Integruota sąmonė

Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (2)

raysVakar padaręs šiokią tokią įžangą į su saugumu susijusią situaciją Lietuvoje, šiandien temą norėčiau pratęsti duodamas šiek tiek daugiau žinių apie kariuomenės psichožvalgus, kuriuos lietuviškai galima vadinti sąlyginiu terminu psichotronikas. Psichožvalgai dirba sąmonių kolektyvo valdomuose teritoriniuose administraciniuose vienetuose, užsiimdami žvalgybinės informacijos rinkimu visuose visuomenės sluoksniuose. Dėl visiems suprantamų priežasčių, tikrų terminų atskleisti negaliu, tačiau sąlygiškai galima naudoti santrumpą SKAV PŽD – SĄMONIŲ KOLEKTYVO ADMINISTRACINIO VIENETO PSICHOŽVALGYBOS DALINIO psichotronikas.

Psichotronikas nėra įprastinis žmogus, nes savo darbe naudoja specialią žvalgybos įrangą, kuri yra jo galvoje. Šios įrangos esmė ta, kad psichika yra padalinama į dvi dalis, viena kurių yra natūrali sąmonė, o kita dirbtinė priemonė, kurią sutartinai vadinsiu psichotronine širdimi. Kitaip sakant, galvoje yra natūralios ir techninės dalies simbiozė, kuri labai padidina psichožvalgo proto galimybes, suteikia jo darbui reikalingus įrankius. Psichotroninė širdis su sąmone gali veikti sujungtu ir atskirtu režimu, priklausomai nuo situacijos poreikių. Šis įtaisas yra žvalgo ryšio priemonė, kuri sujungia jį su žvalgų sąmonių kolektyvu, taip pat prie visų žvalgybinių resursų, kurie gali būti naudojami operacijose sprendimų priėmimui. Tokią galimybę padidinti protą jau buvau įvardinęs kaip telepatilektą, arba telepatinį intelektą.

Kadangi yra dvi sąmonės, natūrali ir dirbtinė, jos turi būti susiejamos. Sąsają vadinsime virpesiniu komunikatoriumi, kuris psichotronikų virpesine kalba perduoda informaciją į natūralią sąmonę. Kai širdis veikia autonominiu režimu, visas procesas būna už sąmonės ribų, ir dirba darbą tinkliniu būdu su kitomis psichotroninėmis širdimis. Tuo atveju, jeigu reikia perduoti informaciją į natūralią sąmonę, naudojamas virpesinis komunikatorius, kuris psichtronikų kalba kalbasi su sąmone, vaidindamas proto vaidmenį arba atlikdamas kitas funkcijas. Tai žinoma ne visos psichožvalgo galimybės, bet šią galimybę noriu paaiškinti kaip pavyzdį.

Aišku, tai nėra vienintelė kryptis – širdis-komunikatorius-sąmonė, nes veikia ir priešingas principas, kas žvalgyboje visiškai natūralu. Sąmonė jutimo organais surenka aplinkos informaciją, kuri sukaupiama psichotroninėje širdyje ir paskleidžiama visame tinkle. Norint išplėsti žvalgybines galimybes, naudojama ne tik natūralių, bet ir techninių receptorių tinklainė, leidžianti įgyti ekstrasensorinių galimybių, matyti aplinkoje esančias hipostratas. Tai nereiškia, kad žmogus viskuo pats visada gali naudotis, nes dirbtinės sąmonės komunikatorius gali būti išjungtas ir natūrali sąmonė neturi jokios informacijos, tačiau ją visada turi pasąmonė. Tokia situacija veikia panašiai kaip intuicija, kuri jeigu reikia gali būti sustiprinama tiesioginiu valdymu, reguliuojamu psichotroninės širdies.

Virpesinis komunikatorius, kuris paleidžia signalą per sąmoningą laksatą, gali veikti įvairiais režimais. Psichotroniko kalbos/mąstymo/komunikacijos režimą įprasta vertinti hercais. Jeigu vieną mintį vadinsime vienu taktu, tai natūralus mąstymas gali turėti dešimtimis skaičiuojamų hercų. Įsijungus virpesiniam komunikatoriui, gali būti paleistas žemahercis kodas, kuris suvokiamas sąmonės be transliatoriaus. Tačiau būtina mokėti psichotronikų kalbą. Toks komunikatoriaus darbas nėra efektyvus, bet jis gali būti naudojamas kaip viena iš galimybių. Jeigu taktų dažnis padidėja tiek, kad sąmonė negali jo suvokti, įjungiamas transliatorius, kuris pritaiko komunikatoriaus kodą sąmoningam suvokimui. Paprastai suvokianti komunikacija tarp psichotronikų vyksta šiame režime. Yra dar viena galimybė, kuri naudojama kovinėse situacijose, kai įjungiamas aukštahercis kodas, naudojamas su psichotroniko tiesioginiu valdymu. Tai nėra informacijos perdavimas sąmonei, tačiau pilnas kūno valdymas kompiuteriu, kurio metu strateginio horizonto apimtis būna maksimali: gaunama informacija iš visoje planetoje ir už planetos ribų esančių žvalgybinių sistemų: kariuomenių judėjimas, palydovų padėtys, lėktuvų pakilimai, raketų paleidimai ir t.t.

