Satanizmas sąmonės struktūrose

Mano sątvaro teorijos pradiniai variantai matomi Kanto, Hėgelio ir Šliogerio filosofijose, kur bandoma apžvelgti visą jo spektrą nuo priekinės iki galinės dalies, taip pat užsimenant apie šių dalių galimą fundamentą anapusinėje realybėje. Šią idėją galima tyrinėti knygose, bet geriausia tirti pačioje tikrovėje, t. y., save pačius. Aš daugiausiai rėmiausi savo autentiška patirtimi, o minėti filosofai buvo tik orientyrai ir virtualių diskusijų dalyviai. Pats naujausias variantas yra Šliogerio veikale „Niekis ir Esmas“, kuriame jis sątvarą vadina klepsidros struktūra. Tačiau joje Šliogeris mato tik dvimatę sistemą, kurioje „klepsidros kaklelyje“ susijungia Esmas ir Niekis. Savo sątvare nematau tokių struktūrų ir konstruoju keturnarę sąmonę pagal keturias pagrindines žmogaus funkcijas. Yra priekinė sąmonė – juslinis pasaulis (Esamas), galinė sąmonė – kognityvinis pasaulis (Niekis), centrinė sąmonė – keturnaris kūno homunkulas ir emocinė sąmonė – į kurią įeina emocijos, jausmai ir būsenos.

Šliogeris yra paviršininkas, todėl mūsų keliai išsiskiria ir šioje vietoje. „Paviršininkas“ reiškia, kad šią struktūrą jis laiko „tikrove“ ir „tiesa“, tuo tarpu aš laikau, kad čia mes matome tik sukonstruotą paveiksliuką, surenkamą informacijos sumavimo būdu, todėl čia matome tik iliuziją gautą iš nepilnos informacijos, o visa tikrovė ir tiesa yra anapus. Dėl šios priežasties ir laikau save gelmininku. Kadangi tikrovė yra anapus, sandarą turi turėti ne tik sątvaras (klepsidra) bet ir transcendencija, kuri vadinama žmogaus pirmapradžiu kūnu, pagamintu iš pirmapradės substancijos. Kol kas, kol simetronai neatskleisti, geriausia šią vietą vaizduoti kaip substancijų galimą spektrinę juostą. Ši juosta sujungta ir su klepsidros struktūra, nes į skirtingas sątvaro vietas įtraukiamas skirtingas spektrinis sluoksnis, arba hipostrata. Priekinė sąmonė įtraukia materiją, fizinę substanciją, kurios visuma vadinama „fizine brana“; galinė sąmonė įtraukia dvasią, gnostinę substanciją, kurios visuma vadinama „gnostine brana“. Matome, kad mano supratimu, nėra jokio „niekio“ arba galinėje dalyje jokio „niekingumo“ – hipostratoje turime vientisą substancijų spektrą.

Giliausia vieta yra kuriantysis pradas, kuris visų religinių, ezoterinių ir teologinių sistemų pagrindinis klausimas. Tai gilioji dalis, kuri reikalinga norint šį šabloną suformuoti į užbaigtą visumą, nes žmogus atsiranda/sukuriamas ir tikrovėje turi būti už tai atsakinga dalis. Ši sritis yra gelmininkų domėjimosi objektas, vadinasi taip pat ir filognozijos, tačiau į šią šablono vietą projektuojami gnostiniai implantai turi būti pagrįsti realiu tikrovės pažinimu, o ne fantazijomis, troškimais ir svajonėmis. To rimtai nėra padariusi nė viena religinė organizacija, ir per visą istoriją turimi nulinės arba pirmos versijos gnostiniai implantai iš tūkstančio galimų. Pirmapradžių tikrovių hipostratų pažinimas yra pagrindinis uždavinys, tačiau jis labai sunkus, reikalaujantis didelio intelekto ir didelių investicijų. Iki to galima imtis lengvesnių užduočių ir patyrinėti sątvaro paviršių.

