Eiolinė mechanika

Iš to, ką esu pateikęs „Filognozijos pagrinduose“, galima nesunkiai matyti, kad mano tikrovės aprašyme laisvės savybė bus labai svarbi. Ši savybė susijusi su jėga arba substancija, vadinama eiolu. Bet laisvė yra filosofinė sąvoka, o tai, ką darau aš nėra filosofija, tai – filognozija, dedanti akcentą ant pažinimo. Šis pažinimas įstatytas tarp filosofijos ir mokslo, bet nėra nei viena, nei kita. Filognozija yra filognozija. Naujai siūlomas sąvokas reikia mąstyti tokiuose rėmuose. Todėl negalima sakyti nei „pseudofilosofija“, nei „pseudomokslas“. Siūlau filognoziją ir nieką kita.

Senovinis mokslas, pastatytas ant Niutono pečių, yra deterministinis, be to, pagrindinė jo sąvoką yra jėga. Tai, ką darau aš yra diametraliai priešinga – pašalinamas determinizmo viešpatavimas ir jėgos vektorių sąveikos, pakeičiant juos laisviu. Visas situacijas galima mąstyti niutoniškai, per jėgos parametrą, o galima  mąstyti per laisvį. Yra jo supaprastintas apibrėžimas ir pilnas. Pristatydamas idėją, aišku, pilno apibrėžimo nepateiksiu, tik supaprastintą. Tačiau pilna sistema labai sudėtinga, vien dėl to, kad laisvyje daug neapibrėžtumo, daug daugiau negu deterministinėje Niutono mechanikoje. Tačiau tai natūralu. Kad sąmonė per greitai neatšoktų dėl neįprasto termino skambesio, būtina paaiškinti kaip šis žodis formuojamas. Jis sudaromas pagal analogiškus terminus, naudojamus moksle – visiems įprastą „greitis“, šiek tiek mažiau įprastą „stipris“ ir t.t. Terminas „laisvis“ atsirado būtent taip.

Kad būtų aiškesnis bendras vaizdas, galima naudoti šios sistemos pagrindinę skalę, kurios viršuje yra absoliutusis laisvis, o apačioje – minimalus, nulinis laisvis. Tarp jų įsiterpia įvairūs apriboto laisvio lygiai. Kas yra absoliutusis laisvis? Tai toks laisvis, kuriame bet koks perėjimas tarp dviejų taškų arba tarp dviejų būsenų neturi jokių sąnaudų. Tai sakydamas turiu omenyje – absoliučiai jokių, net erdvės ir laiko, nekalbant jau apie energiją ir pan. Tai toks laisvis, kur peršokimas įvyksta momentaliai ir nieko nekainuoja. Žinome, kad tai neįmanoma, tačiau tokią situaciją galima modeliuoti teoriškai. Tokia sąmonė būtų begalinė, visagalė sąmonė, kurią būtų galima laikyti tikrovių kūrėja ir griovėja. Sukuriant tikrovę, absoliučiojo laisvio lygis smunka, atsiranda sąnauda, pasaulį sunaikinus, absoliutusis laisvis atstatomas.

Priešingas polius yra nulinis laisvis, kuris reiškia, kad būsena yra pilnai determinuota ir savyje neturi jokio nepriklausomumo. Jeigu ji ir gali transformuotis, tai tik dėsningo simetrono keliu, kuris yra ne eiolinis, bet rėizolinis vektorius. Tai reiškia, kad tam yra tik vienas kelias pagal tai, kaip lemia dėsniai/simetrijos. Aišku, jeigu tai mišri sistema, tada ta būsena laisvį įgauna ne iš vidaus, bet iš išorės, kaip eiolinio vektoriaus pratęsimas. Gali atrodyti, kad „negyvos materijos“ gelmėje negali būti jokio laisvio, tačiau taip atrodo tik todėl, kad mūsų sąmonės iš mokyklos laikų užvaldytos deterministinės Niutono mechanikos. Kokia tikra substancijos sandara dar išaiškinsime ateityje, ir gali paaiškėti, kad tikrovės eiolinis pradas daug fundamentalesnis už rėizolinį.

Tarp šių dviejų kraštutinių būsenų yra apriboto laisvio būsenos, kurios nėra nei absoliučios, nei nulinės. Ji gali augti arba smukti sąveikoje su aplinka, bet niekada nepasiekia kritinio taško. Natūrali tikrovės tendencija judėti prie absoliučiojo laisvio per optimizavimą, sąnaudų mažinimą ir išnaudojimą, bet tobulai maksimalizuoti niekada neįmanoma. Šis judėjimas tikrovėje yra problemų šaltinis, nes dažnai situacija tokia, kad savo sąnaudas sumažinti galima tik kitų sąskaita. Todėl judėjimas absoliuto link bet kuriame viename taške turi būti ribojamas. Turi būti siekiama maksimalaus paskirstymo ir pusiausviros, nors ši būsena visada lydima išaugusios įtampos sistemoje, nes kiekvienas taškas turi pakankamą galią daryti pastūmį aplinkai. O tai pavojus, kuris šalinamas atimant galią, t. y., laisvį.

Naudojant laisvio sąvoką galima matuoti ir visą civilizaciją bendrai. Natūraliai kiekviena civilizacija siekia absoliučiojo laisvio, nori būti tikrovės kūrėjai ir griovėjai. Tačiau tam reikia laisvį pašalinti iš visos aplinkos. O tai yra visa ko sunaikinimas. Nelieka nei vieno nepriklausomo eiolinio vektoriaus išskyrus absoliuto. Ir nelieka todėl, kad jie sunaikinami griovimu arba neleidimu atsirasti. Todėl ribotose situacijose būtina siekti, kad tokia tendencija neatsirastų, nes tai griovimo anomalija. Kokia situacija globaliniuose tikrovės pakraščiuose įvertinti sunku, gali būti, kad ten viešpatauja dar fundamentalesnės realybės, tai yra tikrovė nekyla vien tik kaip absoliučiojo laisvio būsenos savivalė kurti ir griauti. Todėl susilaikau nuo vertinimo.

Dabar pereikime prie paprasčiausių techninių dalykų, skirtų idėjos iliustracijai. Kaip apskaičiuojamas laisvis pačioje primityviausioje situacijoje? Tai daroma taip:

Laisvis = Valia – Pasipriešinimas

Imkime pavyzdį iš mechanikos. Turime eiolinę jėgą F(e) ir rėizolinę jėgą F (r) – laisvis yra

L = F (e) – F (r)

Tai situacija pačiu paprasčiausiu statišku atveju, kai laisvis būna tik likutinė persvara, gebėjimas įveikti pasipriešinimą. Tačiau akivaizdu, kad įveikti pasipriešinimą galima ne vien per persvarą. Kai jokio pasipriešinimo jokių sąnaudų forma nėra, turime absoliutųjį laisvį, o kai pasipriešinimo įveikti neužtenka „valios“ energijos atsargų, turime nulinį laisvį.

laisvis

Matome, kad substancijas/parametrus patogu vaizduoti kaip vektorius. Yra tokie vektoriai: a) neapibrėžtasis apskritiminis eiolinis vektorius, b) apibrėžtasis apskritiminis eiolinis vektorius, c) apibrėžtas tiesinis rėizolinis vektorius. Laisvis gali būti skaičiuojamas nemišrioje ir mišrioje sistemoje, nes visi vektoriai gali būti eioliniai, rėizoliniais arba eiolo ir rėizolo junginys. Neapibrėžtas apskritiminis vektorius reiškia, kad jis turi pilna pasirinkimo galimybių ratą, jeigu pasirinkimas padarytas arba yra apribojimas iki konkretaus pasirinkimo, turime apibrėžta apskritiminį vektorių. Tačiau reikia neužmiršti kad laisvį riboja ir posūkis, keitimas, nes eiolinė arba mišri substancija taip pat turi inerciją, kuriai įveikti reikia sąnaudų, o sąnaudos kainuoja, vadinasi mažina laisvio kiekį.

Įsivaizduokime tokią situaciją: eiolinis vektorius yra kosminis laivas, turintis masę ir greitį. Jis skrenda link rėizolinio vektoriaus, kuris šiuo atveju yra asteroidas, susidūrimo kursu. Eiolinis vektorius turi langą manevro laisvei, norint išvengti susidūrimo, tačiau laisvis ribojamas atstumo, greičio, variklių energijos ir turimo laiko reikalingo susidūrimo išvengimui. Praleidus šį langą, laisvis tampa nulinis. Imkime atvejį, kai pavyzdys yra visa valstybė, kuri turi laisvį, tačiau jis apribotas aplinkos ir turimų resursų, kurie būtų reikalingi kurso pakeitimui. Ir kuo tie resursai mažesni, tuo laisvis mažesnis. Kai resursų visai nelieka, tampa rėizoline sistema, judančia link natūralaus subyrėjimo.

