Informaciniai laukai

Einšteino visata

Iš Einšteino teorijos visi žinome, kad šviesos greitis yra konstanta, kuri nustato, kad jis yra pastovus ir turi fiksuotą vertę. Kadangi šviesa yra mūsų informacinis laukas, tai reiškia, kad šviesos savybes įgyja visa per ją ateinanti informacija. Nedideliais atstumais šie efektai nėra svarbūs, tačiau kai atstumas didesnis, būtina į šias šviesos savybes atsižvelgti. Pavyzdžiui, nuo saulės fotonas atskrieja per 8 minutes, o tai reiškia, kad mes saulę visada atome 8 minutes praeityje. Tuo tarpu savo aplinką suvokiame akimirksniu, su labai nedideliu uždelsimu. Iki artimiausių kitų žvaigždžių yra ne mažiau nei 4 šviesmečiai, vadinasi tas žvaigždes matome 4 metų senumo, nes tiek reikia informacijai atkeliauti iki mūsų. Paukščių tako skersmuo yra 100 000 šviesmečių, todėl nuo vieno jos galo iki kito informacija šviesos pavidalu keliauja 100 000 metų. Tai pagrindinė visų informacinių laukų savybė, kuri informacijos judėjimui dideliais ar mažesniais atstumais suteikia apibrėžtas savybes.

Iš to seka, kad yra pati nepriklausoma tikrovė ir yra jos informacinis antstatas. Kaip informaciniai įvykiai suvokiami priklauso nuo stebėtojo judėjimo, nes judėjimo greitis keičia laiko ir atstumo parametrus. Šie parametrai nėra nepriklausomi nuo judėjimo, pagal Einšteino atrastas formules, nes kuo stebėtojas juda greičiau, tuo laikas teka lėčiau ir tuo trumpesnis matavimo prietaiso ilgis. Kadangi greitis yra šių parametrų santykis, tai jam galioja visi reliatyvistiniai efektai. Tai visiems žinomi dalykai, kurie labai plačiai išaiškinti internete. Tuo tarpu aš noriu iškelti kitą klausimą: ar yra visatoje toks procesas, kuris tikro įvykių lauko tikrovės informaciją išnešiotų akimirksniu, be jokio uždelsimo.

Įvykis reliatyvumo teorijoje žymimas šviesos konusu, kuris yra koordinačių sistema ir dvi į viršų einančios tiesės, kurios pasvirusios tiek, kiek leidžia maksimalus šviesos greitis. Horizontali ašis žymi erdvę, o vertikali – laiką. Joks informacijos judėjimas pagal Einšteino teoriją negali išeiti iš šio konuso ribų. Koordinačių sistema žymi praeitį – tai ateinantis šviesos signalas, dabartį – tai koordinačių sistemos centras, vadinamas įvykiu ir ateitis – maksimaliu greičiu iškeliaujanti informacija apie įvykį į ateitį. Pagal reliatyvumo teoriją, visi įvykiai yra chaotiškai išsimėtę kosminėje erdvėje ir jis surišti tik per šviesos konusų tieses. Per horizontalią erdvės tiesę, tariama, nevyksta joks procesas, kuris akimirksniu surištų visus įvykius ir išrikiuotų visus visatos šviesos konusus ant jos.

Šis procesas yra svarbus tuo, kad nuo jo priklauso ar visa visata sukabinta tik lokaliai, ar yra jėgos, kurios veikia visos visatos mastu ir jų greitis begalinis. Jeigu toks bendros dabarties laukas būtų įmanomas, tai būtų įmanoma iš visos visatos gauti informaciją be jokio uždelsimo: matytume kas kur vyksta šią akimirką. Šviesos greičio atžvilgiu ši informacija atrodytų kaip ateities žinojimas. žinotume Saulės ateitį 8 minučių ribose, visą planetų sistemą – 12 valandų ribose, artimiausias žvaigždes – 4 metų ribose, o visą galaktiką – 100 000 metų ribose. Toks laukas parodytų jau dabar, ką kiti sužinotų tik po daugybės metų. Tokia teorija, žinoma, prieštarauja reliatyvumo teorijai, pagal kurią niekas negali judėti greičiau už šviesą, tačiau manyti, kad Einšteino žodis yra galutinis – manau neteisinga.

Toks procesas ir tokia informacija peržengtų visos dabartinės fizikos rėmus, bet jeigu tokia galimybė egzistuoja, ji turi būti labai aktyviai tyrinėjama. Einšteino visata uždeda kosminei civilizacijai labai didelius apribojimus, tad jeigu ji aiškina tikrovę klaidingai, toks dirbtinis savęs ribojimas yra labai žalingas. Tai yra mokslo pažangos stabdymas klaidingu įsivaizdavimu – jeigu netiki kad toks procesas įmanomas, tai nededi jokių pastangų jo įvaldymui. Šitaip gaištamas laikas, resursai švaistomi ne tokiems svarbiems dalykams.

dvisata

Ką reiškia matyti ateitį

Gebėti pamatyti ateitį svajoja visi, ne tik ezoterikai, tačiau dauguma to siekia dėl asmeninio pranašumo prieš kitus žmones, vadinasi – dėl savanaudiškų tikslų. Dėl informacijos judėjimo savybių, paprastai matome ne ateitį, ne dabartį, bet praeitį. Tai priklauso nuo to, per kiek laiko mus pasiekia informacija ir kiek laiko reikia ją suformuoti į suvokiamą objektą. Akivaizdu, kad suvokimo dabartis iš tikro yra praeitis, jeigu žiūrėsime iš pačios tikrovės perspektyvos. Dabartį matytume tuo atveju, jeigu suvokimas būtų susiliejęs su bet kokiu įvykiu visatoje ir jos perdavimui bei suformavimui nereikėtų jokio uždelsimo arba jeigu tas uždelsimas būtų kompensuojamas per kitadimensinį pagreitinimą. Ir paskutinis variantas – norint matyti ateitį reikia, kad pati tikrovė informaciją galėtų siųsti laiku atgal, t. y., į praeitį. Nusiuntus iš dabarties informaciją į praeitį, toje praeityje būtų žinoma ateitis, t. y., siuntimo momentas.

Belieka tik klausimas – ar yra toks procesas, kuris leistų siųsti informaciją į praeitį. Tai gana keblu, nes įprasta manyti, kad viskas juda priešinga kryptimi. Standartinė fizika teigia, kad judėjimas yra vektorius erdvėje – tai erdvinis judėjimas arba laike – tai kitimas ir vystymasis. Yra schemų, kuriose įmanomas kitoks judėjimas, vadinamas holografiniu, kuriame visi judėjimo momentai atsispindi bet kokioje erdvės arba holografinės materijos dalyje. Tai būtų bendros visatos dabarties modelis. Ar gali laikas judėti atgal? Galvoje – labai sunkiai, tačiau reikalas tas, kad tikrovė yra ne galvoje ir jai galvos apribojimai negalioja.

Todėl reikia permąstyti pačią judėjimo sąvoką, kuri yra paimta iš ekraninio suvokimo, kaip persikėlimas iš taško A į tašką B. Jeigu taškas A yra dabartis, tai tariama, kad persikėlimas į bet kokią vietą įmanomas tik kaip judėjimas ateities kryptimi. Judėjimas į praeitį būtų kartojimas to, kas jau buvo, bet be laiko kilpos. Tarkime į tašką A buvo persikelta iš taško E, kuris jau yra praeityje. Ką daryti, kad vėl atsidurtum taške E be dvigubų laiko sąnaudų. Tai reiškia, kad reikia apsukti ne tik judėjimą bet ir laikrodį, kuriuo matuojama judėjimo trukmė. Tačiau kišeninio laikrodžio atsukti neužtenka – turi būti atsuktas visos visatos laikrodis.