Skaityti toliau

Projektas Nr. 367

Pagrindinis filognozijos koncepcijos šablonas yra Uroboras, arba drakonas ryjantis savo uodegą, kurį pertvarkau į ant smaigalio stovintį trikampį, savo kampais žymintį tris pagrindinius tikrovės segmentus. Žiūrint iš priekio dešinėje yra energija, kairėje – sąmonė, o apačioje – kuriantysis pradas. Kuriantysis pradas apačioje, kaip fundamentas, yra svarbiausias, nes iš jo atsiranda visa biologinė tikrovė – jeigu mąstome apie gyvybės spektrą. Šiems kampams pavadinti turiu konkretesnius terminus, kurie jau yra specifiniai, filognoziniai, arba mano autorinė nuosavybė. Pagrindinis jų yra gaublė, nes turi tam tikrų apimančių, uždarančių ir apgaubiančių savybių žemesnių realybių atžvilgiu. Tokia yra energetinė gaublė, iš kurios sudaryta materiali tikrovė – ir pagrindinis pavyzdys yra organinis žmogaus kūnas, taip pat šį kūną supantys daiktai. Informacinė gaublė yra sąmonė, kitaip dar vadinama rodančiąja substancija arba sumatoriumi. Informacinės gaublės paskirtis yra surinkti aplinkos signalus ir juos sujungti į bendrą vaizdą, arba kitaip – susumuoti. Kuriančioji gaublė yra visas žemesnes gaubles apimanti struktūra, kurios paskirtis yra formuoti, kurti, organizuoti energiją į sudėtingas gyvybines sankaupas.

uro

Tai pirmos versijos gnostinio implanto į tris segmentus šablonas, kurį šiame skyrelyje pamėginsiu šiek tiek pagilinti naujomis idėjomis. Tos idėjos bus paimtos iš kvantinės mechanikos, tačiau čia į techninius klausimus nesigilinsiu, tik pristatysiu pačią idėją, nes techniniai dalykai tokiame populiarinimui skirtame leidinyje nebus įdomūs ir prieinami skaitytojams. Aišku, šį tą reikia žinoti, bent gimnazijos lygyje, gerai būtų universitetinio bakalauro arba aukštesniu. Taip pat galima pasiskaityti savarankiškai, nes čia į detales nesigilinsiu. Kvantinėje mechanikoje yra dvi pagrindinės dalelių rūšys, vadinamos fermionais ir bozonais. Pirmieji sudaro materiją, o pastarieji perneša jėgas tarp materijos kvantų. Tokia pradinė versija, kurią aš išplėsiu savo interpretacija, susiedamas su savo trikampio segmentais, kuriuos sudaro tam tikro tipo substancijos, paklūstančios kažkuriai vienai statistikai. Bozonai paklūsta Bozė-Einšteino statistikai, kuri reiškia, kad šie kvantai gali būti toje pačioje kvantinėje būsenoje. Iš to išvedu, kad jie gali sudaryti plotines sistemas, reikalingas informacijos sumavimui, todėl tinka būti rodančiosios substancijos modelio pagrindu. Fermionai paklūsta Fermi-Dirako statistikai, pagal kurią kvantai negali būti toje pačioje kvantinėje būsenoje ir savaime nesudaro kolektyvinių sistemų. Jos įmanomos tik tarpininkaujant jėgos kvantams. Iš fermionų sudaroma kieta materija, kuri tinka kaip įvairių struktūrų karkasas.

Skaityti toliau

„Magijos“ teorija filognozijoje

Šiame skyrelyje pratęsiu sątvaro filognozinę analizę, kurioje pateiksiu sumatoriaus, sumanto ir sumato terminų platesnį paaiškinimą, su konkrečiais pavyzdžiais. Šis aiškinimas bus šiek tiek sudėtingesnis, todėl suprantamas tik įsigilinusiems į mano iškeltas filognozijos problemas. Kitiems skaitymas greičiausiai neduos jokios naudos, nes sudėtingas koncepcijas galima suprasti tik gerai įsisavinus pradmenis. Dėl šios priežasties laukiančius lengvo ezoterinio pasiskaitymo turėsiu nuvilti. Kiti, galbūt, turintys šiek tiek labiau išlavintą protą, net nesusipažinę su ankstesniais klausimais, esmę sugebės suprasti.