Šią sistemą, tokiu variantu kaip pateikta, galima vadinti eioline mechanika, kuri kol kas yra tokiame lygyje kokiu Niutonas pateikė savo mechaniką. Tačiau sistemą yra galimybė vystyti, ypač ieškant atsakymo kaip deterministinėje rėizolinėje substancijoje atsiranda laisvės anomalija (taip atrodo iš šios perspektyvos). Tai duoda daug naudos tuo aspektu, kad iš galvos išima deterministinę iliuziją ir tikrovėje, bent kaip ji atsiveria sątvare, akcentus sudėlioja į savo teisingas vietas. Sątvaras yra vientisa sistema, nors ir patogumui dalinama į sluoksnius. Šiuos sluoksnius ne kartą minėjau „Filognozijos pagrinduose“. Kiekvienas sluoksnis turi savo laisvio apskaičiavimo struktūrą, tačiau kadangi laikome, kad visa sistema vientisa, turime bendrąjį laisvį, kuris sudarytas iš specialiųjų laisvių sumos: a) fizinis laisvis, b) biologinis laisvis, c) socialinis laisvis, d) ekonominis laisvis, e) technologinis laisvis, f) psichologinis laisvis.

Visi šie laisviai yra apriboti rėizolo pasipriešinimo, kuriam įveikti reikia įvairių sąnaudų. Blogiausias atvejis, kai savo sąnaudų mažinimui yra panaudojami kiti žmonės, nes tai yra išnaudojimas. Tačiau tikrovėje kitokių galimybių nebūna, ir jeigu labai išvystytas jokios etikos nepaisantis psichologinis eiolas, artėti link absoliutinio laisvio kitų sąskaita – vienintelis pasirinkimas. Nemanau, kad tai gerai ir naudinga, nes tikrovės pagrinde turi būti nejudinamas, būtinasis rėizolas, kuris nors ir apriboja, bet sukuria pagrindą po kojomis, kuriuo galima naudotis. Kas atsitiktų, jeigu šį pagrindą sugriautume? Psichologinis eiolas griauna labai lengvai, bet kurti būna be galo sunku.

Atskleidimo principas

Tai, ką aš savo veikla vykdau, galima vadinti Atskleidimo projektu. Tam turiu teisę kaip integruota sąmonė, gaunanti galimybių pamatyti aukštesnį pasaulį, gauti iš jo informacijos. Atskleidimas turi du sluoksnius, viename kurių aiškinu savo situaciją, nes ji nėra paprasta, o kitame tai, kokias galimybes aukštesnis pasaulis ruošia visuomenei. Dovanų jokių duoti nesiruošiama, bet bus parodytas kelias ir principai, reikalingi pakeisti kryptį, pasiekti aukštesnį lygį. Ant savo kupros nenuneš niekas, viską reikės susikurti patiems, tik tokį lygį kokio verti pagal sugebėjimus. Aukštesnis už juos lygis nedovanojamas, nes neatitikimas tarp proto ir technologijų – pavojingas.

Visa tiesa apie tikrovę yra 100 proc. holoplastinis vaizdas. Visą vaizdą dalinu į tūkstančio dalių etapus, kuriuos reikės praeiti siekiant pilno tikrovės vaizdo. Šiuos etapus reikės praeiti patiems, savarankiškai. Procese dalyvauju ir aš su savo Filognozijos projektu. Tačiau tai, kas jame atskleidžiama sudaro tik 1 dalį iš reikalingų 1000 dalių. Dalimis nėra matuojamas gylis kaip liniuote. Viena dalis apima visumą ir į išorę, ir į vidų, tačiau aiškinamas simetronas ir jo supratimas tesudaro 1/1000 dalį pilno simetrono supratimo, arba 0,1 procentą realybės per visą gelmę. Vadinasi tai nėra jokia pabaiga, rezultatas, bet tik kelio pradžia. Tai yra tik ieškojimas ir kūryba savo filognozijos metodu.

Tikrovė skirstoma į gelmę ir paviršių, lokalią ir globalią perspektyvą, tarp kurių įterpiu 9 žinojimo rangus. Lokalinis paviršius yra 9 rangas, o globalinė gelmė yra aukščiausias 1 rangas. Kiekvienoje pasiektoje dalyje yra toks pasiskirstymas rangais, kuris išskirsto žmones į kategorijas pagal skirtingas sąmonės kokybes. Filognozija, nors yra tik 1/1000 tikrovės, rodoma iš 1 rango perspektyvos ir 9 rango atžvilgiu yra aukščiausio pasaulio žinių atskleidimas žemesniajam pasauliui. Kiekvieną įvykį ir reiškinį galima interpretuoti iš 1 ir 9 rango žinių horizonto, kiekvienu atveju rodant savo lygio supratimą. Žemiausio rango horizontas labai siauras, suprantantis tik vietinę perspektyvą visomis prasmėmis: ekstensyvumo ir gelmės. Horizontų ir ekstensyvumų schemos čia jau nekartosiu, nes ji yra paaiškinta kitur. Šios sistemos privalumas tas, kad gyvenant 9 rango pasaulyje yra galimybė pamatyti jį taip, kaip jis matomas žiūrint valdovų akimis, net jeigu pateikiamas tik 0,1 procentas visos tiesos. Tuo pačiu suteikiamos priemonės kurti tolesnes reikalingas simetronų atskleidimo dalis iš 1000.

Iš to matosi, kad pateikiu ne uždarą, bet atvirą sistemą, ne galutinę tiesą, bet metodą. Deja toks principas su šiuolaikine mokslo ir švietimo sistema nesiderina, nes švietimo sistema pagrįsta vadovėlinių teisų ir taisyklių zubrinimu. Visi žmonės vertinami tik pagal tai, kaip efektyviai jie sugeba išzubrinti vadovėlius. Tuo pagrįstas vertinimas ir aukštus įvertinimus gaunantys talentai yra zubrinimo talentai, kurie bijo nuklysti nuo taisyklės, nes tai laikoma klaida, o už klaidas atminusuojami taškai vertinime. Vadinasi svarbiausias tikslas – maksimalus vadovėlio atitikimas. Nuo to kiek sugebi vadovėlį atitikti priklauso sėkminga karjera, nes atranka daroma surinktų taškų pagrindu ir kuo daugiau vadovėlių supresuota į galvą, tuo taškų daugiau. To pasekmė ta, kad žmogui atrodo, jog visa tiesa yra vadovėlyje ir nukrypti nuo jo – didžiausia nuodėmė. Tai virsta patologine klaidos ir normos pažeidimo baime, įdiegiama mokykloje.

Susiformuoja vidutinybės psichologija, kuri mėgsta slėptis už taisyklių ir procedūrų ir bijo prisiimti atsakomybę. Taisyklių laikymasis yra saugiausias kelias, o naują kelią atrasti nėra jėgų. Taip visą gyvenimą ir pragyvenama vaikštant tik pramintais keliais ir nepasiūlant nieko savo. Tačiau reikalas tas, kad toks principas yra padarytas aukščiausiu ir tie, kas sėkmingai jo laikosi turi daugiausiai karjeros galimybių. Vadinasi aukštus postus užimti sąlygos vidutinybėms palankios, o kūrybingiems žmonėms, kurie vaikšto savo keliais nepalankios. Todėl švietimo ir mokslo sistemoje visa valdžia sukaupiama vidutinybių rankose ir turime vidutinybių teroro situaciją, kurioje daugiau kūrybingumo parodantys žmonės yra sudorojami.

Taisyklės ir vadovėlinės tiesos reikalingos universalizatų į sąmonę įdėjimui. Universalizatai skirti visuomenę paversti viena mase, kad ją būtų galima valdyti su bendru masinių informavimo priemonių signalu. Už universalizatų klaidas atimami balai, ir atsiskaitymų už vadovėlius sistemoje nedaroma sėkminga karjera, nepereinama į aukštesnę klasę. Visuomenėje irgi yra socialiniai ir ideologiniai dvejetukininkai, kurie apmėtomi šūdais per trolinimo sistemą, kurie atskaičiuoja socialinius vertinimo balus už ideologinius pažeidimus, taip apsaugant ideologinių universalizatų sistemą nuo keitimo ir „klaidų“ įsigalėjimo. Visuomenę kaip vienos universalizatų sistemos valdomą masę kontroliuoti daug paprasčiau, todėl gaudomas kiekvienas nukrypimas nuo masinės sąmonės ir per trolius atminusuojami socialiniai balai. Tie, kas sėkmingai laikosi taisyklių yra vadovėlių pirmūnai, o tie, kas normas atmeta – vertinimo sistemoje virsta dvejetukininkais ir nustumiami į apačią socialinėje hierarchijoje. O šita sistema įdiegiama būtent mokykloje ir vėliau pereina į gyvenimą. Mokyklų pirmūnai ir jiems prijaučiantys tampa troliais, kurie nesupranta kaip jais tampa ir kodėl dvejetukininkų vadinami „agentais“. Tai jie neigia, nes net nesupranta, kas iš tikro jie yra.

