Kelionės laiku

Subjektyvus ir tikras laikas

Kelionės laiku mokslinės fantastikos gerbėjus žavėjo visais laikais, tačiau retas kas rimtai pasvarsto, kaip šią svajonę realiai įgyvendinti. Oficialiame moksle tai laikoma neįmanomu dalyku, todėl tokios teorijos prilyginamos šarlatanizmui, dėl kurio neverta gaišti laiko. Problema ta, kad pats oficialus mokslas neretai priartėja prie šarlatanizmo ribos, nes jo naudojamos sąvokos seniai neatitinka pasiektų žinių lygio. Pirmas žingsnis, kurį būtina padaryti, yra įprastinio laiko vaizdinio atsisakymas, nes šis vaizdinys neparodo kas laikas yra iš tikro. Turime atskirti kur yra tikras laikas, o kur tik subjektyvus laiko įspūdis. Mokslas šio skirtumo nedaro ir dažnai remiasi tik subjektyviu laiko įspūdžiu, kuriame kelionė laiku atrodo neįmanoma.

laiko kelioneKaip atsiranda subjektyvus laiko įspūdis paaiškinti nesunku. Čia galima pasinaudoti ekrano ir prie jo prijungto kabelio pavyzdžiu. Kabeliu teka informacijos srautas, vadinamas morfizmų srautu, kur informaciniai vienetai eina vienas po kito, sekoje. Ekrane šie morfizmai išskleidžiami ir išdėliojami vienas šalia kito, prie kabelio „laiko“ prijungiant ekrano „erdvę“. Iš esmės, toks yra žmogaus suvokimo principas, kur kabelis yra nervai, o ekranas yra sąmonė. Šioje sistemoje pagrindinė laiko vieta yra tarp dviejų taškų, A ir B, kabelio sraute. Šie taškai ekrane išskleidžiami į erdvę ir gaunami A ir B taškai vienas šalia kito. Mokslo klaida ta, kad jis įsivaizduoja, jog šie du taškai pirminėje tikrovėje išsidėstę taip pat kaip kabelyje ir ekrane. Iš tikro šis išsidėstymas gali būti visiškai kitoks, kurį dar reikia atrasti, norint suprasti kas yra laikas pačioje realybėje, ne vien jos atvaizde.

Taigi tikrovėje mes neturime nei kabelio, nei ekrano ir dar reikia atrasti, kokia jos tikra sandara anapus subjektyvaus žmogiško suvokimo. Tik tada žinosime, ką reiškia persikelti atbuline eiga iš taško B į tašką A „laiko“ tėkmėje. Kaip tai vaizduojama tradiciniame moksle galima paaiškinti naudojant koordinačių sistemą, kur viena ašis yra erdvė, kita – laikas. Judėjimas šioje koordinačių sistemoje visada vyksta įstrižai, nes jis susideda iš dviejų vektorių, erdvės ir laiko. Judėjimas ekrano-kabelio sistemoje visada yra erdvėlaikyje. Jeigu vektoriai būtų atskiri, tai sugrįžti atgal iš taško B į tašką A erdvėje įmanoma, bet šitaip grįžtant suvienytoje sistemoje, visada įsiterpia laiko vektorius, kuris tą grįžimo tašką visada pastumia laike į priekį. Tad net sugrįžę į tą patį tašką erdvėje, mes jame būname kitame laike, nes laiko vektorius laikomas nesustabdomu ir neapsukamu. Kelionė laiku reiškia, kad iš judėjimo erdvėje išimamas laiko vektorius arba jis apsukamas „priešinga kryptimi“.

Kiekvieną akimirką tikrovės chaose įvyksta daug poslinkių, kurie prie pradinio taško prijungia skirtumo vektorių sistemą. Norint sugrįžti į pradinę būseną, kas būtų grįžimas laiku atgal, reikia kompensuoti visus šiuos skirtumus. Tačiau tai ne taip paprasta, nes reikia žinoti kokia to skirtumo sandara ir rasti tokio skirtumo kompensavimo mechanizmą. Kodėl tai atrodo neįmanoma kabelio-ekrano sistemoje galima paaiškinti taip: kabelio taškų seka ir ekrano taškų išsidėstymas šalia vienas kito sujungiamas su kontinuumo vaizdiniu, kuriame tęsiant kiekvieną ankstesnį tašką, kartojama tai, kas buvo prieš tai. Tokiame tapatybe ir homogeniškumu pagrįstame kontinuumo vaizdinyje neįmanoma suformuluoti jokio mechanizmo, kuris leistų modeliuoti laikines „reakcijas“. Tokiame vaizdinyje laikas ir erdvė yra paprasti dariniai, neturintys jokios struktūros ir sandaros, todėl nėra už ko užsikabinti ieškant mechanizmo.

