Autentiška ir neautentiška ezoterika

Ezoterikos pasaulis labai įvairus ir jame gali būti sunku susigaudyti, atsirinkti kas tikra ir patikima, o kas tėra ezoterinė kūryba, neparemta jokia autentiška patirtimi. Gebėjimą įvertinti ir teisingai atsirinkti turi tik žmonės, kurie patys yra tikros patirties nešiotojai, kitiems tenka gerokai paklaidžioti ieškant autentiškų patirčių ir jomis paremtų teorijų. Mano vertinimu tikra, autentiška informacija sudaro ne daugiau 25 proc. žinių, kiti 75 proc. yra ezoteriniai verslai, kurie kopijuoja šaltinius siekdami pelno. Kita vertus, tai gali būti nelabai svarbu, nes 25 proc. atlieka idėjų generuotojų funkciją, o kopijuotojai tas idėjas išplatina, išpopuliarina ir paskleidžia visuomenėje. Patikimų žinių lieka mažiau, nes jos sumaišomos su išsigalvojimais ir kūryba, bet pagrindinės idėjos, net tuo atveju jeigu jas platina „šarlatanai“, būna teisingos, o jos įdeda į galvą teisingas koncepcijas, kurios įsišaknija ir gali būti sustiprintos naujomis teisingomis žiniomis, paimtomis iš patikimų šaltinių. Tie kas ieško – visada randa.

astralEzoterika nėra centrinė tema visuomenėje, ja užsiima žmonės, kurie laikomi visuomenės paraščių gyventojais. Dėl šios priežasties gali būti keista, kad žmogus iš viso gali daryti tokį pasirinkimą, kuris gyvenime turi labai nedaug perspektyvų, nes viską valdo mokslininkai – o ezoterika vaizduojama kaip pseudomokslas, vadinasi labai nuvertinama. Tad kaip atsitinka, kad kas nors iš viso domisi tokiomis temomis? Matau tik vieną paaiškinimą: turi būti slaptas pasaulis, vadinamas atitrūkusia civilizacija, kuris turi labai išvystytas technologijas, galinčias efektyviai manipuliuoti sąmonėmis. Tikraisiais ezoterikais tampama susidūrus su šiuo pasauliu, patyrus šio pasaulio technologijų poveikį, tačiau iki galo nesuprantant kaip viskas veikia arba priimant pakištas versijas, kurių tikslas suklaidinti sąmonę. Taigi tie 25 proc. iš dalies yra šitaip suklaidinti, bet tik todėl, kad jiems parodomas ne visas vaizdas, o tik dalis, ir visuma būna iškraipyta fantazijomis bei išsigalvojimais. Šitie žmonės, patyrę stulbinantį poveikį, tampa idėjų propaguotojais, nes jiems atrodo, kad gavo žmonijai labais svarbių žinių, kuriomis didelis noras pasidalinti.

Šias žinias pirmiausiai priima pasekėjai, kurių sąmonėje susimaišo išplėstos ir paprastos sąmonės patirtys, gaunamas kognityvinis ezoterinės ir įprastinės sąmonės mišinys, kurį galima sustiprinti įvairiomis autentiškomis patirtimis, o gali likti tokiu baziniu pavidalu. Pagal tai, kokią formą sąmonėje įgyja šie du sluoksniai, turimos įvairios pasekėjų kategorijos, galinčios išsiskirti reikliu mąstančiu intelektu, o gali būti ir žemos kokybės sąmonės, kurios tiki bet kuo, niekada neklausia, patys neieško atsakymų, nes jiems užtenka autoriteto žodžio, kuriuo aklai tiki ir seka. Žinoma yra kategorijos ne tik pasekėjų, bet ir pačių ezoterikų, kurie dirba su skirtingomis socialinėmis klasėmis, kurios skiriasi sąmonės kokybe. Aukštesnei kokybei reikia didesnio ezoteriko talento, mažesnei – mažesnio; paprastoms avelėms, kurios tiki bet kuo – pakišami ne ezoterikai, bet šarlatanai. Manipuliacijų su sąmone technologijos naudojamos tokiu principu, kad aukščiausios galimybės būtų parodytos tik vienetams šioje planetoje, kurie padaromi autoritetais ir lyderiais, visiems kitiems lieka naudotis jais kaip informacijos šaltiniais ir mokytojais, bet, jeigu nėra sustiprinami poveikiu, tenkinasi tik teorinėmis žiniomis. Galima išgalvoti įvairių praktikų, mokymų ir pan., bet visa tai veikia tik tiems, kas yra apdovanotas. Vieni domisi, siekia, tyrinėja, stengiasi išplėsti savo galimybes, kiti atmeta, nes susitaikyti su nevykėlio statusu labai sunku. Tokie žmonės dažnai turi problemų dėl savo ego ir energiją įdeda į tas sritis, kur gali pasiekti daugiau.

Šia proga noriu tarti kelis žodžius apie reiškinį, kuri angliškai vadinamas „out of body experience“. Verčiant į lietuvių kalbą ši patirtis būtų „išėjimas iš kūno“ arba „astralinė projekcija“. Noriu šį reiškinį įvertinti iš savo teorijos perspektyvos ir paaiškinti kaip tai įvyksta iš tikro ir kokios galimybės tokį gebėjimą išsiugdyti. Yra sukurta nemažai praktikų ir yra nemažai žmonių siekiančių įgyti tokių patirčių. Viskas deja dažnai būna ne taip, kaip pateikiama, nes paaiškinimai ateina iš pasenusių ezoterikos modelių, kuriuos pats laikas pakeisti pažangesniais. Žmogaus sąmonę skirstau į priekinę, galinę ir centrinę. Priekinė sąmonė yra vadinama fiksatu, nes ji turi fiksuotumo, nepriklausymo nuo žmogaus valios įspūdį; galinė dalis vadinama laksatu, nes ji laisvai formuojama ir lanksti, priklauso nuo žmogaus kūrybinio aktyvumo. Centrinė dalis yra kūnas, kuriame susimaišo ir fiksatas, ir laksatas, todėl galima sakyti, kad turime fiksatinį kūną ir laksatinį kūną, kurie įgyja tas savybes, kurios priklauso nuo terpės, iš kurios ateina. Dar kitaip galima sakyti kad žmogaus sąmonė turi dvi pagrindines sferas, kurių susikirtimo centras yra žmogaus kūnas. Paprastai šios sferos yra sukabintos ir veikia koordinuotai, tačiau įmanomos specifinės situacijos, kai sferos atsikabina ir laksatinė dalis pradeda veikti atskirai nuo fiksatinės. Tada atsiranda reiškiniai, kurie susiję su išėjimo iš kūno patirtimis.

Dauguma žmonių, kurie yra patyrę išėjimą iš kūno pasakoja, kad kūnai būna ne vienodo statuso: vienas nesąmoningas ir neveiksnus, o kitas sąmoningas ir veiksnus. Disociacijos metu abu kūnai veiksnūs būti negali, nebent būtum ne žmogus, bet žmogų apsėdusi šmėkla, kuri ilgą laiką prabuvusi žmoguje, nesugeba nuo jo atsitapatinti. Taip dažniausiai nebūna. Todėl sąmoningas būna visada laksatinis kūnas, kuris stebi neveiksnų fiksatinį kūną iš išorinio stebėtojo pozicijų. Įdomiausias klausimas, kaip tai įmanoma: tai koks nors sutrikimas, realus mechanizmas, technologinė imitacija ar dar kas nors. Pavyzdžiui, jeigu tai būtų natūralus mechanizmas, kurį įmanoma išmokti valdyti, tai turėtume daryti prielaidą, kad egzistuoja psichikos struktūra, išeinanti anapus fiksatinių ir laksatinių sferų, ir kad joje įmanomas šių sferų veikimas atsiskyrimo režimu. Jeigu tai dirbtinė technologija, tai reikštų, kad mes turime reikalą su psichotronine simuliacija, kurioje psichotroninis projektorius abejose sferose piešia nesusijusius vaizdus, kurie veikia ne koordinuotu, bet atsaju principu. Tam reikėtų nupiešti 100 proc. sensoriumo virtualios simuliacijos ir 100 proc. kognityviumo virtualios simuliacijos ir sąmonė matytų du filmus, kur vienoje pusėje – nejudrus kūnas, o kitoje sąmoningas laksatas. Sensoriumo vaizde laksatinį kūna pakabinus kur nors palubėse, galima vaizduoti, kad įvyko išėjimas iš kūno arba astralinė projekcija.

Kam tai gali būti daroma irgi turėtume pasvarstyti. Jeigu tokias technologijas naudoja religinės organizacijos, jų tikslas galėtų būti pagrįsti savo religines doktrinas per išrinktus liudytojus, kurie pasakoja savo patirtis, įrodančias, jog anapus fizinės egzistencijos yra dvasinė egzistencija ir kad šiuo gyvenimu viskas neužsibaigia. To aišku niekas nežino, labai tikėtina, kad taip ir iš tikro yra, tačiau nepaisant to įrodymus galima suklastoti jau minėtu būdu. Kitas variantas, kai tokios patirtys sukeliamos ezoterikams, kurių užduotis propaguoti alternatyvias sąmonės ir kūno sandaros teorijas ir pagrįsti jas paranormaliais reiškiniais. Tokie žmonės patenka į minėtus 25 proc. autentiškų patirčių turinčių žmonių, kurie yra ezoterikoje originalūs šaltiniai. Tie, kurie mokosi iš jų ir siekia pakartoti tas patirtis savo sąmonėje, yra pasekėjai trokštantys ekstremalių potyrių, nepatenkinti ta savo sąmonės būkle, kurioje yra įrėminti ir siekia iš tų rėmų ištrūkti. Daug kam pavyksta, nes jų patirtys irgi yra sustiprinamos, o tie, kurie neapdovanojami, dažnai nusivilia ir tampa skeptikais, nes jų tokia nesėkminga patirtis. Nemaža dalis patiria iliuzinius išėjimus iš kūno, kai visas procesas vykdomas vaizduotėje, kuri gali atskirti laksatinį kūną ir suprojektuoti jį į vaizduotės ekraną arba atvarą. Jeigu atvaras būna didelis ir ryškus, tokia „išėjimo“ patirtis gali irgi būti labai įdomi.

Tiems, kas tuo rimtai domisi patarčiau pradėti nuo teorijos, kuri nebūtinai turi būti tradicinė. Pavyzdžiui, aš turiu sukūręs savo teoriją, kuri man priimtinesnė, nes pagrįsta tiesiogine savo sąmonės ir kūno analize, kuri atsiremia į tikrą, autentišką patirti. Man tokie žodžiai kaip „astralinis kūnas“, „eterinis kūnas“ nieko nesako; aš naudoju „akių kūno“, „semantinio kūno“, „gnostinio kūno“ sąvokas ir t.t. Jos kitiems taip pat gali būti nepriimtinos, tokiu atveju geriausia susikurti savo terminologiją ir jos pagrindu siekti atskirti sferas, kurios veiktų nepriklausomai viena nuo kitos, ir būtų galima įgyti naują egzotišką patirtį savo sąmonėje. O ar tai ką nors duoda daugiau negu vien egzotiška patirtis – spręsti kiekvienam savarankiškai. Prie viso to gali būti ir daugiau mechanizmų, kurie nežinomi, gerai neištyrinėti arba kurių programavimo galimybės daug didesnės negu leidžiama pažinti eiliniams vartotojams. Noriu tik perspėti, kad tokia būsena nėra natūrali, pagrindinė būsena ir jos paskirtis yra išmintai eksperimentinė ar konkrečiai užduočiai atlikti. Pavojus, kad pakeitus natūralią būklę į dirbtinę nepavyks sugrįžti labai mažas, tačiau reikia saugotis, kad ši būsena netaptų nevaldoma.

Užbaigdamas galiu tik priminti, kad nesuprantant sąmonės sandaros arba turint neteisingą įsivaizdavimą praktinės treniruotės labai apsunkinamos, todėl visada geriausiai pradėti nuo savo kūno analizės, suvokti, kad yra sudėtinga kūnų struktūra, kurie paprastai būna sujungti, bet yra galimybės sukurti tokias būsena, kuriose jie pradeda veikti savarankiškai. Svarbiausia – kūnas yra galinės ir priekinės sąmonės sankirtos vieta, kuri turi būti pagrindinis dėmesio objektas. Jeigu žmogus savo patirtyje nesugeba atskirti šios demarkacinės linijos, vargu ar pavyks išmokti valdyti būsenas.

Kodėl ezoterika nesmirdi mokslu

Šiuolaikinė visuomenė labai didžiuojasi mokslu, nelabai suprasdama, kas tai yra. Kita vertus, ji atsiriboja nuo nemokslo, kuris, kaip tikima, tėra prasimanymai ir išsigalvojimai. Taip labai susiaurinamas vertinimo kontekstas, save pastatoma į pranašumo pozicijas. Prie viso to dar pridėjus technologinį efektyvumą, atrodo, pasiekiama triuškinanti pergalė prieš visus savo konkurentus. Taigi kas yra mokslas ir kaip jis atsiranda vertinant filosofiniu žvilgsniu?

Pradėti reikia nuo pačios pradžios, o žmogaus pradžia yra sąmonė. Šis žodis suprantamas taip pat plačiai, kaip ir žodis psichika. Kokios prielaidos sąmonėje atsirasti mokslui? Kad tai išsiaiškintume, turime apžvelgti sąmonės pačią pagrindinę struktūrą, kuri ir yra atsakymas į šį klausimą. Sąmonė turi tris dalis: priekinę, centrinę ir galinę. Priekinė yra pasaulis, kurį matome aplinkui; mums atrodo, kad mes jame gyvename, nes centrinė dalis, kūnas, yra šio pasaulio narys. Galinė dalis yra protas, kuris visą tikrovę padalina į mažus gabaliukus ir gali jais įvairiai manipuliuoti.

Šią sąmonės sandarą galima aprašyti proporciškai, kiekvieną dalį išmatuojant santykyje su kitomis dalimis. Priekinė sąmonė yra 10 000 m apskritimas iki horizonto; kūnas būna maždaug 2 m ir juda jau minėtame priekiniame apskritime. Galinė sąmonė gali būti įvairi, koks jos spindulys priklauso nuo lobotomijos laipsnio. Mano vertinimu, daugiau žiūrint pagal savo situaciją, jos spindulys turi būti apie 0,5 m. Vadinasi apibendrindami sistemą gauname tokias vertes: 0,5 – 2 – 10 000. 10 000 m duoda objektų pasaulį, kuriuo žaidžia 2 m, o mąsto apie jį 0,5 m. Centre kaip matome yra kūnas, kuris užsiima darbu, dirbtinės realybės konstravimu.

Kaip tokioje sąmonėje atsiranda mokslas? Mokslo fanatikai greičiausiai nusivils, jeigu pasakysiu, kas visas mokslas yra tautologinis. Jeigu kas nors nesupranta šito žodžio, apibrėžimas toks: „apibrėžimo arba įrodymo loginė klaida, nes apibrėžiamoji sąvoka apibrėžiama ta pačia sąvoka, tezė įrodinėjama remiantis ta pačia teze“. Pavyzdys: kas yra materija? Tautologinis atsakymas: materija yra materija. Kuo tautologija tokia efektyvi suprasti nesunku, ji visada paremta atitikimu, o atitikimas yra pagrindinis „tiesos“ reikalavimas. Kadangi mokslas tautologiškas, jis visada yra „tiesa“. Visi kas nesutinka su tautologija yra melagiai.

Kad apgaulė nebūtų tokia akivaizdi, tautologija yra maskuojama. Materija paverčiama į ką nors kita, performuluojama, perfrazuojama, perleidžiama per kokią nors mėsmalę, paverčiama faršu ir tada įgauna formą puikiai tinkančią mokslui. Materija → mėsmalė → bcda, gaunama užmaskuota materijos forma. Kadangi materija1 = materija2 ir materija2 = bcda, tai gauname, kad materija1 = bcda. Šitas triukas materiją paverčiant raidžių faršu ir yra teorija, mokslas, paaiškinimas, kas tikrovė yra. Kadangi teorinė dalis yra tik pirmos dalies permaltas faršas, tai visada toks prilyginimas, teorija yra tautologinė, nes aiškinama tas pats tuo pačiu, tik pakeitus formą.

Prie viso to reikia pridurti, kad dėl minėtos žmogaus sąmonės sandaros, žmogus yra „mokslininkas“ iš prigimties, nes turi dvivietę sąmonę. Priekinė dalis duoda objektą, materiją1, o galinė dalis yra šio objekto permalimo pagal savo sandarą vieta. Objektas tas pats, bet perleistas per protą įgauna kitokią, „protingą“ formą. Išorė viena, ji neskirstoma į objektą ir teoriją apie jį, tačiau smegenys sukonstruotos taip, kad įėjusi į vidų tikrovė skyla į dvi atšakas, kuriose jai suteikiama skirtinga forma, tada viena atšaka pakišama po kita atšaka ir šis pakišimas vadinamas „mokslu“.

Kas yra tikrovė? Tikrovė yra materija. Kas yra materija? Materija yra sąveikų sistema. Kas yra sąveikų sistema? Sąveikų sistema yra fuA>^?+=. Tačiau kas už viso šito pseudo aiškinimo stovi suprasti nesunku: ta pati sąvoka, „tikrovė“, tik perėjusi per skirtingas mėsmales. Kas yra tikrovė1? Tikrovė1 yra tikrovė2? Kas yra tikrovė2? Tikrovė2 yra tikrovė3. Gauname triuškinančią tiesą, absoliutų atitikimą sau pačiam.

