Kalbų revoliucija

revolutKalba kiekvieno žmogaus gyvenime vaidina labai svarbų vaidmenį. Neištarus nė žodžio praeina reta kuri diena. Ji yra savotiškas tiltas tarp žmonių, kuris išvaduoja skirtingus pasaulius nuo izoliacijos ir juos sujungia. Tokia yra paprasta kalbos funkcija. Tačiau tai ne viskas ką kalba daro sąmonėje. Ji suteikia jai tam tikrą formą ir net yra poveikio darymo priemonė, su kuria žmonės vieni kitiems primetinėja savo valdžia. Kalba gali išlaisvinti, bet kalba gali uždaryti į kalėjimą. Kiek ji yra laisvinanti, tiek susijusi su kūrybinėmis žmogaus pastangomis, o kai tampa kalėjimu – ji griaunama. Aišku viena, kalbą reikia išmanyti, nenorint tapti tik nesuvokiančiu manipuliacijų objektu.

Kalba turi ilgą istoriją, kurią reikia bent bendrais bruožais suprasti. Apžvelgiant kalbą kaip visumą, ji praėjo tris vystymosi etapus:

1) šnekamoji kalba – nestandartizuota, laisvai naudojama ir kuriama;

2) rašytinės kalbos atsiradimas – pastangos kalbą standartizuoti, suvienodinti;

3) kalbos mokslo atsiradimas – standarto ir normos sąvokos į kalbą įvedimas.

Kalbos didžiausias pralaimėjimas buvo idėjos, kad yra taisyklinga ir netaisyklinga kalba atsiradimas; to pirmais dviem etapais nebuvo, klaidos sąvoką įvedė kalbos mokslininkai, šitaip sustabdydami žmonių kūrybinį potencialą. Žmonės bijo kurti kalbą todėl, kad mokyklose įkalta į galvą, jog nukrypimas nuo standarto yra klaida, o klaidų darymas yra komunikacijos normų pažeidimas.

Šnekamoji kalba atsirado prieš maždaug 100 000 metų ir tai buvo kuriamasis, kaupiamasis etapas, kurio metu nebuvo rašto, nebuvo mokslo, nebuvo klaidos ir nenorminės kalbos supratimo. Pirmi rašto pavyzdžiai yra iš 6000 metų prieš mūsų erą. Rašto atsiradimas užfiksavo kalbą, nes jame nepakitusi kalba išlieka daug ilgiau negu atmintyje. Todėl jeigu raštas yra pavyzdys mokantis (ne kitas žmogus) tai kalba tampa stabilesne, standartizuojasi. Taip pat, kai kalba užrašyta ją daug lengviau tyrinėti ir pradeda rastis kalbos mokslas. Pirmi bandymai kurti gramatines taisykles atsirado Šumerų civilizacijoje 1900 metais prieš mūsų erą. Mūsų dienomis, galima sakyti, yra paskutinių dviejų stadijų apogėjus, kai kalba idealizuojama ir standartizuojama kalbos moksle, įvestas rašto teroras, ir normos diktatūra – draudžiant kalbai laisvai vystytis. Reikia suprasti, kad šis draudimas yra dirbtinis kalbos stabdymas, kurio kažkada nebuvo ir galėtų nebūti mūsų laikais.

Kol vyravo tik šnekamoji kalba, svarbiausias faktorius kuriant kalbą buvo valdžia ir autoritetas. Kalbą bendruomenėse galėjo kurti tik žmonės, kuriuos visi laikė autoritetais, o visi kiti autoritetus mėgdžiojo. Taip pat kaip ir su įstatymais – vieni įstatymus kuria, kiti jų tik klauso, vieni tam turi teisę, o kiti neturi, nes tokia visuomenės tvarka. Kokius resursus naudoja tie, kas kuria kalbą? Tas resursas yra vidinis ir išorinis pasaulis – didelių mastelių pasauliui reikia plačios kalbos, mažų mastelių pasauliui reikia siauros kalbos.

Autoritetas dar įtvirtinamas tuo, kad į kalbos pasaulius žmogus inicijuojamas etapais, pereidamas augimo tarpsnius ir šis judėjimas visada būna iš apačios į viršų. Vaikų kalba, paauglių kalba, suaugusių kalba; tada pagal rangą ir statusą, specialybę ir t.t. Ką daro žmogus inicijuotas – pirmiausiai mokosi, tai yra, mėgdžioja kalbines struktūras: jeigu tai šnekamoji kalba – autoritetą, jeigu rašytinė kalba – „šventą raštą“. Todėl natūraliai su kalba susiformuoja paklusimo santykis. Kalba stovi aukščiau už žmogų ir sėkminga karjera hierarchijoje susijusi ir su tuo, kaip žmogus įsisavina kokios nors grupės kalbines normas.

Tačiau reikia neužmiršti, kad pati kalba pradėta tyrinėti labai vėlai, iki to ji buvo nesvarbi, žmonėms buvo svarbi tik perduodama informacija, o šios užbaigta forma yra pasakojimas, istorija. Pasakojimas visada koncentruojasi prie kokių nors svarbių įvykių. Ypač rašte kalbos formos būna išbaigtos, niekas neužrašinėja beprasmių sakinių kratinių, visais atvejai siekiama perduoti kokią nors žinią. Vadinasi svarbi tik mintis ir idėja, o kalba yra idėjos nešėja.

Iš viso to seka išvada, jog kalba buvo kaupiama apie 90 000 metų ir turėjo pačių įvairiausių variantų, kurie kai kuriais atvejais pralenkia net dabartinius savo sudėtingumu ir kokybe, tačiau rašte tokių pavyzdžių neišliko. Bet 5000 metų prieš mūsų erą šis procesas sustojo, ir raštas bei kalbos mokslas pradėjo stabdyti kalbos vystymąsi. Reikia neužmiršti, kad primityviame pasaulyje negali būti pažengusios kalbos, todėl kiek senovės pasaulis buvo primityvus, tai iš dalies sąlygojo ir kalbinių sugebėjimų ribotumas. Didelis kalbos kūrybinis sugebėjimas sukuria aukšta civilizaciją. Normos įvedimas susijęs su civilizacijos augimu, tačiau šis augimas uždarė kalbą į kalėjimą.

Pasaulis visuomenėje gali plėstis ir siaurėti, atitinkamai plečiasi ir siaurėja kalba. Šį procesą reguliuoja tie, kas kontroliuoja kalbą – anksčiau autoritetai, dabar mokslininkai, kurie ją stabdo. Tik kalbininkai turi teisę į norminį žodyną įvesti naujus žodžius, visa kita leksika neoficiali. Gramatika keičiama dar vangiau, nes manoma, kad gramatikos ardymas per daug stipriai sugriauna mąstymo struktūrą, pasikeičia pati suvokimo forma, ne tik žodynas. Kadaise tokios problemos nebuvo, nes nebuvo tokios sąvokos kaip klaida kalboje. Ją išrado kalbininkai. Seniau valdžia.

Norėdami suprasti kaip tai vyksta, turime suprasti kokie pagrindiniai kalbos dėmenys. Pradėti reikia nuo pačio kalbos branduolio išaiškinimo, kuris šiuo metu yra paplitęs ir geresnio sugalvoti neleidžiama. Šis branduolys turi tris profilius, kurių kiekvienas prasideda nuo elementaraus vieneto ir tuos vienetus jungiant, kiekybiškai ir kokybiškai auga. Kodiniai profiliai yra du: garsai ir ženklai. Taip pat vienas semantinis – reikšmės, kurios skyla į gramatines ir leksines (žodines). Visos šios dalys turi norminius ir individualius variantus. Yra standartinė spausdintinė raidė ir individualios ranka rašytos raidės, priklausančios nuo žmogaus braižo. Yra standartinis fonemos tarimas ir įvairūs individualūs tarimo variantai, kurie priklauso nuo anatomijos ir nuo neuroninių ryšių. Yra standartinės žodyninės reikšmės ir visų reikšmių individualūs interpretavimai, nes reikšmės apaugusios individualiomis patirtimis bei vaizdiniais. Kadaise planetoje buvo tik visų šių profilių individualūs variantai, dabar aukščiau už individualų iškeltas standartas.

Standartizuotis labiau linkusi kodinė dalis, nes ji yra ištraukta į išorę per ženklą ar garsą, tačiau reikšmės ištraukti nesugebama, nėra tokio substrato, kuriame galėtume parodyti pačią mintį tiesiogiai, todėl jas standartizuoti labai sunku. Tačiau tai irgi daroma – į mintį standartas įvedamas per logines ir matematines struktūras, kurių pagrindinis reikalavimas universalus tikslumas ir teisingumas. Imant ilgus istorinius tarpsnius vyksta garsų poslinkiai nuo vieno varianto prie kito; vyksta raidžių poslinkiai: tarimo užrašymas ir ortografija. Taip pat slenka reikšmės – gali kas nors nauja būti įtrauka, kažkas išstumta, arba transformuotis vidinė struktūra – siaurėti arba plėstis.

Kalboje reikšmių profilis turbūt svarbiausias, jas jungiant kaupiasi vis stambesni dariniai, kurie išauga į reikšmių-prasmių pasaulius. Jis svarbus tuo, kad riša su tikrove, yra mentalinės energijos žybsniai, sudarantys pagrindinį turinį. Reikšmės jungiasi į išbaigtus tekstus, kurie yra istorijos, pasakojimai, aiškinimai, teorijos ir t.t. Šie reikšmių pasauliai turi būti sudėti visiems žmonėms, kad jie tarpusavyje susikalbėtų. Tai kiekvienos kalbinės grupės uždavinys. Kodinė dalis yra tiltas tarp sąmonių, o reikšmės yra visose smegenyse, kurios tilto abikrypčių srautų aktyvinamos. Per tiltą paleidus kitokio formato srautą, arba jeigu žmonės kalba per daug individualizuotais ženklų variantais – atsiranda susikalbėjimo sunkumų. Sunkumai bendruomenėse yra nepageidaujami, nes mažina bendro veikimo efektyvumą, todėl žmonės tariasi ir vienodina kodą, taip pat vienodina reikšmes. Jeigu per daug individualizuojiesi ir išsiskiri – iškrenti iš bendruomenės, niekas nesupranta ir nesiklauso.

Kyla klausimas kas stabilizuoja mąstymą ir mintis, jeigu žmonės vienas kito minčių nemato (išskyrus tuos atvejus kai akivaizdžiai nesusikalba)? Manau, kad pagrindinis stabilizatorius yra bendra patirtis. Artimai gyvenantys žmonės turi daugiau bendros patirties negu labiau nutolę, todėl diferenciacija vyksta atstumo principu, bent jau taip buvo anksčiau, kai nebuvo globalinio ryšio tinklo.

Svarbi ir pati minties šaknis, kuri taip pat individuali, ir priklauso nuo biologinių dalykų smegenyse (nėra dviejų vienodą struktūrą turinčių smegenų, todėl visi procesai yra ne universalūs, bet individualūs). Tačiau visi individualūs mentaliniai substratai universalizuojami įspaudžiant į juos vienodas struktūras, vienodą „geometriją“, kuri pateikiama net grafiškai. Taigi stabilizavimui naudojamas intensyvus apdorojimas iš išorės universalizatais.

Kokių tipų srautai siuntinėjami per tiltus priklauso nuo visuomenės sandaros, nuo žmonių veiklų – pradedant laisvu buitiniu pokalbiu, dialogu iki formalizuotų aiškinimų, lekcijų, lyderio pasisakymų ir t.t. Yra daug variantų, kurių čia nevardinsiu. Patys rafinuočiausi variantai yra kūrybiniai tekstai, tačiau buitiniuose pašnekesiuose to nebūtina naudoti. Kalbėti galima gražiai ir negražiai. Tačiau paprastai kūrybinė kalba nėra spontaniška, prie teksto dirbama jis ruošiamas, o paprastai kalbama spontaniškai. Spontaninė kalba grožinio teksto lygį retai pasiekia.

Bendros kalbos žinios gaunamos per universalizatų įspaudimą į garsų, ženklų ir reikšmių profilį. Tai priklauso nuo masinio švietimo ir nuo masinės komunikacijos. Žmogus linkęs sekti pavyzdžiais ir mėgdžioti, taip perima propaguojamus globalinio elito universalizatus.

Tačiau kalba turi ir tamsiąją pusę, kuri iš dalies yra visa ta tikrovė, kuri nerealizuojama kalboje, per daug apibendrinant ir neįvedant skirtumo. Žmogus gali suprasti skirtumus, tačiau kalboje neturėdamas priemonių jiems išreikšti, juos ištrina iš komunikacijos. Skirtumus galima įvedinėti sąvokose, tačiau žodynas yra pakankamai platus, todėl nenorime jo perkrauti. Tuo tarpu gramatika yra labai nususinta, minimalizuota iki primityviausio varianto, darant jos priemones labai skurdžiomis. O kai skurdi kalba, skurdi ir sąmonė.

Pavyzdžiui imkime daiktavardį ir jo linksniavimą. Lietuvių kalboje yra šeši pagrindiniai linksniai, kurie parodo, kokiais santykiais susiję sakinyje daiktavardžiai. Daiktavardis yra substancijos įvardijimo priemonė, kuri santykiuose tarpusavyje gali turėti skirtingus vaidmenis. Substancija gali būti: subjektas, savininkas, objektas, tikslas, įnagis ir vieta. Tačiau tai ne vieninteliai vaidmenys, kuriuos galima jai priskirti. Nekalbant jau apie tai, kad išvardintus vaidmenis galima dar toliau skaidyti į smulkesnius tipus, įvedant daugiau skirtumų. Imkime vietininką. Yra bendrasis variantas, kuriuo žymimos visos vietos, tačiau vietas į tipus galima skirstyti dar smulkiau, gaunant skirtingus vietininkus ir atitinkamai pridedant papildomų linksnių galūnių.

Vietos gali būti skirstomos pagal tai ar erdvė atvira, ar uždara. Ar ji miesto teritorijoje, ar gamtoje. Taip pat ar subjektyviame pasaulyje, ar objektyviame. Visas galimybes sukrauti aišku neverta, tačiau bent jau išplėsti ir įvesti daugiau skirtumų mąstymui visai nepakenktų. Tas pats galioja ir kitiems linksniams. Šiuo metu mes skiriame tik subjektų giminę ir skaičių, o būtų galima įvesti giminystės ryšius, socialinių santykių informaciją ir pan. Kitaip sakant, galimybės dabartinėje sistemoje toli gražu nėra išsemtos. Tačiau tokių naujovių kalbos tvarkytojai labai bijo. Deja dėsnis tas, kad laikui bėgant kalbos linkusios primityvėti, nes žmones valdžia priverčia gyventi primityvius gyvenimus. Visas sudėtingumas perkeliamas į specialias sritis, kuriomis domėtis leidžiama tik specialistams.

Žinomas faktas, kad kalba nėra vien natūrali kalba. Specialios tyrimų sritys susikūrė savo specialias dirbtines kalbas, kuriomis informaciją jiems perteikti daug paprasčiau. Tai labai paplitusi tendencija, iš natūralios kalbos į specialias tam sukurtas kalbines laikmenas iškelti visą sudėtingą informaciją, kad paprastam žmogui nereikėtų mokytis jam nereikalingų dalykų. Tuo užsiima specialiai tam išrinkti specialistai. Tas struktūras, kurias pavyzdžiui, savo formulėse aprašinėja fizikai, paprasta kalba išreikšti net būtų neįmanoma, ir tie žmonės, kurių mąstymas yra suformuotas minimizuotos kalbos pagrindu, lieka už borto.

Maksimalioms kalbos galimybėms realizuoti, nereikia jokių specialių metodų, tereikia turėti šiek tiek daugiau proto, teorinių žinių apie kalbą ir paprojektuoti galimybes pagal pasaulyje esančią informaciją, kuri kalbinėmis priemonėmis neišreiškiama, nes nei žodžiai, nei gramatika, neįveda tikrovėje galimų rasti skirtumų į kalbą.

Taigi kalba sugeba suvokti tik labai ribotą kiekį tikrovės skirtumų, ir didelė dalis informacijos kalboje lieka  neišreikšta. Suvokdami kalbą šią informacija jau turime papildyti patys iš savo asmeninės patirtie, o patirtys labai skirtingos. Ženklai, kurie nurodo į mintį išreiškia tik nedidelę dalį tikros minties struktūros, visa, pilna mintis dažnai būna paslėpta ir nerekonstruojama. Perteikiamas tik tam tikras subendrintas lygis. Todėl tekstai tiriami, ieškoma juose paslėptos gelmės.

Mano požiūris į kalbą yra kūrybinis. Manau, kad neturime bijoti į kalbą žiūrėti kaip kūrėjai – tai nėra uždrausta teritorija, kurioje būtų draudžiama vaikščioti. Kalba niekieno asmeninė nuosavybė. Ji turi būti vystoma, tobulinama, o jeigu galimybės netenkina – kuriama nauja kalba. Tai gali vykti ilgą ir trumpą laiką. Kalbą kuriant ilgą laiką – įrankiai vieni, o trumpą laiką – kiti. Kuriant ilgą laiką labiau prisiderinama prie smegenų galimybių, nes smegenyse kalbą modifikuoti mažais gabaliukais lengviau, tai geriau atitinka pačių smegenų galimybę adaptuotis prie naujos informacijos. Todėl tokiu atveju, kalbą galima kurti 100 metų ir ilgiau ir tai ne vieno žmogaus, bet kolektyvinis darbas.

Visą sistemą sukuriant per labai trumpą laiką (1 metus), reikia apdoroti labai daug informacijos ir tam reikia pagalbinių priemonių. Kad kas nors būtų taip kūręs kalbą senovėje – jokių duomenų nėra, nes būtų likę šaltiniai, nebent tie šaltiniai įslaptinti ir mums šiuo metu neprieinami. Čia aš nekalbu apie slaptas kalbas, kurias gali turėti slaptos organizacijos, ir kurios prieinamos tik inicijuotiems žmonėms. Bet galvoje turint natūralias kalbas, jos buvo kuriamos ilgalaikiu kūrimu, ir specialių tokio dirbtinio darbo dokumentų neliko. Turime tik inovacijas, kurios buvo siūlomos labai ištęstais laiko tarpsniais.

Pavyzdžiui, kuriant žodžius, galimas raidžių mechaninis, algoritminis dėliojimas, apimant visas įmanomas kombinacijas pagal skiemenų tipus. Aš taip kuriu žodžius savo kalbos žodynui, pasirašęs programėlę. Seniau to nebuvo įmanoma padaryti ir šis darbas buvo labai varginantis. Bet naudojantis vien savo galva, intensyviai dirbant, per mėnesį galima sukurti 10 000 žodžių, vadinasi per metus 120 000 žodžių. Tai jau būtų beveik pilnas žodynas.

Gramatiką galima sumodeliuoti per 1 mėn., turint pagrindines jos idėjas, nes gramatinės morfemos į galvą ateina labai lengvai ir greitai. Bet reikia žinoti kas yra gramatika, kokia jos esmė ir kokias funkcijas ji kalboje atlieka. Ne vien struktūriniu, bet ir filosofiniu žinojimu, kad būtų galima modeliuoti norimą sąmonės formą.

Idealiu atveju visą šį darbą šiais laikais būtų galima padaryti su programine įranga – suvedus visus reikalingos duomenis sukurti kalbą automatiniu būdu, per labai trumpą laiką (1 mėn.). Tokių programų matyti neteko, bet svajojau kada nors ją parašyti pats. Turiu tik mini programėlę žodžių dėliojimui iš raidžių, pagal pagrindinius skiemenų tipus. Neturint programos, viską reikia daryti ranka, užrašinėti ir kaupti informaciją.

Tokiais įrankiais sukūrus kalbą, ji būna mažiau chaotiška, turi specialias pradine koncepcija paremtas savybes, kurios nenumatytos kitose, natūraliai susikaupusiose kalbose. Pavyzdžiui, mano kalboje yra telepatijos nuosaka, sapno nuosaka, ko neįmanoma rasti jokioje natūralioje kalboje. O tokiems koncepciniams įvedinėjimams nėra jokių ribų.

Vadinasi yra tokios sąlygos: turi būti pavyzdys, išvystyta idėja; turi būti suformuluota koncepcija; ir turi būti sisteminio informacijos kaupimo įrankiai – galima kaupti ant popieriaus, galima kompiuteryje, o galima galvoje. Tačiau kaupiant galvoje, procesas užtrunka labai ilgą laiką, nes galva nepaneša labai didelio informacijos kiekio per trumpą laiką. Kalba atsiranda iš proto, iš žmogaus supratimo kas tai yra.

Pačiam gramatizacijos ir įžodinimo procesui reikia pastabumo, dominančių detalių išskyrimo. Pasaulį suskaidyti į sąvokų lopinėlius galima labai įvairiais būdais ir įvairiu smulkumu. Tai labai sunkus ir varginantis darbas, kurį per trumpą laiką padaryti neįmanoma. Pati procedūra yra elementari, ir kiekvienas ją gali susidaryti pats.

Toks kūrybinis požiūris į kalbą griauna vienos formos ir vienos tiesos iliuziją. Atsiranda formų ir tiesų įvairovė, o tai skatina kūrybišką mąstymą. Vieno standarto diktatūra atmetama, žmogus nebijo nukrypti nuo normos ir ieškoti savo individualaus kelio. Nėra vienos visiems privalomos tiesos ir tokios net neturėtų būti ieškoma. Tie kas to ieško, tai daro ne žmonėms norėdami gero, bet tam, kad būtų lengviau juos valdyti.

Iš pradžių buvo tik viena kalba, vėliau kitose vietose atsirado keli kiti variantai, bet buvo ne daugiau 3-5 pradinių kalbų. Praėjus daugiau negu 100 tūkstančių metų turime virš 7 000 tūkstančius kalbų. Tai rodo, kad diferenciacija, skaidymasis atsiskyrimas, izoliacija natūralus procesas. Kiekviena grupė, kuri pasirenka eiti savo individualiu keliu, nori susikurti savo kalbą, nes jos reikia to originalaus kelio išraiškai.

O dabar matome priešingą procesą, kai norima visus 7 000 kalbų išmesti, ir sukurti vieną standartinę kalbą, privalomą visiems. Manau tai neturėtų būti daroma, žmonės turi susitaikyti su įvairove ir ši įvairovė turi būti skatinama. Šiuo metu natūralios kalbos daugiau nesidiferencijuoja, nes visuose regionuose įvedinėjama bendrinė kalba, bet tai būtų galima kompensuoti dirbtinių kalbų įvedimu. Manau, kad šalia 7 tūkstančių natūralių kalbų, būtų galima įvesti dar kokį 1 000 dirbtinių, ir net kiekvienas pageidaujantis galėtų susikurti asmeninę kalbą, asmeninėms reikmėms ir galėtų būti apie 20-30 tūkstančių asmeninių kalbų.

