Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (2)

raysVakar padaręs šiokią tokią įžangą į su saugumu susijusią situaciją Lietuvoje, šiandien temą norėčiau pratęsti duodamas šiek tiek daugiau žinių apie kariuomenės psichožvalgus, kuriuos lietuviškai galima vadinti sąlyginiu terminu psichotronikas. Psichožvalgai dirba sąmonių kolektyvo valdomuose teritoriniuose administraciniuose vienetuose, užsiimdami žvalgybinės informacijos rinkimu visuose visuomenės sluoksniuose. Dėl visiems suprantamų priežasčių, tikrų terminų atskleisti negaliu, tačiau sąlygiškai galima naudoti santrumpą SKAV PŽD – SĄMONIŲ KOLEKTYVO ADMINISTRACINIO VIENETO PSICHOŽVALGYBOS DALINIO psichotronikas.

Psichotronikas nėra įprastinis žmogus, nes savo darbe naudoja specialią žvalgybos įrangą, kuri yra jo galvoje. Šios įrangos esmė ta, kad psichika yra padalinama į dvi dalis, viena kurių yra natūrali sąmonė, o kita dirbtinė priemonė, kurią sutartinai vadinsiu psichotronine širdimi. Kitaip sakant, galvoje yra natūralios ir techninės dalies simbiozė, kuri labai padidina psichožvalgo proto galimybes, suteikia jo darbui reikalingus įrankius. Psichotroninė širdis su sąmone gali veikti sujungtu ir atskirtu režimu, priklausomai nuo situacijos poreikių. Šis įtaisas yra žvalgo ryšio priemonė, kuri sujungia jį su žvalgų sąmonių kolektyvu, taip pat prie visų žvalgybinių resursų, kurie gali būti naudojami operacijose sprendimų priėmimui. Tokią galimybę padidinti protą jau buvau įvardinęs kaip telepatilektą, arba telepatinį intelektą.

Kadangi yra dvi sąmonės, natūrali ir dirbtinė, jos turi būti susiejamos. Sąsają vadinsime virpesiniu komunikatoriumi, kuris psichotronikų virpesine kalba perduoda informaciją į natūralią sąmonę. Kai širdis veikia autonominiu režimu, visas procesas būna už sąmonės ribų, ir dirba darbą tinkliniu būdu su kitomis psichotroninėmis širdimis. Tuo atveju, jeigu reikia perduoti informaciją į natūralią sąmonę, naudojamas virpesinis komunikatorius, kuris psichtronikų kalba kalbasi su sąmone, vaidindamas proto vaidmenį arba atlikdamas kitas funkcijas. Tai žinoma ne visos psichožvalgo galimybės, bet šią galimybę noriu paaiškinti kaip pavyzdį.

Aišku, tai nėra vienintelė kryptis – širdis-komunikatorius-sąmonė, nes veikia ir priešingas principas, kas žvalgyboje visiškai natūralu. Sąmonė jutimo organais surenka aplinkos informaciją, kuri sukaupiama psichotroninėje širdyje ir paskleidžiama visame tinkle. Norint išplėsti žvalgybines galimybes, naudojama ne tik natūralių, bet ir techninių receptorių tinklainė, leidžianti įgyti ekstrasensorinių galimybių, matyti aplinkoje esančias hipostratas. Tai nereiškia, kad žmogus viskuo pats visada gali naudotis, nes dirbtinės sąmonės komunikatorius gali būti išjungtas ir natūrali sąmonė neturi jokios informacijos, tačiau ją visada turi pasąmonė. Tokia situacija veikia panašiai kaip intuicija, kuri jeigu reikia gali būti sustiprinama tiesioginiu valdymu, reguliuojamu psichotroninės širdies.

Virpesinis komunikatorius, kuris paleidžia signalą per sąmoningą laksatą, gali veikti įvairiais režimais. Psichotroniko kalbos/mąstymo/komunikacijos režimą įprasta vertinti hercais. Jeigu vieną mintį vadinsime vienu taktu, tai natūralus mąstymas gali turėti dešimtimis skaičiuojamų hercų. Įsijungus virpesiniam komunikatoriui, gali būti paleistas žemahercis kodas, kuris suvokiamas sąmonės be transliatoriaus. Tačiau būtina mokėti psichotronikų kalbą. Toks komunikatoriaus darbas nėra efektyvus, bet jis gali būti naudojamas kaip viena iš galimybių. Jeigu taktų dažnis padidėja tiek, kad sąmonė negali jo suvokti, įjungiamas transliatorius, kuris pritaiko komunikatoriaus kodą sąmoningam suvokimui. Paprastai suvokianti komunikacija tarp psichotronikų vyksta šiame režime. Yra dar viena galimybė, kuri naudojama kovinėse situacijose, kai įjungiamas aukštahercis kodas, naudojamas su psichotroniko tiesioginiu valdymu. Tai nėra informacijos perdavimas sąmonei, tačiau pilnas kūno valdymas kompiuteriu, kurio metu strateginio horizonto apimtis būna maksimali: gaunama informacija iš visoje planetoje ir už planetos ribų esančių žvalgybinių sistemų: kariuomenių judėjimas, palydovų padėtys, lėktuvų pakilimai, raketų paleidimai ir t.t.

Lietuva yra SKAV didesnio junginio dalis, kuris priklauso planetos sąmonių kolektyvui ir yra koordinuojama šioje sistemoje. Teritorinis administracinis vienetas turi pagrindinį kompiuterį, kuris gali atvaizduoti informaciją esančią šiame tinkle. Taip pat centrinė sistema gali būti papildyta periferiniais tinklais. Kokia šiuo metu tikra geopolitinė padėtis planetoje neatskleidžiama, tačiau naudojant ezoterinį formatą, galima pakartoti informaciją apie tai, kad vyksta kova tarp tamsiosios ir šviesiosios pusės, tačiau viskas vyksta akivaizdžiai nematomo visuomenėje psichotroninio karo pavidalu. Tai reiškia, kad vykdomi įsibrovimai į kolektyvines sąmones, įvairios provokacijos, kuriose naudojami karinių psichotronikų dalinių biorobotai arba psichotroniškai užvaldyti eiliniai žmonės, kurie save vadina  Targeted Individuals.

