Kaip įminti žmogaus paslaptį

Savęs ir tikrovės pažinimas, turbūt, pats įdomiausias užsiėmimas šiame gyvenime. Šio užsiėmimo pavadinimas mums yra filognozija. Ji gali atrodyti kaip ezoterika, kaip mokslas, kaip filosofija, bet ji yra tai, kas yra – pažinimo meilė. Pažinimo kelias nėra lengvas kelias, tačiau juo verta eiti, nes tai, ką gauname pabaigoje yra tiesa. Kas gali būti geriau už tiesą, žinojimą? Niekas neturi nuo mūsų būti paslėpta, uždengta.

Žinojimo lygis visada yra mažiau negu galutinis tikslas, tačiau pasiektos žinios yra būtinas laiptelis siekiant galutinės tiesos. Dabartinis žmogaus supratimas nepilnas, tačiau reikia turėti omenyje, kad prie jo bus dedamos kitos dalys, žinios bus kaupiamos, todėl tai, kas yra dabar, net jeigu tai ne galutinis variantas, yra vertinga. Prieš tai pateiktame tekste paaiškinau kokios yra su atomine materija susijusios hipostratos. Šioje lentelėje yra žmogaus komponentas, kaip jis suprantamas pagal dabartinį žinių lygį. Pagrindinės sąvokos yra eteris ir atomas. Jeigu kas pateiktos lentelės neatsimena, siūlau sugrįžti prie ankstesnio teksto ir perskaityti jį dar kartą.

Eterio teorija dar neišvystyta, tačiau remiuosi keliais pamatiniais postulatais: 1) eteris yra pirminis kvanto atžvilgiu, 2) eteris turi su kvantais surištus komponentus, 3) magnetinis ir elektrinis komponentai yra tik dalis visų galimų komponentų, 4) eteris ir kvantas sąveikauja tiesiogine arba netiesiogine sąveika, 5) eterio komponentai yra nematomi, o tai reiškia, kad jie yra hipostratose. Svarbiausia mums savybė – eterio ir kvanto sąveika – kuri analogiška daikto ir dujų sąveikai. Kaip žinome, ši sąveika sukelia virpesius, kuriuos mūsų sąmonė suvokia kaip garsą. Lygiai taip pat kvantas virpina eterį, ir eteriu sklinda „garsas“, kurį su ausimi galima pagauti ir išgirsti.

Skaityti toliau

Moralinis pasirinkimas filognozijoje

Rašydamas apie mąstymo universalizatus, parodžiau kokios dvi pagrindinės standartinės logikos, galimos filosofijose ir ideologijose. Lingvoforminio mąstymo branduolys yra SVO (subjektas-veiksmas-objektas) sistema, kurią supa įvairios orbitinės dalys. Šiame branduolyje turime kraštines dalis, kurios būna kertinės kas-centrinėje perspektyvoje, ir centrinę, kuri pagrindinė kuo-centrinėje sistemoje. Pirmu atveju sureikšminama pradžia ir pabaiga, autorius ir kūrinys, kaltininkas ir auka, kurie apdovanojami įvairiomis vertėmis ir surikiuojami į hierarchines sistemas. Tokia perspektyva yra moralinės laikysenos pagrindas, kuris tvirtina, kad subjektas, kas-centras, yra neperžengiama riba, nes turi neprilygstamą vertę. Sustoti laikoma gėriu; peržengimas, nepaisymas, suniekinimas laikomas moraliniu blogiu. Imant kitą loginę galimybę, kas-centrai nureikšminami, iš jų išimama vertė, atimamas subjekto statusas ir akcentas perkeliamas prie peržengiančio veiksmo, kuris visada turi jėgos substratą kaip įrankį, todėl yra kuo-centriškas. Toks yra moralumo ir amoralumo principas.

Šios dvi logikos galimos dviem variantais, kurie mano jau buvo aptarti kitoje vietoje. Filosofijoje išskiriu paviršininkus ir gelmininkus, kurie skiriasi savo požiūriu į mąstymo ir pažinimo klausimus. Gelmininkui tiesos vieta yra gelmė, paviršininkui – paviršius. Taip pat visą laiką sakiau, kad esu gelmininkas ir kūriau gelmininko filognozinę paradigmą. Iš esmės, gelmininkas daro peržengimo veiksmą, todėl atrodytų, kad yra amoralistų pusėje, neigiančių subjekto reikšmę. Tačiau tai ne visada tiesa. Tai ypač akivaizdžiai matosi religinėse teorijose – religija peržengia žmogaus paviršių, bet gelmėje randa neperžengiamą sielą; peržengia tikrovę, bet joje randa neperžengiamą dievą. Vadinasi, tai kad iš paviršiaus žengiama į gelmę, nereiškia, kad nelieka kas-centrų, prie kurių privaloma sustoti. Vienas iš žinomiausių paviršininkų ir kas-centristų yra A. Šliogeris, kuris pasisakė prieš bet kokį objekto-subjekto peržengimą tiek vartojimo, tiek pažinimo pasaulyje ir kovojo prieš kuo-centrinės sistemos amoralizmą.

