Subjektyvus ir tikras laikas

Kelionės laiku mokslinės fantastikos gerbėjus žavėjo visais laikais, tačiau retas kas rimtai pasvarsto, kaip šią svajonę realiai įgyvendinti. Oficialiame moksle tai laikoma neįmanomu dalyku, todėl tokios teorijos prilyginamos šarlatanizmui, dėl kurio neverta gaišti laiko. Problema ta, kad pats oficialus mokslas neretai priartėja prie šarlatanizmo ribos, nes jo naudojamos sąvokos seniai neatitinka pasiektų žinių lygio. Pirmas žingsnis, kurį būtina padaryti, yra įprastinio laiko vaizdinio atsisakymas, nes šis vaizdinys neparodo kas laikas yra iš tikro. Turime atskirti kur yra tikras laikas, o kur tik subjektyvus laiko įspūdis. Mokslas šio skirtumo nedaro ir dažnai remiasi tik subjektyviu laiko įspūdžiu, kuriame kelionė laiku atrodo neįmanoma.

laiko kelione

Kaip atsiranda subjektyvus laiko įspūdis paaiškinti nesunku. Čia galima pasinaudoti ekrano ir prie jo prijungto kabelio pavyzdžiu. Kabeliu teka informacijos srautas, vadinamas morfizmų srautu, kur informaciniai vienetai eina vienas po kito, sekoje. Ekrane šie morfizmai išskleidžiami ir išdėliojami vienas šalia kito, prie kabelio „laiko“ prijungiant ekrano „erdvę“. Iš esmės, toks yra žmogaus suvokimo principas, kur kabelis yra nervai, o ekranas yra sąmonė. Šioje sistemoje pagrindinė laiko vieta yra tarp dviejų taškų, A ir B, kabelio sraute. Šie taškai ekrane išskleidžiami į erdvę ir gaunami A ir B taškai vienas šalia kito. Mokslo klaida ta, kad jis įsivaizduoja, jog šie du taškai pirminėje tikrovėje išsidėstę taip pat kaip kabelyje ir ekrane. Iš tikro šis išsidėstymas gali būti visiškai kitoks, kurį dar reikia atrasti, norint suprasti kas yra laikas pačioje realybėje, ne vien jos atvaizde.

Taigi tikrovėje mes neturime nei kabelio, nei ekrano ir dar reikia atrasti, kokia jos tikra sandara anapus subjektyvaus žmogiško suvokimo. Tik tada žinosime, ką reiškia persikelti atbuline eiga iš taško B į tašką A „laiko“ tėkmėje. Kaip tai vaizduojama tradiciniame moksle galima paaiškinti naudojant koordinačių sistemą, kur viena ašis yra erdvė, kita – laikas. Judėjimas šioje koordinačių sistemoje visada vyksta įstrižai, nes jis susideda iš dviejų vektorių, erdvės ir laiko. Judėjimas ekrano-kabelio sistemoje visada yra erdvėlaikyje. Jeigu vektoriai būtų atskiri, tai sugrįžti atgal iš taško B į tašką A erdvėje įmanoma, bet šitaip grįžtant suvienytoje sistemoje, visada įsiterpia laiko vektorius, kuris tą grįžimo tašką visada pastumia laike į priekį. Tad net sugrįžę į tą patį tašką erdvėje, mes jame būname kitame laike, nes laiko vektorius laikomas nesustabdomu ir neapsukamu. Kelionė laiku reiškia, kad iš judėjimo erdvėje išimamas laiko vektorius arba jis apsukamas „priešinga kryptimi“.

Kiekvieną akimirką tikrovės chaose įvyksta daug poslinkių, kurie prie pradinio taško prijungia skirtumo vektorių sistemą. Norint sugrįžti į pradinę būseną, kas būtų grįžimas laiku atgal, reikia kompensuoti visus šiuos skirtumus. Tačiau tai ne taip paprasta, nes reikia žinoti kokia to skirtumo sandara ir rasti tokio skirtumo kompensavimo mechanizmą. Kodėl tai atrodo neįmanoma kabelio-ekrano sistemoje galima paaiškinti taip: kabelio taškų seka ir ekrano taškų išsidėstymas šalia vienas kito sujungiamas su kontinuumo vaizdiniu, kuriame tęsiant kiekvieną ankstesnį tašką, kartojama tai, kas buvo prieš tai. Tokiame tapatybe ir homogeniškumu pagrįstame kontinuumo vaizdinyje neįmanoma suformuluoti jokio mechanizmo, kuris leistų modeliuoti laikines „reakcijas“. Tokiame vaizdinyje laikas ir erdvė yra paprasti dariniai, neturintys jokios struktūros ir sandaros, todėl nėra už ko užsikabinti ieškant mechanizmo.

