Ezoterika

Autentiška ir neautentiška ezoterika

Ezoterikos pasaulis labai įvairus ir jame gali būti sunku susigaudyti, atsirinkti kas tikra ir patikima, o kas tėra ezoterinė kūryba, neparemta jokia autentiška patirtimi. Gebėjimą įvertinti ir teisingai atsirinkti turi tik žmonės, kurie patys yra tikros patirties nešiotojai, kitiems tenka gerokai paklaidžioti ieškant autentiškų patirčių ir jomis paremtų teorijų. Mano vertinimu tikra, autentiška informacija sudaro ne daugiau 25 proc. žinių, kiti 75 proc. yra ezoteriniai verslai, kurie kopijuoja šaltinius siekdami pelno. Kita vertus, tai gali būti nelabai svarbu, nes 25 proc. atlieka idėjų generuotojų funkciją, o kopijuotojai tas idėjas išplatina, išpopuliarina ir paskleidžia visuomenėje. Patikimų žinių lieka mažiau, nes jos sumaišomos su išsigalvojimais ir kūryba, bet pagrindinės idėjos, net tuo atveju jeigu jas platina „šarlatanai“, būna teisingos, o jos įdeda į galvą teisingas koncepcijas, kurios įsišaknija ir gali būti sustiprintos naujomis teisingomis žiniomis, paimtomis iš patikimų šaltinių. Tie kas ieško – visada randa.

astralEzoterika nėra centrinė tema visuomenėje, ja užsiima žmonės, kurie laikomi visuomenės paraščių gyventojais. Dėl šios priežasties gali būti keista, kad žmogus iš viso gali daryti tokį pasirinkimą, kuris gyvenime turi labai nedaug perspektyvų, nes viską valdo mokslininkai – o ezoterika vaizduojama kaip pseudomokslas, vadinasi labai nuvertinama. Tad kaip atsitinka, kad kas nors iš viso domisi tokiomis temomis? Matau tik vieną paaiškinimą: turi būti slaptas pasaulis, vadinamas atitrūkusia civilizacija, kuris turi labai išvystytas technologijas, galinčias efektyviai manipuliuoti sąmonėmis. Tikraisiais ezoterikais tampama susidūrus su šiuo pasauliu, patyrus šio pasaulio technologijų poveikį, tačiau iki galo nesuprantant kaip viskas veikia arba priimant pakištas versijas, kurių tikslas suklaidinti sąmonę. Taigi tie 25 proc. iš dalies yra šitaip suklaidinti, bet tik todėl, kad jiems parodomas ne visas vaizdas, o tik dalis, ir visuma būna iškraipyta fantazijomis bei išsigalvojimais. Šitie žmonės, patyrę stulbinantį poveikį, tampa idėjų propaguotojais, nes jiems atrodo, kad gavo žmonijai labais svarbių žinių, kuriomis didelis noras pasidalinti.

Šias žinias pirmiausiai priima pasekėjai, kurių sąmonėje susimaišo išplėstos ir paprastos sąmonės patirtys, gaunamas kognityvinis ezoterinės ir įprastinės sąmonės mišinys, kurį galima sustiprinti įvairiomis autentiškomis patirtimis, o gali likti tokiu baziniu pavidalu. Pagal tai, kokią formą sąmonėje įgyja šie du sluoksniai, turimos įvairios pasekėjų kategorijos, galinčios išsiskirti reikliu mąstančiu intelektu, o gali būti ir žemos kokybės sąmonės, kurios tiki bet kuo, niekada neklausia, patys neieško atsakymų, nes jiems užtenka autoriteto žodžio, kuriuo aklai tiki ir seka. Žinoma yra kategorijos ne tik pasekėjų, bet ir pačių ezoterikų, kurie dirba su skirtingomis socialinėmis klasėmis, kurios skiriasi sąmonės kokybe. Aukštesnei kokybei reikia didesnio ezoteriko talento, mažesnei – mažesnio; paprastoms avelėms, kurios tiki bet kuo – pakišami ne ezoterikai, bet šarlatanai. Manipuliacijų su sąmone technologijos naudojamos tokiu principu, kad aukščiausios galimybės būtų parodytos tik vienetams šioje planetoje, kurie padaromi autoritetais ir lyderiais, visiems kitiems lieka naudotis jais kaip informacijos šaltiniais ir mokytojais, bet, jeigu nėra sustiprinami poveikiu, tenkinasi tik teorinėmis žiniomis. Galima išgalvoti įvairių praktikų, mokymų ir pan., bet visa tai veikia tik tiems, kas yra apdovanotas. Vieni domisi, siekia, tyrinėja, stengiasi išplėsti savo galimybes, kiti atmeta, nes susitaikyti su nevykėlio statusu labai sunku. Tokie žmonės dažnai turi problemų dėl savo ego ir energiją įdeda į tas sritis, kur gali pasiekti daugiau.

