D. Icke’o ezoterika (2 dalis)

Kaip jau paaiškinau pirmoje dalyje, D. Icke‘o pasaulėdaros modelis paremtas religiniais ir teologiniais elementais, kurie pateikia alternatyvų aiškinimą lyginant su tradicinėmis religijomis. Tai, kas laikoma gėriu tradicinėje religijoje vaizduojama kaip apgaulė, kurią naudoja šią realybę kontroliuojančios blogio jėgos. Tai, kas garbinama kaip dievas, yra ne tikro pasaulio, bet sąmonei sukurtos matricos valdovas. Aukščiausiame galutiniame sluoksnyje yra begalinė sąmonė, kuri yra individualių sąmonių, taip pat ir žmogaus šaltinis. Žemiau yra iškreipta realybė, kuri kopijuoja tikrą pasaulį tam, kad šioje iškreiptoje kopijoje įkalintų begalines sąmones, t. y., žmones. Toliau eina ši planeta, kurią valdo elitas aptarnaujantis blogio matricą, dar žemiau – šį elitą aptarnaujanti sistema, ir žemiausiai – visi į spąstus pakliuvę žmonės.

archontasTuomet, kai aprašoma šią planetą užgrobusi mafija, garbinanti iliuziją kuriantį, demiurgo valdomą apgaulės tinklą, pateikiama daug dalykų, kuriuos žmonės mato savo pasaulyje beveik kas dieną, jeigu sugeba įveikti savo mąstyme hipnozę, ateinančią iš masinių poveikio priemonių, tokių kaip laikraščiai, televizija, internetas. Tačiau šios interpretacijos anapusinis komponentas, lieka tikėtina galimybe. Yra daug faktų, kurie patvirtina, kad elito struktūrose išplitęs satanizmas, juodoji magija, pedofilija, kas yra patvirtinama daugybe faktų, kuriuos pateikia D. Icke‘as. Visai įmanoma, kad nemaža dalis nusikaltimų suorganizuota planetą valdančių struktūrų, remiantis okultiniais motyvais. Bet tikėjimas blogiu ir blogio garbinimas nėra įrodymas, kad yra materializuota, anapus žmogaus sąmonės veikianti jėga. Tai propaguojama masinėje kultūroje tam, kad būtų sukurta priedanga turimoms sąmonės valdymo technologijomis, kurių poveikis gali sukelti apsėdimo iliuziją. Tačiau paprastai tai tėra kompiuterių ir operatorių valdomas spektaklis.

Tai, ką rašo D. Icke‘as nemaža dalimi yra kūryba, todėl negalima tikėtis, kad viskas, ką jis rašo bus šimtaprocentinė tiesa. Tikslas daugiau yra sukurti visaapimantį modelį, ir paaiškinti iliuzijose skendinčiam žmogui, iš kur pasaulyje tiek daug blogio, melo ir neteisybės. Tvirtinimas, kad blogis tikrąja to žodžio prasme ateina iš anapusinio pasaulio, yra lazdos perlenkimas. Tačiau jeigu anapusinis suprasime kaip „esantis už paprastos visuomenės horizonto“, tai čia iš tikro daug blogio, kuris net paverstas blogio kultu, ne vien individualia charakterio patologija. Tai labai akivaizdžiai matosi iš simbolikos ir ženklų, kuriuos naudoja masinės kultūros „žvaigždės“. Pasak D. Icke‘o, jų išpažįstamas satanizmas yra „saturnizmas“, nes saturnas labai populiarus simbolis okultiniuose pasauliuose. Tiesioginių faktų nėra daug, tačiau yra daug ženklų ir užuominų.

Kad ir kaip įtaigiai skambėtų tai, ką rašo D. Icke‘as patikimumo klausimas neturėtų būti užmirštas. Žodis „tiesa“ taikomas informacijos išraiškoms, kaip jų atitikimo kažkam apibūdinimas. Reikia aiškiai suprasti, kad nėra galimybių palyginti atitikimą, neturint abiejų dalių – pasakojimo ir tą pasakojimą pagrindžiančių realių faktų. Informacijos tvarka arba logika kaip kriterijus – tik formalus, tvarkos atitikimas – nepakankamas. Logika gali tikrovės ryšius atitikti, bet nepaisant to faktas gali būti neegzistuojantis. Tai, kad kažkas yra logiška, nereiškia, kad tai yra tikras faktas.

Vienintelė tvarka kalboje yra sintaksė ir morfologija, mąstyme – tai logika. Tačiau tinkamai sudėlioti žodžiai sakinyje ir morfemos žodyje negarantuoja tiesos. Formalistinis principas nepakankamas. Reikalingas informacinio turinio objektas, kad tai apie ką kalbama būtų verta vadintis tiesa. Bet tiesioginio sąlyčio su demiurgu, reptilijomis, archontais niekas neįrodė, nebent tokia metafora būtų taikoma valstybės struktūrose veikiantiems žmonėms, kurie turi sukūrę psichotronines technologijas, kurios žmogaus sąmonėje leidžia kurti psichodramas, ir vaidinti įvairius spektaklius. Tai reiškia, kad mes čia turime reikalą ne su tikru demiurgu ar archontais, bet su spektaklį vaidinančiais apsišaukėliais, kurie su tokiomis pasakomis nori nuo savęs nukreipti dėmesį.

