Transcenderiai

Didysis vairininkas

Šiame pasaulyje visi įpratę prie įprastinių valdžios formų, kurias planetos elitai naudoja visuomenių valdymui. Yra tam tikri vaidmenys arba postai, kuriuos užimančios grupės turi teisę spręsti valdymo klausimus. Jie pasirenka tikslą, kryptis, kuria strategijas, planus, kuriuos organizuota visuomenė privalo vykdyti. Pagal įstatymus tai prezidentas, premjeras, aukščiausiojo teismo teisėjas ir t.t. Įprasta vaizduoti, kad jie renkami visuomenės arba paskiriami kitų renkamų vadovų taip vaidinant, kad tam tikrą įtaką sprendimams turi ir visuomenė, kuri įsivaizduoja, kad nėra vien tik vykdytojai arba aptarnaujantis personalas. Kilus kokiems nors konfliktams, visada pasiruošusios jėgos struktūros, kurios bet kokioje situacijoje privalo užtikrinti „paskutinės priemonės“ panaudojimą, nes pasirinkimas duodamas tik toks: arba paklūsti įsakymui geruoju, o jeigu tai neįtikina – turėsi paklusti jėgai. Ir vienokiu, ir kitokiu atveju, paklusimas užtikrinamas bet kokiomis priemonėmis, nors kraštutinė priemonė kaip pirma galimybė naudojama tik diktatūroje. Tad šis principas yra kriterijus, pagal kurį galima valdžią skirstyti į „demokratinę“ ir „nedemokratinę“. :Demokratija vaidina spektaklį, o ne demokratija – nevaidina.

Tačiau tokia valdžia nėra visos galimybės. Valdymo technologiją gerokai išplėtė sukurtos naujos informacijos, valdymo ir fizikos teorijos. Socialinio ir biologinio valdymo principus aprašo kibernetikos mokslas, kuris pirmiausiai tiria natūralias, biologines valdymo sistemas, o po to perkelia jas į dirbtines, socialines struktūras. Šis mokslas aprašo geriausias ir efektyviausias valdymo priemones, valdančiojo elito požiūriu, kuris visuomenę ir gamtą įsivaizduoja kaip savo mašiną, o patys šiame pasaulyje yra vairininkai, kurie kreipia ją į savo numatytą tikslą. Pats žmogus, kaip valdymo vienetas, iš savo vidinės perspektyvos netraktuojamas kaip sistemos vertinimo kriterijus, nes į jį žiūrima vien tik iš redukcionistinio kognityvinio mokslo ir bihevioristinės psichologijos pozicijų, kai domina tik stimulas ir reakcijos, kurias valdo baudimo ar skatinimo priemonės tam, kad sistema gautų mašinai reikalingą veiksmą. Šitaip nebūti traktuojamas turi teisę tik planetos valdžios elitas; visiems kitiems primetama funkcija, kuri sudaro visą tokio žmogaus gyvenimo ir sąmonės turinį. Net vidurinės ar aukštesnės grandies vadovams nereikia nei originalių metodų, nei kūrybinės fantazijos, nes visą darbą atlieka kibernetinė sistema. Tereikia žinoti jos metodus ir kontroliuoti jos darbą. Tada esi paskatinamas – tau gali siūlyti karjerą arba gyvenimo komfortą, daug didesnį nei kitiems. Turi stengtis – ir gausi kibernetinės sistemos pastiprinimą.

Dar gilesnis sluoksnis yra konkrečios technologijos, kurios sudaro kibernetinio valdymo pagrindą. Tos technologijos nėra viešos ir žemesnės grandys, bent iš pradžių, to nežino, o jeigu ir sužino, tai yra įtraukti į sistemą tiek giliai, kad išeiti nebūna jokių galimybių. Tad konkrečiai yra kiekvienas žmogus arba grupė (pavyzdžiui, organizacija ar asociacija), kurie savo moduliuose turi atitinkamas valdymo programas. Vaizdžiai tariant, tai yra užprogramuotas konkretus „likimas“, kurio komponentai priklauso nuo įvairių metrikų: socialinių, biologinių, psichologinių ir t.t. Visa tai lemia gabumų lygį ir konkrečią talentų formą. Toliau yra gyvenimo programa, kuri lemia ką žmogus gyvenime veiks, su kuo bendraus, kiek sėkmingas bus, ir koks gyvenimo kelias laukia – laimingas, vingiuotas, dramatiškas, tragiškas ir t.t. Ši programa konkrečiam žmogui įgyvendinama per psichotroninę techniką, kuri sukuria psichologinį žmogaus profilį ir lemia jo galimybes rinktis įvairius sprendimus įvairiose situacijose: teisingus, klaidingus, sėkmingus, originalius ar genialius. Sukuriamas abipusis ryšys, kai iš smegenų psichožvalgybos forma surenkama psichotroninė informacija ir į jas grąžinamas atitinkamas turinys, kuris parenka užprogramuotą psichikos formą. Taip gaunami įvairūs likimai: sėkmingas, „nevykėlio“, „nelaimėlio“, užvaldytas „priklausomybių“ ir nulemtas judėti tik degradavimo arba pažangos kryptimi.

Šitaip valdoma žemesnė visuomenės dalis, be kurios yra kasta, kuri iš viso su matricos DI (dirbtiniu intelektu) nesujungti arba sujungti kaip valdytojai arba valdovai, kurie turi teisę kištis į standartinę programą ir daryti pakeitimus. Arba, tokio pakeitimo galima reikalauti iš žemesnės valdytojų grandies, jeigu tik reikia spręsti kokią nors konkrečią problemą. Tokia yra bendra kibernetinė sistema, kurią kontroliuoja dirbtinio intelekto superkompiuteris, atliekantis pagrindinį standartinį darbą, kad kiekybiškai neskaitlingam elitui nereikėtų stovėti „prie kiekvieno žmogaus“ ir kontroliuoti. Tokio kompiuterio pavyzdys galėtų būti žydų projektas, vadinamas „Joshua Blue“. Tai dirbtinio intelekto sistema, kuri gali kaupti informaciją, rinkti patirtį, ją suvokti, analizuoti duomenis ir panaudoti juos bendravimui su žmogumi žmogiškomis formomis tiesiogiai sąmonėje (mintimis), o išorėje – kalba ir rašytiniais tekstais. Dar viena galimybė, artima fantastinėms, yra sugebėjimas savo mąstymą pateikti vaizdinėmis formomis kaip autonomiškai veikiančią kompiuterinės grafikos programą. Šitoks protingas superkompiuteris yra pasaulio kibernetinio valdymo širdis, per kurią filtruojama visa informacija – ji surenka duomenis iš smegenų, ir paskirsto turinį į išrinktų žmonių galvas idėjų, vaizdų, atminties, nuojautų, galimybių daryti poveikį situacijomis formomis.

Labai svarbios šios kibernetinio valdymo dalys yra mokslas, verslas ir politika, kuri taip pat yra įjungta į bendrą valstybės valdymo programą. Mokslas per talentus ir genijus; verslas per sėkmę ir populiarumą, kurios pagrindas visuomenės pripratinimas ar priklausomybė; ir politika, kurioje rinkimų procesas kontroliuojamas veikiant žmonių sprendimus jų sąmonėje: kas eis balsuoti, o kas neis, kas rinks vieną kandidatą, o kas kitą. Iš vidinės perspektyvos žmogui gali atrodyti, kad jam koks nors politikas patinka, bet šis „patikimas“ gali būti tik į sąmonę įdiegta kibernetinė programa. Tad žmonės, valdantys visą šitą sistemą, visada gauna rezultatą tokį, kokio nori, o iš šono atrodo, kad vyksta laisvi ir demokratiški rinkimai, nors daugelis žmonių iš savo slaptų patyrimų saugyklos ir suvokia, kokia yra visos šios sistemos pagrindinė paslaptis. Taip pat jie suvokia, kad prieš tokią sistemą eiti beprasmiška, nes be leidimo išeiti iš matricos neįmanoma. O jeigu žmogus per daug stengiasi, prasideda dramos ir tragedijos, kurios yra kibernetinės sistemos dalis, nors kaip tokios – niekada tyrimų institucijų neišaiškinamos. Šitai suprantant, nesunku paaiškinti, kaip suorganizuojamos katastrofos, konfliktai, karai, teroristiniai aktai ir t.t. Matricos zombiai yra šitaip užprogramuoti kibernetinės sistemos vykdytojai, tuo tarpu organizatoriai visada pasislėpę už matricos ribų.