Tiems, kam sunku įsivaizduoti ką reiškia žodis laksatinis ekranas, kuris yra pagrindinė filognozijos aprašymui naudojama konstrukcija, siūlau į terminą pasižiūrėti paprasčiau, matematiniu žvilgsniu. Paprastą laksatinį ekraną galima įsivaizduoti kaip koordinačių sistemą, kur vertikali ašis žymi erdvę, x, o horizontali – laiką, t. Tai pats paprasčiausias atvejis, iki šiol naudojamas moksle, kurį laikau neteisingu, nes anapus sumatoriaus tokių dėmenų, kaip x ir t nėra. Naujas laksatinis ekranas yra toks, kuriame klasikiniai dėmenys, atvaizduojami ašyse, pakeisti naujais. Tai nėra taip paprasta, nes iš savo prigimtinių suvokimo formų išlipti labai sunku.

Taigi ašys x ir t yra dėmenys, paimti iš sumanto darybinių elementų, kurie veikia kaip formos, į kurias psichikoje įstatoma sumatas, arba pats objektyvus atvaizdas. Šioje koordinačių sistemoje sumatas būtų atvaizduojamas kreive grafike. Tarkime tai elementas, judantis tam tikru greičiu, kuris nustatomas naudojant ant ašių atsirandantį skirtumą liniuotės projekcijose. Taip kuriant formules, sumaišomos sumato ir sumanto savybės, objektas suvokiamas iš gaublės perspektyvos sąmonėje, kur gaublė sudaro savotišką objekto vertinimo atskaitos sistemą.

Skaityti toliau

Objektyvaus pažinimo struktūra

Filognozo kelionė prasideda nuo pačių akivaizdžiausių, sątvaro paviršiuje pasirodančių principų, kuriuos atranda visi šiuo keliu einantys tikrovės tyrinėtojai. Šių principų užuominos randamos religijoje, filosofijoje, ezoterikoje ir moksle. Tačiau man žinomuose variantuose trūksta išbaigtumo, teisingo įsigilinimo į savo sąmonės struktūrų esminius bruožus. Teisingu keliu ėjo I. Kantas, E. Husserlis, M. Heideggeris, filosofiniu metodu tyrinėję sąmonės, kurią vadinu sątvaru struktūrą, tačiau jų pasiekimai nepakankami, filognozijos ir filognozo netenkinantys. Filognozija siekia ne išminties, bet pažinimo, todėl didelė dalis filosofais vadinamų tyrėjų iš tikro buvo ne filosofai, bet filognozai. Mano tikslas šią kryptį išgryninti, atskirti nuo filosofijos ir užsiimti joje tik tikrovės pažinimu, bet jokių pašalinių užsiėmimų. Šiuo požiūriu esu pirmasis, „grynas“ filognozas, dedantis naujos srities pamatus.

Kadangi tai pažinimas, nenuostabu, kad filognozijai labai svarbus logikos klausimas, kurį bandau spręsti kitaip, ieškodamas naujo racionalumo, kuris būtų anapus vaizdo ir veiksmo. Tačiau pradžia visgi yra vaizdas ir veiksmas, kuriuos peržengti bus įmanoma tik tada, kai suprasime šio paviršiaus esmę ir būsime pasiruošę žengti tolesnį žingsnį, žingsnį į gelmę. Logika, kaip žinia, gali būti subjektyvi ir objektyvi. Subjektyvi logika naudoja emocijas ir grynas su niekuo nesusaistytas formas. Tokia logika formą ne tiek paima iš tikrovės, kiek jai primeta. Tokia logika yra subjektyvaus psichovektoriaus pagrindas, kuris veiksmą sujungia su tam tikra žinių, žinojimo sistema. Tokia logika gali programuoti tik save arba kitą sąmonę, tačiau negali objektyviai veikti tikrovės. Tuo pagrįstos visos psichologinės operacijos, folklorinės ezoterikos ir mitologijos, kurios kuria „technologiją“ iš psichinio substrato ir ta technologija veikia tik kaip šio substrato manipuliavimo priemonė.

