Nietzsche: anapus vaizdo ir veiksmo

Pirmą kartą į rankas F. Nietzsches kūryba lietuvių kalba man pateko 1991 m., kai buvo išleisti rinktiniai raštai. Po to pradėjau skaityti rusų kalba viską ką sugebėdavau gauti ir galiausiai atėjo eilė vokiškai leistam raštų rinkiniui, kurį sudaro 15 tomų. Nebuvau labai atidus F. Nietzsches filosofijos studijuotojas, bet tam tikros bendros formos užsifiksavo. Užsifiksavo ir tai, ką pats Nietzsche norėjo užfiksuoti savo raktiniais žodžiais, ir tai, ką sugebėjau išgliaudėti tarp eilučių.

Prieš tai, rašydamas apie Šliogerį, filosofus suskirsčiau į du tipus: vienas jų yra paviršininkai, o kitas – gelmininkai. Imant moderniąją filosofiją, Nietzsche yra vienas iš geriausiai man žinomų gelmininkų. Nors šis skirstymas labiau tinka pažinimo filosofijai, tačiau pagal dvasią filosofus šiuo principu lengva suskirstyti net tuo atveju, jeigu pažinimo klausimai nebuvo jų pagrindinė tema. Tai, kad Nietzsches tikslas yra „anapus“ galima nujausti pavadinime „Anapus gėrio ir blogio“. Žinoma, šis anapus yra ne pažinimo, bet moralės ir vertinimų srityje. Tačiau jau vien šis pavadinimas rodo, kad nusistovėjusiu priimtu paviršiumi jis nesitenkino, ir nesitenkino ne tik moralės, bet ir kitose srityse.

Net galima sakyti, kad šis žodis, „anapus“, yra programinis Nietzsches žodis, kuris buvo veiksmas, turėjęs pradėti visų šiapusinių stabų saulėlydį. Įveika, anapus, saulėlydis yra kertinės F. Nietzsches sąvokos, dėl kurių jis į istoriją įėjo pirmiausiai griovėjo įvaizdžiu. Klausimas – ką jis norėjo sugriauti. Pomirtinis veikalas „Antikristas“ atsako į šį klausimą: krikščionišką Vakarų civilizaciją. Vakarų civilizacija, visi žinome, pastatyta ant dviejų pamatų Antikinės graikų civilizacijos ir krikščionybės, paremtos „Naujuoju Testamentu“. Pasak Nietzsches, krikščionybė buvo pats pražūtingiausias įskiepas, už kurį atsakinga Romos imperija, kuris beveik sunaikino tą dalį kamieno, kuris išauga iš senovės Graikijos. Nietzsches tikslas buvo paruošti dirvą šios klaidos ištaisymui – per filosofiją.

Tai žinoma nėra viskas, nes šio vokiečių filosofo kūryba labai plati, joje galima surasti labai daug įvairių idėjų užuomazgų. Tačiau tai – vienas pagrindinių akcentų, kuris eina per visą jo kūrybą. Anapus, tai anapus krikščioniškų idealų iliuzijos, anapus krikščioniškos metafizikos. Tam tikra prasme, šis anapus reiškia ir grįžimą į „šiapus“, tačiau šis šiapus – tikrai nėra Šliogerio šiapus, nes Nietzschei fenomenai šiapus juslinio horizonto buvo menkavertės sąmonės iliuzijos, o žmogaus tikrosios šaknies, jis ieškojo anapus sąmonės ir šią vidinę gelmę vadino valia ir vėliau dar tiksliau valia viešpatauti (der Wille zur Macht). Nietzschei „šiapus“ nėra daiktų paviršius, jo filosofijoje nėra jokio estetizuoto grožėjimosi daiktams žmogaus pasiūtais drabužiais.

