Elektrostatiniai demonai

demonŽmogaus suvokimas apima tik ribotą visų signalų diapazoną, o visa tai kas lieka anapus jo, vadinu hipostratomis. Ant ribos tarp suvokimo ir nesuvokimo yra pereinamoji teritorija, kuri žymi ribines suvokimo formas, kurios dažnai priskiriamos iracionalioms ir subjektyvioms būsenoms. Daugumai žmonių šie ribiniai suvokimai būna nesvarbūs, nes neįgauna aiškių ir apibrėžtų formų, tačiau taip būna ne visada, nes yra žmonių, kurie jautresni, ir kurių hipostratiniai jutimai, dar vadinami ekstrasensoriniais, būna sustiprėję ir žmogus turi imlų protą, kuris sugeba suteikti jiems pavidalą. Taip pat būna dažniau ar rečiau pasitaikantys aplinkos pokyčiai, kurių metu šis jautrumas sustiprėja, nes smegenys siunčia aliarmo signalą ir ragina žmogų būti budriam. Taip, pavyzdžiui, nutinka tamsiu paros metu arba tada, kai žmogus praranda orientaciją, pavyzdžiui, miško viduryje. Tokioje situacijoje ribiniai hipostratiniai suvokimai užaštrėja, įsijungia emocijų centrai smegenyse ir dažnai žmogų smegenys apgauna, nes emocijos, tokios kaip baimė, siaubas, verčia reaguoti hiperbolizuotai, suteikti signalams perdėtą prasmę. Kitaip sakant, jausmai, emocijos materializuojasi ir ypač tokiose kaip minėtos situacijos: tamsa, prieblanda, nepažįstama teritorija, pavojingas reljefas ir t.t.

Ribiniai pojūčiai sąveikauja su nematomomis aplinkos dalimis, kurios gali įgauti vaizduotėje net pačias fantastiškiausias formas. Tačiau tai, kad paslėpta realybė egzistuoja, mokslui nenaujiena, ir mokslas net turi savo hipostratas, tačiau aišku ezoterikų hipostratos daug gilesnės už mokslininkų, nors dažnai tas gylis atsiranda tik kaip gnostiniai, protu suprojektuoti implantai, gelmei suteikiantys neegzistuojančią simetriją, bet labai svarbią psichologiškai. Kokios tos hipostratos yra? Dujinė terpė, kuri turi slėgio pokyčius, judėjimą, temperatūrą, elektrinius ir magnetinius gradientus. Pavyzdžiui, tarp debesų ir žemės yra elektrostatinis laukas ir judant debesims, jo stiprumas konkrečioje vietoje gali keistis. Atmosferos elektra sąveikauja su neuronais ir sinapsėmis arba kūno receptoriais ir gali sukelti jų specifines reakcijas. Žmogus savo ribiniuose suvokimuose jaučia pokyčius, atrodo, kad per jį praėjo kažkokia nematoma banga ir šitą jausmą savo vaizduotėje galima materializuoti kokiu nors konkrečiu simboliniu pavidalu. Taip pat labai svarbi oro savybė yra garsas, kuris gali būti ne tik suvokiamas, bet ir nesuvokiamas, kaip ultragarsas ir infragarsas, kurie taip pat turi subjektyvių psichologinių poveikių. Pavyzdžiui, infragarsu ritmingai virpinat vestibiuliarinį aparatą, galima sukelti svaigulio, silpnumo ir pykinimo būseną. Kai kuriose vietovėse tokie efektai kyla natūraliai, kitose sukeliami dirbtinai, dėl pramonės įtakos ir specialių hipostratinių technologijų.

Visuomenėje yra natūralus pasiskirstymas tarp hiperjautrių ir visiškai nejautrių, kurie nesuvokia hipostratų, o tokie potyriai švietimo užprogramuotame prote išstumiami į užribį. Visuomenė į hiperjautrius įpratusi žiūrėti su pašaipa, nes hipostratų efektai ofiacialiose teorijose išstumti už žinojimo horizonto ir išjuokiami. Tačiau tokie žmonės pasitaiko gana dažnai ir jie savo potyriams ieško paaiškinimo ir tas paaiškinimas dažnai ateina iš senovinių okultinių sistemų, kuriose naudojamas simbolinis ir filosofinis tokių reiškinių aiškinimas. Senais laikais mokslo nebuvo ir savo hiperjautrumą žmonės materializuodavo per okultinius simbolius, teorijas, paaiškinimus, kurie dažnai susieti su specialiomis praktikomis, skirtomis apsiginti, pakenkti ar padėti, gauti paslaugų, galių. Šis principas iš esmės yra pasenęs, tačiau kadangi oficialiai tokia realybė tik neigiama arba išjuokiama ir niekas nesiteikia to rimtai aiškinti, tai okultizmas neretai lieka vieninteliu variantu.

Šiais laikais hipostratas galima veikti ir dirbtiniu poveikiu, į kuriuos pasąmonė taip, pat reaguoja ir reakcijos pavirsta hiperbolizuotomis emocinėmis materializacijomis. Šitaip, kai sąmonės jautrumas būna padidėjęs, ypač tamsiu paros metu, galima hipostratiniu ginklu daryti poveikį aplinkai ir žmogus dėl jautrumo primaterializuoja baimės materializacijų, sujungęs jas su gnostiniais implantais, įvairiomis maginėmis teorijomis ir paaiškinimais. Kai šitaip apdorojamas žmogus, jis gali nesuprasti kas vyksta, nes neužsiima hipostratų objektyviu tyrimu, todėl ir metasi į okultizmą, kuriame šitos hiperbolizuotos reakcijos apibendrinamos, sukuriama teorinė sistema, paaiškinama kas vyksta ir pasiūlo okultinių metodų kaip su tuo kovoti. Šie metodai gali veikti kaip psichologinė priemonė, bet gali būti ir geresnių už senovinius metodus. Okultizmas nėra blogai, nes savo simboline kalba aprašo tikrai egzistuojančius hipostratų simetronus, tačiau negalima pavirsti okultiniu durniumi, kuris iš šiuolaikinio pasaulio perspektyvos nesupranta paslėptų realybių paslapties ir apsigyvena pasakų pasaulyje. Senovinis okultizmas pasenęs, tai istorinis eksponatas, o šiais laikais naudojami objektyvūs paranormalių reiškinių tyrimai, kurie objektyvia, ne simbolių kalba paaiškina hipostratų simetronus, ir išaiškina įvairias psichines reakcijas į juos, ypač situacijose, kai smegenų jautrumas padidėjęs, nes smegenys situaciją traktuoja kaip padidėjusio pavojaus, todėl reaguoja perdėtai, materializuoja baimes. Pavyzdžiui, būnant tamsiu paros metu miške ir išgirdus kokį girgždesį, trakštelėjimą, gali atrodyti, kad artinasi kažkokia būtybė ir smegenys signalizuoja pavojų, ruošia organizmą gelbėjimosi reakcijai. Taip garsas tampa demonu, šešėlis vaiduokliu, vėjo gūsis transdimensine būtybe ir t.t. Okultinės teorijos prote visam tam suteikia fantastinį, folklorinį pavidalą, sukuria fantastinius įvykius, iš to gali gimti ištisos transdimensinės istorijos. Nesakau, kad visa tai neegzistuoja, nes hipostratos ir jų reiškiniai tikri, bet senoviniai okultiniai simboliai šiais laikais pasenęs mąstymo būdas.

Hipostratas reikia tirti objektyviai, matuojant, ieškant simetronų struktūrų, nereaguojant emocijų ir baimių ar tikėjimų racionalizacijų centrais. Galima matuoti elektrostatiką, magnetostatiką, elektromagnetiką, slėgį, infragarsą, ultragarsą, neįprastus hipostratų reiškinius, stiprius gradientus, sūkurius, srautus, maksimumus ir minimumus, debesis, duobes ir t.t. Į visus šiuos reiškinius yra reaguojančių receptorių, kurie virsta, neapibrėžtais hipostratiniais pojūčiais, kurie teikia rimtus signalus, bet užprogramuoto proto yra nuvertinami. Nereikia įsivaizduoti, kad tapai kažkokių būtybių ekstrasensu, nes tai natūrali, bet psichologų ignoruota, ribinė sensorika. Hipostratas reikia skirstyti į

  1. technogeninius simetronus,
  2. natūralius simetronus,
  3. anomalijas, kur gali būti nežinomos technologijos arba nežinomi reiškiniai.

Iš natūralių atimame technogeninius simetronus, atimame visus natūralius ir žiūrime ar lieka nepaaiškinamų likučių. Pavyzdžiui, galima matavimo prietaisais vietovėje stebėti svarbių įvykių, renginių, rinkimų dienas, ir žiūrėti ar reguliariai neįsijungia nežinomas papildomas hipostratinis šaltinis. Galima vietovėje ištyrinėti visas antenas, koks jų aktyvumo simetronas, ar nėra paslėptų nežinomos paskirties šaltinių, koks jų pasiskirstymas ir pan. Šiuo metu, dėl technologijų hipostratos labai aktyvios ir tas aktyvumas labai chaotiškas. Pavyzdžiui, imkime kokio nors kvartalo namus, kurių kiekviename kiekvienas atskiras butas turi bent vieną mobilų telefoną, kuris sujungtas su miesto antenomis ir GPS. Namas yra savotiškas butų korys, kur korių akutėse periodiškai įsijungia hipostratinis imtuvas ir siųstuvas ir į aplinką siunčia signalą. Anksčiau identifikuotų numerių vietą nustatydavo naudodami antenų trianguliaciją, dabar naudoja GPS signalus. Spec. tarnybos turi specialius žemėlapius, kuriuose kiekvienas mobilus telefonas rodomas kaip visą dieną judantis taškas, kuris keliauja kartu su žmogumi. Galima stebėti grupuotes, socialinius sluoksnius, organizacijas ir t.t. Gali būti, kad žmogus turi ribinį jautrumą ir tokiam technogeniniam hipostratų aktyvumui.

