Psioninės antenos

„Filognozijos pradmenų“ I tome į kauzalinių kūnų kontinuumą buvo įdėtas substancijų gnostinis implantas, turintis teoriškai paaiškinti koks yra visas žmogaus ir jį supančios aplinkos substancijų spektras. Žmogaus sąmonėje, kurią vadinu sumatoriumi, visas šis spektras nerodomas, matome tik patį tikrovės paviršių, kuris jos supratimui duoda labai nedaug, nes neatskleidžiamas pagrindinis principas. Turime siekti pamatyti daugiau, o tai padaryti be gnostinių implantų išplėstinės realybės galima tik dirbtinėmis priemonėmis. Tikrovę pamatyti mums leidžia sąveika su artimuoju eteriu. Mums gerai žinomas tik vienas – vadinamasis aksitonas, tačiau darau prielaidą, kad yra kitos artimojo eterio formos, tokios kaip kleonas ir eineras. Taip pat, aksitonas gali turėti ne tik magnetinį ir elektrinį komponentą, bet ir kitų, kurie neatrasti arba slepiami.

Tai, kad turi būti įmanoma sąveika su giliosiomis substancijomis, rodo žmogaus sandara, kurioje įmanoma aksitoninės energijos transformacija į informaciją gnostinėje substancijoje. Tai paaiškinti yra tik viena galimybė – tarp eterių yra kontaktinė sąveika. Jeigu tai tiesa, turi būti įmanoma pasinaudoti šia sąveika giliųjų eterių matavimui. Tai yra esmė to, ką vadinu Mockaus transformacija. Žmogaus samprata yra trialinė, vaizduojama trikampiu, ir tarp visų šio trikampio kraštinėmis jungiamų kampų turi būti įmanomas tarpsluoksninis perėjimas. Trikampį pastačius ant smaigalio, viršutinė kraštinė rodo perėjimą tarp fizinės ir gnostinės substancijos. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu yra sąveika, o žmogaus galimybė rodo, kad tai faktas.

Tarkime kad be aksitoninių bangų yra kleoninės bangos, kurios yra papildomi komponentai ir papildomos simetrijos eteryje. Aksitoninės bangos gaudomos antenomis, kurios sudarytos iš laidininkų, turinčių laisvų elektronų, kuriuos išjudina eterio komponentai. Pagal tai kaip juda srovė, galima vertinti aksitoninių bangų charakteristikas – ir jeigu jos siųstuve suformuotos tikslingai, priimti informaciją. Tačiau ką daryti, kai eterio komponentai elektronų nejudina, sąveikauja su substancijomis kitais būdais? Turime vienintelę galimybę – anteną formuoti kitu principu.

Skaityti toliau

Van Gogas skerdykloje

Filognozijos žinojimo sistemoje bandau savomis sąvokomis permąstyti tai, kas yra žmogus. Tai darau stengdamasis atverti jo gelmę tam, kad parodyčiau kas yra paslėpta už paprastoje patirtyje pasirodančio fasado. Norint geriau save pažinti, tokio paprasto žinojimo jau neužtenka ir turime siekti daugiau. Kadangi tai pažinimas, negana to – ne kūrybinis pažinimas, estetinio vaizdavimo pasitelkti negaliu. Dėl šios priežasties žmogaus paveikslas atrodo sutechnintas ir nužmogintas, tarsi norėčiau pateikti žmogų kaip daiktą ar bevertį objektą. Kodėl tai netiesa ir kodėl filognozija nebus kuriama kaip techninė disciplina, paaiškinsiu toliau. Visą struktūrą lemia „Filognozijos pradmenyse“ pateikti trys sąmonės kokybės kriterijai, kurie yra a) tiesos procentas, b) veiklos mastas, c) pozityvus traktavimas. Pirmi du – daugiau techniniai kriterijai, tačiau juos bandoma kompensuoti trečiame punkte.