Tačiau kaip jau sakiau, tikrovėje nėra kabelio, ekrano ir kontinuumo ir dar reikia atrasti, kas joje yra tikras laikas. Jis tikrai nėra morfizmų srautas kabelyje ir jų išskleidimas ekrane. Kas tai yra iš tikro kol kas informacijos negavau, tačiau ateityje pabandysiu modeliuoti. Dabar galiu pasakyti kelis pastebėjimus. Pirma, kabelio-ekrano modelyje laikas suvokiamas kaip santykių sistema ir tai didelė kliūtis laiko technologijų atradimui, nes keliavimas santykiais sunkiai įsivaizduojamas. Jeigu ir būtų įmanoma apsukti kontinuumo vektorius priešinga kryptimi, taip būtų sugriauta natūrali pasaulio tėkmė ir visas pasaulis apsisukti į priešinga pusę, o toks apsisukimas prilygtų katastrofai. Tokiu atveju keliauti laiku nesukeliant lokalinės arba globalinės katastrofos būtų neįmanoma. Kitas vaizdinys gali būti laikas kaip substancija, kur kiekvieni praėję taškai egzistuoja vienu metu paralelinėse tikrovėse. Tik tokiu atveju būtų galima keliauti tarp paralelinių laiko taškų, nesugriaunant tikrovės. Tačiau šią sandarą dar reikia atrasti. Kaip jau sakiau, to nebus tol, kol mokslas neatsisakys kontinuumo vaizdinio ir kebelio-ekrano modelio, kuris programuodamas suvokimą nuvedą žmogų klystkeliu.

Kol visi laiko struktūros elementai pagrįsti kontinuumo sąvoka, tol kelionių laiku technologija neįmanoma. Skirtumas turi būti suvokiamas ne kaip kontinuumas, bet kaip multipleksas sudarytas iš didelio skaičiaus deformuotų kontinuumų, kuriame įmanomi perstatymai ir reakcijos. Turėtume surasti, koks šiame multiplekse taškų A ir B tikras išsidėstymas ir kaip įmanomas apsuktas judėjimas nuo vieno prie kito. Tai nėra taip paprasta, nes ekrano, kabelio, kontinuumo vaizdinys įaugęs į žmogaus protą ir jį iš ten labai sunku iškrapštyti. Proveržiui reikia atrasti metodą, kuris leistu perdarytų suvokimo struktūrą, išlaisvindamas iš iliuzijos, kuri mokslininkus ir filosofus valdė per visą istoriją. Šis įvykis būtų iš tikro revoliucinis, nes žmogus pagaliau suvoktų, kad tai, ką mato sąmonėje, nebūtinai atitinka anapusinės tikrovės, ir kad šis paveiksliukas tėra labai apytikslė interpretacija.

Retas kas žino šią paslaptį, ir visi filosofavimai apie laiko struktūrą įklimpę paprastų kontinuumų iliuzijose. Aš siūlau paprastus kontinuumus pakeisti sudėtingais ir vadinu juos multipleksais, arba dauglypomis. Multiplekso struktūra turi atitikti tikro laiko struktūrą, ištraukiant ją iš santykių junginio vaizdinio ir paverčiant realia substancija, kurioje gali vykti tikri procesai, kurie subjektyviai būtų suvokiami kaip kelionė laiku.

