Bendras Filognozijos vaizdas

Šioje „Filognozijos įvado“ vietoje jau esame beveik pasiruošę daryti praktinius tyrimus, tetrūksta galutinio apibendrinančio paaiškinimo, kokioje vietoje tas tyrimas bus daromas. Juo nesiruošiama padaryti jokių stulbinančių atradimų, nes artimuosiuose eteriuose tai neįmanoma, tačiau pasimokyti tirti ir mąstyti savo galva – privaloma. Mano stilius gali pasirodyti sausas ir monotoniškas, tačiau nesiūlau jokios informacinės pramogos ir informaciniu linksminimu neužsiimu. Viskas skirta praktikai, veiklai, ne mėgavimuisi iliuzine būsena. Lig šiol akcentavau bendrą vaizdą, kurį vadinu holoplastiniu, tačiau akivaizdu, kad tas bendras vaizdas iš pradžių yra tik šablonas, kurį dar turėsime užpildyti; taip pat laikau svarbiu principą, kurį pavadinau Mockaus transformacija, turintį paaiškinti kaip energija virsta informacija šviesos arkoje. Kadangi žmogus yra dviejų realybių junginys, tarp tų realybių turi būti tiltas, kurio nepaaiškinus suprasti kas yra žmogus ir kaip jis atsiranda – neįmanoma. Norit atsakyti į šį klausimą, reikia aprėpti visą žmogaus spektrą, kuris prasideda nuo atomų pasaulio ir baigiasi tolimųjų eterių gelmėje. Tarp visų šių sluoksnių privalomas pereinamasis ryšys, antraip jie nebūtų sujungti, ir nebūtų įmanomas sielos komunikavimas su fiziniu pasauliu. Šis dvikryptis ryšys ir vadinamas Mockaus transformacija (energijos į informaciją).

Kaip sakiau, žmogaus sandarą patogu aprašinėti Uroboro simboliu, tačiau turime iš ezoterikos ir magijos sferos jį perkelti į racionalų pasaulį. Taip pertvarkytas šis simbolis labiau tinkamas filognozijai, siekiančiai pažinti žmogų ir jį supančią realybę protu. Filognozo protas neįprastas, nes jis neina nei religijos, nei filosofijos, nei mokslo keliu, tačiau vis tiek tai yra protas, nes kuriamas toje vietoje, kurioje protą konstruoja išvardintos sistemos. Tačiau filognozijos prielaida – susikonstruoti protą savomis priemonėmis, padarant jį labiau tinkamu filognozijos didžiajam tikslui. Uroboro paskirtis išskirti dvi substancijos rūšis, sudarančias egzistuojančio žmogaus pamatą – rodančiąją substanciją ir rodomąją substanciją. Tie, kas skaitė „Įvadą“ iš eilės, ne kaip atskirus straipsnius, turėtų pagrindinius teiginius atsiminti. Rodančioji substancija yra savotiškas indas, kartais vadinu gauble, kuriame vaizdų forma formuojama informacija. Rodomoji substancija yra atvaizdas, nuimtas iš anapus žmogaus esančios realybės. Tirdami šiuos atvaizdus, mes kuriame teorijas apie mus supančią realybę. Savo schemoje Uroboro principą sujungiau su eterių spektrine juosta, bandydamas sąmonės dalis susieti su jų vieta šiame spektre. Ta juosta pateikta ankstesniame skyrelyje.

Skaityti toliau

Kaip atrasti savo kelią 2019?

Žmogaus gyvenimas sutvarkytas taip, kad įgautų spiralės formą, kuri yra tiesės ir apskritimo junginys. Tai pagrindinė matricos, į kurią esame patalpinti forma. Viskas sukasi ratu, tačiau, kad nesugrįžtų į tą pačią vietą ir nepanirtų į stagnaciją, įvedamas ir judėjimas į priekį. Kiekvieną kartą sugrįžtame į tą pačią vietą, tačiau turime būti aukštesniame lygyje, jeigu atliekame savo darbus. Taip pavaizduotą gyvenimą galima skirstyti į etapus ir tiesėje, ir apskritime. Kokie jie yra, turėtų žinoti visi. Šį kartą atkreipsiu dėmesį į tai, kas kartojasi, į kokias dalis padalintas kasdienis ciklas. Tai be abejo irgi žino visi, tačiau galima patyrinėti šiek tiek atidžiau.

