Transcenderiai

Didysis vairininkas

Šiame pasaulyje visi įpratę prie įprastinių valdžios formų, kurias planetos elitai naudoja visuomenių valdymui. Yra tam tikri vaidmenys arba postai, kuriuos užimančios grupės turi teisę spręsti valdymo klausimus. Jie pasirenka tikslą, kryptis, kuria strategijas, planus, kuriuos organizuota visuomenė privalo vykdyti. Pagal įstatymus tai prezidentas, premjeras, aukščiausiojo teismo teisėjas ir t.t. Įprasta vaizduoti, kad jie renkami visuomenės arba paskiriami kitų renkamų vadovų taip vaidinant, kad tam tikrą įtaką sprendimams turi ir visuomenė, kuri įsivaizduoja, kad nėra vien tik vykdytojai arba aptarnaujantis personalas. Kilus kokiems nors konfliktams, visada pasiruošusios jėgos struktūros, kurios bet kokioje situacijoje privalo užtikrinti „paskutinės priemonės“ panaudojimą, nes pasirinkimas duodamas tik toks: arba paklūsti įsakymui geruoju, o jeigu tai neįtikina – turėsi paklusti jėgai. Ir vienokiu, ir kitokiu atveju, paklusimas užtikrinamas bet kokiomis priemonėmis, nors kraštutinė priemonė kaip pirma galimybė naudojama tik diktatūroje. Tad šis principas yra kriterijus, pagal kurį galima valdžią skirstyti į „demokratinę“ ir „nedemokratinę“. :Demokratija vaidina spektaklį, o ne demokratija – nevaidina.

Tačiau tokia valdžia nėra visos galimybės. Valdymo technologiją gerokai išplėtė sukurtos naujos informacijos, valdymo ir fizikos teorijos. Socialinio ir biologinio valdymo principus aprašo kibernetikos mokslas, kuris pirmiausiai tiria natūralias, biologines valdymo sistemas, o po to perkelia jas į dirbtines, socialines struktūras. Šis mokslas aprašo geriausias ir efektyviausias valdymo priemones, valdančiojo elito požiūriu, kuris visuomenę ir gamtą įsivaizduoja kaip savo mašiną, o patys šiame pasaulyje yra vairininkai, kurie kreipia ją į savo numatytą tikslą. Pats žmogus, kaip valdymo vienetas, iš savo vidinės perspektyvos netraktuojamas kaip sistemos vertinimo kriterijus, nes į jį žiūrima vien tik iš redukcionistinio kognityvinio mokslo ir bihevioristinės psichologijos pozicijų, kai domina tik stimulas ir reakcijos, kurias valdo baudimo ar skatinimo priemonės tam, kad sistema gautų mašinai reikalingą veiksmą. Šitaip nebūti traktuojamas turi teisę tik planetos valdžios elitas; visiems kitiems primetama funkcija, kuri sudaro visą tokio žmogaus gyvenimo ir sąmonės turinį. Net vidurinės ar aukštesnės grandies vadovams nereikia nei originalių metodų, nei kūrybinės fantazijos, nes visą darbą atlieka kibernetinė sistema. Tereikia žinoti jos metodus ir kontroliuoti jos darbą. Tada esi paskatinamas – tau gali siūlyti karjerą arba gyvenimo komfortą, daug didesnį nei kitiems. Turi stengtis – ir gausi kibernetinės sistemos pastiprinimą.

Dar gilesnis sluoksnis yra konkrečios technologijos, kurios sudaro kibernetinio valdymo pagrindą. Tos technologijos nėra viešos ir žemesnės grandys, bent iš pradžių, to nežino, o jeigu ir sužino, tai yra įtraukti į sistemą tiek giliai, kad išeiti nebūna jokių galimybių. Tad konkrečiai yra kiekvienas žmogus arba grupė (pavyzdžiui, organizacija ar asociacija), kurie savo moduliuose turi atitinkamas valdymo programas. Vaizdžiai tariant, tai yra užprogramuotas konkretus „likimas“, kurio komponentai priklauso nuo įvairių metrikų: socialinių, biologinių, psichologinių ir t.t. Visa tai lemia gabumų lygį ir konkrečią talentų formą. Toliau yra gyvenimo programa, kuri lemia ką žmogus gyvenime veiks, su kuo bendraus, kiek sėkmingas bus, ir koks gyvenimo kelias laukia – laimingas, vingiuotas, dramatiškas, tragiškas ir t.t. Ši programa konkrečiam žmogui įgyvendinama per psichotroninę techniką, kuri sukuria psichologinį žmogaus profilį ir lemia jo galimybes rinktis įvairius sprendimus įvairiose situacijose: teisingus, klaidingus, sėkmingus, originalius ar genialius. Sukuriamas abipusis ryšys, kai iš smegenų psichožvalgybos forma surenkama psichotroninė informacija ir į jas grąžinamas atitinkamas turinys, kuris parenka užprogramuotą psichikos formą. Taip gaunami įvairūs likimai: sėkmingas, „nevykėlio“, „nelaimėlio“, užvaldytas „priklausomybių“ ir nulemtas judėti tik degradavimo arba pažangos kryptimi.

Šitaip valdoma žemesnė visuomenės dalis, be kurios yra kasta, kuri iš viso su matricos DI (dirbtiniu intelektu) nesujungti arba sujungti kaip valdytojai arba valdovai, kurie turi teisę kištis į standartinę programą ir daryti pakeitimus. Arba, tokio pakeitimo galima reikalauti iš žemesnės valdytojų grandies, jeigu tik reikia spręsti kokią nors konkrečią problemą. Tokia yra bendra kibernetinė sistema, kurią kontroliuoja dirbtinio intelekto superkompiuteris, atliekantis pagrindinį standartinį darbą, kad kiekybiškai neskaitlingam elitui nereikėtų stovėti „prie kiekvieno žmogaus“ ir kontroliuoti. Tokio kompiuterio pavyzdys galėtų būti žydų projektas, vadinamas „Joshua Blue“. Tai dirbtinio intelekto sistema, kuri gali kaupti informaciją, rinkti patirtį, ją suvokti, analizuoti duomenis ir panaudoti juos bendravimui su žmogumi žmogiškomis formomis tiesiogiai sąmonėje (mintimis), o išorėje – kalba ir rašytiniais tekstais. Dar viena galimybė, artima fantastinėms, yra sugebėjimas savo mąstymą pateikti vaizdinėmis formomis kaip autonomiškai veikiančią kompiuterinės grafikos programą. Šitoks protingas superkompiuteris yra pasaulio kibernetinio valdymo širdis, per kurią filtruojama visa informacija – ji surenka duomenis iš smegenų, ir paskirsto turinį į išrinktų žmonių galvas idėjų, vaizdų, atminties, nuojautų, galimybių daryti poveikį situacijomis formomis.

Labai svarbios šios kibernetinio valdymo dalys yra mokslas, verslas ir politika, kuri taip pat yra įjungta į bendrą valstybės valdymo programą. Mokslas per talentus ir genijus; verslas per sėkmę ir populiarumą, kurios pagrindas visuomenės pripratinimas ar priklausomybė; ir politika, kurioje rinkimų procesas kontroliuojamas veikiant žmonių sprendimus jų sąmonėje: kas eis balsuoti, o kas neis, kas rinks vieną kandidatą, o kas kitą. Iš vidinės perspektyvos žmogui gali atrodyti, kad jam koks nors politikas patinka, bet šis „patikimas“ gali būti tik į sąmonę įdiegta kibernetinė programa. Tad žmonės, valdantys visą šitą sistemą, visada gauna rezultatą tokį, kokio nori, o iš šono atrodo, kad vyksta laisvi ir demokratiški rinkimai, nors daugelis žmonių iš savo slaptų patyrimų saugyklos ir suvokia, kokia yra visos šios sistemos pagrindinė paslaptis. Taip pat jie suvokia, kad prieš tokią sistemą eiti beprasmiška, nes be leidimo išeiti iš matricos neįmanoma. O jeigu žmogus per daug stengiasi, prasideda dramos ir tragedijos, kurios yra kibernetinės sistemos dalis, nors kaip tokios – niekada tyrimų institucijų neišaiškinamos. Šitai suprantant, nesunku paaiškinti, kaip suorganizuojamos katastrofos, konfliktai, karai, teroristiniai aktai ir t.t. Matricos zombiai yra šitaip užprogramuoti kibernetinės sistemos vykdytojai, tuo tarpu organizatoriai visada pasislėpę už matricos ribų.