Ir pabaigai noriu atkreipti dėmesį į gryną mokslinį laiką ir aprengtą kultūrinį laiką, kuris vadinamas istorija. Visuose mokslinės fantastikos kūriniuose keliaujama ne grynuoju laiku, bet istoriniu laiku, pavyzdžiui, iš 2018 metų į 1005 arba 45 mūsų eros metus. Laiko mechanizme istorijos drabužiai – nėra svarbūs, tačiau mūsų orientacija laike paremta istorinių faktų ir įvykių žinojimu. Šis turinys yra tarsi koordinačių sistema, kurioje naudojama ne matematika, bet civilizacijos istorija. Kelionė laiku negali būti visos tikrovės kelionė, nes jeigu mes apsuksime visą tikrovę atgal laiku, tai tą tikrovę ištiks katastrofa. Vadinasi keliaujant laiku, dabartis neturi išnykti visiems, norima, kad ji išnyktų tik laiko keliautojui. O tai gali būti daug sunkiau, negu apsukti visos tikrovės skirtumų vektorius. Laikas gali būti statiškas, nejudantis, tada būtų galima žmogų iš vienos laiko vietos išimti ir perkelti į kitą vietą. Sąmonės sraute tai atrodytų kaip persikėlimas iš vieno laikmečio į kitą, tačiau iš tikro tai būtų kelionė tarp paralelinių pasaulių.

Ezoterikoje daug istorijų, kuriose pasakojama apie laiko keliones. Yra buvę net žmonių, kurie tvirtino, kad yra atkeliavę iš kito laiko. Sunku pasakyti kiek jais galima pasitikėti. Visuomenės žinių lygis šiuo klausimu labai žemas, valdžia slepia tikrus savo eksperimentus, projektus ir teorijas nuo visuomenės, nes šios technologijos labai svarbios istorijos valdymui. Kad istorija valdoma dirbtiniu būdu, nenorima viešinti – kad daug rezonansinių įvykių gali būti spec. operacijų rezultatas, kuriomis buvo bandoma pakeisti istoriją iš kito laiko. Tie, kas atkeliauja iš kito laiko, turi didelį pranašumą, nes žino visus faktus ir įvykius, kuriuos specialiu poveikiu gali pakreipti norima linkme. Kiekvienas tikrovės objektas yra laiko gija, kuri ateina iš praeities ir keliauja į ateitį. Šiame gijų ryšulyje, kokią nors nepageidaujamą giją galima ištraukti ir užleisti erdvėje vietą, kitoms gijoms. Taip gali dingti žmonės, šeimos, giminės, žinios, technologijos, įvykiai ir t.t. ir istorija būti pakreipta net pačiomis netikėčiausiomis kryptimis.

Neturėtume manyti, kad tai neįmanoma, o tokia galimybė atsiveria tada, kai iš modelio pašalinamas paprasto kontinuumo, ekrano ir kabelio suformuotas laiko vaizdinys. Laiko valdymo mokslui – tai didžiausios kliūtys.

Žaidimų su laiku pasekmės

Kelionės laiku tipiška mokslinės fantastikos tema, kuri iš grožinės literatūros ir filmų perėjo į kitas sritis. Viena jų yra ezoterika, kurioje dažnai pasirodo žmonės ir istorijos, susijusios su paranormaliais gebėjimais, leidžiančiais pažaboti laiką. Ji taip pat reiškiasi ir kaip užribio mokslo tema, svajojant apie laiko valdymo technologijas. Visos technologijos prasideda nuo teorijos, teorijoms sukurti reikia tirti tikrovę. Norint valdyti laiką, reikia žinoti kas jis iš tikro yra. Kol sąmonėje karaliauja primityvus fenomenologinis vaizdinys, be jokios subtilesnės reiškinio analizės, tol apie kokį nors efektyvesnį valdymą nėra net kalbos. Todėl turime pažinti laiką, nesivadovauti jo primityviais vaizdiniais. Kūryboje ir ezoterikoje dažnai fantazuojama, priskiriamos sau neegzistuojančios galios; mokslas siekia būti rimtesnis, bet dažnai apribodamas fantaziją uždaro gerų idėjų šaltinį, padarydamas šiam klausimui didelę žalą. Kad skeptikai neverkšlentų, pateikiu savo idėjas kaip konstruktą, kurį galima panaudoti kūryboje, rašant laiko kelionių tema. Taip pat reikia neužmiršti, kad be kelionių yra daug kitokių laiko valdymo galimybių, tokių kaip pranašavimas, ateities numatymas ir t.t.

