Kalba

Naujas žodis, naujoms ausims

Kiekvienas nesunkiai pastebi, kad mąstymas yra pagrindinis procesas, suteikiantis sąmonei asmeninį turinį ir formą. Kai žmogus veikia nemąstydamas, jis yra tik dalis to, kas jis yra iš tikro. Visas žmogus pasirodo tik per savo mintis. Bet tuo mąstymo svarba neapsiriboja, nes jis formuoja ne tik žmogaus asmenybę, bet ir visą gyvenimą, kuris yra jo minčių įkūnijimas. Gyvenimą pradedame kurti mąstydami. Kaip mąstome, toks ir gyvenimas. Todėl labai svarbu, kad mintys būtų „teisingos“, kad jos vestų į priekį, žmogaus nežlugdytų. Dėl šios priežasties svarbu mintis valdyti, nes nuo to prasideda savęs ir savo gyvenimo valdymas. Nevaldomos mintys neretai tampa pelke, iš kurios būna labai sunku išlipti. Pelke tada virsta ir gyvenimas. Norint ją pašalinti mąstymą būtina keisti.

Čia iškyla kalbos svarba, nes mintys labai glaudžiai susijusios su kalba. Mintys yra įvairūs žodžių lydiniai, kurie suriša mąstymą su išoriniu arba vidiniu pasauliu. Norint suteikti naują formą mąstymui, pagrindinis kelias yra iš naujo įsąvokinti žodyną ir pateikti gramatiką. Įsisavinus naujas formas, iš karto pasikeičia mąstymas, jis tampa naujas ir šviežias. Aišku, lengviau pasakyti negu padaryti, nes kalba linkusi stabarėti – pragyvenus nemažą dalį gyvenimo, pakeisti ją būna labai sunku. Tačiau tai nėra neįmanoma, ką puikiai iliustruoja iki senatvės išliekanti galimybė išmokti naują kalbą. Tereikia įveikti tingumą ir inerciją, arba pelkę, kuri trukdo judėti į priekį.

Eksperimentai su kalba dažnai blokuojami, nes kalba yra sąmonės valdymo įrankis. Jeigu esi išmokęs svetimą žodynėlį, tai priimi jo autorių teisę formuoti savo psichiką ir primesti savo valdžią, o jų tikslas ne tave sustiprinti, bet padaryti paklusniu įsakymų vykdytoju. Žodžiai dažnai naudojami kaip priedangos, su kuriomis mafija įteisina savo nusikaltimus, padaro juos normaliais ir įprastais. Žodis tėra fasadas ir maskuotė, už kurių slepiasi jo kūrėjo ketinimai ir intencijos. Jeigu priimi svetimą žodyną, tampi to žodyno vergu. Todėl reikia nebijoti kurti savo žodžius, griaunant sustabarėjusias vergovę įteisinančias formas.

Šie samprotavimai paaiškina, kodėl filosofija arba ezoterika užsiimantys žmonės neretai meta iššūkį kalbai ir kuria naują, savo sistemą. Juk pati gryna kalba jau yra tam tikras požiūris ir filosofija, kuri tam tikrus kelius uždaro, o tam tikrus atidaro. Jeigu nori eiti uždarytu keliu, turi tą kelią atsidaryti naujomis kalbos formomis. Pelkė yra svetima kalba, kuri sukurta tam, kad varžytų mąstymą ir sąmonę, o tuo pačiu asmenybę ir net visą gyvenimą. Jeigu bijai apeiti ar paspirti dvokiantį žodį – būk pasirengęs visą gyvenimą sėdėti kalėjime. O jeigu tokia perspektyva netenkina – ištrūkti yra vienas kelias.

(daugiau…)

Burnatrydžio mechanizmas

Kalba ir bendravimas – labai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Kiekvienas ją suprantame tiek, kiek to reikia jos naudojimui. Taip pat yra ir piktybinė kalbos forma, kurią žmogus naudoja blogiems darbams. Tokią kalbą vadinu burnatrydžiu. Tokiais atvejais kalbą patartina pažinti šiek tiek giliau, tada gali pastatyti į vietą visus kurie naglai lipa per tvorą. Visais atvejais kalbos sandara lieka ta pati, tik jos panaudojimas skiriasi. Todėl pateiksiu bendros sandaros aprašymą. Jis leis geriau suprasti ir tvarkyti kitų žmonių burnatrydžio sukeliamas problemas, tokias kaip agentūrų naudojamas šmeižto ir gandų metodas.

Pirmiausia paaiškinsiu kokia kalbos struktūros projekcija į tikrovę arba atvirkščiai – tikrovės struktūros projekcija į kalbą. Galima žiūrėti abiem būdais, nes neaišku kas kam ką primeta. Šis aiškinimas gali būti kai kam per daug „filosofinis“, nesuprantamai rašydamas nenoriu nieko įžeisti, tad pulti mane nėra jokios priežasties.

