Genijų misija

Šiame skyrelyje pratęsiu bendruosius samprotavimus apie eterį, kurie vis dar yra pasiruošimas praktinei veiklai. Tai, ką darau yra gnostinių implantų projektavimas į eterio kauzalinį kontinuumą, kurie yra tik vietos pradinis paruošimas tolesniam išvystymui. Tikslumo didinimui, aišku, reikės realių sąveikų, tačiau iki to reikia paruošti teorinį modelį iš bendro supratimo, iš to, ką kiti jau naudoja alternatyviose pažinimo sistemose. Dalis darbo jau padaryta, manau, juo visai sėkmingai galima pasinaudoti filognozijoje.

Informacinio ploto savo gnostiniuose implantuose sumuojame nedaug, dėl šios priežasties jo aiškinamoji galia nedidelė. Galima įsivaizduoti prote tokį gnostinį implantą į tikrovės kauzalinį kūną, kuris paaiškintų jos atsiradimą pilnu paaiškinimu. Toks žinojimas prieinamas tik toli pažengusioms civilizacijoms, kurios sugeba tobulai manipuliuoti gyvybės ir tikrovės substratais. Pavyzdžiui, pusė informacinio ploto – tikrai reikštų tarpžvaigždinę kosminę civilizaciją, matančią realybę labai dideliu gyliu ir suprantančią kaip ji veikia. Deja, mes kol kas sumuojame, mano vertinimu, iki 5 proc. informacinio ploto, arba 1/20. Tikras kauzalinis kūnas yra pilna tikrovė, bet jis paslėptas anapus sąmonės, o tai, ką mes matome – tėra nedidelis sluoksniukas, kuris mums pasako apie tikrovę labai nedaug. Todėl stengiamės sužinoti daugiau, bet labai apdairiai, apgalvotai ir išmintingai.

Mane dominančią realybės dalį vadinu eteriu, tai jau ne kartą sakiau. Ji mane domina todėl, kad mano nuomone, visi ateities proveržiai susiję su šia sritimi. Pateiksiu bendrą įsivaizdavimą, kaip aš suprantu šį gnostinį implantą į kauzalinį tikrovės kūną. Tikiuosi, kad parengiamąją informaciją visą atsimenate, ypač spektrinę substancijų juostą ir kaip vadinu artimuosius eterius, kurie yra iš Standartinio modelio perimti bozoniniai laukai, pervadinti eteriu ir pavadinti kitu pavadinimu. Tai būtina, nes čia ne fizika, čia filognozija. Aksitonu vadinu elektromagnetinę sąveiką, kleonu – silpnąją sąveiką, ir eineru – stipriąją sąveiką.

Skaityti toliau

Psioninės antenos

„Filognozijos pradmenų“ I tome į kauzalinių kūnų kontinuumą buvo įdėtas substancijų gnostinis implantas, turintis teoriškai paaiškinti koks yra visas žmogaus ir jį supančios aplinkos substancijų spektras. Žmogaus sąmonėje, kurią vadinu sumatoriumi, visas šis spektras nerodomas, matome tik patį tikrovės paviršių, kuris jos supratimui duoda labai nedaug, nes neatskleidžiamas pagrindinis principas. Turime siekti pamatyti daugiau, o tai padaryti be gnostinių implantų išplėstinės realybės galima tik dirbtinėmis priemonėmis. Tikrovę pamatyti mums leidžia sąveika su artimuoju eteriu. Mums gerai žinomas tik vienas – vadinamasis aksitonas, tačiau darau prielaidą, kad yra kitos artimojo eterio formos, tokios kaip kleonas ir eineras. Taip pat, aksitonas gali turėti ne tik magnetinį ir elektrinį komponentą, bet ir kitų, kurie neatrasti arba slepiami.