Pradėsiu nuo fundamentalių su laiku susijusių skirčių. Šis klausimas skirstomas į tris aukštus, kuriuose laikas pasirodo skirtingais avatarais: pagrindinis laikas – nežinia kas, nes jis yra už patyrimo srities, priminėje tikrovėje. Kokia jos struktūra šioje vietoje galima pasakyti tik pasitelkus teorinę ezoterinę vaizduotę, kuri pakiša idėją leidžiančia pagauti esminį jo bruožą. Man šis bruožas apsireiškė kaip laiko laužmenų (fraktalų) konstruktas, kuris gali turėti „keliolika“ dimensijų. Esmė ta, kad laiko nelaikau vienmčiu, jo negalima žymėti viena progresine tiese, ši savybė atsiranda tik aukštesniuose lygmenyse. Tiesioginis laikas yra tas prezentinis srautas, kurį suformuoja į sąmonės sątvarą patenkanti informacija. Tai ta pagrindinė žmogaus „amžinoji dabartis“, kurioje visada yra sąmonė. Be abejo šis prezentinis srautas yra to tikro pagrindinio lauko slaja, kurioje užmaskuojamos tos sudėtinės tikro laiko struktūros, kurias reikia žinoti, norint laiką valdyti technologiškai. Prezentinis srautas tos struktūros neparodo, todėl privaloma jį peržengti. Toliau eina perdirbtas laikas, kuris yra pertvarkytas prezentinis srautas, pavirstantis į du avatarus: preteritinį laiką, kuris žymi praeitį ir futūrinį laiką, kuris nurodo į ateitį. Šie du paskutiniai avatarai yra labiausiai nutolę nuo to tikrojo laiko, jie yra tie likučiai, kurie lieka panaudojus prezentinį srautą. Vadinasi tikrais išoriniais kūnais gyvename tikrame daugiamačiame laike, o suvokiame jį kaip šiuos tris išvardintus srautus: dabartį, praeitį ir ateitį.

Tai bendro pobūdžio žemėlapis, kuriam toliau suteiksiu teorinio modelio pavidalą. Esmė yra dvi koordinačių ašys, kurių horizontali žymi erdvę, mano vadinamą tentyvu, o vertikali yra laikas, vadinamas tenkme. Tentyvas yra mūsų tikrovės fiksuota struktūra, kurioje galima išskirti stabilias vietas, kuriose kaip arenose rutuliojasi įvykiai. Tentyvą galima pažinti, o kadangi jis keičiasi labai lėtai, susipažinus su vietovėmis galima iš anksto žinoti ką rasi vienoje ar kitoje vietovėje atidūręs. Dėl šio priežasties tentyvas yra numatomas ir prognozuojamas, keičiasi tik dėl tenkmės sukuriamų situacijų. Tentyvo vietovėje yra vertikali ašis, žyminti tenkmę, kuri pagal analogiją su vietomis erdvėje turi savo lomų struktūrą. Loma yra pagrindinis tentyvo vienetas, kurio centre yra koks nors įvykis. Lomos nuo vietų skiriasi tuo, kad jos nėra tvarkingos, jos tvarkomos tik susidūrusios su pagrindiniu tikrovės prezentiniu srautu, kuris atsiranta tentyvo ir tenkmės susikirtimo vietoje. Į ateitį ir praeitį šio susikirtimo nėra, todėl jos egzistuoja ne kaip tiesės, bet kaip netvarkingi debesys, kuriuose vyrauja laužmenų struktūros. Artėjant prie prezentinio susikirtimo, lomos įgauna tvarką ir įsikomponuoja į kokią nors išreikštą vietovę. Mano mokslinės fantastikos pasaulyje, kelionės laiku įmanomos kaip „tenkmės lomų įtentyvinimas“, tai yra erdvės burbulo išplėtimas į praeitį arba ateitį, kur susikuria keliautojo lauku pasaulis, kuriame dar kartą pergyvenama praeitis arba anksčiau laiko išgyvenama ateitis. Erdvė netvarkingai pagal laužmenis išdėstytas lomas sutvarko jų logiška seka, gauname realizuotą ateitį arba praeitį.

