Fizika

Žvilgsnis anapus horizonto

Pats efektyviausias tikrovės tyrimo metodas, kokį yra sukūrusi žmonija, yra vadinamasis kontinuumų metodas. Apibendrinęs šį metodą gavau trijų kontinuumų principą, kurio užtenka norint atrasti tikrovės sandarą ir ją aprašyti. Metodas taip vadinamas todėl, kad jame yra trys kontinuumai, kuriuose darbą galima atlikti atskirai, o tada jie sujungiami ir tie taškai, kuriuose jie sutampa, yra atskleistos tiesos vietos. Pirmas yra matematinis kontinuumas, kuriame teoriškai tiriamos matematinės struktūros, kuriama matematinė kalba. Antras kontinuumas yra ekrano dėmenų kontinuumas, kuris tikrovę dalina į pačias bendriausias kategorijas, o tada tos kategorijos dar smulkiau skirstomos į atskiras savybes, vadinamas parametrais. Šis kontinuumas didele dalimi taip pat gali būti tiriamas vien galvoje, mąstant ir nedarant jokių eksperimentų. Paskutinė vieta yra sensorinis kontinuumas, kuris jau turi būti tiriamas empiriškai, eksperimentu. Mokslo užduotis yra suderinti atitikimus visose trijose vietose, tada gaunamas atskleistas tikrovės fragmentas, kurį galima valdyti technologiškai.

Kol kas mano tyrimas vyksta pirmo ir antro kontinuumo rėmuose, nenaudojant jokio praktinio eksperimento. Todėl šį tyrimą galima vadinti teoriniu. Teorijoje svarbiausios yra pati kontinuumo kaip tokio sąvoka ir pagrindiniai dėmenys, į kuriuos išskaidoma kontinuumo sandara. Numanau, kad yra žmonių, kuriems kontinuumo vaizdinys yra neaiškus ir miglotas, todėl jį reikia apibrėžti, tačiau apibrėžime vis tiek turi pirmiausiai būti suprasti terminai, nes be to neįmanoma galvoje sukurti teisingo kontinuumo vaizdinio. Aš kontinuumą apibrėžiu kaip „tapatybės fraktalą“. Fraktalas paprastai būna struktūra, kuri viduje sudaryta iš sumažintų savo paties formų, ištęstų pirmiausiai į vidų, bet tas pačias formas atkartojanti taip pat didinant ir į išorę. Tačiau statiškas kontinuumas neturi jokios struktūros, ir čia didinama arba mažinama „forma“ yra tapatybė. Pritaikius mano sulietuvintą žodynėlį, fraktalas yra laužmuo, o kontinuumas – tęsmas. Taip apibrėžiamas matematinis kontinuumas, kurį labai patogų į vidų ir išorę išreikšti vidiniais ir išoriniais vienetais. 1 = 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 – į vidų ir 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 = 1 – į išorę. Jeigu pridedame papildomų dimensijų ir formuojame dauglypą, tai jose galioja toks pats vienetų kontinuumas. Toks yra matematinio kontinuumo pagrindas.

Kitas kontinuumas yra dėmenų dauglypa, kuri jau nėra tapatybės fraktalas savaime, bet juo tampa kai dėmenų kontinuumas sujungiamas su matematiniu kontinuumu. Taigi kokie yra pagrindiniai tikrovės ekranų dėmenys, kurie į grupes sugrupuoja visus tikrovės aprašymui naudojamus parametrus? Tai yra substancijos grupė: substancija-energija-informacija ir judėjimo grupė: erdvė-judėjimas-laikas. Schemoje šie dėmenys yra išskaidomi, tačiau tikrovėje juos reikia dėti vieną ant kito ir jungti į vieną sistemą, nes visos kategorijos yra viena, neišardoma sistema. Taip pirmiausiai sujungiame substancijos grupę, uždėję ant jos energijos ir informacijos sąvoką, tada ant šio junginio uždedame erdvę ir visą substancija-energija-informacija pasklinda erdvėje, tada įvedame judėjimo kategorija ir substancija… tampa judri, o šis judrumas sukuria laiko sąvoką. Jeigu imtume kategorijas paremtas parametrais tai turime erdvę x, trukmę t, masę m, judėjimą v, energiją E ir t.t. Sujungę pamatinius parametrus galime gauti sudėtinius, tokius kaip jėga ma, impulsas mv ir pan. Šios kategorijos su skaičiais susiejamos į jų vidų įdedant tapatybės fraktalą ir tą fraktalą suskaidant į statiškus arba dinamiškus skaičius.

