Fizika ir psytechnologijos

Dvi tyrimų kryptys

Kokia mokslo paskirtis akivaizdu – praktinis tikrovės pažinimas. Kam to reikia seka automatiškai iš pirmo paaiškinimo – praktinių klausimų sprendimui. Visas gyvenimas susideda iš daugybės praktinių klausimų ir reikalingas efektyvus metodas jų sprendimui. Todėl kuo daugiau mokslas aprėpia, tuo platesnė tikrovė praktiškai įvaldyta.

Mane labiau domina mokslo filosofiniai klausimai negu techniniai – aš techninių klausimų sprendimu neužsiimu. Bet neprieštaringi skaičiavimai ir jų atitikimas matavimams, vienas iš reikalavimų, kad teorija būtų patvirtinta.

Bet tuščiažodžiavimo irgi nemėgstu, mano mąstymas labai vizualus ir schematiškas. Tokio principo nauda ta, kad mažiau reikia vargintis su loginiais išvedžiojimais. Kokia bet kokio mokslinio pažinimo pagrindinė schema – parodyta brėžinyje žemiau. Pirmiausiai fizikas išskiria suvokimo dėmenis, savo suvokimo ekrane. Žmogaus suvokimas toks, kad jis gali išreikšti tik labai nedidelį skaičių dėmenų ir tada su jais žaidžia matematiškai-logiškai.

Pirmas ekrano momentas yra jo erdvė, įstrižainė, kurioje talpinami visi kiti dėmenys. Tada yra ekranų išilginė seka, kuri suvokiama kaip laikas. Trečias svarbus aspektas yra ekrano turinys, kuris vadinamas materija, substancija ir pan., kuris perteikia tam tikrą informaciją apie pirminę tikrovę. Ir paskutinis ekrano dėmuo yra judėjimas, kaip skirtumas erdvėje ir ekranų sekoje.

Surinkę pagrindinius dėmenis, juos išanalizavę, suskaidę į smulkesnes savybes, susiejame juos su matavimo vienetais ir suskaidome į gabaliukus: erdvė – į metrus, laikas – į sekundes, judėjimas – į metrus per sekundę ir t.t. Kuriame dėmenų matematines sistemas, kurių struktūros išreiškiamos formulėmis.

Tada visa ši sistema projektuojama į pirminę tikrovę, anapus ekrano, kuris ją atspindi. Pirminėje tikrovėje, nematomoje realybėje padaromas eksperimentas, ta realybė „pajudinama“, surenkami duomenys ir analizuojami – jeigu yra teorija, žiūrima ar ji pasitvirtino, jeigu teorijos nėra, teorija kuriama pagal prieš tai pateiktą principą.

mokslas
Pavyzdžiui, pagal Einšteino reliatyvumo teoriją, pirminė tikrovė pasidalina į du suvokimo sluoksnius: pirmas, paviršinis sluoksnis yra reliatyvistinis, į kurį projektuojamas erdvėlaikis, o antras yra po juo esanti hiper erdvė ir hiper laikas, kurie gali turėti nebūtinai raliatyvistinius sąryšius, jeigu materija-energija leidžia tokią perspektyvą. Reliatyvistiniam sluoksniui būdinga tai, kad jame įvykiai ir stebėtojai surišami per ribotu greičiu judančią informaciją. Pagrindinis informacinis laukas yra šviesa. Šiame lauke ar jo interpretacijoje susiformuoja reliatyvistinis erdvėlaikis. Anapus jo egzistuoja hiperpasaulis, kuriam tirti jo sluoksnyje – nėra instrumentų.

Visi juslinio ekrano (sensoriumo) dėmenys, realybę perteikia tik žmogui būdingomis formomis, išima iš jos tik dalį informacijos, ir primeta tokias kokybes, kurios galbūt pačioje pirminėje tikrovėje neegzistuoja. T. y., ir erdvė ir laikas ir judėjimas. To ženklas – įvairūs paradoksai ir nepaaiškinami reiškiniai, tačiau tikima, kad tarp suvokimo modelių ir realybės yra bent apytikslė kovariacija. Todėl ateities įvykius galima nuspėti skaičiuojant formulėmis.

Svarbiausias dalykas, kurį nuolatos kartoju yra tas, kad kryptį nuo išorinės tikrovės galima apsukti ir pritaikyti vidinei krypčiai. To viešai niekas nedaro ir čia tik mano asmeniniai ieškojimai.

Mokslas neprivalo apsiriboti išorine kryptimi; jis įsibrovė ir į vidinį pasaulį, tik šie pasiekimai nėra viešinami. Kaip jie naudojami priklauso tik nuo žmonių, kurie šias technologijas valdo. Tos priemonės labai efektyvios ir netinkamai naudojamos gali padaryti daug žalos. Renkantis tarp nežinojimo ir žalos – geresnis būtų nežinojimas, tik bėda ta, kad žinojimo neįmanoma dirbtinai apriboti. Tie kas turi galią, ieško metodų ją realizuoti ir silpnesni jų sustabdyti neturi jokių priemonių.

Žinojimui galima priešpastatyti tik dar efektyvesnį žinojimą.

Tas principas, kurį rodžiau į išorinę kryptį, lengvai apsukamas į vidinę kryptį, į psichinį pasaulį; lengvai sukuriamas analogiškas mokslas. Tai, kas išorinėje kryptyje parodyta kaip substancija, vidinėje kryptyje yra „vidinis minčių laksatas“. Šis laksatas įstatomas į analogiškus suvokimo dėmenis, kuriuos dar galima išplėsti, ir taip pat modeliuojamas matematiškai.