(daugiau…)

Kodėl ezoterika nesmirdi mokslu

Šiuolaikinė visuomenė labai didžiuojasi mokslu, nelabai suprasdama, kas tai yra. Kita vertus, ji atsiriboja nuo nemokslo, kuris, kaip tikima, tėra prasimanymai ir išsigalvojimai. Taip labai susiaurinamas vertinimo kontekstas, save pastatoma į pranašumo pozicijas. Prie viso to dar pridėjus technologinį efektyvumą, atrodo, pasiekiama triuškinanti pergalė prieš visus savo konkurentus. Taigi kas yra mokslas ir kaip jis atsiranda vertinant filosofiniu žvilgsniu?

Pradėti reikia nuo pačios pradžios, o žmogaus pradžia yra sąmonė. Šis žodis suprantamas taip pat plačiai, kaip ir žodis psichika. Kokios prielaidos sąmonėje atsirasti mokslui? Kad tai išsiaiškintume, turime apžvelgti sąmonės pačią pagrindinę struktūrą, kuri ir yra atsakymas į šį klausimą. Sąmonė turi tris dalis: priekinę, centrinę ir galinę. Priekinė yra pasaulis, kurį matome aplinkui; mums atrodo, kad mes jame gyvename, nes centrinė dalis, kūnas, yra šio pasaulio narys. Galinė dalis yra protas, kuris visą tikrovę padalina į mažus gabaliukus ir gali jais įvairiai manipuliuoti.

Šią sąmonės sandarą galima aprašyti proporciškai, kiekvieną dalį išmatuojant santykyje su kitomis dalimis. Priekinė sąmonė yra 10 000 m apskritimas iki horizonto; kūnas būna maždaug 2 m ir juda jau minėtame priekiniame apskritime. Galinė sąmonė gali būti įvairi, koks jos spindulys priklauso nuo lobotomijos laipsnio. Mano vertinimu, daugiau žiūrint pagal savo situaciją, jos spindulys turi būti apie 0,5 m. Vadinasi apibendrindami sistemą gauname tokias vertes: 0,5 – 2 – 10 000. 10 000 m duoda objektų pasaulį, kuriuo žaidžia 2 m, o mąsto apie jį 0,5 m. Centre kaip matome yra kūnas, kuris užsiima darbu, dirbtinės realybės konstravimu.

Kaip tokioje sąmonėje atsiranda mokslas? Mokslo fanatikai greičiausiai nusivils, jeigu pasakysiu, kas visas mokslas yra tautologinis. Jeigu kas nors nesupranta šito žodžio, apibrėžimas toks: „apibrėžimo arba įrodymo loginė klaida, nes apibrėžiamoji sąvoka apibrėžiama ta pačia sąvoka, tezė įrodinėjama remiantis ta pačia teze“. Pavyzdys: kas yra materija? Tautologinis atsakymas: materija yra materija. Kuo tautologija tokia efektyvi suprasti nesunku, ji visada paremta atitikimu, o atitikimas yra pagrindinis „tiesos“ reikalavimas. Kadangi mokslas tautologiškas, jis visada yra „tiesa“. Visi kas nesutinka su tautologija yra melagiai.

Kad apgaulė nebūtų tokia akivaizdi, tautologija yra maskuojama. Materija paverčiama į ką nors kita, performuluojama, perfrazuojama, perleidžiama per kokią nors mėsmalę, paverčiama faršu ir tada įgauna formą puikiai tinkančią mokslui. Materija → mėsmalė → bcda, gaunama užmaskuota materijos forma. Kadangi materija1 = materija2 ir materija2 = bcda, tai gauname, kad materija1 = bcda. Šitas triukas materiją paverčiant raidžių faršu ir yra teorija, mokslas, paaiškinimas, kas tikrovė yra. Kadangi teorinė dalis yra tik pirmos dalies permaltas faršas, tai visada toks prilyginimas, teorija yra tautologinė, nes aiškinama tas pats tuo pačiu, tik pakeitus formą.

Prie viso to reikia pridurti, kad dėl minėtos žmogaus sąmonės sandaros, žmogus yra „mokslininkas“ iš prigimties, nes turi dvivietę sąmonę. Priekinė dalis duoda objektą, materiją1, o galinė dalis yra šio objekto permalimo pagal savo sandarą vieta. Objektas tas pats, bet perleistas per protą įgauna kitokią, „protingą“ formą. Išorė viena, ji neskirstoma į objektą ir teoriją apie jį, tačiau smegenys sukonstruotos taip, kad įėjusi į vidų tikrovė skyla į dvi atšakas, kuriose jai suteikiama skirtinga forma, tada viena atšaka pakišama po kita atšaka ir šis pakišimas vadinamas „mokslu“.