(daugiau…)

Esencijų fizika

Pati neproduktyviausia ir neperspektyviausia sąvoka fizikoje yra „vakuumo“ arba „tuštumos“ sąvoka. Tikrovėje tuštumos neegzistuoja, o jeigu atrodo kitaip, tai tik dėl netobulo suvokimo. Ši sąvoka ne tik klaidinga, bet ir stabdanti pažangą, nes paskelbus ką nors nieku arba tuštuma, daroma prielaida, kad čia nėra ko ieškoti, neįmanomi atradimai ir naujos fizikos teorijos. Dar absurdiškiau kai pradedama teigti, kad tikrovė atsiranda iš nieko. Nenorima sakyti „nežinome iš kur atsiranda“, vietoj to pakišama tuštumos sąvoka kaip atsiradimo šaltinis, kuris viską paaiškina, bet tik todėl, kad nieko nereikia aiškinti, nes tuštumoje nieko nėra.

Mano „vakuumo“ teorija tą nematomą ir neapčiuopiamą realybę vadina „esencijų jūra“. Esencijos, kaip jau esu paaiškinęs – tai nemateriali energijos forma, iš kurios atsiranda materialūs kvantai esencijų reakcijų metu. Esencijų reakcijų metu gali materializuotis ir dematerializuotis kvantai, iš kurių sukonstruota fizinė ir dvasinė materija. Aišku, paprastai, be priežasties niekas neatsiranda ir neišnyksta, nes esencijų jūra yra stabilios būsenos ir joje įprastinėje situacijoje yra tik „nulinio taško energija“. Tačiau šį stabilumą galima sutrikdyti, tada atsiranda energija (tai yra, sureaguoja esencijų gijos), reikalinga kvanto sukūrimui. Šios dvi vietos matosi Hamiltono operatoriaus apibrėžime, kuris paimtas iš harmoninio osciliatoriaus formulės.

operariushČia matome H – Hamiltono energijos operatorių, h – Planko veiksmą, ω – tamprumo koeficientą, a – atsiradimo arba išnykimo operatorių. hω yra kvantui reikalinga sukurti energija, aa – padidina arba sumažina energiją vienu vienetu, 1/2hω yra „nulinio taško energija“, kuri pagal absurdišką logika buvo laikoma „vakuumo energija“. Bet kaip tuštuma, niekas gali būti energingas? Tokiu atveju tai ne tuštuma.

Šita formulė yra kvantinio lauko teorijos riba, kuri paaiškina kaip iš nieko atsiranda kvantai, toliau šios formulės fizikai nerodo (nenoriu tikėti kad nieko neturi). Mano manymu šis operatorius turi būti išvedamas iš esencijų reakcijas aprašančių formulių, kurios paaiškintų ką iš tikro reiškia kiekvienas narys: kvanto energijos šuolis ir nulinio taško energija, kuri „vakuume“ yra nežinia iš kur.

Mano manymu galimos dvi fizikos perspektyvos: kvanto perspektyva ir geometrono perspektyva. Kas tai yra. Pradėsiu nuo geometrono, nes jis eina pirmiau už kvantą. Geometronas tai esencijų energijų sudaryta geometrinė struktūra, kuri turi stabilią formą. Geometronų jungimosi arba reakcijų vietoje atsiranda tam tikro tipo branduolys, kuris vadinamas kvantu. Kvantas visada būna apgaubtas tam tikra konstrukcija, kuri turi geometrinę formą, susiformuojančią aplink kvantą ir ta forma yra sąveikų tarp kvantų šaltinis. Jėgos tarp kvantų atsiranda ne apsikeičiant virtualiais jėgos kvantais, bet geometronams apsikeičiant energija. Jeigu geometronų simetrijos atitinka, jie sąveikauja, jeigu geometronų simetrijos neatitinka, jie nesąveikauja.

