Nežemiškos civilizacijos ir žmonija

Tai, kad mūsų saulės sistema nėra unikali visatoje – seniai įrodyta, nes aptikta daugybė žvaigždžių, aplink kurias skrieja panašios planetų sistemos. Nors gyvybė kitose planetose mokslo nėra įrodyta, manau, kad dar šiame šimtmetyje tai bus padaryta ir užmegzti vieši kontaktai su nežemiškomis civilizacijomis.

Nepaisant to, kad faktų ne tiek daug, nors jų surenkama vis daugiau, apie gyvybę visatoje turime net atskirą mokslą, kuris šiuo metu spėlioja, kuria hipotezes, modeliuoja. Šis mokslas vadinamas astrobiologija, arba egzobiologija. Terminą egzobiologija 1960 m. sukūrė genetikas Joshua Lederberg, kuris vėliau buvo pakeistas į astrobiologiją. Šio mokslo tikslas – tyrinėti viską, kas susiję su gyvybės atsiradimu visatoje – jos formas, evoliuciją ir paplitimą kosmose.

Egzobiologijos mokslas turėtų dominti ir ufologus, kurie daro prielaidą, kad mes esame ne ikikontaktinė, bet pokontaktinė civilizacija ir nežemiškos būtybės lanko mūsų planetą. Aišku, pirmas ufologus dominantis objektas yra skraidantis aparatas, tačiau nemažiau svarbu ir būtybės, kurios jais skraido – mes norime aptikti būtent jas, o ne jų technologijas. Ateivis – tikras ufologijos objektas, nors dažnai, jeigu tikėsime kontaktuotojais, susiduriama tik su jų veiklos pėdsakais.

Skaityti toliau

Apie baisiąsias reptilijas

Teorinė egzobiologija populiariojoje kultūroje yra ganėtinai paplitęs reiškinys. Tiems, kas nežino ką reiškia terminas egzobiologija, apibrėžimas yra „nežemiškų gyvybės formų mokslas“. Kaip ir biologija, egzobiologija apima visas gyvybės formas – nuo vienaląsčių, iki išsivysčiusių. Įdomiausios aišku yra tos, kurios labiausiai pažengusios. 20 ir 21 a. mitologijoje jos pasirodo kaip įvairūs žemę lankantys „ateiviai“. Yra daug žmonių, kurie skelbiasi esantys kontaktuotojai ir galintys pateikti daug egzobiologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios informacijos. Dauguma iš jų pateikia ne faktus, bet savo svarstymus, todėl jų mintys priskirtinos teorinei egzobiologijai, bet dėl didesnio įspūdžio pristatomos kaip faktinė informacija.

Norint kalbėti apie egzobiologiją, reikia turėti bent minimalių žinių apie žemės gyvybės klasifikacijos sistemą. Bendrai tariant sistema tokia:

  • domenas,
  • karalystė,
  • tipas,
  • klasė,
  • būrys,
  • šeima,
  • gentis,
  • rūšis.

Įdomiausia išsišakojimo vieta prasideda nuo tipo ir klasės. Pagrindinis tipas apie kurį kalba kontaktuotojai yra chordinių tipas ir stuburinių potipis. Be chordinių yra daugybė kitokių tipų, bet jiems priklausančios gyvūnų formos žemėje mažai išsivysčiusios. Labiausiai dominantis potipis yra stuburiniai gyvūnai.

Stuburiniai turi 5 pagrindines klases: žuvys, varliagyviai, ropliai, paukščiai ir žinduoliai. Visoje teorinės egzobiologijos populiariojoje literatūroje dominuoja dvi stovyklos: reptilijų ir humanoidų. Jeigu naudotume klasės lygio klasifikaciją, tai yra roplių ir žinduolių klasei priklausančios rūšys. Tarp jų pagrindiniai skirtumai yra biologiniai, pavyzdžiui, kraujotakos, nervų ir dauginimosi sistemose. Kodėl šios klasės tokios populiarios – paaiškinti nesunku: iš stambiųjų išsivysčiusių gyvūnų, tai labiausiai paplitusios ir dominuojančios klasės. Bent jau tai galioja žemės biosferai. Kadangi egzobiologija remiasi žemės biologija, tai kopijavimas suprantamas.

