Žvilgsnis anapus horizonto

Pats efektyviausias tikrovės tyrimo metodas, kokį yra sukūrusi žmonija, yra vadinamasis kontinuumų metodas. Apibendrinęs šį metodą gavau trijų kontinuumų principą, kurio užtenka norint atrasti tikrovės sandarą ir ją aprašyti. Metodas taip vadinamas todėl, kad jame yra trys kontinuumai, kuriuose darbą galima atlikti atskirai, o tada jie sujungiami ir tie taškai, kuriuose jie sutampa, yra atskleistos tiesos vietos. Pirmas yra matematinis kontinuumas, kuriame teoriškai tiriamos matematinės struktūros, kuriama matematinė kalba. Antras kontinuumas yra ekrano dėmenų kontinuumas, kuris tikrovę dalina į pačias bendriausias kategorijas, o tada tos kategorijos dar smulkiau skirstomos į atskiras savybes, vadinamas parametrais. Šis kontinuumas didele dalimi taip pat gali būti tiriamas vien galvoje, mąstant ir nedarant jokių eksperimentų. Paskutinė vieta yra sensorinis kontinuumas, kuris jau turi būti tiriamas empiriškai, eksperimentu. Mokslo užduotis yra suderinti atitikimus visose trijose vietose, tada gaunamas atskleistas tikrovės fragmentas, kurį galima valdyti technologiškai.

Kol kas mano tyrimas vyksta pirmo ir antro kontinuumo rėmuose, nenaudojant jokio praktinio eksperimento. Todėl šį tyrimą galima vadinti teoriniu. Teorijoje svarbiausios yra pati kontinuumo kaip tokio sąvoka ir pagrindiniai dėmenys, į kuriuos išskaidoma kontinuumo sandara. Numanau, kad yra žmonių, kuriems kontinuumo vaizdinys yra neaiškus ir miglotas, todėl jį reikia apibrėžti, tačiau apibrėžime vis tiek turi pirmiausiai būti suprasti terminai, nes be to neįmanoma galvoje sukurti teisingo kontinuumo vaizdinio. Aš kontinuumą apibrėžiu kaip „tapatybės fraktalą“. Fraktalas paprastai būna struktūra, kuri viduje sudaryta iš sumažintų savo paties formų, ištęstų pirmiausiai į vidų, bet tas pačias formas atkartojanti taip pat didinant ir į išorę. Tačiau statiškas kontinuumas neturi jokios struktūros, ir čia didinama arba mažinama „forma“ yra tapatybė. Pritaikius mano sulietuvintą žodynėlį, fraktalas yra laužmuo, o kontinuumas – tęsmas. Taip apibrėžiamas matematinis kontinuumas, kurį labai patogų į vidų ir išorę išreikšti vidiniais ir išoriniais vienetais. 1 = 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 – į vidų ir 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 = 1 – į išorę. Jeigu pridedame papildomų dimensijų ir formuojame dauglypą, tai jose galioja toks pats vienetų kontinuumas. Toks yra matematinio kontinuumo pagrindas.

Kitas kontinuumas yra dėmenų dauglypa, kuri jau nėra tapatybės fraktalas savaime, bet juo tampa kai dėmenų kontinuumas sujungiamas su matematiniu kontinuumu. Taigi kokie yra pagrindiniai tikrovės ekranų dėmenys, kurie į grupes sugrupuoja visus tikrovės aprašymui naudojamus parametrus? Tai yra substancijos grupė: substancija-energija-informacija ir judėjimo grupė: erdvė-judėjimas-laikas. Schemoje šie dėmenys yra išskaidomi, tačiau tikrovėje juos reikia dėti vieną ant kito ir jungti į vieną sistemą, nes visos kategorijos yra viena, neišardoma sistema. Taip pirmiausiai sujungiame substancijos grupę, uždėję ant jos energijos ir informacijos sąvoką, tada ant šio junginio uždedame erdvę ir visą substancija-energija-informacija pasklinda erdvėje, tada įvedame judėjimo kategorija ir substancija… tampa judri, o šis judrumas sukuria laiko sąvoką. Jeigu imtume kategorijas paremtas parametrais tai turime erdvę x, trukmę t, masę m, judėjimą v, energiją E ir t.t. Sujungę pamatinius parametrus galime gauti sudėtinius, tokius kaip jėga ma, impulsas mv ir pan. Šios kategorijos su skaičiais susiejamos į jų vidų įdedant tapatybės fraktalą ir tą fraktalą suskaidant į statiškus arba dinamiškus skaičius.

Tai yra teorijos pagrindas, kuris leidžia suskurti reonominį tikrovės modelį, kuris išskiria judėjimo savybę kaip pagrindinę tikrovės savybę. Iš esmės tradicinė fizika yra substancijos judėjimo erdvėje matematinio aprašymo metodas. Galima bandyti šį modelį keisti į kitą, kokį nors nereonominį modelį, tačiau tai labai sunku, nes smegenų ekranuose tikrovė pateikiama kaip judri ir ši savybė yra žmogui nenuginčijamas faktas. Tačiau gebant pažvelgti anapus realybę reprezentuojančių ekranų, turėtų būti galimybė sukurti ir nereonominį modelį, kuris pagrįstas daug sudėtingesne koncepcija už judėjimą. Tai svarbus klausimas ir kalbant apie kontinuumą, nes tikrovėje, kadangi ji pagrįsta judėjimu, šis taip pat turi būti judrus. Todėl išskiriami dinamiški ir statiški kontinuumai. Statiškas pagrįstas tapatybės fraktalu, o dinamiškas – tapatybės deformacija, kuri pati gali būti statiška arba kintanti. Iš tokių kontinuumų išvedami mano kuriami dimensiniai skaičiai, kurie gali turėti išorinių dimensijų, dėl ko vienos dimensijos palyginimas nepakankamas norint nustatyti skaičių santykį. Jeigu pereitume prie tikrovės klausimo, problema ta, kad neaišku iš kur kyla baigtinio statiško kontinuumo judrumas. Jeigu kontinuumas uždaras, judrumo šaltinis neįmanomas. Judrumą aš aiškinu kaip atviro kontinuumo savybę, kuris gali gauti impulsą deformacijoms iš aukštesnės erdvės. Iškyla pirmojo judintojo problema, kurią išsprendžiu pagrindinės tikrovės dalies (PTD) sąvoka, kuri judrumą turi savo esmėje, tą savo esmę skleidžia į išorę, bet jos iš niekur nepaima. Žemesni kontinuumai inkrustuoti vienas į kitą, ir judrumą, dinamiką bei deformacijas, dėl kurių atsiranda judri struktūra, perduoda vienas kitam.

Dabar pakalbėkime apie empiriką ir apie tuos sluoksnius šiuose dėmenyse, kurie nepatiriami suvokimu. Padarius prielaidą, kad matome ne visą tikrovę, kategorija substancija turi būti padalinta į sluoksnius, kurie matomi ir nematomi. Kiek tokių sluoksnių yra nematant pasakyti neįmanoma, tačiau pradžiai tarkime kad jų yra penki. Ta materijos dalis, kuri matoma ir kuri aprašinėjama formulėmis, yra tik 1/5 tikros realybės sandaros. Vadinasi, kiekvienas objektas be tos 1/5 matomos dalies turi 4/5 nematomų struktūrų, kurios taip pat yra realios. Nematoma ir nematuojama dalis gali atrodyti niekaip nepasiekiama, tačiau yra viena galimybė – naudoti analogiją, tai yra nematomoms substancijos dalims perkelti matomos substancijos kategorijas ir bandyti taip jas modeliuoti, kurti įvairius galimybių žemėlapius, tai darant tol, kol kokioje nors naujoje vietoje bus sujungti visi trys kontinuumai. Be to, kadangi matematinis ir dėmenų kontinuumai yra teoriniai, juos įmanoma modeliuoti vien savo galvoje ir tada ieškoti galimybių pritaikyti realiame pasaulyje. Čia reikia galingo ir originalaus mąstymo, kuris leistų sąmonei pažvelgti anapus horizonto. Tam, kad būtų aklai atspėta anapusinių sluoksnių sandara, reikalinga tokia pat sėkmė, kaip aukso puodo laimėjimas loterijoje. Tačiau atkakliai dirbant, tiriant visus įmanomus žmogaus galvoje variantus, rezultatą pasiekti įmanoma. Tarp matomų ir nematomų dalių turi būti kažkokia analogija, todėl perkėlimas irgi gana efektyvus metodas.

Matomą pasaulį vadinu strata, o nematomi sluoksniai tuomet yra hipostratos. Strata yra 1/5 tikrovės dalis, o hipostrata 4/5. Artimiausia neištyrinėta fizika yra sąmonės fizika, su kuria kiekvienas turime subjektyvų fenomenologinį sąlytį, tačiau kol kas neturime užbaigto tiksliojo mokslo, kokiu aprašomas fizinis pasaulis. Sąmonės realybę vadinu gnostine, ir šis naujas mokslas bus gnostinės substancijos modelis, kurį aprašę gausime 2/5 realybės. Pasiekę šį tikslą gausime pilną žmogaus sandaros spektrą ir bus galima sąmonės kalbinio kalėjimo dėžutę pakelti į naują lygmenį šitaip sukuriant naują civilizaciją. Ši perspektyva gali atrodyti grėsminga, nes atsiras galingos psichikos naikinimo priemonės. Tačiau problema manau ne ta. Dabar turimi labai galingi kūno žudymo ginklai, kuriais lengvai galima nužudyti milijonus. Tačiau jie yra vieši, uždrausti ir kontroliuojami, o atimti žmogui gyvybę ar luošinti yra draudžiama įstatymų. Bėda su sąmonės ginklais yra ta, kad jie iki šiol yra įslaptinti, ir juos naudojantys apsimeta, kad tokios priemonės neegzistuoja ir tikri nužudymai dėl šios priežasties neišaiškinami kaip nusikaltimai. Mokslas turi vystytis į priekį, tačiau, kad šis vystymasis būtų saugus, jis turi būti viešas ir prižiūrimas. Slaptumas ir nepriežiūra yra didžiausias pavojus.

Manau, kad gyvybės kilmės klausimą įmanoma pilnai atskleisti tik supratus 3 hipostratos principus, tai yra, pažinus 3/5 realybės. Šita hipostrata leistų atsakyti į klausimą kas vyksta su žmogumi prieš jo gimimą ir po mirties, ar žmogus laikinas ar amžinas, ar turi pakartotinių įsikūnijmų galimybę ir panašiai. Šie mokslai šiuo metu turi tik religinę ir filosofinę formą ir juos galima svarstyti tik dviejų kontinuumų rėmuose, tai yra, teoriškai. Klausimai tokie: koks trečios hipostratos kontinuumų multipleksas?, kokia ekrano dėmenų sandara?, kaip juos sujungti ir kaip uždėti ant pačios anapusinės tikrovės? Iš dalies turi veikti analogija, todėl čia galėtume ieškoti substancijos ir judėjimo grupių analogijos, ir žiūrėti kokiame dinaminiame kontinuume jos veikia. Toks tyrimas yra labai perspektyvus ir civilizacijos laukia labai ilgas kelias, jeigu nesusinaikins. Kad taip neatsitiktų, turime mažinti civilizacijos griaunamąją galią ir stiprinti kuriamąją potenciją.

Darbas turi būti daromas nuosekliai, todėl kol kas judu antros hipostratos teoriniuose kontinuumuose ir šiais metais pamėginsiu pateikti originalų naujovišką dėmenų modelį. Jis gali būti tiek reonominis tiek nereonominis, jeigu pavyks sugalvoti aukštesnio už judėjimą lygio koncepciją, kuri būtų varančioji substancijos jėga. Tai įmanoma ekraną iš fiksato patraukus į laksatą, ir pabandant anapus horizonto esančią realybę atspindėti čia, pritaikant originalius ekrano dėmenis, iš kurių būtų išimti tradiciniai mazgai.

apzvaga

Esencijų fizika

Pati neproduktyviausia ir neperspektyviausia sąvoka fizikoje yra „vakuumo“ arba „tuštumos“ sąvoka. Tikrovėje tuštumos neegzistuoja, o jeigu atrodo kitaip, tai tik dėl netobulo suvokimo. Ši sąvoka ne tik klaidinga, bet ir stabdanti pažangą, nes paskelbus ką nors nieku arba tuštuma, daroma prielaida, kad čia nėra ko ieškoti, neįmanomi atradimai ir naujos fizikos teorijos. Dar absurdiškiau kai pradedama teigti, kad tikrovė atsiranda iš nieko. Nenorima sakyti „nežinome iš kur atsiranda“, vietoj to pakišama tuštumos sąvoka kaip atsiradimo šaltinis, kuris viską paaiškina, bet tik todėl, kad nieko nereikia aiškinti, nes tuštumoje nieko nėra.

Mano „vakuumo“ teorija tą nematomą ir neapčiuopiamą realybę vadina „esencijų jūra“. Esencijos, kaip jau esu paaiškinęs – tai nemateriali energijos forma, iš kurios atsiranda materialūs kvantai esencijų reakcijų metu. Esencijų reakcijų metu gali materializuotis ir dematerializuotis kvantai, iš kurių sukonstruota fizinė ir dvasinė materija. Aišku, paprastai, be priežasties niekas neatsiranda ir neišnyksta, nes esencijų jūra yra stabilios būsenos ir joje įprastinėje situacijoje yra tik „nulinio taško energija“. Tačiau šį stabilumą galima sutrikdyti, tada atsiranda energija (tai yra, sureaguoja esencijų gijos), reikalinga kvanto sukūrimui. Šios dvi vietos matosi Hamiltono operatoriaus apibrėžime, kuris paimtas iš harmoninio osciliatoriaus formulės.

operariushČia matome H – Hamiltono energijos operatorių, h – Planko veiksmą, ω – tamprumo koeficientą, a – atsiradimo arba išnykimo operatorių. hω yra kvantui reikalinga sukurti energija, aa – padidina arba sumažina energiją vienu vienetu, 1/2hω yra „nulinio taško energija“, kuri pagal absurdišką logika buvo laikoma „vakuumo energija“. Bet kaip tuštuma, niekas gali būti energingas? Tokiu atveju tai ne tuštuma.

Šita formulė yra kvantinio lauko teorijos riba, kuri paaiškina kaip iš nieko atsiranda kvantai, toliau šios formulės fizikai nerodo (nenoriu tikėti kad nieko neturi). Mano manymu šis operatorius turi būti išvedamas iš esencijų reakcijas aprašančių formulių, kurios paaiškintų ką iš tikro reiškia kiekvienas narys: kvanto energijos šuolis ir nulinio taško energija, kuri „vakuume“ yra nežinia iš kur.