Kaip šis išradimas atsirado – didelė mįslė. Žmogus buvo sukonstruotas taip, kad jis būtų teoretikas iš prigimties. Tai prasidėjo nuo jau minėtos dvivietės psichoformos; dar labiau patobulėjo, kai galinė dalis susikūrė kalbos sistemą, kuri leido suteikinėti priekinės dalies objektams kitokią formą ir tą formą perkelti į išorę. Dar didesnis proveržis įvyko tada, kai šias teorija buvo išmokta išorėje išsaugoti.

Klausiama: Kas yra visata? Visata yra sudaužytas kiaušinis. Kas sukūrė pasaulį? Jonis Didysis, anapusinio pasaulio valdovas.

Tokios „teorijos“ buvo pirmi žingsniai, mokslo kūdikystė. Tautologija iš pradžių galėjo būti nesurišta, užteko paprasčiausio minties šuolio. Tada buvo nuspręsta, kad tai, apie ką turi būti sukurta teorija turi būti sulaužyta ir ištyrinėta. Kuriant tautologiją, turi būti mėgdžiojamos savybės, dalys, sąryšiai. Atsirado logika, matematika, kaip patobulinta lingvoforma. Atitikimas tapo būtinu reikalavimu todėl, kad paaiškėjo, jog laisva tautologija yra neefektyvi. Taip buvo įvestas mokslo pagrindinis įstatymas – galinė dalis turi maksimaliai atitikti priekinę dalį, net jeigu iš jos yra malamas kognityvinis faršas. Tai reikalinga tam, kad faršo pasakų pasaulį būtų galima per kūną perkelti į priekinę dalį ir faršą paversti dirbtine realybe.

Pavyzdžiui, priekinė dalis turi mišką, galinė dalis mišką paverčia medienos laužu, kūnas iš šio laužo sukonstruoja namą. Šitaip atsirado technologija, o technologijai reikalingas maksimalus atitikimas, nes be atitikimo neįmanoma efektyviai manipuliuoti. Šitaip civilizacijos evoliucijoje susidraugavo visos trys sąmonės vietos. Iš pradžių atsirado iš faršo pagamintas pasakų pasaulis, o tada kūnas išmoko tą pasakų pasaulį paversti tikrove. Pradžia negudri – „materija yra materija“, bet rezultatai stulbinantys, pasaulis pavertas faršu ir iš to faršo sukurta dirbtinė tikrovė.

Į areną prie viso to įsiveržia „laisvieji protai“, kurie atgaivina laisvosios tautolgijos metodą, pradeda kurti mokslo stabo neatitinkančias teorijas. Teigiama, kad jos neturi tokio efektyvumo, todėl naudos požiūriu išmestinesnės už mėšlą. Todėl kyla karas, mokslininkas siekia apsaugoti savo tautologinį stabą, svajoja, kad niekas nesikėsintų į „materija yra materija, kuri yra materija“. Atrastos raidės labai brangios, jos net leidžia sukonstruoti prietaisą. Nors nelabai aišku ar tos raidės reikalingos, nes gali būti, kad prietaisus įmanoma konstruoti ir be teorijų, paprasčiausiai dirbant rankomis.

Šitaip priekinė dalis, tas 10 000 m ir dar tiek, kiek pasislenka toliau, tampa žaliavos sankaupa. 0,5 metrai tampa tautologinės mėsmalės vieta, o 2 m – tomis rankomis, kurios mala ne mintyse, bet pasaulyje. Ar tai vienintelė įmanoma tvarka? Ar turime žiūrėti tik utilitarinio efektyvumo? Jeigu mėsmalė bekono nepaverčia kotletu – ji nereikalinga, neefektyvi? Ezoterikas taip pat kuria tautologijas, tik jo tautologijos yra laisvos, taip pat neretai jis juda priešinga kryptimi nei technologija, o tai iškarto primetama jam kaip pralaimėjimas. Atseit: neduosi kotleto – būsi  nereikalingas. Tačiau ar tai galime lakyti aukščiausia gyvenimo prasme. Mokslas daug kam palengvino gyvenimą – triuškinantis argumentas, tik čia dažnai pamirštama paskaičiuoti kokiam skaičiui žmonių gyvenimas buvo apsunkintas dėl to, kad jie buvo paversti konvejerių aptarnaujančiu personalu. Tapo mažiau vertingesniais už daiktus. Jeigu reikėtų rinktis tarp žmogaus gyvybės ir naujo „Tesla“ automobilio, ką pasirinktum. Žmogus greičiausiai taptų nereikalingas, paliktų tik aptarnauti „Tesla“ konvejerius.

Galima tik pasidžiaugti, kad ezoterika nesmirdi mokslu.

Bendras ezoterikos pasiskirstymas

lucid

Šiame įraše norėčiau pasidalinti savo pastebėjimais apie psy-gebėjimų statistinį pasiskirstymą. Tikslaus tyrimo jokio nedariau, tačiau net jo nedarius galima įvertinti hierarchinį išsidėstymą arba tankį konkrečioje teritorijoje. Ta teritorija yra Lietuva, nors galima imti ir kitas. To nedarau, nes į kitas teritorijas ir visą planetą perkelti duomenis galima pagal analogijos principą. Galbūt verta tik pažymėti, kad skirtingos teritorijos skiriasi savo požiūriu į tokią ezoterinę temą. Skirtingose valstybėse eterį užsigrobusios skirtingos grupuotės, ir jie pagal savo įsivaizdavimus kabina likusiai masei makaronus, pavyzdžiui, aiškindami, kad „žino“ kas yra tiesa. Tokie apgailėtini mulkiai negali nekelti juoko. Protingi žmonės praeina tokiems pro šalį.

Pagrindu savo statistikai pasirinkau savo 5 signalinių sistemų principą, tik šiuo atveju jis bus taikomas ne individualiai, bet kolektyviai. Todėl galima sakyti, jog tai 5 kolektyvinės signalinės sistemos, kurios turi savo bendrą lauką visoje Lietuvos teritorijoje. Šios sistemos gali reikštis ir pagal vietovę, nors toks pasiskirstymas yra kito įvertinimo klausimas. Net šitaip neskirstant šiame įraše, Lietuvą galima padalinti į 4 dalis: pietinę, centrinę ir šiaurinę, kuri dar skirstoma į vakarinę ir rytinę. Teritorija svarbi tuo, kad joje skirtingai pasiskirstę palankios ir patogeninės zonos, pramoninių ir komunikacinių hipostratinių trukdžių stiprumas. Jie taip pat veikia žmonių gebėjimus, psichologines būsenas ir galimybes prasimušti į kitą dimensiją. Dažniausiai pagrindinis trukdis yra lobotominės būsenos, kurios sukeltos slopinamosios psichotronikos, kita galimybė – riboti gabumai iš prigimties.

Toliau reikia sukonkretinti kokios tos signalinės sistemos yra. Išvardinsiu jas paprastai, neaprašinėdamas kiekvienos smulkiu aprašinėjimu, nes jos pačios save paaiškinančios. Tai yra: a) sensoriumo grupė, b) korporiumo grupė, c) telepatiumo grupė, d) oneiriumo grupė ir e) transoriumo grupė. Sensorika yra įprastas juslinis suvokimas, per kurį žmogui duodamas aplinkinis pasaulis. Tai yra pagrindinė atrama, kuri suformuoja žmogaus supratimą, aplinkos suvokimą ir savo vietos pasaulyje vertinimą. Sensoriumas susijęs su kognityviumu, kurio mintys aptarnauja pasaulį, ir dažnai būna įklimpusios į buką materializmą ir sensorinę faktologiją. Ši faktologija laikoma vieninteliu vertinimo kriterijumi ir jokia kitokia realybė nepripažįstama.

Sensoriumas yra atviras pasaulis, kuriame veikiama per savo kūną, kuris sudaro pagrindą korporiumo signalinei sistemai. Kūnas paklūsta dzeta-struktūros principui ir turi išorinį apvalkalą, fiksatinę dalį bei vidinę lanksčią šerdį, kurią vadinu gnostiniu laksatu. Kūnas taip pat yra atviras pasaulis, nors matome tik jo atvaizdą. Tikras kūnas visada paslėptas pirminėje tikrovėje ir čia sąveikauja su hipostratinėmis realybėmis, per kurias sujungtas su supančia aplinka, sudaro su ja nedalomą visumą. Kadangi žmogaus suvokimas nėra pilnas, didelės dalies šios tikrovės nematome, ji lieka paslėpta neregimame pasaulyje. Negebėjimas to pamatyti per reprezentaciją, per vaizdus kompensuojamas gebėjimu pajausti kaip ši realybė veikia. To dauguma gali nejausti tik dėl didelio nenatūralaus slopinamojo poveikio.

Trečia signalinė sistema yra telepatiumas, kuris yra mintiregos gebėjimo (natūralaus ir technologinio) pagrindas. Dauguma žmonių žemesniame pasaulyje veikia tik kaip imtuvai, sugebantys priimti perdavimus. Jie patys nesugeba bet kam siųsti minčių ar skaityti kokį tik panorėję žmogų. Dažnai būna tik vienas kanalas iš aukštesnio pasaulio ir jie šiuo kanalu naudojasi. Jis gali pateikti tikrą informaciją, netikrą, gali rodyti kelią arba klaidinti. Taip pat dažnai būna, kad šie perdavimai yra asmeninės reikšmės ir neskirti viešinimui. Paprasčiausiai šitaip žmogus dalyvauja asmeninėje ugdymo programoje, kuri neskirta kitų žinojimui. Tuo galima niekam neskelbiant naudotis kaip pranašumu. Taip pat labai paplitusi technologinė telepatija, kuri yra tik ryšio priemonė, kaip mobilus telefonas galvoje, kuriuo pagal numerį gali kam nori paskambinti arba pagal tavo numerį tau gali paskambinti kiti, perduoti savo pranešimą. Toks telefonas, aišku, garsu neapsiriboja, nes juo galima siųsti bet kokio tipo informaciją, nuotraukas, filmus ir pan.

Šios trys signalinės sistemos panašios tuo, kad jos naudoja nepakitusią sąmonės būseną ir „normalų“ aplinkos suvokimą. Čia turimas fiksuotas aplinkinis pasaulis ir fiksuotas kūnas, kuris paklūsta šio pasaulio dėsniams. Šiuo atveju turima kieta dzeta struktūra. Tuo tarpu ketvirta signalinė sistema perkelia į pasaulį, kuris nepaklūsta realino logikai, įveda daug fantasmagorinių, siurrealistinių elementų, naudoja ne prozos, bet poezijos simbolių logiką. Sapnus skirstau į vidinius, kuriems informacija imama iš vidinės sielos gelmės; komunikacinius, kurie perduoda kokią nors žinią užmaskuotu pavidalu, imant nuojautų informaciją; ir transcendentiniai, per kuriuos žmogus patenka į vidinę išorę, kolektyvinę vidinę išorinę realybę. Sapno realybės logika, neatitinka Aristotelio logikos ir reikia mokėti išgliaudėti žinią pasitelkiant savo intuiciją ir asmeninę patirtį. Dažnai paprasčiausiai primetama kokia nors trokštama interpretacija, todėl interpretacijos metodas susiformuoja tik ilgai ir metodiškai dirbant su sapnų simbolika.

Paskutinė signalinė sistema yra transoriumas, kuris perkelia į vidinę išorinę realybę, leidžia dvasiškai keliauti vidiniu bendrapasauliu. Tai sensoriumo atitikmuo vidinėje kryptyje, tačiau joje gyventi neįmanoma, įmanoma tik lankytis, nes jeigu žmogus apsigyventų transoriume kaip pagrindinėje savo būsenoje, kadangi tai pakitusi sąmonė – jis negalėtų veikti savo atraminiame pasaulyje, atrodytų, kad kūnas pastoviai paniręs į komą ir nefunkcionalus. Todėl transoriume tik lankomasi, bet niekada nepasiliekama visam laikui. Kalbėti apie transoriumą yra sunku todėl, kad tai vienintelė signalinė sistema, kurios niekada gyvenime nesu patyręs, todėl mano svarstymai tik teoriniai. Tačiau kelis kartus buvau prie patyrimo slenksčio.

Šios 5 signalinės sistemos yra kolektyvinės, todėl jos žymi kolektyvinę teritoriją, į kurią gali pasinerti individas. Kiekviena sistema veikia kaip kvantinis laukas, kuris sudarytas iš neksionų, tam tikrų mazgų ir ryšių tarp jų. Kiekviena sąmonė yra mazgas kvantinio lauko audinyje ir gali veikti atskirai, o gali keli mazgai būti suausti į didesnį tinklą. Kiekviename iš 5 lygių žmogus patalpintas tarsi į atskirą kambarį, kuriame nuo išorės riboja kambario sienos. Tačiau kartais įvyksta taip, kad tos sienos tampa skaidrios ir permatomos, pradeda matytis gretimi kambariai. Tai vyksta pastoviai sensoriumo ir korporiumo lygyje. Jame koordinuotai veikia dideli tinklai individų, kurie gali dalintis bendra informacija. Pakilus iki telepatiumo lygio, šie kambariai tampa daug didesne problema, nes piramidės apačioje esantys žmonės uždaryti į savo kambarius ir negali išeiti anapus jų minčių pasaulio lygyje. Tačiau šiuos uždarytus kambarius galima susieti technologiškai, atsiranda anapusinė jėga, kuri retkarčiais kambarius sujungia ir žmogus gali stebėti kito neksiono teritoriją.

Oneiriumas ir transoriumas veikia tokiu pačiu principu. Sapno pasaulis yra tarsi atskira patalpa, į kurią niekas kitas patekti negali. Tačiau skirtingų žmonių patalpos pagamintos iš tos pačios substancijos ir, kaip sakoma, galima susibelsti per sieną. Jeigu siena tarp patalpų griūva, dėl to, kad visiems žmonėms yra bendras oneiriumo laukas, žmonės gali turėti sapnus bendrame pasaulyje. Taip įmanoma bendrauti arba gali būti kito žmogaus pasaulio stebėtoju, kuris šio stebėtojo nemato. Tačiau aišku tai tik sapno pasaulio stebėjimas.

Tai nereiškia, kad tokia galimybė prieinama kiekvienam – toks talentas yra retas dalykas. O genijus pasitaiko 1 per šimtą metų.

Todėl grįžkime prie statistikos klausimo. Norėčiau pamėginti įvertinti kaip pasiskirstęs talentas Lietuvoje. Žemiausiame lygyje turi būti daugiausiai žmonių, o aukščiausiame – mažiausiai. Vadinasi: a) kolektyviniame transoriume veikia apie 200 žmonių; b) kolektyviniame oneiriume veikia apie 15 000 – 20 000 žmonių; c) kolektyviniame telepatiume veikia apie 50 000  žmonių; d) korporiume veikia apie 100 000 žmonių; e) sensoriume veikia 2,8 milijonų žmonių. Kai sakau veikia, turiu galvoje veikia pilnu, nenuslopintu režimu, o vienintelė sistema, kuri nėra slopinama yra sensoriumas. Slopinamas net žmogaus kūnas, kuris praranda daug natūralių gebėjimų. Nieko negali pakeisti net meditacija ir autogeninė treniruotė. Kūnui neigiamą poveikį daro netinkamas maistas, dienos režimas, per didelis stresas, hipostratiniai laukai ir t.t.

Matome, kad Lietuvoje transoriumas prieinamas tik keliems šimtams žmonių. Didesnis skaičius turi laisvą oneiriumą. Telepatija labiausiai paplitusi organizacijų struktūrose, todėl tokių žmonių, kurie vienaip ar kitaip prijungti prie tinklo – gana daug. Deja piramidės apačioje psy-gebėjimai yra slopinami ir žmonės apie kolektyvinį transoriumą, oneiriumą ir telepatiumą gali tik pasvajoti. Laikoma, kad darbiniams biorobotams tai pertekliniai gebėjimai. Todėl domėtis ir nesiūlau, nes vis tiek nieko nepasieksite.

Ezoterinės sistemos lentelė

Mano darbo pagrindinis tikslas yra viso žmogaus spektro atskleidimas. Šį tikslą skaidau į 3 lygius, kiekvienam kurių tenka 33 proc. darbo. Praėjus visą šį kelią, 33 * 3 + 1 = 100 proc., būtų atskleista 1 dalis iš būtinų 1000 dalių. Susiejus tai su procentais, gautųsi, 0,1 procento darbo. Norint pasiekti 1 proc. reikia įveikti 10 dalių darbo iš 1000, vadinasi 10 tokių ezoterinių sistemų. Nėra abejonės, kad vienas žmogus viso darbo padaryti negali, net jeigu turėtų labai aukštą IQ. Viso žmogaus spektro atskleidimas yra šimtmečių reikalaujantis uždavinys, tačiau noriu prie to prisidėti ir aš, pagal savo atrastus metodus. Bet reikia turėti omenyje, kad holoplastinis, arba pilnas, vaizdas yra 100 proc., o tai ką aš siūlau tėra 0,1 proc. žingsnis. Tai gali atrodyti nėra daug, tačiau tai netiesa, nes atskleidžiama visa privaloma struktūra.