Po laksato kokybinėmis „juslinėmis“ formomis yra luksorinų laukas, gnostinė materija, ir ją aiškinanti kvantinių laukų teorija. Tada sujungiame abi kryptis į vieną sistemą, įstatome į suvokimo kapsulę ir gauname viso žmogaus teoriją, „visą spektrą“. Ką tai duos? Atidarys hipostratas, sukurs prielaidas telepatijai ir pan. Žmogus ir pasaulis aplink jį taps atversta knyga.

mokslas2
Reliatyvumo teorija čia galbūt negalioja, todėl reikia naujo Einšteino, naujai teorijai. Tačiau jeigu minčių substratas yra koks nors kvantinis laukas, tai įgreitinus psichiką iki reliatyvistinių greičių, psichika irgi turėtų susitraukti, laikas sulėtėti ir sumažėti mąstymo greitis.

Pagal Einšteiną nėra absoliutaus atskaitos taško, nėra absoliučios erdvės ir nėra absoliutaus laiko. Kosminėse erdvėse reikia nustoti žiūrėti į šiuos parametrus iš viršaus, įsivaizduojant, kad įmanoma savo galvoje aprėpti tokius mastelius. Yra tik vietinės, taškinės perspektyvos, tarp kurių maksimaliai šviesos greičiu keliauja informacija. Taip pat reikia neužmiršti, kad laiko ir erdvės be matavimo nėra, o judėjimo greitis į matavimus visada įneša paklaidą. Tos paklaidos – laiko lėtėjimas ir ilgio trumpėjimas. Kuo didesnis greitis, tuo didesnė matavimo paklaida. Nėra absoliutaus atskaitos taško reiškia, kad stebint iš vieno – juda kitas ir atvirkščiai.

Pasenusios metafizinės-religinės schemos

Tokį požiūrį įprasta vadinti materialistiniu ir ateistiniu, nes jis remiasi „nudvasintu“ mokslu. Tokiame interpretavime pagrindinė problema – pasenęs filosofinis sąvokų aparatas. Primityviai skirstyti į materiją ir dvasią, juo labiau vaizduoti, kad tarp jų nesutaikomas konfliktas, yra senų religinių ir metafizinių vaizdinių bei teorijų palikimas. Žodis materija fizikui šiais laikais nieko nesako. Kvantinių laukų teorijoje yra dviejų tipų dalelės fermionai ir bozonai. Ar tikslu sakyti, kad fermionas yra materijos kvantas? Pagal Einšteino lygtį E = mc^2 masė, kuri pagrindinė „kietos empirikos“ savybė, lygi energijai. Kieto objekto masė matuojama kilogramais, o fermiono masė elektronvoltais, kurie yra energijos matavimo vienetas. Kvante masė = energijai. Bozonai, kurie yra jėgos pernašos kvantai, arba iš viso neturi masės, arba jų masė matuojama tais pačiais elektronvoltais. Kvanto vidinė struktūra interpretuojama kaip tikimybiškai aprašomas energijos virpesys. Remiantis šia logika, materialistus būtų galima vadinti energetistais, bet tokios filosofijos krypties nebuvo, ir šio termino nėra tik todėl, kad toks tradicinis skirstymas filosofijoje neegzistuoja, nors jis turi pagrindą. Fizikai tvirtina, kad viskas yra energija, o tradicinis materialumas – tik viena iš energijos būsenų ir formų.

Laikoma, kad senovinis religinis-metafizinis skirstymas materija-dvasia turi tokią pačią prasmę kaip organinė ir neorganinė chemija. Atrodo, kad negyva materija ir gyvi organizmai sudaryti iš visiškai kitokios medžiagos, bet toks įspūdis klaidingas, seniai įrodyta chemijoje, kad ir akmuo ir kūnas sudarytas iš tokių pat atomų, tik jų struktūra negyvoje ir gyvoje materijoje skiriasi. Lygiai taip pat mąstoma, kad skirtumas dvasia-kūnas turi tas pačias fundamentalias statybines dalis, tik jos suorganizuotos kitaip. Tam tikru būdu suorganizavus negyvos materijos atomus, gaunama gyva materija, tam tikru būdu suorganizavus gyvą materiją, gaunama dvasinė materija, arba tiksliau energija. Tokio mokslo sukūrimas susiduria su sunkumais, tačiau jis kuriamas ir kuriamas ne filosofinių sąvokų priešpriešos principu, bet bendro pagrindo radimu, nes tokia taktika daug kartų pasiteisino.

Elektromagnetinės bangos turėtų būti tokia pat materija, bet ji toli gražu ne kieta, taip pat turi daug egzotiškų savybių, kurias ištyrę dabar galime šia energija labai sėkmingai naudotis. Pritaikymo galimybių – begalybė. Kita materijos forma yra elektronų srovės laidininkuose. Pažiūrėkite į žaibo iškrovą arba elektros išlydį ir pamatysite, kad šita materija toli gražu ne kieta empirika, ji ne tik nekieta, bet ir nematoma, nes informaciją apie iškrovą gauname tik todėl, kad ji taip pat skleidžia optinius fotonus, kuriems jautrūs akies receptoriai. Pagal elektromagnetinio ir elektronų lauko analogiją, sukonstruoti visi kiti laukai, ir jie asocijuojami su energija, kuriai būdingos visos kvantų mechanikos aprašomos savybės: tikimybiškumas, neapibrėžtumas, superpozicija, dualumas, sietis, bangos funkcijos kolapsas įvedus detektorių ir pan.