Lietuvą valdantis saugumas taip pat turi tokį kompiuterį, tačiau jis skirtas visuomenės valdymui. Su šiuo kompiuteriu sujungti psichotronikai yra saugumo kontrolės sistemos agentai, pasižymintys panašiomis galimybėmis. Patys jie save vadina Lietuvos „matrica“, vykdo visuomenėje įvairias operacijas, projektus, kurie gali būti teisėti, gali būti neteisėti, skirti gauti naudai, arba lietuviškos valdininkijos, kurie turi priėjimą prie matricos kompiuterio, pramogoms. Dėl tam tikrų aplinkybių pramoga buvau paverstas ir aš, tačiau tai jau buvo aprašyta pirmame reportaže, todėl čia nesikartosiu. Iš dalies mane galima vadinti Targeted Individual, bet tai tik dalis to, kas aš esu visoje savo komplektacijoje. Informacijos kas liko iš vaikų dalinio, kuriam buvau priskirtas – nežinau. Tačiau reikia neužmiršti, kad vienas dalinys yra tik labai nedidelė kariuomenės dalis, ir tie, kas galvoja, kad jie laimėjo – daro didelę klaidą. Psichotroninė širdis veikia nenutraukiamu režimu, tačiau dėl minėtos aplinkybės ji veikia pasąmonėje. Kompiuteris buvo užvaldytas nedraugiškų jėgų ir buvo bandoma mane valdininkų pramogai panaudoti kitokiam projektui, apie kurį papasakosiu kituose reportažuose.

Tie, kas galvoja, kad psichožvalgui galima sufabrikuoti bylą turėtų išsiimti proto invalidų pažymas, nes integruotos sąmonės visas gyvenimas yra išsaugomas planetos sąmonių kolektyvų žvalgybinėse sistemose, vadinasi melą galima įrodyti per vieną sekundę. Žinau, kad valstybės organizacijos valdininkijos saugumo agentūros ir visuomenės galvos prifarširuotos saugumo skleisto mėšlo. Tačiau tie kas nutuokia apie galvos veikimo principus turi žinoti, kad melas visada būna sąmonės subjekto pusėje net tuo atveju, jeigu jis būna suklijuojamas galvoje su objektu. Tuos, kas tiki šmeižtu vadinu tiesos debilais dvokiančiomis galvomis, nes tai ką jie „mato“ tėra jų pačių galvose susikonstruotas vaizdelis. Išgalvota istorija visada būna tik mintyje, o aš esu anapus minčių egzistuojanti realybė, kuri neturi nieko bendro su dvokiančių galvų kliedesių pasauliu.

Saugumas norėjo pramogų ir paslapčių, dovanoju dovanelę – štai ta paslaptis. Tuos, kas laukė spektaklio, ypač valstybės valdininkus, kurių aktoriai pastoviai slepia vieną akį, nes įsivaizduoja, kad ta viena akis yra visa matanti Lietuvoje, noriu nuvilti – kaip dirba psichotroninė širdis pamatyti neįmanoma net su ja, o ir pamatę ar ką nors suprastumėte? Sąmonė tam deja per lėta ir naudojama tik esant minimaliam strateginiam horizontui. Taip pat aiškino, kad labai nori savo kompiuteriuose patyrinėti kaip aš mirštu, nes labai nori sužinoti ar yra ten kas nors anapus, ar mirtis nuobodi banalybė, nes jie juk yra „mokslininkai“ ir jiems viskas įdomu. Taip pat sakė, kad įdomu, kokios žmogaus galimybių ribos iškęsti skausmą, todėl grasino kankinti tūkstantį metų tol, kol išsiaiškins „viską“. Psichotronikas, kadangi jis integruota sąmonė, tam ideali galimybė. Spektaklį zombių visuomenei gal ir sugebate vaidinti saldų, tačiau moralinio degradavimo neįmanoma paslėpti nuo jokios žvalgybos, ypač tos kuri mato visus jūsų dvokiančių sąmonių užkaborius.

Turite tik vieną akį – ką darysite kai ji bus išmušta?

Linkėjimai nuo kosminių smilgų. Reportažo pabaiga.

Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (1)

agentTai, kad prieš mane saugumas vykdė slaptą operaciją rašau jau seniai, tačiau detalių stengdavausi neatskleisti, tačiau nuo šio momento ta operacija nebus slapta, kadangi nusprendžiau paviešinti daugiau detalių apie tai, kas vyksta jau ilgus metus. Pradėsiu nuo kelių asmeninių faktų, kad žmonės žinotų kas esu ir kodėl tapau tarnybų dėmesio objektu. Tie, kas domisi mano temomis seniai žino, kad mano vardas yra Darius Mockus. Esu iš Kaišiadorių, kur užaugau ir praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį išskyrus tuos laikotarpius kaip studijavau Vilniuje ir Kaune. Taigi šiuo metu saugumo operacija vyksta Kaišiadoryse, Gedimino gatvės 117 name, kur įsteigti saugumo konspiraciniai butai, paimti iš kaimynų, iš kurių kontroliuojamos mano gyvenamos patalpos, esu terorizuojamas ir kankinamas. Žvalgybinė operacija turi kelis sluoksnius, vieni iš kurių yra slapti ir neteisėti, kiti vyksta oficialiose institucijose tokiose kaip policija ir prokuratūra, kurių užduotis sukurti priedangos versiją tam, kas vyksta iš tikro. Nežinau kaip ši žvalgybinė operacija bus tęsiama, kokią krypti saugumas pasirinks: viešą skandalą su žiniasklaidos priedanga, ar būsiu išimtas tyliai. Pastaruoju atveju gali būti panaudota psichiatrinė priedanga, kad mane būtų galima izoliuoti, o uždarytą pasiimti. Tikslas yra mane išimti iš visuomenės ir išsivežti į savo nusikalstamas struktūras.

Natūralus klausimas – kuo taip dominu saugumą, kodėl tapau taikiniu. Šis klausimas iki galo man neatskleidžiamas, tačiau iš to, kas buvo paviešinta, nors tai tik fragmentai, galima sudėlioti bendrą vaizdą. Viso to branduolys siekia gana toli į praeitį, į mano vaikystę ir į valstybėje veikiančių žvalgybinių struktūrų slaptus projektus. Šiuo metu man yra 42 metai, 1990 metais, vykstant geopolitiniams kataklizmams buvo 15 metų, kitaip sakant, tuo metu buvau dar vaikas. O tai reiškia, kad dar nebuvau priimtas į sovietines suaugusių žvalgybos struktūras, o valdžiai pasikeitus – tai niekada neįvyko. Žvalgyba savo agentus ruošia nuo gimimo, su tėvų ar be tėvų sutikimo į galvą įdėdami žvalgybos agento naudojamą specialią įrangą, kurią sąlygiškai galima pavadinti psichotronine technika. Ta technika minima įvairiais pavadinimais, bet tikri pavadinimai neatskleidžiami. Tie sąlyginiai pavadinimai yra implantai, kapsulė, psichotroninis modulis, kuris komunikaciniais ryšiais surištas su centriniu žvalgybos kompiuteriu, šitaip sukuriant žvalgybinės grupės kolektyvinę sąmonę, susietą telepatiniu ryšiu. Šios technikos galimybės labai didelės, nes ji leidžia kontroliuoti visą smegenų veiklą, visas fizines ir psichines funkcijas. Su ja galima žmogui padėti, bet taip pat galima jį terorizuoti ir kankinti, jeigu žvalgas nesutinka paklusti įsakymui. Tokiu būdu žvalgas iš tikrųjų veikia kaip karinės žvalgybinės struktūros biorobotas su padidintomis ar sumažintomis galimybėmis. Valdoma šneka, mąstymas, kūnas, emocijos, galima keisti mimikas, įdėti norimą charakterio stilių, todėl žvalgai būna labai geri aktoriai, tačiau ne todėl, kad turi „talentą“ bet todėl, kad labai tiksliai imituojant charakterį valdomi kompiuteriu.