(daugiau…)

Esencijos

Ieškant tikrovės pažinime naujų kelių, vienas iš metodų yra tylinčių temų prakalbinimas. Tylinti tema yra tokia, kuri sąmonėje neturi žodyno ar gramatinių formų, todėl ją labai sunku išreikšti. Tie, kas užsiima kalbos valdymu, tam tikras temas specialiai išstumia į užribį, kad žmogaus sąmonė būtų apribota ir jis negalėtų padaryti atradimų, kurie nuvestų jį į proveržį. Taip žinias norima pasiimti sau ir su niekuo jomis nesidalinti. Tam galvoje sukuriamos kalbos formos, kurios panašios į pelkę, kuri labai klampi ir per kurią labai sunku pereiti, nes kyla aklavietės iliuzija, daugybė abejonių ir klaidos nuojautų. Iš išorės žiūrint tokioms pelkėms galvoje sukuriami semantiniai kalėjimai, su kuriais žmonės einantys uždraustais keliais nukenksminami iš išorės, per organizuotą masinę sąmonę. Taip žmogus save riboja iš vidaus, taip pat jam pastatomos sienos iš išorės visuomenėje.

Tokios būsenos būna labai sunkiai įveikiamos, tačiau tai nėra neįmanoma. Pelkę galima pereiti, kalėjimo sienas – sugriauti. Tada atsiveria tie keliai, kuriuos tokiomis užtvaromis buvo bandoma nuo žmonių paslėpti. Vienas iš tokių semantinių kalėjimų yra pavadinimas „pseudomokslas“, su kuriuo žmogaus teorijai uždaromi visi keliai, o pelkė šiame kalėjime yra mintys, kad teorijos yra grynos fantazijos arba šarlatanizmas, ir kad neverta šiuo keliu eiti. Stabdymas vyksta ir iš išorės, ir iš vidaus, todėl atrodo, kad nėra jokios perspektyvos. Tačiau tai iliuzija ir tie, kas sugeba šią iliuziją nugalėti, atveria savo viduje naują pasaulį, kuris gali atvesti prie tikro šuolio žinojimo srityje.

Idėjos, kurią ketinu paviešinti, nesu įrodęs, nes tai nėra taip paprasta, tačiau tai nereiškia, kad ji neturi jokių perspektyvų ir ateityje nebus pirmas žingsnis nauja kryptimi. Pačio principo lygyje viskas yra išnagrinėta, tereikia mintims suteikti tinkamą formą. Šioje vietoje pravartu prisiminti mano dinaminio kontinuumo ir dimensinių skaičių metodą, kurio pagrindinė mintis ta, kad kiekvienas dydis gali turėti daugybę vidinių dimensijų, dėl kurių išorinių vienetų požiūriu net lygiais atrodantys elementai gali būti nelygūs. Norint įvertinti lygumo absoliutumą, reikia palyginti visas vidines dimensijas. Taip pat sąveikos tarp vidaus ir išorės yra dinamiškos, todėl visos dimensijos nuolatos deformuojasi ir nėra jokių statiškų kontinuumų.

(daugiau…)

Fizika ir psytechnologijos

Dvi tyrimų kryptys

Kokia mokslo paskirtis akivaizdu – praktinis tikrovės pažinimas. Kam to reikia seka automatiškai iš pirmo paaiškinimo – praktinių klausimų sprendimui. Visas gyvenimas susideda iš daugybės praktinių klausimų ir reikalingas efektyvus metodas jų sprendimui. Todėl kuo daugiau mokslas aprėpia, tuo platesnė tikrovė praktiškai įvaldyta.

Mane labiau domina mokslo filosofiniai klausimai negu techniniai – aš techninių klausimų sprendimu neužsiimu. Bet neprieštaringi skaičiavimai ir jų atitikimas matavimams, vienas iš reikalavimų, kad teorija būtų patvirtinta.

