Autentiška ir neautentiška ezoterika

Ezoterikos pasaulis labai įvairus ir jame gali būti sunku susigaudyti, atsirinkti kas tikra ir patikima, o kas tėra ezoterinė kūryba, neparemta jokia autentiška patirtimi. Gebėjimą įvertinti ir teisingai atsirinkti turi tik žmonės, kurie patys yra tikros patirties nešiotojai, kitiems tenka gerokai paklaidžioti ieškant autentiškų patirčių ir jomis paremtų teorijų. Mano vertinimu tikra, autentiška informacija sudaro ne daugiau 25 proc. žinių, kiti 75 proc. yra ezoteriniai verslai, kurie kopijuoja šaltinius siekdami pelno. Kita vertus, tai gali būti nelabai svarbu, nes 25 proc. atlieka idėjų generuotojų funkciją, o kopijuotojai tas idėjas išplatina, išpopuliarina ir paskleidžia visuomenėje. Patikimų žinių lieka mažiau, nes jos sumaišomos su išsigalvojimais ir kūryba, bet pagrindinės idėjos, net tuo atveju jeigu jas platina „šarlatanai“, būna teisingos, o jos įdeda į galvą teisingas koncepcijas, kurios įsišaknija ir gali būti sustiprintos naujomis teisingomis žiniomis, paimtomis iš patikimų šaltinių. Tie kas ieško – visada randa.

astralEzoterika nėra centrinė tema visuomenėje, ja užsiima žmonės, kurie laikomi visuomenės paraščių gyventojais. Dėl šios priežasties gali būti keista, kad žmogus iš viso gali daryti tokį pasirinkimą, kuris gyvenime turi labai nedaug perspektyvų, nes viską valdo mokslininkai – o ezoterika vaizduojama kaip pseudomokslas, vadinasi labai nuvertinama. Tad kaip atsitinka, kad kas nors iš viso domisi tokiomis temomis? Matau tik vieną paaiškinimą: turi būti slaptas pasaulis, vadinamas atitrūkusia civilizacija, kuris turi labai išvystytas technologijas, galinčias efektyviai manipuliuoti sąmonėmis. Tikraisiais ezoterikais tampama susidūrus su šiuo pasauliu, patyrus šio pasaulio technologijų poveikį, tačiau iki galo nesuprantant kaip viskas veikia arba priimant pakištas versijas, kurių tikslas suklaidinti sąmonę. Taigi tie 25 proc. iš dalies yra šitaip suklaidinti, bet tik todėl, kad jiems parodomas ne visas vaizdas, o tik dalis, ir visuma būna iškraipyta fantazijomis bei išsigalvojimais. Šitie žmonės, patyrę stulbinantį poveikį, tampa idėjų propaguotojais, nes jiems atrodo, kad gavo žmonijai labais svarbių žinių, kuriomis didelis noras pasidalinti.

Šias žinias pirmiausiai priima pasekėjai, kurių sąmonėje susimaišo išplėstos ir paprastos sąmonės patirtys, gaunamas kognityvinis ezoterinės ir įprastinės sąmonės mišinys, kurį galima sustiprinti įvairiomis autentiškomis patirtimis, o gali likti tokiu baziniu pavidalu. Pagal tai, kokią formą sąmonėje įgyja šie du sluoksniai, turimos įvairios pasekėjų kategorijos, galinčios išsiskirti reikliu mąstančiu intelektu, o gali būti ir žemos kokybės sąmonės, kurios tiki bet kuo, niekada neklausia, patys neieško atsakymų, nes jiems užtenka autoriteto žodžio, kuriuo aklai tiki ir seka. Žinoma yra kategorijos ne tik pasekėjų, bet ir pačių ezoterikų, kurie dirba su skirtingomis socialinėmis klasėmis, kurios skiriasi sąmonės kokybe. Aukštesnei kokybei reikia didesnio ezoteriko talento, mažesnei – mažesnio; paprastoms avelėms, kurios tiki bet kuo – pakišami ne ezoterikai, bet šarlatanai. Manipuliacijų su sąmone technologijos naudojamos tokiu principu, kad aukščiausios galimybės būtų parodytos tik vienetams šioje planetoje, kurie padaromi autoritetais ir lyderiais, visiems kitiems lieka naudotis jais kaip informacijos šaltiniais ir mokytojais, bet, jeigu nėra sustiprinami poveikiu, tenkinasi tik teorinėmis žiniomis. Galima išgalvoti įvairių praktikų, mokymų ir pan., bet visa tai veikia tik tiems, kas yra apdovanotas. Vieni domisi, siekia, tyrinėja, stengiasi išplėsti savo galimybes, kiti atmeta, nes susitaikyti su nevykėlio statusu labai sunku. Tokie žmonės dažnai turi problemų dėl savo ego ir energiją įdeda į tas sritis, kur gali pasiekti daugiau.