Apie 1990 metus, kai respublikoje vyko kova tarp jėgos struktūrų, kurių metu buvo grupuotės, kurios liko sovietų sąjungos pusėje, kitos perbėgo į provakarietišką perversmą, ši žvalgybinė technika buvo užgrobinėjama ir grobstoma. Lietuvai nepavyko dėl to, kad centrinis tokių žvalgų kompiuteris buvo užgrobtas nusikalstamos grupuotės, kuri užgrobė žvalgybiniam darbui ruoštus implantuotus vaikus ir vienus žudė technikos išsiėmimui, kitus pardavinėjo į ameriką ir europos valstybes, žvalgybinėms operacijoms arba mafijai. Kai kurie buvo priimti į saugumą ir tapo saugumo agentais, valstybės organizacijoje padarė karjerą. Dar viena grupė tokių vaikų tapo tragiško likimo kankiniais, su zombių technika paversti nusikaltėliais ir uždaryti visam gyvenimui ir nužudyti ar išvežti į vakarus bei paversti juodųjų operacijų žudikais-biorobotais. Tos nusikalstamos valstybę iš už užkulisių kontroliuojančios grupuotės padalinius vadinu MK brigadomis. Jos naudoja psichotroninę techniką ir vykdo operaciją, kurios priedangą daro teisėsauga ir psichiatrija. Tokių operacijų taikiniai dažnai uždaromi į kalėjimą už tiesioginiu valdymu įvykdytus nusikaltimus arba paverčiami psichiniais ligoniais ir kankinami psichiatrijos priedangoje. Žinoma, tai labai didelė valstybinė paslaptis, jeigu visuomenė apie tai žino, tai tik per priedangos versijų filtrą, kuriame tokie taikiniai vadinami nusikaltėliais, psichiniais ligoniais, žudikais arba maniakais. Tačiau visos šios priedangos yra melas, iš tikro saugumas su psichotronine technika valdo tokių žmonių smegenis ir vaidina prieš visą visuomenę išsigimėliškus spektaklius. Tokių operacijų, kurios baigėsi žmonių mirtimis Lietuvoje daug, jos turi rezonansinių nusikaltimų formą, tik visuomenė nežino visos tiesos, tie neva savarankiškai veikę nusikaltėliai yra saugumo zombiai. Tiesa žiauri, bet dar svarbiau, kad šio žiaurumo tikra priežastis yra valstybę užvaldžiusi nusikalstama grupuoti. Ji vadinama saugumu, specialieji padaliniai yra MK brigados.

Taigi esu vienos tokios saugumo operacijos centre, kuri buvo planuojama nuo 1990 metų ir vyksta praktiškai visą mano gyvenimą. Galėjau būti užverbuotas į valstybės organizacijos žvalgybą, nes turiu galvoje visą žvalgo techninę įrangą. Tačiau išsigimėliams pasirodžiau nepakankamai „gražus“, todėl buvo nuspręsta prieš visą visuomenę suvaidinti nusikaltėlio gaudymo spektaklį. Kadangi telepatiškai esu prijungtas prie žvalgybinės sistemos kompiuterio ir galima matyti mano mintis, visai Kaišiadorių agentūrai yra išdalintos ausinės, kuriose jie klausosi kaip MK brigada vykdo terorizavimą ir mano minčių klastojimą, institucijoms išdalinti prie centrinio kompiuterio prijungti terminalai, kurie turi galimybę telepatiniu ryšiu matyti mano sąmonės turinį. Tie, kas tokių prietaisų neturi, šeriami agentūrų sukurtais melais ir priedangos versijomis. Apgautas visas Kaišiadoris, kuriame policija ir prokuratūra šiuo metu vykdo priedangos operaciją ir bando mane „sugauti“, nors didžiąją laiko dalį dėl savo specialybės specifikos praleidžiu namie. Kokia Lietuvos dalis žino mano paslaptį, nežinau. Valstybės organizacija žino visa, žinojo universitetai, kuriuose studijavau, net buvo paviešinta studentams su priedangos versija, kurie irgi manipuliuojami saugumo ir universitetų vadovybės bandė mane „gaudyti“. VDU 2000-2005 m. studijavau anglų filologiją. Anglų kalbos katedrai vadovavo M. Danytė, vėliau V. Kalėdaitė, kurios irgi buvo tapusios mano „gaudytojomis“, kurios gaudė mane skleisdamos šmeižtus ir melą studentams, nachališkai kišdamosis į privatų gyvenimą, filmuodamos ir viešindamos universitete. „Gaudytoju“ buvo tapęs ir toks „istorikas“ Linas Bulota, kuris dirba saugumui ir mano studijų laikais savo fakultete buvo vienas iš studentų agentūros organizatorių. „Gaudytojų“ buvo ir daugiau – tokios feminizmo „šulės“ kaip I. Raigaišienė,  Raškausikienė ir visa anglų filologijos katedros feminisčių chebrytė. Nežinau,  gal šita VDU šaika mane „gaudo“ iki šiol, ar perleido reikalą saugumui, policijai bei prokuratūrai.

Noriu paminėti dar vieną agentūros žiurkę iš ankstesnių laikų, kuomet dar buvau moksleivis ir gyvenau Kaišiadoryse. Tai agentas Evaldas Sadauskas, kuris baigė Kauno medicinos universitetą, Doktorantūrą Danijos Aarhuso universitete, ir paskutinėmis žiniomis šiuo metu pasiplovęs iš Lietuvos dirba Švedijoje gydytoju. Tai nereiškia, kad nėra saugumo žiurkė, bet jo darbo barai persikėlė į Europos teritoriją. Tikslių duomenų nežinau, bet jis gali taip pat būti panašus į mane, bet dėka savo tėvų ryšių, Kaišiadorių agentūros lyderės motinos ir kalėjimo prižiūrėtojo tėvo, buvo išrinktas daryti karjerą. Iš pradžių dirbo agento darbą Lietuvoje Kaune, po to pasikėlė į aukštesnį lygmenį. Reikia paminėti, kad visą gyvenimą žinojo mano „paslaptį“, kuri tuo metu nuo manęs buvo slepiama, bet apsimetinėjo draugeliu. Mano studijų metu Vilniaus universitete buvo toks studentas Edgaras Platelis, Kornelijaus Platelio sūnus. Šis studenčiokas tuo metu buvo konservatorių agentas, kuris buvo patalpintas į mano grupę universitete apsimetinėjimui draugu mano veiklos stebėjimui studijų universitete metu. Studentams taip pat buvo paviešinta „kas aš esu“ ir jie buvo naudojami šmeižtui, persekiojimui, patyčioms ir privataus gyvenimo viešinimui, tiek universiteto agentūrai, tiek neagentūriniams studentams.