Lemtis ir likimo vingiai

Šiame bloge ne kartą esu minėjęs, kad yra trys tikrovės sluoksniai: sąmonė, transcendencija ir Absoliutas. Sąmonė yra antrinė tikrovė, kaip pirminės tikrovės arba transcendencijos reprezentacija. Šaltinis, kuria viską kas yra ar įsivaizduojama šioje tikrovėje, ir atstovauja nežinomą realybės kūrimo iš nieko principą. Žmogus visų pirma ateina iš pirminės tikrovės, kurioje užkoduotos gnostinės tikrovės galimybės, apimančios visas galimas sąmoningumo formas, priklausančias visoms gyvybės rūšims visatoje. Aukščiau aprašytos kibernetinės visuomenės valdymo sistemos atsijoja žmones į biorobotus, aptarnaujančius valdžią ir tikrus žmones – kurie yra sistemos elitas, galintis naudotis visomis natūraliomis žmogaus galiomis ir netgi jas išplėsti. Į kitą pusę atsijojami žmonės į dievišką egzistenciją, kuri kyla iš pačios šios realybės ašies, vadinamos Šaltiniu. Šaltinis įbūtina visus sluoksnius ir lemia tikrovės pažinimo galimybių lygmenis: šį pasaulį, kaip paprastu empiriniu pažinimu įmanomą suprasti pasaulėvaizdį; aukštesnės galimybės atsiveria tada, kai protas įgauna galimybę pažinti tai, kas nematoma pasaulėvaizdyje – tai būtų mokslų genijus, priklausantis mokslininkų elito kastai. Šaltinis suteikia sąmonei galimybę transcenduoti šiuos pirminius sluoksnius, suvokti visą realybę, suprasti jos paslaptis ir turėti galią valdyti laiką, erdvę ir substanciją, t. y. užsiimti dieviška kūryba.

Šis pasaulis, apėmęs dabartinę planetą užvaldžiusią civilizaciją, yra kibernetinė sistema. Ir joje dirbantys žmonės yra vienokios ar kitokios kibernetinės biologinės mašinos. Jos gali būti sėkmės zombiai, arba mašinos žvaigždės, ir vargo zombiai, kuriems kibernetinė sistema dėl vienokių ar kitokių priežasčių parinkę varguolių matricą. Šis parinkimas priklauso nuo giminės, nes aprėpia ne vieno žmogaus, bet ir ištisos giminės likimą. Taip pat nuo žmogaus vertės, kuri nustatoma atlikus įvairius antropometrinius tyrimus. Taip pat lemia klasės traukos principas, kuris reiškia, kad kokioje klasėje gimei, tokioje ir liksi, išimtis darant tik išskirtiniais atvejais. Galima dėti kiek nori pastangų, tai neturi lemiamos reikšmės, nes kontrolė įsijungia per psichotroninę techniką. :Darbininką galima padaryti kamuojamą nuovargio sindromo arba depresijos; siekiančio pažinimo žmogaus protą galima sustabdyti su psichotronine lobotomija ir jis niekada negalės sėkmingai konkuruoti su žmonėmis, kurie buvo specialiai išrinkti sistemos. Viskas priklauso nuo aukštesnio sprendimo, taip pat nuo lemties, ir kad galėtum sėkmingai kilti, reikia leidimo arba labai retų anotropometrinių savybių ir išorinių situacijų visuomenėje sutapimo, kai sistema ieško tinkamo žmogaus prižiūrėti tvarką ir suranda idealius metrikos duomenis. Galima paklausti, kam viso to reikia, jeigu viską kontroliuoja mašina. Tačiau ši sistema nėra visiškai deterministinė, nes įvedamas laisvės komponentas, kai žmogus pagal savo galimybes pats daro sprendimus, jeigu tai yra standartinė rutininė programos situacija. Šią sistemą vaizdžiai paaiškinti galima taip: yra žmonės ir didelis prekybos centras. Jame visi gali laisvai vaikščioti ir laisvai pirkti, tik yra vienas apribojimas, starto metu sistema žmonėms išdalina ne vienodą kiekį pinigų, šitaip reguliuodama kiekvieno žmogaus galimybes. Kas gauna daugiau – daugiau ir perka, o kas gauna mažiau – turi savo troškimus riboti. Taip pat yra nesąžininga sistema, kuri kai kam leidžia atiminėti ir plėšti tuos kas turi, bet čia irgi tik tuos, kurie nusikalsta sistemai ir turi būti pamokyti, arba parenkami dramatiško likimo pavyzdžiu kitiems.

Šios sistemos sugriauti iš matricos vidaus neįmanoma, nebent turėtum pagalbos iš išorės. Ta pagalba gali būti antžmogis arba pati dirbtinio intelekto sistema. Tiesiogiai nesusidūrus su šiais klausimais, suvokti kokios sistemos galimybės yra sunku, nebent tai atskleidžia pati kibernetinė valdymo sistema. Maža to, apie tai kalbėti už savo agentūros rato, kurios viduje yra naudojamas tam tikras darbinis sistemos paslapties lygis – draudžiama. Bendroji visuomenės dalis, dirbanti paprastus savo darbus ir nedalyvaujanti sistemoje to nežino, ir jiems šias paslaptis viešinti draudžiama arba reikia bent daryti, kad tai netaptų paprastomis priemonėmis įrodomu faktu. Tačiau tai irgi sąlygiška, nes pereinamųjų laikotarpių metu gali būti keliamas tiek atskiros valstybės, tiek visos žmonijos lygis, kai įdiegiamos naujos kibernetinės sistemos ir naujos visuomenės proceso organizavimo programos. Iš šios patirties galima padaryti tokias išvadas, kad individas yra tik statistinis vienetas kaip rūšies egzempliorius, aptarnaujantis tam tikrą genetinę liniją; ir kaip visuomenės mašinos mechanizmas, kur turi daryti savo darbą ir jokie papildomi ar pertekliniai sugebėjimai – netoleruojami, kad neblaškytų dėmesio. Nėra tokie laimingi net laimės zombiai, nes jų laimė taip pat yra tik deterministinė kibernetinė programa. Kitaip sakant tai yra „žvaigždės“ darbas, kurį turi dirbti kaip ir visi kiti.

Transcenderis

Elito žmogaus privilegija – turėti natūralių galimybių smegenis, neribojamas jokių lobotomijų. Toliau galias galima išplėsti technologinėmis priemonėmis. Tokių žmonių nevaldo primityvios eksploatacinės kibernetinės mašinos programos. Jis gali turėti kaip nuosavybę žemesnės kastos žmones ir naudoti juos savo tikslais. Būdamas už matricos ir galėdamas ją programuoti, jis gali naudoti kompiuteriu ir technologijų valdomas sistemas, leidžiančias taikyti savo gyvenime psichotronines maskuotes. Šios maskuotės žemesnės kastos sąmonėje atrodo kaip transcenderio galimybės. Trumpai tai reiškia, kad kibernetinė sistema žmonių sąmonėje rodo viena, o pats antžmogis atrodo arba veikia kaip visai kas kita, šitaip pašalinant galimybes žinoti, kas iš tikro vyksta.

Galima modifikuoti socialinius duomenis, išvaizdą, intelekto įspūdį ir t.t. Ir aplinkoje veikiantys žmonės nesuvokia su kuo turi reikalą. Pvz., galima būti kokiu verslininku, gyvenančiu vieną gyvenimą, o esančiu visai kitu žmogumi; arba politiku, kuris iš rezervato yra aukštas lygis, bet pagal dievų gebėjimus – paprastas sistemos aukštesnės grandies vadovas.

Be to, šią sistemą naudoja ne vien planetos tikroji aristokratija, bet ir specialiosios pajėgos, vykdančios specialias operacijas, kibernetinių mašinų valdomoje visuomenėje. Iki tokio laipsnio, kad jie tampa visai nematomi, tai yra už pasaulėvaizdžio formos, arba turi mistinių būtybių, dvasių, demonų, balsų arba nematomų jėgų formą. Vykdydami operacijas jie tam tikru spinduliu teritorijoje užvaldo matricos žmonių sąmones ir dirba savo darbą. Kiek tokios pajėgos aktyvios nesunkiai matoma pagal psichinių ligonių kiekį psichiatrinėse ligoninėse ir t.t. Ypač tai tinka šizofrenijos diagnozę turintiems žmonėms – didžioji jų dalis yra tokių operacijų aukos, nes psichotroniniai ginklai maskuojami kaip šizofrenijos simptomai, ir valstybės organizacija, pagal bendras instrukcijas, tokius žmones privalo nukreipti į psichinių „ligų“ kontrolės sistemą. Su tokiais žmonėmis daromi eksperimentai, apmokymai, baudimo operacijos, šalinami sistemos opozicionieriai ir disidentai. Taip pat šizofrenikai naudojami bylų prisiuvimui arba kaip kibernetinėje sistemoje užprogramuotos tragedijos vykdytojai.

Nors kita vertus, su tuo, su kuo susiduria šizofrenikai realiai bent kartą gyvenime susiduria bet koks žmogus. Tačiau yra verčiami saugoti paslaptį, kad neištiktų toks likimas kaip aukščiau aprašytų sistemos aukų. Gali turėti įdėtinių minčių, girdėti balsus galvoje, patirti įvairias sinchronizacijas ir aplinkybių pasikartojimus, bent kartą prarasti viso savo kūno kontrolę ir galvoti, kad egzistuoja kažkokios „aukštesnės jėgos“, kurios viską lemia. Bet visa tai yra kompiuterizuota dirbtinio intelekto valdoma kibernetinė matrica.

