Giluminė valstybė (1)

Gyvename pasaulyje, kurį suprasti ne taip paprasta, nes tai, kas pateikiama fasadinėje jo dalyje ne visada atitinka tikrovę. Norint pažvelgti giliau, reikia sugriauti šias ekranines iliuzijas, kurios yra pagrindinė kliūtis pamatyti tiesą. Šis uždavinys labai sunkus, nes tikras pasaulio vaizdas griežtai saugomas ir žmonėms trukdoma jį pamatyti, o jeigu kam nors pavyksta – sulaukia agresyvaus puolimo, kad su savimi nusivestų kuo mažiau žmonių. Tvyrantis melas daro daug žalos, nes neinformuoti žmonės menkai gaudosi planetos įvykiuose, klaidžioja pusę arba visą savo gyvenimą ir jais labai lengva manipuliuoti, nukreipiant mąstymą ir emocijas norima kryptimi. Žmogui atrodo, kad viskas taip ir turi būti, nes nėra jokių alternatyvų.

Šiuo įrašu noriu pakloti pamatą geresniam savo gyvenimo supratimui, kad matytųsi visi realūs keliai ir klystkeliai, kad žmogus suprastų, kaip juo pasinaudoja didelės organizacijos ir sistemos. Žmogus viliojamas gražiais pažadais, mato ekranuose reklamas, kuriose vaizduojamas ten, anapus esantis rojaus pasaulis, į kurį norint patekti reikia daug dirbti, atsidavus tarnauti sistemai. Tačiau į tą pažadėtąją žemę patenka vienetai, visi kiti žiurkių lenktynių dalyviai išsunkiami ir lieka už borto. Žmogus turi dvi galimybes: visą gyvenimą bėgti paskui saldainį arba kurti savo pasaulį savarankiškai, nelaukiant niekieno dovanų, ir nesiekiant patekti į jokius svetimus pasaulius. Žaisdamas pagal svetimas taisykles visada pralaimi.

Skaityti toliau

Archontas

Kalba buvo pirmoji technologija, kuri žmogų pakėlė į aukštesnį rangą ir sudarė prielaidas civilizacijos išradimui gyvūnijos pasaulyje. Šita technologija pasirodė tokia produktyvi, kad tapo įmanomas milžiniškas šuolis pasaulio pažinime. Kalba turi tris pagrindinius profilius, todėl yra trys vietos, kuriose galima tyrinėti jos kilmės klausimą. Pirmas profilis yra išorinis produktas, kuris kaupiamas išorinėse laikmenose ir yra kalbos mokslų tyrinėjimo objektas. Iš jo gaunama visa kalbos teorija, paaiškinanti kokia jos sandara ir kaip ji leidžia atlikti bendravimo ir informacijos perdavimo funkciją. Antras profilis yra kalbos produkavimo ir artikuliacijos procesas, kuris yra produkto kilmės šaltinis. Artikuliacijos klausimas taip pat svarbus, nes tam reikalinga tinkama anatomija ir struktūros smegenyse. Vadinasi be genetinės mutacijos, net turint kalbos prielaidas psichikoje, kalbos sukūrimas būtų buvęs neįmanomas. Ir paskutinis profilis yra gebėjimo mechanizmas, kuris leidžia žmogui išmokti kalbą ir ją pritaikyti savo veikloje. Prie to galima prijungti nelingvistinius profilius, tokius kaip genetika, kuri yra programa, sukurianti kalbai reikalingą anatomiją ir smegenų struktūrą. Kalbos kilmės klausimą galima tyrinėti visose šiose vietose.

Bendriausia teorija yra evoliucinis kalbos atsiradimas, kai buvo išvystytos tam tikros būtinos užuomazgos istorijos eigoje, sukaupiant labai daug lingvistinių ir psichinių formų, kurios tiesiogiai susijusios su kalbos technologija. Iš pradžių galėjo būti tik žodyninė kalba, kuri parsidėjo nuo kelių dešimčių šūksnių, kurie vėliau, plečiantis sąmonei ir kalbiniam pasauliui, buvo papildyti gramatika, leidusia išreikšti sudėtingesnius santykius tarp pavadinimų, neapsiribojant paprasta gamtos daiktų nominalizacija. Žmonių tipus galima skirstyti į kūrėjus ir mėgdžiotojus. Pirmieji iš savo gebėjimo mechanizmo formavo kalbines priemones, o antrieji jas įsisavindavo mėgdžiojimu. Taip visuomenėje išplito kalbiniai kaupiniai, kurių rezultatas šiais laikais yra visos egzistuojančios gyvos ir mirusios kalbos.

Tai, kad kalba yra technologija užsiminiau ne veltui. Gana anksti istorijoje turėjo atsirasti grupės, kurios ėmėsi kontroliuoti kalbos sistemą. Tai buvo tie, kurie tyrinėjo produktą kaip objektą, tyrinėjo kalbos vidinę sistemą ir reguliavo jos vidinio vystymosi leidžiamas kryptis. Sąmonėje kalba atsiranda gebėjimo mechanizmą sujungiant su išorinės kalbos sistemos mokymusi per pamėgdžiojimą. Kokia ši išorinė sistema yra, priklauso nuo to, kaip su kalba tvarkosi žmonės, kurie organizuoja jos priežiūrą ir platinimą. Tai labai naudinga todėl, kad paruošiant skirtingas kalbos formas, galima suformuoti norimą sąmonės tipą. Jeigu reikia primityvios sąmonės, kuri primityvų žodyną ir gramatiką, jeigu reikia išvystytos sąmonės – pritaikai išplėstą kalbos sistemą. Gali įvesti papildomas nuosakas, rūšis, plėsti santykių skaičių, žodyną papildyti naujomis reikalingomis sąvokomis. Jeigu nenori kokių nors temų žmonių sąmonėje – sunaikini toms temoms reikalingą žodyną ir temos būna užrakinamos. Taip valdomi leidžiami ir neleidžiami keliai, kurie užkoduojami pirminėse kalbos priemonėse. Dėl šios priežasties matosi akivaizdus kalbos technologiškumas – kalba kaip pirmoji sąmonės valdymo technologija.

Be natūralių kalbų įvairioms reikmėms atsirado dirbtinės kalbos, kurios buvo naudojamos ne bendravimui, bet tam tikros specifinės informacijos išsaugojimui. Tokios yra matematikos, logikos, programavimo kalbos ir pan., nors dalis jų atsirado ganėtinai vėlai. Tos dirbtinės kalbos irgi yra technologijos, kurios atvėrė naujus kelius sąmonei, sudarė galimybes išreikšti ir suformuluoti tylinčias temas patogiomis formomis.

Antra technologija buvo religija, kuri turi du šaltinius: a) tiesioginį sąmonės sąlytį su tikrove ir b) kalbos priemones, kurios leidžia dirbtinėje terpėje, žmogaus psichikoje programuoti dirbtines realybės simuliacijas. Kalba užprogramuoja tam tikrą tikrovės programą, o protas tą kalbą vaizduotėje dekoduoja į simuliaciją, negyvus ženklus paversdamas gyva psichine realybe.