Saugumo Mk brigada tiesiogiai komunikuoti su manimi pradėjo 2003 m., vadinasi priedangos operacija, kai iš vienos pusės mane valdo žvalgyba, o iš kitos pusės gaudo policija, vyksta jau 15 metų. Šie metai buvo sunkūs, dėl apribotų galimybių negalėjau įsitvirtinti gyvenime, sukurti šeimos ir padaryti karjerą, nes mano buvo sugalvoję kitokį gyvenimo planą. Koks tas planas bendrais bruožais jau paaiškinau. Šiuo metu 117 name prokuratūros ir policijos operatyvininkai ir žvalgybinio kompiuterio operatoriai yra suaktyvinę savo veiksmus, aktyviai iš kaimyninių butų terorizuoja su spec. įranga, vis bando mane „pagauti“. Gyvenu ketvirtame aukšte 41 bute, tos pačios laiptinės 2 aukšte yra operatyvininkų konspiracinis butas, kur renkasi agentūra stebėti kaip vyksta priedangos operacija. Lig šiol saugumo zombiai praeidavo pro mane su iššieptais snukiais ir dar nusipjaudavo, bet situacija apsisukusi visiems laikams ir šypsenos iš jų snukių dings visiems laikams, nes jų laukia ilgi metai parašos jeigu ne dar blogiau. Kaip tai įvyks pamatys patys. Užbaigdamas šį įvadinį reportažą galiu pasakyti tiek, jų operacija mušta korta, viso gyvenimo saugumo investicija į rezonansą surezonuos tokia galia, kad kiaušai išlakstys kaip tešlos gabalai.

Šia linksma gaidele ir užbaigsiu įvadinį reportažą iš saugumo žvalgybinės operacijos. Laukite tolesnių naujienų.

Darius Mockus iš Kaišiadorių. Smagaus cirko visiems. Tie kas pirko bilietus – bilietai yra į lavoninę kojomis į priekį.

Paženklintas. Robert Naeslund istorija

robert

 

 

Robert Naeslund, Švedija

 

 

 

When the U.S. Senator John Glenn in 1994 began an investigation into the brain experiments with unwitting people, he said:

As a result of this hearing, and others to follow if necessary, I hope to be able to assure the people in my home state of Ohio, and those around the country, that their government is no longer conducting experiments unknown to the individual.

That experimentation was not limited only to the United States and had neither begun in the 1990s. Seventeen years earlier, The New York Times editorial, Control C.I.A. Not Behavior, demanded an end to the U.S. brain experiments and wrote:

So we must add repugnant medical experimentation to the list of horror stories emerging from the Central Intelligence Agency… The original motive was to develop a defense against the presumed mind control expertise of the Russians and Chinese, but the program soon took on offensive characteristics. One objective, for example, was to program individuals so that they might do the agency’s bidding even to the point of ignoring such fundamental laws of nature as self-preservation. We are not sufficiently schooled in ethics to know how this differs from murder. No one seems to know how many citizens were used as guinea pigs and how many were directly harmed.

During the summer of 1977 they published 30 articles about the C.I.A.’s mind control projects and the editorial demanded prosecution of these in charge and compensation to the exploited people. This was one of many great challenges The New York Times introduced against the U.S. state’s most top-secret program, as released C.I.A. documents indicated. Some of the previous articles had revealed that people in prisons and mental hospitals were abused. Already 1967, The New York Times had its first editorial of the subject, Push Button People and wrote:

It is quite conceivable that in some countries investigations may be under way into the possibility of using these techniques to control human beings… The mere existence of such a possibility is disturbing, and certainly merits wider public discussion and greater attention than it has received up to now.

In both Sweden and the United States, brain experiments with ignorant people were widespread already in the 1960s. This article will show my own experiences on how, where and by what methods brain experiments are done and will give a picture of both Swedish and U.S. projects, established behind secret services and military institutions.

The same year that I became a victim of the institutional abuse, the government had opened up their eyes to the subject. The Swedish State Investigation, SOU 1972: 47 wrote:

It will deliver far too much power to the authorities and increase their capacity to control the behavior of individuals… In the extension of information processing the contours of an unassailable police state with an absolutely efficient organization can be seen, inhuman in its consequences…

Only one month later, the next government investigation related to mind control was published. It was SOU 1972:59 with the subtitle Choosing the future by Alva Myrdal, appointed of Prime  Minister Olof Palme, as the sole investigator. She wrote of an imminent future:

Research in the field of brain function and behavior aimed primarily at clarifying the nature and degree of changes that can be achieved as well as new risks of control and modification of behavior against people’s will… Undoubtedly, the protection of the individual against the abuse of these methods in today’s society is insufficient.

The abuse had been established by the technology of two-way radio communication with the brain and developed behind military secrecy. It was the Swedish Military Research Institution, FOI, which took over as they had the supercomputers, and from the early times, in the end of the 1940s, built up data banks, collected the know-how, selected and taught the Professors and initiated the principles for the use of the new technology of cybernetics. That which FOI now call for human-system interaction.

(All quotes from Swedish State Investigations and U.S. politicians are possible to read in more extensive texts in the report Documents (150 pages). The same is for all the references of New York Times articles, as can be read in The New York Times Source material of 150 pages, including, their 100 best articles of the issue. The citations of medical and scientific articles can be read in more broad versions in Frankenstein (ca. 170 pages) and all examples from book titles can be seen in the compilation of the 33 best books of the subject, entitled The Brain Wall, ca. 200 pages.) <…>

Visos istorijos .pdf failas:

R. Naeslund. Branded 2017

Kam kuriami proto pavergimo ginklai?

Aklas mokslo teikiamos naudos garbinimas paslepia jame glūdinčius pavojus, kurie gali būti daug didesni už jo teikiamą naudą. Nauda užmaskuoja jo prigimtinį amoralumą, kurio esmė yra mokslo taikymas ne žmogaus labui, bet prieš žmogų, ir būtent šis amoralumas yra didžiausias mokslo keliamas pavojus. Amoralumo esmė yra ribų skiriančių žmones ir daiktus nepripažinimas, ir mokslas šį apibrėžimą atitinka puikiai. Bet jeigu žmogus ir daiktas mokslui ne riba, kurios nevalia peržengti, tai jis kelia grėsmę žmogaus egzistencijai ir be saugiklių naudojamas gali tapti pražūties priežastimi. Tad jo nauda nublanksta prieš tai, kuo jis tampa pamatytas šiuo aspektu: mokslas yra jėga, galinti šimtus ir tūkstančius kartų padidinti prigimtinį žmogaus amoralumą.

