Author Archive: admin

3. Kontinuumų dėmenys

Paaiškinus kontinuumo ir multiplekso sąvokas, kurios filognozijoje vaidina kertinį vaidmenį, galima dar labiau sukonkretinti teorinius pagrindus. Kontinuumas buvo apibrėžtas kaip paprastas ir neišskaidytas į savo sudėtines dalis, kurių pagrindu kuriamos parametrų grupės. Jis buvo parodytas kaip tam tikros terpės tęsimasis, kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojant tai, kas buvo prieš tai. Papildytas variantas yra skirtumo įvedimas į tęsimą, kuris sukelia deformaciją. Tačiau tai vis dar pernelyg abstraktu. Kontinuumo sąvoka paimta iš sąmoningo sątvaro, todėl kaip tokia turi ekrano savybių, o šis gali būti išskaidytas į pagrindinius savo dėmenis, kurie pereina į kontinuumo struktūrą. Ekranas pirmiausiai turi ištęstumo, ekstensyvumo savybę ir asocijuojamas su tam tikra erdve. Į šią erdvę projektuojami kadrai, kurie yra ateinančios informacijos porcijos, išdėstytos linijiniu būdu ir turi laiko charakteristikas. Ekrane pasirodantys informacijos pavidalai vadinami substancija, kuri sudaro perduodamos informacijos turinį. Kadangi ateinantys morfizmai nevienodi, tarp taškų ekrane atsiranda skirtumai, kurie suformuoja judėjimo vektorių.

Šitaip kontinuumas įgyja skirtingas dalis, kurias galima apibendrintai jungti į grupes, kurių viduje formuojami parametrai. Tos grupės vadinamos ekrano dėmenimis, per kuriuos projektuojama anapusinė tikrovė, esanti anapus į sątvarą patenkančio informacijos srauto. Čia reikia prisiminti žmogaus sandaros paaiškinimą, kurį pateikiau apibrėždamas filognozijos sąvoką. Sątvaras yra substancijoje atsirandanti informacinė gaublė, kurioje pavidalus įgyja iš aplinkos surinkti informaciniai morfizmai, padedantys žmogui orientuotis šioje aplinkoje. Tikras žmogus ir tikras pasaulis yra anapus šios gaublės, tačiau tiesioginė sąveika neįforminama ir gali būti suvokta tik per tokį tarpininką. Išvardinti ekrano dėmenys yra tradicinis, į žmogaus prigimtį įrašytas rinkinys, kuris labiau susijęs su fiksatine sąmonės dalimi. Tačiau laksatas yra daug lankstesnis ir čia galima šį ekraną perkurti. Tam reikia sukurti naujus ekrano dėmenis, kurie padėtų pagauti tikslesnį anapusinės tikrovės vaizdą, nes tradicinis ekranas, naudodamas paprasto kontinuumo struktūrą, nuglodina visas anapusinėje realybėje esančias deformacijas. Tačiau šio klausimo kol kas nespręsiu, tai bus kito skyrelio tema, o šiame noriu paaiškinti įprastinį ekrano modelį, kuris yra filognozijos pagrindas, į kurį remiantis kuriamos visos modifikacijos.

Apibendrintai modelio šio struktūra tokia:

demenysBrėžinyje parodyta, kad yra išorinė struktūra, kurią sudaro bendrosios koncepcijos ir vidinė. Vidinė dalis daugiausiai suformuota iš sątvaro dėmenų, tačiau šie dėmenys suobjektyvinti ir paversti pačios realybės aspektais. Sątvaras rodo, kad viduje yra dvi pagrindinės kryptys, kurios nelabai tiksliai vadinamos kryptimi į išorę ir į vidų. Tariama, kad einant į išorę randamas objektyvus pasaulis, o einant į vidų, randama žmogaus psichika. Pagrindinis filognozijos išplėtimas yra tas, kad laikoma, jog psichika taip pat atsiranda iš objektyvaus pasaulio, kuris analogiškas daiktiško pasaulio pagrindui. Šie du pasauliai atskiriami kaip fizinė ir gnostinė brana, kurių dėmenų struktūros yra veidrodinės. Taip yra todėl, kad gnostinės branos tiesiogiai tirti kol kas neįmanoma ir jos modeliavimui naudojama fizinės branos analogija, dėmenis paprasčiausiai nukopijuojant. Tačiau plečiant tyrimus neišvengiamai turės atsirasti skirtumai, kurie bus įvesti į dėmenų schemas. Kita vertus, vienas pagrindinis skirtumas yra jau dabar, kuris pagrindine gnostinės substancijos savybe laiko ne masę, bet suvokimą ir jį kildina iš jos sąveikos su luksorinų lauku, kurį aišku dar reikia įrodyti.

(daugiau…)

Subjektyvus ir tikras laikas

Kelionės laiku mokslinės fantastikos gerbėjus žavėjo visais laikais, tačiau retas kas rimtai pasvarsto, kaip šią svajonę realiai įgyvendinti. Oficialiame moksle tai laikoma neįmanomu dalyku, todėl tokios teorijos prilyginamos šarlatanizmui, dėl kurio neverta gaišti laiko. Problema ta, kad pats oficialus mokslas neretai priartėja prie šarlatanizmo ribos, nes jo naudojamos sąvokos seniai neatitinka pasiektų žinių lygio. Pirmas žingsnis, kurį būtina padaryti, yra įprastinio laiko vaizdinio atsisakymas, nes šis vaizdinys neparodo kas laikas yra iš tikro. Turime atskirti kur yra tikras laikas, o kur tik subjektyvus laiko įspūdis. Mokslas šio skirtumo nedaro ir dažnai remiasi tik subjektyviu laiko įspūdžiu, kuriame kelionė laiku atrodo neįmanoma.

laiko kelioneKaip atsiranda subjektyvus laiko įspūdis paaiškinti nesunku. Čia galima pasinaudoti ekrano ir prie jo prijungto kabelio pavyzdžiu. Kabeliu teka informacijos srautas, vadinamas morfizmų srautu, kur informaciniai vienetai eina vienas po kito, sekoje. Ekrane šie morfizmai išskleidžiami ir išdėliojami vienas šalia kito, prie kabelio „laiko“ prijungiant ekrano „erdvę“. Iš esmės, toks yra žmogaus suvokimo principas, kur kabelis yra nervai, o ekranas yra sąmonė. Šioje sistemoje pagrindinė laiko vieta yra tarp dviejų taškų, A ir B, kabelio sraute. Šie taškai ekrane išskleidžiami į erdvę ir gaunami A ir B taškai vienas šalia kito. Mokslo klaida ta, kad jis įsivaizduoja, jog šie du taškai pirminėje tikrovėje išsidėstę taip pat kaip kabelyje ir ekrane. Iš tikro šis išsidėstymas gali būti visiškai kitoks, kurį dar reikia atrasti, norint suprasti kas yra laikas pačioje realybėje, ne vien jos atvaizde.