Bet tuščiažodžiavimo irgi nemėgstu, mano mąstymas labai vizualus ir schematiškas. Tokio principo nauda ta, kad mažiau reikia vargintis su loginiais išvedžiojimais. Kokia bet kokio mokslinio pažinimo pagrindinė schema – parodyta brėžinyje žemiau. Pirmiausiai fizikas išskiria suvokimo dėmenis, savo suvokimo ekrane. Žmogaus suvokimas toks, kad jis gali išreikšti tik labai nedidelį skaičių dėmenų ir tada su jais žaidžia matematiškai-logiškai.

Pirmas ekrano momentas yra jo erdvė, įstrižainė, kurioje talpinami visi kiti dėmenys. Tada yra ekranų išilginė seka, kuri suvokiama kaip laikas. Trečias svarbus aspektas yra ekrano turinys, kuris vadinamas materija, substancija ir pan., kuris perteikia tam tikrą informaciją apie pirminę tikrovę. Ir paskutinis ekrano dėmuo yra judėjimas, kaip skirtumas erdvėje ir ekranų sekoje.

Surinkę pagrindinius dėmenis, juos išanalizavę, suskaidę į smulkesnes savybes, susiejame juos su matavimo vienetais ir suskaidome į gabaliukus: erdvė – į metrus, laikas – į sekundes, judėjimas – į metrus per sekundę ir t.t. Kuriame dėmenų matematines sistemas, kurių struktūros išreiškiamos formulėmis.

(daugiau…)

Antroji ezoterinė sistema

Ezoterinės sistemos tikslas – išaiškinti tikrovės sandarą, siekiant padidinti sąmonės kokybę tam, kad būtų efektyvesnis, didesnio masto veiksmas tikrovėje. Iš žmogaus perspektyvos, tikrovė turi šviesiąją ir tamsiąją pusę, todėl dalis jos yra suprantančiam valdymui nepasiekiama, nors ji visada veikia iš savo nematomos pusės. Tie reiškiniai, kurių šiuolaikinės teorijos negeba paaiškinti, yra toje anapusinėje pusėje ir kiekvieno tyrinėtojo tikslas – kuo daugiau paslėpto pasaulio ištraukti į šviesą.

Šis ištraukimas įmanomas kaip atitikimas, visada turint galvoje, kad ne tikrovė turi atitikti sąmonę, bet atvirkščiai – sąmonė tikrovę. Vadinasi turi būti siekiama prisiartinti, surezonuoti su anapusybe. Tai galima daryti įvairiomis formomis ir įvairiose vietose. Viena jų yra suvokimas, kita – suvokimo aprašymo kalba.

Tokios kalbos, kurią iš dalies vadinu matematine, pavyzdys yra dinaminiai skaičiai. Dar tiksliau – dinaminio skaičiaus variantas, kuris vadinamas multipleksu, arba dauglypa. Turime išorinių kontinuumų multipleksinę dalį ir vidinių deformacijų multipleksinę dalį. Paprasčiausias pavyzdys yra 2 natūriniai deformuoti dvidimensiai skaičiai, kurie gali turėti susiliejantį arba elastišką sąryšį. Yra skaičius 3 #5 ir 3 #3. Iš jų sukūrus plokštuminį multipleksą, arba dauglypą, turime susieti deformacijas. Jau rašiau, kad jas galima sumuoti viename taške – tai suliejimas, arba atimti – tai elastiškas išstūmimas. Paveikslėlyje tai atrodytų taip.

multipleksasTačiau vienetai niekur negali išnykti, jie turi į kažką pereiti ir čia yra tokios galimybės: a) išstumiama į virtualius išorinius vienetus, b) atsiveria papildoma vidinė dimensija. Pavyzdžiui, jeigu būtų ne natūralieji, bet sveikieji skaičiai – perėjimą žymėti būtų galima į neigiamus skaičius. Toks erdvinis multipleksas gali turėti bet kokį skaičių dimensijų.