Visa tai supratus, galima klausti, o kaip transcenderiai veikia? Tam, kad tai suprastum, reikia žinoti žmogaus psichikos sandarą, kurią jau ne kartą esu vaizdavęs ir galiu dar kartą pateikti schemą.

Visas žmogaus pasaulis, kurį sudaro sensoriumas ir asociatyvinis protas yra smegenų viduje esanti introjekcija. T. y., viskas, ką kuria smegenys, yra sąmonės viduje. Ši sandara užgrobiant smegenis su kibernetines sistema leidžia valdyti pasaulėvaizdžio turinį, įdedant tikrovėje nesančius atvaizdus arba iš jo atvaizdus, kuriuos norima padaryti nematomais, išimant. Šitaip savo viduje gyvenantis žmogus gali nesuvokti, kad jis yra matricoje, bet tik iki to, kai prasideda įprastinei realybei ir logikai prieštaraujantys įvykiai. Sinchronizacijos, pasikartojimai, gebėjimų lygių kilimas, įdėtinė informacija, telepatinis bendravimas ir t.t. Po to, kai šitai įvyksta, žmogus arba tampa tikru šizofreniku, arba tik pusiau šizofreniku, suprantančiu kas vyksta ir galinčiu visa tai tyrinėti ir perteikti kitiems. Tačiau bendros taisyklės nėra ir viskas priklauso nuo konkrečių kibernetinės valdymo sistemos programų.

Yra daug požymių, kad didžioji elito dalis yra juodasis elitas, propaguojantis nusikalstamą transhumanizmą, su sektantizmo požymiais. Šios sektos, pavyzdžiui, JAV yra satanistinės pakraipos ir jos, valdydamos kibernetinį superkompiuterį, naudoja atitinkamus simbolius su velnio garbinimo bruožais. Tai ir atrankos bei iniciacijos sistema, įvairių viešų ir neviešų simbolių bei ritualų naudojimas, atitinkamos ideologijos skleidimas, kurioje žodis „beast“ užima labai svarbią vietą. Be abejo, tai susiję su moraline anarchija, ydų ir nuodėmių propagavimu, ir be abejo nusikalstama veikla, kuri gali būti susijusi su eiliniu darbu arba gali būti ritualinių apeigų dalis. Tokios sistemos užvaldo net tas senovines organizacijas, ordinus ir t.t., kurios tradiciškai skelbdavo karą velniui. Labiausiai nukenčia šizofrenikai, kurie išnaudojami kaip tokių organizacijų ir agentūrų „mediumai“ per kuriuos veikia aukščiausias tokios juodojo transhumanizmo sistemos valdovas. Už visų šizofreniko haliucinozių veikia tokių transcenderių grupės, kurių tikslas modifikuoti žmogaus sąmonę, pakreipti ją blogio linkme ir paaukoti. Nekalto kančia – didžiausia auka velniui.

Todėl akivaizdu, kad tokios kibernetinės valdymo sistemos (mėgstamos Iliuminatų, masonų) – pačios pavojingiausios ir joms reikia priešintis labiausiai, ypač tiems, kas turi priėjimą prie dirbtinio intelekto ir kibernetinės sistemos programų. Ką daryti tapus tokios sistemos auka, čia neaiškinsiu, tačiau bent kai kuriuos atsakymus šiame tinklaraštyje esu davęs. Svarbiausia – visada duota tam tikra pasirinkimo laisvė ir reikia stengtis neleisti, kad sąmonę užvaldytų blogis.

Apšviestieji

Visas žmogus

Visi yra girdėję tokius žodžius kaip „dvasinis atgimimas“ ir „dvasinis pakilimas“, tačiau mažai kas žino, ką jie reiškia, mažai kas susimąsto apie šių žodžių tikrą prasmę. Tai nėra skaitymas ar žinojimas, tai net nėra principų ir taisyklių propagavimas ar jų laikymasis. Iš tikro atgimus, taisyklės kuriamos, o ne jų paklusniai laikomasi. Dvasinis atgimimas žmogų sustiprina, išlaisvina, iš žemesnės būties pakelia į aukštesnę, ir žemesnio pasaulio taisyklės paprasčiausiai negalioja, jos netinkamos. Toks žmogus žino visų „sistemų“ ir teorijų paslaptį ir niekas nėra paslėpta nuo tokio žmogaus akių. Jokių uždengtų tikrovės dalių nelieka, ji pamatoma tokia, kokia yra iš tikro. Toks žmogus žino kas jis yra, kokios jo galimybės ir šiame pasaulyje jam nekelia baimės niekas, nes niekas negali jam pakenkti, ar dar blogiau – sunaikinti. Pergalės prieš jį šiame pasaulyje nėra tikros pergalės, nes didybės jis siekia ne jame.

Dauguma žmonių nėra tikri, „pilni“ žmonės: jeigu kas nors jaučiasi įstatytas ir įkreiptas tik į šį fizinį pasaulį, tai nėra vienintelė teisinga sąmonės kryptis. Fiziniai žmonės ir fizinis pasaulis yra tik vienas iš sumos dėmenų. Net fizinis dualizmas neatstato tikros pasaulio tvarkos, nes protas, sąmonė, siela užpildyti tik šio pasaulio pavidalais, o jie yra iliuzija, pagaminta iš pergromuliuoto pasaulėvaizdžio. Apie kitokį pasaulį žmonės girdėję tik žodžius: tai yra kita realybė, dvasinis pasaulis, dangus ir t.t. Ši užuomina apmąstyta giliau turėtų paaiškinti, kad galima ir kita kryptis, tačiau kol užmerktos dvasinės akys, iš tikro suprasti kas tai yra neįmanoma. Reikia pačiam pamatyti ir pačiam patirti. Dvasinės akys rodo tikrą pasaulį, kuris yra kiekvieno žmogaus lemtis. Fizinis pasaulis įsiformina ir išsiformina, jame nėra nieko pastovaus, o gnostinė realybė veikia pagal kitokius dėsnius, nes čia žmogus yra kaip dvasinis kūnas, paklūstantis visiškai kitokiems dėsniams. Todėl natūralu siekti dvasinės amžinybės, o ne sudievinti kūną fiziniame pasaulyje ir padaryti jį nemirtingą.

Kol šios dvi paralelinės realybės susijungusios, kūną galima riboti ar treniruoti, bet dar svarbesnis yra dvasinis žinojimo „treniravimas“. Kūno istorija nelemia nieko už jo pasaulio ribų, nors jis yra pririštas prie dvasios kaip sunkus akmuo. Daug svarbesnė yra ta vieta, kurioje atsidaro „portalas“ tarp šių dviejų skirtingų realybių. Per jį į šį pasaulį įsiveržia begalinės vaizduotės galimybės, kurios leidžia jį pertvarkyti, pakeisti, pritaikyti savo reikmėms. Galima ir priešinga kryptis, kai šio pasaulio žmonės su fizinėmis technologijomis bando įsiveržti į dvasinį pasaulį, padaryti jį fizinio pasaulio vergu, nors tai iš principo neįmanoma. Šitaip vyksta kova tarp skirtingų pasaulių ir skirtingiems pasauliams priklausančių žmonių.

Žmogaus lemtis yra būti tokiu hibridu. Todėl jis negali pasinerti tik į vieną realybę ir likti gryna dvasia, arba grynas kūnas. Abiem atvejais įvyksta trūkis tarp paralelinių pasaulių, užsiveria portalas ir nelieka žmogaus, kuris virsta arba gyvūnu, arba angelu. Tačiau jis neturėtų norėti nei vienos, nei kitos baigties savo gyvenimo rėmuose. Be abejo, šis susijungimas yra laikinas, viskas atsistato savaime, pasibaigus gyvenimo laikui, tačiau kiekvienas žmogus šioje realybėje turi susirasti savo misiją ir ją išpildyti. Viena iš jų gali būti pamatyti save tikrą, visą ir perduoti tai kitiems.

Žmogus numetamas į šį pasaulis ir praeina dešimtmečiai kol suranda save, pamato, kas jis yra iš tikro. Jis turi siekti sugrįžti ir pirmiausiai sugrįžti į save. Savo vaikystėje žmogus išeina į pasaulį ir klaidžioja jame tol, kol pamato kur yra visa tiesa – ne išoriniame pasaulyje, bet jame pačiame. Kad tai suprastum, gali tekti apkeliauti visą žemės rutulį, bet galiausiai pamatai, kad jame nėra jokios paslapties, jokio žmogaus mįslės įminimo ir kad iš tikro nereikia iškeliauti niekur.

