Civilizacija

Archontas

Kalba buvo pirmoji technologija, kuri žmogų pakėlė į aukštesnį rangą ir sudarė prielaidas civilizacijos išradimui gyvūnijos pasaulyje. Šita technologija pasirodė tokia produktyvi, kad tapo įmanomas milžiniškas šuolis pasaulio pažinime. Kalba turi tris pagrindinius profilius, todėl yra trys vietos, kuriose galima tyrinėti jos kilmės klausimą. Pirmas profilis yra išorinis produktas, kuris kaupiamas išorinėse laikmenose ir yra kalbos mokslų tyrinėjimo objektas. Iš jo gaunama visa kalbos teorija, paaiškinanti kokia jos sandara ir kaip ji leidžia atlikti bendravimo ir informacijos perdavimo funkciją. Antras profilis yra kalbos produkavimo ir artikuliacijos procesas, kuris yra produkto kilmės šaltinis. Artikuliacijos klausimas taip pat svarbus, nes tam reikalinga tinkama anatomija ir struktūros smegenyse. Vadinasi be genetinės mutacijos, net turint kalbos prielaidas psichikoje, kalbos sukūrimas būtų buvęs neįmanomas. Ir paskutinis profilis yra gebėjimo mechanizmas, kuris leidžia žmogui išmokti kalbą ir ją pritaikyti savo veikloje. Prie to galima prijungti nelingvistinius profilius, tokius kaip genetika, kuri yra programa, sukurianti kalbai reikalingą anatomiją ir smegenų struktūrą. Kalbos kilmės klausimą galima tyrinėti visose šiose vietose.

Bendriausia teorija yra evoliucinis kalbos atsiradimas, kai buvo išvystytos tam tikros būtinos užuomazgos istorijos eigoje, sukaupiant labai daug lingvistinių ir psichinių formų, kurios tiesiogiai susijusios su kalbos technologija. Iš pradžių galėjo būti tik žodyninė kalba, kuri parsidėjo nuo kelių dešimčių šūksnių, kurie vėliau, plečiantis sąmonei ir kalbiniam pasauliui, buvo papildyti gramatika, leidusia išreikšti sudėtingesnius santykius tarp pavadinimų, neapsiribojant paprasta gamtos daiktų nominalizacija. Žmonių tipus galima skirstyti į kūrėjus ir mėgdžiotojus. Pirmieji iš savo gebėjimo mechanizmo formavo kalbines priemones, o antrieji jas įsisavindavo mėgdžiojimu. Taip visuomenėje išplito kalbiniai kaupiniai, kurių rezultatas šiais laikais yra visos egzistuojančios gyvos ir mirusios kalbos.

Tai, kad kalba yra technologija užsiminiau ne veltui. Gana anksti istorijoje turėjo atsirasti grupės, kurios ėmėsi kontroliuoti kalbos sistemą. Tai buvo tie, kurie tyrinėjo produktą kaip objektą, tyrinėjo kalbos vidinę sistemą ir reguliavo jos vidinio vystymosi leidžiamas kryptis. Sąmonėje kalba atsiranda gebėjimo mechanizmą sujungiant su išorinės kalbos sistemos mokymusi per pamėgdžiojimą. Kokia ši išorinė sistema yra, priklauso nuo to, kaip su kalba tvarkosi žmonės, kurie organizuoja jos priežiūrą ir platinimą. Tai labai naudinga todėl, kad paruošiant skirtingas kalbos formas, galima suformuoti norimą sąmonės tipą. Jeigu reikia primityvios sąmonės, kuri primityvų žodyną ir gramatiką, jeigu reikia išvystytos sąmonės – pritaikai išplėstą kalbos sistemą. Gali įvesti papildomas nuosakas, rūšis, plėsti santykių skaičių, žodyną papildyti naujomis reikalingomis sąvokomis. Jeigu nenori kokių nors temų žmonių sąmonėje – sunaikini toms temoms reikalingą žodyną ir temos būna užrakinamos. Taip valdomi leidžiami ir neleidžiami keliai, kurie užkoduojami pirminėse kalbos priemonėse. Dėl šios priežasties matosi akivaizdus kalbos technologiškumas – kalba kaip pirmoji sąmonės valdymo technologija.

Be natūralių kalbų įvairioms reikmėms atsirado dirbtinės kalbos, kurios buvo naudojamos ne bendravimui, bet tam tikros specifinės informacijos išsaugojimui. Tokios yra matematikos, logikos, programavimo kalbos ir pan., nors dalis jų atsirado ganėtinai vėlai. Tos dirbtinės kalbos irgi yra technologijos, kurios atvėrė naujus kelius sąmonei, sudarė galimybes išreikšti ir suformuluoti tylinčias temas patogiomis formomis.