Atrodo, akmeniui toli iki gyvo organizmo, bet jie sudaryti iš tos pačios energijos; atrodo, kad organizmui toli iki dvasios, bet gali būti, kad juos sieja ta pati energija, tik kitaip suorganizuota.

Todėl reikėtų vengti fizikai taikyti pasenusius filosofinius šablonus, ir vietoj to žiūrėti į patį fizikos turinį ir tada spręsti, ar fizikinis metodas pakankamas atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos bando atsakyti religija, ar ne. Sąvokų opozicijos perkėlimas iš kadaise viešpatavusios ideologijos yra iškraipantis vaizdą metodas, tad norint išvengti painiavos ir nesusipratimų, reikia nustoti vartoti klaidingas sąvokas. O bandyti aiškinti tai, kas nežinoma, tuo, kas jau išaiškinta – yra logiškiausia taktika. Filosofiniai visumos braižymai neturi jokio pranašumo ir netgi vertės, nebent tai yra tušti rėmai, kuriuos dar reikia užpildyti faktais. Filosofas tik nubraižo šabloną. Laikas pasenusias logikas atiduoti į archyvą, ir nustoti braižyti schemas pagal kelių tūkstančių metų senumo modelius. Šiais laikais tie modeliai yra gerokai pažengę į priekį.

Dažnai būna, kad filosofinis tyrimas „neužstringa“ tik todėl, kad nesusiduria su niekuo realaus, tik žaidžia abstrakcijomis ir loginėmis struktūromis savo prote, todėl atrodo, kad nėra jokių ribų. Iš tikro tokia riba yra pats protas, nes jis irgi ne begalinis, dėl to filosofas užstringa taip pat kaip mokslininkas ir pradeda naudoti visokias mistines sąvokas.

Kadangi filosofas žaidžia tik savo galvoje, jis operuoja galimybėmis, mokslininkas tiria pačią tikrovę ir jam reikalavimas yra visas išvadas pagrįsti faktais, vien samprotavimai – nepakankami. Todėl turi būti griežtai atskiriama kur yra galimybės, o kur faktai.

Kelias link holoplastinės teorijos

Jeigu pamėgintume nubraižyti tikrovės pažinimo situaciją atvaizduojančią schemą, paveiksliukas turi būti dalinamas į tokias dvi dalis: vienoje dalyje priežasties-padarinio logika negalioja, kitoje galioja, nes materija yra tam tikroje būsenoje, kuri atsiranda dėka entropijos. Priežasties-padarinio logika tinka makroskopiniams reiškiniams, ypač tiriamiems klasikinėmis fizikos disciplinomis. Priežasties-padarinio logika negalioja mikroskopiniame lygyje, ypač kvantinėje mechanikoje, nes čia laikas ir informacija gali judėti bet kokia kryptimi. Tačiau reikia neapsigauti, kad čia aprašomi tik keli kvantai, vadinasi labai smulki realybės dalis, nes viskas tinka ir kvantinei kosmologijai bei apima visą visatą, kuri tiriama kvantiniame lygmenyje.

Atskyrimas apčiuopiama ir neapčiuopiama, proto-kūno, ir vaizdavimas, kad tiriami tik kūniški objektai neteisingas, nes yra sąmonės fizikos mokslas, kuriame naudojama pasiteisinusi kvantinių laukų paradigma. Todėl, kad didesnė tikimybė, jog galioja tie dėsniai ir struktūros, kurios jau atrastos, tereikia juos išplėsti, o ne atradinėti kažką visiškai naujo. Bet čia tik galimybės lygyje.

Todėl schema iš tikro tokia:

galimybes

Fundamentali realybė grindžia nefundamentalią todėl, kad yra jos vidinė dalis, tai iš ko sudaryti visi didelių mastelių objektai. Joks kitoks pagrindimas kaip faktas – nenustatytas. Yra galimybė samprotauti ir kurti versijas, tačiau versija ne tikrovė.

Matome, kad tikrovė dalinasi į pažintą ir nepažintą visuose hierarchiniuose lygmenyse. Pirma yra vadinama faktais, o visa tai kas nepažinta – pateikiama tik kaip galimybės ir hipotezės. Šis procesas, artėjimas prie 100 proc. pažintos tikrovės yra pagrindinis istorinis procesas. Tas taškas, kuriame pasiekiamas pagrindinis tikslas vadinamas H-tašku (holoplastinis taškas).

Šviesos arka

Du žmonių tipai

Manau, natūraliai žmonės gyvenime išsidiferencijuoja į dvi kategorijas:

  • vieni nori tiesiog gyventi;
  • kiti nori įminti gyvenimo paslaptį.

Pirmoji kategorija nori kad jiems netrukdytu antroji, o antroji to paties laukia iš pirmosios.

Ką turi daryti tie, kas nori prisidėti prie problemos sprendimo? Pirmiausiai ieškoti būdų kaip išplėsti savo galimybes. Tokias galimybes aš vadinu holoplastine sąmone, nes su įprastinėmis galimybėmis problema neišsprendžiama. Pagrindinis kelias – išplėstas į vidinę kryptį mokslas.