Todėl ir kyla klausimas kas yra šio pasaulio ir ne šio pasaulio išmintis. Išmintis, kuri pagrįsta prisirankiotais šio pasaulio fragmentais yra vadinama pasaulio išmintimi, o tai, kas paimta iš dvasinių kelionių yra ne žemiška, ne šio pasaulio išmintis. Gali apeiti visą pasaulį, dešimt kartų apvažiuoti ar apskristi šį rutulį – bet jame nerasi nieko svarbaus. Todėl tokia išmintis ir kelia juoką, ji neatskleidžia nieko, tik sukuria žinojimo pilnatvės jausmą pažinusiam „šį pasaulį“. Tokia išmintis kartais vadinama filosofine išmintimi arba šiais laikais redukciniu mokslu, į kurį neįtraukiami dvasiniai klausimai. Galvojama, kad mokslas ir dvasia jau yra scientologija, kažkoks hibridinis darinys sujungiantis nesujungiamus dalykus.

Tad natūraliai kyla klausimas, kaip atverti trečią akį, kaip dvasines akis padaryti reginčiomis. Dirbtinis artėjimas per minčių ir veiksmų programą – netinka. Tai paprasčiausias kūno ir sąmonės treniravimas daug labiau reikalingas šiam pasauliui. Atgimimas ir pakilimas nėra joks treniravimas, tam reikia kitokių priemonių galbūt „pašaukimo“. Ši kita kryptis, į kurią esi pakviečiamas, nėra joks stebuklas, nėra antgamtiškas, mistinis pasaulis, tai paprasčiausiai kita realybė, turinti savo pasaulius ir savo kūnus. Skirtumas tik tas, kad dvasiniai kūnai sąveikauja tik tarpusavyje, su fizinėmis branomis tokios sąveikos nėra, ji įmanoma tik žmogaus smegenų „portale“.

Kai atsiveria dvasinės akys, žmogus pamato, kas jis yra iš tikro: jis yra sąmonė, kurioje sujungta informacija iš dviejų pasaulių: fizinio ir gnostinio. Fizinė kryptis yra pasaulėvaizdis ir pasaulio protas; o gnostinė kryptis yra sielovaizdis ir dvasinis protas. Protai susijungia sąmonės vidinėje dalyje į vieningą viso žmogaus proto, kaip asociatyvinės hologramos kamuolį. „Išoriniai“ pasauliai yra sensoriumai atveriantys fenomenologinį atvaizdą iš savo krypties. Dauguma žmonių lavina fizinio pasaulio kryptį ir net neįsivaizduoja, kad yra ir kita kryptis. Nes ši dirbtinai uždengta, paslėpta ir įprastai žmogui nepasiekiama. Žmogus šitaip pririšamas prie šio pasaulio, jo išnaudojamas ir gyvenimą pragyvena nesuvokdamas tikros žmogaus paslapties. Nors fizika ir tiria fizines branas ir žino jos paslaptis arba su redukcionistiniu smegenų mokslu tyrinėja žmogaus galvą, jie neperžengia šio pasaulio išminties paradigmų. Aukščiausiu autoritetu tampa mokslininkas, turintis teisę duoti atsakymus į klausimus, tik naujausiame pasaulyje jau formulėmis.

Fizinė ir gnostinė brana

a) Fundamentali analogija

Šiuolaikinė fizika yra kvantinių laukų fizika, kuriais bandoma paaiškinti visą realybę. Iš tiesų, žmogaus sąmonei sudėtinga įsivaizduoti ką nors fundamentalesnio už šias esatis, kurioms priklauso lauko, kvanto, energijos ir masės fundamentalios savybės, iš kurių sudarytas visas fizinis pasaulis. Dėl šios priežasties kyla klausimas ar jų (esačių) neužtektų norint paaiškinti ir tuos pasaulius, kurie nepasiekiami fiziniams jutimo organams. Žinome kūnų pasaulį, jį ištyrinėję esame tiek, kad matome beveik visas fizines galimybes. Todėl tampa reikalinga ir kita, svarbiausia pasaulio fundamentali realybė, kurią atveriame kopijuodami tai, ką žinome iš šio pasaulio formų.

Fizinis pasaulis sudarytas iš 34 laukų, iš kurių pagrindiniai yra tie, kurie suformuoja A struktūrą. Be jų turi būti tamsioji materija, tamsioji energija, kurių teorijos išsamiai galėtų paaiškinti pasaulėvaizdyje pasirodančius matomus ir nematomus reiškinius.

Bet kiekvienas savyje suvokia kitą realybę, kuriai fizinio pasaulio dėsniai negalioja. Tai yra sąmonės pasaulis, kurio sukūrimui reikalingi gnostiniai laukai. Kiek jų, 16, 23 ar 51 nežinoma. Taip pat mįslė yra jų struktūra, savybės, dėsniai. Neaišku, ar jiems galioja tradicinė triada substancija-erdvė-laikas plius informacija. Jie gali turėti savo laiką, erdvę, substantyvinę sandarą, savo formas, procesus, egzistencijos būdus. Jeigu remsimės prielaida, kad tai yra nematerialūs laukai, tai reikš tik tai, kad tarp fizinių ir gnostinių laukų nėra vektorinių jėgos sąveikų, tad jie egzistuoja lyg paraleliniai pasauliai. Tačiau savo viduje jie gali turėti turtingą sąveikų sistemą. Vien dėl to, kad juose atsiranda sudėtingi dvasiniai kūnai, galima manyti, kad yra net ištisas pasaulis, kurį pamatome šiuos laukus suprojektavę į fizinių branų erdvę. Tai būtų kažkas panašaus į kosminį gnostinį lauką, kuriame yra savitas informacijos sąveikomis pagrįstas pasaulis, kuriame gyvena dvasiniai kūnai, panašiai kaip fiziniame pasaulyje gyvena fiziniai kūnai.

Mūsų kūnų pasaulyje karaliauja pusiausvyros atominės struktūros, iš kurių sudarytos biologinės gyvybės formos. Gnostinėse branose tokie junginiai taip pat įmanomi, nes sunku būtų patikėti, kad gnostinės branos neturi jokios struktūros. Bet istorinį terminą „atomas“ perkelti nesinori, ir vietoj jo aš renkuosi žodį kompleksai, kuriuos galima įsivaizduoti kaip stabilias laukų sampynas, kurios sudaro gnostinių kūnų struktūrinius elementus.

Esminė šitų branų paskirtis įvaizdinti informacines sąveikas, kurios leidžia priimti ir išsiųsti duomenų paketus. Tai vyksta ir fizinėse branose, bet šis procesas fiziniame pasaulyje yra šalutinis, o pagrindas yra tik biologinėse sistemose, kur informacija ir kibernetika vaidina svarbiausią vaidmenį, bet turbūt todėl, kad biologija neatsiejama nuo gnostinių galimybių, kurios fiziniam kūnui padeda pažinti aplinką. O pernaša ir formavimas yra labai primityvūs, nes susijęs su substancijos savybėmis, o substancija yra kvantai, kuriais keičiasi stabilios materijos sankaupos. Informacijos valdymas šiame pasaulyje pagrįstas abipusiu moduliavimu, kai a) informacija moduliuoja substanciją ir b) substancija moduliuoja informaciją. Pirmas atvejis smegenyse paaiškinamas taip: informaciniai procesai smegenyse atsispindi laukų struktūrose, kurias paskleistas aplinkoje galima surinkti ir iššifruoti. Kitu atveju, smegenų viduje vykstančius informacijos procesus apšvitinus substancijos kvantais, galima keisti informacijos formą. Tai yra psichotroninės technikos esmė.

Tačiau gnostinėse branose informacijos sąvoka turėtų būti kitokia, primityvi analogija čia netinka. Bet turi būti metastruktūriniai kompleksai, kurių paskirtis formuoti stabilias vientisas gnostines sankaupas, kurias jau pradėjau vadinti „kūnais“. Toliau, būtinas informacinis procesas, kuriam reikalingos specifinės terpės, tokios kaip jutimų laukai, iš kurių kuriamos reprezentacijos ir formos. Šitas procesas labai svarbus ir jis sudaro morfinių dvasios galimybių pagrindą, kai smegenys surenka fizinius substancija-informacija pagrįstus morfizmus ir perkelia juos į sensorinius ir kognityvinius morfizmus. Tas pats turi vykti ir iš priešingos pusės, iš gnostinio pasaulio, kurį pavaizdavau kaip gnostinius laukus įdėtus į fizinę erdvę.