(daugiau…)

Bendras ezoterikos pasiskirstymas

lucid

Šiame įraše norėčiau pasidalinti savo pastebėjimais apie psy-gebėjimų statistinį pasiskirstymą. Tikslaus tyrimo jokio nedariau, tačiau net jo nedarius galima įvertinti hierarchinį išsidėstymą arba tankį konkrečioje teritorijoje. Ta teritorija yra Lietuva, nors galima imti ir kitas. To nedarau, nes į kitas teritorijas ir visą planetą perkelti duomenis galima pagal analogijos principą. Galbūt verta tik pažymėti, kad skirtingos teritorijos skiriasi savo požiūriu į tokią ezoterinę temą. Skirtingose valstybėse eterį užsigrobusios skirtingos grupuotės, ir jie pagal savo įsivaizdavimus kabina likusiai masei makaronus, pavyzdžiui, aiškindami, kad „žino“ kas yra tiesa. Tokie apgailėtini mulkiai negali nekelti juoko. Protingi žmonės praeina tokiems pro šalį.

Pagrindu savo statistikai pasirinkau savo 5 signalinių sistemų principą, tik šiuo atveju jis bus taikomas ne individualiai, bet kolektyviai. Todėl galima sakyti, jog tai 5 kolektyvinės signalinės sistemos, kurios turi savo bendrą lauką visoje Lietuvos teritorijoje. Šios sistemos gali reikštis ir pagal vietovę, nors toks pasiskirstymas yra kito įvertinimo klausimas. Net šitaip neskirstant šiame įraše, Lietuvą galima padalinti į 4 dalis: pietinę, centrinę ir šiaurinę, kuri dar skirstoma į vakarinę ir rytinę. Teritorija svarbi tuo, kad joje skirtingai pasiskirstę palankios ir patogeninės zonos, pramoninių ir komunikacinių hipostratinių trukdžių stiprumas. Jie taip pat veikia žmonių gebėjimus, psichologines būsenas ir galimybes prasimušti į kitą dimensiją. Dažniausiai pagrindinis trukdis yra lobotominės būsenos, kurios sukeltos slopinamosios psichotronikos, kita galimybė – riboti gabumai iš prigimties.

Toliau reikia sukonkretinti kokios tos signalinės sistemos yra. Išvardinsiu jas paprastai, neaprašinėdamas kiekvienos smulkiu aprašinėjimu, nes jos pačios save paaiškinančios. Tai yra: a) sensoriumo grupė, b) korporiumo grupė, c) telepatiumo grupė, d) oneiriumo grupė ir e) transoriumo grupė. Sensorika yra įprastas juslinis suvokimas, per kurį žmogui duodamas aplinkinis pasaulis. Tai yra pagrindinė atrama, kuri suformuoja žmogaus supratimą, aplinkos suvokimą ir savo vietos pasaulyje vertinimą. Sensoriumas susijęs su kognityviumu, kurio mintys aptarnauja pasaulį, ir dažnai būna įklimpusios į buką materializmą ir sensorinę faktologiją. Ši faktologija laikoma vieninteliu vertinimo kriterijumi ir jokia kitokia realybė nepripažįstama.

Sensoriumas yra atviras pasaulis, kuriame veikiama per savo kūną, kuris sudaro pagrindą korporiumo signalinei sistemai. Kūnas paklūsta dzeta-struktūros principui ir turi išorinį apvalkalą, fiksatinę dalį bei vidinę lanksčią šerdį, kurią vadinu gnostiniu laksatu. Kūnas taip pat yra atviras pasaulis, nors matome tik jo atvaizdą. Tikras kūnas visada paslėptas pirminėje tikrovėje ir čia sąveikauja su hipostratinėmis realybėmis, per kurias sujungtas su supančia aplinka, sudaro su ja nedalomą visumą. Kadangi žmogaus suvokimas nėra pilnas, didelės dalies šios tikrovės nematome, ji lieka paslėpta neregimame pasaulyje. Negebėjimas to pamatyti per reprezentaciją, per vaizdus kompensuojamas gebėjimu pajausti kaip ši realybė veikia. To dauguma gali nejausti tik dėl didelio nenatūralaus slopinamojo poveikio.