Tai, kad turi būti įmanoma sąveika su giliosiomis substancijomis, rodo žmogaus sandara, kurioje įmanoma aksitoninės energijos transformacija į informaciją gnostinėje substancijoje. Tai paaiškinti yra tik viena galimybė – tarp eterių yra kontaktinė sąveika. Jeigu tai tiesa, turi būti įmanoma pasinaudoti šia sąveika giliųjų eterių matavimui. Tai yra esmė to, ką vadinu Mockaus transformacija. Žmogaus samprata yra trialinė, vaizduojama trikampiu, ir tarp visų šio trikampio kraštinėmis jungiamų kampų turi būti įmanomas tarpsluoksninis perėjimas. Trikampį pastačius ant smaigalio, viršutinė kraštinė rodo perėjimą tarp fizinės ir gnostinės substancijos. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu yra sąveika, o žmogaus galimybė rodo, kad tai faktas.

Tarkime kad be aksitoninių bangų yra kleoninės bangos, kurios yra papildomi komponentai ir papildomos simetrijos eteryje. Aksitoninės bangos gaudomos antenomis, kurios sudarytos iš laidininkų, turinčių laisvų elektronų, kuriuos išjudina eterio komponentai. Pagal tai kaip juda srovė, galima vertinti aksitoninių bangų charakteristikas – ir jeigu jos siųstuve suformuotos tikslingai, priimti informaciją. Tačiau ką daryti, kai eterio komponentai elektronų nejudina, sąveikauja su substancijomis kitais būdais? Turime vienintelę galimybę – anteną formuoti kitu principu.

Skaityti toliau

Sudeginti implantus, sutraukyti antrankius, pakarti išgamas

Paaiškinus kodėl sąmonės sumatoriuje turime tik 5 proc. anapusinės realybės ir milžinišką norą šį procentą padidinti, reikia pereiti prie svarbiausio klausimo – kokios žmogaus paslapčių atskleidimo pasekmės, ypač kai jos atsiduria netinkamose rankose. Žmogaus pažinimas veda prie substratologijos, kuri individualią žmogaus formą paverčia valdomu ir kontroliuojamu substratu, generuojančiu iliuziją vadinamą „žmogumi“. Bent taip jį vaizduoja substratologijos ideologai, lendantys į vidų tam, kad pažinę jį galėtų kurti modifikuotus žmones, pritaikyti jį įvairioms reikmėms – darbui, pramogoms, kariuomenei, valdymui ir pan. Tai baigiasi žmogaus sumenkinimu, nuvertinimu, jo pavertimu nieko nereiškiančiu, vartojimui skirtu objektu. Transhumanistai kuria žmogų ne sau savo šeimininku, bet tik išnaudojimui, vergovei.

Imdami visą žmogaus spektrą ir visą gylį, randame tris vietas, kuriose žmogui sukuriamas kalėjimas, iš kurio nėra išėjimo. Per priekinę sąmonę matome fizinį kalėjimą, kurio pagrindinės technologijos yra materijos valdymas; per galinę sąmonę sukuriamas dvasinis kalėjimas, atimantis iš žmogaus laisvo subjekto statusą, diegiantis per substratą iliuzijas, naudojantis psichotroninę prievartą prieš dronais paverstus žmones; ir paskutinė smūgio žmogaus laisvei vieta, pati svarbiausia, yra žmogų kuriantysis pradas, kuris šiuo metu aiškinamas per genetiką. Schemoje tai atrodo taip:

Skaityti toliau

Dievų karas

Pateikus bendrą filognozijos vaizdą pagrindinėse dvejose schemose, idėja užbaigiama į tikrovę pažiūrėjus iš sąmonės perspektyvos, pagal tai, kiek procentų joje matosi tikro pasaulio. Sąmonę galima vadinti informacijos sumatoriumi, kuris iš tam tikro kiekio signalų sukonstruoja tikrovės atvaizdą. Šie signalai užgriebia tik nedidelę dali tikro aplinkos vaizdo, todėl sumuojamas nepilnas informacinis plotas. Koks yra pilnas plotas ir kokia dalis jame atitenka sumatoriui įvertinti sunku, tačiau tai matosi iš to, kiek mes suprantame tikrovę ir kiek galime ją valdyti. Mano spėjimu fenomenloginis sumatorius sumuoja tik 2,5 proc. viso vaizdo, prie kurio dar pridedami 2,5 proc. intelektinio antisumatoriaus, kuris kuria sensoriumo paaiškinimus kontinuumų metodu. Taip gaunami 5 proc. viso informacinio ploto. Akivaizdu, kad tai labai mažai, ir tai, ką mes matome savo šviesos arkose – labai netikslus ir iškraipytas aplinkos vaizdas. Tačiau jo pagrindu mes turime orientuotis, jo pagrindu kuriame tikrovės pažinimo modelius.