Kitaip yra su objektyvia logika, kuri atitinka objektyvios tikrovės formą, kurią žinant, galima tikrovei daryti realų poveikį, tai yra, ne per suvokimą, ne per įspūdį ar iliuziją, bet per realų veiksmą su pirmapradžiais objektais. Tuo kažkokia dalimi užsiima filosofija, ezoterika, bet daugiausiai mokslas. Tuo tarpu religijoje, mitologijoje, magijoje objektyvios logikos yra mažiausiai. Šios senovinės sąmonės valdymo technologijos šiais laikais yra atgyvena visose objektyviose srityse, vienintelė vieta, kur dar gali rasti sau vieta yra psichologinė konsultacija ir terapija. Tame nieko nuostabaus, nes tokios logikos visos pagrįstos manipuliavimo savo ir kitų psichika psyopais. Aišku, negalima sakyti, kad psyopai neveikiantys – jie yra puikūs manipuliavimo sąmone instrumentai. Kai sakoma, kad tai neveikia, tai turima omenyje, kad jie neveikia kaip objektyvi technologija, kuria galima, vien per žinias, žinojimą manipuliuoti realia substancija, visu substancijų spektru.

Skaityti toliau

Karas kliedesių pasauliui

Aprašius tiesos procento vertinimo kriterijus, galima pereiti prie detalesnio paaiškinimo to, kas ji yra ir kas yra ja pagrįsta logika, konstruojama konkrečios tiesos pagrindu. Žmogus mano teorijoje skirstomas į priekinę ir galinę sąmonę, kurios maždaug atitinka objektyvų ir subjektyvų pasaulį. Todėl visai natūralu, kad suvokimas gali būti pagrįstas labiau viena ar kita vieta. Pažinimas gali siekti atskleisti objektyvią tiesą, parodančią kaip iš tikro yra tikrovėje, bet jis gali būti ir daugiau kūrybinis, kuris ne ieško atitikimo, bet tikrovei primeta savo savavališkas simetrijas. Tai gali atsitikti dėl pažinimo metodų netobulumo, dėl nesugebėjimo suprasti, o gali būti ir specialiai siekiama, norint žmonių sąmonėms bendruomenėse primesti kokią nors formą tam, kad valdžia ar išnaudotojai gautų naudą iš formos sukuriamo elgesio. Tai gali būti tikėjimas maginiais ritualais, šamaniniais gydymo metodais ir pan., kai tariami ar tikri specialistai tikintiems klientams teikia savo paslaugas.

Kokie objektyvios logikos kriterijai paaiškinau, bet čia pakartosiu dar kartą, nes tai suprasti filognozijoje yra svarbu. Kai žmogus žino tikrą tikrovės formą, kai teisingai supranta jos sandarą ir veikimo mechanizmą, gali suplanuoti teisingas manipuliacijas, pavirstančias į iš tikro veikiančią technologiją. Tai objektyvioji tiesa ir ja pagrįsta logika. Jos kokybė priklauso nuo to, koks tiesos procentas naudojamas, kokios versijos yra gnostinis implantas. Pilnas veiksmingumas pasiekiamas tik žinant visą tikrovės sąrangą, o tai pasiekti labai sunku ir žmonija ilgą laiką turės tenkintis nepilna tiesa, todėl logikos objektyvumas ilgą laiką bus ribotas, bet įrodomas realiu veiksmingumu. Tačiau kai žmogus atsitraukia į savo galinę sąmonę, čia galima rasti visko, visokio neteisingo, kliedesinio folkloro, kuris turi tik psichologinę įtaką ir naudojamas psichologinėse operacijose šarlatanų ir manipuliatorių. Pavyzdžiui, toks yra folklorinis tikėjimas, kad maginis amuletas gali apsaugoti nuo nužiūrėjimo, prakeiksmo ir blogio. Toks tikėjimas paremtas tam tikru pasakinių tikrovės supratimu, turinčiu savo įsivaizduojamą simetroną, kurio pagrindu ir kuriama amuleto „technologija“. Ši technologija nėra objektyvi, nes jos simetrija paimta iš fantazijų pasaulio, neatitinka tikros tikrovės sandaros, ir tėra viso labo 0 versijos gnostinis implantas, kuris sukonstruotas ne iš tikrovės realaus tyrimo, bet iš paimtas iš vaizduotės.

