Ar alternatyva tik pramoga?

Ezoterikų ir konspiracijos teoretikų vienas iš tikslų yra iš tos informacijos, kuri žinoma ir prieinama viešai, išlukštenti informaciją, kurią norima laikyti paslėptą nuo visuomenės. Dalį tos informacijos jie gali žinoti patys, iš savo tiesioginio patyrimo, kita dalis gaunama iš šaltinių ir ja reikia pasitikėti, nes tai gali būti ne tik informacija, bet ir dezinformacija. Žinoma informacija yra faktai, numatoma – tik galimybės. Galimybes taip pat svarbu žinoti, nes jos yra galimi judėjimo keliai ateityje, kuriems reikia būti pasiruošus.

Pažiūrėkime, kaip turi būti dirbama su informacija. Pradėti reikia nuo to, kad ji gali būti suformuluota ir artikuliuota žodžiais, o gali tekti šį darbą padaryti patiems. Tarkime, yra vieši pareiškimai, sprendimai, elgesys ir veiksmai, tam tikri įvykiai, kurie gali rodyti tam tikrus tikslus, siekius. Reikia pasistengti juos aiškiai suformuluoti ir svarbiausia – už deklaruojamo viešųjų ryšių fasado pamatyti tikrus planus. Tai, kas matoma tiesiogiai, kas užfiksuota suvokime yra faktai, tačiau ši informacija ne visada rodo pilna paveikslą. Tai būna tik dalis vaizdo, o kita dalis yra tik kaip galimybė. Kiekvieno žmogaus tikslas šią galimybę susiaurinti iki maksimalaus įmanomo tikslumo, naudojant visas savo žinias ir visą turimą gyvenimo patirtį. Juk kiekvienas žino kas yra pasaulis, kas yra žmogus, kas yra visuomenė, ir tai leidžia daryti pakankamai tikslius vertinimus.

Toliau tenka naudotis šaltiniais, kurie ne visada patikimi, gali turėti savų interesų, gali siekti klaidinti ar kažkuo pasinaudoti. Toliau pamėginsiu paaiškinti, kaip yra vertinamas šaltinis. Jo informacija pagal patikimumą skirstoma taip pat į tiesiogiai patirtą ir gautą iš kažko kito. Tiesiogiai patirta informacija priklauso nuo žmogaus horizonto. Kad jį nustatytume turi būti įvertinta šaltinio vieta pasaulio sistemoje: kiek jis arti prie dominančių uždarų zonų pagal savo pareigas, funkcijas ir kontaktus. Horizontas yra erdvės, tai yra erdvinė galimybė prieiti prie aktualių informacijų, jeigu jis dirba kokioje nors organizacijoje, užima svarbias pareigas ir t.t. Taip pat horizontas yra laiko – jis aprėpia pirmiausiai dabartį, paskui visą praeitį. Ateitis tiesioginio patyrimo neaprėpiama, bet galima žinoti planus – tada informacija gaunama ne iš patyrimo, bet iš šaltinių.

Vieno žmogaus visi horizontai nebūna labai platūs, ypač jeigu jis priklauso žemam sluoksniui, bet jie gali būti išplėsti šaltiniais. Tai reiškia, kad priėjimą žmogus gali turėti ne tik tiesiogiai prie įvykių, bet prie informacijos surinktos kitų. Vadinasi šie du aspektai – žmogaus vieta ir galimybė prieiti prie šaltinių – yra susiję. Visada domina žmonės, turintys priėjimą prie uždarų zonų ir norintys jų informaciją paskelbti visuomenei. Tai yra pavojinga, nes už paslapčių viešinimą galima sumokėti net gyvybe. Priežastis paprasta: priimami į organizaciją žmonės pasirašo neviešinimo pasižadėjimus ir juos perspėja kokios už atskleidimą gresia bausmės, todėl tokie žmonės visada žino ką daro ir kuo rizikuoja. Tačiau kartais informacija būna tokia svarbi, kad žmogus nepaiso pavojaus dėl gero darbo.