Taigi tikrovėje mes neturime nei kabelio, nei ekrano ir dar reikia atrasti, kokia jos tikra sandara anapus subjektyvaus žmogiško suvokimo. Tik tada žinosime, ką reiškia persikelti atbuline eiga iš taško B į tašką A „laiko“ tėkmėje. Kaip tai vaizduojama tradiciniame moksle galima paaiškinti naudojant koordinačių sistemą, kur viena ašis yra erdvė, kita – laikas. Judėjimas šioje koordinačių sistemoje visada vyksta įstrižai, nes jis susideda iš dviejų vektorių, erdvės ir laiko. Judėjimas ekrano-kabelio sistemoje visada yra erdvėlaikyje. Jeigu vektoriai būtų atskiri, tai sugrįžti atgal iš taško B į tašką A erdvėje įmanoma, bet šitaip grįžtant suvienytoje sistemoje, visada įsiterpia laiko vektorius, kuris tą grįžimo tašką visada pastumia laike į priekį. Tad net sugrįžę į tą patį tašką erdvėje, mes jame būname kitame laike, nes laiko vektorius laikomas nesustabdomu ir neapsukamu. Kelionė laiku reiškia, kad iš judėjimo erdvėje išimamas laiko vektorius arba jis apsukamas „priešinga kryptimi“.

Kiekvieną akimirką tikrovės chaose įvyksta daug poslinkių, kurie prie pradinio taško prijungia skirtumo vektorių sistemą. Norint sugrįžti į pradinę būseną, kas būtų grįžimas laiku atgal, reikia kompensuoti visus šiuos skirtumus. Tačiau tai ne taip paprasta, nes reikia žinoti kokia to skirtumo sandara ir rasti tokio skirtumo kompensavimo mechanizmą. Kodėl tai atrodo neįmanoma kabelio-ekrano sistemoje galima paaiškinti taip: kabelio taškų seka ir ekrano taškų išsidėstymas šalia vienas kito sujungiamas su kontinuumo vaizdiniu, kuriame tęsiant kiekvieną ankstesnį tašką, kartojama tai, kas buvo prieš tai. Tokiame tapatybe ir homogeniškumu pagrįstame kontinuumo vaizdinyje neįmanoma suformuluoti jokio mechanizmo, kuris leistų modeliuoti laikines „reakcijas“. Tokiame vaizdinyje laikas ir erdvė yra paprasti dariniai, neturintys jokios struktūros ir sandaros, todėl nėra už ko užsikabinti ieškant mechanizmo.

(daugiau…)

6. Stratos ir hipostratos

Pažinimą galima skirstyti į gelmininkų ir paviršininkų pažinimą. Kadangi filognozijos tikslas pažinti holoplastinę tikrovės sandarą, ji negali būti paviršinė, nes pagrindinė tikrovės dalis paslėpta gelmėje. Norint apimti viską, reikia matyti ir paviršių ir gelmę. Šis principas apibrėžiamas kaip „viso spektro“ teorija. Ji turi tas dalis, kurios atveriamos ir suvokiamos ir dalis kurios neatveriamos ir niekaip nepasirodo suvokime. Šiai sistemai aprašyti naudojami įvairūs terminai, tokie kaip horizontų sistema bei stratos/hipostratos. Išskiriu tris žinomus horizontus, nors jų gali būti daug daugiau, tačiau kadangi kol kas su jais nėra jokių sąlyčio taškų, jie nematomi. Horizontai visame spektre įvardijami ir kitu terminu – stratos/hipostratos.

Pirmas horizontas yra matomas juslinis ir gnostinis pasaulis, esantis sątvaro viduje. Šis pasaulis vadinamas matoma strata, kurioje atsiveria fizinis objektiškumas ir kognityvinis subjektiškumas. Mintis, kaip rodomosios sąmonės dalis, ateina iš gnostinės branos, iš tos tikrovės dalies, kuri susijusi su eiolu, laisvės stichija. Daiktas yra fizinės branos įvaizdinimas, kurioje vyrauja būtinybės pasaulis, kurį vadinu rėizolu. Rodomasis sątvaras apgaubia ir sujungia abi šias dalis, padaro jas žmogaus egzistencijos centru. Šis pasaulis yra paviršius, kuriame įsitvirtinusios daugumos žmonių sąmonės, kurios dažnai nesupranta, kad tikroji realybė anapus šio gražaus paveiksliuko. Tai pasaulis vadinamas fasadiniu pasauliu, kuriame vyksta tik užkulisinių tikrovės jėgų valdomas spektaklis. Žmogus nesuprantantis, kad tikrieji žaidėjai veikia už kulisų, negali suvokti tikrų įvykių priežasčių, neteisingai interpretuoja reiškinius ir įvykius. Todėl paviršininkų nuostata filognozijoje nepriimama, nes ji nesuderinama su reikalavimu siekti 100 proc. tiesos.

Antras horizontas yra fizinė brana, kuri iš dalies parodoma rodomojoje sąmonėje kaip objektyvus pasaulis. Tačiau tai nėra visas vaizdas, nes už matomo pasaulio yra nematomas, vadinamas antro horizonto fizinėmis hipostratomis. Šis pasaulis sudarytas iš nežinomų laukų ir energijų, kurios sudaro holoplastinę tikrovės šerdį, ir kurioje užkoduotos tikrosios šio pasaulio galimybės. Filognozijos tikslas parodyti pilną fizinės branos hipostratų spektrą, kad būtų galima išskirti visus tikrovėje esančius multiplekso dėmenis, iš kurių būtų galima kurti dirbtinę realybę, suteikiančia civilizacijai priemonių plėsti savo veiklos mastą kosminėje erdvėje. Filognozija yra ta priemonė, kurios tikslas atverti perspektyvas naujai fizikai, ištaisant senų metodų trūkumus ir klaidas ir suformuluojant prinicpus tiksliam hipostratinių pasaulių atspindėjimui.