20 a. mokslo buvo peržengta labai svarbi riba – žmogaus proto fizinė riba, – pradėjus kurti proto pavergimo ginklus (mind control weapons). Šio proceso amoralumo nepaslėps jokios ideologinės priedangos ir bandymai išsisukinėti, stengiantis pateikti tai kaip teigiamą dalyką, kuriamą žmogaus labui. Iš tiesų, žmogui toks mokslo posūkis bus tik neovergovės priežastis. To nematyti yra neįmanoma ir visuomenės reakcijos nebuvimas yra tiesiog stulbinantis, atrodo, kad visuomenė nesuprastų, kas jai yra ruošiama. O ruošiamas visas komplektas priemonių, kurios padės laikyti kiekvieną žmogų už apynasrio, jei tik nebus imtasi atitinkamų priemonių. Tas komplektas yra labai paprastas – tai minčių bei vaizdinių fabrikavimo technika, minčių bei vaizdinių skaitymo technika ir šnekos perdavimo į galvą technika. Su tokia technika žmogaus prote galima daryti ką tik nori ir nėra jokių apsisaugojimo nuo to priemonių. Tai yra “didžiausias” 20 a. mokslininkų pasiekimas proto pavergimo technikos srityje.

Aiškiau ir būti negali, mokslas yra įžūliai ir akiplėšiškai nukreipiamas prieš žmogų ir naudojamas su tikslu jį pavergti. Ir mokslininkai universitetuose šioje srityje dirba išsijuosę, nekreipdami dėmesio į pasekmes, viskas, kas juos domina yra “finansavimas”. Nesvarbu, kas ir kam finansuoja, net jeigu tai nusikaltėliai ar būsimi nusikaltėliai, taip sakant criminals in the making. Trumpai ir aiškiai tariant, nusikaltėliams kuriamos priemonės daryti nusikaltimus prieš žmogų, ir tai labai kukliai vadinama nemirtinų ginklų (non-leathal weapons) kūrimu, nesvarbu, kad tai yra kankinimo, fabrikavimo ir terorizavimo priemonės, panašiai kaip ir minėtas komplektas, kurį jau dabar naudoja ar netrukus pradės naudoti “teisėsauga”. Didesnio absurdo dar nebuvo – teisę ruošiamasi saugoti darant nusikaltimus, o minėtieji KANKINIMAS, FABRIKAVIMAS IR TERORIZAVIMAS yra nusikaltimai.

Pagal apibrėžimą, teisėsauga turi saugoti teisę žmonių tarpusavio santykiuose, bet kaip tą galima daryti panaikinant teisingumą persekiojant nekaltus žmones? Jiems fabrikuojant bylas? Trumpai ir aiškiai – su jais susidorojant? O psichotroninė technika jau dabar leidžia persekioti žmogų be teismo leidimo ir neribotą laiką, net visą gyvenimą, jei reikia, nes nieko vis tiek niekas neįrodys. Kai žmogus bando gintis, pasitelkiamas tradicinis ideologinis triukas, pareiškiama, kad – vaidenasi… Žmogus tardomas, kankinamas, bet jam – tik vaidenasi… Ką padarys tokia psichotrininė technika, naudojama teisėsaugos, yra akivaizdu – ji sunaikins teisėtą ir teisingą procesą ir žmogų pavers beteisiu galviju, su kuriuo bus galima daryti, ką nori.

Žmonės gali pasakyti NE ir jie turi tą padaryti kuo greičiau. Jei tam nebus užkirstas kelias, tai vienintelis žmogaus prieglobstis, saugojęs jį nuo aplinkinių teroro ir prievartos, bus užgrobtas ir žmogui neliks kur trauktis. Tai filmavimo kamera ne tik gatvėje, tai net neprilygsta filmavimo kamerai žmogaus privačiame bute, tai yra filmavimo kamera žmogaus prote. Dabar valstybę domina ne tik tai, ką tu darai gatvėje, miegamajame ar tualete, bet jiems rūpi net jūsų protas, kas jame vyksta. Žmogus po truputi verčiamas trauktis, ir proto pavergimo ginklų sukūrimas tik rodo, kad trauktis jis turės iki galo, kol neliks kur trauktis ir visas privatumas bus užgrobtas. Nesunku įsivaizduoti, koks tai bus gyvenimas…

Agentūrų paslaptys

Įvadiniai operacijų schematizmai

Atliekant anti-agentūrinį tyrimą fenomenologinį mąstymą patogu pakeisti matematiniu. Fenomenologinis principas naudoja įprastines buitines įvaizdinimo ir vadinimo priemones. Pavyzdžiui, žmogus yra koks nors Grynas Grynaitis, jis gyvena Vilniuje, kažkokiame rajone, gatvėje, name ir bute. Jis kur nors buvo ir ką nors darė – vakar, užvakar, prieš metus arba 1968 metais. Tai gali būti žiema, ruduo, vasara arba pavasaris. Tokia fenomenologija yra gera ir įprastinėmis aplinkybėmis pakankamai tiksli, bet yra ir geresnių priemonių. Iš pavyzdžių matome, kad pirmiausiai yra erdvės aspektas, kuris bylose paprastai aprašomas minėtu fenomenologiniu principu. Taip pat yra laiko aspektas, kuris irgi dažnai įvardijamas labai neapibrėžtai ir nekonkrečiai. Tikslinti laiką įprastiniuose pasakojimuose yra nenatūralu ir visada atkreipia dėmesį.

Tačiau tiriant agentūrą būtina atlikti kelis pakeitimus: atsisakoma fenomenologinių aprašo priemonių ir vietoj jo naudojami matematiniai. :Erdvė – koordinačių sistema, o laikas – tikslus kalendorius. Pasirinkus visus atskaitos taškus, galima modeliuoti judėjimą, kuris vyksta už ir šiapus horizonto. Norint sumažinti neapibrėžtumą, būtina didinti skiriamąją gebą tiek erdvėje, tiek laike. Erdvėje nuo atskaitos taškų – kvadratinių kilometrų tikslumu arba dar smulkiau, jeigu reikia. Laikas ne metų, ne metų laikų, bet mėnesių, savaičių, dienų ir valandų tikslumu. Tam pasitelkiami antžeminiai ir palydoviniai biodetekcijos radarai. Šie gali nustatyti konkrečias trajektorijas, kurios projektuojamos į pagrindinį modelį, kuris yra žemės rutulys.