(daugiau…)

Deformuotų kontinuumų fizika

Norint į klasikinę reliatyvistinę mechaniką įvesti deformuotus kontinuumus, pagrindinius parametrus reikia išreikšti dinaminiais skaičiais, turinčiais vidinę erdvę. Pirmiausiai imame Niutono mechaniką, kuri turi tokius pagrindinius parametrus: x – erdvės atstumas, t – laiko trukmė, ir m – materijos masė. Jeigu kontinuumas deformuotas, visi šie parametrai yra dinaminiai, tai yra – priklauso nuo vidinės dimensijos, kuria gali būti judėjimo greitis arba erdvės kreivumas.

Viską patogu pradėti nuo nejudančio taško, kuris turi vidinę erdvę, išreiškiama intensyvumu ir trukme, arba kitaip – judėjimo greičiu, kurį taipogi galima išreikšti per kinetinę energiją. Šią vidinę erdvę išstūmę į išorę, gauname poslinkį erdvėje, kurio ilgis priklauso nuo intensyvumo ir trukmės. Tai yra judėjimo deformacija. Tašką žymime raide A, o vidinė dimensija yra #(√2E/m)t.

Tada imame erdvės parametrą ir padarome jį priklausomą nuo masės: erdvė sujungta su mase tampa gravitacine duobe, kuri gali būti išreikšta tiek Niutono metodu, tiek Einšteino. Niutono metodas – paprastesnis, todėl pasirinktas jis. Taigi dvidimensiu parametru tai išreiškiame taip: x #m, arba x #Gm/r2. Apibrėžimas toks – jeigu Gm/r2 = 0, tai x (F) = 1m arba kitaip, jeigu nėra masės sankaupos, erdvė yra statiškas nedeformuotas kontinuumas (nėra gravitacinės duobės). Čia pateiktas supaprastintas variantas. Naudojant Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją – viskas daug sudėtingiau.

t priklauso nuo greičio, vadinasi t #v. Apibrėžimas: jeigu v = 0, t = 1s; jeigu v = 86 proc. c, tai t = 1 = 2 s. Laiko matavimo prietaisui judant deformuota masės erdve, laiko tėkmė taip pat keičiasi. Tai galima išreikšti tokia forma: t #x ##m. Jeigu x yra deformuotas parametras, tai 1s ≠ 1s. Kadangi visose mechanikose apskaičiuojamos judėjimo trajektorijos su deformacijomis, jas galime išreikšti veiksmu, S, kuris yra sudėtinių minimalių vektorių suma – statiškas vektorius yra tiesė turinti kryptį, o deformacijos šią tiesę skaido į daugybę mažų sudėtinių vektorių, kurie parodo tikrą kelią per deformuotą kontinuumą.

Kaip jau esu paaiškinęs, deformacijas patogu išreikšti vidinę dimensiją išstūmus į išorę ir išreiškus deformuotų skaičių sandūromis. Pavyzdžiui, imkime trukmę, kurios vidinė dimensija yra greitis, kurį taip pat galime išreikšti per kinetinę energiją. Turime tokią sandūrą 7s: 1, 1, 1-1, 1, 1, 1-1-1, 1-1-1. Kadangi tai labai trumpa trukmė, tarkime kad kalba eina apie vieną kvantą. Tarus, kad laikas sulėtėja dvigubai prie 86 proc. c greičio, ir tris kartus artėjant prie 99 proc. c, kvantas pirmas dvi sekundes juda nereliatyvistiškai, trečią sekundę pasiekia 86 proc. šviesos greičio, sulėtėja iki nereliatyvistinio greičio ir tada paskutines dvi sekundes juda artimu šviesos greičiui. Iš to dar galima ištraukti, kad 7s su deformacijomis prilygsta 12s be deformacijų.