Trečias horizontas prie šios sistemos „prilipdo“ tas dalis, kurios būtinos sielos pasaulio paaiškinimui. Sielos struktūros, taip pat ir pati sąmonė, atsiranda gnostinėje branoje, kuri yra žmogaus psichinės realybės pamatas. Šis pasaulis yra telepatinė hipostrata, kurios atskleidimas sukurs priemones, reikalingas sąmonių sujungimui telepatiniu ryšiu, ir šiek tiek pavojingesnis variantas – sąmonės valdymui. Minčių pasaulio atidarymas jau įvykęs ir mokslas šioje srityje toli pažengęs, o filognozijos uždavinys, padaryti šias žinias viešai prieinamomis, įvesti idėjas ir technologijas į kiekvieno žmogaus gyvenimą. Vien teorijos, žinoma, visuomenei neužtenka, nes ši sritis turi būti griežtai reguliuojama, kad užvaldyta ir patekusi į netinkamas rankas nepadarytų daug žalos. Iš dalies taip jau yra šiuo metu įvykę, tačiau ne viskas prarasta, ir vienas iš filognozijos tikslų, atskleidžiant hipostratų spektro principą, ištaisyti šią klaidą. Gnostinė brana turi daug nematomų, paslėptų hipostratų, vienintelė vieta, kuri atsiveria yra žmogaus minčių pasaulis. Tačiau jis turi tam tikrą aplinką aplink save, kuri neatsiveria suvokimui, nors tokia pat svarbi, kaip ir pati matoma mintis. Taigi kaip kūnas, fiziškumas turi nematomą gelmę, tokią pat gelmę turi ir minčių pasaulis.

(daugiau…)

1. Kontinuumai

Norint suprasti filognozijos metodą, reikia žinoti kontinuumo sąvoką ir kaip ji taikoma pažinimo procese. Pirmiausiai noriu atkreipti dėmesį, kad šis žodis yra nelietuviškas ir jį galima pabandyti sulietuvinti žodžiu „tęsmas“. Ar jis turi galimybių prigyti ir pakeisti skolinį – nežinau, todėl kol kas naudosiu žodį „kontinuumas“, kuris tik retkarčiais bus pakeičiamas lietuvišku variantu. Abu žodžiai reiškia tą patį.

Šios sąvokos atsiradimo mąstyme paaiškinimas greičiausiai yra paprastas: ji nurodo kažkokį labai svarbų sątvaro aspektą, ypač rodomojoje sąmonėje. Kiek jis turi „ekrano“ formatą, tiek yra ištęstas erdvėje ir laike, turi ekstensyvumo ir intensyvumo momentus. Pradiniu savo variantu ši idėja gana paprasta – tai kažkokios realybės tęsimasis, kai kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojasi tai, kas yra ankstesnėse dalyse. Šis principas tinkamas ne tik erdvinei tikrovei, bet ir bet kokiai savybei, ypač tą savybę vertinant kaip trunkančią laike. Kitaip sakant yra erdvės kontinuumas, laiko kontinuumas ir kitų reiškinių kontinuumai, turintys aprašytą bruožą.

Dėl paminėtos priežasties, to paties kartojimo tęsiant ankstesnes dalis, kontinuumo sąvokai labai svarbi tapatybės savybė. Tapatybė gali būti statiška ir dinamiška, priklausomai nuo to ar vienodumas yra judantis, ar sustingęs. Statiškame kontinuume, kuris yra paprasta tapatybė, judėjimas būna neįmanomas, nes kiekvienai daliai esant lygiavertei ir niekur nesant persvaros, apsikeitimas vietomis neįmanomas. Todėl statiškame tapatybės kontinuume judėjimas negalimas. Kitas variantas, kai pati kontinuumo esmė yra judri ir tapatybės reikia ieškoti judrume. Tada visas kontinuumas savyje turi tam tikrą judesio komponentą, bet tie komponentai visi simetriški, šiuo atveju šitaip išsaugant tapatybės savybę. Abiem atvejais netaisyklingas laisvas judėjimas neįmanomas, nes tokiam judėjimui reikalingas tapatybės pažeidimas, vadinasi kažkoks faktorius, kuris į kontinuumą įneša anomaliją.

Laikantis kontinuumų sąvokos rėmų, tokia anomalija gali būti tik kitas, kito tipo kontinuumas, kuris sujungiamas su pradiniu kontinuumu. Jiems susimaišius, tarp elementų atsiranda didelis skirtumas, ir šis skirtumas kontinuumus verčia judėti netaisyklingu judėjimu. Šioje vietoje, statiško arba dinamiško tapatybės kontinuumo sąvoka turi būti papildyta deformuoto kontinuumo galimybe, kurioje tapatumo principas pažeidžiamas tiek erdvėje, tiek laike. Deformuotas kontinumas reiškia, kad darant pratęsimą, nebūtinai kartojasi „tas pats“ – gali atsirasti skirtumas, kuris tęsmą paverčia netolygiu. Šis klausimas labai svarbus matematikoje, nes konstruojant skaičiaus teoriją, paprastai naudojamas statiškas tapatybės kontinuumas ir visi skaičiuose esantys vienetukai laikomi vienodais. Dėl šios priežasties pagrindine matematiko problema tampa begalinis kartojimasis, nes kiekvieną kartą kartojantis tam pačiam dalykui, neįmanomas natūralus užsibaigimas. Užbaigiama tik nenatūraliai nutraukiant kartojimo veiksmą, nustatant vienetukų sekoje dirbtinę ribą. Deja tokia matematika yra netiksli ir labai problematiška, nes ji neturi jokio atitikmens tikrovėje. Dėl šios priežasties, filognozijoje bandoma naudoti ne begalinės kiekybės principą, bet kaipybės principą, kontinuumą laikant ne tapačiu, o deformuotu. Skaidant deformuotą kontinuumą į kvantus, šie nebūna visi lygūs, todėl tradicinė skaičiaus koncepcija pakeičiama į daugiadimensinius skaičius, kurie yra kaipybinių multipleksų sandūros.

