Būtinybė teisingai pasirinkti

Visiems žinoma, kad veiksmo erdvė šioje planetoje yra ribota, todėl maksimalus mastas įmanomas tik nedaugeliui. Kai visi veikia maksimaliu mastu vienas kito neribodami, būna nestabili socialinė padėtis, nes kiekvienas trajektorijų susidūrimas reiškia potencialų konfliktą. Realybė deja tokia, kad ne visi pajėgūs pakelti tokią naštą, todėl vengdami tiesioginių susidūrimų, turi savo veiklos mastą riboti. Taip atsiranda lygiai, kuriuose nedidelė mažuma pajėgi maksimaliam veiksmui, kiti tik vidutiniam ir dauguma apsiriboja minimaliomis pretenzijomis.

Šitaip susiformuoja mažumos valdžia, kuri susikoncentruoja uždarose zonose, o visos kitos tampa atviromis įtakos zonomis. Tačiau masė žmonių kiekybiškai yra didesnė, todėl jie turi potencialų pranašumą, kurį suvaldyti yra kiekvienos grupės pretenduojančios į valdžią pirma problema. Vadovėlinis sprendimas šioje situacijoje – masę perskelti į dvi dalis ir atsukti vieną prieš kitą. Tada, kol šie sluoksniai – žemiausia klasė ir vidurinė klasė – kovoja tarpusavyje, mažuma gali užsiimti savo reikalais. Ši uždarų zonų apsauginė juosta suskaldo masę į rezervatus, sukuria smegenų krušimo sistemą, maksimaliai susilpnina individo valią, padaro pasyviu įsakymų vykdytoju, kuris besąlygiškai paklūsta bet kokiam sprendimui.

Tokia socialinė mechanika, kuri formuoja valdžias, kuriančias gyvenimo formas pagal savo tikslus ir įsivaizdavimus, į kuriuos įstatomas kiekvienas individualus gyvenimas. Norint suprasti kaip mąsto žmonės esantys skirtingose socialinėse situacijose, norint sugebėti matyti visą sąmonės tipų spektrą, kurį galima panaudoti savo analitiniame darbe, skenavimuose ir veiksmų planavime, reikia turėti tokių mechanizmų principus. Kodėl liaudis daro viską ką jai liepia, kodėl valdžia užsiima savivale ir nesilaiko jokių moralės principų; kita vertus, kodėl peršamas agresyvus pacukrintas spektaklis, kuriuo uždaros zonos nori visą gėrį, grožį, tiesą ir teisingumą sutraukti į save? Visi supranta – vyksta labai gudrus psichologinis žaidimas, vykdoma psichologinė operacija.

Valdžios klausimą galima iliustruoti klasikiniu sverto pavyzdžiu. Svertas gali būti pusiausviroje arba nepusiasviroje padėtyje. Pirmu atveju valdžios santykio nėra, nes nė viena grupė neturi galimybių priversti kitą. Tokia galimybė atsiranda tik tada, kai padėtis nepusiausvira. Kad svertą nusvertum į savo pusę gali naudoti dvi taktikas – uždėti ko nors daugiau savo pusėje, kad būtų daugiau svorio. Arba gali svorio nuimti nuo priešingos pusės. Svoris tai jėga, su kuria spaudžiamas savo sverto galas, o priešingoje pusėje silpninimas vyksta su psichologine operacija, turinčia „žalio debesėlio“ pavidalą, kuris reiškia propagandą ir informacinį karą, kurio tikslas – atpalaiduoti konkurento jėgą.

Šitaip pasiskirsto spektras minėtoje uždaros ir atviros įtakos zonos santykių situacijoje. Uždara zona net būdami mažuma, bet naudodami jėgą ir psichologines gudrybes, tokias kaip neurolingvistinis programavimas ir socialiniai spektakliai, gali sverto principu pakelti kitus į viršų ir šitaip laikant pakabintus – išnaudoti savais tikslais. Sąmonėje suformuojamas įsakančio ir paklūstančio žmogaus tipas, vienam suteikiama erdvė savavališkai veikti, o kitas visą gyvenimą pragyvena kaip išnaudojamas darbinis gyvulys. Esmė ta, kad ne tik pragyvena, bet tam nesipriešina ir net neturi gebėjimo pagalvoti, kad prieš tokią situaciją įmanoma būtų sukilti. Kaip tai įmanoma? Suvoki, kad valdžia mažuma, uždaros zonos iš tikro mažos ir silpnos, kad tokių kaip tu yra labai daug ir kad turite kiekybinį pranašumą, kad užtenka tik šiuo milžinišku potencialu pasinaudoti. Kas tam trukdo? Parazitinės sąmonės formos, kurios atima valią ir padaro pasyviu įsakymų vykdytoju.

Čia reikia būti labai budriam, nes dauguma žmonių, kurie turi potencialą, susivilioja galimybe tapti valdžios tarnu, įsivaizduodami, kad čia siūlomos geros perspektyvos ir kad savo energiją galima panaudoti čia. Deja ši energija yra pavagiama uždarų zonų ir ji panaudojama visuomenės pasipriešinimo silpninimui per suskaldymą į dvi dalis ir aktyvesnius atsukant prieš savo pagrindinę idėja, kuri yra laisvės siekimas. Šitaip apgaunama pažadant dovanoti didesnę  laisvę, jeigu mafijai padėsi kovoti su žmonių pasipriešinimu.

Šitaip uždaros zonos sprendė savo problemą per visą žmonijos istoriją, ir (tai labai keista) joms tai visada pavykdavo – mažuma sugebėdavo pakelti daugumą. Tai buvo daroma per jėgos monopolijos sukūrimą ir žalio debesėlio užleidimą ant veršių akimis klapsinčių masių. Šitaip suskaldyti, izoliuoti ir pasyvizuoti, žmonės visada likdavo lengvu grobiu grobuonims. Tai vienas spektro galas. Vidurinė dalis yra apgauti, suvilioti arba išdavikai, dėl kapeikos išdavę tą pagrindą iš kurio išėjo. Ir uždaros zonos veikėjai, kurie nenori apriboti savo pretenzijų ir juos tenkina tik maksimalus veiklos mastas ribotas galimybes turinčioje planetoje.

Uždarų zonų problema sunki būna tik pradinėje stadijoje, tačiau tie, kam ją pavykdavo išspręsti, savo pergalę gebėdavo užtvirtinti šimtmečiams. Tada būdavo sukuriama tokia sistema, kad kiekvienas gimęs žmogus būdavo nukenksminamas nuo gimimo implantavimu ir pasipriešinimui galimybių nelikdavo jokių. Nelikdavo ir laisvo gyvenimo. Nuo gimimo diegiamas paklusnumas, pasyvumas, bevališkumas, negebėjimas priešintis ir ginti savo interesų. Pragyvenęs tokią vaikystę, suaugęs žmogus niekada neišmoksta pasipriešinti. Šitaip formuojamos kastos ir dinastijos, pagal kurias vaikas nukreipiamas į tokį gyvenimą, kokį turėjo jo tėvai. Jeigu tėvai darbininkai – tampi darbininku, jeigu tėvai prižiūrėtojai – tampi prižiūrėtoju, gauni didesnius gabumus ir tarnauji valdžiai.

Tokiame pasaulyje uždaros zonos turi pliuso ženklą, o atviros zonos – minuso. Pliuse viskas, kas geriausia, o minusui liek tik trupiniai. Atitinkamai paskirstomi, pinigai, turtai, protas, prestižas ir panašūs dalykai. Deja pažiūrėjus paprasto žmogaus akimis, tos zonos yra didžiausio blogio, savivalės, amoralumo irštva, bet pasipriešinti tam nematoma jokių galimybių. Gėris būna tik gražus spektaklis, žalias debesėlis akių dūmimui. Todėl pasiekus kritinį tašką žmogaus kantrybė baigiasi ir jis negali taikstytis su pasaulyje tvyrančia neteisybe. Problema tokia: kaip savo minusu pažymėtą pasaulį paversti pliusu? Kaip atimti iš mafijos rankų jų svertą, su kuriuo pakeliamas pasaulis? Galimybės elementarios. Sunaikinti žalią debesėlį, viską kas palaiko pasyvumą, silpnina valią, paralyžiuoja galimybę priešintis. Išnaudoti potencialą, kuris yra kiekybinis pranašumas prieš mažumą. Atimti jėgos monopolį, neleisti suskaldyti savo judėjimo į dvi tarpusavyje kovojančias dalis ir uždaras zonas apsupti iš visų pusių dviem žiedas, iš savo laisvojo pasaulio. Išoriniu, sudarytu iš laisvų ir savo laisvę branginančių žmonių ir tų, kurie turi įvykdyti chirurginę operaciją.

Viskas prasideda nuo savo sąmonės kokybės pakeitimo, nuo vienijimosi dėl bendro tikslo, pagundų ir vilionių atsisakymo, valios maksimalaus įtempimo ir tiesioginio veiksmo. Tos uždaros zonos tikri valdytojai dažnai būna pasislėpę ir užsimaskavę, juos sunku identifikuoti ir paversti taikiniais, tačiau artimesnis ratas žino kas jie yra ir kur slepiasi, kur planuoja savo nusikaltimus…

Tokia revoliucija įmanoma tik iki tam tikro momento, kol dar nėra vėlu. Kai peržengiamas tam tikras momentas, kelio atgal nelieka. Reikia būti budriam, kad savo saldžiais ekranais ir žaliais propagandiniais debesėliais šėtono tarnai neįviliotų žmonijos. Tų spąstų pavadinimas yra transhumanizmas, dirbtinis intelektas, kompiuterio smegenų sąsaja, mikročipai ir pan. Jeigu žmonės bus pasyvūs kaip avys, jų laukia žiaurus likimas. Ir šio likimo jie sulauks apgauti holivudinių spec. efektų ir triukų. Vergovė įvedama per Facebook, Google, Windows, iPhone ir panašias priemones. Todėl kiekvienas privalo teisingai pasirinkti, viskas prasideda nuo šio momento…

Elito revoliucija

Apie “naują pasaulio tvarką” žiniatinklio erdvėje rašoma ir kalbama daug. Žinant posakį, kad “dūmų be ugnies nebūna”, net su tuo tiesiogiai nesusidūrę, turėtume patikėti, kad planetoje iš tikro kažkas vyksta, kažkokios reikšmingos permainos. Aišku, neverta tikėtis, kad šios permainos kažkaip bus viešai paskelbtos, ir “naujos pasaulio tvarkos” sąmokslininkai visiems atskleis savo kortas. “Nauja pasaulio tvarka” sunkiai apčiuopiama ir ji įvedinėjama po truputį, nesiafišuojant ir per daug apie tai, kas vyksta, nekalbant. Gali būti, kad net pasibaigus sąmokslui niekas nepraneš: “Nuo šios dienos prasideda nauja pasaulio tvarka”.

Vienu žodžiu apibūdinant, keičiasi tai, kas vadinama elito požiūriu į žmogų ir į planetą. Keičiantis tvarkai – keičiasi požiūris į žmogų ir elgesys su juo. Taip pat siektinu grobiu tampa visa planeta. Požiūris sunkiai apčiuopiamas, tačiau išoriškai jis reiškiasi kažkokiais veiksmais. Belieka tuos veiksmus tinkamai įvardinti ir paviešinti. Žinoma, šiuos veiksmus “nauja pasaulio tvarka” slepia po ideologinėmis sąvokomis ir štampais, tačiau akylesnis žmogus supranta kas už žodžių slepiasi ir verbalinei hipnozei nepasiduoda.

Sakoma, kiek žmonių – tiek požiūrių. Net tas pats žmogus gyvenimo eigoje savo požiūrius keičia. Todėl gali atrodyti, kad požiūrio keitimas yra įprastas ir kasdienis dalykas. Kas tame tokio, kad laikas, keičiant požiūrį, skyla į dalį “iki” ir “po” pakeitimo. Esmė ta, kad čia daugiau kalbama apie sisteminį establishment’o požiūrį, kurio pokytis žymį lūžį istorijoje. Šis lūžis yra tai, kas vadinama “elito revoliucija”, kuriai susikūrusios mokslinės-techninės ir socialinės-ekonominės-politinės sąlygos. Sąmokslininkai šias sąlygas ir bando išnaudoti, ir raktinis žodis yra “nauja pasaulio tvarka”, kurią įveda “jie” ir “savo tikslais”.

Gali atrodyti, kad požiūris į žmogų apskritai, nėra svarbiausias “naujai pasaulio tvarkai”. Globalizacija ir planetos masto valdžia yra tokios aukštumos, kad iš jų žmogui pamatyti reikia mikroskopo. Tačiau visgi manau, kad žmogus yra svarbiausias kriterijus, nes sąmokslininkai nusistato santykį tarp savęs ir kitų ir šis santykis yra tarp žmonių; nors santykis yra ir su visa planeta. Sąmokslininkai, dabar jau planetos mastu, kažkuo paskelbia save ir kažkuo paskelbia kitus bei pačią planetą ir suformuoja atitinkamą santykį. “Mes” esame valdžia ir “jūs” mums paklūstate. Šitai sakoma netgi tiems, kurie per visą istoriją nebuvo įpratę paklusti niekam. Dėl to ir kalbama, kad vienas “naujos pasaulio tvarkos” padarinių – galimas 3 pasaulinis karas, jeigu “nesusitars gražiuoju”. Tai, kas vyksta dabar yra tik preliudija, kai šalinamos visos mažareikšmės kliūtys, kol bus akis į akį susidurta su pagrindiniais priešininkais.

Be to, ši sąmokslininkų “valdžia” įgauna tokią formą, kokios nebuvo regėta per visą istoriją. Tokio požiūrio, kad esame “mes” ir planeta “mūsų” dar nėra pavykę sėkmingai įgyvendinti niekam. Galbūt būta tokių svajonių ir nesėkmingų bandymų. Tačiau šie bandymai vis kartodavosi, naudojant ir jėgą, ir klastą. Pats naujausias “naujos pasaulio tvarkos” variantas, kurį galime stebėti, naudoja abu metodus, kai klasta bandoma pateisinti jėgos panaudojimą, kuris pateikiamas kaip “teisėtas” ir “logiškas”. Bet svarbiausia – atsiradusios mokslinės technologinės ir socialinės-ekonominės-politinės sąlygos. Pirmuoju atveju – artėjimas prie technologinio singuliaro apie kurį rašė R. Kurzweil knygoje “The Singuliarity is Near” (2005). Ir antruoju mažais žingsneliais įvedamas socialinis, ekonominis, ir politinis totalitarizmas.

Reikšmingas momentas apibūdinantis šį lūžį yra tas, kad “nauja pasaulio tvarka” užgimė Vakaruose. Demokratijos ir žmogaus teisių civilizacijoje. Bet akivaizdu ir tai, kad šis naujas judėjimas tikrai kilo ne iš demokratijos ir žmogaus teisių, pastarosios sąvokos yra daugiau instrumentinė butaforija. “Naujos pasaulio tvarkos” judėjimas greičiau yra kilęs iš slaptos sistemos, kurioje nėra nei demokratijos, nei žmogaus teisių, bet yra politinis-ekonominis klanas, valdantis proto kontrolės technologijų pagalba. Tokia sistema – irgi buvo Vakarų civilizacijos realybė. Demokratija ir žmogaus teisės buvo ir yra tik vitrinoje pastatytos iškamšos be jokio turinio.

Nesunku pastebėti, kad planetoje vyksta “didysis žaidimas” paskatintas ir sukeltas jau minėtų sąlygų. Šis žaidimas yra globalinis, ir yra sėlinančios “naujos pasaulio tvarkos” apraiška. Bet vyksta ir “mažasis žaidimas”, kuris paliečia ar palies beveik kiekvieną ir išryškės tas globalistų “naujas požiūris” į žmogų, atspindėsiantis minėtą istorinį lūžį. Atsivers praraja tarp požiūrio į žmogų iki ir po šio eschatologinio lūžio.

Šiame bloge mane labiau domina “mažasis žaidimas”, kuris yra “naujos pasaulio tvarkos” vykdomas karas prieš laisvą individą ir laisvų individų visuomenę. Individo padėtis buvo sunki per visą istoriją, prieš jį persvarą įtvirtinti buvo vieni juokai, tai galėdavo padaryti bet kokia minia. Dar lengviau tai pasiekti organizuotai jėgai. Net ir naujaisiais laikais laisvė buvo ribojama socialinių, ekonominių ir politinių sąlygų. Tad ką jau kalbėti apie niekšiškas proto kontrolės technologijas, kuriomis sistema disponuoja šiuo metu.

“Mažasis žaidimas” yra ne kas kita kaip išbandoma psichotroninės vergovės sistema, kuri įtvirtinama užgrobiant žmogaus smegenis. Ne veltui vienas iš pagrindinių šiuolaikinio mokslo uždavinių yra ištyrinėti žmogų, išnarstyti ir išpreparuoti po dalelę ne tik kūną, bet pirmiausiai žmogaus smegenis. To reikia tikrai ne tam, kad planetos valdžia galėtų “padėti žmogui”, bet tam, kad būtų galima įvesti totalinę žmogaus kontrolę. Tam yra sukurti tarptautiniai projektai ir skirtas finansavimas. Žmogaus tyrinėjimas net neslepiamas, tačiau paslėptas po propagandine verbaline hipnoze. Galima paminėti pagrindinį tyrimą kodiniu pavadinimų Blue Brain. Projekto tinklalapis yra adresu http://bluebrain.epfl.ch/. Projekto tikslas sukurti kompiuterizuotą žmogaus smegenų modelį, kuriame būtų išaiškinta kiekvieno atskiro neurono funkcija (panašiai kaip buvo iššifruotas genetinis žmogaus kodas).

Nuo kompiuterinio smegenų modelio iki kompiuterizuoto gyvo žmogaus smegenų valdymo – vienas žingsnis. Todėl kiborgizacijos klausimas ir pavojus tampa labai aktualus. “Nauja pasaulio tvarka” paėmusi į savo valdžią visą planetą, praktiškai neturės jokių kliūčių savo haliucinacijoms ir fantazijoms. Gali sumąstyti, kad laisva darbininkų klasė nereikalinga, ir geriausia visus darbininkus paversti kiborgais, kurie sunaudojami darbui ir išmetami į šiukšlyną kaip bio-laužas.

Labai nesunku įsivaizduoti elitą “naujoje pasaulio tvarkoje” kaip dievų kastą, o apačias tik kaip eksploatuojamus kiborgus ir pakeičiamą biolaužą. Planeta būtų graži, gal net žydintis sodas, tačiau tai būtų tik fasadas, slepiantis neišpasakytą žiaurumą, niekšybę ir blogį dalies žmonijos atžvilgiu. Ar turi kas nors teisę šitaip elgtis su žmogumi? Ar galime leisti, kad taip atsitiktų?