Lemtis ir likimo vingiai

Šiame bloge ne kartą esu minėjęs, kad yra trys tikrovės sluoksniai: sąmonė, transcendencija ir Absoliutas. Sąmonė yra antrinė tikrovė, kaip pirminės tikrovės arba transcendencijos reprezentacija. Šaltinis, kuria viską kas yra ar įsivaizduojama šioje tikrovėje, ir atstovauja nežinomą realybės kūrimo iš nieko principą. Žmogus visų pirma ateina iš pirminės tikrovės, kurioje užkoduotos gnostinės tikrovės galimybės, apimančios visas galimas sąmoningumo formas, priklausančias visoms gyvybės rūšims visatoje. Aukščiau aprašytos kibernetinės visuomenės valdymo sistemos atsijoja žmones į biorobotus, aptarnaujančius valdžią ir tikrus žmones – kurie yra sistemos elitas, galintis naudotis visomis natūraliomis žmogaus galiomis ir netgi jas išplėsti. Į kitą pusę atsijojami žmonės į dievišką egzistenciją, kuri kyla iš pačios šios realybės ašies, vadinamos Šaltiniu. Šaltinis įbūtina visus sluoksnius ir lemia tikrovės pažinimo galimybių lygmenis: šį pasaulį, kaip paprastu empiriniu pažinimu įmanomą suprasti pasaulėvaizdį; aukštesnės galimybės atsiveria tada, kai protas įgauna galimybę pažinti tai, kas nematoma pasaulėvaizdyje – tai būtų mokslų genijus, priklausantis mokslininkų elito kastai. Šaltinis suteikia sąmonei galimybę transcenduoti šiuos pirminius sluoksnius, suvokti visą realybę, suprasti jos paslaptis ir turėti galią valdyti laiką, erdvę ir substanciją, t. y. užsiimti dieviška kūryba.

Šis pasaulis, apėmęs dabartinę planetą užvaldžiusią civilizaciją, yra kibernetinė sistema. Ir joje dirbantys žmonės yra vienokios ar kitokios kibernetinės biologinės mašinos. Jos gali būti sėkmės zombiai, arba mašinos žvaigždės, ir vargo zombiai, kuriems kibernetinė sistema dėl vienokių ar kitokių priežasčių parinkę varguolių matricą. Šis parinkimas priklauso nuo giminės, nes aprėpia ne vieno žmogaus, bet ir ištisos giminės likimą. Taip pat nuo žmogaus vertės, kuri nustatoma atlikus įvairius antropometrinius tyrimus. Taip pat lemia klasės traukos principas, kuris reiškia, kad kokioje klasėje gimei, tokioje ir liksi, išimtis darant tik išskirtiniais atvejais. Galima dėti kiek nori pastangų, tai neturi lemiamos reikšmės, nes kontrolė įsijungia per psichotroninę techniką. :Darbininką galima padaryti kamuojamą nuovargio sindromo arba depresijos; siekiančio pažinimo žmogaus protą galima sustabdyti su psichotronine lobotomija ir jis niekada negalės sėkmingai konkuruoti su žmonėmis, kurie buvo specialiai išrinkti sistemos. Viskas priklauso nuo aukštesnio sprendimo, taip pat nuo lemties, ir kad galėtum sėkmingai kilti, reikia leidimo arba labai retų anotropometrinių savybių ir išorinių situacijų visuomenėje sutapimo, kai sistema ieško tinkamo žmogaus prižiūrėti tvarką ir suranda idealius metrikos duomenis. Galima paklausti, kam viso to reikia, jeigu viską kontroliuoja mašina. Tačiau ši sistema nėra visiškai deterministinė, nes įvedamas laisvės komponentas, kai žmogus pagal savo galimybes pats daro sprendimus, jeigu tai yra standartinė rutininė programos situacija. Šią sistemą vaizdžiai paaiškinti galima taip: yra žmonės ir didelis prekybos centras. Jame visi gali laisvai vaikščioti ir laisvai pirkti, tik yra vienas apribojimas, starto metu sistema žmonėms išdalina ne vienodą kiekį pinigų, šitaip reguliuodama kiekvieno žmogaus galimybes. Kas gauna daugiau – daugiau ir perka, o kas gauna mažiau – turi savo troškimus riboti. Taip pat yra nesąžininga sistema, kuri kai kam leidžia atiminėti ir plėšti tuos kas turi, bet čia irgi tik tuos, kurie nusikalsta sistemai ir turi būti pamokyti, arba parenkami dramatiško likimo pavyzdžiu kitiems.

Šios sistemos sugriauti iš matricos vidaus neįmanoma, nebent turėtum pagalbos iš išorės. Ta pagalba gali būti antžmogis arba pati dirbtinio intelekto sistema. Tiesiogiai nesusidūrus su šiais klausimais, suvokti kokios sistemos galimybės yra sunku, nebent tai atskleidžia pati kibernetinė valdymo sistema. Maža to, apie tai kalbėti už savo agentūros rato, kurios viduje yra naudojamas tam tikras darbinis sistemos paslapties lygis – draudžiama. Bendroji visuomenės dalis, dirbanti paprastus savo darbus ir nedalyvaujanti sistemoje to nežino, ir jiems šias paslaptis viešinti draudžiama arba reikia bent daryti, kad tai netaptų paprastomis priemonėmis įrodomu faktu. Tačiau tai irgi sąlygiška, nes pereinamųjų laikotarpių metu gali būti keliamas tiek atskiros valstybės, tiek visos žmonijos lygis, kai įdiegiamos naujos kibernetinės sistemos ir naujos visuomenės proceso organizavimo programos. Iš šios patirties galima padaryti tokias išvadas, kad individas yra tik statistinis vienetas kaip rūšies egzempliorius, aptarnaujantis tam tikrą genetinę liniją; ir kaip visuomenės mašinos mechanizmas, kur turi daryti savo darbą ir jokie papildomi ar pertekliniai sugebėjimai – netoleruojami, kad neblaškytų dėmesio. Nėra tokie laimingi net laimės zombiai, nes jų laimė taip pat yra tik deterministinė kibernetinė programa. Kitaip sakant tai yra „žvaigždės“ darbas, kurį turi dirbti kaip ir visi kiti.

Transcenderis

Elito žmogaus privilegija – turėti natūralių galimybių smegenis, neribojamas jokių lobotomijų. Toliau galias galima išplėsti technologinėmis priemonėmis. Tokių žmonių nevaldo primityvios eksploatacinės kibernetinės mašinos programos. Jis gali turėti kaip nuosavybę žemesnės kastos žmones ir naudoti juos savo tikslais. Būdamas už matricos ir galėdamas ją programuoti, jis gali naudoti kompiuteriu ir technologijų valdomas sistemas, leidžiančias taikyti savo gyvenime psichotronines maskuotes. Šios maskuotės žemesnės kastos sąmonėje atrodo kaip transcenderio galimybės. Trumpai tai reiškia, kad kibernetinė sistema žmonių sąmonėje rodo viena, o pats antžmogis atrodo arba veikia kaip visai kas kita, šitaip pašalinant galimybes žinoti, kas iš tikro vyksta.

Galima modifikuoti socialinius duomenis, išvaizdą, intelekto įspūdį ir t.t. Ir aplinkoje veikiantys žmonės nesuvokia su kuo turi reikalą. Pvz., galima būti kokiu verslininku, gyvenančiu vieną gyvenimą, o esančiu visai kitu žmogumi; arba politiku, kuris iš rezervato yra aukštas lygis, bet pagal dievų gebėjimus – paprastas sistemos aukštesnės grandies vadovas.