Šia proga noriu tarti kelis žodžius apie reiškinį, kuri angliškai vadinamas „out of body experience“. Verčiant į lietuvių kalbą ši patirtis būtų „išėjimas iš kūno“ arba „astralinė projekcija“. Noriu šį reiškinį įvertinti iš savo teorijos perspektyvos ir paaiškinti kaip tai įvyksta iš tikro ir kokios galimybės tokį gebėjimą išsiugdyti. Yra sukurta nemažai praktikų ir yra nemažai žmonių siekiančių įgyti tokių patirčių. Viskas deja dažnai būna ne taip, kaip pateikiama, nes paaiškinimai ateina iš pasenusių ezoterikos modelių, kuriuos pats laikas pakeisti pažangesniais. Žmogaus sąmonę skirstau į priekinę, galinę ir centrinę. Priekinė sąmonė yra vadinama fiksatu, nes ji turi fiksuotumo, nepriklausymo nuo žmogaus valios įspūdį; galinė dalis vadinama laksatu, nes ji laisvai formuojama ir lanksti, priklauso nuo žmogaus kūrybinio aktyvumo. Centrinė dalis yra kūnas, kuriame susimaišo ir fiksatas, ir laksatas, todėl galima sakyti, kad turime fiksatinį kūną ir laksatinį kūną, kurie įgyja tas savybes, kurios priklauso nuo terpės, iš kurios ateina. Dar kitaip galima sakyti kad žmogaus sąmonė turi dvi pagrindines sferas, kurių susikirtimo centras yra žmogaus kūnas. Paprastai šios sferos yra sukabintos ir veikia koordinuotai, tačiau įmanomos specifinės situacijos, kai sferos atsikabina ir laksatinė dalis pradeda veikti atskirai nuo fiksatinės. Tada atsiranda reiškiniai, kurie susiję su išėjimo iš kūno patirtimis.

Dauguma žmonių, kurie yra patyrę išėjimą iš kūno pasakoja, kad kūnai būna ne vienodo statuso: vienas nesąmoningas ir neveiksnus, o kitas sąmoningas ir veiksnus. Disociacijos metu abu kūnai veiksnūs būti negali, nebent būtum ne žmogus, bet žmogų apsėdusi šmėkla, kuri ilgą laiką prabuvusi žmoguje, nesugeba nuo jo atsitapatinti. Taip dažniausiai nebūna. Todėl sąmoningas būna visada laksatinis kūnas, kuris stebi neveiksnų fiksatinį kūną iš išorinio stebėtojo pozicijų. Įdomiausias klausimas, kaip tai įmanoma: tai koks nors sutrikimas, realus mechanizmas, technologinė imitacija ar dar kas nors. Pavyzdžiui, jeigu tai būtų natūralus mechanizmas, kurį įmanoma išmokti valdyti, tai turėtume daryti prielaidą, kad egzistuoja psichikos struktūra, išeinanti anapus fiksatinių ir laksatinių sferų, ir kad joje įmanomas šių sferų veikimas atsiskyrimo režimu. Jeigu tai dirbtinė technologija, tai reikštų, kad mes turime reikalą su psichotronine simuliacija, kurioje psichotroninis projektorius abejose sferose piešia nesusijusius vaizdus, kurie veikia ne koordinuotu, bet atsaju principu. Tam reikėtų nupiešti 100 proc. sensoriumo virtualios simuliacijos ir 100 proc. kognityviumo virtualios simuliacijos ir sąmonė matytų du filmus, kur vienoje pusėje – nejudrus kūnas, o kitoje sąmoningas laksatas. Sensoriumo vaizde laksatinį kūna pakabinus kur nors palubėse, galima vaizduoti, kad įvyko išėjimas iš kūno arba astralinė projekcija.