Atrodytų savaime suprantama, kad turime siekti 100 proc. tikrovės formos, kuri yra visa, pilna tiesa, tačiau šis klausimas ne toks paprastas. Vien dėl to, kad tą 100 proc. ne taip lengva įtraukti į proto laksatą, neiškraipant tikrovės formos, nes jo galimybės jai atvaizduoti – minimalios. Tačiau filognozijoje šį ribotumą bandoma spręsti naujų, laksatinių ekranų kūrimo idėja, siekiant sukurti pažangesnius tikrovės atvaizdavimo būdus. Galimybės vis tiek ribotos, bet daugėjant tikrų žinių, galima keisti savo sandaros formą, padarant ją labiau pažengusia. Tai tolima ateitis, ir tai šiuo metu neturėtų būti aktualu.

Skaityti toliau

Knyga – Filognozijos įvadas (2018)

Praėjus 2018 ir prasidėjus kitiems metams laikas paviešinti vienoje vietoje savo darbo rezultatą, turintį skaitmeninės knygos formą. Joje yra santrauka to, ką darau nuo 2007 – surinkta viskas, kas svarbiausia ir geriausia. Tai žingsnis į naują, tikrą pasaulį, kuriame nuo akių nukrenta visos iliuzijos religijos, filosofijos ir mokslo srityje, kurios peržengiamos ir patenkama į naują erdvę, kuri buvo įvardinta kaip filognozija. Tai kelias skirtas tyrinėjimui, pažinimui ir mąstymui savo galva. Tai nėra koks nors labai įspūdingas pasiekimas elitinis lygis – pavadinime esantis žodis „Įvadas“ rodo, kad ši knyga skirta pradedantiesiems, tiems kas yra kelio pradžioje. Vadinasi siekia tik pakloti pamatus ir duoti į rankas metodus, tačiau tuo viskas nesibaigia – tik prasideda. Informacija kurią pateikiu dar nebaigta, nes trūksta paskutinės, praktinės dalies, tačiau kadangi jos užbaigimas užtruks, nusprendžiau teoriją paviešinti nelaukdamas praktinių rezultatų. Informacija, kurią pateikiu yra mūsų dienomis labai aktuali dėl tobulėjančių proto valdymo technologijų, nes padeda suprasti kokiu principu jos veikia. Tačiau perspėju, kad tai tik gretutinė tema. Filognozija nėra religija, nėra filosofija ir nėra mokslas, todėl įtraukiama į šias sistemas neteisėtai, taip pat neteisėtai taikomi jų vertinimo kriterijai. Kad nebūtų jokių „pseudo-“, geriausia taktika – neapsimesti tuo kuo nesi. Tie kas laukia šių dalykų, jų neras, tačiau tikrovė nėra jokios pažinimo sistemos nuosavybė.