Todėl siūlau naudoti ne loginio atitikimo loginiams principams, bet visumos apjungimo metodą, kuriame sujungiamas subjektas (mintis) ir objektas (daiktas). Ši visuma vadinama sątvaru, o šio išraiška yra arena, padalinta į dvi dalis arba sferas – simbolių sferą (laksatas) ir aktorių sferą (fiksatas). Šios visumos stebėjimo vieta yra bendroji gaublė.

Remiantis tuo galima teigti, kad pagrindinė tiesos vieta yra žinojimo būsena bendroje sątvaro sistemoje. Matai aktorių sferą ir pagal jos situacijas rikiuoji simbolius. Jeigu simbolių turinys ir tvarkos atitinka aktorių sferą, simboliais perduodama informacija yra tiesa. Taip įvertinama kuriama informacija, kuri gali būti žinoma kaip tiesa arba melas. Kiekvienas žmogus pats gali būti tiesos arba melo autorius.

Dėl šios priežasties kai gauni informaciją iš kito, turi vertinti kokios informacijos autorius jis yra, melo ar tiesos. Paprasčiausias būdas – pasitikrinti savo arenoje, pačiam surinkti informaciją, patikrinti. Deja tai ne visada įmanoma, todėl iškyla tikėjimo ir pasitikėjimo klausimas. Iš kito gautą informaciją gali priimti kaip tiesą arba melą, o pasirinkimas priklauso nuo asmeninio sprendimo. Toks tiesos atvejis yra žemesnis, tokių „tiesų“ pasaulyje sklando daug melo, prisidengusio tiesos forma. Todėl, net jeigu kas nors daro daug gero, viešindamas visuomenės problemas ir negerus dalykus, kartais galima nueiti per daug toli. Formalus atitikimas yra, bet tas atitikimas įvilktas į per daug fantastines formas. Tokios formos yra archontai, reptilijos, demonai ir t.t. Visa tai veikia, tačiau tai yra tik žmonių naudojamos kaukės ir kostiumai, plius technologijos.

Todėl galima patarti prie tiesos eiti pakopomis: iš pradžių žiūrimos tvarkos ir formalumai, tada tikrinamos bendrybės, ieškoma informacijos šaltinių ir pačių objektų, ir galiausiai tikrinama praktiškai (pavyzdžiui, jeigu kas nors sako, kad sukūrė amžiną variklį ir pateikia brėžinį, galima sukonstruoti kopiją ir pažiūrėti ar iš tikro veikia).

Siekiant tiesos, efektyviausia pradėti nuo to kas atsiveria tiesiogiai, nes tai būna pagrindas tolesniems žingsniams, jeigu yra noras pažvelgti už ribos. Anapus yra matuojama tuo, kas duota šiapus, tokia elementariausia logika. Reikia suvokti kokį turinį savyje turi užkodavę žodžiai „faktas“ ir „galimybė“. Galimybe tiesa negali būti, tiesa visada yra faktas, bet faktui reikalingas sąlytis, faktas žaidimais anapus sąlyčio negaunamas. Gal yra kitokių, nežinomų sąlyčio būdų, bet tai vis tiek ne žaidimas simboliais. Kita vertus, galima gauti visą galimybių žemėlapį, vadinamą dėsniu, tada visumoje turime ne konkrečią, bet bendrąją tiesą.

Ne kartą esu minėjęs terminą „sąmonės arena“, kuris turi daug variantų, tokių kaip realinas, šviesos arka, sątvaras ir pan. Arena yra aukščiausia, trečia sąmonės realybės pakopa. Šį kontekstą matyti svarbu todėl, kad ji yra ta substancija, kurioje kalba atsiranda savo akivaizdžia, suvokiama forma. Visi jos elementai yra tarsi sąmonės substancijos sutankėjimai. Kitaip sakant, lingvoforma atsiranda iš psichoformos.

Arena skirstoma į aktorių sferą ir simbolių sferą. Aktorių sfera yra pati tikrovė, su veikėjais ir siužetu. Šioje sferoje vyksta tikrovės spektaklis. Tačiau sąmonė šį spektaklį gali skaidyti į elementus ir kiekvieną elementą jungti su abstrakčiu simboliu iš simbolių sferos. Simbolių sfera yra psichinė realybė, kurios substancija leidžia iš savęs gaminti įvairius simbolių rinkinius. Šitaip kiekvienam aktoriui iš aktorių sferos galima sukurti simbolį ir sudaryti asociacijų žemėlapį 1:1 ( su įvairiais variantais, panašiais į duomenų bazių lentelių jungimą).

Taip pat aktorių pasaulį galima perkelti į juslinių (ne abstrakčių) „simbolių debesį“ ir vaidinti spektaklį šiame debesyje jusliniais vaizduotės vaizdais. Be to, yra kitas „debesis“, kuriame iš abstrakčių simbolių sferos junginiai perkeliami į garsiškai/vaizdiškai sufizintą realybę. Tai realiame aktorių pasaulyje užkoduota, iš žmogaus galvos iškelta informacija. Prie simbolių sferos prijungta dalis, kuri yra asociacijų, rikiavimo, grupavimo, skaidymo, rinkimo ir t.t. mechanizmai bei kaupiamieji ištekliai, kurie įgalina visus kalbos gebėjimus psichologiniame paviršiuje.