Kam tai gali būti daroma irgi turėtume pasvarstyti. Jeigu tokias technologijas naudoja religinės organizacijos, jų tikslas galėtų būti pagrįsti savo religines doktrinas per išrinktus liudytojus, kurie pasakoja savo patirtis, įrodančias, jog anapus fizinės egzistencijos yra dvasinė egzistencija ir kad šiuo gyvenimu viskas neužsibaigia. To aišku niekas nežino, labai tikėtina, kad taip ir iš tikro yra, tačiau nepaisant to įrodymus galima suklastoti jau minėtu būdu. Kitas variantas, kai tokios patirtys sukeliamos ezoterikams, kurių užduotis propaguoti alternatyvias sąmonės ir kūno sandaros teorijas ir pagrįsti jas paranormaliais reiškiniais. Tokie žmonės patenka į minėtus 25 proc. autentiškų patirčių turinčių žmonių, kurie yra ezoterikoje originalūs šaltiniai. Tie, kurie mokosi iš jų ir siekia pakartoti tas patirtis savo sąmonėje, yra pasekėjai trokštantys ekstremalių potyrių, nepatenkinti ta savo sąmonės būkle, kurioje yra įrėminti ir siekia iš tų rėmų ištrūkti. Daug kam pavyksta, nes jų patirtys irgi yra sustiprinamos, o tie, kurie neapdovanojami, dažnai nusivilia ir tampa skeptikais, nes jų tokia nesėkminga patirtis. Nemaža dalis patiria iliuzinius išėjimus iš kūno, kai visas procesas vykdomas vaizduotėje, kuri gali atskirti laksatinį kūną ir suprojektuoti jį į vaizduotės ekraną arba atvarą. Jeigu atvaras būna didelis ir ryškus, tokia „išėjimo“ patirtis gali irgi būti labai įdomi.

Tiems, kas tuo rimtai domisi patarčiau pradėti nuo teorijos, kuri nebūtinai turi būti tradicinė. Pavyzdžiui, aš turiu sukūręs savo teoriją, kuri man priimtinesnė, nes pagrįsta tiesiogine savo sąmonės ir kūno analize, kuri atsiremia į tikrą, autentišką patirti. Man tokie žodžiai kaip „astralinis kūnas“, „eterinis kūnas“ nieko nesako; aš naudoju „akių kūno“, „semantinio kūno“, „gnostinio kūno“ sąvokas ir t.t. Jos kitiems taip pat gali būti nepriimtinos, tokiu atveju geriausia susikurti savo terminologiją ir jos pagrindu siekti atskirti sferas, kurios veiktų nepriklausomai viena nuo kitos, ir būtų galima įgyti naują egzotišką patirtį savo sąmonėje. O ar tai ką nors duoda daugiau negu vien egzotiška patirtis – spręsti kiekvienam savarankiškai. Prie viso to gali būti ir daugiau mechanizmų, kurie nežinomi, gerai neištyrinėti arba kurių programavimo galimybės daug didesnės negu leidžiama pažinti eiliniams vartotojams. Noriu tik perspėti, kad tokia būsena nėra natūrali, pagrindinė būsena ir jos paskirtis yra išmintai eksperimentinė ar konkrečiai užduočiai atlikti. Pavojus, kad pakeitus natūralią būklę į dirbtinę nepavyks sugrįžti labai mažas, tačiau reikia saugotis, kad ši būsena netaptų nevaldoma.

Užbaigdamas galiu tik priminti, kad nesuprantant sąmonės sandaros arba turint neteisingą įsivaizdavimą praktinės treniruotės labai apsunkinamos, todėl visada geriausiai pradėti nuo savo kūno analizės, suvokti, kad yra sudėtinga kūnų struktūra, kurie paprastai būna sujungti, bet yra galimybės sukurti tokias būsena, kuriose jie pradeda veikti savarankiškai. Svarbiausia – kūnas yra galinės ir priekinės sąmonės sankirtos vieta, kuri turi būti pagrindinis dėmesio objektas. Jeigu žmogus savo patirtyje nesugeba atskirti šios demarkacinės linijos, vargu ar pavyks išmokti valdyti būsenas.

Dar kartą apie lobotomiją

Apie psichotroninę lobotomiją jau esu rašęs, bet šis klausimas toks svarbus, kad norėčiau dar kartą prie jo sugrįžti.

