios suorganizuota ir užvaldyta, paversta vergų ir zombių bendruomene. Darbininkas tarnauja verslininkui, o verslininkas tarnauja organizacijai ir ją išlaiko.

Tokioje situacijoje laisvei, kylančiai iš transcendencijos, postmoderniose sistemose vietos beveik nelieka visiškai, sistema nuo viršaus iki apačios yra priešiška bet kokiai individuacijai ir išsiskyrimui; priešingai, organizacijos tikslas visur kurti masę, nes masę lengviau valdyti. Nelieka nei laisvės organizacijos, asociacijos, nei iš transcendencijos išaugančios laisvės bendruomenės, nes viskas yra suorganizuota; kas sistemą griauna, pajunta visą realios diktatūros jėgą. Per daug nenutolstant nuo tikrovės galima pasakyti, kad gyvename diktatūros sąlygomis, kuri, naudodama netiesioginius susidorojimo metodus, valdo visą sistemą.

Sistema neliečia tik savęs, visi kas iš sistemos išsiskiria yra sunaikinami.

  1. Demokratijos spektaklis ir diktatūra

Istorijoje yra buvę daug valstybės organizacijos formų, dauguma iš kurių buvo atvirai diktatoriškos žemesniam sluoksniui, tuo tarpu kitos savo tikrąjį veidą buvo linkusios nuo visuomenės slėpti. Žinome, kad diktatūra yra valstybės organizacijos santykis su visuomene, kuriame nėra pagarbos žmogui ir laisvei: valdžia daro ką įsigeidžia, o valdomieji neturi jokių teisių.

Yra įprasta diktatūrą prieš-pastatyti demokratijai, bet faktas yra tas, kad abiem atvejais veikia organizacija, įtvirtinusi savo valdžią, todėl galima sakyti, kad tokias iš pažiūros skirtingas sistemas, diktatūrą ir demokratiją, sieja vienas giminystę rodantis bruožas – tiek viena, tiek kita yra organizacija. Skirtumas gal tik tas, kad diktatūra rodo savo veidą, o “demokratija” organizacijos, kuri rūpinasi tik savo valdžia, veidą yra linkusi slėpti naudodama spektaklį. Gali būti iliuzija, kad turima rinkimais pagrįsta atstovaujamoji sistema, bet juk visi žinome, kad niekas nieko neatstovauja ir kad rinkimai laipsniškai virsta parinkimu ir galiausiai savęs išsirinkimu. Tiesa tokia, kad valdo tie, kurių niekas nerenka ir kurie niekam neatsiskaito. Gali atrodyti, kad renkami vadovai ir kad jie “valdo”, bet visiems aišku, kad jie valdžia turi dalintis, švelniai tariant, su tais, kurių niekas nerenka – su valstybės organizacija, establishment’u. Rinkimai ir visuomenės dalyvavimas didele dalimi yra iliuzija, nes jis visur pasaulyje virtęs valdžios parinkimu visuomenei, kurį vykdo rinkimų režisierius – valstybės organizacija, visada išsirenkanti save pačią, ir net patys geriausi “renkami vadovai” nenugali establishment’o. O be tikrų rinkimų ir be tikro atstovavimo apie kokią demokratiją galima kalbėti – yra tik demokratijos spektaklis, vaidinamas visuomenei, o žmonių, kurie iš tikro valdo – niekas nerenka. Kuo tokia tikroji, su tikru savo veidu nedemokratinė valdžia skiriasi nuo diktatūros, establishment’o diktatūros?

Diktatūros esmę sudaro valdžios savivalė ir beteisė valdomųjų padėtis. Tačiau yra skirtingos diktatūros rūšys tiesioginė diktatūra ir netiesioginė diktatūra. Tiesioginė diktatūra pagrįsta atviru ir tiesioginiu susidorojimu su žmogumi – persekiojimai, suėmimai, kalinimas, trėmimas (kaip žinome iš istorijos). Netiesioginės diktatūros sistema yra suktesnė, ji tokia sukta, kad be akylesnio įsižiūrėjimo jos gali net nesimatyti. Netiesioginė diktatūra savo valdžią įgyvendina per sistemą, kuri yra užvaldžiusi visas įmanomas sritis.

Kas gali tokiai sistemai pasipriešinti, kai sunaikinta ne tik laisva, bet ir masės bendruomenė? Gimsta vis nauji individai; dalis jų pradeda eiti individuacijos ir laisvės keliu, bet arba yra suvirškinami establishment’o sistemos, arba sunaikinami. Ankstyva individuacija yra pavojinga, nes visam gyvenimui gali likti už sistemos borto ir jokios pastangos nepadės, nes toks bus užprogramuotas “likimas” visam gyvenimui. Laisvas žmogus organizacijai nereikalingas, tad jis automatiškai įrašomas į ekonominę industriją aptarnaujančių, jau minėtų, vergų klasę. Kitokio gyvenimo būdo sistemoje nėra.

  1. Naujausi pavergimo metodai ir priemonės

Mokslui vystantis ir taip bloga situacija tik dar blogėja. 2024 galima tikėtis tokios sistemos apogėjaus, kai JAV užvaldys planetą ir sukurs aprašytą sistemą globaliniu mastu. Baisu net pagalvoti – monstrų organizacija visos planetos mastu, ir pavergta visuomenė, neturinti jokių galimybių pasipriešinti. Galima spėti, kad laisvos visuomenės neliks visiškai ir niekur, ir organizacija nusileis iki pat apačios ir viskas taps tik viešpačiams pavaldžia sistema.

Laisvas individas neturės jokių šansų dėl kelių priežasčių: pirma nebus tokios terpės, kurioje jis galės gimti ir užaugti, nes sufašistėjusi organizacijos masė tam nėra palanki dirva; ir antra, laisvam individui pasipriešinti prieš visą planetą apėmusią organizaciją, apsiginklavusią pačiais naujausiais ginklais – nemirtinais, psichotroniniais – nebus jokių šansų. Kitaip sakant, galima galvą dėti, jog tai bus totalinio diktato sistema.

Nepaslaptis, kad organizacija sistemą taiko selektyviai, t. y., organizuotas persekiojimas, pasitelkiant psichotroniką taikomas individualiai. Tai reiškia, kad vieni sistemos diktatą jaučią, o kiti jo nejaučia, ir pastariesiems gali atrodyti, kad diktato net nėra. Tačiau tegul pabando kalbėti apie realią laisvę, ne tik iliuziją, ir pasipriešinti sistemai ir iš karto pajus, ką diktatas reiškia.

Establishment’o sistemos diktatas, aišku, reiškia masinį sekimą, persekiojimą ir susidorojimą, naudojant socialines struktūras, organizuotą gaujinį pjudymą, technologines priemones, tokias kaip psichotroniniai implantai.

Organizacijos naudojami implantai yra ideali susidorojimo priemonė, nes su jais gali užblokuoti gabumus ir valdyti žmogų kaip nori, ir tokiomis priemonėmis individuali laisvė lengvai gali būti paversta pajuokos ir patyčių objektu.