Kalba gali turėti tokias pagrindines kryptis – iškėlimas į laikmeną, kurių archyvas (šiais laikais duomenų bazė) suformuoja žinių agregorą, kuris tampa atskaitos tašku, pavyzdžių šaltiniu mokantis, mėgdžiojimo objektu, vertinimo kriterijumi. Kai žmogus šį agregorą įsisavina, jis gali pats tapti kūrėju ir papildyti jį savo indėliu. Kita kryptis yra tiesioginis perkėlimas į kito žmogaus atmintį. Pirmuoju atveju šis perkėlimas yra netiesioginis, sukauptas ilgaamžėse laikmenose, kurios gali būti viešose sistemos dalis arba būti skirtos ribotam naudojimui. Ir paskutinė kryptis yra asmeninė vidinė laikmena, vadinama atmintimi. Tai svarbu todėl, kad vidinė atmintis gyva tik tol, kol gyvas žmogus, o išorinė laikmena yra ilgaamžė (šiais laikais amžina, jeigu nesunaikinama), todėl iš kartos į kartą perduodamos būtent šios išorinės bibliotekos. Bibliotekos sunaikinimo atveju dingsta visa buvusių kartų patirtis. Dėl šios priežasties labai svarbu kieno rankose yra šių bibliotekų kontrolė, nes naudojant ją galima formuoti ateities kartų požiūrį į praeities įvykius. Nori kad kokie nors įvykiai būtų ištrinti iš istorijos – turi sunaikinti visus dokumentus, jeigu kas nors lieka – pakrikštiji jas klastotės vardu ir išstumi iš istorijos pasaulio. Šitaip technologija parodo savo du veidus – per kalbą galima manipuliuoti sąmonės forma, taip pat galima plėsti arba siaurinti žinių pasaulius, perduodamus iš kartos į kartą. Ribojant priėjimą prie bibliotekų, galima kurti dirbtines žinių pranašumo perskyras visuomenėje.

Ilgą laiką religija buvo vienintelė psichinės ir socialinės inžinerijos forma, kuri formavo žmonių gyvenimą, bet nebuvo pasiekusi materialios technologijos lygio, išskyrus rašto ir knygos technologiją. Trečia technologija yra filosofija, kuri pašalino iš pasaulėvaizdžio neproduktyvias sąmonės formas ir papildė jas metodiško tikrovės tyrinėjimo priemonėmis. Filosofija taip pat neturi jokių darbo materialių rezultatų, vien tik tekstus, kuriais bandoma paaiškinti tikrovės sąrangą, tačiau šie tekstai yra pažangiausių sąmonės formų atspindys, kurios programuoja tas kryptis, kuriose to meto civilizacija mato didžiausią perspektyvą. Jeigu leidžia turimos technologijos, civilizacija daro proveržį ir susikuria toje srityje viešpatavimo formas.

Kur gali vystytis sąmonė pirminiame etape priklauso nuo psichoformų ir lingvoformų, kuriose užkoduoti įmanomi keliai. Jos gali būti išnaudojamos efektyviai ir neefektyviai. Pavyzdžiui, žemesnių socialinių sluoksnių, siekiant juos apriboti, psichoforma ir lingvoforma dirbtinai susiaurinama, apribojama; aukštesnių, kad turėtų dirbtinį pranašumą – išplečiamos. Šitaip kiekviena istorinė civilizacija turi standartinę formą, ir yra elitinis sluoksnis, kuris vadinamas savo laikmečio atitrūkusia civilizacija. Kaip jau matėme, panaudojant šias tris technologijas formuojamos aukštesnio ir žemesnio tipo sąmonės. Kai žmogus visą savo gyvenimą turi priėjimą prie žemo lygio žinių agregoro, jis suformuoja žemo žinojimo lygio sąmonę, todėl yra daug silpnesnis nei valdovai, nesugeba pasipriešinti jų savivalei net su kiekybiniu pranašumu. Aukšto lygio žinių agregorai uždaryti, prie jų priėjimas uždraustas, žemesnei klasei jie yra ezoterika.

Ketvirta didžioji technologija yra mokslinis metodas, pradėjęs tirti pasaulį objektyviai, per objektyvizuotas ir apvalytas sąmonės formas. Iš šio metodo pašalinami visi motyvai išskyrus vieną – atskleisti Tiesą. Tiesa yra maksimalus sąmonės atitikimas tikrovei, kuris leidžia pažinti jos sandarą ir sukurti to pagrindu valdymo technologijas. Išbaigtoms mokslo formoms išvystyti reikėjo daug laiko, vystymosi procesai truko tūkstantmečius. Tačiau ilgainiui pradėjo rastis pirmos technologijos, kurios buvo paimtos iš teorinių tikrovės tyrimų, kurios padarė didelį poveikį psichinių formų vystymuisi. Pamažu istorijoje ėmė rasti technologijų paveikta sąmonė, ir technologijoms aptarnauti reikalingos visuomenės formos. Dabar jau turime užbaigtą sistemą, kurią galima apibendrinti lentele, kuri apima nuo pradinės stadijos sąmonės viduje, kuri turi vizijų ir idėjų formą, iki galutinių jų realizacijų technologiniais prietaisais, kurie platinami vartotojų pasaulyje. Technologija labai svarbus psichikos formavimo faktorius, nes ji sukuria atskirą pasaulį, kuris tampa žmogaus „antrais namais“. Žmogus prie šios realybės gali tiek priprasti, kad praranda orientaciją laukiniame pasaulyje, nesupranta net paprastų to pasaulio dėsnių. Tačiau tai problema tik tada, kai technologijų pasaulis per daug atitrūksta nuo laukinio, neleidžia pastarojo įsisavinti net netiesioginėmis formomis.

archontasŠioje schemoje pavaizduota, kokia yra visų technologinių kelių genezė. Taip pat, kaip vystymąsi galima kontroliuoti per manipuliavimą sąmonės formomis ir teorijomis. Sąmonė įstatoma į tam tikras tikrovės dėžutes, per psichoformų galimybes, kurios iš dalies yra genetinės, iš dalies technologinės. Pavyzdžiui, labai svarbu ką civilizacija padaro su genijais, savantais, sinestetikais, kurie turi kitokias psichikos formas, gali atverti naujus kelius pačioje to kelio šaknyje – sąmonės sąlytyje su tikrove. Taigi sąmonė siaurinama, plečiama, iš vienos dėžutės perkeliama į kitą ir nuo to priklauso galimybės turėti tam tikros krypties technologinę civilizaciją. Šito lygmens agregorai yra vizionierių žinių bazė.