loma

Visi žino su laiko kelionėmis siejamą paradoksą, pagal kurį pakeitus ką nors praeityje, išnyksta visa ateities linija, ateitis pasikeičia. Pavyzdžiui, jeigu kas nors nukeliavęs į praeitį nužudytų tavo protėvius, be pėdsakų išnyktų visa su šiais protėviais susijusi ateitis. Tokias energetines linijas tenkmėje vadinu strujomis, kurios yra energetiškai susietų lomų kamuolys, kurios patekusios į įtikrovinančią erdvę yra realizuojamos tam tikra įvykių seka. Nukirtus kurioje nors vietoje strują, ji ištraukiama iš visos ateities. Arba kitas variantas – ateitis pasidalina į dvi paralelines juostas, kur vienoje realizuojama sena struja, o kitoje – ši struja išnykusi. Tai susiję su problemomis, kadangi šalinant geras strujas iš tenkmės, bloginama ateitis, jų vietą užima blogosios strujos. Todėl neprotingai žaidžiant su laiku, ateitį gali ištikti katastrofa, nes ta sunaikinta struja galėjo būti priežastis, kuri užkirto kelią nelaimėms, strują ištraukus iš ateities, joms atidaromas kelias.

Pagrindinis klausimas – kaip tenkmėje išsirikiuoja lomos, nuo kokių faktorių tai priklauso. Aš išskiriu du faktorius: sąmoningą valią ir fizinę energiją. Valia rikiuoja lomas pagal savo planus, kuriuos suprojektuoja smegenys. Tokius planus turi visi žmonės ir visos organizacijos. Kadangi dauguma planų susikertantys, tai jie pasiskirsto į realizuotus ir nerealizuotus. Taip pat planams trukdo energijose vykstantys procesai ir įvykiai, kurie gali būti palankūs ir patogeniniai. Žinant visus planus, vietas ir energijas, galima prognozuoti ateitį, net nekeliaujant laiku. Tačiau tai žinoti galima tik esant totaliai peršviečiamai ir kontroliuojamai sąmonei. Tokia kontrolė yra vienas laiko valdymo būdų, leidžiančių tentyve numatyti visus susidūrimus ir ateities strujų nukirtimus, kurie kreipia laužmenis prezentiniame sraute tam tikra kryptimi, kuria išvynioja lomų laužmeninį kamuolį. Viskas susidėsto proporciškai ir tikimybiškai. Jeigu strujos šalinamos nachališkai ir užgrobinėjama ateitis – ji pradeda smirdėti. Todėl galima įvesti dar vieną sąvoką, kaip vietos ir lomos kvapas. Jeigu kokioje nors vietoje daug strujų buvo nukirsta neteisėtais metodais, ta vieta pradeda dvokti, nes šią praeitį su savimi tos sąmonės ir organizacijos tempiasi per visą istoriją. Kadangi dvokti nenori niekas, buvo sukurta kvepalų industrija, kurios paskirtis apsmardinti kvepiančius ir iškvepinti smirdančius. Dėl šios priežasties reikia turėti gerą uoslę, kad galėtum atskirti tikrą kvapą nuo dirbtinio. Šioje sistemoje dirba žiniasklaida, propaganda, ideologija, informacinio karo specialistai ir taip toliau. Tarp praeities ir prezentinės sąmonės įstatomi priedangos ekranai arba įvykis iš viso ištrinamas iš sąmonės, ir visuomenė neužuodžia organizacijų dvoko.

Kišimasis į ateitį susijęs su didele atsakomybe ir etika, nes neprotingai į ją kišantis galima sukelti nepataisomų padarinių. Tai toks griežtas principas, kad iš tikro neaišku kokios bus pasekmės net šalinat iš pažiūros blogą strują. Kad tai galėtum numatyti turi žinoti visą strujos lomų kamuolį ir visų strujų tarpusavio sąveikas. Ateities bloginti neturi teisės, nes ateitis nėra niekieno nuosavybė. Valdyti ją galima tik tam turint pakankamai gebėjimų.

Lomas labai gražiai galima išrikiuoti laikrodžio mechanizmu, kuris veikia matematiškai tiksliai. Ar tikrovėje yra toks laikrodžio mechanizmas, kuris padaro visą ateitį nulemtą iš anksto – nežino niekas. Arba gali būti, kad yra tam tikri dėsniai, kurie leidžia dideliu tikslumu įvykių seką apskaičiuoti. Individualiai dirbant savo laike, šią sistemą galima naudoti kaip nori, nes šitaip pakenkti neįmanoma. Pakenkiama tik savavališkai kišantis į svetimą laiką.