Šiame paros rate turime 24 valandas, kurios labai patogiai dalinasi į tris dalis po 8 valandas. Turime aštuonias valandas miegui, aštuonias – darbui ir aštuonias laisvalaikiui. Yra įmanomi įvairūs išplėsti variantai, bet čia į juos nesigilinsiu. Šią schemą naudinga paanalizuoti energijos ir pinigų požiūrių, kurie labai reikšmingi faktoriai paprastų žmonių gyvenimuose, kurie neatitrūkę nuo primityvios buitinės realybės. Tai nėra tvarka, kuri turi būti propaguojama, bet norint iš jos išsivaduoti, pirmiausiai reikia suvokti jos esmę, tai kaip veikia kalėjimas ir matrica. Schemoje viskas atrodytų taip:

Skaityti toliau

Keturnarė sąmonė ir tulpu metodas

Žinojimas vertingiausias tada, kai įgytas savo protu. Taip yra todėl, kad tada jis yra arčiausiai jį sukūrusio žmogaus. Viskas, ką įdeda kiti, sukuria žmogui daugiau ar mažiau priešišką psichovektorių, kurio paskirtis kreipti jį tokia kryptimi, kuri reikalinga ne jam, bet kažkam kitam. Pats paprasčiausias atvejis – kai į kokią nors žmonių grupę sudedama universalizatų sistema, kurios paskirtis suvienodinti žmonių sąmones tam, kad juos būtų galima valdyti kaip masę. Turint galvose vienodas ideologines schemas, galima naudoti visiems universaliai galiojančias logikas ir argumentus. Jeigu tokių universalizatų sistemos žmonių galvose nėra, juos būna labai sunku sutelkti, todėl jų neįmanoma valdyti. Tai rodo, kad visi žinių skleidėjai iš tikro į galvas deda virusus, kurie reikalingi tam, kad žmogumi būti galima pasinaudoti. Toks ideologinis apdorojimas išcentruoja žmogaus psichovektorių, perkelia centrą į ideologija ir žmogų paverčia tos ideologijos zombiu, kuris tampa kažkieno valdžios užgrobimo įrankiu. Tai yra standartinė žmonių valdymo priemonė, kuria naudojantis sukuriami gradientai, minusinės ir pliusinės zonos, ir ant jų uždedami judėjimo keliai iš „nepageidaujamų“ kažkam vietų, į kažkam „pageidaujamas“. Visi pagal tokių psichovektorių schemas mąstantys žmonės yra pagauti ideologijos, paversti kovos įrankiais. Arba kitaip – nelaisvi.

Tai reiškia, kad mano skleidžiama informacija neturi būti mokomasi ar zubrinama mintinai, nes žodžiuose, pavadinimuose ir schemose nėra jokios tiesos – tai tik mano subjektyvūs įspūdžiai, interpretacijos ir įžodinimai, kurie reikalingi susipažinimui su mano požiūriu. Tai, ką aš tvirtinu, reikalinga tik tam, kad būtų galima palyginti kiek nuosavas matymas skiriasi nuo manojo ir pabandyti suprasti skirtumo priežastis – instaliuotos ideologijos, suvokimo prigimtiniai skirtumai, skirtinga gyvenimo patirtis, naudoti kitokie metodai ar dar kas nors. Aš stengiuosi sukurti maksimalų, žmoguje centruotą metodą, kuris netarnauja jokioms sistemoms ir agregorams, esantiems anapus žmogaus. Ir pats to nekuriu, neorganizuoju gerbėjų ir pasekėjų grupės, nes nesiekiu valdžios, nedidinu galios, nesiruošiu kurti jokios valdžiai užgrobti skirtos piramidės. Tenoriu atsiimti, susigrąžinti savo sąmonę ir paskatinti tai padaryti kitus, atsisakant visų ideologinių kalėjimų, kuriems žmogus tarnavo lig šiol. Jeigu kas nors pasitvirtina savoje patirtyje – galima imti ir naudotis, tačiau visada privaloma mąstyti savo galva, nes nemąstantis perėmimas žalingas žmogaus laisvei. Mano metode svarbiausia tiesa, kuri dažnai, siekiant pašalinių tikslų, smarkiai iškraipoma. Todėl tiesa gali suartinti ir suvienodinti, sukurti universalizatą, tačiau savaime tai neįmanoma, nes naudojami metodai ir perspektyvos būna tokie skirtingi, kad tokia absoliuti tiesa būna už galimybių ribos. Gyvenimas kolektyvinėje sąmonėje reiškia, kad žmogus nelaisvas, kad jis zombis – kažkieno įrankis.

Skaityti toliau

Praktinės filognozijos pradmenys

Skyrelyje „Filognozijos profiliai“ filognozo veiklos buvo suklasifikuotos į dvi kategorijas. I ketegorija yra praktinė, skirta instrumentais rinkti duomenis apie tikrovės simetroną, o II kategorija yra to simetrono teorinio modelio kūrimas. Rimtas darbas prasideda nuo eksperimentinių duomenų. Be jų, teorinis modeliavimas turi tik pasiruošimo paskirtį. Tai, ką lig šiol dariau, galima priskirti II kategorijos veiklai, nes nesirėmiau jokiais konkrečiais eksperimentais. Iš dalies buvo panaudoti kitų surinkti duomenys ir asmeninis bendras pasaulio supratimas. Bet, kaip jau sakiau, tokia kryptis nėra teisinga, nes taip tik kuriami gnostiniai implantai, kurie dažniausiai neturi jokio atitikmens tikrovėje. Teisinga kryptis yra I kategorijos veiklos surinkti duomenys, perkeliami į proto konstruktus, teorijas. Todėl paskutinė, ketvirta „Filognozijos įvado“ dalis bus skirta praktikai, ar bent jau tokios praktikos užuomazgai.