Tie, kas pažeidžia taisykles ir procedūras ne iš stokos, bet iš pertekliaus, siekia vadovėlių perrašymo. Karjerą padarę zubrinimo pirmūnai to bijo todėl, kad žlunga pagal senus vadovėlius parašytas viso gyvenimo darbas. Kai „dvejetukininkai“ susirenka nepaisant trolių teroro į vieną vietą ir sugeba suorganizuoti didelę socialinę jėgą, kylą dvejetukininkų revoliucija, perrašanti vadovėlines tiesas. Buvę pirmūnai patys tampa dvejetukininkais, o to jie labai bijo ir visaip tam priešinasi, kovoja už savo taisykles, vadovėlius ir universalizatus. Liliputų pasaulyje genijui gyventi labai sunku, nes jis palyginus su jais yra milžinas ir visose liliputams skirtose konstrukcijose turi vaikščioti susirietęs, jeigu nenori sulaužyti. Tai genijui labai sunku, todėl jis išsitiesia ir sugriauna visus liliputams skirtus žinių rūmus. Tai sukelia didelį pasipriešinimą, nes į savo žinias liliputai investuoja visą savo gyvenimą. Nepaisant to, toks protestavimas prilygsta griuvimo keliamam traškėjimui, kuris tik rodo, kad vyksta procesas, bet savaime neturi jokios prasmės. Tai tik natūralūs procesą lydintys garsai.

Bet siūlant savo sistemą reikia suprasti, kaip veikia informacija patekusi į skirtingus psichinius substratus. Ji tokios formos, kokios yra autoriaus galvoje, neįgauna niekada ir autoriaus entuziazmas būna sutinkamas labai vangiai. Taip yra todėl, kad kiekviena sąmonė turi savo individualią būseną ir joje informaciniai paketai funkcionuoja savo, individualiu būdu. Todėl autoriui kuriančiam savo teoriją būna labai svarbus vidinis jausmas, kuris perkeliant informaciją į išorę – neperduodamas. Kitas žmogus nejaučia to, ką jaučia autorius. Tai rimtas filognozininkas supranta puikiai ir turi imtis priemonių tam, kad sukurtų papildomų motyvatorių kitiems žmonėms. Tam reikia praktinių pavyzdžių, praktinės naudos, kuri įrodo, kad principas veikia, kad jis yra sėkmingas. Tada atsiranda kažkas panašaus į autoriaus entuziazmą, nors jis šiek tiek kitoks, labiau savanaudiškas, ieškantis naudos tik sau, o ne siekiantis visuomenės pažangos. Deja žmonės tokie jau yra, ir su tuo nieko padaryti neįmanoma. Aukotis bendram labai retas kuris sutinka, visi vaikosi tik asmeninio pelno.

Bėda ir ta, kad vadovėlių zubrintojų sistema šiuo metu pritraukia daugiau lėšų ir zubrintojų pasaulyje suktis labiau apsimoka. Vienas iš Atskleidimo tikslų – duoti impulsą šio principo pakeitimui. Terpę tam turėtų sukurti filognozija ir sudaryti sąlygas, išėjus iš zubrintojų pasaulio, parodyti tikrą save per autentišką kūrybą, kuri nebijo pažeisti taisyklių ir procedūrų, vaikščioti uždraustais keliais. Dėl to gali kilti karjeros problemų, tačiau karjerą vidutinybių pasaulyje galima pasiųsti velniop.

Elektrostatiniai demonai

demonŽmogaus suvokimas apima tik ribotą visų signalų diapazoną, o visa tai kas lieka anapus jo, vadinu hipostratomis. Ant ribos tarp suvokimo ir nesuvokimo yra pereinamoji teritorija, kuri žymi ribines suvokimo formas, kurios dažnai priskiriamos iracionalioms ir subjektyvioms būsenoms. Daugumai žmonių šie ribiniai suvokimai būna nesvarbūs, nes neįgauna aiškių ir apibrėžtų formų, tačiau taip būna ne visada, nes yra žmonių, kurie jautresni, ir kurių hipostratiniai jutimai, dar vadinami ekstrasensoriniais, būna sustiprėję ir žmogus turi imlų protą, kuris sugeba suteikti jiems pavidalą. Taip pat būna dažniau ar rečiau pasitaikantys aplinkos pokyčiai, kurių metu šis jautrumas sustiprėja, nes smegenys siunčia aliarmo signalą ir ragina žmogų būti budriam. Taip, pavyzdžiui, nutinka tamsiu paros metu arba tada, kai žmogus praranda orientaciją, pavyzdžiui, miško viduryje. Tokioje situacijoje ribiniai hipostratiniai suvokimai užaštrėja, įsijungia emocijų centrai smegenyse ir dažnai žmogų smegenys apgauna, nes emocijos, tokios kaip baimė, siaubas, verčia reaguoti hiperbolizuotai, suteikti signalams perdėtą prasmę. Kitaip sakant, jausmai, emocijos materializuojasi ir ypač tokiose kaip minėtos situacijos: tamsa, prieblanda, nepažįstama teritorija, pavojingas reljefas ir t.t.

Ribiniai pojūčiai sąveikauja su nematomomis aplinkos dalimis, kurios gali įgauti vaizduotėje net pačias fantastiškiausias formas. Tačiau tai, kad paslėpta realybė egzistuoja, mokslui nenaujiena, ir mokslas net turi savo hipostratas, tačiau aišku ezoterikų hipostratos daug gilesnės už mokslininkų, nors dažnai tas gylis atsiranda tik kaip gnostiniai, protu suprojektuoti implantai, gelmei suteikiantys neegzistuojančią simetriją, bet labai svarbią psichologiškai. Kokios tos hipostratos yra? Dujinė terpė, kuri turi slėgio pokyčius, judėjimą, temperatūrą, elektrinius ir magnetinius gradientus. Pavyzdžiui, tarp debesų ir žemės yra elektrostatinis laukas ir judant debesims, jo stiprumas konkrečioje vietoje gali keistis. Atmosferos elektra sąveikauja su neuronais ir sinapsėmis arba kūno receptoriais ir gali sukelti jų specifines reakcijas. Žmogus savo ribiniuose suvokimuose jaučia pokyčius, atrodo, kad per jį praėjo kažkokia nematoma banga ir šitą jausmą savo vaizduotėje galima materializuoti kokiu nors konkrečiu simboliniu pavidalu. Taip pat labai svarbi oro savybė yra garsas, kuris gali būti ne tik suvokiamas, bet ir nesuvokiamas, kaip ultragarsas ir infragarsas, kurie taip pat turi subjektyvių psichologinių poveikių. Pavyzdžiui, infragarsu ritmingai virpinat vestibiuliarinį aparatą, galima sukelti svaigulio, silpnumo ir pykinimo būseną. Kai kuriose vietovėse tokie efektai kyla natūraliai, kitose sukeliami dirbtinai, dėl pramonės įtakos ir specialių hipostratinių technologijų.

Visuomenėje yra natūralus pasiskirstymas tarp hiperjautrių ir visiškai nejautrių, kurie nesuvokia hipostratų, o tokie potyriai švietimo užprogramuotame prote išstumiami į užribį. Visuomenė į hiperjautrius įpratusi žiūrėti su pašaipa, nes hipostratų efektai ofiacialiose teorijose išstumti už žinojimo horizonto ir išjuokiami. Tačiau tokie žmonės pasitaiko gana dažnai ir jie savo potyriams ieško paaiškinimo ir tas paaiškinimas dažnai ateina iš senovinių okultinių sistemų, kuriose naudojamas simbolinis ir filosofinis tokių reiškinių aiškinimas. Senais laikais mokslo nebuvo ir savo hiperjautrumą žmonės materializuodavo per okultinius simbolius, teorijas, paaiškinimus, kurie dažnai susieti su specialiomis praktikomis, skirtomis apsiginti, pakenkti ar padėti, gauti paslaugų, galių. Šis principas iš esmės yra pasenęs, tačiau kadangi oficialiai tokia realybė tik neigiama arba išjuokiama ir niekas nesiteikia to rimtai aiškinti, tai okultizmas neretai lieka vieninteliu variantu.

