Nežemiškos civilizacijos ir žmonija

Tai, kad mūsų saulės sistema nėra unikali visatoje – seniai įrodyta, nes aptikta daugybė žvaigždžių, aplink kurias skrieja panašios planetų sistemos. Nors gyvybė kitose planetose mokslo nėra įrodyta, manau, kad dar šiame šimtmetyje tai bus padaryta ir užmegzti vieši kontaktai su nežemiškomis civilizacijomis.

Nepaisant to, kad faktų ne tiek daug, nors jų surenkama vis daugiau, apie gyvybę visatoje turime net atskirą mokslą, kuris šiuo metu spėlioja, kuria hipotezes, modeliuoja. Šis mokslas vadinamas astrobiologija, arba egzobiologija. Terminą egzobiologija 1960 m. sukūrė genetikas Joshua Lederberg, kuris vėliau buvo pakeistas į astrobiologiją. Šio mokslo tikslas – tyrinėti viską, kas susiję su gyvybės atsiradimu visatoje – jos formas, evoliuciją ir paplitimą kosmose.

Egzobiologijos mokslas turėtų dominti ir ufologus, kurie daro prielaidą, kad mes esame ne ikikontaktinė, bet pokontaktinė civilizacija ir nežemiškos būtybės lanko mūsų planetą. Aišku, pirmas ufologus dominantis objektas yra skraidantis aparatas, tačiau nemažiau svarbu ir būtybės, kurios jais skraido – mes norime aptikti būtent jas, o ne jų technologijas. Ateivis – tikras ufologijos objektas, nors dažnai, jeigu tikėsime kontaktuotojais, susiduriama tik su jų veiklos pėdsakais.

Skaityti toliau

Laisvaveika

Šiame įraše noriu supažindinti su paprastu sątvaro modeliavimo metodu, kuris iš dalies parodo kaip planetos valdžia skaičiuoja žmones. Planetos valdymas susijęs ne su valia, norais, idėjomis, bet labiau su matematiniais skaičiavimais ir modeliais, kurie rodo kokios visuomenės sistemos stabilios, o kokios ne. Sudarius tokį modelį, kiekvienam žmogui parenkama jo formulė, pagal kurią suformuojamas jis pats kaip asmuo ir jo gyvenimas. Žinoma, žmogus linkęs priešintis, tačiau sistema tokia galinga, kad be vargo sukuria išorines nuo žmogaus nepriklausomas aplinkybes ir žmogus pakeisti iš vidaus nieko negali, nes tam neužtenka resursų. Viskas būna tiksliai apskaičiuota, taip pat ir galimybės pasipriešinti.

Pagrindinis kriterijus yra žmogaus veiklos mastas ir laisvaveika (laisvaveikos mastas). Akivaizdu, kad visi vienodu mastu veikti negali, nes būtų neišvengiami konfliktai, kurie sistemą daro nestabilia ir veda link subyrėjimo. Tokiu atveju, jeigu sistema nežlunga, ji susisluoksniuoja į hierarchiją nuo aukščiausio veiklos masto iki mažiausio. Matome, kad socialiniai dėsniai maksimalų mastą leidžia vienetams, taip gaunant monarchistinius valdymo modelius, o minimalus mastas atitenka daugumai, kuri vadinama liaudimi. Tarp šių įsiterpia žmonės, kuriems leidžiama ar pavyksta įgyti laisvaveiką aukštesnę už minimalią tam, kad suformuotų apsauginę sieną tarp smulkiausių ir stambiausių.

Skaityti toliau

Telepatija

Žodis „telepatija“ visiems gerai žinomas, nors dauguma jį asocijuoja su moksline fantastika ar ezoterika ir nelaiko jos realiai egzistuojančiu reiškiniu. Šį žodį į vartojimą 1882 m. įvedė vienas iš draugijos „Society for Psychic Research“ įkūrėjų F. Myers; anksčiau šis hipotetinis reiškinys buvo vadinamas „minčių perdavimu“. Lietuviškai šį reiškinį siūlau vadinti mintirega, kurią dar smulkiau galima skirstyti į mintisiuntą ir mintiskaitą. Kol kas tokio termino poreikis nėra didelis, tačiau jau ne už kalnų komercinės technologijos, kurio padarys „minčių matymą“ įprastiniu, kasdieniu dalyku.

Telepatija yra gebėjimas bendrauti mintimis, kuris rodo aukštesnį gyvūno arba dvasinės būtybės išsivystymo laipsnį, todėl natūraliai buvo pradėtas naudoti ufologijos kontekste kalbant apie ateivių gebėjimus. Ateivis įsivaizduojamas kaip labiau dvasiškai ir technologiškai pažengęs, ir į pažangių sugebėjimų sąrašą įprasta įrašyti telepatiją. Ši idėja pirmiausiai atsirado fantastinėje literatūroje, o paskui perėjo į ufologiją, kuri tvirtina užsiimanti realių kontaktų tyrimu. Kita sritis, kurioje ši tema yra įprasta yra ezoterika. Yra tvirtinančių, kad tai prigimtinis žmogaus sugebėjimas, kuris iš jo buvo atimtas susiaurinus žmogaus sąmonę. Tačiau tam tikrais metodais atstačius savo natūralią būklę, įveikus gabumo lobotomiją, gebėjimą galima atgauti.