Savo lygius skirstau į 3 horizontus, iki kurių turi būti išplėstas suvokimas. 1 horizontas yra paviršinis, o 2 ir 3 gelminiai. Paviršinis horizontas yra tas sensorinis pasaulis, kuris matomas iš išorės. Jį būtina įsisavinti, nes jis yra pirmo lygio pagrindas. Tačiau ši sistema ne tokia paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Taip yra todėl, kad yra vidiniai posluoksniai, kurie vadinami hipostratomis, ir 1 horizontas turi 3 hipostratas. Tai sąlygiškas terminas, nes visos hipostratos yra sąlyginiame paviršiuje: 1 hipostrata – objektas su dirbtiniais apvalkalais, 2 hipostrata – nuogas objektas, 3 hipostrata – objekto vidinė sandara (anatomija, fiziologija ir psichologija). Paviršiniame makroskopiniame sluoksnyje svarbios tik išorinės formos ir tipologijos. Be posluoksnių yra išoriniai ekstensyvumai, 2 faktiniai ir vienas – galimybių bei dėsnių. 0 ekstensyvumas – tiesioginė juslinė patirtis. 1 ekstensyvumas – technologinių receptorių tinklainė, kuria gali tarnauti įvairūs technologiniai įtaisai ir žmonių organizacija, kuri renka anapus horizonto informaciją ir ją perduoda. Tai žmogiškieji „receptoriai“. 2 ekstensyvumas – yra galimybių modeliavimas, pagal patirtį ir dėsnius, surinktus apibendrinant dviejų ankstensių tipų faktus.

Ir tai dar ne viskas, nes kiekvienas ekstensyvumas gali turėti kategorijas pagal integracijos į sistemą laipsnį, nuo žemiausios iki aukščiausios. Kol kas šitų dalykų nesukonkretinu, tačiau reikia tai turėti omenyje. Pavyzdžiui, imkime ankstesniame straipsnyje aprašytą HoloSense® nanoreceptorių tinklainę, kuri filmuoja planetą. Integracija gali būti žemiausio lygio, kai gali filmuoti ir į sąmonę gauti informaciją iš savo asmeninių valdų ir bendrauti tik su artimais žmonėmis. Jeigu priklauso kokia nors organizacija, tai turi aukštesnę tinklainės sensorių naudojimo kategoriją. Jeigu valdai visą valstybę – dar aukštesnę, o jeigu visą planetą – aukščiausią. Imant 0 ekstensyvumą, svarbu tiesioginio horizonto ribose vertinti, kiek joje yra procentų uždarų teritorijų ir kiek atvirų. Paskutinis 2 ekstensyvumas apima viską, kas neįeina į tiesioginio patyrimo ir technologinio patyrimo sferą, ir jį galima išplėsti iki visos visatos, bet tik galimybių ir dėsnių principu. Vadinasi, kiek jis suprantamas priklauso nuo 0 ir 1 ekstensyvumo patirties ir mokslinių metodų.

Visa šita sistema atsispindi ir aukštesniuose horizontuose. 2 horizontas yra fizinė brana, materialus pilnas pasaulis, kurį turėtų atskleisti holoplastinė šio pasaulio teorija. Dabartinis standartinis modelis atskleidžia tik nedidelę šio pasaulio dalį. 2 horizonto posluoksnių neatskleidinėsiu, nes tai yra technologiniai dalykai, o tokiais sprendimais dalintis negaliu. Tuo tarpu ekstensyvumai lieka tie patys trys. 0 ekstensyvumas apibrėžiamas 1 horizonto tiesioginės patirties, ir jis yra nulinis net tuo atveju, jeigu patirtis gaunama tik matuojant matavimo prietaisais. 1 pirmas antro horizonto ekstensyvumas apima visus faktus, kurie gaunami iš anapus, 2 ekstensyvumas yra modeliuojamas ir skaičiuojamas mokslinėmis formomis. Apibendrinant, galima sakyti, kad šis horizontas yra pirmas gelmės pasaulis, kurio viduje yra nematoma makroskopinė ir mikroskopinė fizinės medžiagos sandara. Hipostratos ir kategorijos čia svarbios dėl to, kad fizinė brana irgi nėra vienalytė, yra tam tikras spektras ir tą spektrą galima skaidyti į smulkesnius posluoksnius.

Ir daugiausiai problemų yra su 3 horizontu, nes jis mažiausiai ištyrinėtas ir net oficialiame moksle neturi savo atitikmens. 3 horizontas yra svarbus, nes jį įvaldžius, galima matyti žmogaus mintis ir netgi sielą. Tai trečias gelmės pasaulis, kuris įeina į viso spektro teoriją, ir norint ją užbaigti šį pasaulį privaloma pažinti. 3 horizonto struktūra analogiška žemesnių horizontų struktūrai. Yra hipostratų, 3 ekstensyvumų ir ekstensyvumo kategorijų sistema. Nors telepatija egzistuoja visuose horizontuose, 3 horizonto telepatija yra tikra, gilioji telepatija, kuri apima ir transdimensinį pasaulį, kurį vadinų transoriumu, esančiu vidinėje sąmonės kryptyje, bet anapus horizonto. Šios sistemos įvaldymas įmanomas tik pasiekus mano nustatytą 3 lygį, kuris priartina prie žmogaus spektro užduoties holoplastinio taško (h-taško).

Toliau, pagal šį modelį galima sukonstruoti rangų sistemą. Iš viso turėtų būti 9 stambūs rangai, nuo 9 iki 1, ir pagal lygius šiuos dar galima suskirstyti į 3 klases. 9 rangas yra žemiausias rangas, kuris apima tik 1 horizonto pirmą ir antrą hipostratas, 0 ekstensyvumo pirmą kategoriją, 1 ekstensyvumo pirmą kategoriją, ir 2 ekstensyvumo žemiausią išmanymo laipsnį arba visišką neišmanymą. Prieš tai rašiau straipsnį apie Šliogerio filosofiją ir ten parašiau, kad nepritariu Šliogerio filosofinei programai. Čia galiu tiksliau paaiškinti kodėl. Todėl, kad mano aprašytame kontekste, pagal Šliogerio filosofiją galima būti tik 9 rango žmogumi, tai yra pats žemiausias ir silpniausias rangas. Iš esmės, tie, kas gyvena šliogeriniame pasaulyje yra 3 klasės visuomenė, kuri yra piramidės apačioje.

Galima būtų atsakyti, kad žmogaus regos echolokatorius vienintelis natūralus suvokimo prietaisas, vadinasi prie jo ir reikėtų pasilikti. Bet reikalas tas, kad egzistuoja gilieji pasauliai ir jų atžvilgiu vien dėl užsispyrimo likti aklais – neišmintinga. Todėl gelmininkai kuria dirbtinius hipostratinius echolokatorius, naują sensoriumą ir siekia atidaryti naujus pasaulius. Dirbtinės akys į tamsiuosius pasaulius – nėra joks nusikaltimas. Hipostratiniai echolokatoriai parodo fizinio kūno tikrą aplinką, su visais tamsiaisiais sluoksniais ir net sielos pasaulį, kuriame egzistuoja tikras žmogus su savo mintimis ir vaizdiniais. Norėtųsi paprieštarauti, kad tai turi būti užverta visiems laikams, tačiau esant tokiai galimybei, ja vis tiek bus pasinaudota ir daug geriau, kai ja naudojasi protingai protingi žmonės.

Žinoma, aukšti rangai pasiekiami sunkiai. Mano 3 lygiai, kaip jau minėjau tėra 0,1 proc. viso reikalingo darbo. Tačiau galima aukštą rangą pasiekti ir mano atvertais metodais. Aukščiausia galimybė 1 rangas, su aukščiausiomis kategorijomis yra dievo situacija tiek žinių, tiek veiksmo prasme. Bent jau tai bus įmanoma, kai bus pasiektas 100 proc. viso spektro. Vadinasi, jeigu mano trys lygiai yra 1/1000 dalis, tai tokiame lygyje save gali laikyti 0,1 proc. dievo. Aišku, šis žodis tik pavadinimas, kuris reiškia labai dideles žinias ir dideles praktines galimybes. Tos praktinės galimybės vertinamos ne pasiekusių šį lygį žmonių, bet ankstesnių žmonių atžvilgiu. Visiškai nenoriu, kad ši sistema patektų į kokias nors vienas purvinas rankas, todėl šią sistemą darau atvira ir prieinama kiekvienam norinčiam.

Dar noriu sugrįžti prie Šliogerio klausimo. Paviršinis horizontas taip pat svarbus, nes modeliuojant didelius antro laipsnio ekstensyvumus, pagrindinis informacijos šaltinis yra 0 ekstensyvumo šliogerinio paviršiaus patirtis, kaupta per visą gyvenimą. Juo galima modeliuoti net 30 vietinių galaktikų spiečius, su visomis paviršinių civilizacijų savybėmis, nes 0 ekstensyvumas apibrėžia visus pagrindinius sąveikos su aplinka modelius. Juos žinome iš savo tiesioginio patyrimo. Bet čia modeliavimas tik 1 horizonto rėmuose, kur nėra jokių reikšmingų technologijų. O šių modeliavimui reikia 2 ir 3 horizonto žinių.

Tai, ką aš čia aprašiau, yra pažinimo, valdymo ir nuotolinės žvalgybos pagrindinis principas, sutrauktas į vieną lentelę.

rangai

Paaiškinti šios sistemos paskirtį galima labai paprastu paaiškinimu. Imkime kokį nors savo pasaulio įvykį. Kiekvienas horizontas ir net kiekvienas šios lentelės langelis turi savo to įvykio interpretaciją, išdėstytą pagal tikslumo laipsnį. Vienaip visus įvykius aiškina turėdami tik 9 rango informaciją, ir visai kitaip – iš pirmo rango perspektyvos. Ir šis teisingumas tuo didesnis, kuo procentas arčiau holoplastinio 100 proc. vaizdo. Deja mano sistema yra tik 0,1 proc. Tačiau noriu, kad ateitų kiti ir pratęstų. Tam reikia atsinešti aukštą IQ.

Įvykių analizės lentelės

Norint turėti patogias ateities numatymo priemones, reikia susikurti formalizuotą sistemą. Tokios sistemos centre yra įvykio sąvoka, kuri reiškia pokytį, dėl kurio atsiranda skirtumas. Jeigu pasaulį imsime kaip informacijos srautą, tai įvykiai šiame sraute bus tos vietos, kur pažeidžiamas tapatumas. Šiose vietose susiformuoja pokyčiai, o šie yra žmogaus pagrindinis dėmesio objektas. Pokyčiai gali būti įvairių rūšių, priklausomai nuo tos srities, kurioje jie atsiranda. Jeigu pagrindu imtume fiziką, tai dauguma pokyčių atsiranda dėl judėjimo – erdvėje, substancijoje, energijoje, informacijoje ir suvokime.

Kadangi judėjimai turi savo simetrijas arba logiką, tai neretai įvykius įmanoma gana tiksliai numatyti. Lengviausia prognozuoti pasikartojančius, ciklinius įvykius. Tie pasikartojimai gali būti harmoniniai, tai yra, taisyklingo periodiškumo, arba neharmoniniai, kai pasikartojimai vyksta nevienodais intervalais. Toks yra kosminių ir kalendorinių įvykių principas. Kadangi visas žmogaus gyvenimas suorganizuotas pagal kosminį kalendorių, tai jame daug gamtinio cikliškumo ir su tuo susijusių įvykių.

1 Lentelė yra patogeninių/gėrio zonų pavyzdžiai

Gėrio/Blogio zona
Faktai/Galimybės
Uždaros sistemos Prižiūrėtojai Liaudis
Kas? Kas? Kas?
Karinis kompl.
Mokslinis kompl.
Finansinis kompl.
Politinis kompl.
Religinis kompl.
Smulkus verslas
Valstybinės organizacijos
Visuomeninės organizacijos
Ką? Ką? Ką?

 

2 Lentelė yra priežasčių ir pirmųjų judintojų lentelė.

Pirmas judintojas
Energija/Valia
Įvykis
Koncentruotas
Išsklaidytas
Ciklinis
(pasikartojantis)
Kaupiamasis
(atsitiktinis)
Planuotas
Neplanuotas

 

3 Lentelė yra įvykio savybių aprašymas prognozuojant.

Įvykio savybės
Dėsnis/Informacija
Eiga
Priežastis Vyksmas Padariniai
Mastas
Didelis Vidutinis Mažas
Vertinimas
Geras Neutralus Blogas
Tranzityvumas
Didelis Mažas
Aktualumas
Liečiantis Neliečiantis

Kiekvienu atveju pirmiausiai identifikuojama patogeninė zona, tada renkami faktai pagal pareiškimus ir veiksmus, jeigu faktų nepakanka arba įtariama, kad deklaruojami tikslai neatitinka tikrų, ieškoma galimybių struktūrų ir tas galimybes bandoma pagrįsti požymių sistemomis. Visada patogiausia pradėti nuo praeities, nuo to, kas buvo, tada pereiti prie dabarties ir pabandyti pamatyti savo ezoteriniu žvilgsniu ateitį. Kadangi visos uždaros zonos modeliuoja ateitį ir kreipia žmonių valią sau naudinga kryptimi, pagal šiuos pažymius galima numatyti aktualius, didelį mastą ir tranzityvumą turinčius neigiamus įvykius, kurie formuos žmonių gyvenimus.

Ar alternatyva tik pramoga?

Ezoterikų ir konspiracijos teoretikų vienas iš tikslų yra iš tos informacijos, kuri žinoma ir prieinama viešai, išlukštenti informaciją, kurią norima laikyti paslėptą nuo visuomenės. Dalį tos informacijos jie gali žinoti patys, iš savo tiesioginio patyrimo, kita dalis gaunama iš šaltinių ir ja reikia pasitikėti, nes tai gali būti ne tik informacija, bet ir dezinformacija. Žinoma informacija yra faktai, numatoma – tik galimybės. Galimybes taip pat svarbu žinoti, nes jos yra galimi judėjimo keliai ateityje, kuriems reikia būti pasiruošus.

Pažiūrėkime, kaip turi būti dirbama su informacija. Pradėti reikia nuo to, kad ji gali būti suformuluota ir artikuliuota žodžiais, o gali tekti šį darbą padaryti patiems. Tarkime, yra vieši pareiškimai, sprendimai, elgesys ir veiksmai, tam tikri įvykiai, kurie gali rodyti tam tikrus tikslus, siekius. Reikia pasistengti juos aiškiai suformuluoti ir svarbiausia – už deklaruojamo viešųjų ryšių fasado pamatyti tikrus planus. Tai, kas matoma tiesiogiai, kas užfiksuota suvokime yra faktai, tačiau ši informacija ne visada rodo pilna paveikslą. Tai būna tik dalis vaizdo, o kita dalis yra tik kaip galimybė. Kiekvieno žmogaus tikslas šią galimybę susiaurinti iki maksimalaus įmanomo tikslumo, naudojant visas savo žinias ir visą turimą gyvenimo patirtį. Juk kiekvienas žino kas yra pasaulis, kas yra žmogus, kas yra visuomenė, ir tai leidžia daryti pakankamai tikslius vertinimus.

Toliau tenka naudotis šaltiniais, kurie ne visada patikimi, gali turėti savų interesų, gali siekti klaidinti ar kažkuo pasinaudoti. Toliau pamėginsiu paaiškinti, kaip yra vertinamas šaltinis. Jo informacija pagal patikimumą skirstoma taip pat į tiesiogiai patirtą ir gautą iš kažko kito. Tiesiogiai patirta informacija priklauso nuo žmogaus horizonto. Kad jį nustatytume turi būti įvertinta šaltinio vieta pasaulio sistemoje: kiek jis arti prie dominančių uždarų zonų pagal savo pareigas, funkcijas ir kontaktus. Horizontas yra erdvės, tai yra erdvinė galimybė prieiti prie aktualių informacijų, jeigu jis dirba kokioje nors organizacijoje, užima svarbias pareigas ir t.t. Taip pat horizontas yra laiko – jis aprėpia pirmiausiai dabartį, paskui visą praeitį. Ateitis tiesioginio patyrimo neaprėpiama, bet galima žinoti planus – tada informacija gaunama ne iš patyrimo, bet iš šaltinių.

Vieno žmogaus visi horizontai nebūna labai platūs, ypač jeigu jis priklauso žemam sluoksniui, bet jie gali būti išplėsti šaltiniais. Tai reiškia, kad priėjimą žmogus gali turėti ne tik tiesiogiai prie įvykių, bet prie informacijos surinktos kitų. Vadinasi šie du aspektai – žmogaus vieta ir galimybė prieiti prie šaltinių – yra susiję. Visada domina žmonės, turintys priėjimą prie uždarų zonų ir norintys jų informaciją paskelbti visuomenei. Tai yra pavojinga, nes už paslapčių viešinimą galima sumokėti net gyvybe. Priežastis paprasta: priimami į organizaciją žmonės pasirašo neviešinimo pasižadėjimus ir juos perspėja kokios už atskleidimą gresia bausmės, todėl tokie žmonės visada žino ką daro ir kuo rizikuoja. Tačiau kartais informacija būna tokia svarbi, kad žmogus nepaiso pavojaus dėl gero darbo.

