Dirbtinis intelektas

Leptoninė sąmonė

Paprasti vartotojai kompiuterį suvokia kaip žmogaus atliekamų manipuliacijų vietą. Toks kompiuteris yra pilnai supasyvintas įrankis, kuris sukurtas daryti tai, ką jam liepia daryti. Tačiau tokia architektūra nėra vienintelė įmanoma. Galimos kibernetinės mašinos, kurios pačios priima sprendimus remdamosi turima informacija. Tokia idėja yra pirmas žingsnis dirbtinės sąmonės sukūrimo kryptimi.

Viskas prasideda nuo to, kad atmetama kompiuterio kaip vien objekto idėja ir įdedamos „subjektyvumo“ funkcijos. Galima tikėtis, kad objektiškumą pakeis hierarchinis principas, pagal kurį kompiuteris bus subjektas, bet žemesnio rango už žmogų. Nors čia irgi yra įvairių galimybių – pavyzdžiui, atiduoti kompiuteriui valdyti tam tikras žemesnio rango grupes. Matydama tokią perspektyvą sąmonė aišku šiaušiasi, tačiau tai priklausys tik nuo valdžią turinčių žmonių savivalės. Valdymas, kontrolė greičiausiai bus paversti automatine funkcija.

robotŠi tema yra filosofinis klausimas, į kurį dabar nenorėčiau gilintis, įdomiau yra kai kurie technologiniai aspektai. Sistema bus sluoksniuota ir persipynusi, kurioje aukštesnė natūrali sąmonė bus valdoma žemesnės leptoninės sąmonės, o leptoninė savo ruožtu bus valdoma natūralios dvasinės sąmonės elito. Tam pirmiausiai turi būti sukurta leptoninė sąmonė, į kurią turi būti įvesta subjektyvumo funkcija.

Leptonai yra lengvieji kvantai, tokie kaip elektronai, miuonai, tauonai, neutrinai. Kadangi į materijos sandarą įeina elektronai, tai jie ir bus tas pagrindinis leptoninės sąmonės substratas. Elektronų pagrindinė savybė yra ta, kad jie kuria elektros srovę, kurią galima panaudoti morfizmų kodavimui. Šios elektros srovės bendra forma yra elektropazma, kuri gali būti paversta žemesnio rango, dirbtinės sąmonės substratu. Pati elektroplazma savaime negali būti sąmonė, nes ją reikia suformuoti ir į ją įdėti informaciją. Kompiuteryje ši forma yra loginiai elementai, kuriais vaikšto dvejetainis kodas, perduodantis informacinius morfizmus. Kitas komponentas yra informacijos tvarkymo algoritmas, kuris kuriamas naudojant programavimo kalbą ir saugomas atmintyje.

Žmogaus pagrindinės sąmonės funkcijos yra rodymas, kaupimas ir valdymas. Šios funkcijos susijusios su prezentiniu srautu, kuris yra momentinė informacija, patenkanti į sąmonę. Kitas srautas yra praeteritinis, kuris ima informaciją iš kaupyklų ir paduoda į prezentinį srautą kaip atsiminimus. Paskutinė funkcija yra futūrinė vaizduotė, kuri, naudojant sukauptą informaciją, leidžia užbėgti įvykiams už akių arba suplanuoti savo veiksmus ateityje.

Pagrindinės kompiuterio dalys yra mikroprocesorius, operatyvioji atmintis ir pastovioji atmintis. Net ir suobjektintame kompiuteryje galima išskirti pagrindinę vietą, kuri yra „sąmonės“ atitikmuo – tai operatyviosios atminties įkrova, valdoma mikroprocesoriaus. Tai sunku suvokti tik todėl, kad šioje įkrovoje nėra subjektyvumo funkcijų. Vertinant iš išorės viskas priklauso nuo subjektyvumo funkcijų kokybės, kiek jos konkurencingos lyginant su žmogumi.