Arena gali veikti koordinuotai ir nekoordinuotai, kai simbolių sfera atsiskiria nuo aktorių sferos. Simbolių sferos sukūrimui aktorių sfera privaloma, bet kai ji sukurta, jas galima atsieti ir atlikti manipuliacijas tik simbolių sferoje, grynomis abstrakcijomis. Šitaip galima iš sukauptų resursų sukurti bet kokią „istoriją“, kuriai nebūtina, kad kas nors iš tikro vyktų aktorių pasaulyje. Šitaip sukomponuojami ženklai, jie iškeliami į sufizinimo debesį, į aktorių sferą, ir gaunama laisvai suformuota informacija, kuri nieko neatitinka pasaulyje. Žinoma melu galima apkaltinti tik tose situacijose, kai yra griežtai reikalaujama sakyti tik šimtaprocentinę tiesą, tačiau kūrybai dažnai toks reikalavimas nekeliamas.

Todėl, grįžtant prie tiesos klausimo – yra problema ar įmanoma gauti tiesą, esant nekoordinuotoms arenos sferoms. Atsakymą žinau tik tokį – faktinė tiesa neįmanoma, visada turi būti koks nors šaltinis. Bet galima ieškoti būdų, kaip sukurti apibendrintą tiesą, žemėlapio pavidalu, fiksuojant vadinamuosius bendruosius dėsnius. Tačiau net tokiu atveju naudojami resursai, kurie yra sukaupti iš aktorių sferos per visą gyvenimą.

Kai pradedamos kurti ekstreminių, t.y., už horizonto išeinančių, pasaulių interpretacijos, didžiausia problema, kad aktorių sfera yra nepasiekiama, ir simbolių sfera (mintys) turi dirbti tuščiąja eiga. Galima dirbti jusliniais simboliais ir dėlioti tęsmo (kontinuumo) skreitus (struktūras), galima spektaklį kurti naudojant daikto ir veiksmo abstrakčius ženklus. Tokiais atvejais, net jeigu tai nuasmeninta, gaunama tik eskversija į anapusybę, kurios seka tokia: aktorių sferos informacijos įtraukimas į resursus ir tų struktūrų permetimas į ekstreminį modelį. Juk galima naudotis tik tais proto įrankiais kurie turimi, o jie visi paimti galų gale iš vidurmačio pasaulio.

Dar vienas būdas performuluoti klausimą būtų toks – ar galima tirti anapus horizontinį pasaulį neturint jo kaip objekto? Tirti galima bet ką ir bet kaip, bet tikslas visada rezultatas, kuris įvardijamas kaip tiesa. Ar galima pasakyti ką nors teisinga apie tai, ko niekada nesi patyręs?

Matau du variantus, kai yra absoliutus nepatyrimas, kuris turimas tada, kai patyrimo nebuvo niekada ir jokio. Ir nepatyrimas duotu momentu, tačiau įvykęs kada nors anksčiau, tiesiogine ar netiesiogine forma. Pavyzdžiui, didelis kiekis patyrimo užprogramuotas kalboje, ir jeigu kalbą moki, su ja perimi didelį kiekį sukaupto patyrimo. Tad remdamasis vien kalba, bet neturėdamas objekto, gali apie jį žinoti pagrindines bendrybes.

Tuo pačiu išskiriamos galimybės ir faktai. Galimybės ateina iš tokių informacijos nešėjuose užkoduotų bendrybių. Faktams būtinas tiesioginis sąlytis. Galimybės yra visas žemėlapis, o faktas koks nors konkretus taškas tame žemėlapyje. Galimybes tyrinėti galima vien mąstyme, joms nebūtinas objektas. Tačiau faktas iš galimybės be papildomų įrodymų – neseka. Daugumą ezoterinių teorijų galima apibūdinti kaip galimybines, nes jos yra tik išmąstytos, bet niekaip nepatvirtintos.

Jeigu yra siekis pažinti pirminę tikrovę, tai tiesa bus pasiekta tik tuo atveju, jeigu joje dalyvaus bent koks šios tikrovės elementas. Jeigu sintezėje tokio elemento nėra net mažiausio procento – tai tiesa neturima, turima tik iliuzija. Šioje schemoje pirminę tikrovę galima pakeisti bet kokiu objektu. Kitoks pažinimas, be realaus objekto gali atskleisti tik informacijos nešėjuose užkoduotas bendrybes ir galimybes, kurios būna į sąmonę įrašytos iš anksto.

Visa tai rodo, kad vien mąstymų ir svarstymų nepakanka, kad galėtum atskleisti tiesą, labai svarbų vaidmenį vaidina tiesioginė patirtis. Laimei, tokių žmonių su egzotiškomis patirtimis yra labai daug, tereikia mokėti atsirinkti kur šarlatanas, o kur tikras insaideris. Mafija šią užduotį stengiasi su savo aktoriais kiek įmanoma apsunkinti, tačiau visais atvejais apgauti neišeina. Daug tiesos prasimuša į eterį tik reikia mokėti pasiimti. Norisi tikėti, kad D. Icke‘as yra vienas iš tokių insaiderių. Tai nereiškia, kad nereikia mąstyti savo galva, sava patirtis kiekvienam žmogui yra artimiausia, o jeigu yra dalykų, kurie sutampa – daug šansų, kad turimas rimtas reikalas.