Reikia tik pridurti, kad neturėtume įsivaizduoti, kad horizonto klausimas toks paprastas, nes iš pažiūros gali atrodyti, kad žmogus pagal vietą sistemoje negali turėti priėjimo prie informacijos, bet ta informacija gaunama ne per fizinę erdvę, o per vidinį kanalą. Yra tokių žmonių, kurių galvose dėl nežinomų priežasčių atsiranda svarbi informacija. To priežastis paprasta, čia veikia tam tikros jėgos, kurios implantuoja tą informaciją telepatiškai, norėdami likti nežinomais, o tas kanalas tampa tarsi viešųjų ryšių atstovu. Dažnai ši informacija būna su įdiegta pastovaus informacijos viešinimo programa ir žmogus pradeda rašyti knygas, duoti interviu, skleisti žinią per internetą ir t.t. Kadangi čia nėra tiesioginio patyrimo, nors informacija gali turėti ir vaizdų pavidalą, toks kanalas yra paremtas šaltinių horizontu.

Kita vertus, kadangi žmonių, kurie tai daro neįmanoma pamatyti ir įvertinti, informacija tampa mažiau patikima nei tuo atveju, kai iš šaltinių gaunama tiesioginio kontakto metu. Tačiau situacija ne tokia bloga, nes informaciją galima analizuoti, tikrinti, lyginti su kitais šaltiniais, taip pat vertinti pagal tai, ar ji pasitvirtino praeityje. Jeigu yra sėkmingo atskleidimo praeityje faktų, tokio šaltinio informacija tampa daug vertingesne.

Yra dar vienas kriterijus. Kiek žmogus, kuris užsiima ezoterinės ar konspiracinės informacijos atskleidimu žinomas ir garsus. Tai svarbu todėl, kad tokiais žmonėmis domisi potencialūs viešintojai, nes yra suformuota auditorija ir galima lengvai pasiekti didelius skaičius žmonių alternatyviais kanalais specifinei informacijai. Todėl žymesni „šoumenai“ linkę  pritraukti šaltinius, ir natūraliai turi išplėstą šaltinių horizontą. Kita vertus, patys jie gali aukšto statuso uždarose zonose neturėti ir patirtis dažnai būna tokia pati kaip ir eilinių žmonių. Kita vertus, auditorija gali būti ir pasipelnymo šaltinis, todėl į tokius „ezoterikus“ kreipiasi žmonės, kurie nori pasidaryti reklamą ir uždirbti. Visa tai taip pat reikia turėti omenyje. Įvertinti labai paprasta – reikia žiūrėti į informacijos turinį, jį analizuoti. Žmonės, kurie yra turėję savo patirčių, greitai atpažįsta kas tikra, o kas tėra imitacija.

Visuomenę be abejo domina informacija iš uždarų zonų, nes iš savo pasaulio informacija jie laisvai dalinasi patys. Uždarų zonų tipų nėra daug ir jas visas galima nesunkiai suklasifikuoti: karinės-mokslinės, verslo-finansinės, politinės, religinės. Šios zonos išsisklaidžiusios po visą planetą, bet ypač galingiausiose organizacijose, tokiose kaip JAV, ES, Rusija, Kinija ir tos valstybės, kurios nuo jų priklauso. Taigi patikimi šaltiniai su savo tikrais, neimituotais horizontais yra mokslininkai, politikai, verslininkai, kariškiai. Bet tokių pasitaiko labai retai, nes jie savo gyvenimus su šiomis organizacijos būna surišę visiems laikams ir retai kada nori rizikuoti savo gyvybe. Tačiau vis tiek atsiranda tam tikros grupės, kurios nori nutekinti gautą informaciją. Kadangi to patys padaryti negali, naudojasi „šoumenų“ paslaugomis.

Tačiau informacijos šaltiniai – ne vienintelė galimybė pamatyti tai, kas stovi už uždangos. Be faktų galima numatyti ir visas galimybes, kurios išeina iš uždarų zonų. Tas galimybes dažnai išduoda ir jie patys, tik ši informacija būna išsklaidyta ir padrika, ir suformuluoti tikras fiksuotas tendencijas reikia savo protu. Tam reikia sekti pareiškimus, sprendimus, elgesį, veiksmus ir stengtis išsiaiškinti ko visu tuo siekiama iš tikro. Visa tai dažnai būna ekranas, į kurį siekiama atkreipti dėmesį arba kuris naudojamas kaip dūmų uždanga, reikalinga tam, kad kažką paslėptų, užmaskuotų. Dauguma procesų ir įvykių planetoje būna ne atsitiktiniai, bet dirbtinai sukelti ir jie akivaizdžiai išduoda kuria kryptimi bandoma stumti žmoniją.

Tuo domėtis reikia todėl, kad kartu su visa mase stumiamas kiekvienas atskiras žmogus, todėl laiku pamačius spąstus, galima pasistengti jų išvengti. Dažnai pasitaiko, kad patys ezoterikai naudojami kaip dūmų uždanga arba kaip ekranas, kurio tikslas vilioti į spąstus, todėl informaciją labai svarbu atsirinkti naudojant paprastus išvardintus kriterijus. Planetoje vyksta globalinis žaidimas, ir alternatyvi žiniasklaida yra šio globalinio žaidimo dalis.

Imkime tokį ezoteriką D. Wilcock. Kas jis toks, jis pats paviešino savo knygoje „Ascension Mysteries“. Viena vertus – tai geras ženklas, nes atskleidė savo biografiją, stengdamasis neklastoti ir nemeluoti. Dažnai viešintojai apsimetėliai, kad padarytų didesnį įspūdį, pirmiausiai klastoja biografiją, kad žinios atrodytų patikimesnės. D. Wilcock motina buvo dainininkė, o tėvas muzikos žurnalistas, pats jis baigęs psichologijos koledžą. Taip pat žinome, kad gyveno nedideliame mieste paprastą gatvės gyvenimą, mokykloje turėjo viršsvorį ir buvo užgaliojamas bendraklasių. Tai kaip žinių šaltiniui – informacija neįspūdinga.

Žinome, kad skaitė daug ezoterinės literatūros, domėjosi aktyviais sapnais, mėgo mokslinę fantastiką, rūkė žolę ir gal vartojo ką nors stipriau ir t.t. 22 m. amžiaus baigė koledžą, dirbo psichologu su psichiškai neįgaliais, kol tapo profesionaliu ezoteriku, skaitančiu paskaitas, dalyvaujančiu konferencijose, rašančiu knygas ir vedančiu televizijos laidas. Trumpai tariant, tapo internetine įžymybe.

Iš šios biografijos matosi, kad pats tiesioginio priėjimo prie uždarų zonų niekada neturėjo, tačiau tapo žinomu paskaitininku ir ezoterinių konferencijų pranešėju, susipažino įvairiais žmonėmis, savo sričių žinovais. Galima net tikėti, kad prieina prie slaptų archyvų ir duomenų bazių, kurios prieinamos tik tiems, kurie turi pakankamai aukštą ezoteriko rangą. JAV tokie žmonės turi savo organizacijas, jie nėra padrikai veikiantys, ir jais kaip alternatyviu informacijos kanalu naudojasi tikri informacijų šeimininkai. Todėl atmesti visko kaip prasimanymo – nereikėtų. Nors mąstyti savo galva taip pat neturėtume užmiršti.

Su D. Wilcock ezoterika galima susipažinti jo puslapyje http://divinecosmos.com/

Jo naujausios temos yra alternatyvi Saulės sistemos istorija, senovės ateiviai, slapta kosminė programa, atitrūkusi civilizacija, Antarktidos konspiracijos teorija, ikiadominių žmonių civilizacija ir t.t.

Apšviestieji

Visas žmogus

Visi yra girdėję tokius žodžius kaip „dvasinis atgimimas“ ir „dvasinis pakilimas“, tačiau mažai kas žino, ką jie reiškia, mažai kas susimąsto apie šių žodžių tikrą prasmę. Tai nėra skaitymas ar žinojimas, tai net nėra principų ir taisyklių propagavimas ar jų laikymasis. Iš tikro atgimus, taisyklės kuriamos, o ne jų paklusniai laikomasi. Dvasinis atgimimas žmogų sustiprina, išlaisvina, iš žemesnės būties pakelia į aukštesnę, ir žemesnio pasaulio taisyklės paprasčiausiai negalioja, jos netinkamos. Toks žmogus žino visų „sistemų“ ir teorijų paslaptį ir niekas nėra paslėpta nuo tokio žmogaus akių. Jokių uždengtų tikrovės dalių nelieka, ji pamatoma tokia, kokia yra iš tikro. Toks žmogus žino kas jis yra, kokios jo galimybės ir šiame pasaulyje jam nekelia baimės niekas, nes niekas negali jam pakenkti, ar dar blogiau – sunaikinti. Pergalės prieš jį šiame pasaulyje nėra tikros pergalės, nes didybės jis siekia ne jame.

Dauguma žmonių nėra tikri, „pilni“ žmonės: jeigu kas nors jaučiasi įstatytas ir įkreiptas tik į šį fizinį pasaulį, tai nėra vienintelė teisinga sąmonės kryptis. Fiziniai žmonės ir fizinis pasaulis yra tik vienas iš sumos dėmenų. Net fizinis dualizmas neatstato tikros pasaulio tvarkos, nes protas, sąmonė, siela užpildyti tik šio pasaulio pavidalais, o jie yra iliuzija, pagaminta iš pergromuliuoto pasaulėvaizdžio. Apie kitokį pasaulį žmonės girdėję tik žodžius: tai yra kita realybė, dvasinis pasaulis, dangus ir t.t. Ši užuomina apmąstyta giliau turėtų paaiškinti, kad galima ir kita kryptis, tačiau kol užmerktos dvasinės akys, iš tikro suprasti kas tai yra neįmanoma. Reikia pačiam pamatyti ir pačiam patirti. Dvasinės akys rodo tikrą pasaulį, kuris yra kiekvieno žmogaus lemtis. Fizinis pasaulis įsiformina ir išsiformina, jame nėra nieko pastovaus, o gnostinė realybė veikia pagal kitokius dėsnius, nes čia žmogus yra kaip dvasinis kūnas, paklūstantis visiškai kitokiems dėsniams. Todėl natūralu siekti dvasinės amžinybės, o ne sudievinti kūną fiziniame pasaulyje ir padaryti jį nemirtingą.

Kol šios dvi paralelinės realybės susijungusios, kūną galima riboti ar treniruoti, bet dar svarbesnis yra dvasinis žinojimo „treniravimas“. Kūno istorija nelemia nieko už jo pasaulio ribų, nors jis yra pririštas prie dvasios kaip sunkus akmuo. Daug svarbesnė yra ta vieta, kurioje atsidaro „portalas“ tarp šių dviejų skirtingų realybių. Per jį į šį pasaulį įsiveržia begalinės vaizduotės galimybės, kurios leidžia jį pertvarkyti, pakeisti, pritaikyti savo reikmėms. Galima ir priešinga kryptis, kai šio pasaulio žmonės su fizinėmis technologijomis bando įsiveržti į dvasinį pasaulį, padaryti jį fizinio pasaulio vergu, nors tai iš principo neįmanoma. Šitaip vyksta kova tarp skirtingų pasaulių ir skirtingiems pasauliams priklausančių žmonių.

Žmogaus lemtis yra būti tokiu hibridu. Todėl jis negali pasinerti tik į vieną realybę ir likti gryna dvasia, arba grynas kūnas. Abiem atvejais įvyksta trūkis tarp paralelinių pasaulių, užsiveria portalas ir nelieka žmogaus, kuris virsta arba gyvūnu, arba angelu. Tačiau jis neturėtų norėti nei vienos, nei kitos baigties savo gyvenimo rėmuose. Be abejo, šis susijungimas yra laikinas, viskas atsistato savaime, pasibaigus gyvenimo laikui, tačiau kiekvienas žmogus šioje realybėje turi susirasti savo misiją ir ją išpildyti. Viena iš jų gali būti pamatyti save tikrą, visą ir perduoti tai kitiems.

Žmogus numetamas į šį pasaulis ir praeina dešimtmečiai kol suranda save, pamato, kas jis yra iš tikro. Jis turi siekti sugrįžti ir pirmiausiai sugrįžti į save. Savo vaikystėje žmogus išeina į pasaulį ir klaidžioja jame tol, kol pamato kur yra visa tiesa – ne išoriniame pasaulyje, bet jame pačiame. Kad tai suprastum, gali tekti apkeliauti visą žemės rutulį, bet galiausiai pamatai, kad jame nėra jokios paslapties, jokio žmogaus mįslės įminimo ir kad iš tikro nereikia iškeliauti niekur.

Todėl ir kyla klausimas kas yra šio pasaulio ir ne šio pasaulio išmintis. Išmintis, kuri pagrįsta prisirankiotais šio pasaulio fragmentais yra vadinama pasaulio išmintimi, o tai, kas paimta iš dvasinių kelionių yra ne žemiška, ne šio pasaulio išmintis. Gali apeiti visą pasaulį, dešimt kartų apvažiuoti ar apskristi šį rutulį – bet jame nerasi nieko svarbaus. Todėl tokia išmintis ir kelia juoką, ji neatskleidžia nieko, tik sukuria žinojimo pilnatvės jausmą pažinusiam „šį pasaulį“. Tokia išmintis kartais vadinama filosofine išmintimi arba šiais laikais redukciniu mokslu, į kurį neįtraukiami dvasiniai klausimai. Galvojama, kad mokslas ir dvasia jau yra scientologija, kažkoks hibridinis darinys sujungiantis nesujungiamus dalykus.

Tad natūraliai kyla klausimas, kaip atverti trečią akį, kaip dvasines akis padaryti reginčiomis. Dirbtinis artėjimas per minčių ir veiksmų programą – netinka. Tai paprasčiausias kūno ir sąmonės treniravimas daug labiau reikalingas šiam pasauliui. Atgimimas ir pakilimas nėra joks treniravimas, tam reikia kitokių priemonių galbūt „pašaukimo“. Ši kita kryptis, į kurią esi pakviečiamas, nėra joks stebuklas, nėra antgamtiškas, mistinis pasaulis, tai paprasčiausiai kita realybė, turinti savo pasaulius ir savo kūnus. Skirtumas tik tas, kad dvasiniai kūnai sąveikauja tik tarpusavyje, su fizinėmis branomis tokios sąveikos nėra, ji įmanoma tik žmogaus smegenų „portale“.

Kai atsiveria dvasinės akys, žmogus pamato, kas jis yra iš tikro: jis yra sąmonė, kurioje sujungta informacija iš dviejų pasaulių: fizinio ir gnostinio. Fizinė kryptis yra pasaulėvaizdis ir pasaulio protas; o gnostinė kryptis yra sielovaizdis ir dvasinis protas. Protai susijungia sąmonės vidinėje dalyje į vieningą viso žmogaus proto, kaip asociatyvinės hologramos kamuolį. „Išoriniai“ pasauliai yra sensoriumai atveriantys fenomenologinį atvaizdą iš savo krypties. Dauguma žmonių lavina fizinio pasaulio kryptį ir net neįsivaizduoja, kad yra ir kita kryptis. Nes ši dirbtinai uždengta, paslėpta ir įprastai žmogui nepasiekiama. Žmogus šitaip pririšamas prie šio pasaulio, jo išnaudojamas ir gyvenimą pragyvena nesuvokdamas tikros žmogaus paslapties. Nors fizika ir tiria fizines branas ir žino jos paslaptis arba su redukcionistiniu smegenų mokslu tyrinėja žmogaus galvą, jie neperžengia šio pasaulio išminties paradigmų. Aukščiausiu autoritetu tampa mokslininkas, turintis teisę duoti atsakymus į klausimus, tik naujausiame pasaulyje jau formulėmis.

Fizinė ir gnostinė brana

a) Fundamentali analogija

Šiuolaikinė fizika yra kvantinių laukų fizika, kuriais bandoma paaiškinti visą realybę. Iš tiesų, žmogaus sąmonei sudėtinga įsivaizduoti ką nors fundamentalesnio už šias esatis, kurioms priklauso lauko, kvanto, energijos ir masės fundamentalios savybės, iš kurių sudarytas visas fizinis pasaulis. Dėl šios priežasties kyla klausimas ar jų (esačių) neužtektų norint paaiškinti ir tuos pasaulius, kurie nepasiekiami fiziniams jutimo organams. Žinome kūnų pasaulį, jį ištyrinėję esame tiek, kad matome beveik visas fizines galimybes. Todėl tampa reikalinga ir kita, svarbiausia pasaulio fundamentali realybė, kurią atveriame kopijuodami tai, ką žinome iš šio pasaulio formų.

Fizinis pasaulis sudarytas iš 34 laukų, iš kurių pagrindiniai yra tie, kurie suformuoja A struktūrą. Be jų turi būti tamsioji materija, tamsioji energija, kurių teorijos išsamiai galėtų paaiškinti pasaulėvaizdyje pasirodančius matomus ir nematomus reiškinius.