Gali atrodyti, kad būtų lingvistinis chaosas, bet tai siaubas tik totalitarinei sąmonei, kuri trokšta vienos tiesos diktatūros. Žmogus turi nuo mažens būti pratinamas prie įvairovės, taip pat turi būti skatinamas kalbinis kūrybiškumas. Kai kuri kalbą pats, pamatai visas jos paslaptis, taip pat supranti, kiek kalboje daug iliuzijos, ir iš tos iliuzijos kylančios neapykantos kitokiai formai ir kitokiai tiesai.

Tai, kad pasaulis juda prie vienos (kelių kalbų) rodo, kad jis juda totalitarizmo link, nors gali tai pridenginėti kaip naudą ar patogumą. Gali atrodyti, kad vienybė gerai (o kalba vienija), tačiau tada lieka daug neišvaikščiotų kelių, ir tiems kurie nori tais keliais eiti, uždaromos durys, galvoje sukuriama sąvokų pelkė. Čia slepiasi dviejų rūšių baimės – nesuprantamybės baimė ir baimė būti nesuprastam. Sutrikusi komunikacija visada suvokiama kaip anomalija prieš kurią reikia kovoti. Tie kurie mąsto nesuprantamai – išstumiami iš bendruomenės tų, kurie nesuprantamybės bijo, nes nesuprantamybė yra grėsmės ir pavojaus šaltinis.

Tačiau pratinant ne prie standarto ir vienos tiesos, bet prie įvairovės – tokia baimė silpnėja. Žmogus turi būti mokomas ne elgtis iracionaliai, bet dėti pastangas suprasti, jeigu ko nemoka mokytis, o ne automatiškai atmesti.

Kadangi didelis skaičius dirbtinių kalbų būtų asmeninės, tai jų gyvavimo laikas būtų ribotas; jeigu nepavyktų niekam jos perduoti, ji taptų „mirusia“ dirbtine kalba. Informacija vis tiek turėtų būti išsaugota taip, kaip istorijoje išsaugomi meno kūriniai, nes kalboje galima rasti daug įdomių idėjų, kurias galima tyrinėti. Taip pat tai mokytų susitaikyti su kalbos mirtimi – to nereikia bijoti, nes tai natūralaus procesas. Vienos kalbos miršta, kitos kalbos gimsta, nes gebėjimas kurti nedingsta niekur. Daug baisesnė yra kūrybinio gebėjimo mirtis,  ne kūrinio, nes nieko nesugebant sukurti, ateina tikra pabaiga.

Kitų žmonių keliai nėra mūsų keliai. O savam keliui reikia savų priemonių. Jeigu jų neduoda natūrali kalba, tenka susikurti dirbtinę.

Naujas žodis, naujoms ausims

Kiekvienas nesunkiai pastebi, kad mąstymas yra pagrindinis procesas, suteikiantis sąmonei asmeninį turinį ir formą. Kai žmogus veikia nemąstydamas, jis yra tik dalis to, kas jis yra iš tikro. Visas žmogus pasirodo tik per savo mintis. Bet tuo mąstymo svarba neapsiriboja, nes jis formuoja ne tik žmogaus asmenybę, bet ir visą gyvenimą, kuris yra jo minčių įkūnijimas. Gyvenimą pradedame kurti mąstydami. Kaip mąstome, toks ir gyvenimas. Todėl labai svarbu, kad mintys būtų „teisingos“, kad jos vestų į priekį, žmogaus nežlugdytų. Dėl šios priežasties svarbu mintis valdyti, nes nuo to prasideda savęs ir savo gyvenimo valdymas. Nevaldomos mintys neretai tampa pelke, iš kurios būna labai sunku išlipti. Pelke tada virsta ir gyvenimas. Norint ją pašalinti mąstymą būtina keisti.

Čia iškyla kalbos svarba, nes mintys labai glaudžiai susijusios su kalba. Mintys yra įvairūs žodžių lydiniai, kurie suriša mąstymą su išoriniu arba vidiniu pasauliu. Norint suteikti naują formą mąstymui, pagrindinis kelias yra iš naujo įsąvokinti žodyną ir pateikti gramatiką. Įsisavinus naujas formas, iš karto pasikeičia mąstymas, jis tampa naujas ir šviežias. Aišku, lengviau pasakyti negu padaryti, nes kalba linkusi stabarėti – pragyvenus nemažą dalį gyvenimo, pakeisti ją būna labai sunku. Tačiau tai nėra neįmanoma, ką puikiai iliustruoja iki senatvės išliekanti galimybė išmokti naują kalbą. Tereikia įveikti tingumą ir inerciją, arba pelkę, kuri trukdo judėti į priekį.

Eksperimentai su kalba dažnai blokuojami, nes kalba yra sąmonės valdymo įrankis. Jeigu esi išmokęs svetimą žodynėlį, tai priimi jo autorių teisę formuoti savo psichiką ir primesti savo valdžią, o jų tikslas ne tave sustiprinti, bet padaryti paklusniu įsakymų vykdytoju. Žodžiai dažnai naudojami kaip priedangos, su kuriomis mafija įteisina savo nusikaltimus, padaro juos normaliais ir įprastais. Žodis tėra fasadas ir maskuotė, už kurių slepiasi jo kūrėjo ketinimai ir intencijos. Jeigu priimi svetimą žodyną, tampi to žodyno vergu. Todėl reikia nebijoti kurti savo žodžius, griaunant sustabarėjusias vergovę įteisinančias formas.

Šie samprotavimai paaiškina, kodėl filosofija arba ezoterika užsiimantys žmonės neretai meta iššūkį kalbai ir kuria naują, savo sistemą. Juk pati gryna kalba jau yra tam tikras požiūris ir filosofija, kuri tam tikrus kelius uždaro, o tam tikrus atidaro. Jeigu nori eiti uždarytu keliu, turi tą kelią atsidaryti naujomis kalbos formomis. Pelkė yra svetima kalba, kuri sukurta tam, kad varžytų mąstymą ir sąmonę, o tuo pačiu asmenybę ir net visą gyvenimą. Jeigu bijai apeiti ar paspirti dvokiantį žodį – būk pasirengęs visą gyvenimą sėdėti kalėjime. O jeigu tokia perspektyva netenkina – ištrūkti yra vienas kelias.

Su kalba eksperimentuoti išdrįsta ne daug kas, daugiau kūrybos žmonės, tačiau nekūrybinį darbą dirbančiam žmogui – tai tabu. Į galvą kalamas klaidingas įsitikinimas, kad toks siekis prilygsta psichikos sutrikimui, nes kalba nepajudinama ir nejudintina tikrovė, nors yra nesunkiai suvokiama, kad visa ji dirbtinė, vadinasi sukurta. Tai reiškia: kaip buvo kuriama kadaise, taip pat kurti galima ir šiais laikais. Negana to, tam visiškai nebūtina būti mokslininku, kurių senovėje, kai kalba radosi, net nebuvo. Nebuvo ant popieriaus surašyto žodyno, nebuvo susisteminta gramatika, tačiau nepaisant to, visi viską žinojo, suprato ir gebėjo kurti.

Kurti galima įvairiai, kuriant gryną, nuogą kalbą, o galima skolintis iš kitų kalbų. Tai netgi nėra taip svarbu, svarbiau kokią išlaisvinančią galią turi naujos formos. Jeigu jos sugeba išsiurbti pelkę ir paleisti gyvenimą sraunia srove, jos padaro savo darbą.

Žmogų giliai išreikšti nėra skatinama, pirmenybė teikiama ne naujoms, bet standartinėms formoms, kurios buvo kuriamos tų, kurie siekė ne išvaduoti žmogų, bet jį įkalinti tam, kad būtų galima išnaudoti. Norint išreikšti giliai/naujai, reikia naujo žodynėlio. Tai keblu, nes užkerta kelią momentiniam visuotiniam supratimui, atstumia, nes naujų minčių įsisavinimui reikia daugiau pastangų ir energijos. Bet tai neturi stabdyti, nes tai tik laikinos kliūtys. Todėl neretai naudoju žodžius kurie gali atrodyti nesuprantami, kuriais noriu išreikšti kažkokias nesuprantamas mintis. Gali atrodyti, kad jos suprantamos tik man vienam ir tai atitinkamai sumenkina jų reikšmę. Tekstas tampa mistiškas, nors jo mintis būna tokia pat skaidri, kaip dienos šviesa.

Visame šiame kontekste noriu pateikti kelias naujas sąvokas, kurios yra įvairių kalbų žodžių lydiniai, kuriais išreiškiu savo supratimą apie žmogų ir pasaulį. Visą situaciją skaidau į struktūrą, kurią vadinu koncentrais, suprantamais kaip tam tikri apskritimai, kuriuose susikoncentruoja pamatiniai žmogaus dėmenys. Pirmas koncentras vadinamas reiforma, kurią sudaro žmogų supanti realybė, savyje slepianti daug neišreikštų sluoksnių, apie kuriuos pakalbėsiu šiek tiek vėliau. Reiforma sukuria psichoformą, kuri yra žmogaus psichinis branduolys, iš kurio kyla visos pagrindinės žmogiškumo apraiškos. Tada psichoforma, sąveikoje su reiforma, pagimdo lingvoformą, su kuria apgaubiama visa žmogiška ir anapus žmogiška realybė.

Iš pradžių kalba būna labai maža, tik nedidelis garsinis/ženklinis burbulas, atsirandantis psichoformos viduje. Tačiau laikui bėgant ji plečiasi, kol apima visą žmogui pasiekiamą teritoriją. Iš pradžių žmogus kuria tik savo asmeninę, psichoforminę kalbą, kuri skirta sau ir savo vidui išreikšti. Tačiau plečiantis žmogaus veiklos mastams, kalba stengiasi patekti į  visas pačias atokiausias ir sunkiausiai pasiekiamas kerteles. Ji net siekia išreikšti tai, kas nematoma ir nepasiekiama tiesioginėms žmogaus manipuliacijoms. Taip atsiranda reiforminė kalba. Dar kitaip šią situaciją galima išreikšti kaip subjektinę kalbą ir objektinę. Yra kalboje, tiksliau žodyne, dalis, kuri atstovauja svetimą pasaulį ir dalis, kuri išreiškia tai, kas artima.

Reiforma gali turėti skirtingus ekstensyvumus ir gali savyje apimti skirtingus, įvairiems suvokimo tipams prieinamus horizontus. Pagal mano skirstymą išreikštas tik pirmas horizontas, kurį galima vadinti strata. Visi kiti horizontai įprastiniam suvokimui neišreikšti ir standartinei sąmonei jie net neegzistuoja. Hipostratos, esančios po strata, sukuria ekstreminę ribą, kuri žymį skirtį tarp fantazijos ir fakto. Kalba gali veikti ir tuščiuoju veikimu, nes jos prigimtyje slypi troškimas įvardinti ir įforminti – realybė, kuri neturi formos ir vardo nepriimama. Šitaip gaunamas pasaulio vaizdas, kuris primena mozaiką, sudarytą iš faktų ir intarpų su fantazijomis. Tačiau čia tikslas ne kažką demaskuoti, bet parodyti patį mechanizmą, kuriuo kuriama prasmė gyvenime. Žmogus apgaubia save kalba, pasakojimais, istorijomis, paaiškinimais, teorijomis, kurie užpildo visus minėtus koncentrus ir įformina bei įprasmina gyvenimą.

Kiekvienas žmogus ateina jau į paruoštą pasaulį, tačiau tas pasaulis gali taip ir likti svetimas, neįsisavintas. Paslaptis tame, kad šią formą yra įmanoma pakeisti, tereikia drąsiai pereiti visas gąsdinimui paruoštas lingvistines pelkes. Naujas žodynėlis reiškia naują mąstymą. Jeigu senas žodynas reiškia kalėjimą, tai naujas gali reikšti laisvę. Tereikia nepabūgti aplinkui tvyrančio priešiškumo ir fanatizmo. Reikia suprasti, kad tas fanatizmas dažnai būna suvaidintas sistemos aktorių. Kai pamato, kad pagąsdinti neįmanoma – darkytis iš karto nustoja.

Reikia neužmiršti, kad ši kūryba yra naujos prasmės kūrimas. Tikslas nebūtinai, kažką įrodyti ar atskleisti. Tikslas yra suteikti savo gyvenimui trokštamą formą. Galima iškelti klausimą – kodėl šį darbą turėtume atiduoti kitiems? Jų tikslas žodžiais surakinti sąmonę, kaip rankas antrankiais. Kodėl turėtume paklusniai jas atkišti? Tegul kūryba liejasi laisvai.

Burnatrydžio mechanizmas

Kalba ir bendravimas – labai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Kiekvienas ją suprantame tiek, kiek to reikia jos naudojimui. Taip pat yra ir piktybinė kalbos forma, kurią žmogus naudoja blogiems darbams. Tokią kalbą vadinu burnatrydžiu. Tokiais atvejais kalbą patartina pažinti šiek tiek giliau, tada gali pastatyti į vietą visus kurie naglai lipa per tvorą. Visais atvejais kalbos sandara lieka ta pati, tik jos panaudojimas skiriasi. Todėl pateiksiu bendros sandaros aprašymą. Jis leis geriau suprasti ir tvarkyti kitų žmonių burnatrydžio sukeliamas problemas, tokias kaip agentūrų naudojamas šmeižto ir gandų metodas.

Pirmiausia paaiškinsiu kokia kalbos struktūros projekcija į tikrovę arba atvirkščiai – tikrovės struktūros projekcija į kalbą. Galima žiūrėti abiem būdais, nes neaišku kas kam ką primeta. Šis aiškinimas gali būti kai kam per daug „filosofinis“, nesuprantamai rašydamas nenoriu nieko įžeisti, tad pulti mane nėra jokios priežasties.

Pamatinė realybės substancija sumodeliuojama kaip: antitezė, konfliktas ir lankstas. Kalba tikrovėje prasideda nuo antitezės, kuri yra pamatinė skirtis, pervedama į kalbos dalių struktūrą statiškomis formomis. Antitezės pavyzdinė forma yra pasaulis padalintas į Aš ir NeAš. Į šią antitezės statiką dinamiškumą, judrumą įveda konfliktas, kuris taip pat perkeliamas į kalbos dalių sistemą. Konfliktas antitezės priešpriešines dalis sujungia per įvairias poveikių ir sąveikų rūšis.  Tarp Aš ir NeAš visada yra konfliktas, nes priešingą antitezės polių norima nuasmeninti, paversti objektu, savo įrankiu, pastatyti žemiau už save. Ir pamatinė aplinka, kurioje vyksta šios dalys, yra lankstas, apskritimas, kurio centre pagrindinis konflikto židinys.

Kai analizuoji tekstus – turi stebėti šias pagrindines pozicijas sekose.

Žmogus aplinkinį pasaulį savo šaknyje suvokia kaip vientisus paveikslus. Pats išorinis signalas neturi jokių dalių, pirmykščiai rinkiniai, kurie paverčiami signalais yra homogeniški. Žmogaus tikroji psichinė struktūra prasideda tik tada, kai atsiranda minėtos dalys – ant ekrano vaizdų uždedama antitezė, konfliktas ir lankstas, kurie yra pamatas, ant kurio pastatoma kalba. Ši psichinė struktūra vadinama psichoforma. Aprašytas procesas vyksta smegenų gelmėse ir sąmoningai nesuvokiamas, suvokiamas tik efektas.

Antitezėje žmogus atranda save, save suvokia kaip skirtingą – aplinkui vengia pavojų, siekia naudos, malonumų, pramogų; konfliktuose išdėsto vyksmų schemas, numato kokie bus smūgiai iš išorės ir pats planuoja smūgius, kurie kategorizuojami veiksmažodžių kategorija; o lankstas šį procesą įvietina laike, erdvėje ir būde, sukuria kontekstą ir aplinką, kurioje ištinka įvykiai. Pradėjus psichikai gaminti lingvoforminę realybę, šis pamatas (antras pamato aukštas) pereina į lingvoforminę struktūrą, tampa jos deformuotu atspindžiu. Kristalizuojasi kalbos formos, kurios suvokia visus procesus per šią triadą.

Žmogus pirmiausiai išmoko kalbėti apie išorę, nes ji buvo aktualiausia, o vidus būdavo slepiamas. Tačiau tai bendra struktūra, kuri nori nenori pereina ir į savo vidinio pasaulio analizę. Naudodami kalbą, žmonės visada įklimpę į šią sistemą. Ją žinoti naudinga, nes galima struktūruoti įprastinėmis formomis pažinimo procesą:

Mano lingvoformos pagrindinė tezė sako, kad viskas yra substancija, jos savybės ir elementų sąveikos. Todėl šios koncepcijos turėtų pakakti paaiškinti bet kam. Tarkime norime paaiškinti atmintį. Į substanciją įdedam antitezę, tą antitezė išskaidom kaip atmintį ir informaciją, įvedam konfliktą, kuris yra informacijos susiurbimo, panaudojimo veiksmas, ir turėtų būti aišku kas tai yra: vienos substancijos įėjimas į kitą ir šio įėjimo morfizmo fiksacija. Jeigu įeina substancija vadinama kalba, jos morfizmas yra pamatinė triadinė lingvoforma, kuri kaip įvedama, taip ir išimama: mintyje ypais, o šnekoje sekomis.

Pagrindiniai pirmapradžiai ypai yra tokie: daiktas+savybė, veiksmas+savybė, daiktas+veiksmas, daiktas+veiksmas+lankstas. Ypai matomi semantinėje erdvėje, o išorinė šneka yra garso virpesių seka, kuri išsitęsia laike. Išmonė tėra minėtoje triadoje įkalintų naujoviškų ypų kristalizacija, kurie į pasaulį įvedami per nominalizacijos procesą.

Standartiniai žodynėliai, ypač vidinio pasaulio – labai skurdūs todėl, kad žmonės savo vidų linkę slėpti; tad turtingam žodynėliui susiformuoti nebuvo sąlygų. Tačiau laikai keičiasi – galima šią spragą nors ir tokia keista veikla, bet užpildyti.

 

Toks yra įvadas į pagrindinio mechanizmo atskleidimą. Toliau paaiškinsiu kaip aš įsivaizduoju kalbos pagaminimo procesą. Jis skaidosi į dvi dalis:

  • Suformuojami kalbos resursai ir įgūdis,
  • Kalba praktiškai naudojama informacijos perteikimui iš žmogaus sąmonės.

Apie pirmą punktą. Aplinkinė tikrovė sudaryta iš kol kas neapibrėžtų pirmykščių rinkinių, kurie virsta signalais į žmogaus sąmonę. Iš pradžių visi šie signalai būna vienodos vertės ir neturi užkoduotų jokių struktūrų. Tačiau patekę į smegenis pradeda vaikščioti savo kanalais ir sukuria pirmą psichoformą, apie kurią jau rašiau. Ji yra antitezė, kai žmogus pradeda suprasti, kad yra vaizduose dalis, kuri yra Jis Pats ir kita dalis, kuri yra Jo Objektas. Tada konfliktas, kuris yra poveikių sistemos tarp antitezės priešpriešinių struktūrų. Lankstas įstato konfliktą į aplinkybes – pirmiausia nominalizuotoje erdvėje ir laike.

Tai pagrindiniai žmogaus psichikos sandai, kurie pereina į visas psichiką kaip resursą naudojančias struktūras. Pagrindinė dalis yra antitezė, kurioje žmogus išsiskiria iš aplinkos masės ir pradeda suvokti save kaip individualų asmenį. Pats sau tampa aukščiausia vertybe, kiti matomi tik kaip priemonės. Pagrindinis grobuoniškas instinktas yra aplinkinio pasaulio užvaldymas, užgrobimas, nes tai daryti verčia išlikimo instinktas. Kiti siekia to paties ir atsiranda įvairios konfliktinės sąveikos. Šios sąveikos iššaukia agresyvius apsikeitimus burnatrydžiu, kartais pereinama prie tiesioginio veiksmo.

Yra mechanizmas, kuris šią psichoformą perdaro, suskaldo į atskiras šukes, ir tas šukes sukaupia kaupiamojoje dalyje. Šukės vadinamos antitezės dalių, konflikto tipų ir lanksto elementų abstraktais. Kalboje tai pavadinimų sistema, nes kiekvienas abstraktas gauna pavadinimą. Tai vadinama nominalizavimo procesu. „nomen“ reiškia „vardas“. Tai yra, mes čia pasaulį paimame ne kaip vientisą gabalą, bet kaip daugybę smulkių, nominalizuotų elementų; tai susmulkintas pasaulis. Šitaip kaupiamojoje sąmonėje susiformuoja kalbinis resursas, kurį galima pradėti naudoti.

Apie antrą punktą. Kaupiamojoje dalyje sukauptus abstraktus, įvairių objektų gabaliukus, galima išrinkti (todėl kad jie čia sudėti tvarkingai, pagal psichoformos struktūras) ir įdėti į pirmo lygio lingvoformą, kuri yra šablonas, mėgdžiojantis psichoformos konstruktą. Pirmo lygio lingvoforma yra erdvinė, ji mėgdžioja pasaulio modelį, yra psichoformos kopija. Ši erdvinė lingvoforma, kaip gabalas gali pereiti į erdvinę mintį, vaizdinį, kuris vadinamas eiroksenu. (Šio žodžio galite nesimokyti).

Kita galimybė – erdvinės lingvoformos transformacija į tiesinę struktūrą. Tai yra gabaliukai, vadinami abstraktais, iš lignvoformos išimami ir perrikiuojami į tiesę. Tarp erdvinės ir tiesinės sistemos yra šią transformaciją atliekanti sistema, kuri mintį paverčia išeinančia elementų seka, kuri turi psichoformos struktūrą, lingvoformos struktūrą, bet surikiuotą į tiesę. Šita tiesė yra motorinių judesių srautas, kuris iš smegenų perduoda komandas burnos raumenims, ir žmogus virpina orą. Tačiau šie visi, vien tik judinamieji veiksmai apvelkami sąmonėje į prasmės apvalkalą ir šis srautas suvokiamas kaip informacijos srautas. Taip galima naudotis sukauptais kalbos resursais ir perduoti informaciją apie savo saugyklose saugomus sukauptus psichoformos išteklius. Dalys tokios: informacijų iš psichoformos surinkimas, pervedimas į erdvinę lingvoformą, tada transformacija į tiesinę lingvoformą, kuri perduodama į raumenų centrą kaip nenutrūkstamas komandų siuntimo procesas burnos raumenims. Informacijos elementai užkoduoti kaip raumenų judesiai.

Žmogaus ketinimas gali būti šūdinas ir ne. Kai jis šūdinas, tokia kalba nukreipta į tave vadinama burnatrydžiu. Kodėl toks ketinimas iš viso atsiranda, paaiškinama pagrindine psichikos struktūra, kurią pavadinau antiteze. Šioje antitezėje sąmonė save gali iškelti labai aukštai, tada visi kiti aplinkui atrodo tik kaip šliaužiojančios kirmėlės. Kai šitaip į save sukrauni labai daug vertės, viskas kas esi ne tu gali pradėti atrodyti kaip tuščia vieta. Kai pamato, kad judi ir kvėpuoji svetimą orą, gali apimti įsiūtis. Kyla mintis nusodinti išsišokėlį.