Šiais laikais hipostratas galima veikti ir dirbtiniu poveikiu, į kuriuos pasąmonė taip, pat reaguoja ir reakcijos pavirsta hiperbolizuotomis emocinėmis materializacijomis. Šitaip, kai sąmonės jautrumas būna padidėjęs, ypač tamsiu paros metu, galima hipostratiniu ginklu daryti poveikį aplinkai ir žmogus dėl jautrumo primaterializuoja baimės materializacijų, sujungęs jas su gnostiniais implantais, įvairiomis maginėmis teorijomis ir paaiškinimais. Kai šitaip apdorojamas žmogus, jis gali nesuprasti kas vyksta, nes neužsiima hipostratų objektyviu tyrimu, todėl ir metasi į okultizmą, kuriame šitos hiperbolizuotos reakcijos apibendrinamos, sukuriama teorinė sistema, paaiškinama kas vyksta ir pasiūlo okultinių metodų kaip su tuo kovoti. Šie metodai gali veikti kaip psichologinė priemonė, bet gali būti ir geresnių už senovinius metodus. Okultizmas nėra blogai, nes savo simboline kalba aprašo tikrai egzistuojančius hipostratų simetronus, tačiau negalima pavirsti okultiniu durniumi, kuris iš šiuolaikinio pasaulio perspektyvos nesupranta paslėptų realybių paslapties ir apsigyvena pasakų pasaulyje. Senovinis okultizmas pasenęs, tai istorinis eksponatas, o šiais laikais naudojami objektyvūs paranormalių reiškinių tyrimai, kurie objektyvia, ne simbolių kalba paaiškina hipostratų simetronus, ir išaiškina įvairias psichines reakcijas į juos, ypač situacijose, kai smegenų jautrumas padidėjęs, nes smegenys situaciją traktuoja kaip padidėjusio pavojaus, todėl reaguoja perdėtai, materializuoja baimes. Pavyzdžiui, būnant tamsiu paros metu miške ir išgirdus kokį girgždesį, trakštelėjimą, gali atrodyti, kad artinasi kažkokia būtybė ir smegenys signalizuoja pavojų, ruošia organizmą gelbėjimosi reakcijai. Taip garsas tampa demonu, šešėlis vaiduokliu, vėjo gūsis transdimensine būtybe ir t.t. Okultinės teorijos prote visam tam suteikia fantastinį, folklorinį pavidalą, sukuria fantastinius įvykius, iš to gali gimti ištisos transdimensinės istorijos. Nesakau, kad visa tai neegzistuoja, nes hipostratos ir jų reiškiniai tikri, bet senoviniai okultiniai simboliai šiais laikais pasenęs mąstymo būdas.

Hipostratas reikia tirti objektyviai, matuojant, ieškant simetronų struktūrų, nereaguojant emocijų ir baimių ar tikėjimų racionalizacijų centrais. Galima matuoti elektrostatiką, magnetostatiką, elektromagnetiką, slėgį, infragarsą, ultragarsą, neįprastus hipostratų reiškinius, stiprius gradientus, sūkurius, srautus, maksimumus ir minimumus, debesis, duobes ir t.t. Į visus šiuos reiškinius yra reaguojančių receptorių, kurie virsta, neapibrėžtais hipostratiniais pojūčiais, kurie teikia rimtus signalus, bet užprogramuoto proto yra nuvertinami. Nereikia įsivaizduoti, kad tapai kažkokių būtybių ekstrasensu, nes tai natūrali, bet psichologų ignoruota, ribinė sensorika. Hipostratas reikia skirstyti į

  1. technogeninius simetronus,
  2. natūralius simetronus,
  3. anomalijas, kur gali būti nežinomos technologijos arba nežinomi reiškiniai.

Iš natūralių atimame technogeninius simetronus, atimame visus natūralius ir žiūrime ar lieka nepaaiškinamų likučių. Pavyzdžiui, galima matavimo prietaisais vietovėje stebėti svarbių įvykių, renginių, rinkimų dienas, ir žiūrėti ar reguliariai neįsijungia nežinomas papildomas hipostratinis šaltinis. Galima vietovėje ištyrinėti visas antenas, koks jų aktyvumo simetronas, ar nėra paslėptų nežinomos paskirties šaltinių, koks jų pasiskirstymas ir pan. Šiuo metu, dėl technologijų hipostratos labai aktyvios ir tas aktyvumas labai chaotiškas. Pavyzdžiui, imkime kokio nors kvartalo namus, kurių kiekviename kiekvienas atskiras butas turi bent vieną mobilų telefoną, kuris sujungtas su miesto antenomis ir GPS. Namas yra savotiškas butų korys, kur korių akutėse periodiškai įsijungia hipostratinis imtuvas ir siųstuvas ir į aplinką siunčia signalą. Anksčiau identifikuotų numerių vietą nustatydavo naudodami antenų trianguliaciją, dabar naudoja GPS signalus. Spec. tarnybos turi specialius žemėlapius, kuriuose kiekvienas mobilus telefonas rodomas kaip visą dieną judantis taškas, kuris keliauja kartu su žmogumi. Galima stebėti grupuotes, socialinius sluoksnius, organizacijas ir t.t. Gali būti, kad žmogus turi ribinį jautrumą ir tokiam technogeniniam hipostratų aktyvumui.

Globalinė valdžia turi slaptas technologijas, apie kurias vietiniai galbūt net nežino, o jeigu žino, neturi priemonių nieko padaryti. Šitaip paveikus žmogų per aprašytą mechanizmą, jis parodomas kaip beprotis paranojikas, ezoterikas-šizofrenikas. Jeigu globalaus sprendimo nėra, nes neturi priemonių, problemą sprendžia lokaliai, paveikto žmogaus sąskaita, nes nenori turėti jo keliamų problemų arba parodyti tikrų kaltininkų, paversdami juos neapykantos taikiniais. Todėl standartiškai problema sprendžiama psichiatrijos priemonėmis – o hipostratiniai reiškiniai, tokie kaip magnetiniai ir elektriniai laukai, slėgio ir temperatūrų pokyčiai, poveikis infragarsu, švitinimas, vibravimas – vaizduojamas kaip „nerealių daiktų matymas ir kliedesiai“. Toks žmogus uždaromas į psichiatrinę ligoninę ir jo hipostratinis jautrumas nuslopinamas cheminėmis priemonėmis ištrinant visas mintis, vaizdinius ir pojūčius. Vaizduojama, kad gydoma, bet vienintelė gydymo priemonė yra lobotomija. Nėra jautrumo, nėra problemos, nesvarbu, kad žmogus paverčiamas visišku debilu, kuris nesugeba normaliai gyventi ir dirbti, todėl prireikia neįgalumo sistemos šios problemos sprendimui. Tačiau neįgalumą sukelia ne hipostratinė „liga“, bet gydymas su lobotomija. Vienas gelbėjimosi variantas, greitai gauti paaiškinimą kas vyksta. Rizikingas variantas būna susidomėti okultizmu ir mąstyti šį pasaulį kaip demonų ar folklorinių būtybių pasaulį, nes šios sistemos atėjusios iš senovės ir jos lyginant tikrais, šiuolaikiniais paaiškinimais yra tik archaiška simbolinė poezija. Kai kas atsakymų ieško religijoje, nes ten daugiau gėrio būtybių. Neopagoniškas, folklorinis okultizmas garbina vietines artimąsias hipostratas, kurios laikomos žemesnėmis ir religijų teorijose laikomos blogio ir pavojaus pasauliais. Religijose garbinamos tolimosios hipostratos ir tų hipostratų okultinė angelų kariuomenė. Kartais būna, kad religinėse patirtyse žmogus painioja artimąsias ir tolimąsias hipostratas, ir žemųjų hipostratų poveikį priskiria dievo poveikiui.