Globalinė valdžia turi slaptas technologijas, apie kurias vietiniai galbūt net nežino, o jeigu žino, neturi priemonių nieko padaryti. Šitaip paveikus žmogų per aprašytą mechanizmą, jis parodomas kaip beprotis paranojikas, ezoterikas-šizofrenikas. Jeigu globalaus sprendimo nėra, nes neturi priemonių, problemą sprendžia lokaliai, paveikto žmogaus sąskaita, nes nenori turėti jo keliamų problemų arba parodyti tikrų kaltininkų, paversdami juos neapykantos taikiniais. Todėl standartiškai problema sprendžiama psichiatrijos priemonėmis – o hipostratiniai reiškiniai, tokie kaip magnetiniai ir elektriniai laukai, slėgio ir temperatūrų pokyčiai, poveikis infragarsu, švitinimas, vibravimas – vaizduojamas kaip „nerealių daiktų matymas ir kliedesiai“. Toks žmogus uždaromas į psichiatrinę ligoninę ir jo hipostratinis jautrumas nuslopinamas cheminėmis priemonėmis ištrinant visas mintis, vaizdinius ir pojūčius. Vaizduojama, kad gydoma, bet vienintelė gydymo priemonė yra lobotomija. Nėra jautrumo, nėra problemos, nesvarbu, kad žmogus paverčiamas visišku debilu, kuris nesugeba normaliai gyventi ir dirbti, todėl prireikia neįgalumo sistemos šios problemos sprendimui. Tačiau neįgalumą sukelia ne hipostratinė „liga“, bet gydymas su lobotomija. Vienas gelbėjimosi variantas, greitai gauti paaiškinimą kas vyksta. Rizikingas variantas būna susidomėti okultizmu ir mąstyti šį pasaulį kaip demonų ar folklorinių būtybių pasaulį, nes šios sistemos atėjusios iš senovės ir jos lyginant tikrais, šiuolaikiniais paaiškinimais yra tik archaiška simbolinė poezija. Kai kas atsakymų ieško religijoje, nes ten daugiau gėrio būtybių. Neopagoniškas, folklorinis okultizmas garbina vietines artimąsias hipostratas, kurios laikomos žemesnėmis ir religijų teorijose laikomos blogio ir pavojaus pasauliais. Religijose garbinamos tolimosios hipostratos ir tų hipostratų okultinė angelų kariuomenė. Kartais būna, kad religinėse patirtyse žmogus painioja artimąsias ir tolimąsias hipostratas, ir žemųjų hipostratų poveikį priskiria dievo poveikiui.

Šie variantai geri, nes gali hipostratinius sensoriumus turinčiam žmogui suteikti jo gyvenimui prasmę, net jeigu ji simbolinė ir neteisinga. Tačiau yra ir šiuolaikinis paramokslinis variantas, susidomėti paranormaliais reiškiniais ir tirti hipostratas ne simboliniu mąstymu, bet atliekant matavimo prietaisais objektyvius hipostratinių reiškinių matavimus. Tai labai įdomus užsiėmimas, kuris atskleidžia tą šiuolaikinio pasaulio dalį, kurią valdžia nuo visuomenės bando nuslėpti, tyčiojimusi, žeminimu ir išjuokimu. Bet taip yra tik todėl, kad hipostratos yra ta vieta, kur yra paslėpta daug mafijos „lavonų“ ir nenorima, kad žmonės čia šniukštinėtų. Todėl vaizduoja šarlatanais ir idiotais, kurie tiki nesąmonėm ir kliedesiais, kurie prieštarauja „mokslui“. Iš kitos pusės tai dažnai galima paaiškinti paprastai: žmonės, kurie domisi paranormaliais pasauliais, neturi rimtų investicijų ir technologijų, o jų turimos priemonės primityvios, todėl gali iš šono žiūrint kelti juoką. Tačiau tie, kas supranta apie ką eina kalba, mato jų teisingą mąstymo kryptį. Tokiems žmonėms būtų patartina geriau susiorganizuoti, ir jeigu individualiai trūksta lėšų, bandyti brangiems prietaisams ir tyrimams susidėti pinigų kolektyviai. Iš tikro kai kurie matavimo prietaisai labai brangūs ir gali kainuoti net kelis tūkstančius, o aukšto lygio priemonės nuo dešimčių iki šimtų tūkstančių, todėl pavieniam paranormalių reiškinių medžiotojui tai ne pagal kišenę.

To valdžia bijo, nes tai yra būdas, kuriuo galima atskleisti prieš visuomenę naudojamų hipostratinių ginklų paslaptį ir pakenkti valdžiai. Todėl jie dažna tampa spec. tarnybų taikiniais, nusodinami arba diskredituojami kaip klounai ir šarlatanai visuomenės akyse. Ir kvailiausia būna kai toks hipostratinis hiperjautrumas interpretuojamas kaip „liga“, kuri „gydoma“ duodant žmogui per galvą. Tam tikrose situacijose, aišku, kito sprendimo gali nebūti ir reikia jautrumą nuslopinti, tačiau jeigu tai daroma ištisai, visą gyvenimą žmogus praranda save. Tai tolygu mirčiai. Todėl tai vengtiniausias „simbolis“ iš visų išvardintų. Bijoti, kad visuomenė laikys keistuoliu ir bepročiu, neverta – nes čia kovoja akli su reginčiais, o aklumas nepagydomas.

Kiekvienas gali rinktis – jeigu nori gali garbinti dvasias, demonus, angelus, dievus, gali bandyti matuoti artimiausios aplinkos pokyčius matavimo prietaisais. Kaip kiekvienam arčiau širdies. Net jeigu demonas iš tikro yra tik elektrostatinio lauko pokytis, o dvasia vėjo gūsis. Taip vis tiek geriau negu sakyti, kad čia nieko neegzistuoja, o tai neigiantis imbecilų mokslas – visažinis. O savo ribinių suvokimų jautrumą galima patyrinėti nusipirkus paprastą skaitmeninę meteorologinę orų stotelę, stebint koks pokyčių poveikis savijautai. O rimti prietaisai aiškų labai brangūs.

Psi-žvalgo metodai

Šiame įraše pamėginsiu paaiškinti, kuo skiriasi tokios sąvokos kaip kognityvinė telepatija, nuotolinė žvalgyba, astralinė projekcija ir sensorinė telepatija. Šie reiškiniai priklauso paranormalių reiškinių kategorijai, tačiau buvo tiriami moksliniuose ir spec. tarnybų projektuose, siekiant išsiaiškinti jų efektyvumą ir galimybę pritaikyti specialiose operacijose. Tai nėra kasdienybėje lengvai sutinkami sugebėjimai, todėl pirma užduotis yra surasti šios srities talentų. Tik taip įmanoma išsiaiškinti kaip tokie neįprasti gebėjimai veikia. Tai nelengvas uždavinys, nes tokių žmonių nėra daug, kaip nėra daug genijų ar įvairių sričių talentų, kuriais spec. tarnybos irgi domisi ir dažnai verbuoja labai jauno amžiaus. Suradus talentą – jį galima tirti, bandant išsiaiškinti ar tai ką jie sugeba nėra apgaulė arba triukas. Pavyzdžiui, 1978 metais pradėtame projekte „Žvaigždžių vartai“ buvo tiriami Ingo Svanas, Uri Gelleris ir t.t. Rašoma, kad projektas nebuvo sėkmingas ir galiausiai jį uždarė, bet sėkmės pagrindinis garantas yra rasti tikrą talentą. Jeigu tiri netalentingą žmogų, tai išvada yra ne kad tokie reiškiniai neįmanomi, bet kad tiriami subjektai neturi tikrų paranormalių gebėjimų.

stargate

Tačiau tai, kad tokie dalykai egzistuoja yra liudijama daugybės liudijimų. Jie pirmiausiai naudojami žvalgybinėse operacijose, kriminalinėje žvalgyboje, kovoje dėl turtų ir valdžios. Žmonės pasakoja daug keistų atsitikimų ir įvykių, kurie patvirtina, kad yra tam tikri metodai, kuriais sugebama gauti pačios slapčiausios informacijos, kurią atrodo neįmanoma gauti, kad yra daromas subtilus psichologinis poveikis mintims, emocijoms, atminčiai, vaizduotei, savijautai ir kitoms psichologinėms funkcijoms. Žmonėms atrodo, kad jie neįprastais metodais stebimi, aplinkoje vyksta keisti ir nepaaiškinami dalykai, dingsta daiktai, vyksta įvairios sinchronizacijos. Tai rodo, kad slaptos grupuotės turi netradicinių metodų, kurie sugeba gerai sužaisti paranormalumo įspūdžiu arba tai iš tikro yra paranormalūs metodai. Bet jeigu yra metodai, už tų metodų turi stovėti realūs žmonės, kurie šiuos metodus yra atidirbę iki tobulumo ir organizuotu būdu gali juos taikyti prieš žmones. Tai būna juodosios psichologinės operacijos, kurių tikslas išvesti žmogų iš pusiausvyros, įbauginti, sukelti paniką ir dažnai tai pavyksta. Viena iš grupių, kurie yra tarsi tokių grupuočių bandomieji triušiai, vadinami Targeted Individuals. Jie patiria ilgalaiki psichologinį smurtą, bet tuo pačiu atskleidžia daug stulbinančių dalykų, kuriuos jie beveik kas dieną patiria savo gyvenime. Todėl negalima sakyti, kad tai neturi visiškai jokio pagrindimo realiame gyvenime.

Riba tarp išvardintų koncepcijų nėra aiški ir neretai šie reiškiniai persidengia ar turi panašų efektą. Tačiau skiriasi mechanizmas ir pati metodologija. Paprasčiausias ir lengviausias metodas yra vadinamoji kognityvinė telepatija, kurią dar galima pavadinti analitine empatija, nes pagrįsta įsijautimu į kito žmogaus būseną, naudojant analizę ir modeliavimą. Tai nėra paranormalus sugebėjimas savaime, tačiau jis dažnai naudojamas kaip pagalbinis metodas, su kitais paranormaliais dalykais. Analitinė empatija naudoja galimybių žemėlapio ir taškų jame, vadinamų faktais, suradimu. Tai reiškia, kad turi turėti viso pasaulio modelį, žmonijos modelį ir konkretaus žmogaus modelį ir ieškoti šiuose modeliuose taškų, kuri turi tam tikra procentą atitikimo su tikrove. Kaip procentas didinamas, priklauso nuo empato asmeninių sugebėjimų ir arsenale turimų metodų. Kai tiksliai susiaurinama iki fakto – turimas telepatijos lygio nuskaitymas. O ar metodas – modeliavimas, nuotolinė žvalgybą, sensorinė telepatija ar astralinė projekcija – tik preferencijų reikalas. Kiekvienas psi-žvalgas renkasi tai, ką geriausiai sugeba.