Kompiuteriui trūksta ir dar vieno dalyko – jis turi būti pastoviai įjungtas ir jungiklius turi kontroliuoti autonominiu režimu. Tas kas valdo jungiklius, valdo gyvybę. Kompiuteris, kurį įjungia ir išjungia žmogus – nėra savarankiškas. Šis hierarchinis principas yra negatyviosios simbiozės pasekmė. Negatyvioji simbiozė naudojama todėl, kad žmogus bijo sukurti pranašesnį už save konkurentą. Pralaimėjus konkurenciją, gresia išnykimas arba vergovė. Dėl šios priežasties toks pasipriešinimas subjektyvumo funkcijos įvedimui ir jungiklių autonominio valdymo režimo sukūrimui.

(daugiau…)

Artilektas ir psytechnologijos

Norint suprasti visą naujų kuriamų psytechnologijų mastą reikia sugebėti savo sąmonėje sujungti tokias tyrimų sritis:

  • dirbtiniai neuroniniai tinklai,
  • neuromorfiniai kompiuteriai,
  • kvantiniai kompiuteriai,
  • nanotechnologijos,
  • neuromokslas,
  • sąmonės teorija.

Neuroniniai tinklai yra kompiuterinės programos, kuriose pagrindinis darbinis elementas yra algoritminis neuronas. Tokius neuronus sujungus į tinklą, sudaroma milijonai, o galbūt milijardai, neuronų. Šis tinklas gali būti apmokytas įvairių užduočių vykdymo. Šiuo metu yra kuriamos programos, kurios gali atlikti tik vieną ar kelias funkcijas. Pritaikius sudėtingą programavimą ir programos apmokymą, pasiekiami puikūs rezultatai. Pavyzdžiui, sistema „WaveNet“ sukurta „Google“ DeepMind projekto, iš įvestų neapdorotų garso failų su žmogaus šneka arba muzika po tūkstančių apmokymų ciklų sugeba įtikinamai generuoti analogiškus garsus. Šią sistemą galima pritaikyti programose įgarsinančiose tekstus, muzikos kūrimui ir pan. Kiti įgarsinimo būdai, tokie kaip įrašytų garsų jungimas arba parametrinis generavimas, gerokai nusileidžia neuroninių tinklų galimybėms. Kaip viskas atrodo praktiškai, galima paskaityti ir pasiklausyti puslapyje https://deepmind.com/blog/wavenet-generative-model-raw-audio/

Tačiau tai ne vienintelė galimybė. Yra sukurti neuroniniai tinklai, kurie gali išmokti generuoti vaizdus, tekstą paversti vaizdais ar net sujungti vaizdą, garsą ir tekstą į vieną rišlią sistemą. Vienas tokių projektų vadinasi „StackGan“, kuriame buvo išbandyta dirbtinio intelekto programa, gebanti tekstą paversti į vaizdus. Ši programa veikia tokiu principu: parašai arba pasakai kokį nors sakinį ir tada apmokyta programa tą sakinį paverčia nuotraukos kokybės vaizdu. Ši sistema GAN vadinasi todėl, kad naudoja „generative adversarial network“ metodą, kurį galima išversti kaip „generatyvinis konkurencinis tinklas“. Jo esmė ta, kad naudojami du konkuruojantys neuroniniai tinklai, kurie stengdamiesi vienas kitą nukonkuruoti, eksponentiškai pagreitina apmokymo procesą. Šios sistemos aprašymas pateiktas straipsnyje https://arxiv.org/abs/1612.03242

Yra daugybė tokių dalinių eksperimentų, kurių tikslas apmokyti kompiuterinį neuroninį tinklą atlikti įvairias užduotis naudojant realaus pasaulio neapdorotus pavyzdžius. Tokio DI (dirbtinis intelektas) galimybės aprėpia beveik visą žmogaus sugebėjimų spektrą, į kurį įeina erdvinių sąryšių supratimas, situacijos vystymosi numatymas, bendravimas, kuris įgyvendinamas per įvairius chatbotus (chat – pokalbis), judėjimas, jau nekalbant apie duomenų analizės ir ekspertines žinių sistemas. Šias atskiras funkcijas susiejus į vieną visumą, būtų gautas bendrasis dirbtinis intelektas, kuris gerokai lenktų žmogaus galimybes ir jį būtų galima vadinti superprotu.