Tai yra išorinis modeliavimas. Kita vertus, yra ir vidinė struktūra, kuri įženklinta vardu, tokiu kaip Grynas Grynaitis. Tačiau čia tik neartikuliuotas paviršius ir jį reikia tikslinti kaip minėtus erdvės ir laiko aspektus. Šie parametrai, mąstant tiksliai, visada yra sąmonės vidinė struktūra, kuri padeda žmogui orientuotis aplinkoje arba identifikuoti save su kokiomis nors fenomenologinėmis schemomis. Erdvė sąmonėje virsta virtualiu žemėlapiu ant žemės sferos, ir su šiuo žemėlapiu siejamas kalendorius, leidžiantis fiksuoti įvykius judėjimo arba kitimo aspektu. Nėra nei jokio kaimo, gyvenvietės, miesto ar didmiesčio – yra tik fenomenologinis iliuzinis paviršius ir matematinis modelis. Nėra jokios neartikuliuotos laiko trukmės – tik pasirinktas atskaitinis momentas, kurio procesas skaidomas dalinant į tokius vienetus, kaip 24 val., 7 dienos, 1 mėnuo ir t.t. išreikštas grynais skaičiais. Pradžia – gali būti metų laikų kaita, taipogi dienos-nakties paros dalys ir t.t. Visa tai gali būti vaizduojama kaip 1 metai – 365 dienos, 12 mėnesių, 48 savaitės ir t.t. Galima rinktis išorinę arba vidinę atskaitos sistemą. Vidinė yra tokia, kai laikas skaičiuojamas individualiai, pragyventais metais. Tai vadinama „amžiumi“. Stambiausi dominantys blokai, vertinami dešimtmečiais, nes per juos įvyksta pagrindiniai biologiniai, psichologiniai ir socialiniai įvykiai. Tačiau tikslinant minėtais principais, dešimtmetį galima paversti dienomis. 10 metų yra 3 650 dienų, kurias galima fiksuoti su įvykiais erdviniame holograminiame žemėlapyje. Individualaus tyrimo metu, patogiau naudoti tą patį principą tik sumažintą iki 1 metų arba 365 dienų. Šie du aspektai visada išsiaiškintini, nes jie pasako kas, kur ir kada. Bet patogiausia kaip atskaitos sistemą naudoti organizacijos laiką, į kurį patalpintas individualaus žmogaus gyvenimas. Šiame kontekste įvykiai laiko atžvilgi yra vienetiniai, pasikartojantys, rutininiai arba laisvi (nepriklausomi nuo jokių socialinių funkcijų).

Vadovaujantis šiais principais, visą žmogaus gyvenimą ant žemės rutulio, galima nubrėžti viena kreive vieno kvadratinių metrų ploto ir vienos valandos trukmės tikslumu. Tada ieškomos aplinkoje esančių žmonių gyvenimo trajektorijos ir visa visuomenė atvaizduojama kompiuterinėje hologramoje, kurioje išryškėja pagrindiniai įvykiai ir žmonių sąsajos su jais. Tokia informacija renkama operatyvinėje išorinėje operacijoje arba pritaikant psichotroninę psichožvalgyba, kuri nuskenuoja visas biografinės žmonių atminties schemas valandų ir kvadratinių metrų tikslumu. Erdvėje galima nustatyti tik vietą arba judėjimą, kuris yra vietos kitimas. O laike yra ir įvykių/veikų pasikartojimas ir dažnis. Tai charakterizuoja žmogų arba rodo, kad jis priklausomas nuo kokios nors socialinės struktūros, pvz., darbovietės, kurioje dirba. Pavyzdžiui, klausimas „kas vaiko gyvenime kartojasi 180/365 tankiu“? Akivaizdu, mokyklos lankymas. Galima išdėlioti visus tankius šalia vienas kito ir pamatyti kas yra žmogus, pirmiausiai iš savęs, o paskui priklausomai nuo išorinių struktūrų. Toliau, jeigu ieškoma nusikaltimų, tai jie irgi gali būti išoriniai arba „nuo savęs“, pasikartojantys arba vienetiniai. Jeigu kartojasi, tai didelė tikimybė, kad yra kažkokia sistema arba veikia ne vienas žmogus. Vienetiniai nusikaltimai gali būti afektiniai arba apsvaigus ir nesiorientuojant, t. p. nesėkminga „karjeros“ pradžia.

Šitaip tiriamas vidus, atmintyje ieškant žemėlapio ir kalendoriaus; tada jie maksimaliai patikslinami, išsiaiškinant visas vietas, judėjimo tankius erdvėje ir įvykių tankius kalendoriuje. Iš tokio bendro vaizdo matomas visas žmogus ir galima vertinti ar jis yra, ir ar gali būti nusikaltėlis. Tarkime yra žmonės, gyvenantys nusikaltėlių gyvenimą („nusikaltėlių kasta“) ir yra žmonės iš normalios visuomenės, gyvenantys standartinį gyvenimą, kurį galima įtraukti į nusikaltimų kelią, priversti ar pakišti vietoj savęs. Toliau, be minėtų „tankio aspektų“, nusikalstamumą galima skirstyti į socialinį, psichologinį, kultūrinį ir sisteminį. Psichologiškai nusikaltimus daro įvairūs psichopatai; kultūrinis nusikalstamumas lemiamas aplinkos, kurioje išaugama, jeigu tai yra kriminalinio pasaulio aplinka; o sisteminiai, kai žmones nusikaltėliais verčia sistema, pavyzdžiui, kariuomenėje, kur žmogus yra „įteisintas žmogžudys“.

Turint visą šitą modelį, galima šiek tiek pagvildenti nusikaltimo esmės klausimą. Pirmiausiai, kad būtų nusikaltimai, turi būti teisė. Kažkada buvo bendruomenės arba liaudies teisė. Tačiau jau pakankamai seniai nusistovėjo institucializuota teisė, kuri užsiima vergų klasės teisine kontrole. Liaudžiai kažkas uždraudžiama, tada atsiranda galimybė šį draudimą pažeisti. Teisės esmė – gaudyti pažeidėjus ir juos bausti, turint vieną ar kitą tikslą: atkeršyti, pamokyti, „perauklėti“…

Galioja ir neinstitucializuota teisė kaip įgimti žmogaus sąmonės principai, kuriais apibrėžiamos kiekvieno žmogaus prigimtinės ribos. Tai yra teisė į gyvybę, laisvę, turtą, orumą ir svarbiausia – gintis nuo kėsinimosi. Tokia sistema paprastai būna nerašyta ir baudimo procesas – nekontroliuojamas. Tai gali privesti prie afektų užvaldyto linčo teismo, kuris dažnai baigiasi nekalto bet apšmeižto žmogaus mirtimi. Taip pat yra buvusios ir dabar yra giminės kraujo keršto sistema ir t.t. Šitaip sukuriamas kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykių vertinimo matas: vertikaliai brėžiama tiesi linija ir kairėje pusėje yra pliusas, o dešinėje – minusas; arba vienoje pusėje gėris, o kitoje – blogis. Tada paimama biografinė atmintis ir nuo pradžios brėžiama gyvenimo trajektorija. Su vertikalia tiese sutampa neutralus gyvenimas, bet toks žmogui neduotas, tai gali būti tik gyvūno arba biologinio roboto gyvenimas, kuris negali suprasti gėrio-blogio sąvokų arba negali laisvai rinktis. Visi žmonės krypsta į vieną ar kitą pusę, gėrį arba blogį. Kuo nukrypsta labiau, tuo gėrio ar blogio daugiau. Tačiau beveik nebūna, kad žmogaus gyvenimas būtų tik vienoje pusėje, įvykiai gali išsidėstyti tiek minuse, tiek pliuse. Normalių žmonių gyvenimuose gėrio pusėje didžioji dalis gyvenimo, nors ne vienas būna pridaręs įvairių klaidų, priversti arba atsitiktinai. Jeigu imtume nusikaltėlį, tai didžioji jo gyvenimo dalis turi mažesnį/didesnį tankį pasikartojimų blogio pusėje. Tas blogis yra teisinis blogis, vadinamas nusikaltimais. Šį tankį lemia psichologija, aplinka, sistema, aplinkybių susiklostymas. Pasikartojimai atsiranda tada, kai žmogus išstumiamas už organizacijos ribų ir nėra kitų būdų pragyventi.