D. Icke’o ezoterika (1 dalis)

D. Icke‘ą skaitau nuo 2013 metais išleistos knygos „Apgaulinga regimybė“, kurioje demaskuojamos masinės propagandos iliuzijos, liečiančios beveik visas viešo gyvenimo sritis. Kita knyga, išleista 2016 metais, yra „Fantominis Aš“. Joje parodoma kaip formuojamos iliuzijose skendinčios masinės sąmonės ir kaip atrasti savo tikrąjį Aš. Ši padėtis aiškinama kaip prieš laisvą žmogų nukreiptas sąmokslas, ateinantis iš transdimensinės realybės. Elitas sugeba išlaikyti valdžią visai žmonijai todėl, kad jie yra tik aukštesnių jėgų marionetės. Šios jėgos jiems parodo tikrą realybės paslaptį ir manipuliuodami šia jie sugeba kontroliuoti žmonių sąmones ir gyvenimus. Išsivaduoti iš šios transdimensinės valdžios įmanoma tik atskleidus tikrą realybės paveikslą, atvėrus savo aukštesniojoje begalinėje sąmonėje tiesą.

ickeNaujausia knyga, išleista 2017 metais, vadinasi „Viskas ką turėtumėte žinoti, bet niekas nesakė“. Čia kartojamos panašios temos, tačiau pateikiama viskas sisteminga ir logiška tvarka – nuo bendriausios informacijos iki konkrečiausios. Kol kas perskaičiau tik trečdalį knygos, todėl remsiuosi šia dalimi, pateikdamas į situaciją savo žvilgsnį, bet iš D. Icke‘o perspektyvos.

Pradėsiu nuo to, kaip tokios ezoterinės, konspiracinės sistemos kuriamos. Visos sąmonės pradeda nuo vidinio pasaulio, kuris tiesiogiai duotas suvokimui. Šis pasaulis yra ta atrama, kuria naudojantis bandoma peržengti horizonto ribą, skiriančią šiapus ir anapus. Bėgant laikui šis pasaulis pilnai užpildomas ir sąmonė pradeda judėti prie ribos, kurią peržengus atsiduriama ekstreminiame pasaulyje. Yra vienas vidinis ir keturi ekstreminiai pasauliai, tarp kurių vyksta informacinė apykaita. Pirmas kyla į viršų ir kuria visatinį ekstreminį pasaulį; kitas leidžiasi į apačią ir kuria kvantinį ekstreminį pasaulį; į priekį turime objektyviosios transcendencijos ekstreminį pasaulį; į vidų yra subjektyviosios transcendencijos ekstreminis pasaulis.

Vidinis pasaulis remiasi patirtimi, paprastu, net primityviu suvokimu. Matoma daug melo, neteisybės, niekšybės, tačiau einant nuo centro vis toliau į periferiją, patirties lieka vis mažiau. Kadangi nėra patirties, ekstreminis pasaulis turi būti sukurtas. Šioje kūryboje naudojama ta informacija, kurios pasisemiama iš kasdienio gyvenimo – bandoma anapus ieškoti šio pasaulio įvykių, nelaimių, nusikaltimų tikrosios priežasties. Yra keli pagrindiniai metodai, kuriais kuriamas ekstreminis pasaulis. Pirmas metodas yra vidinio pasaulio eksversija, o antras – paranormalus sąlytis tarp vidinio ir ekstreminio pasaulio. Eksversijai galima naudoti galimybių žemėlapius, fantazijas, modeliavimą. Sąlytis įvyksta esant įvairioms pakitusioms/išplėstoms sąmonės būsenoms.

Kažką panašaus daro ir D. Icke‘as: jis peržengia tiesioginę patirtį stengiasi atverti transcendentinę realybę. Pagrindinė jo mintis – išplėsta sąmonė, griaunanti 5 juslių kalėjimą ir pasaulio kietumo iliuziją. Kad pasaulis toks nėra jo manymu įrodo net mokslas, kuris vis dažniau pradeda kalbėti, kad ši realybė yra tik kompiuteriu sukurta holograminė simuliacija, o ši turi tokias savybes, kokios yra užprogramuotos. Tačiau programą galima keisti, tuo pačiu keičiant ir iliuzinio suvokimo parametrus. Ši teorija iš dalies yra šiuolaikinė, tačiau D. Icke‘o vienas pagrindinių šaltinių yra gnostiniai tekstai, ypač Nag Hamadi gnostinių kodeksų biblioteka, kuri buvos surasta 1945 metais, Egipte. Šiuose tekstuose pasakojama, kaip mūsų realybę užvaldė netikras dievas, vadinamas Demiurgu, pakišdamas žmogaus begalinei sąmonei suklastotą falsifikaciją. Tikrasis pasaulis vadinamas Aukštutiniu eonu, o jo apversta klastotė, valdoma šio netikro dievo, yra Žemutinis eonas. Žmogaus dvasia įkalinta Žemutiniame eone, patalpinta į suvokimo iliuzijų pasaulį ir išnaudojama kaip energijos šaltinis. Tačiau kiekvienas žmogus iš tikro yra begalinė sąmonė, kuri priklauso Aukštutiniam eonui, o Demiurgą garbina tik todėl, kad buvo apgautas.

Šitaip sukūrus ekstreminį pasaulį, su visu sąvokų aparatu, tas pasaulis sugrąžinamas į vidinį pasaulį inversijos būdu, šitaip kasdieniam gyvenimui suteikiant „aukštesnes prasmes“. Žmogus visą gyvenimą mokosi ekstreminių pasaulių modelių ir tie modeliai tampa jo kasdienio gyvenimo supratimo pagrindu. Istorijoje pagrindiniai ekstreminiai modeliai yra mitologijos, religijos, ezoterikos, filosofijos. Dabartiniais laikais juos pakeitė mokslas. Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad mokslas daugiausiai naudoja nuasmenintą eksversiją, o religiniai-mitologiniai-ezoteriniai modeliai dažnai suasmeninti. Atitinkamai atliekant inversiją į vidinį pasaulį, tai galima daryti objektyviai, bejausmiškai, logiškai; o galima naudoti asmenybėmis, valia ir emocijomis pagristas inversijas.