(daugiau…)

Istorijos H-taškas

Visų žmonių gyvenimas yra įrėminamas dviem pagrindiniais įvykiais, kurie įstato žmogų į ribas, apibrėžia jį baigtine egzistencija šiame pasaulyje. Tie neišvengiami įvykiai yra gimimas ir mirtis. Tikras žmogaus sąmonės gimimas įvyksta tada, kai jis prisijungia prie luksorinų lauko ir įsijungia šviesos arkos struktūra, kuri ir yra tikrasis žmogus. Priešingas procesas yra atsijungimas nuo šio lauko ir šviesos arkos išnykimas visiems laikams. Kaip tai konkrečiai įvyksta čia aiškinti neketinu, nes daug informacijos kituose straipsniuose, tik noriu paminėti, kad šie taškai nėra nei absoliuti pradžia, nei absoliuti pabaiga. Yra daug žmonių, kurie tiki, kad yra egzistencija iki gimimo, o iš to logiškai seka, kad turi kažkas būti ir po mirties. Kitaip sakant, tikima dviem pasauliais: šiuo, mišriu pasauliu, kuriame siela susimaišiusi su kūnu šviesos arkoje ir dvasiniu pasauliu, kuriame gyvena gryna siela, be fizinio kūno. Gyvenimą pagal tokį supratimą rėmina susijungimas ir atsiskyrimas.

Žmonės patiria daug įvairių patirčių, kurios gali atrodyti kaip patvirtinimas, kad kitas pasaulis egzistuoja, tačiau tai iki galo bus aišku tik tada, kai jį pamatysime (arba nepamatysime) kiekvienas asmeniškai. Nemanau, kad teisinga koncentruotis į tai, kas bus kažkada ir kažkur, kai tikra misija spręsti išgyvenimo klausimus čia ir dabar. Dėmesio centre turi būti atkarpa, kuri įrėminama kraštutinių būsenų, ir jos, kaip perėjimas į nieką ar kažką, jau yra anapus šio gyvenimo aktualių klausimų.

Esu rašęs apie dvi žmonijas arba tiksliau du žmogaus tipus. Vienas yra genetikas, o kitas – gnostikas. Genetikų pagrindinis dėmesio objektas yra rūšis, kuri yra gyvybės forma, savyje galinti turėti bendrą programinį komponentą ir individualią tos programos realizaciją. Programa, kitaip rūšis, savaime neegzistuoja ir ji visada yra kūniškai individuali. Todėl klausimas kas svarbiau, individas ar kolektyvas, genetikams nėra toks paprastas. Kolektyvas yra to paties tipo programų realizacijų rinkinys, individas yra vienas egzempliorius. Todėl teisinga yra sakyti, kad dalis programos tikslų realizuojama per individą, kita dalis – per grupę. Genetikų tikslas – gerinti rūšies programą, tobulinti rūšį, kad žmogaus tipas ne prastėtų bet tobulėtų. Tai vyksta per konkurenciją ir atranką tų genetinių linijų, kurios įkūnija geriausias realizacijas. Šios teorijos vienas žinomiausių 19 a. propaguotojų buvo F. Nietzsche.

(daugiau…)

Pertekliaus civilizacija

Organizaciją įprasta vaizduoti kaip hierarchinę piramidę, kurioje valdžia ir įtaka padalinta taip, kad daugiausiai jos turi viršuje esanti mažuma, tuo tarpu tie, kas yra piramidės apačioje – jos turi mažiausiai. Tačiau realiame gyvenime mes jokių piramidžių nematome, nes, tiesą sakant, gyvename ant plokščio žemės paviršiaus ir visi esame vienodame lygyje. Valdžia ir įtaka yra paskirstyta kitaip. Ant paviršiaus yra tam tikros zonos, kuriose sukoncentruotos kontrolės grupės, kurios priima kitų žmonių gyvenimus lemiančius sprendimus. Ir bet kokiam laisvam žmogui prie šių zonų priėjimas ribojamas.

Tai yra, turimos viešos zonos, kurios prieinamos visiems ir kuriose gali dalyvauti bet kas ir yra uždaros zonos, į kurias praeina tik tam tikri žmonės, kurie susitarę savo įtaka nesidalinti su kitais. Kitaip sakant, jeigu esi „pašalinis“ su tavim niekas nešneka – paprasčiausiai pašalina iš uždaros teritorijos. Negana to, čia gali būti netgi draudžiama patekti ir bandyti įtakoti. Tam turimos apsaugos sistemos, kurios filtruoja visus, kurie čia gali įsibrauti. Tokios zonos pirmiausiai yra uždaros organizacijos, kurios turi vidinę tvarką ir kurios kontroliuoja aplinkui esančius žmonės per savo įtakos sferas.