D. Mockus. Filognozijos įvadas. 2018.pdf

Bendras Filognozijos vaizdas

Šioje „Filognozijos įvado“ vietoje jau esame beveik pasiruošę daryti praktinius tyrimus, tetrūksta galutinio apibendrinančio paaiškinimo, kokioje vietoje tas tyrimas bus daromas. Juo nesiruošiama padaryti jokių stulbinančių atradimų, nes artimuosiuose eteriuose tai neįmanoma, tačiau pasimokyti tirti ir mąstyti savo galva – privaloma. Mano stilius gali pasirodyti sausas ir monotoniškas, tačiau nesiūlau jokios informacinės pramogos ir informaciniu linksminimu neužsiimu. Viskas skirta praktikai, veiklai, ne mėgavimuisi iliuzine būsena. Lig šiol akcentavau bendrą vaizdą, kurį vadinu holoplastiniu, tačiau akivaizdu, kad tas bendras vaizdas iš pradžių yra tik šablonas, kurį dar turėsime užpildyti; taip pat laikau svarbiu principą, kurį pavadinau Mockaus transformacija, turintį paaiškinti kaip energija virsta informacija šviesos arkoje. Kadangi žmogus yra dviejų realybių junginys, tarp tų realybių turi būti tiltas, kurio nepaaiškinus suprasti kas yra žmogus ir kaip jis atsiranda – neįmanoma. Norit atsakyti į šį klausimą, reikia aprėpti visą žmogaus spektrą, kuris prasideda nuo atomų pasaulio ir baigiasi tolimųjų eterių gelmėje. Tarp visų šių sluoksnių privalomas pereinamasis ryšys, antraip jie nebūtų sujungti, ir nebūtų įmanomas sielos komunikavimas su fiziniu pasauliu. Šis dvikryptis ryšys ir vadinamas Mockaus transformacija (energijos į informaciją).

Kaip sakiau, žmogaus sandarą patogu aprašinėti Uroboro simboliu, tačiau turime iš ezoterikos ir magijos sferos jį perkelti į racionalų pasaulį. Taip pertvarkytas šis simbolis labiau tinkamas filognozijai, siekiančiai pažinti žmogų ir jį supančią realybę protu. Filognozo protas neįprastas, nes jis neina nei religijos, nei filosofijos, nei mokslo keliu, tačiau vis tiek tai yra protas, nes kuriamas toje vietoje, kurioje protą konstruoja išvardintos sistemos. Tačiau filognozijos prielaida – susikonstruoti protą savomis priemonėmis, padarant jį labiau tinkamu filognozijos didžiajam tikslui. Uroboro paskirtis išskirti dvi substancijos rūšis, sudarančias egzistuojančio žmogaus pamatą – rodančiąją substanciją ir rodomąją substanciją. Tie, kas skaitė „Įvadą“ iš eilės, ne kaip atskirus straipsnius, turėtų pagrindinius teiginius atsiminti. Rodančioji substancija yra savotiškas indas, kartais vadinu gauble, kuriame vaizdų forma formuojama informacija. Rodomoji substancija yra atvaizdas, nuimtas iš anapus žmogaus esančios realybės. Tirdami šiuos atvaizdus, mes kuriame teorijas apie mus supančią realybę. Savo schemoje Uroboro principą sujungiau su eterių spektrine juosta, bandydamas sąmonės dalis susieti su jų vieta šiame spektre. Ta juosta pateikta ankstesniame skyrelyje.

Skaityti toliau

Praktinės filognozijos pradmenys

Skyrelyje „Filognozijos profiliai“ filognozo veiklos buvo suklasifikuotos į dvi kategorijas. I ketegorija yra praktinė, skirta instrumentais rinkti duomenis apie tikrovės simetroną, o II kategorija yra to simetrono teorinio modelio kūrimas. Rimtas darbas prasideda nuo eksperimentinių duomenų. Be jų, teorinis modeliavimas turi tik pasiruošimo paskirtį. Tai, ką lig šiol dariau, galima priskirti II kategorijos veiklai, nes nesirėmiau jokiais konkrečiais eksperimentais. Iš dalies buvo panaudoti kitų surinkti duomenys ir asmeninis bendras pasaulio supratimas. Bet, kaip jau sakiau, tokia kryptis nėra teisinga, nes taip tik kuriami gnostiniai implantai, kurie dažniausiai neturi jokio atitikmens tikrovėje. Teisinga kryptis yra I kategorijos veiklos surinkti duomenys, perkeliami į proto konstruktus, teorijas. Todėl paskutinė, ketvirta „Filognozijos įvado“ dalis bus skirta praktikai, ar bent jau tokios praktikos užuomazgai.