Racionalumas yra visos formos, kurios tinka anapusinių vietinių realybių įtraukimui į suvokimą kokybinėmis/kiekybinėmis formomis. Bet nustačiau tokį trūkumą, kad šis vyksmas dažniausiai apsiriboja ekrano dėmenų ištraukimu ir permetimu jais pagrįstų struktūrų anapus ekranų.

Būties matrica ir pažinimo galimybės

Savo schemoje apačioje principą nubraižiau naudodamas Feynmano diagramos imitaciją. Čia vaizduojama, kad randantis visatai, susiformuoja superkvantas, kuris žemėjant energijoms skyla į atšakas ir iš šių atšakų susidaro skirtingi sluoksniai. Vienas sluoksnis yra būtis, vidurinis yra gnostinis/sielų, apatinis materijos. Visas žmogaus pasaulis yra Lu sluoksnyje [luksorinų laukas], apatiniai pasauliai yra transcendencijos, tačiau juose vyksta tikras veikimas, o suvokimui jis pateikiamas tik kaip suformuota informacija, per informacinius kanalus į viršų. Trečias ovalas yra visos Pradžios wishful thinking teorijos, tokios kaip Dievas, Absoliutas, Šaltinis, Aukščiausioji Būtybė ir panašios, kurios paimtos iš Lu sluoksnyje suformuotų iliuzijų.

Protinga sąveika tik tarp Lu ir Materijos, kai eksperimentiškai bandoma įtikrovinti jos struktūras ir įtraukti į viršutinį suvokimą pilnu variantu, kurį vadinu holoplastiniu. Nepadarius šio pažinimo darbo, siekti kažkokių Pradžių, sutapatinant jas su iliuzinėmis jausminėmis būsenomis Lu lygyje yra energijos eikvojimas, nepasiekiamam dalykui. Visą gyvenimą pragyventi tik būsenose, be veiksmo ir racionalumo negeras pasirinkimas.

Deja aukštesnėse energijose – nėra žmogaus, gali būti kitokios, neišsiskaidžiusios sankaupos, kur viskas yra viena, bet neišsiskyręs nei kūnas, nei sąmonė, nei siela.

Schemoje naudojami burbulai ir ekranai, akivaizdu, ne tikrovė, o projekcija – iš tikro visas modelis turi būti Lu burbule, o už šio burbulo neapibrėžtumas. Mes net negalime įrodyti ar kūno atvaizdas sąmonėje turi anapusinį atitikmenį ar tai tik matricos suprojektuota forma. Bet tokiu atveju irgi anapus Lu burbulo projektuotume matricą, nors ši idėja iš tikro yra burbulo viduje.

tikrove

Taigi vienintelis sprendimas: per veiksmą materijoje pakilti iki būties (Lu) ir pabandyti ją „pajudinti“. Judindami pažinsime savybes ir geriau suprasime kaip šis suvokimas atsiranda, tada galėsime judėti ne per horizontalius, bet per vertikalius sluoksnius, jeigu bus nustatyta, kad jie yra.

„Aš“ ir Dievo iliuzija

Būties matricos prigimties klausimas labai subtilus ir jis taip paprastai neatsakomas, todėl, kad mąstoma ir atsakinėjama iš vidaus apie išorinę realybę, kuri tiesiogiai neprieinama. Viskas pažįstama per vidinį Aš, per subjektą.

Kas tas Aš yra? Tai pirmas asmuo, veiksmo subjektas/pagrindas. Kokia mano šio subjekto/pagrindo teorija aš daug kur paaiškinau, ir visą laiką akcentuoju, kad mano aiškinimas pateikia viską tik taip, kaip atrodo iš vidaus.

Kas yra Aš? Tai būsena, suvokimas, kuris įformina iš asmens programų ateinančią informaciją. Ta vieta, kur ši informacija įsiformina į suvokimą, egzistenciją yra kondensuotų medžiagų būsena, kurioje informacijos srautas paverčiamas į kokybinį turinį, kaip savo būties suvokimą. Tai fenomenologinis patirties aprašas.

Jeigu bandytume konstruoti fizikos metodu, turime kondensuotą (sutankėjusią) makroskopinę materijos būseną, kuri, kadangi kvantai turi tam tikras savybes ir simetrijas, virsta egzistenciatu. Tai yra būsena, kuriai būdinga savivoka ir kuri yra Aš pagrindas. Ši būsena gali surinkti įvairias informacijos konstrukcijas, pavyzdžiui, lingvistines ir šioje konstrukcijoje yra lingvistinė ženklinė garsinė forma „AŠ“, kuri tampa šio surinkimo taško pagrindu, ir tuo subjektu, kuris gali surinkti ir iš savęs sugeneruoti veiksmą.

butis

Šiame viduje gali surinkti/įsivaizduoti, bet kokią konstrukciją, bet kokį suvokimą, kalbos rėmuose. Yra konstrukcija Dievas, ir šiame surinkimo taške, vyksta įvairios vidinio surinkimo injekcijos/projekcijos į išorę, kuri nepatiriama ir niekaip neišreiškiama.

Suprantu ir tai, koks būna pagrindinis kontrargumentas – kad mano „teorija“ taip pat yra tokios konstrukcijų injekcijos/projekcijos. Aš, subjektas, pamatas yra tam tikra substancijos būsena, kuri kažkokiu būdu įgauna nenulinę fenomenologiją, t. y., būtį. Man tai tėra save suvokianti plėvelė, kuri neturi jokio centrinio vaidmens, plaukioja begaliniame okeane, kuris turi nulinę fenomenologiją ir niekaip neišreiškiamas. Sakoma – tai Dievas. Bet čia žaidimas kalbinėmis formomis. Kas atsitinka, kai šį beformį okeaną pavadinu auftat. :Arba Šliogeris vadina Niekiu. Lengva suprasti kiek daug šiame žaidime yra kalbos iliuzijos.