Galvoje kaip aprašiau užgimsta burnatrydis.

Oneiratyvas

Toliau pateikiami oneiratyvo nuosakos laikai, kurie naudojami kalbant apie sapno realybę. Kaip žinote, laikau, kad sapnas yra atskira signalinė sistema, kuri turi vidinės ir išorinės sistemos bruožų, ir sapno sensoriume vykstančius įvykius galima pažymėti specialiomis veiksmažodžio gramatikos priemonėmis.

Pagrindinė priemonė yra pagalbinis žodis κειμι, kuris reiškia, kad veiksmas, įvykis vyko, vyksta arba vyks sapne. Laikai yra trys ir sudaromi įprastiniais laikų priešdėliais kaip pavaizduota lentelėje. Dalelytė σε reikalinga pavaizduoti veiksmą labiau nerealistišką, kai jis vyksta visiškai svetimoje sapno sąmonės teritorijoje. Šitos dalelytės galima ir nenaudoti, tada gaunamas ganėtinai realistiškas siužetas.

Dabar keli žodžiai apie tris laikus. Yra sapno laikas, kuris visada būna dabartis, todėl yra esamasis, bet veiksmas, tikro pasaulio atžvilgiu gali būti suvokiamas kaip vykstantis dabartyje, ateityje, praeityje arba neapibrėžtame laike. Neapibrėžto laiko neįdėjau, bet jis yra taip pat numatytas. Tad kai sapnuojame ateitį, turime sakyti κειμι ορι-, kai sapnuojame praeitį – κειμι ιδε-, o kai sapnuojame dabartį paprasčiausiai κειμι.

Lietuviškai oneiratyvą galima paprasčiausiai vadinti sapno nuosaka. Be šio dar yra telepatyvas, kuris jau sukurtas, t.y., telepatijos nuosaka. Ir kai turėsiu duomenų apie transoriumą, bus įvestas transoratyvas. Viso to prasmė yra atspindėti visas pagrindines žmogaus signalines sistemas, pagal mano koncepciją.


O dabar noriu pateikti savo kalba parašytos pastraipos pavyzdį:

ενα γαφορι ελι σο ποτα σειροτο, πορεο, εν ψειμο, δχεγοραταν αριπελο αλοσυ κλοδα, ορισενδο κιχορεοξεν γεμοτοτ ες οριπαιρο φαβδορνι μαδετοτ. βι εν ψειμο, χη ζυο γαφορε βαξετο σατο ελιξεν φησοχε ε απδοκενορσο ες γερορι απδοχε ενα γαφορνι φολετονε τειοτι. ε λασο νοητοσει εν σειρο, χη πα βεθε ζογαχορι ορισατο λασο οχρε λυφοραταν αδιφολε ες πα ληβδοχε αριελι τολε ζογαχορνε φαβχοτι, ηει ορισατο γαφορατ κιμελοξεν. ορισελι ανεδε ες σιτε γαφορι, εψο πορεο ιγιοτο ορισελι ψεδοσε ξερ δοχε.

ena gafori eli so pota seiroto, poreo, en pseimo, dchegoratan aripelo alosu kloda, orisendo kichoreoksen gemotot es oripairo fabdorni madetot. bi en pseimo, che zuo gafore bakseto sato eliksen fesoche e apdokenorso es gerori apdoche ena gaforni foletone teioti. e laso noetosei en seiro, che pa bethe zogachori orisato laso ochre luforatan adifole es pa lebdoche arieli tole zogachorne fabchoti hei orisato gaforat kimeloksen. oriseli anede es site gafori, epso poreo igioto oriseli psedose kser doche.

Asmeninės kalbos yra labai įdomi perspektyva, kuri manau visuomenei padarytų daug gero, leistų išplėsti mąstymą ir ugdytų žmonių kūrybiškumą. Manau netgi, kad tokia filologinė disciplina turėtų būti dėstomα mokyklose ir vaikai būtų mokomi asmeninių kalbų kūrimo pagrindų. Savo vizijoje matau, kad kiekviena galingesnė organizacijα turės savo vidiniam naudojimui susikurtą kalbą ir visi norėdami tapti tos organizacijos nariai, turės kalbą išmokti. Bus viešos ir slaptos kalbos, prie kurių priėjimas bus laisvas arba ribojamas.


Laikas Veikiamoji rūšis Neveikiamoji rūšis
Esamasis
dabartyje
Εν κειμι (εδι) (ορι)βαζυ-σε
Προ κειμι βαζυ-σε
Σετ κειμι βαζυ-σε
Ηε κειμι βαζυ-σε
Ηα κειμι βαζυ-σε
Ξε κειμι βαζυ-σε
Σετορ κειμι βαζυ-σε
Ζοι κειμι βαζυ-σε


Οτα κειμι βαζυ-σε
Σομα κειμι βαζυ-σε
Σετι κειμι βαζυ-σε
Ηειτ κειμι βαζυ-σε
Ηαιτ κειμι βαζυ-σε
Ξετ κειμι βαζυ-σε
Σετοροι κειμι βαζυ-σε
Ζοιμε κειμι βαζυ-σε

Εν κειμι (εδι) (ορι)βαζυ-σε-τε
Προ κειμι βαζυ-σε-τε
Σετ κειμι βαζυ-σε-τε
Ηε κειμι βαζυ-σε-τε
Ηα κειμι βαζυ-σε-τε
Ξε κειμι βαζυ-σε-τε
Σετορ κειμι βαζυ-σε-τε
Ζοι κειμι βαζυ-σε-τε


Οτα κειμι βαζυ-σε-τε
Σομα κειμι βαζυ-σε-τε
Σετι κειμι βαζυ-σε-τε
Ηειτ κειμι βαζυ-σε-τε
Ηαιτ κειμι βαζυ-σε-τε
Ξετ κειμι βαζυ-σε-τε
Σετοροι κειμι βαζυ-σε-τε
Ζοιμε κειμι βαζυ-σε-τε

Esamasis
praeityje
Εν κειμι εδι (εδι) (ορι) βαζυ-σε
Προ κειμι εδι βαζυ-σε
Σετ κειμι εδι βαζυ-σε
Ηε κειμι εδι βαζυ-σε
Ηα κειμι εδι βαζυ-σε
Ξε κειμι εδι βαζυ-σε
Σετορ κειμι εδι βαζυ-σε
Ζοι κειμι εδι βαζυ-σε


Οτα κειμι εδι βαζυ-σε
Σομα κειμι εδι βαζυ-σε
Σετι κειμι εδι βαζυ-σε
Ηειτ κειμι εδι βαζυ-σε
Ηαιτ κειμι εδι βαζυ-σε
Ξετ κειμι εδι βαζυ-σε
Σετοροι κειμι εδι βαζυ-σε
Ζοιμε κειμι εδι βαζυ-σε

Εν κειμι εδι (εδι) (ορι)βαζυ-σε-τε
Προ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Σετ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ηε κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ηα κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ξε κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Σετορ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ζοι κειμι εδι βαζυ-σε-τε


Οτα κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Σομα κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Σετι κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ηειτ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ηαιτ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ξετ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Σετοροι κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ζοιμε κειμι εδι βαζυ-σε-τε

Esamasis
ateityje
Εν κειμι ορι (εδι) (ορι) βαζυ-σε
Προ κειμι ορι βαζυ-σε
Σετ κειμι ορι βαζυ-σε
Ηε κειμι ορι βαζυ-σε
Ηα κειμι ορι βαζυ-σε
Ξε κειμι ορι βαζυ-σε
Σετορ κειμι ορι βαζυ-σε
Ζοι κειμι ορι βαζυ-σε


Οτα κειμι ορι βαζυ-σε
Σομα κειμι ορι βαζυ-σε
Σετι κειμι ορι βαζυ-σε
Ηειτ κειμι ορι βαζυ-σε
Ηαιτ κειμι ορι βαζυ-σε
Ξετ κειμι ορι βαζυ-σε
Σετοροι κειμι ορι βαζυ-σε
Ζοιμε κειμι ορι βαζυ-σε

Εν κειμι ορι (εδι) (ορι) βαζυ-σε-τε
Προ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Σετ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ηε κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ηα κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ξε κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Σετορ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ζοι κειμι ορι βαζυ-σε-τε


Οτα κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Σομα κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Σετι κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ηειτ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ηαιτ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ξετ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Σετοροι κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ζοιμε κειμι ορι βαζυ-σε-τε

Kelios mintys apie kalbą

Nors lingvistikos mokslas yra teorija, kuri žmonėms neįdomi, noriu pasidalinti kai kuriais savo vertinimais ir pastebėjimais.
Natūralus pasaulis istoriškai išreikštas neryškiai, žmogui per daug ilgais eonais. Skirtingų istorinių epochų kalbos vystosi greičiau, bet visos įvedamos naujovės yra tik skirtingos schemos, su skirtingais sujungimais ir skirtingais išsišakojimais. Pokyčiai ateina kaip kažko naujo įvedimas, išėmimas arba perstatymas. Šitaip kalbos keičiasi ir tampa nesuprantamomis, diferencijuojasi. Kadangi kalba paprastam (sąlygiškai) vartotojui reikalinga informacijos perdavimui ir informacijos saugojimui, tam ji turi turėti tokias sąlygas: ji turi būti bendra ir vienoda visoje grupėje, ji turi turėti pakankamai sudėtingą struktūrą, kad galėtų pilnai išreikšti žmogaus mąstymą, santykius ir supantį pasaulį visuose pažintuose jo gyliuose.
Istorijoje kalbiniai pasauliai keičia vienas kitą ir tuos pasaulius atitinka lingvistinės schemos, kur kažkas prijungiama naujo, išimama arba perstatoma, tačiau tai nepakeičia pačio pasaulio, tik transformuoja proto struktūrą. Kadangi istorija yra atmirusi, su ja bendrumas neaktualus ir nereikia to bendrumo dirbtinai įvedinėti. Jeigu norisi tyrinėti šaltinius, reikia senovės kalbos mokytis kaip atskiros kalbos.
Senovės pasaulio medis gali būti įdomus patyrinėti, bet bendrumai būna tolimi, daug tarpinių perėjimų, atstumas iškreipia ryši, kažkas ateina iš nieko, kažkas nueina į nieką ir čia domėjimasis gali būti tik specialaus pobūdžio, kaip duomenų bazės apie tokį procesą kaupimas, kad žinotum kaip iš principo tai vyksta.
Žmogui, kuris gyvena dabar ir jo gyvenimas su praeitimi neturi nieko bendro, tokius dalykus žinoti nebūtina. Ką duoda žinojimas, kad kažkada anglų kalboje buvo linksniuotės ir linksniai, o dabar jų nėra. Svarbu, kad dabartinis kalbos momentas atspindėtų pilną tuo metu esančio žmogaus patirtį, nesiaurintų jo galimybių ir neužkirstų perspektyvių kelių į ateitį. Tai žmogaus gyvenime per daug antraeilis dalykas. Tikra patirtis vyksta anapus kalbos, o kalba tik įrankis. Noriu kad jis būtų patogus man ir kitiems.

Kita vertus yra specialistai, kurie užsiima kalbų kūrimu ir tvarkymu. Jie turi žinoti kalbos paslaptį ir padaryti ją prieinamą visiems. Koks bazinis principas, pavaizduota schemoje.

kalbaČia pateikta, esminė kalbos struktūra, kuri turi dvi aktualias kryptis, jungimą ir skaidymą. Yra bazinė kalbos sistema: garsai, ženklai ir reikšmės ir jų jungimas į išplėstus rinkinius bei skaidymas į bazinius vienetus. Pagal tai galimas ryšių įvairiomis kryptimis ieškojimas. Kalbos mokymosi principas – paprastas: skaidinių išmokimas, bei jungimas per jų įsisavinimą. Smegenys pridėtos todėl, kad prie šios pagrindinės struktūros prijungia įvairius prielipinius psichizmus, kurie tiesiogiai nesusiję su kalba. Jausmai, emocijos, nuotaikos, būsenos ir t.t.
Kalboje daugiau nieko nėra. Analizė yra sudėtingų rinkinių skaidymas į paprastesnius arba jungimas į sudėtingesnius, taip pat prielipinių struktūrų, atsiradusių dėl smegenų veiklos, tyrimas, sukėlimo arba realizacijos priemonių ieškojimas. Istorinėje perspektyvoje, keičiasi baziniai elementai arba rinkinių struktūros, taip pat psichizmų prielipų konfigūracijos. Galima kažką pridėti, išimti arba perstatyti, kitaip sujungti.
Gramatika ir žodynas ryškiai pasikeičia kas 100 metų. Kai skirtumas yra tūkstantis metų, kalbos skiriasi kaip sunkiai suprantami dialektai.

Nesileidžiant į dideles sąmokslo teorijas, kalbos pradžią galima aiškinti keliais pagrindiniais būdais. Tai galėjo vykti daug paprasčiau nei galėtų atrodyti. Tariame, kad:
1. Kalba yra žmogaus kūrinys, o žmogus yra natūralios evoliucijos rezultatas. Tada kalbos būtų paprasčiausiai per ilgus tūkstantmečius surinkti komunikaciniai kaupiniai. Pirma stadija begramatinė kalba, sudaryta iš šūksnių ir pavadinimų, vėlesnė gramatinė kalba, kur pavadinimai papildyti gramatiniais santykiais.
2. Kalba – ne žmogaus kūrinys, žmogus – genetinių eksperimentų rezultatas, kuriuos vykdė kitos civilizacijos, kurios arba išsikėlė, arba išnyko. Tada iš tikro, kalba galėtų būti kaip „virusas“ įdiegtas pilnu variantu. Tai gali būti aiškinama tokiomis versijomis. Buvo pirma rasė, kurie turėjo tokią padovanotą kalbą. Bet ši kalba išnyko arba apaugo vėlesnių bendruomenių papildymais ir pakeitimais. Kalba galėjo labai degraduoti, o vėliau būti užmiršta ir paskui iš naujo sukurta, pagal pirmą variantą.
Bet nemanau, kad pradžia atgaminama, ir mane domina tik kalbos dabartis ir ateitis. Nors galima visuose pirmosios kalbos išdarkymuose bandyti ieškoti „prokalbės“ elementų. Tačiau kaip jau ir minėjau, vartotojui – tai neaktualūs klausimai.

Kokia galėjo būti pati atsiradimo sistema – parodyta schemoje. Bekalbė sąmonė turėjo bekalbį mąstymą, kuris vadinamas pirmykšte mintimi. Sukūrus kalbą, atsirado semantinė mintis, kuri susiliejo su pirmykšte mintimi ir tapo šiuolaikinio mąstymo pagrindu.

kalba2Kalba kyla iš akių ir ausų sukuriamų juslinių galimybių, kurias apjungia mintis, surenkama proto.
Akys kuria vaizdų pasaulį, kuris perdaromas į ženklus, ausys kuria garsų pasaulį, kuris šiuo atveju sujungtas su žmogaus balso traktu. Balsas sugeba generuoti tik labai ribotą garsų skaičių, kurie skirstomi į balsius ir priebalsius, šie skirstomi pagal vietą ir artikuliacijos būdą. Tada fonemos įvairiais metodais susiejamos su ženklais. Pagrindiniai – fonografinis (ženklas-garsas) ir ideografinis (ženklas-sąvoka).
Bet įsivaizduokite, kad yra begalybė garsų, generuojamu su sintezatoriumi. Kaip suklasifikuoti visus sintezatoriaus garsus. Ribotos sąvokos, balsis, priebalsis, artikuliacijos vieta, artikuliacijos būdas – netinka. Galėtų būti net ir 10 000 fonemų ir daugiau. O tada įsivaizduokite kokios galimybės iš sintezatoriaus fonemų sukurti ženklus, tuos ženklus susieti į rinkinius-junginius-ideogramas ir iš jų padaryti žodyną bei gramatiką.
Žmogaus balsas yra ribotas, bet nėra ribotas garsų pasaulis ir su tais garsais susieta mintis. Garsinė mintis susieta su proto sintezatoriumi, kuris gerokai išplečia galimų fonemų skaičių. Jeigu būtų galimybė komunikuoti tiesiogiai mintis į mintį, kalbos struktūroms nebūtų jokių apribojimų.
Čia pavyzdys, kad suprastumėte, kokia netobula yra naudojama kalba ir kokios galimybės atsiveria DI arba telepatijoje. Būtų įmanoma foneminė-sąvokinė telepatinė kalba. Bendravimui su DI ar technotronine sąmone programinio kodo nepakanka, nes jis sudarytas iš komandų, o bendravime vyksta daug daugiau. Mažiausiai turi būti veiksmą atliekantis subjektas, veiksmas ir to veiksmo objektas. Tik tada įmanoma kalbėti apie pasaulį.
Evoliucijos esmė – iš akustinio transiverio (transmitter – receiver), kuriuo yra natūrali kalbėjimo sistema, bus pereita prie dirbtinio elektromagnetinio transiverio ir jis bus integruotas į smegenis. Smartphonas yra sudurtas su akustiniu transiveriu, o tai bus padaryta smegenyse tiesiai uždedant ant suvokimo, kaip parodyta schemoje, pateiktoje prieš tai.
Neišvengiamai teks keisti kalbą, panaudojant gilesnius semantinius kokybių gabaliukus informacijos konstravimui ir perdavimui. Dabartinė kalbos forma bus papildyta, vėliau turės išnykti.
Technotroninės kalbos klausimas keliuose epizoduose paliestas filme „The Machine“ (2013).

Toliau: Kokios gali būti kalbos, ir koks turėtų būti tų kalbų ryšys su supančiu pasauliu, kuris teikia kalbai turinį?

Primityvi kalba yra tokia, kuri apsiriboja vienu siauru pasauliu ir kurioje galioja vienas vertinimo matas, kuris užsisklendžia primityviame binariniame skirstyme – Gėris V Blogis.
Pažangesnė yra ta kalba, kuri mato daugybę skirtingų pasaulių ir daugybę Gėrio V Blogio formų, kurios nesutampa. Toks mąstymas turi susikurti aukštesnę lygmenų ir gradacijų sistemą, gėrio ir blogio apibrėžimų taksonomiją. Turi būti suprantama kiek daug priklauso nuo siauro požiūrio ir savavališko pasirinkimo. Nėra vienos privalomos formos, todėl tenka naudoti apsisprendimų sistemas ir metodus.

Šitas galimybes atitinkanti kalba turėtų būti tikra kalba. Joje teisinga kad įvairiais požiūriais Gėris1=Blogis3=Gėris8=Blogis11. Kitaip sakant, tarp gėrio ir blogio nėra vienareikšmio skirtumo ir vienareikšmės priklausomybės. Žemuose pasauliuose, tikra kalba yra neleidžiama, nes toks mąstymas kelia siaubą. Tačiau yra pasaulių, kuriuose tai – norma.
Begalinė kalba tai kalba, kuri gali atverti begalybę ir kuri kuriasi lygiagrečiai su suvokimo procesu ir neturi jokių normatyvinių, „amžinų“ struktūrų. Tai yra kalba, kuri pavaldi laisvam papildymui ir tas papildymas įvyksta bet kada, po kiekvieno sąmonės išplėtimo. Tai kalba esanti už garsų ir ženklų, net už minčių apkaustytų kalbos formomis, ir susijusi su begaline holoplastine sąmone. Tokia kalba yra kalba sau. Kai šie išplėtimai įsisavinami, juos galima perkelti į tikrą kalbą ir netikros kalbos „taip“ modusą.
Kalbant apie telepatiją, nuojautą, empatiją mano metode tai yra gebėjimas pamatyti galimybių visumą. Bet čia svarbu pasirinkti tinkamą vertinimo lygmenį, nes pagal tai, kaip apibrėžiamos kalbos, kurios labai įtakoja suvokimą, galimi net trys bendri galimybių variantai. Vadinasi kai interpretuojamos sąmonės galimybės, reikia žinoti kokio pasaulio sąmonė tai yra, nes aukštesnio pasaulio įsprausti į žemesnio vertinimus neįmanoma. O žemesnio pasaulio sąmonei aukštesniame per daug erdvės, kurios ji neturi kuo užpildyti, todėl nuojauta atsiremia į tuštumą.
Išorinė žmogaus forma gali būti apgaulinga. O gudrūs žmonės, net bendraudami neišsiduoda savo tikro lygio.
Kitas klausimas – realizacijos fiziniame pasaulyje. Motoriniai judesiai turi ribotas schemas, ir savo suvokimus galima tik „nupiešti“ arba „išpliurpti liežuviu“. Kai tai vyksta neribota kalba, vieno pasaulio žmogui įterptam tarp taip arba ne, atrodo, kad kalba su psichiatrinės pacientu.
Belieka tik klausimas, kokių kalbų reikia ir kokiam tikslui.

Dirbtinė kalba 2

Norėčiau pratęsti savo dirbtinės kalbos gramatikos viešinimą, pateikdamas tariamosios nuosakos lenteles. Tariamoji nuosaka turi tris laikus, nors tai gali atrodyti neįprasta, nes paprastai būna 2 laikai, o tariamoji nuosaka ateityje nenaudojama ir neišreiškiama. Tačiau logika įmanoma, nes sąlygos sakiniuose dažnai kalbama ir apie galimybes ateityje, kurios aprašomos ne būsimuoju laiku. Pagal sąlygos sakinius yra tokie variantai

  • „skaityčiau knygą, jeigu turėčiau“ (dabar, ateityje)
  • „būčiau skaitęs, jeigu būčiau turėjęs“ (praeityje)

Problema su būsimuoju lauku, kad kadangi veiksmas dar tik vyks ateityje, sąlyga gali būti išpildyta, net jeigu šiuo metu nėra. Tačiau tariamosios nuosakos logika ta, kad yra tokia galimybė, kad sąlyga bus neišpildyta, arba jos iš principo neįmanoma išpildyti jokioje ateityje. Tai keista logika, bet įmanoma.

Kaip matome, visi variantai turi neveikiamąją rūšį, kuri sudaroma vienodu principu visose nuosakose ir visuose laikuose, kad nebūtų bereikalingai perkraunama sistema informacija.

Tai yra standartinė veiksmažodžių sistemos dalis, kurią dar papildžius liepiamąja nuosaka, gaunamas įprastinis asmenuojamo veiksmažodžio variantas. Tačiau mano kalboje – tai ne viskas, nes turiu dar oneiratyvo ir telepatyvo nuosakas, kurių čia nepateikiu, bet padarysiu tai vėliau. Tai yra įdomiausios dalys – telepatinė ir sapno nuosaka.

Šią kalbą vadinu entų kalba, nuo asmeninio įvardžio en – aš, arba enor – siela. „Esu entas“ yra „elien ento“ arba tikru raidynu „ελιεν εντο“, „esame entai“ – „eliota entoni“ arba „ελιοτα εντονι“.