Rašiau, kad pagrindinis lobotomijos principas yra srovių trikdymas neuronuose. Neurono dydis yra 4/1000 milimetro ir išoriniu elektromagnetiniu lauku sutrikdyti sroves tam tikrame smegenų žievės plote – labai lengva.

lobotomija

Elektromagnetinis srovių trikdymas skiriasi nuo kitų lobotomijos priemonių tuo, kad ši lobotomija nėra negrįžtama kaip, pavyzdžiui, chirurginė lobotomija, kuri sužaloja neuronus nepataisomai. Psichotroninės lobotomijos sistema yra „gudresnė“, nes su ja galima žmogui parodyti jo gabumus, o paskui vėl užblokuoti, siekiant jį šantažuoti ir reikalauti visiško paklusnumo, jeigu nenori, kad būtų sugriautas gyvenimas. Manau, kad tai yra labai didelės dalies žmonių paslaptis ir būtent dėl šios priežasties jie net cyptelėti bijo prieš valdžią, kurios rankose yra šios visuomenės valdymo priemonės. Jie šiai valdžiai uoliai tarnauja ir vykdo visus įsakymus, savo gyvenime vaidindami spektaklį, iš tikro būdami agentūros dalimi.

Šitaip blokuoti smegenų proto zonas galima su implantais arba galima taikyti nuotolines priemones. Jeigu nebuvo padaryta revoliucinių atradimų fizikos moksle, tai vienintelis laukas, kurį galima pritaikyti šiam tikslui yra elektromagnetinis tam tikro dažnio laukas, kuris gali sugriauti sinchronizuotus veiksmo potencialus vykdomuosiuose neuronuose arba stimuliuoja blokavimo neuronus, kurie reguliuoja signalo plitimą žievėje. Amerikiečiai, turi palydovinę RNM (remote neural monitoring – nuotolinis smegenų valdymas) sistemą, su kuria galima valdyti smegenų žievės žemėlapius per atstumą, iš palydovų ir jų neįmanoma niekaip susekti ir įrodyti, o uolūs tarnai ant žemės susidoroja su žmogumi agentūrinėmis priemonėmis, skleisdami diskredituojančią informaciją, abejonę, nepatiklumą tokia informacija. Šitaip siekiama absoliučios valdžios, iš kurios letenų negali išsprūsti nė vienas žmogus.

Globalistų valdžia nepalieka ramybėje nė vieno žmogaus ir tu gali būti tik arba tarnas, arba sunaikinimui skirtas priešas. Tačiau priešus atvirai naikina tik išskirtinėse situacijose arba tada, kai visuomenei būna praplautos smegenys ir žmogus, grupė arba nepaklusni valstybinė valdžia yra žodžiais ir propagandiniais atvaizdais paverčiami „teisėtu taikiniu“. Vyksta žaidimas, nes globalistų valdžia, siekdami išsaugoti savo iš pažiūros padorų veidą, pirmiausiai apdrabsto purvais savo auką, o po to susidoroja kaip „moraliniai nugalėtojai“. Tai visų valstybės organizacijų principas. Priešai naikinami ne bet kaip, bet metodiškai ir būtinai siekiant išsaugoti savo „moralinį veidą“, nors jie yra tikrų tikriausi monstrai.

Šitaip nelieka laisvų žmonių ir visi įspraudžiami į kampą. Tikėdamiesi „malonės“ turi stovėti prieš tokią valdžią ant blakstienų. Šitaip laisvos žmonijos upė suvaroma į dirbtinai iškastą kanalą, kurio paskirtis yra sukti globalistų valdomą mašiną. Pagal jų įsivaizdavimą – tai yra vienintelė žmogaus paskirtis, be kurios jis yra niekas, „niekam“ nereikalingas, nes ši globalistų valdžia įsivaizduoja, kad jie yra „viskas“. Tai jau akivaizdus bandymas susidievinti, kuris pagrįstas totaline iliuzija savo pačių ir savo valdžios atžvilgiu.

Ar yra būdų savo sąmonėje surasti požymių, kad nuo mokyklos laikų buvo vykdoma socialinė inžinerija naudojant lobotomiją, jeigu vaikas kilęs iš „neprivilegijuotos“ kastos. Reikia labai atidžiai stebėti savo mąstymą ir bandyti surasti įrodymų, kad kišamasi į sąmonės veiklą iš išorės.

Pirmiausiai gali būti ištrintos tam tikros mąstymo rūšys. Mąstyti žmogus gali trimis mąstymo rūšimis: a) žodžiais, arba žodžių vaizduote (tai yra vidinis šnekėjimas su savimi), b) sąvokomis, arba semantiniu mąstymu, kuris atribotas nuo garsinės žodžio formos, ir c) schemomis, tai mąstymas susijęs su vaizduote, kurioje suvokiamos įvairios vizualizuotos struktūros arba formos. Jeigu kokio nors mąstymo nėra, tai ne todėl, kad jo genetiškai „nepaveldėjote“, bet todėl, kad jis yra užblokuotas su psichotronine lobotomija. Tokio blokavimo tikslas yra socialinė inžinerija, su kuria formuojama valstybės organizacijos sistema, nuo lobotominių vergų juodadarbių iki „elito“, kuris turi visas savo smegenis, nors priversti tarnauti globalistų valdžiai.