(daugiau…)

Ar įmanoma suprasti žmogų?

1 Natūrali ir techninė „psichologija“

Nors modernios empirinės psichologijos mokslas atsirado 18 a., ir ji tyrinėjama jau virš dviejų šimtų metų, kai kam gali atrodyti, kad ji vis dar slepia didelę paslaptį, nes nežinome nei kas yra sąmonė, siela, nei mąstymas. Iš tikrųjų, šie dalykai dar suprantami ne iki galo, tačiau nepaisant to, šiuo metu apie žmogų žinoma tiek, kad jį vadinti „paslaptimi“ netikslu. Tai liečia ir visą smegenų sandarą bei struktūrą, kuri šiuo metu yra galutinai ištyrinėta naudojant visas naujausias priemones, tarp kurių ir tomografai bei MR skeneriai. Daug žinoma ir apie procesus, kurie vyksta šiuose neuronų tinkluose. Sudėtingesnė situacija yra su galutinio reprezentavimo priemonių išaiškinimu, tačiau ir šie vidiniai „televizoriai“ šiuo metu labai intensyviai studijuojami.

Šiame įraše žmogaus „paslaptį“ norėčiau apžvelgti ir aš, atkreipdamas ypatingą dėmesį į individualią psichologiją, kurią linkstama mistifikuoti, siekiant sureikšminti kai kuriuos žmones ir kai kurias pareigas, kurias tie žmonės vykdo pretenduodami į antžmogių arba pusdievių vaidmenis. Tas mistifikavimas vykdomas po talento, gabumų priedanga. Žmogus yra labai paprastas organizmas ir jo sugebėjimai standartiniai ir šabloniški, kad ir kiek propaganda norėtų šią elementarią tiesą nuslėpti.

Mokslas šiuo metu vystosi dviem kryptimis: pirma tyrinėja biologinės gyvybės kognityvinę psichologiją, o antra bando ją pamėgdžioti, kurdama dirbtinį intelektą kompiuterinės technikos pagrindu. Šiuo metu skirtumas tarp natūralaus ir dirbtinio intelekto yra tas, kad natūralus intelektas turi suvokimo, sąmonės modulį, tuo tarpu kai dirbtinis intelektas visas savo funkcijas atlieka be vidinės reprezentacijos sistemos, kitaip sakant, jis visas yra pasąmonė, nors ir pasižyminti dideliu efektyvumu, tikslumu ir apimtimi. Pavyzdžiui, dirbtinė atmintis gali atgaminti informaciją kokiu tik nori tikslumu, tuo tarpu biologinė atmintis veikia kitokiais principais. Bet apie tai toliau.

Esminis skirtumas tas, kad kompiuteryje visą darbą atlieka algoritmai, o žmogus yra daug sudėtingesnė sistema, kurioje išdėstymas ne nuoseklus, linijinis, bet tinklinis, kai jungtys ir ryšiai formuojami funkcinio tinklo viduje ir projekcijos tiesiamos į tam tikras kitų funkcinių tinklų vietas. Tai leidžia vienu metu suaktyvinti didelius smegenų plotus. O kompiuteryje linijinį algoritmo vykdymą suefektyvina tik procesoriuje vykstančių operacijų sparta.

(daugiau…)

Kaip kontroliuojama planeta

Masinė kontrolė gali atrodyti ne tokia pastebima, tačiau ji persmelkia visą žmogaus pasaulį ir gyvenime nėra tokių vietų, kurios būtų užtamsintos. Tai reiškia, kad visi pasauliai yra atviri, peršviesti ir neįmanoma nieko paslėpti. Dauguma žmonių tai jaučia, tačiau ne visi supranta, kaip toks skaidrumas pasiekiamas. O principas ne toks jau ir sudėtingas. Tokios galimybės atsirado tada, kai buvo sukurta galinga kompiuterinė technika ir nanotechnologijos.