Tokią sistemą Orwelas puikiai aprašė savo romane, bet realiai laisvam individui ji bus dar baisesnė ir žiauresnė, nes žiūrint iš organizacijos monarchinės viršūnės, atskiras žmogus bendruomenėje bus tik radijo bangomis valdomas žaislas, viešpačių pramogai, rezervatas bus tik kompiuterinio žaidimo, žaidžiamo organizacijos monstrum in animo matrica. Pagalvokite, laisvas individas, realus žmogus – paverstas kompiuterinio žaidimo homunkulu, kurį savo pramogai antžmogiai gali valdyti kaip nori. Pasiektas bepročių haliucinacijų ir tikrovės susimaišymo aukščiausias taškas – monstrum in animo svajonė. 2024 -ieji…

Mes renkamės laisvę

Laisvės sluoksniai

Paskutiniu metu internetinėje erdvėje suaktyvėjo neonacionalistai, kurių propaganda į galvą bando įkalti klaidinančias mintis: dėl viso blogio kalta žmonių laisvė ir vienintelis išsigelbėjimas yra neonacionalistinės vertybės. Laisvė „ateina iš ES“ ir tik viską žlugdo bei griauna. O neonacionalistinė ideologija tik gelbėja ir kuria. Todėl reikalinga „nauja“ antiliberali arba antilibertarinė ideologija, kuri ištrintų laisvę ne tik iš gyvenimo (de facto), bet ir iš žmonių galvų kaip nesąmonę ir nesusipratimą.

Neonacionalistų bus leidžiama tik tam tikra laisvė, o būtent valstybės ir tautos. Todėl ji arba siejama su visokiais negatyviais -izmais arba iš naujo apibrėžiama kokia nors negatyvia ar priešinga reikšme. Laisvė atseit yra susisaistymas ir tarnavimas, atsidavimas ir savęs išsižadėjimas dėl aukštesnės valdžios, o ta valdžia, aišku, yra neonacionalistų grietinėlė. Laisvė esą yra „grandinė, prie kurios esi pririštas“. Šita grandinė ir yra ta vieta, kuri gimdo vertybingą gyvenimą. Todėl, kaip libertaras, matantis pavojų laisvei kaip aukščiausiai vertybei, noriu paskelbti savo interpretaciją.

Pirmiausiai, kaip aš suprantu laisvę. Ideologiškai susisluoksniavusiame pasaulyje ji reiškiasi negatyviai ir kiekviename sluoksnyje turi vis kitokią prasmę. Yra visos planetos laisvė nuo išorinių grėsmių; yra imperijų ir valstybių laisvė vienai nuo kitos; yra vienos tautos laisvė nuo kitų tautų; yra visuomenės laisvė nuo valdžios aparato; yra individo laisvė nuo visų kitų aukščiau išvardintų grėsmių ir nuo kitų individų. Kitaip sakant laisvė lygi valdžiai ir laisvės kiekviename sluoksnyje yra tiek, kiek jame yra valdžios. Jeigu valdžia yra individas, jis pagal libertarinį principą yra laisvas. Jeigu valdžią turi centrinė tautinės valstybės valdžia – ji yra laisva, nors šiuo atveju nelibertarine prasme. Neonacionalistai irgi yra libertarai, bet jie propaguoja tautinį libertarizmą, kurio pagrindinis vienetas yra tauta. Niekam kitam libertarinės laisvės nelieka. Istoriškai susiklostė taip, kad teorijoje akcentuojamas ne tautinis ar valstybinis, bet individualistinis libertarizmas. Šitaip suprasta laisvė apsaugo individą (nebūtinai žmogų) nuo naikinimo arba išnaudojimo. Kaip atsivėrusią erdvę individas įprasmina, yra jo pasirinkimo reikalas.

Pagrindinis libertarizmo klausimas yra kokią perspektyvą laikysime pagrindine – kaip pavadinti individai turi erdvės laisvam veiksmui, o kaip pavadinti – neturi. Klasikiniam libertarui fundamentali pakopa yra individas, iš kurių sukuriami, tik kitaip įvardinami, išvardinti ideologiniai sluoksniai. Libertaras stovi ant žemės, ir teoriškai suteikia šią galimybę abstrakčiam individui, išimtam iš visų išvardintų jėgos sluoksnių ir teoriškai apdovanoja laisva erdve būtent jį. Nesvarbu kaip vadiniesi, imperatoriumi ar darbininku, šitie pavadinimai suspenduojami ir žmogui suteikiama fundamentali teisė į laisvą veiksmą nepriklausomai nuo to, kokiam ideologiniam sluoksniui priklausai. Susitarus individams uždraudžiama kitą žmogų naikinti arba nesąžiningai išnaudoti, nenustatant naudojimosi pusiausvyros, tai yra nesidalinant iš darbo gauta nauda.

Taigi neonacionalistai taip pat pasisako už laisvę, bet tik tam tikros ideologinės konstrukcijos ribose, kuri vadinama tautine valstybe. Jų mąstymas minėtuose sluoksniuose juda aukštyn ir žemyn ir nusistato pagal juos „geriausioje“ vietoje, t. y., ten, kur yra jie patys. Perspektyva – visa žmonija arba planeta kaip imperija, kurioje nelieka „tautos“ – netinka; kitos galingesnės valstybės ir imperijos – irgi netinka. Yra tauta (lt), ji turi būti laisva, o tai reiškia, kad ši perspektyva atimama iš visų žemesnių arba aukštesnių sluoksnių. Individas nelaisvas nuo tautos, turi jai paklusti ir vykdyti jos valią. Taip pat nepaklūstama ir aukštesnėms perspektyvoms, pvz., vienai planetinei valdžiai. Tokios valdžios „nėra“, o jeigu kas nors į valdžią pretenduoja, tai reiškia karą, nes tautos „nepavergs niekas“… Jie identifikuoja save kaip „tautinę valdžią“ ir laisvės klausime renkasi šį ideologinį sluoksnį. Pvz., JAV pretenduoja į planetos masto valdžią, bet tam visą žmonijos kūną reikia pertvarkyti į pavaldžią struktūrą, taip pat ir vadinamąsias „tautas“ arba suverenias valstybes. JAV irgi renkasi save.

Ką sako libertaras? Pirmiausiai jis išima žmogų iš ideologinių iliuzinių sluoksnių, pažymėtų įvairiais žodžiais. Kad ir kaip save vadintum, pirmiausiai esi individas, žmogus. Tokie pat žmonės yra kiekvienas visos Žmonijos narys. Todėl laisvės klausimas sprendžiamas ne iš kokios nors ideologinės konstrukcijos ar sluoksnio perspektyvos, bet iš tikro žmogaus. Libertaras judėdamas minėtais sluoksniais savo žvilgsnį fiksuoja fundamentaliame neideologiniame lygmenyje, matomame akimis, kuriam visi priklauso pirmiausiai. Imperijos, valdžios, organizacijos, visuomenės, bendruomenės laisvė negali užgožti individualios laisvės, nes visos šios struktūros taip pat yra tik individų sankaupos, bet fiksuotos kaip tam tikra ideologema, žodinė sistema virtusi socialine struktūra, procedūromis ir ritualais arba kitaip sakant – semantiniu durnynu. Tačiau visa tai tik žmogaus galvoje. Neonacionalistas savo vaizduotėje griauna multinacionalinių imperijų aukščiausią valdžią; o individas įtvirtindamas savo laisvę griauna bet kokią kitokią centralizuotą valdžią, nesvarbu ar ji būti planetinės imperijos valdžia ištautinusi visą žmoniją ar vietinė neonacionalistų valdžia, kuri vietiniame pasaulyje yra tokie patys lokaliniai globalistai, tik kitokiais masteliais.

Libertarizmas yra stabų saulėlydis, visų ideologinių konstrukcijų išideologinimas, po kurio lieka tik iš laisvų žmonių sudaryta Žmonija. Libertaras nelenda po apačia ir nelipa ant viršaus.