Tikrovės kietumas ir neperregimumas “dievų kastai” yra nekenčiamas apribojimas. Dedamos visos pastangos, kad ši kliūtis būtų pašalinta ir tuo užsiima “elito revoliucijai” tarnaujantys mokslininkai. Žmonija taip pat yra nevaldoma realybė, kurią per visą istoriją buvo bandoma paversti kontroliuojamu mechanizmu. Tačiau singuliarinės technologijos pasiekia tokį lygį, kad žmonijos tikrovė gali išnykti kaip miražas ir valdoma holograma. Nevaldoma žmonija “elitui” visada buvo siaubas, nes valdymo santykis ir yra tai, kas iškelia į elitą. Todėl pati naujausia “naujos pasaulio tvarkos” atmaina yra iššūkis ir žmonijai ir visai planetai, kuri priklauso kiekvienam žmogui, nes visi iš jos išėjome ir visi į ją sugrįšime. Jokie “elitai” kaip tarpininkai, įsiterpiantys į šį santykį – nereikalingi.

“Naujos pasaulio tvarkos” vieta yra istorijos šiukšlyne.

Organizacija ir rezervato matrica

Šiame įraše pabandysime pratęsti pasaulio sistemos analizę, kurios žinojimas yra svarbus norint atsakyti į klausimus kas stovi už psichotroninio ginklo naudojimo prieš nekaltus žmones. Žinodami, koks yra tikras pasaulis, galėsime nustatyti ir kas gali būti tikri nusikaltėliai ir kokia jų vieta visoje globalinėje sistemoje.

Kas yra organizacija?

Visais laikais organizacija vienaip ar kitaip lėmė žmonių likimus, arba kaip organizacijos tarnų, arba kaip organizacijos aukų, todėl verta pamąstyti apie jos prigimtį ir esmę, kad suprastume iš kokio šaltinio ji semia savo galią. Pati organizacija yra linkusi mistifikuoti savo esmę ir slepia ją nuo žmonių, nes tikras žinojimas dažnai kertasi su organizacijos poreikiais ir yra slopinamas. Bet filosofo priedermė yra tiesa, ir jo nedomina jokie galios žaidimai ir galios interesai. Tad vienintelis dalykas, kurio siekia filosofas – ne organizacijos ideologas – yra tikrasis žinojimas. Organizacija dažnai elgiasi su laisvais žmonėmis kaip plėšrus žvėris, ir žinodami, kokie instinktai šį plėšrų žvėrį valdo, galbūt surasime būdų, kaip nuo jo apsisaugoti, kaip jį sutramdyti.

Suprasti kokiam pasaulio lygmeny organizacija yra įsitaisiusi gali padėti paprastas minios ir organizacijos sugretinimas. Minia nėra organizacija, o organizacija nėra minia. Minioje nėra jokios patvarios ir stabilios struktūros ir ji yra tik chaotiška žmonių veikiančių savarankiškai sankaupa. Minia neveikia kartu, joje nėra nieko bendro, nėra to, kas jungtų ją į visumą. Tuo tarpu visi šie dalykai yra organizacijos pagrindas. Minioje yra pavienis žmogus ir nėra aukštesnės struktūros arba organizacijos, o organizacijoje pavienio žmogaus nėra, bet yra aukštesnė struktūra. Atitinkamai minioje veikia pavienis žmogus, o organizacijoje veikia visa organizacija. Tad matome, kad tiek minioje, tiek organizacijoje substancija yra ta pati, žmogus, bet minia neturi aukštesnės formos arba struktūros, o organizacija ją turi. Ši organizacijos forma apibūdinama santykio kategorija. Akivaizdžiai matome, kad organizacija nėra substancija, bet greičiau santykių visuma, kuri substancijai gali būti predikuojama.

Tai nereiškia, kad organizacija yra visiškai nesubstanciali ir yra tokia efemeriška kaip haliucinacija. Tačiau reikalas tas, kad jos esmę sudaro ne substancija, ne žmogus, bet aukštesnė forma, kurią įžvelgti galima tik žmogaus protu ir išreikšti nesubstancine, bet santykių kalba. Jusliniame pasaulyje organizacija reiškiasi tik kaip daugiau ar mažiau koordinuotas veikimas, sujungiantis jėgą ir padidinantis efektyvumą. Šia prasme organizacija yra substancija, bet tai kas valdo organizacijos žvėries instinktus yra visiškai nesubstancialu. Pratęsiant sugretinimą su minia, galima sakyti, kad minia beveik visa yra ištirpusi substancijoje ir joje nėra jokio aukštesnio, tik proto konstruojamo ir suvokiamo lygmens. O organizacija yra ištirpusi savo santykiuose, kuriems palenkiamas žemesnis substancinis lygmuo.

Žemesnių rūšių organizavimąsi lemia socialiniai instinktai, kas rodo, kad primityviai organizacijai nereikia aukštesnio protinio lygmens, tačiau žmonių organizacijos esmė yra įsitaisiusi būtent prote ir žvėries instinktus formuoja būtent jis. Sąvoką protas šiame kontekste suprantame labai plačiai, tai yra visas tas racionalus-instinktyvus pagrindas, kuris lemia žmogaus elgesį: nuo kokio nors įgeidžio iki racionalaus argumento, nes žmogaus sąmonėje viskas yra persipynę, emocijos, jausmai, būsenos, afektai ir racionalus protas, kuris kartais naudojamas tik tarno vaidmenyje, o kartais išeina į pirmą planą. Šis psichologinių duočių mišinys ir yra tai, ką aš šiame rašinyje vadinu „protu“.

Organizacijos esmė geriausiai matoma organizacijose, kurios kuriamos dėl galios, pavyzdžiui, “valstybės” organizacija. Tokiu atveju protas ant substancijos, ant minios uždeda tokią formą, kuri atitinka instinktyvų-racionalų galios siekimo afektą. Tokioje organizacijoje, o tokios yra beveik visos pagrindinės organizacijos, organizuojantys santykiai yra galios santykiai, kurie formuojami iš įvairaus dydžio galios mašinų. Tokią formą apibūdina tokie žodžiai kaip “hierarchija”, “piramidė”, “monarchinė struktūra” ir bendriausias žodis, kurį jau naudojome yra “organizacija”. Visi šie žodžiai apibūdina formą arba struktūrą, kuri uždedama ant “minios” substancijos, dėl galios.

Įprasta žodį “minia” vartoti menkinama prasme, ir šį žodį gretinant su žodžiu organizacija gali atrodyti, kad organizacija yra privalumas. Bet šie žodžiai gretinami buvo tik paaiškinimo tikslu. Ir minia iš tikro yra ne koks nors esminis gyvenimo būdas, bet tik vienas iš gyvenimo ir žmogaus pasaulio fragmentų, atsirandančių specifinėse situacijose, pavyzdžiui, miesto gatvės arba aikštės situacijoje. Tai nėra esminis būties būdas, nors pavyzdžiui, miesto gyvenimo situacijose “minios” elementas yra labai ryškus. Tačiau iš prigimties žmonės yra linkę bendrauti, ir kai minios elementai ir atomai yra praturtinti bendravimu ir ryšiais, mes turime ne minią, bet bendruomenę, kurioje substanciniai elementai, nepajungiami jokioms aukštesnėms struktūroms ir netarnauja niekam, jie lieka laisvi ir savarankiški. Tuo tarpu organizacijos socialinė struktūra, ypač organizacijos kaip galios mašinos, turi esminių skirtumų. Todėl kalbant apie esminius būties būdus, galima gretinti organizaciją ir bendruomenę, pašalinant visus leksinių konotacijų lygio vertinimus.

Tačiau kokia reali bendruomenės vieta pasaulio sistemoje, pamatysite tolesniame skyrelyje.

Organizacija ir semantinės haliucinacijos

Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame tikra hierarchinė organizacijų struktūra, žiūrint iš rezervato lygio yra paslėpta nuo žmogaus akių; bet tokia yra filosofijos galia – ji gali pamatyti pasaulyje net tai, ką atkakliai bandoma paslėpti nuo iliuzijomis apakintų žmonių akių. Pamatyti galima paprastą dalyką, kad organizacijos piramidė yra ne vienanarė, kaip bandoma įtikinti, tai yra, ne tokia kokią ją bando pavaizduoti žiniasklaida, rodydama tik spektaklio ir šou lygio organizaciją, bet dvinarė, sudaryta iš matomos spektaklio dalies ir nematomos tikrosios dalies. Tai yra šiuolaikinės organizacijos kertinis akmuo – viena vertus, rezervatui vaidinamas spektaklis, bet kita vertus, įtvirtinama reali valdžia bendruomenėms, visuomenei ir smulkesnėms organizacijoms.

Kodėl tai svarbu? Dėl paprastos priežasties: spektaklio valstybės gyvenimo taisyklės yra tik spektaklio taisyklės, jos netikros ir naudojamos tik žmonių mulkinimui, o tikra tvarka, kuri nematoma, bet įtvirtinama rezervatuose, dažnai prasilenkia su normaliu žmogiškumu.

Kad būtų aiškiau apie ką kalbama, galiu pateikti tokį piešinėlį, vaizduojantį “sistemą” kurioje gyvename. Žemiausias lygmuo yra bendruomenė, kurią galima apibrėžti kaip vienoje vietoje gyvenančių, vienas kitą pažįstančių ir tarpusavyje bendraujančių žmonių grupė. Tai yra žemiausias rezervato lygis, esantis organizacijos naguose ir visiškai jos užvaldytas, šis lygis neturi jokios galios daryti sprendimus ir įtakoti organizaciją; dar daugiau šis lygis patalpinamas į tokį semantinių žiniasklaidos haliucinacijų miražą, kad nesuvokia kas iš tikro vyksta pasaulyje. Rezervato perspektyvą į pasaulį formuoja televizinė ir kita žiniasklaida, valdoma organizacijos ir maksimaliai bendruomenę izoliuoja nuo tikrų pasaulyje vykstančių procesų.

Bendruomenių visuma valdoma organizacijos yra visuomenė, kuri yra tik abstraktus terminas, apibūdinantis visus žmones valdomus organizacijos. Tai aukštesnis už bendruomenę lygmuo, kuriam galėtų atstovauti “visuomeninės organizacijos”, jeigu jos nebūtų tik spektaklio organizacijos dalis. Visuomenės valdymo būdas taip pat yra semantinės haliucinacijos, kurios neleidžia žmogui pamatyti, kokiame pasaulyje jis gyvena ir kas vyksta už matomo ir propaguojamo spektaklio ribų.

Dabar galime pakalbėti apie pačią organizaciją. Jau sakėme, kad organizacija yra ant žmogiškos substancijos uždėta forma. Ši forma, pasak Nietzsche’s užededama dėl galios išplėtimo, kuris reikalingas organizacijos viršūnėlės perspektyvos įtvirtinimui. Organizacija iš esmės yra galios mašina, kurios jėga pirmiausiai nukreipiama prieš laisvus žmones, vadinamąją bendruomenę ir visuomenę, kuri iš organizacijos vertinimo perspektyvos paverčiama tik eksploatuojamu rezervatu, mūsų pasaulyje pirmiausiai dėl ekonominės naudos. O taip pat tam, kad būtų pavergimo ir valdymo objektas organizacijai – juk organizacija turi kažką valdyti. Taip pat aukštesnės nematomos piramidės galima užduotis – pažaboti ir už pavadėlio laikyti visus laisvus žmones, kurie turi tapti tik už virvučių tampomomis marionetėmis.

Esminis klausimas yra kam reikalinga dvinarė sistema rezervatų visuomenės valdymui? Atsakymas yra paprastas: dvinarė sistema atsiranda tada, kai vertinama iš pačios žemiausios bendruomenės rezervato perspektyvos, kuriai rodomas tik spektaklis, o kas tikra – lieka “už kadro”. Šiame lygyje žmogus nežino net kas iš tikro valdo, ar tikrai tai yra spektaklio organizacijos aktoriai, pavaldūs aukštesnei tikrai, bet rezervate nematomai, piramidei. Ką mes pavyzdžiui, žinome apie Europos ir JAV organizacijų piramidžių tikrą valdžią ir įtaką “Lietuvos” organizacijai. Rezervato žiniasklaidos matricos apie tai nepasako nė žodžio. Bendruomenei tai yra nematoma piramidė, nors tai nereiškia, kad visa tai nematoma aukštesniam lygiui, kuris neprieinamas bendruomenei.

Semantinės haliucinacijos ir spektaklis apakina žmones. Kol nesusiduria su “tikrove”, su tikru organizacijos plėšriu žvėrimi, jis gyvena naivių iliuzijų pasaulyje. Galime pavardinti tas iliuzijas: teisė, demokratija, žmogaus teisės, humanizmas ir t.t. Kaip organizacija “Lietuvoje” susitvarkė su “demokratiniais” rinkimais, turėjome progą neseniai stebėti. Ir situacija tokia, kad iš rezervato lygio organizacijai priešpastatyti neįmanoma beveik nieko. Galima tik apšviesti savo protą žinojimu, atsisakyti būti organizacijos vergu ir pradėti keisti kažką, pradedant nuo savęs, mažais žingsneliais. Tiesa išlaisvina protą, o laisvas protas atveria tokios laisvės didybės kelio galimybę, kurios nepaslėps ir nesunaikins jokios organizacijos ideologinės ir semantinės haliucinacijos.

Pertekliaus civilizacija

Organizaciją įprasta vaizduoti kaip hierarchinę piramidę, kurioje valdžia ir įtaka padalinta taip, kad daugiausiai jos turi viršuje esanti mažuma, tuo tarpu tie, kas yra piramidės apačioje – jos turi mažiausiai. Tačiau realiame gyvenime mes jokių piramidžių nematome, nes, tiesą sakant, gyvename ant plokščio žemės paviršiaus ir visi esame vienodame lygyje. Valdžia ir įtaka yra paskirstyta kitaip. Ant paviršiaus yra tam tikros zonos, kuriose sukoncentruotos kontrolės grupės, kurios priima kitų žmonių gyvenimus lemiančius sprendimus. Ir bet kokiam laisvam žmogui prie šių zonų priėjimas ribojamas.

Tai yra, turimos viešos zonos, kurios prieinamos visiems ir kuriose gali dalyvauti bet kas ir yra uždaros zonos, į kurias praeina tik tam tikri žmonės, kurie susitarę savo įtaka nesidalinti su kitais. Kitaip sakant, jeigu esi „pašalinis“ su tavim niekas nešneka – paprasčiausiai pašalina iš uždaros teritorijos. Negana to, čia gali būti netgi draudžiama patekti ir bandyti įtakoti. Tam turimos apsaugos sistemos, kurios filtruoja visus, kurie čia gali įsibrauti. Tokios zonos pirmiausiai yra uždaros organizacijos, kurios turi vidinę tvarką ir kurios kontroliuoja aplinkui esančius žmonės per savo įtakos sferas.

Taigi turima ta pati sistema, kur valdo mažuma, o dauguma paklūsta ir dvi schemos, kuriomis ji atvaizduojama. Bandoma pateikti, kad tai vienintelis galimas organizavimo principas, kurio esmė – išstūmimas į išorę, suobjektinimas, apribojimas ir eksploatavimas kaip paprasto gamtinio resurso. Visos valstybės tvarkomos tokiu nedalyvavimo, išstūmimo principu, net jeigu vaidinama „demokratija“. Mažumos grupelė valdo, o visi kiti tiek apduję nuo smegenų pudrinimo ir propagandos, kad nesugeba pasipriešinti. Žmonių įtraukimas į procesą, dėl didelio skaičiaus ir žmonių „neišmanymo“ laikomas neįmanomu.

Žmones paklusti priversti ne taip lengva. Tačiau faktas tas, kad priversti yra įmanoma. Iš dalies tai aiškinama natūraliais žmonių skirtumais, bet jie iš tikro ne tokie svarbūs kaip vaizduojami. Jeigu konkrečiose situacijose atrodo, kad tai svarbiausias faktorius, tai būna sukelta dirbtinai, tam tikromis specialiomis priemonėmis, kuriomis slopinama žmonių sąmonė. Žmonės įtikinami, kad jie niekam tikę, ir kad geriausia jiems patiems, jeigu pripažįsta „protingesnių“ valdžią. Kitas argumentas, visi spręsti negali, nes tam reikia sutarimo, kuris esant dideliam skaičiui neįmanomas, o be sutarimo – kiltų chaosas ir susiskaldymas. Čia daroma prielaida, kad geriausių sprendimų visada būna ne vienas bet keli, todėl vieniems pasirinkus vienus, kitiems kitus –  neišvengiamai kyla konfliktas. Todėl išrenkama grupė, kuri šį darbą padaro už visus kitus, kurie tik turi paploti arba jeigu nesutinka – patylėti.

Bet problemos dažniausiai kyla tada, kai susiduria globalinės sąmonės, mąstančios iš visų resursų perspektyvos, o ne remdamiesi tuo, ko reikia čia ir dabar, konkrečiai jų gyvenimui. Toks mąstymas orientuotas į ekspansiją, galios plėtimąsi, kurios apribojimas kokioje nors vietoje kelia nepasitenkinimą ir norima pašalinti bet kokias kliūtis plėtimuisi. Nesutaria dažniausiai žmonės, kurie iš gyvenimo ir kitų įpratę reikalauti labai daug, kurie sau nori pasiimti viską. Nedidelės grupės, kurios domisi tik svarbiausiomis materialinio išgyvenimo sąlygomis ir kurioms užtenka to, ką jie turi, konfliktuoti nelinkusios.

Kita vertus, problemų daugėja augimo situacijoje, kai žmonių skaičius didėja, o ištekliai lieka tie patys. Atsiranda stoka ir ji vis labiau stiprėja. Taip susikuria stokos civilizacija, kurios pagrindinis uždavinys yra kontroliuoti ir paskirstyti išteklius. Tame procese negali dalyvauti visi, nes tada reikėtų skirstyti lygiai, o lygus skirstymas reiškia, kad sumažėja kiekvieno gaunama dalis. Kiti, jeigu jie nori gauti daugiau – turi atimti iš silpnesnių. Istoriškai tai institucializuota sistema, kuri tokį apvogimą vykdo organizuotai. Daugiausiai gauna tie, kurie turi daugiausiai valdžios, o pagal piramidės schemą jos daugiausiai yra piramidės viršuje.

organizacija

Šita viršuje esanti schema rodo du istorinius, socialinius dėsnius: a) laikui bėgant žmonių skaičius auga, b) vis didėjantis žmonių skaičius sukuria organizavimo poreikį. Tai sukelia visus neigiamus padarinius – ir tuos kuriuos jau aprašiau, ir daugelį kitų. Jeigu organizavimas griežtas, iš žmogaus atimamas gyvenimas ir jis padaromas organizaciją aptarnaujančiu vergu. Laisvesnė organizacija leidžia turėti savo gyvenimą. Buvo įvairių laikotarpių, bet prašviesėjimai laikini ir trumpalaikiai. Tai paaiškinama labai paprasta priežastimi. Organizacija pirmenybę teikia plėšrūnui, nes jis daugiau šansų turi nugalėti konkurencijoje, o plėšrūnas iš esmės yra nusikaltėlis. Visose grupėse yra nusikaltėlių genetinės linijos, kurios nugali konkurencijoje ir formuoja grobuonio tipą. Tokie tipai visada susikoncentruoja organizacijos aukščiausiuose ešelonuose ir juos pašalinti būna labai sunku, nes jiems banditiškų metodų naudojimas būna įaugęs į kraują ir perduodamas iš kartos į kartą.