Taip gautųsi visas pasaulis, kosmosas ar visata, bet sudaryta grynai iš dvasinių (gnostinių) pavidalų. Tai pasaulis, kuriame svarbiausia yra informacija, kuri siurbiama iš įvairių „paralelinių fizinių realybių“. Tikras žmogus nėra kūnas, greičiau jis yra dvasia, į save įtraukusi fizinių pasaulių formas, iš kurių kuria pasaulėvaizdį, leidžiantį kūnui juose išgyventi. Bet turi būti ir kita pusė, nuo kurios sąmonė dirbtinai atskiriama ir sugrįžimui arba susijungimui reikia viso gyvenimo. Tai yra sąmokslo prieš žmogų esmė, kuris yra neviešas iki šių dienų. Kadangi žmogus nežino kas jis iš tikro yra ir iš kur atėjęs, jis šioje planetoje turi pragyventi į fizinį pasaulį įstatyto gyvūno gyvenimą.

Vadinasi, sielovaizdžio atvėrimas žmogui yra aktualiausias klausimas, kurio sprendimas leistų pažiūrėti ir į kitą pasaulį, tą iš kurio jis kaip dvasia yra atėjęs. Šitai žinodamas jis jau negalėtų gyventi vien kaip gyvūnas, nes to neleistų platesnio realybės vaizdo suvokimas.

b) Judėjimas ir jėgos

Fundamentalus fizinės realybės principas atitinka kvantinių laukų struktūrą, kurią ne kartą minėjau, bet čia dar kartą noriu pakartoti: kvantiniai laukai yra skirstomi į fermionus ir bozonus. Fermionai sudaro medžiagą, o bozonai formuoja sąveikas tarp fermionų arba tarpusavyje. Tai atsispindi net paprastoje mechanikoje, kurioje turime kinetinę energiją ir potencialinę energiją. Kinetinę jėgą ir potencialinę jėgą. Kinetinės energijos visada yra tiek, kiek yra potencialinės energijos. Taip yra todėl, kad visa medžiaga juda potencialiniuose laukuose, dėl to, šios dvi judėjimo rūšys visada susijusios. Pirmiausiai, masė juda gravitaciniame lauke; krūvis juda elektriniame arba magnetiniame lauke; kvarkai juda gliuonų lauke; visi fermionai juda higgso lauke ir formuoja masės potencialą ir t.t. Toks judėjimas visada vyksta prieš jėgą ir kvanto kinetinė energija išsenka, pradeda veikti priešinga atstatančioji potencialinė jėga; tai reiškia, kad visi kinetiniai judėjimai kompensuojami ir atstatomi į pradinę būseną, nebent būtų atliekamas papildomas darbas. Todėl kol yra pusiausvyra, nėra nei kinetinio, nei potencialinio judėjimo. O kai atliekamas koks nors darbas ir atsiranda kinetinė energija, atitinkamai tiek pat sukaupiama potencialinės energijos, o tai reiškia, kad kinetinė ir potencinė energija visada lygios.

Šis principas naudojamas analitinėje mechanikoje, suformuluotoje Lagranžo ir Hamiltono. Lagranžo lygtyje yra dviejų tipų judėjimas, skaičiuojamas dviejų tipų išvestinėmis: laiko atžvilgiu ir erdvės atžvilgiu. Laiko atžvilgiu skaičiuojamas judėjimo erdve greitis, o erdvės atžvilgiu reikšmės kitimo gradientas. Čia turime jau minėtas dvi energijos ir jėgos rūšis. Šitaip visada skaičiuojamos pusiausvyros būsenos ir nukrypimai nuo jų; kad atsirastų nukrypimas nuo pusiausvyros, reikalingas darbas, o darbui reikalinga energija. Tad visose kvantinio lauko lygtyse, kuriose naudojamas Lagranžo lygties modelis, figūruoja trijų rūšių nariai: laisvas fermionų laukas, vadinamas spinorių lauku; laisvas bozonų laukas vadinamas vektoriniu arba skaliariniu lauku; ir šių dviejų laukų sąveika, kuri aprašoma krūvio sąvoka. Krūvis yra surištas kinetinis ir potencialinis laukas. Žinomi tokie krūviai: spalvinis krūvis; aromato krūvis; elektrinis krūvis; gravitacinis krūvis ir masės krūvis.

Tokia yra fizinių branų pasaulio esmė, kurioje gnostikos fizikai bando ieškoti gelmės: kažkur ten turi būti visos tikrovės pagrindas, toje gelmėje paslėptos visos paslaptys ir žmogaus bei jo gyvenimo esmė. Vien fizinės branos, kaip jas aprašo šiuolaikinis fizikos mokslas didelių galimybių nežada, bet tai tik įrodymas, kad be jų turi būti kažkas daugiau ir šita mintis veda prie hipotezės, kad turi būti ir kitokia, labiau informacijos apdorojimui skirta tvarka, kurią galima vadinti gnostiniu pasauliu. Gnostinių galimybių esmė yra morfinių laukų galimybės, kurios pritaikomos fizinės informacijos suformavimui jos įvaizdinimui. Būtent dėl šių galimybių fizinėse branose atsirandantis pasaulis, kuris visai nebūtinai yra forminis, atsiranda gnostiniai pavidalai, kurie yra tas būdas, kuriuos fizinė informacija paverčiama reprezentacijomis. Fizinėje sistemoje yra tik fotonų atspindžių pagautas išorinio pasaulio geometrinis morfizmas, kuris suvokime virta fenomenu arba daiktu.

Tai yra visa empirinio „šio pasaulio“ esmė ir visa jo išmintis, kuri surinkta į kalbinių ženklų sistemą tampa žinių sistema, kurią galima vadinti mokslu arba mokymu. Tačiau tokia išmintis tėra iliuzija, nes gali kad ir dešimt kartų apkeliauti žemės rutulį, ir jokių paslapčių tokioje empirinėje pasaulio išmintyje nesurasi. Paslaptys yra viduje ir dvasiniame tikrovės vektoriuje, kuris gali atsakyti į klausimą kokia yra žmogaus „gyvenimo“ prasmė; gyvenimo – tai reiškia šios dvilypės hibridinės egzistencijos, kai gnostinės branos susiurbia informaciją iš fizinių pasaulių, bet tuo pačiu padeda kūnui jame išgyventi, pateikdamos morfines vizualizacijas, kurios dvasiškai atkartoja tai, kas šioje išorinėje realybėje yra.

c) Fiziniai ir gnostiniai fotonai

Fizinė brana nėra pritaikyta sudėtingiems informacijos perdavimo sąryšiams, nes realiai yra tik vienas informacinis laukas, vadinamas elektromagnetiniu lauku, kuris turi biologinės reikšmės galimybę. Šio lauko struktūra tokia, kad turi būti natūralus arba dirbtinis šaltinis; turi būti sąveikaujantys objektai sugerties-spinduliuotės veidrodžiai ir turi būti veidrodis surinkėjas-analizatorius. Ši struktūra QGF ir LF struktūrose apsikeičia sąveikomis, kurios perduodamos į gnostinius laukus ir paverčiamos reprezentacijomis.

Tokių sistemų gali būti daug, ne vien fizinėse branose, prie kurių pririštas fizinis žmogaus protas. Galimybė pažvelgti į tikrovės gelmę, surasti joje kitus, paralelinius pasaulius priklauso nuo tokių informacinių laukų. Gnostinis pasaulis yra toje pačioje talpykloje kaip ir fizinis, remiantis ta sąlyga, kad yra ne daugybė „erdvių“, bet viena. Paralelinis reiškia, kad sąveikų nėra arba jos labai silpnos, nors laukai egzistuoja vienoje erdvėje. Tačiau smegenyse sąveika įrodyta, vadinasi turi būti galimybė šias branas sujungti ir iškelti neaprėpiamą gelmę į tą pasaulį, kuris regimas fizinėmis kūno akimis. Tai reiškia – į fotoninius ekranus. Tai būtų kito pasaulio, gnostinio, dvasinio arba „dangaus“ atėjimas į žemę. Tačiau turi egzistuoti ir turi būti įvaldyti gnostiniai fotonai.

Principas analogiškas fizinei sistemai: reikia dirbtinio gnostinių fotonų šaltinio, kuris apšviestų daiktą arba kūną, žmogaus dvasią ir jos struktūras gnostiniame pasaulyje; surinkti atspindžiai rodytų gnostinę aplinką, gnostinius daiktus; ir paskutinis punktas yra veidrodis analizatorius, kuris surinkęs gnostinius spindulius, šviesą, galėtų juos išanalizuoti ir paversti ekrane rodomais modeliais. Tai yra gnostinė šviesa, šviesos pasaulis, apie kurį kalba mistikai arba ribines būsenas patyrę žmonės.

Pagal šiuos principus, atmintis taip pat yra gnostinis kūnas, kurį galima būtų apšviesti ir pamatyti jo „išvaizdą“, t. y. turinį. Taip veikia moderniausia psichotronika, kuria galima nuskaityti visą sąmonės informaciją, ir perkelti ją į savo sąmonę arba fizinius ekranus, kur informacija paverčiama fiziniais pavidalais. Toks principas galbūt yra tik kopija mums visiems žinomų priemonių, tačiau tai vienintelis kelias, kuris atveria parapsichologines žmogaus galias, išplėsdamas fizinių branų galimybes sąveikauti su aplinkiniu pasauliu. Į šitą pasaulį žmogaus nenorima įsileisti, nors jis šiam pasauliui priklauso iš prigimties.