(daugiau…)

0. Filognozijos apibrėžimas

Filognozijos koncepciją reikia mąstyti šalia filosofijos ir mokslo sąvokų, nuo kurių bandoma atsiriboti siekiant pabrėžti šios disciplinos naujumą, bet tuo pačiu pripažįstant ir neišvengiamą ryšį, nes visais trimis atvejais siekiama tikrovės pažinimo. Filosofija ir mokslas siekia pažinti tikrovę savais metodais, todėl laikomi skirtingomis disciplinomis. Filognozija netapatinama nei su filosofija, nei su mokslu todėl, kad laikoma, jog jos pažinimas skiriasi ir nuo filosofijos, ir nuo mokslo. Žinoma, nepaisant visų skirtumų, visada įmanoma atrasti ir bendrumų, nes objektas tas pats, tikslas tas pats, skiriasi tik metodai ir perspektyva. Filognozija atskiriama nuo mokslo ir filosofijos todėl, kad nenorima įsilieti į tradicines pažinimo sistemas ir jose ištirpti.

Apibrėžimai

  • Filognozija – tai neinstrumentinė ir instrumentinė tikrovės dauglypos atodanga sątvare.
  • Dauglypa (multipleksas) yra nehomogeniška, daugiadimensinė daugelio dėmenų samplaika, kurios tikslas atskleisti holoplastinę tikrovės sandarą.
  • Holoplastinė sandara yra tokia, kuri atskleidžia pilna objekto struktūrą, pažodžiui tariant, viską sulipdanti.
  • Sątvaras – tai žmogaus pilna sąmonė kaip šviesos arka, kurioje atsiveria aplink žmogų esančios realybės vaizdas. Sątvaras turi fiksatinę, objektyviąją dalį arba pasaulį ir laksatinę dalį, subjektyviąją realybę, kuri atsiveria mąstyme.

Galima tarti kelis žodžius ir apie šio termino etimologiją. Žodis „filognozija“ sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių „fileo“, reiškiančio „myliu“ ir „gnosis“, reiškiančio „pažinimas“. Pavadinimas sudarytas pagal žodžio „filosofija“ pavyzdį, tik žodis „sophia“, „išmintis“, pakeistas žodžiu „pažinimas“. Pažinimo šiais laikais siekia pirmiausiai mokslas, tad šį metodą galima būtų vadinti mokslu, tačiau filognozijoje daug filosofijos elementų, todėl ji negali būti įtraukta į jokį šiuo metu egzistuojantį fundamentalųjį mokslą. Apie tai daugiau bus kalbama vėlesniuose skyriuose, tačiau dabar galiu pasakyti pagrindinį skirtumą tarp filognozijos ir grynojo mokslo: mokslas siekia kiek įmanoma plačiau taikyti kiekybinius metodus, matematiką, tačiau filognozija naudoja „kaipybinį“ metodą ir „kaipybinę“ matematiką, kurioje svarbiau ne „kiek“, bet „kaip“. Taip yra todėl, kad multiplekso principas yra deformacijų tikslus atspindėjimas, kuris neįmanomas esant kiekybinei skaičiaus sampratai. Filognozijoje visi objektai konstruojami kaip multipleksai. Šis principas artimesnis filosofijai, o ne fizikai, tačiau tradicinė filosofija neturi multiplekso sąvokos.

Apibrėžus terminą, galima pereiti prie bendrųjų klausimų, tokių kaip „Koks yra pagrindinis filognozijos tikslas, kokius uždavinius ši disciplina sau kelia?“ Pagrindinis tikslas įvardintas filognozijos apibrėžime, tačiau tai bendresne kalba galima įvardinti kaip siekį pagerinti sąmonės kokybę. Sąmonės kokybės matas yra tiesa, kuri gali būti visa, pilna tiesa, 100 proc., ir mažiau negu 100 proc. Žmogus žinantis 100 proc. tiesos yra tiesos žmogus, kuris yra filognozijos idealas, o visi kiti, kuriems iki to trūksta vadinami didesniais arba mažesniais „tiesos debilais“. Kol tikrovės paslaptis neatskleista iki holoplastinio lygio, tiesos debilais esame visi, todėl ir siekiama pažinimo, kad iš nežinojimo būklės galėtume pereiti į žinojimo.

Tereikia paaiškinti kaip filognozijoje matuojama sąmonės kokybė. Kokybė yra kriterijus, parodantis 1) kiek procentų tiesos apie tikrovę atskleista, ir 2) koks procentas šios tiesos įvaldytas vertinant pagal realios veiklos mastą. Tai reiškia, kad ne tik turi būti teorinės žinios, bet ir tų žinių technologinis įvaldymas. Jeigu „žinios“ nepaverčiamos technologijomis, jos nėra pilnavertės, tikros žinios, nes neatveria žmogaus protui galimybių atlikti su tikrove kūrybines manipuliacijas. Todėl technologija yra tikrasis vertinimo kriterijus. Pavyzdžiui, jeigu turimos teorinės žinios, kurios leidžia veikti visos galaktikos masteliais, tai yra galaktinės civilizacijos lygio sąmonės kokybė. Paprastai galaktika laikoma aukščiausiu pasiekiamu rezultatu, kurio turėtų siekti protauti gebančios gyvybės formos. (daugiau…)

Įsižeminimo problema

Pagrindinis šiuolaikinio pasaulio bruožas tas, kad jis gaubiamas labai tankios noosferos sluoksnio, į kurią žmogus gali būti „įžemintas“ taip pat kaip į juslinę tikrovę. Nuo to, į kurią pusę linksta sąmonė, priklauso žmogaus tipas, jo mąstymas ir elgsena. Tikroviniai žmonės gyvena priekinės sąmonės kryptyje, kur matoma objektyvi realybė, o mąstymas tik aptarnauja šią kryptį. Idėjų žmonės gyvena galinėje sąmonėje ir realybę ne gauna iš išorės, bet susikuria patys. Šioms kryptims vis labiau artėjant prie sąmonės vidaus, skirtumas tarp to, kas tikra ir netikra silpnėja, viskas pradeda priklausyti tik nuo tikroviškumo įspūdžio.  Jeigu atrodo kaip tikras, nėra skirtumo, kad tai tik simuliacija. O tokios galimybės priklauso tik nuo technologijų tobulumo.

noo

Kaip visa ši schema atrodo paaiškinta tiksliai, parodysiu toliau. Tam naudoju sluoksniuotos sferos modelį, kur vidinė sfera yra tikrovės sfera, kurią sudaro fizinė planeta, su savo paviršiumi, reljefu, peizažu ir jo aplinkoje judančių žmonių. Bendriausias sferos skirstymas yra į vandenynus ir sausumas, lygumas ir kalnus, dykumas ir augmenija apaugusius plotus, miškus, džiungles ir stepes ir t.t. Šioje biosferos aplinkoje yra įsiterpę gyvenamieji plotai, pramoniniai rajonai ir karinės instaliacijos, sujungtos kelių tinklu. Koks nors žmogus juda visu šiuo tikrovės peizažu, kuris pereina į jo priekinę sąmonę, kurioje matomas pasaulis, o iš priekinės sąmonės į galinę, kaupiamąją sąmonę, kurią įprasta vadinti atmintimi. Žmogus šiame pasaulyje gali paprasčiausiai gyventi, gali dirbti, gali tyrinėti ir kurti teorijas. Visas šis darbas daromas mąstyme, kurį vadiname pagrindine laksato dalimi.