Horizontaliame modelyje tokios grupės formuoja uždaras sistemas, kurios neprileidžia svetimų, su svetimais paprasčiausiai nebendrauja, jiems nesuteikia jokių teisių į žodį. Tą žodį galima tik pasiimti. Tačiau, kad sugebėtum tai padaryti, turi pats tapti organizuotas ir plėšrus, o tai yra kontroliuojama ir visos galimybės užkertamos pačioje užuomazgoje. Šiam tikslui visos organizacijos turi savo žvalgybą ir įtakos zonas, kuriose kontroliuoja visus atskirus žmonės. Būti ne įtakos zonoje ir būti nekontroliuojamu, beveik neįmanoma, bent jau labai sunku. Jeigu nekontroliuoja mąstymo ir gyvenimo tiesiogiai, tai kontroliuoja išoriškai sekimu ir informacijos rinkimu, psichologiniu profiliavimu, turto kontrole ir t.t.

itaka

Taigi žmogui įteiginėjama, kad jis laisvas, žmogus gali pats tikėti, kad jis laisvas ir nekontroliuojamas, bet visi yra kokioje nors įtakos zonoje ir sekami organizacijų, kaip galimi konkurentai arba galimas išteklius išnaudojimui. Tai padaroma per masinio informacijos rinkimo ir šnipinėjimo sistemą. Sekama viskas, viešas ir privatus gyvenimas, ryšiai, santykiai, pažiūros, įpročiai, pomėgiai ir t.t., tikintis šia informacija kaip nors ateityje pasinaudoti. Taip pat, svetimoje įtakos zonoje negalima laisvai veikti, viskam reikia gauti leidimą ir sutikimą. Kai pradedi veikti be sutikimo, veikla persekiojama ir žlugdoma. Visa tai ateina iš uždarų zonų, kurios pažymėtos raudonai ir į kurias laisvam žmogui patekti beveik neįmanoma, tad belieka organizuoti savo atsakymus mėlynai pažymėtose zonose, kuriose vykdoma totalinė kontrolė.

Yra dar vienas niuansas. Organizacijos būna didesnės ir mažesnės, laisvos ir prarytos kitų. Taip pat tai reiškia, kad planetoje turi būti viena arba kelios galingiausios grupuotės, kurių įtakos zonos dengia visas žemesnes sritis, viešas ir pažymėtas raudonai arba mėlynai. Daugelis mano, kad tokios organizacijos visų prima yra valstybės, tačiau sąmokslo teoretikai tvirtina, kad yra dar galingesnės grupuotės, kurios veikia net virš įtakingiausių valstybių ir naudoja jas savo tikslais. Tokia grupuotė yra Vakaruose, kuri nori panaikinti smulkias valstybes, sukurti pasaulinę vyriausybę; yra rytuose, Rusijos įtakos sferoje; taip pat Azijoje, kur galingiausias žaidėjas yra kinų oligarchija. Visos šios grupuotės,  viešos ir slaptos, visą Žemės rutulį pavertė savo mėlynai apibrėžta įtakos zona, ir kiekvienas žmogus, esantis šioje zonoje yra kontroliuojamas. Šiais laikais kontrolė pirmiausiai yra technologinė. Visi informacinių technologijų prietaisai yra dvigubos paskirties ir naudodami juos žmonės patys finansuoja savo sekimą.

Visa tai yra todėl, kad gyvename stokos civilizacijoje, kur būtina resursus skirstyti ir skirstyti nevienodai, taip pat prievartinėmis priemonėmis susidoroti su kylančiu nepasitenkinimu. Viskas būtų kitaip, jeigu gyventume pertekliaus civilizacijoje ir nereikėtų kovoti dėl ribotų išteklių. Gamtoje tai neįmanoma, bet išsivadavus iš gamtos, tokius išteklius gali atverti žinios ir mokslas. Tereikėtų atsisakyti kovos dėl ribotų išteklių mąstymo šablonų. Deja kol kas tokios žinios yra nepasiektos, negana to, ši pažanga yra ribojama, nes atpigus ištekliams valdžia prarastų savo įtaką. Dėl šios priežasties dirbtinai stabdoma pažanga, įvedamas sąmonės slopinimas, slaptinami atradimai. Pertekliaus, sukurto žinių, atsiradimas susilpnintų žmogaus grobuonišką prigimtį, sudarytų sąlygas išlaisvinti visus pavergtus ir išnaudojamus žmones. Kuo žinių lygis aukštesnis, tuo sąlygos tam geresnės.

Iš kitos pusės, gali atrodyti kitaip, kad žinios sukuria tobulesnes pavergimo priemones. Tačiau tai pereinamoji būsena, kol dar nepašalinta pagrindinė priežastis, kuri yra išteklių, energijos trūkumas. Tam reikia ypatingų proveržių, kurie išspręstų pagrindinius išteklių klausimus. Šiuo metu technologijos brangiai kainuoja. Žinios jas turi padaryti nemokamomis. Tai įvykus, galios principu pagrįstas mąstymas ir ekspansionizmas kitų sąskaita turėtų būti įveiktas revoliucija, pašalinančia uždaras zonas ant planetos paviršiaus.

Globalizacija ir tautiškumas

Gnostinė ašis

Mūsų gyvenamo pasaulio pagrindiniai dėmenys yra žmogus ir visata. Abstrakčiau šie dėmenys išreiškiami kaip gyvybės forma ir būties forma. Būtis kuria žmogų kaip gyvybės atmainą, o šis būtį pažįsta, ją įprasmindamas ir pritaikydamas savo reikmėms. Pagrindinis būties vyksmas yra įbūtinimas per esmę ir egzistenciją. Šiame vyksme žmogus iš neišreikštos dalies iškeliamas į išreikštą, išorinę ir turi čia išgyventi. Pažindamas žmogus perkelia būtį į save, atverdamas ją kaip reprezentaciją, kuri yra žmogaus būties centras. Tiek save kaip gyvybę, tiek būtį kaip visatą jis atveria sau per vidinę formą, kuri sudaro tikrovės gnostinę ašį.

Visos žinių sistemos kuriamos orientuojantis į šiuos dėmenis. Žinios apibrėžia kas yra žmogus, atvertas iš reprezentacijos vidaus ir kaip per žmogų atsiveria visata. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad ši visata, kuri laikoma išorine realybe, iš tikro ir yra žmogus. Visata yra žmogaus kūrinys, per kurį žmogus suvokia save ir kuriame ieško savo vietos ir prasmės. Vyksta abipusis kūrimas, kurio eigoje atsiranda tarpinis pasaulis kaip išreikšta sąmonės akis.

Kiekvieno žmogaus esmė ir egzistencija apibrėžiama jo rangu, nustatomu per vertikalų tikrovės pjūvį, kuriame atveriami tikrovės sluoksniai. Žmonės, galintys atverti tikrovės Šaltinio gelmę, yra dievai, nes jiems yra žinomos tikrovės kūrimo paslaptys. Šaltinis įbūtinimu kuria visatą kaip pirminę tikrovę, kurios paslaptis atvėręs žmogus žino savo vietą visatoje ir gali dalintis šia išmintimi su kitais. Žmogaus vietą parodo tik jo paties sąmonė. Žemiausias rangas yra paprastas žmogus, kuris nežino nei kūrimo paslapties, nei savo vietos kūrinijoje, todėl ieško vadovaujančios žinių sistemos, vildamasis, kad ji parodys tikrą pasaulį. Tačiau tai tik ženklai, tekstai ir knygos, aiškinančios šio ir ano pasaulio paslaptis. Kitaip sakant, tai nėra tikra, gyvoji esatis.

Genetinė ašis

Gamtinį žmogų apibrėžia tokios sąvokos: rūšis, individas, gyvybė. Gyvybė yra pati bendriausia sąvoka, kuri inkorporuoja į save rūšį ir individą. Rūšis – tai ne kas kita kaip biologinė programa, o individas yra jos realizacija. Ši priklausomybė rodo, kad žmogus įtrauktas į jo ribas peržengiančią esaties formą ir jos apibrėžiamas. Atsiranda konfliktas tarp bendrumo ir atskirumo aspektų. Programa apjungia, tačiau individualumas supriešina, verčia ieškoti būdų atsikratyti šios priklausomybės. Panaši problema kyla ir gyvybės ryšyje su tikrove ir galų gale su jos pagrindu, kurį sąlygiškai vadiname Šaltiniu.

Gyvybė kaip rūšis – taip pat individas, kuris skiriasi nuo kitų rūšių-individų. Individas išsiskiria iš visumos ir siekia ją paneigti, tačiau tai įmanoma tik tiek, kiek leidžia pati visuma. Matome, kad iš individualių perspektyvų vyksta žiaurus karas su gamta, kuri šiame lygmenyje sudaryta iš kolektyvinių individų. Jis vyksta rūšių viduje ir tarp rūšių.

Matome, kad šis karas iš bendros programos perkeliamas į kiekvieną atskirą individą ir yra susijęs su jo išgyvenimo galimybėmis. Karas yra naikinimas, išnaudojimas, perkūrimas, silpninimas, pažinimas ir t.t. Jis įrašytas į kūno ir visatos reprezentacijos sandarą, įeina į individo esmę ir suteikia formą egzistencijai. Tai yra, programos galimybės priklauso nuo individualių galimybių ir programos tikslas apdovanoti individą šiam karui reikalingais sugebėjimais. Individas yra visuotinio karo forpostas, nuo kurio galimybių priklauso kolektyvinio individo įsitvirtinimas.

Tačiau perėjus į aukštesnes pakopas, kai lemiamą vaidmenį pradeda vaidinti gnostinio sujungimo gebėjimai, kūnas velkamas per istoriją kaip našta, neleidžianti pasiekti dar aukštesnių gyvybės egzistencinių pakopų, kurios jau būtų susijusios su žmogaus dvasia.

Žmogaus galimybės

Žmonių kolektyvinis individas yra triuškinanti pergalė kitų kolektyvinių individų atžvilgiu. Tačiau atsiranda vidinė grėsmė, kuri sugriauna dalį rūšies galimybių, nes žinios ir galia atsiduria netinkamose rankose. Ši dalis gali būti tokia svarbi, kad gali grėsti ir visos rūšies išnykimas. Nes agresyviai formuojamas porūšis (tipas), kuris įsivaizduoja, kad jo iškilimo vienintelis kelias yra motininės rūšies sunaikinimas. Kristalizuojantis porūšiams, kyla toks pats karas kaip gamtoje vyksta tarp kolektyvinių individų (rūšių), kurie gyvena vienas kito sąskaita.

Kiekvienas žmogus įsišaknijęs biologiniame bendrume, tačiau šis bendrasis aspektas nesprendžia klausimų tokiu principu kaip žmogaus protas, t. y., mintimis. Programa mąsto kitaip ir šis mąstymas trunka tūkstantmečius. Todėl einamuoju momentu pagrindinis sprendėjas yra individas, kuriam rūšis suteikia visus lėmimo įgaliojimus. Todėl šioje egzistencijoje svarbą įgyja gnostinis pasaulis, kuriame kiekvienas žmogus susieja tą aplinką būties viduje, kurioje turi išgyventi. Todėl atsiranda ne gamtinis, bet dvasinis porūšis, išsiskiriantis ne organizmo požymiais ir biologiniais „ginklais“, bet protu. Protas lemia viską.

Gnostinis kolektyvinis individas

Kaip gamtoje biologinė programa sukuria kolektyvinį individą vadinamą rūšimi, taip sąmonėje kalba sukuria gnostinį kolektyvinį individą vadinamą tauta. Šiam tautiniam individui galioja tie patys principai kaip ir rūšies biologinei tikrovei. Pati tauta, kaip tam tikras bendrumo aspektas, pasaulyje nesireiškia niekaip, kaip nėra kalbos be kalbėtojo, kuriuo gali būti, pavyzdžiui, žmogus arba knyga. Tautos „programa“ visa individualizuota. Ir kiekvienas žmogus gali būti pilnavertis šio kolektyvinio individo atstovas, kuris įgaliotas lemti lygiai taip pat kaip ir bet kas kitas. Šitaip vidurūšinė kova tarp rūšies individų pakyla į aukštesnį lygį ir vyksta tarp kalbinių kolektyvinių individų, kurie kariauja tarpusavyje taip, kaip gamtoje kariauja viena prieš kitą biologinės rūšys. Rūšis lemia kūno forma, o tautas – reprezentacijos forma, kurią apibrėžia kalbos ženklų sistema.

Žinoma, tarp šių kolektyvinių individų yra skirtumas: tautą (tautas) sunaikinus – lieka rūšis, o rūšį (rūšis) sunaikinus – nelieka nieko išskyrus „negyvą“ pasaulį. Sunaikinus visas rūšis – nelieka gyvybės. Sunaikinus būtį, nelieka pasaulio ir t.t. Todėl yra tokia būtiška hierarchija: Absoliutas, Visata (-os), Gyvybė (-ės formos), Rūšys, Žmonija (Homo Sapiens), Rasė, Tauta. Visais atvejais yra tam tikras bendrumo pamatas ir iš jo išsiskiriantis individas. Individą kaip F. Nietzsches Antžmogį išaukštinti galima tik visiškai jį atsiejus nuo pamato ir padarius jį nepriklausomu, t. y., neatsirandančiu ir neišnykstančių dievu, kuris negali būti apribotas nei silpnu kūnu, nei silpnu protu. Tik tada jis galėtų atmesti visas artimiausias bendrumo formas ir kolektyvinius individus, tokius kaip tauta ir biologinė rūšis. Galbūt net tokius kaip įprastinės gyvybės formos. Iš Šaltinio ir Pirminės tikrovės rastųsi esatis, gerokai pranokstanti tipišką gyvybės sampratą.

Iš kokio pamato tokia kiltis įmanoma? Tauta tai yra tik netiesiogiai, kiek ji leidžia tinkamus rūšies tapsmo procesus. Bet realiai genetiškai šiuos klausimus reguliuoja biologinė programa (rūšis). Ir ne tik kaip mechaniška „atranka“, bet ir kaip tam tikras rūšies kvantinis protas, galintis perkurti rūšies programą, sukurti porūšius ir naujas rūšis.

Bendrumo formų transformacijos

Sunaikinus kalbą – sunaikinama tauta, sunaikinus genus – sunaikinama rūšis. Tai yra ir Žmonijos istorinio proceso dalis, ir gamtinė realybė, kurioje jau išnykę milijonai gyvybės rūšių. Tai, kaip šis nyksmas nuteikia žmogaus sąmonę, šiam procesui neturi jokios įtakos.

Naikinimas galimas kaip degradavimas, kaip karas ir kaip evoliucija. Tenkinti gali tik paskutinis variantas, nes substratas išlieka tas pats ir ant jo statomas antstatas. Degradavimas yra vidinis procesas, naikinantis kolektyvinį individą dėl vidinių priežasčių, kurios dėl kokių nors veiksnių tampa valingam apsisprendimui nepavaldžiu nykimu. Karas tarp kolektyvinių individų buvo gamtos dėsnis, kuris dabar matomas tarprūšiniuose santykiuose (tarprūšinis kanibalizmas), hierarchijoje ir pasiskirstyme biosferoje. Tai yra konkurencija dėl išteklių arba genetiškai užkoduota psichologinė neapykanta kitokiai formai. Evoliucija – tai žengimas į priekį, kuriame inkorporuojamos ankstesnės pakopos, tik dabar daug kartų tobulesnės.

Toks procesas galimas dvejose vietose. Bendrinančio faktoriaus masėje, kai programa laipsniškai keičia pati save arba tai gali būti greita individualizuota revoliucija, kuri sugeba patraukti paskui save masę.

Įprastinės gnostinės ašies formos individe yra psichologija, kalba, visuomenės sandara. Kalba yra kolektyvinės psichologijos dalis, o ši kolektyvinė psichologija virsta socialiniais santykiais. Čia įsiterpia kultūra, mokslas, ekonomika, politika ir t.t. Šitaip kinta rūšys ir tautos.

Globalinis procesas

Terminas, kuris apibūdina šiuo metu vykstantį globalinį procesą, visiems gerai žinomas – tai „integracija“. Karinė integracija NATO forma vyksta aplink JAV centrą, o politinė ir ekonominė integracija – aplink Europos Sąjungą. Iš kitos pusės, tokia pati „integracija“ vyksta aplink Rusijos Federaciją, kuri svajoja ne tik atgauti savo buvusias teritorijas, bet jas dar labiau išplėsti. Tai nėra joks tabu, kadangi tą patį JAV ir ES darė visą 20 a. RF sustiprėjo tiek per paskutinius dešimtmečius, kad gali pradėti strateginio mėgdžiojimo procesą.

Pagal aprašytus kolektyvinio individo principus, rūšis viena, tačiau padalinta į tautinius kolektyvinius individus, kurių pagrindas yra kalba. Galima sakyti, kad pirmiausiai tauta yra savita unikali kalbos sistema, kuri grindžia suvokimo ir mąstymo formas. Bet kalbą galima sunaikinti, tuo pačiu sunaikinant ir tautą. Tai reiškia, kad tauta yra kartu su kalba išmokstamas dalykas, ir perkėlus į kitą socialinę lingvistinę terpę, atsiranda kitos tautos individas. Šis ištautinimo procesas visada vyksta kaip virsmas į kitą tautą per asimiliacijos procesą. Nes jeigu tauta užmiršta savo kalbą, ją pakeisti turi kita kalba, nes žmogus be kalbos gyventi negali. Todėl kiekvienos tautos pagrindinis interesas yra saugoti savo kalbą. Tai nebūtinai reiškia, kad turi būti stabdomas vystymasis, reikia siekti, kad šis vystymasis nepereitų į kitos tautos galios lauką.