Tariamosios veiksmažodžių nuosakos sistema

Laikas Veikiamoji rūšis Neveikiamoji rūšis
Esamasis Εν βαζυ-ρ
Προ βαζυ-ρ
Σετ βαζυ-ρ
Ηε βαζυ-ρ
Ηα βαζυ-ρ
Ξε βαζυ-ρ
Σετορ βαζυ-ρ
Ζοι βαζυ-ρ


Οτα βαζυ-ρ
Σομα βαζυ-ρ
Σετι βαζυ-ρ
Ηειτ βαζυ-ρ
Ηαιτ βαζυ-ρ
Ξετ βαζυ-ρ
Σετοροι βαζυ-ρ
Ζοιμε βαζυ-ρ

Εν βαζυ-τε-ρ
Προ βαζυ-τε-ρ
Σετ βαζυ-τε-ρ
Ηε βαζυ-τε-ρ
Ηα βαζυ-τε-ρ
Ξε βαζυ-τε-ρ
Σετορ βαζυ-τε-ρ
Ζοι βαζυ-τε-ρ


Οτα βαζυ-τε-ρ
Σομα βαζυ-τε-ρ
Σετι βαζυ-τε-ρ
Ηειτ βαζυ-τε-ρ
Ηαιτ βαζυ-τε-ρ
Ξετ βαζυ-τε-ρ
Σετοροι βαζυ-τε-ρ
Ζοιμε βαζυ-τε-ρ

Būtasis Εν εδι-βαζυ-ρ
Προ εδι-βαζυ-ρ
Σετ εδι-βαζυ-ρ
Ηε εδι-βαζυ-ρ
Ηα εδι-βαζυ-ρ
Ξε εδι-βαζυ-ρ
Σετορ εδι-βαζυ-ρ
Ζοι εδι-βαζυ-ρ


Οτα εδι-βαζυ-ρ
Σομα εδι-βαζυ-ρ
Σετι εδι-βαζυ-ρ
Ηειτ εδι-βαζυ-ρ
Ηαιτ εδι-βαζυ-ρ
Ξετ εδι-βαζυ-ρ
Σετοροι εδι-βαζυ-ρ
Ζοιμε εδι-βαζυ-ρ

Εν εδι-βαζυ-τε-ρ
Προ εδι-βαζυ-τε-ρ
Σετ εδι-βαζυ-τε-ρ
Ηε εδι-βαζυ-τε-ρ
Ηα εδι-βαζυ-τε-ρ
Ξε εδι-βαζυ-τε-ρ
Σετορ εδι-βαζυ-τε-ρ
Ζοι εδι-βαζυ-τε-ρ


Οτα εδι-βαζυ-τε-ρ
Σομα εδι-βαζυ-τε-ρ
Σετι εδι-βαζυ-τε-ρ
Ηειτ εδι-βαζυ-τε-ρ
Ηαιτ εδι-βαζυ-τε-ρ
Ξετ εδι-βαζυ-τε-ρ
Σετοροι εδι-βαζυ-τε-ρ
Ζοιμε εδι-βαζυ-τε-ρ

Būsimasis Εν ορι-βαζυ-ρ
Προ ορι-βαζυ-ρ
Σετ ορι-βαζυ-ρ
Ηε ορι-βαζυ-ρ
Ηα ορι-βαζυ-ρ
Ξε ορι-βαζυ-ρ
Σετορ ορι-βαζυ-ρ
Ζοι ορι-βαζυ-ρ


Οτα ορι-βαζυ-ρ
Σομα ορι-βαζυ-ρ
Σετι ορι-βαζυ-ρ
Ηειτ ορι-βαζυ-ρ
Ηαιτ ορι-βαζυ-ρ
Ξετ ορι-βαζυ-ρ
Σετοροι ορι-βαζυ-ρ
Ζοιμε ορι-βαζυ-ρ

Εν ορι-βαζυ-τε-ρ
Προ ορι-βαζυ-τε-ρ
Σετ ορι-βαζυ-τε-ρ
Ηε ορι-βαζυ-τε-ρ
Ηα ορι-βαζυ-τε-ρ
Ξε ορι-βαζυ-τε-ρ
Σετορ ορι-βαζυ-τε-ρ
Ζοι ορι-βαζυ-τε-ρ


Οτα ορι-βαζυ-τε-ρ
Σομα ορι-βαζυ-τε-ρ
Σετι ορι-βαζυ-τε-ρ
Ηειτ ορι-βαζυ-τε-ρ
Ηαιτ ορι-βαζυ-τε-ρ
Ξετ ορι-βαζυ-τε-ρ
Σετοροι ορι-βαζυ-τε-ρ
Ζοιμε ορι-βαζυ-τε-ρ

Dirbtinio intelekto kalba

Natūralias kalbas kompiuteriui imituoti sudėtinga, tačiau tam būtų galima sukurti dirbtinę kalbą, kurią būtų lengva programuoti kompiuteriniais algoritmais. Tai būtų ne programavimo, bet bendravimo su kompiuteriu kalba. Galima būtų pašalinti visas nepatogias natūralios kalbos savybes, supaprastinti gramatiką, išimti daugiaprasmiškumą, pritaikyti kalbą apdorojimui dirbtinio intelekto algoritmais.

Manau kad tai turėtų būti žodynu grįsta kalba, nes gramatika per daug sudėtinga, kad ją būtų galima perkelti į DI kalbą nemodifikavus. Turi būti įmanoma bet kokį objektą paversti tekstu. Pavyzdžiui vaizdą: išskaidyti į statiškus objektus, juos pavadinti, tada išskirti pagrindinius veiksmus ir procesus. Galiausiai išryškinti jų savybes. Jeigu kompiuterį sunku išmokyti žmonių kalbos, tai žmonės galėtų išmokti kompiuterių kalbą, kad galėtų su jais bendrauti.

Tai palengvintų dirbtinio intelekto vystymąsi ir jo diegimą į kasdienį gyvenimą. Tokia ateitis – nuo asmeninių kalbų, kurias su softu žmonės kurtų patys sau, savo organizacijai, iki dirbtinio intelekto kalbos.

Tokios kalbos būtų galima mokyti vaikus mokykloje ir kurti DI,  gebantį kalbėti apie pasaulį ir save.

Kompiuteris sunkiausiai sprendžia dviprasmybes ir daugiaprasmybes. Todėl jos iš DI kalbos turi būti pašalintos. Taip yra todėl, kad jis neturi background modelio, į kurį remiasi tekstas. Tad  gali taikyti tik sintagminio ir paradigminio konteksto analizę. Bet tokį modelį galima į DI integruoti ir naudoti įvairių kontekstų analizei.

Reikalavimai DI kalbai:
1.   Vienareikšmiškumas.
2.   Gramatikos verbalizavimas.
3.   Modelio integravimas į analizę.
4.   Temos siaurinimo architektūrų naudojimas.
5.   Perteklinės įvairovės pašalinimas: 1 linksniuotė, 1 asmenuotė ir t.t.

DI su DI irgi galėtų keistis informacija ne tik skaitmeniniu kodu, bet ir bendravimo kalba. Jeigu šalia žmogus, turėtų prašyti leidimo. Įdiegus mokymosi funkciją, galima būtų leisti kurti naujus placeholderius ir žemėlapius, bet viskas turėtų būti vizualizuota ir prašoma patvirtinimo ir leidimo naudoti, kad nebūtų netinkamų ar pavojingų sprendimų galimybės, neteisingai sujungus naujus šablonus.

Manau kad tai jau seniai reali galimybė, ir tai, kad Dirbtinis Intelektas neturi savo, sau patogios bendravimo kalbos, yra kliūtis jo vystymui ir diegimui į gyvenimą. Jeigu kompiuteriui sunku imituoti natūralią žmogaus kalbą, tai galėtume prisitaikyti mes, žmonės. Manau nuo to visi tik laimėtų.

Dabartinė padėtis su kalba ir kompiuteriais matosi iš mašininio vertimo padėties. Jeigu imtume kokius GOOGLE translate ar ką nors panašaus, tai vertimai tiesiog tragiški, ant suprantamumo ribos. Žinant su kokiomis problemomis susiduria programuotojai, kuriantys mašininio vertimo programas, galima ieškoti atsakymų į klausimą, kokios didžiausios kliūtys ir kaip jas pašalinti. Manau kad kompiuteris sunkiausiai susidoroja su jau minėtais daugiareikšmiškumu ir dviprasmybėmis, nes neturi savo modelyje jokio bendro vaizdo ir konteksto ir kontekstą analizuoja tik linijiniu būdu, geriausiu atveju. Tai yra problema.

Bet ši problema turi sprendimą – tai yra grafinių modelių panaudojimą, kuriame būtų galima bandyti spręsti konteksto įvertinimo klausimą per modelių hierarchiją. Galima pradėti nuo paprastų modelių tokių kaip figūros sudarytos iš brūkšnelių. Brūkšnelius sužymėti skaičiais, sudėti į masyvą ir sukurti žemėlapius su pavadinimais. Tarkime būtų objektas žmogus iš 10 brūkšnelių, bet kalbant apie vieną iš jų konkrečioje situacijoje, būtų galima turėti viename masyve visą kontekstą.

Manau pirmas žingsnis yra dirbtinės kalbos sukūrimas, tada tos kalbos sujungimas su grafiniu modeliu, kad vaizdus būtų galima pervesti į žodžius ir žodžius į vaizdus. Tada DI galėtų stebėti pasaulį ir bent savo kalba atpasakoti kas jame vyksta. Arba galėtų pažiūrėti 1 val. trukmės filmą, suskaidyti jį į statiškus kadrus, išanalizuoti kas vyksta, paversti kalba ir papasakoti tai, ką „pamatė“ ir „suprato“. Manau kad tai jau seniai naudojama tik visuomenei vystytis neleidžia valdžių kartelinis susitarimas, nes sukūrus ir įdiegus tokias sistemas, reikėtų pertvarkyti visą visuomenę, būtų problemų žmonėms su darbo vietomis ir t.t. Todėl man atrodo procesas dirbtinai stabdomas.

Nesu to programavęs, bet man atrodo, kad grafinių placeholderių sukūrimas ir jų susiejimas su pavadinimais, nėra jokia kliūtis šiuolaikinėms technologijoms, todėl vaizdas-kalba, kalba-vaizdas, autonominis programavimas visai įmanomas. O tai yra didelis žingsnis į priekį. Nes šiuo metu, sugeba tik perskaityti iš anksto parašytus tekstus kokia Cortana, bet norint tekstą susikurti iš vaizdinės informacijos, o taip viskas vyksta žmogaus sąmonėje, reikia sieti kalbą su modeliais. Ir čia dirbtinė kalba, neturinti natūralios kalbos trūkumų, šį procesą gerokai pastūmėtų į priekį, o žmogus visgi mokosi geriau nei kompiuteris ir išmokus nuo darželio tokią kalbą, būtų galima žodiškai keistis informacija su dirbtiniu intelektu.

Tai būtu kalba, kuri būtų visiškai nauja ir dirbtinė ir bendravimas vyktų žmogus-kompiuteris, bet ne tokių primityvių komandų principų, kaip naudojama dabar, o panašiau į sąmoningų būtybių bendravimą. Tada atsirastų motyvas vystyti komercines sistemas, nes padidėtų jų praktinis pritaikomumas, kadangi dirbtinis intelektas šnekantis su klaidomis, nereikalingas. O šią problemą iš kalbos galima pašalinti pakeičiant kalbą taip, kad joje neliktų klaidų. O tai yra nauja DI kalba.

Norint sukurti dirbtinį intelektą, reikia įveikti labai sunkias kliūtis, tačiau nemanau kad jos neįveikiamos. Niekas nesako, kad dirbtinis intelektas turi prilygti žmogui arba jį pralenkti (savo sąmoningumu), bet bent iki tam tikro lygio imituoti ir duoti labai didelę naudą – tikrai įmanoma.

Kas yra sąmonė ir protas? Iš esmė tai yra save suvokiantis ir save analizuoti gebantis atvaizdas. Bet atvaizdų yra du tipai: pirmas rodo į vidų (tai žmogaus sąmonė), kitas rodo į išorę – tai įprastiniai nemąstantys ekranai. Jeigu į savo vidų rodančių ekranų sukurti vis dar nemokame, tai galime naudoti ekranus, kurie rodo į išorę, tačiau ne tik rodo, bet ir turi savęs analizavimo algoritmus ir gebančius į tą ekraną, į tai, kas jame vyksta, savarankiškai reaguoti.

O jeigu dar pridėtume mobilumą, kalbą, ir žmogišką išvaizdą, tai būtų gryna žmogaus imitacija, kurią būtų galima labai įvairiai pritaikyti. Bet svarbiausia nauda, kurią teikia DI, yra informacijos analizės begalinis kiekis ir begalinis greitis, gebėjimas iš duomenų bazių greitai išrinkti tai, ko žmogui reikia ir jam pateikti į žmogišką kalbą panašia dirbtinio intelekto kalba. Žmogus ne tik gautų praktinę naudą susijusią su informacija ir žiniomis, bet ir daug geriau pažintų pats save, kaip jis mąsto ir pažįsta jį supančią aplinką.

Čia darbo labai daug, bet kliūtis ta, kad natūrali kalba nepritaikyta sintezavimui su kompiuteriu ir DI problemų sprendimą būtų galima pradėti nuo šio klausimo.

Klausimas ar to reikia ir ar nesukeltų tai pavojaus? Įmanoma ištisa saugiklių sistema, kad kompiuteris nepadarytų klaidingų sujungimų savo procesoriuje ir tai netaptų klaidingų sprendimų priežastimi. Apie visišką laisvę čia niekas nekalba, kad įdedi kompiuteriui „į rankas“ ginklus ir leidi daryti ką nori. Tai aišku būtų savižudybė, bet apsisaugoti nuo to iš tikro labai lengva. Čia jau būtų ne DI bet daugiau piktavalių žmonių problema, kurie gali sukurti programas, skirtas daryti nusikaltimus. Tokia tikimybė daug didesnė, nei ta, kad kompiuteris pats „sugalvos“ žmogui padaryti ką nors bloga.

Dirbtinio intelekto nauda neišmatuojama, todėl aš nematau atsakymo į klausimą, kodėl šis reikalas taip atkakliai stabdomas.

Dirbtinės kalbos apskritai manau yra artimiausios ateities realybė. Nors tai daugeliui gali atrodyti nereikalinga, bet savų pliusų irgi yra. Pirmiausia tam reikia kalbos kūrimo programinės įrangos, su kuria būtų galima sumodeliuoti bet kokią kalbą per kokią savaitę, dar pusės metų reikėtų tos kalbos išmokimui. Bet su ta sąlyga, kad kalbas kurti labai lengva, ir galima koduoti bet kokias reikalingas galimybes (riba tik fantazija). Tai kai kam būtų labai patrauklu.

Savo kalbą galėtų turėti draugai ir ja naudotis bendravimui tarpusavyje; savo kalbą galėtų turėti didelės organizacijos ir t.t. Tokia informacija galėtų būti netgi slaptinama, kad pašaliniai žmonės, nemokantys kalbos – nieko nesuprastų.

Manau kad ribotai toks softas jau naudojamas, bet daugiausiai fantastiniuose filmuose, ateivių kalbų kūrimui, kur galima išgirsti visą struktūrą, žodyną ir netgi kompiuteriais ir aktoriais įgarsintą. Tai būtų galima padaryti prieinama visiems, ir savo asmeninę kalbą galėtų turėti bet kas. Tam aišku reikėtų grupės žmonių, kurie ta kalba mokėtų kalbėti. Viena „gimtoji“ kalba po truputį darosi atgyvena. Būtų galima perprogramuoti visą kalbos semantikos matricą, kurioje patalpintos sąmonės.

Tame tarpe, tokią pritaikytą kalbą galima būtų sukurti dirbtiniam intelektui, bet čia įvairovės turėtų būti kuo mažiau, geriausiai, kad būtų viena kalba ir ją susitartų naudoti visa planeta. Taip būtų daug paprasčiau vystyti dirbtinį intelektą.

Tereikia supaprastinti gramatiką ir žodyną, visur atitikimą padaryti 1:1, kad kompiuteriui nebūtų neaiškių situacijų arba kad jų būtų kuo mažiau. Tačiau tai nėra labai sudėtinga, nes tam reikia kad vaizduose kompiuteris sugebėtų skirstyti tikrovę į statiškas dalis ir veiksmus. Praktiškai, tai būtų kalbos-vaizdų procesoriaus pagrindas. Būtų sumažinta bereikalinga įvairovė, ir ta įvairovė visa būtų įženklinta. Tarkime jeigu natūralioje kalboje žodis turi 10 reikšmių, tai DI kalboje vietoj to padaryti 10 žodžių, kad kuo mažiau reikėtų nagrinėti kontekstą, nes kompiuteriui tai gana sunkiai sekasi.

Būtų įmanoma net rudimentinė sąmonė, tereiktų imituoti suvokimo ir aktyvumo matricas ir parašyti jų sujungimo algoritmus.

Yra sintetinės arba dirbtinės sąmonės klausimas ir šios sąmonės autonomijos ir teisių pripažinimo problema. Tai ateities filosofijos užduotis. Aš kalbu apie paprastesnį dalyką, ne apie sintetinę sąmonę. Aš kalbu apie pačią proceso pradžią ir ieškau sprendimo, kaip tokį procesą pastimuliuoti. Aš dirbtinį intelektą suprantu pirmiausiai kaip įrankį, kaip išplėstą ir analizuoti bei kalbėti galinčio algoritmo praktinį pritaikymą. Pavyzdžiui, lietuviškai taisyklingai kalbančio DI nėra, tai galima spręsti iš to, koks yra mašininio vertimo į lietuvių kalbą lygis – nesugeba parašyti nei vieno taisyklingo be klaidų sakinio. Vadinasi vystymosi kliūtis yra kalba. Bet greičiau viskas vyktų jeigu ne būtų be galo tobulinamas algoritmas lietuvių kalbos imitavimui, bet sukurta nauja kalba, kuria DI galėtų kalbėti be klaidų ir šios kalbos išmokyti žmonės – kalbėti. Atsirastų motyvacija investuoti į

DI sistemas pinigus ir būtų skatinama greitesnė pažanga.

Aš čia kalbu ne apie žmogaus sąmonės paslaptį, ne apie tai kaip kalba atsiranda žmoguje. Ar ji ateina iš anapus ar iš dar kur nors. Bet klausimas – kaip parašyti algoritmą, kuri į bendravimo kalbą galėtų paversti bet kokią informaciją, vaizdinę, garsinę ir kitokią. Tai tik įrankio klausimas ir veiksmingo, efektyvaus algoritmo problema. Jau rašiau, tereikia algoritmą išmokyti atpažinti vaizduose statišką ir dinamišką aspektus, to užtektų, kad būtų galima išmokyti kompiuterį bent papasakoti tai, ką mato tarkime per filmavimo kameras. Kas yra sąmonė ir kaip žmogus sukuria kalbą – visai nesvarbu. Tereikia parašyti pakankamai efektyvų ir veiksmingą programą. Veiksmus būtų galima sudėti į laiko placeholderius (praeitis-dabartis-ateitis). O daiktus į tai ar jis veikiantis subjektas ar veikiamas objektas ar daikto koks kitoks vaidmuo (vieta, įrankis) ir t.t. Tai užprogramuoti labai lengva. Linksnyje nėra daugiau jokios informacijos. Didelis skaičius linksniuočių – nereikalingas, taip pat asmenuočių. Būtų galima palikti veikiamą ir neveikiamą rūšį, bet pavyzdžiui, tariamoji nuosaka nereikalinga, nebent sąlygos struktūros. Taip pat pagal mano įsivaizdavimą visa gramatika verbalizuojama, tai yra iš priesagų, galūnių ir priešdėlių perkelti į atskirus žodžius už pagrindinio žodžio ribų panašiai kaip šumerų kalboje. Tada nereikėtų algoritmų vidinės žodžio sandaros analizei.

Tai ne sąmonės, bet sudėtingo algoritmo klausimas, kad būtų impulsas pačiai pradžiai.

O kalbose bendras dalykas yra ne kažkokia semantinė struktūra, bet pats pasaulio modelis. Visose kalbose kalbama apie tą patį pasaulį, tik kitokiomis priemonėmis, garsiniu-ženkliniu kodavimu ir t.t.

Nenorėčiau sutikti, kad žmogaus kalba labai sudėtinga, man atrodo priešingai – ji ganėtinai primityvi. Aš tai netgi sieju su filologų sąmokslu, nes kalbos primityvumas palaikomas dirbtinai. Ir DI problema manau ne ta, kad žmonių kalba jam per sudėtinga. Problema ta, kad dirbtinis intelektas „mąsto“ skirtingai nei žmogus ir jam reikia ne paprastesnės, bet kitokios kalbos, pritaikytos.

Pavyzdžiui, natūralios kalbos visą apibendrintą gramatiką galima pavaizduoti vienu paveiksliuku, kuris išsemia visus pagrindinius ryšius. Tokia struktūra nėra sudėtinga, ji tik nepritaikyta algoritmams. O šita įvairovė visa yra dirbtinė ir ją galima pašalinti nieko svarbaus neprarandant.

Arba imkime žodyną. Jis irgi atrodo labai didelis šimtai tūkstančių žodžių, bet atlikus tam tikrą žodžių klasifikaciją, šią betvarkę abėcėliniuose žodynuose labai lengva sutvarkyti. Principas toks, riekia į priekį statyti ne žodžius, bet pasaulį, o pavadinimus lipdyti ant jo dalių. Tada savo galvoje galima išvardinti visą turimą aktyvų žodyną. Todėl aš nemanau, kad žmonių kalba labai sudėtinga. Manau priešingai – ji labai primityvi.

Koks dirbtinio intelekto kalbos pritaikymas? Man asmeniškai – tai tik hobis, nes kalbos yra viena iš mano domėjimosi sričių. Kam man dirbtinis intelektas kuris su manimi gali šnekėti? Tai būtų labai įdomus eksperimentas. Negana to, iš to galima būtų gauti naudą. Tarkime būtų galima panaudojant DI kaip įrankį, aprėpti didesnius kiekius informacijos internete. Čia asmeniškai. O bendrai, ekonomikai, jeigu būtų tam skiriama daugiau dėmesio – pagrindinė nauda būtų žmogaus išlaisvinimas. DI pakeistų žmogų ir jį daugelyje sričių – išlaisvintų. Tada būtų galima imtis įgyvendinti kokį „Veneros“ projektą ar ką nors panašaus.

Turėtų būti atskira kalba bendravimui žmogui su žmogumi, kūrybai ir t.t. Bet bendravimui su DI būtų antra kalba ir ji būtų naudojama tik kaip techninis įrankis. Mokėtume 2, 3 kalbas ir viskas. Nemanau, kad dėl papildomos kalbos nuskurstų menas. Kaip programuotojai, mokantys programavimo kalbas nepradeda kalbėti algoritmais. Savo žinias taiko tik labai specifinėje siauroje srityje. Tas pats būtų ir su DI kalba. Ne problema būtų jeigu kartais žmonės šia kalba pasikalbėtų ir tarpusavyje. Nes aš nesakau, kad DI kalbą reikia kurti labai primityvią, tik komandas ir instrukcijas. Tai būtų skirta apsikeitimui informacija.