Ropliai dominavo planetoje dinozaurų laikais, tačiau po masinio išmirimo jų vietą perėmė žinduoliai. Reikia tik neužmiršti, kad čia labai platus klasės lygio skirstymas, kuris klasės viduje paslepia labai didelę įvairovę. Žemiau klasės yra skirtingi būriai, šeimos, gentys ir tik tada eina rūšys. Todėl tie kontaktuotojai, kurie kalba apie reptiloidus arba humanoidus, tai daro su labai dideliu apibendrinimu. Pavyzdžiui, žinduoliai yra ir plėšrūs, ir žoliaėdžiai, labai pažangūs, kaip primatai ir žmonės, ir gyvenantys žvėrių pasaulyje. Žinduolis yra ir jautis, ir liūtas, ir vilkas, ir žmogus. Jie visi priklauso skirtingiems būriams ir galiausiai išsišakoja į labai daug rūšių, tarp kurių giminystė tik anatominiame lygmenyje.

Todėl toks suklasifikavimas nedaug pasako, nes roplių ir žinduolių klasė gali turėti labai daug rūšių, tarp kurių nėra nieko bendro. Žemėje kai kurie ropliai yra gana baisūs, tokie kaip krokodilai, gyvatės, driežai, ypač senoviniai dinozaurai, todėl jie asocijuojami su plėšriais žvėrimis. Bet reikia neužmiršti, kad plėšrumas yra ir žinduolių ryški savybė: imkime vilką, tigrą, liūtą, lokį. Net žmogus yra plėšrus mėsėdis. Todėl skirstymas į gerąją humanoidų ir blogąją reptilijų stovyklą – neturi pagrindo. Bent jau žemės biologijos požiūriu. Čia veikia primityvi psichologija, kad žmogus pats sau gražus, o reptilija yra bjauri, o viskas kas bjauru – asocijuojama su prigimtiniu blogiu.

Žemėje dominavo ropliai ir žinduoliai. Ropliai – tai reptilijos, drakonai; žinduoliai – pirmiausiai humanoidinio tipo, t. y., vaikštantys ant dviejų kojų. Todėl daroma prielaida, kad tokia situacija yra ir visos galaktikos mastu – teoretizuojama žmonių imperija ir reptilijų imperija, net kuriami įvairūs galaktiniai istorijos scenarijai. Kaip jau sakiau, prieš užsiimant galaktikos lygio egzobiologija, reikia turėti bent pagrindus žemės biologijos, žinoti kaip klasifikuojama gyvybė. Galaktikoje gali būti daugiau tipų, klasių, kurios skirstosi į visiškai į žemės fauną nepanašias rūšis, kurios taip pat gali turėti intelektą. Tačiau žmogus savo planetoje tokių pavyzdžių neturi, todėl sunku kurti teorijas, neturinčias analogų jokioje patirtyje.

Toks žvilginis yra žvilgsnis į diferenciaciją, kuri kyla iš apačios. Jeigu tarsime, kad yra atskiras sąmonės pasaulis, kokia nors kosminė sąmonė, tai šitą diferenciaciją galima atlikti ir žiūrint iš viršaus į apačią. Tariama kad yra arba buvo viena sąmonė, kosminis sąmonės laukas, kuris pradėjo skaidytis, fragmentuotis ir diferencijuotis. Iš pradžių buvo tik dideli kosminiai kompleksai, kurie savo viduje vis labiau smulkėjo ir individualizavosi, kol pasiekė tą lygį, kuris yra tinkamas susijungimui su individualiu organizmu. Sakoma, kad iš šitos krypties žiūrint, yra žemiausia individuali, izoliuota sąmonė ir kolektyvinė sąmonė, kuri apima grupę individų. Dar didesnis kompleksas apima visą biosferą ir net kelias žvaigždes.

Deja tokio lygio sąmonės mokslo žemėje nėra, ir ši informacija pateikiama tik kaip teoriniai svarstymai, kuriuose nukopijuota vidinė žmogaus psichinė sandara. Žmogus yra žemiausiame šios krypties lygmenyje, nes turi individualizuotą ir izoliuotą sąmonę, kuri nepriklauso jokiam vidiniam kolektyvui. Tokiam žmogui telepatijos išsivystymas ir sąmonių sintezė, šitaip priartėjant prie vieningos visuotinės kosminės sąmonės, atrodo kaip didėlė pažanga. Tai propaguojama beveik visų naujojo amžiaus ezoterinių sistemų. Todėl nenuostabu, kad labiau išsivystę ateiviai laikomi labiau integruotais sąmonės lygmenyje, jiems priskiriami telepatiniai ir kitokie sugebėjimai. Žmogui atrodo ir kad jis turi to siekti, nes tai asocijuojama su aukštesne evoliucijos pakopa.