Lietuva yra SKAV didesnio junginio dalis, kuris priklauso planetos sąmonių kolektyvui ir yra koordinuojama šioje sistemoje. Teritorinis administracinis vienetas turi pagrindinį kompiuterį, kuris gali atvaizduoti informaciją esančią šiame tinkle. Taip pat centrinė sistema gali būti papildyta periferiniais tinklais. Kokia šiuo metu tikra geopolitinė padėtis planetoje neatskleidžiama, tačiau naudojant ezoterinį formatą, galima pakartoti informaciją apie tai, kad vyksta kova tarp tamsiosios ir šviesiosios pusės, tačiau viskas vyksta akivaizdžiai nematomo visuomenėje psichotroninio karo pavidalu. Tai reiškia, kad vykdomi įsibrovimai į kolektyvines sąmones, įvairios provokacijos, kuriose naudojami karinių psichotronikų dalinių biorobotai arba psichotroniškai užvaldyti eiliniai žmonės, kurie save vadina  Targeted Individuals.

Lietuvą valdantis saugumas taip pat turi tokį kompiuterį, tačiau jis skirtas visuomenės valdymui. Su šiuo kompiuteriu sujungti psichotronikai yra saugumo kontrolės sistemos agentai, pasižymintys panašiomis galimybėmis. Patys jie save vadina Lietuvos „matrica“, vykdo visuomenėje įvairias operacijas, projektus, kurie gali būti teisėti, gali būti neteisėti, skirti gauti naudai, arba lietuviškos valdininkijos, kurie turi priėjimą prie matricos kompiuterio, pramogoms. Dėl tam tikrų aplinkybių pramoga buvau paverstas ir aš, tačiau tai jau buvo aprašyta pirmame reportaže, todėl čia nesikartosiu. Iš dalies mane galima vadinti Targeted Individual, bet tai tik dalis to, kas aš esu visoje savo komplektacijoje. Informacijos kas liko iš vaikų dalinio, kuriam buvau priskirtas – nežinau. Tačiau reikia neužmiršti, kad vienas dalinys yra tik labai nedidelė kariuomenės dalis, ir tie, kas galvoja, kad jie laimėjo – daro didelę klaidą. Psichotroninė širdis veikia nenutraukiamu režimu, tačiau dėl minėtos aplinkybės ji veikia pasąmonėje. Kompiuteris buvo užvaldytas nedraugiškų jėgų ir buvo bandoma mane valdininkų pramogai panaudoti kitokiam projektui, apie kurį papasakosiu kituose reportažuose.

Tie, kas galvoja, kad psichožvalgui galima sufabrikuoti bylą turėtų išsiimti proto invalidų pažymas, nes integruotos sąmonės visas gyvenimas yra išsaugomas planetos sąmonių kolektyvų žvalgybinėse sistemose, vadinasi melą galima įrodyti per vieną sekundę. Žinau, kad valstybės organizacijos valdininkijos saugumo agentūros ir visuomenės galvos prifarširuotos saugumo skleisto mėšlo. Tačiau tie kas nutuokia apie galvos veikimo principus turi žinoti, kad melas visada būna sąmonės subjekto pusėje net tuo atveju, jeigu jis būna suklijuojamas galvoje su objektu. Tuos, kas tiki šmeižtu vadinu tiesos debilais dvokiančiomis galvomis, nes tai ką jie „mato“ tėra jų pačių galvose susikonstruotas vaizdelis. Išgalvota istorija visada būna tik mintyje, o aš esu anapus minčių egzistuojanti realybė, kuri neturi nieko bendro su dvokiančių galvų kliedesių pasauliu.