(daugiau…)

Ezoterinės sistemos lentelė

Mano darbo pagrindinis tikslas yra viso žmogaus spektro atskleidimas. Šį tikslą skaidau į 3 lygius, kiekvienam kurių tenka 33 proc. darbo. Praėjus visą šį kelią, 33 * 3 + 1 = 100 proc., būtų atskleista 1 dalis iš būtinų 1000 dalių. Susiejus tai su procentais, gautųsi, 0,1 procento darbo. Norint pasiekti 1 proc. reikia įveikti 10 dalių darbo iš 1000, vadinasi 10 tokių ezoterinių sistemų. Nėra abejonės, kad vienas žmogus viso darbo padaryti negali, net jeigu turėtų labai aukštą IQ. Viso žmogaus spektro atskleidimas yra šimtmečių reikalaujantis uždavinys, tačiau noriu prie to prisidėti ir aš, pagal savo atrastus metodus. Bet reikia turėti omenyje, kad holoplastinis, arba pilnas, vaizdas yra 100 proc., o tai ką aš siūlau tėra 0,1 proc. žingsnis. Tai gali atrodyti nėra daug, tačiau tai netiesa, nes atskleidžiama visa privaloma struktūra.

Savo lygius skirstau į 3 horizontus, iki kurių turi būti išplėstas suvokimas. 1 horizontas yra paviršinis, o 2 ir 3 gelminiai. Paviršinis horizontas yra tas sensorinis pasaulis, kuris matomas iš išorės. Jį būtina įsisavinti, nes jis yra pirmo lygio pagrindas. Tačiau ši sistema ne tokia paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Taip yra todėl, kad yra vidiniai posluoksniai, kurie vadinami hipostratomis, ir 1 horizontas turi 3 hipostratas. Tai sąlygiškas terminas, nes visos hipostratos yra sąlyginiame paviršiuje: 1 hipostrata – objektas su dirbtiniais apvalkalais, 2 hipostrata – nuogas objektas, 3 hipostrata – objekto vidinė sandara (anatomija, fiziologija ir psichologija). Paviršiniame makroskopiniame sluoksnyje svarbios tik išorinės formos ir tipologijos. Be posluoksnių yra išoriniai ekstensyvumai, 2 faktiniai ir vienas – galimybių bei dėsnių. 0 ekstensyvumas – tiesioginė juslinė patirtis. 1 ekstensyvumas – technologinių receptorių tinklainė, kuria gali tarnauti įvairūs technologiniai įtaisai ir žmonių organizacija, kuri renka anapus horizonto informaciją ir ją perduoda. Tai žmogiškieji „receptoriai“. 2 ekstensyvumas – yra galimybių modeliavimas, pagal patirtį ir dėsnius, surinktus apibendrinant dviejų ankstensių tipų faktus.

Ir tai dar ne viskas, nes kiekvienas ekstensyvumas gali turėti kategorijas pagal integracijos į sistemą laipsnį, nuo žemiausios iki aukščiausios. Kol kas šitų dalykų nesukonkretinu, tačiau reikia tai turėti omenyje. Pavyzdžiui, imkime ankstesniame straipsnyje aprašytą HoloSense® nanoreceptorių tinklainę, kuri filmuoja planetą. Integracija gali būti žemiausio lygio, kai gali filmuoti ir į sąmonę gauti informaciją iš savo asmeninių valdų ir bendrauti tik su artimais žmonėmis. Jeigu priklauso kokia nors organizacija, tai turi aukštesnę tinklainės sensorių naudojimo kategoriją. Jeigu valdai visą valstybę – dar aukštesnę, o jeigu visą planetą – aukščiausią. Imant 0 ekstensyvumą, svarbu tiesioginio horizonto ribose vertinti, kiek joje yra procentų uždarų teritorijų ir kiek atvirų. Paskutinis 2 ekstensyvumas apima viską, kas neįeina į tiesioginio patyrimo ir technologinio patyrimo sferą, ir jį galima išplėsti iki visos visatos, bet tik galimybių ir dėsnių principu. Vadinasi, kiek jis suprantamas priklauso nuo 0 ir 1 ekstensyvumo patirties ir mokslinių metodų.

(daugiau…)

Įvykių analizės lentelės

Norint turėti patogias ateities numatymo priemones, reikia susikurti formalizuotą sistemą. Tokios sistemos centre yra įvykio sąvoka, kuri reiškia pokytį, dėl kurio atsiranda skirtumas. Jeigu pasaulį imsime kaip informacijos srautą, tai įvykiai šiame sraute bus tos vietos, kur pažeidžiamas tapatumas. Šiose vietose susiformuoja pokyčiai, o šie yra žmogaus pagrindinis dėmesio objektas. Pokyčiai gali būti įvairių rūšių, priklausomai nuo tos srities, kurioje jie atsiranda. Jeigu pagrindu imtume fiziką, tai dauguma pokyčių atsiranda dėl judėjimo – erdvėje, substancijoje, energijoje, informacijoje ir suvokime.