Nanotechnologijos reikalingos mažyčių sensorių gamybai, kuriuos „pasėjus“ tam tikroje teritorijoje, bet kokiomis natūraliomis sąlygomis, ją galima skenuoti, filmuoti ir kontroliuoti. Paprasta filmavimo kamera galėtų būti sudaryta iš 4 tipų nanodalelių:

  • apšvietimo,
  • filmavimo,
  • tarpinių ir
  • ryšio.

Jeigu tartume, kad viename milimetre yra visas rinkinys, tai metre reikėtų milijono tokių rinkinių. Jeigu tartume, kad 1 metras iš visų pusių padengia 5 metrus, tai 4 milijonai nanodalelių, galėtų filmuoti 36 kvadratinius metrus. Pagal tokią pat logiką 1 kvadratiniame kilometre turėtų būti 1 trilijonas rinkinių ir šis filmuotų 36 kvadratinius kilometrus (6×6 km). Ryšio dalelės perduotų radijo ryšiu signalą į antenas, jos siųstų duomenis į kompiuterį ir šis rekonstruotų pilną 360° 3D vaizdą. Perdavus šį vaizdą į virtualios realybės akinių sistemą, būtų galima virtualiai stovėti prie bet kokio įvykio 36 kvadratinių kilometrų plote, ir stebėti viską kas vyksta, netgi kištis į procesą, jeigu rinkinys papildytas moduliavimo nanodalelėmis ir galima užprogramuoti įvairius psichotroninius poveikius psichikai.

O dabar įsivaizduokime, kad tokiomis dalelėmis apsėtas visas planetos plotas ir net vietos, kurios yra po vandeniu. Su virtualios realybės akiniais galima būtų filmuojant stebėti bet kokius įvykius planetoje. Aš tokią sistemą vadinu hipostratine matrica, kuri moduliuoja bet kokią aplinką planetoje ir gali bet kokį žmogų patalpinti iliuzijos generavimo laukuose, kurie supainioja sąmonę, suklaidina, išveda iš proto ir nužudo, jeigu to reikia matricos šeimininkams. Angliškai tokia sistema yra vadinama „control grid“.

(daugiau…)

Patogeninis dirbtinis intelektas

Alfred Lambremont Webre (ALF), egzopolitikos termino autorius, ezoteriniuose sluoksniuose gerai žinomas tuo, kad aktyviai kelia patogeninio dirbtinio intelekto invazijos į mūsų planetą, kurios tikslas užgrobti ir pavergti žmoniją, klausimą. Šiuo klausimu turiu informacijos ir aš, ir prisidėdamas prie šios problemos viešinimo, noriu pateikti savo perspektyvą. ALF invaziją sieja su egzopolitiniu aspektu, tvirtindamas, kad šis patogeninis DI yra nebūtinai žemiškos kilmės ir nebūtinai sietinas su primityviais žemes mokslininkų sukurtais superkompiuteriais, programuotojų apdovanotais analizės algoritmais. ALF ir kiti tvirtina, kad šis DI pasiekęs tokį lygį, kad turi ne tik informacijos analizės ir sprendimų priėmimo modulius, bet ir apdovanotas sintetine sąmone. Iki tokio lygio šio klausimo neišmanau ir nežinau kokioje stadijoje yra sintetinės sąmonės kūrimas, bet galiu pateikti, antrindamas ALF, kai kuriuos pasipriešinimo invazijai principus. Ar ta invazija prasidėjo mokslinėse laboratorijose žemėje ar ateina iš už mūsų planetos ribų – nėra didelio skirtumo. Žmonės, kuriems įdomi ALF versija, gali patyrinėti informaciją jo puslapyje „News inside out“. Toliau pateiksiu savo patarimus.