Šie variantai geri, nes gali hipostratinius sensoriumus turinčiam žmogui suteikti jo gyvenimui prasmę, net jeigu ji simbolinė ir neteisinga. Tačiau yra ir šiuolaikinis paramokslinis variantas, susidomėti paranormaliais reiškiniais ir tirti hipostratas ne simboliniu mąstymu, bet atliekant matavimo prietaisais objektyvius hipostratinių reiškinių matavimus. Tai labai įdomus užsiėmimas, kuris atskleidžia tą šiuolaikinio pasaulio dalį, kurią valdžia nuo visuomenės bando nuslėpti, tyčiojimusi, žeminimu ir išjuokimu. Bet taip yra tik todėl, kad hipostratos yra ta vieta, kur yra paslėpta daug mafijos „lavonų“ ir nenorima, kad žmonės čia šniukštinėtų. Todėl vaizduoja šarlatanais ir idiotais, kurie tiki nesąmonėm ir kliedesiais, kurie prieštarauja „mokslui“. Iš kitos pusės tai dažnai galima paaiškinti paprastai: žmonės, kurie domisi paranormaliais pasauliais, neturi rimtų investicijų ir technologijų, o jų turimos priemonės primityvios, todėl gali iš šono žiūrint kelti juoką. Tačiau tie, kas supranta apie ką eina kalba, mato jų teisingą mąstymo kryptį. Tokiems žmonėms būtų patartina geriau susiorganizuoti, ir jeigu individualiai trūksta lėšų, bandyti brangiems prietaisams ir tyrimams susidėti pinigų kolektyviai. Iš tikro kai kurie matavimo prietaisai labai brangūs ir gali kainuoti net kelis tūkstančius, o aukšto lygio priemonės nuo dešimčių iki šimtų tūkstančių, todėl pavieniam paranormalių reiškinių medžiotojui tai ne pagal kišenę.

To valdžia bijo, nes tai yra būdas, kuriuo galima atskleisti prieš visuomenę naudojamų hipostratinių ginklų paslaptį ir pakenkti valdžiai. Todėl jie dažna tampa spec. tarnybų taikiniais, nusodinami arba diskredituojami kaip klounai ir šarlatanai visuomenės akyse. Ir kvailiausia būna kai toks hipostratinis hiperjautrumas interpretuojamas kaip „liga“, kuri „gydoma“ duodant žmogui per galvą. Tam tikrose situacijose, aišku, kito sprendimo gali nebūti ir reikia jautrumą nuslopinti, tačiau jeigu tai daroma ištisai, visą gyvenimą žmogus praranda save. Tai tolygu mirčiai. Todėl tai vengtiniausias „simbolis“ iš visų išvardintų. Bijoti, kad visuomenė laikys keistuoliu ir bepročiu, neverta – nes čia kovoja akli su reginčiais, o aklumas nepagydomas.

Kiekvienas gali rinktis – jeigu nori gali garbinti dvasias, demonus, angelus, dievus, gali bandyti matuoti artimiausios aplinkos pokyčius matavimo prietaisais. Kaip kiekvienam arčiau širdies. Net jeigu demonas iš tikro yra tik elektrostatinio lauko pokytis, o dvasia vėjo gūsis. Taip vis tiek geriau negu sakyti, kad čia nieko neegzistuoja, o tai neigiantis imbecilų mokslas – visažinis. O savo ribinių suvokimų jautrumą galima patyrinėti nusipirkus paprastą skaitmeninę meteorologinę orų stotelę, stebint koks pokyčių poveikis savijautai. O rimti prietaisai aiškų labai brangūs.

Pažinimo kelias

atomYra žmonių, kurie pažinimą tapatina su vadovėlių mokymusi. Tačiau tikras pažinimas yra daug daugiau negu vien tik nuvalkiotų vadovėlinių tiesų zubrinimas. Talentingas vadovėlių zubrintojas ne tapatus talentingam kūrėjui, nes pirmasis tik moka taikyti taisykles, o antrasis jas kuria. Vadovėlis reikalingas universalizatų į sąmonę įdėjimui ir masinės sąmonės suformavimui, kuri vaikšto tik pramintais takais ir nesugeba sukurti nieko savo. Taip yra saugiau – pasislepi už taisyklių ir nereikia niekuo rizikuoti arba prisiimti asmeninės atsakomybės. Tokiems žmonėms viskas, kas nukrypsta nuo išmoktos taisyklės atrodo klaida, tačiau jie nesupranta, kad nukrypimas gali kilti ne tik iš stokos, bet ir iš pertekliaus. Turint savo minčių, taisyklės tik trukdo, varžo judėjimą pirmyn. Švietimo sistemos problema ta, kad ji iš tikro ruošia tik išsilavinusias vidutinybes, mėgdžiotojus pasislėpusius už vadovėlinių tiesų, kurie neturi jokio talento kurti patys. Sakoma, kad tokiam žmogui užtenka to, kad sugeba išmokti pavyzdžius ir juos taikyti. Tačiau su tokiu mąstymu toli nenueisi, tokiam mąstymui ateitis uždaryta ir visiems laikams užprogramuota stagnuojanti pelkė. Toks principas gal ir tinkamas mokiniams arba pasekėjams, tačiau netinkamas lyderiams, kurie neseka jokiu pavyzdžiu ir viską turi susikurti patys, nuo nulio. Tokia yra filognozija ir toks yra filognozininko kelias, be kelio ženklų, kelrodžių ir pavyzdžių, į kuriuos būtų galima atsiremti. Tačiau, kad galėtum vesti, turi turėti didelį protą ir prisiimti visą atsakomybę už sprendimus, už taisyklių ir procedūrų pasislėpti tam, kad atsikratytum atsakomybės – neįmanoma.

Tikrovė sudaryta iš substancijos, todėl ji pagrindinis pažinimo objektas. Turime bendrą kategoriją ir savybes, kurias į šią kategoriją įdedame. Žmogaus situacija savotiška, nes jis tikrovę pažįsta per save, per savo vidų, todėl substancija jam atsiveria per jo vidaus sandarą ir struktūrą. Joje išskiriamos dvi pagrindinės substancijos rūšys – ta, kuri rodo ir ta, kuri yra rodoma. Lig šiol buvo įprasta tyrinėti rodomos substancijos savybes, tačiau nemažiau svarbi ir įdomi yra rodanti substancija. Su ja problema ta, kad ji visa periferijoje ar net už horizonto, todėl ją labai sunku apčiuopti. Ji yra tas pagrindas, iš kurio kyla pažinimas, todėl tiriant ją turime tuo pačiu tirti ir pažinimo pagrindus. Ši perskyra nėra nauja, tačiau mūsų lakais ji suvokiama pasenusiomis, archaiškomis formomis ir į mokslą neįtraukiama. Sakydavo, kad yra materija ir dvasia. Materiją tiria mokslas, o dvasia yra už mokslo ribų ir priklauso religinės mąstysenos sričiai. Ši sritis į mokslą esą negali būti niekaip įtraukta ir visiems laikams turi pasilikti religijų nuosavybe. Tačiau filognozija ne mokslas, ir jai mokslo dogmos negalioja. Todėl ji gali drąsiai kelti klausimą apie visą substancijų spektrą ir daryti jį savo dėmesio objektu. Kadangi rodomoji substancija gerai ištyrinėta, filognozija imasi srities, kuri pasiekusi mažiau ir kelia klausimą apie rodančiosios substancijos sandarą ir savybes. Rodančią substancija įprasta vadinti sąmone, to nevengiame ir mes, tačiau pagrindinis yra bendresnis šios substancijos apibūdinimas, kurį ištraukiame iš subjektyvių, psichologinių vaizdinių. Rodančioji substancija tiriama objektyviai.

Kaip vyksta rodančiosios ir rodomosios substancijos sąveika paaiškinsiu toliau. Žmogaus biologinėmis antenomis, surenkami aplinkos signalai, kuri sąveikauja su aplinkos išoriniu paviršiumi, su jo kontūru. Tada rodomojoje substancijoje šie signalai subendrinami, susumuojami ir iš jų gaunama bevidurė, išskuobta paviršiaus forma. Šias išskobtas formas, tuščiavidurius kevalus mes vadiname „daiktais“. Surenkamo signalo problema, kad jis užgriebia tik patį paviršinį sluoksnį ir nepasiekia to, ką galima vadinti substancijos esme arba gelme. Todėl substanciją rekonstruodami, mes neturime jokios informacijos apie jos gelmę ir esmę. Toks daiktas tėra paviršius, kurį rodomoji substancija užpildo vientisa laksato mase, kuri atstovauja neapibrėžtą gelmę. Tikrovėje daiktas yra vientisas, tačiau perkeliant jį kaip informaciją į rodomąją substanciją, jis išskaidomas į paviršių ir gelmę ir paviršius yra vienintelis informacijos šaltinis, apie tikrovę, o gelmę turime užpildyti savo mintimis. Pirmas šaltinis tuščiavidurio daiktų kevalo užpildymui yra išoriniai kevalų santykiai ir sąveikos, kurias matome rodomojoje substancijoje, o jų pagrindinė savybė reiškiasi per išorinį niutoninės jėgos parametrą. Kevalai juda, stumdosi, sudaro įvairias konfigūracijas ir geometrijas, ir tyrinėdami šį išorinį paveikslą gauname išorinę mechaniką. Joje pagrindinė sąvoka yra mechaninė jėga. Jos problema ta, kad ji nieko nepasako apie substancijos esmę ir gelmę ir tai yra pati išoriškiausia „materialios“ substancijos savybė. Kadangi vaizduotė iš pradžių buvo skurdi, tai pirma idėja buvo, kad „kaip išorėje tai ir viduje“, ir šis išorinis niutoninis modelis, dabar jau su įvairiomis kvantinėmis modifikacijomis, buvo sukrautas į neišskaidytą substancijos vidurių masę ir padaryta prielaida, kad vidinė substancija yra jėgų ir sąveikų sistema. Tai yra mažų gabaliukų rinkinys, kuriuos riša mikroskopinės jėgos.