Skaityti toliau

Tiesos vertinimo principas

Remiantis tuo, kas pasakyta pirmame „Filognozijos pradmenų“ tome apie kūnų sandarą ir racionalizuotą Uroboro schemą, galima apibrėžti pagrindinį bet kokio pažinimo principą, naudojamą visose pažinimo sistemose, tačiau aiškiai ir detaliai pirmą kartą atskleistą tik filognozijoje. Norint jį suprasti, reikia per hipostratas žiūrėti ne horizontaliai, nuo priekinės iki galinės sąmonės, bet vertikaliai, neriant iš tikrovės paviršiaus tiesiai į pačią gelmę. Viršuje turime sumatorių, kurį žymime raide A; po juo turime substratinį gnostinį implantą į nematomą gelmę, žymimą B; ir pačią neapdorotą nematomą tikrovę, žymimą X. Raidės naudingos tuo, kad leidžia glausta forma aprašinėti pagrindinę tikrovės struktūrą, kaip ji atsiveria iš sumatoriaus vidaus.

Tai trys tikrovės formos, įmanomos iš žmogiškos suvokimo perspektyvos, sukuriančios tiesos pasireiškimo būdus. Kiekvieną reiškinį galima laikyti šių trijų parametrų funkcija. Akivaizdu, kad dažniausiai tikrovė atsiveria labai iškraipyta, nepilna forma arba iš viso neatsiveria, todėl norint ją padaryti matoma, reikia atlikti papildomus veiksmus. Tai ir yra kuriamo naujo filognozijos metodo pagrindinis uždavinys. Pažymėję reiškinį simboliu Ω, gauname tokią funkcijos išraišką: Ω (A, B, X).

Šį variantą dar reikia patikslinti, nes tikrovėje yra daugiau dalių negu rodo raidės B ir X. Visi substratai skyla į kuriančiojo prado substratą ir kūrinio substratą, todėl B1 – kuriančiojo prado gnostinis implantas ir B2 – kūrinio gnostinis implantas. Šis atskyrimas būtinas, nes kūrimo ir kūrinio hipostratos tokios skirtingos, kad turi būti dalinamos į atskirus segmentus loginėse struktūrose. Tas pats galioja ir tikrajai realybei, kuri sudaryta iš mažų mažiausiai dviejų dalių X1 ir X2 pagal gnostinių implantų analogiją. Sumatorius yra pagrindinis realybę surenkantis veiksmas, parodantis ją pagal sątvare užkoduotą kūnų sistemą; ir žmogus, naudodamas sumatoriaus surinktą realybę, kuria jos surastus modelius, atskleidžia hipostratų simetronus.

Skaityti toliau

Genijų misija

Šiame skyrelyje pratęsiu bendruosius samprotavimus apie eterį, kurie vis dar yra pasiruošimas praktinei veiklai. Tai, ką darau yra gnostinių implantų projektavimas į eterio kauzalinį kontinuumą, kurie yra tik vietos pradinis paruošimas tolesniam išvystymui. Tikslumo didinimui, aišku, reikės realių sąveikų, tačiau iki to reikia paruošti teorinį modelį iš bendro supratimo, iš to, ką kiti jau naudoja alternatyviose pažinimo sistemose. Dalis darbo jau padaryta, manau, juo visai sėkmingai galima pasinaudoti filognozijoje.

Informacinio ploto savo gnostiniuose implantuose sumuojame nedaug, dėl šios priežasties jo aiškinamoji galia nedidelė. Galima įsivaizduoti prote tokį gnostinį implantą į tikrovės kauzalinį kūną, kuris paaiškintų jos atsiradimą pilnu paaiškinimu. Toks žinojimas prieinamas tik toli pažengusioms civilizacijoms, kurios sugeba tobulai manipuliuoti gyvybės ir tikrovės substratais. Pavyzdžiui, pusė informacinio ploto – tikrai reikštų tarpžvaigždinę kosminę civilizaciją, matančią realybę labai dideliu gyliu ir suprantančią kaip ji veikia. Deja, mes kol kas sumuojame, mano vertinimu, iki 5 proc. informacinio ploto, arba 1/20. Tikras kauzalinis kūnas yra pilna tikrovė, bet jis paslėptas anapus sąmonės, o tai, ką mes matome – tėra nedidelis sluoksniukas, kuris mums pasako apie tikrovę labai nedaug. Todėl stengiamės sužinoti daugiau, bet labai apdairiai, apgalvotai ir išmintingai.