Reikia tik pridurti, kad neturėtume įsivaizduoti, kad horizonto klausimas toks paprastas, nes iš pažiūros gali atrodyti, kad žmogus pagal vietą sistemoje negali turėti priėjimo prie informacijos, bet ta informacija gaunama ne per fizinę erdvę, o per vidinį kanalą. Yra tokių žmonių, kurių galvose dėl nežinomų priežasčių atsiranda svarbi informacija. To priežastis paprasta, čia veikia tam tikros jėgos, kurios implantuoja tą informaciją telepatiškai, norėdami likti nežinomais, o tas kanalas tampa tarsi viešųjų ryšių atstovu. Dažnai ši informacija būna su įdiegta pastovaus informacijos viešinimo programa ir žmogus pradeda rašyti knygas, duoti interviu, skleisti žinią per internetą ir t.t. Kadangi čia nėra tiesioginio patyrimo, nors informacija gali turėti ir vaizdų pavidalą, toks kanalas yra paremtas šaltinių horizontu.

Kita vertus, kadangi žmonių, kurie tai daro neįmanoma pamatyti ir įvertinti, informacija tampa mažiau patikima nei tuo atveju, kai iš šaltinių gaunama tiesioginio kontakto metu. Tačiau situacija ne tokia bloga, nes informaciją galima analizuoti, tikrinti, lyginti su kitais šaltiniais, taip pat vertinti pagal tai, ar ji pasitvirtino praeityje. Jeigu yra sėkmingo atskleidimo praeityje faktų, tokio šaltinio informacija tampa daug vertingesne.

Yra dar vienas kriterijus. Kiek žmogus, kuris užsiima ezoterinės ar konspiracinės informacijos atskleidimu žinomas ir garsus. Tai svarbu todėl, kad tokiais žmonėmis domisi potencialūs viešintojai, nes yra suformuota auditorija ir galima lengvai pasiekti didelius skaičius žmonių alternatyviais kanalais specifinei informacijai. Todėl žymesni „šoumenai“ linkę  pritraukti šaltinius, ir natūraliai turi išplėstą šaltinių horizontą. Kita vertus, patys jie gali aukšto statuso uždarose zonose neturėti ir patirtis dažnai būna tokia pati kaip ir eilinių žmonių. Kita vertus, auditorija gali būti ir pasipelnymo šaltinis, todėl į tokius „ezoterikus“ kreipiasi žmonės, kurie nori pasidaryti reklamą ir uždirbti. Visa tai taip pat reikia turėti omenyje. Įvertinti labai paprasta – reikia žiūrėti į informacijos turinį, jį analizuoti. Žmonės, kurie yra turėję savo patirčių, greitai atpažįsta kas tikra, o kas tėra imitacija.

Visuomenę be abejo domina informacija iš uždarų zonų, nes iš savo pasaulio informacija jie laisvai dalinasi patys. Uždarų zonų tipų nėra daug ir jas visas galima nesunkiai suklasifikuoti: karinės-mokslinės, verslo-finansinės, politinės, religinės. Šios zonos išsisklaidžiusios po visą planetą, bet ypač galingiausiose organizacijose, tokiose kaip JAV, ES, Rusija, Kinija ir tos valstybės, kurios nuo jų priklauso. Taigi patikimi šaltiniai su savo tikrais, neimituotais horizontais yra mokslininkai, politikai, verslininkai, kariškiai. Bet tokių pasitaiko labai retai, nes jie savo gyvenimus su šiomis organizacijos būna surišę visiems laikams ir retai kada nori rizikuoti savo gyvybe. Tačiau vis tiek atsiranda tam tikros grupės, kurios nori nutekinti gautą informaciją. Kadangi to patys padaryti negali, naudojasi „šoumenų“ paslaugomis.