Bandant kurti teorinę egzopsichologiją, taip pat kaip ir biologijos atveju, naudinga remtis ta psichoforma, kuri geriausiai ištyrinėta. O tai yra žmogus. Pačiame aukščiausiame suvokimo lygmenyje yra trys pagrindinės zonos, į kurias išsiskaido žmogaus sąmonė: priekinė, kuri skirta aplinkos vaizdo surinkimui; centrinė, kuri surenka kūno vaizdą, valdymo sistemą ir asocijuoja ją su priekine dalimi; ir galinė, kuri atiduota aukštesnėms kognityvinėms funkcijoms. Kadangi organiškai daugelis klasių – panašios, jos turi turėti panašią sandarą. Kodėl priekinė dalis turi būti atiduota aplinkos surinkimui – akivaizdu, išlikimas aplinkoje svarbiausias uždavinys. Toliau prie priekinės prijungiama centrinė dalis, kuri susijusi su kūno valdymu, nes kompleksas kūnas-aplinka yra bazinis visoms rūšims. Ir tik tada eina galinės zonos, kuriose atsiranda aukštesnės funkcijos. Tačiau šios gali atsirasti tik tada, kai sėkmingai išsprendžiamas pirmas uždavinys – išlikti konkrečioje aplinkoje. Tada vystosi protas, mąstymas, kurie leidžia ne tik pasyviai prisitaikyti prie pasaulio, bet ir jį keisti.

Tos egzorūšys, kurios pasiekusios aukštesnį sąmonių integracijos lygmenį, gali turėti žiedinę struktūrą, apgaubiančią galinę sąmonės zoną, kuri skirta  sąmonės biolaukų surinkimui, ir neakustinių signalų siuntimui, kuris reikalingas bendravimui. Biolaukų rinktuvas tai psichinių ir fizinių laukų skaitymo sugebėjimas, kuris reprezentuojamas žiedinėje struktūroje ir integruojamas į galinę sąmonės dalį. Galima ir šiek tiek kitokia konfigūracija, kuri priklauso nuo to, kaip telepatija reprezentuojama sąmonėje, nes galima vidinę informaciją integruoti į sensorinį gyvūno vaizdą, o galima „mintis“ integruoti į savo mąstymą. Todėl reikia turėti omenyje, kad galimas telepatinis sensoriumas ir telepatinis kognityviumas, ir kaip šios dalys išsidėsto sąmonės žemėlapyje, priklauso nuo tos rūšies biologinės smegenų evoliucijos.

Galima teoretizuoti, kad ateiviai, nesvarbu ar reptiliniai, ar humanoidiniai, gali turėti RS struktūrą, kuri atsispindi organų lygyje, smegenų sandaroje ir sąmonės formoje. RS yra rinktuvas ir siųstuvas. Žmogaus RS struktūra yra akustinė, tačiau galimi ir kiti variantai, ne vien pasitelkus garso bangas. Žemės mokslui geriausiai žinomos elektromagnetinės RS sistemos, kurios sėkmingai sukurtos technologine forma. Kol kas jos su smegenimis integruojamos sunkiai, bet kada tai sėkmingai bus padaryta – tik laiko klausimas.

Tie žmonės, kurie save laiko telepatiniais kontaktuotojais, turi žinoti, kad natūraliai telepatijai rūšys turi būti biologiškai suderinamos. Jeigu suderinimo nėra, nes žmogus neturi telepatinio sensoriumo, tai greičiausiai naudojama technologinė telepatija. Visos rasės, kurios tiek išvysčiusios mokslą, kad gali paaiškinti sąmonės paslaptis, informacijos perdavimo sistemą į ją sukuria labai lengvai. Tokias technologijas jau turint, užtenka jas šiek tiek modifikuoti pagal kiekvienos skirtingos rūšies savybes.

Kita vertus, pati sąmonės forma pasako nedaug apie egzorūšį, daug svarbesni primityvūs impulsai, instinktai, proto logika, ideologija ir panašūs dalykai. Kokias sąvokas suvokia, kokių nesuvokia, kaip vertina save ir savo aplinkinį pasaulį. Pasaulį gali laikyti tik savo maistu arba resursu, kas vienas ir tas pats – tada nieko gero. Pavyzdžiui toks yra žmogus, nelabai toli mąstymo srityje pažengęs.