Pradėkime žmogų aiškinti nuo įsivaizduojamos pradžios, kai tikrovėje, kuri yra tik simetrijų valdomas, inertiškas rėizolas, įvyksta laisvės įvykis. Kokia šio įvykio prigimtis, kaip galime paaiškinti jį paprastomis, mūsų jau turimomis filognozijos sąvokomis? Pirma formuluotė būtų tokia: laisvės įvykio esmė – informacinės gaublės energetinėje gaublėje susiformavimas. Tarkime, kad iš pradžių pasaulis tėra taškinių, energetinių elementų sankaupa, kuri surišta tik lokaliai. Šiuos taškus valdo pamatiniai simetronai, kurie sukrinta taip, kad geriausiai atitiktų geometrinės formos. Tokioje realybėje laisvė neįmanoma, viskas joje determinuota. Tačiau tarkime, kad tokioje taškinėje terpėje atsiranda galimybė pridėti papildomų dimensijų ir taškai yra plečiami į informacinius plotus. Rėizole visos sąveikos vyksta tiesiogiai, taškas į tašką per jėgą; eiolas susiformuoja tada, kai atsiranda galimybė sąveiką sumuoti į informacinį plotą, išplečiant dimensijų skaičių. Tokioje sistemoje kai taškas veikia tašką, galimybių jokių nėra, nes sąveika yra elementas-visuma vienas prie vieno. Bet tarkime, kad susumavus visą plotą, pateikus jį kaip suvokiamą vaizdą, atsiranda galimybių perteklius, kuriame jau reikia gebėjimo orientuotis – taip tikrovėje atsiranda laisvės dimensija.

Skaityti toliau

Klajūnas

Atidžiau pažiūrėję į filosofijos ir mokslo grandus rodomus istorijoje pamatytume, kad nebuvo jie tokie jau dideli genijai, nes jų proveržiai silpni, neteisingai suprantamas kontekstas ir bendras vaizdas. Jeigu būtų kitaip, filognozijos projektas būtų atsiradęs ne dabar, bet prieš 2500 metų. Šiandien turėtume ne pirmus žingsnelius, ne pradžią, bet galėtumėme mėgautis rezultatais – dideliu holoplastinės tiesos procentu, daug didesniu negu turime dabar. Tuo tarpu matome, kad nepasiektas joks rimtas rezultatas – arba jis nerodomas, sukuriant skirtumą tarp situacijos, kuri yra garde ir karalių rūmuose. 2500 metų yra iššvaistytas laikas, matome apgailėtiną vaizdą, žmonija nežino tiesos ir stovi toje pačioje vietoje, kurioje buvo prieš tūkstančius metų. Matome nedidelį proveržį paskutinį šimtmetį, tačiau tai išimtis, o ne taisyklė. Manau, tai paaiškinti galima tuo, kad tyrinėjimas, pažinimas buvo blokuojamas, lėšos švaistomos lėbavimui ir karams. Panašus stabdymas matomas ir dabar, nes padaryti būtų galima daug daugiau negu leidžiama.

Mano situacija irgi sunki, negaliu rimtai užsiimti tuo, kuo turėčiau, tačiau tai manęs nestabdo. Informacijos yra daug, tačiau atiduoti jos negalėsiu, nes tam nėra tinkamų žmonių, bet užuominą po savęs nusprendžiau palikti, todėl ir viešinu šį filognozijos modelį. Jo paskirtis „filosofinio principo“ lygyje parodyti bendrą vaizdą ir išsklaidyti įsisenėjusias iliuzijas. Šis darbas skirtas ne elitui, bet visuomenei, tiems, kurie turi galimybių paversti tai plačiai paskleista žinių sistema. Gal kas nors atsiras, kas sugebės tai pritaikyti praktikoje.

Skaityti toliau

Sudeginti implantus, sutraukyti antrankius, pakarti išgamas

Paaiškinus kodėl sąmonės sumatoriuje turime tik 5 proc. anapusinės realybės ir milžinišką norą šį procentą padidinti, reikia pereiti prie svarbiausio klausimo – kokios žmogaus paslapčių atskleidimo pasekmės, ypač kai jos atsiduria netinkamose rankose. Žmogaus pažinimas veda prie substratologijos, kuri individualią žmogaus formą paverčia valdomu ir kontroliuojamu substratu, generuojančiu iliuziją vadinamą „žmogumi“. Bent taip jį vaizduoja substratologijos ideologai, lendantys į vidų tam, kad pažinę jį galėtų kurti modifikuotus žmones, pritaikyti jį įvairioms reikmėms – darbui, pramogoms, kariuomenei, valdymui ir pan. Tai baigiasi žmogaus sumenkinimu, nuvertinimu, jo pavertimu nieko nereiškiančiu, vartojimui skirtu objektu. Transhumanistai kuria žmogų ne sau savo šeimininku, bet tik išnaudojimui, vergovei.