Skaityti toliau

Naujo racionalumo galimybė

Skyrelyje „Psichodelinis pažinimas“ rašiau, kad filognozijoje siekiama naujo racionalumo. Tačiau gali būti neaišku kaip jį pasiekti, ypač kai tai kalbama psichodelinių haliucinacijų kontekste. Galima pagalvoti: naujas racionalumas – tai kažkokia psichodelika. Taip nėra ir kodėl paaiškinsiu netrukus. Yra netgi sukurti metodai, kaip toks naujas racionalumas kuriamas laikantis griežtų taisyklių. Kur link suku aiškiai galima iliustruoti Euklido geometrijos pavyzdžiu. Euklido geometrijos racionalumas pagrįstas pamatiniais teiginiais apie erdvę, kurie vadinami aksiomomis. Iš aksiomų išvedamos teoremos, kurios jų pagrindu yra įrodinėjamos. Euklido geometrijoje buvo 5 aksiomos, iš kurių jis konstravo erdvės dėmenį ir išvedinėjo visas jos savybes. Kitas žingsnis, norint suprasti naujo racionalumo idėją yra tezė, kad aksiomas galima keisti ir konstruoti naujus dėmens modelius. Tai buvo padaryta neeuklidinėje geometrijoje, tokioje kaip, pavyzdžiui, Lobačevskio geometrija ir kitos. Čia šiuos mokslus nagrinėti neturiu tikslo, noriu tik bendro pobūdžio argumentacija pagrįsti savo idėją.

Kitas mokslas, kur naudojamas toks pats metodas yra abstrakčioji algebra, kurioje yra vystoma teorija kaip naudojant pamatinį aksiomų rinkinį sukurti bet kokią algebrą. Kvantinėje mechanikoje, pavyzdžiui, naudojama Hilberto algebra, kvantinių laukų teorijoje – Fock‘o algebra ir pan. Jų esmė ta pati, kaip ir Euklido geometrijoje: iš aksiomų sukonstruojama kokia nors algebrinė erdvė, o tada toje erdvėje galima kurti modelius, aprašinėti struktūras ir pan. Esmė ta, kad gali būti labai daug algebrinių erdvių, nesuskaičiuojama begalybė, bet kiekviena erdvė savo viduje turi labai griežtą logiką, paremtą taisyklėmis, kurių privaloma laikytis. O tai yra provaizdis to, ką aš turiu omenyje sakydamas naujas, protu sukurtas laksatinis ekranas. Ekranas yra dėmenų rinkinys, kaip antai substancija, erdvė, laikas, kurie aprašomi pamatinių aksiomų rinkiniu. Kurti naujus dėmenis reiškia tam dėmeniui parašyti naują aksiomų rinkinį ir jo pagrindu sukurti naują to dėmens vidinę erdvę. Tai visai įmanoma, kaip rodo abstrakčiosios algebros teorija, ir tai nėra jokios haliucinacijos, nors įprastinis suvokimas gali būti pažeistas.

Skaityti toliau

Psichodelinis pažinimas

Savo substancijų teorijoje paaiškinau, kad santykis su anapusine tikrove gali būti racionalus, pažintinis ir iracionalus, psichologinis. Pirmu atveju naudojamas protas, o antru – būsena arba jausmas. Šis skirstymas ateina iš tradicijos, kurioje matomi abu sąveikos su transcendencija variantai. Religijose, magijoje, ezoterikoje buvo labai svarbus būsenų valdymas, kam buvo prigalvota daug įvairių technikų, o proto naudojimo sąveikai su tikrove ryškiausia srovė susiformavo filosofijoje, iš kurios vėliau perėjo į mokslą. Kadangi filognozijoje bandoma eiti per vidinį kelią, atrodo, kad turi būti kažkiek bandoma mėgdžioti tradicinius metodus, kurie būdingi šiai krypčiai, bet kaip paaiškinsiu vėliau, šis kelias nelabai tinkamas, iš jo galima skolintis tik nežymius elementus.

Senovės Egipte atsirado savo uodegą ryjančios gyvatės simbolis, kuris magijoje, alchemijoje turėjo įvairią prasmę, tačiau savo apmąstymuose apie žmogaus sandarą pastebėjau, kad jis labai tinka žmogaus paslapties apibūdinimui. Žmogus sudarytas iš rodančiosios substancijos, kuri yra gyvatės galva, ir į ją įtraukto vaizdo, kuris yra praryta gyvatės uodega. Galva simbolizuoja sąmonę, suvokimą, dvasią, vidinę kryptį, o uodega – vaizdą, materiją, energiją, išorę, kuri atvaizduojama ekrane. Artėti prie absoliuto galima dviem kryptimis – per uodegą, kuri rodo absoliuto išorinį, materialų veidą, ir per galvą, kuri yra suvokimas, sąmonė, rodantis ekranas. Protas, racionalumas sujungtas su išorine kryptimi yra mokslas; būsena, ekranas, vaizdo sujungimo pagrindas yra vidinė artėjimo prie absoliuto kryptis.

Skaityti toliau