Kadangi judėjimai turi savo simetrijas arba logiką, tai neretai įvykius įmanoma gana tiksliai numatyti. Lengviausia prognozuoti pasikartojančius, ciklinius įvykius. Tie pasikartojimai gali būti harmoniniai, tai yra, taisyklingo periodiškumo, arba neharmoniniai, kai pasikartojimai vyksta nevienodais intervalais. Toks yra kosminių ir kalendorinių įvykių principas. Kadangi visas žmogaus gyvenimas suorganizuotas pagal kosminį kalendorių, tai jame daug gamtinio cikliškumo ir su tuo susijusių įvykių.

1 Lentelė yra patogeninių/gėrio zonų pavyzdžiai

Gėrio/Blogio zona
Faktai/Galimybės
Uždaros sistemos Prižiūrėtojai Liaudis
Kas? Kas? Kas?
Karinis kompl.
Mokslinis kompl.
Finansinis kompl.
Politinis kompl.
Religinis kompl.
Smulkus verslas
Valstybinės organizacijos
Visuomeninės organizacijos
Ką? Ką? Ką?

 

2 Lentelė yra priežasčių ir pirmųjų judintojų lentelė.

Pirmas judintojas
Energija/Valia
Įvykis
Koncentruotas
Išsklaidytas
Ciklinis
(pasikartojantis)
Kaupiamasis
(atsitiktinis)
Planuotas
Neplanuotas

 

3 Lentelė yra įvykio savybių aprašymas prognozuojant.

Įvykio savybės
Dėsnis/Informacija
Eiga
Priežastis Vyksmas Padariniai
Mastas
Didelis Vidutinis Mažas
Vertinimas
Geras Neutralus Blogas
Tranzityvumas
Didelis Mažas
Aktualumas
Liečiantis Neliečiantis

Kiekvienu atveju pirmiausiai identifikuojama patogeninė zona, tada renkami faktai pagal pareiškimus ir veiksmus, jeigu faktų nepakanka arba įtariama, kad deklaruojami tikslai neatitinka tikrų, ieškoma galimybių struktūrų ir tas galimybes bandoma pagrįsti požymių sistemomis. Visada patogiausia pradėti nuo praeities, nuo to, kas buvo, tada pereiti prie dabarties ir pabandyti pamatyti savo ezoteriniu žvilgsniu ateitį. Kadangi visos uždaros zonos modeliuoja ateitį ir kreipia žmonių valią sau naudinga kryptimi, pagal šiuos pažymius galima numatyti aktualius, didelį mastą ir tranzityvumą turinčius neigiamus įvykius, kurie formuos žmonių gyvenimus.

Ar alternatyva tik pramoga?

Ezoterikų ir konspiracijos teoretikų vienas iš tikslų yra iš tos informacijos, kuri žinoma ir prieinama viešai, išlukštenti informaciją, kurią norima laikyti paslėptą nuo visuomenės. Dalį tos informacijos jie gali žinoti patys, iš savo tiesioginio patyrimo, kita dalis gaunama iš šaltinių ir ja reikia pasitikėti, nes tai gali būti ne tik informacija, bet ir dezinformacija. Žinoma informacija yra faktai, numatoma – tik galimybės. Galimybes taip pat svarbu žinoti, nes jos yra galimi judėjimo keliai ateityje, kuriems reikia būti pasiruošus.

Pažiūrėkime, kaip turi būti dirbama su informacija. Pradėti reikia nuo to, kad ji gali būti suformuluota ir artikuliuota žodžiais, o gali tekti šį darbą padaryti patiems. Tarkime, yra vieši pareiškimai, sprendimai, elgesys ir veiksmai, tam tikri įvykiai, kurie gali rodyti tam tikrus tikslus, siekius. Reikia pasistengti juos aiškiai suformuluoti ir svarbiausia – už deklaruojamo viešųjų ryšių fasado pamatyti tikrus planus. Tai, kas matoma tiesiogiai, kas užfiksuota suvokime yra faktai, tačiau ši informacija ne visada rodo pilna paveikslą. Tai būna tik dalis vaizdo, o kita dalis yra tik kaip galimybė. Kiekvieno žmogaus tikslas šią galimybę susiaurinti iki maksimalaus įmanomo tikslumo, naudojant visas savo žinias ir visą turimą gyvenimo patirtį. Juk kiekvienas žino kas yra pasaulis, kas yra žmogus, kas yra visuomenė, ir tai leidžia daryti pakankamai tikslius vertinimus.