Pamatinė realybės substancija sumodeliuojama kaip: antitezė, konfliktas ir lankstas. Kalba tikrovėje prasideda nuo antitezės, kuri yra pamatinė skirtis, pervedama į kalbos dalių struktūrą statiškomis formomis. Antitezės pavyzdinė forma yra pasaulis padalintas į Aš ir NeAš. Į šią antitezės statiką dinamiškumą, judrumą įveda konfliktas, kuris taip pat perkeliamas į kalbos dalių sistemą. Konfliktas antitezės priešpriešines dalis sujungia per įvairias poveikių ir sąveikų rūšis.  Tarp Aš ir NeAš visada yra konfliktas, nes priešingą antitezės polių norima nuasmeninti, paversti objektu, savo įrankiu, pastatyti žemiau už save. Ir pamatinė aplinka, kurioje vyksta šios dalys, yra lankstas, apskritimas, kurio centre pagrindinis konflikto židinys.

Kai analizuoji tekstus – turi stebėti šias pagrindines pozicijas sekose.

Žmogus aplinkinį pasaulį savo šaknyje suvokia kaip vientisus paveikslus. Pats išorinis signalas neturi jokių dalių, pirmykščiai rinkiniai, kurie paverčiami signalais yra homogeniški. Žmogaus tikroji psichinė struktūra prasideda tik tada, kai atsiranda minėtos dalys – ant ekrano vaizdų uždedama antitezė, konfliktas ir lankstas, kurie yra pamatas, ant kurio pastatoma kalba. Ši psichinė struktūra vadinama psichoforma. Aprašytas procesas vyksta smegenų gelmėse ir sąmoningai nesuvokiamas, suvokiamas tik efektas.

Antitezėje žmogus atranda save, save suvokia kaip skirtingą – aplinkui vengia pavojų, siekia naudos, malonumų, pramogų; konfliktuose išdėsto vyksmų schemas, numato kokie bus smūgiai iš išorės ir pats planuoja smūgius, kurie kategorizuojami veiksmažodžių kategorija; o lankstas šį procesą įvietina laike, erdvėje ir būde, sukuria kontekstą ir aplinką, kurioje ištinka įvykiai. Pradėjus psichikai gaminti lingvoforminę realybę, šis pamatas (antras pamato aukštas) pereina į lingvoforminę struktūrą, tampa jos deformuotu atspindžiu. Kristalizuojasi kalbos formos, kurios suvokia visus procesus per šią triadą.

Žmogus pirmiausiai išmoko kalbėti apie išorę, nes ji buvo aktualiausia, o vidus būdavo slepiamas. Tačiau tai bendra struktūra, kuri nori nenori pereina ir į savo vidinio pasaulio analizę. Naudodami kalbą, žmonės visada įklimpę į šią sistemą. Ją žinoti naudinga, nes galima struktūruoti įprastinėmis formomis pažinimo procesą:

(daugiau…)

Oneiratyvas

Toliau pateikiami oneiratyvo nuosakos laikai, kurie naudojami kalbant apie sapno realybę. Kaip žinote, laikau, kad sapnas yra atskira signalinė sistema, kuri turi vidinės ir išorinės sistemos bruožų, ir sapno sensoriume vykstančius įvykius galima pažymėti specialiomis veiksmažodžio gramatikos priemonėmis.

Pagrindinė priemonė yra pagalbinis žodis κειμι, kuris reiškia, kad veiksmas, įvykis vyko, vyksta arba vyks sapne. Laikai yra trys ir sudaromi įprastiniais laikų priešdėliais kaip pavaizduota lentelėje. Dalelytė σε reikalinga pavaizduoti veiksmą labiau nerealistišką, kai jis vyksta visiškai svetimoje sapno sąmonės teritorijoje. Šitos dalelytės galima ir nenaudoti, tada gaunamas ganėtinai realistiškas siužetas.

Dabar keli žodžiai apie tris laikus. Yra sapno laikas, kuris visada būna dabartis, todėl yra esamasis, bet veiksmas, tikro pasaulio atžvilgiu gali būti suvokiamas kaip vykstantis dabartyje, ateityje, praeityje arba neapibrėžtame laike. Neapibrėžto laiko neįdėjau, bet jis yra taip pat numatytas. Tad kai sapnuojame ateitį, turime sakyti κειμι ορι-, kai sapnuojame praeitį – κειμι ιδε-, o kai sapnuojame dabartį paprasčiausiai κειμι.

Lietuviškai oneiratyvą galima paprasčiausiai vadinti sapno nuosaka. Be šio dar yra telepatyvas, kuris jau sukurtas, t.y., telepatijos nuosaka. Ir kai turėsiu duomenų apie transoriumą, bus įvestas transoratyvas. Viso to prasmė yra atspindėti visas pagrindines žmogaus signalines sistemas, pagal mano koncepciją.