Kiek galima pasitikėti tuo, ką rašo D. Icke‘as? Kadangi tai, ką jis pateikia juda tik galimybių rėmuose, tačiau nėra jokio lengvai apčiuopiamo fakto, jo sistema yra tik tikėtina realybė. Tikėtina nereiškia neteisinga, tačiau nuo galimybės kartelės nepakilusi prie fakto kartelės. Kiekvienas turi aiškiai suvokti, kad galimybė nėra faktas, nors gali juo tapti. Todėl galimybės yra tik pradžia – toliau eina įrodymų ieškojimas. Gal yra žmonių, kurie tuos įrodymus jau turi. Jeigu tai tiesa, tai šie įrodymai ne tos formos, kuri tinkama viešam atskleidimui. Viešinamos tik teorijos ir tekstai, kuriais tenka tikėti. Daug pavyzdžių, kai žmonės norėdami sukurti ekstreminio pasaulio modelį, griebiasi fantastinės fantazijos, šitaip pereidami iš tiesos sferos į valdžios sferą. Turint pretenziją valdyti sąmonės formas, tiesa nebūna svarbiausias kriterijus, nes ji ne visada pasiekiama, arba ji būna pavojinga, nes įgalina technologijų kūrimą, o valdžia nenori, kad žmonės turėtų galią, ji nori, kad žmonės turėtų formą. Formą suteikti galima be tiesos. Toks dažnai būna principas kuriant ekstreminius modelius.

Gali būti, kad yra apdovanotų žmonių, kurie sugeba atrasti sąlyčio taškus natūraliai, nes turi išplėstą sąmonę. Tokiu atveju sukuriami galingi ekstreminiai pasauliai, kurie įrėmina visą vidurpasaulinį turinį. Ekstreminis pasaulis švyti per kiekvieną tiesioginėje patirtyje esantį reiškinį, panašiai kaip žmogui, kuris visuose savo gyvenimuose mato dievo įsikišimo ženklus. Jis juos mato todėl, kad yra išaugintas ant teologinių ekstreminių pasakojimų, kurie įprasmina to žmogaus pasaulį. Lygiai taip pat per reiškinius gali švytėti mokslas, kuris irgi turi savo ekstreminius modelius. Bėda su juo ta, kad jis nepakankamai toli nuėjo nuo pažinumo ribos, todėl negali duoti tikrai galutinio atsakymo.

Abiem atvejais mažas tiesos procentas ir per didelis akcentas pretenzijoms į valdžią formuoti sąmones. Sąmones efektyviai valdyti galima ir be tiesos; tai pagrindinis ezoterikos principas. Tuo užsiima visos organizuotos valdžios struktūros, kurių viešpatavimas priklauso nuo tam tikrų sąmonės formų. Jos gali būti mitologinės, religinės, mokslinės. Dažnai ezoteriniai ekstreminiai modeliai prieinami tik rinktiniams žmonėms, jie slepiami nuo daugumos. Tie, kas prieina tampa insaideriais, kurie savo žinias gali pardavinėti, nes sugeba pagal jas „teisingai“ išaiškinti dalykų prasmę. Tam dažnai reikia ne tiek tiesos, kiek įspūdingų efektų ir triukų. Neinicijuoti žmonės tampa nuo tokių insaiderių priklausomais, o šie ne visada žaidžia gražius žaidimus, nes sprendžia ne tiek tiesos, kiek valdžios klausimus.

Deja žmogus nori rezultatų, o rezultatai geriausi tada, kai žinai tiesą. Priešingu atveju vyksta tik psichologinės manipuliacijos tikėjimu. Tai taip pat gali apipavidalinti mąstymą, tačiau kaip jau sakiau tai ne tiesos, bet valdžios sąmonėms principas. Formuoti sąmones yra valdžios prerogatyva. Kai kas nors pradeda tuo užsiimti be valdžios leidimo, susiduria su dideliu pasipriešinimu, informaciniu karu, žeminimu, išjuokimu, demaskavimu ir panašiais trukdžiais.

Žinojimas yra geras dalykas, tačiau reikia saugotis nuo trojanų, kurie maskuojasi žinojimo priedanga. Jeigu atvejis yra toks, tai akivaizdūs požymiai, kad sąmonės paprasčiausiai yra formuojama turinti tikslą, kuris yra anapus konkretaus žmogaus. Kitaip sakant, taip bandoma žmogumi pasinaudoti. Kartais gali atsitikti, kad žmogumi pasinaudoja jo paties labui, tačiau taip būna toli gražu ne visada. Todėl skaitant tokius autorius kaip D. Icke‘as reikia neprarasti sveikos nuovokos, suprantant koks trapus visų ekstreminių modelių pagrindas, ir kaip sunku pažinti tai, kas išeina anapus bet kokio patyrimo galimybių. Proto sugebėjimai dideli, tačiau jie ne visada suderinami su tiesa. Todėl galiu pasidalinti patarimu: skaityti reikia, tačiau taip pat reikia neužmiršti, kad čia pateikiama galimybė, bent jau pačios aukščiausios begalinės sąmonės ir Aukštutinio eono koncepcijos klausimu, o galimybė – ne pabaiga, bet pradžia, kurią padarius turi būti toliau siekiama galimybę paversti faktu. Visų žmonių gyvenimai savo laiku baigiasi ir kiekvienas galų gale sužino kaip „ten“ yra.