Filognozija nėra mokslas. Nuo jo bandau kiek įmanoma atsiriboti ir tikrovę tirti per savo asmeninę perspektyvą. Kad tai būtų lengviau, reikia įvesti savo terminologiją, kuri nesipainiotų su moksliniu žargonu ir būtų pilnai filognozinė. Kitiems tai gali būti nepatogu, tačiau tai privaloma, nes čia užsiimama ne mokslu ir nereikia to, kas daroma filognozo, su juo painioti. Realybė ir reiškiniai gali būti tie patys, mokslo ir filosofijos jau ištirti, tačiau filognozijoje mąstomi naujais pavadinimais. Jau esu perspėjęs, kad pažinimo esmė ne pavadinimuose ir juose nėra jokios tiesos – nesugebant pažvelgti anapus pavadinimų, bus labai sunku suprasti tai, kuo užsiima filognozas. Už pavadinimo privaloma matyti teisingą mintį-schemą. Šiam tikslui dažnai naudoju supaprastintus paveikslėlius, kurie yra užuomina į tą formą, kurią reikia konstruoti savo mintyse.

Skaityti toliau

Kuo pakeisti antisumatorių?

Norėdami suprasti kuo skiriasi tikras mokslas nuo netikro, turime surasti tą tašką, kuriame įvyksta išsiskyrimas ir suprasti šio išsiskyrimo priežastis – kodėl viena atšaka nueina teisingu keliu, o kita klaidingu. Tam reikia šiek tiek patyrinėti vidinę žmogaus dalį, suvokti kokiais principais ji yra pagrįsta. Supaprastinimo dėlei tarkime, kad žmogus sudarytas iš sąmonės ir proto; sąmonė – tai savotiška gaublė, kurios viduje turime minčių ekranus. Sąmonės principą apibrėškime kaip sumatorių, kuriame vyksta surinktų duomenų sintezė, suformuojama į objektyvų ir subjektyvų pasaulį. Pati sąmonė kaip visuma antisumatoriaus sugebėjimų neturi arba jie labai neryškūs, tačiau jis labai stipriai išryškėja žmogaus prote ir sudaro žmogaus sandaros antrą polių. Todėl sąmonė yra tik sumatoriaus veiksmo erdvė, o prote suprojektuotas sumatorius ir antisumatorius, kuris gali judėti abiem kryptimis, nuo visumos prie dalies ir nuo dalies prie visumos.

Todėl suvokimas veikia kaip kokybinis informacijos sumatorius, o protas sudarytas iš sumatoriaus ir antisumatoriaus. Nuo to kokia savybė dominuoja priklauso mąstymo tipas: holistinis, jausminis, asociatyvinis, indukcinis, sintetinis yra sumatorinis; o analitinis, matantis detales ir faktus, logikas ir ryšius yra antisumatorinis. Mokslo išsivystymas priklausė kaip tik nuo šių polių išsiskyrimo, kai prote pradėjo formuotis antisumatorius ir analizė. Sumatorius ir antisumatorius prote gali būti

Skaityti toliau

Moralinis pasirinkimas filognozijoje

Rašydamas apie mąstymo universalizatus, parodžiau kokios dvi pagrindinės standartinės logikos, galimos filosofijose ir ideologijose. Lingvoforminio mąstymo branduolys yra SVO (subjektas-veiksmas-objektas) sistema, kurią supa įvairios orbitinės dalys. Šiame branduolyje turime kraštines dalis, kurios būna kertinės kas-centrinėje perspektyvoje, ir centrinę, kuri pagrindinė kuo-centrinėje sistemoje. Pirmu atveju sureikšminama pradžia ir pabaiga, autorius ir kūrinys, kaltininkas ir auka, kurie apdovanojami įvairiomis vertėmis ir surikiuojami į hierarchines sistemas. Tokia perspektyva yra moralinės laikysenos pagrindas, kuris tvirtina, kad subjektas, kas-centras, yra neperžengiama riba, nes turi neprilygstamą vertę. Sustoti laikoma gėriu; peržengimas, nepaisymas, suniekinimas laikomas moraliniu blogiu. Imant kitą loginę galimybę, kas-centrai nureikšminami, iš jų išimama vertė, atimamas subjekto statusas ir akcentas perkeliamas prie peržengiančio veiksmo, kuris visada turi jėgos substratą kaip įrankį, todėl yra kuo-centriškas. Toks yra moralumo ir amoralumo principas.