Mano manymu galimos dvi fizikos perspektyvos: kvanto perspektyva ir geometrono perspektyva. Kas tai yra. Pradėsiu nuo geometrono, nes jis eina pirmiau už kvantą. Geometronas tai esencijų energijų sudaryta geometrinė struktūra, kuri turi stabilią formą. Geometronų jungimosi arba reakcijų vietoje atsiranda tam tikro tipo branduolys, kuris vadinamas kvantu. Kvantas visada būna apgaubtas tam tikra konstrukcija, kuri turi geometrinę formą, susiformuojančią aplink kvantą ir ta forma yra sąveikų tarp kvantų šaltinis. Jėgos tarp kvantų atsiranda ne apsikeičiant virtualiais jėgos kvantais, bet geometronams apsikeičiant energija. Jeigu geometronų simetrijos atitinka, jie sąveikauja, jeigu geometronų simetrijos neatitinka, jie nesąveikauja.

Todėl kai žiūrime iš kvanto perspektyvos ir kuriame visokias vaiduoklines sąveikų sąvokas, mes kalbame apie geometronų reakcijas. Tačiau kvantą galima matuoti, tirti, o geometronas tiesiogiai neprieinamas, nematome nei jo formos, nei struktūros. Todėl kurti fiziką iš šios perspektyvos labai sunku. Tačiau ateityje šis dualizmas turės neišvengiamai būti įtrauktas į oficialią fiziką ir ten turės pakeisti „tuštumos“ sąvoką.

Esencijų pasaulis turi būti labai sudėtingas; jį aprašyti bus galima cheminių elementų lentelės principu. Yra skirtingi esencijų tipai, kurie sudaro skirtingus geometronus ir tie geometronai skirtingai sąveikauja, pagamindami skirtingus kvantus. Vienas iš būdų klasifikuoti kvantus yra pagal tai, kiek geometronų susijungia jiems materializuojantis: duonai – du geometronai, treonai – trys geometronai, kvatronai – keturi geometronai, kvintonai – penki geometronai ir t.t. Pagal tokį principą reikėtų išsiaiškinti kas yra elektronai, kvarkai, neutrinai ir pan. Galima daryti neįrodytą prielaidą, kad elektronai yra duonai, o kvarkai – treonai.

Galima apibendrinti programą, kas turi būti padaryta tiriant esencijas:

  • turi būti atskleisti visi esencijų tipai,
  • atskleistos visos reakcijos,
  • visi galimi kvantai,
  • visos galimos kvantų transmutacijos,
  • visi valdomi technologiniai procesai.

Pagrindinis procesas be abejo yra kvanto materializacija ir dematerializacija. Taip pat transmutacijos, kurios parodo kaip kinta kvantas prijungus naują geometroną arba naujų elementų. Kaip galima būtų tirti „vakuumą“: turi būti išskirti visi esencijų tipai, izoliuoti ir tikrinami skirtingų reakcijų deriniai kaip chemijoje. Kadangi pačias esencijas užgriebti sunku, tai galima daryti per kvantą. Reikia valdyti kvanto skilimą į esencijas ir esencijų susijungimą į kvantą. Tada bent bus žinomas konkretus kiekvieno kvanto rinkinys.

Pats eksperimentas – tai dematerializacijos-materializacijos kamera, kurioje galima valdyti atsiradimo-išnykimo oscialiacijas. Dematerializacija ir materializacija turėtų būti susijusi su esencijų srovėmis, kurias būtų galima išmatuoti. Materializuojantis kvantui įvyksta konvergencija, o išnykstant – divergencija. Sugebant stabilų vakuumą destabilizuoti ir sukelti konvergencijos sroves, sujungiant skirtingo tipo variantus, būtų galima kurti materiją iš nieko. Valdant šį procesą, būtų galima sukruti bet kokį elementą, kuris gali įeiti ir į fizinę, ir į gnostinę braną.

Be to, galima daryti prielaidą, kad portaluose materija pervedama į esencijų būseną ir keliaujama tuneliu ne materijoje, bet esencijų energijos jūroje, kuri eina kiaurai per visas materialias struktūras. Bet tai turėtų būti valdoma labai griežtais dėsniais, kurių valdymas sudėtinga problema, panašiai kaip cheminės reakcijos, kurių metu negali vykti dėsniams prieštaraujantys procesai, viskas atitinka griežtas atomo simetrijas.

Šioje vietoje dar galima paliesti materialių dėsnių problemą. Dėsnis yra geometrinių simetrijų atitikmuo. Pasaulis dėsningas todėl, kad jis simetriškas, ir jam paaiškinti nereikia įvedinėti jokių papildomų „kosminių protų“. Protas yra geometrinis taisyklingumas. Galima spėti, kad žmogaus proto paslaptis taip pat paaiškinama šiuo principu. Tie elementai, iš kurių sudaryta psichika yra simetriški, todėl jų sukeliami procesai turi simetriškas, taisyklinga charakteristikas, kurias galima numatyti žinant geometriją. Tai ir yra dėsnis/protas.

Geometrono ir kvanto perskyrą galima išplėsti iki makroskopinių objektų, nes jungiantis kvantams jungiasi ir geometronai. Todėl kiekvienas makroskopinis objektas, turi aplinka save iš esencijų sudarytą geometrinę struktūrą, kurios elementai gali būti kilometrų dydžio lyginant su centrine kvantų sankaupa. Ir šie objektai sąveikauja ne vien per kvantus, bet ir per geometronus, ir tos sąveikos gali būti kilometrų atstumų nuo fizinio kūno. Tokią sandarą turi psichika ir tarp jų įmanoma tiesioginė nemateriali sąveika. Visa tai, aišku, neperduodama į suvokimą, bet gali turėti netiesioginį energetinį poveikį per pasąmonę.

Fizikai vaizduoja, kad sugeba skaidyti tik stambesnes materijos sampynas, tokias kaip atomas, branduolys, bet patį kvantą užgriebti ir patikrinti jo sandarą – per daug sudėtinga. Laikausi principo, kad neįmanomų dalykų nebūna, tereikia surasti technologiją, kuri leidžia valdyti procesus. Deja be specialių pastangų, tokios technologijos pirmus žingsnius pradės žengti tik po 200 metų. Kokie būdai šią ateitį priartinti turėtų žinoti patys fizikai. Jeigu iš vadovėlių neišims „vakuumo“ sąvokos tai gal būt reikės laukti dvigubai ilgiau.

Galima tik palinkėti fizikams ir fizikos filosofams greitesnio proto prašviesėjimo. Tada greičiau subręs naujo mokslo vaisiai. Tik vaikščiojant nepramintais takais, galima atrasti.

Esencijos

Ieškant tikrovės pažinime naujų kelių, vienas iš metodų yra tylinčių temų prakalbinimas. Tylinti tema yra tokia, kuri sąmonėje neturi žodyno ar gramatinių formų, todėl ją labai sunku išreikšti. Tie, kas užsiima kalbos valdymu, tam tikras temas specialiai išstumia į užribį, kad žmogaus sąmonė būtų apribota ir jis negalėtų padaryti atradimų, kurie nuvestų jį į proveržį. Taip žinias norima pasiimti sau ir su niekuo jomis nesidalinti. Tam galvoje sukuriamos kalbos formos, kurios panašios į pelkę, kuri labai klampi ir per kurią labai sunku pereiti, nes kyla aklavietės iliuzija, daugybė abejonių ir klaidos nuojautų. Iš išorės žiūrint tokioms pelkėms galvoje sukuriami semantiniai kalėjimai, su kuriais žmonės einantys uždraustais keliais nukenksminami iš išorės, per organizuotą masinę sąmonę. Taip žmogus save riboja iš vidaus, taip pat jam pastatomos sienos iš išorės visuomenėje.

Tokios būsenos būna labai sunkiai įveikiamos, tačiau tai nėra neįmanoma. Pelkę galima pereiti, kalėjimo sienas – sugriauti. Tada atsiveria tie keliai, kuriuos tokiomis užtvaromis buvo bandoma nuo žmonių paslėpti. Vienas iš tokių semantinių kalėjimų yra pavadinimas „pseudomokslas“, su kuriuo žmogaus teorijai uždaromi visi keliai, o pelkė šiame kalėjime yra mintys, kad teorijos yra grynos fantazijos arba šarlatanizmas, ir kad neverta šiuo keliu eiti. Stabdymas vyksta ir iš išorės, ir iš vidaus, todėl atrodo, kad nėra jokios perspektyvos. Tačiau tai iliuzija ir tie, kas sugeba šią iliuziją nugalėti, atveria savo viduje naują pasaulį, kuris gali atvesti prie tikro šuolio žinojimo srityje.

Idėjos, kurią ketinu paviešinti, nesu įrodęs, nes tai nėra taip paprasta, tačiau tai nereiškia, kad ji neturi jokių perspektyvų ir ateityje nebus pirmas žingsnis nauja kryptimi. Pačio principo lygyje viskas yra išnagrinėta, tereikia mintims suteikti tinkamą formą. Šioje vietoje pravartu prisiminti mano dinaminio kontinuumo ir dimensinių skaičių metodą, kurio pagrindinė mintis ta, kad kiekvienas dydis gali turėti daugybę vidinių dimensijų, dėl kurių išorinių vienetų požiūriu net lygiais atrodantys elementai gali būti nelygūs. Norint įvertinti lygumo absoliutumą, reikia palyginti visas vidines dimensijas. Taip pat sąveikos tarp vidaus ir išorės yra dinamiškos, todėl visos dimensijos nuolatos deformuojasi ir nėra jokių statiškų kontinuumų.

Šią mintį galima suformuluoti į tokią grafinę schemą:

esencijosVertikali skalė rodo tikrovės mastą nuo smulkiausios iki didžiausios. Didžiausias mastas yra visata, o smulkiausias mastas – fundamentalus kvantas. Standartinėje fizikoje, žemiau kvanto nieko nėra, tik „vakuumas“, taip pat neaišku kas yra virš visatos – kuriamos teorijos kad gali egzistuoti multivisata. Deja ši laikoma neįrodyta. Ant šios skalės nubrėžiame dvi įstrižas susikryžiuojančias tieses, kurios turi apatinę, viršutinę dalį ir susikirtimo tašką, kuris yra išorinis vienetas. Apatinė dalis žymi vidines dimensijas, tai, kas sudaro išorinį vienetą, o viršutinė dalis yra sujungtų vienetų pasaulis.

Vienas iš fundamentalių pasiekimų yra atomo atradimas, kurį galima laikyti atskaitiniu išoriniu vienetu. Tada apatinė dalis yra visi atomo elementai, tokie kaip kvarkai, sudarantys protonus ir neutronus, elektronai bei juos rišančios jėgos. Atomų žinoma virš šimto rūšių (118). Apatinėje grafiko dalyje atomai materializuojami, viršutinėje – formuoja molekules, iš kurių atsiranda substancijos. Galima sakyti, kad fundamentalūs kvantai yra „esencijos“, o nuo atomo prasideda materija. Tai teisinga tik šiame lygmenyje, nes naujas terminas „esencija“ bus naudojamas kitam tikslui. Jeigu eitume dar aukščiau ir centriniu vienetu laikytume molekulę, tai „esencijos“ būtų atomai, o materija visos iš atomų įmanomos sudaryti molekulės. Ir ribinis atvejis – jeigu centrinis vienetas visata – tai vidinis pasaulis būtų sudarytas iš žvaigždžių ir galaktikų, o išorinis būtų daugybės visatų multivisata. Skalės viršuje tai kol kas riba.

Tokią pačią ribą turi ir apatinė skalės dalis, kuri užsibaigia fundamentaliais kvantais, tokiais kaip kvarkai, elektronai, gliuonai, fotonai ir pan. Toliau šios ribos fizikai pažvelgti nesugeba. Daroma prielaida, kad kvantas iš „vakuumo“ atsiranda ir „vakuume“ išnyksta. Čia vertėtų prisiminti pradžioje pasakytus žodžius: tokios sąvokos kaip „vakuumas“, „tuštuma“, „niekas“ yra pelkės sąvokos, kurių tikslas žmogų suklaidinti ir neleisti jam atrasti naujų kelių. Šios sąvokos turi būti išmestos į šiukšlyną ir turi būti atvertas pasaulis, kuris šiame fundamentaliame lygmenyje valdo kvantų materializaciją ir dematerializaciją, tačiau ne iš nieko, bet iš gilesnio už fundamentalų pasaulį. Taigi nuslenkam įstrižas koordinačių ašis iki žemiausios padalos, fundamentalaus kvanto ir gauname: viršuje materialaus pasaulio sudedamąsias dalis, apačioje – nematerialaus, kurį vadinu esencijų pasauliu.

Esencijas tyrinėti labai sunku, nes esencijų išmatuoti su prietaisais, kurie sukonstruoti iš kvantų – neįmanoma. Esencijos tai tam tikrų „energijų“ jūra, kurioje vyksta reakcijos tarp esencijų gijų ir šių reakcijų metu materializuojasi kvantai. Jeigu kvantas išnyksta „vakuume“ – tai jis dematerializuojasi į fundamentalias esencijas. Kitaip sakant yra vienas esencijų kontinuumas, turintis įvairių rūšių gijų. Kaip šios sureaguoja – tokio tipo fundamentalus kvantas ir atsiranda. Tai reiškia, kad nėra jokių savarankiškų laukų, kurie kvantuojasi, šitaip sukurdami vieno tipo kvantus. Iš tikro tie „laukai“ turėtų būti inkrustuoti esencijų jūroje. Atsiradę kvantai esant tam tikroms sąlygoms suformuoja atomus, iš kurių kyla visas aukštesnis pasaulis, kuris mokslo pakankamai gerai ištyrinėtas.

Belieka tik paklausti, o iš kur atsiranda esencijos. Tai jau esu paaiškinęs kitoje vietoje, kur kalbėjau apie visatos atsiradimą. Esencijos iš tikro yra viršvisatinė substancija, kuri įtraukiama į visatos vakuolę (singuliarą) visatos atsiradimo metu. Šią įtrauktą esenciją vadinu injektoju. Skirtingų tipų injektonai sudaro visą vidinį visatos kontinuumą, kuriame pradeda injektono esencijų reakcijos būdu materializuotis materijos kvantai, iš kurių sudarytas akimis regimas ir neregimas pasaulis, pagrindinis visatos karkasas.

Kiekvienam iš esencijų reakcijų atsiradusiam kvantui būdinga tai, kad jis yra ir išorinis materializuotas vienetas, išstumtas iš vidinių dimensijų, bet tuo pačiu susietas su tam tikru „eterio“ geometronu. Geometronas tai tam tikra su kiekvienu kvantu asocijuota geometrinė energijų struktūra, nuo kurios priklauso to paties tipo ir skirtingo tipo kvantų sąveikos – jie traukia vienas kitą ar stumia, kuria sąryšines sistemas arba nekuria. Tai, kad schemose yra funkcionuojančios viršutinės dalys rodo, jog tikrovėje yra pakankamai energetinių geometronų, kurie sudaro sąlygas elementus jungti į aukštesnio lygmens sistemas, kurios siekia iki visatinių mastelių.