Saugumas norėjo pramogų ir paslapčių, dovanoju dovanelę – štai ta paslaptis. Tuos, kas laukė spektaklio, ypač valstybės valdininkus, kurių aktoriai pastoviai slepia vieną akį, nes įsivaizduoja, kad ta viena akis yra visa matanti Lietuvoje, noriu nuvilti – kaip dirba psichotroninė širdis pamatyti neįmanoma net su ja, o ir pamatę ar ką nors suprastumėte? Sąmonė tam deja per lėta ir naudojama tik esant minimaliam strateginiam horizontui. Taip pat aiškino, kad labai nori savo kompiuteriuose patyrinėti kaip aš mirštu, nes labai nori sužinoti ar yra ten kas nors anapus, ar mirtis nuobodi banalybė, nes jie juk yra „mokslininkai“ ir jiems viskas įdomu. Taip pat sakė, kad įdomu, kokios žmogaus galimybių ribos iškęsti skausmą, todėl grasino kankinti tūkstantį metų tol, kol išsiaiškins „viską“. Psichotronikas, kadangi jis integruota sąmonė, tam ideali galimybė. Spektaklį zombių visuomenei gal ir sugebate vaidinti saldų, tačiau moralinio degradavimo neįmanoma paslėpti nuo jokios žvalgybos, ypač tos kuri mato visus jūsų dvokiančių sąmonių užkaborius.

Turite tik vieną akį – ką darysite kai ji bus išmušta?

Linkėjimai nuo kosminių smilgų. Reportažo pabaiga.

Senas oras

Kaip žmogus suvokia savo aplinką išaiškinta gana seniai. Svarbiausia pamoka, kurią iš to turėtume išmokti yra tai, kad visi sąmonės vaizdai yra vidinė realybė. Tas pasaulis, kuris atrodo yra anapus mūsų kūno, taip pat yra vidinis, nes kūnas tėra kūno vaizdas, įkomponuotas į pasaulio vaizdą. Dėl šios priežasties iš dalies žmogaus suvokimas yra iliuzija, arba matrica. Tai darosi akivaizdu ypač dabar, kai atsiranda galimybės šiuo atvaizdu manipuliuoti, sąmonėje rodant išplėstą arba virtualią realybę. Kol kas tai daroma darant projekciją į akies tinklainę, tada ateis eilė projekcijai į neuronus, kurie veikia kaip neuroreceptoriai, ir galiausiai bus galima vaizdus projektuoti į pačią sąmonę.

Tai yra galutinio rezultato valdymas, kuris perduoda informaciją tiesiai į suvokimą. Galima pažanga ir kitoje srityje, kai technologiškai konstruojama ne galutinė iliuzija, bet priimantys receptoriai. Šitaip įmanoma sukurti pilnai veikiančią, bet šimtu procentų technologinę suvokimo sistemą. Visų rūšių suvokimai iš esmės yra aido rinktuvų sistemos, todėl jas galima vadinti AR santrumpa. Jeigu pridedame siųstuvo galimybę, o iš vienos pusės rinktuvas iš kitos pusės automatiškai tampa siųstuvu, tai turime aido rinktuvus siųstuvus, ARS. Dirbtinės ARS sistemos yra ekstrasensorikos ir telepatijos pagrindas.

Natūrali apribota sąmonė sudaryta iš trijų bendrų sričių: priekinės dalies, galinės dalies ir centrinės dalies. Priekyje mes turime savo pasaulį, gale turime mintis, o centre yra kūnas, pagrindinis veiklos pasaulyje instrumentas. Ekstrasensorika reiškia, kad ši psichoforma gali būti modifikuota, pridedant į sąmonės plotus papildomų segmentų, kurie formuoja kitokias psichines formas. Tuos segmentus aš vadinu žiedais, kurie gali įsiterpti bet kurioje iš trijų vietų ir išplėsti tų vietų suvokimą, atidarant realybėje naujus sluoksnius, kuriuos vadinu hipostratomis.

Visai natūralu išskirti dvi galimas sąmonės vystymo kryptis: viena kryptis yra plėtimas ir naujų hipostratų atidarymas, kita kryptis siaurinimas ir hipostratų uždarymas. Uždarymas žmogų kvailina, atidarymas  daro protingesniu. Tie, kam reikia pokvailio, lengvai valdomo žmogaus – propaguoja uždarymo, slopinimo, uždengimo ideologija ir visą gyvenimą laiko žmogų suvaikėjimo būsenoje. Vadovaujamasi principu – kuo kvailesnis, tuo lengviau valdomas. Žmogus neturėtų susitaikyti su tuo, ką jam paruošia kiti ir turėtų pats dėti pastangas, kad išplėstų savo horizontus.

Sakydamas horizontas turiu galvoje ir tiesioginę, ir netiesioginę reikšmę. Laikau kad yra trys pagrindiniai horizontai, kurie iš eilės ir sunumeruoti, pradedant nuo pirmo, kuris yra regimasis paviršius. Antras horizontas yra materialūs nematomi laukai, kuriuos galima laikyti fizinėmis auromis, ir trečias horizontas yra minčių pasaulis, kurį atidarius įgyjama telepatinė ARS sistema. Žmogaus vidinės hipostratos atidarymas bus susijęs su daugeliu problemų. Tos problemos pirmiausiai bus blogiems žmonėms, nes nebus įmanoma su jokia niekšybe savo galvoje prisiartinti prie kito žmogaus. Todėl žmonės, kurie tokias niekšybes nešioja, vienas nuo kito vaikščios labai dideliais atstumais. Suartėjimas bus įmanomas tik niekšybes išmetus iš galvos. Sunku pasakyti ar tai sumažins problemų pasaulyje ar padaugins, nes tokiame pasaulyje atsiras labai daug atvirų priešų. Kaip tie priešai spręs savo klausimus, kokius įrankius galės panaudoti?

