Filognozijos pagrindai 2

Paruoštas antras Filognozijos pagrindų tomas, kuris bus paskutinis. Failas viešinamas tam, kad norintys galėtų susipažinti iš anksto, kol bus atspausdintas popierinis variantas. Juodraštis kelis kartus buvo pavogtas, ir apyvartoje gali būti nelegalios neteisingos formos ir turinio knygos. Ši yra tikra, jeigu nebus perimta ir pakeitinėjama, rodoma svetima pavarde.

Darius Mockus. Filognozijos pagrindai 2. 2019

Bendroji sątvarologija

Sątvarologija apima daug sričių, kurios antrame tome tiesiogiai neatskleidžiamos, tačiau pagrindinės dalys akivaizdžios. Tokiame lygmenyje koks yra rodomas, užtenka surasti pagrindinį sątvaro veikimo principą. Vienas jo aspektas buvo aprašytas pirmajame tome, kuriame buvo kalbama apie rodančiąją ir rodomąją substanciją, bendrosios gaublės principą, tačiau buvo mažai kalbama apie procesinę dalį ir bendrąjį psichovektorių. Šis klausimas turi būti atskleistas įvadinėje sątvarologijos dalyje, kuri pateikiama pirmajame skyriuje.

Sątvaras turi substancinę ir procesinę dalį, kurioje vyksta informacijos judėjimas. Pastarasis sukuria laiko tėkmės jausmą, kuris užfiksuotas prezentiniame centre. Tai vienintelis tikras pamatinis laikas, o visos kitos laiko konfigūracijos yra išvestinės, vadinamos „apdorotuoju lauku“. Apdorotasis praeities laikas yra informacijos užsifiksavimas kaupiamojoje sąmonėje, o ateities laikas – projekcija iš turimų žinių ir resursų į priekį. Aprašinėjamas prezentinis srautas kuria suvokimo sumacinį plotą, kuriame vyksta informacijos atvėrimo ir jos užfiksavimo procesas, kuris turi tam tikrą išlaikymo trukmę, arba laikinį plotelį, kuriam praėjus, informacija nusėda kaupiamosiose struktūrose. Šiame „ekrano“ erdvės-laiko plote yra sumavimo proceso centras, kuris apgaubiamas dėmesiniu informacijos išryškinimu vidiniuose procesuose.

Ši sritis gerai neištyrinėta, tačiau galima spėti, kad dalis proceso yra priklausanti rodančiajai substancijai, dalis rodomajai. Manau, viena iš interpretacijų tokia, kad ekranas atveria, išskiria ir fiksuoja, o srautas tik pateikia duomenis, struktūrinius sumatus ir sumantus. Taip pat reikia neužmiršti, kad bendrojoje gaublėje susiformuoja tam tikra veiksmo arena, kurioje sumatai ir vektoriai susiejami į priešpriešines dalis, iš kurių pagrindinės yra priekinė ir galinė sąmonė. Tai reiškia, kad sumavimas ne vienakryptis, bet priešpriešinė struktūra, nes turime ne vieną, bet kelis srautus, kurie „suduriami“ vienas į kitą.

Bendrosiose sumavimo struktūrose, susiformuoja įvairių krypčių ir konfigūracijų slajos ir daugtūriai, kuriuose apjungiamos artimosios ir tolimosios neuromorfinės dalys. Pamatinė ateinanti informacinė struktūra yra stratų pasaulis, kuris yra pozicinis pagrindinių sątvare vietų išsidėstymas. Šios stratos suduriamos tokiu principu, kaip sujungiamos pagrindinės sątvaro dalys, ir jose kuriasi vektorinės ir nevektorinės slajos, kuriose sukuriamos kognityvinės arba sensorinės projekcijos. Šios projekcijos yra tas turinys, kuriuo užpildomos stratos, bendrojoje gaublėje formuojančios subjektyvumo objektyvumo šmėklines būsenas, sutelkiamas į pagrindinius aktyvumo psichovektorius.

Skaityti toliau

Uprina

Šio tomo pradžioje atskleidžiau kelionės vizijos fragmentą, simboliškai pademonstruojantį kai kurias filognozijos parašymo struktūras, kuriose vienas iš akcentų yra širdžių aukojimo ritualas. Trys atiduotos širdys yra mano širdys, atspindinčios dalelytę mano esybės. Kaip vienas žmogus gali turėti tris širdis palieku išsiaiškinti patiems. Ši ceremonija su ritualinėmis vizijomis skirta Aukštiesiems, dalyvavusiems filognozijos atsiradime, ir turintiems būti paminėtais paskutiniame tome. Vizija turėjo pratęsimą, kuris buvo pavadintas atsisveikinimo ritualu, skirtu užbaigti etapą.