Mano aptariamame lygmenyje svarbiausi geometronai, kurie asocijuoti su kvantu. Esmė ta, kad palyginus su pačiu centriniu materijos kvantu, geometrono struktūra gali būti daug kartų didesnė, gali būti net iki 100 000 kartų. Vadinasi, kai kvantai jungiasi į sampynas, taip pat jungiasi ir geometronai, ir susijungusio objekto tikras vaizdas gali neatitikti centrinio iš materialių kvantų sudaryto karkaso. Be karkaso yra geometronas, kuris objektą įkomponuoja į aplinkui esančias energijų jūras – eterio sluoksnyje ir fundamentaliame esencijų sluoksnyje.

Kad būtų su kuo palyginti, galima kaip pavyzdį naudoti elektromagnetizmo teoriją, kurioje pagrindines geometrono struktūras aprašo Maksvelo lygtys. Tačiau šios lygtys tėra labai nedidelė eterio geometronų visos teorijos dalis. Neatskleista/neatskleidžiama dalis – užblokuota kuriant sąvokų pelkę, pagal kurią turima elektromagnetizmo teorija vaizduojama išbaigta galutine teorija ir kad čia nėra daugiau ko ieškoti. Pelkė galvoje neturėtų apgauti.

Užbaigti norėčiau mane labiausiai dominančiu sąmonės klausimu. Tarus, kad ši sritis turi tokią pačią fundamentalią sandarą kaip materija (laikant sąmonę atskira materijos forma), jai galioja tas pats kilmės iš esencijų pasaulio principas. Be abejo, suvokimo laukas vadinamas luksorinais yra labai specifinis, todėl jis materializuojasi tik iš labai specifinių esencijų reakcijų. Išmokus šį esencijų sluoksnį valdyti, būtų atidarytas kelias sąmonės klausimų valdymui. Šiuo metu, iš materijos perspektyvos tai sunku, nes tais kvantais, kurie valdomi, gnostinių kvantų aptikti nesugebama ir šis sąmonės pasaulis yra tamsusis pasaulis, prieinamas kol kas tik per vidinės fenomenologijos savistabą.

Kai mokslas šimto metų bėgyje pasieks reikalingus lygius, atsivers keliai, kurie bus realizuoti daugybe fantastinių technologijų. Nesinorėtų tik vieno – kad jas užgrobtų karinis pramoninis kompleksas ir pritaikytų naikinimo priemonių kūrimui. Juk esencijų reakcijų valdymas leistų materializuoti ir dematerializuoti objektus, todėl šis procesas gyvybei labai pavojingas.

Fizika ir psytechnologijos

Dvi tyrimų kryptys

Kokia mokslo paskirtis akivaizdu – praktinis tikrovės pažinimas. Kam to reikia seka automatiškai iš pirmo paaiškinimo – praktinių klausimų sprendimui. Visas gyvenimas susideda iš daugybės praktinių klausimų ir reikalingas efektyvus metodas jų sprendimui. Todėl kuo daugiau mokslas aprėpia, tuo platesnė tikrovė praktiškai įvaldyta.

Mane labiau domina mokslo filosofiniai klausimai negu techniniai – aš techninių klausimų sprendimu neužsiimu. Bet neprieštaringi skaičiavimai ir jų atitikimas matavimams, vienas iš reikalavimų, kad teorija būtų patvirtinta.

Bet tuščiažodžiavimo irgi nemėgstu, mano mąstymas labai vizualus ir schematiškas. Tokio principo nauda ta, kad mažiau reikia vargintis su loginiais išvedžiojimais. Kokia bet kokio mokslinio pažinimo pagrindinė schema – parodyta brėžinyje žemiau. Pirmiausiai fizikas išskiria suvokimo dėmenis, savo suvokimo ekrane. Žmogaus suvokimas toks, kad jis gali išreikšti tik labai nedidelį skaičių dėmenų ir tada su jais žaidžia matematiškai-logiškai.

Pirmas ekrano momentas yra jo erdvė, įstrižainė, kurioje talpinami visi kiti dėmenys. Tada yra ekranų išilginė seka, kuri suvokiama kaip laikas. Trečias svarbus aspektas yra ekrano turinys, kuris vadinamas materija, substancija ir pan., kuris perteikia tam tikrą informaciją apie pirminę tikrovę. Ir paskutinis ekrano dėmuo yra judėjimas, kaip skirtumas erdvėje ir ekranų sekoje.

Surinkę pagrindinius dėmenis, juos išanalizavę, suskaidę į smulkesnes savybes, susiejame juos su matavimo vienetais ir suskaidome į gabaliukus: erdvė – į metrus, laikas – į sekundes, judėjimas – į metrus per sekundę ir t.t. Kuriame dėmenų matematines sistemas, kurių struktūros išreiškiamos formulėmis.

Tada visa ši sistema projektuojama į pirminę tikrovę, anapus ekrano, kuris ją atspindi. Pirminėje tikrovėje, nematomoje realybėje padaromas eksperimentas, ta realybė „pajudinama“, surenkami duomenys ir analizuojami – jeigu yra teorija, žiūrima ar ji pasitvirtino, jeigu teorijos nėra, teorija kuriama pagal prieš tai pateiktą principą.

mokslas
Pavyzdžiui, pagal Einšteino reliatyvumo teoriją, pirminė tikrovė pasidalina į du suvokimo sluoksnius: pirmas, paviršinis sluoksnis yra reliatyvistinis, į kurį projektuojamas erdvėlaikis, o antras yra po juo esanti hiper erdvė ir hiper laikas, kurie gali turėti nebūtinai raliatyvistinius sąryšius, jeigu materija-energija leidžia tokią perspektyvą. Reliatyvistiniam sluoksniui būdinga tai, kad jame įvykiai ir stebėtojai surišami per ribotu greičiu judančią informaciją. Pagrindinis informacinis laukas yra šviesa. Šiame lauke ar jo interpretacijoje susiformuoja reliatyvistinis erdvėlaikis. Anapus jo egzistuoja hiperpasaulis, kuriam tirti jo sluoksnyje – nėra instrumentų.

Visi juslinio ekrano (sensoriumo) dėmenys, realybę perteikia tik žmogui būdingomis formomis, išima iš jos tik dalį informacijos, ir primeta tokias kokybes, kurios galbūt pačioje pirminėje tikrovėje neegzistuoja. T. y., ir erdvė ir laikas ir judėjimas. To ženklas – įvairūs paradoksai ir nepaaiškinami reiškiniai, tačiau tikima, kad tarp suvokimo modelių ir realybės yra bent apytikslė kovariacija. Todėl ateities įvykius galima nuspėti skaičiuojant formulėmis.

Svarbiausias dalykas, kurį nuolatos kartoju yra tas, kad kryptį nuo išorinės tikrovės galima apsukti ir pritaikyti vidinei krypčiai. To viešai niekas nedaro ir čia tik mano asmeniniai ieškojimai.

Mokslas neprivalo apsiriboti išorine kryptimi; jis įsibrovė ir į vidinį pasaulį, tik šie pasiekimai nėra viešinami. Kaip jie naudojami priklauso tik nuo žmonių, kurie šias technologijas valdo. Tos priemonės labai efektyvios ir netinkamai naudojamos gali padaryti daug žalos. Renkantis tarp nežinojimo ir žalos – geresnis būtų nežinojimas, tik bėda ta, kad žinojimo neįmanoma dirbtinai apriboti. Tie kas turi galią, ieško metodų ją realizuoti ir silpnesni jų sustabdyti neturi jokių priemonių.

Žinojimui galima priešpastatyti tik dar efektyvesnį žinojimą.

Tas principas, kurį rodžiau į išorinę kryptį, lengvai apsukamas į vidinę kryptį, į psichinį pasaulį; lengvai sukuriamas analogiškas mokslas. Tai, kas išorinėje kryptyje parodyta kaip substancija, vidinėje kryptyje yra „vidinis minčių laksatas“. Šis laksatas įstatomas į analogiškus suvokimo dėmenis, kuriuos dar galima išplėsti, ir taip pat modeliuojamas matematiškai.

Po laksato kokybinėmis „juslinėmis“ formomis yra luksorinų laukas, gnostinė materija, ir ją aiškinanti kvantinių laukų teorija. Tada sujungiame abi kryptis į vieną sistemą, įstatome į suvokimo kapsulę ir gauname viso žmogaus teoriją, „visą spektrą“. Ką tai duos? Atidarys hipostratas, sukurs prielaidas telepatijai ir pan. Žmogus ir pasaulis aplink jį taps atversta knyga.

mokslas2
Reliatyvumo teorija čia galbūt negalioja, todėl reikia naujo Einšteino, naujai teorijai. Tačiau jeigu minčių substratas yra koks nors kvantinis laukas, tai įgreitinus psichiką iki reliatyvistinių greičių, psichika irgi turėtų susitraukti, laikas sulėtėti ir sumažėti mąstymo greitis.

Pagal Einšteiną nėra absoliutaus atskaitos taško, nėra absoliučios erdvės ir nėra absoliutaus laiko. Kosminėse erdvėse reikia nustoti žiūrėti į šiuos parametrus iš viršaus, įsivaizduojant, kad įmanoma savo galvoje aprėpti tokius mastelius. Yra tik vietinės, taškinės perspektyvos, tarp kurių maksimaliai šviesos greičiu keliauja informacija. Taip pat reikia neužmiršti, kad laiko ir erdvės be matavimo nėra, o judėjimo greitis į matavimus visada įneša paklaidą. Tos paklaidos – laiko lėtėjimas ir ilgio trumpėjimas. Kuo didesnis greitis, tuo didesnė matavimo paklaida. Nėra absoliutaus atskaitos taško reiškia, kad stebint iš vieno – juda kitas ir atvirkščiai.

Pasenusios metafizinės-religinės schemos

Tokį požiūrį įprasta vadinti materialistiniu ir ateistiniu, nes jis remiasi „nudvasintu“ mokslu. Tokiame interpretavime pagrindinė problema – pasenęs filosofinis sąvokų aparatas. Primityviai skirstyti į materiją ir dvasią, juo labiau vaizduoti, kad tarp jų nesutaikomas konfliktas, yra senų religinių ir metafizinių vaizdinių bei teorijų palikimas. Žodis materija fizikui šiais laikais nieko nesako. Kvantinių laukų teorijoje yra dviejų tipų dalelės fermionai ir bozonai. Ar tikslu sakyti, kad fermionas yra materijos kvantas? Pagal Einšteino lygtį E = mc^2 masė, kuri pagrindinė „kietos empirikos“ savybė, lygi energijai. Kieto objekto masė matuojama kilogramais, o fermiono masė elektronvoltais, kurie yra energijos matavimo vienetas. Kvante masė = energijai. Bozonai, kurie yra jėgos pernašos kvantai, arba iš viso neturi masės, arba jų masė matuojama tais pačiais elektronvoltais. Kvanto vidinė struktūra interpretuojama kaip tikimybiškai aprašomas energijos virpesys. Remiantis šia logika, materialistus būtų galima vadinti energetistais, bet tokios filosofijos krypties nebuvo, ir šio termino nėra tik todėl, kad toks tradicinis skirstymas filosofijoje neegzistuoja, nors jis turi pagrindą. Fizikai tvirtina, kad viskas yra energija, o tradicinis materialumas – tik viena iš energijos būsenų ir formų.

Laikoma, kad senovinis religinis-metafizinis skirstymas materija-dvasia turi tokią pačią prasmę kaip organinė ir neorganinė chemija. Atrodo, kad negyva materija ir gyvi organizmai sudaryti iš visiškai kitokios medžiagos, bet toks įspūdis klaidingas, seniai įrodyta chemijoje, kad ir akmuo ir kūnas sudarytas iš tokių pat atomų, tik jų struktūra negyvoje ir gyvoje materijoje skiriasi. Lygiai taip pat mąstoma, kad skirtumas dvasia-kūnas turi tas pačias fundamentalias statybines dalis, tik jos suorganizuotos kitaip. Tam tikru būdu suorganizavus negyvos materijos atomus, gaunama gyva materija, tam tikru būdu suorganizavus gyvą materiją, gaunama dvasinė materija, arba tiksliau energija. Tokio mokslo sukūrimas susiduria su sunkumais, tačiau jis kuriamas ir kuriamas ne filosofinių sąvokų priešpriešos principu, bet bendro pagrindo radimu, nes tokia taktika daug kartų pasiteisino.

Elektromagnetinės bangos turėtų būti tokia pat materija, bet ji toli gražu ne kieta, taip pat turi daug egzotiškų savybių, kurias ištyrę dabar galime šia energija labai sėkmingai naudotis. Pritaikymo galimybių – begalybė. Kita materijos forma yra elektronų srovės laidininkuose. Pažiūrėkite į žaibo iškrovą arba elektros išlydį ir pamatysite, kad šita materija toli gražu ne kieta empirika, ji ne tik nekieta, bet ir nematoma, nes informaciją apie iškrovą gauname tik todėl, kad ji taip pat skleidžia optinius fotonus, kuriems jautrūs akies receptoriai. Pagal elektromagnetinio ir elektronų lauko analogiją, sukonstruoti visi kiti laukai, ir jie asocijuojami su energija, kuriai būdingos visos kvantų mechanikos aprašomos savybės: tikimybiškumas, neapibrėžtumas, superpozicija, dualumas, sietis, bangos funkcijos kolapsas įvedus detektorių ir pan.

Atrodo, akmeniui toli iki gyvo organizmo, bet jie sudaryti iš tos pačios energijos; atrodo, kad organizmui toli iki dvasios, bet gali būti, kad juos sieja ta pati energija, tik kitaip suorganizuota.

Todėl reikėtų vengti fizikai taikyti pasenusius filosofinius šablonus, ir vietoj to žiūrėti į patį fizikos turinį ir tada spręsti, ar fizikinis metodas pakankamas atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos bando atsakyti religija, ar ne. Sąvokų opozicijos perkėlimas iš kadaise viešpatavusios ideologijos yra iškraipantis vaizdą metodas, tad norint išvengti painiavos ir nesusipratimų, reikia nustoti vartoti klaidingas sąvokas. O bandyti aiškinti tai, kas nežinoma, tuo, kas jau išaiškinta – yra logiškiausia taktika. Filosofiniai visumos braižymai neturi jokio pranašumo ir netgi vertės, nebent tai yra tušti rėmai, kuriuos dar reikia užpildyti faktais. Filosofas tik nubraižo šabloną. Laikas pasenusias logikas atiduoti į archyvą, ir nustoti braižyti schemas pagal kelių tūkstančių metų senumo modelius. Šiais laikais tie modeliai yra gerokai pažengę į priekį.