Imant mano tekstų ir tyrimų apimtį ir vietą, šioje schemoje ją įvertinti galima trikampiu. Taip yra todėl, kad pirmiausiai mane domina pirminės sąmonės formos ir būsenos, kurios galėtų įgauti naujas išplėstas kalbos formas, kurios perkeltos į filosofinę sistemą galėtų atverti kelius, kurie buvo neprieinami ankstesnei sąmonei. Šiuo tikslu daromos dirbtinės kalbos išplėtimo pastangos, sukuriant dimensinius skaičius, dinaminio kontinuumo teoriją, ieškant adekvačių formų anapusinės tikrovės, turinčios nulinę fenomenologiją, išreiškimui. Sąmonė aiškinama per ekrano, ekrano dėmenų ir jų pagrindu suformuotų parametrų prizmę. Ieškoma naujo tipo ekranų, naujo tipo dėmenų, kurie būtų naujos matematinės kalbos pagrindas. Šį principą apibendrinu posakiu „anapus vaizdo ir veiksmo“. Pagrindinis metodas – trys kontinuumai, kuriuos pavykus sujungti, gimsta tikrovės struktūrą atitinkanti mokslinė teorija, kurią tuomet galima paversti taikomąja, o taikomąją – technologijomis, prieinamomis galutiniam vartotojui. Šios galutinės technologijos pradeda daryti įtaką psichikai, formuoja naujas psichines formas, kurios grįžtamuoju ryšiu yra surištos su pradiniu technologijų atsiradimo etapu.

Aš kol kas esu vizionieriaus lygmenyje, šiek tiek esu priartėjęs prie teoretiko sluoksnio, bet iki technologinio žinių lygio dar toli. Be to, nesinori kurti pavojingų technologijų, kurios netinkamose rankose pridarytų daugiau žalos negu naudos. Sąmonės technologijos netinkamose rankose labai pavojingos. Kita vertus, vizijos vartotojams gali būti neįdomios, nes jie pripratę prie galutinio produkto, tačiau jos visuomenėje labai svarbios – be jų galutinio produkto nebūna. Schemoje matosi dar vienas dalykas, kurį jau minėjau – visose civilizacijose žinios skirstomos į viešas ir slaptas, slapta atitrūkusi civilizacija žinias pasisavina ir pritaiko jas savo asmeninės valdžios išplėtimui. Žinios – pagrindinis galios šaltinis ir prievartos svertas. Tačiau įprastinėje sąmonėje tos kryptys būna uždarytos naudojant įvairias lingvistines ir socialines taktikas. Tai semantiniai kalėjimai kaip „pseudomokslas“, įvairios teorinės uždaros dėžutės, kaip pavyzdžiui, Einšteino išrastas maksimalaus greičio tikrovėje apribojimas ir pan. Tokios dėžutės tam tikras mąstymo kryptis daro nepatraukliomis ir neperspektyviomis. Tos iliuzijos laikomos absoliučiais neįveikiamais apribojimais. Šitaip tyrinėtojo sąmonė pakišama po archontų padu.

Istorijos H-taškas

Visų žmonių gyvenimas yra įrėminamas dviem pagrindiniais įvykiais, kurie įstato žmogų į ribas, apibrėžia jį baigtine egzistencija šiame pasaulyje. Tie neišvengiami įvykiai yra gimimas ir mirtis. Tikras žmogaus sąmonės gimimas įvyksta tada, kai jis prisijungia prie luksorinų lauko ir įsijungia šviesos arkos struktūra, kuri ir yra tikrasis žmogus. Priešingas procesas yra atsijungimas nuo šio lauko ir šviesos arkos išnykimas visiems laikams. Kaip tai konkrečiai įvyksta čia aiškinti neketinu, nes daug informacijos kituose straipsniuose, tik noriu paminėti, kad šie taškai nėra nei absoliuti pradžia, nei absoliuti pabaiga. Yra daug žmonių, kurie tiki, kad yra egzistencija iki gimimo, o iš to logiškai seka, kad turi kažkas būti ir po mirties. Kitaip sakant, tikima dviem pasauliais: šiuo, mišriu pasauliu, kuriame siela susimaišiusi su kūnu šviesos arkoje ir dvasiniu pasauliu, kuriame gyvena gryna siela, be fizinio kūno. Gyvenimą pagal tokį supratimą rėmina susijungimas ir atsiskyrimas.

Žmonės patiria daug įvairių patirčių, kurios gali atrodyti kaip patvirtinimas, kad kitas pasaulis egzistuoja, tačiau tai iki galo bus aišku tik tada, kai jį pamatysime (arba nepamatysime) kiekvienas asmeniškai. Nemanau, kad teisinga koncentruotis į tai, kas bus kažkada ir kažkur, kai tikra misija spręsti išgyvenimo klausimus čia ir dabar. Dėmesio centre turi būti atkarpa, kuri įrėminama kraštutinių būsenų, ir jos, kaip perėjimas į nieką ar kažką, jau yra anapus šio gyvenimo aktualių klausimų.

Esu rašęs apie dvi žmonijas arba tiksliau du žmogaus tipus. Vienas yra genetikas, o kitas – gnostikas. Genetikų pagrindinis dėmesio objektas yra rūšis, kuri yra gyvybės forma, savyje galinti turėti bendrą programinį komponentą ir individualią tos programos realizaciją. Programa, kitaip rūšis, savaime neegzistuoja ir ji visada yra kūniškai individuali. Todėl klausimas kas svarbiau, individas ar kolektyvas, genetikams nėra toks paprastas. Kolektyvas yra to paties tipo programų realizacijų rinkinys, individas yra vienas egzempliorius. Todėl teisinga yra sakyti, kad dalis programos tikslų realizuojama per individą, kita dalis – per grupę. Genetikų tikslas – gerinti rūšies programą, tobulinti rūšį, kad žmogaus tipas ne prastėtų bet tobulėtų. Tai vyksta per konkurenciją ir atranką tų genetinių linijų, kurios įkūnija geriausias realizacijas. Šios teorijos vienas žinomiausių 19 a. propaguotojų buvo F. Nietzsche.

Yra ir priešiška stovykla, kuri buvo pavadinta gnostikais. Šis žodis paimtas iš graikų kalbos ir reiškia „pažinimas“ (gnosis gr. – pažinimas). Tai reiškia, kad gnostikai dirba su sąmone, siela, protu, su visais sugebėjimais, kurie susieja aplinkos informaciją ir paruošia informaciją ir aplinką praktiniam naudojimui. Gnostiko užduotis – įminti pasaulio paslaptį, o tam reikalingas kuo galingesnis pažinimo įrankis, kuris turi būti maksimaliai ištobulintas. Todėl reikalingas švietimas, lavinimasis, ugdymas, visų gnostikui reikalingų įgūdžių aštrinimas. Gnostikų ir genetikų tikslai nėra prieštaraujantys vieni kitiems, nes vienas proto gerinimo būdų yra genetinė atranka. Taip pat konkurencijoje, kai sprendžiama kieno genai geresni, žmogus turintis aukštesnį intelektą, geriau jungiantis aplinką, mokantis organizuoti savo resursus – turi daugiau išlikimo šansų.