Toliau tenka naudotis šaltiniais, kurie ne visada patikimi, gali turėti savų interesų, gali siekti klaidinti ar kažkuo pasinaudoti. Toliau pamėginsiu paaiškinti, kaip yra vertinamas šaltinis. Jo informacija pagal patikimumą skirstoma taip pat į tiesiogiai patirtą ir gautą iš kažko kito. Tiesiogiai patirta informacija priklauso nuo žmogaus horizonto. Kad jį nustatytume turi būti įvertinta šaltinio vieta pasaulio sistemoje: kiek jis arti prie dominančių uždarų zonų pagal savo pareigas, funkcijas ir kontaktus. Horizontas yra erdvės, tai yra erdvinė galimybė prieiti prie aktualių informacijų, jeigu jis dirba kokioje nors organizacijoje, užima svarbias pareigas ir t.t. Taip pat horizontas yra laiko – jis aprėpia pirmiausiai dabartį, paskui visą praeitį. Ateitis tiesioginio patyrimo neaprėpiama, bet galima žinoti planus – tada informacija gaunama ne iš patyrimo, bet iš šaltinių.

Vieno žmogaus visi horizontai nebūna labai platūs, ypač jeigu jis priklauso žemam sluoksniui, bet jie gali būti išplėsti šaltiniais. Tai reiškia, kad priėjimą žmogus gali turėti ne tik tiesiogiai prie įvykių, bet prie informacijos surinktos kitų. Vadinasi šie du aspektai – žmogaus vieta ir galimybė prieiti prie šaltinių – yra susiję. Visada domina žmonės, turintys priėjimą prie uždarų zonų ir norintys jų informaciją paskelbti visuomenei. Tai yra pavojinga, nes už paslapčių viešinimą galima sumokėti net gyvybe. Priežastis paprasta: priimami į organizaciją žmonės pasirašo neviešinimo pasižadėjimus ir juos perspėja kokios už atskleidimą gresia bausmės, todėl tokie žmonės visada žino ką daro ir kuo rizikuoja. Tačiau kartais informacija būna tokia svarbi, kad žmogus nepaiso pavojaus dėl gero darbo.

(daugiau…)

Apšviestieji

Visas žmogus

Visi yra girdėję tokius žodžius kaip „dvasinis atgimimas“ ir „dvasinis pakilimas“, tačiau mažai kas žino, ką jie reiškia, mažai kas susimąsto apie šių žodžių tikrą prasmę. Tai nėra skaitymas ar žinojimas, tai net nėra principų ir taisyklių propagavimas ar jų laikymasis. Iš tikro atgimus, taisyklės kuriamos, o ne jų paklusniai laikomasi. Dvasinis atgimimas žmogų sustiprina, išlaisvina, iš žemesnės būties pakelia į aukštesnę, ir žemesnio pasaulio taisyklės paprasčiausiai negalioja, jos netinkamos. Toks žmogus žino visų „sistemų“ ir teorijų paslaptį ir niekas nėra paslėpta nuo tokio žmogaus akių. Jokių uždengtų tikrovės dalių nelieka, ji pamatoma tokia, kokia yra iš tikro. Toks žmogus žino kas jis yra, kokios jo galimybės ir šiame pasaulyje jam nekelia baimės niekas, nes niekas negali jam pakenkti, ar dar blogiau – sunaikinti. Pergalės prieš jį šiame pasaulyje nėra tikros pergalės, nes didybės jis siekia ne jame.

Dauguma žmonių nėra tikri, „pilni“ žmonės: jeigu kas nors jaučiasi įstatytas ir įkreiptas tik į šį fizinį pasaulį, tai nėra vienintelė teisinga sąmonės kryptis. Fiziniai žmonės ir fizinis pasaulis yra tik vienas iš sumos dėmenų. Net fizinis dualizmas neatstato tikros pasaulio tvarkos, nes protas, sąmonė, siela užpildyti tik šio pasaulio pavidalais, o jie yra iliuzija, pagaminta iš pergromuliuoto pasaulėvaizdžio. Apie kitokį pasaulį žmonės girdėję tik žodžius: tai yra kita realybė, dvasinis pasaulis, dangus ir t.t. Ši užuomina apmąstyta giliau turėtų paaiškinti, kad galima ir kita kryptis, tačiau kol užmerktos dvasinės akys, iš tikro suprasti kas tai yra neįmanoma. Reikia pačiam pamatyti ir pačiam patirti. Dvasinės akys rodo tikrą pasaulį, kuris yra kiekvieno žmogaus lemtis. Fizinis pasaulis įsiformina ir išsiformina, jame nėra nieko pastovaus, o gnostinė realybė veikia pagal kitokius dėsnius, nes čia žmogus yra kaip dvasinis kūnas, paklūstantis visiškai kitokiems dėsniams. Todėl natūralu siekti dvasinės amžinybės, o ne sudievinti kūną fiziniame pasaulyje ir padaryti jį nemirtingą.