O dabar noriu pateikti savo kalba parašytos pastraipos pavyzdį:

ενα γαφορι ελι σο ποτα σειροτο, πορεο, εν ψειμο, δχεγοραταν αριπελο αλοσυ κλοδα, ορισενδο κιχορεοξεν γεμοτοτ ες οριπαιρο φαβδορνι μαδετοτ. βι εν ψειμο, χη ζυο γαφορε βαξετο σατο ελιξεν φησοχε ε απδοκενορσο ες γερορι απδοχε ενα γαφορνι φολετονε τειοτι. ε λασο νοητοσει εν σειρο, χη πα βεθε ζογαχορι ορισατο λασο οχρε λυφοραταν αδιφολε ες πα ληβδοχε αριελι τολε ζογαχορνε φαβχοτι, ηει ορισατο γαφορατ κιμελοξεν. ορισελι ανεδε ες σιτε γαφορι, εψο πορεο ιγιοτο ορισελι ψεδοσε ξερ δοχε.

ena gafori eli so pota seiroto, poreo, en pseimo, dchegoratan aripelo alosu kloda, orisendo kichoreoksen gemotot es oripairo fabdorni madetot. bi en pseimo, che zuo gafore bakseto sato eliksen fesoche e apdokenorso es gerori apdoche ena gaforni foletone teioti. e laso noetosei en seiro, che pa bethe zogachori orisato laso ochre luforatan adifole es pa lebdoche arieli tole zogachorne fabchoti hei orisato gaforat kimeloksen. oriseli anede es site gafori, epso poreo igioto oriseli psedose kser doche.

Asmeninės kalbos yra labai įdomi perspektyva, kuri manau visuomenei padarytų daug gero, leistų išplėsti mąstymą ir ugdytų žmonių kūrybiškumą. Manau netgi, kad tokia filologinė disciplina turėtų būti dėstomα mokyklose ir vaikai būtų mokomi asmeninių kalbų kūrimo pagrindų. Savo vizijoje matau, kad kiekviena galingesnė organizacijα turės savo vidiniam naudojimui susikurtą kalbą ir visi norėdami tapti tos organizacijos nariai, turės kalbą išmokti. Bus viešos ir slaptos kalbos, prie kurių priėjimas bus laisvas arba ribojamas.


Laikas Veikiamoji rūšis Neveikiamoji rūšis
Esamasis
dabartyje
Εν κειμι (εδι) (ορι)βαζυ-σε
Προ κειμι βαζυ-σε
Σετ κειμι βαζυ-σε
Ηε κειμι βαζυ-σε
Ηα κειμι βαζυ-σε
Ξε κειμι βαζυ-σε
Σετορ κειμι βαζυ-σε
Ζοι κειμι βαζυ-σε


Οτα κειμι βαζυ-σε
Σομα κειμι βαζυ-σε
Σετι κειμι βαζυ-σε
Ηειτ κειμι βαζυ-σε
Ηαιτ κειμι βαζυ-σε
Ξετ κειμι βαζυ-σε
Σετοροι κειμι βαζυ-σε
Ζοιμε κειμι βαζυ-σε

Εν κειμι (εδι) (ορι)βαζυ-σε-τε
Προ κειμι βαζυ-σε-τε
Σετ κειμι βαζυ-σε-τε
Ηε κειμι βαζυ-σε-τε
Ηα κειμι βαζυ-σε-τε
Ξε κειμι βαζυ-σε-τε
Σετορ κειμι βαζυ-σε-τε
Ζοι κειμι βαζυ-σε-τε


Οτα κειμι βαζυ-σε-τε
Σομα κειμι βαζυ-σε-τε
Σετι κειμι βαζυ-σε-τε
Ηειτ κειμι βαζυ-σε-τε
Ηαιτ κειμι βαζυ-σε-τε
Ξετ κειμι βαζυ-σε-τε
Σετοροι κειμι βαζυ-σε-τε
Ζοιμε κειμι βαζυ-σε-τε

Esamasis
praeityje
Εν κειμι εδι (εδι) (ορι) βαζυ-σε
Προ κειμι εδι βαζυ-σε
Σετ κειμι εδι βαζυ-σε
Ηε κειμι εδι βαζυ-σε
Ηα κειμι εδι βαζυ-σε
Ξε κειμι εδι βαζυ-σε
Σετορ κειμι εδι βαζυ-σε
Ζοι κειμι εδι βαζυ-σε


Οτα κειμι εδι βαζυ-σε
Σομα κειμι εδι βαζυ-σε
Σετι κειμι εδι βαζυ-σε
Ηειτ κειμι εδι βαζυ-σε
Ηαιτ κειμι εδι βαζυ-σε
Ξετ κειμι εδι βαζυ-σε
Σετοροι κειμι εδι βαζυ-σε
Ζοιμε κειμι εδι βαζυ-σε

Εν κειμι εδι (εδι) (ορι)βαζυ-σε-τε
Προ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Σετ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ηε κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ηα κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ξε κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Σετορ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ζοι κειμι εδι βαζυ-σε-τε


Οτα κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Σομα κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Σετι κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ηειτ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ηαιτ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ξετ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Σετοροι κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ζοιμε κειμι εδι βαζυ-σε-τε

Esamasis
ateityje
Εν κειμι ορι (εδι) (ορι) βαζυ-σε
Προ κειμι ορι βαζυ-σε
Σετ κειμι ορι βαζυ-σε
Ηε κειμι ορι βαζυ-σε
Ηα κειμι ορι βαζυ-σε
Ξε κειμι ορι βαζυ-σε
Σετορ κειμι ορι βαζυ-σε
Ζοι κειμι ορι βαζυ-σε