Tačiau informacijos šaltiniai – ne vienintelė galimybė pamatyti tai, kas stovi už uždangos. Be faktų galima numatyti ir visas galimybes, kurios išeina iš uždarų zonų. Tas galimybes dažnai išduoda ir jie patys, tik ši informacija būna išsklaidyta ir padrika, ir suformuluoti tikras fiksuotas tendencijas reikia savo protu. Tam reikia sekti pareiškimus, sprendimus, elgesį, veiksmus ir stengtis išsiaiškinti ko visu tuo siekiama iš tikro. Visa tai dažnai būna ekranas, į kurį siekiama atkreipti dėmesį arba kuris naudojamas kaip dūmų uždanga, reikalinga tam, kad kažką paslėptų, užmaskuotų. Dauguma procesų ir įvykių planetoje būna ne atsitiktiniai, bet dirbtinai sukelti ir jie akivaizdžiai išduoda kuria kryptimi bandoma stumti žmoniją.

Tuo domėtis reikia todėl, kad kartu su visa mase stumiamas kiekvienas atskiras žmogus, todėl laiku pamačius spąstus, galima pasistengti jų išvengti. Dažnai pasitaiko, kad patys ezoterikai naudojami kaip dūmų uždanga arba kaip ekranas, kurio tikslas vilioti į spąstus, todėl informaciją labai svarbu atsirinkti naudojant paprastus išvardintus kriterijus. Planetoje vyksta globalinis žaidimas, ir alternatyvi žiniasklaida yra šio globalinio žaidimo dalis.

Imkime tokį ezoteriką D. Wilcock. Kas jis toks, jis pats paviešino savo knygoje „Ascension Mysteries“. Viena vertus – tai geras ženklas, nes atskleidė savo biografiją, stengdamasis neklastoti ir nemeluoti. Dažnai viešintojai apsimetėliai, kad padarytų didesnį įspūdį, pirmiausiai klastoja biografiją, kad žinios atrodytų patikimesnės. D. Wilcock motina buvo dainininkė, o tėvas muzikos žurnalistas, pats jis baigęs psichologijos koledžą. Taip pat žinome, kad gyveno nedideliame mieste paprastą gatvės gyvenimą, mokykloje turėjo viršsvorį ir buvo užgaliojamas bendraklasių. Tai kaip žinių šaltiniui – informacija neįspūdinga.

Žinome, kad skaitė daug ezoterinės literatūros, domėjosi aktyviais sapnais, mėgo mokslinę fantastiką, rūkė žolę ir gal vartojo ką nors stipriau ir t.t. 22 m. amžiaus baigė koledžą, dirbo psichologu su psichiškai neįgaliais, kol tapo profesionaliu ezoteriku, skaitančiu paskaitas, dalyvaujančiu konferencijose, rašančiu knygas ir vedančiu televizijos laidas. Trumpai tariant, tapo internetine įžymybe.

Iš šios biografijos matosi, kad pats tiesioginio priėjimo prie uždarų zonų niekada neturėjo, tačiau tapo žinomu paskaitininku ir ezoterinių konferencijų pranešėju, susipažino įvairiais žmonėmis, savo sričių žinovais. Galima net tikėti, kad prieina prie slaptų archyvų ir duomenų bazių, kurios prieinamos tik tiems, kurie turi pakankamai aukštą ezoteriko rangą. JAV tokie žmonės turi savo organizacijas, jie nėra padrikai veikiantys, ir jais kaip alternatyviu informacijos kanalu naudojasi tikri informacijų šeimininkai. Todėl atmesti visko kaip prasimanymo – nereikėtų. Nors mąstyti savo galva taip pat neturėtume užmiršti.

Su D. Wilcock ezoterika galima susipažinti jo puslapyje http://divinecosmos.com/

Jo naujausios temos yra alternatyvi Saulės sistemos istorija, senovės ateiviai, slapta kosminė programa, atitrūkusi civilizacija, Antarktidos konspiracijos teorija, ikiadominių žmonių civilizacija ir t.t.