Mane dominančią realybės dalį vadinu eteriu, tai jau ne kartą sakiau. Ji mane domina todėl, kad mano nuomone, visi ateities proveržiai susiję su šia sritimi. Pateiksiu bendrą įsivaizdavimą, kaip aš suprantu šį gnostinį implantą į kauzalinį tikrovės kūną. Tikiuosi, kad parengiamąją informaciją visą atsimenate, ypač spektrinę substancijų juostą ir kaip vadinu artimuosius eterius, kurie yra iš Standartinio modelio perimti bozoniniai laukai, pervadinti eteriu ir pavadinti kitu pavadinimu. Tai būtina, nes čia ne fizika, čia filognozija. Aksitonu vadinu elektromagnetinę sąveiką, kleonu – silpnąją sąveiką, ir eineru – stipriąją sąveiką.

Skaityti toliau

Psioninės antenos

„Filognozijos pradmenų“ I tome į kauzalinių kūnų kontinuumą buvo įdėtas substancijų gnostinis implantas, turintis teoriškai paaiškinti koks yra visas žmogaus ir jį supančios aplinkos substancijų spektras. Žmogaus sąmonėje, kurią vadinu sumatoriumi, visas šis spektras nerodomas, matome tik patį tikrovės paviršių, kuris jos supratimui duoda labai nedaug, nes neatskleidžiamas pagrindinis principas. Turime siekti pamatyti daugiau, o tai padaryti be gnostinių implantų išplėstinės realybės galima tik dirbtinėmis priemonėmis. Tikrovę pamatyti mums leidžia sąveika su artimuoju eteriu. Mums gerai žinomas tik vienas – vadinamasis aksitonas, tačiau darau prielaidą, kad yra kitos artimojo eterio formos, tokios kaip kleonas ir eineras. Taip pat, aksitonas gali turėti ne tik magnetinį ir elektrinį komponentą, bet ir kitų, kurie neatrasti arba slepiami.

Tai, kad turi būti įmanoma sąveika su giliosiomis substancijomis, rodo žmogaus sandara, kurioje įmanoma aksitoninės energijos transformacija į informaciją gnostinėje substancijoje. Tai paaiškinti yra tik viena galimybė – tarp eterių yra kontaktinė sąveika. Jeigu tai tiesa, turi būti įmanoma pasinaudoti šia sąveika giliųjų eterių matavimui. Tai yra esmė to, ką vadinu Mockaus transformacija. Žmogaus samprata yra trialinė, vaizduojama trikampiu, ir tarp visų šio trikampio kraštinėmis jungiamų kampų turi būti įmanomas tarpsluoksninis perėjimas. Trikampį pastačius ant smaigalio, viršutinė kraštinė rodo perėjimą tarp fizinės ir gnostinės substancijos. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu yra sąveika, o žmogaus galimybė rodo, kad tai faktas.

Tarkime kad be aksitoninių bangų yra kleoninės bangos, kurios yra papildomi komponentai ir papildomos simetrijos eteryje. Aksitoninės bangos gaudomos antenomis, kurios sudarytos iš laidininkų, turinčių laisvų elektronų, kuriuos išjudina eterio komponentai. Pagal tai kaip juda srovė, galima vertinti aksitoninių bangų charakteristikas – ir jeigu jos siųstuve suformuotos tikslingai, priimti informaciją. Tačiau ką daryti, kai eterio komponentai elektronų nejudina, sąveikauja su substancijomis kitais būdais? Turime vienintelę galimybę – anteną formuoti kitu principu.

Skaityti toliau

Sudeginti implantus, sutraukyti antrankius, pakarti išgamas

Paaiškinus kodėl sąmonės sumatoriuje turime tik 5 proc. anapusinės realybės ir milžinišką norą šį procentą padidinti, reikia pereiti prie svarbiausio klausimo – kokios žmogaus paslapčių atskleidimo pasekmės, ypač kai jos atsiduria netinkamose rankose. Žmogaus pažinimas veda prie substratologijos, kuri individualią žmogaus formą paverčia valdomu ir kontroliuojamu substratu, generuojančiu iliuziją vadinamą „žmogumi“. Bent taip jį vaizduoja substratologijos ideologai, lendantys į vidų tam, kad pažinę jį galėtų kurti modifikuotus žmones, pritaikyti jį įvairioms reikmėms – darbui, pramogoms, kariuomenei, valdymui ir pan. Tai baigiasi žmogaus sumenkinimu, nuvertinimu, jo pavertimu nieko nereiškiančiu, vartojimui skirtu objektu. Transhumanistai kuria žmogų ne sau savo šeimininku, bet tik išnaudojimui, vergovei.