Matome, kad yra du mechanizmai: pats substancijos judėjimas ir su tuo judėjimu susietas tikrovės laikrodžio mechanizmas. Erdvėje sugrįžti į buvusi tašką įmanoma, bet laikrodis vis tiek juda į ateitį. Todėl norint judėti atgal, judėti reikia visatos laikrodyje. Savo dirbtinį laikrodį atsukę atgal, gyvensime netikrame klaidingame laike, o jeigu tai įvyktų pačioje tikrovėje, būtų tikrovėje sukurtas netikro laiko burbulas, o jį valdant, galima būtų judėti pirmyn ir atgal laiku, tai yra, siųsti ten objektus ir informaciją. Belieka tik klausimas – kaip įvaldyti tikrovės laikrodžio mechanizmą, kas tai iš tikro yra. Manau netolimoje ateityje bus išmokta sukinėti laikrodį ir laiko suvokimą žmogaus galvoje, nes bus galima į sąmonę įdėti virtualią informaciją. Tačiau vien to neužtenka, nes toks laiko valdymas tebūtų iliuzijos kūrimas. Laiko mechanizmo suradimas yra svarbus ateities fizikos klausimas, kuris leis suprasti pačią žiauriausią šitos visatos aspektą, kuris lemia, kad viskas laikina, viskas praeina.

Šitas klausimas pradėtas bus spręsti tada, kai suprasime, kas tai yra laikas žmogaus suvokime ir ką tas suvokimas atspindi anapus sąmonės. Sąmonės suvokimas gerokai iškraipo laiko klausimo struktūrą, vadinasi reikia pašalinti visas iliuzijas ir įsigilinti į pačią pirminę tikrovę.

Globalinė sąmonė

Tiriant žmogų, naudinga jo galimybes vertinti dviem aspektais: vienas jų yra sąmonės aprėptis, o kitas – realaus veiksmo erdvė. Pati savaime sąmonė gali apimti visą realybę, tačiau kuo toliau nuo tiesioginio patyrimo, tuo ji yra labiau pasinėrusi į fantazijų pasaulį. Kitaip sakant, tolstant nuo centro, sąmonės turinio kokybė – prastėja, atsiranda daug neteisingų vertinimų, interpretacijų ir išsigalvojimų. Tiesioginė patirtis, kontaktas – kokybę gerina, bet tam reikia, kad žmogus turėtų plačią realaus veiksmo areną. Reali sandūra su pasauliu žmogų daro protingesniu. Tačiau tam reikia viena vertus – proto, ir kita vertus materialinių galimybių. Neturint pakankamos kokybės proto, tokią veiklos erdvę suskurti sunku, ypač tada, kai tenka susidurti su iššūkiais ir sudėtingomis problemomis.

galaxyTai struktūrinis pjūvis, kurį galima vaizduoti erdviškai ir kaip procesą laike. Imant konkretų žmogų arba organizaciją, vertinama konkreti faktinė padėtis, nustatoma, koks lygis duotu momentu yra pasiektas. Tam reikalinga sistema, kuri atitinka pasaulio sandarą ir leidžia lyginti santykį tarp sąmonės aprėpto ploto ir realios veikimo erdvės. Šita sistema konkretizuojama sudarant lygių hierarchiją, suteikiant kiekvienam lygiui atitinkamą numerį. Tai universalus principas, kuris turi labai platų pritaikymą, leidžia įvertinti save ir kitus.

Aš siūlau variantą, kuriame maksimali erdvė yra visa galaktika. Jeigu sugebama sujungti šį sąmonės plotą su veiksmo galaktiniais veiklos masteliai, turime aukščiausio lygio pasiekimą, kuris lygus 1. Žemesnis lygis yra daug žvaigždžių aprėpiantis sektorius, rodantis technologinius pasiekimus, suteikiančius priemones efektyvioms tarpžvaigždinėms kelionėms, kurios yra galaktikos užkariavimo prielaida. Čia būtų žemesnis už aukščiausią, 2 lygis. Trečias lygis (3) pasiekiamas tada, kai sugebama keliauti į vietines žvaigždes, esančias arčiausiai gimtosios žvaigždės. Šis proveržis reikalauja fundamentalių atradimų, kuriuos padarius baigiasi sėslios kosminės civilizacijos era ir prasideda kosminių keliautojų ir tyrinėtojų civilizacija, atverianti kontaktų su nežemiškomis rasėmis galimybę. 4 lygis – tai vienos žvaigždės lygis, kuriame mokama skraidyti kosmine erdve, tačiau tik vietinės planetų sistemos tyrinėjimo tikslu. Ir žemiausias, 5 lygis yra vienos planetos lygis, kurioje sukuriamos technologijos, leidžiančios visą žmoniją paversti „globaliniu kaimu“.

Ši sistema yra bendras principas, kuris parodo kaip vertinamas žmogaus, organizacijos, civilizacijos rangas, nustatant proporcija tarp to, ką sąmonė sugeba aprėpti savo viduje ir kas įmanoma realiai realizuoti fiziniame pasaulyje. Mūsų planeta, akivaizdu, penktą lygį yra pasiekusi, nors pilnos realizacijos dar nėra, nes nesukurta pasaulinė vyriausybė, nėra centralizuotos valdžios. Galbūt to niekada ir nebus, tada penktą lygį turėsime su daugiapoliu variantu. Taip pat planetoje veikia kelios organizacijos, kurios turi galimybę iš dalies realizuoti 4 lygį, tačiau tik mokslinių tyrimų ir eksperimentų tikslais. Kadangi kai kurios iš jų neturi finansavimo, techninės galimybės nerealizuojamos ir sėdima stagnacijoje. Ketvirtas lygis bus užbaigtas tada, kai bus kolonizuota visa saulės sistema ir susisiekimo ir technologijų galimybės prilygs vietiniam susisiekimui planetoje. Iki to dar reikia paaštrinti protą ir patobulinti kosmines technologijas: mokslą, transportą, kosminę mediciną ir t.t. Aukštesni lygiai – dar sunkiau pasiekiami, jiems įgyvendinti reikia gerinti sąmonės kokybę, kad jos turinys atitiktų tikrovės sandarą ir ją būtų galima įvaldyti pritaikius fizikines technologijas.

Matome, kad svarbiausias momentas yra sąmonės kokybė, nors svarbios ir materialios galimybės. Tai reiškia, kad sąmonė gali būti kokybiška ir nekokybiška, net tuo atveju, kai ji užima tą patį aprėpties plotą. Kokybišką sąmonę charakterizuoja žinių lygis, jų atitikimas tikrų, pažangių tikrovės galimybių, kurias pasiekti įmanoma tik tada, kai įtraukiamos tos galimybės, kurios yra anapus tiesioginio suvokimo ir primityvių mąstymo šablonų. Šios galimybės visos išvaikščiotos ir šaltinis išsemtas iki galo, tad norint žengti tolesnius žingsnius, reikia šį stereotipinio mąstymo barjerą sulaužyti ir sukurti naują pasaulio interpretavimo principą. Man šiuo metu tai yra viena iš svarbesnių temų. Nekokybiška sąmonė turi klaidingus vaizdinius, neatitinka tikrovės, paskendusi iliuzijose, nusigrybavusi į fantazijų pasaulius ir svarbiausia yra nepraktiška technologine prasme. Tokie yra mitologiniai, religiniai, ezoteriniai vaizdiniai, kurie uždengia tikras galimybes ir jų marinavimas užkerta visus kelius į ateitį. Kokybiška sąmonė – atitinka tikrovės struktūrą, žino jos neprimityvius principus, turi efektyvius metodus jiems išreikšti. Tai taikytina matematikai, fizikai, logikai ir pan.