Man dėsnis yra viskas, kas turi nulinę fenomenologiją, iš šios srities kyla nenulinės fenomenologijos sritis.

Paradokso savimonė

Pakartosiu dar kartą, savo interpretaciją, kaip paradoksas suvokia savo paradoksalumą ir paskui peršoka prie absoliutaus pagrindo, kuris laikomas išsprendžia problemą.

Yra tam tikra kapsulė sujungta su lingvizmų, logizmų ir psichizmų kaupyklomis. Lingvizmai duoda semantinį konstruktą, logizmai duoda logiką, psichizmai – tikrumą, absoliutumą, teisingumą.

Iš kaupyklų įvyksta „injekcija“ į kapsulę, susiformuoja paradokso būtis. Tada daroma projekcija į tą sritį, kuri turi nulinę fenomenologiją ir pagal lingvizmą-logizmą tai interpretuojama kaip „absoliutas“. Tai vyksta iš apibrėžto vidaus, į neapibrėžtą išorę. Nulinė fenomenologija reiškia niekis, vienetinė fenomenologija – būtis.

Tada šiai projekcijai į neapibrėžtybę suteikiamas tikrumo psichizmas, kuris turi įvairias formas: tikėjimas, žinojimas, „regėjimas“, meilė ir t.t. Tačiau iš tikro visas žmogus lieka savo kapsulėje, apibrėžtame raudoname kvadrate ir amžino, niekaip neišsprendžiamo paradokso būsenoje. Nes nulinė fenomenologija niekaip tikromis formomis išreikšta negali būti, nes paprasčiausiai neturi formų.

Formos yra būties realybė. Todėl kai kurie filosofai ir aiškina, kad anapus nepasiekiamas, o visi siūlomi variantai – iliuzija ir saviapgaulė.

Toks atsakymas įmanomas. Jis netgi būdingas. Tačiau čia dar ne viskas ką noriu pasakyti. Visi kažkodėl galvoja, kad būtis, suvokimas, egzistenciatas, sąmonė yra labai geras dalykas, tai aukščiausia forma. Bet tarkime, kad yra kontekstų kuriuose situacija yra priešinga. Egzistenciatas – ne gėris, ne aukščiausia būsena, bet blogis, liga, žemiausia būsena, o nesuvokimas, nulinė fenomenologija, niekis yra aukštesnės realybės.

Kaip tada pagal žemiausią tikrovės būseną, sąmonę galėtume savo lingvizmais, logizmais ir psichizmais, bandyti apibrėžti aukščiausią tikrovės šaltinį. Žmogus yra to šaltinio antitezė, kuri kaip liga, patologija, vėžys, tik sukelia kančią ir skausmą.

Iš vidaus – nežinome kaip yra, todėl užuot grožėjusis savimi, geriau būtų pažvelgti realybei į veidą. Mus ne sukūrė, bet mumis užsikrėtė kaip vėžiu.

Kas yra „būtis“ iš išorės?

Mano principas gali būti dar labiau išplėstas. Tik kad nekliūtų žodžiai, savo terminą „auftat“ pakeisiu į „substancija“, nes iš tikro nėra skirtumo.

Šis principas aiškina, kad pirmapradis žmogus yra anapus sąmoningo žmogaus; sąmonėje žmogus mato tik savo atvaizdus. Bet veiksmas, sąveika vyksta tikrame pasaulyje: kūnas yra substancija, pasaulis yra substancija ir tarp jų įvyksta anapusinė sąveika, kuri į sąmonę ateina tik kaip informacija.

Taigi iš vienos pusės žmogus gyvena savo sąmonės iliuzijoje, būtyje, o veikia tikrame pasaulyje, substancijoje. Būtis kuria teoriją ir leidžiasi žemyn į substanciją, ją aiškindama moksliškai/filosofiškai; o veiksmas daro eksperimentus pirminėje tikrovėje ir bando pakilti iki būties lygio. Pirmiausiai ištiriamas fizinis substancijos pasaulis, tada veiksmas pakyla iki sielos, ir galiausiai iki būties, kai eksperimentiškai tampa įmanoma judinti pačią būtį [pagal mane luksorinų lauką]. Taip įvyksta anapusybės materializavimas ir susitikimas/susijungimas, kurio metu atskleidžiama būties paslaptis.

Ši pirminė aplink žmogų ir žmoguje esanti substancija nėra absoliutas, ir todėl po informacijos surinkimo, kuris įforminamas į fiksatą, mes turime ne Dievą, bet materialų pasaulį. Tas pats principas – kitose vietose ir kitose kryptyse.

Ar tai gerai, ar ne nežinau. Ką tai duoda žmogui – irgi. Gal iliuzija geriau, bet norisi Tiesos.
Dabar visur kur substancija, galima įrašyti ir auftat. Šį žodį naudoju todėl, kad jis man kartojamas per „potyrius“, aš jo nesugalvojau – todėl jis asmeninis.

Nenoriu nieko niekam primesti, tai tik dėl išsamesnio galimybių „žemėlapio“.