Nuotolinė žvalgyba yra vienas iš metodų, kurio tikslas surinkti informaciją apie kokią nors vietovę arba įvykį, naudojant paranormalius kanalus. Šiame metode, nėra akcentuojama mintiskaita ar psichinių būsenų tyrinėjimas. Daugiau tyrinėjamos vietovės, situacijos, aplinkybės, įvykiai. Tai gali vykti realiuoju laiku, dabar arba gali būti skenuojama praeitis, tai kas jau yra įvykę. Nuotolinės žvalgybos metodai neleidžia naudoti analitinės empatijos, kad informacija nebūtų užteršta subjektyviais pasirinkimais, tačiau neturintys patirties ar gebėjimų, dažnai nuotolinę žvalgybą painioja su modeliavimu. Tačiau modeliavimas informaciją ima iš savo vidaus, o nuotolinės žvalgybos atveju, visas vidus turi būti „užgesintas“. Žmogus turi tapti tik priėmėju, kuris savo nuotolinės žvalgybos ekrane priima informaciją iš tiriamos vietovės, nedalyvaujant jokiam analitiniam procesui. Čia yra daug vietos šarlatanizmui, nes ar žmogus iš tikro užgesina savo protą, priklauso tik nuo žmogaus sąžiningo atsakymo, nes galima sakyti viena, o daryti kita – savo subjektyvias impresijas pateikti kaip perdavimą. Tam būna didelis noras tada, kai nuotolinės žvalgybos ekrane jokia informacija nepasirodo. Savo protą naudoti nedraudžiama, bet tereikia nepainioti metodų ir aiškiai pasakyti, kad naudojamas modeliavimas arba analitinė empatija.

Astralinė projekcija yra kelionė astraliniame plane, kai į norimą vietą siunčiamas astralinis antrininkas, vadinamas astraliniu kūnu. Nuotolinės žvalgybos atveju – tai nėra aiškiai apibrėžta, bet daroma prielaida, kad jungiamasi prie kažkokio globalinio lauko. Tuo tarpu astralinės projekcijos atveju žmogus pasiunčia į žvalgybą savo holistinio kūno dalelę, kuri surišta su pagrindiniu kūnu ir turi aplinkos suvokimo galimybę. Užbaigus kelionę ir surinkus informaciją, grįžtama su ja atgal į savo kūną. Šio metodo skirtumas tas, kad tai kelionė kitame realybės plane, ir joje dominuoja kitos pasaulio dimensijos suvokimas. Kitaip sakant, čia žvalgyba vyksta kituose tikrovės matavimuose. Tai daug sudėtingesnis metodas, nes jis susijęs su pakitusia visa transdimensine žmogaus struktūra, ne vien su prisijungimu prie kažkokio išorinio žmogaus atžvilgiu darinio. Viskas prasideda nuo būsenos, kuri vadinasi „išėjimu iš savo kūno“. Joje „sąmonė“ atsiskiria nuo savo kūno ir gali save stebėti iš išorės, kaip išorinį objektą. Tai dažnai įvyksta priešmirtinėse ir kritinėse situacijose, kuriose sprendžiamas žmogaus gyvybės ir mirties klausimas ir įvyksta didelis žmogaus sukrėtimas. Tai yra vadinamasis spontaniškas išėjimas. Tačiau tikslas yra įgyti gebėjimą atlikti valingą išėjimą iš kūno ir tada nukeliauti į norimą vietą. Tai vadinama astraline projekcija.

Paskutinis terminas yra sensorinė arba juslinė telepatija. Ji kažkuo panaši į anksčiau išvardintas būsenas, tačiau pagrindinis skirtumas yra tas, kad telepatija išimtinai susijusi su vidinio žmogaus pasaulio skaitymu, minčių, vaizdinių, jausmų, atminties ir t.t. Nuo empatijos skiriasi tuo, kad tai nėra paremta modeliavimu, greičiau tai yra telepatinės recepcijos sistema, kuri geba skaityti nuo psichinių būsenų sklindantį lauką ir suformuoti į telepatinį sensoriumą, kuriame atveriamas vidinis pasaulis taip, kaip atveriamas akių kūnas. Kadangi tai telepatinė recepcija, panašiai kaip regos recepcija, tai telepatija turi savo horizontą ir kad įvyktų telepatinis kontaktas, reikia būti šio horizonto viduje. Kita vertus, jeigu yra atskleistas šio sugebėjimo mechanizmas, tai jį įmanoma imituoti technologiškai ir visoje planetoje išstačius telepatinio priėmimo antenas, realiuoju laiku skaityti visą žmoniją. Žmogus prieinantis prie tokios informacijos, gali savo viduje turėti visos planetos vidinio vaizdo skenogramas – net tuo atveju, jeigu neturi telepatinio sensoriumo.

Apibendrinant, labiausiai iš šios grupės išsiskiria analitinė empatija, nes ji pagrįsta išimtinai protu, vaizduote ir informacija. Tam nereikia nieko paranormalaus. Šitie metodai naudojami tradicinėje žvalgybinėje analitikoje. Nuotolinė žvalgyba ir sensorinė telepatija daug kuo panašios, gali būti net panašus mechanizmas, pagrįstas tam tikro kvantinio lauko fiksavimo receptoriais. Bet skiriasi objektu – nuotolinės žvalgybos atveju tas objektas labiau išorinės: vietovė, pastatai, žmonių išorė, įvykiai, o telepatijos atveju objektas išimtinai yra žmogaus vidus. Šie sugebėjimai gali būti įmanomi tik turint pakitusią energetinę anatomiją, kuri daug laisviau leidžia prisijungti prie telepatinių laukų. Tuo tarpu astralinė projekcija – tai įgūdis valdyti savo energetinę sandarą, keisti energetinę būseną, kuriam išugdyti reikia ilgų treniruočių ir talento.

Iš dalies tokie talentai, aišku, yra genetiniai. Tačiau yra nemažai žmonių, kurių turi reikalingus genus, tačiau tie genai yra „miegantys“. Norint genus pažadinti, reikia atkakliai treniruotis. Išskirtinių genų nereikia tik vienu atveju – naudojant kognityvinę telepatiją ir modeliavimą. Todėl tuos ką domina tokie gebėjimai raginu pradėti nuo modeliavimo metodų įsisavinimo. Išugdžius šį gebėjimą taip pat svarbu išlikti sąžiningu ir naudojant vieną metodą nepateikinėti jo kaip visai kito. Tik analitinis empatas nėra sensorinis telepatas arba nuotolinis žvalgas.

Nuotolinė hipostratinė žvalgyba

Kaip suvokiame aplinkinį pasaulį visi daugmaž žinome – gaunamas koks nors signalas, kuris tada apdorojamas smegenyse. Pagrindiniai signalai yra optinės bangos, garso bangos arba cheminės medžiagos. Pirmi du signalai formuoja aplinkinio pasaulio vaizdą, visi kiti, išvardinti ir neišvardinti – sudedami į kūno suvokimą. Orientacijai aplinkoje, žinoma, svarbiausi išoriniai signalai. Elementarų jų supratimą galima apibendrinti žodžiu echolokacija. Graikų kalba „echo“ reiškia „aidas, garsas“, „locatio“ lotynų kalba yra „vietos nustatymas“. Kaip jau sakiau, žmogus naudoja optinę ir akustinę pasyvią echolokaciją, kadangi pats nėra surenkamo signalo siuntėjas. Optinius spindulius siunčia saulė, o garso bangas, objektų sukeliamos vibracijos. Kai kurie gyvūnai naudoja aktyvią echolokaciją, pavyzdžiui, šikšnosparniai ir delfinai, tam pasitelkdami ultragarsą. Kad kas nors naudotų elektromagnetinę aktyvią echolokaciją – nežinoma. Tai įmanoma technologiškai, bet nėra natūralių pavyzdžių.

Šis terminas svarbus tuo, kad jis paaiškina, kaip vyksta aplinkos suvokimas, o taip pat – ką daryti norint tą suvokimą išplėsti. Tam reikia naujų echolokatorių sukūrimo, išvystant galimybę natūraliai arba įdiegiant per technologijas. Remdamasis savo trijų horizontų metodu, laikau, kad yra trijų horizontų echolokatoriai:

  • pirmas echolokatorius – paviršinis juslinis suvokimas,
  • antras echolokatorius – gelminis fizinių struktūrų suvokimas, kurios nematomos pirmu echolokatoriumi,
  • trečias echolokatorius – gelminis gnostinių struktūrų suvokimas, kurios nepasiekiamos pirmo ir antro tipo echolokatoriams.

Pirmas echolokatorius sukuria mums visiems įprastą pasaulį, matomą aplinkui ir sudarantį pagrindinę žmogaus psichikos atramą. Šio echolokatoriaus atveriamą realybę dar galima skaidyti smulkiau, į posluoksnius, bet pagrindinė savybė yra ta, kad visada pasiliekama makroskopiniame paviršiuje. Posluoksnius pavadinę hipostratomis, galime išskirti tokia tris išorines realybes: 1 hipostrata – daiktai su dirbtiniais apdangalais, 2 hipostrata – daiktas be jokių apdangalų, 3 hipostrata – vidinė daikto sandara, kuri dirbtinių daiktų yra visos sudėtinės dalys, natūralių organizmų, anatomija iki ląstelinio lygio. Visas šias hipostratas vis dar priskiriu pirmam horizontui, kuris skenuojamas pirmuoju echolokatoriumi.

Antras echlokatorius rodo materiją, kuri nematoma optiniame ruože. Elektriniai, magnetiniai, laukai, neoptinis EM bangų spektras ir visi kiti dalykai, kurie įeina į žinomą ir nežinomą materijos sandarą. Čia taip pat galima išskirti daug hipostratų, priklausomai nuo to, kokio tipo signalai fiksuojami ir kokias išorines realybes jie parodo, pridedančias kokią nors naują kokybę prie juslinio objekto. Taigi turėtų būti elektromagnetinė hipostrata, elektrinio lauko hipostrata, magnetinio lauko hipostrata, taip pat visa galybė biolaukų, kuriuos apibendrintai vadina aura. Todėl, papildžius žmogaus sensoriumą antru echolokatoriumi, įprasta sakyti, kad žmogus pradeda matyti daiktų auras. Viena iš tokių žinomų aurų struktūrų kyla nuo minčių energijos, todėl galima matyti tikslias arba apibendrintas kitų žmonių mentalines būsenas. Toks sugebėjimas įprastai vadinamas telepatija, kuri šiuo atveju yra 2 echolokatoriaus telepatija.