Kita sfera įvedama tada, kai suvokiama, kad kaupykla gali būti ne tik vidinė, bet ir išorinė. Tai yra žinių sfera, kuri pakilusi virš tikrovės sferos ir vidinės kaupyklos sferos. Išorinėse kaupyklose gali būti kaupiami elementarūs biografiniai duomenys, socialiniai, politiniai ir ekonominiai įvykiai, gali būti kuriamos teorijos, generuojamos idėjos, schemos ir modeliai. Vienu žodžiu faktinių, tikrų žinių sferoje sukaupiami tie duomenys, kurie daugmaž atitinka tikrovę, laikomi faktais ir tiesa. Tačiau mąstyme gali būti ir neteisingas suvokimas, todėl žinių sferoje įsimaišo melo, netiesos, iliuzijos klaidų, kurios gali būti sąmonei labai pavojingos, nes žinių sferų duomenų bazės naudojamos sprendimų priėmimui, ir jeigu informacija, kuria remiasi sprendimų priėmėjai, neteisinga, galima padaryti daug žalos. Todėl ir sakau, kad žinių sferoje susiformuoja tiesos ir melo grupės, kurios tarpusavyje kovoja, ir tie kas sugeba primesti savo dominavimą, su tiesa arba melu, valdo žmonių sąmones.

(daugiau…)

Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (5)

Šie metai yra 15-ti saugumo operacijos prieš mane metai – gražus skaičius, gražus jubiliejus. Tokia ilga trukmė reikalauja paaiškinimų, nes gali atrodyti, kad operaciją tiek metų vykdyti nelogiška – nedovanotinas resursų švaistymas kažkieno kaprizui patenkinti. Tačiau suprantant metodus, kuriuos naudoja valstybė, tai nėra taip neįtikėtina. Tai yra būdas, kuriuo vašėjai, pasitelkdami savo organizuotas jėgos struktūras, draugovines sistemas užsimaskavusias visuomenėje, žudo žmones. Jie to nedaro vienu dideliu nusikaltimu, vienu įvykiu, kad į savo sąskaitą neįsirašytų lavono ir nenuskambėtų visuomenėje kaip rezonansinis įvykis, jie tai daro vadinamuoju mikroveikų metodu.

monsterŠis metodas iš pažiūros gali atrodyti labai gudrus ir gerai užmaskuojantis vykdomą nusikaltimą, tačiau gerai žinant principą, tokį nusikaltimą išaiškinti labai paprasta. Mikroveikų metodo esmė ta, kad nusikalstama veika skaidoma į daugybę smulkių mikroveikų, kurios išdėstomos į labai ilgą laikotarpį, tam kad nebūtų galima už tų smulkių įvykėlių įžiūrėti didelio nusikaltimo. Kai viskas būna sukrauta į vieną įvykį, situacija būna akivaizdi, matosi kad padarytas žiaurus nusikaltimas. Tačiau kai daromos mikroveikos, paėmus įvykėlius atskirai ir nesujungus į visumą, net nebūna įmanoma įžiūrėti nusikaltimo sudėties. Vadinasi padarai vieną mikroveiką, suduodi žmogui nedidelį smūgį, šiek tiek palauki kol praeis laiko, darai kitą mikroveiką ir taip po truputį žmogų stumi į gyvenimo paraštes, kol iš žmogaus nieko nelieka. Aplinkiniams atrodo, kad žmogus degraduoja savaime, dėl „savo kaltės“. Neva tai tipiškas „nevykėlis“, kuris sužlugdo pats save. Tiesa dažnai ne visai tokia.

Kaip tos mikroveikos gali atrodyti. Pirmiausia, reikia suvokti, kad vašėjams nebūtina žmogų nužudyti fiziškai, kad jis būtų socialinis lavonas. Nužudoma sėkminga karjera, socialinis statusas, geras vardas, reputacija, sveikata. Tokiu atveju tikslas yra prie ribos žmogų stumti iš lėto siaurinant pagrindą, ant kurio pastatytas žmogaus gyvenimas. Tas pagrindas yra finansinis – užsuki visus kranelius ir žmogus „eina pasikarti“, nes nelieka jokių išgyvenimo galimybių. Vienus taip sutvarkytus laiko už pavadėlio ir išnaudoja, tuos, kurie nesutinka paklusti net tokiems grasinimams – stumia prie ribos iki galo. Lavonu gali paversti padarydami prasigėrusiu bomžu, kurio gyvenimas kabo ant plauko ir nukirpti jį imituojant kokį nors nelaimingą atsitikimą, labai paprasta.

Nužudymo mikroveikomis gudrybė ta, kad naudojant tokį metodą žmogaus žlugimą ir galutinę mirtį dokumentuose galima apiforminti ne kaip nusikalstamą veiką, kurią valstybė įsirašo į savo lavonų sąrašą, bet kaip natūralų procesą, kuris nekelia paviršutiniškai tikrinantiems žmonėms jokių įtarimų. Šitaip vašėjai, būdami žmogžudžiai, sugeba išsisukti nuo bausmės ir netgi išvengia visuotinės paniekos, nes tiems, kas žino paslaptis, „tik vaidenasi“, kad vyksta nusikaltimas. Retas kuris aukšto rango vašėjas, prieinantis prie žvalgybinės psichotroninės sistemos, savo biografijoje neturi kelių dešimčių šitaip sunaikintų žmonių kryžių.