Bet kiekvienas savyje suvokia kitą realybę, kuriai fizinio pasaulio dėsniai negalioja. Tai yra sąmonės pasaulis, kurio sukūrimui reikalingi gnostiniai laukai. Kiek jų, 16, 23 ar 51 nežinoma. Taip pat mįslė yra jų struktūra, savybės, dėsniai. Neaišku, ar jiems galioja tradicinė triada substancija-erdvė-laikas plius informacija. Jie gali turėti savo laiką, erdvę, substantyvinę sandarą, savo formas, procesus, egzistencijos būdus. Jeigu remsimės prielaida, kad tai yra nematerialūs laukai, tai reikš tik tai, kad tarp fizinių ir gnostinių laukų nėra vektorinių jėgos sąveikų, tad jie egzistuoja lyg paraleliniai pasauliai. Tačiau savo viduje jie gali turėti turtingą sąveikų sistemą. Vien dėl to, kad juose atsiranda sudėtingi dvasiniai kūnai, galima manyti, kad yra net ištisas pasaulis, kurį pamatome šiuos laukus suprojektavę į fizinių branų erdvę. Tai būtų kažkas panašaus į kosminį gnostinį lauką, kuriame yra savitas informacijos sąveikomis pagrįstas pasaulis, kuriame gyvena dvasiniai kūnai, panašiai kaip fiziniame pasaulyje gyvena fiziniai kūnai.

Mūsų kūnų pasaulyje karaliauja pusiausvyros atominės struktūros, iš kurių sudarytos biologinės gyvybės formos. Gnostinėse branose tokie junginiai taip pat įmanomi, nes sunku būtų patikėti, kad gnostinės branos neturi jokios struktūros. Bet istorinį terminą „atomas“ perkelti nesinori, ir vietoj jo aš renkuosi žodį kompleksai, kuriuos galima įsivaizduoti kaip stabilias laukų sampynas, kurios sudaro gnostinių kūnų struktūrinius elementus.

Esminė šitų branų paskirtis įvaizdinti informacines sąveikas, kurios leidžia priimti ir išsiųsti duomenų paketus. Tai vyksta ir fizinėse branose, bet šis procesas fiziniame pasaulyje yra šalutinis, o pagrindas yra tik biologinėse sistemose, kur informacija ir kibernetika vaidina svarbiausią vaidmenį, bet turbūt todėl, kad biologija neatsiejama nuo gnostinių galimybių, kurios fiziniam kūnui padeda pažinti aplinką. O pernaša ir formavimas yra labai primityvūs, nes susijęs su substancijos savybėmis, o substancija yra kvantai, kuriais keičiasi stabilios materijos sankaupos. Informacijos valdymas šiame pasaulyje pagrįstas abipusiu moduliavimu, kai a) informacija moduliuoja substanciją ir b) substancija moduliuoja informaciją. Pirmas atvejis smegenyse paaiškinamas taip: informaciniai procesai smegenyse atsispindi laukų struktūrose, kurias paskleistas aplinkoje galima surinkti ir iššifruoti. Kitu atveju, smegenų viduje vykstančius informacijos procesus apšvitinus substancijos kvantais, galima keisti informacijos formą. Tai yra psichotroninės technikos esmė.

Tačiau gnostinėse branose informacijos sąvoka turėtų būti kitokia, primityvi analogija čia netinka. Bet turi būti metastruktūriniai kompleksai, kurių paskirtis formuoti stabilias vientisas gnostines sankaupas, kurias jau pradėjau vadinti „kūnais“. Toliau, būtinas informacinis procesas, kuriam reikalingos specifinės terpės, tokios kaip jutimų laukai, iš kurių kuriamos reprezentacijos ir formos. Šitas procesas labai svarbus ir jis sudaro morfinių dvasios galimybių pagrindą, kai smegenys surenka fizinius substancija-informacija pagrįstus morfizmus ir perkelia juos į sensorinius ir kognityvinius morfizmus. Tas pats turi vykti ir iš priešingos pusės, iš gnostinio pasaulio, kurį pavaizdavau kaip gnostinius laukus įdėtus į fizinę erdvę.

Taip gautųsi visas pasaulis, kosmosas ar visata, bet sudaryta grynai iš dvasinių (gnostinių) pavidalų. Tai pasaulis, kuriame svarbiausia yra informacija, kuri siurbiama iš įvairių „paralelinių fizinių realybių“. Tikras žmogus nėra kūnas, greičiau jis yra dvasia, į save įtraukusi fizinių pasaulių formas, iš kurių kuria pasaulėvaizdį, leidžiantį kūnui juose išgyventi. Bet turi būti ir kita pusė, nuo kurios sąmonė dirbtinai atskiriama ir sugrįžimui arba susijungimui reikia viso gyvenimo. Tai yra sąmokslo prieš žmogų esmė, kuris yra neviešas iki šių dienų. Kadangi žmogus nežino kas jis iš tikro yra ir iš kur atėjęs, jis šioje planetoje turi pragyventi į fizinį pasaulį įstatyto gyvūno gyvenimą.

Vadinasi, sielovaizdžio atvėrimas žmogui yra aktualiausias klausimas, kurio sprendimas leistų pažiūrėti ir į kitą pasaulį, tą iš kurio jis kaip dvasia yra atėjęs. Šitai žinodamas jis jau negalėtų gyventi vien kaip gyvūnas, nes to neleistų platesnio realybės vaizdo suvokimas.

b) Judėjimas ir jėgos

Fundamentalus fizinės realybės principas atitinka kvantinių laukų struktūrą, kurią ne kartą minėjau, bet čia dar kartą noriu pakartoti: kvantiniai laukai yra skirstomi į fermionus ir bozonus. Fermionai sudaro medžiagą, o bozonai formuoja sąveikas tarp fermionų arba tarpusavyje. Tai atsispindi net paprastoje mechanikoje, kurioje turime kinetinę energiją ir potencialinę energiją. Kinetinę jėgą ir potencialinę jėgą. Kinetinės energijos visada yra tiek, kiek yra potencialinės energijos. Taip yra todėl, kad visa medžiaga juda potencialiniuose laukuose, dėl to, šios dvi judėjimo rūšys visada susijusios. Pirmiausiai, masė juda gravitaciniame lauke; krūvis juda elektriniame arba magnetiniame lauke; kvarkai juda gliuonų lauke; visi fermionai juda higgso lauke ir formuoja masės potencialą ir t.t. Toks judėjimas visada vyksta prieš jėgą ir kvanto kinetinė energija išsenka, pradeda veikti priešinga atstatančioji potencialinė jėga; tai reiškia, kad visi kinetiniai judėjimai kompensuojami ir atstatomi į pradinę būseną, nebent būtų atliekamas papildomas darbas. Todėl kol yra pusiausvyra, nėra nei kinetinio, nei potencialinio judėjimo. O kai atliekamas koks nors darbas ir atsiranda kinetinė energija, atitinkamai tiek pat sukaupiama potencialinės energijos, o tai reiškia, kad kinetinė ir potencinė energija visada lygios.

Šis principas naudojamas analitinėje mechanikoje, suformuluotoje Lagranžo ir Hamiltono. Lagranžo lygtyje yra dviejų tipų judėjimas, skaičiuojamas dviejų tipų išvestinėmis: laiko atžvilgiu ir erdvės atžvilgiu. Laiko atžvilgiu skaičiuojamas judėjimo erdve greitis, o erdvės atžvilgiu reikšmės kitimo gradientas. Čia turime jau minėtas dvi energijos ir jėgos rūšis. Šitaip visada skaičiuojamos pusiausvyros būsenos ir nukrypimai nuo jų; kad atsirastų nukrypimas nuo pusiausvyros, reikalingas darbas, o darbui reikalinga energija. Tad visose kvantinio lauko lygtyse, kuriose naudojamas Lagranžo lygties modelis, figūruoja trijų rūšių nariai: laisvas fermionų laukas, vadinamas spinorių lauku; laisvas bozonų laukas vadinamas vektoriniu arba skaliariniu lauku; ir šių dviejų laukų sąveika, kuri aprašoma krūvio sąvoka. Krūvis yra surištas kinetinis ir potencialinis laukas. Žinomi tokie krūviai: spalvinis krūvis; aromato krūvis; elektrinis krūvis; gravitacinis krūvis ir masės krūvis.

Tokia yra fizinių branų pasaulio esmė, kurioje gnostikos fizikai bando ieškoti gelmės: kažkur ten turi būti visos tikrovės pagrindas, toje gelmėje paslėptos visos paslaptys ir žmogaus bei jo gyvenimo esmė. Vien fizinės branos, kaip jas aprašo šiuolaikinis fizikos mokslas didelių galimybių nežada, bet tai tik įrodymas, kad be jų turi būti kažkas daugiau ir šita mintis veda prie hipotezės, kad turi būti ir kitokia, labiau informacijos apdorojimui skirta tvarka, kurią galima vadinti gnostiniu pasauliu. Gnostinių galimybių esmė yra morfinių laukų galimybės, kurios pritaikomos fizinės informacijos suformavimui jos įvaizdinimui. Būtent dėl šių galimybių fizinėse branose atsirandantis pasaulis, kuris visai nebūtinai yra forminis, atsiranda gnostiniai pavidalai, kurie yra tas būdas, kuriuos fizinė informacija paverčiama reprezentacijomis. Fizinėje sistemoje yra tik fotonų atspindžių pagautas išorinio pasaulio geometrinis morfizmas, kuris suvokime virta fenomenu arba daiktu.

Tai yra visa empirinio „šio pasaulio“ esmė ir visa jo išmintis, kuri surinkta į kalbinių ženklų sistemą tampa žinių sistema, kurią galima vadinti mokslu arba mokymu. Tačiau tokia išmintis tėra iliuzija, nes gali kad ir dešimt kartų apkeliauti žemės rutulį, ir jokių paslapčių tokioje empirinėje pasaulio išmintyje nesurasi. Paslaptys yra viduje ir dvasiniame tikrovės vektoriuje, kuris gali atsakyti į klausimą kokia yra žmogaus „gyvenimo“ prasmė; gyvenimo – tai reiškia šios dvilypės hibridinės egzistencijos, kai gnostinės branos susiurbia informaciją iš fizinių pasaulių, bet tuo pačiu padeda kūnui jame išgyventi, pateikdamos morfines vizualizacijas, kurios dvasiškai atkartoja tai, kas šioje išorinėje realybėje yra.

c) Fiziniai ir gnostiniai fotonai

Fizinė brana nėra pritaikyta sudėtingiems informacijos perdavimo sąryšiams, nes realiai yra tik vienas informacinis laukas, vadinamas elektromagnetiniu lauku, kuris turi biologinės reikšmės galimybę. Šio lauko struktūra tokia, kad turi būti natūralus arba dirbtinis šaltinis; turi būti sąveikaujantys objektai sugerties-spinduliuotės veidrodžiai ir turi būti veidrodis surinkėjas-analizatorius. Ši struktūra QGF ir LF struktūrose apsikeičia sąveikomis, kurios perduodamos į gnostinius laukus ir paverčiamos reprezentacijomis.

Tokių sistemų gali būti daug, ne vien fizinėse branose, prie kurių pririštas fizinis žmogaus protas. Galimybė pažvelgti į tikrovės gelmę, surasti joje kitus, paralelinius pasaulius priklauso nuo tokių informacinių laukų. Gnostinis pasaulis yra toje pačioje talpykloje kaip ir fizinis, remiantis ta sąlyga, kad yra ne daugybė „erdvių“, bet viena. Paralelinis reiškia, kad sąveikų nėra arba jos labai silpnos, nors laukai egzistuoja vienoje erdvėje. Tačiau smegenyse sąveika įrodyta, vadinasi turi būti galimybė šias branas sujungti ir iškelti neaprėpiamą gelmę į tą pasaulį, kuris regimas fizinėmis kūno akimis. Tai reiškia – į fotoninius ekranus. Tai būtų kito pasaulio, gnostinio, dvasinio arba „dangaus“ atėjimas į žemę. Tačiau turi egzistuoti ir turi būti įvaldyti gnostiniai fotonai.

Principas analogiškas fizinei sistemai: reikia dirbtinio gnostinių fotonų šaltinio, kuris apšviestų daiktą arba kūną, žmogaus dvasią ir jos struktūras gnostiniame pasaulyje; surinkti atspindžiai rodytų gnostinę aplinką, gnostinius daiktus; ir paskutinis punktas yra veidrodis analizatorius, kuris surinkęs gnostinius spindulius, šviesą, galėtų juos išanalizuoti ir paversti ekrane rodomais modeliais. Tai yra gnostinė šviesa, šviesos pasaulis, apie kurį kalba mistikai arba ribines būsenas patyrę žmonės.

Pagal šiuos principus, atmintis taip pat yra gnostinis kūnas, kurį galima būtų apšviesti ir pamatyti jo „išvaizdą“, t. y. turinį. Taip veikia moderniausia psichotronika, kuria galima nuskaityti visą sąmonės informaciją, ir perkelti ją į savo sąmonę arba fizinius ekranus, kur informacija paverčiama fiziniais pavidalais. Toks principas galbūt yra tik kopija mums visiems žinomų priemonių, tačiau tai vienintelis kelias, kuris atveria parapsichologines žmogaus galias, išplėsdamas fizinių branų galimybes sąveikauti su aplinkiniu pasauliu. Į šitą pasaulį žmogaus nenorima įsileisti, nors jis šiam pasauliui priklauso iš prigimties.

Taigi ši sistema pagrįsta veidrodžio principu, kuris yra tikrovės gelmės ištraukimo simbolis, kuo geresnis veidrodis, kuo daugiau šviesos rūšių gali surinkti – ne tik fizinius ir gnostinius fotonus, bet dar „gilesnius“ – tuo daugiau tikrovės atveria. Surinkus visus veidrodžius ir sukūrus galimybes paversti į pagrindinį informacinį lauką sudarytą iš fizinių fotonų, būtų galima atverti visus aplink žmogų esančius paralelinius, tamsius, nežinomus pasaulius. Veidrodis surinkėjas ir veidrodis analizatorius yra pagrindinis simbolis, kuris naudojamas ezoterinėje mistikoje. Tačiau jo sąvoka ne įprastinė, kalbanti ne apie fizinę šviesą, bet ir dvasios šviesą, per kurią galima pamatyti „anapusinę“ realybę, kuri apšviečiama dirbtiniais ar natūraliais gnostiniais fotonais.

Kolektyviniai ir individualūs

Dabar pakalbėkime apie tarpusavio ryšius fiziniame ir dvasiniame pasaulyje. Fizinis pasaulis kuria klonų ir zombių sistemas, kuriose viskas tarnauja jėgos išplėtimui, nes fizinio pasaulio pagrindinė būsena yra karas. Todėl visi turi būti vienodi ir visi turi mąstyti ir veikti lyg vienas individas, nes skelbiam kad vienybė yra jėga. Kiekvieną atskirai perlaužti lengva, o visų kartu – neįmanoma arba sunku. Todėl visos organizacijos šį principą ir naudoja. Karui reikia kariuomenės ir zombių, ir tas pats yra visose srityse, ne tik tiesiogiai susijusiose su kariavimu.

Tokios „vienos sąmonės“ sistema gali būti atvaizduota šitokia formule: turime kodinį pavadinimą vardą GRYNAS, turime jėgos matą, išreiškiamą skaičiumi, pvz., 16 850, ir turime kokybes, tokias kaip K – kariuomenė, J – jėga, I – intelektas, A – administravimas, P – patarnavimas, G – gamyba ir t.t. Taigi kolektyvo, kuriam priklauso žmonės, kodas nenumato jokios asmeninės įvairovės, jokio individualizmo, išsiskyrimo ar savarankiško mąstymo. Mąstyti galima tik taip, kaip liepia kodas, o visi išsiskiriantys, „griaunantys“ sistemą – išmetami. Tad pagal šį kodą, galime sukurti tokį kolektyvinio individo formulę, pagal kurią elgiasi ir mąsto visi vienetai. GRYNAS 16 850 KJ. Tai reiškia, kad kiekvienas egzempliorius turi mąstymo šabloną GRYNAS, kurio savybės karinė struktūra ir ypač jėgos panaudojimas. Jeigu koks nors G1520 bando išsiskirti, jis griauna vidinę sistemą ir turi būti taisomas, baudžiamas ar šalinamas.

Pagal šią formulę 16 850 = 1. Jeigu kolektyvinis individas pradeda skaidytis, atsiranda daugiau vienetų, kurie turi savarankiškumo momentą. Tai gali būti 16 850 = 3, 16 850 = 8 ir t.t. Bet tai jau irimo ir skaidymosi į „grupuotes“ principas, kurios turi savo „lyderius“. Sistemos dažniausiai mafijos kuriamos tokios, su galva, nes be galvos efektyvumas mažesnis. Tačiau per didelis susiskaidymas kenkia efektyvumui, jėgai, todėl yra šalinamas. Anarchistai ir libertarai siekia, kad būtų 16 850 = 16 850, kiekvienam pripažįstant individualumo, asmenybės teisę. Vien dėl to, kad žmogus iš prigimties negali pakelti zombio mąstymo ir gyvenimo ir tokiu jį galima padaryti tiktai prievarta. Tad šie du požiūriai ir turi standartinius argumentus: kad esą „informacinės atakos“ ardo sistemą, silpnina ir t.t., o jėgos sumažėjimas yra didis pavojus, todėl tokius „anarchistus“ reikia gaudyti ir šaudyti ir t.t. O anarchistai atsako, kad tokio gyvenimo nereikia, tik būti G526, todėl galite užsikrušti.