Οτα κειμι ορι βαζυ-σε
Σομα κειμι ορι βαζυ-σε
Σετι κειμι ορι βαζυ-σε
Ηειτ κειμι ορι βαζυ-σε
Ηαιτ κειμι ορι βαζυ-σε
Ξετ κειμι ορι βαζυ-σε
Σετοροι κειμι ορι βαζυ-σε
Ζοιμε κειμι ορι βαζυ-σε

Εν κειμι ορι (εδι) (ορι) βαζυ-σε-τε
Προ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Σετ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ηε κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ηα κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ξε κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Σετορ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ζοι κειμι ορι βαζυ-σε-τε


Οτα κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Σομα κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Σετι κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ηειτ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ηαιτ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ξετ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Σετοροι κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ζοιμε κειμι ορι βαζυ-σε-τε

Kelios mintys apie kalbą

Nors lingvistikos mokslas yra teorija, kuri žmonėms neįdomi, noriu pasidalinti kai kuriais savo vertinimais ir pastebėjimais.
Natūralus pasaulis istoriškai išreikštas neryškiai, žmogui per daug ilgais eonais. Skirtingų istorinių epochų kalbos vystosi greičiau, bet visos įvedamos naujovės yra tik skirtingos schemos, su skirtingais sujungimais ir skirtingais išsišakojimais. Pokyčiai ateina kaip kažko naujo įvedimas, išėmimas arba perstatymas. Šitaip kalbos keičiasi ir tampa nesuprantamomis, diferencijuojasi. Kadangi kalba paprastam (sąlygiškai) vartotojui reikalinga informacijos perdavimui ir informacijos saugojimui, tam ji turi turėti tokias sąlygas: ji turi būti bendra ir vienoda visoje grupėje, ji turi turėti pakankamai sudėtingą struktūrą, kad galėtų pilnai išreikšti žmogaus mąstymą, santykius ir supantį pasaulį visuose pažintuose jo gyliuose.
Istorijoje kalbiniai pasauliai keičia vienas kitą ir tuos pasaulius atitinka lingvistinės schemos, kur kažkas prijungiama naujo, išimama arba perstatoma, tačiau tai nepakeičia pačio pasaulio, tik transformuoja proto struktūrą. Kadangi istorija yra atmirusi, su ja bendrumas neaktualus ir nereikia to bendrumo dirbtinai įvedinėti. Jeigu norisi tyrinėti šaltinius, reikia senovės kalbos mokytis kaip atskiros kalbos.
Senovės pasaulio medis gali būti įdomus patyrinėti, bet bendrumai būna tolimi, daug tarpinių perėjimų, atstumas iškreipia ryši, kažkas ateina iš nieko, kažkas nueina į nieką ir čia domėjimasis gali būti tik specialaus pobūdžio, kaip duomenų bazės apie tokį procesą kaupimas, kad žinotum kaip iš principo tai vyksta.
Žmogui, kuris gyvena dabar ir jo gyvenimas su praeitimi neturi nieko bendro, tokius dalykus žinoti nebūtina. Ką duoda žinojimas, kad kažkada anglų kalboje buvo linksniuotės ir linksniai, o dabar jų nėra. Svarbu, kad dabartinis kalbos momentas atspindėtų pilną tuo metu esančio žmogaus patirtį, nesiaurintų jo galimybių ir neužkirstų perspektyvių kelių į ateitį. Tai žmogaus gyvenime per daug antraeilis dalykas. Tikra patirtis vyksta anapus kalbos, o kalba tik įrankis. Noriu kad jis būtų patogus man ir kitiems.

(daugiau…)

Dirbtinė kalba 2

Norėčiau pratęsti savo dirbtinės kalbos gramatikos viešinimą, pateikdamas tariamosios nuosakos lenteles. Tariamoji nuosaka turi tris laikus, nors tai gali atrodyti neįprasta, nes paprastai būna 2 laikai, o tariamoji nuosaka ateityje nenaudojama ir neišreiškiama. Tačiau logika įmanoma, nes sąlygos sakiniuose dažnai kalbama ir apie galimybes ateityje, kurios aprašomos ne būsimuoju laiku. Pagal sąlygos sakinius yra tokie variantai

  • „skaityčiau knygą, jeigu turėčiau“ (dabar, ateityje)
  • „būčiau skaitęs, jeigu būčiau turėjęs“ (praeityje)

Problema su būsimuoju lauku, kad kadangi veiksmas dar tik vyks ateityje, sąlyga gali būti išpildyta, net jeigu šiuo metu nėra. Tačiau tariamosios nuosakos logika ta, kad yra tokia galimybė, kad sąlyga bus neišpildyta, arba jos iš principo neįmanoma išpildyti jokioje ateityje. Tai keista logika, bet įmanoma.

Kaip matome, visi variantai turi neveikiamąją rūšį, kuri sudaroma vienodu principu visose nuosakose ir visuose laikuose, kad nebūtų bereikalingai perkraunama sistema informacija.