Visa bėda prasideda tada, kai šios kryptys atsiskiria ir kiekviena nukeliauja į savo ribotą pasaulį. Gnostikams pradeda rūpėti tik dvasiniai dalykai, ribojant ir silpninat fizinius, o genetikai užsiima tik gyvuline veislininkyste, kuri naudoja programos tobulėjimui neaktualius kriterijus. Be genetinio inkaro, gnostikai sunaikintų žmoniją per 100 metų. O genetikai be gnostinės tėkmės – gyventų primityvius laukinių gyvenimus. Kaip ten bebūtų, kol žmonija perduoda estafetę iš kartos į kartą, tol genetikai kažkokia dalimi visada gyvuoja, bet civilizacija prasideda nuo gnostikų įsigalėjimo, kurio pirmos formos visada būdavo religinės. Po to atsirado filosofija ir galiausiai mokslas kaip tobuliausia gnostikų forma, kuri efektyviausiai leidžia įvaldyti žmogų supantį kosminį pasaulį.

Kadangi įdomiausias visada asmeninis atvejis, tai pritaikant aprašytą principą yra įmanomi trys gyvenimo tipai: du pabėgę vienas nuo kito kraštutinumai ir mišrus variantas,  kurį laikau geriausiu. Minėtoje atkarpoje žmogus kažkaip turi realizuoti abu variantus, jeigu nori sėkmingai įvykdyti pagrindinę šio gyvenimo misiją.

Imant kolektyvinį variantą, svarbiausias klausimas kokio tipo santvarka realizuojama, į kokius rėmus įstatomas daugumos žmonių gyvenimas. Galimas religijų viešpatavimas, asketizmas, griežta puritoniška moralė, celibatas ir pan. Deja tokios santvarkos eina prieš prigimtį ir prieštarauja pagrindiniam rūšies programos reikalavimui – sėkmingai perduoti geriausius genus. O geriausi ne visada būna tie, kurie atitinka žemo lygio, vidutinybėms skirtas normas. Kai viešpatauja genetikai, civilizacija gali atrodyti „degradavusi“, tačiau vislumas iš tikro nėra pakenkęs nė vienai rūšiai, kuo daugiau individų, tuo visada daugiau galimybių. Laisvas elgesys šią situaciją tik skatina. Aišku, taisyklės visur reikalingos, bet čia kalba apie filosofinį požiūrį, o ne tvarką ir betvarkę. Religija niekina kūną ir viską kas su juo susiję, todėl sumenkinamos ir visos jo rūšiai svarbios funkcijos. Aš laikausi tokio požiūrio, kad kuo daugiau nelaisvės, tuo civilizacija labiau degradavusi, nes nelaisvė deformuoja žmogaus funkcijas, kurios gyvybiškai reikalingos žmonijai kaip gyvybės formai. Patologiškai bijoti ar bjaurėtis tuo, kas gyvybiškai svarbu yra rūšies išsigimimo požymis.

Kita pusė, nepaisant nieko, lieka taip pat svarbi, nes šis elementas yra individo sąveikos su aplinka priemonė. Kad galėtų išlikti, ši sąveika turi būti maksimaliai efektyvi. Todėl turi būti tobulinama sąmonė, maksimaliai užaštrinamos visos jos galimybės. O kad žmogus nebūtų tik primityvus žvėris, sąmonė duoda civilizuotą supratimą. Jeigu pavyzdžiu imtume, „neišskridusią“ į kitą pasaulį ezoteriką, tai jos vienas propaguojamų tikslų yra dvasinis augimas, kuris vadinamas pakilimu. Pakilimas reikalingas todėl, kad jis išplečia horizontą, leidžią aplinką surinkti iš aukštesnės sąmonės perspektyvos. Tokią sąmonę jau ne kartą esu pavadinęs holoplastine sąmone, sugebančia surinkti visą aplinkinio pasaulio struktūrą ir perkelti ją į protą. Ši struktūra svarbi tuo, kad leidžia aplinką valdyti ir tapti jos šeimininku, kas padidina rūšies šansus kovojant dėl išlikimo su kitomis rūšimis. Sąmoningų rūšių yra ne viena, tad jų galimybės tarpusavio sąveikose priklauso nuo intelekto koeficientų lygio. Mus įveiktų rūšis su IQ vidurkiu 180. Kosminei civilizacijai reikia vidutinio 250 taškų IQ. Tai lyginama su mūsų rūšies vidutiniu 100 taškų.

Tačiau tai tik įrankis, kurio realizavimą atspindi tikrovės holoplastinio vaizdo atvėrimo koeficientas. Imant procentų matavimo vienetą, visas vaizdas būtų 100 proc. Kadangi mes nežinome, kokia ta pilna tikrovė yra, įvertinti labai sunku, bet galima sugalvoti kriterijus. Vienas jų – gebėjimas sukurti sintetinę gyvybę ir sintetinę sąmonę. Tada Žmogaus holoplastinė realybė bus įvaldyta 100 proc. Tačiau sąmonės teorijos, ne technologijos, žinome gal 10 proc., o biogenetikos ir genų inžinerijos – 15 proc. Turint 250 intelekto koeficientą, manau tokie klausimai išsispręstų per 50 metų.

Visa tai, ką aprašiau, yra kiekvienos biologinės rūšies pagrindinė misija, kurioje dalyvauja kiekvienas individas atskirai. Vadinasi reikalinga ne tik primityvi konkurencija dėl savo genų prastūmimo, bet ir bendras visos rūšies darbas išauginti naują tipą, tapti šio proceso visišku šeimininku. Su tuo susiję daug etinių klausimų ir nuo to labai priklauso, kokią mes priskiriame gyvybės formoms egzistencinę vertę. Tačiau procesas – nesustabdomas. Gamta gyvūnams buvo ir liko labai žiauri, sąlygas gyvenimui sudarydama tik ekstremalias. Civilizacija turi galimybę sukurti rojų, bet tas rojus būtų ateities galimybių ir pažangos sąskaita. Vadinasi neišvengiamai tenka ieškoti balanso. Kokių įrankių reikia kovojant prie kitas rūšis ir kosmines atšiaurias sąlygas, ir kiek reikia pristabdyti, kad būtų išlaikomi bent minimalūs etiniai reikalavimais ir gyvybei suteikiama bent minimali egzistencinė vertė.

O tas istorinis taškas, kurį pasiekus bus žinoma 100 proc. tikrovės holoplastinė struktūra, vadinama H-tašku. Manau, kad visi žmonės pagal savo sugebėjimus ir išgales turi stengtis prisidėti prie šio istorinio momento priartinimo, nes šis momentas prilygs savo svarba pirmos gyvybės atsiradimo momentui. Aišku, viso to likimas priklauso nuo konteksto: jeigu visata ciklinė, tai net tokios civilizacijos neišvengiamai žlunga, jeigu neranda galimybių valdyti tikrovės arba pasitraukti į kitą realybę. Taip gali ir neatsitikti, tada žmogaus smalsumas būna galingiausias akstinas.

Pertekliaus civilizacija

Organizaciją įprasta vaizduoti kaip hierarchinę piramidę, kurioje valdžia ir įtaka padalinta taip, kad daugiausiai jos turi viršuje esanti mažuma, tuo tarpu tie, kas yra piramidės apačioje – jos turi mažiausiai. Tačiau realiame gyvenime mes jokių piramidžių nematome, nes, tiesą sakant, gyvename ant plokščio žemės paviršiaus ir visi esame vienodame lygyje. Valdžia ir įtaka yra paskirstyta kitaip. Ant paviršiaus yra tam tikros zonos, kuriose sukoncentruotos kontrolės grupės, kurios priima kitų žmonių gyvenimus lemiančius sprendimus. Ir bet kokiam laisvam žmogui prie šių zonų priėjimas ribojamas.