Tai reiškia, kad prieš kelis dešimtmečius prasidėjęs globalinis procesas labai glaudžiai susijęs su asimiliacija, kuri didžiausią grėsmę kelią mažoms tautoms. Šalia asimiliacijos proceso pirmiausiai eina individualizmo propagavimas, kai žmogus paverčiamas tik žmonijos nariu, labai dažnai tik biologiniu subjektu, priklausančiu tam pačiam gamtiniam kolektyviniam individui, kuriam sudaromos individualaus vystymosi sąlygos. Tačiau tuo pačiu, didžiosios tautos išsitautinti lingvistiškai nesiruošia ir nepastebimai ruošia asimiliavimo prielaidas. Ir, kadangi žmogus be kalbos negali gyventi, ir yra patalpintas į galingą svetimos tautinės įtakos sferą, jis paprasčiausia pakeičia savo kalbą į kitą – vietinę arba oficialią, reikalingą darbui aukštesnėse politinėse ar ekonominėse struktūrose.

Daugiakalbiškumas greitai neišnyksta, bet dažniausiai lieka tik žemiausiuose sluoksniuose; o norint daryti bent mažiausią karjerą, asimiliacija daroma būtinybe. Tokiame kontekste atsiranda „globalios valstybės“ projektas. Jo galutinis rezultatas – kitos tautos išmokimas arba dar tolimesnis – naujos tautos sukūrimas. Juk kažkaip kalbėti vis tiek reikės, ir viena kalba reikš naują vieną tautą.

Tauta gali egzistuoti dvejomis formomis: kaip teritorinis vienetas ir kaip organizacinis vienetas. Istorija rodo, kad organizaciniu tautų buvę labai mažai, nes savos teritorijos neturėjimas tautą labai susilpnina. Stipriausias variantas yra kai tauta turi viską – kalbą, organizaciją, teritoriją ir norint stabdyti globalizacinius procesus, turi saugoti šiuos egzistencijai lemiamus veiksnius.

Šis ir kitas pasaulis

Pažiūrėjus į žmonijos istoriją matosi, kad ji, kaip individų kaita, perėjo du etapus: gamtinio žmogaus ir kultūrinio žmogaus. Tikra istorija prasideda kartu su kultūriniu žmogumi, kurio pagrindinė egzistencijos forma yra civilizacija. Pagal gnostinio kalbinio kolektyvinio individo principą civilizacija vystėsi lygiagrečiai su tautų vystymusi. Todėl istorijoje egzistavo vienatautės ir daugiatautės civilizacijos. Žmogus šiose terpėse dažniausiai buvo masės žmogus, kurio individualumas buvo slopinamas. Šios masės buvo rūšies biologinės programos masė ir kultūros masė, kuri buvo neatsiejama nuo kalbos. Individualybės išsiskyrimas būdavo unikalus įvykis ir tokie individai buvo laikomi „genijais“. Nors dažnai tai buvo sutinkama kaip išsigimimas arba iškrypimas.

Gamtoje rūšys egzistuoja milijonus metų ir palyginus su atskiru individu šis laikas yra beveik amžinybė. Tai yra amžinybė genetine prasme ir ją išpažįsta „genetikų“ grupuotė, kurie save laiko genetinės programos saugotojais. Kartu su kūnu laikina ir dvasia, kuri taip pat trokšta turėti tokią „amžinybės“ terpę kaip ir kūnas. Tačiau šiame pasaulyje tiesiogiai tai neduota (nors iš esmės tiesiogiai neduota ir rūšis). Šitaip atsiranda tikėjimo kitu pasauliu kultūra, būdinga visoms išsivysčiusioms civilizacijoms. Šis tikėjimas yra gnostinės ašies pagrindinis klausimas, kurios paslaptys saugomos „gnostikų“ grupuotės. Šis žinojimas duotas išrinktiesiems, o masės slapta valdomos vienos ar kitos grupuotės, priklausomai nuo to, kuri iš jų dominuoja.

Žmonės gauna ženklus, tekstus, knygas, bet prie tikros, gyvos esaties neprileidžiami. Tad jiems belieka viena galimybė – laukti kol baigsis šis trumpas gyvenimo kelias, trunkantis 100 planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Iš gamtos ir kultūros kelio išeiti sunku, tačiau žmonės vis daugiau domisi išplėstomis galimybėmis, su kuriomis galėtų įveikti kolektyvinių masių trauką ir susikurti savo pasaulį. Žinoma, tam priešinasi civilizacija, kultūra, mokslas, visuomenė, gamta, būtis, visata ir netgi Dievas.

Mes renkamės laisvę

Laisvės sluoksniai

Paskutiniu metu internetinėje erdvėje suaktyvėjo neonacionalistai, kurių propaganda į galvą bando įkalti klaidinančias mintis: dėl viso blogio kalta žmonių laisvė ir vienintelis išsigelbėjimas yra neonacionalistinės vertybės. Laisvė „ateina iš ES“ ir tik viską žlugdo bei griauna. O neonacionalistinė ideologija tik gelbėja ir kuria. Todėl reikalinga „nauja“ antiliberali arba antilibertarinė ideologija, kuri ištrintų laisvę ne tik iš gyvenimo (de facto), bet ir iš žmonių galvų kaip nesąmonę ir nesusipratimą.

Neonacionalistų bus leidžiama tik tam tikra laisvė, o būtent valstybės ir tautos. Todėl ji arba siejama su visokiais negatyviais -izmais arba iš naujo apibrėžiama kokia nors negatyvia ar priešinga reikšme. Laisvė atseit yra susisaistymas ir tarnavimas, atsidavimas ir savęs išsižadėjimas dėl aukštesnės valdžios, o ta valdžia, aišku, yra neonacionalistų grietinėlė. Laisvė esą yra „grandinė, prie kurios esi pririštas“. Šita grandinė ir yra ta vieta, kuri gimdo vertybingą gyvenimą. Todėl, kaip libertaras, matantis pavojų laisvei kaip aukščiausiai vertybei, noriu paskelbti savo interpretaciją.

Pirmiausiai, kaip aš suprantu laisvę. Ideologiškai susisluoksniavusiame pasaulyje ji reiškiasi negatyviai ir kiekviename sluoksnyje turi vis kitokią prasmę. Yra visos planetos laisvė nuo išorinių grėsmių; yra imperijų ir valstybių laisvė vienai nuo kitos; yra vienos tautos laisvė nuo kitų tautų; yra visuomenės laisvė nuo valdžios aparato; yra individo laisvė nuo visų kitų aukščiau išvardintų grėsmių ir nuo kitų individų. Kitaip sakant laisvė lygi valdžiai ir laisvės kiekviename sluoksnyje yra tiek, kiek jame yra valdžios. Jeigu valdžia yra individas, jis pagal libertarinį principą yra laisvas. Jeigu valdžią turi centrinė tautinės valstybės valdžia – ji yra laisva, nors šiuo atveju nelibertarine prasme. Neonacionalistai irgi yra libertarai, bet jie propaguoja tautinį libertarizmą, kurio pagrindinis vienetas yra tauta. Niekam kitam libertarinės laisvės nelieka. Istoriškai susiklostė taip, kad teorijoje akcentuojamas ne tautinis ar valstybinis, bet individualistinis libertarizmas. Šitaip suprasta laisvė apsaugo individą (nebūtinai žmogų) nuo naikinimo arba išnaudojimo. Kaip atsivėrusią erdvę individas įprasmina, yra jo pasirinkimo reikalas.

Pagrindinis libertarizmo klausimas yra kokią perspektyvą laikysime pagrindine – kaip pavadinti individai turi erdvės laisvam veiksmui, o kaip pavadinti – neturi. Klasikiniam libertarui fundamentali pakopa yra individas, iš kurių sukuriami, tik kitaip įvardinami, išvardinti ideologiniai sluoksniai. Libertaras stovi ant žemės, ir teoriškai suteikia šią galimybę abstrakčiam individui, išimtam iš visų išvardintų jėgos sluoksnių ir teoriškai apdovanoja laisva erdve būtent jį. Nesvarbu kaip vadiniesi, imperatoriumi ar darbininku, šitie pavadinimai suspenduojami ir žmogui suteikiama fundamentali teisė į laisvą veiksmą nepriklausomai nuo to, kokiam ideologiniam sluoksniui priklausai. Susitarus individams uždraudžiama kitą žmogų naikinti arba nesąžiningai išnaudoti, nenustatant naudojimosi pusiausvyros, tai yra nesidalinant iš darbo gauta nauda.

Taigi neonacionalistai taip pat pasisako už laisvę, bet tik tam tikros ideologinės konstrukcijos ribose, kuri vadinama tautine valstybe. Jų mąstymas minėtuose sluoksniuose juda aukštyn ir žemyn ir nusistato pagal juos „geriausioje“ vietoje, t. y., ten, kur yra jie patys. Perspektyva – visa žmonija arba planeta kaip imperija, kurioje nelieka „tautos“ – netinka; kitos galingesnės valstybės ir imperijos – irgi netinka. Yra tauta (lt), ji turi būti laisva, o tai reiškia, kad ši perspektyva atimama iš visų žemesnių arba aukštesnių sluoksnių. Individas nelaisvas nuo tautos, turi jai paklusti ir vykdyti jos valią. Taip pat nepaklūstama ir aukštesnėms perspektyvoms, pvz., vienai planetinei valdžiai. Tokios valdžios „nėra“, o jeigu kas nors į valdžią pretenduoja, tai reiškia karą, nes tautos „nepavergs niekas“… Jie identifikuoja save kaip „tautinę valdžią“ ir laisvės klausime renkasi šį ideologinį sluoksnį. Pvz., JAV pretenduoja į planetos masto valdžią, bet tam visą žmonijos kūną reikia pertvarkyti į pavaldžią struktūrą, taip pat ir vadinamąsias „tautas“ arba suverenias valstybes. JAV irgi renkasi save.

Ką sako libertaras? Pirmiausiai jis išima žmogų iš ideologinių iliuzinių sluoksnių, pažymėtų įvairiais žodžiais. Kad ir kaip save vadintum, pirmiausiai esi individas, žmogus. Tokie pat žmonės yra kiekvienas visos Žmonijos narys. Todėl laisvės klausimas sprendžiamas ne iš kokios nors ideologinės konstrukcijos ar sluoksnio perspektyvos, bet iš tikro žmogaus. Libertaras judėdamas minėtais sluoksniais savo žvilgsnį fiksuoja fundamentaliame neideologiniame lygmenyje, matomame akimis, kuriam visi priklauso pirmiausiai. Imperijos, valdžios, organizacijos, visuomenės, bendruomenės laisvė negali užgožti individualios laisvės, nes visos šios struktūros taip pat yra tik individų sankaupos, bet fiksuotos kaip tam tikra ideologema, žodinė sistema virtusi socialine struktūra, procedūromis ir ritualais arba kitaip sakant – semantiniu durnynu. Tačiau visa tai tik žmogaus galvoje. Neonacionalistas savo vaizduotėje griauna multinacionalinių imperijų aukščiausią valdžią; o individas įtvirtindamas savo laisvę griauna bet kokią kitokią centralizuotą valdžią, nesvarbu ar ji būti planetinės imperijos valdžia ištautinusi visą žmoniją ar vietinė neonacionalistų valdžia, kuri vietiniame pasaulyje yra tokie patys lokaliniai globalistai, tik kitokiais masteliais.

Libertarizmas yra stabų saulėlydis, visų ideologinių konstrukcijų išideologinimas, po kurio lieka tik iš laisvų žmonių sudaryta Žmonija. Libertaras nelenda po apačia ir nelipa ant viršaus.

Kodėl neonacionalistai nepripažįsta laisvės pakopos nuleidimo iki individualaus lygio? Kodėl iš individo siekia atimti visą valdžią? Pirmiausiai todėl, kad nepripažįsta žmogaus be pavadinimų, kuris renkasi gyvenimo formą pats, pagal savo paveikslą ir galimybes. Todėl, kad neonacionalistai galvoja tik apie save ir savo valdžią. Libertaras irgi pirmiausiai galvoja apie save, bet šis galvojimas apie save libertarinėje teorijoje virsta galvojimu apie visus individus. Libertaras negali sustoti ties „tautinės valstybės“ sluoksniu, nors jis – geriau už galaktinę imperiją, bet blogiau už laisvų individų visuomenę, kuri nepripažįsta jokios valdžios, nei Vilniaus, nei Briuselio. Tautinė valstybė gali ir turi būti laisva, bet čia nesustojant ir laisvę nešant iki tikro žmogaus pasaulio.

Ko nori libertarų individas? Išideologinti visą haliucinacijų pasaulį: išimperinti, išvalstybinti, išdiktatūrinti, išorganizacinti, išvisuomeninti ir t. t. Nes už visų šių žodžių stovi tik tų pačių susireikšminusių aferistų, melagių, nusikaltėlių ir smegenų pudrintojų snukiai. Tautinis libertaras nuo individualistinio libertaro skiriasi tuo, kad pirmasis gyvena susikurtame semantiniame durnyne, o žmogus stovi ant žemės realiame pasaulyje, nepadabintame jokiomis semantinėmis haliucinacijomis.

Iš ES neateina jokia laisvė „neoliberalizmo baubo“ pavidalu. Nes joje teisių gal yra daugiau negu kitur, bet realių galimybių mažai kaip ir visame likusiame pasaulyje. Iš ES ateina tik naujas ideologinis sluoksnis, kuris rūpinasi tik savo laisve-valdžia, siekia susikurti sinekūrą tik sau, o visi kiti sluoksniai eliminuojami, laisvę atimant iš „vienos planetos vyriausybės“ (nebent steigtų jie patys), iš žemesnių valstybės organizacijų, tautų, visuomenių ir individų. ES išideologina kitus, bet vietoj to kuria naują ideologiją, kuri tikrai nėra laisvė Man.

Kita vertus, tą patį turi daryti visi, kovodami dėl valdžios. Neonacionalistai bando išideologinti ES federacinę supervalstybę arba kokią nors kaimyninę imperiją, tokią kaip Rusijos federacija, bet vietoj to suideologina save, tačiau ne kaip žmogų, bet kaip tautą, kuri tirpdo ir išideologina visas priešiškas sau ideologijas („neoliberalizmas“), ir semantiškai kausto visą aplinką su savo neonacionalistine ideologija. Čia esą surenkamos „tikros vertybės ir tikri žmonės“. Šitaip atsiranda nacistinis skirstymas į „pirmarūšius“ ir „antrarūšius“.

Pažanga ir atžanga

Libertarai nuo neonacionalistų skiriasi tuo, kad jie laikosi skirtingo požiūrio į istoriją. Neonaciams praeitis yra tradicijos ir vertybės (kurių niekada nebuvo, yra tik propagandinė projekcija į praeitį, kuri paverčiama „tautinio“ garbinimo stabu). Libertarai labiau telkia dėmesį į ateitį, į kylančias naujoves, kurių jie negriauna ir siekia prisitaikyti, permąstyti iš naujo. Šitaip susiduria skirtingi požiūriai į Laiką arba Istoriją ir siekiama paversti stabu – arba praeitį (neonacionalistinė atžanga), arba ateitį (kuri yra pažangos, progreso galimybė dominanti libertarą). Ne veltui jie „neoliberalizmą“ išpažįstančius žmones vadina „pažangiečiais“ ir įsivaizduoja, kad įdėję šį žodį į negatyvų kontekstą, suniekins pažangos pozityvią sąvoką.

Kaip gi čia yra iš tikro? Kas „vertingiau“ praeitis ar ateitis? Svarbu tai, kokią kuriame Istorijos teoriją. Jeigu Istorija yra tobulėjimas, augimas, stiprėjimas, plėtimasis, tai ateitis yra vertingesnė, nes sistema juda pozityvia linkme ir atneša vis geresnę padėtį, nei buvo praeityje. Tokiu atveju svarbiau ne tradicija ir „amžinos vertybės“, bet pažanga, nes ateitis pasenusias tradicijas griauna ir atneša geresnį pasaulį. Tokioje istorijoje praeitis yra pasenusi seniena. Pavyzdžiui, kažkada gamybos technologija buvo paprasta kuoka, patobulinta akmeniniu antgaliu, o dabar yra staklės ir kompiuteriai. Ir kas yra šitas pagalys arba kuoka – juokingai pasenusi seniena, aborigenų lygis. Ir tokia istorija bei tradicija nėra jokia vertybė, nes ji neatitinka realijų ir galimybių. Tokioje istorijoje natūralu išaukštinti libertarinę pažangą, keitimą į naują, seno, tradiciško griovimą.

Priešingai yra tada, kai istorija smunka, silpnėja, byra, griūna, išsigimsta. Tada tai, ką atneša ateitis yra mažiau vertinga už tai, kas buvo, už didingą praeitį, kurią reikia mėgdžioti bet kokią kaina, norint susigrąžinti prarastą galybę. Toks požiūris ir yra neonacionalistinis. Kai rodomas dabartinis menkumas ir aukštinama tai, kas buvo. Tai yra logiška. Tik reikia susitarti, kur yra pažanga, o kur smukimas. Ar kultūroje, ekonomikoje, politikoje, moksle, moralėje yra įmanoma pažanga ir kaip šių sričių kitimas suvokiamas. Kultūroje vertinamas naujumas, originalumas, tai reiškia, normos ir tradicijos griovimas. Ekonomikoje siekiama tobulinti gamybinius santykius, tam, kad jie būtų aktyvesni ir našesni. Politikoje turi būti nuolat prisitaikoma prie besikeičiančio pasaulio, ir netgi skatinti jį keistis tobulėjimo linkme. Apie mokslo žinių plėtimą nėra net ką kalbėti, jų plėtimas yra savaime suprantama vertybė. Moralė taip pat turi įvertinti pažangą visose srityse ir prisitaikyti.

Pavyzdžiui, turi nuspręsti kaip vertinti klonavimo galimybes. Tai bus pradėta daryti neišvengiamai, ir turi būti nuspręsta kaip geriausiai įvertinti šią galimybę iš moralinės pusės. Toks yra libertaro požiūris į istoriją ir jo pažangizmas – reikia siekti, kad ateitis būtų tobulesnė už praeitį ir nieko nekonservuoti, nes užkonservuotos tradicijos ir vertybės besivystančiame pasaulyje virsta senienomis ir atgyvenomis. Kokią vertę turi seniena, ir kur laiko perspektyvoje žiūri atžangistai.

Tad libertarai pirmiausiai išstabina, išideologizuoja Istoriją. Istorija nevaldo, ji tik paprastas žinojimas. Konservatizmas su savo energija, net agresija yra griūvančio pasaulio perspektyva, kuri gali būti baisi, jeigu priklausai šiam pasauliui, būdamas kokiu nors tautiniu užsikonservavusiu filologu, literatu arba istoriku. Bet sprendimas tokiais atvejais paprastas – tereikia parodyti daugiau gebėjimų, talento ir sukurti ką nors geresnio ir pažangesnio, kad literatūrą arba istoriją galėtum išgelbėti nuo dardėjimo žlugimo nuokalne. Tai yra, reikia keisti tobulėjimo kryptimi, o ne fiksuoti kokią nors sustingusios praeities struktūrą ir paversti ją nekeičiamu stabu.