(daugiau…)

Laisvė kaip fundamentali tikrovės jėga

Jau kurį laiką vystau multiplekso (dauglypos) sąvoką, kuri gali būti sunkiai suprantama, nes norint ją suprasti, reikia turėti tokius vaizdinius galvoje, kokius turiu aš. Tai pasiekti nėra taip paprasta, nes kiekvieno žmogaus proto vystymosi kelias yra individualus ir kiekvienas žmogus mąsto savo sąvokomis, kurias kartais suderinti su kito žmogaus galvoje esančiomis sąvokomis – neįmanoma. Visgi tikiuosi, kad mano tekstai pakankamai suprantami tiems, kas nori juos suprasti ir aš sėkmingai užvedu ant kelio, kurį noriu, kad kiti žmonės išbandytų. Tas kelias pirmiausiai yra minčių ir mąstymo kelias, todėl jis netinkamas tiems, kas neturi polinkio savarankiškai mąstyti, niekada nėra girdėję kas tai yra filosofija. Kitaip sakant, būtinos tam tikros sąlygos ir prielaidos, be kurių bendrą pasaulį sukurti neįmanoma.

gnosisDauglypą aiškinau kaip matematinę idėją, susijusią su daugiadimensiniais skaičiais, tai yra tokiais, kurie turi ne vieną išorinę dimensiją, bet ir paslėptas, ir tai, kokia jų reikšmė, priklauso nuo pilnos skaičiaus struktūros. Šio principo esmė ta, kad net išoriškai lygūs dydžiai gali būti nelygūs dėl paslėptų papildomų realybių, įeinančių į skaičiaus struktūrą. Dauglypos paprastai būna nehomogeniškos, sudarytos iš nevienodų sudėtinių dalių, todėl jas labai sunku pertvarkyti, lyginti, transformuoti, atlikti įvairius matematinius veiksmus. Iš gyvenimo galima paimti tokius paprastus dauglypos pavyzdžius kaip piniginis vienetas ir jo vertė. Tarkime 1 euro vertė 2000 m. ir 1 euro vertė 2015 m. skiriasi, todėl tarp išorinių vienetų lygybės dėti negalima, nes jie turi papildomą dimensiją, kurios nelygios. Galime imti prekę ir jos kainą – tai irgi paprastas ekonominis dauglypos pavyzdys, kuriame akivaizdžiai matosi išorinė dimensija – prekė ir papildoma dimensija – prekės kaina. Net išoriškai vienodos dauglypos gali būti nevienodos, nes kaina priklauso nuo įvairių priežasčių: kokioje parduotuvėje, kokioje šalyje parduodama ir pan. Dar vienas dauglypos pavyzdys yra žmogus. Vienas žmogus gali būti milijonierius turintis penkias firmas, o kitas skurdžius, gyvenantis nuo atlyginimo iki atlyginimo. Imant žmogų kaip pilną dauglypą su visa struktūra, į kurią įeina turtas ir nuosavybė, žmonės nėra lygūs, nors visada yra tik vienas žmogaus „egzempliorius“. Tačiau tikrovėje visi žmonės turi daug papildomų dimensijų, kurias taip pat būtina vertinti.

Tai yra paprastas dauglypos paaiškinimas, bet jos esmę suprasti labai svarbu, nes mano sistemoje dauglypa yra kertinė sąvoka, taikoma visoms realybėms: materijai, visuomenei, sąmonei, kalbai ir pan. Kiekviena realybės sritis turi savo rūšies dauglypos struktūrą, kurią išaiškinus, pažįstama jos prigimtis ir žinias galima panaudoti technologinei pažangai. Atomas ir molekulė yra dauglypa, substancija yra dauglypa, ekrano dėmenų kontinuumų junginys yra dauglypa, kalba yra dauglypa ir pan. Panagrinėkime lingvistinį atvejį. Kiekvienas ištartas sakinys yra artikuliacinių kadrų seka, kuri surenka lingvistinę dauglypą, vadinamą sakiniu. Lingvistinės dauglypos uždavinys yra išpakuoti semantinę dauglypą, kuri vadinama mintimi. Kalboje mintys paverčiamos kadrų sekomis, kuriose renkamas kito žmogaus galvoje minčių vaizdas, perduodamas šnekėtojo. Šis procesas išsiskiria tuo, kad kalba yra tik tarp žmonių siuntinėjamas kodas, kuris pasako žmogui, kokią vietą savo prote turi aktyvuoti tam, kad surinktu šnekėtojo perduodamą informaciją savo galvoje. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus savo prote jau turi turėti pilnus pasaulius, kalbinis kodas tik pasako, kokias dalis reikia išrinkti, kad pamatytum koks vaizdas yra šnekančio žmogaus galvoje. Jeigu žmonių pasauliai skirtingi arba žiniose yra spragos, kodas atsiremia į tuštumą – žmogus nesupranta, ką nori pasakyti kalbėtojas. Todėl efektyviam susišnekėjimui, reikalingas bendras žinių lygis.

Dar vienas dalykas, kurį privaloma suprasti yra kiekybės ir kaipybės skirtumas. Matematikoje, kuri kažkodėl laikoma tikslia, nors „nupjauna“ visas realybės deformacijas, svarbiausia yra kiek ko nors yra, kiekybė. Kiekybėje visi gabaliukai laikomi vienodais ir be šio „kiek“ apie juos daugiau nereikia nieko žinoti. Tačiau kaip jau paaiškinau daugiadimensiniuose skaičiuose svarbu ne kiek, bet kaip, t. y., kaipybė. Tai suprantama, nes visi skaičiaus dimensijų multipleksai ne vienodi, jų negalima išrikiuoti į sutvarkytas sekas, todėl gaunamos sandūros, kuriose svarbiau kokia yra dauglypos struktūra. Noriu atkreipti dėmesį į akivaizdų faktą, kad tikrovėje grynai kiekybiniai elementai labai reti, nes tikrovės deformuotos ir chaotiškos, jose nėra jokios taisyklingos tvarkos, taisyklinga tvarka yra primetama savavališkai. Todėl tikrovė geriau pažįstama ne kiekybiniu, bet kaipybiniu principu. Tokį mokslą laikinai nusprendžiau vadinti filognozija, žmogų, kuris juo užsiima – filognozininku. Visai įmanoma, kad ateityje šį pavadinimą pakeisiu, tačiau kol kas jis yra toks. Prieš tęsdamas dar noriu paaiškinti šio pavadinimo etimologiją tiems, kas nesupranta. „filo“ dalis yra graikiškas žodis, reiškiantis „myliu“, o „gnosis“ reiškia „pažinimas“. Taigi filognozija yra „pažinimo meilė“, panašiai kaip filosofija yra „išminties meilė“. Tikslus apibrėžimas yra toks: Filognozija – tai neinstrumentinė ir instrumentinė holoplastinio tikrovės multiplekso atodanga sątvare. „Holoplastinė“ reiškia „pilnai sulipdanti visas tikrovės dalis“; o „sątvaras“ yra sąvoka, kuria apibūdinu žmogaus „pilną sąmonę kaip šviesos arką, kurioje atsiveria aplinkui žmogų esančios realybės vaizdas“. Sątvaras turi priekinę fiksatinę dalį, vadinamą objektyvia realybe, ir galinę laksatinę dalį, kuri yra įkreipta į subjektą.