Trečias echolokatorius rodo gnostinę materiją, iš kurios hipotetiškai sudarytos sielos struktūros. Jas atskiriu nuo fizinės materijos, nes mentaliniams procesams sukurti reikia visai kitokių savybių, kokių, tiek kiek mums žinoma, įrasta materija neturi. Šis echolokatorius mato sielos visą kūną ir turi galimybę įžvelgti jos struktūrą, kiaurai pirmo ir antro echolokatoriaus apvalkalus. Šiuo atveju turi būti įmanoma tikroji telepatija, nes skenuojamas pats energetinis centras, kuris žmogaus kūnuose sukuria protą ir mąstymo procesą. Ši sritis mažai ištyrinėta, tokį echolokatorių turi ne daug kas, todėl apie hipostratų sistemą kalbėti anksti. Bet galima apsakyti tiek, kad galima 3 regą skirstyti į vidinius, išorinius ir tarpinius posluoksnius.

Taigi turime akių kūną, bioenergetinį kūną ir minčių kūną, kurie sensoriumo paveikslėlyje sujungiami į vieną objektą. Tokios natūralios sistemos neturi nė vienas žmogus, todėl įgyti įmanoma tik pasitobulinus suvokimą technologijomis. Šios technologijos yra vadinamosios HoloSense technologijos, kuriose naudojama dirbtinių receptorių tinklainė, išdėliojama visoje aplinkoje, o taip pat ir kituose žmonėse. Ši nano-tinklainė siunčia į suvokimą hipostratinius atspindžius ir sensoriumo objektai papildomi naujais suvokimo sluoksniais, kurie parodo daug daugiau informacijos, už įprastinio žmogaus surenkamą informaciją. Taigi pirmo ekstensyvumo pasaulyje, kuris driekiasi šiapus horizonto, įmanomi tokie trys echolokatoriai, kurių vienas yra natūralus, o kiti dirbtiniai. Turintis dirbtinius echolokatorius žmogus turi telepato arba ekstrasenso statusą.

Mano aprašyti echolokatoriai formuoja išorinę sistemą, tačiau yra ir vidinė dalis, kuri susikuria informaciją įtraukus į vidinį laksatą, t. y., atmintį, protą, vaizduotę ir mąstymą. Laksatas yra nepertraukiamo srauto vidinė sistema, kuri aptarnauja išorinę sistemą, leidžią ją pertvarkyti, modeliuoti, suprasti, nuspėti ir t.t. Pagal echolokatorių eiliškumą, turi būti pirmas, antras ir trečias laksatas. Pirmas laksatas susietas su pirmu echolokatoriumi ir sudaro mažąją sąmonę. Antras laksatas yra bioenergetinių aurų modeliavimo priemonė, o trečias lakstas yra telepatijos apdorojimo sistema, nes su trečiu echolokatoriumi gaunamos mintys ir vaizdiniai. Kuo skiriasi echolokatorių informacija nuo laksatų. Pirmas laksato sluoksnis yra supratimų pagal kalbos sąvokas sistema, tada fiksato turinio analizės vieta, ir galiausiai laksatas gali užsiimti nepriklausomu galimybių modeliavimu, analizę pridedant iš kitos, savo proto pusės. Todėl echolokatorius visada turi rodyti faktą, taip kaip yra duotu momentu iš tikro, laksatas duota vertinimus, interpretacijas ir galimybes.

Žmonės įpratę vadovautis savo mažosios sąmonės duomenimis ir nesugeba į tikrovę pažvelgti iš kitų dviejų horizontų galimybių, kurie leidžia interpretuoti visus įvykius platesniame kontekste. Žmogaus elgesys yra veikiamas ne tik išorinio pasaulio, bet ir labai sudėtingų vidinių veiksnių. Jeigu pamėgintume tai išreikšti dimensiniais skaičiais su trejomis dimensijomis, #F pažymėję auras, #G pažymėję minčių formas, akių kūną pažymėję 1, gautume tokį visų sluoksnių arba horizontų multipleksą (dauglypą) 1 #F #G.

Apibendrintai šią sistemą galima pateikti tokiu brėžiniu:

lokatoriusVisa šita sistema neatsiejama nuo HoloSense matricos, o taip pat parodo ir visą rangų sistemą bei kiekvieno rango žmogaus galimybes. Aukščiausias, pirmas rangas apima visus horizontus, o paprasti žemiausi rangai mąsto iš mažosios sąmonės perspektyvos, kuri apibrėžta Šliogerio filosofijoje.

Ši sistema labai plačiai naudojama nuotolinėje žvalgyboje, kuri apima ne tik paprastą pasaulį ir jo galimybes, bet ir gilesnius sluoksnius. Tokią žvalgybą galima vadinti nuotoline hipostratine žvalgyba. Pagrindinis modelis yra žemės rutulys, kurį galima matyti trimis vaizdiniais: Google Earth vaizdiniu, tai pirmas echolokatorius ir pirmas laksatas, aurų vaizdiniu, tai antras echolokatorius ir antras laksatas, bei sieliniu vaizdiniu, rodančiu šviesos arkas ir vidines projekcijas jose, tai trečias echolokatorius ir trečias laksatas. Visose šitose vietose fiksuojamos gėrio arba patogeninės zonos, jose susikaupusi energija arba valia ir kokie jų sąlygojami įvykiai – tiriant faktus arba ateities perspektyvas.

zeme

Ši sistema priklauso nuo galimybės gauti informaciją per echolokatorius, o echolokatorių įmanoma sukurti tiek, kiek tikrovėje yra sąveikaujančių laukų, nes laukų sąveika yra bet kokios informacijos šaltinis. Tad norint plėsti žmogaus suvokimą, būtina tyrinėti tikrovės sandarą, atverti tikras telepatijų galimybes ir matyti ne tik tai, ką duoda akys, bet ir tai, kas paslėpta nuo mažosios sąmonės suvokimo. Ši ateitis yra neišvengiama, tad belieka prie to kas artėja prisitaikyti.

Kaip kontroliuojama planeta

Masinė kontrolė gali atrodyti ne tokia pastebima, tačiau ji persmelkia visą žmogaus pasaulį ir gyvenime nėra tokių vietų, kurios būtų užtamsintos. Tai reiškia, kad visi pasauliai yra atviri, peršviesti ir neįmanoma nieko paslėpti. Dauguma žmonių tai jaučia, tačiau ne visi supranta, kaip toks skaidrumas pasiekiamas. O principas ne toks jau ir sudėtingas. Tokios galimybės atsirado tada, kai buvo sukurta galinga kompiuterinė technika ir nanotechnologijos.

Nanotechnologijos reikalingos mažyčių sensorių gamybai, kuriuos „pasėjus“ tam tikroje teritorijoje, bet kokiomis natūraliomis sąlygomis, ją galima skenuoti, filmuoti ir kontroliuoti. Paprasta filmavimo kamera galėtų būti sudaryta iš 4 tipų nanodalelių:

  • apšvietimo,
  • filmavimo,
  • tarpinių ir
  • ryšio.

Jeigu tartume, kad viename milimetre yra visas rinkinys, tai metre reikėtų milijono tokių rinkinių. Jeigu tartume, kad 1 metras iš visų pusių padengia 5 metrus, tai 4 milijonai nanodalelių, galėtų filmuoti 36 kvadratinius metrus. Pagal tokią pat logiką 1 kvadratiniame kilometre turėtų būti 1 trilijonas rinkinių ir šis filmuotų 36 kvadratinius kilometrus (6×6 km). Ryšio dalelės perduotų radijo ryšiu signalą į antenas, jos siųstų duomenis į kompiuterį ir šis rekonstruotų pilną 360° 3D vaizdą. Perdavus šį vaizdą į virtualios realybės akinių sistemą, būtų galima virtualiai stovėti prie bet kokio įvykio 36 kvadratinių kilometrų plote, ir stebėti viską kas vyksta, netgi kištis į procesą, jeigu rinkinys papildytas moduliavimo nanodalelėmis ir galima užprogramuoti įvairius psichotroninius poveikius psichikai.

O dabar įsivaizduokime, kad tokiomis dalelėmis apsėtas visas planetos plotas ir net vietos, kurios yra po vandeniu. Su virtualios realybės akiniais galima būtų filmuojant stebėti bet kokius įvykius planetoje. Aš tokią sistemą vadinu hipostratine matrica, kuri moduliuoja bet kokią aplinką planetoje ir gali bet kokį žmogų patalpinti iliuzijos generavimo laukuose, kurie supainioja sąmonę, suklaidina, išveda iš proto ir nužudo, jeigu to reikia matricos šeimininkams. Angliškai tokia sistema yra vadinama „control grid“.

Kita vertus, galimi ir kitokie variantai, kai tokia sistema sujungiama su telepatiniu nuotoliniu žvalgymu ir nufilmuoti vaizdai iš bet kokios vietos planetoje perkeliami tiesiai į žmogaus sąmonę ir jis gauna informaciją realiu laiku apie bet kokį įvykį. Filmavimo kameromis galima paversti augalus, gyvūnus, net žmones, jeigu jie „užkrėsti“ tokiomis nanodalelėmis. Dažnai jie to net patys nežino ir patekdami į uždaras teritorijas – filmuoja bei renka žvalgybinę informaciją. Ne gana to, prileidus nanoimplantų į smegenis, galima nuskaityti visą smegenų aktyvumą ir iššifruoti vidinę žmogaus fenomenologiją. Tai būtų psichotroninės nanodalelės, kurios yra integracijos į visą šią kontrolės matricą principas.

Imkime nepraeinamą 108 kvadratinių kilometrų mišką. Šią teritoriją pasėjus nanosensorių matricomis, visa vidinė teritorija galėtų virsti atvira erdve, kurią nufilmavus ir vaizdą apdorojus su kompiuterio algoritmais, būtų galima matyti visą šioje uždaroje zonoje vykstantį gyvenimą. Su holograminiais projektoriais būtų galima suprojektuoti realistines hologramas arba užsidėjus virtualios arba mišrios realybės akinius, stovėti šalia visų dominančių procesų. Toks filmavimas ir transliacija vyktų nenutrūkstamu srautu, visą parą. Kažkada atrodė, kad miškas yra vieta, kur galima pasislėpti, tačiau įvedus tokią sistemą, tai tampa neįmanomu dalyku.