Šią sistemą galima taikyti ir psichologiškai, savo sąmonėje modeliuojant laiko strujas arba žaidžiant praeities arba ateities lomų pasauliuose, dėliojant savo gyvenime lomas į sekas, kurios vadinamos planais. Visi nori žinoti savo ateitį. Tai yra įmanoma, bet lengviausia kai tą ateitį susiformuoji pats, savo valios pastangomis. Pagrindinis klausimas – siekti kad tavo laikas nepradėtų dvokti. Tada nepadės jokie kvepalai.

Kaip valdyti laiką

Astralinės kelionės

Šį kartą pabandysiu paanalizuoti koks santykis tarp astralinių kelionių ir laiko. Kai kas sako, kad tikros astralinės kelionės nevyksta, viską sukuria smegenys. Nėra jokio išėjimo į išorę, tik išėjimo iliuzija. Tačiau mano manymu tai neteisingas požiūris. Protas kuria ne tik astralines, bet ir fizines keliones kūnu, nes viskas, ką matome yra iš informacijos sukurtas vaizdas. Todėl klausimas ne tai ar kelionė sukurta, ar ne, bet iš kur paimama informacija tam vaizdui sukurti. Pavyzdžiui, fizinis pasaulis sukuriamas atviros sistemos, kuri su vidiniu pasauliu sujungta receptoriais. Todėl problema čia ta ar vidinė sąmonės dalis yra uždaras, ar atviras pasaulis. Ir kokia prasme. Vidinė patirtis pirštų nuomonę, kad mąstymas, vaizduotė yra uždaras pasaulis, kuris tik skirtas aptarnauti išorinę juslinę realybę. Tačiau ar uždaras todėl, kad jokio realaus pratęsimo į išorę ši terpė neturi, ar todėl, kad tiktai nėra receptorių į šią terpę – klausimas neatsakytas.

Fizika sako, kad visos kvantinių laukų atmainos yra kosminių mastų ir jeigu mintys yra viena jų rūšis, tai ta terpė turėtų būti atviras pasaulis, tik jo nemato todėl, kad vidine kryptimi žmogus yra aklas. Jeigu būtų taip, tai būtų įmanoma atverti šį uždarumą technologinėmis priemonėmis.

Taigi astralinė kelionė yra sukuriama smegenų, bet ar informacija kurti vaizdui paimama iš atviro astralinio pasaulio – neaišku. Yra tikimybė, kad astralinės kelionės metu daromos dvi projekcijos: viena iš astralinės aplinkos suformuoja astralinio pasaulio vaizdą, o kita į šį vaizdą įterpia „astralinio“ kūno projekciją. Taip ir gaunama kelionė.

Bet iš tikro vidinio astralinių kūnų bendrapasaulio nėra niekas įrodęs, nors tai technologiškai įmanoma – tokį bendrapasaulį imituoti. Gali būti todėl, kad kaip ir fizinis yra astralinis horizontas ir skirtingų keliautojų horizontai nesusisiekia. Kad horizontai susisiektų – reikia būti labai arti. Gal būt iš viso šis pasaulis yra tik tame pačiame plote, kaip ir fizinis organizmas, o su tolesniu šio pasaulio pratęsimu – niekaip nesusisiekia. Kelionė vyksta, tik ji labai netolima, galima net sakyti vietinė. Tačiau tai nepaneigia pačio pasaulio egzistavimo galimybės, nes informacija iš kažkur turi būti paimama ir ta vieta negali būti lokalizuota.

Laiko rūšys

Dabar galima paanalizuoti laiko sąvoką. Pirmiausiai reikia suvokti, kad laikas susijęs su judėjimu. Tik judėjimas, arba kitimas, padaro, kad kažkas „buvo“, o kažkas dar tik „bus“. Tada reikia suvokti, kad yra dviejų rūšių judėjimai: informacijos judėjimas sąmone ir pačios pirminės tikrovės judėjimas. Informacija yra tikrovės atspindys, o ne pati tikrovė, o tai reiškia, kad galima didesnė ar mažesnė paklaida. Kai kalbame apie keliones laiku, turime galvoje ne sąmonės, bet pačios tikrovės galimybes. Dabartinis tikrovės modelis kelionių laiku neleidžia, tačiau tai tik modelis, ir nėra garantijų, kad jis teisingas. Mums atrodo, kad kelionės laiku neįmanomos, todėl, kad klaidingai suvokiame realybės sandarą. Klaidingas suvokimas uždaro į skepticizmo ir netikėjimo dėžute, nesuprantant, kad joks modelis nėra absoliutus.