(daugiau…)

Žmonių tipologija

Šiame įraše nusprendžiau pasidalinti pačia naujausia informacija iš teorinės psichologijos srities ir tuo, kaip šia teorija pasinaudoti praktiškai, kaip „psytechnologija“ vertinant kitus žmones. Buvo mano galimybių leista padaryti tam tikrus teorinius sujungimus paimant detales iš mano sistemos ir sujungti jas į labai gražią ir praktiškai naudingą visumą. Įžangai tereikia priminti kelis mano terminus, kuriuos būtina žinoti, norint suprasti atskleidžiamą principą. Pirma pora yra dvi pasaulėžiūrinės grupės, kurios įvardijamos kaip gnostikai ir genetikai. Gnostikai įkūnija vidinio, dvasinio pasaulio principą, kuris gali turėti įvairias formas, apimančias ir racionalų protą ir moralinę sąmonę, tačiau visas jas jungia kryptis iš išorės į vidų. Kita grupė yra genetikai, kurie rūpinasi populiacijos „veislininkyste“, užsiima selekcija, geriausių egzempliorių dauginimu, kūniškumo ir fiziškumo išaukštinimu. Šią porą pastatome kaip vertikalią tiesę, kurios viršutinė dalis yra gnostinė, o apatinė genetinė.

Kita pora jau žinomi filosofų tipai, vadinami paviršininkais ir gelmininkais. Paviršininkai aukština sensorinio pasaulio paviršių, jo fenomenologiją – niekindami viską, kas ateina iš gelmės. Jie gelmės nemato, ją neigia tvirtindami, kad joje nėra nieko gero ir gražaus, o visas gėris susitelkęs paviršiuje, kuriame turi gyventi „tikrasis žmogus“. Gelmininkų pozicija yra priešinga: jų paviršius netenkina, paviršiuje jie mato tik iliuziją ir apgaulę, o visa tiesa jų manymu slypi gelmėje. Joje yra visų daiktų tikroji šaknis ir paslaptį įminti galima tik atvėrus gelmę. Gelmė yra žinojimas, o paviršius – nežinojimo ir iliuzijos tamsa. Paviršininkų ideologija istorijoje buvo labai paplitusi, senovės ir viduramžių civilizacijos, pamatytos iš žemo socialinio sluoksnio perspektyvos buvo paviršiaus civilizacijos. Gelmė buvo magijos ir mago sritis. Tačiau paviršininkui magija tėra patyčių ir potencialaus blogio šaltinis, jie nenori matyti viso, pilno žmogaus, arba nori tam tikrus pasaulius laikyti visiems laikams uždarytus.

Tačiau mano tikslas yra ne netinkamus principus atmesti (pirmiausiai pasisakau prieš paviršininkų ideologiją), bet visus juos apjungti į bendrą visumą ir tą visumą panaudoti žmonių tipologijai sukurti. Taigi gnostikai ir genetikai yra vertikali tiesė, o gelmininkai ir paviršininkai ją kertą horizontalia tiese, kurios kairėje pusėje yra gelmininkai, o kitoje paviršininkai. Gauname tokį kryžių, kuris turi keturis segmentus, kuriuose galima išdėlioti pagrindinius keturis kriterijus, kuriuos jungiant gaunami įvairių tipų žmonės, pasižymintys tam tikromis išorinėmis ir vidinėmis savybėmis. Taigi turime kairįjį ir dešinįjį horizontalų segmentą, kuris dalinasi į viršutinę ir apatinę dalį. Dešinės pusės apačioje yra „gražuolių“, o viršuje „kalbėtojų“ kategorija. Gražuoliai apdovanoti fiziniu grožiu, o kalbėtojai turi proto išorinės, kalbinės projekcijos galimybę, padovanoti iškalba ir oratorių sugebėjimais. Kairėje pusėje yra „sielininkai“ viršuje ir „harmoningieji“ apačioje. Sielininkai daugiau linkę į gnostinio pasaulio pusę, tuo tarpu harmoningieji, priklauso genetikų vertinimo kriterijų skilčiai, bet fiziškumas ir kūniškumas suprantami iš vidinės, laksatinės perspektyvos. Tai sveikata, jėga, ištvermė, valia, korporinė vaizduotė ir pan.

gelmininkaiTokia yra apibendrinta schema. Nors joje dar trūksta vieno svarbaus momento, apie kurį pakalbėsiu netrukus, taip jau galima jungti kriterijus ir nustatyti, visą jų komplektą kiekviename žmoguje. Akivaizdu, kad šie kriterijai nėra veikiantys, jeigu jiems nesukuriamas priešingas polius, nes savybę galima turėti, o galima jos neturėti. Galima būti gražiu ir negražiu, kalbėtoju ir nekalbėtoju, harmoningu ir neharmoningu, protingu ir neprotingu. Kitaip sakant, kiekviena iš skilčių turi pliusinį ir minusinį variantą. Pliusai sudaro vidinį kvadratą, o visi minusai – išorinį. Turint tokį modelį jau galima išskirti pagrindinius tipus, kurie užkoduoti brėžinyje. Dvi kraštutinės galimybės yra visų minusų kvadratas ir visų pliusų kvadratas, tarp kurių įsiterpia įvairūs tarpiniai variantai. Imkime tokį pavyzdį kai turime kairinį viršutinį pliusų trikampį, kuriam trūksta tik apatinio dešinio kriterijaus, kuris pasislinkęs į minuso kvadratą ir gaunamas savotiškas rombas vietoje taisyklingo kvadrato. Vadinasi: kalbėtojas žymimas +, sielininkas +, harmoningas +, o išorinio grožio prasme -. Galimas yra apverstas trikampis, kai žmogus kalbėtojas +, gražuolis +, harmoningasis +, o sielos prasme -, vadinasi išsigimėlis ir urodas.