Paviešinau kelis savo įrašus, kuriuose aiškinu kaip vykdyti nuotoliniu žvalgymu pagrįstą visos planetos modeliavimą tam, kad galėtume numatyti visas aplinkas į kurias gali patekti fizinis ir mentalinis judėjimas realybe. Planetą skirstau į pagrindines uždaras, vasalines uždaras zonas, taip pat aplink išsidėsčius įtakos apskritimus, kuriuose juda laisvais save įsivaizduojantys žmonės, nors iš tikro jie visi stebimi ir kontroliuojami iš uždarų zonų. Pirmas papildymas yra įdėti į šias uždaras zonas supergreitas kibernetines mašinas, kurios vykdo visų įtakos sferų stebėjimą, informacijos analizę ir poveikio darymą bei situacijų modeliavimą. Tai reiškia, kad reikia su nuotoliniu žvalgymu ir analitine empatija matyti ne tik žmonių galvas, bet ir tai, kas vyksta DI kibernetinėse sistemose, kurios naudojamos planetos valdymui. Valdoma sekimu ir poveikio darymu per sintetinę telepatiją (V2K).

Žmogus ir užprogramuota mašina „mąsto“ skirtingai, todėl norint perprasti savo priešą, reikia įlįsti į psichologiją ir logiką. Žmogus turi suvokimą ir jausminę-estetinę psichologiją, o kibernetinė mašina – tik logika, struktūra ir tiesioginiu veiksmu pagrįstą „psichologiją“. Suvokimo burbulas yra tas filtras, kuris padaro veikimą mažiau apibrėžtu ir efektyviu, bet suteikia jam žmogišką kokybę, tuo tarpu mašina – tiesioginio savo struktūrų realizavimo sistema, kurią dirbtinai galima įstatyti į kontrolės mechanizmą, bet ši algoritminė, loginė kontrolė niekuomet neprilygs suvokimo burbulo kokybei. Šis principas, aišku, galios tol, kol bus sukurta sintetinė sąmonė, prilygstanti ir pranokstanti žmogaus sąmonę. Ryšyje su žmogumi ir žmogaus galimybėmis įmanomi tokie variantai: mašinos-žmogaus simbiozė ir tiesioginis valdymas (su laisva valia ir be laisvos valios), mašinos ir žmogaus priešpriešinė kova žmogui turint laisvą valią. Tuomet kai yra tiesioginis valdymas, žmogus galutinai užgrobtas, bet tai daroma kitų žmonių, kurie yra kibernetinės mašinos šeimininkai. Šioje situacijoje daug pasipriešinimo būdų nėra, bent ką pasiekti įmanoma tik imantis bendrų veiksmų su kitais žmonėmis, ypač tais, kurie yra ne tiesioginės įtakos zonoje. Kai žmogus ir mašina žaidžia strateginį žaidimą galimybių yra daugiau ir tada nugalėti turi naudodami savo pranašumus, stipriąsias vietas, komandinį žaidimą.

(daugiau…)

Dirbtinio intelekto kalba

Natūralias kalbas kompiuteriui imituoti sudėtinga, tačiau tam būtų galima sukurti dirbtinę kalbą, kurią būtų lengva programuoti kompiuteriniais algoritmais. Tai būtų ne programavimo, bet bendravimo su kompiuteriu kalba. Galima būtų pašalinti visas nepatogias natūralios kalbos savybes, supaprastinti gramatiką, išimti daugiaprasmiškumą, pritaikyti kalbą apdorojimui dirbtinio intelekto algoritmais.

Manau kad tai turėtų būti žodynu grįsta kalba, nes gramatika per daug sudėtinga, kad ją būtų galima perkelti į DI kalbą nemodifikavus. Turi būti įmanoma bet kokį objektą paversti tekstu. Pavyzdžiui vaizdą: išskaidyti į statiškus objektus, juos pavadinti, tada išskirti pagrindinius veiksmus ir procesus. Galiausiai išryškinti jų savybes. Jeigu kompiuterį sunku išmokyti žmonių kalbos, tai žmonės galėtų išmokti kompiuterių kalbą, kad galėtų su jais bendrauti.