Nežinau kaip tiksliai šis projektas arba matrica vadinama, bet aš vadinčiau HoloSense®. Jeigu nanodalelių prisikaupę vidinėse augalų ir gyvų organizmų struktūrose, tai perduodamos signalą, jos galėtų tas struktūras modeliuoti arba filmuoti ir atskleisti visą organizmo sandarą. Perdavus šią informaciją į smegenis, į telepatinį sensoriumą, žmogus galėtų įgyti papildomą regėjimą, kuris teiktų informaciją apie organizmo būklę. Tokia yra telepatijos, nuotolinio žvalgymo ir ekstrasensorikos paslaptis, kuri dažnai išjuokiama, nesuprantant kokiame pasaulyje gyvenama. Tokie sugebėjimai neduodami bet kam, tačiau yra tokių darbų, kuriuose jie privalomi. Tai nenaudojama šou ir pramogoms, greičiau tai darbo įrankis.

Taigi ekstrasensas yra žmogus, kuris turi integruotą sąmonę ir į savo vidų telepatiškai gauna aplinkos hipostratinius atspindžius, mato vaizdus, jaučia kitokią informaciją. Tokios projekcijos dažnai naudojamos klaidinimui, kai imituojamas su projekcijos ir moduliacijos sensoriais apsireiškimas ir žmogus pamato holograminę iliuziją, vaiduoklį. Tai reiškia, kad „control grid“ sistema leidžia į valdomas aplinkas implantuoti hologramines projekcijas ir klaidinti bei gąsdinti žmones.

Su garsu panaši sistema, kuri komerciškai naudojama „HoloSonics“ bendrovės (https://www.holosonics.com/). Antenos naudoja ultragarsą, kuris negirdimas ausims, bet oras signalą iškraipo taip, kad po kelių šimtų metrų jis virstą girdimu garsu ir atsiranda „iš niekur“. Už šios atsiradimo zonos nesigirdi jokių garsų. Taip pat galima iškraipyti optinį signalą, tačiau kadangi EM bangos su oru sąveikauja silpnai, tai reikia specialių filtrų, kaip holograminėse projekcijose, arba naudoti atspindžio paviršiaus savybes, kaip senoviniame kinoprojektoriuje, kuris sukuria pilną virtualią projekciją tamsoje arba mišrią projekciją su vaizdo ir apšvietimo fotonais. Tokios technologijos naudojamos klaidinimui, apgaulei, dezorientacijai, kartu su filmavimo ir moduliavimo matrica, kuri sukurta į aplinką pasėtomis nanodalelėmis.

Visam šiam tinklui trūksta tik galingo kompiuterio ir dirbtinio intelekto. Dirbtinis intelektas yra programinis algoritmas, o procesoriumi galima paversti tokias pačias daleles, kurios yra išsklaidytos natūralioje aplinkoje ir nėra jokių aušinimo problemų. Galima įsivaizduoti visą biosferą kaip tokį makroprocesorių, kuris natūralioje aplinkoje sąveikauja su kontrolės matrica ir tuo pačiu apdoroja visus signalus. Tai yra HoloSense® matricos esmė, kurios atidaryta yra visa biosfera net iki vidinių psichologinių pasaulių, ir ši biosfera naudojama kaip dirbtinio intelekto makroprocesorius. Šitaip gaunamas sunaikintas natūralus, laisvas gyvenimas, nelikę net natūralios laisvos gamtos, nes su tokia matrica galima pervažiuoti per bet kokį natūralų procesą. Akivaizdu, kad tai galima naudoti geriems darbams ir blogiems, priklausomai nuo žmonių, kurių rankose ši sistema yra.

Tie, kurie skambina pavojaus varpais perspėdami, kad planeta užgrobinėjama patogeninio dirbtinio intelekto, su tikrove neprasilenkia. Pavojus tame, kad ši sistema, implantuota į smegenis, atskiria sielą nuo natūralaus ryšio su Šaltiniu ir aplinka, paverčia neprotingai valdoma marionete, tik išnaudojamu resursu, kuris neturi jokių laisvų, natūralių savo trajektorijų. Žmogaus laisvos valios sunaikinimas būtų labai didelis pralaimėjimas. Pralaimima tada, kai ją pasisavina kiti žmonės, tačiau jeigu tai padaro dirbtinė mašina – tai galima laikyti žmonių rūšies katastrofa. Todėl reikia kurti priemones, kaip neutralizuoti visus patogeninius tokio užgrobimo padarinius ir naudoti tik pozityvius pritaikymus. Žmonija tikrai galėtų persikelti jau dabar į fantastinį pasaulį, bet šis pasaulis uždarytas nuo daugumos žmonių ir naudojamas netinkamais tikslais.

HoloSense® projektas kuriamas/sukurtas aukščiausiose planetos uždarose zonose, kurios svajoja primesti savo absoliučią valdžią ir kontroliuoti žmoniją tūkstančius metų be jokios galimybės pasipriešinti, nes visi uždari pasauliai bus padaryti atvirais ir kontroliuojamais. Pasipriešinimą bus labai lengva nuslopinti, todėl reikia neatiduoti strateginių pozicijų ir neleisti savęs apgauti vilionėmis ir manipuliacijomis, nes gražūs žodžiai ir gražūs planai slepia dažnai žmogui labai nedraugiškus tikslus. Naivumas yra tiesus kelias į pragarą. Reikia tikėtis, kad dar yra nenaivių žmonių, kurie nėra visiškai morališkai degradavę, kuriems rūpi ir kurie gali kažką padaryti.

Ezoterinės aiškiaregystės principas

Apie ateities numatymą jau esu rašęs. Pirmas apie tai rašytas įrašas yra „Aiškiaregystė“ (http://www.psytechnologijos.lt/ ekstrasensorika/aiskiaregyste/), kur pagrindinė mintis yra, kad sąmonės turi skirtingą įvykių horizontą ir iš siauresnio horizonto perspektyvos platesnis horizontas gali atrodyti kaip ateities numatymas. Antras įrašas yra visai nesenas, pavadinimu „Instrukcija pranašui“ (http://www.psytechnologijos.lt/ateitis/instrukcija-pranasui/). Čia taip pat aptariu tas sąlygas, kurios grindžia ateities numatymo galimybę. Tai įmanoma todėl, kad kai kurie įvykiai yra cikliniai. O jeigu necikliniai, tai labai dažnai būna kaupiamieji, su kritiniu įvykio tašku. Ir retkarčiais pasitaiko atsitiktiniai įvykiai, kuriuos, nepažiūrėjus tiesiai į ateitį, numatyti labai sunku.

Pabandykime apibrėžti, ką reiškia numatyti ateitį. Tai reiškia – gauti apie ją kokią nors informaciją. Kokie tokios informacijos gavimo būdai? Vienas yra numatymas vadovaujantis savo protu ir logika, kitas – tiesioginis priėjimas prie informacijos šaltinių, kurių horizontas daug platesnis, nei įprastinio žmogaus. Jie iš savo aukštesnės padėties mato ir žino daug daugiau, nei įprastiniai žmonės ir dalinasi savo žiniomis laisvanoriškai arba ne. Informacijos gavimas įmanomas įprastiniais kanalais, siejant tokią galimybę su įvairių organizacijų insaideriais, apie kuriuos aš jau rašiau („Insaiderių klasifikacija“) (http://www.psytechnologijos.lt/insaideriai/insaideriu-klasifikacija/). Dar vienas kanalas yra ezoterinis, kuriuo ne visi tiki, bet nepaisant to, neretas pasidomi. Dažniausiai, aišku, dėl pramogos.

Aš asmeniškai, kaip visada domiuosi ne tiek tokios informacijos turiniu, nes neplatinu jokių ateities pranašysčių, bet teorija. Mane domina tokio „pranašavimo“ principas ir sąmonės bei pasaulio modelis. Kaip šį modelį interpretuoti, tikėti jo galimybėmis ar ne, palieku spręsti kiekvienam skaitytojui pačiam. Gal kas ras naudingos informacijos, kurią gali pritaikyti savo gyvenime geresniam tikrovės pažinimui ir supratimui.

Numatymas yra susijęs su laiku, tad būtina turėti tam tikrą modelį, kuris paaiškintų šios realybės laiko struktūrą. Pats laikas yra labai mįslinga tikrovės savybė ir jo paslapties įminti aš čia nesiruošiu, bet pamėginsiu pateikti veiksmingą modelį, kuris leis sutvarkyti ir sudėlioti visą turimą informaciją į vaizdžią sistemą.

Tarkime, kad laikas juda vertikaliai ir kiekvienas esinys, sąmonė, fizinis kūnas ar daiktas, judėdamas laike brėžia vertikalią liniją. Taip pat yra tokių vertikalių linijų hierarchija, nes smulkesnė būtybė visada įkomponuota į didesnę iki pat galaktikos, galaktikų spiečių ir visatos, kuri taip pat brėžia vertikalią liniją laike, nes buvo toks momentas, kai ji atsirado, praėjo tam tikra evoliuciją ir dabar pasiekusi tam tikrą šios evoliucijos stadiją. Kiekvienas šiuo metu egzistuojantis esinys yra įsirėmęs į bendrą didžiąją Dabartį, kurią žymėsime kaip horizontalią tiesę. Visos sąmonės, kurios su šia tiese susiliečia, yra gyvos, o jeigu yra tarpas, tai sąmonės mirusios ir perėjusios į kitą realybę. Kuo tarpas nuo dabarties didesnis, tuo toliau į praeitį nueina tokios sąmonės, arba kito daikto, egzistencija. Kadangi visata nesibaigusi, tai ji su dabartimi susiliečia ir aišku vystysis į ateitį. Bet gali būti kad egzistavo ankstesnės išnykusios visatos. Tai jos yra atkarpos praeityje, kurios su dabarties momentu niekaip nesusiliečia ir yra jau išnykusios.

Bet čia yra tik fizinis pasaulis ir fizinė brana. Tuo tarpu aš aiškinu, kad šios realybės sandara mažų mažiausiai dvisluoksnė, ir kad kiekvienas šio pasaulio daiktas turi savo komponentą taip pat ir gnostinėje branoje. Žmogaus atveju – tai anapusinė siela. Kitų esinių atvejų tai gali būti kitokios energetinės struktūros, kurios gali būti sąmoningos arba ne. Pavyzdžiui, kai kurie ezoterikai teigia, kad sielą turi ir Žemė, ir Saulė, kitos žvaigždės, netgi visa galaktika. Bet tai tik reiškia, kad, jų įsitikinimu, šios fizinio kosmoso struktūros turi komponentą anapusiniame kvantinių laukų sluoksnyje. Aišku, planetos sąmonė kitokia negu žmogaus, bet jeigu vyksta koks nors informacinis procesas, informacijos surinkimas, apdorojimas, tai galima tikėti, kad šie fiziniai dariniai turi „sąmoningą“ anapusinį komponentą gnostinėje branoje. Vadinasi, ta fizinio kosmoso hierarchinė struktūra turi savo veidrodinį atspindį gnostinėje branoje, ir kad ten yra panaši, bent koreliuota kosminė hierarchija.