Kol šios dvi paralelinės realybės susijungusios, kūną galima riboti ar treniruoti, bet dar svarbesnis yra dvasinis žinojimo „treniravimas“. Kūno istorija nelemia nieko už jo pasaulio ribų, nors jis yra pririštas prie dvasios kaip sunkus akmuo. Daug svarbesnė yra ta vieta, kurioje atsidaro „portalas“ tarp šių dviejų skirtingų realybių. Per jį į šį pasaulį įsiveržia begalinės vaizduotės galimybės, kurios leidžia jį pertvarkyti, pakeisti, pritaikyti savo reikmėms. Galima ir priešinga kryptis, kai šio pasaulio žmonės su fizinėmis technologijomis bando įsiveržti į dvasinį pasaulį, padaryti jį fizinio pasaulio vergu, nors tai iš principo neįmanoma. Šitaip vyksta kova tarp skirtingų pasaulių ir skirtingiems pasauliams priklausančių žmonių.

(daugiau…)

Ezoterinis mokslas

Gali atrodyti keista, bet kuo giliau mokslas pažįsta tikrovę, tuo labiau suartėja su ezoterinėmis tradicijomis. Tai tik parodo, kad ezoterika ir mokslas yra skirtingi keliai, kurie veda į tą patį tikslą. Ezoterika patvirtina mokslą, o mokslas – ezoterika. Kitaip gali atrodyti tik todėl, kad žinomas tik nedidelis fizikos mokslo fragmentas, kuris neparodo pasaulio kaip visumos. Kai fizikas pradeda mąstyti apie visumą, jis neišvengiamai savo mokslą projektuoja į ezoterinį modelį. Taip gali būti todėl, kad ezoterinis mąstymas yra visiems žmonėms universalus tikrovės pažinimo modelis.

Kai kurie mokslininkai, tokie kaip S. Hawking‘as yra pasakę, kad paaiškinti pasauliui Dievo „hipotezė“ nereikalinga, bet kokie tokių mokslininkų motyvai – sunku suprasti, nes matant fizikos modelį jo visumoje, neišvengimai į galvą ateina Absoliuto, arba Šaltinio, prielaida, nes ji žmogaus mąstymui yra natūrali tikrovės modelio dalis.

Fizikos aukščiausias pasiekimas, naujausiais laikais yra laukų ir jų energijos kvantų modelis. Šį modelį labai lengva perkelti ir į ezoterinį pasaulį, nes jis čia dera natūraliai ir leidžia paaiškinti daugelį klausimų. Pavyzdžiui, Absoliutas – tai tam tikras, ypatingas kvantinis laukas, kuris iš savęs gali išspinduliuoti energiją ir ši energija susiformuoja į žemesnius pasaulius. Tai moksliškai paaiškintas kūrimas, tik šis kūrimas yra ne iš „nieko“ bet iš savęs, iš savo perteklinės energijos.

Kvantinių laukų formulės gali atrodyti labai sudėtingos, tiesiog neįkandamos, nors jų esminis principas yra labai paprastas. Tačiau čia aš formulių nenaudosiu, nes jas labai patogu pakeisti Feynmano diagramomis. Šios diagramos yra sudarytos iš tiesių arba vingiuotų linijų, kurios žymi materijos arba jėgų kvantus. Kai du judantys materijos kvantai apsikeičia energija, tarp jų brėžiama vingiuota linija, šitaip parodant, kad tarp kvantų atsiranda traukimo arba stūmimo jėga. Kai kvantai vienas kitą traukia, jie susirenka į energijos simetrinę struktūrą, kuri yra visų fizinių objektų pagrindas.

(daugiau…)

Meditacijos paskirtis

Įprasta žmogaus sąmonę skirstyti į tikrovės ir netikrovės vietas. Tikrovės vietą pažymėkime pliuso ženklu ir pavadinkime „pasauliu“; o netikrovės – minusu ir pavadinkime „vaizduote“. Tradicinis įsivaizdavimas teigia, kad tikras pasaulis integruojamas į vidinius netikrus pasaulius, ten perdirbamas ir tada gali būti grąžintas į tikrą, kaip mintis ar vaizdinys. Šis prilipdomas prie tikro pasaulio ir tai vadinama mąstymu apie jį. Mąstymas laikomas teisingu, jeigu jis vykdomas pagal tam tikrą, „teisinga“ laikomą logiką. Bet mintis teisinga tik savo intencionalumu, savaime ji nėra savarankiška realybė, kurioje galima gyventi. Mintyse gali gyventi sąmonė, bet tik orientacijos ir dėmesio prasme.