Kaip juda „laikas“ rodžiau paveikslėlyje, įraše „Holoplastinis laikas“. Jis gali pasirodyti painus, suveltas, bet įsigilinus jis labai paprastas ir atvaizduoja tai, ką jau paaiškinau. Matosi, kad yra informacinis, su suvokimu susijęs laikas, ir kelionė laiku yra tik greitesnis arba lėtesnis informacijos keliavimas į sąmonę. Žmogui pagrindinis informacinis laukas yra šviesa, kuri turi baigtinį judėjimo greitį, vadinasi tolesnių objektų kosmose dabartis yra gerokai pavėluota, mes matome praeitį. Jeigu būtų įmanomas greitesnis signalas už šviesą, tai būtų galima sužinoti ateitį lėtesnio šviesos signalo atžvilgiu. Kiek tai išsiplečia į praeitį ir ateitį – priklauso nuo signalo delsimo arba didesnio greičio. Manau, kad net kelios minutės „ateities“ būtų labai daug.

Kitas atvejis yra kai keliaujama per realybę, su pačiu fiziniu kūnu. Ar tai įmanoma, pasakyti galėsime tik tada, kai žinosime visą tikrą jos sandarą. Tik reikia neužmiršti, kad šiuo atveju mes kalbame apie fizinių kvantų teleportaciją iš vieno fizikinio erdvėlaikio, į kitą. Tai yra kelionėje laiku nėra jokių kultūrinių dalykų, nes kultūra yra tik žodžiai sąmonėje. Tai yra keliaujama ne į fizinę epochą, ne fizinėje istorijoje, nes istorija yra tik žmogaus galvoje. Reikia mąstyti tik apie gryną, laiko dėsnių valdomą fizinę erdvę. Aišku, kažkurioje tos erdvės vietoje išlindus su sąmone, patenkama į tam tikrą istorinę epochą ir kultūrą. Tačiau kalbant grynai apie technologinę pusę, istorija neegzistuoja.

Spėlioti galima daug; ir aišku, kad universitetuose šiuo metu tokios fizikos teorijos nedėstomos. Ezoterikai kalba apie chronovizorius, kuriais galima žvalgyti laiką, ir apie chrononautus, kurie yra keliautojai laiku. Bet nei vienas nepateikė neginčijamų įrodymų.

Reikia neužmiršti, kad laiką arba ateitį galima sukurti manipuliaciniu principu, manipuliuojant žmonių masių sprendimais su įvairiomis technologijomis. Turimas tikslas ir visa žmonija įstatoma į trajektorijas, kurios prie šio tikslo ateityje atveda. Tai yra ateities sukūrimas, nes jeigu ateitimi laikysime tam tikras situacija, tai jos priklauso nuo žmonių valios ir sprendimų, o šiuos galima įtakoti, vadinasi galima daryti įtaką ateičiai. Taip, paskelbus kokias nors prognozes arba pranašystes, paveikiamas žmonių elgesys ir išpranašauta ateitis sukuriama.

Turime neužmiršti, kad galutinio realybės modelio mokslas nežino ir kokios jos galimybės iš nepilnos informacijos pasakyti labai sunku.

Laiko suvokimas

Laikas gali būti suvokiamas įvairiai, taip pat gali sąmonėje tekėti skirtingais greičiais. Nuo to priklauso ir laiko suvokimas, o kartu galimybė prisijunginėti prie ateities arba praeities, nes visos šios atkarpos egzistuoja to pačiu metu. Suvokti tokią galimybę gali būti sunku, todėl, kad mūsų mąstymas pripratintas prie tiesinio judėjimo vaizdinio, o sąmonė suvokiama kaip taškas ant tiesės. Bet įsivaizduokite, kad nėra judėjimo erdvėje, nes nėra erdvės arba sąmonė yra erdvės visuose taškuose tuo pačiu metu. Jeigu taip pat sąmonė galėtų aprėpti laiką, ne kaip tašką bet kaip tam tikrą atkarpą atsirastų platesnis laiko horizontas ir tai, kas taškinei sąmonei yra praeitis, dabartis ir ateitis, visą atkarpą apimančiai sąmonei būtų viena dabartis, padalinta į tris segmentus. Vėlgi, klausimas kaip tokį gebėjimą įgyti, pavyzdžiui gal tai įmanoma technologiškai, o gal naudojant pakitusias sąmonės būsenas, kokios atsiranda per astralines keliones, ir kokio dydžio horizontas būtų riba. Ar laiko horizontas 10 metų, 50 metų, o gal 100 ir t.t. Čia kalba apie aukštesnius realybės sluoksnius ir apie tai, kad juose galimas ne taškinis, bet atkarpinis laiko suvokimas. Tada tebūtų klausimas, kaip prie tos aukštesnės realybės prisijungti. Su savo sąmone, arba technologiškai.