Šis žemėlapis rodo, kad iš anapus kalba ne kokia nors būtybė, bet pats žmogus, nes jis ten yra savo esmine dalimi. Informacijos įforminimas tėra paviršiaus plėvelė.

Pradžia laike ir erdvėje

Pradžia istorijoje ir pačioje tikrovėje – įdomus klausimas, bet tuo pačiu ir gana paprastas.

Artėjimas prie pradžios tikrovėje, pats – nelaikiškas, tačiau įmanomas metodų, idėjų perėmimas, o kryptis nuo atskirties prie susivienijimo.

Imant istorinę pradžią, laiko tiesėje visada judama nuo pradžios. Tai gali būti evoliucija, deevoliucija ir visiškas trūkis. Judant laike visada tikslas ne atsigręžimas atgal, nes tada kreivė nekyla į viršų, link vienio, bet judėjimas proveržio kryptimi, pagal vertikalią nelaikinės tikrovės skalę.

Tai apibendrinu tokiu neįmantriu brėžinuku. Manau jis gali būti standartiniu šablonu, klasifikacijoms ir skirstymams. Kreivės šuolis į viršų reiškia proveržius.

istorija

Tai, ką pateikiau yra optimistinis variantas. Kitas variantas yra realistinis. Savo skyrelyje paaiškinau, kad žmonijos organizaciją skirstau į uždaras zonas ir atviras zonas. Toks principas [nubraižytas] naudojamas uždarose zonose, o atvirose įtakos zonose palaikoma stagnacija. Tai daroma tam, kad visus pažangos vaisius būtų galima susirinkti sau ir tada panaudoti atvirų zonų kontrolei. Tai blogas variantas.

Natūralioje tvarkoje žmogus natūraliai gyvena ir natūraliai miršta. Dirbtinėje tvarkoje natūralų ciklą įmanoma uždaryti į technologinės savivalės pasaulį. Jeigu ši savivalė pažymėta minuso ženklu, tai sukelia ir potencialiai sukels žmonijai dideles kančias. Todėl šis procesas – atskleidimas – būtinas, nes taip galima neutralizuoti bent dalį negatyvių padarinių.

Uždarų zonų planuose – žmonijos uždarymas į totalinės kontrolės gniaužtus, ir tai galima neutralizuoti tik paskleidus atvirose zonose konkurencingą žinių lygį. Tada gal būt įmanoma nubraižytą grafiką ištraukti iš negatyvumo įtakos ir neleisti nusiristi prie katastrofos slenksčio.

Aš viešinu daug atvirų tekstų, ir to logika kaip tik šitokia. Žinojimą būtina ištraukti iš šios planetos uždarų zonų. Aš tai darau kaip susidūręs su tokiomis technologijomis, kurios yra singuliarumo pradžia.

Kuo svarbus vertinimas

Suprantu, kad kaip integruotai sąmonei, gal ir nėra jokio skirtumo, nes savarankiškų pasirinkimų daryti vis tiek neįmanoma.

Kita vertus, pasižiūrėjęs supaprastintai, įvertinsi „gerai“ – žinosi ką daryti, kad būtų dar geriau; įvertinsi „blogai“ – žinosi ką daryti, kad nebūtų dar blogiau ir ką daryti, kad būtų geriau.

Turi suprasti, kad realiame paprastame gyvenime, jeigu įvertinsi neteisingai, gali pats save sužlugdyti ir gausi „sugrįžti“ pagreitintu variantu.

Vertinama dėl savęs, kad galėtum teisingai pasirinkti, o ne tam, kad kažką nuskriaustum.

Matau, kad dauguma žiūri „kas bus žmogui, kurį vertini kai įvertinsi“, o aš „kas bus man, jeigu įvertinsiu teisingai arba klaidingai“. Šis gyvenimas tikrai nėra bevertis tiek, kad iš viso saugotis nieko nėra prasmės.

Taigi atsakymas: įvertinę gauname kryptį, kuria turime judėti, nes prie absoliuto judama ne tiesiu taikymu, stovint viename taške, bet vingiuotai judant ant planetos paviršiaus, kūnu. Jeigu prarandi šeimininko teises į savo kūną, turi vidinį skilimą ir budos būseną visą gyvenimą sėdinčio po medžiu [fantazijose] ir fizinę katorgą [realiame gyvenime].

Šitaip išvengiama amor fati pamokoje per kančią.

Akies psichotronika

Nuo pat pradžių galima susitarti, kad aišku, jog kalbėdami apie sąmonę, turime galvoje visus ją sudarančius kvantinius laukus. Kodėl tai „laukai“ – turėtų būti suprantama: iš laukų sukonstruota visa tikrovė, tad jeigu sąmonė yra šios tikrovės dalis, ji taip pat turi būti laukų struktūra. Šie laukai specifiniai, jie kitokie nei tie, iš kurių sudarytas kūnas, tačiau, nepaisant to, tai vis tiek laukai. Supratus šią dalį, galima žengti žingsnį dar toliau. Turime bendrą bet kokio lauko modelį, kuris kaip šablonas tinka bet kokiam konkrečiam laukui. Natūralu, kad jis bent iš dalies gali būti taikomas ir sąmonės laukui. Šis standartinis modelis, be abejo, turi būti papildytas, nes sąmonė dirba su informacija, tuo tarpu kūnas sudarytas iš mikro-jėgų, kurios save realizuoja kaip fizinę egzistenciją. Kadangi kūnas sukonstruotas iš jėgų, kaip visuma jis yra „jėgos agregatas“, kurį galima naudoti fiziniam darbui, kurio centre – biologinė Niutono jėga. Kita vertus, jeigu sąmonė ir „dirba“, tai ji dirba su informacija ir čia reikia jau visai kitų lauko savybių. Informaciją reikia aprėpti, atspindėti ir pritaikyti. Tada ją galima perduoti naudoti kūnui. Aprėpia indukcijos plotas („ekrano“ savybė), atspindi rodomoji sąmonė ir pritaiko valdymo modulis. Visi šie procesai vyksta specifiniuose laukuose, kuriuos vadinu gnostiniais.