Toks modelis pasirodė iki tam tikro laipsnio efektyvus, tačiau jis nėra pilnas, nes jis niekaip negali paaiškinti rodančiosios substancijos. Negyvam materijos gabalui, kaip jį vaizduoja mokslas, toks vaizdinys pakankamas, tačiau jis dūžta tada, kai pereiname prie gnostinės substancijos, kuri naudojama pažinimui. Tokiai substancijai reikia kitokio modelio, ne vien nukopijuoto išorinio kevalų stumdymosi pasaulio, sudėto į daiktų vidurius. Tam tikri faktai rodo, kad substancija sukabinta daug sudėtingesniais ryšiais, nei mums aiškina niutoninės kilmės modelis. Substancija nėra mechaninė sistema, galima net sakyti, kad visai tikėtina, jog gnostinė substancija yra daug fundamentalesnė jos forma, ir kol jos neištyrinėsime mūsų žinios apie tikrovę bus labai paviršutiniškos. Todėl tiesdami kelią, turime suklasifikuoti visas žinomas substancijos rūšis, tada pabandyti panagrinėti, kaip tas substancijas būtų galima paaiškinti. Tam naudoju eiolo ir rėizolo terminus, kurie plačiai paaiškinti ankstesniuose įrašuose. Rėizolinis aspektas substancijoje yra pasyvus, atspindintis deterministines jos struktūras, o eiolinis aspektas įveda naujas, iki tol neregėtas ir mažai tikėtinas struktūras, iš kurių suformuojama specifinė substancija, tokia kaip organinė gyvybė. Todėl išskiriu tokias substancijas:

  1. pasyvusis rėizolas – negyvi daiktai, sustingusi materija;
  2. aktyvusis rėizolas – aktyvi, reaktyvi materija, kurioje vyksta koks nors procesas.
  3. aktyvus rėizolo-eiolo mišinys – organinė, gyvybės materija, kuri buvo „sukurta“;
  4. pasyvusis eiolas – gnostinė substancija, kuri nesusiformavusi į pažinimo organą;
  5. aktyvusis eiolas – aktyvi gnostinė substancija, kurioje vyksta aktyvus informacijos įsisavinimo procesas.

Tradicinis mokslas aktyviai tyrinėja pirmas tris substancijos rūšis, tačiau gnostinės substancijos neturime jokio net hipotetinio modelio. Toks modelis neatsiranda todėl, kad užsispyrus bandoma taikyti niutoninį principą ir nesuvokiama, kad norint sėkmingai judėti pirmyn, reikia peržengti sustabarėjusį fizikinės materialios substancijos modelį ir nebijoti įdėti į jį naujas savybes, kurios labiau atitinka gnostinės substancijos charakteristikas. Substancijos sąvoka siejama su masės, energijos ir informacijos savybėmis ir jos išsemia jos materialius aspektus, kurie niekuo nenaudingi gnostiniams aspektams, nes jie aprašo tik judėjimus ir jėgos sąveikas. Energija yra susijusi kinetiniu ir potencialiniu mikroaktyvumu: šiluminė, cheminė, atominė, branduolinė, elektromagnetinė. Informacija yra formos perdavimas iš vienos vietos ir kitą tarp substancijos elementų. Masė yra potencialinis ryšys su kvantiniu lauku. Matome, kad tradicinės fizikos koncepcijos nieko neduoda gnostinei substancijai paaiškinti, o būtent kaip atsiranda substancija, kuri gali rodyti sau iš aplinkos surinktą informaciją. Tokia substancija nėra išsigalvojimas, nes mes visi esame tokios formos substancijos, kurios sau rodom vaizdus. Rodomi vaizdai tyrinėjami aktyviai, nes to reikalauja išlikimo instinktas, tačiau kaip paaiškinti patį rodymą?

Norėdami gauti atsakymą, turime nebijoti į substancijos modelį dėti naujas savybes, tokias kokių reikia tokios substancijos paaiškinimui. Preliminariai siūlau dvi tokias savybes, viena kurių jau kvantinei fizikai iš dalies žinoma, o kita hipotetinė ir eksperimentinė. Tos savybės yra sietis ir žinojimas. Ypač žinojimas yra visiška naujovė, todėl jis neįprastas, nes asocijuojasi su psichologine savybe, tačiau tai skolinys, kuris transplantuojamas į objektyvųjį pasaulį ir turi būti traktuojamas visiškai objektyviai. Taigi sietis yra savybė, kurios dėka substancijos elementai visi susieti su visuma ir yra nelokalūs, tai yra, įkomponuoti į globalų simetroną, kuris globaliai transformuoja pokyčius viename taške į globalinius pokyčius visuose taškuose. Su tuo susijusi „žinojimo“ sąvoka, kuri reiškia „informacijos turėjimą apie nutolusio elemento būseną“. Kai substancijoje elementai nelokaliai susieti ir yra jų būsenų informacijos globalinio sumavimo sistema, tai yra žinojimas. Tai svarbi savybė gnostinei substancijai, kuri nėra sukabinta tik lokaliai ir kurią padalinus į atskirus taškus, kiekvienas atskiras taškus žino visų sistemos taškų būsenas, vadinasi yra globalinė žinojimo arba suvokimo sistema. Vadinasi rodančios substancijos mechanizmas toks: yra gnostinės substancijos debesėlis, į kurį perduodamas informacinis sužadinimas. Tas sužadinimas aktyvuoja gnostinės substancijos taškų būseną, kuri nelokaliai išsiuntinėjama į visus suvokimo elementus, ir subendrinus būsenas, gaunasi ekranas, kuriame išskiriame sužadintas ir nesužadintas vietas, kurios įgauna tam tikrą išorinę formą ir konfigūraciją, šitaip substancijoje suformuojant save suvokiantį vaizdą.

Pirma problema kurią reikia išspręsti yra būsenų matavimas, nes nuo to priklauso objektyvumas. Tradicines savybes, tokias kaip masė, energija ir informaciją galima matuoti. Taip pat įmanoma matuoti sietį, kuri matosi dėl to, kad stebimi nelokaliai koreliuoti būsenų pokyčiai tarp substancijos elementų, kas įrodyta kvantinės mechanikos eksperimentuose. Tačiau kaip matuoti substancijoje žinojimo būseną. Iš dalies ji matuojama naudojant sieties savybę, nes vietinis taškas susietas su nutolusiu tašku ir „žino“ kokia jo būsena. Tas žinojimas gali būti dėka globalinio supersimetrono substancijoje, o gali būti ir speciali atskira erdvė, kuri nelokaliai riša būtent per informaciją, o ne per jėga, visą sistemą. Norint matuoti, reikia prisiderinti prie matuojamos savybės specifikos. Turi būti to lygio sąveika tarp terpės ir matavimo elemento. Kaip vyksta tradicinis mechaninis matavimas? Tarkime norime apskaičiuoti jėgą. Imkime tokią analogiją: yra kamuolys, turintis pastovią masę, yra atstumas išmatuotas metrais ir yra spyrio jėga, kuri yra matuojama savybė. Vadinasi atstumas yra skalė, kamuolys yra matavimo elementas, o spyris yra matuojama terpė. Kuo toliau nuskrenda kamuolys, tuo spyrio jėga stipresnė – pagal atstumą, galime matuoti jėgą. Toks matavimas yra analoginis. Sudėtingesnis variantas gaunamas, kai prie analogijų pridedamas skaičiavimo algoritmas, kuris vertę apskaičiuoja pagal formulę, skaitmeniniu būdu. Dabar kaip gaunamas vaizdas. Imkime kuo didesnį matavimo taškų skaičių, išmatuokime jų kiekybines vertes ir visus taškus sujunkime į bendrą modelį, šitaip gaudami matuojamos terpės išplėstinį, erdvinį vaizdą. Taip, pavyzdžiui, veikia žmogaus juslės, kurios kopijuojamos filmavimo ir fotografavimo technologijose.