Kodėl neonacionalistai nepripažįsta laisvės pakopos nuleidimo iki individualaus lygio? Kodėl iš individo siekia atimti visą valdžią? Pirmiausiai todėl, kad nepripažįsta žmogaus be pavadinimų, kuris renkasi gyvenimo formą pats, pagal savo paveikslą ir galimybes. Todėl, kad neonacionalistai galvoja tik apie save ir savo valdžią. Libertaras irgi pirmiausiai galvoja apie save, bet šis galvojimas apie save libertarinėje teorijoje virsta galvojimu apie visus individus. Libertaras negali sustoti ties „tautinės valstybės“ sluoksniu, nors jis – geriau už galaktinę imperiją, bet blogiau už laisvų individų visuomenę, kuri nepripažįsta jokios valdžios, nei Vilniaus, nei Briuselio. Tautinė valstybė gali ir turi būti laisva, bet čia nesustojant ir laisvę nešant iki tikro žmogaus pasaulio.

Ko nori libertarų individas? Išideologinti visą haliucinacijų pasaulį: išimperinti, išvalstybinti, išdiktatūrinti, išorganizacinti, išvisuomeninti ir t. t. Nes už visų šių žodžių stovi tik tų pačių susireikšminusių aferistų, melagių, nusikaltėlių ir smegenų pudrintojų snukiai. Tautinis libertaras nuo individualistinio libertaro skiriasi tuo, kad pirmasis gyvena susikurtame semantiniame durnyne, o žmogus stovi ant žemės realiame pasaulyje, nepadabintame jokiomis semantinėmis haliucinacijomis.

Iš ES neateina jokia laisvė „neoliberalizmo baubo“ pavidalu. Nes joje teisių gal yra daugiau negu kitur, bet realių galimybių mažai kaip ir visame likusiame pasaulyje. Iš ES ateina tik naujas ideologinis sluoksnis, kuris rūpinasi tik savo laisve-valdžia, siekia susikurti sinekūrą tik sau, o visi kiti sluoksniai eliminuojami, laisvę atimant iš „vienos planetos vyriausybės“ (nebent steigtų jie patys), iš žemesnių valstybės organizacijų, tautų, visuomenių ir individų. ES išideologina kitus, bet vietoj to kuria naują ideologiją, kuri tikrai nėra laisvė Man.

Kita vertus, tą patį turi daryti visi, kovodami dėl valdžios. Neonacionalistai bando išideologinti ES federacinę supervalstybę arba kokią nors kaimyninę imperiją, tokią kaip Rusijos federacija, bet vietoj to suideologina save, tačiau ne kaip žmogų, bet kaip tautą, kuri tirpdo ir išideologina visas priešiškas sau ideologijas („neoliberalizmas“), ir semantiškai kausto visą aplinką su savo neonacionalistine ideologija. Čia esą surenkamos „tikros vertybės ir tikri žmonės“. Šitaip atsiranda nacistinis skirstymas į „pirmarūšius“ ir „antrarūšius“.

Pažanga ir atžanga

Libertarai nuo neonacionalistų skiriasi tuo, kad jie laikosi skirtingo požiūrio į istoriją. Neonaciams praeitis yra tradicijos ir vertybės (kurių niekada nebuvo, yra tik propagandinė projekcija į praeitį, kuri paverčiama „tautinio“ garbinimo stabu). Libertarai labiau telkia dėmesį į ateitį, į kylančias naujoves, kurių jie negriauna ir siekia prisitaikyti, permąstyti iš naujo. Šitaip susiduria skirtingi požiūriai į Laiką arba Istoriją ir siekiama paversti stabu – arba praeitį (neonacionalistinė atžanga), arba ateitį (kuri yra pažangos, progreso galimybė dominanti libertarą). Ne veltui jie „neoliberalizmą“ išpažįstančius žmones vadina „pažangiečiais“ ir įsivaizduoja, kad įdėję šį žodį į negatyvų kontekstą, suniekins pažangos pozityvią sąvoką.

Kaip gi čia yra iš tikro? Kas „vertingiau“ praeitis ar ateitis? Svarbu tai, kokią kuriame Istorijos teoriją. Jeigu Istorija yra tobulėjimas, augimas, stiprėjimas, plėtimasis, tai ateitis yra vertingesnė, nes sistema juda pozityvia linkme ir atneša vis geresnę padėtį, nei buvo praeityje. Tokiu atveju svarbiau ne tradicija ir „amžinos vertybės“, bet pažanga, nes ateitis pasenusias tradicijas griauna ir atneša geresnį pasaulį. Tokioje istorijoje praeitis yra pasenusi seniena. Pavyzdžiui, kažkada gamybos technologija buvo paprasta kuoka, patobulinta akmeniniu antgaliu, o dabar yra staklės ir kompiuteriai. Ir kas yra šitas pagalys arba kuoka – juokingai pasenusi seniena, aborigenų lygis. Ir tokia istorija bei tradicija nėra jokia vertybė, nes ji neatitinka realijų ir galimybių. Tokioje istorijoje natūralu išaukštinti libertarinę pažangą, keitimą į naują, seno, tradiciško griovimą.

Priešingai yra tada, kai istorija smunka, silpnėja, byra, griūna, išsigimsta. Tada tai, ką atneša ateitis yra mažiau vertinga už tai, kas buvo, už didingą praeitį, kurią reikia mėgdžioti bet kokią kaina, norint susigrąžinti prarastą galybę. Toks požiūris ir yra neonacionalistinis. Kai rodomas dabartinis menkumas ir aukštinama tai, kas buvo. Tai yra logiška. Tik reikia susitarti, kur yra pažanga, o kur smukimas. Ar kultūroje, ekonomikoje, politikoje, moksle, moralėje yra įmanoma pažanga ir kaip šių sričių kitimas suvokiamas. Kultūroje vertinamas naujumas, originalumas, tai reiškia, normos ir tradicijos griovimas. Ekonomikoje siekiama tobulinti gamybinius santykius, tam, kad jie būtų aktyvesni ir našesni. Politikoje turi būti nuolat prisitaikoma prie besikeičiančio pasaulio, ir netgi skatinti jį keistis tobulėjimo linkme. Apie mokslo žinių plėtimą nėra net ką kalbėti, jų plėtimas yra savaime suprantama vertybė. Moralė taip pat turi įvertinti pažangą visose srityse ir prisitaikyti.

Pavyzdžiui, turi nuspręsti kaip vertinti klonavimo galimybes. Tai bus pradėta daryti neišvengiamai, ir turi būti nuspręsta kaip geriausiai įvertinti šią galimybę iš moralinės pusės. Toks yra libertaro požiūris į istoriją ir jo pažangizmas – reikia siekti, kad ateitis būtų tobulesnė už praeitį ir nieko nekonservuoti, nes užkonservuotos tradicijos ir vertybės besivystančiame pasaulyje virsta senienomis ir atgyvenomis. Kokią vertę turi seniena, ir kur laiko perspektyvoje žiūri atžangistai.

Tad libertarai pirmiausiai išstabina, išideologizuoja Istoriją. Istorija nevaldo, ji tik paprastas žinojimas. Konservatizmas su savo energija, net agresija yra griūvančio pasaulio perspektyva, kuri gali būti baisi, jeigu priklausai šiam pasauliui, būdamas kokiu nors tautiniu užsikonservavusiu filologu, literatu arba istoriku. Bet sprendimas tokiais atvejais paprastas – tereikia parodyti daugiau gebėjimų, talento ir sukurti ką nors geresnio ir pažangesnio, kad literatūrą arba istoriją galėtum išgelbėti nuo dardėjimo žlugimo nuokalne. Tai yra, reikia keisti tobulėjimo kryptimi, o ne fiksuoti kokią nors sustingusios praeities struktūrą ir paversti ją nekeičiamu stabu.