D. Icke’as ir „mėnulio-Saturno matrica“

D. Icke‘as yra vienas žinomiausių ezoterinių žinių propaguotojų, kurį populiarumu pralenkti būtų labai sunku. Taip pat jis vienas seniausiai rašančių ir produktyviausių autorių. Jis yra parašęs virš 20 knygų ir išleidęs visą eilę DVD su savo viešomis paskaitomis. Jo idėjos kontraversiškos ir susiduria su dideliu skeptikų pasipriešinimu, tačiau tai, kad jis vis dar rašo yra įrodymas, kad jo gerbėjų ratas dėl to ne mažėja, bet netgi metams bėgant auga. Tik klausimas ką tai įrodo? Icke‘o teisumą ar jo skaitytojų naivumą ir nerimtą nusiteikimą?

Naujausia D. Icke‘o knyga vadinasi „Fantominis Aš“ (2016). Joje nėra naujų konspiracijos teorijų, tai kažkas panašaus į jo senų teorijų apžvalgą, per išsivadavimo iš fantominio aš sukurto iliuzijų pasaulio perspektyvą. Fantominis aš yra viruso sukurta asmenybės dalis, kuri skirta patalpinti žmogaus begalinę sąmonę į matricą ir per ją pavergti. Pasak D. Icke‘o yra dvi realybės, tikra ir netikra. Tikra yra pasaulis, kur viešpatauja natūrali žmogaus prigimtis, kur žmogus gali gyventi kaip tikrasis begalinis Aš. Tačiau ši realybė buvo užgrobta „netikro dievo“, kuris veikia kaip tikrovę gadinantis virusas, kuri buvo perkurta pagal skaitmeninės programos logiką, prieštaraujančią tikrai žmogaus sielos prigimčiai. Šios dvi realybės kovoja tarpusavyje, ir kadangi jos niekaip nesuderinamos tai vienos įsiviešpatavimas įmanomas tik kaip kitos sunaikinimas.

Tai yra pagrindinė grėsmė žmogui – būti sunaikintu virusinės realybės, tapti dirbtinės kompiuterinės programos vergu.

Kelias į išsivadavimą yra fantominio aš sugriovimas savo viduje, kartu su visomis jo pasaulį užvaldžiusiomis formomis: satanistine religija, slaptomis organizacijomis, pasaulio vyriausybe, pramogų industrija, švietimu, mokslu, užgrobta žiniasklaida, kariniu kompleksu ir t.t.

Pasaulis organizuotas ne taip, kad žmogus galėtų jame augti ir klestėti, bet pagal maisto ir jo valgytojo principą. Žmogus yra energetinis maisto šaltinis, o kitame gale yra maisto valgytojas – tai  tikroji planetos valdžia, pradedant netikru dievu (Demiurgu), jo vietininkais archontais ir jų pastatyta politine kontrolės organizacija, kurios užduotis paruošti, suorganizuoti „maistą“ valgymui. Tam Icke‘as ragina pasipriešinti, nesutinkant būti tik maistu satanistinei sistemai, o pirmas žingsnis į išsivadavimą yra fantominio aš, įdiegto užvaldytos švietimo sistemos ir žiniasklaidos, iliuzijų supratimas ir jų sugriovimas.

D. Icke‘o knygoje yra apžvelgtos beveik visos per jo ilgą karjerą dėstytos konspiracijos teorijos, bet man pasirodė įdomi jo teorija, kurią jis vadina „mėnulio-saturno matrica“. Icke‘as tvirtina, kad ši kosminė sistema yra pagrindinė netikros realybės transliavimo priemonė. Skeptikui tokia „pseudomokslinė“ teorija galėtų sukelti tik juoką, bet tik todėl, kad scientizmo idėjų užvaldyta skeptiko sąmonė nesugeba įžvelgti Icke‘o logikos, kuri yra teisinga. Nors, kita vertus, jo teorija nėra „faktas“ siaurąja moksline prasme. Tačiau rašytojas nėra mokslininkas ir juo net nesideda, nors kartas nuo karto apeliuoja į mokslinius šaltinius. Žinoma, tie šaltiniai nėra svarbūs, nes tyrimo metodas nėra „šaltinių“ apžvalga.

Apibūdinti D. Icke‘o metodą nėra lengvą, nes lietuvių kalboje nėra tam tinkamų terminių. Naudojant bendrinį žodį, jo metodas yra „parapsichologinis“, tai yra, jis žinias semiasi iš savo aukštesniosios sąmonės, todėl pateikti jų kaip įrodytų faktų neįmanoma. Šį metodą galima papildyti vadinamuoju „channeling‘u“, nes, kaip jis pats prisipažįsta, jis turi globėjus iš aukštesnio pasaulio, kurie jam parodo tiesą ir prižiūrį jo visą gyvenimą, kad nenueitų klaidingu keliu. Dar vienas metodas yra mistinės patirtys, vartojant haliucinogeninį gėrimą, vadinama ayahuasca. Ir paskutinis mažiausiai reikšmingas metodas yra šaltinių tyrimas, pradedant ezoteriniais ir baigiant alternatyvaus, nutylėto mokslo šaltiniais.