Dažnai būna, kad filosofinis tyrimas „neužstringa“ tik todėl, kad nesusiduria su niekuo realaus, tik žaidžia abstrakcijomis ir loginėmis struktūromis savo prote, todėl atrodo, kad nėra jokių ribų. Iš tikro tokia riba yra pats protas, nes jis irgi ne begalinis, dėl to filosofas užstringa taip pat kaip mokslininkas ir pradeda naudoti visokias mistines sąvokas.

Kadangi filosofas žaidžia tik savo galvoje, jis operuoja galimybėmis, mokslininkas tiria pačią tikrovę ir jam reikalavimas yra visas išvadas pagrįsti faktais, vien samprotavimai – nepakankami. Todėl turi būti griežtai atskiriama kur yra galimybės, o kur faktai.

Kelias link holoplastinės teorijos

Jeigu pamėgintume nubraižyti tikrovės pažinimo situaciją atvaizduojančią schemą, paveiksliukas turi būti dalinamas į tokias dvi dalis: vienoje dalyje priežasties-padarinio logika negalioja, kitoje galioja, nes materija yra tam tikroje būsenoje, kuri atsiranda dėka entropijos. Priežasties-padarinio logika tinka makroskopiniams reiškiniams, ypač tiriamiems klasikinėmis fizikos disciplinomis. Priežasties-padarinio logika negalioja mikroskopiniame lygyje, ypač kvantinėje mechanikoje, nes čia laikas ir informacija gali judėti bet kokia kryptimi. Tačiau reikia neapsigauti, kad čia aprašomi tik keli kvantai, vadinasi labai smulki realybės dalis, nes viskas tinka ir kvantinei kosmologijai bei apima visą visatą, kuri tiriama kvantiniame lygmenyje.

Atskyrimas apčiuopiama ir neapčiuopiama, proto-kūno, ir vaizdavimas, kad tiriami tik kūniški objektai neteisingas, nes yra sąmonės fizikos mokslas, kuriame naudojama pasiteisinusi kvantinių laukų paradigma. Todėl, kad didesnė tikimybė, jog galioja tie dėsniai ir struktūros, kurios jau atrastos, tereikia juos išplėsti, o ne atradinėti kažką visiškai naujo. Bet čia tik galimybės lygyje.

Todėl schema iš tikro tokia:

galimybes

Fundamentali realybė grindžia nefundamentalią todėl, kad yra jos vidinė dalis, tai iš ko sudaryti visi didelių mastelių objektai. Joks kitoks pagrindimas kaip faktas – nenustatytas. Yra galimybė samprotauti ir kurti versijas, tačiau versija ne tikrovė.

Matome, kad tikrovė dalinasi į pažintą ir nepažintą visuose hierarchiniuose lygmenyse. Pirma yra vadinama faktais, o visa tai kas nepažinta – pateikiama tik kaip galimybės ir hipotezės. Šis procesas, artėjimas prie 100 proc. pažintos tikrovės yra pagrindinis istorinis procesas. Tas taškas, kuriame pasiekiamas pagrindinis tikslas vadinamas H-tašku (holoplastinis taškas).

Antroji ezoterinė sistema

Ezoterinės sistemos tikslas – išaiškinti tikrovės sandarą, siekiant padidinti sąmonės kokybę tam, kad būtų efektyvesnis, didesnio masto veiksmas tikrovėje. Iš žmogaus perspektyvos, tikrovė turi šviesiąją ir tamsiąją pusę, todėl dalis jos yra suprantančiam valdymui nepasiekiama, nors ji visada veikia iš savo nematomos pusės. Tie reiškiniai, kurių šiuolaikinės teorijos negeba paaiškinti, yra toje anapusinėje pusėje ir kiekvieno tyrinėtojo tikslas – kuo daugiau paslėpto pasaulio ištraukti į šviesą.

Šis ištraukimas įmanomas kaip atitikimas, visada turint galvoje, kad ne tikrovė turi atitikti sąmonę, bet atvirkščiai – sąmonė tikrovę. Vadinasi turi būti siekiama prisiartinti, surezonuoti su anapusybe. Tai galima daryti įvairiomis formomis ir įvairiose vietose. Viena jų yra suvokimas, kita – suvokimo aprašymo kalba.

Tokios kalbos, kurią iš dalies vadinu matematine, pavyzdys yra dinaminiai skaičiai. Dar tiksliau – dinaminio skaičiaus variantas, kuris vadinamas multipleksu, arba dauglypa. Turime išorinių kontinuumų multipleksinę dalį ir vidinių deformacijų multipleksinę dalį. Paprasčiausias pavyzdys yra 2 natūriniai deformuoti dvidimensiai skaičiai, kurie gali turėti susiliejantį arba elastišką sąryšį. Yra skaičius 3 #5 ir 3 #3. Iš jų sukūrus plokštuminį multipleksą, arba dauglypą, turime susieti deformacijas. Jau rašiau, kad jas galima sumuoti viename taške – tai suliejimas, arba atimti – tai elastiškas išstūmimas. Paveikslėlyje tai atrodytų taip.

multipleksasTačiau vienetai niekur negali išnykti, jie turi į kažką pereiti ir čia yra tokios galimybės: a) išstumiama į virtualius išorinius vienetus, b) atsiveria papildoma vidinė dimensija. Pavyzdžiui, jeigu būtų ne natūralieji, bet sveikieji skaičiai – perėjimą žymėti būtų galima į neigiamus skaičius. Toks erdvinis multipleksas gali turėti bet kokį skaičių dimensijų.

Visą pirmą dimensiją galima suspausti iki nulio, su maksimalia vidine deformacija. Toks nulis būtų dinaminis nulis, kuris nelygus niekui. Šis suspaudimas iki dinaminio nulio yra singuliarinio kolapso provaizdis, kuris naudojamas visatos atsiradimo iš didžiojo sprogimo modelyje. Singuliaro išsiplėtimas yra visos vidinės deformacijos išstūmimas į išorinį multipleksą, kuriame atsiranda kontinuumų spietinės deformacijos, pradeda formuotis spiečiai, jų kvantai ir kvantų sampynos.

Taip pereinama nuo multipleksinio skaičiaus vaizdinio prie kontinuumų multiplekso, kuris pagimdo šią materialią realybę. Tai galima pavaizduoti tokiu pavyzdžiu:

k-multipleksasČia yra fizinės branos multipleksas, kuris singuliaro išsiplėtimo principu suformuoja materialią visatą, kartu su visais kvantiniais laukais. Ši visata plečiasi tol, kol užtenka deformacijose sukauptos energijos ir jeigu jos ne begalinės, plėtimasis turi sustoti. Šios vidinės erdvės, kuriose sukaupta visata ir yra ta tamsioji energija, dar vadinama kvintescencija (quinta essentia – lot. penktas elementas). Antras multipleksas yra gnostinės branos ir kokia jo evoliucija, kol kas nesvarstau. Gali būti viena sistema, o gali būti ne viena. Essencijų gali būti daugiau – sekstascencija, septascencija ir t.t., kurios būtų skirtos paraleliniams pasauliams, jeigu jie yra.

Visata turėtų atrodyti taip – nuo kolapsavusios iki sprogusios būsenos.

vistata

Multipleksų išorinėse ir vidinėse programose yra visa informacija, kuri reikalinga šios visatos struktūrų susiformavimui. Tas procesas gali būti daug kartų pasikartojantis, o gali būti vienkartinis atsiradimas, kai visata, atsiradusi iš singuliaro, maksimaliai išsiplečia ir tada sustoja, sukurdama amžiną kosmosą, su daugybe paralelinių pasaulių.

Fizinį, materialų modelį aprašinėja Standartinis modelis ir jis naudoja savo Lagranžiano metodą. Šis variantas tebūna nepaliestas. Tačiau aš papildomai hipotetiškai įvedu gnostinę braną, kuri formuoja gnostinius kūnus, vadinamus sielomis. Jai taip pat reikalingas modelis ir šiam tikslui aš naudoju multiplekso sąvoką. Tačiau modelį be eksperimentinių duomenų sukurti sudėtinga, gal net neįmanoma. Todėl galima tik pasamprotauti galimybių lygyje.

Kokia turėtų būti minimali sistema?

  1. Pradėti reikia nuo kelių kvantų: vieno – per mažai; dviejų greičiausiai taip pat; todėl reikia bent tripletų.
  2. Makroskopinei realybei, sudėtingos struktūros kūnams reikia – didelės kvantų įvairovės, išpildytos hierarchinės sampynų sistemos iki makroskopinių objektų.
  3. Jeigu pilna hierarchija neišpildoma, gaunasi tik primityvūs kvantiniai kondensatai, kurie turi per mažai savybių kurti sudėtingas makroskopines sistemas.
  4. Turi būti pirmo, antro, trečio, lygio sampynos iki atomo-komplekso; cheminis sluoksnis su lentele iki 20-30 tūkst. elementų, kad būtų didelė cheminių savybių įvairovė.
  5. Būtinas fundamentalus savybių rinkinys: traukimas-stūmimas; jungimasis-skilimas. Sampynos nebūtinai gniužulinės-orbitinės, bet ir gardelinės, su įvairiomis geometrijomis.

Šitaip, pradedant nuo minimalios sistemos, galima sukurti vieno, dviejų, trijų kvantų sampynas, kuriose būtų išreikšti gnostiniai multipleksai, su pavyzdiniais savybių rinkiniais.

Standartinio modelio vandenilio atomas turėtų skaidytis taip:

vandenilis

Matome, kad kiekvienas kvantas skaidosi į tamsiąją ir šviesiąją dalį, nes kažkokia struktūra matoma eksperimentuose, bet daug lieka paslėpta. Todėl net Standartiniame modelyje, visa materija nėra paaiškinta. Nepaisant to, visi kvantai visuomet veikia kaip pilna struktūra, net jeigu mes apie ją nieko nesuprantame.

Deja kalbant apie gnostinę braną, visi spietinių deformacijų kvantai yra tamsieji, ir be eksperimento – nieko atskleisti neįmanoma. Tačiau galima iš dalies naudoti analogiją. Tarkime, kad gnostinėje branoje turi būti laisvai moduliuojami makroskopiniai laukai, kurie turi informacinę funkciją. Receptoriams reikia šviesos, sielai reikia elektros. Dėl šios priežasties, galima daryti prielaidą, kad jeigu gnostinė brana – išbaigtas pasaulis, jame turi būti ir tokios dalys, vadinasi turi būti kažkokia elektrodinamika, nors ji neprivalo būti tokia pati kaip fizinėje branoje. Gali būti daug elektros rūšių ir daug šviesos rūšių. Tai galima išaiškinti tik eksperimentais.

Kita vertus, pamodeliuoti gnostinio fotono ir gnostinio elektrono multipleksą, visai įmanoma. Jeigu tokie egzistuoja, tai jie būtų vizualinės echolokacijos gnostinėje branoje pagrindas, ir leistų matyti sielas taip, kaip matome fizinius kūnus. Gnostinė brana yra fizinės branos viduje, tad turint tokią juslinę echolokaciją, aplinkoje atsivertų nauja dimensija.

Deformuotų kontinuumų fizika

Norint į klasikinę reliatyvistinę mechaniką įvesti deformuotus kontinuumus, pagrindinius parametrus reikia išreikšti dinaminiais skaičiais, turinčiais vidinę erdvę. Pirmiausiai imame Niutono mechaniką, kuri turi tokius pagrindinius parametrus: x – erdvės atstumas, t – laiko trukmė, ir m – materijos masė. Jeigu kontinuumas deformuotas, visi šie parametrai yra dinaminiai, tai yra – priklauso nuo vidinės dimensijos, kuria gali būti judėjimo greitis arba erdvės kreivumas.

Viską patogu pradėti nuo nejudančio taško, kuris turi vidinę erdvę, išreiškiama intensyvumu ir trukme, arba kitaip – judėjimo greičiu, kurį taipogi galima išreikšti per kinetinę energiją. Šią vidinę erdvę išstūmę į išorę, gauname poslinkį erdvėje, kurio ilgis priklauso nuo intensyvumo ir trukmės. Tai yra judėjimo deformacija. Tašką žymime raide A, o vidinė dimensija yra #(√2E/m)t.

Tada imame erdvės parametrą ir padarome jį priklausomą nuo masės: erdvė sujungta su mase tampa gravitacine duobe, kuri gali būti išreikšta tiek Niutono metodu, tiek Einšteino. Niutono metodas – paprastesnis, todėl pasirinktas jis. Taigi dvidimensiu parametru tai išreiškiame taip: x #m, arba x #Gm/r2. Apibrėžimas toks – jeigu Gm/r2 = 0, tai x (F) = 1m arba kitaip, jeigu nėra masės sankaupos, erdvė yra statiškas nedeformuotas kontinuumas (nėra gravitacinės duobės). Čia pateiktas supaprastintas variantas. Naudojant Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją – viskas daug sudėtingiau.

t priklauso nuo greičio, vadinasi t #v. Apibrėžimas: jeigu v = 0, t = 1s; jeigu v = 86 proc. c, tai t = 1 = 2 s. Laiko matavimo prietaisui judant deformuota masės erdve, laiko tėkmė taip pat keičiasi. Tai galima išreikšti tokia forma: t #x ##m. Jeigu x yra deformuotas parametras, tai 1s ≠ 1s. Kadangi visose mechanikose apskaičiuojamos judėjimo trajektorijos su deformacijomis, jas galime išreikšti veiksmu, S, kuris yra sudėtinių minimalių vektorių suma – statiškas vektorius yra tiesė turinti kryptį, o deformacijos šią tiesę skaido į daugybę mažų sudėtinių vektorių, kurie parodo tikrą kelią per deformuotą kontinuumą.

Kaip jau esu paaiškinęs, deformacijas patogu išreikšti vidinę dimensiją išstūmus į išorę ir išreiškus deformuotų skaičių sandūromis. Pavyzdžiui, imkime trukmę, kurios vidinė dimensija yra greitis, kurį taip pat galime išreikšti per kinetinę energiją. Turime tokią sandūrą 7s: 1, 1, 1-1, 1, 1, 1-1-1, 1-1-1. Kadangi tai labai trumpa trukmė, tarkime kad kalba eina apie vieną kvantą. Tarus, kad laikas sulėtėja dvigubai prie 86 proc. c greičio, ir tris kartus artėjant prie 99 proc. c, kvantas pirmas dvi sekundes juda nereliatyvistiškai, trečią sekundę pasiekia 86 proc. šviesos greičio, sulėtėja iki nereliatyvistinio greičio ir tada paskutines dvi sekundes juda artimu šviesos greičiui. Iš to dar galima ištraukti, kad 7s su deformacijomis prilygsta 12s be deformacijų.

Dėl šios priežasties visus deformuotus parametrus su vidinėmis erdvėmis patogu išreikšti sandūrų lentelėmis, kurias grafiškai apdorojus algoritmais, galima matyti visus parametrus, kaip jie susidėlioja deformuotuose, dinamiškuose kontinuumuose, kurie aprašinėjami naudojant daugiadimensius parametrus.