(daugiau…)

Žaidimų su laiku pasekmės

Kelionės laiku tipiška mokslinės fantastikos tema, kuri iš grožinės literatūros ir filmų perėjo į kitas sritis. Viena jų yra ezoterika, kurioje dažnai pasirodo žmonės ir istorijos, susijusios su paranormaliais gebėjimais, leidžiančiais pažaboti laiką. Ji taip pat reiškiasi ir kaip užribio mokslo tema, svajojant apie laiko valdymo technologijas. Visos technologijos prasideda nuo teorijos, teorijoms sukurti reikia tirti tikrovę. Norint valdyti laiką, reikia žinoti kas jis iš tikro yra. Kol sąmonėje karaliauja primityvus fenomenologinis vaizdinys, be jokios subtilesnės reiškinio analizės, tol apie kokį nors efektyvesnį valdymą nėra net kalbos. Todėl turime pažinti laiką, nesivadovauti jo primityviais vaizdiniais. Kūryboje ir ezoterikoje dažnai fantazuojama, priskiriamos sau neegzistuojančios galios; mokslas siekia būti rimtesnis, bet dažnai apribodamas fantaziją uždaro gerų idėjų šaltinį, padarydamas šiam klausimui didelę žalą. Kad skeptikai neverkšlentų, pateikiu savo idėjas kaip konstruktą, kurį galima panaudoti kūryboje, rašant laiko kelionių tema. Taip pat reikia neužmiršti, kad be kelionių yra daug kitokių laiko valdymo galimybių, tokių kaip pranašavimas, ateities numatymas ir t.t.

Pradėsiu nuo fundamentalių su laiku susijusių skirčių. Šis klausimas skirstomas į tris aukštus, kuriuose laikas pasirodo skirtingais avatarais: pagrindinis laikas – nežinia kas, nes jis yra už patyrimo srities, priminėje tikrovėje. Kokia jos struktūra šioje vietoje galima pasakyti tik pasitelkus teorinę ezoterinę vaizduotę, kuri pakiša idėją leidžiančia pagauti esminį jo bruožą. Man šis bruožas apsireiškė kaip laiko laužmenų (fraktalų) konstruktas, kuris gali turėti „keliolika“ dimensijų. Esmė ta, kad laiko nelaikau vienmčiu, jo negalima žymėti viena progresine tiese, ši savybė atsiranda tik aukštesniuose lygmenyse. Tiesioginis laikas yra tas prezentinis srautas, kurį suformuoja į sąmonės sątvarą patenkanti informacija. Tai ta pagrindinė žmogaus „amžinoji dabartis“, kurioje visada yra sąmonė. Be abejo šis prezentinis srautas yra to tikro pagrindinio lauko slaja, kurioje užmaskuojamos tos sudėtinės tikro laiko struktūros, kurias reikia žinoti, norint laiką valdyti technologiškai. Prezentinis srautas tos struktūros neparodo, todėl privaloma jį peržengti. Toliau eina perdirbtas laikas, kuris yra pertvarkytas prezentinis srautas, pavirstantis į du avatarus: preteritinį laiką, kuris žymi praeitį ir futūrinį laiką, kuris nurodo į ateitį. Šie du paskutiniai avatarai yra labiausiai nutolę nuo to tikrojo laiko, jie yra tie likučiai, kurie lieka panaudojus prezentinį srautą. Vadinasi tikrais išoriniais kūnais gyvename tikrame daugiamačiame laike, o suvokiame jį kaip šiuos tris išvardintus srautus: dabartį, praeitį ir ateitį.

(daugiau…)

Kaip valdyti laiką

Astralinės kelionės

Šį kartą pabandysiu paanalizuoti koks santykis tarp astralinių kelionių ir laiko. Kai kas sako, kad tikros astralinės kelionės nevyksta, viską sukuria smegenys. Nėra jokio išėjimo į išorę, tik išėjimo iliuzija. Tačiau mano manymu tai neteisingas požiūris. Protas kuria ne tik astralines, bet ir fizines keliones kūnu, nes viskas, ką matome yra iš informacijos sukurtas vaizdas. Todėl klausimas ne tai ar kelionė sukurta, ar ne, bet iš kur paimama informacija tam vaizdui sukurti. Pavyzdžiui, fizinis pasaulis sukuriamas atviros sistemos, kuri su vidiniu pasauliu sujungta receptoriais. Todėl problema čia ta ar vidinė sąmonės dalis yra uždaras, ar atviras pasaulis. Ir kokia prasme. Vidinė patirtis pirštų nuomonę, kad mąstymas, vaizduotė yra uždaras pasaulis, kuris tik skirtas aptarnauti išorinę juslinę realybę. Tačiau ar uždaras todėl, kad jokio realaus pratęsimo į išorę ši terpė neturi, ar todėl, kad tiktai nėra receptorių į šią terpę – klausimas neatsakytas.

Fizika sako, kad visos kvantinių laukų atmainos yra kosminių mastų ir jeigu mintys yra viena jų rūšis, tai ta terpė turėtų būti atviras pasaulis, tik jo nemato todėl, kad vidine kryptimi žmogus yra aklas. Jeigu būtų taip, tai būtų įmanoma atverti šį uždarumą technologinėmis priemonėmis.

Taigi astralinė kelionė yra sukuriama smegenų, bet ar informacija kurti vaizdui paimama iš atviro astralinio pasaulio – neaišku. Yra tikimybė, kad astralinės kelionės metu daromos dvi projekcijos: viena iš astralinės aplinkos suformuoja astralinio pasaulio vaizdą, o kita į šį vaizdą įterpia „astralinio“ kūno projekciją. Taip ir gaunama kelionė.

(daugiau…)