Toks metodų sąrašas, žinoma skeptiko nepatenkins, nes nėra nei vieno „mokslinio“ metodo, bet šie principai taipogi savaip įdomūs.

Kadangi aš bandau šią teoriją suvokti iš savo „ezoterikos“ perspektyvos, tai man įdomu palyginti su tuo, ką iš savo aukštesniosios sąmonės sužinojau aš. Aš specializuojuosi proto kontrolės klausimuose, tad man šiuo atžvilgiu įdomi netikros realybės kūrimo mašina, kuri buvo pavadinta „mėnulio-saturno matrica“. Norint teisingai suprasti D. Icke‘o idėją manau reikia suvokti a) dimensijų klausimą, b) kad gnostinė brana ir joje atsirandantis laksatas yra kosmosas, c) taip pat kokia objekto suvokimo struktūra, kurią aš žymiu graikiška Z raide (dzeta). Trumpai apžvelgsiu šias  savo idėjas. O tada pereisiu prie D. Icke‘o klausimo.

Dimensijų klausimą suprasti yra labai paprasta. Pats Icke‘as naudoja dažnių analogiją: pasako jo visi šios realybės sluoksniai turi savo dažnį. Žmogus savo jutimais dekoduoja tik nedidelį šių dažnių ruožą, vadinama optiniu spektru. Tuo tarpu kiti dažniai lieka už suvokimo ribų. Bet čia taip pat yra pasauliai, negana to jie turi savo būtybes, savo egzistenciją ir net sudaro ištisus kosmosus. Visi nepaaiškinami reiškiniai ateina iš šių „kitų dimensijų“.

Aš aiškinu šiek tiek kitaip, bet principas tas pats. Aš naudoju ne dažnių, bet kvantų šeimų analogiją. Yra glaudžiai sąveikaujančių kvantų grupė, kurie keičiasi energija ir yra kvantų šeimos, kurios labiau izoliuotos ir įprastiniai būdais nesąveikauja. Tarp šių pasaulių galima atverti portalus, tačiau įprastai jie atskirti vienas nuo kito. Dar kitaip šiuos pasaulius galima vadinti „paraleliniais pasauliais“. Bet yra ir skirtumas: dimensijos suprantamos hierarchiškai, o paraleliniai pasauliai egzistuoja viename lygyje. Tačiau kitais atžvilgiais, skirtumo nėra.

Kodėl galima daryti tokią hipotezę? Todėl kad žinomos, įrodytos bent dvi dimensijos įprastinėje sąmonės patirtyje (ne išplėstoje). Tai yra fizinis kūno pasaulis ir gnostinis sielos pasaulis. Šios dvi realybės patiriamos viduje, jos asmeninėje patirtyje įrodytos ir nurodo fizinę dimensiją (paprastai vadinamą 3D); ir dvasinė dimensiją (kuri turi 4D bruožų). Bet žmogus yra mišri egzistencija, kuri centruota fizinėje realybėje, su portalu per sielą į gnostinę braną. Kai ši sistema išyra, siela nukeliauja į savo dvasinį kosmosą.

Aišku, galima aiškinti ir kitaip, sakyti kad siela išauga iš fizinės dimensijos kaip ypatingas atsišakojimas, bet tada reikėtų laikytis hipotezės, kad sąmonė yra ne pirminė substancija, bet materijos būsena, o žmogus šalutinis materijos produktas. Man tai nepriimtina, todėl laikausi dualistinio modelio. Be to, šį principą galima išplėsti ir sakyti kad be šių dviejų žinomų dimensijų yra begalė kitų, dar aukštesnių dimensijų, kurios sudarytos iš aukštesnių vibracijų kvantinių dalelių kolektyvų. „Dimensija“ kitaip dar galima pasakyti „dvasinis kosmosas“.

Žmogaus sąmonė skyla į dvi dalis: į fiksato pasaulį ir laksato. Fiksatas – tai fiksuotas paveiksliukas, o lakasatas – laisvai valdomas. Dar kitaip tai vadinama vaizduote ir pasauliu. Jau sakiau, kad šios dvi vietos nurodo į skirtingus kosmosus, viena į fizinę transcendenciją, o kita į gnostinį transcendentalumą, kuris atsiranda iš gnostinės substancijos ir, daroma prielaida, turi turėti savo gnostinį kosmosą su savo gyvybe, materijos sankaupomis, procesais ir t.t. Negana to, visai įmanoma, kad fizinis ir gnostinis kosmosas koreliuoti taip, kaip kūnas ir siela, ir kad toje vietoje kur yra žemė, mėnulis, saulė, saturnas, taip pat yra sankaupos ir kitose dimensijose. Kita vertus, gali būti, kad yra ir atsijusių struktūrų, „palydovų“, kurie periodiškai juda ir veikia sąmonę per kitą matavimą.

Dzeta-struktūros klausimas yra skirtas skeptikams. Ši struktūra aprašo objektiškumo, kūniškumo sluoksnius, pagal žmogaus kūno analogiją. Yra tokia pirminė struktūra: kauzalinis kūnas – kūniškumo informacijos priežastis; tapatybės kūnas – tos jėgos, kurios išlaiko šio informacijos srauto tapatumą; semantinis kūnas – tai tas jausmas, kuris atsiranda tiesiogiai jaučiant savo fiziškumą; akių kūnas – tas kūnas, kuris sukuriamas per akių kanalą. Ir yra antrinė, netiesioginė struktūra, ateinanti iš žmogaus laksato: kauzalinis kūnas – gnostinis kūnas – kūniškas kontinuumas – semantinis kūnas – tapatybės kūnas – akių kūnas. Matome, kad į įprastinę seką įsiterpia gnostinis, arba pažinimo kūnas, ir kontinuumas, į kurį pažinimas projektuojamas. Šį principą galima taikyti tiek sau, tiek išoriniams objektams.