Be to, šią sistemą naudoja ne vien planetos tikroji aristokratija, bet ir specialiosios pajėgos, vykdančios specialias operacijas, kibernetinių mašinų valdomoje visuomenėje. Iki tokio laipsnio, kad jie tampa visai nematomi, tai yra už pasaulėvaizdžio formos, arba turi mistinių būtybių, dvasių, demonų, balsų arba nematomų jėgų formą. Vykdydami operacijas jie tam tikru spinduliu teritorijoje užvaldo matricos žmonių sąmones ir dirba savo darbą. Kiek tokios pajėgos aktyvios nesunkiai matoma pagal psichinių ligonių kiekį psichiatrinėse ligoninėse ir t.t. Ypač tai tinka šizofrenijos diagnozę turintiems žmonėms – didžioji jų dalis yra tokių operacijų aukos, nes psichotroniniai ginklai maskuojami kaip šizofrenijos simptomai, ir valstybės organizacija, pagal bendras instrukcijas, tokius žmones privalo nukreipti į psichinių „ligų“ kontrolės sistemą. Su tokiais žmonėmis daromi eksperimentai, apmokymai, baudimo operacijos, šalinami sistemos opozicionieriai ir disidentai. Taip pat šizofrenikai naudojami bylų prisiuvimui arba kaip kibernetinėje sistemoje užprogramuotos tragedijos vykdytojai.

Nors kita vertus, su tuo, su kuo susiduria šizofrenikai realiai bent kartą gyvenime susiduria bet koks žmogus. Tačiau yra verčiami saugoti paslaptį, kad neištiktų toks likimas kaip aukščiau aprašytų sistemos aukų. Gali turėti įdėtinių minčių, girdėti balsus galvoje, patirti įvairias sinchronizacijas ir aplinkybių pasikartojimus, bent kartą prarasti viso savo kūno kontrolę ir galvoti, kad egzistuoja kažkokios „aukštesnės jėgos“, kurios viską lemia. Bet visa tai yra kompiuterizuota dirbtinio intelekto valdoma kibernetinė matrica.

Visa tai supratus, galima klausti, o kaip transcenderiai veikia? Tam, kad tai suprastum, reikia žinoti žmogaus psichikos sandarą, kurią jau ne kartą esu vaizdavęs ir galiu dar kartą pateikti schemą.

Visas žmogaus pasaulis, kurį sudaro sensoriumas ir asociatyvinis protas yra smegenų viduje esanti introjekcija. T. y., viskas, ką kuria smegenys, yra sąmonės viduje. Ši sandara užgrobiant smegenis su kibernetines sistema leidžia valdyti pasaulėvaizdžio turinį, įdedant tikrovėje nesančius atvaizdus arba iš jo atvaizdus, kuriuos norima padaryti nematomais, išimant. Šitaip savo viduje gyvenantis žmogus gali nesuvokti, kad jis yra matricoje, bet tik iki to, kai prasideda įprastinei realybei ir logikai prieštaraujantys įvykiai. Sinchronizacijos, pasikartojimai, gebėjimų lygių kilimas, įdėtinė informacija, telepatinis bendravimas ir t.t. Po to, kai šitai įvyksta, žmogus arba tampa tikru šizofreniku, arba tik pusiau šizofreniku, suprantančiu kas vyksta ir galinčiu visa tai tyrinėti ir perteikti kitiems. Tačiau bendros taisyklės nėra ir viskas priklauso nuo konkrečių kibernetinės valdymo sistemos programų.

Yra daug požymių, kad didžioji elito dalis yra juodasis elitas, propaguojantis nusikalstamą transhumanizmą, su sektantizmo požymiais. Šios sektos, pavyzdžiui, JAV yra satanistinės pakraipos ir jos, valdydamos kibernetinį superkompiuterį, naudoja atitinkamus simbolius su velnio garbinimo bruožais. Tai ir atrankos bei iniciacijos sistema, įvairių viešų ir neviešų simbolių bei ritualų naudojimas, atitinkamos ideologijos skleidimas, kurioje žodis „beast“ užima labai svarbią vietą. Be abejo, tai susiję su moraline anarchija, ydų ir nuodėmių propagavimu, ir be abejo nusikalstama veikla, kuri gali būti susijusi su eiliniu darbu arba gali būti ritualinių apeigų dalis. Tokios sistemos užvaldo net tas senovines organizacijas, ordinus ir t.t., kurios tradiciškai skelbdavo karą velniui. Labiausiai nukenčia šizofrenikai, kurie išnaudojami kaip tokių organizacijų ir agentūrų „mediumai“ per kuriuos veikia aukščiausias tokios juodojo transhumanizmo sistemos valdovas. Už visų šizofreniko haliucinozių veikia tokių transcenderių grupės, kurių tikslas modifikuoti žmogaus sąmonę, pakreipti ją blogio linkme ir paaukoti. Nekalto kančia – didžiausia auka velniui.

Todėl akivaizdu, kad tokios kibernetinės valdymo sistemos (mėgstamos Iliuminatų, masonų) – pačios pavojingiausios ir joms reikia priešintis labiausiai, ypač tiems, kas turi priėjimą prie dirbtinio intelekto ir kibernetinės sistemos programų. Ką daryti tapus tokios sistemos auka, čia neaiškinsiu, tačiau bent kai kuriuos atsakymus šiame tinklaraštyje esu davęs. Svarbiausia – visada duota tam tikra pasirinkimo laisvė ir reikia stengtis neleisti, kad sąmonę užvaldytų blogis.

Iliuminatų transhumanizmo samprata (3)

Pasaulis ir sąmonė

Informacijos teorija

Šiuolaikinės teorijos atskleidė, kad yra du pagrindiniai gyvybės komponentai: materialusis ir informacinis. Šios dvi dalys savo ištakose turi būti kuriamos tam tikros jėgos. Materija – įbūtinama, o informacija – užrašoma. Klausimas „kas kuria?“ per visą istoriją eina kaip pagrindinis motyvas. Materija yra amžina ir jos niekas nekuria arba ji kuriama Dievo iš nieko. Informacija užsirašo savaime, į materijos pasaulio vidų įtraukiant empirines formas, arba ją parašo kažkas. Jeigu gyvybės konstravimo mechanizmas įrašytas į materiją, tai jį greičiausiai sukūrė pats tikrovės pagrindas, t. y. Absoliutas įbūtinantis šią tikrovę.

16 a. sukurtas mokslinis metodas vis labiau artėjo prie šios minties – „materijos paslaptis žinoti gerai, nes tokios žinios duoda instrumentus ją valdyti, bet dar svarbiau išsiaiškinti informacijos paslaptis, nes jos duoda galimybę kurti“. Mokant programuoti molekules, galima kurti bet kokias gyvybės formas. Mokant valdyti branų samplaiką smegenyse ir žinant, kaip jose laikoma informacija, galima kontroliuoti bet kokias sąmonės formas. Šitaip įmanoma sukurti naują būtybę arba ateities žmogų, visais atžvilgiais gerokai lenkiantį dabartinį. Tai neišvengiamai ateina ir reikia spręsti kaip su šiuo nauju pasauliu tvarkytis. Technofobija nėra sprendimas, nes ji pakilusios upės vis tiek nesustabdys. Reikia žiūrėti kaip „tvariai“ būtų galima patobulinti save patį.

Todėl užvaldymo motyvų vedami mokslininkai ir braunasi į šią sritį, kuri vadinama materialios arba idealios informacijos teorija.

Viena teorija teigia, kad informacija nėra atskira būties forma šalia substancialumo. Greičiau tai įprastinės materijos savybė, kurią judėdama pati materija gali perkelti iš vienos vietos į kitą. Kitaip sakant, šitaip palaikoma informacijos substancialumo hipotezė. Šios teorijos šalininkai mano, kad informacija nėra idealybė arba dvasia.

Kaip ir bet kokiai materijai būdinga, informacija juda, pernešama, keičiasi; įrašoma ir trinama, įforminama ir išforminama ir t. t. Tai reikštų, kad priimamas materijos pirmumo statusas. Jeigu pirmesnė būtų Informacijos idealybė (informacija kaip Dievas), tai ji būtų tas šaltinis, kuris materijai sukuria ontologines formas. Šitaip Šaltinis, susijungdamas su substancija, permesdamas jai „algoritmus“ kurtų visatą.