Imdami visą žmogaus spektrą ir visą gylį, randame tris vietas, kuriose žmogui sukuriamas kalėjimas, iš kurio nėra išėjimo. Per priekinę sąmonę matome fizinį kalėjimą, kurio pagrindinės technologijos yra materijos valdymas; per galinę sąmonę sukuriamas dvasinis kalėjimas, atimantis iš žmogaus laisvo subjekto statusą, diegiantis per substratą iliuzijas, naudojantis psichotroninę prievartą prieš dronais paverstus žmones; ir paskutinė smūgio žmogaus laisvei vieta, pati svarbiausia, yra žmogų kuriantysis pradas, kuris šiuo metu aiškinamas per genetiką. Schemoje tai atrodo taip:

Skaityti toliau

Dievų karas

Pateikus bendrą filognozijos vaizdą pagrindinėse dvejose schemose, idėja užbaigiama į tikrovę pažiūrėjus iš sąmonės perspektyvos, pagal tai, kiek procentų joje matosi tikro pasaulio. Sąmonę galima vadinti informacijos sumatoriumi, kuris iš tam tikro kiekio signalų sukonstruoja tikrovės atvaizdą. Šie signalai užgriebia tik nedidelę dali tikro aplinkos vaizdo, todėl sumuojamas nepilnas informacinis plotas. Koks yra pilnas plotas ir kokia dalis jame atitenka sumatoriui įvertinti sunku, tačiau tai matosi iš to, kiek mes suprantame tikrovę ir kiek galime ją valdyti. Mano spėjimu fenomenloginis sumatorius sumuoja tik 2,5 proc. viso vaizdo, prie kurio dar pridedami 2,5 proc. intelektinio antisumatoriaus, kuris kuria sensoriumo paaiškinimus kontinuumų metodu. Taip gaunami 5 proc. viso informacinio ploto. Akivaizdu, kad tai labai mažai, ir tai, ką mes matome savo šviesos arkose – labai netikslus ir iškraipytas aplinkos vaizdas. Tačiau jo pagrindu mes turime orientuotis, jo pagrindu kuriame tikrovės pažinimo modelius.

Atrodytų savaime suprantama, kad turime siekti 100 proc. tikrovės formos, kuri yra visa, pilna tiesa, tačiau šis klausimas ne toks paprastas. Vien dėl to, kad tą 100 proc. ne taip lengva įtraukti į proto laksatą, neiškraipant tikrovės formos, nes jo galimybės jai atvaizduoti – minimalios. Tačiau filognozijoje šį ribotumą bandoma spręsti naujų, laksatinių ekranų kūrimo idėja, siekiant sukurti pažangesnius tikrovės atvaizdavimo būdus. Galimybės vis tiek ribotos, bet daugėjant tikrų žinių, galima keisti savo sandaros formą, padarant ją labiau pažengusia. Tai tolima ateitis, ir tai šiuo metu neturėtų būti aktualu.

Skaityti toliau

Knyga – Filognozijos įvadas (2018)

Praėjus 2018 ir prasidėjus kitiems metams laikas paviešinti vienoje vietoje savo darbo rezultatą, turintį skaitmeninės knygos formą. Joje yra santrauka to, ką darau nuo 2007 – surinkta viskas, kas svarbiausia ir geriausia. Tai žingsnis į naują, tikrą pasaulį, kuriame nuo akių nukrenta visos iliuzijos religijos, filosofijos ir mokslo srityje, kurios peržengiamos ir patenkama į naują erdvę, kuri buvo įvardinta kaip filognozija. Tai kelias skirtas tyrinėjimui, pažinimui ir mąstymui savo galva. Tai nėra koks nors labai įspūdingas pasiekimas elitinis lygis – pavadinime esantis žodis „Įvadas“ rodo, kad ši knyga skirta pradedantiesiems, tiems kas yra kelio pradžioje. Vadinasi siekia tik pakloti pamatus ir duoti į rankas metodus, tačiau tuo viskas nesibaigia – tik prasideda. Informacija kurią pateikiu dar nebaigta, nes trūksta paskutinės, praktinės dalies, tačiau kadangi jos užbaigimas užtruks, nusprendžiau teoriją paviešinti nelaukdamas praktinių rezultatų. Informacija, kurią pateikiu yra mūsų dienomis labai aktuali dėl tobulėjančių proto valdymo technologijų, nes padeda suprasti kokiu principu jos veikia. Tačiau perspėju, kad tai tik gretutinė tema. Filognozija nėra religija, nėra filosofija ir nėra mokslas, todėl įtraukiama į šias sistemas neteisėtai, taip pat neteisėtai taikomi jų vertinimo kriterijai. Kad nebūtų jokių „pseudo-“, geriausia taktika – neapsimesti tuo kuo nesi. Tie kas laukia šių dalykų, jų neras, tačiau tikrovė nėra jokios pažinimo sistemos nuosavybė.