Suprantama, kad psichologiškai tai gali būti sunku, nes žmogus visada pradeda ne tuščioje vietoje, bet nuo praeities arba tiksliau sakant nuo savo atminties. Pažangizmas gali būti psichologiškai sudėtingas. Tačiau reikia išsiugdyti sugebėjimą keistis ir keisti. Įveikti įprotį, atsisakyti senienų, griauti antikvarinį mąstymą. Tai galima pasiekti objektyviu palyginimu ir padidėjusios „pridėtinės vertės“ įvertinimu.

Priešinimasis naujovėms yra atžangus mąstymas, neturintis jokio pateisinimo. Nebent Istorija iš tikro katastrofiškai smuktų išsigimimo kryptimi. Libertaras atsisako praeities dėl geresnės ateities, o konservatorius atsisako ateities dėl praeities savaime ir užkonservuoja kažkokią momentinę nuotrauką, kuri esą yra „visų geriausia“.

Šio svarstymo kontekste belieka nuspręsti kaip vertinti haliucinacijų sluoksnio ir semantinių durnynų įsigalėjimą, plėtimąsi, augimą ir stiprėjimą. Tie durnynai yra visuomenė, organizacija, valdžia, valstybė, supervalstybė, imperija, viena pasaulio vyriausybė, planetų konfederacija ir t.t. Šių ideologinių sluoksnių į žmogų įmeluoti vaizdiniai yra pažanga ar atžanga?

Tenka tartis ar pradžia laikome žmogų ir jo empirinę laisvę, kurios esmė yra kiekvienas individas kaip savo valdžia ar žmogaus sąvokos suvokimą keičiame pagal ideologinį sluoksnį, kuriame žmogaus samprata perdaroma į automatizuoto vergo funkcijos vaizdinį, atimant iš jo prigimtinės laisvės galimybę. Libertaras tai laiko didžiausiu nusikaltimu, tad semantinių durnynų įteisinimas yra ne kas kita, kaip banditizmo įteisinimas.

Taigi įvertinimo laukia ideologinių sluoksnių „pažangos“ klausimas, kai laisvė koncentruojama jėgos klikos rankose ir visas žmogaus gyvenimas patalpinamas į semantines haliucinacijas, kai kitam individe pradedama matyti tai, ko jame iš tikro nėra. Visuomenė, organizacija, valstybė ir t. t. Akylas libertaras mato, kad šitaip auga tik keleto išrinktųjų šaikos galia, o visi kiti paverčiami išnaudojamais automatais.

Begalinė regresija

Laisvė yra tam tikra būsena grupės viduje, kuriame išrinkti pagrindiniai nariai gali spręsti savo klausimus nepriklausomai nuo kitų. Galima įrodinėti, kad tokia būsena neįmanoma, kad visi sprendimai priklauso nuo kitų narių sprendimų ir t. t. Todėl šią laisvės būseną reikia patikslinti: kiekvienas narys turi tam tikrą laisvės sferą, arba laisvės rėmus, kuriuose jis gali būti nepriklausomas nuo kitų. Nesunku suvokti, kad pirmiausiai tokia sfera yra sąmonė, į kurią pašaliniams brautis turi būti draudžiama, nes ši vieta kiekvienam žmogui yra šventa. Toliau ši sfera turi būti suprojektuota į tam tikrą erdvę pačioje tikrovėje, kurioje susitarimu turi būti paliekamos išgyvenimo galimybės.

Jeigu paėmę valstybių grupę panagrinėtume valstybių libertarizmą, tai šios laisvės sąlygos yra politika, kaip sąmonės ir sprendimų galimybė, ir valstybės teritorija, be kurios ne tik laisvė, bet ir bet kokia kitokia egzistencija neįmanoma. Tokia valstybė yra suvereni, nepriklausoma, laisva, o ši laisvė yra pagrįsta tarptautinių santykių libertarizmu.

Tačiau, kaip ir individų grupėje, valstybių grupėje laisvės būsena, kuri yra tam tikros pusiausvyros ir stabilumo išraiška, išbalansuojama ir galingesnė grupė pradeda kištis į politiką, ir tuo naudojantis siaurina fundamentalų laisvės pagrindą, t. y. politinį ir teritorinį vientisumą. Atsiranda įvairios diktato sistemos, sugriaunančios libertaristinius „tarptautinius santykius“. Dėl šių priežasčių atsiranda įvairūs žemėlapio perbraižymai ir dalinimaisi įtakos sferomis. Tai daro kiekviena grupė ir to dėka atsiranda ir išnyksta įvairūs valstybiniai dariniai, keičiantys pasaulio žemėlapio vaizdą. Šie procesai turint valdžią yra skatinami, o valdžios neturint – skelbiamas libertarizmas kaip priedermė ir bendras, arba absoliutus, gėris.

Kokia kritikos skirtos laisvės būsenai esmė. Pirmiausiai teigiama, kad tai yra savivalė: atseit jeigu elgesio nevaržo jokie rėmai, žmonės daro ką nori, įsigali „anarchija“. Žmogus nėra tiek disciplinuotas, kad galėtų gyventi savo gyvenimą nevaržomas. Teigiama, kad būtina kontrolė ir priežiūra. Tik čia atsiranda niekaip neišsprendžiamas klausimas: o kas prižiūrės prižiūrėtojus? Iš istorijos matome, kad šitokia savivalė, būdinga libertarinei grupei, persikelia į prižiūrėtojų kastą ir tada nukenčia prižiūrimi „vergai“, nes prižiūrėtojai pradeda savivaliauti. Dar griežčiau sakant, visos prižiūrėtojų kastos bėgant laikui išsigimsta – tai yra dėsnis. Pradeda įsivaizduoti, kad jie yra „aukštesnė rasė“, o žmogus yra tik „šimpanzė“.

Vadinasi, abi galimos situacijos – nepatenkinamos. Kai niekas nekontroliuoja ir neprižiūri, šlyja laisvų žmonių disciplina, o kai yra socialinis antstatas, disciplina griūna prižiūrėtojų kastoje, ir vietoj to, kad žmonėms būtų gerinamas gyvenimas ir vystoma sistema, susikuria totalitarinis režimas. Todėl vietoj to, kad priežiūra santykius pagerintų, juos pablogina dar labiau nei „anarchijos“ situacijoje. To išspręsti neįmanoma niekaip, nes tokia struktūra nusitęsia į begalinę regresiją („kas prižiūri prižiūrėtojų prižiūrėtojus ir t. t.“ …)

Libertarizmui pagrindinis grupės, kurioje siekiama laisvė arba valdžios, vienetas yra ne valstybė bet individas. Valstybes aprašinėjau tik todėl, kad tarptautiniuose santykiuosi yra kelios geros sąvokos, kurias galima perkelti į žmonių pasaulį ir geriau suprasti apie ką libertarai kalba. Tai pavyzdžiui, yra suverenumas, nepriklausomybė, teisė (tarptautinių santykių libertarizmas pagrįstas teise), politika, ekonominė bazė ir t. t. Libertarai sako, kad santykiai tarp individų turi būti tokie, kaip tarp valstybių. Individas turi suverenitetą, formuoja savo politiką, leidžia savo įstatymus, užsiima gynybos priemonėmis ir pan. Neigti libertarizmą reiškia neigti suverenios valstybės egzistavimo galimybę.

Tačiau tokį neigimą griauna tikrovės pavyzdžiai – visada, prie bet kokių tarptautinių santykių, egzistuoja bent viena suvereni valstybė. Žmonių pasaulyje, net esant diktatorinei santvarkai, egzistuoja grupė žmonių, turinčių suverenumą arba valdžią.

Libertarizmo tikslas perkelti galimybę būti laisvu kuo didesniam žmonių skaičiui, t. y. atiduoti teisę formuoti savo „politiką“, leisti įstatymus, valdyti ekonomiką ir t. t. Ši galimybė atriša žmogų nuo grandinės, prie kurios jis buvo pririštas kitų žmonių – dėl to, kad jie buvo galingesni ar taip susiklostė aplinkybės. Laisvė tai ne grandinė ir ne grandinės ilgis, nes lieka „prižiūrėtojų“ klika, kuri grandines valdo: pririša – atriša, sutrumpina – prailgina.

Paradoksalu yra tai, kad kai kurie politikai, propaguodami etatistinį savo valdomos valstybės libertarizmą, su žmonėmis elgiasi kaip diktatoriai. Valstybė gali būti nepriklausoma, suvereni, tačiau tai nereiškia, kad laisvi žmonės, nes savo viduje politikai formuoja totalitarinį režimą. Kitaip sakant, sau jie nori absoliučios laisvės, o kitus siekia paversti vergais, nuliais. Tai ir yra ta minėta sistema, kai prižiūrėtojų kasta išsigimsta ir laukinės prigimties pažabojimo gera idėja deformuojama: valdžia pradeda savivaliauti ir „prižiūrimiems“ žmonėms sukuriamas gyvenimo pragaras.

Gali atrodyti, kad iš šios situacijos nėra jokios išeities ir kad abi situacijos veda prie gyvenimo sąlygų pablogėjimo. Atsakymas, mano manymu, vienas – paimti elementus iš abiejų sistemų ir sukurti mišrų variantą. Priežiūra reikalinga, bet ji neturi virsti absoliutu, tai turi būti abipusė priežiūra. Laisvės būsena irgi turi būti bent minimaliai apribota, kad nevirstų savivale ir anarchija. Priežiūros ir ribos principas libertarinėje visuomenėje yra neformalūs. Sistemoje prižiūrėtojai-vergai dažniausiai santykiai formalizuojami ir institucionalizuojami, o prievarta nuasmeninama, paverčiama sistema, už kurią niekas konkrečiai neatsakingas. Kalama į galvą, kad taip ir turi būti.

Spalvota tauta

Valstybė negali formuoti jokios savo politikos, jeigu neturi jokių svertų. Tai yra pagrindinis visų išsilaisvinimų ar išlaisvinimų klausimas. Pažiūrėjus į istoriją, matosi, kad emancipacijos klausimas dažniausiai sprendžiamas nesąžiningai, nes laisvinamas žmogus (valstybė) dažniausiai negauna jokio pamato po kojomis ir išlikimo galimybės – minimalios. Tokia parodija visada organizuojama taip, kad išlaisvintas vergas vienokia ar kitokia forma vis tiek sugrįžtų pas vergvaldį arba valdžią. Todėl neužtenka nei metafizinio išlaisvinimo teorijoje, nei empirinio išlaisvinimo nuimant grandines – būtinas tikras įgalinimas, kad formuotųsi realus pagrindas po kojomis. Kitaip sakant, vien dvasinių turtų neužtenka, reikalinga ir veikianti materialinio pagrindo sistema. Tad kol neišsprendžiamas dalinimosi klausimas, tol laisvė yra tik laisvės parodija.

Jokia tauta nėra gyva vien kultūra. Tam būtinas ir ekonominis pamatas. Todėl neaišku, kodėl atiduodant žmogui dvasinę laisvę (į pažiūras, tikėjimus, įsitikinimus, kūrybą), specialiai apribojamos išgyvenimo galimybės, dėl ko „dvasiniai turtai“ tampa pasityčiojimu iš žmogaus. Materialiai žmogus – vergas, o dvasiškai – „turtuolis“, dvasios „aristokratas“. Tad žmonės realiai skurdinami ir verčiami ubagais bei vergais, bet „apdovanojami“ dvasiniais turtais, kad net pririšti prie grandinės jaustųsi laisvi ir turtingi. Valdžia padovanoja žmogui trispalvę grandinę ir trispalvę būdą, bandydami įtikinti, kad tai ir yra tikra laisvė ir tikri turtai.

Tai rodo vieną dalyką – valdžia nenori dalintis; valdžia yra apgavystės sistema, kuri vadinama tautiniais ir dvasiniais „lobynais“, laisvai prieinamais visiems. Gali semtis iš šios skrynios kiek nori. Nėra jokių apribojimų ir draudimo, tačiau kaip matome tik todėl, kad šie „turtai“ beverčiai, arba dar blogiau – tai spąstai. Norima pasiekti, kad žmogus galvotų, jog to užtenka norint būti tikru, laisvu žmogumi. Siūlomos sąlygos nėra sąžiningos: žmogus atiduoda savo gyvybę, laisvę, protą, o mainais gauna beverčių spalvotų blizgučių, o visus realius svertus valdžia pasilieka sau.

Neginčijamas faktas yra tas, kad valstybė stipri tada, kai stiprūs žmonės. Tačiau stiprina realūs dalykai. Jeigu žmogus prie centrinės valdžios pririštas prievarta, bauginimu, grasinimais, apgaule, blizgučiais, vadinamais „dvasiniais“ turtais, valdžia stipri, tačiau paklusimo efektas lengvai sugriaunamas. Šis sugriovimas vadinamas ideologinio zombio perprogramavimu. Daug efektyvesnis susiejimas arba susaistymas yra per žemę, ryšius, „kapitalą“. Tikrovės pakaitalai – laisvės nesukuria. Spalvotais blizgučiais padabintas žmogus mėgaujasi tik laisvės, turtų iliuzija. Bet laisvei reikalinga tikra valdžia. Norintis būti laisvas, žmogus turi valdyti ir įvaldyti tikrovę, tada susikuriamos galimybės formuoti savo politiką ir kurti išgyvenimo strategijas, kurias griauna hierarchinė kastų sistema, pagrįsta nesidalinimu ir realių galimybių pakeitimu spalvotais valdžios ir laisvės „aksesuarais“, kurie tik spektaklyje labai svarbūs. Šitaip realūs svertai pakeičiami visokiais niekučiais ir valdžia vaizduoja, kad yra labai „dosni“ už sąžiningą vergystę siūlydami dosnų atlygį.

Kovojant dėl savo laisvės reikia neapsirikti, neapsigauti ideologiniais spąstais, nepakliūti į „dvasinę“ pelkę, kuri praryja žmogų ir išsikapanoti būna labai sunku, ypač individualiai.

Moralinė teisė veikti

Gnostinė energija

Tam, kad žmogaus psichikoje informacija būtų pernešta iš vienos pakopos į kitą – reikalinga energija, kuri yra kitokia nei žinomos fizinio pasaulio energijos rūšys. Ją galime vadinti gnostine energija, kuri yra esaties forma, atsirandanti gnostiniuose laukuose. Galima išskirti dvi pagrindines energijos pernašos kryptis:

a) iš išorės, kai įjungiamas sensorinio pasaulio atvaizdas (būtiškoji energija);

b) iš vidaus, kai sąmonės burbulas pereina iš nesužadinto į sužadintą būseną (suvokimo energija), bei kuria morfinį lauką, kuris sudaro asmens aktyvumo branduolį.

Pastaruoju atveju energiją turi generuoti autonominio aktyvumo sistema, kuri pirmiausiai valdydama raumenis perduoda ją į kūno judėjimo mechanizmą; bei generuoja impulsus, kurie reikalingi kognityvinių procesų sužadinimui, nuo kurių priklauso protas, pagrįstas asociatyvine holograma, kuri yra sensoriumo introjekcija į kognityvinę žievę (gnostinė energija). Be to, galima tarti, kad informacija juda kartu su energija ir, galbūt, pastaroji ir yra tapati informacijai.

Svarbiausia energijos veikimo psichologinė būsena yra valia, kuri yra ne kas kita kaip sąmonės aktyvumo jausmas, sudarytas iš energetinės ir informacijos valdymo dalies. Šis jausmas yra autonominės aktyvumo sistemos pagrindas. Kaip suaktyvinimas veikia iš išorės – daugmaž aišku: išorinė energija veikia receptorius, kurie transformuoja ją į vidinę energiją, perduodama tam tikro lygmens impulsą ir tuo pačiu informaciją, kuri sensoriume virsta morfine sistema. Pasaulis yra energija ir jo spaudimas veikia vidinius gnostinius laukus.

Tačiau turi būti analogiška vidinė sistema, kuri energiją pagaminti turi gnostinių laukų struktūroje kaip gnostinę energiją. Ši energija yra kažkas panašaus į smegenų „variklį“, kuris kiekvieną dieną suaktyvina visas kūno sistemas ir varo jį į priekį, skatindamas užsiimti kokiomis nors užprogramuotomis veiklomis. Šias veiklas pasiūlo pasaulis arba protas.

Ši energija yra ypatinga tuo, kad ji nei potencialinė, nei kinetinė. Jos pagrindas yra informacija, kuri yra ir tam tikro turinio ir jo sklidimo per substanciją mišinys. Pavyzdžiui, tokiu principu veikia raumenų sužadinimas, nes neuronų suaktyvintas impulsas tiekia vienu metu energiją skaidulų susitraukimui ir signalus, pasakančius konkrečiai kaip tos skaidulos turi susitraukti. Nėra taip, kad mechanizmas būtų dviejų dalių: pirma energetinis sužadinimas ir paskui informacija iš smegenų struktūrų, kuri šiuos susitraukimus paverstų atraminio aparato sudėtingų judesių seka. Tas pats veikia specifiškai žmogiškiems motorinio aktyvumo pasireiškimams, kai žmogus raumenis naudoja garsų skleidimui, vadinamam kalbėjimu arba ženklų rašymui. Judesiai koduoja formą, o ta forma dar perneša papildomą kognityvinę (semantinę) informaciją, kurią supranta žmogaus sąmonė.

Žmogaus struktūrą aš įsivaizduoju dualistinę, susidedančią iš įprastinių fizinių branų kvantinių konfigūracijų ir iš gnostinių laukų, kurie generuojami smegenų srityje. Tradicinėje filosofijoje šis dualizmas išreiškiamas fizinio ir dvasinio pasaulio skirtimi. Iš gnostinio pasaulio juda aktyvumo formos, o iš išorės – informacija. Gnostinės energijos, ne tik apdoroja informaciją, bet ir tiekia energetinius resursus kūnui. Kitaip sakant, kaip kokioje nors mašinoje yra kuras ir variklis, taip ir žmogus turi tokį centrą, kuris visą gyvenimą varo žmogų į priekį, jeigu jis nėra sužalotas arba užblokuotas, nes vergovinėje kastų sistemoje laisvas aktyvumas netoleruojamas ir, kad „nebūtų problemų“, žmogus deaktyvuojamas ir užprogramuojamas standartiniam išnaudojamo automato robotizuotam aktyvumui.

Autonominio aktyvumo sistema turi turėti tokias dalis:

a) energijos mechanizmą;

b) informacijos šaltinį ir

c) morfinį lauką, kuris sujungia informaciją su energija ir perduoda ją į dvi vietas: į kognityvinę žievę, kurioje veikia protas, ir motorinę žievę, kurioje protas įgyvendina savo sukurtus veiklų modelius.