Suprantama, kad psichologiškai tai gali būti sunku, nes žmogus visada pradeda ne tuščioje vietoje, bet nuo praeities arba tiksliau sakant nuo savo atminties. Pažangizmas gali būti psichologiškai sudėtingas. Tačiau reikia išsiugdyti sugebėjimą keistis ir keisti. Įveikti įprotį, atsisakyti senienų, griauti antikvarinį mąstymą. Tai galima pasiekti objektyviu palyginimu ir padidėjusios „pridėtinės vertės“ įvertinimu.

Priešinimasis naujovėms yra atžangus mąstymas, neturintis jokio pateisinimo. Nebent Istorija iš tikro katastrofiškai smuktų išsigimimo kryptimi. Libertaras atsisako praeities dėl geresnės ateities, o konservatorius atsisako ateities dėl praeities savaime ir užkonservuoja kažkokią momentinę nuotrauką, kuri esą yra „visų geriausia“.

Šio svarstymo kontekste belieka nuspręsti kaip vertinti haliucinacijų sluoksnio ir semantinių durnynų įsigalėjimą, plėtimąsi, augimą ir stiprėjimą. Tie durnynai yra visuomenė, organizacija, valdžia, valstybė, supervalstybė, imperija, viena pasaulio vyriausybė, planetų konfederacija ir t.t. Šių ideologinių sluoksnių į žmogų įmeluoti vaizdiniai yra pažanga ar atžanga?

Tenka tartis ar pradžia laikome žmogų ir jo empirinę laisvę, kurios esmė yra kiekvienas individas kaip savo valdžia ar žmogaus sąvokos suvokimą keičiame pagal ideologinį sluoksnį, kuriame žmogaus samprata perdaroma į automatizuoto vergo funkcijos vaizdinį, atimant iš jo prigimtinės laisvės galimybę. Libertaras tai laiko didžiausiu nusikaltimu, tad semantinių durnynų įteisinimas yra ne kas kita, kaip banditizmo įteisinimas.

Taigi įvertinimo laukia ideologinių sluoksnių „pažangos“ klausimas, kai laisvė koncentruojama jėgos klikos rankose ir visas žmogaus gyvenimas patalpinamas į semantines haliucinacijas, kai kitam individe pradedama matyti tai, ko jame iš tikro nėra. Visuomenė, organizacija, valstybė ir t. t. Akylas libertaras mato, kad šitaip auga tik keleto išrinktųjų šaikos galia, o visi kiti paverčiami išnaudojamais automatais.

Begalinė regresija

Laisvė yra tam tikra būsena grupės viduje, kuriame išrinkti pagrindiniai nariai gali spręsti savo klausimus nepriklausomai nuo kitų. Galima įrodinėti, kad tokia būsena neįmanoma, kad visi sprendimai priklauso nuo kitų narių sprendimų ir t. t. Todėl šią laisvės būseną reikia patikslinti: kiekvienas narys turi tam tikrą laisvės sferą, arba laisvės rėmus, kuriuose jis gali būti nepriklausomas nuo kitų. Nesunku suvokti, kad pirmiausiai tokia sfera yra sąmonė, į kurią pašaliniams brautis turi būti draudžiama, nes ši vieta kiekvienam žmogui yra šventa. Toliau ši sfera turi būti suprojektuota į tam tikrą erdvę pačioje tikrovėje, kurioje susitarimu turi būti paliekamos išgyvenimo galimybės.

Jeigu paėmę valstybių grupę panagrinėtume valstybių libertarizmą, tai šios laisvės sąlygos yra politika, kaip sąmonės ir sprendimų galimybė, ir valstybės teritorija, be kurios ne tik laisvė, bet ir bet kokia kitokia egzistencija neįmanoma. Tokia valstybė yra suvereni, nepriklausoma, laisva, o ši laisvė yra pagrįsta tarptautinių santykių libertarizmu.

Tačiau, kaip ir individų grupėje, valstybių grupėje laisvės būsena, kuri yra tam tikros pusiausvyros ir stabilumo išraiška, išbalansuojama ir galingesnė grupė pradeda kištis į politiką, ir tuo naudojantis siaurina fundamentalų laisvės pagrindą, t. y. politinį ir teritorinį vientisumą. Atsiranda įvairios diktato sistemos, sugriaunančios libertaristinius „tarptautinius santykius“. Dėl šių priežasčių atsiranda įvairūs žemėlapio perbraižymai ir dalinimaisi įtakos sferomis. Tai daro kiekviena grupė ir to dėka atsiranda ir išnyksta įvairūs valstybiniai dariniai, keičiantys pasaulio žemėlapio vaizdą. Šie procesai turint valdžią yra skatinami, o valdžios neturint – skelbiamas libertarizmas kaip priedermė ir bendras, arba absoliutus, gėris.

Kokia kritikos skirtos laisvės būsenai esmė. Pirmiausiai teigiama, kad tai yra savivalė: atseit jeigu elgesio nevaržo jokie rėmai, žmonės daro ką nori, įsigali „anarchija“. Žmogus nėra tiek disciplinuotas, kad galėtų gyventi savo gyvenimą nevaržomas. Teigiama, kad būtina kontrolė ir priežiūra. Tik čia atsiranda niekaip neišsprendžiamas klausimas: o kas prižiūrės prižiūrėtojus? Iš istorijos matome, kad šitokia savivalė, būdinga libertarinei grupei, persikelia į prižiūrėtojų kastą ir tada nukenčia prižiūrimi „vergai“, nes prižiūrėtojai pradeda savivaliauti. Dar griežčiau sakant, visos prižiūrėtojų kastos bėgant laikui išsigimsta – tai yra dėsnis. Pradeda įsivaizduoti, kad jie yra „aukštesnė rasė“, o žmogus yra tik „šimpanzė“.

Vadinasi, abi galimos situacijos – nepatenkinamos. Kai niekas nekontroliuoja ir neprižiūri, šlyja laisvų žmonių disciplina, o kai yra socialinis antstatas, disciplina griūna prižiūrėtojų kastoje, ir vietoj to, kad žmonėms būtų gerinamas gyvenimas ir vystoma sistema, susikuria totalitarinis režimas. Todėl vietoj to, kad priežiūra santykius pagerintų, juos pablogina dar labiau nei „anarchijos“ situacijoje. To išspręsti neįmanoma niekaip, nes tokia struktūra nusitęsia į begalinę regresiją („kas prižiūri prižiūrėtojų prižiūrėtojus ir t. t.“ …)

Libertarizmui pagrindinis grupės, kurioje siekiama laisvė arba valdžios, vienetas yra ne valstybė bet individas. Valstybes aprašinėjau tik todėl, kad tarptautiniuose santykiuosi yra kelios geros sąvokos, kurias galima perkelti į žmonių pasaulį ir geriau suprasti apie ką libertarai kalba. Tai pavyzdžiui, yra suverenumas, nepriklausomybė, teisė (tarptautinių santykių libertarizmas pagrįstas teise), politika, ekonominė bazė ir t. t. Libertarai sako, kad santykiai tarp individų turi būti tokie, kaip tarp valstybių. Individas turi suverenitetą, formuoja savo politiką, leidžia savo įstatymus, užsiima gynybos priemonėmis ir pan. Neigti libertarizmą reiškia neigti suverenios valstybės egzistavimo galimybę.