Mūsų sąmonė dažniausiai paskendusi akių kūnų realybėje, kuri rodo nepilną pasaulį. Jeigu žmogus akių kūnu fanatiškai tiki, jis tampa skeptiku, nes akių kūnas rodo tik fizinę realybę ir joje nėra jokių dvasinės realybės apčiuopiamų įrodymų. Bet sąmonė turi ir vidinę patirtį, kuri šį klaidingą vaizdinį papildo ir sugriauna fiziškumo kaip tikro pasaulio iliuziją.

Taigi dimensijos, materijos sankaupos išeinančios už šio pasaulio ribų, procesai, energijų srautai yra tai, ką sąmonė mato rekonstruodama aplinkinio pasaulio dzetą-struktūrą. Jeigu žmogus sugeba ją suvokti, jeigu pasitiki kontinuumų modeliu, tai D. Icke‘o teorija neatrodo tokia fantastinė, nes jis remiasi kaip tik tokia logika.

Taigi toliau apie „mėnulio-saturno matricą“. Kodėl mėnulis? Pirmiausiai paaiškinsiu paprastai, kas turima galvoje tariant „matrica“. Matrica tai proto kontrolė, poveikis sąmonei. Norint suprasti kaip mėnulis veikia sąmonę, reikia į lygtį įtraukti ir saulę, nes iš tikro yra „saulės-mėnulio-saturno matrica“, nors to Icke‘as niekur ir nesako. Akivaizdu, šviesa chemiškai veikia sąmonę: dieną, kai gauname tiesioginę saulės šviesą, sąmonė yra aktyviausioje būsenoje, kai šviesa dingsta, pradeda išsiskirti melatoninas, kuris slopina smegenų veiklą ir smegenys užmiega. Tarpinė būsena, kai šviesa visai nedingsta, ypač per pilnatį, bet nedidelė dalis jos atspindima. Tai turėtų sukelti 3 būseną, kuri yra tarp gilaus miego ir mėnulio sąmonės, nors mėnulio sąmonė taip pat yra nuslopinta miego hormono, tačiau mėnulio dažnis veikia giliuosius sąmonės sluoksnius, jiems turi ypatingą poveikį.

Galima paklausti – o prie ko čia saturnas, juk jis toks neryškus danguje, kad jo „šviesa“ gali turėti tik labai menką poveikį smegenims ir negali sukelti 4 būsenos, kuri vadinama saturno miegu arba saturno pilnatimi. Tačiau čia D. Icke‘as pasitelkia teoriją, kad kažkada saturnas buvo antra saulė, nes jo orbita buvo daug arčiau negu dabar. Tačiau dėl kataklizmo orbitos išsiderino ir saturnas buvo išsviestas toliau į kosmosą. Tai galėjo pavyzdžiui atsitikti po to, kai į vidinę planetų sistemą įskrido kometa iš Oorto debesies. Tačiau ezoterinėje tradicijoje saturnas iki šiol vadinamas „antra saule“, nes kažkada danguje jis buvo didesnis už mėnulį. Tokia teorija, kiek ji pagrįsta – sunku pasakyti.

Be to, kaip jau buvo sakyta, kiekviena sankaupa turi ne tik akių kūno komponentą, bet ir dzetą-struktūrą, kuri aprėpia kitas dimensijas. Ir šviesa nebūtinai yra „optinė“ akimis matoma šviesa. Tad net išsviestas iš savo orbitos, saturnas daro poveikį žmonių sąmonei, ypač per mėnulį, nes kažkada su mėnuliu buvo glaudžiai susietas. Šį kitadimensinį poveikį galima palyginti su vėju, kuris labai stipriai gali veikti fizinio kūno judėjimo galimybes. Toks pats gali būti „dvasinis vėjas“, arba energija, kuri turi slopinamąjį, iškreipiamąjį poveikį, per hormonus gnostinėje branoje, taip kaip šviesa valdo melatonino išsiskyrimą smegenyse. Bangos gali turėti konstruktyvią interferenciją ir destruktyvią interferenciją. Pirmu atveju fazės sutampa, jos sustiprinamos ir atsiranda rezonansas, o antru – fazės nesutampa ir jos pradedamos slopinti. Taip veikia nuotaikų kontrolės psichotronika, nes kiekviena nuotaika turi savo dažnį.

Kadangi didelės kosminės materijos sankaupos skleidžia energiją, bangas, tai šios sąveikauja su sąmone ir gali patalpinti ją į slopinimo arba stimuliavimo „matricą“. Tai susiję su orbitiniais ciklais, susijusiais su akių kūnais. Bet mes jau žinome, kad yra atsietas gnostinis kosmosas ir gnostinės sankaupos, turinčios savo specifinius ciklus ir energijas, o tai gali tiesiogiai veikti gnostines smegenis ir jų „cheminį“ balansą.

D. Icke‘o teorija šiek tiek kitokia, bet aš pabandžiau jo idėją sujungti su savo svarstymais ir surasti racionalų „menulio-saturno matricos“ pagrindimą. Matome, kad primityvus skepticizmas niekur neveda ir kad visada visas teorijas reikia ištirti ir savo protu.