Šį centrą galima vadinti asmenybės centru, arba siela, kuri valdo žmogų visuomet, kai jis nemiega. Tuo tarpu miego metu atsijungia ir raumenys, ir protas ir žmogų valdo dar gilesnės struktūros, kurios kontroliuoja šiuos aktyvumo centrus. Tad galima sakyti, kad siela, kaip gnostinių laukų junginys, yra ta vieta, kurioje kuriamas laisvo žmogaus gyvenimas ant šios planetos paviršiaus. Protas yra kontrolės mechanizmas, o kūnas yra proto įsakymų vykdytojas. Ir galų gale, už jų stovi gnostinių laukų energomorfinė struktūra, vadinama siela.

Kuo siela skiriasi nuo dvasios suprasti paprasta: dvasia asocijuojasi su žodžiu pasaulis („dvasinis pasaulis“), o siela su žmogaus asmenybe, nes ji yra sąmonės pagrindas ir atveria tam tikrą etinę žmogaus dimensiją. Tai yra filosofinės sąvokos. Kitos vartotos sąvokos, tokios kaip „gnostiniai laukai“, „gnostinė energija“, „autonominė aktyvumo sistema“ ateina iš mokslinės srities: kognityvinės psichologijos, biofizikos ir t.t.

Sprendimo ir veiksmo tipai

Veiksmo pagrindas prote yra sprendimas. Jis gali būti spontaniškas, instinktyvus, emocinis, racionalus arba psichotroninis. Hierarchinėje sistemoje svarbus klausimas ar jis yra laisvas, ar nelaisvas. Pasaulis sutvarkytas taip, kad sprendimų užgrobimas ir valdymas būtų pagrindinis valdžios primetimo principas. Kad žmogus elgtųsi taip, kaip nori valdžia, sprendimai formuojami nuo gimimo, į asociatyvines hologramas įrašant valdžiai palankius elgesio ir mąstymo modelius. Kiekvieną dieną, kai įsijungia gnostinės energijos aktyvumas su savo energomorfine sistema, aktyvuojamos proto ir judesio asociatyvinės hologramos, kurios parodo žmogui, ką šiandien reikia daryti. Tokia sistema yra robotizuota autonominė aktyvumo sistema, kuri nemąsto, bet tik sužadina įrašytą į atmintį programą. Beveik visų žmonių energomorfinis aktyvumas yra sutrikdytas, kad žmonės neprisigalvotų valdžiai nenaudingų veiklų ir užsiėmimų. Laisva egzistencija paverčiama darbu, kuris yra „civilizuota“ vergovės forma.

Veiksmą galima atvaizduoti kaip tam tikrą grandinę, per kurią prateka energija sistemoje stimulas-reakcija. Tai fizinis veiksmas priklausantis fiziniam pasauliui, kuris sukuria veiksmo ir niekaip nepertraukiamo atoveiksmio situaciją. Tokios grandinės yra nesustabdomos. Tačiau biologiniame pasaulyje atsiranda vis sudėtingesnės sistemos, kurios priklauso nuo rūšies sudėtingumo santykiuose tarpusavyje ir su aplinka. Čia galimas refleksas su išskirstymu, kai sensoreceptoriai atpažįsta ir renkasi. Toliau dar labiau išvystyta sistema yra instinktas, kuris jau koduoja visą elgesio programą, nors čia dar sudėtingų kognityvinių suvokimų nėra. Tai yra daugumos žemesnių rūšių elgesio principas, kurios turi tik labai specializuotas proto formas, skirtas medžioklei, dauginimuisi, socialiniam elgesiui ir t.t.

Tačiau socialinis protas jau sugeba skirstyti: „mano rūšis – ne mano rūšis“, „priešas – draugas“. Taip pat geba koordinuoti veiksmus medžioklėje, turi hierarchijos suvokimą ir t.t. Tokiose smegenyse sprendimai daug sudėtingesni ir juos grindžia rudimentiniai proto principai. Ir paskutinis modelis yra moralės sistema, kuri įsiterpia į veiksmo grandinę ir jį arba blokuoja, arba skatina priklausomai nuo principų įrašytų į smegenis. Moralinė sistema yra sudėtingėjančių socialinių santykių rezultatas ir kognityvinių gebėjimų milžiniškas žingsnis į priekį.

Veiksmai be stabdymo arba veiksmai valdomi gyvūninio instinkto pagrįsti efektyvumu ir jie nei moralūs, nei amoralūs, – tokia yra gamta žemutinėje evoliucijos pakopoje. Kitoks elgesys atsiranda socialiniuose santykiuose, kuriuose reikia riboti aklą refleksinį arba instinktyvų elgesį, tam tikra socialinės moralės forma. Jis atsiranda jau aukštesniuose gyvūnuose, kurie veikia bendrai, grupėmis ir negali su savo rūšimi elgtis taip pat kaip su kitomis. Pvz., savo rūšies nemedžioja ir nenaikina, dalinasi grobiu ir t.t. Iš tokių santykių atsiranda moralinis mąstymas, kai susikuria rūšys, apdovanotos aukštesniu, suprasti ir pažinti gebančiu protu.

Nepaisant to, net labai civilizuotoje socialinėje aplinkoje išlieka, o galbūt net evoliucionuoja nemoralus elgesys, nestabdantis agresijos. Pavyzdžiui, tada, kai pradedama kovoti dėl dominavimo, valdžios, kai išnaudojama ir atsisakoma dalintis ar net naikinama kovoje dėl įtakos ir galios arba net savo malonumui. Toks buvo žmonijos pasaulis per visą istoriją, ir šiomis dienomis nei kiek nepakitęs. Maža to, kadangi moralus protas paralyžiuoja veiksmą, jis mechaniškai diegiamas į vergų sąmones tam, kad jie nekeltų valdžiai pavojaus ir nesiektų konkurencijos.

Bet aukštesniame range tenka atsisakyti etinės dimensijos ir veiksmai artėja prie nestabdomos grandinės principo, kai neveikia jokie stabdžiai ir jokie skrupulai. Tai ypač būdinga valstybės organizacijai ir šios organizacijos valdžiai. Ar todėl, kad turi stiprinti savo galią, ar todėl, kad save laiko „geresniais“, labiau „nusipelniusiais“.

Tad aukščiausiame range anksčiau minėtas gnostinis varikliukas veikia laisvu režimu ir individai su savo valdomomis organizacijomis konkuruoja aukščiausioje lygoje. Žemesnis rangas dresiruojamas būti moralus, doras, pareigingas darbštus, paklusnus ir t.t. Turi priimti įdiegtas į protą darbinės egzistencijos programas ir paklusti vyresnybei. Tokiems žmonėms dažnai dedami kontrolės implantai ir autonominė aktyvumo sistema robotizuojama, kad žmogus paklusniai vykdytu savo pareigas. Jiems atiduodamas darbingumas ir energija, bet tik tam, kad gerai padarytų paskirtą darbą. Šitaip elgiamasi su visa visuomene, nes per didelis jos aktyvumas nepageidautinas, nes manoma, kad išplistų riaušės ir maištai, ir bet kokia mažiausia dingstimi būtų nuvertinėjamos valdžios. Visu tuo pasirūpina „ugdymo“ sistema, kuri įjungiama nuo darželio.

Kitaip sakant, smegenys formuojamos taip, kad aukštesnėje valdžioje veiksmai būtų efektyvesni, o tam reikia kuo mažiau skrupulų, o žemesnėse kastose įvedamas kuo sudėtingesnis, neryžtingesnis ir baikštesnis elgesys, nuolat baiminantis, kad tik nebūtų pažeistos kokios nors valdžios sugalvotos taisyklės, nes tada „bus problemų“.

Kam reikalinga etika?

Jeigu nebūtų socialinių santykių rūšies viduje, moralė būtų nereikalinga, nes jos prigimtis yra socialinė. Tačiau Homo Sapiens yra socialinė rūšis, tad natūraliai kognityviniame prote susiformuoja įvairios moralės sampratos ir elgesio etikos taisyklės. Aš kaip libertaras išskiriu tokias pagrindines sąvokas, dėl kurių rūšies viduje vyksta konkurencija ir tampa reikalingos reguliavimo taisyklės. Konkurencijoje išskiriamos Gyvybės, Laisvės, Turto ir Orumo sferos. Tai reiškia, kad kalbant apie gynybą (pirmiausiai!), žmogus turi teisę į priemones ginti gyvybę, laisvę, turtą ir orumą. Taip pat, šią gynybą galima išplėsti iki sau artimų žmonių grupės, kuriuos gali užtarti arba savo priemonėmis apginti. O tai reiškia, kad kitam atimama teisė kėsintis. Jeigu, nepaisant šių taisyklių, kėsinamasi – įgyjama teisė į gynybą. Šis supratimas rodo, kad etika gali būti matoma iš dviejų pusių: pirma pusė yra draudimas kėsintis, o kita pusė teisė gintis. Taigi toks moralumo principas yra rūšies viduje susiformuojanti etikos sistema.

Mūsų laikais visuomenė yra išardyta ir šita teisė į tiesioginę gynybą labai susilpninta. Pirmiausiai, ji atskiriama nuo nukentėjusio ir institucializuojama, tai yra, pats žmogus negali daryti nieko. Tada ši suišorinta jėga organizaciškai sustiprinama, kad paskiri asmenys negalėtų nuo jos apsiginti, nesiimdami specialių priemonių (nedarydami „nusikaltimo“). Ir galutinis etapas, ši suišorinta jėgos ir prievartos sistema aukštesnių kastų mafijos užgrobiama ir jokios teisės valstybės organizacijoje nelieka. Valdžia, žinodami, kad jie nebaudžiami, daro ką nori ir šitaip susiformuoja vadinamoji teisinio nihilizmo ir teisinio banditizmo situacija.

Tačiau prigimtinė teisė ir jos sistema išlieka ir kartas nuo karto pavyksta ja pasinaudoti. Tokį supratimą galima pavaizduoti schema, kurioje matome tris sprendimo-veiksmo tipus, apie kuriuos kalbėjome prieš tai, ir turime atsakymą-atoveiksmį, kuris yra ne kas kita kaip teisė į gynyba. Kuo aukštesnis moralumo lygis, tuo mažiau reikalingos drastiškos gynybos priemonės, kurios iš principo prieštarauja moraliniam žmogaus supratimui.

Šis principas reikšmingas tuo, kad jis neverčia žmogaus idiotu, kuris net patirdamas agresiją „neturi moralinės teisės daryti nieko“, duodant pasityčiojantį patarimą „atsukti kitą žandą“. Ir visiškai nesvarbu koks žmogus, grupuotė, mafija ar organizacija kėsinasi. Šitokia sistema reguliuoja santykius tarp žmonių ir sukuria susitarimo galimybes. Taip pat ji normalizuoja požiūrį į visą aplinką, į kitas rūšis, ir sudaro sąlygas egzistuoti įvairioms gyvybės formoms Žemės biosferoje.

Kita vertus, per visą žmonijos istorija egzistavo įvairios iškreiptos sistemos, kurios buvo primetamos kitiems grupuočių, užgrobusių valdymo svertus. Kiti individai paverčiami arba pavojingais priešais ir sunaikinami arba naudingais idiotais ir jie išnaudojami. Išnaudojamų kastų žmonėms nuo gimimo luošinamos smegenys, šiam tikslui sukūrus ištisą comprachicos’ų sistemą, kuri užsiima autonominio aktyvumo sistemos deformavimu, pritaikant ilgalaikį slopinimą, terorizavimą, tyčiojimąsi, žeminimą, niekinimą ir t.t. Šita sistema vadinama „švietimu“. Be psichologinio, fizinio ir socialinio deformavimo, naujausios galimybės įgyjamos pritaikant psichotroniką, kurios pagrindinė priemonė yra įvairių lobotomijų sistema. Comprachicos’ai šiais laikais programuoja smegenis ir jų tikslas – ne paruošti laisvam veikimui ir jei reikia savo interesų gynimui, bet siekia kiek galima susilpninti, kad nebūtų problemų valdžiai. O šie daro ką tik užsigeidžia.

Dabartinėje visuomenėje matome gnostinės energijos „varikliuko“ nusilpimą, veiklos robotizavimą ir dvasinį skurdą. Aiškiai matosi, kad ši savivalė primetama iš pašalies. Tai nėra „užprogramuota genetiškai“, greičiau tai pasekmė techniškai suardytos, sužalotos ir deformuotos autonominio aktyvumo sistemos pasekmė. Vienintelis kelias į laisvę yra išsiprogramuoti ir atsikratyti robotizuotų mąstymo šablonų.

Svarbiausias principas, kurį turi įsisavinti kiekvienas žmogus – moralė tai ne vien draudimai, bet ir teisė laisvai veikti.

Proto teroras visame gražume

Diskusijų žlugimas

Rašydamas šį blogą nuo tiesioginių vertinimų stengiuosi susilaikyti, nes nemanau, kad jie padėtų pasiekti mano tikslą, kuris yra žinojimas, o ne susidorojimas. Tai nereiškia, kad nereikia spręsti klausimų susijusių su nusikalstamu transhumanizmu. Tiesiog aš tai laikau ne savo pagrindiniu klausimu. Aš tik pateikiu informaciją, o ką su ja daryti – tegul mąsto patys žmonės. Klausimą galima spręsti per organizuotą neapykantą ir per protą, per propagandą ir per paaiškinimą, per aklą fanatizmą ir per įsigilinimą. Aš renkuosi antrą variantą, kuriuo grindžiu savo blogą, rašydamas jį todėl, kad esu privilegijuotoje padėtyje ir žinau, kas iš tikro vyksta planetoje. Todėl galiu padėti tiems, kas nežino. Šio straipsnio pagrindinė tema yra polemikos žlugimas, švietimo sistemų išaukštintos diskusijos išsigimimas.

Diskusija, matyt, išsigimsta todėl, kad jau savo prigimtyje turi tokių tendencijų, dėl kurių pavirsta į savo priešybę. Diskusija tampa propaganda, kurios tikslas organizuoti neapykantą ir nukreipti ją norima kryptimi. Tad kadangi diskusijos pagrindinis tikslas išsiaiškinti, o propagandos – manipuliuoti, atsiranda skirtumas tarp protingo kalbėjimo ir noro užvaldyti smegenis. To negali leisti nei vienas laisvas žmogus, tad reikia atsvaros tai propagandos lavinai, kuri užgriuvo dabartinį eterį.

Iš masinio poveikio priemonių vykdomo (dez)informavimo, kuriuo užsiėmusi establishment’ui tarnaujanti propagandos ministerija galima išskirti dvi vidines grupuotes, kurios net būdamos viena sistema, veikia atskirai, tai yra, kiekviena atidariusi savo frontą ir konkuruoja dėl visuomenės dėmesio. Visgi aš įsitikinęs, kad veikia viena sistema, tačiau vaidinamas ideologinės diferenciacijos spektaklis, kurio tikslas neprileisti prie valdžios tikrų antisisteminių jėgų.

Pirma grupuotė yra provakariečiai (proeuropiečiai arba proamerikiečiai). Politiškai ar ekonomiškai ši grupuotė daugiau susijusi su Europos sąjunga, o kariniu aspektu – su JAV. Ši grupuotė akylai seka visuomenės nuotaikas ir idėjas, ir propaguoja pirmiausiai proamerikanizmą kaip politinę struktūrą ar visuomenės sanklodą. Kitaip ši grupuotė klaidingai vadinama “neoliberalais”, nors šioje propagandoje nėra jokio liberalizmo, nei “neo-”, nei kokio nors kitokio.

Antra grupuotė yra nacionalistai, kurių pavienius atstovus galima rasti politikoje, švietimo sistemoje, propagandos ministerijoje ir t.t. Juos galima pirmiausiai laikyti anti-vakariečiais, kovojančiais dėl suvereniteto išsaugojimo, t. y. dėl savo valdžios. Aišku, geopolitiškai tai sunkiai įsivaizduojama, bet “principas aukščiau visko”, net jeigu jis logiškai neįsipaišo į jokią realybę. Nugalėti Rytus, per mažai pajėgumų, o paveikti vakarietiškus globėjus irgi neįmanoma, nes jų tikslas yra ne moralinė nacionalizmų globa, bet savo geopolitinis žaidimas, kuris tiesiogiai nukreiptas prieš pagrindinius konkurentus. Pagalba tėra šio žaidimo primityvi maskuotė, kurią kiaurai permato kiekvienas bent kiek mąstantis žmogus.

Pirmieji svajoja apie sėkmingą karjerą vakarų organizacijų sistemoje, nors tai tik reti pavieniai atvejai, kurie naudojami kaip masalas. Tai yra, bandoma pavaizduoti, kad elgiamasi kaip su “lygiais”, kad atveriamos lygios galimybės. Tad, jeigu žmogus (karjeristas) supranta, kad šansų kaip organizacijai nėra (pavirsti vakarų sistemoje galingu ir įtakingu politiniu dariniu), tai bent siūlomos individualios karjeros galimybės, kurios išrinktiesiems gali sukurti viliojančią perspektyvą. Tačiau nesunku suprasti, kad tai įmanoma tik išsižadant Lietuvos. O nacionalistai, priešingai, propaguoja likimą Lietuvoje – iki “paskutinio kraujo lašo”, be “kovos” neatiduodant niekam nieko. Tačiau tai naivu, kaip noras gauti ką nors nemokamai.

Taigi turime dvi grupuotes ir dvi šitų grupuočių propagandos kryptis: 1) proamerikanizmas ir antirusizmas (padedant Amerikai vykdyti planetos užvaldymo planą), 2) antiamerikanizmas ir antirusizmas, siekiant išlikti patiems. Matome, kad antirusizmas establishment’ą vienija – šioje sistemoje minėtos grupuotės veikia kartu. Tačiau čia yra antivakariečių pagrindinė silpnoji vieta – jie nori naudotis vakarų politine, ekonomine ir karine galia, bet tuo pačiu išsaugoti savo senovinį identitetą ir valstybę. Bet tai neįmanoma, nes “nemokamas sūris būna tik pelėkautuose” ir akivaizdu, kad vakarai tik žaidžia savo geopolitinį žaidimą, kurio pagrindinis tikslas sunaikinti Rusiją, o paskui ir visas likusias liliputines valstybes.

Ir yra paskutinė grupė žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neangažuoti niekam ir skiria kur yra šitų grupuočių propaganda o kur realybė. Ir svarbiausia – nesiekia užsiimti nei neapykantos organizavimu, nei sutinka būti politinių manipuliatorių valdoma fanatiška mase. Geopolitinė situacija – sudėtinga, tačiau velnio pagalbos prašyti gali tik bepročiai, nes jis iš tikro padės, bet to kaina – amžinybė…

Taigi prasidėjus visų ilgai lauktam geopolitiniam žaidimui eterį užpildė ne šalta analizė, ne diskusijos, ne objektyvios informacijos skleidimas (t. y. žaidžiant ne į vienus, bet į abu vartus), bet propaganda ir smegenų plovimas, keiksmažodžiai “žurnalistų” straipsniuose, pasityčiojimas ir žeminimas. Tai ką pamatėme – turėjo apstulbinti visus matančius žmones – visa žiniasklaida užvaldyta ir nėra nei vieno antisisteminio informacinio tinklalapio. Viskas užgrobta establishment’o, o “laisvoji žurnalistika” tik apgaulė blogai matantiems žmonėms.