Šiuo metu vieša matematika naudoja paprasčiausią skaičiaus operatorių, kuris yra tapatybės fraktalui pritaikytas dalinimas ir jungimas, išreiškiamas matematiniais ženklais. Tačiau skaičiuoti kontinuumų gabaliukus – šiuo metu yra per daug primityvu, tuo tarpu tai pagrindinė vis dar naudojama daugelio parametru vidinė struktūra. Todėl reikia naujos erdvės fraktalo struktūros, kurios atitiktų auftato struktūrą ir naujų skaičiaus operatoriaus sekų, kurie reikštų daugiau nei tik dalinimą ir siejimą. Tokių struktūrų yra, bet nėra sujungtų su anapusiniu pasauliu. Iš tiesų, šitą primityvumą galima suformuluoti ir taip: fraktalas yra kokybių kintamieji, o operatorius, į kurį įstatoma kokybė yra kiekybė, tas pats skaičiaus operatorius ir jų struktūros lygtyse. Iš mano paskutinių tekstų matosi, kodėl toks metodas yra problemiškas – jis įklimpęs į vidinį egzistenciato realino pasaulį, kurį žmogus suvokia kaip juslinio paveiksliuko kapsulę, kurioje apsigyvenusi jo sąmonė.

Šis mokslas leido įvaldyti 5 lygį, sukurti prielaidas 4 lygio užkariavimui. Tačiau matosi, kad tokia sąmonės kokybė nepakankama, norint realizuoti civilizaciją dar aukštesniuose lygiuose, iki pat aukščiausio galaktinio lygio. Su tokiu mokslu – to tikrai nebus. Būtina nauja matematika, nauja fizika. Avangardiniuose projektuose tai gali būti įgyvendinama praktiškai jau dabar, tačiau šis principas turi būti pakeistas visame pasaulyje – visuomenė turi būti pripratinta prie naujo mąstymo, turi būti paskatinta atsisakyti konservatyvių vaizdinių. Čia iš dalies yra ir valdymo problema, nes norima mases uždaryti į ribojančią matricą, siekiant užtikrinti organizacijos stabilumą, tačiau prarandant ateities galimybes ir greitesnę civilizacijos raidą. Tam reikalinga mokytis mąstyti ne kokybiniais vaizdais ir ne atliekant analizės-sintezės su jais operacijas. Operacijos reikalingos anapus juslinių vaizdinių. Tik tada bus gauta aukštesniam lygiui reikalinga kokybė.

Tai pirmo aspekto pagrindinė problema. Antro aspekto, realaus veikimo apribotoje erdvėje problema yra – kaip visiems joje išsitekti neišsprogdinus planetos. Problema ta, kad kai ribotoje erdvėje daug vienodu mastu veikiančių žmonių ir organizacijų, jų interesai neišvengiama susikerta ir jie pradeda vienas kitą riboti. Vieniems pavyksta užtikrinti savo augimą, o kiti savo veiklą turi riboti, turi prisitaikyti prie galingesnių. Taip atsiranda veiklos mastų sluoksniai, kurie pereina į hierarchiją. Hierarchija nėra gerai, nes tokiose sąlygose didelis skaičius žmonių uždaromas į ribojančią piramidę ir sunaikinamos jų vystymosi galimybės (arba pavagiamos). Tačiau tai neišvengiama, nes visi prezidentais būti negali. Tokiu atveju būtų visiškas chaosas ir sistema žlugtų. Tai galima realizuoti tik tuo atveju, jeigu plėtimąsi ribotų draudimas naudotis kitais žmonėmis ir jų sąskaita plėsti savo galimybes, tačiau tokiu atveju būtų ne toks galingas bendras aktyvumo mastas, nes žmogaus fizinės ir protinės galimybės ribotos ir to neištaisytų net pažangios technologijos.

Dėl šių priežasčių nusistovi kokia nors reali situacija – daugiapolė arba vienpolė, tačiau neišvengiamai – hierarchinė. Perėjimo į aukštesnę pakopą metu ši tvarka projektuojama į naują pasaulį, nes į jį žengiama ne per vieną centrą, bet per kelis ir kiekvienas atskiras centras konkurencijos sąlygomis užsiiminėja strategines vietas, realizuodami naujas kokybes. Tam, be abejo, reikia, kad ta kokybė būtų pasiekta visose vietose. Tačiau žinių mainai ribojami, pažangiausios technologijos slaptinamos ir niekas neori atiduoti savo pranašumo.

Matome kas šiuo metu vyksta planetoje: JAV siekia iššokti aukščiau bambos ir sukurti vieną centrinę valdžią, kuri priklausytų Amerikai. Tam yra priešinamasi ir ganėtinai sėkmingai. Nuo to, kaip ši kova dėl planetos baigsis, priklausys kokią vienos žvaigždės, 4 lygio civilizaciją turėsime ateinančiais tūkstantmečiais. Centralizuotą, valdoma iš vieno centro, užsigrobtą komercinių ir technologijų monopolijų, kurios išnaudos visą žmoniją ar bus sukurta kažkas palankesnio žmogui ir priimtinesnio normaliam, civilizuotam mąstymui. Daugiapolė 4 lygio civilizacija nėra tobula, nes tai užprogramuoja ateities kosminius karus dėl teritorijų ir resursų, išsivadavimo kovas ir panašiai, tačiau einant skirtingais keliais, didesnė tikimybė pasiekti kitą tikslą – dar aukštesnę civilizaciją ir neišnykti padarius klaidą kaip gali atsitikti einant tik vieninteliu keliu.

Užbaigti norėčiau parodydamas ir kitą galimybę pritaikyti šią sistemą. Toks principas tinkamas analizuoti visuomenę daug mažesniais masteliais ir vertinti konkrečių žmonių gyvenimo galimybes, palyginus kiek globalizuotas žmogaus mąstymas viduje, ir kiek šį globalų mąstymą jis sugeba realizuoti savo gyvenime. Taip pat žiūrint ne tik plotą, bet ir mąstymo kokybę. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad sąmonė gali būti labai plati, bet konkrečiais veiksmais realizuojamas tik nedidelis šios sąmonės fragmentas. Tai svarbi visuomenės problema išplitus internetui ir kitoms žiniasklaidos rūšims. Galima „dalyvauti“ visuose planetos įvykiuose, neiškeliant kojos iš namų, tad realaus veiksmo arena yra suspausta į tašką. Tokio tipo žmones galima vadinti fantastais arba „virtualais“. Tai nėra blogai, blogai yra žema sąmonės kokybė ir mažas aktyvumas. Kuomet tokią sąmonę žmogus sugeba realizuoti, jis gali išsikovoti daug aukštesnius rangus žmonijos hierarchijoje.