Tai reiškia, kad savo schemą iš vertikalių laiko brūkšnių iki dabarties horizontalės galime perkelti ir į gnostinę braną, čia ją šiek tiek papildydami, nes joje egzistuoja ne tik mišrios, bet taip pat ir grynos arba laisvos energetinės struktūros, vadinamos dvasinėmis būtybėmis. Kalbant apie žmogų reikia pabrėžti, kad kai jo laikas fizinėje realybėje užsibaigia, kai jis miršta, jis neišnyksta, bet pereina į kitą dimensiją ir egzistuoja čia gryna energetine forma. Bent jau taip tvirtina įvairūs ezoteriniai mokymai.

Šiame pasaulyje sąmoningumas pirmiausiai reiškia informacijos susiejimą. Bet informacija turi tam tikrą materialų substratą. Reikšmingiausias substratas yra elektromagnetinės bangos arba kitaip šviesa. Tačiau kaip įrodė Einšteinas, šviesos greitis yra konstanta. Tai reiškia, kad kuo toliau yra įvykių šaltinis, tuo labiau jis vėluoja. Tad jeigu imtume informacinę dabartį, tai ji ne atitinka egzistencinės dabarties horizontalę, bet yra pasvirusi tam tikru kampu žemyn į praeitį. Kitaip sakant, tai, ką žiūrėdami į visatos tolius matome dabar, iš tikro yra ne visatos dabartis, bet praeitis. Kuo toliau žiūrim (teleskopais), tuo tolimesnę praeitį matome.

Tas pats galioja ir gnostinei branai, nes ji irgi yra kosmosas, turi savo hierarchiją ir savo informacijos surinkimo mechanizmą per laksatą, tai yra vidinę sąmonės dalį. Tačiau gnostinis elektromagnetinis laukas nebūtinai lygus šviesos greičiui. Tarkime kad greitis tris kartus didesnis. Tai reikštų, kad per anapusinį komponentą apie įvykius iš praeities (informacinė dabartis) galime sužinoti tris kartus greičiau. Tai garantuoja daug platesnį horizontą ir tai reiškia, kad tų atžvilgiu, kurie mato mažiau, galima būti „aiškiaregiu“. Tik bėda ta, kad beveik visiems žmonėms gnostinė visatos pusė yra uždaryta ir jie gyvena tik informacinės dabarties fizinio kosmoso pasaulyje. Tai reiškia, kad tolimesnių visatų vietų net dabartinio momento nemato, nes tai apriboja informacijos gavimo greitis. Jeigu būtų galima prisijungti prie aukštesnės sąmonės, kuri turi didesnį realybės plotą, kaip planeta, žvaigždė ir t.t., tai šis suvokimas būtų visiškai kitoks. Bet tai pasiekti beveik neįmanoma, nes tarp skirtingų sąmonių kompleksų yra įstatytos pertvaros ir jos žmogų izoliuoja nuo aukštesnės aplinkos.

Tarus, kad informacinį procesą turi visa visata, per visą dabarties horizontalės plotą, tai prisijungus prie šio proceso būtų galima matyti visą realybę, nors laikas, laiko suvokimas čia būtų visiškai kitoks. Ir nesvarbu ar tai būtų padaroma per šiapusinį ar anapusinį pasaulį.

Kita vertus, grįžtant prie ateities numatymo galimybės, įmanoma įsivaizduoti procesą, kuris formuoja informaciją paimdamas ją ne iš dabarties, bet iš pačios ateities. Šiuo metu toks procesas mokslui nežinomas, bet struktūrinė galimybė tokia yra. Tokią galimybę mūsų schemoje galima pavaizduoti kaip įstrižą brūkšį, kuris nuo dabarties sąmonės įstrižai kylą į viršų,  kirsdamas dabarties horizontalę. Tai, kad šis brūkšnys įstrižas ir jis nuo dabarties yra toliau, kuo hierarchija kylama labiau į viršų reiškia, kad didesnio kosminio darinio informacinis procesas aprėpia didesnį realybės, o taip pat ir ateities plotą. Šis informacinės ateities brūkšnys yra ne tik fizinės branos pusėje, bet ir gnostinės ir jo pasvirimo kampas turi būti kitoks todėl, kad šiame pasaulyje galioja kitokie fizikos dėsniai ir veikia kitokie informacinės ateities procesai.

Norint matyti ateitį, reikia žinoti visą šitą struktūrą ir vystyti paranormalius savo sąmonės gebėjimus. Viskas išskyrus raudonais lankais pažymėtą vietą yra paranormalu, o tai reiškia – neduota normaliam suvokimui. Todėl aiškiaregystės negalime laikyti normalia. Kita galimybė yra išsiugdyti ne sąmonės unikalius gebėjimus, bet tam tikras technologijas, kurios leistų atverti naujus informacijos kanalus ir pakeistų informacinės dabarties ir ateities galimybes.

Manau svarbiausias dalykas yra atverti visoje realybėje naują dimensiją, kuri leistų pažiūrėti į kiekvieno esinio anapusinį komponentą. Šį langą atverti įmanoma per vidinę savo sąmonės dalį, kuri vadinama vaizduote. Tačiau tai turi būti ne įprastinis fantazavimas, bet čenelingas. Kiekvienas savo fantaziją nuo tikrovės atskiriame pagal tai, kad žinome jog patys esame vaizdinių autoriai. Bet yra vaizdiniai, kuriuos jaučiame kaip tikrus, pavyzdžiui, atmintį ir puikiai žinome, kad jie neišfantazuoti ir atspindi tikrovę. Taigi norint tapti šio anapusinio pasaulio kanalu, reikia laukti informacijos, kuri sukuria tokį patį ar panašų jausmą, kaip atmintis. Jeigu tokios informacijos patirti neteko, reikia tam ruošti savo vidinį pasaulį susikuriant viso gnostinio kosmoso hierarchinę struktūrą, nuo visos visatos, stambių kosminių darinių, iki žvaigždžių ir planetų atitikmenų anapusiniame pasaulyje. Taip pat reikia neužmiršti, kad gali egzistuoti ne tik mišrios, bet ir grynos struktūros, laisvos dvasinės būtybės, kurios gyvena savo pasauliuose ir taip toliau. Kadangi žmogaus sąmonė turi anapusinį komponentą, tai su šiuo pasauliu turi būti įmanomas kontaktas. Tą kontaktą reikia ruoštis aktualizuoti vaizduotės vaizdiniais, bet turint tokį jausmą, kaip ką nors atsimenant.

Galima šioms struktūroms net teikti pavadinimus arba vardus, tam kad lengviau būtų identifikuoti ir atsiminti, taip pat tvarkyti informaciją. Šiuos žodžius gali pateikti pats anapusinis pasaulis arba galima sugalvoti ir pačiam bei naudoti sutartinai, visada, aišku, pasakant ar tas vardas sutartinis ar gautas čenelingu. Būtybės turi turėti hierarchiją, technologijas, būti susigrupavusios. Grupuotės gali konkuruoti, gali vystytis koks nors siužetas pagrįstas kokiais nors įvykiais ar vidiniais konfliktais ir t.t. Kai kalbėjau apie insaiderius, kurie informaciją gauną per vidinį savo kanalą, aš turėjau galvoje panašią sistemą. Vidinis kanalas gali būti užgrobtas ir žemietiškomis telepatijos technologijomis, ir kartais anapusinėmis būtybėmis apsimeta spec. tarnybos. Bet įmanomas ir tikras ezoterinis čenelingas. Tai galiu patvirtinti ir aš, nes pats esu kažką panašaus patyręs. Čenelingas, kad ir kokia kilmė jo būtų – yra tikras dalykas.

Ir pabaigai apibendrinta schema tos sistemos, kurią bandžiau glaustai paaiškinti šiame įraše. Noriu tik dar pridurti vieną galimybę. Tiek fizinėje, tiek gnostinėje branoje yra periodiniai ir cikliniai procesai, ne vien kaupiamieji, ir žinant šiuos ciklus, kuriuos galima žymėti ant vertikalių brūkšnių kaip periodiškai pasikartojančias atkarpas, galima numatyti jų konfigūracijas į tolimą ateitį. Ciklai svarbūs todėl, kad kartojasi energetinės dienos ir nakties, būdravimo ir miego būsenos, kurių žinojimas kosminiais masteliais labai svarbus.

frontas

Meditacijos paskirtis

Įprasta žmogaus sąmonę skirstyti į tikrovės ir netikrovės vietas. Tikrovės vietą pažymėkime pliuso ženklu ir pavadinkime „pasauliu“; o netikrovės – minusu ir pavadinkime „vaizduote“. Tradicinis įsivaizdavimas teigia, kad tikras pasaulis integruojamas į vidinius netikrus pasaulius, ten perdirbamas ir tada gali būti grąžintas į tikrą, kaip mintis ar vaizdinys. Šis prilipdomas prie tikro pasaulio ir tai vadinama mąstymu apie jį. Mąstymas laikomas teisingu, jeigu jis vykdomas pagal tam tikrą, „teisinga“ laikomą logiką. Bet mintis teisinga tik savo intencionalumu, savaime ji nėra savarankiška realybė, kurioje galima gyventi. Mintyse gali gyventi sąmonė, bet tik orientacijos ir dėmesio prasme.

Todėl įmanomi du žmonių tipai. Vienas gyvena minusine tikrove, atiduodamas jai didžiąją dalį savo energijos, kitas – pliusine, pasinerdamas savo kūnu į kūnišką pasaulį. Kaip jau galima buvo suprasti, vieni išaukština mentališkumą, o kiti fiziškumą. Žinoma geriausiai stovėti pačiame centre, kai visa ši situacija subalansuota, ir žmogus sugeba savo dėmesį paskirstyti: pavyzdžiui, mintis taikydamas pasaulyje, o fizinio pasaulio aktualijas aktyviai perkeldamas į savo mintis. Tai galima palyginti su sąveikomis, kurios gali būti trijų tipų: informacinė – tik protas į protą; fizinė – kūnas į pasaulį; ir mišri – jau aprašyta būsena, kai fiziškumas aktyviai mentalizuojama, o mentališkumas – įkūnijamas.