(daugiau…)

Pirmoji ezoterinė sistema

Laikoma kad mūsų realybė prasidėjo nuo sukritusio į save (sankrita) kontinuumo plėtimosi, kuris pradėjo šią realybę sukūrusią deformaciją. Taip, aišku, nepaaiškinamas pačių kontinuumų atsiradimas – tai ar jie iš viso turi atsirasti ir kodėl viena jų fazių tam tikrame lygmenyje yra sankrita. Vienas būdų paaiškinti sankritą yra vidinio struktūrinio kontinuumo išstūmimas, po kurio kitas kontinuumas tampa tašku. Kitas procesas taško išpūtimas: iš pradžių pradedama traukti energiją į vidų per kanalus – tai įkvėpimas ir išstumiama – tai iškvėpimas. Šitaip galėtų vykti visatos lygio deformacijų svyravimas.

Tačiau už viso to stovi tikra statiško ir deformuoto kontinuumo teorija, kuri yra pirmesnė už įvairių juose vykstančių procesų aprašinėjimus. Iš pradžių įvedama kontinuumų klasifikacija, tada tų kontinuumų vystymosi galimybių aprašymas. Šiam reikalui panaudosiu skirstymą į

  • paprastus ir
  • spietinius kontinuumus.

Paprasti kontinuumai turi nesuyrančias deformacijas, o spietiniai kontinuumai gali virsti spiečiais. Kol kas naudoju primityvų proceso iliustravimą, kuris paaiškina kaip iš tikrojo pradinio skirtumo, turinčio bangos formą, atsiranda sutankėjimų ir išretėjimų rinkinys, kuris pasiekęs reikalingą pusiausvyros tašką virsta spiečiumi. Spiečiai gali būti sąryšiniai ir nesąryšiniai, būti chaotiški arba tvarkingi. Sąryšiniuose spiečiuose formuojasi įvairios sankaupos, sudarančios makroskopinio kontinuumo 0 fenomenologijos peizažą, kurį mes suvokdami transformuojame į mus supantį pasaulį. Nesąryšiniai spiečiai sudaro chaoso posluoksnį.

Didžiosios spietinių sąryšinių deformacijų sankaupos, vadinamos galaktikomis, yra labai svarbus tarpinis lygmuo, nes jų valdymas reikalingas perėjimui iš galaktinės į visatinę civilizaciją. Taip yra todėl, kad visatiniuose „erdvėlaiviuose“ kaip energijos šaltinis turi būti naudojami galaktikų branduoliai. Kodėl taip yra galima paaiškinti tokiu paaiškinimu. Kadangi žmogus nesugeba būti pirmuoju judintoju ir iš nieko kurti deformacijas, jis turi naudotis jau sukurtais skirtumais ir juose sutelktomis energijomis. Jis judinti gali naudodamas tik jau deformuotą ir užpildu užpildytą skirtumą, perkeldamas jį į kitą sau naudingą vietą. Tuo tarpu materializacijos sugebėjimas yra pirmojo judintojo galimybių įvaldymo rezultatas. Į išorę iš vidinių deformacijų perkelti virtualius vienetus, kaip dinaminiuose skaičiuose, galima tik suišorinant vidinę erdvę. Toks procesas vyksta visose materializuoti negebančiose technologijose. Tad judesio deformacija visatiniais mastais galima tik virtualius vienetus į ją perkeliant iš galaktinio branduolio lygį prilygstančių sąryšinių arba nesąryšinių sankaupų. Sąryšinės spietinės sankaupos patogesnės todėl, kad jos stabilios, o nesąryšinės – sunkiau kontroliuojamos. Tačiau chaosą galima moduliuoti primetant jam dirbtines rezonansines simetrijas. Ir t.t.

(daugiau…)

Naujos fizikos galimybė 2

Ankstesniame įraše paaiškinau, kokia pagrindinė problema su klasikine fizika, šį terminą suprantant nauja prasme. Jos problema ta, kad ji pagrįsta judėjimo kiekybine analize. Šią savybę vadinu fizikos reonomiškumu. Tačiau tokios fizikos problema ta, kad ji remiasi parametrais, kurie nėra tikri, neatitinka pirminės tikrovės, bet priešingai, yra surenkami dinamiškai. Norint suprasti, iš ko šie ekranų dėmenys atsiranda, reikia žinoti signalus pirmykščius rinkinius ir jų filtrų pagrindines schemas.