D. Wilcock „Pakilimo paslaptys“

Rugpjūčio 30 d., 2016 m. išėjo beveik metus reklamuota D. Wilcock‘o knyga „Pakilimo paslaptys: kosminio mūšio tarp gėrio ir blogio atskleidimas“. Kadangi prieš tai rašytų dviejų knygų nebuvau skaitęs, šios knygos laukiau su nekantrumu, nes buvo tvirtinama, kad tai – ilgai laukto „Atskleidimo“, kuris turi įrodyti nežemiškas civilizacijas ir slaptą kosminę programą, dalis. Prieš tai, ne per seniausiai buvau skaitęs naujausią D. Icke‘o knygą, kuri man padarė gana gerą įspūdį, nors ne su viskuo ką jis teigia galiu sutikti. Tačiau knyga parašyta gerai, kaip patyrusio tokio žanro knygų rašytojo. Kažko panašaus tikėjausi ir iš Wilcock‘o naujausios knygos. Ir iš dalies šie lūkesčiai buvo išpildyti. Tačiau ši knyga turi trūkumų.

Mano akimis žiūrint, pirmas trūkumas, kad „atskleidimas“ vykdomas asmeniniame kontekste, todėl pirmą knygos dalį sudaro gana ilga vaikystės biografija (nuo gimimo iki maždaug 20 m. amžiaus) ir nelabai aišku, kuo ši biografija naudingai prisideda prie knygos pagrindinių temų. Jo mintį galima suprasti. Visa ši nežemiškų civilizacijų konspiracijos teorija, visada skleidžiasi žmonių asmeninių gyvenimų kontekste ir ji siejamos su asmeniniu augimu, parodo žmogaus pereitus raidos etapus, kurios galutinis rezultatas – įsiliejimas į NSO tikėtojų bendruomenę, kuri jau seniai yra tapusi ezoterine. Taip pat, viena iš knygos temų, kaip ir sako pats pavadinimas, yra asmeninio pakilimo tema (ezoterikos terminais šnekant, kvantinis šuolis į ketvirtą, penktą ir aukštesnę dimensijas) ir Wilcock‘ui jo vaikystės biografija yra kelio link šio tikslo dalis. Todėl jam asmeniškai NSO, nežemiškų civilizacijų, alternatyvios istorijos, kosminės archeologijos temos yra labai glaudžiai susijusios su jo gyvenimo keliu. Lygiai taip pat ir kitiems žmonėms, kurių gyvenimai neatskiriamai suaugę su tokiomis temomis jų sąmonėse ir šią dalį išmetus, liktų tik sausa, bekraujė teorija, kuri gali apeliuoti tik į smalsų intelektą. Bet daugumai žmonių tai yra jų gyvenimo aistra. Todėl jie nenori šių temų atskirti nuo savo biografijos.

Taip pat ir D. Icke‘as kiekvieną naują knygą pradeda trumpa savo gyvenimo kelio istorija, ypač šio kelio pradžia. Wilcock‘as paskiria tam pusę knygos. Tai yra trūkumas tik todėl, kad Wilcock‘o biografija nėra įspūdinga, nors papasakota nuoširdžiai ir, reikia tikėtis, be melo, nesistengiant nei kiek pagrąžinti savo gyvenimo. Jaučiu, kad panašią taktiką jis naudoja ir ankstesnėse savo knygose, tačiau jų nesu skaitęs, todėl negaliu pasakyti, kiek autoriui tai būdinga. Aišku tik viena, kad visos savo biografijos jis nėra pasakojęs nei vienoje ankstesnėje savo knygoje. O dabar, visi kas šiuo žmogumi domisi, žinos didelė dalį jo gyvenimo kelio pradžios, pavyzdžiui, kad ne visada buvo labai stropus mokinys, turėjo viršsvorį ir rūkė marichuaną bei vartojo LSD, o gal ir ką nors stipriau. Tačiau pasiekęs kritinį momentą, nusprendė šias priklausomybes įveikti. Klausimas tik, kodėl knygoje apie nežemiškas civilizacijas, NSO, alternatyvią istoriją tai turime žinoti.