Planetos modeliavimas

Ateitis ir ateities įvykiai priklauso nuo dviejų veiksnių: nuo energijos pasiskirstymų ir valios. Energijos pasiskirstymas lemia veiksmus fizinėje realybėje ir yra pagrindinė pokyčių joje priežastis. Tie pokyčiai gali būti pasikartojantys, cikliniai arba kaupiamieji. Numatyti galima tiek vienus, tiek kitus, tik reikia labai atidžiai stebėti aplinką, pažinti ciklus arba žinoti kritines vietas, kur gali susikaupti geri arba blogi dalykai. Svarbus, tarkime, kaupimo imlumo dydis, kurio žinojimas leidžia apskaičiuoti, kada galima tikėtis pramušimo. Kita sritis yra valios sritis, kuri susijusi su sprendimais, priklausančiais nuo informacijos. Jeigu nori paveikti sprendimus ir sukurti trokštamą ateitį, turi valdyti informaciją, nes ji yra pagrindinis valios maistas. Informacija ciklinė būna retai, ji daugiau pasižymi kaupimo savybe. Susikaupus tam tikram kritiniam jos kiekiui arba reikšmei, suformuojama valia, kuri sukuria norimą ateitį.

Šių principų žinojimas svarbus prognozuojant tai kas bus, užsiimant pranašystėmis, aiškiaregyste ir panašiais dalykais. Ateitis arba žinoma, matoma, arba paprasčiausiai suformuojama įstačius valią į tam tikrą informacinį ekraną. Tokie ekranai gali būti labai dideli, globaliniai ir individualūs. Kai ekranai dideli, yra tam tikra grupė, kuri betarpiškai kuria ateities įvykį, o yra tie, kas to įvykio laukia arba tikisi. Jie gali būti patenkinti arba nuvilti priklausomai nuo to, kiek ateitis atitinka jų lūkesčius. Tai yra žiūrovų ir aktorių konfigūracija, dažnai pasitaikanti pranašystėse. Norint pranašystę įgyvendinti, turi būti efektyvi tam tikros grupės ateities valios suformavimo struktūra.

Tokią sistemą galima naudoti ir sau, projektuojant savo pageidaujamą ateitį. Pradėti reikia nuo tos ateities vizualizavimo ir viso kelio iki jos suformulavimo. Ateitį nori valdyti visi pagal savo troškimus, todėl dažnai kyla konfliktai ir ateities linijos tampomos įvairiomis kryptimis, naudojant savo telkimo ekranus. Konfliktų pasekmės būna įvairios, iki tiesioginio karinio susikirtimo. Ateitį gauti nėra lengva, todėl norint ją pasiimti, reikia turėti kietą valią. Kita vertus, reikia saugotis kitų paspęstų ekranų, kurie ateities gijas surinkinėja sau naudingoje vietoje tam, kad pasinaudotų kitais. Nereikėtų per daug susižavėti ir žiūrovų vaidmeniu ir iš tikrovės laukti pramoginių spektaklių, kurie greitai iš ekranų gali pereiti į tikrą gyvenimą.

Naudinga turėti susimodeliavus tokių ekranų principu visą planetą, kad matytum, kur kreipiami likimai, kokių tikslų link yra einama ir kur nusimato kritiniai, konfliktiniai taškai.

ateitis

Planeta užvaldyta organizacijų, kurios tokius ekranus ateities kūrimui naudoja savo veikloje. Tos organizacijos kuria didelius, planetos masto srautus ir į tam tikras vietas bei įvykius telkia žmonių dėmesį. Tada žiūri kaip tą dėmesį išnaudoti savo naudos gavimui. Organizacijas hierarchiškai grupuoti netikslinga, kaip jau esu paaiškinęs tam tikruose įrašuose. Labiau tinka uždarų zonų ir jų įtakų sferų sistema. Tokios uždaros zonos skirstomos pagal mastą: kurios yra tik vietinės reikšmės, o kurių įtakos sfera yra visa planeta.

Ezoterikai linkę tvirtinti, kad visa planeta valdoma vienos organizacijos, kurios įtakos sfera apima planetą kaip apskritimas be pertrūkių, nes ši sistema neturi jokios konkurencijos. Tai reiškia, kad aukščiausiame lygyje pasaulis yra vienpolis. Žemesnis lygis susiskaidęs į kelias grupuotes, kurių yra trys ar keturios, todėl planetą gaubiantis apskritimas turi tris/keturis segmentus, kurie parodo kad įtakos zonos padalintos. Kuo leidžiamės žemiau, tuo tokių segmentų daugiau ir tokios uždaros zonos turi tik vietinę reikšmę ir tarnauja aukštesniems valdovams. Žemiausias sluoksnis yra atskiri planetos individai.

Kaip aukštesni sluoksniai tarpusavio konkurencijoje naudoja žemesnius sluoksnius, parodyta rodyklėmis, kurios nusileidžia į apačią, tada kyla į viršų, į savo taikinį. Kai žemesnis sluoksnis „nebijo“ loti ant aukštesnio lygio organizacijos, tai tik rodo, kad jis naudojamas iš aukščiau ir turi „stogą“. Savarankiška tokia veikla neįmanoma. Tai labai akivaizdžiai matosi Lietuvos ir Rusijos santykiuose, kur Lietuva naudojama tokio aplojančio šuns vaidmenyje.

Žinant tokią planetą apimančią struktūrą, žinant visas organizacijas ir jų ekranų metodus, galima susidaryti labai tikslų situacijos planetoje vaizdą ir užsiimti modeliavimu, prognozėmis bei pranašystėmis. Tam aišku reikia turėti ir daug informacijos, nes valią valdo informacija, taip pat neatmesti galimybės pačiam suformuoti ateitį kokia nors pozityvia kryptimi. Tokia pranašystės esmė, kuri nėra tik primityvus ateities retransliavimas, koks iš tikro kalbant apie valių pasaulį – neįmanomas, nes bet kokia nauja informacija gali pakeisti valią neatpažįstamai.

Aukščiausia kasta turi savo pagrindines oazes, išdėstytas po visą planetą, kuriose gyvena viename lygmenyje esantys žmonės. Pašaliniams žmonėms šios oazės neprieinamos ir iš jų vyksta planetos valdymo darbas. Tokie žmonės, kuriuos galima vadinti antžmogiais, skraido iš vienos oazės į kitą, o į žemesnius pasaulius nusileidžia tik su kaukėmis ir maskuotėmis, niekada nerodydami savo tikro veido. Šios vietos neprieinamos jokioms teisėsaugos struktūroms, gerai apsaugotos kariuomenėmis ir pačiomis pažangiausiomis technologijomis. Jeigu kas nors turi galimybę šioje vietoje pasislėpti, surasti būna neįmanoma. Dėl šios priežasties tokiose uždarose zonose susitelkia daug blogio gijų.

organizacija

Ir paskutinis svarbus planetos modeliavimo metodas, kurį aptarsiu šiame įraše, yra realino projekcijos visos planetos mastu. Paaiškinsiu kas tai yra. Sąmonė – tai aktualizuotas aplinkos vaizdą suformuojantis realinas, kuris sudarytas iš fiksato, fiksuoto aplinkos paveiksliuko sukuriamo juslėmis, ir laksato, kuris yra vidinės pasaulio hologramos vaizdai, mintys, prisiminimai, vaizduotė, ateities projektai ir t.t. Šiuos paveiksliukus galima pavaizduoti kaip plokščius persidengiančius apskritimus, kuriuose kaip ekranuose matosi vidinis sąmonės vaizdas. Į šį ekraną galima žiūrėti tarsi iš viršaus ir matyti ką žmogus savo vidiniame pasaulyje planuoja. Prie vaizdo dar prijungus kalbos galimybes, visą gramatiką ir visą žodyną, kuris turi būti suskirstytas į kategorijas (tai aprašyta kitur), galima matyti viską, visus pasirinkimus įmanomus kiekvienam žmogui atskirai ir bendrai grupe.