Filognozija nėra mokslas. Nuo jo bandau kiek įmanoma atsiriboti ir tikrovę tirti per savo asmeninę perspektyvą. Kad tai būtų lengviau, reikia įvesti savo terminologiją, kuri nesipainiotų su moksliniu žargonu ir būtų pilnai filognozinė. Kitiems tai gali būti nepatogu, tačiau tai privaloma, nes čia užsiimama ne mokslu ir nereikia to, kas daroma filognozo, su juo painioti. Realybė ir reiškiniai gali būti tie patys, mokslo ir filosofijos jau ištirti, tačiau filognozijoje mąstomi naujais pavadinimais. Jau esu perspėjęs, kad pažinimo esmė ne pavadinimuose ir juose nėra jokios tiesos – nesugebant pažvelgti anapus pavadinimų, bus labai sunku suprasti tai, kuo užsiima filognozas. Už pavadinimo privaloma matyti teisingą mintį-schemą. Šiam tikslui dažnai naudoju supaprastintus paveikslėlius, kurie yra užuomina į tą formą, kurią reikia konstruoti savo mintyse.

Skaityti toliau

Kuo pakeisti antisumatorių?

Norėdami suprasti kuo skiriasi tikras mokslas nuo netikro, turime surasti tą tašką, kuriame įvyksta išsiskyrimas ir suprasti šio išsiskyrimo priežastis – kodėl viena atšaka nueina teisingu keliu, o kita klaidingu. Tam reikia šiek tiek patyrinėti vidinę žmogaus dalį, suvokti kokiais principais ji yra pagrįsta. Supaprastinimo dėlei tarkime, kad žmogus sudarytas iš sąmonės ir proto; sąmonė – tai savotiška gaublė, kurios viduje turime minčių ekranus. Sąmonės principą apibrėškime kaip sumatorių, kuriame vyksta surinktų duomenų sintezė, suformuojama į objektyvų ir subjektyvų pasaulį. Pati sąmonė kaip visuma antisumatoriaus sugebėjimų neturi arba jie labai neryškūs, tačiau jis labai stipriai išryškėja žmogaus prote ir sudaro žmogaus sandaros antrą polių. Todėl sąmonė yra tik sumatoriaus veiksmo erdvė, o prote suprojektuotas sumatorius ir antisumatorius, kuris gali judėti abiem kryptimis, nuo visumos prie dalies ir nuo dalies prie visumos.

Todėl suvokimas veikia kaip kokybinis informacijos sumatorius, o protas sudarytas iš sumatoriaus ir antisumatoriaus. Nuo to kokia savybė dominuoja priklauso mąstymo tipas: holistinis, jausminis, asociatyvinis, indukcinis, sintetinis yra sumatorinis; o analitinis, matantis detales ir faktus, logikas ir ryšius yra antisumatorinis. Mokslo išsivystymas priklausė kaip tik nuo šių polių išsiskyrimo, kai prote pradėjo formuotis antisumatorius ir analizė. Sumatorius ir antisumatorius prote gali būti

Skaityti toliau

Ar išsaugosime žmogų?

Paaiškinus moralistų ir imoralistų kai kuriuos ideologinius pagrindus, šį klausimą galima panagrinėti sąmonės valdymo technologijų kontekste. Padalinę žmogų į dvi dalis, matomą ir nematomą, pirmąją pavadiname fenomenu, o antrąją – substratu. Subjektyvioji fenomenologija yra įprastinė perspektyva, kurioje kiekvienas matome ir mąstome save, neieškodami gilesnių paaiškinimų, struktūrų ir mechanizmų, kurie kuria tai, kas mes esame sau. Tuo tarpu substratologas nesitenkina šiuo subjektyvumu ir bando įlysti į substratą, kuris šį pasaulį kuria. Tai įprastinė mokslininko pozicija, kuriam žmogus tik neuronų sankaupa, kuriais laksto impulsai, ir kurių struktūros esą kuria tai, kas mes esame.

Kai moralistas yra gelmininkas ir bando pažvelgti giliau fenomeninio paviršiaus, jis šioje gelmėje randa sielą, kuri yra ne kas kita kaip idėja suprojektuota į žmogaus gelmę, sudaranti joje žmogų kuriantį branduolį. Tačiau moralistas, priešingai negu mokslininkas, šio branduolio neskaido, nebando jo pažinti, nelaiko tik mechanizmų sankaupa ir substratu. Kai gelmininku būna imoralistas, visa gelmė jam tėra bevertis substratas, kurį sudaro virpančios energetinės struktūros ir mechanizmai, sąmonėje generuojantys iliuziją. Tiesa esą yra gelmėje, o paviršiuje, fenomene gelmės sukonstruota iliuzija.

Skaityti toliau