Tai yra, turimos viešos zonos, kurios prieinamos visiems ir kuriose gali dalyvauti bet kas ir yra uždaros zonos, į kurias praeina tik tam tikri žmonės, kurie susitarę savo įtaka nesidalinti su kitais. Kitaip sakant, jeigu esi „pašalinis“ su tavim niekas nešneka – paprasčiausiai pašalina iš uždaros teritorijos. Negana to, čia gali būti netgi draudžiama patekti ir bandyti įtakoti. Tam turimos apsaugos sistemos, kurios filtruoja visus, kurie čia gali įsibrauti. Tokios zonos pirmiausiai yra uždaros organizacijos, kurios turi vidinę tvarką ir kurios kontroliuoja aplinkui esančius žmonės per savo įtakos sferas.

Taigi turima ta pati sistema, kur valdo mažuma, o dauguma paklūsta ir dvi schemos, kuriomis ji atvaizduojama. Bandoma pateikti, kad tai vienintelis galimas organizavimo principas, kurio esmė – išstūmimas į išorę, suobjektinimas, apribojimas ir eksploatavimas kaip paprasto gamtinio resurso. Visos valstybės tvarkomos tokiu nedalyvavimo, išstūmimo principu, net jeigu vaidinama „demokratija“. Mažumos grupelė valdo, o visi kiti tiek apduję nuo smegenų pudrinimo ir propagandos, kad nesugeba pasipriešinti. Žmonių įtraukimas į procesą, dėl didelio skaičiaus ir žmonių „neišmanymo“ laikomas neįmanomu.

Žmones paklusti priversti ne taip lengva. Tačiau faktas tas, kad priversti yra įmanoma. Iš dalies tai aiškinama natūraliais žmonių skirtumais, bet jie iš tikro ne tokie svarbūs kaip vaizduojami. Jeigu konkrečiose situacijose atrodo, kad tai svarbiausias faktorius, tai būna sukelta dirbtinai, tam tikromis specialiomis priemonėmis, kuriomis slopinama žmonių sąmonė. Žmonės įtikinami, kad jie niekam tikę, ir kad geriausia jiems patiems, jeigu pripažįsta „protingesnių“ valdžią. Kitas argumentas, visi spręsti negali, nes tam reikia sutarimo, kuris esant dideliam skaičiui neįmanomas, o be sutarimo – kiltų chaosas ir susiskaldymas. Čia daroma prielaida, kad geriausių sprendimų visada būna ne vienas bet keli, todėl vieniems pasirinkus vienus, kitiems kitus –  neišvengiamai kyla konfliktas. Todėl išrenkama grupė, kuri šį darbą padaro už visus kitus, kurie tik turi paploti arba jeigu nesutinka – patylėti.

Bet problemos dažniausiai kyla tada, kai susiduria globalinės sąmonės, mąstančios iš visų resursų perspektyvos, o ne remdamiesi tuo, ko reikia čia ir dabar, konkrečiai jų gyvenimui. Toks mąstymas orientuotas į ekspansiją, galios plėtimąsi, kurios apribojimas kokioje nors vietoje kelia nepasitenkinimą ir norima pašalinti bet kokias kliūtis plėtimuisi. Nesutaria dažniausiai žmonės, kurie iš gyvenimo ir kitų įpratę reikalauti labai daug, kurie sau nori pasiimti viską. Nedidelės grupės, kurios domisi tik svarbiausiomis materialinio išgyvenimo sąlygomis ir kurioms užtenka to, ką jie turi, konfliktuoti nelinkusios.

Kita vertus, problemų daugėja augimo situacijoje, kai žmonių skaičius didėja, o ištekliai lieka tie patys. Atsiranda stoka ir ji vis labiau stiprėja. Taip susikuria stokos civilizacija, kurios pagrindinis uždavinys yra kontroliuoti ir paskirstyti išteklius. Tame procese negali dalyvauti visi, nes tada reikėtų skirstyti lygiai, o lygus skirstymas reiškia, kad sumažėja kiekvieno gaunama dalis. Kiti, jeigu jie nori gauti daugiau – turi atimti iš silpnesnių. Istoriškai tai institucializuota sistema, kuri tokį apvogimą vykdo organizuotai. Daugiausiai gauna tie, kurie turi daugiausiai valdžios, o pagal piramidės schemą jos daugiausiai yra piramidės viršuje.

organizacija

Šita viršuje esanti schema rodo du istorinius, socialinius dėsnius: a) laikui bėgant žmonių skaičius auga, b) vis didėjantis žmonių skaičius sukuria organizavimo poreikį. Tai sukelia visus neigiamus padarinius – ir tuos kuriuos jau aprašiau, ir daugelį kitų. Jeigu organizavimas griežtas, iš žmogaus atimamas gyvenimas ir jis padaromas organizaciją aptarnaujančiu vergu. Laisvesnė organizacija leidžia turėti savo gyvenimą. Buvo įvairių laikotarpių, bet prašviesėjimai laikini ir trumpalaikiai. Tai paaiškinama labai paprasta priežastimi. Organizacija pirmenybę teikia plėšrūnui, nes jis daugiau šansų turi nugalėti konkurencijoje, o plėšrūnas iš esmės yra nusikaltėlis. Visose grupėse yra nusikaltėlių genetinės linijos, kurios nugali konkurencijoje ir formuoja grobuonio tipą. Tokie tipai visada susikoncentruoja organizacijos aukščiausiuose ešelonuose ir juos pašalinti būna labai sunku, nes jiems banditiškų metodų naudojimas būna įaugęs į kraują ir perduodamas iš kartos į kartą.

Horizontaliame modelyje tokios grupės formuoja uždaras sistemas, kurios neprileidžia svetimų, su svetimais paprasčiausiai nebendrauja, jiems nesuteikia jokių teisių į žodį. Tą žodį galima tik pasiimti. Tačiau, kad sugebėtum tai padaryti, turi pats tapti organizuotas ir plėšrus, o tai yra kontroliuojama ir visos galimybės užkertamos pačioje užuomazgoje. Šiam tikslui visos organizacijos turi savo žvalgybą ir įtakos zonas, kuriose kontroliuoja visus atskirus žmonės. Būti ne įtakos zonoje ir būti nekontroliuojamu, beveik neįmanoma, bent jau labai sunku. Jeigu nekontroliuoja mąstymo ir gyvenimo tiesiogiai, tai kontroliuoja išoriškai sekimu ir informacijos rinkimu, psichologiniu profiliavimu, turto kontrole ir t.t.

itaka

Taigi žmogui įteiginėjama, kad jis laisvas, žmogus gali pats tikėti, kad jis laisvas ir nekontroliuojamas, bet visi yra kokioje nors įtakos zonoje ir sekami organizacijų, kaip galimi konkurentai arba galimas išteklius išnaudojimui. Tai padaroma per masinio informacijos rinkimo ir šnipinėjimo sistemą. Sekama viskas, viešas ir privatus gyvenimas, ryšiai, santykiai, pažiūros, įpročiai, pomėgiai ir t.t., tikintis šia informacija kaip nors ateityje pasinaudoti. Taip pat, svetimoje įtakos zonoje negalima laisvai veikti, viskam reikia gauti leidimą ir sutikimą. Kai pradedi veikti be sutikimo, veikla persekiojama ir žlugdoma. Visa tai ateina iš uždarų zonų, kurios pažymėtos raudonai ir į kurias laisvam žmogui patekti beveik neįmanoma, tad belieka organizuoti savo atsakymus mėlynai pažymėtose zonose, kuriose vykdoma totalinė kontrolė.