Atrodo, kad Nietzsche griaudamas metafiziką išsuka iš gelmininko kelio, tačiau tai netiesa, nes jis tik pašalina „dangaus pasaulį“ esantį vaizduotėje ir bando pakeisti jį tikru „anapus“, kuris atsiveria čia ir dabar jusliniame pasaulyje ir vidinėje psichikos dalyje. Jis siekia peržengti mintį ir daiktą, surasti jų gelmę ir suteikti jai filosofinį pavadinimą, kurį skolinasi iš jaunystėje skaityto Schopenhauerio. Tai jau minėta valia ir valia viešpatauti. Tai psichologizuotas pavadinimas ir jis gali sukelti klaidingą įspūdį, kad Nietzsche sužmogina, supsichologina tikrovės gelmę, tačiau interpretacija turi būti daugiau ontologinė. Valia tai tam tikra substancija, kuri savo aktyviuoju aspektu kažkuo, bent Nietzschei, primena psichologinę valią, todėl jis šį terminą ir skolinasi, paversdamas metafizine realybe.

Pabandant susieti šį literatūrinį suvokimą su mano sistema, kurioje išskiriu dvi realybes vadinamas fizine ir gnostine brana, valia – tai gnostinės substancijos ir tam tikra prasme fizinės substancijos, esančios anapus fenomeninio pasaulio, pavadinimas. Nietzschei atrodė, kad šios substancijos svarbiausias bruožas yra siekimas, troškimas, kuris nukreiptas į kitą substancijos savybę, kurią jis vadino galia. Valia viešpatauti yra galios siekimas. Ar teisingai filosofas įsivaizdavo šią pamatinę realybę, ar klaidingai – kitas klausimas. Galima tik užsiminti kaip fizikai aiškina formulėmis pamatinių substancijų, esančių už fenomenų pasaulio, savybes. Pagrindinė sąvoka yra ne galia, bet energija, nors kita vertus šios sąvokos formulėmis yra lengvai susiejamos. Lagranžo judėjimo lygtis energiją susieja su jėgos sąvoka, jėga susieta su darbu, o darbas atliktas per laiko vienetą yra galia. Galia ir jėga Nietzschei buvo daugmaž sinonimai, tik pirmas žodis – platesnis, o antras siauresnis.

Taigi kūnų pasaulyje pirmiausiai turime reikalą su fizine jėga, ir ją suorganizavus į socialines formas – galia. Bet jis taip pat nujautė, kad gnostinėje substancijoje turi būti ne kitaip, ir kaip šios energijos-jėgos-darbo-galios čiuptuvą jis interpretavo psichinę substanciją ir vadino ją bendru terminu „valia“. Valia organizuoja fizinę jėga ir kuria galios centrus, kurie kovoja tarpusavyje ir siekia viešpatavimo. Iš šios „metafizikos“ ir kilo visi Nietzsches projektuoti „anapus“ ir „saulėlydžiai“, nes jis galios formas laikė kylančiomis ir smunkančiomis. Kylanti yra sveika galios forma, tiek psichine, tiek socialine prasme, o smunkanti yra nesveika, degradavusi. Minėtieji graikai buvo sveika civilizacija, kurią perėmė romėnai, kurie patys iš pradžių buvo sveika viešpatavimo forma, kol viso reikalą sugadino krikščionybė, paversta valstybine religija.

Šį žaidimą galima interpretuoti įvairiai, kad tai iš pradžių tebuvo viešpatavimo įrankis, bet pasak Nietzsches, šis įrankis sugadino, susargdino biologinę rūšį ir veda ją prie išsigimimo ir visiško žlugimo. Todėl jis ir paskelbė tam karą, norėjo išgelbėti Vakarų civilizaciją nuo išsigimimo.

Man asmeniškai šie klausimai nėra labai aktualūs. Mane daugiau domina pažinimo klausimai, bet perimu tam tikrus programinius Nietzsches aspektus, vienas kurių yra „anapus“ ir „stabų saulėlydis“. Man svarbus klausimas yra sąmonė, nes siekiu atskleisti visą žmogaus spektrą, bet laikau, kad jis bus atskleistas tik peržengus primityvias, fenomenologines žmogaus pažinimo formas. Tam reikia atsiriboti nuo paviršinio juslumo, pasitraukti į laksato terpę ir stengtis savo laksatu surezonuoti su anapusine tikrove. O tada, kiek įmanoma pašalinti patį laksatą, sukurti naują, ne egzistenciatinio tipo sąmonę. Todėl Nietzsches „Anapus gėrio ir blogio“ keičiu į savo „Anapus vaizdo ir veiksmo“. Vaizdas ir veiksmas yra tik žmogaus suvokimo formos, kurios kalboje išreiškiamos daiktavardžiais ir veiksmažodžiais. Norint pamatyti tikrą pasaulį, manau, reikia šią kalbą peržengti, sukurti naują kalbą, kuri labiau atitiktų anapusinę realybę.