Šitaip galima perrašyti visą fiziką ir sukurti daug daugiau, nei leidžia klasikinės ir šiuolaikinės fizikos teorijos. Visa esmė yra papildomų dimensijų įvedimas, kurios vidinėmis vadinamos tik sąlygiškai, nes tokios atrodo tada, kai būna nematomos, išoriškai neapčiuopiamos. Tuo tarpu kai jos yra matomos, jos paprasčiausiai būna prilipusios prie pagrindinio pirmos dimensijos parametro. Tad dimensijas patogu skirstyti į matomas ir nematomas, ypatingą svarbą suteikiant nematomoms, nes jas būna daug sunkiau išreikšti nei matomas. Matomos yra greitis, erdvės kreivumas, nematoma galima laikyti kokią nors paslėptą vidinę energiją.

Vietiniuose kontinuumuose deformacijos nebūna labai didelės ir jos daro mažą įtaką parametrų dinamikai, tačiau kosminiais masteliais viskas pasikeičia, ypač kalbant apie žvaigždžių, tamsiųjų sankritų sukeltas deformacijas ir pan. Tokius tikslius skaičiavimus bus labai svarbu atlikti skraidant kosminiais aparatais, nes be deformacijų tikslaus žemėlapio, bus labai sunku orientuotis kosminėje erdvėje. Tai pasitaiko retai, bet tarkime yra geodezikas su didele duobe, kuri įtraukia elektromagnetinį signalą, pakeičia jo kryptį, dažnį, bangos ilgi ir t.t. Surinkę tokį signalą, bet neįskaičiavę deformacijų, mes tikslioje vietoje šaltinio, kuris tą fotoną išspinduliavo nerasime, nes iš principo kampas gali pasikeisti ir 45 laipsnius, vadinasi tokiu kampu matysime klaidingą objekto padėtį.

Šioje vietoje labai svarbu pakalbėti apskritai apie informacijos keliavimą kontinuumais. Pradėsime nuo apibrėžimo: informacija tai kontinuumo deformacijų perdavimas atstumu. Yra informacijos šaltinis, kuris išspinduliuoja pirmykštį morfizmą, kuris pereina per kontinuumą ir surenka visas to kontinuumo deformacijas ir turime galutinį morfizmą, kuris yra visų surinktų deformacijų suma. Akivaizdu, kad pirmykštis signalas pasikeitęs neatpažįstamai ir informacija gaunama labai iškraipyta. Kai ankstesnėje santraukoje kalbėjau apie fiziką, kuri paremta pirmykščių signalų rinkinių interpretacija, galvoje turėjau kaip tik tai. Šią situaciją patogu palyginti su algoritmu, kuris turi įvesties parametrus, perstatymų ir manipuliacijų programą ir galutinį rezultatą. Mūsų suvokimas, galutinis morfizmas, yra toks rezultatas. Deja jis labai iškraipytas ir skiriasi nuo pradinių įvestų duomenų. Tačiau žinodami visą programą, galima atstatyti priminius duomenis.

Šitaip išėmę iš juslinių ekranų dėmenų visas algoritmines deformacijas, galime išlukštenti pirmykščius signalus ir pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra nepriklausomai nuo žmogaus suvokimo. Akivaizdu, kad šie rinkiniai vis tiek turės būti įtraukti į tam tikrus parametrų modelius, tačiau modelį galima padaryti artimesnį pirminei tikrovei – kuo atstumas mažesnis, tuo tikslesnis tikrovės vaizdas. Juslinio ekrano dėmenys yra toliausiai, iliuzijos yra suvokimo ribinė būsena, o arčiau prie pirminės tikrovės prieiti galima parametrus išjuslinant ir labiau suintelektualinant, iš sensoriumo perkeliant į kognityviumą, iš fiksato į laksatą. Tačiau turint galvoje ne fantastinį laksatą, bet paremtą eksperimentiniais duomenimis.

Tobulas susiliejimas būtų tuo atveju, jeigu sąmonės egzistenciatas idealiai sutaptų su anapusine, transcendencijos struktūra. Tai būtų idealaus pamėgdžiojimo situacija, kuri leistų pažinti sandarą beveik 100 proc. tikslumu. Tuo tarpu natūrali situacija – labai nutolina nuo tikro pasaulio, panardina sąmonę į dirbtinius juslinio ekrano dėmenis. Net matavimo prietaisai nepadeda, nes jų rezultatai vis tiek aprengiami ekranų dinamiškai surinktais parametrais, kurie anapusinėje tikrovėje neegzistuoja. Todėl mano principe „Anapus vaizdo ir veiksmo“, dinaminiai deformuoti kontinuumai yra nedidelis pasistūmėjimas link anapusinių pirmykščių signalų, o visų deformacijų, kurias sukelia pažinimo ir suvokimo algoritmai, pašalinimas atveria tikrą, gryną pasaulio vaizdą. To turėtų siekti mokslas nes tai yra Tiesa. Tas mokslas, kuris paremtas ekranų dėmenimis, nėra visiška iliuzija, bet surinkęs tiek daug vidinių smegenų kontinuumų deformacijų, kad informacinis signalas iškraipytas neatpažįstamai. Gelbėja tik didelių mastelių kovariacija, bet begalė detalių ir skirtumų pasilieka už kadro.

Dėl šios priežasties, įprastiniame moksle yra daug problemų su tiesa, nors tiems kas gyvena realybės paviršiuje, realine, kuriems principas „Anapus vaizdo ir veiksmo“ neimponuoja, kurie nenori sužinoti kas yra tikroji kontinuumo „erdvė“, kas yra „laikas“, tokia problema gali pasirodyti neaktuali. Tikiuosi iliuzija tenkina ne visus.

Pirmoji ezoterinė sistema

Laikoma kad mūsų realybė prasidėjo nuo sukritusio į save (sankrita) kontinuumo plėtimosi, kuris pradėjo šią realybę sukūrusią deformaciją. Taip, aišku, nepaaiškinamas pačių kontinuumų atsiradimas – tai ar jie iš viso turi atsirasti ir kodėl viena jų fazių tam tikrame lygmenyje yra sankrita. Vienas būdų paaiškinti sankritą yra vidinio struktūrinio kontinuumo išstūmimas, po kurio kitas kontinuumas tampa tašku. Kitas procesas taško išpūtimas: iš pradžių pradedama traukti energiją į vidų per kanalus – tai įkvėpimas ir išstumiama – tai iškvėpimas. Šitaip galėtų vykti visatos lygio deformacijų svyravimas.

Tačiau už viso to stovi tikra statiško ir deformuoto kontinuumo teorija, kuri yra pirmesnė už įvairių juose vykstančių procesų aprašinėjimus. Iš pradžių įvedama kontinuumų klasifikacija, tada tų kontinuumų vystymosi galimybių aprašymas. Šiam reikalui panaudosiu skirstymą į

  • paprastus ir
  • spietinius kontinuumus.

Paprasti kontinuumai turi nesuyrančias deformacijas, o spietiniai kontinuumai gali virsti spiečiais. Kol kas naudoju primityvų proceso iliustravimą, kuris paaiškina kaip iš tikrojo pradinio skirtumo, turinčio bangos formą, atsiranda sutankėjimų ir išretėjimų rinkinys, kuris pasiekęs reikalingą pusiausvyros tašką virsta spiečiumi. Spiečiai gali būti sąryšiniai ir nesąryšiniai, būti chaotiški arba tvarkingi. Sąryšiniuose spiečiuose formuojasi įvairios sankaupos, sudarančios makroskopinio kontinuumo 0 fenomenologijos peizažą, kurį mes suvokdami transformuojame į mus supantį pasaulį. Nesąryšiniai spiečiai sudaro chaoso posluoksnį.

Didžiosios spietinių sąryšinių deformacijų sankaupos, vadinamos galaktikomis, yra labai svarbus tarpinis lygmuo, nes jų valdymas reikalingas perėjimui iš galaktinės į visatinę civilizaciją. Taip yra todėl, kad visatiniuose „erdvėlaiviuose“ kaip energijos šaltinis turi būti naudojami galaktikų branduoliai. Kodėl taip yra galima paaiškinti tokiu paaiškinimu. Kadangi žmogus nesugeba būti pirmuoju judintoju ir iš nieko kurti deformacijas, jis turi naudotis jau sukurtais skirtumais ir juose sutelktomis energijomis. Jis judinti gali naudodamas tik jau deformuotą ir užpildu užpildytą skirtumą, perkeldamas jį į kitą sau naudingą vietą. Tuo tarpu materializacijos sugebėjimas yra pirmojo judintojo galimybių įvaldymo rezultatas. Į išorę iš vidinių deformacijų perkelti virtualius vienetus, kaip dinaminiuose skaičiuose, galima tik suišorinant vidinę erdvę. Toks procesas vyksta visose materializuoti negebančiose technologijose. Tad judesio deformacija visatiniais mastais galima tik virtualius vienetus į ją perkeliant iš galaktinio branduolio lygį prilygstančių sąryšinių arba nesąryšinių sankaupų. Sąryšinės spietinės sankaupos patogesnės todėl, kad jos stabilios, o nesąryšinės – sunkiau kontroliuojamos. Tačiau chaosą galima moduliuoti primetant jam dirbtines rezonansines simetrijas. Ir t.t.

Tačiau šiam tikslui turi keistis ir žmogus pats viduje, bei turi gebėti sukurti pakankamai galingus nuo aplinkų izoliuojančius sluoksnius ir skydus. Pavyzdžiui, persikėlimui iš vienos galaktikos į kitą reikėtų tokio sąryšinių spietinių deformacijų sluoksnio, kuris neiširtų veikiamas tarpgalaktinio persikėlimo kinetinės energijos. Energijos poreikį galima sumažinti panaudojant specialiai sukurtus silpnesnio pasipriešinimo takus. Tačiau, kad jais būtų galima naudotis, jie turi būti sukurti sunkiuoju būdu, kaip geležinkelis esantis tarp kosminių stočių. Taip yra todėl, kad norint pasiekti tolimą erdvės tašką, reikia valdyti pradžią ir pabaigą, išlydžio principu kontroliuoti trajektoriją per daug sudėtinga, nebent tiksli stotelė nereikalinga. Be to, išlydžio principu kuriamas takas, kad būtų stabilus, turi pastoviai eikvoti energiją, tačiau trajektorija šokinėja iš vienos vietos į kitą, nes galinis taškas neužfiksuotas. O turint gale specialią stotį, kontroliuojama visa struktūra.

Tad akivaizdu, kad kosminei kelionei tinkančios burbulinės spietinės deformacijos (deformacijų sistemos) sukūrimas – labai sudėtingas klausimas. Šiam tikslui, primityvi Homo sapiens sąmonė nelabai tinkama ir jis turi išsivystyti į ką nors pažangesnio. Pažangesnio, reiškia – reikia gebėjimo paversti informacija didesnį tikrovės kiekį, ir sutvarkyti informaciją į efektyvią sistemą. Nuo to priklauso sąmonės kokybė – vidinė deformacija ir jos sąlygotas išorinės veiklos mastas. Tikrovė pati labai sudėtinga, savyje jungianti chaosą ir tvarką į vieną sistemą, todėl reikalingas efektyvus metodas ir tikras tikslusis mokslas, kuris paremtas dinaminio kontinuumo ir dinaminio skaičiaus koncepcija, apie kurią jau rašiau prieš tai. Taip pat akivaizdu, kokia sąmonės dalis turi būti efektyvinama – pirmiausiai ta, kuri atsakinga už efektyvų informacijos tvarkymą. Tam netinka nei emocinė, nei motorinė dalys, netinka siela ir dvasia, kaip abstrakčios koncepcijos ir reikia to, kas vadinama protu. Visa kita tėra pagalbiniai dalykai. – Arba, tokio masto kosminės deformacijos bus neįgyvendintos ir įvyks sugrįžimas į labiau išsklaidytų žemesnio lygmens deformacijų pasaulį, nepasiekus tikslo. Bus „bandymai“ kitose vietose; ar kam nors pavyks, ar nepavyks niekam – sunku pasakyti.

Kokios nors apibrėžtos prasmės tai neturi, čia kalba tik apie sukaupto resurso realizavimą arba atsisakymą realizuoti. Reikia neužmiršti, kad net tokiame lygyje nėra nieko amžino, nes patys kontinuumai eikvoja visas savo sukauptas deformacijas, išorę sutraukdami į vidų, o tada vidų vėl išstumdami atgal. Net pusiausviros nėra amžinos, imant dideles atkarpas laike ir erdvėje.

Ir paskutinis apibrėžimas, šiuo pirmuoju ezoteriniu modeliu paaiškinantis kas yra žmogus formaliuoju aspektu::

Žmogus yra sąryšinių spietinių deformacijų sankaupa, savyje turinti nespietinių intarpų, kuriuose realizuojama žmogiškumo esmė.

Tokios sistemos aprašymui yra būtinos dinaminių kontinuumų ir dinaminių skaičių teorijos, kurios yra daug tikslesnės už pirmos dimensijos skaičių teorijas, nes į jas galima įvesti begalinį kiekį vidinių deformacijų, kuriomis aiškinami nehomogeniški kontinuumai. Su šiuo apibrėžimu susijęs amžinumo-laikinumo klausimas –

Ar yra amžinos kontinuumo deformacijos?

Ši sistema visa paremta reonominėmis (judžiomis) galimybėmis, tačiau mano jau pateiktu ankstesniu paaiškinimu, galima nereonominė (nejudi) aiškinimo perspektyva. Fiksatas įtraukia į save naują dėmenų sistemą, perima ją į savo laksatines terpes ir projektuoja anapus ekrano, taip bandant paaiškinti tai, kas turi 0 fenomoenologiją savo susikurtomis priemonėmis. Akivaizdu, kad šiuo atveju svarbesnis ne „vaizdo“, bet „veiksmo“ principas – pradžiai ir proveržiui:

„Anapus vaizdo ir veiksmo“.

spietinis

Naujos fizikos galimybė 2

Ankstesniame įraše paaiškinau, kokia pagrindinė problema su klasikine fizika, šį terminą suprantant nauja prasme. Jos problema ta, kad ji pagrįsta judėjimo kiekybine analize. Šią savybę vadinu fizikos reonomiškumu. Tačiau tokios fizikos problema ta, kad ji remiasi parametrais, kurie nėra tikri, neatitinka pirminės tikrovės, bet priešingai, yra surenkami dinamiškai. Norint suprasti, iš ko šie ekranų dėmenys atsiranda, reikia žinoti signalus pirmykščius rinkinius ir jų filtrų pagrindines schemas.