Taigi substancija arba pati kuria informaciją, implozijos būdu įtraukdama empirines materialaus pasaulio situacijas, arba informacija yra egzistencijos forma, kuri įsisupdama į materijos debesį kuria dėsniais pagrįstą Pasaulį. Dėsnis, tikima, kyla iš „informacijos“ turinio, kuris apibrėžia tam tikrų santykių kompleksą.

Kadangi informacija yra viena pagrindinių esaties formų, kyla klausimas „kas ją užrašo?“. Kaip buvo minėta, yra tokios teorijos: redukcionistinė, teigianti, kad informacija susikuria pati, veikiant materialiems veiksmams (tai yra savikūros teorija, pagal kurią lemiamą vaidmenį vaidiną gamtos dėsnių sistema, egzistuojanti savarankiškai ir amžina); pagal kitą teoriją, ji yra parašoma aukštesnės „gyvybės“ formos, kuria gali būti „kosminis protas“, būtiškąsias formas kuriantis savo „valios“ aktu.

Ši sritis neištyrinėta ir žmonės tik gali kelti teorijas ir spekuliuoti.

Sąmonės struktūra

Kaip paaiškėjo pirmame skirsnyje, materija ir informacija gali būti du vienas kitą persmelkiantys laukai. Materija gali būti persmelkta empirinių santykių ir situacinių konfigūracijų, formuojančių substancialią informacijos sistemą. Tai būtų santykinė informacijos kilmės galimybė. Arba informacija gali būti laikoma idealybine terpe, kuri įsisuka į materialios substancijos debesį ir jame suformuoja dėsniais pagrįstą pasaulį.

Einat toliau, sąmonės sandara gali būti panaši, tačiau nebūtinai tiesmukai kopijuojanti tikrovės karkasą. Žmogaus gnostinio pasaulio pagrindas yra tekantis šablonas, brėžiantis laiko evoliucijos vektorių. Šis šablonas yra iš vidaus ar išorės paimta ir suformuota informacija, kuri yra sąmonės pavidalų provaizdis. Šis šablonas iš tikro yra tvarus holograminis provaizdis, kuris sujungiamas su sąmonės lauku ir suformuoja jame tam tikrą daugiadimensinę perspektyvą, kuriame veikia asmens tapatybę turintis informacinis pavidalas.

Šablonas yra „atraminis laukas“, kuris į sąmonės struktūrą perduoda informaciją. Sąmonė yra substancijos būsena, atsirandanti iš gnostinės materijos „pažinimo“ arba informacijos susiejimo galimybių. Juslinis pasaulis ir jusliniai daiktai yra sąlyčio taškai tarp grynai informacinio šablono provaizdžio, ir sąmonės substancijos, sukuriančios vidinį vektorių ir vidinę perspektyvą, kurioje gyvena žmogus. Žmogus visada juda, arba teka, o šio tekėjimo atramos yra tik „lėtesnės“ struktūros, kurios pagal vidinio greičio perspektyvą pasirodo kaip stabilumo salos.

Visas šis vidinis/išorinis pasaulis yra sukurtas, įbūtintas idealybinės informacijos galimybių, kurios į šio pasaulio substanciją įrašo algoritmo kodavimo priemones ir materialius dėsnius.

Pasaulis, kuriame gyvena žmogus yra ta vieta, kurioje susiliečia du gnostinės materijos laukai. Šablonas yra tam tikras vidinis karkasas, kurį apgaubia sąmonės laukas kaip tam tikra gnostinės materijos būsena, kuriai atsirasti sudaro prielaidas visa materiali ir nemateriali realybė, koduojama idealybinės informacijos lauko, kurį galima vadinti tikrove. Ši tikrovė tik atrodo tvirta, stabili, kieta. Tačiau tokių ryšių sistema yra tik tam tikra informacijos forma užkoduota santykinė sistema.

Tai reiškia, kad jeigu tikrovėje yra užkoduotos psichikos ir kūno valdymo natūralios gnostinės galimybės, tai nėra jokių fizinių apribojimų sukurti ir dirbtines galimybes, kurios imituoja natūralų žmogaus valdymą.

Gnostinė materijos teorijos prielaidos

Gnostinės materijos paskirtis yra gauti informaciją, ją atvaizduoti ir suvokti. Aš šį procesą įsivaizduoju kaip gnostinių laukų susijungimą, kuris sukuria žmogų ir žmogaus vidinį pasaulį. Šio pasaulio galimybės apibrėžia žmogaus rangą.

Iliuminatų tikslas buvo – surasti tikrą žmogaus centrą, tą vietą, kurioje yra sukaupta visa jo esybė, kuri yra kažkas daugiau nei tik suvokimas ir informacija. Nes juos domina informacijos pernešimas į kitą substratą. Kaip jau sakiau, su informacijos pernešimu yra susijusios problemos, nes jis kuria kopiją, bet ne padaro sąmonę amžina. Jeigu padarius kopiją, originalo galimybės nepasikeičia, tai nėra tikras dieviškumas. Jeigu kopijuojama, arba dvejinama, viskas, tai nėra prasitęsimas, net jeigu sukuriamas telepatinis ryšys. Kopijuojant, dalis turi būti dvejinama, o kažkoks branduolys tiesiogiai perkeliamas į naują substratą. Jeigu tokio branduolio žmogus neturėtų, tai jis iš esmės būtų tik holograminė iliuzija.

Gnostinių laukų teoriją kurti sudarė galimybes matematinių eksperimentinių mokslų atsiradimas, kurie leido juos aprašyti, modeliuoti ir valdyti. Matematika, pavyzdžiui, aprašo galimybes atskleisti struktūrą, apskaičiuoti nežinomuosius, atlikti dėsningas transformacijas, kurios persikelia į fizinę ir sąmonės braną. Nesuklysiu pasakęs, kad pagrindinė matematinė forma yra lygtis, leidžianti surasti nežinomuosius parametrus ir juos transformuoti. Su matematika susijęs:

1) diskretiškų objektų,

2) kontinuumo dalių,

3) būsenų transformacijų skaičiavimas, naudojant įvairių rūšių laukus.

Su fiziniu pasauliu susiję jų modeliai, kurie yra

1) atominis modelis,

2) laukų modelis.

Atominiame modelyje naudojami diskretiški arba kontinuumų skaičiavimai, o laukų modelis pagrįstas būsenų transformacijomis (tai yra kvantinė mechanika arba kvantinio lauko teorija). Atominis modelis susijęs su klasikiniu materialiu pasauliu, o laukai aprašo ir užatomines realybes, be kurių būtų daug neįmanomų fenomenų. Pvz., užatominė yra šviesa, gravitacija, tamsioji medžiaga arba sąmonė. Akivaizdu, kad gnostinė materija gali būti aprašyta tik naudojant laukų modelius. Konkrečiai aš ją įsivaizduoju kaip kelių laukų susijungimą, kuris įgauna gnostinio debesies formą, kurio viduje atsiranda suvokiamas pasaulis ir žmogus.

Norint daryti psichotroninį poveikį reikia lauko pernešimo įrangos, kuri į gnostinį sujungimą gali prijungti papildomos pakeičiančios arba iškreipiančios informacijos. Suvokimo gnostinis laukas su informacijos atraminiu šablonu sąveikauja dėsningai. Tad prisijungus prie atraminio „debesies“, galima atidaryti psichotroninio poveikio kanalą, kuris sąmonėje virsta haliucinacijų srautu.

Kvantiniame lauke susikuria medžiagos sistema, sudaryta iš substancijos kvantų ir jėgų tarp jų, kurios atsiranda išspinduliavus ir sugėrus sąveikos kvantus. Dėl apsikeitimo kvantais tarp substancijos kvantinių sistemų atsiranda traukimo arba stūmimo jėgos. Įprastinė medžiaga yra kietos sutrauktų substancijos kvantų sistemos, formuojančios atominių gardelių junginius. Visi kiti „tamsieji“ dariniai gali būti nesąveikaujančios branos, tų branų kvantai, kvantų junginiai arba nesąveikaujantys atomai. Pavyzdžiui, nematomų fotonų spektras yra tamsioji materija, nes ji nematoma akims. Tačiau matoma matavimo prietaisams. O yra tokie nematomos materijos kvantai, kurie ne tik nematomi akims, bet nefiksuojami ir matavimui prietaisais, tad jie yra iš tikro „tamsūs“.