Atrodo, kad čia diskusija užsibaigia ir galima padaryti tam tikrus apibendrinimus:
1.   Numatau, kad artėja kalbos diktatūros pabaiga ir ši sritis pagaliau bus išlaisvinta.
2.   Atsiras galimybė lengvai kurti ir mokytis dirbtinių, ar asmeninių kalbų (programinės įrangos pagalba).
3.   Tai išspręs DI vystymo klausimą, nes jį daug greičiau vystyti bus galima sukūrus efektyvesnes bendravimo priemones.
4.   DI jau sukurtas, jis turi savo kalbą, ir tai tik nerodoma visuomenei. Priežastys įvairios: pirmiausia ta, kad nenorima spręsti ekonominių ir socialinių padarinių; nenorima dalintis išlaisvinančiomis technologijomis.
5.   Atsižvelgiant į 4 punktą, žmonės galėtų paeksperimentuoti patys, tai yra, susikurti kalbos generavimo sistemas ir išplatinti dirbtinės kalbos idėją.
6.   Kam to reikia? Dėl didesnės laisvės ir didesnių galimybių.

Natūraliai žmogus turi sugebėjimą mokėti labai daug kalbų, bet tai užblokuota dėl to, kad visuomenė gyvena kalbos diktatūros sistemoje. Tačiau neišvengiamai technologijos šią situaciją pakeis.

Lingvistinis modeliavimas

Pasaulį modeliuoti galima kalboje arba vaizduotėje atskirai, tačiau patogiausia šiuos du metodus sujungti į vieną modeliavimo sistemą. Žodis „pasaulis“ reiškia viską ir bet ką – visą planetą kaip visumą, netgi kitas planetas, visatą ir kiekvieną žmogų ar kokį nors atskirą daiktą. Pirmiausiai kiekvienas objektas turi dalis, sąryšius ir santykius tarp jų. Tai yra sandaros išmanymas, kuris modeliuoja erdviškai ir kiekvienam elementui priskiria tam tikrą pavadinimą, kuris vadinamas daiktavardžiu.

Tada kiekvienas objektas turi susijusias aktyvumo schemas, kurios apima procesus, vyksmus ir viską, ką konkretus objektas arba jo dalis gali daryti. Šitokie aktyvumo variantai išreiškiami veiksmažodžiais. Tame nieko naujo nėra, visi žino kad kalboje yra tokios kalbos dalys. Tačiau vien tai žinoti neužtenka, reikia turėti pilną modelį, tai yra, vienoje schemoje matyti visas galimybes ir tada, matant visumą, vertinti, kokios galimybės kokia tikimybe gali realizuotis.

Pavyzdžiui, galima susimodeliuoti, jeigu reikia susirašyti ant popieriaus (kompiuteryje), visą žodyną (visą!) klasterių forma. Toks klasteris stilizuotai pavaizduotas įdedamame paveikslėlyje.

klasteris

Čia matome klasterį iš pirmo asmens perspektyvos, kuri gali būti išreikšta žodžiais „aš“, „žmogus“, „vyras“. Tai yra, išeities taškas čia yra „Kas?“. Pats vyras gali būti apibūdintas būdvardžiais „stiprus“, „silpnas“, „protingas“, „kvailas“, „sveikas“, „ligotas“ ir t.t. Toliau eina veiksmų schemos, kurios gali priklausyti nuo dalies su kuria veikiama: tai yra kūno dalis, psichinė dalis, bendrai kūno ir psichinė. Toliau judėjimas, darymas priklauso nuo būdo ir terpės, kuria judama: „plaukti“, „skristi“, „važiuoti“ ir t.t. Galiausiai veiksmas gali būti vienanaris („eiti“, „bėgti“) ir dvinaris („imti“, „stumti“, „dėti“, „vesti“).

Kadangi visi daiktavardžiai skirstomi į maždaug 15 kategorijų arba grupių, tai kiekvieną objektą priskyrus vienai iš jų, galima nustatyti visos grupės ir viso žodyno aktyvumo klasterį. Tada visą pasaulį galima suskaidyti į šioms grupėms priklausančius objektus, išdėlioti juos erdviškai, nukreipti skirtingomis kryptimis ir išskleisti visas jų aktyvumo schemas. Šitaip į klasterius galima išskaidyti visą žodyną apie 100 000 žodžių. Šiuos žodžius protinga skaidyti į kalbos dalis, tada tas dalis susieti klasterių principų, kaip pavaizduota paveikslėlyje. Turėtume 40 000 daiktavardžių jų pagrindiniuose vaidmenyse, 40 000 veiksmažodžių, kurie kartotųsi peršokant nuo vieno prie kito klasterio. 20 000 liktų būdvardžiams, prieveiksmiams ir pagalbinėms kalbos dalims.

Veiksmažodžių bene ryškiausia savybė yra laiko skalė, nes visi procesai, pagrindinio sąmonės proceso atžvilgiu yra praeityje, dabartyje ir ateityje. Bet kadangi praeitis yra tai kas jau buvo, modeliuojant ji nesvarbi ir domina tik dabarties ir ateities klasterių modeliavimas. Visos galimybės yra įvardintos, tad žinant visą žodyną, galima tas galimybes matyti. Labiausiai domina aktualių objektų priešpriešinio aktyvumo schemos ir kokia tikimybė, kad tas objektas, pavyzdžiui, koks nors žmogus arba organizacija, rinksis vienokį ar kitokį aktyvumo kanalą. Šitaip naudinga modeliuoti visą aplinką, visus dominančius žmones, net tuos, kurie nepažįstami, bet kurie gali atsidurti tavo veikimo zonoje.

Daug kas priklauso ir nuo rutininių, įprastų veiksmų, to, kas kam nors yra būdinga arba tipiška. Ką koks nors žmogus daro arba nedaro pagal savo įsitikinimus, nuostatas arba vaidmenį. Tada lengva vertinti, ko iš žmonių galima tikėtis ir laukti, taip pat galima pasiruošti savo atsakymus. Pavyzdžiui, jeigu kas nors nepatinka arba nepriimtina, kaip atsakysi, reaguosi, arba ką darysi, kokių priemonių imsiesi. Taigi visuose klasteriuose yra rutininės, įprastos trajektorijos ir yra ekstremalios trajektorijos. Taisyklė tokia, kad rutininės aktyvumo schemos daug dažnesnės, nei ekstremalios, bet ekstremalios daug pavojingesnės ir joms reikia būti pasiruošus. Kai vyksmai rutininiai veiksmai, dažniausiai sakoma, kad nieko nevyksta, o įvykiai – tai kažkas neįprasto.

Tokiu principu yra išdėstyti visi žodynai ir šį metodą galima naudoti ne tik modeliavimui naudojant žinomą kalbą, bet ir naujos kalbos žodyno mokymuisi. Mokytis žodyną reikia klasteriais. Pirmiausiai išmokti kelis pagrindinius klasterius, o tada kartoti visas galimybes praktinėse realizacijose tų klasterių ribose. Reikia mokėti išskleisti tuos klasterius galvoje vaizdais ir žodžiais. Svarbiausia taisyklė – niekada nesimokyti žodžių izoliuotai ir atsietai nuo tikrovės modelio. Tai yra visi žodžiai turi būti įdėti į pasaulio vaizdą. Reikia mokėti savo galvoje išskleisti žemės rutulį, sukinėti jį galvoje, didinti ir mažinti ir vardinti visų matomų galvoje dalių pavadinimus.

Pavyzdžiui, paimkime klasterį „namas“, ką jis „daro“?, kas jame vyksta?. Pirmiausiai jis „pastatomas“, tada „stovi“. Tada gali pradėti „griūti“, „birėti“, „trupėti“. Jį galima „remontuoti“. Taip pat jis gali „susprogti“, „būti susprogdintas“. Kas su namu daroma? Jame įprastai žmonės „gyvena“. Žiūrint ekonominiu požiūriu namą galima „pirkti“, „parduoti“, į jį galima „investuoti“. Tai praktiškai visi pagrindiniai aktyvumo schematizmai susiję su šiuo objektu. Šitaip galima susidaryti visą žodyną. Taip pat aplink jį susidaryti visų aplinkinių objektų aktyvumo schematizmus. Tada galima nustatyti kas vyksta įprastai, o kas neįprastai. Šitaip sumodeliavus, galima paruošti paderinti savo aktyvumo schemas.

Toks lingvistinis modeliavimas, daugiau įdomus mokantys kalbos žodyno, arba pavyzdžiui, rašant knygas. Bet taip pat vykdant įvairias operacijas arba kuriant ateities planus, kuriuose reikia numatyti pagal lingvistinį modelį visas galimybes ir paruošti savo atsakymą bet kokiam atvejui. Tai gali būti naudinga ir versle. Norint įvaldyti šį metodą, reikia išmokti matyti kalbą, jos bendra vaizdą ir išskleistas lingvistinių struktūrų schemas. Pavyzdžiui, galima paklausti, o kaip sąmonėje išskleisti 40 000 tūkstančių daiktavardžių? Pirmiausiai juos reikia sugrupuoti, o tada sukurti sąmonėje pasaulio modelį ir jo pagrindines dalis susieti su „daiktų pavadinimais“. Kitaip sakant, žodžius galima išskleisti per vaizdus.

Galima grįžti prie kalbų mokymosi klausimo. Mokantis kalbos, sunkiausia dalis yra žodynas, nes jis labiausiai reikalauja įtempti atmintį. Tarkime kad pasaulyje yra 6 000 kalbų, su įvairiais dialektais. Vadinasi yra tiek pat gramatikų, bet kadangi gramatika turi tik kelis šimtus elementų, tai ją išmokti nėra taip sunku, juolab kad elementai kartojasi. Skiriasi tik garsinis ir raidinis kodavimas. Daug sunkiau yra su žodynu. Jeigu tartume, kad kiekvienos kalbos imama 100 000 žodžių, tai reikštų, kad visų planetos kalbų žodynas sudaro 600 000 000 arba 0,6 milijardų žodžių.

Centrinis planetos kompiuteris, kuris valdomas dirbtinio intelekto, turi visą šį žodyną padalintą į klasterius. Kiekvienas klasteris turi 6 000 variantų ir šios schemos naudojamos įvairiomis kalbomis kalbančių žmonių sąmonių ir aktyvumo modeliavimui to žmogaus kalba.

Žmogaus smegenys, ypač atmintis tiek žodžių aprėpti negali. Didelis įvykis būna, kai žmogus sugeba išmokti 100 kalbų. Tačiau atmintį sujungus su kompiuteriu per psichotronines priemones, galima į sąmonę įkelti bet kokią kalbą ir bet kokios kalbos žodyną. Toks žmogus, aišku, yra visų lingvistų svajonė. Taip pat svajonė yra šio žodyno, esančio superkompiuteryje, paviešinimas, padarymas prieinamu kiekvienam žmogui. Kiekvienas žmogus savo kompiuteryje galėtų judėti po klasterių medžius ir išsitraukti klasterių derinius įvairiomis kalbomis. Galima žiūrėti visus 6 000 kalbų, o galima susidaryti 3-4 kalbų derinį, bet kokiame medžio hierarchiniame lygyje.

Nors tai yra kiekvienos organizacijos interesas propaguoti vienos kalbos filologiją, tačiau tokia sistema pamažu virsta atgyvena. Filologas mažiausiai turi išmanyti visą kalbų šeimą. Pavyzdžiui, indoeuropiečių kalbų šeimoje yra apie 440 kalbų, įtraukiant ir dialektus.

Žmogus ir reprezentacijos gelmė

Pratarmė

Sąmonės tema labai plati, todėl ją tyrinėti galima įvairiais aspektais. Jau esu aprašęs tris sąmonės supratimo lygius, kuriuos interpretuoti reikia ne tiek hierarchiškai, kiek perspektyviškai. Šiame įraše noriu aptarti dar labiau apibendrintą perspektyvą.

Greičiausiai nesuklysiu pasakęs, kad autentiškiausiai ir įprasčiausiai sąmonė atsiveria pati sau savimonėje, t. y., be jokių tarpininkų. Kiti metodai, kai tarp sąmonės ir sąmonės (savimonės) įterpiamas koks nors tarpininkas, pavyzdžiui, žodis psichologijoje arba skaičius fizikoje arba smegenys empiriniame tyrime, yra atgrasesni. Prie žodžių esame įpratę, todėl juos priimame lengvai. Kalbant apie sąmonę po ranka turimas šūsnis žodžių, kuriuos tardami įsivaizduojame, kad save tauriname. Su skaičiais yra šiek tiek kitaip – savimonė per skaičius, atrodo, žmogų nužmogina.

Manau, kad tai klaidingas įspūdis, atsirandantis iš iškreiptos, įpročiu tapusios semantikos. Aš stengiausi neatmesti nei vieno aprašymo būdo, jeigu tik jis padeda suvokti tiesą.

Filosofija ir kognityvistika yra įprastas sąmonės „tyrimo“ būdas.

Filosofija sąmonę tiria visos tikrovės kontekste, o kognityvistika bando imituoti mokslinę metodologiją, įtraukdama į savo domėjimosi sferą neuromokslą arba kognityvinę psichologiją. Drastiškesnis bandymas yra fizikos taikymas sąmonei pažinti; šis bandymas daug atgrasesnis, jis mums atrodo nepriimtinas ir atstumiantis. Šis jausmas kyla iš baimės ir pavojaus supratimo. Fizika yra grėsmė sąmonei.

Tačiau kodėl nepažiūrėjus į šį klausimą iš kitos pusės: jeigu fizika (energetinis ginklas ir psichotronika) yra suvokiama kaip grėsmė žmogui, tai kokie yra būdai apsisaugoti nuo šios grėsmės? Kur yra išsigelbėjimo šaltinis? Manau, atsakymas paprastas – ta pati fizika. Sistemos fizikas į sąmonę gali žiūrėti kaip į naikinimo objektą; bet mes galime pasirinkti priešingą kryptį: ji yra brangiausias turtas, kurį su fizika galime apginti. Ar daug prieš fiziką gali padėti filosofija? Tik netiesiogiai, formuodama priimtinas pažiūras ir politiką visuomenėje. Ar gali gynybai pasitarnauti kognityvinė psichologija? Ji neekranuoja laukų, nesprogdina radarų ir t.t. Tačiau ji padeda sutvirtėti psichologiškai, pavyzdžiui, išsiaiškinus montažo mechanizmus arba sistemos agresijos priežastis. Kognityvinė psichologija leidžia pamatyti, kaip mąstau aš ir kaip mąsto kiti. Tai irgi padeda. Ir apskritai, išplėstas supratimas visada naudingas. Bet to neužtenka.

Fizika aprašo kiekybiškai, struktūriškai ir dinamiškai. Šie aspektai išreiškiami atitinkama ženklų sistema, kuri neįpratusiai akiai atrodo siaubinga: kaip galima sąmonę aprašinėti skaičiais, t. y. sveriant, matuojant, jungiant, atskiriant ir t.t.

Jeigu nebūčiau įsitikinęs, kad visi šie aspektai svarbūs – nerašyčiau šio įrašo.

Šiam tekstui parašyti nenaudojau jokios specialios literatūros. Viskas yra mano asmeniniai pastebėjimai – kaupiantis patirčiai, kiekvienam žmogui ateina ir gilesni matymai.

Reprezentacijos struktūra

Gnostinė sistema

Kalbant apie visus gyvus organizmus, pagrindinė sąvoka yra informacija, kuri reiškiasi dviem būdais: informacija reikalinga organizmo kopijavimui ir informacija kuri perkelia aplinką į organizmo vidų, kad šis galėtų aplinkoje orientuotis. Organizmas, aišku, yra stebuklas, kaip perėjimas iš negyvos aplinkos į gyvą (tai yra milžiniškas šuolis). Tačiau sąmonė yra pats svarbiausias ir įstabiausias „aparatas“ gyvame organizme, be kurio galbūt net pats organizmas nebūtų toks neįprastas (kaip bakterijų, vienaląsčių ir t. t., nes šie irgi maitinasi, dauginasi – kaip žmogus).

Šiame įraše gnostinę tikrovės evoliucijos ašį laikau svarbiausia. Gnostinė ašis yra ta vieta, kurioje žmogus sujungia informaciją apie aplinką ir save. Ši vieta, mano giliu įsitikinimu, yra įausta į pačią giliausią tikrovės, kurioje mes gyvename, sąrangą.

Reprezentacija

Viena iš žmogaus klaidinimo priemonių yra reprezentacijų skaidymas į neva nesusijusias dalis ir jų maksimalus susiaurinimas; tai reiškia, kad norima, jog žmogus negalėtų susieti ir nematytų turinio. Ryšių sistema ir platus supratimas yra tai, ko valdžia labiausiai bijo, nes tai neleidžia žmonėmis manipuliuoti, juos mulkinti ir valdyti. Dėl šios priežasties noriu patikslinti reprezentacijos sąvoką. Mano tikslas paskatinti žmones įsigilinti į savo ir kitų pasaulį.

Mano įsivaizdavimu, reprezentacija, tai ne tik atskiras daiktas arba žodis, bet visa struktūrinė sistema, kuri kaip nors susijusi su išsirinktu centriniu ženklu (tai gali būti žodis, simbolis, sąvoka ir t.t.).

Šioje struktūrinėje schemoje matome vieno ženklo „medis“ reprezentacijos sistemą, į kurią įeina vos ne visos smegenų žievės sensorinės, motorinės ir kognityvinės funkcijos. Kiekviename iš pavaizduotų mazgų mes turime tą pačią reprezentaciją, tik ji įgavusi kitas savybes ir pavidalus, priklausomai nuo to žievės vietos, kur informacija analizuojama ir atvaizduojama. Pavyzdžiui, savo suvokimą turi motorinis ženklo gaminimas (žodžio tarimas arba rašymas), sensoriumo objekto įsivaizdavimas, semantinė sąvoka ir t.t.

Žmogaus tikrovės pažinimas juda šios reprezentacijos sistemos viduje, pridedant arba atimant tam tikrą kognityvinę specifiką priklausomai nuo to, kuriose vietose juda dėmesys. Reprezentacijos sistemos išorėje, t. y., anapus sensoriumo ir ženklo, pažinimo nėra. Išėjimas už reprezentacijos neįmanomas. Vadinasi ribinės būsenos yra motoriniai ženklai ir sensoriumo daiktai. Galima judėti nuo motorinių ženklų prie daiktų ir nuo daiktų prie ženklų. Tad gnostinis procesas vystosi tarp ženklo ir daikto – mąstyme, vaizduotėje ir atmintyje, kuriose per visą gyvenimą susiformuoja tam centrui būdingos struktūros ir jų reprezentacijos.

Medį galima atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti ir įženklinti. Svarbiausia moderniais laikais ne tik paprastai stebima, bet ir tiriama, analizuojama, nagrinėjama ir t. t., judant kognityvinėmis trajektorijomis išplėstos reprezentacijos viduje.

Autonominė aktyvumo sistema pirmiausiai valdo ženklų srautą, skleisdama garsus (žodžiai) per gerklės raumenimis valdomus kalbos organus arba ranka užrašinėdama vaizdinius simbolius ant popieriaus, įvesdama klaviatūra ir t.t.. Šiam srautui informacija gali būti imama visu diapazonu, naudojant kokią nors izoliuotą dalį arba apibendrinant visą reperezentacijos struktūrą. Ženklai gali būti susiję tiesiai su sensoriumu, atmintimi, vaizduote, mąstymu ir t.t. Tai yra, judama nuo išorės į vidų ir nuo vidaus į išorę, arba sensoriumą.

Baigiant šią temą, galima pridurti, kad reprezentacijos struktūroje pavaizduota tik vieno ženklo („medis“) ryšių sistema. Bet mes žinome, kad tokių ženklų yra žymiai daugiau. Pavyzdžiui, ligvistinių ženklų įprastai aktyviai vartojama apie 10 000 žodžių-sąvokų, nors jų iš tikro yra žymiai daugiau. Bet tas perteklius dažniausiai lieka žodynuose. Esu apskaičiavęs, kad vienam bet kokio ilgio romanui parašyti reikia apytiksliai dešimties tūkstančių žodžių. Ir visi šie žodžiai turi savo reprezentacijos sistemą, tokią pačią kaip izoliuotoje ženklo „medis“ schemoje. Tad tinklas yra žymiai didesnis.

Šie ženklai sugrupuoti įvairiais ryšiais ir santykiais, persipynę ir sudarantys vieną visumą arba sistemą. Šią sistemą galima nesunkiai sumodeliuoti su superkompiuteriais ir prognozuoti ne tik žmogaus elgesį bet ir mąstymą.

Asmenybės centro reprezentacijos ir jo judėjimas

Dešimt tūkstančių mazgų galima sumodeliuoti, pavyzdžiui, siekiant nustatyti, kurie mazgai svarbesni, o kurie mažiau svarbūs, prie ko žmogus prisirišęs, o prie ko – ne. Šitaip galima modeliuoti žmonių charakterius. Ypač lengva tai daryti su žmonėmis, kurie naudoja tą pačią ženklų sistemą (kalbą).

Aukščiau pateiktame paveikslėlyje matome „asmenybę“, kuri susijusi su suaktyvintu reprezentacijos centru, kuris sukasi apie sąvokas „laisvė“, „aš“, „žmonės“, „pasaulis“ ir t. t. Šitaip šalia pagrindinių interesų (dažniausiai tai būna profesija, darbas) nustatomi ir papildomi. Tai gali būti pomėgiai, hobiai, arba politinės, filosofinės pažiūros ir t. t. Pas konservatorių yra vienas pagrindinis aktyvumo centras, pas marksistą – kitas, pas libertarą – trečias ir t. t.

Be to, visas šis reprezentacijjų tinklas yra suskaidytas į semantines komforto ir diskomformto zonas. Šias zonas stiprina ir atriboja propagandinis smegenų apdorojimas. Pavyzdžiui, „laisvė“ paprastai yra komforto zona į kurią bando patekti sąmonė. „Vergovė“ yra diskomforto zona, ir jos sąmonė vengia. Bet propaganda ir reali politika siekia šį pasiskirstymą apversti ir pritaikant įvairių bausmių ir skatinimų sistemą padaryti, kad komforto zona būtų vergovė, o diskomformto – laisvė ir t. t.

Belieka tik pridurti, kad šitas spindulys arba pats renkasi kurioje Reprezentacijos vietoje „įleisti šaknis“, arba yra įvairių išorinių įtakų valdomas. Tokiu valdymu aktyviausiai užsiima valstybės organizacija, kuri formuoja sau naudingas vietas reprezentacijų sistemoje (formuoja pozityvius ir negatyvius jėgos žodžius).