Taigi ši sistema pagrįsta veidrodžio principu, kuris yra tikrovės gelmės ištraukimo simbolis, kuo geresnis veidrodis, kuo daugiau šviesos rūšių gali surinkti – ne tik fizinius ir gnostinius fotonus, bet dar „gilesnius“ – tuo daugiau tikrovės atveria. Surinkus visus veidrodžius ir sukūrus galimybes paversti į pagrindinį informacinį lauką sudarytą iš fizinių fotonų, būtų galima atverti visus aplink žmogų esančius paralelinius, tamsius, nežinomus pasaulius. Veidrodis surinkėjas ir veidrodis analizatorius yra pagrindinis simbolis, kuris naudojamas ezoterinėje mistikoje. Tačiau jo sąvoka ne įprastinė, kalbanti ne apie fizinę šviesą, bet ir dvasios šviesą, per kurią galima pamatyti „anapusinę“ realybę, kuri apšviečiama dirbtiniais ar natūraliais gnostiniais fotonais.

Kolektyviniai ir individualūs

Dabar pakalbėkime apie tarpusavio ryšius fiziniame ir dvasiniame pasaulyje. Fizinis pasaulis kuria klonų ir zombių sistemas, kuriose viskas tarnauja jėgos išplėtimui, nes fizinio pasaulio pagrindinė būsena yra karas. Todėl visi turi būti vienodi ir visi turi mąstyti ir veikti lyg vienas individas, nes skelbiam kad vienybė yra jėga. Kiekvieną atskirai perlaužti lengva, o visų kartu – neįmanoma arba sunku. Todėl visos organizacijos šį principą ir naudoja. Karui reikia kariuomenės ir zombių, ir tas pats yra visose srityse, ne tik tiesiogiai susijusiose su kariavimu.

Tokios „vienos sąmonės“ sistema gali būti atvaizduota šitokia formule: turime kodinį pavadinimą vardą GRYNAS, turime jėgos matą, išreiškiamą skaičiumi, pvz., 16 850, ir turime kokybes, tokias kaip K – kariuomenė, J – jėga, I – intelektas, A – administravimas, P – patarnavimas, G – gamyba ir t.t. Taigi kolektyvo, kuriam priklauso žmonės, kodas nenumato jokios asmeninės įvairovės, jokio individualizmo, išsiskyrimo ar savarankiško mąstymo. Mąstyti galima tik taip, kaip liepia kodas, o visi išsiskiriantys, „griaunantys“ sistemą – išmetami. Tad pagal šį kodą, galime sukurti tokį kolektyvinio individo formulę, pagal kurią elgiasi ir mąsto visi vienetai. GRYNAS 16 850 KJ. Tai reiškia, kad kiekvienas egzempliorius turi mąstymo šabloną GRYNAS, kurio savybės karinė struktūra ir ypač jėgos panaudojimas. Jeigu koks nors G1520 bando išsiskirti, jis griauna vidinę sistemą ir turi būti taisomas, baudžiamas ar šalinamas.

Pagal šią formulę 16 850 = 1. Jeigu kolektyvinis individas pradeda skaidytis, atsiranda daugiau vienetų, kurie turi savarankiškumo momentą. Tai gali būti 16 850 = 3, 16 850 = 8 ir t.t. Bet tai jau irimo ir skaidymosi į „grupuotes“ principas, kurios turi savo „lyderius“. Sistemos dažniausiai mafijos kuriamos tokios, su galva, nes be galvos efektyvumas mažesnis. Tačiau per didelis susiskaidymas kenkia efektyvumui, jėgai, todėl yra šalinamas. Anarchistai ir libertarai siekia, kad būtų 16 850 = 16 850, kiekvienam pripažįstant individualumo, asmenybės teisę. Vien dėl to, kad žmogus iš prigimties negali pakelti zombio mąstymo ir gyvenimo ir tokiu jį galima padaryti tiktai prievarta. Tad šie du požiūriai ir turi standartinius argumentus: kad esą „informacinės atakos“ ardo sistemą, silpnina ir t.t., o jėgos sumažėjimas yra didis pavojus, todėl tokius „anarchistus“ reikia gaudyti ir šaudyti ir t.t. O anarchistai atsako, kad tokio gyvenimo nereikia, tik būti G526, todėl galite užsikrušti.

Kartais gali būti iliuzija, kad individualumą turėti teisę turi „intelektualai“, kurie turi turėti laisvą mąstymą, kad galėtų dirbti savo darbą, tačiau vis tiek tai tik paviršinis įspūdis ir visi jie yra intelektualai priklausantys INTEL 10 560 IA, ir tik dirba savo darbą. Kiekvienas INT681 yra toks pats zombis kaip G690.

Būtent iš tokio mąstymo ir atsiranda pareiškimai, kad vykdomos informacinės atakos, griaunama vienybė, todėl nuo šiol, pamačius šį pavojų, šių atakų vykdytojai bus baudžiami, arba kitaip sakant į zombių sistemas bus įvesta cenzūra.

Sujungimo galimybė ir dvasinis pasaulis

Anarchizmo idėja yra tas kelias, kuriuo einant atsiveria kita galimybė ir kitas pasaulis, nutviekstas gnostine šviesa. Dvasiniame pasaulyje nėra jokių zombių, kolektyvinio gyvenimo būdo ir visi yra tai, kas jie yra pagal savo dvasine prigimtį. Čia 16 850 = 16 850 visi yra savimi ir niekas negali būti daugiau nei 1. Nei 1 = 5, nei 1 = 68 ir t.t. Tačiau norint suvokti tokią galimybę, reikia gebėti pamatyti visą pasaulį, reikia atverti dvasią, kuri yra pasaulio, egzistuojančio gnostinėse branose simbolis.

Šie tikslai žinoma vienas kitam prieštarauja, nes fizinis pasaulis primeta vienas taisykles, o gnostinis visai kitas. Tad tenka rinktis. Ir tai padaryti sunku. Kaip pavyzdžiui zombiui įrodyti, kad jis žmogus, atėjęs čia iš kito pasaulio, kai dvasinės akys kietai užmerktos ar netgi sužalotos? Kaip pasiekti sujungimą, kaip atidaryti užstrigusį „portalą“? Pirmiausiai reikia sugriauti G840 arba INT 324 mąstymo šabloną, išmokti suvokti ne tik organizaciją, bet ir save kaip atskirą vektorių, turintį savo kryptį. Bet tai vadinama „anarchija“, „betvarke“ ir griežtai persekiojama, todėl šitas klausimas labai sunkus. Bet yra galimybė save dėl aukštesnio tikslo aukoti, kas nelabai skiriasi ir nuo klonuoto zombio mąstymo, nes kolektyvuose aukojimasis yra įprastinė būsena, nes be kolektyvo G ar INT yra „niekas“.

Puikiai suprantu, kad šio pasaulio aplinkybės gali būti tokios, kad pakeisti situacijos tiesiog neįmanoma. Tad galima tenkintis vien Žinojimu ir ruoštis susitikimui su tikru pasauliu, nes žmogaus gyvenimas čia – labai trumpas, tik 1 200 mėnesių, arba Mėnulio apsisukimų aplink Žemę. Be to, dabartiniame pasaulyje iš tikro toks požiūris yra leidžiamas ir zombių sistema nėra tokia griežta ar bent jau vaidinamas liberalumo spektaklis. O juo galima pasinaudoti.

Paralelinių pasaulių sujungimas yra tikro žmogaus gimimas, parodantis visą jo galimybių spektrą. Tačiau tam reikia dviejų dalykų: atmerktų akių ir laisvo proto (aš tai vadinu anarchija). Bet mąstyti ne vien kaip pasaulio filosofui, prisirankiojusiam fizinio pasaulio „išminties“, bet matančiam VISKĄ. Šio pasaulio menkumą ir laikinumą ir visos tikrovės didybę ir savo perspektyvą joje (kiekvienam vektoriui – savo). Gali atrodyti, kad kai yra keletas galimybių ir tenka rinktis, kažkuri būtinai nukenčia, nes visų pasirinkti neįmanoma. Tačiau tai netiesa. galima rinktis viską, sujungiant į vieną kryptį visus pasaulius ir einant per juos taip, tarsi tai būtų viena koordinačių sistema, kurioje dimensiją galima jungti brėžiant įžambias trajektorijas. Tačiau tai jau kiekvieno asmeninis reikalas, priklausantis nuo to, ką mato savo sąmonėje ir prote.

Mano darbas tik pastatyti kelio ženklą, kad kiti bent pamatytų tokios krypties galimybę, nes visą darbą reikia padaryti pačiam nuo pradžios iki galo.