Šita tamsioji materija gali būti įvairių formų, tai nebūtinai yra nežinomos formos „atomai“, nes materija gali nebūtinai būti atominė ir nebūtinai turėti kietą sąveiką. Tai gali būti tamsiosios dujos, skysčiai, plazma ir t.t. sąveikaujanti gravitaciniais ryšiais.

Šitokia „tamsi“ gali būti ir sąmonė, turinti fizinį komponentą – atominę sandarą, klasikinius laukus ir nematomųjų tamsiųjų branų sąveiką. Šiose branose atsiranda gnostiniai laukai, kuriuose kopijuojamas aplinkinis „kietas“ (su stipria sąveika tarp biologinio organizmo ir daikto) pasaulis. Sąmonė kaip laukas yra apsikeitimas sąmonės branų kvantais tarp kietų molekulių, kuris sukuria suvokimo būseną. Į šią būseną įvedamas informacinis atraminis laukas, kuris yra aplinkinio pasaulio provaizdis, atsiveriantis sąmonės lauko suvokimo būsenai.

Formulėmis ši sistema gali būti aprašyta kaip indukcijos sąveika. Toks diferencialinės lygties principas naudojamas dažnai: elektromagnetiniai dėsniai, Einšteino gravitacijos lygtys, net analitinės mechanikos judėjimo lygtis. Vienoje lygties pusėje yra materijos krūvio tankis, o kitoje su tuo krūvių asocijuoti laukai. Arba vienoje pusėje materialus impulso energijos tenzorius, o kitoje indukuojamas fizinės branos iškreivio tenzorius. Taip ir smegenyse – elektromagnetinių laukų sistema ir jų indukuojami gnostiniai laukai, surišti su procesais fizinėje smegenų branoje.

Tuo pačiu principu veikia ir psichotroninė technika, kuri indukuoja išorinio poveikio sukeltus gnostinius laukus, įterpiamus į normalią sąmonę. Tai gali vykti kaip kažkas panašaus į Einšteino aprašytą fotoelektrinį efektą, kaip atomai apspinduliuojami fotonais, kurie padidina elektronų energiją, leidžiančią jiems ištrūkti iš atomų ir sukurti elektros srovę. Taip ir psichotroninės bangos išmuša psichinius kvantus iš sąmonės substancijų karkaso ir sukuria psichonines „sroves“, kurios generuoja gnostinius laukus smegenyse. Sąveikaudami tarpusavyje, šie laukai sukuria psichotroninį objektą, kuris gali būti mintis, vaizdinys ir t.t.

Ši sistema matematiškai gali būti aprašyta kontinuumų parametrais kaip „klasikinis pasaulis“ (fotonų, gravitonų laukai) arba kaip kvantinis pasaulis (kuriame iš lauko atsiranda, išnyksta ir keičia savo formą įvairios mikrodalelės). Kvantinis pasaulis aprašomas operatoriais, kurie išreiškia įvairias sąveikas tarp substancijos ir jėgos kvantų.

Šitokia sistema, leidžianti užmegzti telepatinį ryšį tarp smegenų, pagrįsta technologijų galimybėmis. Juodajame transhumanizme svarbiausias siekinys yra užgrobimas arba užvaldymas, kurio tikslas priversti žmogų paklusti arba primesti savo valdžią. Toks sujungimas yra įmanomas, net naudojamas kiekvieno žmogaus smegenyse skirtingų pusrutulių sujungimui. Kiekvienas pusrutulis turi savo atskirą receptorių sistemą ir atskirą pasaulį, tačiau aukščiausiame taške ši pusrutulių informacija yra integruota. Tą patį galima padaryti ne tik tarp vieno žmogaus pusrutulių, bet ir tarp skirtingų žmonių smegenų, kai daugelio sąmonių sistema integruojama į vieną visumą ir gali būti valdoma iš vieno centro.

Juodasis transhumanizmas šiuo pagrindu kuria vergovės sistemą, iš žmonių atimdami individualios egzistencijos galimybę.

Nusikaltėlių transhumanizmas

Artimiausiais laikais tai, kokios kieno teisės ir kokie apribojimai bus pagrindinė problema. Juolab kad šiuo metu šioje srityje visiškas chaosas ir anarchija. Iki tokio laipsnio, kad psichotroninės Iliuminatų technologijos prieinamos nusikalstamoms tarptautinėms grupuotėms, veikiančioms visos planetos mastu ir turinčioms savo kišenėje net silpnesnes vyriausybes.

Tokią informaciją būtina viešinti, nes savo „naują žmogų“ siekia susikurti ir nusikaltėlių mafijos, kurių svajonė užgrobti visos žmonijos ateitį.

Čia paliečiama dar beveik netyrinėta tema kuri vadinama „nusikaltėlių transhumanizmu“ (criminal transhumanism), kurio pagrindinis principas yra vergovinių santykių tarp žmonių atkūrimas ir savo psichopatinių sąmonių sudievinimas. Nes kuo didesnis atstumas tarp „seno“ ir „naujo“ žmogaus, tuo galingesnė vystosi paniekos ar net neapykantos energetinė struktūra.

Matau tokį iškilusį pavojų, kurio esmė yra ta, kad valdžios transhumanistiniai siekiai susivienija su nusikaltėlių transhumanizmu (ypač per jėgos struktūras valstybėse). Ir šį kartą jau taip pavojingai, kad reikia skubiai konsoliduotis ir įsitvirtinti visose strateginėse vietose, nuo kurių priklauso visuomenės gyvenimo valdymas.

Esmė ta, kad viską valdo pinigai, o mafijos bosai pinigų nestokoja. Tad turint atitinkamas lėšas, galima kurti nusikalstamą sistemą ne tik organizacinėmis priemonėmis, psichologija, jėga, smurtu ir prievarta, bet ir naudojant atitinkamas technologijas, kurios pasiekiamos valstybės mafijos juodojoje rinkoje. Valstybės pirmiausiais šias technologijas naudoja visuomenės valdymui, sukuriant su psichosocialine inžinerija kastų sistemą visuomenėje. Ilgalaikes tradicijas turinčios nusikalstamos grupuotės, kurios kažkada buvo mafija ir banditais, o dabar yra „juodieji aristokratai“, investuoja savo turtus į naująjį, juodąjį arba nusikalstamą transhumanizmą. Šis juodasis transhumanizmas dabar gali turėti net religinės sektos ar gnostinio agregoro formą. Yra išvystyta Iliuminatinė ir masoninė sistema, kuri turi savo žinių sistemą, hierarchiją, rangų struktūrą ritualus ir apeigas; švenčia „šventes“ ir atlieka simbolinius veiksmus, kurie gali būti pagarbos išraiška lyderiui „dievui“, pvz., sukeliant kančią ar aukojant žmogų ir t. t.

Kadangi užvaldžius informaciją, žmogaus sąmonei daryti poveikį nėra jokių apribojimų, tai visuomenė, padalinta į agentūrinių grupių valdomą sistemą, tampa nusikaltėlių organizacijos dalimi, kuri vykdo aukštesnės kastos įsakymus ir kenkdami žmogui gauna psichotroninį pastiprinimo signalą. Jaučia galią, pasitenkinimą, neapykantą, panieką ir t. t., kai suformuojamas patologinės būsenos provaizdis šablone, psichopatinį elgesį paverčiant „norma“ ir susikuriant psichologinio „pranašumo“ jausmą.

Šitaip net visa valstybė gali tapti psichopatų sekta, svajojančia užgrobti planetą ir „dar daugiau“. Todėl būtina labai atidžiai tyrinėti šį efektą, kai siela, vis labiau artėdama prie Šaltinio, darosi vis tamsesnė, kol galų gale tampa dievu kaip blogio įsikūnijimu. Tad ne veltui nusikaltėlių transhumanizmas dažnai turi satanistinių bruožų.