Tai yra standartinė veiksmažodžių sistemos dalis, kurią dar papildžius liepiamąja nuosaka, gaunamas įprastinis asmenuojamo veiksmažodžio variantas. Tačiau mano kalboje – tai ne viskas, nes turiu dar oneiratyvo ir telepatyvo nuosakas, kurių čia nepateikiu, bet padarysiu tai vėliau. Tai yra įdomiausios dalys – telepatinė ir sapno nuosaka.

Šią kalbą vadinu entų kalba, nuo asmeninio įvardžio en – aš, arba enor – siela. „Esu entas“ yra „elien ento“ arba tikru raidynu „ελιεν εντο“, „esame entai“ – „eliota entoni“ arba „ελιοτα εντονι“.

Tariamosios veiksmažodžių nuosakos sistema

Laikas Veikiamoji rūšis Neveikiamoji rūšis
Esamasis Εν βαζυ-ρ
Προ βαζυ-ρ
Σετ βαζυ-ρ
Ηε βαζυ-ρ
Ηα βαζυ-ρ
Ξε βαζυ-ρ
Σετορ βαζυ-ρ
Ζοι βαζυ-ρ


Οτα βαζυ-ρ
Σομα βαζυ-ρ
Σετι βαζυ-ρ
Ηειτ βαζυ-ρ
Ηαιτ βαζυ-ρ
Ξετ βαζυ-ρ
Σετοροι βαζυ-ρ
Ζοιμε βαζυ-ρ

Εν βαζυ-τε-ρ
Προ βαζυ-τε-ρ
Σετ βαζυ-τε-ρ
Ηε βαζυ-τε-ρ
Ηα βαζυ-τε-ρ
Ξε βαζυ-τε-ρ
Σετορ βαζυ-τε-ρ
Ζοι βαζυ-τε-ρ


Οτα βαζυ-τε-ρ
Σομα βαζυ-τε-ρ
Σετι βαζυ-τε-ρ
Ηειτ βαζυ-τε-ρ
Ηαιτ βαζυ-τε-ρ
Ξετ βαζυ-τε-ρ
Σετοροι βαζυ-τε-ρ
Ζοιμε βαζυ-τε-ρ

Būtasis Εν εδι-βαζυ-ρ
Προ εδι-βαζυ-ρ
Σετ εδι-βαζυ-ρ
Ηε εδι-βαζυ-ρ
Ηα εδι-βαζυ-ρ
Ξε εδι-βαζυ-ρ
Σετορ εδι-βαζυ-ρ
Ζοι εδι-βαζυ-ρ


Οτα εδι-βαζυ-ρ
Σομα εδι-βαζυ-ρ
Σετι εδι-βαζυ-ρ
Ηειτ εδι-βαζυ-ρ
Ηαιτ εδι-βαζυ-ρ
Ξετ εδι-βαζυ-ρ
Σετοροι εδι-βαζυ-ρ
Ζοιμε εδι-βαζυ-ρ

Εν εδι-βαζυ-τε-ρ
Προ εδι-βαζυ-τε-ρ
Σετ εδι-βαζυ-τε-ρ
Ηε εδι-βαζυ-τε-ρ
Ηα εδι-βαζυ-τε-ρ
Ξε εδι-βαζυ-τε-ρ
Σετορ εδι-βαζυ-τε-ρ
Ζοι εδι-βαζυ-τε-ρ


Οτα εδι-βαζυ-τε-ρ
Σομα εδι-βαζυ-τε-ρ
Σετι εδι-βαζυ-τε-ρ
Ηειτ εδι-βαζυ-τε-ρ
Ηαιτ εδι-βαζυ-τε-ρ
Ξετ εδι-βαζυ-τε-ρ
Σετοροι εδι-βαζυ-τε-ρ
Ζοιμε εδι-βαζυ-τε-ρ

Būsimasis Εν ορι-βαζυ-ρ
Προ ορι-βαζυ-ρ
Σετ ορι-βαζυ-ρ
Ηε ορι-βαζυ-ρ
Ηα ορι-βαζυ-ρ
Ξε ορι-βαζυ-ρ
Σετορ ορι-βαζυ-ρ
Ζοι ορι-βαζυ-ρ


Οτα ορι-βαζυ-ρ
Σομα ορι-βαζυ-ρ
Σετι ορι-βαζυ-ρ
Ηειτ ορι-βαζυ-ρ
Ηαιτ ορι-βαζυ-ρ
Ξετ ορι-βαζυ-ρ
Σετοροι ορι-βαζυ-ρ
Ζοιμε ορι-βαζυ-ρ

Εν ορι-βαζυ-τε-ρ
Προ ορι-βαζυ-τε-ρ
Σετ ορι-βαζυ-τε-ρ
Ηε ορι-βαζυ-τε-ρ
Ηα ορι-βαζυ-τε-ρ
Ξε ορι-βαζυ-τε-ρ
Σετορ ορι-βαζυ-τε-ρ
Ζοι ορι-βαζυ-τε-ρ