Yra dar vienas niuansas. Organizacijos būna didesnės ir mažesnės, laisvos ir prarytos kitų. Taip pat tai reiškia, kad planetoje turi būti viena arba kelios galingiausios grupuotės, kurių įtakos zonos dengia visas žemesnes sritis, viešas ir pažymėtas raudonai arba mėlynai. Daugelis mano, kad tokios organizacijos visų prima yra valstybės, tačiau sąmokslo teoretikai tvirtina, kad yra dar galingesnės grupuotės, kurios veikia net virš įtakingiausių valstybių ir naudoja jas savo tikslais. Tokia grupuotė yra Vakaruose, kuri nori panaikinti smulkias valstybes, sukurti pasaulinę vyriausybę; yra rytuose, Rusijos įtakos sferoje; taip pat Azijoje, kur galingiausias žaidėjas yra kinų oligarchija. Visos šios grupuotės,  viešos ir slaptos, visą Žemės rutulį pavertė savo mėlynai apibrėžta įtakos zona, ir kiekvienas žmogus, esantis šioje zonoje yra kontroliuojamas. Šiais laikais kontrolė pirmiausiai yra technologinė. Visi informacinių technologijų prietaisai yra dvigubos paskirties ir naudodami juos žmonės patys finansuoja savo sekimą.

Visa tai yra todėl, kad gyvename stokos civilizacijoje, kur būtina resursus skirstyti ir skirstyti nevienodai, taip pat prievartinėmis priemonėmis susidoroti su kylančiu nepasitenkinimu. Viskas būtų kitaip, jeigu gyventume pertekliaus civilizacijoje ir nereikėtų kovoti dėl ribotų išteklių. Gamtoje tai neįmanoma, bet išsivadavus iš gamtos, tokius išteklius gali atverti žinios ir mokslas. Tereikėtų atsisakyti kovos dėl ribotų išteklių mąstymo šablonų. Deja kol kas tokios žinios yra nepasiektos, negana to, ši pažanga yra ribojama, nes atpigus ištekliams valdžia prarastų savo įtaką. Dėl šios priežasties dirbtinai stabdoma pažanga, įvedamas sąmonės slopinimas, slaptinami atradimai. Pertekliaus, sukurto žinių, atsiradimas susilpnintų žmogaus grobuonišką prigimtį, sudarytų sąlygas išlaisvinti visus pavergtus ir išnaudojamus žmones. Kuo žinių lygis aukštesnis, tuo sąlygos tam geresnės.

Iš kitos pusės, gali atrodyti kitaip, kad žinios sukuria tobulesnes pavergimo priemones. Tačiau tai pereinamoji būsena, kol dar nepašalinta pagrindinė priežastis, kuri yra išteklių, energijos trūkumas. Tam reikia ypatingų proveržių, kurie išspręstų pagrindinius išteklių klausimus. Šiuo metu technologijos brangiai kainuoja. Žinios jas turi padaryti nemokamomis. Tai įvykus, galios principu pagrįstas mąstymas ir ekspansionizmas kitų sąskaita turėtų būti įveiktas revoliucija, pašalinančia uždaras zonas ant planetos paviršiaus.

Genetikai ir gnostikai

Gnostinė ašis

Mūsų gyvenamo pasaulio pagrindiniai dėmenys yra žmogus ir visata. Abstrakčiau šie dėmenys išreiškiami kaip gyvybės forma ir būties forma. Būtis kuria žmogų kaip gyvybės atmainą, o šis būtį pažįsta, ją įprasmindamas ir pritaikydamas savo reikmėms. Pagrindinis būties vyksmas yra įbūtinimas per esmę ir egzistenciją. Šiame vyksme žmogus iš neišreikštos dalies iškeliamas į išreikštą, išorinę ir turi čia išgyventi. Pažindamas žmogus perkelia būtį į save, atverdamas ją kaip reprezentaciją, kuri yra žmogaus būties centras. Tiek save kaip gyvybę, tiek būtį kaip visatą jis atveria sau per vidinę formą, kuri sudaro tikrovės gnostinę ašį.

Visos žinių sistemos kuriamos orientuojantis į šiuos dėmenis. Žinios apibrėžia kas yra žmogus, atvertas iš reprezentacijos vidaus ir kaip per žmogų atsiveria visata. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad ši visata, kuri laikoma išorine realybe, iš tikro ir yra žmogus. Visata yra žmogaus kūrinys, per kurį žmogus suvokia save ir kuriame ieško savo vietos ir prasmės. Vyksta abipusis kūrimas, kurio eigoje atsiranda tarpinis pasaulis kaip išreikšta sąmonės akis.

Kiekvieno žmogaus esmė ir egzistencija apibrėžiama jo rangu, nustatomu per vertikalų tikrovės pjūvį, kuriame atveriami tikrovės sluoksniai. Žmonės, galintys atverti tikrovės Šaltinio gelmę, yra dievai, nes jiems yra žinomos tikrovės kūrimo paslaptys. Šaltinis įbūtinimu kuria visatą kaip pirminę tikrovę, kurios paslaptis atvėręs žmogus žino savo vietą visatoje ir gali dalintis šia išmintimi su kitais. Žmogaus vietą parodo tik jo paties sąmonė. Žemiausias rangas yra paprastas žmogus, kuris nežino nei kūrimo paslapties, nei savo vietos kūrinijoje, todėl ieško vadovaujančios žinių sistemos, vildamasis, kad ji parodys tikrą pasaulį. Tačiau tai tik ženklai, tekstai ir knygos, aiškinančios šio ir ano pasaulio paslaptis. Kitaip sakant, tai nėra tikra, gyvoji esatis.

Genetinė ašis

Gamtinį žmogų apibrėžia tokios sąvokos: rūšis, individas, gyvybė. Gyvybė yra pati bendriausia sąvoka, kuri inkorporuoja į save rūšį ir individą. Rūšis – tai ne kas kita kaip biologinė programa, o individas yra jos realizacija. Ši priklausomybė rodo, kad žmogus įtrauktas į jo ribas peržengiančią esaties formą ir jos apibrėžiamas. Atsiranda konfliktas tarp bendrumo ir atskirumo aspektų. Programa apjungia, tačiau individualumas supriešina, verčia ieškoti būdų atsikratyti šios priklausomybės. Panaši problema kyla ir gyvybės ryšyje su tikrove ir galų gale su jos pagrindu, kurį sąlygiškai vadiname Šaltiniu.