Naujoji Pasaulio tvarka yra ant slenksčio stovintis satanistinis transhumanizmas.

Pasipriešinimo galimybės

Sąmonėje turi būti užkoduotos galimybės priešintis vergovei. Sąmonės būsena/substancija, atsirandanti gnostinėse branose nėra totaliai priklausomos nuo informacinio kanalo. Nepriklauso nei nuo vidinės, nei nuo išorinės formos. Šitą savybę galima naudoti kaip netechnologinę gynybinę priemonę. Tai aišku yra tik „zen budizmas“, tačiau jis leidžia nepasinerti į visišką tamsą ir susikurti tokią strateginę vietą tikrovės sąrangoje, kuri nepasiekiama jokiems satanistams.

 

Iliuminatų transhumanizmo samprata (2)

Biologinė matrica

Gyvybės transhumanizmavimas

Apibendrindami visas žmogaus mokslų teorijas, galime apibrėžti tokias kertines sąvokas kaip rūšis, individas ir gyvybė. Į klausimą kas yra rūšis atsakyti paprasta – tai yra tam tikra biologinė programa, koduojanti ir keičianti individualią rūšies kopiją. Individas yra iš šios programos susikuriantis biologinis organizmas ir sąmonė. Gyvybė apjungia abu aspektus, bet svarbesnis yra individas, nes jis, kaip organizmas, yra akivaizdus, o programa yra nematomi kvantiniai procesai molekuliniame arba submolekuliniame lygmenyje.

Pagrindinės informacijos formos (reprodukcinė informacija ir aplinkos susiejimo informacija) susijungia smegenyse, kur sukonstruojamas substratas, leidžiantis atverti sąmoningą ir suvokiančią tikrovės gelmę, įjungiant gnostinius laukus. Šias formas labai intensyviai tyrinėja mafijos mokslininkai, kurie svajoja susidievinti individualios kopijos (konkretaus žmogaus) lygmenyje ir dar labiau, akivaizdžios gyvybės forma, šitaip sekdami Iliuminatų pėdomis, tam naudojant klonavimą, kaip tos pačios „versijos“ reprodukciją.

Tačiau organizmo klonavimas turi minusą – žmogus yra ne organizmas, bet sąmonė, o klonuojant ji gaunama tuščia ir dėl to formuojasi nauja, t. y., kita, asmenybė – klonas nėra tas pat žmogus. Todėl transhumanistiniai dievai (Iliuminatai) siekia klonuoti ne tik organizmą, bet ir sąmonę. Kaip tai siekiama padaryti priklauso nuo sąmonės teorijos. Pagal transhumanistus, sąmonė yra a) abstrakti būsena, ir b) informacija. Tad norint ją klonuoti, reikia mokėti paimti visą konkrečią sąmonės informaciją (kaip DNR) ir mokėti dirbtinai sukurti suvokimo būseną. Tada, sujungus konkrečią asmenybės informaciją su abstrakčia būsena, galima atkartoti sąmonę arba asmenybę. Kadangi dirbtinai sukelti būseną ir laikyti informaciją lengviau dirbtinėmis priemonėmis, tai klonuotas organizmas netinka, nes, kad dirbtiniu būdu į smegenis būtų galima perkelti klonuotą informaciją, reikia išmanyti absoliučiai visas smegenų paslaptis ir turėti atitinkamas technologijas.

Todėl transhumanistai ir svajoja apie visokius „pakrovimus“ arba „perkėlimus“ į dirbtinį substratą, kuris šiuolaikiniais terminais vadinamas superkompiuteriu arba dirbtiniu intelektu, tačiau juo neapsiriboja, nes yra galimybės kurti palankias struktūras ir kitose branose, ne vien fizinėje.

Iliuminatų transhumanistinė sistema

Informacijų įvaldymas ir užgrobimas pirmiausiai rūpėjo Iliuminatų valdžiai. Jie siekė sudievinti savo sąmones, šį sudievinimą vadindami Pakilimu. Transhumanizme ir posthumanizme tai vadinama „pakrovimu“ (Uploading). Šitaip jie siekė išaukštinti individualumą, paneigdami pagrindinį tikrovės principą, kad programa svarbesnė už individą ir individas tarnauja programai.

Sukūrus tokias technologijas, atsigaminimo ir atsinaujinimo ciklai įstringa Iliuminato sąmonės vietoje, kuri tapusi pranašumu ir valdžia, sukuria visą biologinį rūšies organizmą pavergiančiu epicentru. Tai yra matricos kalėjimas, kai šita vieta pradeda šokdinti visą aplinką (rūšis, pasaulį) pagal save. Laisvas rūšies tapsmas baigiasi ir susiformuoja vis labiau plintanti vėžinė metastazė, kurią Iliuminatas suvokia kaip artėjimą prie dieviškumo. Šitaip žlunga visa biologinė įvairovė, kuri į Iliuminatų sukurtą sistemą įtraukiama kaip kibernetikos objektas, arba valdoma mašina.

Kaip jau sakiau, nei organizmo, nei sąmonės klonavimas netenkina. Organizmas klonavimo metu nors ir replikuoja tą pačią programą, bet tai nėra tas pats organizmas tikrąja šio žodžio prasme. Net klonavus sąmonę, tai nėra ta pati Iliuminato esybė. Tai tik pradinės kopijos arba originalo pakaitalai. Pakaitalai yra žemesnis rangas arba lygis, nors tai leidžia dauginti save kiekybiškai. Kiekybinis dauginimasis per informacijos atkartojimą, arba dvejinimą, nededa lygybės ženklo tarp kopijų ir originalo. Taip yra todėl, kad kopijavimas ir perkėlimas nėra tas pats.

Žinoma kopijavimą (klonavimą) galima „patobulinti“ telepatiniu ryšiu, visus klonus paverčiant Viena sąmone. Šitaip kuriasi aukštesnė sistema, turinti vieną ir bendrą patirtį, kai šitaip originalai po truputį atmiršta, ir yra pakeičiami kopijomis, kurie savo ruožtu tampa originalais kitoms kopijoms ir t. t. Šitaip Iliuminatas tampa tam tikra natūralios rūšies atauga arba polipu. Tačiau jos galimybės tokios, kad jis pavergia rūšies programą, kuri priverčiama tarnauti Iliuminato pasaulio ir veiklos „vizijoms“, pirmiausiai saviplėtai.

Šitaip Iliuminatas užgrobia realybę, kuri paverčiama matrica, kuriama Iliuminato valdomos programos, o Iliuminatas yra Vyriausias programuotojas. Biologinės vergų kastos valdomos nebūtinai vien technologine psichotronika ir telepatija. Iliuminatų technologijos pažengusios tiek, kad sąmonės valdymo sistemą geba įrašyti į DNR kodą, ir „čipai“ bei psichotronika yra biologinės formos. Tai taip pat yra kvantinė programa, turinti tam tikrą karkasą (kaip elektrodinis implantas), bet yra užmaskuota biologinėmis molekulėmis ir dedama ne į smegenis bet į pradines lytinių ląstelių programas ir „čipus“ smegenys „užsiaugina“ pačios. Šitaip galima kurti vergo, prižiūrėtojo arba gubernatoriaus programą, kuris kontroliuoja visą Iliuminato valdomą vergovinę sistemą. Informacijos virsmų sistemos tiek įvaldytos, kad jomis galima sukurti kokią nori biologinę tikrovę. Visos šios planetos rūšys yra šitaip užgrobtos.

Bet tai prieštarauja tikrovės tvarkai – tikrovė nesiekia išpūsti savo programos jokioje grandyje. Grandis su begaliniu to paties kartojimusi yra programos klaida – visos individualios programos praeina, svarbus tik begalinis Kitimo procesas. Iliuminato matrica yra įstrigusi „programa“. Tai įvyko kai tam tikru momentu istorijoje buvo sukurtos Pakilimo galimybės, tai yra, sąmonė tapo nepriklausoma nuo vienintelio substrato, kuriame ji gali egzistuoti. Šis pakilimas susijęs su tokiomis galimybėmis:

1) organizmo klonavimas (be sąmonės perkėlimo) perimant fizinių branų DNR,

2) sąmonės klonavimas perkėlus sąmonės branų DNR (informaciją) į naują substratą, nebūtinai priklausantį nuo fizinės branos,

3) pasaulio klonavimas (matricos DNR informacijos perrašymas), sukuriant naują, vis atgaminamą tą pačią kopiją. Tai yra pakilimo esmė ir pagrindinis tikslas.