Šios dvi logikos galimos dviem variantais, kurie mano jau buvo aptarti kitoje vietoje. Filosofijoje išskiriu paviršininkus ir gelmininkus, kurie skiriasi savo požiūriu į mąstymo ir pažinimo klausimus. Gelmininkui tiesos vieta yra gelmė, paviršininkui – paviršius. Taip pat visą laiką sakiau, kad esu gelmininkas ir kūriau gelmininko filognozinę paradigmą. Iš esmės, gelmininkas daro peržengimo veiksmą, todėl atrodytų, kad yra amoralistų pusėje, neigiančių subjekto reikšmę. Tačiau tai ne visada tiesa. Tai ypač akivaizdžiai matosi religinėse teorijose – religija peržengia žmogaus paviršių, bet gelmėje randa neperžengiamą sielą; peržengia tikrovę, bet joje randa neperžengiamą dievą. Vadinasi, tai kad iš paviršiaus žengiama į gelmę, nereiškia, kad nelieka kas-centrų, prie kurių privaloma sustoti. Vienas iš žinomiausių paviršininkų ir kas-centristų yra A. Šliogeris, kuris pasisakė prieš bet kokį objekto-subjekto peržengimą tiek vartojimo, tiek pažinimo pasaulyje ir kovojo prieš kuo-centrinės sistemos amoralizmą.

Skaityti toliau

Mąstymo universalizatų saulėlydis

Tam, kad galėtume pradėti kurti naujus suvokimo ekranus, reikia gerai suprasti standartinį ekraną, kuriuo buvo pagrįsti visi ligšioliniai tikrovės pažinimo modeliai. Šis standartinis ekranas įdėtas į juslumo sandarą, taip pat perkeltas į kalbos gramatinę sistemą. Koks jis yra labai gerai matosi lietuvių kalbos daiktavardžio linksnių sistemoje. Joje išsiskiria trinarė struktūra, paremta kas-centriniu, kuo-centriniu ir ką-centriniu suvokimu. „Kas?“ yra priežastis, veiksmo autorius, kaltininkas; „kuo?“ yra įrankis, priemonė, substratas, terpė, per kurį vyksta veiksmas; „ką?“ yra veiksmo tikslas, taikinys, rezultatas ir pabaiga. Šioje vietoje matome subjektinę-objektinę sistemą, tarp kurių įsiterpia veiksmo priemonė arba terpė, sujungianti pradžią ir pabaigą. Kitos, šalutinės dalys yra vietos apibrėžimas ir kreipinys, kuris veikia panašiai kaip veiksmas arba įrankis – tarp subjekto ir objekto.