Tačiau tokį neigimą griauna tikrovės pavyzdžiai – visada, prie bet kokių tarptautinių santykių, egzistuoja bent viena suvereni valstybė. Žmonių pasaulyje, net esant diktatorinei santvarkai, egzistuoja grupė žmonių, turinčių suverenumą arba valdžią.

Libertarizmo tikslas perkelti galimybę būti laisvu kuo didesniam žmonių skaičiui, t. y. atiduoti teisę formuoti savo „politiką“, leisti įstatymus, valdyti ekonomiką ir t. t. Ši galimybė atriša žmogų nuo grandinės, prie kurios jis buvo pririštas kitų žmonių – dėl to, kad jie buvo galingesni ar taip susiklostė aplinkybės. Laisvė tai ne grandinė ir ne grandinės ilgis, nes lieka „prižiūrėtojų“ klika, kuri grandines valdo: pririša – atriša, sutrumpina – prailgina.

Paradoksalu yra tai, kad kai kurie politikai, propaguodami etatistinį savo valdomos valstybės libertarizmą, su žmonėmis elgiasi kaip diktatoriai. Valstybė gali būti nepriklausoma, suvereni, tačiau tai nereiškia, kad laisvi žmonės, nes savo viduje politikai formuoja totalitarinį režimą. Kitaip sakant, sau jie nori absoliučios laisvės, o kitus siekia paversti vergais, nuliais. Tai ir yra ta minėta sistema, kai prižiūrėtojų kasta išsigimsta ir laukinės prigimties pažabojimo gera idėja deformuojama: valdžia pradeda savivaliauti ir „prižiūrimiems“ žmonėms sukuriamas gyvenimo pragaras.

Gali atrodyti, kad iš šios situacijos nėra jokios išeities ir kad abi situacijos veda prie gyvenimo sąlygų pablogėjimo. Atsakymas, mano manymu, vienas – paimti elementus iš abiejų sistemų ir sukurti mišrų variantą. Priežiūra reikalinga, bet ji neturi virsti absoliutu, tai turi būti abipusė priežiūra. Laisvės būsena irgi turi būti bent minimaliai apribota, kad nevirstų savivale ir anarchija. Priežiūros ir ribos principas libertarinėje visuomenėje yra neformalūs. Sistemoje prižiūrėtojai-vergai dažniausiai santykiai formalizuojami ir institucionalizuojami, o prievarta nuasmeninama, paverčiama sistema, už kurią niekas konkrečiai neatsakingas. Kalama į galvą, kad taip ir turi būti.

Spalvota tauta

Valstybė negali formuoti jokios savo politikos, jeigu neturi jokių svertų. Tai yra pagrindinis visų išsilaisvinimų ar išlaisvinimų klausimas. Pažiūrėjus į istoriją, matosi, kad emancipacijos klausimas dažniausiai sprendžiamas nesąžiningai, nes laisvinamas žmogus (valstybė) dažniausiai negauna jokio pamato po kojomis ir išlikimo galimybės – minimalios. Tokia parodija visada organizuojama taip, kad išlaisvintas vergas vienokia ar kitokia forma vis tiek sugrįžtų pas vergvaldį arba valdžią. Todėl neužtenka nei metafizinio išlaisvinimo teorijoje, nei empirinio išlaisvinimo nuimant grandines – būtinas tikras įgalinimas, kad formuotųsi realus pagrindas po kojomis. Kitaip sakant, vien dvasinių turtų neužtenka, reikalinga ir veikianti materialinio pagrindo sistema. Tad kol neišsprendžiamas dalinimosi klausimas, tol laisvė yra tik laisvės parodija.

Jokia tauta nėra gyva vien kultūra. Tam būtinas ir ekonominis pamatas. Todėl neaišku, kodėl atiduodant žmogui dvasinę laisvę (į pažiūras, tikėjimus, įsitikinimus, kūrybą), specialiai apribojamos išgyvenimo galimybės, dėl ko „dvasiniai turtai“ tampa pasityčiojimu iš žmogaus. Materialiai žmogus – vergas, o dvasiškai – „turtuolis“, dvasios „aristokratas“. Tad žmonės realiai skurdinami ir verčiami ubagais bei vergais, bet „apdovanojami“ dvasiniais turtais, kad net pririšti prie grandinės jaustųsi laisvi ir turtingi. Valdžia padovanoja žmogui trispalvę grandinę ir trispalvę būdą, bandydami įtikinti, kad tai ir yra tikra laisvė ir tikri turtai.

Tai rodo vieną dalyką – valdžia nenori dalintis; valdžia yra apgavystės sistema, kuri vadinama tautiniais ir dvasiniais „lobynais“, laisvai prieinamais visiems. Gali semtis iš šios skrynios kiek nori. Nėra jokių apribojimų ir draudimo, tačiau kaip matome tik todėl, kad šie „turtai“ beverčiai, arba dar blogiau – tai spąstai. Norima pasiekti, kad žmogus galvotų, jog to užtenka norint būti tikru, laisvu žmogumi. Siūlomos sąlygos nėra sąžiningos: žmogus atiduoda savo gyvybę, laisvę, protą, o mainais gauna beverčių spalvotų blizgučių, o visus realius svertus valdžia pasilieka sau.

Neginčijamas faktas yra tas, kad valstybė stipri tada, kai stiprūs žmonės. Tačiau stiprina realūs dalykai. Jeigu žmogus prie centrinės valdžios pririštas prievarta, bauginimu, grasinimais, apgaule, blizgučiais, vadinamais „dvasiniais“ turtais, valdžia stipri, tačiau paklusimo efektas lengvai sugriaunamas. Šis sugriovimas vadinamas ideologinio zombio perprogramavimu. Daug efektyvesnis susiejimas arba susaistymas yra per žemę, ryšius, „kapitalą“. Tikrovės pakaitalai – laisvės nesukuria. Spalvotais blizgučiais padabintas žmogus mėgaujasi tik laisvės, turtų iliuzija. Bet laisvei reikalinga tikra valdžia. Norintis būti laisvas, žmogus turi valdyti ir įvaldyti tikrovę, tada susikuriamos galimybės formuoti savo politiką ir kurti išgyvenimo strategijas, kurias griauna hierarchinė kastų sistema, pagrįsta nesidalinimu ir realių galimybių pakeitimu spalvotais valdžios ir laisvės „aksesuarais“, kurie tik spektaklyje labai svarbūs. Šitaip realūs svertai pakeičiami visokiais niekučiais ir valdžia vaizduoja, kad yra labai „dosni“ už sąžiningą vergystę siūlydami dosnų atlygį.

Kovojant dėl savo laisvės reikia neapsirikti, neapsigauti ideologiniais spąstais, nepakliūti į „dvasinę“ pelkę, kuri praryja žmogų ir išsikapanoti būna labai sunku, ypač individualiai.