Gilesnė parametro analizė reiškia pirmiausiai supratimą, kaip jis konstruojamas, nes jis nėra pirmapradė realybė. Jis yra tai, kas gaunama įdėjus darbą. Kokybė, kuri apdorojama su kiekybinėmis schemomis, yra tokio darbo rezultatas. Kitaip sakant, klasikinė fizika kapstosi pačiame patyrimo ir suvokimo paviršiuje ir bando vaizduoti mokslą kokybes transformuodami į kiekybes. Tai yra paviršinis suvokimo išskaidymas, kuris mažai ką gali pasakyti apie signalų pirmykščius rinkinius.

Pirmykščiai rinkiniai gali būti analizuojami ir su matavimo prietaisais, bet tada gauname rodyklės judesį, detektoriaus pyptelėjimą arba kiekybinę matavimo išraišką skaitmeniniame prietaise. Filtras labai paprastas, susidedantis iš šimtų arba tūkstančių modulių, kai realiame analizatoriuje jų gali būti milijonai, o rezultatas – erdvės, laiko ir fenomeno konstrukcija. Tokia primityvi detekcija neleidžia susiformuoti geresnio vaizdinio už kibernetinę sistemą.

Taigi, norėdami pažvelgti giliau nei klasikinės fizikos parametrai, turime žinoti šiuos principus. Tačiau to negana, nes paruoštas signalas pereina į ekraninę struktūrą, kuri yra gnostinės branos galimybė ir ši ekraninė struktūra tampa pagrindine vieta, paruošiančia suvokimui reikalingą šabloną. Suvokimas yra tokių pagrindinių šablonų visuma, kuri padalinta į savarankiškų kokybių jutimus, apjungiamus realine atsirandačiame egzistenciate, kuris yra suvokimas „aš esu“, „tai yra“. Tai savarankiškas labais svarbus patyrimo sluoksnis, kuris atsakingas už tai, kad sąmonė yra „šviesa“.

Visas patyrimo centras susikoncentruoja išoriniame ir vidiniame reline, kuris yra klasikinės fizikos duomenų pagrindinė vieta. Čia fizika semia savo pirmapradę formą ir nieko nežino apie tai, kad yra pirminė tikrovė ir kad iliuzinėje formoje nėra jokios holoplastinės realybės. Tokiame patyrime nėra jokios tikros gelmės, kuri leistų suprasti, iš kur viskas ateina, kaip žmogus sukuriamas ir kaip jis patiria supantį pasaulį. Nors kita vertus, idėja pamatyti tai, kas yra nematoma – gali atrodyti beprotiška. Tai iš tikro labai sudėtinga. Matosi vienintelė galimybė, sukurti galingą meta-analizatorių, kuris į šią kibernetinę sistemą sugebėtų pažiūrėti iš išorės, ir pabandytų įžvelgti, kaip surenkami klasikiniai parametrai. Pirmykščiai rinkiniai ir jų tobulesnio atvaizdo gavimas yra rožinė svajonė.

Individualus realinas – nėra viskas, tai nėra galutinė stotelė, nes turi būti megastruktūros, kurios susieja visą biologinę rūšį ir galų gale visą biosferą. Tačiau tokios megastruktūros yra anapus individualaus suvokimo. Be to, daug įdomesnės ne tokios realizacijos, bet ši paviršinė anapusybė, tai yra grynas realinas, nesuformuotas į suvokimo kapsulę. Nes visai logiška, kad yra aktualios izoliuotos sistemos, taip pat visas potencialus, nerealizuotas okeanas, kuris laukia būti suformuotas. Ši vieta irgi labai svarbi, nes ji taip pat lemia kaip įgauna galutinį pavidalą klasikinis parametras, toks kaip erdvė, laikas, forma ir t.t.

Tai įdomu tuo, kad galima technologinio projektoriaus sistema, kuri galėtų piešti realine struktūras, ir formą „tai yra“ suteikti technologiniams procesams, vienas kurių yra dirbtinė sąmonė.

Bandžiau ieškoti arche ir chronos pradų. Tačiau šie dalykai egzistuoja tik kaip surinkimo struktūra, ir nepasiekia tos tikrosios pradžios, kuri yra pirmykščiai rinkiniai. Tai pavadinimas, tam tikra vieta, idėja ir supratimas, tačiau nėra jokio vaizdo. Reikalaujantys vaizdų, norėtų didelio ir labai lengvo rezultato, patys neįdėję jokio darbo. Viskas turi parsidėti nuo struktūrų išgryninimo ir meta-analizės, apie kurią užsiminiau.

Šis samprotavimas gali atrodyti painus, net beprasmis dėl didelio kiekio naujoviškos terminologijos, tačiau nereikėtų sutrikti, čia nėra pastanga duoti galutinį atsakymą į pagrindinę paslaptį, tai daugiau turi padėti suvokti tą iliuzijų pasaulį, kuriame gyvena sąmonė. Tačiau ne tam, kad paskandintų neviltyje, nematant tikrovėje nieko tikro, bet tam, kad duotų metodą, bent metodo užuomazgas. Kitaip sakant, pagrindinė prigimtinė filosofija kylanti iš suvokimo „tai yra“, papildoma suvokimu „tai yra iliuzija“, ir atveda prie minties, kad reikia ieškoti kelio į tikrą pasaulį. Žmogus yra tikrame pasaulyje kaip pirmapradė esybė, tačiau jo suvokimas pasiklydęs iliuzijoje. Mano siūloma kibernetinė fizika galėtų būti kelio pradžia anapus iliuzijos.

Nenustebčiau, jeigu pirmiausiai žmones apimtų manija kurti netikras simuliacines realybes-kalėjimus vieni kitiems. Tačiau turiu viltį, kad ne visi pasiklys šiame klystkelyje ir suras tikrai progresyvų pritaikymą. Sukurti kitą, geresnę sąmonę – viena iš galimybių. Neregys pagaliau taptų reginčiu. Matytų ir save ir kitus aplink save kaip tai, kas jie yra iš tikro.

Dabar belieka visa tai perkelti į apibendrinančią schemą, kad painus aiškinimas taptų suprantamesnis. Čia principas labai paprastas, tik sakinių konstrukcijos gali atrodyti sudėtingos, sunkiai įsivaizduojamos.

fizika

Raudona rodyklė žymi etapus, nuo kurių reikėtų pradėti gilintis į sistemą. Nulinis etapas yra mūsų pasaulis, kuris filosofijos ir mokslo gerai ištyrinėtas. Tačiau norint suprasti dar giliau, reikia pereiti prie pirmo, antro, trečio etapo ir taip toliau. Kol bus pasiekti pirmykščiai rinkiniai, iš kurių sudarytas holoplastinis pirminės tikrovės laksatas.

Jeigu ką nors sudominau kaip kokia keistenybė, tačiau sunku suvokti tai, apie ką rašau, reikia būti susipažinus su visais mano pagrindiniais įrašais, dalį kurių galima rasti tinklaraštyje psytechnologijos.lt. Kiti yra nepasiekiami, tačiau jie kita vertus nėra tokie svarbūs, nes jie atspindi mano kelio pradžią, mano idėjų užuomazgas ir ištakas.

Šita schema yra mano dar vienas žingsnis tema „Naujos fizikos galimybė“.

Holoplastinis laikas

Tyrinėdami pasaulio savybes, turime skirti dvi jo dalis: informaciją apie pasaulį ir patį pasaulį. Šis skirstymas reiškia, kad norėdami paaiškinti judėjimo ir jo antipodo esmę bei prigimtį, turime mąstyti atskirai apie informacijos ir apie pasaulio judėjimą. Mums prieinamas informacijos judėjimas, nes jis įsiformina realine, o apie tikrą judėjimą galime mąstyti tik analogiškai.

Kam ši įžangėlė reikalinga? Savo nesename įraše „Naujos fizikos galimybė“ bandžiau parodyti naujo požiūrio į fiziką būtinybę. Norint suprasti kas tai yra, reikia įsigilinti į skirtingų perspektyvų savybes, kaip jos lemia mąstymą ir iš jo kylančius modelius bei teorijas. Vyraujantis modelis yra reonominis, paremtas judėjimo koncepcija. Tai visai natūralu, nes tai atspindi informacijos, kuri suformuojama į sąmonės burbulą, judėjimas. Toks suvokimas uždeda antspaudą ant visų mokslinių teorijų ir pirmiausiai ant fizikos.

Kas būtų jeigu judėjimo neliktų, koks būtų vaizdas arba modelis? Tai akivaizdu. Tai, kas nejuda yra statiška, toks vaizdas būtų statiškas. T. y., vietoje ilgėjančios trajektorijos – užbaigta atkarpa su pradžia ir pabaiga. Toks žvilgsnis nėra labai originalus, nes jis natūralus yra mąstant apie tai, kas praėję, apie praeitį, kitaip sakant, iš pabaigos perspektyvos. Priešingai, iš pradžios perspektyvos, turimas neapibrėžtas judėjimu pagrįstas paveikslas, nes kiekvieną akimirką esama ant judančios atkarpos smaigalio. Kad pasiektum tašką ateityje, jeigu ji dar neatėjusi, reikia į tą ateitį judėti, arba ji pati turi ateiti kaip informacija.

Žmogui faktiškai arba potencialiai įmanomos dvi aprėptys: erdvės ir laiko. Erdvės aprėptis, mąstoma kaip visuma, kaip sąmonės laukas (šviesos arka) yra užbaigta atkarpa arba iš jų sudaryta geometrinė figūra. Tos atkarpos turi ir momentinius taškus savo sudėtyje, ir yra užbaigtos. Deja kūnas tokios fizinės aprėpties neturi, nes aprėptys sąmonėje yra informacinės. Todėl jo gyvenimas sudarytas iš judėjimų nuo vieno taško prie kito. Kelis skirtingus taškus kaip vienį aprėpti gali tik sąmonė.

Kita aprėptis yra laiko. Deja tokios kaip erdvės, laiko aprėpties žmogus neturi ir jo sąmonė uždaryta viename laiko taške, kuris išplėstas tik dėka erdvės. Bet tarkime, kad laiko aprėptis yra identiškai erdvės aprėpčiai. Tokiu atveju, laiko trajektorijos taip pat būtų užbaigtos atkarpos ir matytume laiko linijų užbaigtas kelius. Laikas taptų erdvinis – dėka gautos informacijos apie praeitį ir ateitį. Sąmonėje susiformuotų hiper-dabartis, kurioje būtų sujungta į vienį praeitis-dabartis-ateitis ir matytųsi visos erdvės laiko geometrijos šiame pasaulyje.

Tos laiko siužetinės linijos būtų matomos iš pabaigos perspektyvos, kaip užbaigtas, praėjęs pasaulio modelis, kuriame galima būtų nustatyti visas meta-struktūras, ryšius, kurie parodyti visas įvykių priežastis ir pirmus judintojus. Deja žmoguje sujungta ir a) momentinė perspektyva, nes jo sąmonė kaip informacija nuolat juda, ir b) pabaigos perspektyva to gyvenimo atžvilgiu, kuris žmogui ir pasauliui jau yra pasibaigęs. Tuo tarpu tolesni scenarijai įmanomi tik kaip numatymas, planavimas arba judėjimą ir įvykius aplenkianti informacija, tekanti greičiau, nei vyksta procesai. Tada galime numatyti ateitį ir laukti įvykių, būti jiems pasiruošę.

Taigi galime skirti du atvejus, kai iš informacijos judėjimas išimamas, nes jis pasibaigęs ir dėl to, kad renkamės tokią modeliavimo perspektyvą – pirmenybę teikdami statiškam vaizdui, ir jeigu reikia į trajektorijas įdėdami momentines dinamikas.

Įprasta žmogų mokyti gyventi šioje akimirkoje, gėrėtis momentiniu grožiu, tačiau taip formuojant mąstymą, žmogus gali save pastatyti į labai sunkias padėtis, nes tektų patirti gyvenime daug įvykių, kurie iš principo numatomi ir prognozuojami, bet šitaip susiaurinant sąmonę paverčiami netikėtais. Kai kurie netgi gali ištikti kaip smūgis, griaunantis visą gražių akimirkų grožį. Vietoje to, aš propaguoju holoplastinio vaizdo mąstymą, kai žmogus bando sukurti ne tik erdvės aprėptį ir orientuotis joje iki matomo horizonto, bet sukurti laiko aprėptį, kuri leistų sąmonėje suformuoti hiper-dabartį, kurioje kaip viena geometrinė figūra matytųsi visas gyvenimas nuo pradžios iki pabaigos. Žmogus gyvena apie 80 metų, t. y., aštuoniasdešimt planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Pradžia yra įėjimas į realiną, pirmas realino susiformavimas ir pabaiga yra atsijungimas nuo luksorinų lauko ir realino išsijungimas. Tarp šių taškų eina mišri būsena, kurioje žmogus yra suvokianti egzistencija, turinti realizuoti savo galimybes pasaulyje, kuriame atsiranda.

Žmogus turi matyti visą savo gyvenimą, taip pat tų žmonių, su kuriais susijęs. Jeigu modeliuojama visa žmonija, tai galima matyti visos žmonijos kiekvieno žmogaus gyvenimo trajektorijas, kurios leidžia numatyti ar net formuoti naudingas situacijas, darant intervencijas į asmeninius žmonių gyvenimus. Net ateitis gali būti matoma kaip pabaiga, jeigu yra koks nors tikslas, ir žiūrima kaip sujungti susiraizgiusias trajektorijas, kad būtų gautas norimas rezultatas. Akimirkos dvasingumas yra iliuzija, kuri atitraukia žmogų nuo viso vaizdo ir gali būti neištaisomų klaidų gyvenime priežastis.

Čia buvo nukrypimas nuo temos, apskritai kalbant apie požiūrį į tikrovės dėmenis. Toks požiūrio modifikavimas galimas ir kalbant apie fizikinį pasaulio modelį. Tai, ką parodžiau pagrįsta tik vieno dėmens išėmimu, kuriuo yra judėjimas. Išėmus judėjimą, gaunamas statiškas pasaulio vaizdas. Tačiau vien išėminėjimu vargu ar įmanoma įminti objektyvaus laksato paslaptį, reikia kažką ir pridėti. Todėl areonominis modelis gaunamas išėminėjimu, bet pilnas vaizdas bus gautas tik tada, kai prie to bus pridėta ir tai, ko trūksta.

Pabraižant naują blokų schemą, centre būtų branduolys, kairiame viršutiniame kampe – statiškas judėjimas, dešiniame viršutiniame kampe arxe, apačioje – chronos. Šias dalis dar reikėtų papildyti ir išplėsti, pavyzdžiui, branduolį – informacija ir energija, sujungti arche ir chronos į areonominę geometriją, ir gautume mąstymo naujai pirmą pavyzdį. Kol kas paveiksliuko nebraižau, nes noriu, kad tie, kas domisi tokiomis galimybėmis, palavintų savo vaizduotę patys. Tenoriu nubraižyti prieš tai aptartą informacijos judėjimo žmoguje schemą, kuri remiasi į ankstesnius piramidinius modelius.

areonominisKaip jau ir buvo sakyta, paveikslėlyje matome, kad yra skirtingi laikai. Viena rodyklė su kilpa rodo a) informacijos laiką, kuri pereina per sąmonę ir b) anapusinį tikrovės laiką, kuris tik atsispindi pirmajame. Tas atsispindėjimas, deja tėra hipotezė ir mes nežinome ar informacija, atspindėdama judėjimą ir laiką, neiškreipia tikrovės. Galbūt tikrovėje tai daug sudėtingesnė koncepcija negu tai atspindi iš informacijos suformuotas sąmonės realinas.