Apšviestieji

Apšviestieji yra tie, kas pasirinko VISO ŽMOGAUS kelią, ypač tie, kas sugeba matyti gnostinę šviesą ir perkelti ją į šį pasaulį. Tokie žmonės vadinami genijais ir jiems atsirasti zombių sistemoje leidžiama labai retai, sakoma, kad genijui duodamas kelias tik kartą per 1 200 mėnesių. Bet žiauri tiesa yra ta, kad tokiu genijumi yra kiekvienas žmogus, tik zombiai atpjauti nuo tikro savo sąmonės pasaulio ir nesugeba regėti tiesos. Vietoj jos pakišami pasaulėvaizdžio simuliakrai arba falsimuliakrai ir sukuriamas vergo, bio-roboto, zombio, kognityvinės mašinos mąstymo šablonas, kurio jėga didinama plečiant šį šabloną kiekybiškai. Tai yra, prisigaminant biologinės medžiagos ir apdorojant protą tol, kol gaunamas INTEL 10 560 IA kolektyvinis individas, kuris tik turi daryti savo darbą, kovoti prieš anarchiją arba prieš kitus, priešiškus kolektyvinius individus. Nes pagrindinė šio pasaulio būsena yra niekada nesibaigiantis karas, kuris tęsis iki visiškos pergalės. Kovojama ir aukščiausioje lygoje ir kiekvieno žmogaus pasaulyje, kuriam bando primesti vienokią ar kitokią išnaudojimo matricą, šitaip sunaikinant jo tikrą žmogiškąją prigimtį.

Užbaigdamas primenu kas yra apšviestieji. Tai tokie žmonės, kurie mato ne tik šio pasaulio šviesą, bet ir kitas Šviesas. Žmogui pagrindinė yra Gnostinio pasaulio šviesa, kuri leidžia žinoti ne tik, kas yra čia, bet ir tai, kas yra anapus.

Kibernetika naiviu žvilgsniu

Norint suprasti kaip veikia psichotroninis valdymas, reikia turėti bent apibendrintą klausimo kas yra sąmonė supratimą. Moksliškai tam tinka kelios paradigmos, tokios kaip fizika, biologija arba kognityvinė psichologija. Žinoma, galima pridurti ir sąmonės filosofiją arba net religinius bei ezoterinius įsivaizdavimus. Tačiau stengiantis išlikti objektyvaus pažinimo paradigmoje, geriausiai tinka mokslinės disciplinos.

Tačiau tai ne viskas, nes su sąmone susijęs pagrindinis gyvybės tikrovės aspektas, vadinamas informacija, kurį tyrinėja 20 a. atsiradęs mokslas populiariu kibernetikos pavadinimu. Informacijos neįmanoma griežtai įkomponuoti nei į tradicinę fiziką, nei į tradicinę biologiją (išskyrus bioinformatiką bei genetiką), nei į psichologiją, o sąmonės mokslui ir filosofijai ši sąvoka yra centrinė. Dėl to išauga kibernetikos mokslo reikšmė sprendžiant poveikio sąmonei priemonių mokslo, vadinamo psichotronika, statusą ir galimybes. Todėl pats laikas palikti fiziką ramybėje ir pereiti prie pat problemos esmės.

Nesiekiant šios temos išskleisti griežta moksline kalba, apie kibernetiką ir informaciją galima pasamprotauti paprastu, netgi naiviu mąstymu. Kas yra informacija? Kaip ji susijusi su sąmonės klausimu? Ir kaip gali pasitarnauti aiškinant psichotronikos mechanizmą tam, kad būtų galima gintis nuo neteisėto įsibrovimo ir reikalauti, kad ši sritis būtų teisiškai sureguliuota ir nebūtų tokios savivalės, kuri viešpatauja šiuo metu?

Moksle sąmonė seniai išnagrinėta įvairiais aspektais, bet kažkodėl į teisę, kurioje ji labai svarbi, perkelti naujausių sąmonės technologijų galimybių – nesiruošiama. Iš tikrųjų čia vyrauja visiškas chaosas ir vaizduojama, kad ši sritis terra incognita. Bet taip nėra ir tai seniai įrodyta. Todėl pats reikalas pareikalauti teisingumo ir teisių, tokių kokias teisinėje sistemoje turi kūnas, kuris laikomas neliečiamu – negalima kėsintis nei į sveikatą, nei į laisvę, nei į gyvybę. Tačiau juk dar svarbesnė žmogaus sąmonė. Kodėl vis dar leidžiama kėsintis į ją, apeinant įstatymus ar sveiką protą? Kibernetika šitaip tampa nusikaltimų bendrininke, nors šis mokslas turėtų tarnauti priešingam tikslui.

Bet grįžkime prie temos. Kokioje situacijoje atsiranda informacijos reiškinys, paaiškinti galima paprastu vaizdiniu. Pradėti reikia fizikinėje sistemoje atsirandančia sąveika, kurioje informacijos parametro dar nėra, yra tik tam tikros jo prielaidos. Fizikoje naudojami paprasti kokybiniai ir santykiniai parametrai, aprašantys fizikinės sistemos elementų savybes bei santykius. Naudojant įprastą fizikos kalba, tikrovė aprašoma proporcinėmis formulėmis, kuriose parametrai rikiuojami vienas šalia kito ir rezultatas priklauso tik nuo kiekybinio parametro aspekto, kuris išreiškiamas skaičiumi. Turime savybę, matavimo vienetą ir to vieneto dalių skaičių. Toks yra supaprastintas fizikos kalbos principas.

Tačiau į šią sistemą informacijos įstatyti kaip eilinį parametrą, šalia kitų parametrų neišeina, nes jos reikšmė yra kitokia, tai yra kitos sferos realybės aspektas. Todėl be kibernetikos sąmonės ir psichotroninių galimybių paaiškinti neįmanoma. Šis mokslas labai svarbus biologijoje arba visose disciplinose, kurios susijusios su gyvybe šioje visatoje.

Jeigu politikai atmeta religinius ir ezoterinius argumentus, tai bent galėtų įsiklausyti į tai, ką kalba mokslas – pagrindinis kurių yra neuroinformatika, o šis gali padėti įrodyti technologinio sąmonės valdymo galimybes. Visi žinome, kad psichotronikos mokslas yra socialinės kibernetikos mokslo dalis, tik nėra taip afišuojama, kaip kiti mokslai. Apsimetinėti ir delsti daugiau tiesiog neįmanoma, nes iškyla vis didesnė kriminalinio transhumanizmo grėsmė. Kita vertus, net teisinės valdžios, gavusios tokį galingą sąmonės ginklą, gali labai greitai kriminalizuotis.

Tam, kad pasiektume šį supratimo lygį turime išsiaiškinti kokia informacijos sąvokos reikšmė sąmonės ir kibernetikos mokslo kontekste.

Pirmiausiai remiuosi prielaida, kad informacija gali nebūti fundamentali tikrovės dalis. Tai reiškia, kad ji sukuriama tokios realybės, kuri yra fundamentalesnė už informaciją. Kaip tai vyksta suprasime tik savo vaizduotėje sumodeliavę situaciją, kurioje sąveikaujant įvairioms tikrovės dalims tam tikras tikrovės aspektas tampa informacija. Patogiausias tam yra psichikos modelis, nes joje informacinė realybė yra svarbiausia.

Turime dvi tikrovės dalis, tarp kurių vyksta sąveika – tai reiškia proporciškai susiduria dvi fizikinės sistemos dalys, kurių viena yra veikianti, o kita priimanti poveikį. Veikianti dalis tam tikru būdu keičia patiriančią poveikį dalį, arba kitaip sakoma – ją moduliuoja. Tada šis keitimas perduodamas į tokią vietą, kur visi poveikiai sumuojami ir apibendrinami, pirmiausiai naudojant rekonstrukciją. Ši dalis ir yra sąmonė.

Sukonkretinkime, kas šioje sistemoje yra informacija. Siauras apibrėžimas būtų toks: informacija yra tie duomenys, kurie perduodami iš poveikį patiriančios dalies į tą dalį, kur poveikiai sumuojami bei apibendrinami. Šie duomenys ir tas būdas, kuriuo jie pateikiami sprendimus priimančiam centrui, ir vadinami informacija. Tačiau apibrėžimą galima padaryti daug platesnį – informacija yra viskas, ką iš principo galima paversti duomenimis ir perduoti analitiniam arba kibernetiniam centrui, esančiam žmogaus vidinėje dalyje ir valdančiam žmogų.

Šie apibrėžimai skiriasi tuo, kad pirmasis bando aprėpti viską, ne tik tai kas yra aktualizuota informacija, bet ir visa tai, kas informacija yra potencialiai. Taip informacija apibrėžiama objektyviai ir subjektyviai. Prie šio klausimo reikia pridurti, kad informacijos naudojimo apimtis ir formos priklauso nuo gyvybės rango ir sąmonės masto, nes skirtingos gyvybės rūšys informaciją kuria skirtingai, pagal tą aplinką, kurioje evoliucionavo ir pagal jos poreikius.