Dar vienas ženklas, kad valdomas protas yra „pauzės“ vieta. Šiaip normaliose neužgrobtose smegenyse, mąstymas ir vaizduotė turi srauto formą, kurį žmogaus sąmonė gali greitinti arba lėtinti savo valios pastangomis. Tačiau, kad žmogaus sugebėjimai būtų mažesni, naudojamas „pauzės“ metodas, kai tas srautas kelioms sekundėms užblokuojamas ir šitas mąstymo srautas nutrūksta. Pagal tai, kaip žmogus šneka, galima nesunkiai nustatyti ar jis priklauso agentūrai, ar ne. Be pauzės šneka tik slapti agentai, o visiems kitiems uždedamas ilgesnis arba trumpesnis blokas, kad tam tikrais periodais mąstymas nutrūktų. Tai gali būti keli sakiniai arba net viso labo keli žodžiai. Visi šie socialinės inžinerijos metodai pradedami taikyti dar mokykloje ir tokiomis priemonėmis yra reguliuojamos karjeros galimybės.

Dar vienas subtilesnis lobotomijos būdas valdo pačią sąmonę, arba tiksliau sensorinės sąmonės suvokimo apimtį. Suvokimo apimtį parodo kiek vienu žvilgsniu regimoji sąmonė, o tuo pačiu ir vaizduotė, apima žodžių nejudinant akių. Kuo akys daugiau žodžių aprėpia, tuo greičiau gali įsisavinti informaciją. Tai gali būti vienas, du ar trys žodžiai, jeigu žodžių daugiau, tai galima atpažinti, kad žmogus buvo išrinktas valdžios „vertingesniam“ vaidmeniui. Aukščiausias rangas skaito tekstus eilutėmis ir pastraipomis iš viršaus į apačią, o ne iš kairės į dešinę. Greitojo skaitymo išmokti neįmanoma. Tai „dovana“, už kurią atidirbinėti paskui žmogus turi visą likusį savo gyvenimą. Norint nustatyti, kaip visą gyvenimą reikės atidirbinėti valdžiai, užtenka nukreipti žvilgsnį į eilutės vidurį ir pažiūrėti kiek žodžių aprėpia sensorinė sąmonė. Du ar trys žodžiai yra žemiausias užagentūrinis lygis. Atkreipkite dėmesį į tuos, kurie skaito greičiau, galbūt eilutę, o galbūt dar daugiau. Šimtaprocentinis požymis kam dirba.

Kuo daugiau žmonių suvoks tokius valstybės organizacijos socialinės inžinerijos principus – tuo geriau, nes atsiras galimybių priešintis tokiam nesąžiningos konkurencijos principui. Šio principo tikslas yra formuoti kastų sistemą, kai realiai konkuruojama tik kastos viduje, o tarp kastų apykaita yra labai menka. Tačiau kastų sistema yra tik valdančios klikos užgaida, kuri neturi jokios realios vertės išskyrus tiems, kas parazituoja žemesnių kastą sąskaita. Jie nori sau labai lengvo gyvenimo pasiėmę sau visą turtą ir protą.

Indijoje kastų sistema veikė tūkstančius metų, bet jokie supermenai aukščiausiose kastose neatsirado. Tai tik kai kurių grupių noras pasitvarkyti sau labai patogų gyvenimą – mūsų visų sąskaita.

Erdvinis skaitymas

Iš kitų žmonių savo protu išsiskirti galima žiniomis, įgytais įgūdžiais arba įgimtais gebėjimais. Žinias ir įgytus įgūdžius galima bandyti išlyginti atkakliu lavinimusi, o nuo sąmonės ir proto sandaros priklausantys gebėjimai – nepralenkiami. Pasauliui reikia abiejų pranašumo rūšių, nes kiekvienas yra vertingas savo laiku ir savo vietoje. Todėl natūralu, kad yra dvi sistemos. Vienoje varžomasi įdėtu darbu siekiant žinių, kitoje ieškoma lyderių pagal savo genetinį pranašumą. Pastarojoje sistemoje varžosi tikras elitas – talentai ir genijai, kurie priklauso 5 proc. geriausių protų kokiu nors duotu momentu per visą planetą. Kiti dirba mokydamiesi ir pritaikydami išmoktas žinias praktikoje. 5 proc. pasaulyje – reikalavimai labai aukšti ir įgimti gebėjimai taikomi labai rimtiems darbams. Kadangi šios sistemos nesusiliečia, gali atrodyti, kad tokių žmonių iš viso nėra. Tačiau tai klaidingas įsivaizdavimas. Įmanoma net suprasti kokia yra kokybinio pranašumo esmė.