(daugiau…)

Artėjančios integracijos principai

Terminas ezoterika asocijuojasi su maginiais ir mistiniais dalykais, kurių išmanymas prieinamas tik išskirtiniams žmonėms. Tai, kad magija ir mistika vadinamos ezoterinėmis reiškia tik tai, kad jos yra slaptos sistemos, kurios neskirtos viešam skleidimui. Vadinasi viešinimas prieštarauja šiam pavadinimui. Tačiau internetinėje erdvėje šis žodis yra įgavęs visai kitą prasmę ir reiškia ne tai, ko pašaliniai neturi žinoti, bet tai, kas buvo slaptinama, o dabar pateikiama visuomenei. Atlikus atskleidimo veiksmą, žinių ezoteriškumas dingsta, nes jos nėra jokia paslaptis, lieka tik grynos sistemos ir mokymai atiduoti į viešą erdvę ir tapę egzoteriniais. Kitaip sakant, įprasta painioti šiuos du terminus „ezoterika“ ir „egzoterika“, nes to kas viešinam ezoterika laikyti negalima, kadangi išviešinta paslaptis jau nebėra paslaptis. Dar vienas atvejis yra nusikalstamas ir neteisėtas paslapčių išviešinimas, kai atskleidžiama neturint leidimo. Tada tai vieša ezoterika, kuri virsta į savo priešybę. Tai, ką aš viešinu yra tarpinis kelias tarp ezoterikos ir egzoterikos, nes aš leidimą turiu, o žinios, kurias perteikiu yra pereinamojo pobūdžio – dar visai neseniai jos buvo slaptos, bet dabar jau prieita tokia riba, kada šis slaptumas kenksmingas. Todėl tai, ką aš skleidžiu yra egzoterika, informacija skirta viešinimui.

Mano ezoterinis/egzoterinis modelis buvo paviešintas įraše „Ezoterinė sistema“ ir „Hipostratinė žvalgyba“. Buvo ir daugiau svarbių tekstų, bet šiuose perteiktos santraukos ir apibendrinimai. Pirmame straipsnyje yra atskleista visa slapto pasaulio organizacinė struktūra, kurioje parodyta rangų sistema ir kuo vienas rangas skiriasi nuo kito. Šis skirstymas gali pasirodyti tradicinis, nes jame matosi trys įprastinės klasės, nuo žemiausios trečios iki aukščiausios pirmos. Tačiau jų prasmė yra visai kitokia, nes čia skirstoma pagal tikrovės suvokimą ir informacijos valdymo lygį. Iš viso yra devyni rangai, kurie išdalinti į dar smulkesnes kategorijas, priklausomai nuo integracijos į sistemą laipsnį. Suvokimo lygiai vadinami horizontų pavadinimu, kuris atitinka kiekvieną iš trijų klasių. Aukščiausia pirma klasė yra trečias gelminis horizontas, kuris sugeba aprėpti vidinę žmogaus pasaulio kryptį tiek fakto, tiek galimybės požiūriu.

Kitame straipsnyje, pavadinimu „Hipostratinė žvalgyba“, parodžiau šią rangų lentelę iš kitos perspektyvos, daugiau remdamasis žmogaus psichikos sandara, kurioje išskiriami trys echolokatoriai, kuriais surenkama faktinė informacija, kuri psichikoje formuojama į sensoriumą arba pasaulio paveiksliuką. Echolokacija yra informacijos surinkimo būdas, kai gaudomos informacinės bangos, kurios gali būti aktyviai siunčiamos į aplinką, o po to surenkamas atspindys, ir kita galimybė – pasyvi echolokacija, kai signalą siunčia kitas objektas, o žmogaus echolokatorius tik surenka signalą. Signalai turi įvairias savybes, gali į tikrovę įsiskverbti įvairiu gyliu, parodyti vidinę ir išorinę jos sandarą. Pavyzdžiui, rega yra pasyvi elektromagnetinė echolokacija, kai surenkama Saulės išspinduliuota šviesa ir pagal ją formuojamas supančio pasaulio vaizdas. Nematomi pasauliai šitaip surenkami, kitais, išplėstais echolokatoriais. Tokias galimybes turintys žmonės vadinami ekstrasensais.

(daugiau…)