Imdami visą žmogaus spektrą ir visą gylį, randame tris vietas, kuriose žmogui sukuriamas kalėjimas, iš kurio nėra išėjimo. Per priekinę sąmonę matome fizinį kalėjimą, kurio pagrindinės technologijos yra materijos valdymas; per galinę sąmonę sukuriamas dvasinis kalėjimas, atimantis iš žmogaus laisvo subjekto statusą, diegiantis per substratą iliuzijas, naudojantis psichotroninę prievartą prieš dronais paverstus žmones; ir paskutinė smūgio žmogaus laisvei vieta, pati svarbiausia, yra žmogų kuriantysis pradas, kuris šiuo metu aiškinamas per genetiką. Schemoje tai atrodo taip:

Skaityti toliau

Dievų karas

Pateikus bendrą filognozijos vaizdą pagrindinėse dvejose schemose, idėja užbaigiama į tikrovę pažiūrėjus iš sąmonės perspektyvos, pagal tai, kiek procentų joje matosi tikro pasaulio. Sąmonę galima vadinti informacijos sumatoriumi, kuris iš tam tikro kiekio signalų sukonstruoja tikrovės atvaizdą. Šie signalai užgriebia tik nedidelę dali tikro aplinkos vaizdo, todėl sumuojamas nepilnas informacinis plotas. Koks yra pilnas plotas ir kokia dalis jame atitenka sumatoriui įvertinti sunku, tačiau tai matosi iš to, kiek mes suprantame tikrovę ir kiek galime ją valdyti. Mano spėjimu fenomenloginis sumatorius sumuoja tik 2,5 proc. viso vaizdo, prie kurio dar pridedami 2,5 proc. intelektinio antisumatoriaus, kuris kuria sensoriumo paaiškinimus kontinuumų metodu. Taip gaunami 5 proc. viso informacinio ploto. Akivaizdu, kad tai labai mažai, ir tai, ką mes matome savo šviesos arkose – labai netikslus ir iškraipytas aplinkos vaizdas. Tačiau jo pagrindu mes turime orientuotis, jo pagrindu kuriame tikrovės pažinimo modelius.

Atrodytų savaime suprantama, kad turime siekti 100 proc. tikrovės formos, kuri yra visa, pilna tiesa, tačiau šis klausimas ne toks paprastas. Vien dėl to, kad tą 100 proc. ne taip lengva įtraukti į proto laksatą, neiškraipant tikrovės formos, nes jo galimybės jai atvaizduoti – minimalios. Tačiau filognozijoje šį ribotumą bandoma spręsti naujų, laksatinių ekranų kūrimo idėja, siekiant sukurti pažangesnius tikrovės atvaizdavimo būdus. Galimybės vis tiek ribotos, bet daugėjant tikrų žinių, galima keisti savo sandaros formą, padarant ją labiau pažengusia. Tai tolima ateitis, ir tai šiuo metu neturėtų būti aktualu.

Skaityti toliau

Knyga – Filognozijos įvadas (2018)

Praėjus 2018 ir prasidėjus kitiems metams laikas paviešinti vienoje vietoje savo darbo rezultatą, turintį skaitmeninės knygos formą. Joje yra santrauka to, ką darau nuo 2007 – surinkta viskas, kas svarbiausia ir geriausia. Tai žingsnis į naują, tikrą pasaulį, kuriame nuo akių nukrenta visos iliuzijos religijos, filosofijos ir mokslo srityje, kurios peržengiamos ir patenkama į naują erdvę, kuri buvo įvardinta kaip filognozija. Tai kelias skirtas tyrinėjimui, pažinimui ir mąstymui savo galva. Tai nėra koks nors labai įspūdingas pasiekimas elitinis lygis – pavadinime esantis žodis „Įvadas“ rodo, kad ši knyga skirta pradedantiesiems, tiems kas yra kelio pradžioje. Vadinasi siekia tik pakloti pamatus ir duoti į rankas metodus, tačiau tuo viskas nesibaigia – tik prasideda. Informacija kurią pateikiu dar nebaigta, nes trūksta paskutinės, praktinės dalies, tačiau kadangi jos užbaigimas užtruks, nusprendžiau teoriją paviešinti nelaukdamas praktinių rezultatų. Informacija, kurią pateikiu yra mūsų dienomis labai aktuali dėl tobulėjančių proto valdymo technologijų, nes padeda suprasti kokiu principu jos veikia. Tačiau perspėju, kad tai tik gretutinė tema. Filognozija nėra religija, nėra filosofija ir nėra mokslas, todėl įtraukiama į šias sistemas neteisėtai, taip pat neteisėtai taikomi jų vertinimo kriterijai. Kad nebūtų jokių „pseudo-“, geriausia taktika – neapsimesti tuo kuo nesi. Tie kas laukia šių dalykų, jų neras, tačiau tikrovė nėra jokios pažinimo sistemos nuosavybė.

D. Mockus. Filognozijos įvadas. 2018.pdf