Labiausiai vertinamos galimybės matyti lingvistinių simbolių pasaulį, pavyzdžiui, dirbant su tekstais; ir, be abejo, įdomūs yra gebėjimai susiję su tiksliuosiuose moksluose naudojamomis dirbtinėmis kalbomis, tokiomis kaip matematika, fizika ir pan. Su tekstais dirbama įvairiai: reikia mokėti juos skaityti ir suprasti. Tada, kai šis lygis pasiekiamas – reikia gebėti tekstus rašyti pačiam. Didžiojoje dalyje planetos lingvistinius tekstus skaito 95 proc. gyventojų, šiek tiek mažiau geba juos kokybiškai rašyti. Bet tai nereiškia, kad šie 95 proc. yra vienodi, nes skirtingi protai skaito ir suvokia skirtingai. Norėdami suprasti kuo skiriasi 5 proc. nuo 95 proc. reikia žinoti kaip tekstus skaito skaitymo genijai. Dauguma įsivaizduoja maždaug, kad „greitai įsisavina informaciją“, „turi gerą atmintį“, bet konkrečiai neturi supratimo, kokios tam reikia sąmonės ir kokių įgimtų gebėjimų.

Akivaizdu, kad įmanoma suprasti net neturint gebėjimo, panašiai kaip galima numanyti kaip skrenda paukštis pačiam neturint sparnų ir nesugebant skristi. Skaitymo rūšys yra dvi: viena vadinama linijiniu skaitymu, kurį naudoja 95 proc. žmonių, iš kurių dauguma net nežino, kad galima skaityti kitaip; kita rūšis vadinama erdviniu skaitymu, kurį naudoja kalbos genijai. Pirmuoju atveju, suvokimo apimtis apsiriboja vienu ar keliais žodžiais, ir norint skaityti tekstą, reikia akimis vedžioti nuo vieno žodžio prie kito, šitaip slenkant kiekviena eilute. Nesunku suprasti, kad toks skaitymas – labai lėtas ir pasaulyje, kur yra dideli informacijos srautai, su tokiu skaitymu išgyventi neįmanoma. Todėl ieškoma žmonių, kurie geba skaityti erdviniu skaitymu. Pagrindinė sąlyga – gebėjimas matyti kuo didesnį skaičių žodžių akimis nevedžiojant nuo vieno žodžio prie kito. Tai priklauso nuo gebėjimo matyti dideliais plotais arba „gabalais“.

Genijų skaitymui minimalus reikalavimas matyti vieną eilutę, nes tada galima skaityti akimis vedant per puslapį iš viršaus į apačią. Toliau eina kelios eilutės, visa pastraipa ir maksimali apimtis – visas puslapis. Turint tokį išplėstą erdvinį matymą, puslapį perskaityti galima per 3-5 sekundes. Nesunku apskaičiuoti, kad 500 psl. knyga perskaitoma per 1 valandą (suapvalinus arba su pertraukėlėmis). Skaitant įprastiniu skaitymu ir „dirbant“ bent po 4-5 valandas per dieną, reikia iki savaitės. Daug žino nebūtinai tas, kuris daug skaito ir turi „labai gerą atmintį“. Kitokia yra visa sąmonės sandara, kitaip suvokiamas aplinkinis pasaulis, o taip pat ir ženklų sistemos. Panašiai kaip talentingi dailininkai turi meninį pasaulio suvokimą ir supratimą. Vien tik gera atmintis leidžia būti lyderiu vertinant iš minėtų 95 proc. perspektyvos, tačiau 5 proc. pasauliui priklauso tik mokantys skaityti erdviškai. Dažnai šitoks skirtumas lieka tik vidiniame pasaulyje. Kadangi daugumai jis nepasiekiamas, tai gali net atrodyti, kad žmogus niekuo neišsiskiria – tokios pačios rankos, kojos, galva ir pan. Bet neretai tai matosi iš to, kaip žmogus bendrauja, nes mato didelius kiekius informacijos ir gali „daug pasakyti“, nes „viską žino“. Viso to pagrindas – išplėsta sąmonės būsena.