Tai yra viena „Pakilimo paslapčių“ tema. Kita tema yra kosminiai ciklai ir tų ciklų nulemtas, turintis įvykti paslaptingas įvykis, kuris esą pakels tam pasiruošusių žmonių sąmonę į aukštesnį lygį. Jis tai vadina pakilimu. Ši jo „teorija“ nėra labai detaliai atskleidžiama, nors apie tai knygos eigoje nuolat užsimenama. Jis tai sieja su kosminiais ciklais, ypač dažnai kartoja 26 000 m. kosminį ciklą, kurios pabaigoje įvyksta „katastrofa“ ir tai atskleidžia įvairūs senovės rašytiniai šaltiniai. Kita versija – saulės sistema yra įskridusi į galaktinį aukštos energijos dalelių debesį, kurio poveikis turi transformuoti žmonių sąmonę. Taip pat, D. Wilcock‘as teigia, kad šią informaciją patvirtina ir įvairūs su juo susiekę insaideriai. Aš trūkumu laikau ne pačią teoriją, bet tai, kaip ji yra atskleidžiama. Su tuo susiję fragmentai išmėtyti po visą knygą ir atskleidžią pakilimo temą labai miglotai, dažnai tenkinamasi tik tuo, kad kartojama neva iš slaptų šaltinių ir pranašysčių gautą informaciją, apie paslaptingą įvykį, kuris turi įvykti 2018-2023 m.

Man silpniausia ir mažiausiai pasitikėjimo sukėlusi dalis yra insaideriai. Šia tema jau esu rašęs įraše „Insaiderių klasifikacija“. Aš insaiderius skirstau į aukšto rango, tokius kaip Snowdenas, žemo rango insaiderius ir šarlatanus. Tad vertinant pagal šią klasifkaciją, jo insaideriai, mano kriterijais, yra ant žemo rango ir šarlatanų ribos. Be to, tai, ką jie atskleidžia yra internetinių konspiracijų teorijų folkloras. Tai ir žemės viduje gyvenančios civilizacijos, slaptų požeminių bazių tinklas Amerikoje ir visame pasaulyje (tai labai tikėtina, kad elitas turi tokius slaptus požeminius miestus katastrofų atvejams). Daug mažiau pasitikėjimo kelia teorija apie „slaptą žvaigždžių vartų“ tinklą, kuri yra idėja paimta iš mokslinės fantastikos serialo „Žvaigždžių vartai“. Ir apskirtai, turint rimtus insaiderius, su tikrais įrodymais, pavyzdžiai iš fantastinių filmų nenaudojami, nors ir daug kas tvirtina, kad Holiwoodas naudojamas slaptos informacijos nutekinimui ir populiacijos pratinimui prie tam tikrų idėjų. Tačiau bet kokiu atveju – D. Wilcock‘o insaideriai pasirodė labai silpnai, bent jau šioje knygoje. Nes pateikiama ne insaiderinė, bet jau spaudoje prieš dešimtmečius viešinta informacija, pavyzdžiui, viešai prieinamos NASA misijų nuotraukos. Insaideris viešina, ne viešą, bet slaptą informaciją, o jeigu jos neturi, tai nėra joks insaideris.

Stipriausia knygos dalis, nors ji atviru tekstu yra menkai pagrįsta, yra alternatyvi saulės sistemos istorija. Saulės sistema yra vietinio žvaigždžių spiečiaus dalis, kuris yra labai geidžiamoje nežemiškų civilizacijų vietoje mūsų „Paukščių tako“ galaktikoje. Viena iš priežasčių ta, kad šioje zonoje atsidaro tarpgalaktinis portalas, kuris reikalingas tarpgalaktiniams skrydžiams. Todėl visos civilizacijos, kurios turi tam technologijas, šį vietinį spiečių, kurio centre yra saulė, siekia kontroliuoti. Pačioje alternatyvios istorijos pradžioje šį spiečių kontroliavo „senovės statytojų rasė“, kuri pasak Wilcock‘o insaiderių paliko saulės sistemos ribose daug reliktų, artefaktų ir senovinių griuvėsių.