Tokia yra įprastinė situacija turinio prasme. Bet klausimą galima panagrinėti ir substrato prasme: koks substrato mastas. Materija tai kosmosas; ar mentališkumas turi savo atskirą substratą, ir ar jis turi tokį pat mastą, kaip fizinių kūnų pasaulis. Fiziniai kūnai, nors ir atrodo atskiri, izoliuoti, yra nenutrūkstamame materijos kontinuume ir šitas kontinuumas sudaro ištisa kosmosą. Šis kosmosas buvo pavadintas pliusine realybe, arba „tikru pasauliu“. Tačiau kalbant apie tą medžiagą, iš kurios sudaryta vaizduoti, kažkodėl linkstama teigti, kad jos substancija yra tik tas nedidelis burbulas, kuris atsiranda galvoje ir skirtingų žmonių vaizduotės niekaip nesusietos.

Bendrauti, kontaktuoti galima kūnas į kūną, nes fizinė realybė yra kaip vidinė erdvę turinti talpą, kurios viduje patalpinti visi žmonės, o vaizduotės tariama tokios talpos kaip atskiro bendrapasaulio neturi. Tačiau neaišku kodėl taip turėtų būti. Gnostinė substancija nebūtinai turi būti uždara savo pirmine egzistencija, nors iš vidaus gali taip atrodyti. Gali atrodyti, kad kaip turinys ji tik perdirba pliusinę tikrovę ir sugražina į ją rezultatą, bet savo substrato prasme visai gali būti, kad ji yra toks pats kosmosas, tik jis nesąmoningas, nes neorientuotas į vidinę išorę. Jis orientuotas į fizinį pasaulį ir yra tik kaip į jį nukreiptas intencionalumas.

Aš laikau, kad gnostinė substancija turi savo kosmosą, kuriame atsiranda laikini vaizduotės burbulai. Jie nesusieti atrodo tik iš pažiūros, nes jų kitokia funkcija, šis burbulas turi aptarnauti kitą realybę, bet fundamentaliai turi ir savo energijos mainų srautus. Ši signalinė sistema gali būti neišsivysčiusi, bet ji gali būti ir dirbtinai izoliuota, neleidžiant realizuoti pavyzdžiui, telepatijos sugebėjimo. Šis kanalas užblokuotas norint žmogų susilpninti, apriboti. Tačiau išimtiniais atvejais šis kosmosas irgi atsidaro ir žmogus gali išeiti į kitą erdvę, arba kitą dimensija. Tai atsitinka įvykus vadinamajam „pakilimui“. Pakilimas yra aukštesnės, ketvirtos dimensijos atsivėrimas, kuris leidžia bendrauti žmonėms tiesiogiai, sąmonė į sąmonę.

Sąmonės realybę galima laikyti pirmine, nes ji yra pirmesnė ir aukštesnė. Kai sprogsta iš Šaltinio atsiradęs fizinis kvantas, ši gnostinė terpė jau egzistuoja ir yra atskiras, savaip suorganizuotas kosmosas. Fizinė realybė suteikia šiam kosmosui papildomą, žemesnę dimensiją. Po sprogimo prasideda difuzija arba substancijų susimaišymas, fizinė energija pradeda šioje vietoje, šiame kosmose užgožti dvasinę ir dvasiniai pasauliai jame egzistuoja kaip daugiau ar mažiau izoliuoti gnostiniai burbulai. Kadangi jie sudaryti iš gnostiniuose laukuose esančių kvantų, tai jie natūraliai, per lauką visi tarpusavyje surišti. Tačiau jų funkcija ne realizuoti šį surištumą, bet kurti turinį fiziniam pasauliui. Todėl ir atrodo, kad difuzinio mišinio fizinė realybė yra tikras pasaulis, pliusas, o gnostinė realybė yra netikras pasaulis, minusas.

Gyvenimas mintyse iš tikro nėra joks bėgimas nuo tikro pasaulio. Tik reikia tas mintis tinkamai pertvarkyti. Šis pertvarkymas atliekamas per meditaciją, kurios tikslas pašalinti iš minčių fizinio pasaulio formas ir pasiekti patį gilųjį minčių substratą ir susilieti su visuma per gnostinę brana. Tokio susiliejimo aukščiausia būsena yra vadinama Nirvana. Bet mano manymu, to tikslas ne individualumo naikinimas, bet gelminio vaizduotės ir minčių lygio pasiekimas, kad būtų galima užmegzti tiesioginį ryšį su kita sąmone, atverti tokių sąmonių kosmosą. Taip pat susilieti su aukštesnėmis esybėmis, kurios egzistuoja atskirtos nuo fizinio kosmoso.

Šį tikslą pasiekti nėra lengva, nes tiesą sakant, minčių intencionalumas ir formiškumas yra natūralus pagal jų pirminę funkciją ir paskirtį. Minties paskirtis yra tarnauti šiam pasauliui. Dažnai tai net laikoma prievole ir nusisukimas nuo fizinio pasaulio laikomas klystkeliu, vertingų galimybių sunaikinimu, neatrandant nieko dar vertingesnio kitame kosmose. Su tuo galima sutikti, natūrali visgi yra mišri difuzinė būsena. Bėda tik ta, kad ji labai apribota ir varginanti. Gelbėja tik suvokimas, kad tokia būsena yra laikina. Tačiau kitiems žmonėms per sunkus net toks laikinas gyvenimas, todėl jie renkasi kitą kryptį, ir save vadina dvasiniais žmonėmis.

Buvo filosofų, kurie tai vadino rūšies išsigimimu, jos keliu į niekur. Jie ragino griauti tokią ideologiją ir nevilioti žmonių į klaidos kelią. Aukštino fizinį pasaulį ir fizinį kūną. Tačiau tai aukštinimas to, kas jau ir taip iš anksto pasmerkta. Galbūt nepasmerktas tik nuolatinio tapsmo ir perdavimo procesas, kurį reikia visais būdais saugoti, kad jis nenutrūktų. Tai yra primityvus pasaulio supratimas ir primityvus įsivaizdavimas, kuris mato realybę ne tokią, kokia ji yra iš tikro. Tai yra, nemato, kad gnostinė „minusinė“ realybė yra toks pats kosmosas, ir kad egzistencija prasitęsia jame.

Egzistuoja net kitadimensinė civilizacija, kurioje tokie pagrindiniai perėjimai vyksta kaip ritualas – gaunama, arba pasirenkama, tam tikra misija ir grįžus teikiama ataskaita. Bet tai momentai, kurie kupini didelės paslapties žvelgiant iš mišrios egzistencijos perspektyvos. Neintegravus savo aukštesnės sąmonės, tokią realybę pamatyti ir suvokti labai sunku, nes tam pirmiausiai trukdo dirbtinis žmogaus apribojimas, kuris laiko žmogaus sąmonę neregio būsenoje. Todėl primityvūs fiziniai faktai – neįmanomi, nes tai transcendentinis pasaulis ir čia reikia ieškoti transcendentinių faktų.

Transcendentiniai faktai pasiekiami per savidiscipliną, sąmonės ir proto kontrolę, intencionalumo funkcijos apribojimą mąstyme, kuris leidžia pasiekti gelmę, užčiuopti slaptas kosmines gijas, savo vidinėje realybėje, kuri turi savo aukštesnįjį bendrapasaulį. Tam yra sukurta pačių įvairiausių technikų, kurių čia nevardinsiu, galbūt pabandysiu kituose įrašuose. O čia tebuvo tik trumpas įvadas į problemą, kuris turėjo sugriauti naivų įsitikinimą, kad pliusinė tikrovė yra viskas, o minusinė niekas, ir kad šis iškreiptas vertinimas parodo tikras žmogaus galimybes.

Bet fantazijos aišku yra funkcija, kuri perdirba šią tikrovę. Norint pasiekti vidinę transcendenciją, reikia įlįsti giliau į fantazijos substratą, apeinant primityvų jos funkcionalumą ir suardytą intencionalumą.

laksatas

Aiškiaregystė

Sąmonės tėkmės požiūriu, žmogaus realybė sudaryta iš faktų, esaties ir galimybių. Iš šių trijų tapsmo kategorijų svarbiausia yra esatis, kurią galima patikslinti žodžių junginiu esatis dabar. Žmogaus gyvoji sąmonė geriausiai apibūdinama šiais žodžiais. Viskas, kas vyksta, vyksta dabar, nes neteisinga tarti nei „vyksta praeityje“, nei „vyksta ateityje“. Kitaip sakant, žmogaus sąmonės tapsmo vienas iš požymių yra seka, kurios negalima nei painioti, nei gretinti, pavyzdžiui, praeitį statant prieš dabartį arba tariant, kad dabarčių yra „daugiau“ nei viena ir jos yra kitoje vietoje, nei mano dabartis.

Esaties dabar mastą lemia telepatijos galimybės. Kiek žmogus geba aprėpti anapusybės, tiek sąmonė turi būties. Silpniausia yra individuali esatis dabar, nes ji sujungia mažiausią realybės plotą. Galingiausia yra visuotinybė, kuri, kaip aukščiausio rango laukas, sujungia į Dabar visą šią tikrovę. Be tokios perspektyvos visumos įsivaizduoti neįmanoma, nes tokiu atveju nebūtų faktoriaus, rišančio dabarties būtyje visos dabarties. Šis faktorius įprastai vadinamas Absoliutu. Tačiau imant šį terminą kaip filosofinį, bet ne teologinį. Tai tik loginis išprotavimas, ne religinė patirtis. Pagal šią logiką, Dievo apibrėžimas būtų „Didžiausia Esanti Dabartis“. Kuo dabartis mažesnė, net kaip Dievo kibirkštėlė, tuo labiau ji lemiama Absoliuto, kurio atžvilgiu individas yra tik nedidelis šios didžiosios Dabarties fraktalinis fragmentas.