Taip pat ir kalbant apie gėrį arba blogį, galima naudoti skiriamosios gebos sąvoką – didelis gėris – mažas gėris, didelis blogis – mažas blogis. Pavyzdžiui, mikrogėris yra penkių litų sušelpimas benamiui, pagalba žmonėms buityje, didesnis – susijęs su darbu ar kūryba ir taip toliau. Taip pat yra mikroblogis ir didelis blogis. Jeigu imsime prigimtinę teisę ir jos pagrindines vertybes (gyvybė, laisvė, turtas, orumas), tai jų pažeidimas būtų didelis blogis. Jeigu jos nepažeistos, tai žmogus visą gyvenimą gali pragyventi gėrio pusėje. Tačiau situacija tikslėja, didinant skiriamąją gebą ir suskaičiuojant visokius įvykėlius, kurie yra nanodydžio „blogiai“. Pvz., ką nors pasako, įžeidžia, pasityčioja ir t.t. Bet tokie mikroblogiai beveik niekada nebūna kriminaliniai nusikaltimai, už kuriuos teisinėje sistemoje būtų baudžiama realiomis bausmėmis.

Ankstesnėse pastraipose rašiau apie atskirus žmones, tačiau šį kriterijų galima taikyti ir grupėms, organizacijoms ir t.t. Šis nukrypimas gali būti vertinamas vieno žmogaus atžvilgiu, kai pavyzdžiui, teisės institucijos suklastoja bylą nekaltam žmogui ir visam gyvenimui uždaro į kalėjimą. Tai sugalvoti valstybės organizacijos sistemoje gali tik šėtono garbintojai, t. y., jie yra absoliutus traiškytinas blogis. Tas pats galioja ir organizacijoms: verslo, politikos, religinėms ir t.t. Todėl neretai ir tenka išgirsti žodžius „VSD yra banditų organizacija“ – tai tariant pritaikius minėtus įvykių surinkimo modelius ir jų teisinio/moralinio įvertinimo, kai žmogus gina savo gyvenimą, žinodamas apie organizacijos nusikaltimus iš savo egzistencinės patirties, kurios sau įrodyti – nebūtina. Suprantama, kai tai perteikiama kitiems žmonėms, reikia tirti nusikaltėlių atmintį arba aplinką. Ir, priklausomai nuo duomenų, nusikaltėliai turi būti teisiami ir baudžiami keršto, pamokymo ir perauklėjimo tikslais. Bet yra vienas svarbus aspektas – banditų mafija gali būti kiekybiškai ir technologiškai galinga ir tokio paprasto sprendimo gali nebūti, nors tai nereiškia, kad jo nėra visai. Pavyzdžiui, kas galėtų nubausti JAV už karo nusikaltimus prieš planetos gyventojus. JAV labai giliai nukrypę į „minuso“ pusę ir tam tikri išoriniai atributai rodo, kad jų nusikalstamumas prilygsta šėtono garbintojų lygiui. Tad teisiškai – jie yra traiškytinas blogis, nes kėsinasi į milijonų žmonių gyvybę, laisvę, turtą ir orumą.

Falsimuliakrinių operacijų sistema

Kadangi šio teksto tikslas yra neoperatyvinių agentūrų darbo tyrimas, reikalingi šiam tikslui pritaikyti principai. Aš tiriu agentūros darbo su „taikiniu“ metu daromus nusikaltimus prigimtinei ir institucializuotai teisei. Grėsminga situacija yra ta, kad toks darbas dažnai nukrypsta tiek toli į blogio pusę, kad galima net kalbėti apie sadistų ir velnio garbintojų sektą teisėsaugos sistemoje, kai susidorojama su niekuo dėtais žmonėmis, jiems prisiūnant pačios valstybės organizacijos padarytus nusikaltimus. Tai daroma dviem kryptimis: į praeitį, kai siūnami įvykiai iš erdviškai koreliuotos aplinkos; ir į ateitį, kai užvaldžius motorinę smegenų žievę daromi nusikaltimai, žmogų panaudojant kaip biorobotą. Mano įvertinimas ir siejimas su velnio garbintojais valstybės organizacijoje pagrįstas tuo, kad šitaip yra valdomi žmonės, kurie falsimuliakrinėje propagandos sistemoje yra koduojami kaip „maniakai“, nors iš tikro jie yra tik biorobotai, o tikri maniakai yra valstybės satanistinė valdžia.

Pirmiausiai paaiškinsiu kaip aš suprantu filosofinį terminą „falsimuliakras“. Pagrindas yra dvi sąvokos, surištos su dviem realybėmis – niekas ir pasaulėvaizdis. Kai atvaizdas kuriamas iš nieko, tikrovės schemas naudojant tik minimaliai, gaunamas nieko falsifikatas, nes ta schema yra niekas, tuštuma, bet atrodo kaip kažkas. Todėl šis kažkas yra nieko falsifikatas. Falsifikatas yra niekas atrodant kaip kažkas esantis arba buvęs. Iš kitos pusės turime pasaulį, pateikiamą sąmonei kaip pasaulėvaizdis. Nukopijavus kokią nors schemą, atitraukiant ją nuo realybės, gaunasi nerealus pakaitalas, kuris paklūsta įvairių rūšių manipuliavimui ir klastojimui, nes vien interpretuojant galima reikiama kryptimi pakeisti bet kokį pasaulėvaizdžio faktą. Ši kopija vadinama simuliakru. Dabar, sujungus falsifikatą ir simuliakrą į vieną terminą, gauname realybę, kuri yra visiškas niekas, pagamintas iš nulio; ir, naudojant tik digitalinės terpės haliucinacijas, sukuriamas atvaizdas, kuris atrodo kaip pati tikrovė. Toks yra iš nieko sukurtas, kompiuterinės grafikos sumodeliuotas, su jokia faktine realybe nesusietas „filmas“. Fenomenologijoje jis toks įtaigus, kad jo neįmanoma atskirti nuo tikrovės, nors iš tikro yra falsifikatas ir klastotė. Valstybės organizacijos agentūrinių matricų sistema, kaip tik tokia „nusikaltėlio gyvenimo“ falsimuliacija-filmu ir užsiima, pasakodami „istorijas“ apie žmogų, kurių niekada nėra buvę. Dar daugiau, agentūros ne tik klastoja bylą, bet klastoja ir visą įrodymų rinkimo ir tikrinimo procesą, kai užtenka, kad kas nors, koks nors „ekspertas“, tik parašytų ar pasakytų taip kaip „reikia“ ir vaizduojama, kad čia – „įrodyta“.