Abiejų tipų laukai – begaliniai, todėl juos galima įženklinti tokiais ženklais:

[math] \mid FC \rangle = \infty [/math]

[math] \mid GC \rangle = \infty [/math]

Raidė F reiškia fizinis, G – gnostinis, o C – kontinuumas. Kitaip sakant, šie ženklai nurodo paprastą faktą, kad sąmonės laukas yra tokia pat begalybė, kaip ir fizinis kosmosas; jis neapsiriboja vienu ar keliais žmonėmis, net viena biosfera. Kadangi sąmoningos biosferos kosmose gali rastis bet kur, tai rodo, kad jos substratas turi kosminius mastelius, šį faktą žymint begalybės simboliu. Galima pažymėti ir dar vieną labai svarbų faktą, kad fizinis ir gnostinis laukai – nesutampa:

[math] \mid FC \rangle \neq \mid GC \rangle [/math]

Šis faktas neigia redukcionistinį modelį, kuris tvirtina, kad sąmonės kaip informacijos susiejimo funkcija yra tik tam tikra fizinių laukų būsena. Kitas modelis laikosi dualizmo prielaidos, pagal kurį – sąmonė ir kūnas skirtingi pasauliai, nors ir sujungti. Tačiau surištumas yra normali laukų būsena, pasitaikanti labai įvairiuose kvantinių laukų reiškiniuose. Tai reiškia, kad tapatybės nėra, tai matosi iš „lygties“, bet yra tam tikra sąveika, kuriai būtų galima sugalvoti kokį nors ženklą, bet ne čia yra esmė to, ką šioje vietoje noriu pasakyti.

Kvantinio lauko teorijoje kvantinis laukas yra operatorius. Tai yra jis rodo, ne kad yra kažkokia kiekybinė savybė, bet kad su duota funkcija reikia atlikti tam tikrus veiksmus. Paprasti operatoriai, pavyzdžiui, yra šaknies arba integralo ženklas. Šaknis reiškia, kad reikia apskaičiuoti trupmeninį, mažesnį už vienetą laipsnį, o integralas – kad reikia integruoti funkciją, o tai padaroma suradus pirmykščių funkcijų skirtumą. „Laukas“ kvantinio lauko teorijoje – analogiškas operatorius, kuris rodo, kad su kontinuumu GC atlikus tam tikrus veiksmus, sukuriama kvantų fizikinė sistema, kurioje gali būti bet koks kvantų skaičius (iki begalybės). Fizinių laukų operatoriai yra žinomi, jie tyrinėjami „Standartiniame modelyje“, o gnostinių laukų operatoriai – laikomi paslaptyje ir naudoti leidžiama tik jų šablonus. Kadangi pati operatoriaus struktūra yra sudėtinga, jos visos čia nepateiksiu, parodysiu tik bendrą logiką.

(Tarp kitko, kad būtų aiškiau, operatorius ženklinamas kepurėle virš lauko ženklo.) Fizinis ir gnostinis laukas žymimi taip

[math] \Phi [/math]  ir  [math] \Psi [/math]

[math] \hat {\Psi} \mid FC \rangle = \infty [/math]

[math] \hat {\Phi} \mid GC \rangle = \infty [/math]

Tą faktą, kad šie laukai sąveikauja, galima pažymėti abiejų krypčių rodyklėmis. Pirmas yra sąmonės laukas, nes jis yra „analitinis centras“, o tada eina fizinis laukas, kaip žmogaus komandas vykdantis operatyvinis vienetas.

[math] \hat {\Psi} \mid FC \rangle \longleftrightarrow \hat {\Phi} \mid GC \rangle [/math]

Žinoma, vien lauko kontinuumo ir jo padalinimo į harmoninius osciliatorius – neužtenka tam, kad paaiškintum suvokimo reiškinį, bet fundamentalią struktūrą iš standartinio lauko modelio perkelti į sąmonės lauką – galima.

Kalbant apie sąmonės laukus, pagrindinis procesas yra informacijos perkėlimas iš fizinio pasaulio į gnostinę braną. Šis perkėlimas vyksta moduliuojant indukcijos būdu. Apibrėšime terminus. Moduliavimas yra informacijos struktūros uždėjimas ant kokio nors substrato, pavyzdžiui, radijo ryšyje šis substratas yra radijo bangos. Substratas moduliuojamas, siunčiamas dideliais atstumais ir tada nuskaitomas. Moduliavimas vykdomas indukcijos būdu, tai reiškia informacijos morfizmas perkeliamas į substratą iš vienos formos į kitą, naudojant indukcijos fenomeną (kai vienas laukas sukuria kitą lauką). Pavyzdžiui, elektronų laukas, valdomas srovės, sukuria fotonų bangas, į kurias perkeliamos srovės charakteristikos elektros grandinėje. Šis procesas naudojamas ir biologijoje, kur smegenyse, kurios yra kanalas į gnostines branas, moduliuojamas sąmonės laukas ir sukuriamas kūno aplinkoje esančio pasaulio modelis. Šis principas jau daug kartų aiškintas, tad šioje vietoje – nesiplėsiu.