Dvasinės laisvės keliai

Savo įrašuose dažnai naudoju supaprastintas schemas, kurias neteisingai interpretuojant, gali būti sunku suprasti pagrindinę mintį. Šios schemos nėra kopijos arba nuotraukos, jas reikia suprasti kaip nuorodas, perteikiančias prasmę arba minties esmę. Schema yra tik ženklas, panašiai kaip žodžių raidės tekste – pačios jos nereiškia nieko, jos yra tik garsų simboliai, kurių reikšmės reikia ieškoti anapus simbolių. Žodžiuose tai reikšmė, schemoje – struktūrinis žmogaus pasaulio sandaros principas. Matant tekste tik raides, suprasti tai, kas juo sakoma – neįmanoma. Tas pats ir su schema – jos reikšmę reikia surasti savyje arba anapus, susiejus ją su tuo kas realu ir tikra. Tai tikrai ne raidės ir ne žodžiai, esantys šiapus. Juo labiau ne schema. Ji yra tik užuomina.

Ankstesnės schemos buvo neužbaigtos, nes jos nerodė viso dvasinio žmogaus. Šiame įraše bus paskutiniai šio ciklo paveiksliukai, kurie perteikia pagrindinį viso žmogaus principą. Jo esmė ta, kad žmogus gyvena dvejuose pasauliuose, tik vienas jų labiau akcentuotas, tuo apribojant žmogaus galimybes, o kitas yra paslėptas, nors jį galima laikyti pagrindine žmogaus dalimi. Ši schema yra sąmokslo prieš žmoniją paaiškinimas, kurio esmė ta, kad žmogus užgrobtas ir iš jo atimti visi tikri gebėjimai ir pasauliai. Žmogus apribojamas tam, kad jį būtų galima valdyti ir išnaudoti. Žmogaus esmė – dvasia, kuri gyvena dvasiniame pasaulyje, kurį paprastai vadinu gnostiniu pasauliu.

Mano naudojamos schemos skirtos padėti žmonėms pasiekti dvasinį išsilaisvinimą, kurio esmė yra atrasti savyje paslėptą dar vieną pasaulį, kuris yra tikrasis žmogus. Jeigu šis, fizinis pasaulis sukelia daug problemų, konfliktų, nesutarimų, nesupratimo, tai tik todėl, kad žmogus nesupranta nei savęs, nei tikro pasaulio esmės. Viską sudėliojus į savo vietas, dingsta visi klausimai, kurie pašalinami atsakymais, kuriuos su schemų pagalba pateikiu savo tinklaraštyje. Žmogus žymiai sustiprėja psichologiškai, bet tuo pačiu atsiranda ir platesnis supratimas. Šis supratimas yra atsakymai, kurie, teisingai suvokti, įsisąmoninti ir priimti, parodo teisingiausią kelią arba vietą, kurioje galima apsistoti ilgesniam laikui. Bet schemos ir principai yra tik pradžia – visą pagrindinį darbą turi padaryti pats žmogus.

Įprastai gyvename įstatyti į fizinio pasaulio pasaulėvaizdį, kuris užima visą žmogaus vidų ir paverčia žmogų tik šio pasaulio būtybe. Su šiuo pasauliu žmogų pirmiausiai riša kūnas, kuris valdomas laisvės šviesos, turi čia išgyventi. Šios dalies, vadinamos sensoriumu, sluoksniai yra sąmonė ir vaizdinys, kurie perkeliami į proto asociatyvinę hologramą ir užpildo ją šios krypties informacija. Tai yra fizinių branų pasaulis, kuris susieja sensoriumus į vieną struktūrą, apimančią šios krypties realybę, kurios nežinoma dalis, žymima x, nurodo į fizinę transcendenciją. Matoma dalis ir nematoma gelmė yra daugelio žmonių dėmesį prikausčiusi pagrindinė tikrovė.

Bet yra ir kita kryptis, kuri panaši į aprašytą fizinį pasaulį, bet yra visiškai kitokia realybė, kurią galima vadinti dvasine, gnostine ar kaip nors kitaip. Pavadinimai nesvarbūs, svarbus teisingas supratimas.

 visasIš šios schemos nesunku suprasti, kad įprastas branduolys yra EGO ir kūno junginys, kurie atstovauja vieną iš dviejų išvardintų krypčių: kūnas yra fizinio pasaulio dalis, kuriame veikia ir kurio dėsniams turi paklusti; EGO yra dvasinis kūnas, atstovaujantis gnostinę kryptį ir turintis rodyti žmogui dvasinį pasaulėvaizdį. Šis pasaulėvaizdis yra toks pats kaip ir fizinio pasaulio pasaulėvaizdis, kuriame gyvena žmogaus kūnas ir kuriame susitinka su kitais kūnais, su kuriais gali bendrauti išorine šneka. Dvasiniame pasaulėvaizdyje taip pat yra pasaulis šiapus ir anapus dvasinio horizonto. Pasaulyje „šiapus“ žmogus susitinka su kitais dvasiniais kūnais ir bendrauja su jais mintimis. Tad yra fizinė transcendencija ir dvasinė transcendencija, iš kurios išnyra dvasinis pasaulis, tampantis sąmonės ir dvasinio proto maistu.

Šitaip žmogui atsiveria du šios realybės sluoksniai, fizinis ir gnostinis, ir jis gyvena abejose, išnaudodamas visus privalumus, kuriuos teikia toks pasidalinimas ir kovoja su trūkumais bei silpnybėmis, atsirandančiomis dėl to, kad kiekvienoje vietoje veikimo galimybės ribotos, o tai visais atžvilgiais silpnina žmogų. Šis pasidalinimas gali būti ir suprantamas. Yra du ar daugiau pasaulių, kurių kiekvienas turi savo savybes ir būtis bei egzistencija skirtingose branose įmanoma tik pagal tos branos savybes. Jeigu žmogus visas būtų tik fizinės branos, tai jis nebūtų gyvas savo dvasia. Bet jeigu jis būtų tik iš gnostinių laukų, tai jis niekaip negalėtų veikti šioje pamatinėje realybėje šioje visatoje. Tai gali būti tam tikra misija, dėl kurios žmogus buvo pasiųstas į šį pasaulį, bet kad jis būtų gyvoji dvasia, reikalinga gnostinė brana. Todėl smegenyse atsiveria „kanalas“ per kurį šiame kūne persikelia dvasia ir kūnui suteikia tokių galimybių veikti, kurių sukurti negalėtų jokia fizinė realybė.

Problema tik ta, kad šis žmogus, iš 21 a. visatos yra apribotas, nes jam neleidžiama pamatyti visos gnostinės branos. Tai padaryta uždarius arba apribojus gnostinį pasaulėvaizdį ir uždraudus tarpusavyje komunikuoti šiame pasaulyje. Jis įkreiptas tik į fizinę realybę ir priverstas darbu aptarnauti slaptą elitą, vadinamą Iliuminatais, kurie naudojasi šia padėtimi savo tikslais.

ribotas Šiame paveikslėlyje matome, kad sąmonės rodomoji dalis apima tik nedidelį gnostinio pasaulio fragmentą, dėl to EGO kūnas mato tik labai susiaurintą vidinės realybės dalį. Kadangi ši dalis ištrinta, ji sąmonei tampa neįdomi ir visas dėmesys perkeliamas į fizinį pasaulėvaizdį, pagal kurį formuojasi visi psichologiniai žmogaus aspektai: atmintis – tik šio pasaulio; protas – šio pasaulio asociatyvinė holograma; rodomoji dalis – tik sensoriumas ir jo užvaldytas mąstymas ir t.t. Kitaip sakant, tokia dvasia yra uždaryta į fizinio pasaulio kalėjimą, iš kurio išsivaduoti įmanoma tik atvėrus kitą pasaulį, kurį galima vadinti dvasiniu, nors pavadinimai čia nesvarbūs. Jame galima surasti save ir kitus žmones, bet tik dvasinėse formose, gaunant galimybę tarpusavyje bendrauti „minčių“ kalba, su tais, kurie ateina į dvasinio pasaulėvaizdžio „šiapus“. Toks pasaulis įmanomas ir kaip tikras, natūralus pasaulis ir kaip technologiškai sukurta „virtuali realybė“.