Sublimuoto banditizmo grimasos

Tačiau šiame straipsnyje mane domina ne tiek geopolitinė situacija ar propagandos taikiniai, bet pats reiškinys, kai propaganda tampa intelektualiniu ir psichologiniu smurtu, kuris savo poveikiu mažai skiriasi nuo fizinio smurto.

Tiesiog ant visuomenės galvų buvo išlieta tokia propagandinio mėšlo lavina, kad nesureaguoti neįmanoma. Pradėti galima nuo klausimo, kuo skiriasi jėgos ir proto pranašumas ir kodėl civilizacija jėgos pranašumą menkina, o proto pranašumą aukština. Bandoma primesti įsivaizdavimą, kad jėga akla, primityvi, susijusi su banditizmu ir t.t.

Protas yra šviesa, gėris, išaukštinimas, susijęs su inteligencija. Tačiau tai nėra tikslus įsivaizdavimas, nes savaime jėga nėra nei akla, nei primityvi ir norint svertus sukaupti, reikia dirbti ilgus šimtmečius. O protas pritaikytas susidorojimui, naikinimui, niekinimui ne ką gražesnis už “aklą jėgą”. Protas – gali būti toks pats banditizmas, kaip ir jėga. Naudojant jėgą, susidorojimas yra “nusikaltimas”, o naudojant protą susidorojimas “teisėtas”, nes kas nelogiška – turi būti “sunaikinta”. Protas turi būti pasaulio valdovas, net jeigu kūnas yra paliegęs ir suliurbėjęs – pasakai silogizmą iš trijų teiginių ir sutriuškini planetinę imperiją, kuri pradeda nykti tiesiog akyse (aišku tik silogizmų genijaus). “Inteligento” vaikiška svajonė.

Po paskutinių kelių mėnesių propagandinio teroro, nukreipto prieš Rusiją, matome, kad proto banditizmas labiausiai reiškiasi informaciniuose karuose, kuris pasiekia tokį laipsnį, kad net grasinama pasikėsinimu į egzistenciją – atseit, jeigu neužsičiaupsit su propagandinėmis kuokomis suskaldysime ne tik raides, bet ir makaules. Toks yra propagandinio banditizmo “protas”.

Filosofai, logikai ir filologai bando įrodyti, kad tiesa ir logika iš tikro naikina savaime. Tad reikia šiais dalykais apsiginkluoti ir tapsi nenugalimas. Visa bėda ta, kad tiesos ir logikos klausimas ne toks jau paprastas. Pretenzijos į tiesą ir neklystančią logiką – nepagrįstos. Tad pažiūrėkime kaip vyksta mąstymo procesas, šaudantis tiesos ir logikos kulkomis, skaldantis galvas idėjų kuokomis. Kaip “inteligentas” tampa barbaru ir banditu, neapykantos ir smurto organizatoriumi.

Savo bloge aiškinau ne kartą kaip surenkamos tiesos ir logikos kulkos žmogaus prote. Viskas prasideda nuo koreliacijos tarp sensorinės ir kognityvinės smegenų žievės pirmame kognityviniame šuolyje: iš pradžių užpildomos juslinės zonos, toliau iš jų neuronų projekcijos pereina į kognityvines sritis. Dėl pastovių anatominių ryšių, tarp jų atsiranda koreliacija, arba susietumas. Šią struktūrą aš suvokiu kaip sąmonės senosoriumą, kuris yra pasaulis ir asociatyvinę hologramą, kuri yra protas. Taigi koreliacija pirmame kognityviniame šuolyje suriša pasaulį ir protą, įdeda į žmogaus sąmonę kognityvines struktūras bei faktus, kuriais remdamasis žmogus mąsto. Bet tai jau antras kognityvinis šuolis, kuris protą, per mintis sujungia su pasauliu. Tokio sujungimo pagrindas yra informacijos surinkimas iš asociatyvinės hologramos, kuri yra visų pasaulio struktūrų modelis, ir jos susiejimas mintyje, kuri po to projektuojama į “objektą”.

Tiesa ir logika ir yra tokių vidinių asociatyvinių proto struktūrų surinkimas, kuris naudojamas propagandiniam naikinimui.

Paradigmos, teorijos, sąvokos proto surenkamos iš aplinkos ir formuojamos pirmame gyvenimo ketvirtyje. Tuomet rinkimas tikrovėje užsibaigia ir sąmonė renka tik smegenyse ir žmogus tampa ideologiniu zombiu, sugebančiu mąstyme susieti tik tam tikras prote užkoduotas sąvokas. Iš tikro tokie yra visi žmonės – proto ir kalbos vergai, nesuvokiantys kaip veikia smegenys. Todėl norint pavergti žmogų, pirmiausiai jis padaromas proto vergu. Tada belieka įdėti atitinkamas sąvokas ir laisvo žmogaus nelieka visam likusiam žmogaus gyvenimui, t. y. trims gyvenimo ketvirčiams. Dėl šios priežasties aišku, kodėl tokia didelė reikšmė skiriama “švietimui”, jis yra vergovės pagrindas. Nes skirtingas asociatyvines hologramas sinchronizuoti sudėtinga, o masė visada valdoma labai lengvai, tereikia suformuoti kelis primityvius vaizdinius ir idėjas. Kitaip sakant, iki 25 metų į galvą “tiesa” dedama, o po to ji “surinkinėjama” likusius 75 metus.

Kyla klausimas, kaip galima diskusija ir polemika. Nesutarimai dažniausiai iškyla dėl skirtumų asociatyvinėje hologramoje. Jie verčia diskutuoti, tačiau ar neatrodo, kad iš tikro ji neįmanoma ir jos net nesiekiama. Kai asociatyvinės hologramos prištampuotos pagal vieną šabloną viskas aišku nėra ką diskutuoti, galima tik varžytis geresnėmis žiniomis, ar iškalbos gebėjimais, bet visada sutariant arba vienas kitam pritariant. Tačiau kai masės nėra ir žmogus išsiskyręs per laisvės individuacijos procesą, diskusija yra naikinimas. Prasideda susišaudymas, kurio tikslas pažeisti susiformavusią kitokią asociacijų sistemą, sutrikdyti jos veikimą ir žmogų sugniuždyti. Tada vedamas tokios “sėkmės” ir pranašumo gali daryti praktiškai ką nori, nes tavo tiesos ir logikos kulkos pasiekė taikinį. Ideologija tokia, kad po tokios parengiamosios stadijos turi teisę pereiti net prie egzistencijos naikinimo, arba jos pavertimo apgailėtinu vegetavimu. Akivaizdu, kas tai yra – tai paprasčiausias filologinis banditizmas.

Išorėje priešprieša atsiranda tarp skirtingų ženklų, kurie yra raidės ir žodžiai. Tačiau šie ženklai turi turiningą gelminę reprezentacijos struktūrą, kuri atsiranda asociatyvinės proto hologramos viduje. “Tiesos” ir “triuškinančios logikos” yra sąvokų surinkimas iš šios gelminės reprezentacijos, kuri susiformuoja žmogaus pasąmonėje. Pavyzdžiui, jeigu žmogus suformuotas smegenų plovimo sistemoje, tai nesant prieštaravimų aplinkoje ir tikrovėje, žmogus tampa ideologiniu zombiu, kuris visą gyvenimą surinkinėja propagandinį šiukšlyną, kuris tampa žmogaus gyvenimu. Tokios yra tiesų ir neginčijamų logikų pagrindinis principas, kurį aš vadinu semantine haliucinacija.

Pavyzdžiui, iš nubraižytos priešpriešos imkime sąvokas “masė” ir “individualizmas”. Ar įmanoma kokia nors diskusija ir pergalė? Man atrodo, tai būtų toks pats stebuklas, kaip ir religinis atsivertimas. Kokios “diskusijos” taktikos naudojamos: “to nėra”, “tai neįmanoma ir neegzistuoja”, o jeigu taip, tai ir sąvoka turi išnykti ir aš galiu tau “padėti”, papasakodamas apie savo teisingas sąvokas. Toliau, jeigu sunaikinimas nepavyksta, tada bandoma sąvokas nukenksminti, asocijuojant jas su nemaloniomis būsenomis (”kvailys”, “menkysta”, “iškrypėlis”, “išdavikas”, “velnias”, “tradicijų griovėjas”, “nusikaltėlis”).

“Masė yra jėga, o individualizmas griauna valstybę (ir apskritai asmenybėmis visi būti neturi teisės, tai tik išrinktųjų privilegija).”<> “Individualizmas išlaisviną žmogų ir išaukština jo kūrybines galias, o masinė sąmonė ardo asmenybę, ją žlugdo ir apskritai tai yra vidutinybių teroras.” Abiem priešpriešos atvejais žmogų apima siaubas tik priešinga prasme: laisvą žmogų sukaustyti masės kalėjime, nors jo protas geba sieti mintyje nepriklausomą realybę; masės žmogų padaryti laisvu ir pačiam atsakingu už savo sprendimus ir gyvenimą, kai įprasta būsena ne laisvai mąstyti, bet paklusti autoritetui. Ir t.t.

Manau akivaizdu: atsivertimas neįmanomas, todėl pradedama siekti ne atsivertimo, bet ideologinio sunaikinimo tiek loginėmis, tiek socialinėmis priemonėmis, t. y. pradedant grasinti net egzistencijai. Diskusija nieko nedomina; arba diskusijos yra tik treniruotės, kurių tikslas užaštrinti savo naikinimo gebėjimus ir pasiruošti “kovoti” kojomis, rankomis ir liežuviu. Ši praktika, pavyzdžiui, naudojama universitetuose.

Tad ar įmanoma bent vienoje pusėje “triuškinanti tiesa” pažiūrų prasme? Pažiūros yra pažiūros – nei tiesa, nei netiesa.

Tiesiog tai patirties sukurti įsitikinimai, kurie nėra nei teisingi, nei klaidingi. Tad jeigu įsitikinimų neįmanoma suėsti su tiesos rūgštimi, pasirinkimai lieka tik keli: mirtinas karas arba tolerancija galimybių ribose. Negerbianti žmonių valdžia renkasi karą ir savo padėties įtvirtinimui žmones daro kuo silpnesniais, kad su smegenų krušimu jais būtų lengviau manipuliuoti, kad jie visada eitu ten, kur rodo fiurerio pirštas…

Ir visą tai parodė vietinė ir pasaulinė propagandos ministerija, užnuodijusi laisvų žmonių sąmonę ideologiniu dvoku, kuriam išvėdinti, jaučiu, reikės nemažai laiko.

Vienu žodžiu, pagal vieno tokio barsuko išsireiškimą stebėjome “proto terorą visame gražume”.

Mažoji geopolitika

 „Valstybės“ konstravimas

Kiekvienas žmogus maksimaliai teigiamas tada, kai yra pusiausvyros situacija. Pusiausvyros situacija reiškia, kad nėra jokios valdžios. Tuo tarpu kai pusiausvyra suardyta – kažkas teigiamas labiau, o kažkas mažiau. Jeigu kuriama tokia sistema, kurioje pusiausvyrą galima griauti, tai yra galimybė vienas perspektyvas plėsti, o kitas siaurinti pagal tai, kaip nusistovi galios santykiai. Šitaip natūraliai atsiranda „valdžia“, kuri paskirstoma netolygiai, tam tikruose centruose, bet tik paėmus ją iš kitų. Tie centrai, kurie sukaupia daugiau valdžios, pradeda tvarkyti likusį pasaulį pagal savo įsivaizdavimą, nes galios pranašumas leidžia kitiems primesti savo formas, formuoti savo „visuomenę“ ir savo „žmogų“.

Šitokia „valdžia“ ir laisvas žmogus – niekaip nesuderinami. Laisvė gudriai sutapatinama su primetama valdžios forma. Norintys priklausyti tik sau ir turintys savo tikrai laisvą formą, pradeda su valdžia konfliktuoti, kuri savo neteisėtai užgrobtos teritorijos, kuri yra laisvas žmogus, nenori niekam atiduoti. Teritorija laikoma „sava“, išsprūdimas iš valdžios letenų – „neteisėtu“. Riboženkliai statomi užgrobtoje teritorijoje, net jeigu šie riboženkliai neteisingi, prieštaraujantys prigimtinei teisei, kuri skelbia, kad žmogus gali priklausyti tik sau. Tačiau ši agresija ideologiškai įteisinama, paverčiama norma.

Suardyta pusiausvyra yra nenormali situacija, ir kad ją išlaikytum reikalingos dirbtinės priemonės. Tos dirbtinės priemonės visada buvo jėga, besireiškianti įvairiomis formomis: tai gali būti organizacija, kuri padidina socialinę jėgą; ideologija, kuri padidina psichologinį pranašumą, ir leidžia socialinę jėgą valdyti; ir technika, galinti iki begalybės išplėsti socialinį pranašumą technologijomis. Šitaip pradinė natūrali būsena poliarizuojasi, ir vienas polius tik ima, o kitas polius tik duoda. Šios situacijos rezultatas yra valstybės organizacijos atsiradimas, kurioje natūralus žmonijos audinys yra suardomas – vienose vietose išretėja, kitose sutankėja, šią situaciją vadinant „valdžios“ situacija.

Valdžios išskirtinumas yra ribotas išskirtinumas, ženklinamas tik išoriniu požymiu, vadinamu jėgos pranašumu. Spręsti gali kiekvienas, tačiau, kad sprendimas taptų realybe, reikia turėti valdžią, kuri galų gale yra pagrįsta jėga. Sudraskytas žmonijos audinys yra laikomas pranašesniu, nes valdžia gali primesti kažkokią vieną formą ir šis gyvenimo uniformiškumas, mažam žmogui gali būti lengvesnis ir patogesnis, nes yra „tvarka“. Kitokia situacija yra laikoma „anarchija“, nes nėra vienos formos ir įsivaizduojama, kad iš prigimties pusiausvyra žmonija gyvena pagal „džiunglių įstatymus“ ir kiekvienas daro ką nori. Tada žmonės patys „atiduoda“ kažkam savo valdžią, kad jie sutvarkytų „anarchiją“.

Visos valstybės organizacijos yra šitoks suardytas pusiausvyros žmonijos audinys. Valstybės organizacijoje pralaimėjusiuoju pirmiausiai tampa laisvas individas, neatsidūręs galios centre. Jis turi kovoti prieš valdžios primetamą formą, ir pralaimi. Vienas ar keli individai jėgos požiūriu yra silpni prieš valstybės organizaciją, ir tai valstybės organizacijai sudaro galimybes „žaisti“ su žmogaus gyvenimu. Organizacijos pranašumą valdžia demonstruoja netiesioginiu persekiojimu ir terorizavimu, tokiu kaip gaujinis pjudymas; ideologinis pranašumas įgyvendinamas Goebelso propagandos ministerijos vykdomu smegenų plovimu, primetamu nuo gimimo („švietimas“ ir masinio poveikio priemonės); technika galima nukenksminti žmogų ir fiziškai, neutralizuojant fizinę jėgą, ir psichologiškai, pritaikant gabumų lobotomiją. Šitaip yra nuo gimimo kontroliuojamas kiekvienas individas, jį nukenksminant ir primetant valdžios išfantazuotą formą, kurios paskirtis plėsti galios centro valdžią. Individuali laisvė sutapatinama su valdžios primetama forma, už šios formos esanti laisvė įnorminama kaip „nusikaltimas“. Pusiausvyra laisvė laikoma neįmanoma.

Atidžiau pažiūrėjus į tokią situaciją, tampa aišku, kad šitoks natūralaus žmonijos audinio suardymas kyla iš nusikaltimo, kuris smegenų plovimu ir propaganda paverčiamas „teise“. Nusikaltimas iš esmės yra natūralios ribos skiriančios vieną ir kitą žmogų peržengimas. Pusiausvyra reiškia, kad šios ribos paisoma, jos pažeidimui nenaudojamas joks pretekstas ir jokia „logika“. Tačiau įvairios sudėtingos aplinkybės verčia pusiausvyrą griauti, paslapčia sukaupus jėgą, kuri panaudojama išbalansavimui, natūralių ribų suardymui. Piramidinių struktūrų augimo šaltinis kyla iš nusikaltimo, nes be jo neįmanoma sukaupti jėgos ir pritaikyti ją perspektyvos išplėtimui. Šitas procesas išryškina du skirtingus požiūrius, kad

a) yra kažkokios prigimtinės ir neatimamos teisės, į kurias kėsintis yra nusikaltimas, ir kad

b) visos vietos yra konkurencinės, o teisės yra matuojamos pagal galią – nugali konkurencijoje prieš silpnesnį ir „pasiimi“.

Natūralaus žmonijos audinio ardymas pagrįstas būtent šiuo konkurencijos principu, nes valdžia neįmanoma be atėmimo ir šiam atėmimui reikalingas loginis pateisinimas. Šis pateisinimas yra principas, kad visos vietos konkurencinės, o ne prigimtinės.

Jeigu žmogų laikysime „teritorija“, tai dėl šios teritorijos taip pat vyksta kova. Ir pagal galingesnio teisę ji gali būti užgrobiama. Šitaip nusikaltimas valdžios yra paverčiamas „teise“.

Ši situacija yra ne tik valstybės organizacijos pagrindinis vidinio proceso principas, lemiantis santykius tarp valdžios ir įvairių individų grupių, kuriems neleidžiama tapti rimtais galios centrais ir patiems save formuoti. Planetos mastu tas pat vyksta tarp skirtingų valstybės organizacijų. Čia irgi galima pusiausvyra, nors viduje ji yra agresyviai griaunama, bet išoriškai silpnesnėms organizacijoms yra naudinga pusiausvyrą propaguoti ir nepripažinti konkurencinių vietų bei galios principo, nes konkurencijai galios nėra. Tačiau kaip ir natūraliame žmonijos audinyje tarp žmogaus ir žmogaus, tarp grupės ir grupės, šio principo nepaisoma ir formuojasi valdžios, kurios reiškia, kad kažkas tampa viskuo, o visi kiti niekuo (tik medžiaga valdžios haliucinacijų įgyvendinimui). Taip pat šio principo nepaisoma ir tarp valstybės organizacijų, ir kaip visuomenėje, taip tarptautinėje teisėje, galingesnė valdžia koncentruojama ir siekia pasiimti viską. Kitos valstybės organizacijos panaudojamos kaip medžiaga globalinės mafijos haliucinacijų įgyvendinimui, išlaikant formą ir ją kontroliuojant arba iš lėto ardant ir performuojant.