Gilesnė parametro analizė reiškia pirmiausiai supratimą, kaip jis konstruojamas, nes jis nėra pirmapradė realybė. Jis yra tai, kas gaunama įdėjus darbą. Kokybė, kuri apdorojama su kiekybinėmis schemomis, yra tokio darbo rezultatas. Kitaip sakant, klasikinė fizika kapstosi pačiame patyrimo ir suvokimo paviršiuje ir bando vaizduoti mokslą kokybes transformuodami į kiekybes. Tai yra paviršinis suvokimo išskaidymas, kuris mažai ką gali pasakyti apie signalų pirmykščius rinkinius.

Pirmykščiai rinkiniai gali būti analizuojami ir su matavimo prietaisais, bet tada gauname rodyklės judesį, detektoriaus pyptelėjimą arba kiekybinę matavimo išraišką skaitmeniniame prietaise. Filtras labai paprastas, susidedantis iš šimtų arba tūkstančių modulių, kai realiame analizatoriuje jų gali būti milijonai, o rezultatas – erdvės, laiko ir fenomeno konstrukcija. Tokia primityvi detekcija neleidžia susiformuoti geresnio vaizdinio už kibernetinę sistemą.

Taigi, norėdami pažvelgti giliau nei klasikinės fizikos parametrai, turime žinoti šiuos principus. Tačiau to negana, nes paruoštas signalas pereina į ekraninę struktūrą, kuri yra gnostinės branos galimybė ir ši ekraninė struktūra tampa pagrindine vieta, paruošiančia suvokimui reikalingą šabloną. Suvokimas yra tokių pagrindinių šablonų visuma, kuri padalinta į savarankiškų kokybių jutimus, apjungiamus realine atsirandačiame egzistenciate, kuris yra suvokimas „aš esu“, „tai yra“. Tai savarankiškas labais svarbus patyrimo sluoksnis, kuris atsakingas už tai, kad sąmonė yra „šviesa“.

(daugiau…)

Holoplastinis laikas

Tyrinėdami pasaulio savybes, turime skirti dvi jo dalis: informaciją apie pasaulį ir patį pasaulį. Šis skirstymas reiškia, kad norėdami paaiškinti judėjimo ir jo antipodo esmę bei prigimtį, turime mąstyti atskirai apie informacijos ir apie pasaulio judėjimą. Mums prieinamas informacijos judėjimas, nes jis įsiformina realine, o apie tikrą judėjimą galime mąstyti tik analogiškai.

Kam ši įžangėlė reikalinga? Savo nesename įraše „Naujos fizikos galimybė“ bandžiau parodyti naujo požiūrio į fiziką būtinybę. Norint suprasti kas tai yra, reikia įsigilinti į skirtingų perspektyvų savybes, kaip jos lemia mąstymą ir iš jo kylančius modelius bei teorijas. Vyraujantis modelis yra reonominis, paremtas judėjimo koncepcija. Tai visai natūralu, nes tai atspindi informacijos, kuri suformuojama į sąmonės burbulą, judėjimas. Toks suvokimas uždeda antspaudą ant visų mokslinių teorijų ir pirmiausiai ant fizikos.

Kas būtų jeigu judėjimo neliktų, koks būtų vaizdas arba modelis? Tai akivaizdu. Tai, kas nejuda yra statiška, toks vaizdas būtų statiškas. T. y., vietoje ilgėjančios trajektorijos – užbaigta atkarpa su pradžia ir pabaiga. Toks žvilgsnis nėra labai originalus, nes jis natūralus yra mąstant apie tai, kas praėję, apie praeitį, kitaip sakant, iš pabaigos perspektyvos. Priešingai, iš pradžios perspektyvos, turimas neapibrėžtas judėjimu pagrįstas paveikslas, nes kiekvieną akimirką esama ant judančios atkarpos smaigalio. Kad pasiektum tašką ateityje, jeigu ji dar neatėjusi, reikia į tą ateitį judėti, arba ji pati turi ateiti kaip informacija.