Οτα ορι-βαζυ-τε-ρ
Σομα ορι-βαζυ-τε-ρ
Σετι ορι-βαζυ-τε-ρ
Ηειτ ορι-βαζυ-τε-ρ
Ηαιτ ορι-βαζυ-τε-ρ
Ξετ ορι-βαζυ-τε-ρ
Σετοροι ορι-βαζυ-τε-ρ
Ζοιμε ορι-βαζυ-τε-ρ

Dirbtinio intelekto kalba

Natūralias kalbas kompiuteriui imituoti sudėtinga, tačiau tam būtų galima sukurti dirbtinę kalbą, kurią būtų lengva programuoti kompiuteriniais algoritmais. Tai būtų ne programavimo, bet bendravimo su kompiuteriu kalba. Galima būtų pašalinti visas nepatogias natūralios kalbos savybes, supaprastinti gramatiką, išimti daugiaprasmiškumą, pritaikyti kalbą apdorojimui dirbtinio intelekto algoritmais.

Manau kad tai turėtų būti žodynu grįsta kalba, nes gramatika per daug sudėtinga, kad ją būtų galima perkelti į DI kalbą nemodifikavus. Turi būti įmanoma bet kokį objektą paversti tekstu. Pavyzdžiui vaizdą: išskaidyti į statiškus objektus, juos pavadinti, tada išskirti pagrindinius veiksmus ir procesus. Galiausiai išryškinti jų savybes. Jeigu kompiuterį sunku išmokyti žmonių kalbos, tai žmonės galėtų išmokti kompiuterių kalbą, kad galėtų su jais bendrauti.

Tai palengvintų dirbtinio intelekto vystymąsi ir jo diegimą į kasdienį gyvenimą. Tokia ateitis – nuo asmeninių kalbų, kurias su softu žmonės kurtų patys sau, savo organizacijai, iki dirbtinio intelekto kalbos.

Tokios kalbos būtų galima mokyti vaikus mokykloje ir kurti DI,  gebantį kalbėti apie pasaulį ir save.

Kompiuteris sunkiausiai sprendžia dviprasmybes ir daugiaprasmybes. Todėl jos iš DI kalbos turi būti pašalintos. Taip yra todėl, kad jis neturi background modelio, į kurį remiasi tekstas. Tad  gali taikyti tik sintagminio ir paradigminio konteksto analizę. Bet tokį modelį galima į DI integruoti ir naudoti įvairių kontekstų analizei.

Reikalavimai DI kalbai:
1.   Vienareikšmiškumas.
2.   Gramatikos verbalizavimas.
3.   Modelio integravimas į analizę.
4.   Temos siaurinimo architektūrų naudojimas.
5.   Perteklinės įvairovės pašalinimas: 1 linksniuotė, 1 asmenuotė ir t.t.

DI su DI irgi galėtų keistis informacija ne tik skaitmeniniu kodu, bet ir bendravimo kalba. Jeigu šalia žmogus, turėtų prašyti leidimo. Įdiegus mokymosi funkciją, galima būtų leisti kurti naujus placeholderius ir žemėlapius, bet viskas turėtų būti vizualizuota ir prašoma patvirtinimo ir leidimo naudoti, kad nebūtų netinkamų ar pavojingų sprendimų galimybės, neteisingai sujungus naujus šablonus.

Manau kad tai jau seniai reali galimybė, ir tai, kad Dirbtinis Intelektas neturi savo, sau patogios bendravimo kalbos, yra kliūtis jo vystymui ir diegimui į gyvenimą. Jeigu kompiuteriui sunku imituoti natūralią žmogaus kalbą, tai galėtume prisitaikyti mes, žmonės. Manau nuo to visi tik laimėtų.

(daugiau…)

Lingvistinis modeliavimas

Pasaulį modeliuoti galima kalboje arba vaizduotėje atskirai, tačiau patogiausia šiuos du metodus sujungti į vieną modeliavimo sistemą. Žodis „pasaulis“ reiškia viską ir bet ką – visą planetą kaip visumą, netgi kitas planetas, visatą ir kiekvieną žmogų ar kokį nors atskirą daiktą. Pirmiausiai kiekvienas objektas turi dalis, sąryšius ir santykius tarp jų. Tai yra sandaros išmanymas, kuris modeliuoja erdviškai ir kiekvienam elementui priskiria tam tikrą pavadinimą, kuris vadinamas daiktavardžiu.

Tada kiekvienas objektas turi susijusias aktyvumo schemas, kurios apima procesus, vyksmus ir viską, ką konkretus objektas arba jo dalis gali daryti. Šitokie aktyvumo variantai išreiškiami veiksmažodžiais. Tame nieko naujo nėra, visi žino kad kalboje yra tokios kalbos dalys. Tačiau vien tai žinoti neužtenka, reikia turėti pilną modelį, tai yra, vienoje schemoje matyti visas galimybes ir tada, matant visumą, vertinti, kokios galimybės kokia tikimybe gali realizuotis.