Logo ženklų karai

Yra dvi pagrindinės ženklų su visomis savo reprezentacijų sistemomis rūšys: natūralios kalbos ženklai ir dirbtinės kalbos, tokios kaip matematika, logika, fizika ir t.t. Visi ženklai kyla iš vienos šaknies, bet pagal savo kilmę ir paskirtį išsiskiria į minėtas grupes. Paprasta kalba naudojama bendravimui, aprašymui ir aiškinimui. Ji siejasi tiesiai su sensoriumu ir jį atvaizduoja. Tokiomis priemonėmis kuriama filosofija, istorija (mokslai), literatūra (menas) ir t. t., kurios suformuoja tikrovinę-kalbinę humanistikos sistemą.

Dirbtiniai ženklai yra visų pirma matematika ir logika. Ši kalba nenaudojama bendravimui, bet daugiau aprašymui arba aiškinimui, kuris įdedamas į tekstą ir gali būti skaitomas, suprantamas. Svarbu tai, kad sensoriumas, kuriant matematinius ženklus, paverčiamas fiziniu ir, judant į vidų, vaizduotės loginiu kontinuumu. Pirmiausiai vaizduotėje sukuriama diskreti matematinių ir loginių ženklų sistema, paskui ji perkeliama į sensoriumą kaip fizikinį kontinuumą, ir jį aiškina.

Kalbos ženklai turi visą sudėtingą Reprezentacijos sistemą, sudarytą iš dešimčių tūkstančių kalbinių ženklų. Tai nėra negyvi ženklai, nes visi jie susiję su konkretaus žmogaus asmenine patirtimi ir įsišakniję atmintyse, vaizduotėse, mąstymuose ir t.t. Jų išmokstama labai anksti, pirmiau nei dirbtinės kalbos, todėl yra įsirėžę į sąmonės pagrindą. Šita kalba moksle pirmiausiai naudojama filosofijai, kurios tikslas pažinti, suprasti ir aiškinti. Pažinimas, kaip jau sakiau juda reprezentacijos viduje nuo ženklo prie sensoriumo ir nuo sensoriumo prie ženklo. Kitaip sakant, galima pažinti „išorę“ ir „vidų“.

Matematika yra aukštesnio lygio kalba, kuri naudojama ne tiesioginiam bendravimui, bet pažinimo kontekste sistemos, struktūros, proceso aprašymui ir aiškinimui. Ši ženklų sistema taip pat išmokstama, nors ir žymiai vėliau. Taip greičiausiai yra todėl, kad visuomenėje valdžia riboja žmonių matematinę kompetenciją ir mokslines žinias. „Paprastam darbui to nereikia.“

Per istoriją buvo didesnė ar mažesnė kova tarp šių dviejų filologijos sistemą (nors visos jos priklauso tam pačiam logui). Su paprasta kalba nieko nesukursi, tik kokį tekstą arba diskursą. Matematika, fizika leidžia kurti technologijas, duodančias naudą kasdieniame gyvenime. Todėl kyla klausimas, kam humanistika reikalinga? Skelbiama, kad filosofija, istorija ir literatūra mirė, beliko tik teorija ir technologijos. Ir turėsime bendrauti principu „a kart b plius x lygu c“. Arba jeigu natūrali kalba dar reikalinga bendravimui, aprašymui ir paprastam aiškinimui, tai visas humanistinis mokslas (pirmiausiai filosofija) pateisinama kaip mokslo teorijų aiškintoja ir populiarintoja. Mitologinių, religinių ir archaiškų filosofinų tekstų nebelieka, ir filosofija tampa mokslo tarnaite.

Mano nuomone, tradicinė reprezentacijos formavimo sistema be natūralios kalbos neįmanoma, žmogus be šios kalbos būtų silpnesnis nei su ja. Todėl kalba išlieka. Bet kyla klausimas dėl šios kalbos naudojimo mokslui. Kaip pagrindinė metodinė priemonė ji taikoma filosofijoje. O, pavyzdžiui, fizikoje natūrali kalba naudojama šalia matematinės kaip pagalbinė aiškinamoji priemonė. Žinoma daug priklauso ir nuo susitarimo kokia reprezentacija vadinama mokslu. Juk mokslas yra išreiškiamas ženklų sistema turinčia visą savo giluminę struktūrą. Ženklas tik reprezentacijos paviršius. Kuo mokslo ženklų-reprezentacijų sistema skiriasi nuo nemokslinių. Kodėl filosofinė Reprezentacija yra nemokslinė, o fizikos Reprezentacija – mokslas? Filosofija nieko nepažįsta, nepaaiškina, „neapskaičiuoja“?

Bet gilesnė šio klausimo analizė ne šio įrašo tema.

Manau, tarp lingvistinių ir matematinių ženklų turi išlikti savarankiškumas ir tam tikra apykaita, arba komunikacija tarp filosofijos ir fizikos, matematikos ir t. t. Kitos humanistikos sritys, tokios kaip istorija (aprašomasis, chronologistinis arba priežastinis procesų aiškinimas), sociologija, politologija ir svarbios, ir turi savo vaidmenį. Literatūra visada išlieka kaip meno rūšis. Pavyzdžiui, kokią demokratijos teoriją galėtų pateikti matematika arba fizika? Matematika – tik balsų skaičiavimo priemonė.

Žingsnis link skaitmeninės sąmonės

Sąmonės modeliavimas su superkompiuteriais yra pirmas žingsnis link jos digitalizavimo, t.  y., pakeitimo skaičiais ir formulėmis. Digitalizavus sąmonę, galima sąmonės teoriją naudoti jos technologiniam užgrobimui (aišku, įmanomas ir priešingas pritaikymas – gynybai). Svarbiausias klausimas – kaip apsiginti? Pradžia ta pati kaip ir psichotronikoje – ją reikia ištirti ir sukurti teoriją. Tik pritaikyti ją pozityviam tikslui.

Fizika aiškina per parametrus, kiekybes ir strukūras, išreiškiamas matematiniais ženklais ir formulėmis. Svarbiausia nustatyti, kiek leidžia Reprezentacija, kokie yra pirminiai parametrai. Pavyzdžiui, Niutono, Lagranžo, Hamiltono ir Einšteino mechanikoje yra trys pirminiai parametrai: masė, erdvė ir laikas, su kuriais aprašomos pusiausvyros ir nepusiausvyros mechaninės sistemos.

Manau, kad sąmonės teorijoje galima pradėti nuo to, nuo ko pradėta mechanikoje ir vėliau perkelta į kitas naujesnes fizikos šakas. Pirminiai sąmonės parametrai yra substanciją (s), informacija (i) ir energija (e). Aišku, šie parametrai nėra paprasti, jie savyje slepia analitinę struktūrą ir kiekvienam iš jų paaiškinti reiktų atskirų teorijų.

Kiekvieną iš šių parametrų galima paaiškinti smulkiau.

Sąmonės substancijos yra subtilios, ne tokios kietos ir masyvios kaip grubi materija. Todėl linkstama sąmonę laikyti nematerialia. Teigiama, kad ji yra dvasinė substancija, kuri yra visai kas kita nei materija, kaip laukas ar energija. Bet galimas ir priešingas kelias, sąmonę laikyti ne kitokia tikrove, bet nežinoma, nepaaiškinta jos forma. Kiek žinoma šiuolaikiniam mokslui, fundamentaliausia realybė yra laukai, kuriuose susidaro kvantai, besijungiantys į pusiausvyras sistemas. Pagrindinė žinoma tokia pusiausvyra sistema yra atomas, kuris yra dinaminė sąveikaujančių laukų sistema. Tai ne kietas rutuliukas arba taškas, bet dinamiškas sąveikaujantis energijos kvantas. Galima manyti, kad žinomi laukai nėra vieninteliai. Sąmonė atsiranda nežinomų laukų arba jų savybių sąveikoje. Šitaip mąstant galima išskirti dvi svarbias tyrinėjimų kryptis: sąmonės kaip būsenos arba sąmonės kaip substancinio lauko. Manau, kad yra ir psichiniai kvantai ir tie kvantai turi psichinį krūvį, kuris yra ne kas kita kaip dviejų ar daugiau laukų sąryšis.

Informacija yra antras svarbus parametras sąmonės lygtyje. Informacija turi turėti ir savo vienetus ir surinkimo, pernešimo ir suformavimo mechanizmus. Taip pat ji gali būti matuojama kiekybiškai. Informacija yra duomenys iš aplinkos, pernešami į smegenis tam, kad iš jų būtų galima formuoti reprezentaciją. Ji jungiasi su substancija ir šitaip organizmo viduje atsiranda išorinės aplinkos suvokimo sistema.

Galima sakyti, kad nėra nei vienos kvantinės sistemos, kurioje nedalyvautų energetiniai procesai. Sąmonė yra ir tam tikra energijos forma. Energija nuo materijos skiriasi tuo, kad materija yra pusiausvyra, o energija – nepusiausvyra sistema. Kiek žinoma, pagrindinė nepusiausvyra makro sistema yra elektrinio ir magentinio lauko potencialiniai procesai. Šiuos laukus kuria krūvis, kuris yra fermiono (elektrono) kvantas sąveikaujantis su bozonų (fotonai) lauku. Ląstelės mechanizme dalyvauja elektromagnetinė poliarizacijų ir depoliarizacijų sistema. Elektromagentiniai krūviai sąveikaudami su psichoniniais krūviais sukuria žemų energijų bozoninį kondensatą, kuris imploduodamas į vidų sukuria Reprezentacijos hologramą.

Visa tai apibendrinant galima pateikti schemą.

Iš jos turėtų būti aišku, kad informacija ateina iš dviejų krypčių: vidinės ir išorinės. Vidinė kryptis yra autonominė aktyvumo sistema, kuri tiekia informaciją į šabloną kognityvinės motorinės reprezentacijos formavimui. Išorinė kryptis tiekia informaciją fiksuoto sensoriumo formavimui. Tada šablonas jungiamas su kokybių sistema, kurios pereina į sąmoningą suvokimą, turintį vidinės Reprezentacijos formą, kuri buvo aprašyta prieš tai.

Čia pavaizduota vidinė dalis. Iš išorės, aišku, ateina substancija, sudaranti vidinei sistemai apvalkalą. Taip pat iš išorės gaunama energija, palaikanti pagrindinį sąmonės formavimo procesą iš energetinės pusės. Tai yra morfologinės formos ir aprašymas ne matematikos ir fizikos ženklais, bet įprastiniais žodžiais. Bet šiuos žodžius galima paversti simboliais, skaidyti juos, ieškoti vidinių struktūrų, jungti su kiekybėmis ir t. t. Šitaip būtų galima sukurti formules, kurios leis aprašyti sąmonės būsenos arba lauko charakteristikas, pagal kurias būtų aišku kaip ji veikia, kaip ją išplėsti ir sukurti gynybos priemones.

Išvada

Išvada peršasi tokia, kad galima kurti ne tik neuroanatomines, neurofiziologines, psichologines ir t. t., sąmonės teorijas, bet ir fizikines. Juk ir akivaizdu, kad psichotroninė technika, kuri šiuo metu masiškai naudojama žmonių persekiojimui, atsirado ne iš filosofijos, psichologijos ir t. t. Technologijas geba kurti tik fizika, chemija ir kiti tikslieji mokslai. Morfologinė analizė atlieka tik pagalbinį vaidmenį.

Empatija

Kalba iš esmės yra tikrovės kopija, kurios dalimis galima manipuliuoti savo mąstyme. Kadangi ši kopija labai tiksli, ja išsemiamas visas tikrovės turinys. Iš to seka kelios išvados: žinant kalbą kaip visumą, galima nujausti didelę dalį mąstymo turinio, kiek jis susijęs su išorine ir vidine sąmonės dalimi. Visi mąstymai juda šiuose rėmuose ir iš jų išsiveržti – neįmanoma. O tai uždeda didelius apribojimus žmogaus elgesiui. Elgesį riboja pirmiausiai pasaulis, tada galimos minčių formos. Todėl užsiimant žmogaus modeliavimu, kalbos paslaptis išmanyti labai svarbu.

Kalba veikia kaip išeinanti seka ir įeinanti seka iš objekto perspektyvos. Išeinanti seka domina kaip informacijos šaltinis, įeinanti seka kaip poveikio priemonė, kuria bandoma paveikti žmogaus sprendimus ir elgesį. Šiame įraše poveikis žmogui manęs nedomina, todėl sutelksiu dėmesį į informacijos klausimą, nes jis labai svarbus vystant empatijos gebėjimą. Empatija yra gebėjimas įsijausti į žmogų ir numatyti jo vidines mintis, jausmus, būsenas. Kaip jau sakiau, vienas iš būdų yra kalba, kitas – iš pasaulio kylantys galimybių apribojimai (veiksmų ir reakcijų).

Išeinanti seka naudotina kaip informacijos šaltinis apie žmogų, kuria jis pats dalinasi su kitais. Ta informacija ne visada gali būti tikra, patikima, tad svarbu pastebėti atvejus, kai žmogus bando gudrauti. Tačiau informaciją galimą gauti ne tik iš žmogaus tiesiogiai, tačiau ir netiesiogiai, naudojant spėjimą. Kalba turi ribotą elementų skaičių, tarkime 10. Visi šie elementai kartu paėmus parodo galimybes, kurių rėmuose įmanoma judėti; konkretus elementas, vienas iš dešimt, yra faktas. Empatijos uždavinys susiaurinti galimybių skaičių iki minimumo ir pamatyti konkretų kalbinį minties turinį.

Žmogus dažniausiai mąsto apie praeitį, dabartį ir ateitį. Mąstymas apie praeitį vadinamas atsiminimu, kurio metu iš kaupiamosios sąmonės išskleidžiami išsaugoti vaizdiniai. Mąstymą apie dabartį galima pavadinti esamojo laiko refleksija, reakcijomis. Mąstymas apie ateitį vadinamas planavimu. Yra du atspėjimo variantai: kai turinys matomas realiuoju laiku ir kai turinys atspėjamas sisteminiu būdu, bet atsietai nuo laiko skalės. Pavyzdžiui, imame visą dieną ir darome prielaidą, kad žmogus mąstė visais trimis minėtais būdais, bet nekonkretizuojant laiko, nes svarbu ne laikas, bet mąstymo turinys, kurį bandoma empatijos metodu atspėti.

Galima samprotauti taip: per konkrečią dieną žmogus 11 kartų prisiminė tolimesnę arba artimesnę praeitį, buvo atitinkamos nuotaikos ir būsenos prisiminimo metu – linksmas, liūdnas ir t.t. 80 proc. laiko reagavo į dabarties momento situacijas, jas reflektavo. Ir 15 proc. laiko – planavo ateitį. Tai gali būti tiek šios dienos planavimas, savaitės, mėnesio ar viso gyvenimo rėmuose. Jeigu telepatija ne fenomenologinė, realus laikas nedomina, domina tik numanomas mąstymo ir visos sąmonės turinys. Galima bandyti įvertinti ar sąmonė pribrendusi dideliems pokyčiams, sprendimams, ar žmogus patenkintas gyvenimu ir paprasčiausiai plaukia pasroviui, geriau ar blogiau atlikdamas savo funkcijas.

Daug kabliukų galima gauti iš išeinančių sekų, to ką žmogus pasako kitiems, iš elgesio ir iš bendro gyvenimo konteksto. Dažniausiai žmogus sau jautraus turinio neviešina ir šį turinį tenka atgaminti pačiam, naudojant savo analizės priemones, kaip pagrindinį metodą naudojant kontekstą ir žmogaus padėti tame kontekste. Ar situacija jį tenkina, ar jis bet kokiomis priemonėmis bando iš tos situacijos iššokti. Kai žmogus nežino, kad yra skenuojamas, apsaugos priemonių ir klaidinimo nenaudoja, kai žino – į arsenalą įtraukiami manevro elementai.

Apibendrinant tokį sąmonės turinį, galima sakyti kad yra: rodomoji sąmonė, kuri gali būti nukreipta į dabartį ir ateitį; ir kaupiamoji sąmonė, kuri nukreipta į praeitį; valdomoji sąmonė, vykdo susikurtą planą, orientuotą į gyvenimą ateityje. Kaip pagrindą įmant kalbą, šios orientacijos išreiškiamos kalbos gramatiką, o ypač veiksmažodžių laikais. Kai žmogus prisimena praeitį, mąstyme dominuoja veiksmažodžiai, turintys turi būtojo laiko gramatiką; kai reaguoja į dabartį – esamojo laiko; kai apmąstoma ateitis, semantikos centre dominuoja būsimojo laiko formos. Tai gali reikštis tam tikru gramatikos semantikos jausmu, arba konkrečiomis morfologinėmis formomis.

Dėl šios priežasties labai svarbu turėti galvoje visą gramatikos schemą ir slankiojant vaizdiniu slankikliu, nustatyti jį toje galimybės vietoje, kur manoma yra sąmonės turinys. Taigi, pirmiausiai turima pati minties forma, tada gramatinė forma, kuri atspindi, kokia kryptimi nukreiptas mąstymas ir kokią veiksmo laiko struktūra. Tokia yra veiksmo, arba veiksmažodinė dalis.

Tačiau yra ir daikto, struktūros ir veikėjo vaidmenų dalys, kurios pasako kas yra veikiantis subjektas ir kas yra veikiamas objektas. Kitos visos dalys ir vaidmenys tik papildo šią pagrindinę struktūrą. Iš esmės, yra viena substancija, kuri savo viduje sąveikauja su savimi ir šios sąveikos metu išsiskiria sąveikos subjektas ir sąveikos objektas. Todėl savo sąmonėje reikia matyti tokią struktūrą: substanciją kaip vienį; tada substanciją padalintą į individualius daiktus; galiausiai, tarp daiktų vykstančias sąveikas, kurios paverčia juos į veikėjus arba veikiamuosius. Kuriant tokį vaizdinį, nebūtina apsiriboti kokiu nors tikrovės fragmentu, turi būti matomas su pasaulio vaizdiniu susietas visas vienos kalbos žodynas – minimum 100 000 žodžių.

Tie žodžiai turi būti suklasifikuoti į kategorijas, kad lengviau būtų judėti po schemą ir bandyti nustatyti slankiklį toje vietoje, kur manoma yra minčių turinys ir tema. Pavyzdžiui, žmogus dažniausiai prisimena savo gyvenimą, kitų žmonių gyvenimus, vietas, kalendorių, įvykius; toliau informaciją iš knygų, filmų, žiniasklaidos, pavyzdžiui, netiesiogiai žino, kad tais ir tais metais kažkur vyko karas ir pan. Žodžiu, mąstymas dažniausiai pririštas prie žmogaus pasaulio, prie santykių tarp žmonių ir atsiminimuose šie dalykai dominuoja.

Pasaulio dalių kategorijas galima pavaizduoti kaip šioje schemoje:

hiera1

Grįžtant prie išeinančių sekų, kurios gali būti pasakytos arba parašytos, žmogus gali naudoti daug sąmonės procesus atspindintį turinį, įvairius psichizmus. Šis metodas ištarmėms suteikia daugiau subjektyvumo. Jeigu visi psichizmai pašalinami ir gaunamas grynas, nuogas, faktinis veiksmas, tai tekstas įgauna objektyvumo įspūdį. Tačiau reikia neužmiršti, kad tokia gramatika ir žodynu galima manipuliuoti, fantazijas pateikiant kaip realybę. Todėl reikia gerai išmanyti gramatikos psichologiją ir nesileisti mulkinamais. Vien tiesioginė nuosaka, būtasis kartinis arba esamasis laikas, atlikties veikslas, negarantuoja, kad tai, kas išreiškiama žodžiais yra tikrovė, nors naudojama tikrovės aprašymo gramatika. Psichizmų iš teksto išėmimas yra galimas klastojimo atvejis, nes didžiąją dalį informacijos žmogus tik „mano“, „tiki“.

Dar viena pastaba. Visose kategorijose žodynas asocijuojamas su pliusiniais žodžiais, gramatika, minusiniais ir neutraliais. Į tam tikrą dalį galima žiūrėti teigiamai, neigiamai arba objektyviai. Pirmi du atvejai pagrįsti vertinimu, o trečias yra tikrovės pažinimas, kuris turi būti neutralus. Šitie semantiniai lopiniai, dažnai būna tiesiogiai susieti su subjekto ir objekto dydžio vertinimu jų priešstatoje. Subjektas gali įsivaizduoti, kad jis yra daug didesnis už objektą arba objektas daug didesnis už subjektą, visą tai suprantant perkeltine prasme.

Imkime tokias schemas: aš didelis, tu mažas, vertinamas negatyviai – tada sukuriama patyčios, pajuokos būsena. Aš mažas, tu didelis, bet vertinamas negatyviai – sukuriamas monstro, sukeliančio neapykantą ir tuo pačiu baimę būsena. Ir t.t. Galimi įvairūs turiniai ir to turinio deriniai mintyse. Kaip jau galima buvo suprasti, mintys turi ne tik savo pasauliškąjį turinį, bet ir emocijas, jausmus, į kuriuos tos mintys yra įterptos. Todėl norint empatijos būdu suprasti ir atspėti žmogų, turi būti padarytas didelis paruošiamasis darbas. Kuo mažiau informacijos apie žmogų turima, ir kuo daugiau vertinime spėjama iš formalių galimybių rinkinio, t. y., jeigu jos nesusiaurintos objektyviais faktais, tai darbas būna iš tiesų sunkus. Ir čia tenka naudotis tik bendrąja homo sapiens psichologija, žinant apskritai kaip elgiasi bendrinis žmogus. Tai irgi daug, nes žmogus labai kruopščiai ištyrinėtas.

Empatijos gebėjimas priklauso ne vien nuo metodų žinojimo, bet ir nuo gebėjimo atvaizduoti, susikurti t-sensoriumą (telepatinį sensoriumą). Kai norima pajausti konkretų artimą žmogų, daug informacijos galima gauti paprasčiausiai klausiant žmogaus. Jeigu žmogus nelabai gerai pažįstamas – klausiant tų, kurie pažįsta.

Pats abstrakčiausias kontekstas yra vieta, laikas ir būsena, taip pat praeities bagažas, kuris nuolat išskleidžiamas sąmonėje. Taip pat galima įvertinti ar žmogus daugiau svajoja apie praeitį arba ateitį, ar daugiau konkrečiai veikia ir imasi priemonių, protą ir mąstymą naudodamas tik kaip instrumentą. Toks žmogaus interpretavimas – labai svarbus.

Žodžių hierarchija

Kas yra žodis, apibrėžti nesunku – tai yra ženklais išreiškiamas objekto pavadinimas. Kiekvienas pavadinimas turi reikšmės ir gramatinę dalį, kurios padeda kalbinėmis priemonėmis atskleisti tikrovės turinį ir suteikti šiam turiniui formą. Pagrindiniai žodžių tipai atspindi tikrovės branduolį, kuris susideda iš daiktiškojo, pastovaus prado ir judėjimo bei kitimo. Tikrovė yra tapsmo sąmonės lauke srautas, tad perkėlus jį į kalbą, būtina atskirti šiuos du aspektus, tai padarant dviejų tipų žodžiais, vadinamais daiktavardžiu ir veiksmažodžiu.