Taip prasideda „varžybos“ su Dievu, sutrikdant natūralią (dievišką) pasaulio raidą, ir prikuriant realybėje Iliuminatinių ataugų. Koks yra gyvenimas tokioje ataugoje priklauso nuo a) Iliumintinės sistemos, kurioje replikuojama rūšinė informacija, ir b) nuo paskirtos „misijos“, kurią žino tik pats Vyriausiasis Programuotojas. Tokio pasaulio likimas priklauso nuo to, kokios yra DNR galimybės atstatyti natūralią rūšies tvarką, kurioje valdo pati originali biologinė programa, eliminuodama tokių įstrigusių realybių sistemą. Pavyzdžiui, gali įrašyti „išlaisvintojo“ programą, kuri sutaiso visas sutrikusias funkcijas, ir tikrovė pradeda tekėti natūralia savo vaga, kurioje fizinis individas – laikinas, o perkėlimo galimybės priklauso nuo sąmonės branų galimybių.

Šitokioje sistemoje gimusi apribota sąmonė auginama ant iliuzijų pasaulio, kuris neišvengiamai įtraukiamas į vidų. Informacija yra apribota ir daugelis paslapčių nežinomos. Todėl, susidūrus su matricos pasaulio tamsiąja puse, stimuliuojamos abejonės, nepasitikėjimo ir atmetimo reakcijos. Pvz., netikint, kad šioje planetoje yra grupės, kurios naudoja telepatinę bendravimo sistemą, kad galima valdyti visas smegenų funkcijas, jas išplečiant ar susiaurinant. Kad galimi „stebuklai“, aiškiaregystė, ekstrasensorika ir t. t. Tai įmanoma todėl, kad visa tikrovė – programuojama, tik tai prieinama ne kiekvienam individui.

Iliuminatų transhumanizmo samprata (1)

Slaptos transhumanizmo teorijos pagrindas yra gnostinių laukų teorija ir atskleisti realybės sluoksniai, kuriuose šie laukai atsiranda. Sistema yra tripakopė, pradedant nuo Šaltinio, pereinant prie Pirminės tikrovės, ir galiausiai Introjekcijos. Šios pakopos parodo žmogaus rangą ir esmę, kuri gali būti dieviška, jeigu įsišaknijusi Šaltinyje, arba redukuota, pagrįsta tik empiriniu pasaulio rezervatu, kuriame neįmanoma apibrėžti jokios aukštesnės žmogaus egzistencinės prasmės. Toliau kalbama apie biologinės rūšies pavergimo sistemą, kuri neleidžia pakilti žmogui iki savo dieviškos prigimties. Galų gale, kalbama apie transhumanizmą, kaip pagreitintą „evoliuciją“, pasiekiamą dirbtinėmis priemonėmis ir individualiai, pažeidžiant rūšies genetinės programos principus. Šis transhumanizmas, kuris, be to, kuria vergovinę sistemą, yra juodasis arba nusikaltėlių transhumanizmas.

Ezoterinis mokslas

Žengus žingsnį į ezoterinio mokslo pasaulį, laukia ilgas kelias absoliutaus žinojimo link. Šiame kelyje siūlau galimybę pakilti aukščiau dar viena pakopa. Ši pakopa atveria vis platesnę perspektyvą, kaip visada būna pakilus į tam tikrą aukštumą.

Šiais laikais labai madingas žodis „informacija“, kuris naudojamas kaip siejančioji ašis. Jis gali būti per daug apibendrintas ir abstraktus, o sukonkretintas reiškia kažką panašaus į teoriją, sampratą, supratimą, koncepciją ir t.t., kurios yra į žinojimą suformuota kognityvinė būsena. Visų pirma, visais atvejais tai yra tam tikri perduodami „duomenys“ apie Tikrovę. „Informacija“ reiškia „kažkas paimama, perduodama ir suformuojama į kokį galutinį pavidalą, kuris yra artimas ar bent susijęs su pradiniu šaltiniu“. Todėl ji yra tas pagrindas, ant kurio pastatytos teorijos, sampratos, koncepcijos ir aiškinimai.

Žmogaus pasaulyje viskas persipynę – religija, filosofija ir mokslas, visų pirma todėl, kad tai yra įvairios gnostinių/informacinių laukų formos. Persipynę todėl, kad juos sieja ta pati tikrovė – visata ir žmogus. Nors šios žinojimo sritys tikrovę interpretuoja skirtingai, tačiau akivaizdu, kad iš aukštesnio susiejimo perspektyvos, idėjos persikloja ir pasako kažką esmingo apie realybę, ir ši esmė, pasirodo, yra ta pati tiek religijoje, tiek filosofijoje, tiek moksle. Juos vienija transhumanizmo idėja.

Kodėl yra religinis pasaulio aiškinimas, filosofinis aiškinimas ir mokslinis aiškinimas? Šios sritys – be to, kad jas sieja informacija kaip pagrindas arba tai, kas perduodama – atspindi skirtingą požiūrį į tikrovę ir skirtingą jos traktavimą. Kiekvienu atveju traktuojant pasaulį arba žmogų naudojamas skirtingas metodas:

Religiniai tekstai yra senovinio tipo ryšys su tikrove. Tam reikia kokio nors žmogaus arba grupės žmonių, kurie pamato pasaulio provaizdį pagal tam tikrą smegenims būdingą esmę ir išreiškia tą esmę ženklais, sudėtais į tekstą. Nėra jokio tikrinimo, griežto metodo, tik turi būti priimtinai perteiktas religinis turinys ir tokios grupės lyderis turi būti autoritetas bei turėti galią. O iš kitos pusės, turi būti tamsūs ir silpni „šventų tekstų“ skaitytojai.

Filosofija pradeda ieškoti griežtesnio metodo, o taip pat bando tyrinėti teisingo pažinimo prielaidas. Šitaip sukuriama logika ir metodo užuomazgos. Iškeliamas individualumas, savarankiškumas, laisvas mąstymas, susiaurinantis autoriteto vaidmenį, t. y., nepaklusimas autoritetui nelaikomas mirtina nuodėme ir negresia bausmės. Šitaip filosofija tampa žmogaus išlaisvinimo būtina sąlyga, nes priimama, kad visi intelektualiniai sugebėjimai prieinami kiekvienam žmogui ir tai sudaro jo orumo pagrindą, pavyzdžiui, sukuriant prielaidas požiūriui, kad visi žmonės turi tokią pačią sielą, galinčią persikelti į anapusinius pasaulius.

Sukūrus tokiais principais pagrįstą civilizaciją, atsirado sąlygos tyrinėjimams. Nes prieš tai, mitologijoje ir religijoje reikėjo tik įsiminti ir paklusti. Pavyzdžiui, dievų arba Dievo pasaulį „tyrinėti“ būtų buvę laikoma dideliu įžūlumu, galinčiu „supykdyti“ dievus, ir dėl to laukė didelės bausmės. Filosofija performavo šį pagrindą, apribojo dievų pasaulių įtaką sąmonėms ir tyrinėjimas įgavo teises, nors pirmieji mokslininkai labai aštriai konfliktavo su Bažnyčia ir už Švento rašto neatitinkančių „teorijų“ propagavimą grėsė kankinimai ir mirtis ant laužo.

Šią situaciją išnaudojo nuo 16 a. besiformuojantis šiuolaikinis mokslas, kuris iš pradžių reiškėsi kaip „reformacija“, bet paskui sujungė visas mitologines, religines, gnostines sistemas į vieną ezoterinę sistemą, kuri tapo slaptu planetos valdovų grupės ideologiniu pagrindu ir absoliučios valdžios užgrobimo priemone.