Todėl įmanomi du žmonių tipai. Vienas gyvena minusine tikrove, atiduodamas jai didžiąją dalį savo energijos, kitas – pliusine, pasinerdamas savo kūnu į kūnišką pasaulį. Kaip jau galima buvo suprasti, vieni išaukština mentališkumą, o kiti fiziškumą. Žinoma geriausiai stovėti pačiame centre, kai visa ši situacija subalansuota, ir žmogus sugeba savo dėmesį paskirstyti: pavyzdžiui, mintis taikydamas pasaulyje, o fizinio pasaulio aktualijas aktyviai perkeldamas į savo mintis. Tai galima palyginti su sąveikomis, kurios gali būti trijų tipų: informacinė – tik protas į protą; fizinė – kūnas į pasaulį; ir mišri – jau aprašyta būsena, kai fiziškumas aktyviai mentalizuojama, o mentališkumas – įkūnijamas.

Tokia yra įprastinė situacija turinio prasme. Bet klausimą galima panagrinėti ir substrato prasme: koks substrato mastas. Materija tai kosmosas; ar mentališkumas turi savo atskirą substratą, ir ar jis turi tokį pat mastą, kaip fizinių kūnų pasaulis. Fiziniai kūnai, nors ir atrodo atskiri, izoliuoti, yra nenutrūkstamame materijos kontinuume ir šitas kontinuumas sudaro ištisa kosmosą. Šis kosmosas buvo pavadintas pliusine realybe, arba „tikru pasauliu“. Tačiau kalbant apie tą medžiagą, iš kurios sudaryta vaizduoti, kažkodėl linkstama teigti, kad jos substancija yra tik tas nedidelis burbulas, kuris atsiranda galvoje ir skirtingų žmonių vaizduotės niekaip nesusietos.

(daugiau…)

D. Icke’as ir „mėnulio-Saturno matrica“

D. Icke‘as yra vienas žinomiausių ezoterinių žinių propaguotojų, kurį populiarumu pralenkti būtų labai sunku. Taip pat jis vienas seniausiai rašančių ir produktyviausių autorių. Jis yra parašęs virš 20 knygų ir išleidęs visą eilę DVD su savo viešomis paskaitomis. Jo idėjos kontraversiškos ir susiduria su dideliu skeptikų pasipriešinimu, tačiau tai, kad jis vis dar rašo yra įrodymas, kad jo gerbėjų ratas dėl to ne mažėja, bet netgi metams bėgant auga. Tik klausimas ką tai įrodo? Icke‘o teisumą ar jo skaitytojų naivumą ir nerimtą nusiteikimą?

Naujausia D. Icke‘o knyga vadinasi „Fantominis Aš“ (2016). Joje nėra naujų konspiracijos teorijų, tai kažkas panašaus į jo senų teorijų apžvalgą, per išsivadavimo iš fantominio aš sukurto iliuzijų pasaulio perspektyvą. Fantominis aš yra viruso sukurta asmenybės dalis, kuri skirta patalpinti žmogaus begalinę sąmonę į matricą ir per ją pavergti. Pasak D. Icke‘o yra dvi realybės, tikra ir netikra. Tikra yra pasaulis, kur viešpatauja natūrali žmogaus prigimtis, kur žmogus gali gyventi kaip tikrasis begalinis Aš. Tačiau ši realybė buvo užgrobta „netikro dievo“, kuris veikia kaip tikrovę gadinantis virusas, kuri buvo perkurta pagal skaitmeninės programos logiką, prieštaraujančią tikrai žmogaus sielos prigimčiai. Šios dvi realybės kovoja tarpusavyje, ir kadangi jos niekaip nesuderinamos tai vienos įsiviešpatavimas įmanomas tik kaip kitos sunaikinimas.

Tai yra pagrindinė grėsmė žmogui – būti sunaikintu virusinės realybės, tapti dirbtinės kompiuterinės programos vergu.

Kelias į išsivadavimą yra fantominio aš sugriovimas savo viduje, kartu su visomis jo pasaulį užvaldžiusiomis formomis: satanistine religija, slaptomis organizacijomis, pasaulio vyriausybe, pramogų industrija, švietimu, mokslu, užgrobta žiniasklaida, kariniu kompleksu ir t.t.

Pasaulis organizuotas ne taip, kad žmogus galėtų jame augti ir klestėti, bet pagal maisto ir jo valgytojo principą. Žmogus yra energetinis maisto šaltinis, o kitame gale yra maisto valgytojas – tai  tikroji planetos valdžia, pradedant netikru dievu (Demiurgu), jo vietininkais archontais ir jų pastatyta politine kontrolės organizacija, kurios užduotis paruošti, suorganizuoti „maistą“ valgymui. Tam Icke‘as ragina pasipriešinti, nesutinkant būti tik maistu satanistinei sistemai, o pirmas žingsnis į išsivadavimą yra fantominio aš, įdiegto užvaldytos švietimo sistemos ir žiniasklaidos, iliuzijų supratimas ir jų sugriovimas.

(daugiau…)