Gyvybė kaip rūšis – taip pat individas, kuris skiriasi nuo kitų rūšių individų. Individas išsiskiria iš visumos ir siekia ją paneigti, tačiau tai įmanoma tik tiek, kiek leidžia pati visuma. Matome, kad iš individualių perspektyvų vyksta žiaurus karas su gamta, kuri šiame lygmenyje sudaryta iš kolektyvinių individų. Jis vyksta rūšių viduje ir tarp rūšių.

Matome, kad šis karas iš bendros programos perkeliamas į kiekvieną atskirą individą ir yra susijęs su jo išgyvenimo galimybėmis. Karas yra naikinimas, išnaudojimas, perkūrimas, silpninimas, pažinimas ir t.t. Jis įrašytas į kūno ir visatos reprezentacijos sandarą, įeina į individo esmę ir suteikia formą egzistencijai. Tai yra, programos galimybės priklauso nuo individualių galimybių ir programos tikslas apdovanoti individą šiam karui reikalingais sugebėjimais. Individas yra visuotinio karo forpostas, nuo kurio galimybių priklauso kolektyvinio individo įsitvirtinimas.

Tačiau perėjus į aukštesnes pakopas, kai lemiamą vaidmenį pradeda vaidinti gnostinio sujungimo gebėjimai, kūnas velkamas per istoriją kaip našta, neleidžianti pasiekti dar aukštesnių gyvybės egzistencinių pakopų, kurios jau būtų susijusios su žmogaus dvasia.

Žmogaus galimybės

Žmonių kolektyvinis individas yra triuškinanti pergalė kitų kolektyvinių individų atžvilgiu. Tačiau atsiranda vidinė grėsmė, kuri sugriauna dalį rūšies galimybių, nes žinios ir galia atsiduria netinkamose rankose. Ši dalis gali būti tokia svarbi, kad gali grėsti ir visos rūšies išnykimas. Nes agresyviai formuojamas porūšis (tipas), kuris įsivaizduoja, kad jo iškilimo vienintelis kelias yra motininės rūšies sunaikinimas. Kristalizuojantis porūšiams, kyla toks pats karas kaip gamtoje vyksta tarp kolektyvinių individų (rūšių), kurie gyvena vienas kito sąskaita.

Kiekvienas žmogus įsišaknijęs biologiniame bendrume, tačiau šis bendrasis aspektas nesprendžia klausimų tokiu principu kaip žmogaus protas, t. y., mintimis. Programa mąsto kitaip ir šis mąstymas trunka tūkstantmečius. Todėl einamuoju momentu pagrindinis sprendėjas yra individas, kuriam rūšis suteikia visus lėmimo įgaliojimus. Todėl šioje egzistencijoje svarbą įgyja gnostinis pasaulis, kuriame kiekvienas žmogus susieja tą aplinką būties viduje, kurioje turi išgyventi. Todėl atsiranda ne gamtinis, bet dvasinis porūšis, išsiskiriantis ne organizmo požymiais ir biologiniais „ginklais“, bet protu. Protas lemia viską.

Gnostinis kolektyvinis individas

Kaip gamtoje biologinė programa sukuria kolektyvinį individą vadinamą rūšimi, taip sąmonėje kalba sukuria gnostinį kolektyvinį individą vadinamą tauta. Šiam tautiniam individui galioja tie patys principai kaip ir rūšies biologinei tikrovei. Pati tauta, kaip tam tikras bendrumo aspektas, pasaulyje nesireiškia niekaip, kaip nėra kalbos be kalbėtojo, kuriuo gali būti, pavyzdžiui, žmogus arba knyga. Tautos „programa“ visa individualizuota. Ir kiekvienas žmogus gali būti pilnavertis šio kolektyvinio individo atstovas, kuris įgaliotas lemti lygiai taip pat kaip ir bet kas kitas. Šitaip vidurūšinė kova tarp rūšies individų pakyla į aukštesnį lygį ir vyksta tarp kalbinių kolektyvinių individų, kurie kariauja tarpusavyje taip, kaip gamtoje kariauja viena prieš kitą biologinės rūšys. Rūšis lemia kūno forma, o tautas – reprezentacijos forma, kurią apibrėžia kalbos ženklų sistema.

Žinoma, tarp šių kolektyvinių individų yra skirtumas: tautą (tautas) sunaikinus – lieka rūšis, o rūšį (rūšis) sunaikinus – nelieka nieko išskyrus „negyvą“ pasaulį. Sunaikinus visas rūšis – nelieka gyvybės. Sunaikinus būtį, nelieka pasaulio ir t.t. Todėl yra tokia būtiška hierarchija: Absoliutas, Visata (-os), Gyvybė (-ės formos), Rūšys, Žmonija (Homo Sapiens), Rasė, Tauta. Visais atvejais yra tam tikras bendrumo pamatas ir iš jo išsiskiriantis individas. Individą kaip F. Nietzsches Antžmogį išaukštinti galima tik visiškai jį atsiejus nuo pamato ir padarius jį nepriklausomu, t. y., neatsirandančiu ir neišnykstančių dievu, kuris negali būti apribotas nei silpnu kūnu, nei silpnu protu. Tik tada jis galėtų atmesti visas artimiausias bendrumo formas ir kolektyvinius individus, tokius kaip tauta ir biologinė rūšis. Galbūt net tokius kaip įprastinės gyvybės formos. Iš Šaltinio ir Pirminės tikrovės rastųsi esatis, gerokai pranokstanti tipišką gyvybės sampratą.

Iš kokio pamato tokia kiltis įmanoma? Tauta tai yra tik netiesiogiai, kiek ji leidžia tinkamus rūšies tapsmo procesus. Bet realiai genetiškai šiuos klausimus reguliuoja biologinė programa (rūšis). Ir ne tik kaip mechaniška „atranka“, bet ir kaip tam tikras rūšies kvantinis protas, galintis perkurti rūšies programą, sukurti porūšius ir naujas rūšis.

Bendrumo formų transformacijos

Sunaikinus kalbą – sunaikinama tauta, sunaikinus genus – sunaikinama rūšis. Tai yra ir Žmonijos istorinio proceso dalis, ir gamtinė realybė, kurioje jau išnykę milijonai gyvybės rūšių. Tai, kaip šis nyksmas nuteikia žmogaus sąmonę, šiam procesui neturi jokios įtakos.

Naikinimas galimas kaip degradavimas, kaip karas ir kaip evoliucija. Tenkinti gali tik paskutinis variantas, nes substratas išlieka tas pats ir ant jo statomas antstatas. Degradavimas yra vidinis procesas, naikinantis kolektyvinį individą dėl vidinių priežasčių, kurios dėl kokių nors veiksnių tampa valingam apsisprendimui nepavaldžiu nykimu. Karas tarp kolektyvinių individų buvo gamtos dėsnis, kuris dabar matomas tarprūšiniuose santykiuose (tarprūšinis kanibalizmas), hierarchijoje ir pasiskirstyme biosferoje. Tai yra konkurencija dėl išteklių arba genetiškai užkoduota psichologinė neapykanta kitokiai formai. Evoliucija – tai žengimas į priekį, kuriame inkorporuojamos ankstesnės pakopos, tik dabar daug kartų tobulesnės.