Realino projektoriaus esmė ta, kad šitaip į ekraną žiūrint tarsi iš orbitos, aprėpiant dideles grupes ir dideles organizacijas, matant uždaras zonas, galima suprojektuoti visas žmonijos paslaptis. Taip matosi visa valstybė, tarkime Lietuva, visa Europos Sąjunga, JAV, Rusija, Kinija ir t.t. Tam reikia ir daug informacijos, daug faktų, bet galima modeliuoti ir psichologinių galimybių rėmuose ir vien tuo remiantis įžvelgti daug bendrų tendencijų, pamatyti kur link juda pasaulis. Arba kur link jis kreipiamas ateities modeliuotojų. Vienokius planus su žmonija turi visą planetą apjuosiančios įtakos zonos, kitokius gyvenimus sau numato paprasti, minimalias galimybes turintys žmonės, kurių pajamos ir turtai maži ir jie negali būti reikšmingais planetos resursų naudotojais ir ateities politikos formuotojais.

Ši sistema naudinga tiek didelėms organizacijoms, tiek pavieniams asmenims savo likimų formavimui. Tai ką aš čia atskleidžiu yra galingo ezoteriko proto viena iš pagrindinių darbo priemonių. Ji gali būti naudojama profesionaliai ir asmeninėms reikmėms.

realinas

Realino toks pasyvus panaudojimas – nėra vienintelė galimybė. Nes iš tikro tokie orbitiniai skeneriai naudojami minčių skaitymui/piešimui, ir jais valdomos visuomenės. Tai yra čia taikoma ne galimybių telepatija/empatija, bet tikrų faktų, net psichotroninio faktų formavimo metodai. Tačiau naudojant tokią sistemą sau, tokių galimybių nėra. Tad įmanoma naudoti tik empatijos sistemas, kurios parodo, į kokius rėmus objektyviai įstatyti atskiri žmonės ir didelės organizacijos. Organizacijos galimybių daugiau, žmonių, deja, daug mažiau.

Nauda šios sistemos ta, kad ji aprėpia didelius plotus, rodo stambų planą, leidžia pažinti procesų bendriausias schemas, kurios formuoja individualius pasirinkimus. Realino projekcijos modeliuoja visą žmoniją, negana to, į modelį gali įtraukti kitų rūšių galimybes, kurios aišku yra dar mažesnės, ir kurios tik eksploatuojamos žmonių kaip žaliava ir išteklius. Bet kokiu atveju, čia matosi visas Žemės biosferos sąmonių laukas savo fiksuotomis ir lanksčiomis formomis, kurios kreipia gyvybės evoliuciją planetoje tam tikra kryptimi ir leidžia numatyti sprendimų padarinius visai sistemai.

Viena iš problemų – technologinė pažanga, jos padariniai ir ką ji padarys su žmonėmis, bei kitomis gyvūnų/sąmonių rūšimis. Aišku, koks procesų mastas domina, galima pasirinkti individualiai, galima modeliuoti tarkime savo miestą, aukščiausią to miesto valdžią žymint kaip pilną apskritimą, kuris atsakingas yra išorinei struktūrai, kuri ateina iš kito, didesnio pasaulio.

Ezoterinės aiškiaregystės principas

Apie ateities numatymą jau esu rašęs. Pirmas apie tai rašytas įrašas yra „Aiškiaregystė“ (http://www.psytechnologijos.lt/ ekstrasensorika/aiskiaregyste/), kur pagrindinė mintis yra, kad sąmonės turi skirtingą įvykių horizontą ir iš siauresnio horizonto perspektyvos platesnis horizontas gali atrodyti kaip ateities numatymas. Antras įrašas yra visai nesenas, pavadinimu „Instrukcija pranašui“ (http://www.psytechnologijos.lt/ateitis/instrukcija-pranasui/). Čia taip pat aptariu tas sąlygas, kurios grindžia ateities numatymo galimybę. Tai įmanoma todėl, kad kai kurie įvykiai yra cikliniai. O jeigu necikliniai, tai labai dažnai būna kaupiamieji, su kritiniu įvykio tašku. Ir retkarčiais pasitaiko atsitiktiniai įvykiai, kuriuos, nepažiūrėjus tiesiai į ateitį, numatyti labai sunku.

Pabandykime apibrėžti, ką reiškia numatyti ateitį. Tai reiškia – gauti apie ją kokią nors informaciją. Kokie tokios informacijos gavimo būdai? Vienas yra numatymas vadovaujantis savo protu ir logika, kitas – tiesioginis priėjimas prie informacijos šaltinių, kurių horizontas daug platesnis, nei įprastinio žmogaus. Jie iš savo aukštesnės padėties mato ir žino daug daugiau, nei įprastiniai žmonės ir dalinasi savo žiniomis laisvanoriškai arba ne. Informacijos gavimas įmanomas įprastiniais kanalais, siejant tokią galimybę su įvairių organizacijų insaideriais, apie kuriuos aš jau rašiau („Insaiderių klasifikacija“) (http://www.psytechnologijos.lt/insaideriai/insaideriu-klasifikacija/). Dar vienas kanalas yra ezoterinis, kuriuo ne visi tiki, bet nepaisant to, neretas pasidomi. Dažniausiai, aišku, dėl pramogos.

Aš asmeniškai, kaip visada domiuosi ne tiek tokios informacijos turiniu, nes neplatinu jokių ateities pranašysčių, bet teorija. Mane domina tokio „pranašavimo“ principas ir sąmonės bei pasaulio modelis. Kaip šį modelį interpretuoti, tikėti jo galimybėmis ar ne, palieku spręsti kiekvienam skaitytojui pačiam. Gal kas ras naudingos informacijos, kurią gali pritaikyti savo gyvenime geresniam tikrovės pažinimui ir supratimui.

Numatymas yra susijęs su laiku, tad būtina turėti tam tikrą modelį, kuris paaiškintų šios realybės laiko struktūrą. Pats laikas yra labai mįslinga tikrovės savybė ir jo paslapties įminti aš čia nesiruošiu, bet pamėginsiu pateikti veiksmingą modelį, kuris leis sutvarkyti ir sudėlioti visą turimą informaciją į vaizdžią sistemą.