Kartais gali būti iliuzija, kad individualumą turėti teisę turi „intelektualai“, kurie turi turėti laisvą mąstymą, kad galėtų dirbti savo darbą, tačiau vis tiek tai tik paviršinis įspūdis ir visi jie yra intelektualai priklausantys INTEL 10 560 IA, ir tik dirba savo darbą. Kiekvienas INT681 yra toks pats zombis kaip G690.

Būtent iš tokio mąstymo ir atsiranda pareiškimai, kad vykdomos informacinės atakos, griaunama vienybė, todėl nuo šiol, pamačius šį pavojų, šių atakų vykdytojai bus baudžiami, arba kitaip sakant į zombių sistemas bus įvesta cenzūra.

Sujungimo galimybė ir dvasinis pasaulis

Anarchizmo idėja yra tas kelias, kuriuo einant atsiveria kita galimybė ir kitas pasaulis, nutviekstas gnostine šviesa. Dvasiniame pasaulyje nėra jokių zombių, kolektyvinio gyvenimo būdo ir visi yra tai, kas jie yra pagal savo dvasine prigimtį. Čia 16 850 = 16 850 visi yra savimi ir niekas negali būti daugiau nei 1. Nei 1 = 5, nei 1 = 68 ir t.t. Tačiau norint suvokti tokią galimybę, reikia gebėti pamatyti visą pasaulį, reikia atverti dvasią, kuri yra pasaulio, egzistuojančio gnostinėse branose simbolis.

Šie tikslai žinoma vienas kitam prieštarauja, nes fizinis pasaulis primeta vienas taisykles, o gnostinis visai kitas. Tad tenka rinktis. Ir tai padaryti sunku. Kaip pavyzdžiui zombiui įrodyti, kad jis žmogus, atėjęs čia iš kito pasaulio, kai dvasinės akys kietai užmerktos ar netgi sužalotos? Kaip pasiekti sujungimą, kaip atidaryti užstrigusį „portalą“? Pirmiausiai reikia sugriauti G840 arba INT 324 mąstymo šabloną, išmokti suvokti ne tik organizaciją, bet ir save kaip atskirą vektorių, turintį savo kryptį. Bet tai vadinama „anarchija“, „betvarke“ ir griežtai persekiojama, todėl šitas klausimas labai sunkus. Bet yra galimybė save dėl aukštesnio tikslo aukoti, kas nelabai skiriasi ir nuo klonuoto zombio mąstymo, nes kolektyvuose aukojimasis yra įprastinė būsena, nes be kolektyvo G ar INT yra „niekas“.

Puikiai suprantu, kad šio pasaulio aplinkybės gali būti tokios, kad pakeisti situacijos tiesiog neįmanoma. Tad galima tenkintis vien Žinojimu ir ruoštis susitikimui su tikru pasauliu, nes žmogaus gyvenimas čia – labai trumpas, tik 1 200 mėnesių, arba Mėnulio apsisukimų aplink Žemę. Be to, dabartiniame pasaulyje iš tikro toks požiūris yra leidžiamas ir zombių sistema nėra tokia griežta ar bent jau vaidinamas liberalumo spektaklis. O juo galima pasinaudoti.

Paralelinių pasaulių sujungimas yra tikro žmogaus gimimas, parodantis visą jo galimybių spektrą. Tačiau tam reikia dviejų dalykų: atmerktų akių ir laisvo proto (aš tai vadinu anarchija). Bet mąstyti ne vien kaip pasaulio filosofui, prisirankiojusiam fizinio pasaulio „išminties“, bet matančiam VISKĄ. Šio pasaulio menkumą ir laikinumą ir visos tikrovės didybę ir savo perspektyvą joje (kiekvienam vektoriui – savo). Gali atrodyti, kad kai yra keletas galimybių ir tenka rinktis, kažkuri būtinai nukenčia, nes visų pasirinkti neįmanoma. Tačiau tai netiesa. galima rinktis viską, sujungiant į vieną kryptį visus pasaulius ir einant per juos taip, tarsi tai būtų viena koordinačių sistema, kurioje dimensiją galima jungti brėžiant įžambias trajektorijas. Tačiau tai jau kiekvieno asmeninis reikalas, priklausantis nuo to, ką mato savo sąmonėje ir prote.

Mano darbas tik pastatyti kelio ženklą, kad kiti bent pamatytų tokios krypties galimybę, nes visą darbą reikia padaryti pačiam nuo pradžios iki galo.

Apšviestieji

Apšviestieji yra tie, kas pasirinko VISO ŽMOGAUS kelią, ypač tie, kas sugeba matyti gnostinę šviesą ir perkelti ją į šį pasaulį. Tokie žmonės vadinami genijais ir jiems atsirasti zombių sistemoje leidžiama labai retai, sakoma, kad genijui duodamas kelias tik kartą per 1 200 mėnesių. Bet žiauri tiesa yra ta, kad tokiu genijumi yra kiekvienas žmogus, tik zombiai atpjauti nuo tikro savo sąmonės pasaulio ir nesugeba regėti tiesos. Vietoj jos pakišami pasaulėvaizdžio simuliakrai arba falsimuliakrai ir sukuriamas vergo, bio-roboto, zombio, kognityvinės mašinos mąstymo šablonas, kurio jėga didinama plečiant šį šabloną kiekybiškai. Tai yra, prisigaminant biologinės medžiagos ir apdorojant protą tol, kol gaunamas INTEL 10 560 IA kolektyvinis individas, kuris tik turi daryti savo darbą, kovoti prieš anarchiją arba prieš kitus, priešiškus kolektyvinius individus. Nes pagrindinė šio pasaulio būsena yra niekada nesibaigiantis karas, kuris tęsis iki visiškos pergalės. Kovojama ir aukščiausioje lygoje ir kiekvieno žmogaus pasaulyje, kuriam bando primesti vienokią ar kitokią išnaudojimo matricą, šitaip sunaikinant jo tikrą žmogiškąją prigimtį.

Užbaigdamas primenu kas yra apšviestieji. Tai tokie žmonės, kurie mato ne tik šio pasaulio šviesą, bet ir kitas Šviesas. Žmogui pagrindinė yra Gnostinio pasaulio šviesa, kuri leidžia žinoti ne tik, kas yra čia, bet ir tai, kas yra anapus.

Ezoterinis mokslas

Gali atrodyti keista, bet kuo giliau mokslas pažįsta tikrovę, tuo labiau suartėja su ezoterinėmis tradicijomis. Tai tik parodo, kad ezoterika ir mokslas yra skirtingi keliai, kurie veda į tą patį tikslą. Ezoterika patvirtina mokslą, o mokslas – ezoterika. Kitaip gali atrodyti tik todėl, kad žinomas tik nedidelis fizikos mokslo fragmentas, kuris neparodo pasaulio kaip visumos. Kai fizikas pradeda mąstyti apie visumą, jis neišvengiamai savo mokslą projektuoja į ezoterinį modelį. Taip gali būti todėl, kad ezoterinis mąstymas yra visiems žmonėms universalus tikrovės pažinimo modelis.

Kai kurie mokslininkai, tokie kaip S. Hawking‘as yra pasakę, kad paaiškinti pasauliui Dievo „hipotezė“ nereikalinga, bet kokie tokių mokslininkų motyvai – sunku suprasti, nes matant fizikos modelį jo visumoje, neišvengimai į galvą ateina Absoliuto, arba Šaltinio, prielaida, nes ji žmogaus mąstymui yra natūrali tikrovės modelio dalis.

Fizikos aukščiausias pasiekimas, naujausiais laikais yra laukų ir jų energijos kvantų modelis. Šį modelį labai lengva perkelti ir į ezoterinį pasaulį, nes jis čia dera natūraliai ir leidžia paaiškinti daugelį klausimų. Pavyzdžiui, Absoliutas – tai tam tikras, ypatingas kvantinis laukas, kuris iš savęs gali išspinduliuoti energiją ir ši energija susiformuoja į žemesnius pasaulius. Tai moksliškai paaiškintas kūrimas, tik šis kūrimas yra ne iš „nieko“ bet iš savęs, iš savo perteklinės energijos.

Kvantinių laukų formulės gali atrodyti labai sudėtingos, tiesiog neįkandamos, nors jų esminis principas yra labai paprastas. Tačiau čia aš formulių nenaudosiu, nes jas labai patogu pakeisti Feynmano diagramomis. Šios diagramos yra sudarytos iš tiesių arba vingiuotų linijų, kurios žymi materijos arba jėgų kvantus. Kai du judantys materijos kvantai apsikeičia energija, tarp jų brėžiama vingiuota linija, šitaip parodant, kad tarp kvantų atsiranda traukimo arba stūmimo jėga. Kai kvantai vienas kitą traukia, jie susirenka į energijos simetrinę struktūrą, kuri yra visų fizinių objektų pagrindas.

Šis principas (kvantinių laukų), kaip ir jo atvaizdavimas diagramomis, labai produktyvus, nes juo galima paaiškinti visus šios realybės reiškinius. Natūralu, kad biofizikoje taip aiškinami kūno sandaros ir fiziologijos procesai. Tačiau šį modelį galima gerokai išplėsti ir juo naudojantis aiškinti beveik viską. Pavyzdžiui, jis natūraliai tinka sąmonės ir sielos teorijos sukūrimui. Siela yra tam tikro tipo kvantinis laukas, kuris sugeba apdoroti ir atvaizduoti iš fizinio pasaulio gautą informaciją. Tačiau šis laukas labai skiriasi nuo fizinės visatos ir net turi savo kosmosą, kuris ezoterikoje ir religijoje vadinamas Dangumi, Dangaus karalyste. Iš tikro tai yra ne kas kita, kaip paralelinis pasaulis, su kuriuo silpna sąveika ir į kurį patekti galima tik per žmogaus sielą, nes tik ši yra natūraliai prisitaikiusi tokiame kosmose gyventi.

Kadangi šie du kosmosai surišti, tai juos vadinu mišria realybe, savotiška dviejų realybių sankirta. Tad žmogus, egzistuojantis šioje sankirtoje yra dviejų pasaulių gyventojas ir savo dėmesį gali koncentruoti į vieną arba kitą realybę. Tie kas domisi siela, daugiau rūpinasi tuo, kas jų laukia po mirties. O fizinio pasaulio žmonės labiau prisirišę prie kūniškų dalykų. Tai aišku nėra absoliutus vertinimas, nes jis priklauso nuo amžiaus tarpsnio. Jauniems žmonėms svarbesnis jų kūnas, kūniški reikalai, o vyresniems – siela ir tai, kas bus po mirties. Tokia realybės sandara atsirado ne be priežasties, tad realiai, optimalus variantas yra balansuoti tarp, tarpinėje aktyvaus sąmoningumo būsenoje, puoselėti savo protą ir intelektą, pažinti pasaulius, kurių dalimi esi.

Visą principą galima pavaizduoti tokia schema, kurioje nėra atvaizduota kiekviena detalė, bet parodoma tik hierarchija ir kūrimo mechanizmas.

 absoliutasPirmiausiai paaiškinsiu kai kuriuos terminus. Absoliutas, arba Šaltinio laukas, tai ta struktūra, iš kurios ateina visa paraleliniams pasauliams reikalinga energija, iš kurios susiformuoja žemesnių laukų kvantai, kurie jungdamiesi kuria savo pasaulio organizmus. Energijos emisija į žemesnį pasaulį – tai skilimo metu atsiradusi energija, kurios pakanka žemesnės paralelinės visatos susiformavimui. Kadangi „dieviško skilimo“ produktai yra įvairūs, kaip energijos ir kvantų tipai, tai iš jų atsiranda skirtingos realybės. Vieni žemesni, kaip ezoterikoje sakoma – žemesnių vibracijų; kiti aukštesnį – arba aukštesnių vibracijų. Fizinis kūnų pasaulis gana žemo rango realybė, yra manoma kad net žemiausia, bet galimos tamsos jėgos, kurios turi dar žemesnį lygį ir yra infra-pasaulis. Aukštesnės vibracijos reiškia subtilesnes energijas, kurios vis didėja ir didžiausios arčiausiai prie Absoliuto. Tai yra ultra-pasauliai.

Skirtingus pasaulius galima vadinti įvairiai: tankiais, dimensijomis, sluoksniais, arba paraleliniais pasauliais. Nors pastarasis terminas labiau tinkamas skirtingoms realybėms, kurios yra tame pačiame hierarchiniame lygmenyje. Pavyzdžiui, nesąveikaujantys kūnų pasauliai yra paraleliniai pasauliai. O kūno ir sielos pasauliai – skirtingų tankių pasauliai. Ir tai ne tik ezoterikos, bet ir mokslo faktas.

Toliau belieka paaiškinti „plenumo“ ir raidinių simbolių reikšmes. Plenumas yra vakuumo priešybė. Kadangi tuštumų niekur nėra, yra tik prietaisais nefiksuojami kvantai, tai vakuumas, kuris reiškia „tuštuma“ yra netinkamas terminas. Aš, kaip ir kiti ezoterikai, jį keičiu žodžiu plenumas, kuris reiškia „pilnuma“. Kas dėl raidžių, tai čia viskas paprasta, jos yra paimtos iš fizikos standartinio modelio ir yra kvantų tipų simboliai. L – leptonai: elektronai, miuonai, tauonai ir neutrinai. F – fotonai. Q – kvarkai. W – silpnosios sąveikos bozonai ir G – stipriosios sąveikos bozonai. Galų gale H yra higgso lauko bozonai, kurie kvantams suteikia masę. Nereikia užmiršti ir žaliai pažymėtos gravitacinės sąveikos, kuri mūsų kosmose yra svarbiausia rišanti jėga.

Gnostiniai kompleksai yra ultra-pasaulio, kito, sielų tankio atominės struktūros, iš kurių sudarytos mūsų sielos ir dvasiniai sielos kūnai.

Kaip matome, gaunasi visiškai priimtinas ezoterikos ir fizikos mokslo lydinys, kuris gali paaiškinti daug šios realybės paranormalių fenomenų, ypač susijusių su religijos, magijos, ir ezoterinių technologijų reiškiniais. Daug fantastinių sąvokų, tokių kaip telepatija, teleportacija, portalas tarp dimensijų, gyvenimas po mirties tampa daug aiškesnės pritaikius žinomus mokslinius modelius. Taip pat galima paaiškinti ir psichotroniką, kaip poveikį iš kito pasaulio, iš kito tankio, į kurį pereiti yra sukurtos technologijos, dėl ko ją, neturint šių technologijų, labai sunku įrodyti. Nors kita vertus yra daug įvairių natūralių apsaugų, panašių į tas, kokias kūnas gali gauti šiame, fiziniame pasaulyje.

Pavyzdžiui, naudojantis šiuo modeliu galima paaiškinti kaip vyksta peršokimas tarp skirtingų paralelinių realybių. Tarkime, kad atomas turi parametrą, kuris vadinamas aromatu (flavour). Yra 5 aromato rūšys ir atomai sąveikauja tik savo aromato ribose. Tai reikštų, kad yra penki iš atomų sudaryti paraleliniai pasauliai. Bet tarkime, kad yra procesas (energijos sugėrimas arba emisija), kuris leidžia atomų aromatą pakeisti iš vieno į kitą. Tai reikštų, kad organizmas, pakeitęs atomų aromatą, peršoka į kitą, paralelinę realybę, tarkime, iš 2 aromato į 4 aromato. O vizualiai: viename pasaulyje staiga išnyksta ir kitame pasaulyje atsiranda iš „nieko“.

Įmanomas toks šokinėjimas tarp paralelinių realybių, arba tam tikri įrenginiai, kuriuos įprasta vadinti portalais.

Tačiau tai, apie ką aš čia kalbu yra ezoterinis (arba slaptas) mokslas, kurį naudoti leidžia tik Illuminati pasaulyje gyvenantiems žmonėms, kurie šitas technologijas turi susikūrę, bet nenori dalintis su žmonija. Mokslas žino daug daugiau nei rodoma ir mainstream‘iniu paveiksliuku pasitikėti negalima, reikia mąstyti savo galva.

Meditacijos paskirtis

Įprasta žmogaus sąmonę skirstyti į tikrovės ir netikrovės vietas. Tikrovės vietą pažymėkime pliuso ženklu ir pavadinkime „pasauliu“; o netikrovės – minusu ir pavadinkime „vaizduote“. Tradicinis įsivaizdavimas teigia, kad tikras pasaulis integruojamas į vidinius netikrus pasaulius, ten perdirbamas ir tada gali būti grąžintas į tikrą, kaip mintis ar vaizdinys. Šis prilipdomas prie tikro pasaulio ir tai vadinama mąstymu apie jį. Mąstymas laikomas teisingu, jeigu jis vykdomas pagal tam tikrą, „teisinga“ laikomą logiką. Bet mintis teisinga tik savo intencionalumu, savaime ji nėra savarankiška realybė, kurioje galima gyventi. Mintyse gali gyventi sąmonė, bet tik orientacijos ir dėmesio prasme.

Todėl įmanomi du žmonių tipai. Vienas gyvena minusine tikrove, atiduodamas jai didžiąją dalį savo energijos, kitas – pliusine, pasinerdamas savo kūnu į kūnišką pasaulį. Kaip jau galima buvo suprasti, vieni išaukština mentališkumą, o kiti fiziškumą. Žinoma geriausiai stovėti pačiame centre, kai visa ši situacija subalansuota, ir žmogus sugeba savo dėmesį paskirstyti: pavyzdžiui, mintis taikydamas pasaulyje, o fizinio pasaulio aktualijas aktyviai perkeldamas į savo mintis. Tai galima palyginti su sąveikomis, kurios gali būti trijų tipų: informacinė – tik protas į protą; fizinė – kūnas į pasaulį; ir mišri – jau aprašyta būsena, kai fiziškumas aktyviai mentalizuojama, o mentališkumas – įkūnijamas.