Paprastų treniruočių jokių nėra, nes laiko suvokimas priklauso nuo anatomijos ir informacijos procesų struktūros. Vadinasi, norint keisti laiko suvokimą, reikia keisti anatomiją arba procesų struktūrą. Tai galima daryti chemiškai, elektriniu būdu ir technologiškai. Su anatomijos keitimu kol kas neeksperimentuojama, bet bandoma manipuliuoti proceso struktūra.

Laiko formavimas gali būti momentinis arba kaupiamasis. Momentinis, kai kas iš aplinkos paimama ir iš karto atvaizduojama ir gaunama momentų seka. Kaupiamasis, kai kažkiek laiko kaupiama ir tada atvaizduojama kaip visas gabalas. Bet čia tampa svarbus delsimo klausimas, nes reikia reaguoti į aplinkos įvykius ir laiku į juos nesureagavus, gali iškilti pavojus gyvybei. Pavyzdžiui, negali kaupti 10 metų ir tik tada atvaizduoti kaip didelį gabalą. Tokiu atveju horizontas būtų 10 metų. Bet uždelsimą kompensuoti galima didesniu greičiu surenkant informaciją. Pavyzdžiui, per 1 sekundę surenki 10 metų vertės informaciją ir atvaizduoji kaip ilgą laiko atkarpą. Tas kuris laike tai daro lėčiau – atrodytų kaip sustingusi tikrovė.

Čia klausimas labai sudėtingas. Jis priklauso nuo įvairių sąmonių greičių santykių ir poreikio laiku reaguoti į vienas kito veiksmus. Bet įsivaizduokite egzistenciją, kuriai tokio poreikio reaguoti nėra. Iš principo informaciją būtų galim rinkti ir 100 metų ir tik tada suformuoti ją į vaizdą kaip vieną gabalą. Tos sąmonės, kurios naudoja momentinę seką būtų visai kitose sąlygose, būtų visiškai kitoks laiko suvokimas. Tačiau tada tikrovė būtų tik matrica. Čia jau svarbu kokios tikrovės savybės anapus atvaizdavimo ir kaip gyvybės formos susijusios tarpusavyje šioje anapusinėje realybėje. Kiek yra galimybių kitam užbėgti už akių arba aprėpti praeitį fiziškai, pačioje pirminėje tikrovėje.

Taigi norint gyventi ne vien atmintyje arba vaizduotėje, yra vienas būdas – keisti proceso struktūrą. Populiarus cheminis eksperimentavimas su haliucinogenais.

Kelionė per astralą ir laiką

Kaip matome – keliaujama tiek vienu, tiek kitu atveju. Tiek vienu, tiek kitu atveju turime pačią pirminę realybę ir jos atvaizdavimą per informacijos įtraukimą ir suformavimą. Belieka tik atsakyti į klausimą ar šios anapusinės realybės yra kaip nors tiesiogiai susijusios su laiku, tokiu koks jis yra savaime, anapus. Tai, kaip mes jį suvokiame šiuo metu gali būti iliuzija, kuri užmaskuoja jo tikrą prigimtį. Jeigu ją žinotume, galėtume pabandyti įvaldyti laiką ir keliones juo kaip resursą. Ne viskas įmanoma anatomiškai ir fiziologiškai, tačiau visus šiuos dalykus galima imituoti panaudojant technologijas.

Eksperimentai su laiko suvokimo struktūra yra labai įdomus klausimas. Įprastinė sąmonė egzotiškų patirčių neduoda, nes laiko momentų seka labai stabili, tačiau žmogus gali įgauti įvairių pakitusių sąmonės būsenų, kurių metu šios struktūros pasikeičia. Tai ne didesnės iliuzijos negu įprastinė patirtis.