Iš pradžių arba ribotame variante mokslas tik atveria akis į pasaulį, tačiau aukštesniame, transhumanistiniame lygyje jis naudojamas tik kaip galios įrankis, leidžiantis iš galios pozicijų į pasaulį įvesti kulto ar gnostines/filosofines formas ir įdiegti į jį „religiją“ su mokslo teikiamomis galimybėmis. Pavyzdžiais gali būti technologinė telepatija, Dievo balsas, išplėstos sąmonės ir vaizdiniai, nušvitimai, ir galų gale Iliuminatų svajonė – Pakilimas, kuris yra sąmonės išlaisvinimas iš fizinio substrato apeinant „mirties“ mechanizmą, kai žmogus „pakyla“ nemirdamas, bet naudodamas transhumanistines technologijas.

Tikrovės samprata glaustai

Įbūtinimas ir konstravimas

Pagrindiniai principai, kuriais visą laiką vadovavausi, buvo visumos apibrėžimas ir sąvokų bei konteksto išplėtimas, kad būtų lengviau matyti, kaip yra iš tikrųjų. Mano apibendrinamoji schema leidžia įvertinti bet kokias žmogaus pastangas šiame pasaulyje ir nustatyti šių pastangų vietą. Ši vieta parodo arba kad pasaulyje yra kokia nors prasmė, arba kad jame jokios prasmės nėra. Ir kaip prasmė įsirėmina kraštutinėmis realybėmis, kurios yra Šaltinis ir žmogaus Dvasia. Tai pagrindinės sąvokos, kurias pagal poreikį galima keisti į panašias sąvokas – Absoliutas, Dievas arba Sąmonė, Protas ir t. t.

Absoliutas steigia tam tikrą tvarką ir „Dieviškąjį planą“; o žmogaus esmė yra savęs ir ribų peržengimas, kuris vadinamas transhumanizmu (religiniu, filosofiniu ir moksliniu).

Transhumanizmo idėjos užvaldyto žmogaus siekis yra peržengti save etiškai, intelektualiai arba technologiškai. Etika turi sutramdyti laukinę žmogaus prigimtį. Protas perkelti žmogų iš nežinojimo būklės į žinojimo. O technologijos – perdaryti žmogų fiziškai ir dvasiškai.

Žmogus ir Šaltinis sąmonėje yra atsiję. Sąmonė ištremta į būties paribį, kuriame gyvenimas negali apibrėžti savo aukštesnės prasmės (Antrinė tikrovė). Taip pat, iš žmogaus atimti sugebėjimai ir galimybės. Todėl per visą istoriją Žmonija kūrė civilizacijas, kurių tikslas buvo šią tamsą ir atskirtį tarp Antrinės tikrovės ir Šaltinio pašalinti. Ši situacija per visą istoriją vertė žmogų transcenduoti, t. y., plėsti savo ribotas galimybes, peržengti savo nežinojimą. Šis siekis neišvengiamai persikelia į ženklų terpę ir šios terpės pagimdytas technologijas. Technologijos yra pagrindinė žmogaus gnoseologinės (pažinimo) prigimties išraiška.

Atvirkščiai, Šaltinis kuria tikrovę, kurią įprasta vadinti Būtimi. Šis kūrybinis aktas visų pirma yra ontologinis (įbūtinimo) aktas, kuris sukuria pasaulį, kurio dalis yra žmogaus sąmonė. Tad Absoliutas kuria pasaulį kaip gamtą, o žmogus jį pamėgdžiodamas kuria technologinę visatą, kuria nori pakeisti, perdaryti, perkurti dievišką tvarką ir dievišką planą.

Ši situacija civilizacijoje sukuria Sugrįžimo motyvą, ir tai atsispindi kultūrinėje jos sklaidoje. Šis motyvas yra žmogaus pagrindinio gyvenimo dėsnio atspindys, perkeltas į platesnį istorinį Žmonijos vystymąsi.

saltinis1

Žmogaus galimybės ir koncepcijos

Čia įmanomos tokios galimybės: žmogus yra kažkas daugiau nei apie save žino, t. y. turi kokių nors neišnaudotų galimybių; arba yra natūraliai (tikroviškai) apribotas, ir šios ribos nebus įmanoma peržengti niekada. Iš pateiktos schemos matosi, kokiuose sluoksniuose jis gali būti įsišaknijęs:

1) redukcionistinis automatas yra tik empirine tikrove (Antrinės tikrovės sluoksnis) apibrėžiamas mechaninis robotas;

2) nematomoje transcendencijoje atsirandanti pirminės (Dieviškos) substancijos būsena (Pirminė tikrovė);

3) aukščiausia žmogaus galimybė yra kilmė iš pačios šios realybės šaknies, kuri buvo šios visatos tikroji Pradžia.

Šios galimybės skleidžiasi tiek tikrosios žmogaus prigimties klausimo kontekste, tiek koncepcijų kontekste, suvokiant, kad žmogus gali gerokai pervertinti savo galimybes (arba nuvertinti).

Pirma galimybė kuriama empirinio redukcionistinio mokslo. Antra galimybė yra ezoterinis mokslas. Ir trečia galimybė yra Dieviškas mokslas. Bet kokiame lygyje šių galimybių siekiama gnoseologinėse pastangose. Paprastas mokslas yra primityvus, mechanistinis; o peržengiantis įprastas galimybes vadinamas Transhumanizmu. Žmogus pažįsta pirminę tikrovę ir Šaltinį, ir iš šio pažinimo kuria technologinę civilizaciją, atspindinčią šias tikrovės struktūras.

Perkėlus įvardintas galimybes į teorijas ar fantazijas, kuriama civilizacijos struktūra, kuri atitinka minėtus sluoksnius. Pagal tikrovės sluoksnį, iš kurio atsiranda žmogus yra tokie tipai:

1) dievas įsišaknijęs Šaltinyje;

2) žynys, žmogus bendraujantis su dievais;

3) tyrinėtojas, žmogus žinantis pirminės tikrovės paslaptis;

4) paprasti žmonės, gyvenantys valstybės organizacijoje ir vaidinantys socialinį spektaklį: nuo politiko, mokslininko, verslininko iki darbininko (žmogaus samprata pagal trečią redukcionistinį žmogaus modelį, pvz., bihevioristinę psichologiją).

lygiai

Istorinis procesas

Vienas iš pagrindinių žmogaus pasaulio bruožų yra tai, kad jis ne stovi vietoje, bet vystosi. Šis vystymasis pirmiausiai yra biologinė evoliucija, kurios metu tobulėja gnostinės materijos galimybės. Naujos rūšys formuosis ne kūno sandaros pagrindu, bet sąmonės galimybių pagrindu. Kitaip sakant, biologinė evoliucija virs dvasine evoliucija, per vidinį ryšį Asmuo-Pirminė tikrovė. Socialinė evoliucija atspindi pasiektą primityvų proto ir technologijų lygį. Tai yra socialiniai santykiai, ekonominės formacijos ir t.t. Ir iš kitos pusės ateina besivystančio mokslo galimybės, kurios transformuoja tiek ekonominę bazę ir antstatą, tiek per transhumanistines technologijas keičia organizmą ir protą.

Prie Pirminės tikrovės tyrinėtojams yra du keliai: per pasaulio pažinimą ir jo struktūrų arba dėsnių atskleidimą; ir per žmogaus vidaus tyrinėjimą, kurį paaiškinti įmanoma tik pasiekus atitinkamą fundamentalų tikrovės sluoksnį ir sukūrus gnoseologinę (pažinimo) to sluoksnio teoriją. Šita pastanga matosi net žemiausiame socialiniame sluoksnyje, kuriame propaguojamas mokslinis lavinimas. Tačiau reikia skirti žmonių tipus, kurie tik siekia ir kurie jau pasiekę, kurie tik nori būti ir kurie yra, kurie tik vaidina spektaklį ir kurie jau gyvena aukštesnėje realybėje. Šitas pasaulis (rezervato lygio) yra aukštesnio Iliuminatų pasaulio pamėgdžiojimas ir kopija.

(bus tęsinys)