Čia irgi susiduria minėti požiūriai, kad yra „prigimtinė“ teisė į teritoriją, kurios nevalia atiminėti niekam, nors tokia valstybės organizacija šį principą viduje pati būna sugriovusi. Ir yra galingesnio ideologija, kad visos vietos konkurencinės, ir viską pasiima stipresnis.

Valdžios svertai

Tokiame nyčiškame pasaulyje viską lemia jėga, kuri lieka tuo pačiu dalyku, nesvarbu į kokią terpę perkeltume, į gamtą ar visuomenę. Jėga yra fizinės masės ir jos judėjimo pokyčio tiesioginė proporcija (F = ma, F – jėga, m – masė, a – pagreitis (greičio kitimas)). Visuomenėje šis principas reiškiasi ne kaip tikslus matematinis dėsnis, bet greičiau kaip metafora. Realiame pasaulyje jėgą pritaikyti gali tik kūnas, o psichinė substancija jėgą taiko tik kaip fizinio kūno valdymo centras. Todėl yra svarbios abi šios vietos – kūno fizinė jėga ir psichikos stiprumas, gebėjimas kūno jėgą išnaudoti. Šiais atvejais jėga „auginama“, kaip jau minėjau, organizacijoje jungiant „kūnus“ ir stiprinant psichologinį pranašumą ideologijos pagalba, kuri leidžia kūnus veiksmingai išnaudoti. Jėgą pirmiausiai lemia „masė“ (m) ir šią masę didina organizacija (žmonių skaičiaus prasme). Ideologija masę leidžia veiksmingai išnaudoti. Tačiau jėgą leidžia sukurti ir pats pasaulis, kuriame yra užkonservuotas begalinis energijos kiekis. Šis principas vadinamas technika – pirmykščiais laikais tai buvo „kuoka“, šiais laikais tai „bombos“ ir „raketos“.

Nekalbant apie technologinę galią, kuri šiais laikais yra svarbiausia, pamatinis per visą istoriją naudotas jėgos principas buvo socialinis ir ideologinis, jėgą pirmiausiai didinęs per organizuotą masę, apginkluotą pačiomis primityviausiomis priemonėmis. Šį principą galima suvokti įsisavinus sverto pusiausvyros taisyklę. Formule ji išreiškiama taip

[math] F_1l_1 = F_2l_2[/math]

Tai reiškia, kad kai F1 ir F2 jėgos ir l1 ir l2 sverto ilgiai lygūs, tai turima pusiausvyros situacija. Perkėlus į socialinę terpę, taisyklės esmė turėtų būti tokią: lemia organizuota jėga ir tos turimos masės kiekis. Pusiausvyrai išlaikyti tinka ne vienas F ir l santykis, bet įvairios jo kombinacijos. Sakykime jeigu technologinės jėgos daugiau, tai pusiausvyrai išlaikyti užtenka mažesnio „sverto ilgio“. O jeigu sverto ilgis didesnis (didesnė organizuotų žmonių masė), tai pusiausvyrai išlaikyti reikia mažesnių jėgos (technologinės) sąnaudų. Į šias proporcines taisykles įeina jau minėti komponentai, atliekantys savo specifinį vaidmenį: organizacija, jungianti fizinę jėgą; ideologija, formuojanti psichologinius pranašumus per visokius „pateisinimus“ ir „įteisinimus“; ir, aišku, svarbiausia – technika ir mokslas, išnaudojantis pačioje tikrovėje užkonservuotą energiją, su kuria galima naikinti konkuruojančias organizacijas.

Ardant pusiausvyrą žmonijos audinį ikivalstybinėse situacijose galioja tokie patys principai. Pradinė diferenciacija pirmiausiai yra psichologinė, tačiau tokios ribą peržengiančios gaujos labai greitai pradeda suprasti minėtus tikrovės principus, svarbiausia, kad kas turi jėgos pranašumą, to sąvokos ir galioja, kurias galima primesti visiems likusiems žmonėms. Pažiūrėjus į kiekybines proporcijas, gali atrodyti, kad valdžia yra mažesnė už valdomų žmonių masę, tačiau ši masė visa yra sudorota ir gyvena vergų padėtyje, nes yra

a) neorganizuota,

b) susilpninta psichologiškai-ideologiškai,

c) ir yra nuginkluota, t. y. neleidžiama naudoti jėgą didinančios technikos.

Dėl šių priežasčių palyginus maža skaičiumi valdžia, turi didesnę jėgą, gali išlaikyti tarp valdžios ir visuomenės pusiausvyrą ar net išbalansuoti savo naudai. Dėl šių priežasčių valdžia daro ką nori, gali tikrove paversti bet kokią savo haliucinaciją, visuomenės masę formuodama pagal savo užgaidas. Šitaip dirbtinai kuriamas tam tikro „žmogaus“ pavidalas ir valdžios poreikius atitinkanti „visuomenė“. Visos laisvos formos atsiduria užribyje, valdžiai panaudojant slaptą arba viešą prievartą: iš viršaus nuleistas organizuotas persekiojimas, sąmonės highjack’inimas, lobotomija, sukurptos teisinės bylos ir t.t. Pusiausvyrą lengviausia atsikovoti žodžiais ir sąvokomis, priešinantis smegenų plovimui ir propagandai, tačiau toks būdas yra ir mažiausiai veiksmingas. Rizikingesnis ir sudėtingų sprendimų reikalaujantis būdas yra jėgos balanso atstatymas organizuojantis ar net apsiginkluojant technika, kurią valdžios teisinė sistema „draudžia“.

Mafiją šiuo metu labiausiai domina visa planeta – vyksta konkurencija, kas pasiims viską. Pirma ideologinė gudrybė yra absoliučių prigimtinių teisių pašalinimas, pakeičiant konkurenciniu principu, pagal kurį viskas priklauso stipriausiam ir nėra jokių prigimtinių teisių. Padarius šį ideologinį ėjimą, kitas momentas yra globalinės geopolitinės pusiausvyros išbalansavimas: įgyjant organizacinį pranašumą, konkurentus silpninant psichologiškai (ideologija ir propaganda), ir svarbiausia kuriant priešininkus pranokstančią karinę techniką. Globalinė mafija turi ir jėgą, ir svertą, ir šį pranašumą išnaudodami po truputį pradeda versti konkuruojančias valdžias ir įvedinėti „naują pasaulio tvarką“. Ataka prieš pasaulį vyksta visais minėtais frontais, ypač intensyviai per masinio poveikio priemones varant propagandą, kurios tikslas susilpninti psichologiškai bet kokį pasipriešinimą tokiai geopolitinei strategijai.

Įsišaknijimas nerealybėje

Valdžia neatskiriama nuo iliuzijos, kuri naudojama plaunant smegenis. Pagrindinis iliuzijos mechanizmas pagrįstas tuo, kad sąmonė beveik niekada nebūna tik atvaizde. Dėmesys paskirstomas tarp atvaizdo ir minties, ir svarbesnė dalis yra būtent mintis, o ne atvaizdas, ypač tada, kai atvaizdas nepasiekiamas, nes jo nebuvo tikroje patirtyje. Sąmonei atvaizdas yra tai, kas apie jį mąstoma mintyje. Pats atvaizdas priklauso nuo tikrovės jis valdomas menkai, o visa minties substancija sukuriama sąmonės. Kaip sąmonė sąvokas sujungia, taip žmogus ir mąsto ir tuo atvaizdas „atrodo“. Kitaip tai galima suformuluoti, kad sąvokų jungimas yra subjektyvus, netgi tuo atveju, kai šiame sujungime minties ir daikto yra kažkoks objektyvumo momentas.

Išsiskiria tokie realybės sluoksniai: kas objektas yra pats savaime ir kuo jis laikomas subjekto mąstyme. Kuo laikomas lemia tai, kaip su objektu elgiamasi. Kalbant apie žmogaus psichiką, tikrovės daugiau yra sensoriniame atvaizde negu sąvokų sintezėje, tačiau asmenybės centras beveik visada būna prote, ir žmogaus elgesys visada būna subjektyvus, skirtas ne tik atvaizduoti kas yra, bet ir kažkaip elgtis, kažką daryti. Šio mechanizmo rezultatas yra tas, kad tiesa retai kada domina ir dažniau nugali iliuzija. Nors tiesos, tiesioginėje individualioje sandūroje su tikrove yra daug, jos mažėja tada, kai sąmonė pasineria į filologines ir vizualines terpes ir jungia sąvokas ir kažką kažkuo laiko, neturėdama jokios tiesioginės patirties.

Prote patirtis įsąvokinama tiesioginės ir netiesioginės sandūros su tikrove. Kaip smegenys patiria tikrovę, taip formuojasi žodis ir sąvoka. Kiekviena epocha turi savo sąvokas ir žodžius, kuriuos sujungus į teoriją, kažkaip aiškinamas pasaulis, kuriama paradigma, kuria remiasi žmogus mąstydamas. Tokios įdiegtos paradigmos lemia, kaip jungiamos sąvokos, kai žmogus susiduria su tikrove, ką jis mąsto mintyje apie daiktą ar žmogų. Ši atrama nėra absoliuti ir nekintama, laikui bėgant paradigmos keičiasi, taip pat net toje pačioje epochoje skirtingos grupės gali remtis skirtingomis paradigmomis, kas neišvengiamai veda prie konfliktų.

Pirmam kognityviniam šuolyje patirtis prote yra įsąvokinama. Toliau šios sąvokos yra jungiamos į teorijas ir paradigmas. Antras kognityvinis šuolis yra tokio sąvokų aparato pritaikymas patirtyje, susiduriant su tikrove, kuri pateikiama tik kaip sensorinis atvaizdas smegenyse. Šis mechanizmas valdo supratimo ratą, kai žmogus supranta tikrovę tik taip, kaip yra užkoduota prote. Tai ne objektyvumas ir ne absoliuti tiesa. Šis supratimo mechanizmas rodo, kad subjektyvumas persmelkia visus sluoksnius, nuo atskiro individo iki visos civilizacijos ir kultūros. Kiekvienas žmogus, aišku, savo mąstymą linkęs iliuziškai suabsoliutinti ir save savo sąmonės perspektyvą laikyti absoliučia tiesa. Negana to, savo iliuziją pasiruošęs fanatiškai ginti.

Protas turi dvi pagrindines funkcijas. Su pirma tikrovė pažįstama, iš tam tikros perspektyvos ir tam tikromis sąvokomis bandant paaiškinti tikrovės paslaptį. Tai sudėtinga, nes atvaizdas rodo tik kontūrą, bet neparodo tikros esmės, kuri yra pamatinėje kiekvieno daikto būties priežastyje. Tačiau mokslas šios pirminės priežasties (prasmės) nežino. Užtenka suvokti, kad visa tikrovė moksle aiškinama tik keliais fundamentaliais parametrais, iš kurių neįmanoma išvesti nei žmogaus, nei visos tikrovės pagrindinės paslapties. Trumpai tariant – mokslas iš tikro nieko nepaaiškina. Ši epocha tikrai nėra žinojimo apogėjus. Labai tikėtina, kad vėlesnės civilizacijos griaus mokslo iliuzijas taip, kaip ši civilizacija sugriovė senovės civilizacijų aiškinimus. Antra funkcija yra vertinimas, kaip vertės priskyrimas pagal kokią nors paradigmą ir kaip klasifikavimas (naudingas-nenaudingas, moralus-amoralus). Vertinimo paradigma dar subjektyvesnė nei pažinimo, nes remiasi viena iš begalybės perspektyvų ir vienu iš begalybės kriterijumi, pagal kurį arba priskiriama vertė, kaip perėjimo iš netobulo į tobulą matas, arba pagal kurį suklasifikuojamas tobulumas ar netobulumas pagal tą kriterijų. Tam reikia kažkokios objektyvios savybės, tačiau objektyvumo vertinime vis tiek lieka nedaug, o dažnai tokios savybės net neieškoma ir vertinama be jokio objektyvaus pagrindo.

Visos tokios proto sistemos (paradigmos) susidūrus su kokia nors tikrove pereina į mintį, kurioje sintezuojamos sąvokos ir sąmonė šias sąvokas sujungia su objektu. Visai įmanoma tokia situacija, kad tai, ką sąmonė subjektyviai mintyje mąsto apie objektą, su pačia tikrove neturi nieko bendro. Nes žmogus iš turimų sąvokų, skatinamas įvairių motyvacijų gali rinktis tai, kas yra naudinga iliuzija, o ne tiesa. Tokia motyvacija tik sustiprėja, kai vyksta konkurencija ir kova dėl valdžios ir žmogaus visas mąstymas tampa visiškai instrumentiniu, tai yra padaromas kovos priemone, o ne vieta, kurioje galima būtų parodyti pačią tikrovę. Tam pirmiausiai paruošiama terpė hierarchinėje socialinėje struktūroje apverčiant informacinę piramidę, pastatant ją ant smaigalio, kad visuomenės apačiose būtų informacijos minimumas ir jos kiekis augtų tik kylant hierarchija į viršų. Apačioje informacija pakeičiama dezinformacija ir propaganda, naudinga valdžiai. Kadangi natūraliai sąmonė susiduria tik su labai ribota tikrovės dalimi, galima skleisti visokias „istorijas“, kurios įsirašo į žmonių atmintį ir šią dezinformaciją žmonės jungdami sąvokas mintyje naudoja kaip „objektyvius duomenis“ ir kitame mato tai, ko nėra ar nebuvo jokioje tikrovėje.

Šitaip žmonės tikrovėje mato ne kitus žmones ar pasaulį, kuriame gyvena, bet „valdžias“, „valstybes“, „partijas“, „piliečius“, „teroristus“, „nusikaltėlius“, „teisuolius“, „teisę“, „teismą“ ir t.t. Sensoriniame atvaizde to nėra, tačiau protas greitai pakiša paruoštas sąvokas ir sąmonė mato tokias „metafizines“ realybes. Nes toks yra senso-kognityvinės sintezės sąmonėje mechanizmas. Ir žmogus matys tokias realybes, galbūt istorijos ir civilizacijos pakoreguotas, tol, kol egzistuos homo sapiens rūšis. Bet suvokiantys šį mechanizmą bus išmintingesni, o nesuvokiantys greičiausiai virs fanatikais, pasiruošusiais savo iliuzijomis pakeisti pasaulį ir sunaikinti tikrovę, kuri laikoma žemesnio rango už subjektyvią haliucinaciją. Šiam tikslui pasiekti pats efektyviausias yra iliuzijos ir galios junginys, kuris leidžia tikrovę pakeisti, perkurti taip, kad ji šią haliucinaciją atitiktų. Bet išmintingiems amžina taisyklė yra tokia: kas tikrovė yra ir kuo ji laikoma jungiant sąvokas – skirtingi dalykai.

Kovoje dėl valdžios, kai tikrovė neparanki, ji pakeičiama dezinformacija. Metodai paprasti:

1) pakišimas po sąvoka, įtraukiant į universalijos masę,

2) referento pakeitimas,

3) apriorinė sintezė, neturint jokios patirties ir naudojant tik kognityvinę fantaziją,

4) perspektyvizmas ir t.t.

Ideologiniai metodai naudojami visų konkuruojančių pusių, tačiau taisyklė tokia, kad kas turi jėgos pranašumą, tas pagal savo sąvokas ir teisia tą, kuris pralaimėjo. Toks teismas vyksta visada ir jis kaip taisyklė pagrįstas ne teisingumu, bet perspektyvine iliuzija, kuri perdaro tikrovę į tokį pavidalą, kokio reikia teismui. Ir šitas pavidalas yra mintyje sujungtos sąvokos, naudojamos sąmonės senso-kognityvinėje sintezėje. Tikrovės gali nebūti, bet jeigu turima galia – tai valdžios dažniausiai nedomina.

Ar Gėris neįmanomas?

Galima įsivaizduoti, kad pusiausvyra žmonija yra neįmanoma, ir kad kažkas turi valdyti, o kažkas paklusti. Taip buvo visada ir taip bus. Tačiau galima atskirti seną valstybės organizacijos modelį, kai ši sistema tik valdančios mafijos galios įrankis, kurios žmogus, prigimtinės teisės, ribos ir t.t. nedomina. Ir galima įsivaizduoti modernų tipą, kuriame atsižvelgiama į žmogų ir jam pripažįstamos tam tikros neginčijamos teisės, kurių net turint jėgos pranašumą niekas negali atimti. Pirmuoju atveju, visa sistema tarnauja tik siauros grupės interesams, antruoju atveju ji kuria vertę visiems organizuotiems žmonėms.

Žmogus pasaulyje vertinti gali bet ką. Kad vertinamas objektas būtų vertingas – jis turi kurti vertę, jeigu organizacija vertės nekuria, bet tik išnaudoja ir eksploatuoja – ji yra bevertė, ir čia neišgelbės joks smegenų plovimas ir propaganda. Jeigu laikysime, kad visos planetos vietos yra konkurencinės, ir jeigu viršenybę pripažinsime protui ir teorijai, o ne jėgai, tai vertės kūrimas yra esminis dalykas, būtina išlikimo sąlyga.

Tačiau pažiūrėjus į dabartinę situaciją planetoje, matosi ryški demokratinės santvarkos ir žmogaus teisių sistemos degradacija, dėl kažkokių priežasčių atgaivinant seną principą ir seną modelį pagrįstą ne protu ir vertės kūrimu, bet jėga ir valdomos visuomenės dehumanizacija, pavergimu, pavertimu tik išnaudojama biologine žaliava. Sunku pasakyti, kodėl taip yra ir ar tai laikina stadija būtina kuriant pasaulinę valstybę, kuriai bus priešinamasi, ar tai bus seno tipo sistemos atgaivinimas ir globalinė vergovė. Kas vyko visose valstybės organizacijose viduje, kuriame pusiausvyra išbalansuota amžiams ir revoliucijos – istorinė retenybė, tas gali įvykti ir tarptautinėje plotmėje tarp galingesnių ir mažiau galingų valstybės organizacijų, kai vietinės sistemos bus laipsniškai naikinamos ir kuriama planetos aukščiausia valdžia.

Kaip valstybėje laisvam individui tokia sistema nieko gero neatnešė, ir kuris buvo paverstas tik valdžios haliucinacijų formuojamu objektu, be laisvės ir teisės į savo individualią formą, tas pats bus ir tarp valstybės organizacijų tarptautinėje sferoje. Matome, kad šia vienijančia jėga pretenduoja tapti JAV, kuri su NATO pagalba agresyviai, viena po kitos šokdina suverenias valstybės organizacijas.

Šį tikslą galima pasiekti tik jėga, kuri atneš demokratijos ir žmogaus teisių eroziją, ir naują kovų ir laisvų bendruomenių pralaimėjimų epochą. Ryžtingam atsakui reikia mokytis kovos metodų, aiškiai suvokiant kokie yra realūs svertai, ir kokios jų galimybės, įsisąmoninant visą riziką ir iš sprendimų kylančią atsakomybę.