Gramatika žodinį turinį suformuoja, įterpdama priešdėlius ir priesagas, kurios keičia šaknyje saugomo turinio struktūrą – perkelia laike, iš tikrovės į spėjimų ir pageidavimų erdvę, taip pat keičia daiktinių žodžių santykius tarpusavyje ir su veiksmažodžiu. Šie du sugebėjimai, sieti ir struktūrinti, svarbūs todėl, kad naudojant vien pavadinimus, perteikti informacijos neįmanoma, prie pavadinimų būtina prijungti gramatiką, kuri sudaro informacijos perteikimo pagrindą. Dėl šios priežasties, komunikacijai vien pavadinimo neužtenka – pavyzdžiui, sąrašas „eiti“, „šnekėti“, „rašyti“ nepasako nieko. Tai tik bendra forma užrašytas veiksmo pavadinimas. Tuo tarpu žodis „nu-ėjau“ informacijos turi daugiau: be to, kad jis reiškia kūnišką žmogaus judėjimą, dar priduriama ir gramatinė informacija: subjektas – vienaskaitos pirmas asmuo (aš); atlikties veikslas žymintis užbaigtumą; ir būtasis kartinis laikas, rodantis, kad veiksmas buvo atliktas praeityje ir jau yra užsibaigęs. Pridėjus kitus pavadinimus, kartu su gramatine morfologija, gauname sintaksę, kuri patikslina šiame pavadinime aprašomą judėjimo aktą.

Kalbų gramatika nesudėtinga. Be to ji yra šabloniška ir giminingose kalbose beveik identiška – struktūra vienoda (nežiūrint į nedidelius skirtumus), tik jos fonetinis ir grafinis kodavimas kitoks, išreiškiamas kitokiais ženklais. Visos kalbos turi laikus arba linksnius, tik jie žymimi kitaip. Pavyzdžiui, anglų kalboje be kilmininko linksnio morfologiškai linksniai nekoduojami, tačiau yra analogiškos sintaksinės struktūros, ypač panaudojant prielinksnius. Pavyzdžiui, vietą arba kryptį galima išreikšti prijungus linksnio galūnę arba daiktavardį susiejant su atitinkamu prielinksniu („in the city“ – „miest-e“).

Tačiau nesuklysiu pasakęs, kad žodyno klausimas svarbiausias. Vien todėl, kad žodynas sudaro kalbos sistemos turinį, susietą su anapus kalbos esančia realybe. Pati savaime gramatika neturi jokios prasmės – ji įgyja prasmę tik susieta su konkrečių objektų pavadinimais, į kuriuos įšvirkščia tikrovės struktūros semantiką. Su žodžiais didžiausia problema ne ta, kad jie būtų labai sudėtingi ir sunkiai perprantami, bet ta, kad jų yra labai daug. Realiai, studijuojant kalbą, gali tekti išmokti iki 100 000 žodžių, o žmogaus atminčiai tai – nelengvas uždavinys. Kasdien išmokstant po šimtą žodžių (idealus atvejis), visam žodynui reikėtų 3 metų. Tad mokantis nedisciplinuotai, kalbą gali tekti mokytis apie dešimtmetį. Tai be galo ilgas laiko tarpas.

Su gramatika viskas aišku – visos tautos turi savo kalbos gramatikas schematizavusios, sudėjusios į lenteles ir paaiškinusios. Sukurta daugybė palengvintų paradigmų mokymosi priemonių, kurios darbą labai supaprastina, nes nereikia tyrinėti pačiam. Tačiau su žodynais viskas kitaip – priemonės neatitinka uždavinio, kurį reikia atlikti. Net jei yra visokie sinonimų žodynai, tezaurai, ar teminiai žodynai. Lig šiol pagrindinė pateikimo forma yra abėcėlinė, kuri reiškia, kad žodžiai klasifikuojami ne pagal vidinę logiką ar struktūrą, bet pagal nereikšmingą požymį – pirmos (ir kitų raidžių) raidės garsiaženklį ir jo vietą abėcėlėje, kuri neturi jokio ryšio nei su žodžio turiniu, nei su gramatika. Vadinasi taip mokytis – neefektyvu.

Mokytis negalima atsiejus kalbą nuo tikrovės. Tai supranta visi ir net turi įvairių priemonių su paveikslėliais, kurie neva žodžius asocijuoja su daiktais ir situacijomis. Mažo tikrovės fragmentėlio – neužtenka. Mokantis žodyno, pirmiausiai reikia susikurti visą įmanomą įsivaizduoti tikrovės struktūrą. Ši tikrovė labai glaudžiai susijusi su apibendrinančiomis rūšinėmis kategorijomis, kurias analitiškai galima išskaidyti nuo abstrakčiausių iki pačių smulkiausių ir konkrečiausių. Čia turime fundamentalias sąvokas, kurios yra bendros ir visuotinės, ir kurių vaidmuo būti tikrovės pagrindu. Tokios yra Tikrovė, Dievas, Šaltinis, Substancija, Būtis, Materija. Šios sąvokos kiaurai peršviečia visus žemesnio rango žodžius ir sudaro jų ontologinį turinį. Bendriausias žodis yra Tikrovė, kuris, net būdamas aukščiausias hierarchine prasme, prasišviečia pro bet kokį kitą žodį, nes kalboje visi žodžiai yra Tikrovės fragmento pavadinimai. „Namas“ yra Tikrovė, „upė“ yra tikrovė ir pan. Vadinasi šio tipo žodžiai yra visuotiniai, o kiti žodžiai priklauso jiems kaip analitiniai elementai.

Ši idėja tik šiek tiek kitaip buvo interpretuojama dar Platono, kuris aprašinėjo hierarchinę eidų, idėjų arba idealių formų hierarchinę sistemą. Aš šį principą iš filosofijos perkeliu į kalbotyrą, konkrečiai leksikologiją ir leksikografiją, ir pritaikau ją žodynui. Tikrovė turi hierarchinę sandarą, kurią pavyzdžiui, nagrinėja fizikai, todėl nenuostabu, kad tikrovės dalių pavadinimai taip pat atspindi šią tikrovės sandarą. Ir patogumo dėlei, žodynuose turi būti pateikti struktūriškai ir mokymosi patogumui – lentelėse. Bet nepanašu, kad šis klausimas žodynų specialistams būtų įdomus. Tad darbą dažnai tenka padaryti pačiam.

hiera

Iš paveikslėlio matome, kad svarbiausia yra aukščiausia hierarchinė pakopa, nuo kurios koncepcijos priklauso kaip traktuojamos žemiau esančios kategorijos. Jeigu pagrindas yra Dievas, tai visos žemesnės sąvokos yra Dievo „kūrinys“, per kurį reiškiasi ši aukščiausia instancija. Dievą filosofai keičia Būtimi ir visus esančius aiškina kaip iš jos kylančias emanacijas. Tai taip pat gali būti nepažįstama Transcendencija arba visa ko Šaltinis. Visos šios galimybės yra religinės arba filosofinės. Kita bendra interpretavimo kryptis yra mokslinė, kuri naudoja sąvokas Substancija, Materija ir t.t. Bet dar dažniau – šį lygį iš viso nurėžia ir Tikrovės pagrindu padaro Materialią Visatą. Tada per kiekviena paskirą daiktą arba žmogų jam reiškiasi tik fizikos dėsnių valdoma materija, sudaryta iš kvantinių laukų ir sukurta „Didžiojo sprogimo“.

Kodėl ši schema svarbi mokantis kalbos žodyno. Pirmiausiai todėl, kad visi daiktavardžiai arba veiksmažodžiai priklauso, kuriai nors iš išvardintų dalių. Tai yra, šios dalys turi įvairias substancializuotas struktūras ir judėjimo bei veiksmo santykius tarp daiktavardžių, iš kurių susiformuoja pagrindinė sintaksinė struktūra S-V-O (subjektas-veiksmas-objektas). Subjektas ir objektas yra vardininko ir galininko linksnio daiktavardžiai ir veiksmas išreiškiamas veiksmažodžio struktūromis.

Pavyzdžiui, veiksmažodžio tipus galima skaidyti taip:

Ką daro pasaulis arba kas vyksta pasaulyje:

a) ne gyvūnų pasaulyje,

b) gyvūnų pasaulyje.

Ką daro žmogus:

a) su savo kūnu,

b) su savo sąmone,

c) bendrai su sąmone ir kūnu.

Taip pat, veiksmažodžius klasifikuoti galima ir pagal objektą – ar tai žmogus, žmonių grupė, dirbtinis technologijų pasaulis, fizinė realybė ir t.t.

Daiktavardžiai turi panašią sistemą. Juos galima klasifikuoti į

  • ne gyvūnų pasaulio konkrečius daiktus („kalnas“),
  • gyvūnų pasaulio organizmus („žmogus“),
  • santykių sudaiktintus pavadinimus, kurie gali būti konkretūs ir abstraktūs (konkretus „miestas“, abstraktus – „taika“),
  • sudaiktavardintas kitas kalbos dalis („ėjimas“).

Šitaip sukuriama sistema, į kurią įeina hierarchinė kategorijų lentelė, kuri susiejama su pagrindiniais žodyno elementais, vadinamais daiktų pavadinimais ir veiksmų pavadinimais.

Šį paaiškinimą rašiau taip, kad jį būtų galima susieti su religija, filosofija ir mokslu, nes jie labai glaudžiai susiję su kalba ir konkrečiai su žodynu, kuris yra pagrindinė jų išraiškos priemonė. Matome, kad tarp šių trijų krypčių vyksta kova aukščiausioje hierarchinėje pakopoje, nes nuo to, kokios čia viešpatauja sąvokos, priklauso žemesnių objektų interpretavimo galimybės ir rėmai. Religinis tikrovės interpretavimas daro kiekvieną „daiktą“ nuolankiu Dievo tarnu; filosofija aiškina žmogų ontologiškai iš Būties sąvokos perspektyvos, kuri sukuria metafizinio žmogaus koncepciją; mokslas pašalina iš šio rango ir Dievą ir Būtį ir jų vietoje pastato Materijos arba Substancijos sąvoką. Fizikos moksle žmogus aiškinamas kaip materijos sankaupa, kurioje vyksta fizikos dėsniais aprašomi procesai. Juos galima tyrinėti ir ištyrinėjus pritaikyti kokioms nors praktinėms reikmėms.

Pats pirmutinis išsišakojimas yra skirstymas į ne gyvūnų ir gyvūnų tikrovę. Abi šios dalys tyrinėjamos moksliškai ir po truputį kuriamos fizinio pasaulio technologijos iš vienos pusės ir bio-technologijos – iš kitos pusės. Tuomet aukščiausiame taške šie išsišakojimai vėl susijungia ir ne gyvūnų pasaulį bando paversti „gyvu“, su mechaniniais robotais ir dirbtiniu intelektu, o gyvą pasaulį sujungia su fizikinio pasaulio materialistinėmis teorijomis ir technologijomis, priartindamos žmogų prie ne gyvūnų pasaulio.

Kaip matome, sistema yra sudėtinga ir net įdomi. Pirmiausia todėl, kad čia kalbama ne tik apie žodyną ir žodžius. Įsisavinus visą šią medžiagą, įsisavinama ne tik lingvistinė informacija, bet suformuojamos prielaidos spręsti pažinimo filosofinius ir mokslinius klausimus, kurie, kaip matome labai glaudžiai susiję su kalba. Mokslo be vienokios ar kitokios kalbos nėra, tad būnant geru kalbos žinovu, galima spręsti net filosofinius arba mokslo epistemologinius klausimus. Kitus galbūt, domina tik efektyvaus žodyno įsisavinimo priemonės, o ši sistema tam ir tarnauja. Be to, galima mokytis net ne vienos, dviejų ar trijų kalbų, bet dar daugiau – tarkime apie dešimt. Ir kaip jau buvo galima suprasti, tam įprastiniai metodai ir abėcėliniai žodynai netinka. Reikia sudarinėti suklasifikuotų žodžių lenteles ir perrašinėti žodynus ranka arba skenuoti. Suklasifikuotas ir su tikrovės sandara susietas žodynas yra būtina kiekvieno poligloto priemonė. Būti poliglotu – nelengva, tam reikia įdėti daug darbo. Bet jis atsiperka, nes kaip matėme kalba tai ne vien popieriniai žodynai ir kringelių eilutės – tai yra kažkas daugiau.

Kalbos pinklės

Istorinė kalbos apžvalga

Pirma aplinkos susiejimo ir pažinimo sistema buvo vaizdinė. Buvo išmokta pamatyti ir suvokti. Labiau atsijusia pažinimo priemone tapo geometrija, kaip gebėjimas braižyti įvairias formas ir figūras, kurios buvo imamos iš savo gyvenimo ir aplinkos arba iš vidaus. Nuo to prasidėjo žmogaus kaip subjekto sąmonė.

Tada buvo pritaikytas gebėjimas išgirsti, suprasti ir pamėgdžioti. Iš pradžių buvo mėgdžiojami garsai, po to pradėta „mėgdžioti“ vaizdus, formas ir objektus. Taip atsirado kalbos užuomazgos, ypač tada, kai tuos garsus pradėta naudoti grupėse. Kolektyvinis garsų, paverstų ženklais naudojimas paklojo pamatus visoms kada nors egzistavusioms kalboms, kuri savo pradine forma buvo šnekamoji kalba. Šnekamoji kalba naudota dešimtis tūkstančių metų, nesivarginant ją išsaugoti kokia nors patvaresne forma. Tai buvo aktualus poreikis, tačiau žmogus kliovėsi savo atmintimi ir jokios pagalbinės priemonės neatrodė reikalingos.

Tačiau taip mąstė tik paskiri žmonės.

Individualiam žmogui raštas nereikalingas, bet jis reikalingas bendruomenei, nes naudojant vien šnekamąją kalbą, informaciją galima gauti tik iš vidaus, ištraukiant ją iš konkrečių žmonių atminties, o tai nėra patogu. Tad visuomet egzistavo poreikis turėti informaciją išoriniuose laisvai prieinamuose pavidaluose, kokiu tapo raštas. Tačiau jis radosi lėtai ir sunkiai, nors atkakliai ir sistemingai. Jis tapo svarbiu įvykiu, įsteigusiu pačią tiksliąją, nemitologinę istoriją, kuri anksčiau būdavo perduodama iš lūpų į lūpas. Atradus knygą, istorija buvo perduodama metraščiais iš knygos į knygą ir ji tapo priklausoma ne tiek nuo konkrečių žmonių, kiek nuo organizacijos ir jos archyvų.

Naudojantis garsais, informaciją iš savo vidaus galima skleisti kitiems žmonėms ir ją į vidų gauti iš kitų žmonių. Raštas sudarė galimybę keistis informacija tarp skirtingų istorinių kartų ir geografiškai nebūtinai susijusių bendruomenių ar organizacijų. Tai buvo du informacijos suišorinimo būdai, iš kurių vienas nepatvarus, pagrįstas tik atmintimi ir kitas patvarus, ženklais užrašytas ant molinės lentelės, papiruso, pergamento, popieriaus ir t.t.

Tais laikais žmogus, ypač mieste, gebėjo pagaminti daug ką: pastatyti pilį, laivą, pagaminti ginklų, įrankių ir t.t. Visa tai buvo santykis su išoriniu pasauliu, kuris vystėsi pirmiausiai. Žmogus buvo sumanus. Tuo pačiu vystėsi žmogaus sąmonė, kuri irgi padarė stulbinančius šuolius. Taip atsirado šnekamoji kalba, kuri „pagamino“ pirmą žmonių bendruomenę, kuri išsiveržė iš gyvūnų pasaulio. Buvo sukurti mitai, legendos, sakmės, padavimai, epai ir t.t., kurie steigė konkrečios bendruomenės išskirtinį, ypatingą pasaulio vaizdą. Tačiau visa tai buvo laikoma atmintyse, kuri nors ir buvo fenomenali, bet dėl įvairių gyvenimo peripetijų – nepatvari ir nepatikima, todėl didelė dalis sakytinės kultūros buvo užmiršta, ji dingo visiems laikams. Padėtį šiek tiek pagerino rašto sistemų sukūrimas. Tačiau, nors situacija buvo žymiai pagerinta, nebuvo patikimų informacijos išsaugojimo technologijų: reikėjo materialaus substrato, kuris buvo netvirtas ir neamžinas: Molis trupėjo, papirusas ir pergamentas iro, popierius dūlėjo ir t.t. Nebuvo saugojimo ir priežiūros organizuotų priemonių, o jeigu kiek vėliau ir atsirado, tai irgi negalėjo apsaugoti visko. Bet jeigu ne raštas, tai senojo pasaulio dokumentų būtų išnykę dar daugiau. Tačiau nuo to saugojo raštinės ir archyvai, privačios ir viešos bibliotekos ir, aišku, raštininkai, kurie knygas platino jas perrašinėdami.

Šitaip visos žinios atsidūrė knygose. Buvo sukurtos knygos išsaugojimo sistemos, kurios palikdavo ir platindavo informaciją ateinančioms kartoms laike, arba geografiškai atsijusioms bendruomenėms. Kita vertus, ši tvarka buvo naudojama ne tik žinių perdavimui, nes jos iki šių dienų yra privilegija, bet ir sąmonės pasaulio vaizdinių formavimui. Su knyga, pavyzdžiui, Biblija, ilgus šimtmečius buvo formuojamas tam tikras žmonių mąstymas ir gyvenimo būdas. Tai reiškia, kad iš pradžių knygų, raštijos buvo nedaug, tik pagrindiniai kanoninių raštų sąvadai, tačiau istorijos eigoje jų vis daugėjo ir jos darėsi vis prieinamesnės.

Knyga išlaisvino informaciją, o informacija išlaisvino žmogų. Kiekvienas žmogus ilgainiui suprato, kad jis gali rinktis: mėgdžioti senus tekstus arba juos kritikuoti ir kurti savo variantus. Savo pasaulį tapo įmanoma išplatinti ir sukurti naują bendruomenę, kurios gyvenimas paremtas nauja idėja. Nors tai galėjo tik išskirtiniai istoriniai autoritetai ir lyderiai.

Kaip kalbų buvo ne viena bet tūkstančiai, padalintų į savo šeimas ir kolektyvinius kalbinius individus, taip išplito ir pasaulėvaizdžių įvairovė: žmogus galėjo kurti savo pasaulį ir jame gyventi nebūtinai priklausomai nuo kitų pasaulių. Taip buvo padėtas pamatas individualizmui, kurį ypač sustiprino filosofijos įžengimas į areną ir galimybė tapti autoriumi, išminčiumi arba žinovu (sofistu). Kitais žodžiais tariant, visas žmogaus dvasinis/kultūrinis gyvenimas tapo tekstų pasauliu, į kurį šiais laikais įvedami jau visi žmonės. Tačiau kadangi nemažai žmonių nesupranta šio pasaulio specifikos, negali tinkamai orientuotis kalbos klausimų srityje ir juos iki šiol mulkina.

Negana to, yra su kalba (raštija) susiję sąmokslai, kai kurie iš kurių trunka netgi ne vieną tūkstantmetį. Pirmas yra archyvų klausimas, kai žmonijai neleidžiama susipažinti su visa raštija, kurioje saugoma daug religinių, filosofinių, politinių ir net kriminalinių paslapčių. Pirmiausiai, jau vien šis įslaptinimo sąmokslas yra nusikaltimas prieš žmoniją. Pavydžiu gali būti suklastotos arba pakeistos chronologijos; niekada neegzistavę autoriai ir jų veikalai, tikrų idėjų, planų, strategijų neviešinimas net po tūkstančių metų, nes tai, kas buvo pradėta kadaise, vyksta iki šių dienų.

Kitas sąmokslas yra vienos kalbos sąmokslas, kai žmogui neleidžiama mokėti „per daug“ kalbų, kai patys antžmogiai gali išmokti bet kokį jų skaičių, jeigu reikia – visas. Ši sistema pagrįsta universalios gramatikos principu, kurios išmokoma pirmiausiai. Po to, pagal universalių gramatikų tipus, pridedamas koks nori konkrečių kalbų skaičius. Tačiau taip ugdomi tik antžmogių palikuonys, kurie geba perprasti bet kokio žmogaus sąmonę, pamatyti jo kalbą, vaizdinius, pasaulį ir gyvenimą; skaito slaptus raštus viešuomenei nežinomomis kalbomis, kurios, beje, daug sudėtingesnės už bet kokią žinomą paprastą kalbą.

Universalios gramatikos principas

Paskiros gramatikos elementai

Norėdami susipažinti su universalios gramatikos principu, pirmiausiai turime perprasti kokios nors vienos kalbos gramatiką. Kalba pirmiausiai yra žodžiai ir jų formos. Jie į vidų perimami kaip garsai arba ženklai. Ženklai gali būti fonografiniai, kaip atskiros fonemos, kurios koduojamos raidžių ženklais; arba ideografiniai, kai ženklas siejamas ne su garsine forma, bet tiesiai su idėja arba sąvoka, o tarimas pridedamas kitais būdais. Visi žodžiai turi savo formas ir savo sekas, vadinamas sakiniais, pastraipomis ir tekstais. Visu tuo domisi kalbos leksika ir gramatika.

Bet viskas prasideda nuo žodyno, kuris atsirado jungiant garsus (fonemas) į sekas, ir siejant juos su objektais, kurie virtę semantika sudarydavo žodžio reikšmės struktūrą. Taigi buvo vaizdas, fonemų sekos, žodžiai ir didesni teksto vienetai. Norint suprasti kalbos specifiką šiame lygmenyje reikia atkreipti dėmesį į šio pasaulio vaizdo dėmenis ir elementus, pirmiausiai materiją, sandarą, daiktus – taip atsirado daiktų garsai ir ženklai. Toliau – vyksmus ir procesus, kurie vyksta su šiais daiktais – ir tai sukuria kitą žodžių klasę, kurie nurodo į veikimus. Tad turime vyksmų garsus ir ženklus. Ir trečia forma yra individualios savybės, kurias galima priskirti daiktams ir vyksmams – tokie garsai ir ženklai vadinami apibūdinimais. Likę žodeliai yra įvairūs pakaitalai ir pagalbinės priemonės, kaip pavyzdžiui, jungtukai, asmeniniai įvardžiai arba prielinksniai.

Šie žodžiai grupuojami ir jungiami į struktūras, sudarančias eilutę. Galima sintaksinė struktūra veiksnys ir tarinys (V-T) arba papildinys ir tarinys (P-T), kurie kiekviename sakinyje sudaro gramatinį branduolį. Visi kiti žodžiai – tik pagalbiniai, papildantys arba modifikuojantys šio branduolio elementus. Šių branduolio elementų formos yra sudėtingiausios ir sunkiausiai įsisavinamos.

Pažiūrėkime kokias reikšmes koduoja „daiktų“ žodžiai.

1) giminė;

2) skaičius;

3) linksnis;

4) konkretumas/nekonkretumas.