Tarkime, kad laikas juda vertikaliai ir kiekvienas esinys, sąmonė, fizinis kūnas ar daiktas, judėdamas laike brėžia vertikalią liniją. Taip pat yra tokių vertikalių linijų hierarchija, nes smulkesnė būtybė visada įkomponuota į didesnę iki pat galaktikos, galaktikų spiečių ir visatos, kuri taip pat brėžia vertikalią liniją laike, nes buvo toks momentas, kai ji atsirado, praėjo tam tikra evoliuciją ir dabar pasiekusi tam tikrą šios evoliucijos stadiją. Kiekvienas šiuo metu egzistuojantis esinys yra įsirėmęs į bendrą didžiąją Dabartį, kurią žymėsime kaip horizontalią tiesę. Visos sąmonės, kurios su šia tiese susiliečia, yra gyvos, o jeigu yra tarpas, tai sąmonės mirusios ir perėjusios į kitą realybę. Kuo tarpas nuo dabarties didesnis, tuo toliau į praeitį nueina tokios sąmonės, arba kito daikto, egzistencija. Kadangi visata nesibaigusi, tai ji su dabartimi susiliečia ir aišku vystysis į ateitį. Bet gali būti kad egzistavo ankstesnės išnykusios visatos. Tai jos yra atkarpos praeityje, kurios su dabarties momentu niekaip nesusiliečia ir yra jau išnykusios.

Bet čia yra tik fizinis pasaulis ir fizinė brana. Tuo tarpu aš aiškinu, kad šios realybės sandara mažų mažiausiai dvisluoksnė, ir kad kiekvienas šio pasaulio daiktas turi savo komponentą taip pat ir gnostinėje branoje. Žmogaus atveju – tai anapusinė siela. Kitų esinių atvejų tai gali būti kitokios energetinės struktūros, kurios gali būti sąmoningos arba ne. Pavyzdžiui, kai kurie ezoterikai teigia, kad sielą turi ir Žemė, ir Saulė, kitos žvaigždės, netgi visa galaktika. Bet tai tik reiškia, kad, jų įsitikinimu, šios fizinio kosmoso struktūros turi komponentą anapusiniame kvantinių laukų sluoksnyje. Aišku, planetos sąmonė kitokia negu žmogaus, bet jeigu vyksta koks nors informacinis procesas, informacijos surinkimas, apdorojimas, tai galima tikėti, kad šie fiziniai dariniai turi „sąmoningą“ anapusinį komponentą gnostinėje branoje. Vadinasi, ta fizinio kosmoso hierarchinė struktūra turi savo veidrodinį atspindį gnostinėje branoje, ir kad ten yra panaši, bent koreliuota kosminė hierarchija.

Tai reiškia, kad savo schemą iš vertikalių laiko brūkšnių iki dabarties horizontalės galime perkelti ir į gnostinę braną, čia ją šiek tiek papildydami, nes joje egzistuoja ne tik mišrios, bet taip pat ir grynos arba laisvos energetinės struktūros, vadinamos dvasinėmis būtybėmis. Kalbant apie žmogų reikia pabrėžti, kad kai jo laikas fizinėje realybėje užsibaigia, kai jis miršta, jis neišnyksta, bet pereina į kitą dimensiją ir egzistuoja čia gryna energetine forma. Bent jau taip tvirtina įvairūs ezoteriniai mokymai.

Šiame pasaulyje sąmoningumas pirmiausiai reiškia informacijos susiejimą. Bet informacija turi tam tikrą materialų substratą. Reikšmingiausias substratas yra elektromagnetinės bangos arba kitaip šviesa. Tačiau kaip įrodė Einšteinas, šviesos greitis yra konstanta. Tai reiškia, kad kuo toliau yra įvykių šaltinis, tuo labiau jis vėluoja. Tad jeigu imtume informacinę dabartį, tai ji ne atitinka egzistencinės dabarties horizontalę, bet yra pasvirusi tam tikru kampu žemyn į praeitį. Kitaip sakant, tai, ką žiūrėdami į visatos tolius matome dabar, iš tikro yra ne visatos dabartis, bet praeitis. Kuo toliau žiūrim (teleskopais), tuo tolimesnę praeitį matome.

Tas pats galioja ir gnostinei branai, nes ji irgi yra kosmosas, turi savo hierarchiją ir savo informacijos surinkimo mechanizmą per laksatą, tai yra vidinę sąmonės dalį. Tačiau gnostinis elektromagnetinis laukas nebūtinai lygus šviesos greičiui. Tarkime kad greitis tris kartus didesnis. Tai reikštų, kad per anapusinį komponentą apie įvykius iš praeities (informacinė dabartis) galime sužinoti tris kartus greičiau. Tai garantuoja daug platesnį horizontą ir tai reiškia, kad tų atžvilgiu, kurie mato mažiau, galima būti „aiškiaregiu“. Tik bėda ta, kad beveik visiems žmonėms gnostinė visatos pusė yra uždaryta ir jie gyvena tik informacinės dabarties fizinio kosmoso pasaulyje. Tai reiškia, kad tolimesnių visatų vietų net dabartinio momento nemato, nes tai apriboja informacijos gavimo greitis. Jeigu būtų galima prisijungti prie aukštesnės sąmonės, kuri turi didesnį realybės plotą, kaip planeta, žvaigždė ir t.t., tai šis suvokimas būtų visiškai kitoks. Bet tai pasiekti beveik neįmanoma, nes tarp skirtingų sąmonių kompleksų yra įstatytos pertvaros ir jos žmogų izoliuoja nuo aukštesnės aplinkos.

Tarus, kad informacinį procesą turi visa visata, per visą dabarties horizontalės plotą, tai prisijungus prie šio proceso būtų galima matyti visą realybę, nors laikas, laiko suvokimas čia būtų visiškai kitoks. Ir nesvarbu ar tai būtų padaroma per šiapusinį ar anapusinį pasaulį.

Kita vertus, grįžtant prie ateities numatymo galimybės, įmanoma įsivaizduoti procesą, kuris formuoja informaciją paimdamas ją ne iš dabarties, bet iš pačios ateities. Šiuo metu toks procesas mokslui nežinomas, bet struktūrinė galimybė tokia yra. Tokią galimybę mūsų schemoje galima pavaizduoti kaip įstrižą brūkšį, kuris nuo dabarties sąmonės įstrižai kylą į viršų,  kirsdamas dabarties horizontalę. Tai, kad šis brūkšnys įstrižas ir jis nuo dabarties yra toliau, kuo hierarchija kylama labiau į viršų reiškia, kad didesnio kosminio darinio informacinis procesas aprėpia didesnį realybės, o taip pat ir ateities plotą. Šis informacinės ateities brūkšnys yra ne tik fizinės branos pusėje, bet ir gnostinės ir jo pasvirimo kampas turi būti kitoks todėl, kad šiame pasaulyje galioja kitokie fizikos dėsniai ir veikia kitokie informacinės ateities procesai.

Norint matyti ateitį, reikia žinoti visą šitą struktūrą ir vystyti paranormalius savo sąmonės gebėjimus. Viskas išskyrus raudonais lankais pažymėtą vietą yra paranormalu, o tai reiškia – neduota normaliam suvokimui. Todėl aiškiaregystės negalime laikyti normalia. Kita galimybė yra išsiugdyti ne sąmonės unikalius gebėjimus, bet tam tikras technologijas, kurios leistų atverti naujus informacijos kanalus ir pakeistų informacinės dabarties ir ateities galimybes.