Žmogui faktiškai arba potencialiai įmanomos dvi aprėptys: erdvės ir laiko. Erdvės aprėptis, mąstoma kaip visuma, kaip sąmonės laukas (šviesos arka) yra užbaigta atkarpa arba iš jų sudaryta geometrinė figūra. Tos atkarpos turi ir momentinius taškus savo sudėtyje, ir yra užbaigtos. Deja kūnas tokios fizinės aprėpties neturi, nes aprėptys sąmonėje yra informacinės. Todėl jo gyvenimas sudarytas iš judėjimų nuo vieno taško prie kito. Kelis skirtingus taškus kaip vienį aprėpti gali tik sąmonė.

Kita aprėptis yra laiko. Deja tokios kaip erdvės, laiko aprėpties žmogus neturi ir jo sąmonė uždaryta viename laiko taške, kuris išplėstas tik dėka erdvės. Bet tarkime, kad laiko aprėptis yra identiškai erdvės aprėpčiai. Tokiu atveju, laiko trajektorijos taip pat būtų užbaigtos atkarpos ir matytume laiko linijų užbaigtas kelius. Laikas taptų erdvinis – dėka gautos informacijos apie praeitį ir ateitį. Sąmonėje susiformuotų hiper-dabartis, kurioje būtų sujungta į vienį praeitis-dabartis-ateitis ir matytųsi visos erdvės laiko geometrijos šiame pasaulyje.

(daugiau…)

Naujos fizikos galimybė

Juodoji fizika yra terminas, kurį nedažnai sutiksi internetinėje erdvėje. Visas eteris užimamas įprastinės fizikos, tokios kuri dėstoma mokyklose ir universitetuose. Tačiau tai ne vienintelė fizika, nes vystomas taip pat ir neviešas jos variantas, susijęs su transhumanistinėmis technologijomis, egzotiškomis propulsijos sistemomis arba psichotronine technika. Nevieša fizika nuo viešos skiriasi tuo, kad ji pastatyta ant kitokio pagrindo ir realiną aiškina iš kitokios perspektyvos. Norint atrasti ir suprasti juodąją fiziką, reikia iš pagrindų keisti savo mąstymą.

Koks tas įprastinis mąstymas yra? Jo centre yra įvykis, kuris atsiranda dėl tikrovės judėjimo. Dėl judėjimo atsiranda pokytis, pokytis sukelia skirtumą, o skirtumo atsiradimas ir yra vadinamas įvykiu. Tad kadangi visi įvykiai sukeliami judėjimo, aš juos vadinu reonominiais. Tai graikų kalbos žodis, kuris reiškia „susijęs su tekėjimu, tėkme“. Tokiu principu vykstantis judėjimas turi pereiti kiekvieną tarpinę vietą, kad persikeltų iš taško A į tašką B.

Judėjimo principas istoriškai buvo labai svarbus, ir jis buvo naudojamas dar Aristotelio. Šis reonominis aristotelizmas eina per visą gamtos filosofijos, vėliau fizikos istoriją. Sujungus šį principą su atomų teorija, gaunamas šiuolaikinio mokslo pagrindinis modelis. Turime makroskopinius reonominius įvykius, kurie iš esmės yra judėjimas, juos suspaudžiame iki mikroskopinio dydžio, įdedame į materijos vidų ir gauname visų didelio masto reiškinių pagrindą. Didelis, makroskopinis įvykis yra suspaustų mikro-įvykių suma.

Ir išorėje, ir viduje turime tą patį reonominį judėjimą. Mažų elementų ir jų mažų įvykių sumavimo metu gaunamas didelis objektas ir didelis įvykis. Ir esminio skirtumo kaip aprašinėjamas judėjimas, tiksliai ar tik tikimybiškai – nėra.  Tai vis tiek judėjimas, kuris suvokiamas daugiau ar mažiau apibrėžtas. Pavyzdžiui, kvantinėje mechanikoje judėjimas neapibrėžtas, klasikinėje mechanikoje apibrėžtas, bet ir vienu ir kitu atveju kalbama apie reonominius įvykius.

(daugiau…)