Biologinėse informacijos susiejimo sistemose vyksta procesas, kurį galima pavadinti „kaskadine indukcija“, kai moduliavimas pernešamas į vis aukštesnį lygmenį. Tai galima paaiškinti tokiu paveikslu.

indukcijaŠį principą labai lengva imituoti naudojant technologines priemones, kas psichotroninę įtaigą daro labai paprasta. Nuskaitant moduliuotas sroves – gaunama bet kokio kaskadinės indukcijos lygmens informacija; darant srovėms išorinę įtaką – informacija į sąmonę įrašoma. Kitaip sakant, su psichotronine technika galima vykdyti abi-kryptę sąveiką su žmogumi. Tuo pagrįstos, informacijos įsisavinimo, komunikacijos, tardymo ir klastojimo technologijos, naudojamas CŽV. Šiuo metu legali yra tik „akių psichotronika“, kuri vadinama Augmented reality ir Virtual reality technologijomis. Šis principas yra labai paprastas, į akies ekraną kartu projektuojant natūralius ir dirbtinius fotonus, gaunama „išplėstoji realybė“, o jeigu projektuojami 100 proc. tik dirbtiniai fotonai – tai yra „virtuali realybė“. Tokios technologijos legalios ir jos labai intensyviai kuriamos, o masinė prekyba prasidėjo 2016, metais. Pirmiausiai technologijos taikomos pramogoms ir iš dalies darbui, ypač „išplėstoji realybė“, su kuria galima kaip nori papildyti įprastinę akies realybę.

Šios „psichotronikos“ paviešinimas reiškia, kad iššifruotos visos akies ekrano moduliavimo charakteristikos, ir kad jos seniai nelaikomos jokia paslaptimi. Bet proto daug turėti, kad suprastum jog tuo pačiu principu veikia ir aukštesnių lygmenų psichotronikos – nereikia. Čia psichotronika gali irgi tik išplėsti, o gali ir pakeisti visą sąmonės turinį, ir vienintelis kriterijus, kuris leidžia atsikirti, kur matrica, o kur – ne, yra kaupiamoji sąmonė. Tačiau jeigu suklastota ir ji, tai jokių kriterijų nelieka. Aukščiausia, žmogui prieinama psichotronika, yra tiesioginis gnostinių laukų moduliavimas per „pseudo-fotoninę“ indukciją ekranas-į-ekraną. Tai daroma per atstumą arba tiesioginio kontakto būdu. Tokia technologinio sapno „realybės“ paslaptis.

Bet grįžkime prie sąmonės lauko klausimo, kuris dar nebaigtas ir daug įdomesnis. Čia, pagal standartinį lauko modelį, randami du aspektai a) sukabinimas arba surišimas ir b) informacinis susiejimas, reprezentantu rekonstruojant šaltinį. Pirmo proceso principai turėtų būti analogiški fizinei branai, kur šį darbą atlieka mikro-jėgos, kurios aiškinamos kaip apsikeitimas sąveikos kvantais. Šio proceso matematinio skaičiavimo pagrindas yra Lagranžo energija, kuri yra potencinės ir kinetinės energijos skirtumas.

Pirmiausiai, reikia suprasti kaip fizikoje apibrėžiama „energijos“ sąvoka. Energija – tai gebėjimas atlikti darbą, kuris tiesiogiai susijęs su jėgos sąvoka. Tad nenuostabu, kad iš lagranžiano, atlikus tam tikrus veiksmus, galima apskaičiuoti bet kokios fizinės ir gnostinės sistemos mikro-jėgas. Šios mikro-jėgos apskaičiuojamos naudojant pagrindinę kokio nors konkretaus lauko judėjimo mechanikos lygtį, kuri sudaroma naudojant Lagranžo judėjimo lygties šabloną. Kadangi laukas sudarytas iš kvantų, tai šio lauko judėjimas arba „mechanika“, tai visų kvantų bendrai suminis judėjimas, kurio kiekybines charakteristikas galima apskaičiuoti naudojant lauko lygtį.

Tačiau yra ne tik lauko mechanika, bet ir transformacijos. Kadangi substancija sudaryta ne iš paprasto lauko, bet iš sudėtingų struktūrų, tokių kaip atomai arba kompleksai, tai pasikeitus šių struktūrų sudėčiai, keičiasi substancijos savybės. Tai gali įvykti išspinduliuojant sudėtines dalis, dėl ko persitvarko struktūros arba sugeriant papildomus kvantus, dėl ko pasikeičia struktūrų energetinės ir mikro-jėgų būsenos. Šie procesai ypač svarbūs gnostinėje branoje, nes gnostinės smegenys, kurios vadinamos Sąmone, taip pat auga, transformuojasi ir keičiasi. Tai vyksta panašiai kaip ir kūne – tam turi būti sugeriama energija ir „statybinės medžiagos“. Ir šis procesas vyksta gnostinėje branoje. Tai gali pastebėti ir kiekvienas žmogus asmeniškai, juk mokymasis ir patirties kaupimas yra ne kas kita kaip gnostinių smegenų, arba Sąmonės, augimas.