(daugiau…)

Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (4)

Nuo paskutinio reportažo apie saugumo žvalgybinę operaciją praėjo daugiau negu mėnuo. Vertinant dabartinę situaciją galima sakyti, kad Kaišiadorių draugovininkų grupuotės šiek tiek apsiramino, tačiau savo operacijos nenutraukė ir artimiausiu metu nesiruošia nutraukti, nes per daug yra pastatę ant kortos. Tai yra jų viso gyvenimo operacija, nuo kurios sėkmės priklauso ne vien jų asmeninis likimas, bet ir daug daugiau. Todėl nepaisant beviltiško įklimpimo ir neturėjimo jokių teisėtų ėjimų, užsispyrimas nė kiek nesumažėjęs. Galimybių nėra, bet yra noras, deja didesnis už galvą. Išaiškėjo kai kurie dalykai, į kuriuos šiame įraše noriu atkreipti didesnį dėmesį, nes jie atskleidžia planetos paslaptį iš plačiausio įmanomo konteksto. Draugovininkai ir jų šeimininkai apsimeta, kad žino daug, gal net bando pavaizduoti, kad žino viską, deja greičiausiai taip nėra. Jų gyvenimo nesėkmės kelyje laukia ne viena staigmena ir ne vienas praregėjimas.

intTai, apie ką šiame reportaže nusprendžiau pakalbėti, galima įvardinti vienu žodžiu – „santvarka“ kurioje gyvename. Tai ne oficiali santvarka ir ne ta, kuri propaguojama per ekranų lentas, tai santvarka pamatyta savaip, nuėmus visų smegenų krušimų uždangas, už kurių slepiasi tikras gyvenimas. Pagrindinis kriterijus pagal kuri vertinama tvarka yra leidžiamas veiklos mastas, kuris sudaro sąmonės horizonto apskritimą. Yra labai maži apskritimai, kurie apima tik vietinių bendruomenių gyvenimus ir labai dideli. Didžiausi išeina už šitos planetos ribų. Tuo gali būti sunku patikėti, nes tai nėra oficialiai leidžiamas žinojimas, tačiau planetoje gyvena labai daug žmonių, kurie su tuo yra tiesiogiai savo gyvenimuose susidūrę. Dažnai miniu „atitrūkusią civilizaciją“, kuri disponuoja sąmonės valdymo technologijomis, beveik esu tikras, kad ši civilizacija yra ne šios planetos. Ją sąlygiškai vadinsime PK (planetų konfederacija), kuri valdo daugelio planetų sistemą.

Vienos planetos masteliu yra minimalus horizonto apskritimas, kuriame įrėmintas žemiausios klasės žmogus, yra didesni apskritimai, kurių darbas kontroliuoti didesnes tokių mažų žmonių grupes. Vienas iš jų yra lokalinės draugovės, kurios kontroliuoja vietines bendruomenes ir valdo jas su sąmonės užgrobimo technologijomis. Jie aišku tai daro ne savo valia, nes turi daug aukščiau stovinčius šeimininkus. Elitui priklauso supervalstybės, kurios pasidalinusios planetą į keletą apskritimų ir konkuruodami tarpusavyje juos valdo. Tai vyksta ne vien per organizaciją ir jėgos panaudojimą, bet ir per žvalgybinius kompiuterius, į kuriuos įjungti visi pavaldūs žmonės. Tačiau tai ne viskas, nes planetos masteliais yra maksimalus mastas, apimantis visą planetos sferą – tai yra pagrindinis planetą kontroliuojantis psichotroninis superkompiuteris, kuris priklauso ne šios planetos „administracijai“, bet PK (planetų konfederacija). Planeta savo santvarkos pati pasirinkti neturi teisės, visas gyvenimas kontroliuojamas iš už planetos ribų.

Kiekvienas horizonto apskritimas turi savo pasaulį arba tas žinias, kurias leidžiama turėti – kuo horizontas mažesnis, tuo žinių kokybė prastesnė, o horizontui plečiantis, žinių kokybė auga. Aukščiausia kokybė yra planetų konfederaciją valdančiame centre. Tad paėmus mažiausią žmogų ir pažiūrėjus į jo sąmonę per psichotroninius kompiuterius iš planetų konfederacijos centrinės sistemos, ta sąmonė beveik mikroskopinė, žinojimo kokybė minimali. Nors tie pasauliai gali iš pažiūros atrodyti gražūs, bet skirtumas toks didelis, kad jis prilygsta skirtumui tarp žmogaus ir gyvūno intelekto. Protingiausi planetos žmonės, žinoma, yra daug protingesni, tačiau jų lygis vis tiek neprilygsta kosminių civilizacijų atstovų protams. Yra ir kita medalio pusė – tai ne tikros žmogaus galimybės, bet labai apribotos, nes žmogus į tą mikroskopinį horizontą yra suspaudžiamas prievartiniu būdu ir išlaisvintas jis gebėtų daug daugiau. Deja tai neleidžiama, nes planetų konfederacijoje griežta kastų sistema ir žemesnių kastų paskirtis – tarnauti aukštesnėms kastoms. Planetų konfederacijai priklauso tūkstančiai planetų, kurios visos suskirstytos į kategorijas arba kastas. Žemės planetos gyventojai (valdytojai) priklauso Vašėjų kastai, kuri PK hierarchijoje yra labai žema. Tai galima vertinti vien iš to, kad neturimas nuosavas kosminis transportas, o populiacijai net neatskleidžiama žinoti tikros kosminės civilizacijos paslapties, kuriai priklauso žemės gyventojai. Vašėjus galima vadinti planetos aristokratais, visi, kas nėra aukšto socialinio statuso – yra biorobotai, Vašėjų vergai. Žemė tikrai nėra joks rojus, nes jos santvarka labai žiauri, ją valdo žiaurūs žmonės ir apstu gyventojų, kurių gyvenimai buvo sugriauti surežisuotais tragiškais likimais. Jie nėra dėl nieko patys kalti, nes vergų sąmonės tiesioginiu valdymu valdomos su psichotroniniu kompiuteriu. Aišku, Vašėjai patys paklūsta aukštesnei valdžiai ir dažnai jų pasirinkimas labai nedidelis, nes jie privalo vykdyti visus PK įsakymus.

(daugiau…)