Tokia yra žmogaus gyvenimo esmė – dviejų realybių sankirta, kurios branduolys yra ego-kūnas. Tačiau gyvenimo riba yra mirtis, kurios metu branduolys išyra ir kiekviena dalis nukeliauja į tą pasaulį iš kurio atėjo ir įgauna natūralią šiam pasauliui formą. Kūnas suyra į atomus ir molekules ir susilieja su planetos substancija, šitaip sugrįždamas į natūralią fiziniam pasauliui formą. EGO taip pat išsiskaido, bet jo fragmentai su savo formomis ir morfizmais pereina į natūralią gnostinę būklę, ir tampa gryna, nestruktūrine dvasia. Šitaip viskas atsistato į prigimtinę, natūralią būseną.

Koks šių branų ryšio pobūdis – sunku pasakyti: ar tai įprasta simbiozė, o gal tai įsibrovimas, užgrobimas ar užkariavimas? Bet kokių atveju, tokia yra žmogaus fizinė ir dvasinė esmė, kuri kaip nuosprendžio trukmė turi būti atitarnauta. Vienintelis kelias iš šio kalėjimo, jeigu šis pasaulis toks atrodo, yra nenatūrali mirtis, kuri pagreitintu režimu įvykdo aprašytą branduolio disociaciją. Gyvenant vien fiziniame pasaulyje, čia iš tikro nėra kas veikti, nes gyvenimas čia suvokiamas kaip našta, nes reikia prasimaitinti, kovoti už būvį, dirbti, kęsti apribojimus, sirgti pagydomomis ir nepagydomomis ligomis ir kentėti nuo kitų įvairiausių kūno silpnybių. Tačiau kai žmogus visas, jis supranta daug daugiau nei iš ribotos perspektyvos ir šį gyvenimą geba paversti irgi prasmingu.

Todėl vertinant žmogų, svarbu nustatyti, koks yra žmogaus tipas. Tai priklauso nuo krypties ir perspektyvos ir nuo to, kokia pusė dominuoja asociatyvinėje proto hologramoje, nuo ko priklauso žmogaus mąstymas ir bendravimas kalba arba mintimis.

 rodyklėsŠiame paveikslėlyje iš branduolio išeinančios rodyklės parodo, kuri sąmonės kryptis dominuoja. Tai svarbu todėl, kad kryptis parodo žmogaus tipą ir tai, kokiam pasauliui jis priklauso. Tai viena vertus gali būti ir sąmoningas pasirinkimas, kai dėl vienos ar kitos priežasties žmogus renkasi dvasią arba kūną. Bet kita vertus, pasirinkimo priežastis gali būti užgrobimas ir programavimas, kai dvasinis pasaulėvaizdis paprasčiausiai ištrinamas iš sąmonės ir žmogus net nežino, kad yra įmanoma ir tokia realybė. Dauguma mano sutiktų žmonių yra būtent tokie nesuprantantys lobotomai. Kiti, gali būti tarnaujantys slaptiems šeimininkams, yra paprasčiausi užprogramuoti aktoriai.

Tie žmonės, kurie iš tikro nori atrasti save, ir kurie sugeba matyti toliau nei tik schemų ir raidžių paviršius, turi atsisukti į save, savo vidų, pamėginti atsirišti nuo fizinio pasaulio, patyrinėti savo lobotomiją, kad suvoktų jog ta būsena, kurioje esi – tai ne tikras tu, ir padaryti sprendimą, nuo kurio priklauso pradinis laisvės judesys. Nes gnostinis anapus ir yra ta erdvė, kurioje žmogui atsiveria neribotos laisvės galimybės. Po šio judesio, galima mėginti nešti laisvę į šį pasaulį, o galima ir padaryti kitokį sprendimą – siekti absoliučios laisvės, bet tik išvaikščiojus visus šio ir ano pasaulio kelius ir klystkelius.

Nepaklusimo menas

nepaklusimasGramatiškai liepiamoji nuosaka nėra labai turtinga savo formomis, tačiau gyvenime ji tokia svarbi, kad žmonių pasaulio padėties tyrinėjimuose šios temos praleisti neįmanoma, nes praleidus – jis liktų nepilnas. Mano straipsniuose žmogaus pasaulis vaizduojamas iš dviejų pusių – vidinės ir išorinės. Šios kryptys atskleidžiamos ir veiksmažodžio gramatikoje, kurioje tiesioginė nuosaka dažniausiai naudojama aprašyti išorei. Tariamoji nuosaka jau daugiau priklauso nuo subjekto, nes čia išreiškiama ką žmogus galvoja, ko nori, ko pageidauja, kokiomis sąlygomis kas būtų, kai šis turinys išskleidžiamas žmogiškoje vaizduotėje. Bet kokiu atveju tai nėra nuogo fakto konstatavimas be žmogaus psichologijos, kuri reiškiasi ir kognityvinėje sąmonėje, ir pasąmonėje. Paskutinė nuosaka yra liepiamoji ir ji, lyginant su tiesiogine nuosaka, yra diametraliai priešingas polius, kuris kyla iš sielos gelmės ir kurį įprasta aprašyti kaip žmogaus vidinę valią, kuri liepia arba draudžia ir verčia sau paklusti.

Kokios tos neturtingos morfologinės liepiamosios nuosakos formos. Yra keli variantai, priklausantys nuo veiksmažodžio asmens ir įvardžio skaičiaus. Kai tiesiogiai kreipiamasi į kokį nors asmenį ar tokių asmenų grupę, turime pirmo ir antro asmens akistatą: „aš liepiu tau“ – „skaityk tekstą“; „aš liepiu jums“ – „skaitykite tekstą“. Įdomu tai, kad vienaskaitoje pirmo asmens liepiamoji nuosaka su tiesiogine gramatine forma neegzistuoja, nors žmogus gali liepti ir pats sau. Tačiau dažniausiai liepimas neakcentuojamas: geriausiu atveju galima pasakyti „skaitau tekstą“ arba „skaitysiu tekstą“. Nors tai daugiau suvokiama kaip sprendimas, o ne kaip paliepimas. Tuo tarpu daugiskaitoje tokia forma įmanoma, ypač tada, kad liepiantis subjektas yra grupės dalis ir jis, net pirmiausiai jis, yra tokio paliepimo objektas: „skaitykime tekstą“.

Iš pateiktų pavyzdžių matome, kad liepiamoji nuosaka savo skurdžiomis formomis išsako pagrindinį žmonių tarpusavio santykių principą. Gyvenime liepimas arba draudimas iš vienos pusės ir paklusimas iš kitos pusės yra psicho-lingvistinis, hierarchinis visuomenės pamatas. Tas faktas, kad visos populiacijos turi valdžią ir paklusnumo hierarchiją, įrodo, kad tai labai turininga išorinė gyvenimo forma. Galima net išskirti žmonių kategorijas pagal tai, kas turi teisę įsakyti arba drausti, o kas privalo paklusti.