Manau svarbiausias dalykas yra atverti visoje realybėje naują dimensiją, kuri leistų pažiūrėti į kiekvieno esinio anapusinį komponentą. Šį langą atverti įmanoma per vidinę savo sąmonės dalį, kuri vadinama vaizduote. Tačiau tai turi būti ne įprastinis fantazavimas, bet čenelingas. Kiekvienas savo fantaziją nuo tikrovės atskiriame pagal tai, kad žinome jog patys esame vaizdinių autoriai. Bet yra vaizdiniai, kuriuos jaučiame kaip tikrus, pavyzdžiui, atmintį ir puikiai žinome, kad jie neišfantazuoti ir atspindi tikrovę. Taigi norint tapti šio anapusinio pasaulio kanalu, reikia laukti informacijos, kuri sukuria tokį patį ar panašų jausmą, kaip atmintis. Jeigu tokios informacijos patirti neteko, reikia tam ruošti savo vidinį pasaulį susikuriant viso gnostinio kosmoso hierarchinę struktūrą, nuo visos visatos, stambių kosminių darinių, iki žvaigždžių ir planetų atitikmenų anapusiniame pasaulyje. Taip pat reikia neužmiršti, kad gali egzistuoti ne tik mišrios, bet ir grynos struktūros, laisvos dvasinės būtybės, kurios gyvena savo pasauliuose ir taip toliau. Kadangi žmogaus sąmonė turi anapusinį komponentą, tai su šiuo pasauliu turi būti įmanomas kontaktas. Tą kontaktą reikia ruoštis aktualizuoti vaizduotės vaizdiniais, bet turint tokį jausmą, kaip ką nors atsimenant.

Galima šioms struktūroms net teikti pavadinimus arba vardus, tam kad lengviau būtų identifikuoti ir atsiminti, taip pat tvarkyti informaciją. Šiuos žodžius gali pateikti pats anapusinis pasaulis arba galima sugalvoti ir pačiam bei naudoti sutartinai, visada, aišku, pasakant ar tas vardas sutartinis ar gautas čenelingu. Būtybės turi turėti hierarchiją, technologijas, būti susigrupavusios. Grupuotės gali konkuruoti, gali vystytis koks nors siužetas pagrįstas kokiais nors įvykiais ar vidiniais konfliktais ir t.t. Kai kalbėjau apie insaiderius, kurie informaciją gauną per vidinį savo kanalą, aš turėjau galvoje panašią sistemą. Vidinis kanalas gali būti užgrobtas ir žemietiškomis telepatijos technologijomis, ir kartais anapusinėmis būtybėmis apsimeta spec. tarnybos. Bet įmanomas ir tikras ezoterinis čenelingas. Tai galiu patvirtinti ir aš, nes pats esu kažką panašaus patyręs. Čenelingas, kad ir kokia kilmė jo būtų – yra tikras dalykas.

Ir pabaigai apibendrinta schema tos sistemos, kurią bandžiau glaustai paaiškinti šiame įraše. Noriu tik dar pridurti vieną galimybę. Tiek fizinėje, tiek gnostinėje branoje yra periodiniai ir cikliniai procesai, ne vien kaupiamieji, ir žinant šiuos ciklus, kuriuos galima žymėti ant vertikalių brūkšnių kaip periodiškai pasikartojančias atkarpas, galima numatyti jų konfigūracijas į tolimą ateitį. Ciklai svarbūs todėl, kad kartojasi energetinės dienos ir nakties, būdravimo ir miego būsenos, kurių žinojimas kosminiais masteliais labai svarbus.

frontas

Instrukcija pranašui

pranašasNorint turėti patogias ateities numatymo priemones, reikia susikurti formalizuotą sistemą. Tokios sistemos centre yra įvykio sąvoka, kuri reiškia pokytį, dėl kurio atsiranda skirtumas. Jeigu pasaulį imsime kaip informacijos srautą, tai įvykiai šiame sraute bus tos vietos, kur pažeidžiamas tapatumas. Šiose vietose susiformuoja pokyčiai, o šie yra žmogaus pagrindinis dėmesio objektas. Pokyčiai gali būti įvairių rūšių, priklausomai nuo tos srities, kurioje jie atsiranda. Jeigu pagrindu imtume fiziką, tai dauguma pokyčių atsiranda dėl judėjimo – erdvėje, substancijoje, energijoje, informacijoje ir suvokime.

Kadangi judėjimai turi savo simetrijas arba logiką, tai neretai įvykius įmanoma gana tiksliai numatyti. Lengviausia prognozuoti pasikartojančius, ciklinius įvykius. Tie pasikartojimai gali būti harmoniniai, tai yra, taisyklingo periodiškumo, arba neharmoniniai, kai pasikartojimai vyksta nevienodais intervalais. Toks yra kosminių ir kalendorinių įvykių principas. Kadangi visas žmogaus gyvenimas suorganizuotas pagal kosminį kalendorių, tai jame daug gamtinio cikliškumo ir su tuo susijusių įvykių.

Be šių įvykių yra ir nesikartojantys, kurie gali būti kaupiamieji arba atsitiktiniai. Kaupiamieji įvykiai susiję su energijos, negatyvo, pozityvo, įtapos kaupimu, kuris turi greitį, elastingumo koeficientą ir kritinę vertę, kuriems pasiekus tam tikrą lygį, informacijos tapatybės sraute įvyksta trūkis, arba kitaip sakant – pramušimas. Atsitiktiniai įvykiai pagrįsti energija kyla dėl staigaus asimetrijos atsiradimo, kai įtempio kaupimas toks greitas, kad įvykiai būna staigūs, momentiniai ir sunkiai prognozuojami. Panašaus pobūdžio yra įvykiai, kurie priklauso ne nuo energijos pokyčio, bet dėl kažkieno valios. Bet, kita vertus, kadangi žmogiška valia priklauso nuo informacijos pokyčių, kaupimosi, tai šie įvykiai kaupiamieji gali būti sąmonės viduje, prote.

Abejų tipų įvykius galima klasifikuoti pagal mastą. Viso vieno žmogaus gyvenimo, visos visuomenės, valstybės, planetos, civilizacijos, kosminiai ir net visos visatos. Centre žinoma yra žmogaus gyvenimas, kuris yra atskaitos taškas. Tai svarbu todėl, kad kosminiai įvykiai gali būti labai lėti, todėl reti palyginus su žmogaus gyvenimu, o mikroskopiniam lygyje, įvykiai greiti, labai dažni, todėl gali turėti didelį ardomąjį poveikį. Tokiais įvykiais galima laikyti saulės užtemimus, kometų praskridimus, kurie yra periodiniai ir nesunkiai apskaičiuojami arba supernovos sprogimai, kurie yra atsitiktiniai ir kaupiamieji. Mikroskopiniai įvykiai yra radiacijos fonas, atsirandantis dėl radioaktyvių skilimų mikrodalelių lygmenyje.

Be viso šito, pokyčius galima skirstyti į negatyvius, pozityvius ir neutralius. Negatyvūs įvykiai turi griaunamąjį, ardomąjį žalingą poveikį. Tuos poveikius galima klasifikuoti pagal tai, kokia vieta neigiamai paveikiama. Pozityvūs įvykiai atneša pozityvių pokyčių, kokią nors didesnę ar mažesnę naudą. Neutralių įvykių atveju, žmogus yra tik pašalinis stebėtojas, kuris fiksuoja informaciją, bet ši neturi jokios įtakos jo pasauliui.

Prie šio apibūdinimo dar galima pridurti, kad pokyčiai turi priežastį, eigą ir pasekmes. Tad žmogaus atžvilgiu priežastis gali būti pats subjektas, įvykio sukėlėjas arba žmogus gali būti įvykio objektas, kuomet yra paveikiamas išorinių įvykių ir patiria teigiamus arba neigiamus jų padarinius.