Skaityti toliau

Mąstymo universalizatų saulėlydis

Tam, kad galėtume pradėti kurti naujus suvokimo ekranus, reikia gerai suprasti standartinį ekraną, kuriuo buvo pagrįsti visi ligšioliniai tikrovės pažinimo modeliai. Šis standartinis ekranas įdėtas į juslumo sandarą, taip pat perkeltas į kalbos gramatinę sistemą. Koks jis yra labai gerai matosi lietuvių kalbos daiktavardžio linksnių sistemoje. Joje išsiskiria trinarė struktūra, paremta kas-centriniu, kuo-centriniu ir ką-centriniu suvokimu. „Kas?“ yra priežastis, veiksmo autorius, kaltininkas; „kuo?“ yra įrankis, priemonė, substratas, terpė, per kurį vyksta veiksmas; „ką?“ yra veiksmo tikslas, taikinys, rezultatas ir pabaiga. Šioje vietoje matome subjektinę-objektinę sistemą, tarp kurių įsiterpia veiksmo priemonė arba terpė, sujungianti pradžią ir pabaigą. Kitos, šalutinės dalys yra vietos apibrėžimas ir kreipinys, kuris veikia panašiai kaip veiksmas arba įrankis – tarp subjekto ir objekto.

Skaityti toliau

Kaip veikia mūsų pasaulis

Rašydamas apie giluminę valstybę, ją vaizdavau kaip blogį, kaip priespaudos sistemą, iš kurios reikia išsilaisvinti, tačiau tai ne taip paprasta, kaip gali atrodyti. Kodėl taip yra matosi pažiūrėjus į mus visus maitinantį ekonomikos modelį, kurio sugriovimas reikštų visų socialinių sluoksnių griūtį. Todėl siekiant laisvės, reikia galvoti ne vien apie destrukciją, bet pirmiausiai apie seno modelio pakeitimą nauju. Naujas modelis turi būti gerai apmąstytas, sukurtas toks, kad būtų įmanomas, funkcionalus ir kurtų gerovę visiems. Griuvėsiuose gerovės nėra niekam, prieš griaunant seną namą, pirma turi būti pastatytas naujas.

Skaityti toliau

Filognozijos profiliai

Filognozijos idėja gimė 2018 m. gegužės mėnesį ir buvo pristatyta „Filognozijos pagrinduose“. Tai šių metų pagrindinė tema, kuri lems viską, kad darysiu ateityje, 2019 m. ir tolesniais. Neinu nei mokslo, nei filosofijos keliu, filognozija yra kažkur tarp jų ir, tikiuosi, anapus jų. Tie, kas nori prisiminti pagrindinius principus, turi grįžti prie minėtų „Pagrindų“, čia pakartosiu tik tai, kas svarbiausia šiam papildymui. Dabartinis filognozijos lygis yra neaukštas. Tai vertinama pagal atskleistos tiesos procentą. Visa tiesa yra 100 proc. Ją dalinu į tūkstantį dalių ir gaunu, kad kiekvienas procentas turi dešimt galimų žingsnių. Tai, ką esu pasiekęs šiuo metu tėra viena dalis iš tūkstančio arba vienas žingsnis, o skaičiais 0,1 proc. Vadinasi reikia dar 999 žingsnių. Tačiau juos padaryti ne taip paprasta. Tikiuosi suorganizuoti projektą 1000 metų. Jeigu jo pradžia yra 2018-05, tai pabaigos turėtume laukti 3018-05. Tada tikiuosi turėsime 100 proc. atskleidimo. Tai, žinoma, priklauso nuo įdėtų pastangų ir proto – norint pasiekti tikslą, reikia atkakliai dirbti. Dėl šios priežasties negaliu pasiūlyti jokio galutinio rezultato ir užbaigtos tiesos, nes prie jos kelias tolimas, ilgas ir sunkus. Tie kas norės juo eiti, arba bent prisidėti prie tų, kurie eina, turi nusiteikti ne gauti visus paruoštus galutinius atsakymus, bet ieškoti tiesos patys. Pasiimti kol kas nėra ką dėl asmeninės naudos, reikia duoti, kad galėtų imti ir nešti toliau kiti.

Nuo to pradedu ir aš, nuo pagrindų paklojimo. Filognozija yra ir teorinė, ir instrumentinė. Šios dvi dalys labai svarbios, nes žinios vertinamos pagal veiklos masto išplėtimą, pagal rezultatą. Jeigu teorija neduoda priemonių išplėsti veiklos mastą, įvaldyti tikrovę, jos tėra imitacija, ne žinios. Jose nėra tikros tiesos. Žinojimas vertinamas pagal praktiką. Todėl siekiant atskleisti tikrovę valdantį simetroną, jį reikia tirti, nes pats jis visas tiesiogiai niekada neatsiveria. Jį reikia atidengti, o tai padaryti galima tik naudojant įrankius. Ši paprasta taisyklė reiškia, kad simetronas yra paslėptas hipostratose, ir norėdami jį atskleisti, turime jas atidaryti ir parodyti, kad galėtume nukopijuoti formą. Tai nėra paprasta, tam reikia išradingų įrankių ir sumanaus proto, kuris neuždarytas sąvokų kalėjimuose ir nebijo peržengti nustatytų ideologinių rėmų. Tai ne taisyklių zubrinimas, tai kūryba.

Skaityti toliau