Jau sakiau, kad ši imperatyvinė nuosaka prasideda moralės teorijoje, kuri turi sąrašą įsakymų ar nurodymų, kuriems žmogus privalo paklusti. Toliau tuo pagrįsta visa teisinė sistema, kurioje įstatymai tiesiogiai ar netiesiogiai kokį nors veiksmą liepia arba draudžia. Ir galų gale visi išaugame pasaulyje, kuriame turime pareigas ir draudimus ir kuriems verčiami paklusti vos ne nuo gimimo. Tai rodo, kad tiesiogiai arba netiesiogiai visi žmonės išauga su liepiamąja nuosaka, nors morfologiškai, visa ši sistema yra išorinė ir lingvistiškai neišreikšta.

Šis skurdumas kompensuojama paprastai, visiems argumentams, paaiškinimams, pagrindimams, įrodymams ir t.t., gali būti panaudotos teorijos, išreikštos tiesiogine ir tariamąja nuosaka. Pasaulis, kuriame kas nors privaloma arba draudžiama yra paprasta teorija, tarnaujanti pagrįsti teisę į liepiamąją nuosaka. Teorijų nėra daug. Pirma, šią teisę duoda Dievas, vyriausiasis įsakinėtojas šioje realybėje. Antra, teisė gaunama iš kolektyvo, kuris pagrindžia įsakinėtoją, tapusį kolektyvo ruporu. Ir paskutinis variantas yra „mėlyno kraujo“ arba aukštesnės rasės teorija. Čia principo, kad kvailesni privalo paklusti protingesniems variantas. Aukštesnė rasė – pranašesnė, todėl geriau jai neprieštarauti, nesimuistyti.

Nors liepiamosios nuosakos turiningumas yra paslėptas ir užmaskuotas, daugelis žmonių įpainioti į šį psicholingvistinį voratinklį, kuris neleidžia jiems tapti savęs ir savo gyvenimo šeimininkais. Net kai žmogus mato, kad „aukštesnė rasė“ realiai ir intelektualiai neturi jokių pranašumų; kai pamato, kad kolektyvą užvaldęs melas ir neteisybė; kai suvokia, kad jo pasaulį Dievas apleido, ši kalbinio paklusimo ar paklusnumo psichologija – išlieka. Ji išlieka, nes į sąmonę įdiegta kaip paklusimo matrica, kuri neleidžia išsivaduoti į paklūstančio zombio psichologijos.

Bendrai tariant, nepaklusimo priežastys gali būti dvi (o gal daugiau, bet kitos nėra svarbios): dėl savęs, savo vidinio sugedimo ar egoizmo arba dėl įsakinėjančio, kai pavyzdžiui, įsakoma tai, kas nesiderina nei su moraliniais žmogaus įsitikinimais, nei įstatymais, ar dėl to, kad įsakinėjanti valdžia yra kiaurai perpuvusi ir priversti paklusti bando tik jėga, prievarta, grasinimais, melu, šmeižtu ir t.t. Kai šią tikrovę pamatai, suvoki ir įvertini – paklusti blogiui neįmanoma, nes tada tampi jo dalimi.

Mano bendras pastebėjimas būtų toks: jeigu ne svertai arba ne luošinimas, vykdomas nuo gimimo, nepaklustų nei vienas žmogus. Tačiau kiekviena valdžia pirmiausiai šiomis valdymo priemonėmis ir apsirūpina. Svertai – tai yra grasinimo arba šantažo priemonės. Tokia priemonė pavyzdžiui yra turtas ir pinigai – atims turtą, uždarys finansinius pragyvenimo šaltinius. Šiek tiek svarbesnis yra kariuomenė, kuri turi teisę kėsintis į bet ką – tai jau jėgos ir prievartos formos, kuriomis gąsdinami neorganizuoti žmonės, dažniausiai pavieniai individai, šeimos arba giminės. Dar viena dažna sverto forma yra informacija. Kažką žino ir gali paviešinti, kas pakenktų reputacijai, statusui ir t.t.

Iš to, neturininga liepiamoji nuosaka ir įgauna savo įtaką – kelios morfologijos raidės surištos su ištisa svertų sistema, kuriuos panaudojus galima kėsintis į tai, kas žmogui svarbu ir tada žmogus paklūsta „bet kokiam įsakymui“ arba „bet kokiam draudimui“. Bet kartais, o gal net visada, ta žala ne tokia svarbi – daug svarbiau išsaugoti savo savigarbą, atsisakant pavirsti šliaužiojančiu durneliu. Tačiau norint tokiu netapti, būtina išmokti nepaklusimo meno, kovoti su galima žala, kai panaudojama jėga, su šmeižtu, kai paskleidžiama dezinformacija, su psichologiniais triukais, kai panaudojamas protas arba paprasčiausias isterikavimas, kuriuo bandoma nepaklusimo atveju padaryti psichologinį įspūdį panašiai kaip tai daro beždžionės.

Į isterikavimus reikia atsakyti šaltais nervais, arba duodant protingą atsakymą, visada pasiruošus neutralizuoti tą žalą, kurią gali padaryti realizavus grasinimus. Nepaklusimo meno pamatas yra baimės įveikimas ir drąsos parodymas, kuris gali neutralizuoti bet kokį pretenzingą isteriką.

Hierarchija ir tokia bendravimo forma niekada neišnyks. Tačiau galima padaryti, kad paklusimas būtų protingas – ne prievarta, ne šantažas, ne grėsmės kėlimas ir pan. Pats efektyviausias principas yra naudos principas – turi padaryti, kad paklusti būtų naudinga. Pavyzdžiui, naudinga paklusti iš tikro protingesniam žmogui, kai protas vaidina lemiamą vaidmenį. Tai reiškia, ne paklusimą bet kada ir bet kur, bet tarkim dirbant kokį darbą ar vykdant užduotį. Toliau protingas paklusimas dėl materialinės naudos, ypač tada, kai įsakantis ta nauda sąžiningai dalinasi. Žmogus gauna naudą ir nereikalinga jokia prievarta. Toliau paklusimas moralei ir įstatymams, jeigu jie protingi, nepažeidžia prigimtinių žmogaus teisių, teikia bendrą naudą visuomenėje, tai dažniausiai, jeigu nepriverčiami kitaip, žmonės normoms irgi paklūsta patys. Bet turi teisę ir nepaklusti, jeigu tos taisyklės kvailos, nes paklūstama čia tik dėl susitarimo. Jeigu įpainioja į svertų pinkles, galima kovoti, kad išsivaduotum iš prievartos ir nelaisvės.

Poveikis objektui galimas per veiksmą, tad liepti arba drausti poveikį galima tik veiksmažodžio liepiamąja nuosaka. Daiktavardį, nepridėjus kitų žodžių, galima tik paneigti, o su juo veiksmas atliekamas tik vyksmų gramatikos pagalba. „Skaitykite knygą“, „neskaitykite knygos“, „sugriaukite diktatūrą“, „negriaukite diktatūros“ – šitaip liepti galima ir su konkrečiu solidžiu ir paklūstančiu adresatu, kuris įpainiotas į įvairiausių svertų pinkles. Taip liepiamoji forma gali būti ir be adresato, kai žmonės tik svajoja daryti poveikį, bet niekas į juos nekreipia dėmesio.

Mano patarimas toks: savo gyvenime reikia stengtis rodyti kuo mažiau paklusnumo, ypač visokiems organizacijų apsišaukėliams. Ir gyvenime išskirti tai, kas iš tikro svarbu: moralė, etika, teisingi įstatymai ir t.t.

Geriausia liepiamosios nuosakos forma, manau, turėtų būti tokia: „padarykime, kad šis pasaulis būtų geresnis“.