Tai labai svarbūs klausimai siekiant suprasti žmogaus ir pasaulio prigimtį ir šiuo supratimu pagrįsti naują mokslą. Naujas mokslas įmanomas, ir mano trumpas samprotavimas yra to įrodymas. Reikia nebijoti keisti savo mąstymą, susikurti naują požiūrį į šio pasaulio reiškinius, neužmirštant ir savęs.

Naujos fizikos galimybė

Juodoji fizika yra terminas, kurį nedažnai sutiksi internetinėje erdvėje. Visas eteris užimamas įprastinės fizikos, tokios kuri dėstoma mokyklose ir universitetuose. Tačiau tai ne vienintelė fizika, nes vystomas taip pat ir neviešas jos variantas, susijęs su transhumanistinėmis technologijomis, egzotiškomis propulsijos sistemomis arba psichotronine technika. Nevieša fizika nuo viešos skiriasi tuo, kad ji pastatyta ant kitokio pagrindo ir realiną aiškina iš kitokios perspektyvos. Norint atrasti ir suprasti juodąją fiziką, reikia iš pagrindų keisti savo mąstymą.

Koks tas įprastinis mąstymas yra? Jo centre yra įvykis, kuris atsiranda dėl tikrovės judėjimo. Dėl judėjimo atsiranda pokytis, pokytis sukelia skirtumą, o skirtumo atsiradimas ir yra vadinamas įvykiu. Tad kadangi visi įvykiai sukeliami judėjimo, aš juos vadinu reonominiais. Tai graikų kalbos žodis, kuris reiškia „susijęs su tekėjimu, tėkme“. Tokiu principu vykstantis judėjimas turi pereiti kiekvieną tarpinę vietą, kad persikeltų iš taško A į tašką B.

Judėjimo principas istoriškai buvo labai svarbus, ir jis buvo naudojamas dar Aristotelio. Šis reonominis aristotelizmas eina per visą gamtos filosofijos, vėliau fizikos istoriją. Sujungus šį principą su atomų teorija, gaunamas šiuolaikinio mokslo pagrindinis modelis. Turime makroskopinius reonominius įvykius, kurie iš esmės yra judėjimas, juos suspaudžiame iki mikroskopinio dydžio, įdedame į materijos vidų ir gauname visų didelio masto reiškinių pagrindą. Didelis, makroskopinis įvykis yra suspaustų mikro-įvykių suma.

Ir išorėje, ir viduje turime tą patį reonominį judėjimą. Mažų elementų ir jų mažų įvykių sumavimo metu gaunamas didelis objektas ir didelis įvykis. Ir esminio skirtumo kaip aprašinėjamas judėjimas, tiksliai ar tik tikimybiškai – nėra.  Tai vis tiek judėjimas, kuris suvokiamas daugiau ar mažiau apibrėžtas. Pavyzdžiui, kvantinėje mechanikoje judėjimas neapibrėžtas, klasikinėje mechanikoje apibrėžtas, bet ir vienu ir kitu atveju kalbama apie reonominius įvykius.

Galima sakyti, kad tai natūralu, kad tai pagrindinė fiksato suvokimo forma, todėl daugiau nėra ant ko statyti tikrovės suvokimo, tik ant judėjimo. Fiksatas pereina į laksatą ir iš laksato projektuojamas anapus fiksato į priminę tikrovę, darant prielaidą, kad fiksato realinas formuojamas bent iš dalies analoginiu principu ir jame atsispindi išorinės realybės formos.

Jeigu imtume minimalią vieno kvanto sistemą, viskas atrodytų taip.

reonominis

Norėdami minimalų modelį priartinti prie mūsų fenomenologinio pasaulio, turime sumuoti visus parametrų blokus. Vienas kvantas virsta kvantų sankaupa ir joje atsiranda visos mūsų realybėje stebimo savybės. Taip pat šis modelis rodo, kad visus reiškinius galima paaiškinti arba kvantais, arba kvanto savybėmis. Kitaip sakant, norint pažinti ir paaiškinti viską, reikia surasti ir ištirti visą rinkinį.

Modelio analoginė projekcija į fiksatą daro prielaidą, kad jame yra bent dalis formų ir struktūrų iš anapus ir kad vyksta tikras formos lygio pažinimas. Žmogus atlieka veiksmus pirminėje tikrovėje su kūnu ir prietaisais, stebi reakcijas išoriniame realine ir daro apie tą tikrovę išvadas.

Bet mano šiame įraše propaguojama mintis teigia, kad šis principas, kurį galima pavadinti tiesiogine, analogine koreliacija, – išsisėmęs ir norint padaryti tolesnį žingsnį, reikia atfiksuoti savo dėmesį nuo to, kas akivaizdu, ir surasti fizinės branos laksato aiškinimui kitą pagrindą. Kol nebus atsikabinta nuo judėjimo kaip pagrindo, tol bus stabdoma pažanga. Ir hierarchiją, kuri eina nuo substancijos, prie erdvės, judėjimo ir laiko – reikia keisti. Juodojoje fizikoje kaip tik tai buvo padaryta. Buvo pažiūrėta į realiną iš kitokių kategorijų perspektyvos, kas leido išspręsti daugybę problemų. Tas „kitaip“ – nėra tikimybių įvedimas, tai taip pat nėra holografinis principas, kurie yra įdomūs modeliai, bet per mažai revoliuciniai.

Šita revoliucija reiškia, kad šalinamas blokas erdvė-judėjimas-laikas ir pakeičiamas kitomis kategorijomis, tokiomis, kurios peržengia įprastines žmogaus proto ribas. Norint paaiškinti pirminę realybę, fizinę ir gnostinę branas, luksorinų realino kokybinėmis formomis remtis negalima. Taigi paliekame kvantą, energiją ir informaciją, bet išimame visą reonominę dalį ir papildome kitomis kategorijomis. Šių kategorijų kol kas neviešinsiu, nes dar neužbaigtas tyrimas, bet noriu parodyti kryptį, kuria juda mąstymas.

Tam reikia apvalyti savo mąstymą nuo išorinių formų ir pasinerti į savo proto gelmines struktūras, ištraukti iš jų tai, kas ten buvo visą laiką, bet liko neapibrėžta ir neišreikšta. Galiu padaryti dar vieną užuominą. Reikia pateiktą schemą mąstyti iš žemesnio lygio perspektyvos, pagrindinius blokus aiškinant kaip sudėtinius, atsirandančius iš fundamentalesnių realybių. Kvantas yra kompleksinė struktūra, erdvė yra kompleksinė struktūra, taip pat judėjimas ir laikas. Visą laiką atrodė, kad pateiktas modelis yra minimali sistema, bet yra dar fundamentalesnis lygis, kurio įprastinėmis išorinio realino formomis išreikšti neįmanoma.

Imant holoplastinį realybės aiškinimo modelį, pateikta schema atrodo tik kaip nedidelis fragmentas, inkrustacija į tikrovę, kurios neįmanoma išreikšti jokiomis įprastinėmis sąvokomis. Holoplastinei priminei tikrovei atskleisti reikia holoplastinės sąmonės, kurią įgyja tik nedaugelis ir išskirtiniais atvejais. Jeigu kas nežino, galiu apibrėžti ką reiškia terminas „holoplastinis“. Tai mąstymas arba realybė, sujungianti „viską, visas dalis“. Priešingas terminas būtų fragmentinė sąmonė, kuri atskleidžia, dinamiškai susieja tik dalį vaizdo. Holoplastinė sąmonė sujungią visą vaizdą ir gauna holoplastinę tikrovę.

Kadangi turiu tokią viltį, kad šiais metais turėsiu daugiau holoplastinės sąmonės pavyzdžių, galėsiu atskleisti šitą naują principą, kuris peržengia reonominės fizikos modelį. Deja detalių pateikti negaliu, nes mano tinklaraštį seka ir jėgos, kurioms šios idėjos nėra skirtos, todėl viskas bus rodoma tik principo lygyje, kad niekas negalėtų pavogti mano darbo.

Tie, kas turi tokių užmačių ir planuoja kokią nors sekimo kampaniją, galiu nuvilti, kad aš jau esu stebimas savo minčių pasaulyje, bet pavogti neįmanoma net iš ten, nes gynybos sistema atskleidžia tik tai, kas yra skirta viešinti šiame tinklaraštyje.

Ši nauja fizika svarbi tuo, kad ji leidžia atskleisti ir tas sritis, kurios laikomos ezoterinėmis ir perkelti jas į standartinį mokslą kaip teisėtus objektus. Ji duoda atsakymus į klausimus „kas yra žmogus“ ir „kas yra gyvenimas“, „kas jo laukia anapus“. Galima sakyti, kad tai programa ateinantiems 2017 metams.

Visas žmogaus spektras

Prieš atskleisdamas šio įrašo pagrindinę mintį, pirmiausiai noriu pakartoti kai kuriuos terminus. Pagrindiniai terminai yra fiksatas ir laksatas, kuriais aiškinu objektyvią ir subjektyvią sąmonę. Fiksatas yra aplink esantis fiksuotas pasaulis, laksatas yra subjektyviai valdomos mintys ir vaizduotė. Tačiau tai ne viskas ką galima pasakyti apie žmogų – už šių pasaulių yra kiti, gilesni pasauliai. Tiek einant giliau į objektyvią realybę – tai yra į transcendenciją, tiek einant į vidinį psichikos pagrindą – tai yra transcendentalumas.

Fiksatas nebūtinai fiksuotas, o laksatas nebūtinai laisvas. Įsivaizduokime, kad pasaulį galime stebėti tik per savo mintis, nes akys ir kitos juslės užmerktos. Tada pasaulis atrodytų kaip laisvai formuojama terpė, pavaldi subjektyvių fantazijų valiai. Tačiau mūsų sąmonė aprėpia ir objektyvią realybę, ir mes galime palyginti į ką intencionaliai įstatyta mintis, ir koks tarp minties ir to kas mąstoma ryšys. Kita vertus, fiksatas atrodo neintencionalus ir uždarytas savyje, nurodantis tik į savo buvimą. Tačiau labiau įsigilinę suprantame, kad logika verčia fiksatą laikyti taip pat intencionaliu. Tik kadangi mūsų sąmonė daikto-minties ir jos intencionalaus objekto neaprėpia bendrame suvokime, mes negalime palyginti koks ryšys tarp daikto ir pirminės tikrovės, arba transcendencijos. Tas pats galioja ir vidinei sąmonei. Mintis į vidų atrodo neintencionali, bet taip pat yra nesuvokiamas vidinis transcendentalumas, kurį laikome vidine pirmine tikrove.

Šitaip mąstant yra galimybė užgriebti pačią artimiausią gelmę ir parodyti visą pasaulio ir žmogaus spektrą. Visas spektras yra toks: vidinis objektyvus laksatas – subjektyvus laksatas – fiksatas – objektyvus transcendentinis laksatas. Pirmines tikroves laksatu vadinu todėl, kad jos nėra sustingę monolitai ir šiose realybėse įmanomos įvairios laisvos transmutacijos ir jos fiksuotos atrodo tik sąmoningame suvokime, kur gaminamas kokybinis objektyvus ir subjektyvus pasaulis. Visų mokslininkų svajonė, pažinti visas šių objektyvių laksatų savybes, kad būtų galima sukurti technologijas ir jas valdyti. Objektyvus laksatas yra fizinė brana, kurią materializuoti bando standartinis modelis. Vidinis objektyvus laksatas yra gnostinė brana, kurią tyrinėja slapta sąmonės fizika.

Viso spektro žmogaus teoriją galima pavaizduoti paprasta schema:

spektras

Ji sudaryta iš trijų sluoksnių, nors tie sluoksniai yra ne dvimačiai, bet trimačiai, t. y., persmelkia vienas kitą ir yra vienas kito viduje. Tačiau principą patogiau iliustruoti išskaidant į atskiras sistemas. Jų kaip sakiau yra trys, dvi iš kurių jau minėjau – tai yra fizinis pasaulis apačioje, iš jo sudaryti daiktai ir kūnai; gnostinis pasaulis per vidurį, kuriame formuojasi sielos struktūra, arba aktyvumo ir suvokimo ekranai, kaip tam tikros energetinės stabilios formos; aukščiausia dalis yra ta vieta, kur atsiranda suvokimas ir kur juda žmogaus informacinės kokybių formos. Fizinės smegenys užsiima informacijos surinkimu ir apibendrinimu, gnostinė siela yra atvaizdavimo sistema, o luksorinų laukas yra suvokimo burbulo vieta, kur atsiranda žmogus ta forma, kaip jis save suvokia savimonėje.

Aš šią sistemą aiškinu kvantinių laukų teorija ir manau, kad įmanoma parašyti pilną viso spektro kvantinių laukų Lagranžianą, kuris leistų gauti visų laukų sąveikas aprašančią „mechanikos“ lygtį. Tam reikia įtraukti antro ir trečio aukšto laukus, atitinkamai – gnostinius ir luksorinų. Svarbiausia yra luksorinų laukas, kuris sukuria „nepaslėpties“ proskyną, kurią aš visur vadinu šviesos arka. Tai būtis-suvokimas, kurį galima priešpastatyti kokybinei informacijos formai, kuri filosofijoje vadinama esiniu. Šita schema ir teorija išsprendžia seną filosofijos klausimą „kas yra būtis?“ – tai yra luksorinų lauko forma, dėl kurios atsiranda suvokimas ir žmogaus psichikoje sužimba šviesa.

Šioje visą žmogaus spektrą parodančioje piramidėje vyksta judėjimas iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų tarp gnostinės ir fizinės branos, tai informacijos ir valdymo kibernetinės sistemos ciklas. Ir ekranai sąveikauja su luksorinų kvantais, apsikeičia su jais energija ir šitaip suformuoja būseną, kuri turi suvokimo veidrodžio pavidalą, kuris informaciją iš apatinių aukštų pateikia kaip kokybines formas. Labai įdomu pasvarstyti, koks yra juslinės kokybės mechanizmas. Jis turi būti susijęs su gnostinės substancijos „chemija“, kuri gali sukurti įvairias juslumo medžiagas energetiniu pavidalu, kurios sąveikaudamos su luksorinų lauku, sukuria skirtingos kokybės juslumus, nuo daiktiško juslumo, iki mentalinio. Norint visa tai suprasti, reikia žinoti gnostinės substancijos „Mendelejevo lentelę“ ir visas galimas gnostines reakcijas, nes kaip šios energijos sąveikauja su suvokimo lauku, tokios kokybės ir susiformuoja. Ši sistema atsako į filosofinį klausimą, kas yra kvalitetai (qualia).