Tai svarbu todėl, kad žmogus yra šios anapusinės realybės gyventojas, o sensoriumo dėžutė tėra juslinių echolokatorių sukurtas paveiksliukas. Šis paveiksliukas yra pažangos stabdis, todėl iš pradžių reikia sukurti kitus paveiksliukus, hipostratinius, o tada iš viso vaizdo ir veiksmo archetipus pašalinti. Fizika turi surasti kitą pagrindą savo parametrų kategorizavimui, kurie turi būti paimti iš kitokio ekrano arba iš viso iš srities, kuri yra anapus jo. Tas anapus yra šiapusinis anapus, kuris atsiveria pirmiausiai čia ir dabar. Yra šiokio tokio fizinio metafizinio susipainiojimo, bet gerai pagalvojus viskas lengvai susitvarko.

Šliogeris: paviršininkai ir gelmininkai filosofijoje

Šliogerio kaip filosofo karjera apima daugiau nei 27 metus ir visą kalną prirašytų filosofinių kūrinių. Jų žanras įvairus: nuo dienoraštinių įrašų rinkinių iki programinių veikalų ir monografijų. Šiuos kūrinius skaitau maždaug nuo 1992/3 m. tad noriu parašyti apie tai kelis savo žodžius. Noriu iš karto pasakyti, kad Šliogerio filosofinei programai nepritariu, bet esu sau radęs daug įdomių ir vertingų dalykų. Pradedant nuo tokių vadovėlių kaip „Transcendencijos tyla“, monografijos „Alfa ir Omega“, bei programinio veikalo „Esmas ir niekis“ ir baigiant filosofijos apologijomis „Filosofijos likimas“ ir „Kas yra filosofija?“, bei įvairiais straipsnių rinkiniais.

Savo filosofijoje Šliogeris stengiasi atlikti du veiksmus: ištraukti protą iš tikrovės gelmės, transcendencijos ir išplėsti jį paviršiuje, apsiribojant tik tiesioginio patyrimo pasauliu. Jo manymu, kiti filosofai buvo/yra per daug įlindę į gelmę, į daiktų, tikrovės vidurius, todėl nemato pačios tikrovės, kurią jis asocijuoja su paviršiumi. Todėl, jo manymu, žmogų reikia iš to vidaus ištraukti ir pastatyti priešais patį, tikrą daiktą. Tačiau šitaip pastatytas žmogus turi būti apribotas/apsiriboti, kad ištemptas iš vidurių nepabėgtų anapus horizonto. Abiem atvejais sunaikinamas tiesioginis susitikimas su daiktišku paviršiumi, todėl yra filosofo klystkelis. Gelmėje arba toliuose, jo manymu, nėra ko ieškoti.

Tai yra pati pradžia, pagrindinė Šliogerio idėjos santrauka. Pradėjau paminėdamas, kad šiai programai nepritariu, nes šį paviršių laikau, savo terminologija, realino iliuzija, ne tikru pasauliu. Kad būtų galima suprasti kodėl įvyksta toks išsiskyrimas reikia žinoti filosofijoje egzistuojantį filosofinių tipų skirstymą į paviršininkus ir gelmininkus. Šliogeris yra tipiškas paviršininkas, vienas iš nedaugelio filosofijoje. Net vadinamieji fenomenologai, iš tikrųjų, perima daug gelmininkų bruožų. Gelmininkams būdinga tai, kad jie peržengia, transcenduoja ribą, naikina paviršių, nes nelaiko jo tikru pasauliu. Juslinis daiktas, tėra akių kūnas arba semantinis/taktilinis kūnas, pririštas prie prisilietimo juslės. Tačiau šis pasaulis tėra vaizdinys galvoje, o tikras daiktas yra anapus šio tiesioginio jusliškumo. O filosofija turi siekti to, kas tikra, todėl atsiranda gelmininkai, kurie šio tikrumo ieško gelmėje, daikto nematomoje šaknyje.