Kitas etapas yra asteroidų žiedo vietoje, tarp Jupiterio ir Marso, buvusi superžemė, kuri turėjo savo civilizaciją, vadinamą „Imperija“, pavadinimą skolinantis iš fantastinio filmo „Žvaigždžių karai“. Marsas buvo šios superžemės mėnulis, kuriame taip pat klestėjo gyvybė. Tačiau dėl nežinomų priežasčių prieš 500 000 metų ši planeta buvo susprogdinta ir jos likučiai tapo asteroidų žiedu, o Marsas – atskira planeta, kurios visa biosfera buvo sunaikinta ir jis pavirto į dabartinį dykumų Marsą. Imperijos išgyvenę likučiai išsisklaidė po saulės sistemą, ypač mėnulius ir ten įsteigė savo bazes. Dalis jų persikėlė į Žemės Mėnulį, kuris yra tuščiaviduris ir pritaikytas gyventi. Ten apsigyveno Imperijos išgyvenę atstovai, iš kur jie tuo pačiu kontroliavo žemės vystymąsi. Tačiau prieš 55 000 metų Mėnulio bazė taip pat buvo užpulta ir jie gelbėdamiesi persikėlė į žemę ir rašytiniuose šaltiniuose vadinami „puolusiais angelais“. Tokiu būdu karingai ir priešiškai nusiteikę ateiviai atsidūrė žemėje ir pavergė tos žemės gyventojus. Žemėje įvyko dar keletas katastrofų apie kurias čia nekalbėsiu, kurios išnaikino didžiąją dalį ateivių, tačiau net dabar jų palikuonių yra planetoje ir jie slapta valdo visas planetos vyriausybes, sudarydami tai, kas vadinama „šešėline valdžia“.

Visa tai, aišku, yra gražiai papasakotas pasakojimas, kuris pagrįstas tik labai menkais įrodymais, bet kaip alternatyvi saulės sistemos civilizacijų istorija yra įdomus. Faktų ir nufotografuotų senovės griuvėsių mėnulyje arba Marse Wilcock‘as neturi, bent jau knygoje nepateikia, todėl galima suabejoti jo šaltiniais, kurie vadina save insaideriais, bet nepateikia nieko slapto, tik versijas ir hipotezes. Tai, ką Wilcock‘as naudoja yra NASA misijų darytos nuotraukos, kuriose matosi įvairios geometrinės figūros mėnulių paviršiuje, iš orbitos nufotografuoti „obeliskai“ ir panašūs įrodymai. Jie daryti iš labai didelio atstumo ir daug kur gali būti paprasčiausias šešėlių žaismas arba natūralios geologinės struktūros. Todėl reikalingos archeologinės ekspedicijos į artefaktų tikslias vietas, o tai oficialiai dar nebuvo padaryta, nes bent jau viešai, tam reikalingų technologijų kosmoso agentūros neturi. Tačiau insaideriai tvirtina, kad yra slaptos kosminės programos, ir tose programose šios misijos buvo įvykdytos. Ir terminas „senovės statytojų rasė“ paimta iš čia. Tvirtinti žodžiais galima ką nori, tačiau kai reikia įrodyti patikimais įrodymais – kyla problemos. Knyga šio klausimo galutinai neišsprendžia, todėl šio atskleidimo negalima pavadinti net mažu žingsneliu, nes realiai jis iš tikro labai mažas. Mes juk ne vaikai ir mums reikia ne mitų ir ne pasakų, bet tikrų alternatyvios Saulės sistemos civilizacijos istorijos įrodymų. Tie kas nori gražių istorijų, tiems pilna prirašyta mokslinės fantastikos, kuri irgi skaitoma, bet tik dėl pramogos.

Įvertinau šią knygą 4 žvaigždutėmis iš 5, bet vertinant labai griežtai, buvo galima duoti dar mažiau. Tada D. Icke‘as gautų 4 žvaigždutes vien už tai, kaip jis savo knygas rašo.