Kai kurių kalbų daiktavardžių paradigmos – labai sudėtingos: jos turi daug linksnių (7 lietuvių k.), o žodžiai pagal formą, dažnai pagal giminę/galūnę, skirstomi į linksniuotes (5 lietuvių k.). Bet yra ir kalbų, kurios beveik neturi jokių linksnių ir daiktavardžiai neskirstomi į jokias linksniuotes (anglų k.).

Labai dažnai lingvistinio branduolio antras dėmuo, „vyksmas“ yra pagrindinis elementas koduojantis visą perduodamą informaciją. Reikšmės tokios:

1) asmuo;

2) giminė;

3) laikas;

4) veikslas;

5) rūšis;

6) nuosaka;

7) nekaitomos formos (bendratis, dalyvis).

Svarbiausia yra asmuo ir laikas. Vyksmai koduoja asmens informaciją, turi asmenuočių sistemą, pagal kurias veiksmažodžiai koduojami į grupes (pavyzdžiui, švedų k. yra 4 veiksmažodžių tipai, arba asmenuotės, pagal kurias yra trijų vienaskaitos ir trijų daugiskaitos asmenų formos). Kalbant apie laikus, paradigma yra vienoda visoms kalboms, kuriose laikai skirstomi į 3 visiems gerai žinomus blokus: esamasis laikas, būtasis laikas ir būsimasis laikas. Pavyzdžiui, anglų kalboje yra tokie laikai veikiamojoje (active voice) ir neveikiamojoje (passive voice) rūšyje:

present simple (I read; the book is read)

present continuous (I am reading; the book is being read)

present perfect (I have read; the book has been read)

present perfect continuous (I have been reading; the book has been being read)

 

past simple (I read; the book was read)

past continuous (I was reading; the book was being read)

past perfect (I had read; the book had been read)

past perfect continuous (I had been reading; the book had been being read)

 

future simple (I will read; the book will be read)

future continuous (I will be reading; the book will be being read)

future perfect (I will have read; the book will have been read)

future perfect continuous (I will have been reading; the book will have been being read; liet. knyga bus skaityta [tris valandas])

Taip pat kai kuriose kalbose išvystyta nuosakos (mood) sistema, kurioje svarbiausia tariamoji nuosaka (subjunctive mood). Pavyzdys, gali būti lotynų kalba, kurios kiekvienas veiksmažodžio laikas turi ir tariamosios nuosakos formą. Lotynų kalboje konjunktyvas visas yra sintetinis, naudojantis priesagas ir galūnes:

praesens

laude-m

laude-s

laude-t

laude-mus

laude-tis

laude-nt

 

imperfectum

lauda-re-m

lauda-re-s

lauda-re-t

lauda-re-mus

lauda-re-tis

lauda-re-nt

 

perfectum

laudav-eri-m

laudav-eri-s

laudav-eri-t

laudav-eri-mus

laudav-eri-tis

laudav-eri-nt

 

plusquamperfectum

laudav-isse-m

laudav-isse-s

laudav-isse-t

laudav-isse-mus

laudav-isse-tis

laudav-isse-nt

Galūnių sistema žymi asmenis, o priesaga yra konjunktyvo įvairiais laikais formos. Tokių vyksmų žodžių paradigmos yra grynai sintetinės, nes jų žymekliai yra prijungiami prie reikšminio veiksmažodžio šaknies, o ne naudojama analitinė forma, kaip anglų kalbos laikuose.

Šie branduolio elementai turi būti derinami tarpusavyje, o taip pat su apibūdinamaisiais žodžiais (tradiciškai vadinamais būdvardžiais ir prieveiksmiais). Ir galų gale, įvairiose vietose sakinyje gali būti įterptos vyksmo aplinkybės. Jeigu pabandytume kalbos pasaulį paversti paveiksliuku, tai turėtume žymėti daiktų arba santykių kontūrus – tai išreiškiama daiktavardžiais; ir turėtume žymėti prie formų pridėtas rodykles, kurios žymėtų veiksmą, procesą, judėjimą, kitimą, buvimą ir t.t. Būtų galima sugalvoti būdus kaip panaudojant apibūdinimus dar turiningiau išreikšti tikrovę, kad būtų galima perduoti kuo tikslesnę informaciją apie išorinį arba vidinį pasaulį. Šis vidinis pasaulis, beje, mūsų laikais tampa pačiu svarbiausiu ir daiktų, vyksmų ir apibūdinimų pradedama ieškoti pirmiausiai čia, savo prote ir mąstyme.

Turime prisiminimus, jausmus, vaizdinius, mintis, idėjas, pasaulius ir apie juos labiau linkę kalbėti daugiau nei apie išorinę tikrovę.

Turime atskirus elementus, grupes, apibendrinimus, ryšius, atskirą pasaulį ir atskirą protą, tas sąmonės formas, kurios juos susieja ir t.t. Iš tokių apibendrinimų ir susietų pagrindinių realybių kyla „abstrakčios“ sąvokos ir žodžiai: Tiesa, Gėris, Būtis ir t.t. Šiose sąvokose įvairiai apjungiamos pasaulio ir proto dalys ir išreiškia „teorinę“ filosofijos kategoriją arba sąvoką, kuri apibendrina kokią nors sistemą, argumentus, ideologinius pasaulėvaizdžius, atsirandančius prote ir t.t. Tai būdinga religijoms arba tendencingoms filosofijoms.

Taigi matome kas žmonėms buvo būdinga per visą istoriją. Jie visada turėjo šventus, mitologizuotus daiktus, vadinamus stabais, su kuriais buvo susieti religiniai ir garbinimo vaizdiniai. Taip pat tai buvo perkelta ir į kalbą, kurioje atsirado tokie patys kalbiniai stabai, kokiais yra pasaulyje garbinami daiktai. Tai yra sudėtinės sąmonių valdymo dalys.

Universalioji gramatika

Kiekviena kalba turi reikšminę leksemą (žodžio kamienas, kuria koduojama žodinė reikšmė) ir universalius gramatinius vaidmenis, kuriuos galima išreikšti įvairiais būdais. Žinomiausi vaidmenys yra vyksmų laikas arba daiktų linksnis. Tokių vaidmenų sistema yra universali, tik su nežymiomis variacijomis, todėl galima sudaryti tokių bendrinių gramatikų klasifikaciją.

Iliustravimui kaip veikia šis principas galima pasinaudoti kalbų skirstymą į „sintetines“ ir „analitines“. Lietuvių kalba yra sintetinė, nes joje gramatiniai santykiai išreiškiami afiksais (galūnėmis, priesagomis ir priešdėliais). Tai tokios kalbos, kuriose gramatinės morfemos jungiamos prie žodžio iš priekio arba galo. Analitinėse kalbose, tokiose kaip anglų, afiksai nunykę ir jie keičiami analitinėmis konstrukcijomis ir žodžių tvarka, nuo kurios priklauso ir gramatinės reikšmės. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje žodžio „namas“ vietininko linksnis parodo kur vyksta veiksmas „nam-e“. Tuo tarpu anglų kalboje žodis „house“ neturi jokių linksnių (išskyrus kilmininko) ir „vietininkas“ išreiškiamas konstrukcija „in the house“, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka prielinksnis „in“, kuris nurodo buvimą viduje.

Esmė kurią norėjau parodyti yra ta, kad daugumoje kalbų yra koks nors „vietininkas“, tačiau skirtingų tipų kalbose šis vaidmuo gali būti reiškiamas skirtingais būdais. Universalios gramatikos paskirtis surasti tuos leksinius ir gramatinius vaidmenis, kurie būdingi daugumai kalbų ir taip sukurti universalią gramatiką, kuri apimtų visų kalbų struktūrines galimybes. Tai nėra taip sudėtinga kaip gali atrodyti, nes ženklų sistemos yra linijinės ir variacijos yra tik branduolio, arba centro, nustatyme ir elementų išdėstyme aplink šį branduolį: elementai gali būti prijungti arba atskirti: prijungti iš priekio, galo arba viduryje; arba atskirti: irgi priekyje per kažkiek vietų nuo branduolio; arba gale per kažkiek vietų už branduolio. Pavyzdžiui, jeigu iliustruotume anglišką vietininką lietuvių kalboje (nam-e), tai atrodytų maždaug taip: pagrindinė forma būtų „namas“, o vietininko dalelytė „e“: ir gautume „žmogus yra e namas“ (Žmogus yra name). Taip viskas vyksta anglų kalboje, tik vietoje dalelytės „e“ naudojamas prielinksnis „in“.

Beje, kalbos kaip analitinės struktūros atsiranda ne būtinai iš karto. Istorijoje žinoma, kad iš pradžių sintetinėmis kalbomis buvusios kalbos virsta analitinėmis. Tokia pavyzdžiui yra anglų k., kurios senasis variantas (Old English) turėjo daug sintetinės kalbos bruožų, t. y. gramatiniams santykiams išreikšti buvo gausiai naudojami afiksai – linksnių, asmenų galūnės ir t.t. Tačiau istorijos eigoje visi šie požymiai nunyko, daiktavardžiai prarado visus linksnius ir linksniuotes. Panaši situacija yra ir romanų kalbose (prancūzų, ispanų, portugalų, italų), kurios yra lotynų kalbos ir vietinių europietiškų dialektų mišinys. O lotynų kalba yra sintetinė kalba, kaip graikų, baltų ir slavų. Iš to matome, kad Indoeuropiečių kalbų šeimos europinė dalis turi šias dviejų tipų kalbas: sintetinę ir analitinę: į pietų ir rytų kryptį – sintetinės, o į vakarų ir šiaurės kryptį – analitinės.

Tačiau visos jos turi bendrų bruožų, arba vaidmenų, sistemą, kurie jas sieja, skiriasi tik raiškos priemonės. Dėl šios priežasties įmanomi vertimai iš vienos kalbos į kitą, nes jeigu tarp kalbų nebūtų nieko bendra, nebūtų įmanomas joks vertimas. Reikia tik gebėti parinkti lygiagrečias formas visuose teksto sluoksniuose.

Kai vaikas ruošiamas gyventi aukščiausioje kastoje, jo protą stengiamasi atskirti nuo kalbos formų ir leidžiama turėti ne kalbinę semantiką. Tada išmokstama viena pagalbinė kalba, kuria saugoma informacija ir kurios reikia planetų valdymui. Ši pagalbinė kalba yra Universalios gramatikos (UG) išmokimo priemonė, kurią įsisavinus antžmogių vaikas turi išmokti kurti kalbas pats. Pirmiausiai, pagal UG klasifikacijas išmokstamos visos valdomos planetos populiacijos kalbos (septyni tūkstančiai). Tai reikalinga tam, kad galėtų įsikūnyti į bet kokią sąmonę ir ją valdyti. Po to eina bet kokių naujų kalbų kūrimo galimybė naudojant kokį nors UG modelį. Išmokti tiek kalbų, nėra sudėtinga, nes kaip jau parodžiau gramatikos yra primityvios ir daugumoje kalbų bendros – skiriasi tik garsiniai ir rašytiniai ženklai. Tačiau turint fenomenalią atmintį, tai nesukelia jokių sunkumų. Kalba valdo tik paprastą žmogų, o antžmogis pats valdo kalbą, todėl jo protas formuojamas taip, kad būtų nuo kalbos atsietas. Jis daugiausiai gyvena telepatinėse virtualiose realybėse.

Kodėl kalbą išmokti nėra sunku, jau turėtų būti aišku: universali kalbos sistema nėra labai sudėtinga. O jeigu imsime leksemas, tai jas galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: yra pasaulis ir judėjimas. Visas pasaulis atskleidžiamas daiktavardžiais, o judėjimas – veiksmažodžiais. Ir tai yra viskas, visi žodyniniai leksiniai vienetai, sudarantys bet kokios kalbos branduolį. Daiktavardžiai yra dalių, elementų pavadinimai; o veiksmažodžiai yra įvairios šiame daiktų pasaulyje atsirandančios judėjimo rūšys. Judėjimai žeme, ore, vandenyje (daiktavardžiai) yra eiti/važiuoti, skristi ir plaukti (veiksmažodžiai). Daiktavardžiai ir veiksmažodžiai atveriami ne tik kaip apibendrintos kategorijos, bet ir kaip savybių ir įspūdžių sistema. Apibūdinimai atsako į klausimus „koks?“ ir „kaip?“

Dėl to kalbą išmokti ir nėra sunku, nes yra tik trys grupės pagrindinių kategorijų, kurios yra pasaulis, judėjimas ir savybės. Tai atitinka fizikos triadą substancija-erdvė-laikas, pagal kurią kuriamos visos formulės įstatant į jas kiekybinius parametrus. Pasaulyje turime įvairius daiktus, objektus ir kiekvienas iš jų turi savo judėjimų galimus būdus. Žmogus: eina, bėga, čiuožia, skrenda, plaukia, neria, šoka, iriasi, braunasi, lipa, kopia, klampoja, pėdina, kulniuoja, lekia ir t.t. Visa tai yra galimų judėjimo rūšių pavadinimai, išreikšti trečiojo asmenis esamuoju laiku. Savo sąmonėje tereikia atgaminti įvairius judėjimo būdus susijusius su „subjektu“ ir suteikti jiems pavadinimus. Šitaip, per visas kategorijas, galima sujungti iki 100 000 leksinių vienetų. Iš tikro, tai nėra labai daug ir darbas nėra itin sudėtingas.

Pagrindinė kalbų šeima

Visiems žinoma, kad pagrindinė planetos kalbų šeima yra indoeuropiečių. Ši kalbinė grupė kadaise išplito iš pietryčių į vakarus ir dabar užima visą Europą, šiaurės ir pietų Amerikas.

Indoeuropiečių kalbų šeimoje yra 439 kalbos, turinčios bendrą universalią gramatiką, tad pirmiausiai turi būti mokomasi universalios gramatikos principų (jie aišku irgi išreikšti „pagalbine“ kalba), po to, ši gramatika paverčiama tomis konkrečiomis kalbomis, kurių reikia žmogui. T. y., šablonas pagal poreikius užpildomas bet kokiu turiniu: mokantis konkrečių fonetikų, leksikų ir gramatikų. Visų pirma tam, kad galėtum suprasti kaip mąsto žmonės, o paskui – kaip jie yra valdomi.

Paveikslėlyje matome pradinius atsišakojimus, tokius kaip a) anatolų kalbos, b) keltų-italų kalbos, c) baltų-slavų-germanų kalbos, ir d) graikų-arijų kalbos. Galutiniame etape matome a) indų kalbas (hindi, pendžabi, sanskritas), b) germanų kalbas (anglų, vokiečių, švedų), c) baltų kalbas (lietuvių, latvių), d) slavų kalbas (rusų, lenkų, serbų) ir t.t.

Gali kilti klausimas, kam tiek kalbų reikalinga ir kam jų visų mokytis. Tačiau šis klausimas slepia dar vieną sąmokslo teoriją, kuri aiškina, kad tai nėra atsitiktinumas ar natūrali padėtis. Tai padaryta tam, kad žmones būtų lengviau valdyti pagal principą „skaldyk ir valdyk“. Taip pat buvo norima, kad žmonės mažiau žinotų, ypač apie skirtumus – tikėjimų, papročių, etikų, pažiūrų ir taip toliau, nes tai silpnina vietinę valdžią. Taip pat kalba yra nuosavybės kodas, kuris parodo kokiam antžmogiui žmogus priklauso.

Ir paskutinis akcentas, turint fenomenalią atmintį ir protą, „mokytis“ nėra sunkus darbas, tai greičiau panašu į pramogą, nes nereikalauja jokių pastangų.

Smegenys ir kalba

Smegenyse kalba įdiegiama kaip fonemų ir grafemų tinklas. Kalba yra pasaulis, įleidęs šaknį į smegenis. Srautas pastoviai įeina ir pastoviai išeina, parodydamas kaip pasaulis žmogaus buvo „sutiktas“. Grafemos ir fonemos formuoja leksinius vienetus, iš kurių sudaromos ilgesnės kalbos sekos. Todėl galima sakyti, kad kalba su smegenimis susijusi tokiomis formomis:

  1. a) įeinančios sekos,
  2. b) išeinančios sekos, ir
  3. c) tinklinis išsidėstymas kalbos centruose, kognityvinėje žievėje.

Įeinančios sekos išskaidomos į kognityvinius rekonstruktus, išeinančios sekos kognityvinius modelius transformuoja į kalbą, o mąstyme žmogus mato garsinius-raidinius-reikšminius-vaizdinius gabalus, išimtus iš asociatyvinių hologramų. Įeinančių (iš manęs) sekų tikslas – valdyti, o išeinančių (į mane) – sužinoti. Valdoma naudojantis lingvistinės psichologijos žiniomis, o sužinoma naudojant prievartą arba gudrybes.

Šie metodai gali būti naudojami prieš atskirus žmones. Kai valdyti reikia didesnes mases – prievarta ir gudrybės vadinamos propaganda, smegenų krušimu ir t.t. Informacinis karas kyla tada, kai susiduria kelios priešingos propagandos. Propagandai reikia užgrobti tekstų gaminimo industriją, ir per juos rodyti tik sau naudingą paveiksliuką. Toliau yra cenzūra ir susidorojimas, jeigu kas nors bando pradėti informacinį karą, skleisti savo požiūrį. Taip kuriamas standartinis polit-korektiškas diskursas, kuris tampa vertinimo kriterijumi ir atskaitos tašku, naudojamu tikrovininkų. Viskas kas yra „kitaip“ tampa „nenormalu“. T. y., įteiginėjama, kad valdžia yra absoliutus gėris, o visi nepaklūstantys – „nusikaltėliai“. Ypač suagresyvėjusi yra internetinė tekstų gamybos industrija, kurioje reiškiasi vis labiau įžūlėjantys „žurnalistai“.

Informaciniame kare naudojamos ir gynybinės, ir puolimo priemonės. Gynyba atmuša kamuolius, kurie grasina sunaikinti, o kai kas nors nori sužinoti slaptą informaciją – skleidžiama dezinformacija. Kai nagrinėjamas šiaip koks propagandinis tekstas, reikia žiūrėti

  1. a) kas už teksto stovi,
  2. b) kam tekstas taikomas,
  3. c) kas norima pasakyti ir
  4. d) bandyti suvokti pačiam, nežiūrint į tai, kas pasakyta, kaip yra iš tikro.

Pirmiausiai, eina tekstinio vieneto stilius: gramatinės-leksinės formos ir semantinės figūros. Tyčiotis galima teksto išorėje ir viduje. Išorėje ženklai, formos, sintagminės konstrukcijos, pakartojimai, leksemos; viduje – reikšmės, reikšminės asociacijos, neįprasti konstruktai, kitaip sakant, įvairūs simboliniai elementai arba metaforiškos struktūros. Kariauti stilistinėmis priemonėmis yra kalbos „meistrų“, arba žurnalistų, darbas – apipilti mėšlo kibiru ir viešai tyčiotis.

Kita vertus, be propagandos ir informacinių karų yra kitos kalbos funkcijos, kurios padeda suprasti, leidžia matyti tai, kaip gyvena ir mąsto žmonės. Tai gali būti įvairių tautybių ir populiacijų specifiniai kalbų pasauliai; gali būti turtinė ir politinė stratifikacija, kurios talpina žmogaus sąmonę į savitą pasaulį. Tokiais yra įvairūs turčių ir skurdžių getai, organizacijos įvairūs vaidmenys ir postai; darbas ir specialybė ir t.t. Turčiai turi įspūdingus namus ir vilas; skraido po pasaulį; naudojasi prabangos daiktais ir paslaugomis; rūpinasi savo atžalų karjeromis ir dinastijomis. Skurdžiai gyvena lūšnose, jaučia nepriteklius ir turi prasimanyti pragyvenimą bet kokiomis priemonėmis (taip lengva pasukti ir į „nusikaltimų“ kelią).

Išmanant sąmonių ir kalbų pasaulius, kultūrą, tradicijas ir papročius, galima perprasti beveik kiekvieną žmogų net jo nemačius arba suvokti tam tikrą būdingą žmogaus tipą.

Kalbos šaknis ir filosofija

Filosofija neatsiejama nuo kalbos struktūros. Ji turi savo pagrindinius žodžius ir šiais raktiniais žodžiais grupuoja turinį filosofo galvoje. Tokiu žodžiu gali būti tiesa, gėris, būtis. Tiesa yra pažinimo klausimas (epistemologija, gnoseologija), gėris yra teisingo elgesio klausimas (etika), būtis yra pirmosios filosofijos klausimas (metafizika, ontologija). Šie ir kiti pamatiniai žodžiai tampa filosofinio mąstymo, kertiniais aspektais, neatsiejamais nuo ženklų fetišizavimo, jų pavertimo garbinimo stabais ar tikėjimų ir įsitikinimų pagrindiniais mazgais, su kuriais įprasta kaip nors elgtis arba įprasta ką nors mąstyti.

Šios lingvistinės struktūros yra tai, kas paverčiama vienu per visą filosofinių tekstų istoriją keliaujančiu modeliu. Pavyzdžiui, A. Šliogeris savo knygoje „Transcendencijos tyla“ „atskleidė“ universalią metafizikos struktūrą, kurią pavadino „transcendentiniu absoliučiu individu“. Kol kalba „nežinoma“, t. y. lotynų, atrodo, kad viskas čia gerai. Bet pabandžius išversti į gryną lietuvių k., matome kas ši istorinė pirmosios filosofijos struktūra yra ir ko verta ši „teorija“. „Transcendere“ reiškia „per-žengti“; „absoliutus“ yra „at-sijęs“, „nepriklausomas“; „individuum“ galima versti kaip „nedalusis“. Tad ši teorija, išversta į lietuvių k., tampa panaši į kinietišką daosizmą, kuriame paprasti žodžiai naudojami kaip neįprastos metaforos ir simboliai.

Apibendrindami gauname struktūrą „peržengiantis atsijęs nedalusis“. Taigi metafizika, pasak A. Šliogerio yra šį pasaulį „peržengiančio atsijusio nedaliojo“ mąstymas, kontempliacija.

Kad nereikėtų šitaip keistai mąstyti, kaip išsigelbėjimas naudojamos lotynų, graikų, anglų kalbos, tarptautiniai žodžiai, specialybiniai skoliniai ir t.t.

Įvairių rūšių nedaliojo teorijos turi ir pirmosios filosofijos, ir etikos bruožų. Nedalusis veikia idealybiniame pasaulyje, vadinamame antgamtiniu arba perkeliamas į daiktų pasaulį ir nedaliais paverčia juslinius daiktus, atsiveriančius žmogaus patyrimui.

Neretai tokios filosofijos (išminties meilės) pavirsta, pasak L. Witgensteino, kalbos žaidimais ir vaizdas matant kaip jais užsiima solidaus amžiaus žmonės gali būti šiek tiek komiškas. Pavyzdžiui, kai bandoma nedalųjį iš antjuslinės transcendencijos perkelti į juslinį pasaulį ir pakeisti visą civilizacijos istorijos eigą.