Kokiais būdais savo tikslų siekia ir vieni, ir kiti – pasakyti nesunku. Paviršininkai yra fenomenologai, kuriuos domina tai, kaip esinys, daiktas pasirodo pirmiausiai akims. O tai gelmininkams tėra „akių kūnas“, kuris yra tik akyse ir niekur daugiau neegzistuoja. Todėl jie sprendžia problemą kaip pamatyti tikrą daikto kūną ir atsakymą suranda logikoje bendrąja prasme. Todėl gelmininkai yra logikai.

Šliogerį būtų galima pavadinti fanatišku paviršininku, o tie kas paviršių laužo laikomi naikintojais ir griovėjais, net jeigu daro tai tik savo galvoje. Pasak filosofo, kaip tik nuo to viskas ir prasideda. Filosofijos raida tokia: a) išlipimas į paviršių, b) paviršiaus praktika (meninė, estetinė), c) paviršiaus teorija (filosofinė). Tai nepragmatiškas ir nenaudingas santykis su daiktiškąja aplinka, bet tuo pačiu ir tikro filosofo, paviršininko, idealas.

Šliogerio filosofija yra programinis karas visiems gelmininkams ir jų „filosofijoms“. Kaip jis su gelmės trauka kovoja? Vienas būdas – juslinio paviršiaus suabsoliutinimas, substancializavimas. Aš šį pasaulį vadinu fiksatu. Tai kas yra anapus yra nepasiekiama, niekaip neišreiškiama būtis. Daiktas yra būties fenomenas. Pati gelmė – tuščias vaizdinys ir filosofas turi savo dėmesį ištraukti į paviršių, prie fenomeno. Kitas veiksmas – vidinės krypties sunaikinimas iškėlus hipotezę, kad šioje vietoje yra anti-substancijos vieta, kurią jis vadina Niekiu. Žmogus atsiranda iš šios anti-substancijos ir pats kaip sąmonė, kaip siela, kaip dvasia – yra anti-substanciškas ir priešiškas fenomenui. Pasak Šliogerio, viskas, kas yra viduje – yra šios anti-substancijos čiuptuvas, todėl absoliutus blogis. Iš šios vietos negali ateiti nieko gero. Todėl, kadangi žmogus pats yra šis Niekis, jis pasmerktas būti amžinu blogiu, jeigu tik pabėga nuo paviršiaus į vidines užhorizontines erdves, arba jeigu leidžia Niekio limfą į juslinio daikto vidurius.

Kokios struktūros iš tikro daiktų sluoksniuose sukuriamos sąmoningos perspektyvos, paaiškinta mano įrašuose. Galima remtis net ir tuo paprastu pažinimo ratu, kuris sudarytas iš dviejų kognityvinių šuolių į vidų ir į išorę, ir šio rato sukauptos asociatyvinės hologramos, kurioje renkama informacija senso-kognityvinei sintezei, kurią galima projektuoti tiek į paviršių, tiek į gelmę. Tai yra natūrali sąmonės ir proto veikla, kurią Šliogeris siekia apriboti iki maksimumo. Jo idealas yra pirmo kognityvinio šuolio pati pradžia, kurioje pasiliekant apribojamas įtraukimo veiksmas, o paskui šio įtraukimo grąžinimas daiktams. Taip natūraliai žmogus pažįsta pasaulį, bet todėl paslepia daikto paviršių, išmargina jį reikšmėmis, aprengia reikšmių drabužiais. Deja tame aš nematau jokio laimėjimo, nors tokį variantą galima naudoti kaip vieną iš metodų.