Pačiam pasitikrinti kokios apimties suvokimas – labai paprasta. Reikia paimti tekstą su normaliu šrifto dydžiu, sutelkti žvilgsnį į pastraipos vidurį ir žiūrėti, koks plotas aplink pagrindinį suvokiamą žodį. Daugumai matosi vienas žodis. Gali būti du, trys ar keturi. Tai reiškia, kad erdviniam skaitymui suvokimo apimties nepakanka, nes sakiau, kad minimalus reikalavimas yra viena eilutė, o eilutėje yra 12 – 15 žodžių. Vadinasi tiek būtina matyti, norint priklausyti aukštesniam pasauliui. Kita vertus, net tokiu atveju galima suprasti ir matyti, kaip tokia sąmonė veikia ir koks tokio pranašumo principas. Pagrindinis įspūdis – daug informacijos, bet jos daug todėl, kad padidintas suvokimo plotas arba aprėptis. Su tuo susijusi sąmokslo teorija, kad didelė sąmonė yra natūrali žmogaus būsena, bet kadangi žmogus valdomas, kad būtų mažiau problemų, šis gebėjimas dirbtinai susiaurinamas iki minimalaus lygio, neleidžiant pasiekti net eilutės apimties. Šis susiaurinimas vadinamas psichotronine sąmonės lobotomija.

Kaip veikia sąmonė erdvinio skaitymo metu? Tekstas yra viena po kitos išdėstytos eilutės, kur kiekvienai jų priklauso vienas sakinys (iki taško). Erdvinis matymas reiškia, kad visos 11 pastraipos eilučių matomos vienu metu. Tai reiškia, kad galima skaityti lygiagrečiai 11 sakinių iš karto. Protui didelį plotą patogiausia skaityti konstrukciniu suvokimu arba kitaip – grupuojant vienarūšes sakinių dalis. Tai yra, pirmiausiai sujungiami visi subjektai (dažnai sakinių pradžios). „Sujungiami“ reiškia, vizualiai ir semantiškai sukonstruojamas modelis, kuris perkeliamas į mąstymą ir paskui į atmintį. Tada sujungiami vyksmai ir veiksmai, kurie kylą iš sukonstruoto veikėjų modelio, atspindint bendrą vaizdą. Galiausiai kiekviename sakinyje yra Subjekto atliekamų veiksmų objektai, patiriantys poveikį. Ši dalis irgi sugrupuojama ir gaunam didelio teksto gabalo vizualizuota struktūra. Šitaip einant nuo vienos pastraipos prie kitos, sukuriamas viso puslapio apibendrintas modelis, kuris atspinti teksto informaciją arba turinį.

Norint skaityti erdviniu skaitymu, sąmonėje reikia mokėti išlaikyti iki 20 žodžių reikšmių, susietų su ženkliniu turiniu ir vaizduotėje esančiu pasaulio modeliu. Šis procesas vyksta naudojant semantinę ir vizualinę vaizduotę, kuri mato ir susieja didelius informacijos kiekius erdviniu būdu. Pagrindinis klausimas iš kur atsiranda išplėsta suvokimas. Vienas iš atsakymų – jis užblokuotas, kad žemesnės klasės žmonės negalėtų konkuruoti. Bet oficiali versija – tai priklauso nuo tinklainės sandaros: atseit, tinklainės centre tankiau išsidėstę akies receptoriai, o pakraščiuose jie retesni, todėl aiškinama, kad centre vaizdas ryškesnis, o periferijoje – susilieja. Tačiau galiu užtikrintai pasakyti, kad tai – melas. Aš esu „sąmokslo teorijos“ šalininkas. Yra dar vienas dalykas. Jeigu propaganda bent iš dalies teisi, tai galima ieškoti technologinių suvokimo išplėtimo būdų, pavyzdžiui, ant akių uždedant lęšiukus, kurie perfokusuoja vaizdą į tinklainę, kad periferijoje būtų didesnis signalo intensyvumas.

Šitaip pasiekiama, kad informacijos įsisavinimas pasiektų aukštesnį gebėjimų lygį.