Tai palengvintų dirbtinio intelekto vystymąsi ir jo diegimą į kasdienį gyvenimą. Tokia ateitis – nuo asmeninių kalbų, kurias su softu žmonės kurtų patys sau, savo organizacijai, iki dirbtinio intelekto kalbos.

Tokios kalbos būtų galima mokyti vaikus mokykloje ir kurti DI,  gebantį kalbėti apie pasaulį ir save.

Kompiuteris sunkiausiai sprendžia dviprasmybes ir daugiaprasmybes. Todėl jos iš DI kalbos turi būti pašalintos. Taip yra todėl, kad jis neturi background modelio, į kurį remiasi tekstas. Tad  gali taikyti tik sintagminio ir paradigminio konteksto analizę. Bet tokį modelį galima į DI integruoti ir naudoti įvairių kontekstų analizei.

Reikalavimai DI kalbai:
1.   Vienareikšmiškumas.
2.   Gramatikos verbalizavimas.
3.   Modelio integravimas į analizę.
4.   Temos siaurinimo architektūrų naudojimas.
5.   Perteklinės įvairovės pašalinimas: 1 linksniuotė, 1 asmenuotė ir t.t.

DI su DI irgi galėtų keistis informacija ne tik skaitmeniniu kodu, bet ir bendravimo kalba. Jeigu šalia žmogus, turėtų prašyti leidimo. Įdiegus mokymosi funkciją, galima būtų leisti kurti naujus placeholderius ir žemėlapius, bet viskas turėtų būti vizualizuota ir prašoma patvirtinimo ir leidimo naudoti, kad nebūtų netinkamų ar pavojingų sprendimų galimybės, neteisingai sujungus naujus šablonus.

Manau kad tai jau seniai reali galimybė, ir tai, kad Dirbtinis Intelektas neturi savo, sau patogios bendravimo kalbos, yra kliūtis jo vystymui ir diegimui į gyvenimą. Jeigu kompiuteriui sunku imituoti natūralią žmogaus kalbą, tai galėtume prisitaikyti mes, žmonės. Manau nuo to visi tik laimėtų.

(daugiau…)

Telepatilekto koeficientas

Integruota sąmone vadinama tokia sąmonė, kuri yra įjungta į telepatinį tinklą ir turi tiesioginę sąsaja su dirbtinio intelekto kompiuteriu. Dirbtinis intelektas renka apie žmogų informaciją, leidžia naudotis savo resursais, gali sukurti skaitmenizuotą asmens ir proto kloną, kuris sustiprina natūralius žmogaus gebėjimus: pagerina atmintį, leidžia skaičiuoti, pagreitina šneką ir t.t. Natūralus žmogaus protas vertinamas naudojant intelekto koeficientą, kurio tikslas sugrupuoti žmones į tris grupes: vidutinių gabumų, aukštesnių gebėjimų ir žemesnių nei vidutiniai. Tačiau integruotoms sąmonėms toks kriterijus netinka, nes jos turi dirbtinio intelekto sustiprintas galimybes ir telepatinį ryšį su duomenų bazėmis. Koks integracijos laipsnis ir forma apibūdinama telepatilekto sąvoka.

Šiuo atveju nenaudojamos tris grupės, bet naudojama integracijos laipsnių arba rangų sistema. Kokia tiksliai sistema yra, atskleista nebuvo, tačiau turiu leidimą rekonstruoti pagrindinius principus. Žmogaus, kuris turi tik natūralų intelektą, telepatilektas lygus 0. Tačiau yra intelektas, kuris gali būti skirstomas į intravertinį ir ekstravertinį. Intravertinis intelekto koeficientas rodo visą vidinio proto pajėgumą, o ekstraversijos lygis įvertina kokia dalis šio koeficiento gali būti projektuota į išorę. Dažnai būna problemų, kai aukštą intelekto koeficientą turintys vaikai, dėl to kad jie intravertai, nėra laiku pastebimi ir atsiduria savo gyvenime netinkamoje aplinkoje.