Toks procesas galimas dvejose vietose. Bendrinančio faktoriaus masėje, kai programa laipsniškai keičia pati save arba tai gali būti greita individualizuota revoliucija, kuri sugeba patraukti paskui save masę.

Įprastinės gnostinės ašies formos individe yra psichologija, kalba, visuomenės sandara. Kalba yra kolektyvinės psichologijos dalis, o ši kolektyvinė psichologija virsta socialiniais santykiais. Čia įsiterpia kultūra, mokslas, ekonomika, politika ir t.t. Šitaip kinta rūšys ir tautos.

Globalinis procesas

Terminas, kuris apibūdina šiuo metu vykstantį globalinį procesą, visiems gerai žinomas – tai „integracija“. Karinė integracija NATO forma vyksta aplink JAV centrą, o politinė ir ekonominė integracija – aplink Europos Sąjungą. Iš kitos pusės, tokia pati „integracija“ vyksta aplink Rusijos Federaciją, kuri svajoja ne tik atgauti savo buvusias teritorijas, bet jas dar labiau išplėsti. Tai nėra joks tabu, kadangi tą patį JAV ir ES darė visą 20 a. RF sustiprėjo tiek per paskutinius dešimtmečius, kad gali pradėti strateginio mėgdžiojimo procesą.

Pagal aprašytus kolektyvinio individo principus, rūšis viena, tačiau padalinta į tautinius kolektyvinius individus, kurių pagrindas yra kalba. Galima sakyti, kad pirmiausiai tauta yra savita unikali kalbos sistema, kuri grindžia suvokimo ir mąstymo formas. Bet kalbą galima sunaikinti, tuo pačiu sunaikinant ir tautą. Tai reiškia, kad tauta yra kartu su kalba išmokstamas dalykas, ir perkėlus į kitą socialinę lingvistinę terpę, atsiranda kitos tautos individas. Šis ištautinimo procesas visada vyksta kaip virsmas į kitą tautą per asimiliacijos procesą. Nes jeigu tauta užmiršta savo kalbą, ją pakeisti turi kita kalba, nes žmogus be kalbos gyventi negali. Todėl kiekvienos tautos pagrindinis interesas yra saugoti savo kalbą. Tai nebūtinai reiškia, kad turi būti stabdomas vystymasis, reikia siekti, kad šis vystymasis nepereitų į kitos tautas galios lauką.

Tai reiškia, kad prieš kelis dešimtmečius prasidėjęs globalinis procesas labai glaudžiai susijęs su asimiliacija, kuri didžiausią grėsmę kelią mažoms tautoms. Šalia asimiliacijos proceso pirmiausiai eina individualizmo propagavimas, kai žmogus paverčiamas tik žmonijos nariu, labai dažnai tik biologiniu subjektu, priklausančiu tam pačiam gamtiniam kolektyviniam individui, kuriam sudaromos individualaus vystymosi sąlygos. Tačiau tuo pačiu, didžiosios tautos išsitautinti lingvistiškai nesiruošia ir nepastebimai ruošia asimiliavimo prielaidas. Ir, kadangi žmogus be kalbos negali gyventi, ir yra patalpintas į galingą svetimos tautinės įtakos sferą, jis paprasčiausia pakeičia savo kalbą į kitą – vietinę arba oficialią, reikalingą darbui aukštesnėse politinėse ar ekonominėse struktūrose.

Daugiakalbiškumas greitai neišnyksta, bet dažniausiai lieka tik žemiausiuose sluoksniuose; o norint daryti bent mažiausią karjerą, asimiliacija daroma būtinybe. Tokiame kontekste atsiranda „globalios valstybės“ projektas. Jo galutinis rezultatas – kitos tautos išmokimas arba dar tolimesnis – naujos tautos sukūrimas. Juk kažkaip kalbėti vis tiek reikės, ir viena kalba reikš naują vieną tautą.

Tauta gali egzistuoti dvejomis formomis: kaip teritorinis vienetas ir kaip organizacinis vienetas. Istorija rodo, kad organizacinių tautų buvę labai mažai, nes savos teritorijos neturėjimas tautą labai susilpnina. Stipriausias variantas yra kai tauta turi viską – kalbą, organizaciją, teritoriją ir norint stabdyti globalizacinius procesus, turi saugoti šiuos egzistencijai lemiamus veiksnius.

Šis ir kitas pasaulis

Pažiūrėjus į žmonijos istoriją matosi, kad ji, kaip individų kaita, perėjo du etapus: gamtinio žmogaus ir kultūrinio žmogaus. Tikra istorija prasideda kartu su kultūriniu žmogumi, kurio pagrindinė egzistencijos forma yra civilizacija. Pagal gnostinio kalbinio kolektyvinio individo principą civilizacija vystėsi lygiagrečiai su tautų vystymusi. Todėl istorijoje egzistavo vienatautės ir daugiatautės civilizacijos. Žmogus šiose terpėse dažniausiai buvo masės žmogus, kurio individualumas buvo slopinamas. Šios masės buvo rūšies biologinės programos masė ir kultūros masė, kuri buvo neatsiejama nuo kalbos. Individualybės išsiskyrimas būdavo unikalus įvykis ir tokie individai buvo laikomi „genijais“. Nors dažnai tai buvo sutinkama kaip išsigimimas arba iškrypimas.

Gamtoje rūšys egzistuoja milijonus metų ir palyginus su atskiru individu šis laikas yra beveik amžinybė. Tai yra amžinybė genetine prasme ir ją išpažįsta „genetikų“ grupuotė, kurie save laiko genetinės programos saugotojais. Kartu su kūnu laikina ir dvasia, kuri taip pat trokšta turėti tokią „amžinybės“ terpę kaip ir kūnas. Tačiau šiame pasaulyje tiesiogiai tai neduota (nors iš esmės tiesiogiai neduota ir rūšis). Šitaip atsiranda tikėjimo kitu pasauliu kultūra, būdinga visoms išsivysčiusioms civilizacijoms. Šis tikėjimas yra gnostinės ašies pagrindinis klausimas, kurios paslaptys saugomos „gnostikų“ grupuotės. Šis žinojimas duotas išrinktiesiems, o masės slapta valdomos vienos ar kitos grupuotės, priklausomai nuo to, kuri iš jų dominuoja.

Žmonės gauna ženklus, tekstus, knygas, bet prie tikros, gyvos esaties neprileidžiami. Tad jiems belieka viena galimybė – laukti kol baigsis šis trumpas gyvenimo kelias, trunkantis 100 planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Iš gamtos ir kultūros kelio išeiti sunku, tačiau žmonės vis daugiau domisi išplėstomis galimybėmis, su kuriomis galėtų įveikti kolektyvinių masių trauką ir susikurti savo pasaulį. Žinoma, tam priešinasi civilizacija, kultūra, mokslas, visuomenė, gamta, būtis, visata ir netgi Dievas.