Taigi turima ta pati sistema, kur valdo mažuma, o dauguma paklūsta ir dvi schemos, kuriomis ji atvaizduojama. Bandoma pateikti, kad tai vienintelis galimas organizavimo principas, kurio esmė – išstūmimas į išorę, suobjektinimas, apribojimas ir eksploatavimas kaip paprasto gamtinio resurso. Visos valstybės tvarkomos tokiu nedalyvavimo, išstūmimo principu, net jeigu vaidinama „demokratija“. Mažumos grupelė valdo, o visi kiti tiek apduję nuo smegenų pudrinimo ir propagandos, kad nesugeba pasipriešinti. Žmonių įtraukimas į procesą, dėl didelio skaičiaus ir žmonių „neišmanymo“ laikomas neįmanomu.

Žmones paklusti priversti ne taip lengva. Tačiau faktas tas, kad priversti yra įmanoma. Iš dalies tai aiškinama natūraliais žmonių skirtumais, bet jie iš tikro ne tokie svarbūs kaip vaizduojami. Jeigu konkrečiose situacijose atrodo, kad tai svarbiausias faktorius, tai būna sukelta dirbtinai, tam tikromis specialiomis priemonėmis, kuriomis slopinama žmonių sąmonė. Žmonės įtikinami, kad jie niekam tikę, ir kad geriausia jiems patiems, jeigu pripažįsta „protingesnių“ valdžią. Kitas argumentas, visi spręsti negali, nes tam reikia sutarimo, kuris esant dideliam skaičiui neįmanomas, o be sutarimo – kiltų chaosas ir susiskaldymas. Čia daroma prielaida, kad geriausių sprendimų visada būna ne vienas bet keli, todėl vieniems pasirinkus vienus, kitiems kitus –  neišvengiamai kyla konfliktas. Todėl išrenkama grupė, kuri šį darbą padaro už visus kitus, kurie tik turi paploti arba jeigu nesutinka – patylėti.

(daugiau…)

Genetikai ir gnostikai

Gnostinė ašis

Mūsų gyvenamo pasaulio pagrindiniai dėmenys yra žmogus ir visata. Abstrakčiau šie dėmenys išreiškiami kaip gyvybės forma ir būties forma. Būtis kuria žmogų kaip gyvybės atmainą, o šis būtį pažįsta, ją įprasmindamas ir pritaikydamas savo reikmėms. Pagrindinis būties vyksmas yra įbūtinimas per esmę ir egzistenciją. Šiame vyksme žmogus iš neišreikštos dalies iškeliamas į išreikštą, išorinę ir turi čia išgyventi. Pažindamas žmogus perkelia būtį į save, atverdamas ją kaip reprezentaciją, kuri yra žmogaus būties centras. Tiek save kaip gyvybę, tiek būtį kaip visatą jis atveria sau per vidinę formą, kuri sudaro tikrovės gnostinę ašį.

Visos žinių sistemos kuriamos orientuojantis į šiuos dėmenis. Žinios apibrėžia kas yra žmogus, atvertas iš reprezentacijos vidaus ir kaip per žmogų atsiveria visata. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad ši visata, kuri laikoma išorine realybe, iš tikro ir yra žmogus. Visata yra žmogaus kūrinys, per kurį žmogus suvokia save ir kuriame ieško savo vietos ir prasmės. Vyksta abipusis kūrimas, kurio eigoje atsiranda tarpinis pasaulis kaip išreikšta sąmonės akis.

Kiekvieno žmogaus esmė ir egzistencija apibrėžiama jo rangu, nustatomu per vertikalų tikrovės pjūvį, kuriame atveriami tikrovės sluoksniai. Žmonės, galintys atverti tikrovės Šaltinio gelmę, yra dievai, nes jiems yra žinomos tikrovės kūrimo paslaptys. Šaltinis įbūtinimu kuria visatą kaip pirminę tikrovę, kurios paslaptis atvėręs žmogus žino savo vietą visatoje ir gali dalintis šia išmintimi su kitais. Žmogaus vietą parodo tik jo paties sąmonė. Žemiausias rangas yra paprastas žmogus, kuris nežino nei kūrimo paslapties, nei savo vietos kūrinijoje, todėl ieško vadovaujančios žinių sistemos, vildamasis, kad ji parodys tikrą pasaulį. Tačiau tai tik ženklai, tekstai ir knygos, aiškinančios šio ir ano pasaulio paslaptis. Kitaip sakant, tai nėra tikra, gyvoji esatis.

Genetinė ašis

Gamtinį žmogų apibrėžia tokios sąvokos: rūšis, individas, gyvybė. Gyvybė yra pati bendriausia sąvoka, kuri inkorporuoja į save rūšį ir individą. Rūšis – tai ne kas kita kaip biologinė programa, o individas yra jos realizacija. Ši priklausomybė rodo, kad žmogus įtrauktas į jo ribas peržengiančią esaties formą ir jos apibrėžiamas. Atsiranda konfliktas tarp bendrumo ir atskirumo aspektų. Programa apjungia, tačiau individualumas supriešina, verčia ieškoti būdų atsikratyti šios priklausomybės. Panaši problema kyla ir gyvybės ryšyje su tikrove ir galų gale su jos pagrindu, kurį sąlygiškai vadiname Šaltiniu.

(daugiau…)