Tokia yra įprastinė situacija turinio prasme. Bet klausimą galima panagrinėti ir substrato prasme: koks substrato mastas. Materija tai kosmosas; ar mentališkumas turi savo atskirą substratą, ir ar jis turi tokį pat mastą, kaip fizinių kūnų pasaulis. Fiziniai kūnai, nors ir atrodo atskiri, izoliuoti, yra nenutrūkstamame materijos kontinuume ir šitas kontinuumas sudaro ištisa kosmosą. Šis kosmosas buvo pavadintas pliusine realybe, arba „tikru pasauliu“. Tačiau kalbant apie tą medžiagą, iš kurios sudaryta vaizduoti, kažkodėl linkstama teigti, kad jos substancija yra tik tas nedidelis burbulas, kuris atsiranda galvoje ir skirtingų žmonių vaizduotės niekaip nesusietos.

Bendrauti, kontaktuoti galima kūnas į kūną, nes fizinė realybė yra kaip vidinė erdvę turinti talpą, kurios viduje patalpinti visi žmonės, o vaizduotės tariama tokios talpos kaip atskiro bendrapasaulio neturi. Tačiau neaišku kodėl taip turėtų būti. Gnostinė substancija nebūtinai turi būti uždara savo pirmine egzistencija, nors iš vidaus gali taip atrodyti. Gali atrodyti, kad kaip turinys ji tik perdirba pliusinę tikrovę ir sugražina į ją rezultatą, bet savo substrato prasme visai gali būti, kad ji yra toks pats kosmosas, tik jis nesąmoningas, nes neorientuotas į vidinę išorę. Jis orientuotas į fizinį pasaulį ir yra tik kaip į jį nukreiptas intencionalumas.

Aš laikau, kad gnostinė substancija turi savo kosmosą, kuriame atsiranda laikini vaizduotės burbulai. Jie nesusieti atrodo tik iš pažiūros, nes jų kitokia funkcija, šis burbulas turi aptarnauti kitą realybę, bet fundamentaliai turi ir savo energijos mainų srautus. Ši signalinė sistema gali būti neišsivysčiusi, bet ji gali būti ir dirbtinai izoliuota, neleidžiant realizuoti pavyzdžiui, telepatijos sugebėjimo. Šis kanalas užblokuotas norint žmogų susilpninti, apriboti. Tačiau išimtiniais atvejais šis kosmosas irgi atsidaro ir žmogus gali išeiti į kitą erdvę, arba kitą dimensija. Tai atsitinka įvykus vadinamajam „pakilimui“. Pakilimas yra aukštesnės, ketvirtos dimensijos atsivėrimas, kuris leidžia bendrauti žmonėms tiesiogiai, sąmonė į sąmonę.

Sąmonės realybę galima laikyti pirmine, nes ji yra pirmesnė ir aukštesnė. Kai sprogsta iš Šaltinio atsiradęs fizinis kvantas, ši gnostinė terpė jau egzistuoja ir yra atskiras, savaip suorganizuotas kosmosas. Fizinė realybė suteikia šiam kosmosui papildomą, žemesnę dimensiją. Po sprogimo prasideda difuzija arba substancijų susimaišymas, fizinė energija pradeda šioje vietoje, šiame kosmose užgožti dvasinę ir dvasiniai pasauliai jame egzistuoja kaip daugiau ar mažiau izoliuoti gnostiniai burbulai. Kadangi jie sudaryti iš gnostiniuose laukuose esančių kvantų, tai jie natūraliai, per lauką visi tarpusavyje surišti. Tačiau jų funkcija ne realizuoti šį surištumą, bet kurti turinį fiziniam pasauliui. Todėl ir atrodo, kad difuzinio mišinio fizinė realybė yra tikras pasaulis, pliusas, o gnostinė realybė yra netikras pasaulis, minusas.

Gyvenimas mintyse iš tikro nėra joks bėgimas nuo tikro pasaulio. Tik reikia tas mintis tinkamai pertvarkyti. Šis pertvarkymas atliekamas per meditaciją, kurios tikslas pašalinti iš minčių fizinio pasaulio formas ir pasiekti patį gilųjį minčių substratą ir susilieti su visuma per gnostinę brana. Tokio susiliejimo aukščiausia būsena yra vadinama Nirvana. Bet mano manymu, to tikslas ne individualumo naikinimas, bet gelminio vaizduotės ir minčių lygio pasiekimas, kad būtų galima užmegzti tiesioginį ryšį su kita sąmone, atverti tokių sąmonių kosmosą. Taip pat susilieti su aukštesnėmis esybėmis, kurios egzistuoja atskirtos nuo fizinio kosmoso.

Šį tikslą pasiekti nėra lengva, nes tiesą sakant, minčių intencionalumas ir formiškumas yra natūralus pagal jų pirminę funkciją ir paskirtį. Minties paskirtis yra tarnauti šiam pasauliui. Dažnai tai net laikoma prievole ir nusisukimas nuo fizinio pasaulio laikomas klystkeliu, vertingų galimybių sunaikinimu, neatrandant nieko dar vertingesnio kitame kosmose. Su tuo galima sutikti, natūrali visgi yra mišri difuzinė būsena. Bėda tik ta, kad ji labai apribota ir varginanti. Gelbėja tik suvokimas, kad tokia būsena yra laikina. Tačiau kitiems žmonėms per sunkus net toks laikinas gyvenimas, todėl jie renkasi kitą kryptį, ir save vadina dvasiniais žmonėmis.

Buvo filosofų, kurie tai vadino rūšies išsigimimu, jos keliu į niekur. Jie ragino griauti tokią ideologiją ir nevilioti žmonių į klaidos kelią. Aukštino fizinį pasaulį ir fizinį kūną. Tačiau tai aukštinimas to, kas jau ir taip iš anksto pasmerkta. Galbūt nepasmerktas tik nuolatinio tapsmo ir perdavimo procesas, kurį reikia visais būdais saugoti, kad jis nenutrūktų. Tai yra primityvus pasaulio supratimas ir primityvus įsivaizdavimas, kuris mato realybę ne tokią, kokia ji yra iš tikro. Tai yra, nemato, kad gnostinė „minusinė“ realybė yra toks pats kosmosas, ir kad egzistencija prasitęsia jame.

Egzistuoja net kitadimensinė civilizacija, kurioje tokie pagrindiniai perėjimai vyksta kaip ritualas – gaunama, arba pasirenkama, tam tikra misija ir grįžus teikiama ataskaita. Bet tai momentai, kurie kupini didelės paslapties žvelgiant iš mišrios egzistencijos perspektyvos. Neintegravus savo aukštesnės sąmonės, tokią realybę pamatyti ir suvokti labai sunku, nes tam pirmiausiai trukdo dirbtinis žmogaus apribojimas, kuris laiko žmogaus sąmonę neregio būsenoje. Todėl primityvūs fiziniai faktai – neįmanomi, nes tai transcendentinis pasaulis ir čia reikia ieškoti transcendentinių faktų.

Transcendentiniai faktai pasiekiami per savidiscipliną, sąmonės ir proto kontrolę, intencionalumo funkcijos apribojimą mąstyme, kuris leidžia pasiekti gelmę, užčiuopti slaptas kosmines gijas, savo vidinėje realybėje, kuri turi savo aukštesnįjį bendrapasaulį. Tam yra sukurta pačių įvairiausių technikų, kurių čia nevardinsiu, galbūt pabandysiu kituose įrašuose. O čia tebuvo tik trumpas įvadas į problemą, kuris turėjo sugriauti naivų įsitikinimą, kad pliusinė tikrovė yra viskas, o minusinė niekas, ir kad šis iškreiptas vertinimas parodo tikras žmogaus galimybes.

Bet fantazijos aišku yra funkcija, kuri perdirba šią tikrovę. Norint pasiekti vidinę transcendenciją, reikia įlįsti giliau į fantazijos substratą, apeinant primityvų jos funkcionalumą ir suardytą intencionalumą.

laksatas

D. Icke’as ir „mėnulio-Saturno matrica“

D. Icke‘as yra vienas žinomiausių ezoterinių žinių propaguotojų, kurį populiarumu pralenkti būtų labai sunku. Taip pat jis vienas seniausiai rašančių ir produktyviausių autorių. Jis yra parašęs virš 20 knygų ir išleidęs visą eilę DVD su savo viešomis paskaitomis. Jo idėjos kontraversiškos ir susiduria su dideliu skeptikų pasipriešinimu, tačiau tai, kad jis vis dar rašo yra įrodymas, kad jo gerbėjų ratas dėl to ne mažėja, bet netgi metams bėgant auga. Tik klausimas ką tai įrodo? Icke‘o teisumą ar jo skaitytojų naivumą ir nerimtą nusiteikimą?

Naujausia D. Icke‘o knyga vadinasi „Fantominis Aš“ (2016). Joje nėra naujų konspiracijos teorijų, tai kažkas panašaus į jo senų teorijų apžvalgą, per išsivadavimo iš fantominio aš sukurto iliuzijų pasaulio perspektyvą. Fantominis aš yra viruso sukurta asmenybės dalis, kuri skirta patalpinti žmogaus begalinę sąmonę į matricą ir per ją pavergti. Pasak D. Icke‘o yra dvi realybės, tikra ir netikra. Tikra yra pasaulis, kur viešpatauja natūrali žmogaus prigimtis, kur žmogus gali gyventi kaip tikrasis begalinis Aš. Tačiau ši realybė buvo užgrobta „netikro dievo“, kuris veikia kaip tikrovę gadinantis virusas, kuri buvo perkurta pagal skaitmeninės programos logiką, prieštaraujančią tikrai žmogaus sielos prigimčiai. Šios dvi realybės kovoja tarpusavyje, ir kadangi jos niekaip nesuderinamos tai vienos įsiviešpatavimas įmanomas tik kaip kitos sunaikinimas.

Tai yra pagrindinė grėsmė žmogui – būti sunaikintu virusinės realybės, tapti dirbtinės kompiuterinės programos vergu.

Kelias į išsivadavimą yra fantominio aš sugriovimas savo viduje, kartu su visomis jo pasaulį užvaldžiusiomis formomis: satanistine religija, slaptomis organizacijomis, pasaulio vyriausybe, pramogų industrija, švietimu, mokslu, užgrobta žiniasklaida, kariniu kompleksu ir t.t.

Pasaulis organizuotas ne taip, kad žmogus galėtų jame augti ir klestėti, bet pagal maisto ir jo valgytojo principą. Žmogus yra energetinis maisto šaltinis, o kitame gale yra maisto valgytojas – tai  tikroji planetos valdžia, pradedant netikru dievu (Demiurgu), jo vietininkais archontais ir jų pastatyta politine kontrolės organizacija, kurios užduotis paruošti, suorganizuoti „maistą“ valgymui. Tam Icke‘as ragina pasipriešinti, nesutinkant būti tik maistu satanistinei sistemai, o pirmas žingsnis į išsivadavimą yra fantominio aš, įdiegto užvaldytos švietimo sistemos ir žiniasklaidos, iliuzijų supratimas ir jų sugriovimas.

D. Icke‘o knygoje yra apžvelgtos beveik visos per jo ilgą karjerą dėstytos konspiracijos teorijos, bet man pasirodė įdomi jo teorija, kurią jis vadina „mėnulio-saturno matrica“. Icke‘as tvirtina, kad ši kosminė sistema yra pagrindinė netikros realybės transliavimo priemonė. Skeptikui tokia „pseudomokslinė“ teorija galėtų sukelti tik juoką, bet tik todėl, kad scientizmo idėjų užvaldyta skeptiko sąmonė nesugeba įžvelgti Icke‘o logikos, kuri yra teisinga. Nors, kita vertus, jo teorija nėra „faktas“ siaurąja moksline prasme. Tačiau rašytojas nėra mokslininkas ir juo net nesideda, nors kartas nuo karto apeliuoja į mokslinius šaltinius. Žinoma, tie šaltiniai nėra svarbūs, nes tyrimo metodas nėra „šaltinių“ apžvalga.

Apibūdinti D. Icke‘o metodą nėra lengvą, nes lietuvių kalboje nėra tam tinkamų terminių. Naudojant bendrinį žodį, jo metodas yra „parapsichologinis“, tai yra, jis žinias semiasi iš savo aukštesniosios sąmonės, todėl pateikti jų kaip įrodytų faktų neįmanoma. Šį metodą galima papildyti vadinamuoju „channeling‘u“, nes, kaip jis pats prisipažįsta, jis turi globėjus iš aukštesnio pasaulio, kurie jam parodo tiesą ir prižiūrį jo visą gyvenimą, kad nenueitų klaidingu keliu. Dar vienas metodas yra mistinės patirtys, vartojant haliucinogeninį gėrimą, vadinama ayahuasca. Ir paskutinis mažiausiai reikšmingas metodas yra šaltinių tyrimas, pradedant ezoteriniais ir baigiant alternatyvaus, nutylėto mokslo šaltiniais.

Toks metodų sąrašas, žinoma skeptiko nepatenkins, nes nėra nei vieno „mokslinio“ metodo, bet šie principai taipogi savaip įdomūs.

Kadangi aš bandau šią teoriją suvokti iš savo „ezoterikos“ perspektyvos, tai man įdomu palyginti su tuo, ką iš savo aukštesniosios sąmonės sužinojau aš. Aš specializuojuosi proto kontrolės klausimuose, tad man šiuo atžvilgiu įdomi netikros realybės kūrimo mašina, kuri buvo pavadinta „mėnulio-saturno matrica“. Norint teisingai suprasti D. Icke‘o idėją manau reikia suvokti a) dimensijų klausimą, b) kad gnostinė brana ir joje atsirandantis laksatas yra kosmosas, c) taip pat kokia objekto suvokimo struktūra, kurią aš žymiu graikiška Z raide (dzeta). Trumpai apžvelgsiu šias  savo idėjas. O tada pereisiu prie D. Icke‘o klausimo.

Dimensijų klausimą suprasti yra labai paprasta. Pats Icke‘as naudoja dažnių analogiją: pasako jo visi šios realybės sluoksniai turi savo dažnį. Žmogus savo jutimais dekoduoja tik nedidelį šių dažnių ruožą, vadinama optiniu spektru. Tuo tarpu kiti dažniai lieka už suvokimo ribų. Bet čia taip pat yra pasauliai, negana to jie turi savo būtybes, savo egzistenciją ir net sudaro ištisus kosmosus. Visi nepaaiškinami reiškiniai ateina iš šių „kitų dimensijų“.

Aš aiškinu šiek tiek kitaip, bet principas tas pats. Aš naudoju ne dažnių, bet kvantų šeimų analogiją. Yra glaudžiai sąveikaujančių kvantų grupė, kurie keičiasi energija ir yra kvantų šeimos, kurios labiau izoliuotos ir įprastiniai būdais nesąveikauja. Tarp šių pasaulių galima atverti portalus, tačiau įprastai jie atskirti vienas nuo kito. Dar kitaip šiuos pasaulius galima vadinti „paraleliniais pasauliais“. Bet yra ir skirtumas: dimensijos suprantamos hierarchiškai, o paraleliniai pasauliai egzistuoja viename lygyje. Tačiau kitais atžvilgiais, skirtumo nėra.

Kodėl galima daryti tokią hipotezę? Todėl kad žinomos, įrodytos bent dvi dimensijos įprastinėje sąmonės patirtyje (ne išplėstoje). Tai yra fizinis kūno pasaulis ir gnostinis sielos pasaulis. Šios dvi realybės patiriamos viduje, jos asmeninėje patirtyje įrodytos ir nurodo fizinę dimensiją (paprastai vadinamą 3D); ir dvasinė dimensiją (kuri turi 4D bruožų). Bet žmogus yra mišri egzistencija, kuri centruota fizinėje realybėje, su portalu per sielą į gnostinę braną. Kai ši sistema išyra, siela nukeliauja į savo dvasinį kosmosą.

Aišku, galima aiškinti ir kitaip, sakyti kad siela išauga iš fizinės dimensijos kaip ypatingas atsišakojimas, bet tada reikėtų laikytis hipotezės, kad sąmonė yra ne pirminė substancija, bet materijos būsena, o žmogus šalutinis materijos produktas. Man tai nepriimtina, todėl laikausi dualistinio modelio. Be to, šį principą galima išplėsti ir sakyti kad be šių dviejų žinomų dimensijų yra begalė kitų, dar aukštesnių dimensijų, kurios sudarytos iš aukštesnių vibracijų kvantinių dalelių kolektyvų. „Dimensija“ kitaip dar galima pasakyti „dvasinis kosmosas“.