Skaityti toliau

Filognozijos profiliai

Filognozijos idėja gimė 2018 m. gegužės mėnesį ir buvo pristatyta „Filognozijos pagrinduose“. Tai šių metų pagrindinė tema, kuri lems viską, kad darysiu ateityje, 2019 m. ir tolesniais. Neinu nei mokslo, nei filosofijos keliu, filognozija yra kažkur tarp jų ir, tikiuosi, anapus jų. Tie, kas nori prisiminti pagrindinius principus, turi grįžti prie minėtų „Pagrindų“, čia pakartosiu tik tai, kas svarbiausia šiam papildymui. Dabartinis filognozijos lygis yra neaukštas. Tai vertinama pagal atskleistos tiesos procentą. Visa tiesa yra 100 proc. Ją dalinu į tūkstantį dalių ir gaunu, kad kiekvienas procentas turi dešimt galimų žingsnių. Tai, ką esu pasiekęs šiuo metu tėra viena dalis iš tūkstančio arba vienas žingsnis, o skaičiais 0,1 proc. Vadinasi reikia dar 999 žingsnių. Tačiau juos padaryti ne taip paprasta. Tikiuosi suorganizuoti projektą 1000 metų. Jeigu jo pradžia yra 2018-05, tai pabaigos turėtume laukti 3018-05. Tada tikiuosi turėsime 100 proc. atskleidimo. Tai, žinoma, priklauso nuo įdėtų pastangų ir proto – norint pasiekti tikslą, reikia atkakliai dirbti. Dėl šios priežasties negaliu pasiūlyti jokio galutinio rezultato ir užbaigtos tiesos, nes prie jos kelias tolimas, ilgas ir sunkus. Tie kas norės juo eiti, arba bent prisidėti prie tų, kurie eina, turi nusiteikti ne gauti visus paruoštus galutinius atsakymus, bet ieškoti tiesos patys. Pasiimti kol kas nėra ką dėl asmeninės naudos, reikia duoti, kad galėtų imti ir nešti toliau kiti.

Nuo to pradedu ir aš, nuo pagrindų paklojimo. Filognozija yra ir teorinė, ir instrumentinė. Šios dvi dalys labai svarbios, nes žinios vertinamos pagal veiklos masto išplėtimą, pagal rezultatą. Jeigu teorija neduoda priemonių išplėsti veiklos mastą, įvaldyti tikrovę, jos tėra imitacija, ne žinios. Jose nėra tikros tiesos. Žinojimas vertinamas pagal praktiką. Todėl siekiant atskleisti tikrovę valdantį simetroną, jį reikia tirti, nes pats jis visas tiesiogiai niekada neatsiveria. Jį reikia atidengti, o tai padaryti galima tik naudojant įrankius. Ši paprasta taisyklė reiškia, kad simetronas yra paslėptas hipostratose, ir norėdami jį atskleisti, turime jas atidaryti ir parodyti, kad galėtume nukopijuoti formą. Tai nėra paprasta, tam reikia išradingų įrankių ir sumanaus proto, kuris neuždarytas sąvokų kalėjimuose ir nebijo peržengti nustatytų ideologinių rėmų. Tai ne taisyklių zubrinimas, tai kūryba.

Skaityti toliau

Laisvaveika

Šiame įraše noriu supažindinti su paprastu sątvaro modeliavimo metodu, kuris iš dalies parodo kaip planetos valdžia skaičiuoja žmones. Planetos valdymas susijęs ne su valia, norais, idėjomis, bet labiau su matematiniais skaičiavimais ir modeliais, kurie rodo kokios visuomenės sistemos stabilios, o kokios ne. Sudarius tokį modelį, kiekvienam žmogui parenkama jo formulė, pagal kurią suformuojamas jis pats kaip asmuo ir jo gyvenimas. Žinoma, žmogus linkęs priešintis, tačiau sistema tokia galinga, kad be vargo sukuria išorines nuo žmogaus nepriklausomas aplinkybes ir žmogus pakeisti iš vidaus nieko negali, nes tam neužtenka resursų. Viskas būna tiksliai apskaičiuota, taip pat ir galimybės pasipriešinti.

Pagrindinis kriterijus yra žmogaus veiklos mastas ir laisvaveika (laisvaveikos mastas). Akivaizdu, kad visi vienodu mastu veikti negali, nes būtų neišvengiami konfliktai, kurie sistemą daro nestabilia ir veda link subyrėjimo. Tokiu atveju, jeigu sistema nežlunga, ji susisluoksniuoja į hierarchiją nuo aukščiausio veiklos masto iki mažiausio. Matome, kad socialiniai dėsniai maksimalų mastą leidžia vienetams, taip gaunant monarchistinius valdymo modelius, o minimalus mastas atitenka daugumai, kuri vadinama liaudimi. Tarp šių įsiterpia žmonės, kuriems leidžiama ar pavyksta įgyti laisvaveiką aukštesnę už minimalią tam, kad suformuotų apsauginę sieną tarp smulkiausių ir stambiausių.

Skaityti toliau