Jame buvo padovanotas kalbėjimų pavyzdys, iš kurio išskiriami žodžiai tinkami filognozijos sistemos gyvybės medžio principų įtvirtinimui. Kuriančiosios gaublės gyvybės magijos ceremoninėje struktūroje išskirtos kategorijos, kurios Aukštųjų manymu galėtų būti tinkamos filognozijos teorijoje ir praktikoje. Jas galima naudoti kaip vardus, suskirstytus į tris skyrius:

a) Esina, Estina, Estinita, Estinata;
b) Espusina, Espusinita, Espusinata, Espusitana;
c) Uprina, Upritina, Upritana, Upritinata.

Tai supaprastinta sistema, kurioje turime dvylika kategorijų, tinkamų moteriškai sątvarologijai, įtvirtinančiai gyvybės medžio perspektyvą, leidžiamą naudoti aprašymuose, su kuriais tik paviršutiniškai supažindinama. Apibrėžimų jokių neteikiama sąmoningai, nes suvokiama turi būti ne per apibrėžimus, ir dirbtiniame intelekte toks skirstymas neveikia todėl, kad norint integruoti reikia iškraipyti, o tai sugriauna pagrindinę idėją, smukdo ją į netinkamą lygmenį.

Neatskleistoji filognozija, galinti turėti ceremoninę dalį, susijusi su gyvybės magijos principu, kuris simboliškai vaizduojamas vertikalia linija pentagramoje per kuriančiosios gaublės durklinę dalį, priklausančią substratologijai, ir viršuje susieta su sątvaro vertikaliuoju begalybės dariniu. Į šią struktūrą įeina vardai, kurie žinotini tik tiek, kiek reikia, norint suprasti, koks turi būti pilnas filognozinių tekstų sąvado principas.

Neturint apibrėžimų, bet turint sątvarologijos principus, galima bandyti ryškinti reikšmes pagal keturlapio dobilo sątvare struktūrą, tačiau to nepakanka, nors geriau negu nieko. Pirmas vardas yra Esina, kuris yra pagrindas, kitos grupės yra išsišakojimai į viršų, rodantys gyvybės ir mirties medžio kryptis. Taip vardus galima naudoti ir laisvai, ir gali turėti tikrą, aiškiai apibrėžtą funkciją. Tie, kas seka mano minčių struktūrą, pamatė laisvą naudojimą, o tikras naudojimas yra Aukštųjų nuosavybė.

Žmonių rūšyje yra dvi lytys, vyro ir moters. Tačiau lytyse yra smulkesnis sątvarologinis skirstymas, kuris parodo lyties viduje turimas sątvarologines variacijas. Pagal šią sistemą, numatomos trys moteriškos lyties variacijos, kurios dalinamos į smulkesnes kategorijas. Pagrindas yra gyvybės ir mirties medžio perspektyva, kuri yra filognozinė, ir šioje vietoje nusimato trinarė sistema, su neutralaus vertinimo galimybe, kuri yra pirma grupė, prasidedanti vardu Esina, labai tinkančiu mažam amžiui. Svarbu suprasti, kad ši perspektyva turi būti neutrali visais atžvilgiais, ypač grobuoniniu lytiniu.

Filognozija iki užbaigto pavidalo neišvystoma, tačiau galima turėti adaptuotą variantą, sutrikusių galvojimo funkcijų ištaisymui. Ištaisyti ir atsitraukti jeigu nesinori, garmėjimas bus labai skausmingas.

Gyvybės magija

Magijoje ir ezoterikoje pentagramos simbolis gerai žinomas, naudojamas teigiama ir neigiama reikšme. Todėl perimdami jį į filognoziją šiek tiek rizikuojame, nes tai gali sukelti netinkamų asociacijų. Tam, kad taip neatsitiktų, iš karto reikia atsiriboti nuo visų šį simbolį naudojančių grupių ir įsteigti naują, tik filognozijai skirtą interpretaciją. Taip pat nėra taip svarbu iš kur šis simbolis yra kilęs, galima tik paminėti pagrindinę užuominą, kuri akivaizdi tam tikrose ritualuose, rodanti, kad penkiakampė žvaigždė yra tiesioginė nuoroda į žmogaus kūną, turintį penkias pagrindines galūnes. Pentagramą galima statyti ant „kojų“, taip kaip stovi žmogus, o galima statyti ant smaigalio, kaip labiau įprasta filognozijoje. Šią padėtį galima matyti ir kai kuriose ezoterinėse grupuotėse, tačiau kaip tai interpretuojama gilintis neturiu galimybių, bet filognozijoje interpretacija akivaizdi ir toliau bus paaiškinta.

Įdomu tai, kad pentagramos ir žmogaus sandara tinkamai asocijuojasi su filognozijos pagrindiniais padalinimais, dėl ko ji tampa tinkama paaiškinti jos struktūrą. Negana to, pentagramos žvaigždė yra stilizuota, užapvalinant viršutinius du kampus, į tai įdedant ypatingą reikšmę, ir gaunant papildomą simbolinį sluoksnį, nes ši dalis suformuoja širdies pavidalą, esantį pentagramos centre. Apačioje, kaip jau buvo aiškinta, yra substratologijos kampai, kuri turi tris substratologijos rūšis, susijusias su pirmapradžio žmogaus kūno pagrindiniais padalinimais. Hipostratose filognozija atskiria centre kuriančiąją gaublę, dešinėje – energetinę gaublę ir kairėje – informacinę gaublę. Šios sritys yra anapus sątvaro ir jas galima atverti tik specialiomis priemonėmis, kurios virš 100 proc. gyvybės medžio principinio reikalavimo.