Pavyzdžiui, galima susimodeliuoti, jeigu reikia susirašyti ant popieriaus (kompiuteryje), visą žodyną (visą!) klasterių forma. Toks klasteris stilizuotai pavaizduotas įdedamame paveikslėlyje.

klasteris

Čia matome klasterį iš pirmo asmens perspektyvos, kuri gali būti išreikšta žodžiais „aš“, „žmogus“, „vyras“. Tai yra, išeities taškas čia yra „Kas?“. Pats vyras gali būti apibūdintas būdvardžiais „stiprus“, „silpnas“, „protingas“, „kvailas“, „sveikas“, „ligotas“ ir t.t. Toliau eina veiksmų schemos, kurios gali priklausyti nuo dalies su kuria veikiama: tai yra kūno dalis, psichinė dalis, bendrai kūno ir psichinė. Toliau judėjimas, darymas priklauso nuo būdo ir terpės, kuria judama: „plaukti“, „skristi“, „važiuoti“ ir t.t. Galiausiai veiksmas gali būti vienanaris („eiti“, „bėgti“) ir dvinaris („imti“, „stumti“, „dėti“, „vesti“).

(daugiau…)

Žmogus ir reprezentacijos gelmė

Pratarmė

Sąmonės tema labai plati, todėl ją tyrinėti galima įvairiais aspektais. Jau esu aprašęs tris sąmonės supratimo lygius, kuriuos interpretuoti reikia ne tiek hierarchiškai, kiek perspektyviškai. Šiame įraše noriu aptarti dar labiau apibendrintą perspektyvą.

Greičiausiai nesuklysiu pasakęs, kad autentiškiausiai ir įprasčiausiai sąmonė atsiveria pati sau savimonėje, t. y., be jokių tarpininkų. Kiti metodai, kai tarp sąmonės ir sąmonės (savimonės) įterpiamas koks nors tarpininkas, pavyzdžiui, žodis psichologijoje arba skaičius fizikoje arba smegenys empiriniame tyrime, yra atgrasesni. Prie žodžių esame įpratę, todėl juos priimame lengvai. Kalbant apie sąmonę po ranka turimas šūsnis žodžių, kuriuos tardami įsivaizduojame, kad save tauriname. Su skaičiais yra šiek tiek kitaip – savimonė per skaičius, atrodo, žmogų nužmogina.

Manau, kad tai klaidingas įspūdis, atsirandantis iš iškreiptos, įpročiu tapusios semantikos. Aš stengiausi neatmesti nei vieno aprašymo būdo, jeigu tik jis padeda suvokti tiesą.

Filosofija ir kognityvistika yra įprastas sąmonės „tyrimo“ būdas.

Filosofija sąmonę tiria visos tikrovės kontekste, o kognityvistika bando imituoti mokslinę metodologiją, įtraukdama į savo domėjimosi sferą neuromokslą arba kognityvinę psichologiją. Drastiškesnis bandymas yra fizikos taikymas sąmonei pažinti; šis bandymas daug atgrasesnis, jis mums atrodo nepriimtinas ir atstumiantis. Šis jausmas kyla iš baimės ir pavojaus supratimo. Fizika yra grėsmė sąmonei.

Tačiau kodėl nepažiūrėjus į šį klausimą iš kitos pusės: jeigu fizika (energetinis ginklas ir psichotronika) yra suvokiama kaip grėsmė žmogui, tai kokie yra būdai apsisaugoti nuo šios grėsmės? Kur yra išsigelbėjimo šaltinis? Manau, atsakymas paprastas – ta pati fizika. Sistemos fizikas į sąmonę gali žiūrėti kaip į naikinimo objektą; bet mes galime pasirinkti priešingą kryptį: ji yra brangiausias turtas, kurį su fizika galime apginti. Ar daug prieš fiziką gali padėti filosofija? Tik netiesiogiai, formuodama priimtinas pažiūras ir politiką visuomenėje. Ar gali gynybai pasitarnauti kognityvinė psichologija? Ji neekranuoja laukų, nesprogdina radarų ir t.t. Tačiau ji padeda sutvirtėti psichologiškai, pavyzdžiui, išsiaiškinus montažo mechanizmus arba sistemos agresijos priežastis. Kognityvinė psichologija leidžia pamatyti, kaip mąstau aš ir kaip mąsto kiti. Tai irgi padeda. Ir apskritai, išplėstas supratimas visada naudingas. Bet to neužtenka.

(daugiau…)

Empatija

Kalba iš esmės yra tikrovės kopija, kurios dalimis galima manipuliuoti savo mąstyme. Kadangi ši kopija labai tiksli, ja išsemiamas visas tikrovės turinys. Iš to seka kelios išvados: žinant kalbą kaip visumą, galima nujausti didelę dalį mąstymo turinio, kiek jis susijęs su išorine ir vidine sąmonės dalimi. Visi mąstymai juda šiuose rėmuose ir iš jų išsiveržti – neįmanoma. O tai uždeda didelius apribojimus žmogaus elgesiui. Elgesį riboja pirmiausiai pasaulis, tada galimos minčių formos. Todėl užsiimant žmogaus modeliavimu, kalbos paslaptis išmanyti labai svarbu.