Čia daroma ezoterinė prielaida, kad žmogus nėra vienintelė tokio egzistencinio rango gyvybės forma. Aišku, tai turi būti įrodyta. Bet, kita vertus, tai pakankamai akivaizdu, nes visatoje informaciją kuriančios ir ją naudojančios sistemos yra ne išimtis, bet taisyklė ir aktualizavimo galimybės neišsemiamos, kadangi sąmonės prielaidos visatoje, kaip jau buvo užsiminta – universalios. Kai natūralios kibernetinės sistemos išmoksta informaciją naudoti, ta sistema tampa savo rūšies gyvybės atmaina.

Vadinasi informacijos kūrimas, arba pasiėmimas, yra viena proceso dalis. Kita dalis yra disponavimas informacija ir jos panaudojimas valdymui, kurio ašis yra sprendimų priėmimas. Šalia informacijos tai antra kertinė kibernetikos sąvoka. Akmuo sprendimų nepriima arba mes to niekaip nematome ir nesuvokiame, bet ameba arba gėlė jau turi daugybę kibernetinių mechanizmų, nuo augimo iki reprodukcijos.

Siedami kibernetiką su tradicine fizika, grįžkime prie pradinio klausimo, ar įmanoma informaciją paversti parametru ir įstatyti ją į formules bei lygtis, kaip kitas fizikinės realybės savybes, tokias kaip energija, jėga, impulsas. Parametrinės lygtys tam netinka, nes informacija veikia ne proporciškai, pridėdama arba išimdama matavimo vieneto dalis prie galutinio rezultato. Taip yra todėl, kad informacija neveikia kaip traukianti arba stumianti jėga arba kaip tam reikalinga sąlyga, tokia kaip turimas energijos kiekis. Informacija veikia ne iš vidaus, bet iš išorės. Iš vidaus veikia fizinės galios kvantas, o iš išorės – kibernetinės sistemos tikslų visuma, pradedant nuo fundamentalių, tokių kaip išlikimas, ir baigiant pažanga arba pažinimu.

Informaciją galima įstatyti į logines lygtis, o šias įkomponuoti į valdymo bei sprendimų priėmimo algoritmus, kuriuose galima naudoti informacijos parametrus, kaip sprendimo ir pasirinkimo pagrindą. Pavyzdžiui, jeigu energijos reikšmė 1, tai sprendimas toks, jeigu 2 – kitoks, ir taip toliau. Tai jau kibernetinė sistema, kuri geba vertinti tikrovės parametrus, kurie paverčiami duomenimis ir pagal juos priimti sprendimus. Tai yra bet kokios biologinės sistemos kertinis akmuo. Kol informaciniai procesai ir kibernetinis valdymas nevyksta, tol tikrovės lygmuo yra žemesnis, priežastinis, nekontroliuojamas, deterministinis ir t.t., kur viskas priklauso nuo kiekybinio aspekto ir jų sujungimo į sistemą. Jeigu parametrų kiekybinės proporcijos išsidėsto kokiu nors konkrečiu būdu, tai tokioje sistemos galima tik deterministinė šio išsidėstymo nulemta evoliucija.

Tačiau matome, kad visata turi galimybę kurti procesą, kuriame vyksta vertinimas, sprendimas, rinkimasis, o apibendrintai – informacijos parametrų valdymas įvairiais kibernetiniais algoritmais. Kai parametrai pradedami valdyti, jie virsta informacija ir kibernetinės sistemos sprendimų pagrindu. Tokioje realybėje tradicinės fizikos formulės naudojamos sukurti sprendimams reikalingus duomenis, o tai šiose sistemose yra informacija.

Tai reiškia, kad gyvybės formas galima klasifikuoti pagal sugebėjimą savo aplinką paversti informacija ir remiantis ja reguliuoti savo veiklą. Žmonija kol kas apribota viena planeta ar bent jau viena biosfera ir vidine gyvybės formų įvairove joje. Čia matome, kad galimybės išgyventi įvairiose fizinėse aplinkose praktiškai neišsemiamos. Galima taip pat manyti, kad egzistuoja ir kitokių rūšių biosferos, arba gyvybės sferos, kurios prisitaikiusios kurti kibernetines sistemas kitose aplinkose ir kituose pasauliuose, su kuriais mūsų biosfera tiesiogiai nesąveikauja. Juk gyvybė nebūtinai turi būti tokios pat organinės formos, nes ją sąlygoja ne organika, bet gebėjimas kurti ir panaudoti informaciją, kuri leidžia orientuotis savo specifinėje aplinkoje.

Tai, aišku, dar nėra mokslas. Arba tokios spekuliacijos nerodomos visuomenei. Toks mokslas visai įmanomas, tik dėl tam tikrų priežasčių slepiamas nuo visuomenės, kartu su psichotroninėmis technologijomis.

Visa logika rodo, kad sąmonė ne išrandama, ne sukuriama iš „nieko“, bet toje aplinkoje, kurioje atsiranda, jau yra. Nors veikiau tinka žodis „aktualizuojama į individualią formą“, bet tuo pat metu peržengia tik individualizuotas jos galimybes. Galima kelti teisėtą klausimą, kas ji yra visos biosferos požiūriu ir kokioje aplinkoje ji aktualizuojama; kodėl įgauna vienokią ar kitokią formą; kaip ją keisti, padaryti geresne, arba galingesne. Bet taip pat kokios jos silpnos vietos ir kaip jas sustiprinti. Galima būtų neužmiršti ir klausimo, koks jos statusas individualiu ir visumos požiūriu, ir ar yra teisėta ją be sutikimo keisti, žaloti, išnaudoti, pavergti, kankinti ir t.t.?

Sukūrus psichotroninio valdymo lygio technologijas, šie klausimai tapo ypač aktualūs. Tačiau nuo tiesos bėgama ir bandoma ją pakeisti melu bei propaganda, nes šis neteisėtas žmonių užgrobimas labai patogus valdžiai, kuri pašalina iš sistemos daug problemų, visuomenę paversdami tik valdomų avinų banda.

Tai gali būti priežastis, dėl kurios sąmonės klausimas slepiamas, mokslai neafišuojami, tariama, kad jos „paslaptis“ neišaiškinta, nežinoma, o ko „nėra“ to ir reguliuoti ar kurti teisinį reglamentavimą nereikia. Sąmonės teisių argumentai buvo imami iš religijos, iš filosofijos, tokios kaip bioetika, tačiau kadangi technologijos lig šiol „neegzistuoja“, tai esą nėra ir draudimo objekto ir apskritai tokio poreikio. Tuo tarpu transhumanistinė mafija visuomenėje siautėja kaip išmano, kurdama apokaliptines darbotvarkes, numatančias vis tobulesnių pavergimo technologijų konstravimą.

Kitaip sakant, problema pašluota po kilimu ir pridengta įvairiomis maskuotėmis arba tariamomis „natūraliomis priežastimis“.

Žmogaus smegenys yra kibernetinė sistema, kurios vienas iš komponentų yra sąmoningumas, naudojamas informacijos srauto analizei. Psichotroninės technikos paskirtis yra intervencija į šį pasaulį, kuri leidžia informaciją išimti, įdėti ir valdyti. Tai daroma įsibraunant į duomenų srautą arba panaudojant reprezentacijos rekonstrukcijos mechanizmus. Vienintelis įmanomas būdas pasiekti šį tikslą yra analoginis moduliavimas, kuriuo pagrįstas psichotronikos poveikis. Moduliavimas gali būti ne tik natūralus, bet ir dirbtinis; o tai yra efektyvi įsibrovimo priemonė.

Šio moduliavimo tyrimui reikia tinkamų matavimo prietaisų ir parametrų. Taip pat reikia fizikinės sistemos lygyje žinoti psichotroninės indukcijos formules, išsiaiškinus, kas yra sąmonės krūvio šaltinis, ir kaip aplink jį atsiranda kvantinis laukas. Ir galų gale, iš kibernetikos reikia žinoti informacijos tvarkymo smegenyse algoritmą. Įsibrovimas reiškia, kad ši sistema pertvarkoma, sukuriamas dirbtinis kibernetinės kontrolės antstatas. Nors žmogus gamtos buvo sukurtas kaip natūralių laisvų neuronų tinklas, naujame pasaulyje jis uždaromas į technologinių neuronų kalėjimą. Tai reiškia, kad smegenyse įsiviešpatauja neuronai-kiborgai.

Šitaip kibernetika paverčiama ginklu, nukreiptu prieš laisvų žmonių visuomenę. Tačiau kiekvieno ginklo specifika tokia, kad į ką jis nukreiptas priklauso nuo to, kokiose rankose atsiduria. Pats laikas kibernetikos galimybes perimti ir pritaikyti savo tikslams.