Tačiau žmonių gyvenime dabartis yra bėganti dabartis. Ji bėga nuo savęs ir buvusius santykius palieka kaip faktus, kaip tai, kas padaryta arba atlikta. Praeitis sustingsta ir visiems laikams išlieka tik kaip tai, kas įvyko. Kadangi praeitis yra susikristalizavusi į stabilią struktūrą dabartis, tai visa praeitis yra panašiai kaip dabarties visiems laikams sustingusi veidrodžio kopija. Kuo gyvoji esatis didesnė, kuo daugiau telepatinių ryšių aprėpia, tuo praeities žinojimas yra gilesnis ir didingesnis. Didinga esatis užtikrina ir didingą praeitį, ją įamžina ir užtvirtina tikrovės metraštyje, kuris rašomas aukščiausios esaties. Viskas užrašoma ir niekas nepraeina. Praeiti gali tik tokia silpna esatis, palyginus su Absoliutu, kaip žmogus. Dievo dabar dar nepraėjo, o žemėje jau pasikeitė šimtai tūkstančių kartų. Šis planas kaip galimybę jau numatė visą ateitį, bet žmogui atrodo, kad tikrovės tapsmas vyksta pagal „tikimybės“ ir „atsitiktinumo“ dėsnius.

Pamačius savo sąmonėje šį principą, bandymai modeliuoti, kurti, planuoti savo „ateitį“ atrodo juokingi – viskas yra taip, kaip turi būti. Jeigu praeitis šiuo metu vis dar vyktų, tai būtų ne praeitis, bet kažkas kita, nes šitas žodis paprasčiausiai netinka. Visos loginės problemos kyla iš to, kad laikas įsivaizduojamas kaip substancija, kaip tai, ką galima laikyti ketvirta dimensija, kuri gali virsti erdve. Tačiau laikas nei erdvė, nei substancija – laikas yra santykių ir situacijų kaita. Nueiti į praeitį reiškia, palikti informacinį įspaudą ir išnykti, dingstant situacijoms arba išsisklaidant ryšiams.

Galimybės įmanomos kaip situacijos, iš kurių tenka rinktis arba kurios parenkamos aplinkybių. Šios galimybės gali keliauti per visus tris segmentus – praeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau svarbu yra galimybė pasirinkti taip, kad ji vyktų pačiame dabarties smaigalyje. Pasirinkimas yra ne kas kita kaip kūrimas, kaip aktualizavimas ir realizavimas to, kas akimirksnį virsta būtimi ir sustingsta. Šios laiko dalys skiriasi tuo, kad esatis dabar ir faktas yra žmogiškos sąmonės, kurių galia priklauso nuo aprėpties mąsto. O pagrindinis šiame pasaulyje dieviškumo atributas yra aktualizuotų galimybių, arba ateities, dabar esatis. Tai yra, prote galime vieną ant kitos uždėti rodomąją ir kaupiamąją sąmonę ir jas sujungti, dėl ko įmanomas naujas dabarties-praeities išgyvenimas. Tačiau taip paprastai to padaryti su ateitimi neįmanoma, nes tam reikalingas tiesioginis ryšys su Dievo sąmone. Didžioji dauguma „pranašų“ tebuvo mėgdžiotojai, kurių pilna ir šiais laikais ir jie užsiima tik ateities galimybių modeliavimu. Tuo tarpu susijungimas su Didžiąja Dabartimi, kuri tuo pat metu yra ir Visa-Būtis, tai ne modeliavimas. Taigi žmogus, gebantis visus šiuos fragmentus sujungti ir uždėti vieną ant kito, kad viskas būtų dabar yra Dievo išrinktasis. Šis statusas toks yra apibrėžiant jį remiantis laiko arba tapsmo atributu.

Yra kiti požymiai, susiję su kitomis tikrovės dalimis, kurios visiems žinomos iš tos pačios fizikos mokslo. Tai yra erdvė ir substancija. Laikas iš esmės yra ne kas kita kaip substancijos judėjimas arba kitimas. O šie gali vykti tik erdvėje, keisdami vietas arba būsenas. Galima manyti, kad laiko segmentai, pritaikyti fizikinei realybei yra transcendencijos sužmoginimas, tačiau nepaisant to, toks tikrovės interpretavimas taip pat įmanomas. Dabartis gali būti labai svarbi substancijos fizikai ta prasme, kad ji aprėpia tam tikrą vienu metu vykstančių įvykių kompleksą, kuris yra ne šiaip padrikų procesų visuma, bet yra vienijantis faktorius, uždarantis substanciją į Dievo struktūrą, panašiai kaip dabartį sutelkia žmogaus sąmonė. Pavyzdžiui, žmogaus sąmonę galima palyginti su skruzdės sąmone ir horizontu. Tarkime skruzdė keliauja savo skruzdėlyno taku su kokiu nešuliu ir nežino savo horizonto rėmuose, kad skruzdėlyną nunešė vandens srovė. Tuo tarpu žmogaus sąmonė aprėpia abu įvykius ir žino kas bus. Tai nėra tikslus pavyzdys, nes čia daugiau erdvinės dabarties klausimas, nes skruzdė su nešuliu ir skruzdėlynas už kažkiek metrų yra erdvinis sutelkimas. Tačiau įsivaizduokime tokią substancinę galimybę laiko sraute. Skirtinguose egzistencijos lygiuose horizonto apimtis skiriasi ir galimas tam tikras gebėjimas, kurį galima būtų susieti su „aiškiaregyste“.

Kita vertus, pranašo vaidmuo gal per daug sureikšmintas ir mistifikuotas, ir galėtume pamąstyti apie paprastą telepatiją, su kuria bandoma aprėpti šiuos tris segmentus su žmogaus pasauliu. Pagal jau minėtas tris dalis norėdami nuskenuoti kokį nors žmogų, turėtume siekti užmegzti ryšį su trimis asmeninės tikrovės aspektais: laikas, erdvė ir sąmonės būsena. Svarbiausia telepatiškai nuskenuoti sąmonės būseną ir koreliuoti ją su vieta laiko skalėje ir erdvės koordinatėse. Šiuos kriterijus galime taikyti dabarčiai, praeičiai ir ateičiai. Noriu tik priminti, kad čia kalba ne apie patirtį savo jutimų organais, bet apie telepatiją (net ne kognityvinę).

Tarkime skenuojame ką nors Dabar. Turime nustatyti kur yra. Kad būtų paprasčiau, pirmiausiai aprėpiame plačiausią galimybę ir ją stengiamės kuo daugiau susiaurinti: planeta, šalis, miestas, rajonas, namas, darbas ir t.t. Tada sujungiam su kalendoriumi, kuris priklauso nuo planetos judėjimo aplink savo ašį, dėl ko keičiasi šviesus ir tamsus periodas. Įdomu tai, kad remiantis ankstesniais svarstymais, visiems žmonėms gyvenantiems planetoje Dabartis yra viena ir ta pati, skiriasi tik padėtis erdvėje ir būsena žmogaus sąmonėje. Taigi laikas yra universalus, susietas su perspektyvą grindžiančia sąmone. Tą patį galima padaryti su praeitimi, nustatant vietą laike ir būseną toje vietoje ir laike. Kaip jau galima buvo suprasti, ateitis skenuojama taip pat.

Praeitį žmogus valdo kaip savo ribotą, individualų prisiminimą, ir leidžia persikloti praeities ir dabarties sąmonei. Platesnė tikrovės praeitis galima tik kaip fizikinis modelis, aiškinantis visos realybės praeitį. Panašiai ir su ateitimi. Yra galimas ateities modeliavimas pagal praeities duomenis, o galima ir platesnė sistema, kurią lemia fizikinis priežastingumas ir ryšys su aukštesne aprėptimi. Dieviška sąmonė, įeinanti į dievišką gnozį yra retas ir unikalus atvejis, kurio laukti reikia ilgai ir reikia sugebėti atskirti grūdus nuo pelų; nes norinčių daug, bet mažai gebančių. Tad dažnai šitokiais netikrais pranašais laikomi kognityviniai modeliuotojai, kurie iš esmės yra šarlatanai kognityvistai. Kaip šis susijungimas su aukštesne sąmone įvyksta – niekas nežino, nežino ar žmogus pats turi prie jos prasibrauti, ar yra išrenkamas.

Tačiau nepaisant to, modeliavimo atsisakyti nereikėtų irgi, nes jis padovanotas tam, kad žmogus galėtų bent pamėgdžioti aukštesnės sąmonės sugebėjimus, jeigu nesugeba jiems prilygti. Bet kokiu atveju aiškiaregystės klausimas lydi žmogų per visą istoriją, o tai reiškia, kad ši tema yra įaugusi į žmonių rasės kraują. Pranašai atsirasdavo ir jais buvo tikima – ne šiaip sau. Negana to, iki tam tikro laipsnio šis gebėjimas būdingas visiems žmonėms. Tai yra genetinis sugebėjimas, užkoduotas žmogaus prigimtyje.

Aukščiausia žmogui įmanoma galimybė yra laiko segmentų sujungimas dabartyje, kai ant Dabarties pirmiausiai uždedama Praeitis, sukuriant yra-buvo struktūrą, ir ant šios turėtų uždėti Ateitį, kuri užbaigtų dieviškos sąmonės tapsmą dariniu yra-buvo-bus. Paprastas žmogus, savo gyvenimo rėmuose tai geba kaip modeliuotojas, o aukštesnio egzistencinio rango žmogus geba užmegzti ryšį su pačia tikrove. Tokia yra Žinojimo Akies prasmė.

Lengviausia matyti fiksatą, kuris yra tik planetos kamuolys. Daug sunkiau įžvelgti laksato dėsningumus, nes jo veikla daug padrikesnė, šokinėjanti nuo vieno taško prie kito, nors tie taškai iš esmės visi žinomi. Jų daug, tad tenka aprėpti didelį skaičių galimybių. Dažniausiai „triuko“ esmė ta, kad laksatas susietas su fiksato aplinka, arba pasauliu, arba situacija, kurioje žmogus yra platesnėje dabartyje. Tad laksate žmogus stebi, kas yra aplinkui, kažką prisimena iš faktų arba žinių atminties, ir numato, pagal gyvenimo tvarkaraštį, kas bus pačioje artimiausioje ateityje. Be to, šis vidinės būsenos skirstymas į laisvą laksatą ir kietą fiksatą, svarbus dėl to, kad nustato dvi Dabartis. Fiksato dabartis, bendra vienoje aprėptyje esantiems kūnams ir laksato dabartis, kuriai kontekstus galima surasti tik pasaulyje. Bėda tik ta, kad kadangi žmogus yra apribotos būsenos, jis nesugeba suvokti laksato kaip pasaulio, kuris yra ekvivalentiškas fiziniam pasauliui. Dėl to jam sunku pamatyti tokius svarbius dalykus.