Vadinasi norėdami matuoti žinojimo savybę substancijoje, turime per šią specifinę savybę sukurti sąveiką tarp terpės ir matavimo elemento ir susieti būsenų pokyčius su kokia nors skale arba įvykio registratoriumi. Matuoti galima tiesiogiai ir netiesiogiai. Manau, kad gnostinių substancijų žinojimo būsenų matavimui patogiausias sieties mechanizmas ir globalinių būsenų pokyčių stebėjimas, paveikus kokius nors lokalius taškus. Jeigu tolimas taškas „jaučia“ kas vyksta vietiniame taške, jie turi būti susiję globalinėje žinojimo sistemoje. Aišku, nemanau, kad to pakanka išsemti gnostinės substancijos savybes, tačiau tuo parodomas kelias, kuriuo mano galva turi būti einama filognozijoje, kuri nėra mokslas, todėl jai tai nėra metodologiškai draudžiama.

Remiantis tokiais kertiniais principais, galima būtų gauti pilnesnį tikrovės vaizdą ir suprasti ne tik tas tikrovės dalis, kurios labiausiai krinta į akį ir dėl ko kyla per didelis užsiciklinimas, bet ir pabandyti žvilgtelėti toliau, užduodant klausimą, o kas yra ta suvokianti terpė, kurioje „materija“ atsiveria. Ji pati negali būti tokios pačios rūšies materialumo kaip atveriamas vaizdas. Toks skirstymas žinoma dirbtinis, kylantis iš žmogaus suvokimo sąrangos, tačiau ją gerai suprantant, galima tikrovės sritis išskirstyti į akivaizdžias žmogaus suvokimui kategorijas. Toks būtų teorinis apvalkalas, kurį būtų galima perkelti ir į praktinį formatą.

Kalbų revoliucija

revolutKalba kiekvieno žmogaus gyvenime vaidina labai svarbų vaidmenį. Neištarus nė žodžio praeina reta kuri diena. Ji yra savotiškas tiltas tarp žmonių, kuris išvaduoja skirtingus pasaulius nuo izoliacijos ir juos sujungia. Tokia yra paprasta kalbos funkcija. Tačiau tai ne viskas ką kalba daro sąmonėje. Ji suteikia jai tam tikrą formą ir net yra poveikio darymo priemonė, su kuria žmonės vieni kitiems primetinėja savo valdžia. Kalba gali išlaisvinti, bet kalba gali uždaryti į kalėjimą. Kiek ji yra laisvinanti, tiek susijusi su kūrybinėmis žmogaus pastangomis, o kai tampa kalėjimu – ji griaunama. Aišku viena, kalbą reikia išmanyti, nenorint tapti tik nesuvokiančiu manipuliacijų objektu.

Kalba turi ilgą istoriją, kurią reikia bent bendrais bruožais suprasti. Apžvelgiant kalbą kaip visumą, ji praėjo tris vystymosi etapus:

1) šnekamoji kalba – nestandartizuota, laisvai naudojama ir kuriama;

2) rašytinės kalbos atsiradimas – pastangos kalbą standartizuoti, suvienodinti;

3) kalbos mokslo atsiradimas – standarto ir normos sąvokos į kalbą įvedimas.

Kalbos didžiausias pralaimėjimas buvo idėjos, kad yra taisyklinga ir netaisyklinga kalba atsiradimas; to pirmais dviem etapais nebuvo, klaidos sąvoką įvedė kalbos mokslininkai, šitaip sustabdydami žmonių kūrybinį potencialą. Žmonės bijo kurti kalbą todėl, kad mokyklose įkalta į galvą, jog nukrypimas nuo standarto yra klaida, o klaidų darymas yra komunikacijos normų pažeidimas.

Šnekamoji kalba atsirado prieš maždaug 100 000 metų ir tai buvo kuriamasis, kaupiamasis etapas, kurio metu nebuvo rašto, nebuvo mokslo, nebuvo klaidos ir nenorminės kalbos supratimo. Pirmi rašto pavyzdžiai yra iš 6000 metų prieš mūsų erą. Rašto atsiradimas užfiksavo kalbą, nes jame nepakitusi kalba išlieka daug ilgiau negu atmintyje. Todėl jeigu raštas yra pavyzdys mokantis (ne kitas žmogus) tai kalba tampa stabilesne, standartizuojasi. Taip pat, kai kalba užrašyta ją daug lengviau tyrinėti ir pradeda rastis kalbos mokslas. Pirmi bandymai kurti gramatines taisykles atsirado Šumerų civilizacijoje 1900 metais prieš mūsų erą. Mūsų dienomis, galima sakyti, yra paskutinių dviejų stadijų apogėjus, kai kalba idealizuojama ir standartizuojama kalbos moksle, įvestas rašto teroras, ir normos diktatūra – draudžiant kalbai laisvai vystytis. Reikia suprasti, kad šis draudimas yra dirbtinis kalbos stabdymas, kurio kažkada nebuvo ir galėtų nebūti mūsų laikais.

Kol vyravo tik šnekamoji kalba, svarbiausias faktorius kuriant kalbą buvo valdžia ir autoritetas. Kalbą bendruomenėse galėjo kurti tik žmonės, kuriuos visi laikė autoritetais, o visi kiti autoritetus mėgdžiojo. Taip pat kaip ir su įstatymais – vieni įstatymus kuria, kiti jų tik klauso, vieni tam turi teisę, o kiti neturi, nes tokia visuomenės tvarka. Kokius resursus naudoja tie, kas kuria kalbą? Tas resursas yra vidinis ir išorinis pasaulis – didelių mastelių pasauliui reikia plačios kalbos, mažų mastelių pasauliui reikia siauros kalbos.

Autoritetas dar įtvirtinamas tuo, kad į kalbos pasaulius žmogus inicijuojamas etapais, pereidamas augimo tarpsnius ir šis judėjimas visada būna iš apačios į viršų. Vaikų kalba, paauglių kalba, suaugusių kalba; tada pagal rangą ir statusą, specialybę ir t.t. Ką daro žmogus inicijuotas – pirmiausiai mokosi, tai yra, mėgdžioja kalbines struktūras: jeigu tai šnekamoji kalba – autoritetą, jeigu rašytinė kalba – „šventą raštą“. Todėl natūraliai su kalba susiformuoja paklusimo santykis. Kalba stovi aukščiau už žmogų ir sėkminga karjera hierarchijoje susijusi ir su tuo, kaip žmogus įsisavina kokios nors grupės kalbines normas.

Tačiau reikia neužmiršti, kad pati kalba pradėta tyrinėti labai vėlai, iki to ji buvo nesvarbi, žmonėms buvo svarbi tik perduodama informacija, o šios užbaigta forma yra pasakojimas, istorija. Pasakojimas visada koncentruojasi prie kokių nors svarbių įvykių. Ypač rašte kalbos formos būna išbaigtos, niekas neužrašinėja beprasmių sakinių kratinių, visais atvejai siekiama perduoti kokią nors žinią. Vadinasi svarbi tik mintis ir idėja, o kalba yra idėjos nešėja.

Iš viso to seka išvada, jog kalba buvo kaupiama apie 90 000 metų ir turėjo pačių įvairiausių variantų, kurie kai kuriais atvejais pralenkia net dabartinius savo sudėtingumu ir kokybe, tačiau rašte tokių pavyzdžių neišliko. Bet 5000 metų prieš mūsų erą šis procesas sustojo, ir raštas bei kalbos mokslas pradėjo stabdyti kalbos vystymąsi. Reikia neužmiršti, kad primityviame pasaulyje negali būti pažengusios kalbos, todėl kiek senovės pasaulis buvo primityvus, tai iš dalies sąlygojo ir kalbinių sugebėjimų ribotumas. Didelis kalbos kūrybinis sugebėjimas sukuria aukšta civilizaciją. Normos įvedimas susijęs su civilizacijos augimu, tačiau šis augimas uždarė kalbą į kalėjimą.

Pasaulis visuomenėje gali plėstis ir siaurėti, atitinkamai plečiasi ir siaurėja kalba. Šį procesą reguliuoja tie, kas kontroliuoja kalbą – anksčiau autoritetai, dabar mokslininkai, kurie ją stabdo. Tik kalbininkai turi teisę į norminį žodyną įvesti naujus žodžius, visa kita leksika neoficiali. Gramatika keičiama dar vangiau, nes manoma, kad gramatikos ardymas per daug stipriai sugriauna mąstymo struktūrą, pasikeičia pati suvokimo forma, ne tik žodynas. Kadaise tokios problemos nebuvo, nes nebuvo tokios sąvokos kaip klaida kalboje. Ją išrado kalbininkai. Seniau valdžia.