Gelmininkai naudoja loginius kontinuumų konstruktus ir sujungia juos su daiktų viduriuose esančiu natūraliu laksatu, žmogaus vaizduotės minkoma terpe. Šliogeris pasakytų, kad tokia sąmonė yra nešvari sąmonė ir ją reikia valyti, panašiai kaip tuščios sąmonės meditacijoje, arba tuštumos meditacijoje. Tačiau mokslininkų pavidalu gelmininkai nesitenkina tik vaizdiniais ir schemomis ir pereina prie veiksmo, kuris vadinamas materializavimu. Pats žmogus kaip kūnas irgi yra gelmėje ir gali daiktus judinti kaip tik šioje vietoje. Tada stebi kokia daikto reakcija, kokią fenomeninę struktūrą turi šių susidūrimų įvykiai. Tada šiuose fenomenuose ieško anapusinės logikos. Kai logika suprantama, pasidaro įmanomas gelmės materializavimo veiksmas. Tai yra būties arba anti-substancijos pavertimas kažkuo, pozityvia substancija.

Šios struktūros ir perskyra atsispindi visoje istorijoje ir reiškiasi kaip paviršininkų ir gelmininkų kova. Tai vyksta ne vien filosofijos forma, pats žmogus vystosi nuo paviršininko, prie gelmininko ir atgal. Pirmieji paviršininkai yra laukiniai, gyvenę išoriniame pasaulyje, be kalbos ir be Niekio. Po jų, kai atsiranda kalba ir kultūra, sukuriamas mišrus variantas, pradedama judėti vidaus kryptimi. Tai yra kultūros žmogus. Visiškai vidiniame pasaulyje įsipainiojęs ir jokios išorės nematantis yra technolaukinis, gyvenantis simuliacinėje realybėje, pagamintoje iš niekio falsifikato, kuris atrodo kaip simuliakras. Taigi vidaus-išorės dvistatoje galimos trys būsenos: dvi išorinės ir kraštutinės,  bei geriausias variantas, turintis sankirtos konfigūraciją. Žmogus turi šiek tiek pasiskolinti iš išorės, šiek tiek iš vidaus ir stovėti Tarp, tarpinėje būsenoje, neperžengdamas ribos ir saiko.

Istorija tokia schematiška, aišku, nebuvo, bet tai pagrindinė struktūra, kurios bruožus galima įžvelgti visuose didelio masto kultūriniuose civilizacijos reiškiniuose. Šiuo metu dauguma žmonių yra antro tipo laukinio stadijoje, jeigu vidinę simuliaciją laikysime laukiniškumo požymiu. Mano požiūriu, toks vertinimas per daug radikalus, negana to – jis neproduktyvus, net visuomenei pražūtingas. Jis yra pažangos, vystymosi, tobulinimo priešybė. O kaip sako F. Nietzsche: kas pastoviai nesivysto pirmyn, tas smunka. Neveltui F. Nietzsche yra vienas iš radikaliausių gelmininkų, su kuriuo mano tyrimai taip pat šiek tiek susiję. Kodėl Nietzsche man artimesnis: todėl, kad nekūrė jokių klaidinančių anti-substancijos teorijų ir vadino vidinę kryptį, tą substanciją, kuri čia atsiveria – valia. Šliogeriui, valia=niekis, niekis=naikinimas, naikinimas=blogis. Vadinasi tokio žmogaus sukurtas pasaulis savo šerdyje yra „blogas“, ir iš to kyla prigimtinis jo ir pasaulio nihilizmas.

Nuo nihilizmo gelbėja fenomeno paviršius, fiksatinis realinas, kuris suformuojamas iš informacijos egzistenciato kapsulėje, kurią vadinu šviesos arka. Šis pasaulis yra netikras, iliuzijos pasaulis. Realino formos nėra aukščiausia vertybė, ir vertomis laikomos net tos būsenos, kurios savo esme yra priešingos egzistenciatinėms. Jeigu būtų kitaip, tai reikštų žmogaus neleistiną susidievinimą, kuris primeta anti-substanciniam daiktui žmogaus sąmonės formą. O daiktas to nepriima, nes jis yra visiška svetimybė, o paviršius yra stipriausia žmogiškumo forma. Žmogus tėra rūbų dizaineris ir siuvėjas ir tuo didžiuojasi.