Kaip teoriškai demaskuoti falsimuliakrines bylas suprasti nesunku. Reikia tik suvokti, kad negalima pasikliauti jokiu fenomenologiniu paviršiumi, tuo kas tik atrodo šiame pačiame sekliausiame ir primityviausiame lygyje: laikraščio pranešime arba straipsnyje, tv šou, interneto žodienoje ir vaizdienoje ir t.t. Visada reikia atsiminti, kad už viso to stovi tam tikras mechanizmas ir kad jis visada falsimuliuoja, patiekdamas falsimuliakrinių haliucinacijų „pasaulį“. Tada apgauti žmonės reiškia vertinimus, emocijas, tyčiojasi iš to, ko niekur nėra ir niekada nėra buvę. Vis tiek manoma, kad yra „faktai“, kad ir haliucinuojančios sąmonės kliedesiuose, kurie, kadangi yra falsifikacija ir simuliacija, atrodo kaip tikras pasaulis. Nes yra nuotrauka (-montažas), filmas (-montažas) ir taip toliau. Taigi apibendrinam esmę. :Už fenomeno visada stovi kažkoks mechanizmas, tad norint sugriauti falsimuliakrinę sistemą, jį būtinai reikia įtraukti į prielaidų sąrašą. Tada suvokus fenomeno ir jo mechanizmo visumą, gaunama aiškiai suvokiama iliuzijos struktūra, kurios išaiškinti vien tik paviršiaus kontūrais – neįmanoma. Nes, su matricos kompiuteriu, kokį turi visos operatyvinės agentūros grupės, galima idealiai sufalsifikuoti nuotraukas, vaizdo arba garso įrašus ir žmogus, gyvenantis vien tik fenomenologiniame paviršiuje, tampa tiesos debilu.

Šitaip falsifikuojamas biografinės atminties fenomenologinis paviršius sąmonėje, į holograminius žemėlapius ir kalendorius įterpiant suklastotus įvykius per poveikį vaizduotei su psichotronine technika, kuris įsirašo į atminti ir tampa implantuotu prisiminimu. Šitaip suklastotą, nebuvusį, falsimuliuotą vaizdinį su savo prietaisais fiksuoja, nuskenuoja ir atvaizdus ekranuose rodo kaip „įrodymą“, nors tai yra 100 proc. klastotės.

Dabar galima pereiti prie bendros falsimuliakrų sluoksnių schemos, kurioje matome, kokiais lygiais yra falsifikuojama tikra, švari biografinė žmogaus atmintis.

Visų pakopų neanalizuosiu, bet noriu apžvelgti socialinio falsimuliakro principą, kuris yra neoperatyvinių ir operatyvinių agentūrų pagrindinė „darbo“ priemonė. Yra koks nors žmogus (tokie žmonės angliškai vadinami „targeted individuals“), kurį agentūra išsirenka susidorojimui. Tai galima padaryti paprastu nusikaltimu. Tačiau dažnai valstybė dar nori pasimėgauti sadizmu ir vietoj paprasto varianto renkasi rafinuotesnį, pvz. kokio nors įvykio padarymą/prisiuvimą, kad žmogų pavaizduotų nusikaltėliu ir surengtų naikinimo satanistinę orgiją. Tai kai kam iš agentūros žiurkienos gali būti ir „iniciacijos“ sistema. Pasiekti šiam tikslui kuriama matrica socialinėje aplinkoje, kurią galima vadinti socialiniu falsimuliakru, nes agentūra užima visas padėtis tam tikroje miesto teritorijoje, pagrindiniu žiedu apjuosiant visą kvartalą, ir vaidina paprastų žmonių visuomenės spektaklį. Galvoje būna implantai, bute pasiklausymo ir filmavimo įranga, skenavimas kiaurai sieną, gatvinės žvalgybos ir persekiojimo tinklas, GPS sekimas ir t.t. Šitaip visa agentūra, vaidinanti socialinį falsimuliakrą kuria žmogui situacijas ir aplinkybes, kurių tikslas terorizavimu, gąsdinimu įbauginti žmogų, išprovokuoti arba šiaip psichologiškai pakankinti. Ne kartą rašiau, kad tai yra kaltės ir gėdos jausmo prisiuvimas, su kuriais bandoma sukelti žmogaus baimę ir šitaip sulaužius valią valdyti kaip žaislą. Jeigu tai pavyksta, prasideda visas satanistinis spektaklis, haliucinozės, motorikos užgrobimai, forced speech klastotės, intelekto lobotomija, stingdymai ir t.t.

Jeigu nenaudoja motorikos, pagrindinis taikinys būna atmintys, kurių struktūrą jau aprašiau. Agentūros tikslas – subjauroti švarią atmintį ir paversti ją pagrindine kankinimo priemone. Tai daroma su psichotroniniu falsimuliakru – kai turimas klastojimo mechanizmas ir paviršiniai „tikroviški“ atminties duomenys, nors jie į nieką nenurodo. Bet žmonės juk netikrina, o tai ir neįmanoma, nes toks taikinys būna apsuptas keliais operatyvinės ir neoperatyvinės agentūros žiedais. Niekas neprieina prie žmogaus, negauna jokių dokumentų, o klastotes, jeigu reikia, naudoja tik „savi“. Šitaip praėjus pirmus falsimuliakrų sluoksnius, pradedamas trečias, kurį vaidina, sulaikiusi ir apsupusi žmogų mafija, vaidinanti teisinį procesą. Žmogus su niekuo negali kalbėti, nes niekas neprileidžiamas, negali skelbti jokių pranešimų ar duoti interviu, pateikti savo versiją ir pasakoti kas jis iš tikro yra. Visa tai izoliuojama, ekranuojama nuo galimų pavojų ir falsimuliuotas briedas platinamas tik iš vienos, t. y. valstybės organizacijos pusės. Laisva visuomenė, jeigu tokia yra, gauna tik propagandinius pranešimus, straipsnius, reportažus per TV ir t.t. Jeigu nesuvokia falsimuliakro principo ir mato tik patį pranešimo paviršių ir mano, kad čia yra absoliuti tiesa, tai praryja propagandinio šūdo dozę įsivaizduodami, kad tai saldainis ir ramiai užmiega ir pramiega taip visą gyvenimą. Šitaip gavnojiedų smegenys pamažu pakeičiamos į falsimuliacinį mėšlą, kurį visuomenėje raugina matricos agentūrų valdymo sistema.

Tuo tarpu Žmogus, lieka giliai paslėptas po išvardintais ir neišvardintais agentūrinės sistemos falsimuliakrų sluoksniais, kuriais tave savo fantazijų pasaulyje užkasa banditų organizacija: žvalgyba, kriminalinė žvalgyba, fekalinė žvalgyba ir t.t.