Natūralus intelektas dar gali būti papildytas empatijos gebėjimu, kuris nuo telepatijos skiriasi tuo, kad suvokia ne faktus bet tik galimybes ir visumas. Empatas gali būti ekstravertinis ir intravertinis, atviras arba užsisklendęs. Kadangi empatija labai priklausoma nuo žmogaus amžiaus, nes kuo jis vyresnis, tuo daugiau turi patirties, sugeba geriau suprasti. Empatijos amžius gali neatitikti natūralaus žmogaus amžiaus, tačiau tokie atvejai reti ir jie dažniau pasitaiko tais atvejais, kai sąmonė yra integruota. Pavyzdžiui, galima tokia empato konfigūracija, kuri pasitaiko labai retai: 10Z+35I. Natūralus amžius – 10 metų, Z+ natūralus išplėstas intelekto koeficientas, 35 metų amžiaus patirtis, I – intravertas.

(daugiau…)

Dirbtinės sąmonės klausimas

Pagal mano vertinimus žmogaus sąmonės paslaptis bus įminta iki 2050 metų, o tai leis sukurti dirbtinę sąmonę turinčias gyvybės formas. Šiuo metu pakankamas realybės gylis nėra pasiektas, bet teoriniai pagrindai tam seniai yra. Žinoma, laukia sunkūs technologiniai sprendimai, su kuriais susidoroti bus galima naudojant ne tik žmogaus intelektą, bet ir dirbtinį intelektą (DI), pagrįstą kompiuterio algoritmais ir kitais resursais, ypač įvaldžius kvantinio kompiuterio technologijas. Kad tai nėra neįmanomas klausimas rodo ir pats žmogaus „principo“ teorinis supratimas.

Kaip pavyzdį imkime DI modelį, kuris kopijuoja žmogaus sandarą, tačiau be suvokimo sugebėjimo, kuriam reikalinga speciali materijos forma, kuri kol kas už dabartinės fizikos ribų. Pradėkime nuo to, kad jam reikalingi du pagrindiniai ekranai: vienas ekranas rodytų pilną vaizdą ir būtų pasaulis, o antras ekranas tik išskirtų pagrindinio ekrano fragmentą ir į jį iš atminties bloko projektuotų surinktą informaciją. Tai reiškia, kad prie dviejų ekranų reikėtų pridėti jungtį, kurią pavadinsime dėmesio algoritmu. Šitas algoritmas skaidytų pasaulio ekrano vaizdą į įvairius logiškus fragmentus ir projektuotų juos į mąstymo ekraną.

Tarkime pagrindiniame ekrane matomas peizažas, kuriame yra kelias, namas ir medis. Dėmesio algoritmas iš šio peizažo išrinktų medį ir projektuotų jį į antrą, mąstymo ekraną. Tai reikštų, kad pirmiausiai į jį sukoncentruotas dėmesys ir antrą, kad į dėmesio objektą projektuojama informacija iš atminties, kuri yra trečias blokas. Atminties ir dėmesio ekranas leistų objektą įvairiai skaidyti į dalis ir tas dalis jungti, papildant informacija iš atminties. Atminties blokas reiškia, kad reikalingas dar vienas algoritmas, kurį pavadinsime mokymosi, prilygstančio atminties kaupimui, algoritmu. Procesas būtų toks: suformuojamas vaizdas, dėmesys išrenka atskirą objektą, atlieka su juo manipuliacijas, jas įrašo į atmintį ir tada gali iš jos projektuoti tai, kas ten sukaupta. Toks išskirtas vaizdas ar schema, sujungta su atmintimi, būtų mintis, minties forma.