Taigi dabar galima bandyti apibendrinti klausimą, ką apie žmogų pasako viso spektro teorija. Žmogus yra sustingusi, sukietėjusi kokybinės informacijos forma, kuri ateina iš fizinės ir gnostinės realybės ir juda luksorinų lauke, t. y., pačios piramidės viršūnės horizontale. Tačiau tai nėra tikslus vaizdas, nes jau sakiau, kad laukai trimačiai ir n-mačiai, todėl yra ne sluoksniai, bet persmelkia vienas kitą. Tačiau pagal sąveikų ir interakcijų sistemą, tai yra „sluoksniai“ ir jų struktūros sąveikos požiūriu juda tik „horizontale“. Todėl, pažiūrėjus į pateiktą paveiksliuką, galima sakyti kad pats žmogaus centras juda smaigalio lygyje, siela ir jos ekraninės struktūros juda antrame lygyje, o fizinis kūnas apatiniame lygyje. Tarp lygių vyksta informacinė apykaita. Pats pirminis kūnas arba pirminė siela – nematomi, matomos tik fenomenologinės formos luksorinų šviesos arkoje.

Todėl galima sakyti, kad žmogaus branduolys yra vidutinis lygis, kurį vadinu pirmine siela, nes ji „pagamina“ visą žmogų ir jį valdo. Čia yra visa žmogaus psichologija, elgesio algoritmai, suvokimo estetikos būsenos ir t.t. Nuo to, kas sieloje užkoduota priklauso, kuo žmogus save pozicionuoja suvokimo ir aktyvumo ekranų sąveikoje.  Ir t.t.

Kokia žmogaus pagrindinė „charakterio“ savybė? Žmogus nori būti amžinas, nori kad ši sustingusi informacijos forma, kuri vadinama asmeniu, niekada nesibaigtų. To siekia įvairūs transhumanistai, kurie tiek yra save sureikšminę, kad nori niekada nesibaigti. Pasibaigimas ateina tada, kai siela atsijungia nuo luksorinų lauko ir išnyksta suvokimas, bet jeigu siela yra gyva, tai ji vėl gali prisijungti, pabusti. Miršta tada, kai atsijungia visam laikui. Tai prasideda nuo kūno mirties, kuris nustoja tiekti informaciją. Tada siela, gavusi šį signalą, nusprendžia, kad turi atsijungti nuo kūno ir užgesti, kai tai įvyksta, siela nustoja sąveikauti su luksorinų lauku ir žmogus miršta. Dabar nekursiu teorijų apie tai, kokios galimybės, kad siela gali egzistuoti nematerialios, bekūnės būsenos. Faktas tas, kad kai kūnas nustoja siųsti informaciją, siela užgęsta ir atsijungia nuo suvokimo lauko.

Svarbiausia ką žmogus turi suvokti, kad jis tik sustingusi informacija energijos jūroje, kuri nieko neturi savo: kūnui substanciją skolinasi iš fizinės branos; sielai – iš gnostinės branos; o suvokimas yra luksorinų, arba švytuolių, lauko dovana. Visa tai dovanų jis gauna vienam gyvenimui ir kai kontraktas pasibaigia, skolą turi grąžinti tikrovei. Bandymas susidievinti, užsifiksuoti, įsikabinti į šį mechanizmą yra atsisakymas grąžinti skolą. Visi transhumanizmai ir bandymai sudievinti žmogų yra vagystė. Kita vertus, vagystė yra atimti tai, ką jis iš tikrovės gavo dovanai – t. y., pilną gyvenimo ciklą.

Kiekvienas suvokimas kaip būties atvertis yra individualus, bet žmogus negyvena vienas visame pasaulyje, jis yra tik individuali rūšies programos realizacija, vadinasi vienas sąmonės klonas iš daugelio to paties tipo sąmonių, kurios sugeba tarpusavyje sąveikauti. Ta sąveika vyksta įvairių telepatijų dėka – telepatijos fizinėje ir gnostinėje branoje. Deja įprastinėje būsenoje sielos struktūros veikia savo lygyje kaip uždara sistema ir žmonės sąveikauja per savo kūnus, nors vienas kitą stebi luksorinų lauko šviesos arkos veidrodyje, kuris pateikia aplinką kaip kokybines formas.

Tokios sąveikos pagrindas yra sieloje, kuri koduoja tai kas yra žmogus sau ir kitiems. Kadangi sistema sudaryta iš daugelio dalių, tai žmogaus gyvenimo pobūdį lemia tai, kokį kelią jis suranda šioje painiavoje. „Išganymo“ yra galimybė ieškoti visuose trijuose lygiuose. Aukščiausia galimybe laikoma piramidės viršūnė, kur žmogus gali savo esmę susikonstruoti iš šios perspektyvos.

Ezoterinis mokslas

Gali atrodyti keista, bet kuo giliau mokslas pažįsta tikrovę, tuo labiau suartėja su ezoterinėmis tradicijomis. Tai tik parodo, kad ezoterika ir mokslas yra skirtingi keliai, kurie veda į tą patį tikslą. Ezoterika patvirtina mokslą, o mokslas – ezoterika. Kitaip gali atrodyti tik todėl, kad žinomas tik nedidelis fizikos mokslo fragmentas, kuris neparodo pasaulio kaip visumos. Kai fizikas pradeda mąstyti apie visumą, jis neišvengiamai savo mokslą projektuoja į ezoterinį modelį. Taip gali būti todėl, kad ezoterinis mąstymas yra visiems žmonėms universalus tikrovės pažinimo modelis.

Kai kurie mokslininkai, tokie kaip S. Hawking‘as yra pasakę, kad paaiškinti pasauliui Dievo „hipotezė“ nereikalinga, bet kokie tokių mokslininkų motyvai – sunku suprasti, nes matant fizikos modelį jo visumoje, neišvengimai į galvą ateina Absoliuto, arba Šaltinio, prielaida, nes ji žmogaus mąstymui yra natūrali tikrovės modelio dalis.

Fizikos aukščiausias pasiekimas, naujausiais laikais yra laukų ir jų energijos kvantų modelis. Šį modelį labai lengva perkelti ir į ezoterinį pasaulį, nes jis čia dera natūraliai ir leidžia paaiškinti daugelį klausimų. Pavyzdžiui, Absoliutas – tai tam tikras, ypatingas kvantinis laukas, kuris iš savęs gali išspinduliuoti energiją ir ši energija susiformuoja į žemesnius pasaulius. Tai moksliškai paaiškintas kūrimas, tik šis kūrimas yra ne iš „nieko“ bet iš savęs, iš savo perteklinės energijos.

Kvantinių laukų formulės gali atrodyti labai sudėtingos, tiesiog neįkandamos, nors jų esminis principas yra labai paprastas. Tačiau čia aš formulių nenaudosiu, nes jas labai patogu pakeisti Feynmano diagramomis. Šios diagramos yra sudarytos iš tiesių arba vingiuotų linijų, kurios žymi materijos arba jėgų kvantus. Kai du judantys materijos kvantai apsikeičia energija, tarp jų brėžiama vingiuota linija, šitaip parodant, kad tarp kvantų atsiranda traukimo arba stūmimo jėga. Kai kvantai vienas kitą traukia, jie susirenka į energijos simetrinę struktūrą, kuri yra visų fizinių objektų pagrindas.

Šis principas (kvantinių laukų), kaip ir jo atvaizdavimas diagramomis, labai produktyvus, nes juo galima paaiškinti visus šios realybės reiškinius. Natūralu, kad biofizikoje taip aiškinami kūno sandaros ir fiziologijos procesai. Tačiau šį modelį galima gerokai išplėsti ir juo naudojantis aiškinti beveik viską. Pavyzdžiui, jis natūraliai tinka sąmonės ir sielos teorijos sukūrimui. Siela yra tam tikro tipo kvantinis laukas, kuris sugeba apdoroti ir atvaizduoti iš fizinio pasaulio gautą informaciją. Tačiau šis laukas labai skiriasi nuo fizinės visatos ir net turi savo kosmosą, kuris ezoterikoje ir religijoje vadinamas Dangumi, Dangaus karalyste. Iš tikro tai yra ne kas kita, kaip paralelinis pasaulis, su kuriuo silpna sąveika ir į kurį patekti galima tik per žmogaus sielą, nes tik ši yra natūraliai prisitaikiusi tokiame kosmose gyventi.

Kadangi šie du kosmosai surišti, tai juos vadinu mišria realybe, savotiška dviejų realybių sankirta. Tad žmogus, egzistuojantis šioje sankirtoje yra dviejų pasaulių gyventojas ir savo dėmesį gali koncentruoti į vieną arba kitą realybę. Tie kas domisi siela, daugiau rūpinasi tuo, kas jų laukia po mirties. O fizinio pasaulio žmonės labiau prisirišę prie kūniškų dalykų. Tai aišku nėra absoliutus vertinimas, nes jis priklauso nuo amžiaus tarpsnio. Jauniems žmonėms svarbesnis jų kūnas, kūniški reikalai, o vyresniems – siela ir tai, kas bus po mirties. Tokia realybės sandara atsirado ne be priežasties, tad realiai, optimalus variantas yra balansuoti tarp, tarpinėje aktyvaus sąmoningumo būsenoje, puoselėti savo protą ir intelektą, pažinti pasaulius, kurių dalimi esi.

Visą principą galima pavaizduoti tokia schema, kurioje nėra atvaizduota kiekviena detalė, bet parodoma tik hierarchija ir kūrimo mechanizmas.

 absoliutasPirmiausiai paaiškinsiu kai kuriuos terminus. Absoliutas, arba Šaltinio laukas, tai ta struktūra, iš kurios ateina visa paraleliniams pasauliams reikalinga energija, iš kurios susiformuoja žemesnių laukų kvantai, kurie jungdamiesi kuria savo pasaulio organizmus. Energijos emisija į žemesnį pasaulį – tai skilimo metu atsiradusi energija, kurios pakanka žemesnės paralelinės visatos susiformavimui. Kadangi „dieviško skilimo“ produktai yra įvairūs, kaip energijos ir kvantų tipai, tai iš jų atsiranda skirtingos realybės. Vieni žemesni, kaip ezoterikoje sakoma – žemesnių vibracijų; kiti aukštesnį – arba aukštesnių vibracijų. Fizinis kūnų pasaulis gana žemo rango realybė, yra manoma kad net žemiausia, bet galimos tamsos jėgos, kurios turi dar žemesnį lygį ir yra infra-pasaulis. Aukštesnės vibracijos reiškia subtilesnes energijas, kurios vis didėja ir didžiausios arčiausiai prie Absoliuto. Tai yra ultra-pasauliai.

Skirtingus pasaulius galima vadinti įvairiai: tankiais, dimensijomis, sluoksniais, arba paraleliniais pasauliais. Nors pastarasis terminas labiau tinkamas skirtingoms realybėms, kurios yra tame pačiame hierarchiniame lygmenyje. Pavyzdžiui, nesąveikaujantys kūnų pasauliai yra paraleliniai pasauliai. O kūno ir sielos pasauliai – skirtingų tankių pasauliai. Ir tai ne tik ezoterikos, bet ir mokslo faktas.

Toliau belieka paaiškinti „plenumo“ ir raidinių simbolių reikšmes. Plenumas yra vakuumo priešybė. Kadangi tuštumų niekur nėra, yra tik prietaisais nefiksuojami kvantai, tai vakuumas, kuris reiškia „tuštuma“ yra netinkamas terminas. Aš, kaip ir kiti ezoterikai, jį keičiu žodžiu plenumas, kuris reiškia „pilnuma“. Kas dėl raidžių, tai čia viskas paprasta, jos yra paimtos iš fizikos standartinio modelio ir yra kvantų tipų simboliai. L – leptonai: elektronai, miuonai, tauonai ir neutrinai. F – fotonai. Q – kvarkai. W – silpnosios sąveikos bozonai ir G – stipriosios sąveikos bozonai. Galų gale H yra higgso lauko bozonai, kurie kvantams suteikia masę. Nereikia užmiršti ir žaliai pažymėtos gravitacinės sąveikos, kuri mūsų kosmose yra svarbiausia rišanti jėga.

Gnostiniai kompleksai yra ultra-pasaulio, kito, sielų tankio atominės struktūros, iš kurių sudarytos mūsų sielos ir dvasiniai sielos kūnai.

Kaip matome, gaunasi visiškai priimtinas ezoterikos ir fizikos mokslo lydinys, kuris gali paaiškinti daug šios realybės paranormalių fenomenų, ypač susijusių su religijos, magijos, ir ezoterinių technologijų reiškiniais. Daug fantastinių sąvokų, tokių kaip telepatija, teleportacija, portalas tarp dimensijų, gyvenimas po mirties tampa daug aiškesnės pritaikius žinomus mokslinius modelius. Taip pat galima paaiškinti ir psichotroniką, kaip poveikį iš kito pasaulio, iš kito tankio, į kurį pereiti yra sukurtos technologijos, dėl ko ją, neturint šių technologijų, labai sunku įrodyti. Nors kita vertus yra daug įvairių natūralių apsaugų, panašių į tas, kokias kūnas gali gauti šiame, fiziniame pasaulyje.

Pavyzdžiui, naudojantis šiuo modeliu galima paaiškinti kaip vyksta peršokimas tarp skirtingų paralelinių realybių. Tarkime, kad atomas turi parametrą, kuris vadinamas aromatu (flavour). Yra 5 aromato rūšys ir atomai sąveikauja tik savo aromato ribose. Tai reikštų, kad yra penki iš atomų sudaryti paraleliniai pasauliai. Bet tarkime, kad yra procesas (energijos sugėrimas arba emisija), kuris leidžia atomų aromatą pakeisti iš vieno į kitą. Tai reikštų, kad organizmas, pakeitęs atomų aromatą, peršoka į kitą, paralelinę realybę, tarkime, iš 2 aromato į 4 aromato. O vizualiai: viename pasaulyje staiga išnyksta ir kitame pasaulyje atsiranda iš „nieko“.

Įmanomas toks šokinėjimas tarp paralelinių realybių, arba tam tikri įrenginiai, kuriuos įprasta vadinti portalais.

Tačiau tai, apie ką aš čia kalbu yra ezoterinis (arba slaptas) mokslas, kurį naudoti leidžia tik Illuminati pasaulyje gyvenantiems žmonėms, kurie šitas technologijas turi susikūrę, bet nenori dalintis su žmonija. Mokslas žino daug daugiau nei rodoma ir mainstream‘iniu paveiksliuku pasitikėti negalima, reikia mąstyti savo galva.