Norint skaityti erdviniu skaitymu (tam turint reikalingus gebėjimus), reikia sutelkti dėmesį į visą pastraipą, sufokusuojant jį į visą plotą. Turi matytis tekstas kaip visuma ir kiekvienas žodis atskirai. Tada išskiriama 11 subjektų arba veiksmo atlikėjų; jiems priskiriami veiksmai, kurie visi įvedami į modelį, vienu metu ir bendrai, ir kiekvienas atskirai. Sugrupuojami visi objektai su išplėstiniais aprašymais ir pagrindinių, branduolinių veiksmų aplinkybės erdvėje ir laike. Šitaip, „pažiūrėjus“ į pastraipą 2 sekundes, suformuojamas visas jos modelis, įsisavinant tekste užkoduotą informaciją. Tai turi matytis kaip atskiras pasaulis, kuris į sąmonę perkeliamas iš ženklų suvokimo sensoriume sugebėjimo.

Skaitymo esmė – informacijos perkėlimas iš sensoriumo į kognityviumą (iš sensorinės žievės, projekcijomis į kognityvinę žievę). Jeigu informacija neperkeliama, reiškia, kad mokymosi kanalas užblokuotas. Tai galima pasitikrinti tokiu būdu: tam tikrą laiką žiūrėti į sakinį arba kelis sakinius; atitraukti dėmesį nuo teksto ir patikrinti, koks sakinio suvokimas lieka atmintyje ir apskritai kognityviume. Kuo vaizdas ryškesnis, kuo daugiau aprėpiama elementų, tuo laisvesnės projekcijos ir tuo daugiau šansų informaciją valdyti perkeliant iš rodomosios į kaupiamąją sąmonę. Šis gebėjimas priklauso nuo projekcijų į kognityvinę žievę pralaidumo. Visa gabumo „esmė“ yra anatomijos matymas ir mąstymas. Kalba taip pat turi savo semantinę anatomiją, kurią galima išmokti. Tekstas geriau suprantamas tada, kai sąmonė ne slysta fenomenologiniu paviršiumi, bet įlenda į teksto vidų. Šis įlindimas vyksta žmogaus prote. Be šio sugebėjimo neįmanomas joks rimtas teksto supratimas. Tai gali atrodyti nepriimtina priemone, panašiai kaip bendraujant su žmonėmis matyti ne patį žmogų, bet jo anatomiją. Bet tokia yra išsilavinimo ir specialisto darbo esmė. Visi savo srities specialistai yra „anatomai“, tai reiškia – visa vidurinė klasė; nors gali siekti šį principą užmaskuoti.

Apibendrinkime. Norint skaityti erdviniu mąstymu, žodžius reikia jungti ne tiek eilute, t. y., horizontaliai, bet pirmiausia vertikaliai. Tai daroma skaitant iš viršaus į apačią. Jeigu sakiniai surikiuojami į sąrašą po vieną kiekvienoje eilutėje, skaityti geriausiai nuo kairiojo krašto. Jeigu eilutės nesurikiuotos sakiniais, tai jo pabaiga gali būti bet kurioje eilutės vietoje – pradžioje, viduryje arba gale. Tada geriausiai skaityti per vidurį, žvilgsnį vedant iš viršaus į apačią. Vedant žvilgsnį vertikaliai, tuo pačiu metu grupuojamos visos sakinio dalys ir vienu metu skaitomi visi 11 sakinių (jų tiek pastraipoje). Grupavimas ir jungimas reiškia, kad vaizduotėje kuriamas vizualinis modelis, kuris žodžius paverčia vaizdais arba semantinėmis struktūromis, kurios dedamos į atmintį. Informacija atgaminama tokiu pačiu principu ir ją galima panaudoti įtaigiam kalbėjimui.

Šitaip, 500 psl. knygą perskaitant per 1 valandą, per dieną galima perskaityti 5 – 7 knygas. Tie, kas nori suprasti kas yra genijus, tegul pabando įsivaizduoti pagal savo vidinę sąmonę ką tai reiškia ir ar pavyktų šį skaičių pakartoti. Aišku, tekstų vivisekcija – neprivaloma, bet tokių žmonių ieškoma ir jie gyvena 5 proc. žmonių pasaulyje. Dažnai būna, kad akys neleidžia aprėpti tokio ploto, bet yra galimybė išplėsti savo vidinę sąmonę ir joje atlikti manipuliacijas su tekstais. Tiems, kas domisi saviugda, tai kelias, kuriuo einant būtų galima išplėsti savo gebėjimus. Tiems, kas to nesiekia, užtenka žinojimo kas yra erdvinis skaitymas ir kaip veikia žmonių, kurie taip skaito sąmonė. Tai gali pasitarnauti analizėje, nes atmeta įsivaizdavimą, kad visi žmonės realybę suvokia vienodai. Tai tikrai nėra tiesa.