Viršutinė žvaigždės dalis, kuri sudaryta iš dviejų užapvalintų kampų, susijusi su sątvarologija, dalinama į du skyrius pagal tai, koks principas svarbiausias pažinimo procese. Jame dalyvauja pirmiausiai priekinė sąmonė, kuri pateikia pagrindinę simuliuotos tikrovės iliuziją sensoriume ir galinė sąmonė, kuri yra pagrindinė tikrovės pažinimo vieta per mąstymo procesus. Realiai yra daugiau sątvaro dalių, tačiau šiame simbolyje išrinktos tos, kurios svarbiausios filognozijoje. Šios dvi širdį formuojančios ir meilės užuominą darančios dalys yra horizontalioji struktūra, kurioje formuojamos pagrindinės individualią sątvaro dalį sudarančios struktūros, kita dalis, ne tokia svarbi pažinime kaip priemonė, yra vertikali struktūra, sudaryta iš korporinės dalies apačioje ir karūninės dalies viršuje. Ši vertikali dalis svarbi kaip žmogų formuojantis centras ir ašis jį siejanti su kuriančiąja gauble. Jeigu imtume tik šiuos keturis sątvaro segmentus, turėtume keturis „nulius“, kuriuos sujungus gaunamos dvi begalybės, sujungto į keturlapį dobilą.

Skaityti toliau

Trečiojo kriterijaus problema

Be dviejų pagrindinių sąmonės kokybės kriterijų, kurie yra tiesos procentas ir veiklos masto išplėtimas, privalomas trečias kriterijus, uždedantis ant teorijos ideologinį sluoksnį, kuris nebūtinai objektyvus, tačiau reikalingas nubrėžti jos pritaikymo pagrindines formas. Šis sluoksnis privalomas todėl, kad vystant technologijas reikalingas apsauginis mechanizmas, apsaugantis nuo klaidingų visuomenės vystymosi kelių. Turi būti apsaugotas žmogus, žmonija, planeta ir visa gyvybė, nes technologinėmis priemonėmis sukelti padariniai kelia grėsmę jų egzistencijai, ypač technologijoms patekus į netinkamas rankas.

Šiame skyrelyje noriu parodyti, kaip šis klausimas turi būti sprendžiamas filognozijoje. Į tai jau buvo užsiminta santraukoje „Satanizmas sąmonės struktūrose“, kuri patalpinta pirmoje šio tomo dalyje. Ten buvo parodyta, kaip sątvare suformuojama maginė strata, suteikianti sumavimo sistemai iliuzinę būseną, iškreipiančią žmogaus elgesio trajektoriją. Maginė strata reiškia tik tiek, kad sątvaras turi susiformavusias ar suformuotas iliuzines suvokimo ir supratimo struktūras, kurių informacinis plotas minimalus ir pasaulėvaizdis reikalingas daugiau formavimui norima kryptimi, o ne tikrovės atskleidimui. Galima įvertinti koks kiekvieno žmogaus iliuzijos ir tikrovės procentų santykis sumaciniame paviršiuje, bet tik iš savo supratimų perspektyvos, kurie irgi ne visada yra teisingi. Teisingiausias hierarchinis išdėliojimas, tačiau kiti vertinimo principai nepatikimi, bet ribotu naudojimu naudotini.

Kokia stratų sątvare sandara matosi akivaizdžiai – visas sumatorius, sudarytas iš pagrindinių keturių sąmonių kompleksų, turi vietas, kurias dalinu sluoksniais, vadinamais stratomis. Tai kas yra anapus sumatoriaus yra hipostratos. Šie sluoksniai pradinėje stadijoje yra tušti, nes sudaro tik universalų sątvaro pamatą, kuris neužpildomas jokia individualia informacija ir patirtimi. Tačiau į vidų patenkant informacijai ir jai užsifiksuojant tam skirtose vietose, ji projektuojama kaip gnostiniai implantai ir tulpos į sluoksnius, kurie tampa realizuotomis ir turiniu užpildytomis stratomis. Pažiūrėję į satvarą matome, kad yra vidinės ir išorinės dalys, kuriose informacija rikiuojasi pagal apibrėžtumą ir patikimumą. Kuo arčiau ribos, tuo informacija tolimesnė ir neapibrėžtesnė, reikalaujant tikėjimo ir pasitikėjimo. Šią ribą galima vadinti ekstremine riba. Šis nepasiekiamumas naudingas, nes ne taip lengva stratą užgrobti ir priversti tarnauti savo tikslams. Užgrobia tik tie, kas supranta kaip veikia maginės ir ideologinės stratos ir turi pilno jos kūrybinio suformavimo sugebėjimų.

Skaityti toliau