Kalba veikia kaip išeinanti seka ir įeinanti seka iš objekto perspektyvos. Išeinanti seka domina kaip informacijos šaltinis, įeinanti seka kaip poveikio priemonė, kuria bandoma paveikti žmogaus sprendimus ir elgesį. Šiame įraše poveikis žmogui manęs nedomina, todėl sutelksiu dėmesį į informacijos klausimą, nes jis labai svarbus vystant empatijos gebėjimą. Empatija yra gebėjimas įsijausti į žmogų ir numatyti jo vidines mintis, jausmus, būsenas. Kaip jau sakiau, vienas iš būdų yra kalba, kitas – iš pasaulio kylantys galimybių apribojimai (veiksmų ir reakcijų).

Išeinanti seka naudotina kaip informacijos šaltinis apie žmogų, kuria jis pats dalinasi su kitais. Ta informacija ne visada gali būti tikra, patikima, tad svarbu pastebėti atvejus, kai žmogus bando gudrauti. Tačiau informaciją galimą gauti ne tik iš žmogaus tiesiogiai, tačiau ir netiesiogiai, naudojant spėjimą. Kalba turi ribotą elementų skaičių, tarkime 10. Visi šie elementai kartu paėmus parodo galimybes, kurių rėmuose įmanoma judėti; konkretus elementas, vienas iš dešimt, yra faktas. Empatijos uždavinys susiaurinti galimybių skaičių iki minimumo ir pamatyti konkretų kalbinį minties turinį.

Žmogus dažniausiai mąsto apie praeitį, dabartį ir ateitį. Mąstymas apie praeitį vadinamas atsiminimu, kurio metu iš kaupiamosios sąmonės išskleidžiami išsaugoti vaizdiniai. Mąstymą apie dabartį galima pavadinti esamojo laiko refleksija, reakcijomis. Mąstymas apie ateitį vadinamas planavimu. Yra du atspėjimo variantai: kai turinys matomas realiuoju laiku ir kai turinys atspėjamas sisteminiu būdu, bet atsietai nuo laiko skalės. Pavyzdžiui, imame visą dieną ir darome prielaidą, kad žmogus mąstė visais trimis minėtais būdais, bet nekonkretizuojant laiko, nes svarbu ne laikas, bet mąstymo turinys, kurį bandoma empatijos metodu atspėti.

(daugiau…)

Žodžių hierarchija

Kas yra žodis, apibrėžti nesunku – tai yra ženklais išreiškiamas objekto pavadinimas. Kiekvienas pavadinimas turi reikšmės ir gramatinę dalį, kurios padeda kalbinėmis priemonėmis atskleisti tikrovės turinį ir suteikti šiam turiniui formą. Pagrindiniai žodžių tipai atspindi tikrovės branduolį, kuris susideda iš daiktiškojo, pastovaus prado ir judėjimo bei kitimo. Tikrovė yra tapsmo sąmonės lauke srautas, tad perkėlus jį į kalbą, būtina atskirti šiuos du aspektus, tai padarant dviejų tipų žodžiais, vadinamais daiktavardžiu ir veiksmažodžiu.

Gramatika žodinį turinį suformuoja, įterpdama priešdėlius ir priesagas, kurios keičia šaknyje saugomo turinio struktūrą – perkelia laike, iš tikrovės į spėjimų ir pageidavimų erdvę, taip pat keičia daiktinių žodžių santykius tarpusavyje ir su veiksmažodžiu. Šie du sugebėjimai, sieti ir struktūrinti, svarbūs todėl, kad naudojant vien pavadinimus, perteikti informacijos neįmanoma, prie pavadinimų būtina prijungti gramatiką, kuri sudaro informacijos perteikimo pagrindą. Dėl šios priežasties, komunikacijai vien pavadinimo neužtenka – pavyzdžiui, sąrašas „eiti“, „šnekėti“, „rašyti“ nepasako nieko. Tai tik bendra forma užrašytas veiksmo pavadinimas. Tuo tarpu žodis „nu-ėjau“ informacijos turi daugiau: be to, kad jis reiškia kūnišką žmogaus judėjimą, dar priduriama ir gramatinė informacija: subjektas – vienaskaitos pirmas asmuo (aš); atlikties veikslas žymintis užbaigtumą; ir būtasis kartinis laikas, rodantis, kad veiksmas buvo atliktas praeityje ir jau yra užsibaigęs. Pridėjus kitus pavadinimus, kartu su gramatine morfologija, gauname sintaksę, kuri patikslina šiame pavadinime aprašomą judėjimo aktą.

Kalbų gramatika nesudėtinga. Be to ji yra šabloniška ir giminingose kalbose beveik identiška – struktūra vienoda (nežiūrint į nedidelius skirtumus), tik jos fonetinis ir grafinis kodavimas kitoks, išreiškiamas kitokiais ženklais. Visos kalbos turi laikus arba linksnius, tik jie žymimi kitaip. Pavyzdžiui, anglų kalboje be kilmininko linksnio morfologiškai linksniai nekoduojami, tačiau yra analogiškos sintaksinės struktūros, ypač panaudojant prielinksnius. Pavyzdžiui, vietą arba kryptį galima išreikšti prijungus linksnio galūnę arba daiktavardį susiejant su atitinkamu prielinksniu („in the city“ – „miest-e“).

(daugiau…)