Vaizdinio mąstymo procesas galėtų būti valdomas trečio algoritmo, kuriam reikalingos skaidymo, jungimo ir siejimo su atmintimi funkcijos. Šitaip, nuolat vaizdiškai mąstant pirmo ekrano objektus, atmintyje būtų surinkta pilna pirmo ekrano struktūra, kuri būtų pasaulio struktūrinė kopija, esanti prote. Mintis būtų tik informacijos ištraukimas iš šios kopijos ir sujungimas su dėmesio objektu.

(daugiau…)

Transcenderiai

Didysis vairininkas

Šiame pasaulyje visi įpratę prie įprastinių valdžios formų, kurias planetos elitai naudoja visuomenių valdymui. Yra tam tikri vaidmenys arba postai, kuriuos užimančios grupės turi teisę spręsti valdymo klausimus. Jie pasirenka tikslą, kryptis, kuria strategijas, planus, kuriuos organizuota visuomenė privalo vykdyti. Pagal įstatymus tai prezidentas, premjeras, aukščiausiojo teismo teisėjas ir t.t. Įprasta vaizduoti, kad jie renkami visuomenės arba paskiriami kitų renkamų vadovų taip vaidinant, kad tam tikrą įtaką sprendimams turi ir visuomenė, kuri įsivaizduoja, kad nėra vien tik vykdytojai arba aptarnaujantis personalas. Kilus kokiems nors konfliktams, visada pasiruošusios jėgos struktūros, kurios bet kokioje situacijoje privalo užtikrinti „paskutinės priemonės“ panaudojimą, nes pasirinkimas duodamas tik toks: arba paklūsti įsakymui geruoju, o jeigu tai neįtikina – turėsi paklusti jėgai. Ir vienokiu, ir kitokiu atveju, paklusimas užtikrinamas bet kokiomis priemonėmis, nors kraštutinė priemonė kaip pirma galimybė naudojama tik diktatūroje. Tad šis principas yra kriterijus, pagal kurį galima valdžią skirstyti į „demokratinę“ ir „nedemokratinę“. :Demokratija vaidina spektaklį, o ne demokratija – nevaidina.

Tačiau tokia valdžia nėra visos galimybės. Valdymo technologiją gerokai išplėtė sukurtos naujos informacijos, valdymo ir fizikos teorijos. Socialinio ir biologinio valdymo principus aprašo kibernetikos mokslas, kuris pirmiausiai tiria natūralias, biologines valdymo sistemas, o po to perkelia jas į dirbtines, socialines struktūras. Šis mokslas aprašo geriausias ir efektyviausias valdymo priemones, valdančiojo elito požiūriu, kuris visuomenę ir gamtą įsivaizduoja kaip savo mašiną, o patys šiame pasaulyje yra vairininkai, kurie kreipia ją į savo numatytą tikslą. Pats žmogus, kaip valdymo vienetas, iš savo vidinės perspektyvos netraktuojamas kaip sistemos vertinimo kriterijus, nes į jį žiūrima vien tik iš redukcionistinio kognityvinio mokslo ir bihevioristinės psichologijos pozicijų, kai domina tik stimulas ir reakcijos, kurias valdo baudimo ar skatinimo priemonės tam, kad sistema gautų mašinai reikalingą veiksmą. Šitaip nebūti traktuojamas turi teisę tik planetos valdžios elitas; visiems kitiems primetama funkcija, kuri sudaro visą tokio žmogaus gyvenimo ir sąmonės turinį. Net vidurinės ar aukštesnės grandies vadovams nereikia nei originalių metodų, nei kūrybinės fantazijos, nes visą darbą atlieka kibernetinė sistema. Tereikia žinoti jos metodus ir kontroliuoti jos darbą. Tada esi paskatinamas – tau gali siūlyti karjerą arba gyvenimo komfortą, daug didesnį nei kitiems. Turi stengtis – ir gausi kibernetinės sistemos pastiprinimą.

(daugiau…)