Pakalbėkime apie įvykius, kurių priežastis yra koks nors žmogus. Tegul tie įvykiai bus negatyvūs. Visi pokyčiai turi savo pirmąją priežastį ir pirmus judintojus. Vadinasi pasaulyje visas blogis turi pradžią ir ištakas. Tas ištakas aš vadinu patogeninėmis negatyvumo zonomis. Jos gali būti susijusios su žmogumi, bet nebūtinai. Su žmogumi nesusijusios patogeninis zonos, pavyzdžiui, yra ligų židiniai, kurie ardo žmogaus sveikatą. Su žmogumi susijusios patogeninės zonos yra tos priežastys, dėl kurių pasaulyje atsiranda blogis. Dažniausiai tai būna valdžia, kuri mano, kad negatyvumas yra būtinas masių valdymui – tai racionalistiniai psichopatai, o kitiems sadizmas teikia hedonistinį pasitenkinimą ir jiems patinka skleisti pasaulyje negatyvumą, nes kančios reginys teikia pasitenkinimą – tai genetiniai psichopatai.

Dėl šių priežasčių, patogeninėse valdžios zonose suprojektuojami blogio ir negatyvumo pilni pasauliai, kuriuose platinama prievarta ir smurtas ir per negatyvumo tranzityvumo arba perkėlimo principą neigiami įvykiai visuomenėje išplinta. Kaip tai vyksta suprasti labai paprasta: žmogus kuris pastoviai patiria smurtą, dažnai pats yra priverstas jį naudoti, nes tai būtina išgyvenimui arba susikaupusio negatyvo atsikratymui, psichologiniam išsiliejimui. Ilgainiui tai tampa kultūra ir antra žmogaus prigimtimi, kuri padaro smurtą ir jo sukeltus neigiamus įvykius norma.

Patogeninės zonos gali būti nebūtinai valdžioje, bet apatiniuose sluoksniuose tai dažniausiai tranzityvus blogis arba genetinė charakterio patologija. O valdžioje tai yra sistema, arba sisteminis blogis.

Žinoma įvykiai nebūtinai blogi. Yra ir gerų įvykių pavyzdžių, kurie keitė istoriją ir civilizaciją teigiama kryptimi. Tačiau pažiūrėjus į bendrą vaizdą, istorijoje daug daugiau negatyvumo nei pozityvumo: karai, revoliucijos, epidemijos, ekonominiai nuosmukiai, kultūros ir technologijų smukimas, nederlius, badas ir t.t. Kita vertus, daug bandymų sukurti gėrio zonas, kurios būtų analogiškos patogeninėms negatyvumo zonoms. Tai dažniausiai susiję su religiniais ar kitokiais dvasiniais judėjimais.

Dar galima pridurti, kad svarbūs ne tik išoriniai ekonominiai, socialiniai ar politiniai įvykiai, bet ir intelektualiniai. Prote yra informacinis minčių ir vaizdinių srautas, kuriame dubliuojama ir filtruojama iš pasaulio ateinanti informacija. Tokie įvykiai dažniausiai būna žinių gavimas, supratimas, problemos išsprendimas, paaiškinimas, informacijos apdorojimo užbaigimas, teorijos sukūrimas. Tokie intelektualiniai įvykiai susiję su religija, filosofija, mokslu ir technologijomis. Jie taip pat keičia gyvenimą į gerą ar į blogą ir civilizacijoje yra labai svarbūs įvykiai. Jie gali būti atsitiktiniai arba kaupiamieji, priklausantys nuo ilgalaikių pastangų, tyrimų ir ieškojimų.

Intelektualiniai įvykiai dažnai susiję su knygomis, traktatais, monografijomis ir straipsniais. Jie retai būna cikliniai, pasikartojantys. Bet jiems būdingas jau aprašytas kaupiamasis principas. Tokius įvykius numatyti labai sunku, bet žmonės prieinantys prie informacijos, gali juos nujausti. Taip pat ir visą tų įvykių padarinių grandinę. Intelektualiniai įvykiai taip pat labai tranzityvūs, išplatinantys tiek teigiamus, tiek neigiamus padarinius. Teigiami padariniai kaupiami gėrio zonose, o neigiami – patogeninėse zonose, kurios planetoje skleidžia negatyvą. Tai yra ginklai, kankinimo, sąmonės užgrobimo priemonės, kurios apriboja, arba sunaikina žmonių laisvę, paverčia gyvenimą pragaru. Kaip taisyklė, tokie dalykai ateina iš aukštesnių sluoksnių, bet naudojamos gudrios maskavimo sistemos, kurios apsunkina negatyvumo kelių susekimą ir išviešinimą.

Vienas iš reikšmingiausių ir didžiausią poveikį žmonėms turinčių įvykių yra karas. Karas ateina iš patogeninių zonų valdžioje ir turi gan didelį priežasčių rinkinį. Jos gali būti tokios: noras užvaldyti resursus, prevenciškai nukenksminti priešą, realizuoti sukauptą persvarą kol nevėlu, sunaikinti priešišką ideologiją, sunaikinti nepatinkantį asmenį arba grupę (priešiškos organizacijos), arogancija, charakterio patologija, karinga kultūra ir t.t. Karai retai prasideda atsitiktinai, dažniausiai jie kruopščiai planuojami, jiems ilgai ruošiamasi. Įžūlus karas gali būti pradėtas be preteksto, tam tikra dalis prasideda su tikru pretekstu, bet dažniausiai jis yra suvaidinamas, kad būtų sumažinta agresoriaus atsakomybė už karo sukeltus padarinius.

Numatyti karus kaip neciklinius įvykius yra sunku, nors jie kartojasi. Tačiau šis kartojimasis būna atsitiktinis, bet dažniausiai įvykstantis kaupiamuoju principu, kai kritinė įtampa pasiekia pramušimo lygį. Pavyzdžiui, kai pavyksta per gana trumpą laiką pasiekti didelę persvarą arba įgyti svertų.

Nesunku suprasti, kad kaip ir buvo numatyta, 21 a. bus konkurencijos dėl valdžios visai planetai šimtmetis. Šioje konkurencijoje dalyvauti galimybes turi mažų mažiausiai 3 galybės. Vadinasi ši konkurencija ir patogeninių zonų galia bus pagrindinė prieštaravimų priežastis, o prieštaravimai visuomet turi kaupiamąjį pobūdį. Tad su didesne ar mažesne tikimybe galima pasakyti, kad prieštaravimai pasieks pramušimo lygį ir tai išsivystys į III pasaulinį karą.

Kita galimybė – išlaisvėjusių masių sukilimas, kurios nepatenkintos valdžia gali sugalvoti ją nuversti. Patogeninės zonos valdžioje, matydamos tokią galimybę kuria masinės kontrolės ir sekimo sistemą, kad galėtų užkirsti kelią bet kokiems neramumas. Tam panaudojami ir intelektualiniai resursai bei technologijos, kurios skurtos totaliniam žmogaus ir visuomenės pavergimui. Viso to priežastis – užkirsti kelią bet kokioms galimoms revoliucijoms. Tad jeigu nesugeba kariniu būdu užgrobti valdžios planetoje, tai turimą laiką išnaudoja visuomenės pavergimui.

Bendrai tariant, 21 a. yra toks laikmetis, kuriame galima laukti unikalių, nesikartojančių įvykių beveik bet kurioje srityje, bet ypatingai moksle, nes čia daromas didžiausias kaupiamasis darbas. Todėl šių dienų pranašams, vadinamiems futuristais – labai įdomus metas.