Žmogaus sąmonė skyla į dvi dalis: į fiksato pasaulį ir laksato. Fiksatas – tai fiksuotas paveiksliukas, o lakasatas – laisvai valdomas. Dar kitaip tai vadinama vaizduote ir pasauliu. Jau sakiau, kad šios dvi vietos nurodo į skirtingus kosmosus, viena į fizinę transcendenciją, o kita į gnostinį transcendentalumą, kuris atsiranda iš gnostinės substancijos ir, daroma prielaida, turi turėti savo gnostinį kosmosą su savo gyvybe, materijos sankaupomis, procesais ir t.t. Negana to, visai įmanoma, kad fizinis ir gnostinis kosmosas koreliuoti taip, kaip kūnas ir siela, ir kad toje vietoje kur yra žemė, mėnulis, saulė, saturnas, taip pat yra sankaupos ir kitose dimensijose. Kita vertus, gali būti, kad yra ir atsijusių struktūrų, „palydovų“, kurie periodiškai juda ir veikia sąmonę per kitą matavimą.

Dzeta-struktūros klausimas yra skirtas skeptikams. Ši struktūra aprašo objektiškumo, kūniškumo sluoksnius, pagal žmogaus kūno analogiją. Yra tokia pirminė struktūra: kauzalinis kūnas – kūniškumo informacijos priežastis; tapatybės kūnas – tos jėgos, kurios išlaiko šio informacijos srauto tapatumą; semantinis kūnas – tai tas jausmas, kuris atsiranda tiesiogiai jaučiant savo fiziškumą; akių kūnas – tas kūnas, kuris sukuriamas per akių kanalą. Ir yra antrinė, netiesioginė struktūra, ateinanti iš žmogaus laksato: kauzalinis kūnas – gnostinis kūnas – kūniškas kontinuumas – semantinis kūnas – tapatybės kūnas – akių kūnas. Matome, kad į įprastinę seką įsiterpia gnostinis, arba pažinimo kūnas, ir kontinuumas, į kurį pažinimas projektuojamas. Šį principą galima taikyti tiek sau, tiek išoriniams objektams.

Mūsų sąmonė dažniausiai paskendusi akių kūnų realybėje, kuri rodo nepilną pasaulį. Jeigu žmogus akių kūnu fanatiškai tiki, jis tampa skeptiku, nes akių kūnas rodo tik fizinę realybę ir joje nėra jokių dvasinės realybės apčiuopiamų įrodymų. Bet sąmonė turi ir vidinę patirtį, kuri šį klaidingą vaizdinį papildo ir sugriauna fiziškumo kaip tikro pasaulio iliuziją.

Taigi dimensijos, materijos sankaupos išeinančios už šio pasaulio ribų, procesai, energijų srautai yra tai, ką sąmonė mato rekonstruodama aplinkinio pasaulio dzetą-struktūrą. Jeigu žmogus sugeba ją suvokti, jeigu pasitiki kontinuumų modeliu, tai D. Icke‘o teorija neatrodo tokia fantastinė, nes jis remiasi kaip tik tokia logika.

Taigi toliau apie „mėnulio-saturno matricą“. Kodėl mėnulis? Pirmiausiai paaiškinsiu paprastai, kas turima galvoje tariant „matrica“. Matrica tai proto kontrolė, poveikis sąmonei. Norint suprasti kaip mėnulis veikia sąmonę, reikia į lygtį įtraukti ir saulę, nes iš tikro yra „saulės-mėnulio-saturno matrica“, nors to Icke‘as niekur ir nesako. Akivaizdu, šviesa chemiškai veikia sąmonę: dieną, kai gauname tiesioginę saulės šviesą, sąmonė yra aktyviausioje būsenoje, kai šviesa dingsta, pradeda išsiskirti melatoninas, kuris slopina smegenų veiklą ir smegenys užmiega. Tarpinė būsena, kai šviesa visai nedingsta, ypač per pilnatį, bet nedidelė dalis jos atspindima. Tai turėtų sukelti 3 būseną, kuri yra tarp gilaus miego ir mėnulio sąmonės, nors mėnulio sąmonė taip pat yra nuslopinta miego hormono, tačiau mėnulio dažnis veikia giliuosius sąmonės sluoksnius, jiems turi ypatingą poveikį.

Galima paklausti – o prie ko čia saturnas, juk jis toks neryškus danguje, kad jo „šviesa“ gali turėti tik labai menką poveikį smegenims ir negali sukelti 4 būsenos, kuri vadinama saturno miegu arba saturno pilnatimi. Tačiau čia D. Icke‘as pasitelkia teoriją, kad kažkada saturnas buvo antra saulė, nes jo orbita buvo daug arčiau negu dabar. Tačiau dėl kataklizmo orbitos išsiderino ir saturnas buvo išsviestas toliau į kosmosą. Tai galėjo pavyzdžiui atsitikti po to, kai į vidinę planetų sistemą įskrido kometa iš Oorto debesies. Tačiau ezoterinėje tradicijoje saturnas iki šiol vadinamas „antra saule“, nes kažkada danguje jis buvo didesnis už mėnulį. Tokia teorija, kiek ji pagrįsta – sunku pasakyti.

Be to, kaip jau buvo sakyta, kiekviena sankaupa turi ne tik akių kūno komponentą, bet ir dzetą-struktūrą, kuri aprėpia kitas dimensijas. Ir šviesa nebūtinai yra „optinė“ akimis matoma šviesa. Tad net išsviestas iš savo orbitos, saturnas daro poveikį žmonių sąmonei, ypač per mėnulį, nes kažkada su mėnuliu buvo glaudžiai susietas. Šį kitadimensinį poveikį galima palyginti su vėju, kuris labai stipriai gali veikti fizinio kūno judėjimo galimybes. Toks pats gali būti „dvasinis vėjas“, arba energija, kuri turi slopinamąjį, iškreipiamąjį poveikį, per hormonus gnostinėje branoje, taip kaip šviesa valdo melatonino išsiskyrimą smegenyse. Bangos gali turėti konstruktyvią interferenciją ir destruktyvią interferenciją. Pirmu atveju fazės sutampa, jos sustiprinamos ir atsiranda rezonansas, o antru – fazės nesutampa ir jos pradedamos slopinti. Taip veikia nuotaikų kontrolės psichotronika, nes kiekviena nuotaika turi savo dažnį.

Kadangi didelės kosminės materijos sankaupos skleidžia energiją, bangas, tai šios sąveikauja su sąmone ir gali patalpinti ją į slopinimo arba stimuliavimo „matricą“. Tai susiję su orbitiniais ciklais, susijusiais su akių kūnais. Bet mes jau žinome, kad yra atsietas gnostinis kosmosas ir gnostinės sankaupos, turinčios savo specifinius ciklus ir energijas, o tai gali tiesiogiai veikti gnostines smegenis ir jų „cheminį“ balansą.

D. Icke‘o teorija šiek tiek kitokia, bet aš pabandžiau jo idėją sujungti su savo svarstymais ir surasti racionalų „menulio-saturno matricos“ pagrindimą. Matome, kad primityvus skepticizmas niekur neveda ir kad visada visas teorijas reikia ištirti ir savo protu.

Fizika ir paranormalus pasaulis

Šiame skyrelyje bandysiu paaiškinti kuo skiriasi primityvus fizikos supratimas nuo neprimityvaus. Tai gali pasirodyti keista, bet su ezoterika ir parapsichologija susijęs neprimityvus šio mokslo vaizdinys, o didžioji skeptikų dalis remiasi neteisingu fizikos įsivaizdavimu. Dėl šios priežasties skeptikai dažnai būna ganėtinai nerimti fizikai, nes jų įsitikinimai prieštarauja aukštosios fizikos principams. Parapsichologija prieštarauja ne fizikai, bet iškreiptam, supaprastintam jos įsivaizdavimui.

Norint savo sąmonėje susikurti tikrą fizikos vaizdą reikia suvokti bent vieną svarbų principą.

Pagal šį principą fizinės sistemos skirstomos į uždaras ir atviras. Uždaros sistemos tarpusavyje sąveikauja labai ribotai, tik susidūrimais ir jų sąlygotais poslinkiais erdvėje. Be šios sąveikos ir proceso daugiau nei šių sistemų viduje, nei tarp sistemų niekas nevyksta. Dauguma turbūt jau suprato, kad tai klasikinės mechanikos fizinių sistemų apibūdinimas. Šis mokslas teisingas – uždaros sistemos tik taip iš tikrųjų ir sąveikauja. Tačiau klaidinga teigti, kad tai vienintelis fizinės sistemos tipas, ir kad tik taip vyksta visi procesai.

Atviros sistemos yra tokios, kurių sąveika vyksta ne tik poslinkiu erdvėje, bet ir reakcijomis, nurodančiomis į vidinę struktūrą ir jų persitvarkymus. Atvirų sistemų reakcijose keičiasi sandaros konfigūracijos, pakeičiant substancijos tipą, energijos lygį, radiacijos foną ir t. t. Taip pat, atvirose sistemose atsiranda įvairūs neklasikiniai ryšiai ir šiais ryšiais pagrįstos sąveikos, kurių metu perduodama informacija. Geras atvirų sistemų pavyzdys iš klasikinio mokslo yra chemija, kuri atprašo, kokios būtinos sąlygos atsirasti atviroms sistemoms, kad tarp jų įvyktų reakcija. Pavyzdžiui, sujungiame dvi medžiagas, tarp kurių akimirksniu įvyksta cheminė reakcija: pasikeičia medžiagos tipas, išsiskiria šiluminė energija, šviesa ir šalutiniai produktai. Akivaizdu, kad toks procesas įmanomas tik tarp atvirų sistemų (skirtingų reagentų).

Matome, kad ši skirtis atsiranda jau klasikinėje fizikoje, kurios įvairios šakos aprašinėja ir atviras, ir uždaras fizines sistemas. Pagal primityvų įsivaizdavimą, ši situacija iškreipiama vaizduojant, kad įmanomos tik uždaros klasikinės mechanikos sistemos, ir kad visuose eksperimentuose matuojami įvairūs poslinkiai erdvėje bei laike, o taip pat su šiais poslinkiais susiję dydžiai. Visa kita, tvirtinama, neegzistuoja. Tačiau tai melas. Yra atvirų sistemų sąveikos, vadinamos reakcijomis, ir šias sąveikas kiekybiškai daug sunkiau išmatuoti, nei uždaras sistemas. O kiek yra reakcijų rūšių, kurios iš viso niekaip nematuojamos, juo labiau – poslinkiais erdvėje…

Realybėje tokios sistemos yra tik redukcionistiniai modeliai, nes tikrovė viena. Tai reiškia, kad atvirumas arba uždarumas yra tos pačios, vienos sistemos aspektai. Dar daugiau, iš dabartinio mokslo perspektyvos, atviros sistemos yra fundamentalesnės už uždaras, nes kiekvienoje uždaroje sistemoje veikia atvira sistema, tik sprendžiant modeliavimo klausimus, ji laikinai izoliuojama ir daroma prielaida, kad egzistuoja tik ribinis, uždaras atvejis. Galiu patarti kaip šį klausimą interpretuoti. Jeigu sistema uždara, tai daroma prielaida, kad ji neturi vidinės sąveikaujančios sandaros, tarp kurios elementų užsimezga ryšiai ir jų dėka įvyksta vidinės transformacijos.

Pavyzdys elementarus. Klasikinėje mechanikoje substancija yra geometrinių taškų suma, kurie turi tik masės savybę. Prielaidų, kad yra kažkokia kitokia sandara ir kitokios savybės – nedaroma. Tačiau visi žinome, kad tai netiesa. Vadinasi, klasikinės mechanikos modelis – tik labai susiaurintas, ribinis atvejis, nes sandara labai turtinga net Bendrosios fizikos rėmuose.

Imkime substancijos gabalą ir pamėginkime pažiūrėti, kas dar gali būti jo viduje. Tas gabalas gali būti laidininkas, o gali ir nebūti. Yra šiluminiai procesai, kuriuos aprašo termodinamika: šilumos perdavimas, faziniai būviai yra tik keli iš jų. Yra elektromagnetiniai procesai, kuriuos aprašo elektrodinamika: srovės, elektriniai ir magnetiniai laukai, fotonų spinduliavimas. Kaip jau sakiau, yra cheminiai procesai, kurių pagrindas – klasikinė atomo ir branduolio teorija. Kadangi tarp šių vidinių realybių atitinkamame lygmenyje vyksta sąveika, kuri neišmatuojama jokiu poslinkiu erdvėje arba laike, tai jos yra ne uždaros, bet atviros, negana to – galinčios maišytis.

Jeigu neturėtume šios turtingos vidinės sandaros teorijų ir manytume, kad egzistuoja tik masės gabalas, tai tokios sąveikos iš tikro atrodytų kaip magija. Pamąstykime, ką šis žodis reiškia. Jis reiškia, kad vyksta kažkokia priežastinė sąveika, tik nežinomas jos mechanizmas, nes fizikai dar nesukūrė jokios teorijos. Tačiau, kad reakcija vyktų ir veiktų, teorija nebūtina. Kodėl teorijos nesukuriamos kitas klausimas, susijęs su žmogaus pažinimo galimybių ribomis. Jeigu atsiremta į pažinimo galimybių sieną, teorijos gali nebūti sukurtos iš viso, tačiau tikrovė veikia nepriklausomai nuo to.

Yra dar vienas klausimas. Bendrai tarus, atvirų sistemų reakcijos gali būti matomos ir nematomos. „Matomos“ suprantant labai plačiai: tai gali būti akys, sąmonė arba net matavimo prietaisai. „Nematomos“ – reiškia nefiksuojamos įprastiniais ar lengvai apibrėžiamais priežastiniais ryšiais. Juk žinoma, kad veikia visa tikrovė su savo slapta gelme ir jos veikimas nuo to ar gebame matuoti arba sukurti sąveikos teoriją – nepriklauso. Kad ši tikrovė veikia, parodo tik rezultatas arba tam tikra sunkiai apibrėžiama savijauta ar sąmonės bei kūno būsena. Kūnas su kokia nors aplinka gali turėti atviro reagavimo sistemą, kuri nėra techniškai ir teoriškai apibrėžta, bet atsiranda sąveika, įvyksta reakcija, kaip šilumos pernaša arba elektromagnetinė indukcija, ir kūnas sureaguoja, sukeldamas kokią nors psichinę būseną. Šią būseną pavyzdžiui galima pavadinti aplinkos „indukuota“ liga.

Moksliškai priežastinį ryšį įrodyti labai sunku, ypač jeigu mąstoma tik iš klasikinės mechanikos perspektyvos – „kūnas turi tik masę ir jį galima tik pernešti į kitą vietą, pastumti arba sulaužyti“. Visi kiti procesai – ezoterika. Tačiau mano pateikti pavyzdžiai rodo, kad tai netiesa, kad kūnas ir aplinka yra atviros sistemos ir įvairiuose jos lygiuose vyksta atviros reakcijos, kurios pakeičia konfigūracijas ir apskritai sistemos būsenas. Paranormalios sąveikos rodo, kad yra pasaulis, kuris mokslo menkai ištyrinėtas, ir kad jame veikia daugybė atvirų sistemų – kūno lygmenyje ir, nei kiek nemažiau, sąmonės lygmenyje. Pagal klasikinę mechaniką veikia tik fizinis kūnas, suprastas kaip masė, iš kurios galima išvesti daugybę kitų dydžių. Tačiau informaciniai procesai jau yra transcendencija.

Kalbėjau daugiau apie fizinės branos realybę, kurioje veikia vienas pagrindinis procesas, vadinamas jėgų sąveika. Tačiau yra ir kitas, sąmonių pasaulis, kurį priskiriu gnostinei branai ir laikau, kad jos pagrindinis procesas yra informacijos perdavimas. Čia taip pat turi būti šie ir, galbūt, kitokie sąveikos aspektai. Akivaizdu, kad sielos turi uždaros sistemos savybių, nes jos nesimaišo nei su aplinka, nei su kitomis sielomis arba kitaip – išlaiko pastovią tapatybę. Tačiau kadangi jos pagrindinis procesas yra informacijos pernaša ir formavimas, tai rodo, kad būtinas atviro reagavimo komponentas. Sieloje yra dalis, kuri geba užmegzti ryšį su aplinka ir tarp dviejų sistemų įvykus reakcijai – į vidų perduodama informacija, virstanti vidiniu pasaulio modeliu.

Siela neveikia kaip klasikinės mechanikos objektas. Procesai tikrai nepagrįsti poslinkių erdvėje konfigūracijomis. Ir tie, kas mąsto iš Niutono mechanikos perspektyvos, netgi pradeda įrodinėti, kad siela iš viso neįmanoma… Tie, kuriems ji egzistuoja tvirtina, kad vyksta tik tie procesai, kuriuos galima suformuoti į atvaizdus. Už atvaizdų nėra jokios realybės. O jie – vienintelis visų priežastinių ryšių paaiškinimas. Tačiau prieš tai pateikti argumentai rodo, kad toks įsivaizdavimas labai suprimityvintas ir neatitinka tikrovės. Parapsichologijos teorijos kaip tik ir remiasi tokiu išplėstu realybės vaizdu, kuriame sąmonės yra atviros sistemos tarpusavyje bei su aplinka, ir tarp jų gali vykti įvairios, net mums nesuvokiamos reakcijos, nes mūsų teorijos yra tik dalis įmanomos tikrovės. Tokios reakcijos yra telepatija, aiškiaregystė, psichokinezė ir pan. Dauguma žmonių to „nesugeba“ dėl tos pačios priežasties, dėl kurios šios paslaptys nuo visuomenės yra slepiamos.