D. Mockus. Filognozijos įvadas. 2018.pdf

Bendras Filognozijos vaizdas

Šioje „Filognozijos įvado“ vietoje jau esame beveik pasiruošę daryti praktinius tyrimus, tetrūksta galutinio apibendrinančio paaiškinimo, kokioje vietoje tas tyrimas bus daromas. Juo nesiruošiama padaryti jokių stulbinančių atradimų, nes artimuosiuose eteriuose tai neįmanoma, tačiau pasimokyti tirti ir mąstyti savo galva – privaloma. Mano stilius gali pasirodyti sausas ir monotoniškas, tačiau nesiūlau jokios informacinės pramogos ir informaciniu linksminimu neužsiimu. Viskas skirta praktikai, veiklai, ne mėgavimuisi iliuzine būsena. Lig šiol akcentavau bendrą vaizdą, kurį vadinu holoplastiniu, tačiau akivaizdu, kad tas bendras vaizdas iš pradžių yra tik šablonas, kurį dar turėsime užpildyti; taip pat laikau svarbiu principą, kurį pavadinau Mockaus transformacija, turintį paaiškinti kaip energija virsta informacija šviesos arkoje. Kadangi žmogus yra dviejų realybių junginys, tarp tų realybių turi būti tiltas, kurio nepaaiškinus suprasti kas yra žmogus ir kaip jis atsiranda – neįmanoma. Norit atsakyti į šį klausimą, reikia aprėpti visą žmogaus spektrą, kuris prasideda nuo atomų pasaulio ir baigiasi tolimųjų eterių gelmėje. Tarp visų šių sluoksnių privalomas pereinamasis ryšys, antraip jie nebūtų sujungti, ir nebūtų įmanomas sielos komunikavimas su fiziniu pasauliu. Šis dvikryptis ryšys ir vadinamas Mockaus transformacija (energijos į informaciją).

Kaip sakiau, žmogaus sandarą patogu aprašinėti Uroboro simboliu, tačiau turime iš ezoterikos ir magijos sferos jį perkelti į racionalų pasaulį. Taip pertvarkytas šis simbolis labiau tinkamas filognozijai, siekiančiai pažinti žmogų ir jį supančią realybę protu. Filognozo protas neįprastas, nes jis neina nei religijos, nei filosofijos, nei mokslo keliu, tačiau vis tiek tai yra protas, nes kuriamas toje vietoje, kurioje protą konstruoja išvardintos sistemos. Tačiau filognozijos prielaida – susikonstruoti protą savomis priemonėmis, padarant jį labiau tinkamu filognozijos didžiajam tikslui. Uroboro paskirtis išskirti dvi substancijos rūšis, sudarančias egzistuojančio žmogaus pamatą – rodančiąją substanciją ir rodomąją substanciją. Tie, kas skaitė „Įvadą“ iš eilės, ne kaip atskirus straipsnius, turėtų pagrindinius teiginius atsiminti. Rodančioji substancija yra savotiškas indas, kartais vadinu gauble, kuriame vaizdų forma formuojama informacija. Rodomoji substancija yra atvaizdas, nuimtas iš anapus žmogaus esančios realybės. Tirdami šiuos atvaizdus, mes kuriame teorijas apie mus supančią realybę. Savo schemoje Uroboro principą sujungiau su eterių spektrine juosta, bandydamas sąmonės dalis susieti su jų vieta šiame spektre. Ta juosta pateikta ankstesniame skyrelyje.

Skaityti toliau