Norėdami suprasti kaip tai vyksta, turime suprasti kokie pagrindiniai kalbos dėmenys. Pradėti reikia nuo pačio kalbos branduolio išaiškinimo, kuris šiuo metu yra paplitęs ir geresnio sugalvoti neleidžiama. Šis branduolys turi tris profilius, kurių kiekvienas prasideda nuo elementaraus vieneto ir tuos vienetus jungiant, kiekybiškai ir kokybiškai auga. Kodiniai profiliai yra du: garsai ir ženklai. Taip pat vienas semantinis – reikšmės, kurios skyla į gramatines ir leksines (žodines). Visos šios dalys turi norminius ir individualius variantus. Yra standartinė spausdintinė raidė ir individualios ranka rašytos raidės, priklausančios nuo žmogaus braižo. Yra standartinis fonemos tarimas ir įvairūs individualūs tarimo variantai, kurie priklauso nuo anatomijos ir nuo neuroninių ryšių. Yra standartinės žodyninės reikšmės ir visų reikšmių individualūs interpretavimai, nes reikšmės apaugusios individualiomis patirtimis bei vaizdiniais. Kadaise planetoje buvo tik visų šių profilių individualūs variantai, dabar aukščiau už individualų iškeltas standartas.

Standartizuotis labiau linkusi kodinė dalis, nes ji yra ištraukta į išorę per ženklą ar garsą, tačiau reikšmės ištraukti nesugebama, nėra tokio substrato, kuriame galėtume parodyti pačią mintį tiesiogiai, todėl jas standartizuoti labai sunku. Tačiau tai irgi daroma – į mintį standartas įvedamas per logines ir matematines struktūras, kurių pagrindinis reikalavimas universalus tikslumas ir teisingumas. Imant ilgus istorinius tarpsnius vyksta garsų poslinkiai nuo vieno varianto prie kito; vyksta raidžių poslinkiai: tarimo užrašymas ir ortografija. Taip pat slenka reikšmės – gali kas nors nauja būti įtrauka, kažkas išstumta, arba transformuotis vidinė struktūra – siaurėti arba plėstis.

Kalboje reikšmių profilis turbūt svarbiausias, jas jungiant kaupiasi vis stambesni dariniai, kurie išauga į reikšmių-prasmių pasaulius. Jis svarbus tuo, kad riša su tikrove, yra mentalinės energijos žybsniai, sudarantys pagrindinį turinį. Reikšmės jungiasi į išbaigtus tekstus, kurie yra istorijos, pasakojimai, aiškinimai, teorijos ir t.t. Šie reikšmių pasauliai turi būti sudėti visiems žmonėms, kad jie tarpusavyje susikalbėtų. Tai kiekvienos kalbinės grupės uždavinys. Kodinė dalis yra tiltas tarp sąmonių, o reikšmės yra visose smegenyse, kurios tilto abikrypčių srautų aktyvinamos. Per tiltą paleidus kitokio formato srautą, arba jeigu žmonės kalba per daug individualizuotais ženklų variantais – atsiranda susikalbėjimo sunkumų. Sunkumai bendruomenėse yra nepageidaujami, nes mažina bendro veikimo efektyvumą, todėl žmonės tariasi ir vienodina kodą, taip pat vienodina reikšmes. Jeigu per daug individualizuojiesi ir išsiskiri – iškrenti iš bendruomenės, niekas nesupranta ir nesiklauso.

Kyla klausimas kas stabilizuoja mąstymą ir mintis, jeigu žmonės vienas kito minčių nemato (išskyrus tuos atvejus kai akivaizdžiai nesusikalba)? Manau, kad pagrindinis stabilizatorius yra bendra patirtis. Artimai gyvenantys žmonės turi daugiau bendros patirties negu labiau nutolę, todėl diferenciacija vyksta atstumo principu, bent jau taip buvo anksčiau, kai nebuvo globalinio ryšio tinklo.

Svarbi ir pati minties šaknis, kuri taip pat individuali, ir priklauso nuo biologinių dalykų smegenyse (nėra dviejų vienodą struktūrą turinčių smegenų, todėl visi procesai yra ne universalūs, bet individualūs). Tačiau visi individualūs mentaliniai substratai universalizuojami įspaudžiant į juos vienodas struktūras, vienodą „geometriją“, kuri pateikiama net grafiškai. Taigi stabilizavimui naudojamas intensyvus apdorojimas iš išorės universalizatais.

Kokių tipų srautai siuntinėjami per tiltus priklauso nuo visuomenės sandaros, nuo žmonių veiklų – pradedant laisvu buitiniu pokalbiu, dialogu iki formalizuotų aiškinimų, lekcijų, lyderio pasisakymų ir t.t. Yra daug variantų, kurių čia nevardinsiu. Patys rafinuočiausi variantai yra kūrybiniai tekstai, tačiau buitiniuose pašnekesiuose to nebūtina naudoti. Kalbėti galima gražiai ir negražiai. Tačiau paprastai kūrybinė kalba nėra spontaniška, prie teksto dirbama jis ruošiamas, o paprastai kalbama spontaniškai. Spontaninė kalba grožinio teksto lygį retai pasiekia.

Bendros kalbos žinios gaunamos per universalizatų įspaudimą į garsų, ženklų ir reikšmių profilį. Tai priklauso nuo masinio švietimo ir nuo masinės komunikacijos. Žmogus linkęs sekti pavyzdžiais ir mėgdžioti, taip perima propaguojamus globalinio elito universalizatus.

Tačiau kalba turi ir tamsiąją pusę, kuri iš dalies yra visa ta tikrovė, kuri nerealizuojama kalboje, per daug apibendrinant ir neįvedant skirtumo. Žmogus gali suprasti skirtumus, tačiau kalboje neturėdamas priemonių jiems išreikšti, juos ištrina iš komunikacijos. Skirtumus galima įvedinėti sąvokose, tačiau žodynas yra pakankamai platus, todėl nenorime jo perkrauti. Tuo tarpu gramatika yra labai nususinta, minimalizuota iki primityviausio varianto, darant jos priemones labai skurdžiomis. O kai skurdi kalba, skurdi ir sąmonė.

Pavyzdžiui imkime daiktavardį ir jo linksniavimą. Lietuvių kalboje yra šeši pagrindiniai linksniai, kurie parodo, kokiais santykiais susiję sakinyje daiktavardžiai. Daiktavardis yra substancijos įvardijimo priemonė, kuri santykiuose tarpusavyje gali turėti skirtingus vaidmenis. Substancija gali būti: subjektas, savininkas, objektas, tikslas, įnagis ir vieta. Tačiau tai ne vieninteliai vaidmenys, kuriuos galima jai priskirti. Nekalbant jau apie tai, kad išvardintus vaidmenis galima dar toliau skaidyti į smulkesnius tipus, įvedant daugiau skirtumų. Imkime vietininką. Yra bendrasis variantas, kuriuo žymimos visos vietos, tačiau vietas į tipus galima skirstyti dar smulkiau, gaunant skirtingus vietininkus ir atitinkamai pridedant papildomų linksnių galūnių.

Vietos gali būti skirstomos pagal tai ar erdvė atvira, ar uždara. Ar ji miesto teritorijoje, ar gamtoje. Taip pat ar subjektyviame pasaulyje, ar objektyviame. Visas galimybes sukrauti aišku neverta, tačiau bent jau išplėsti ir įvesti daugiau skirtumų mąstymui visai nepakenktų. Tas pats galioja ir kitiems linksniams. Šiuo metu mes skiriame tik subjektų giminę ir skaičių, o būtų galima įvesti giminystės ryšius, socialinių santykių informaciją ir pan. Kitaip sakant, galimybės dabartinėje sistemoje toli gražu nėra išsemtos. Tačiau tokių naujovių kalbos tvarkytojai labai bijo. Deja dėsnis tas, kad laikui bėgant kalbos linkusios primityvėti, nes žmones valdžia priverčia gyventi primityvius gyvenimus. Visas sudėtingumas perkeliamas į specialias sritis, kuriomis domėtis leidžiama tik specialistams.

Žinomas faktas, kad kalba nėra vien natūrali kalba. Specialios tyrimų sritys susikūrė savo specialias dirbtines kalbas, kuriomis informaciją jiems perteikti daug paprasčiau. Tai labai paplitusi tendencija, iš natūralios kalbos į specialias tam sukurtas kalbines laikmenas iškelti visą sudėtingą informaciją, kad paprastam žmogui nereikėtų mokytis jam nereikalingų dalykų. Tuo užsiima specialiai tam išrinkti specialistai. Tas struktūras, kurias pavyzdžiui, savo formulėse aprašinėja fizikai, paprasta kalba išreikšti net būtų neįmanoma, ir tie žmonės, kurių mąstymas yra suformuotas minimizuotos kalbos pagrindu, lieka už borto.

Maksimalioms kalbos galimybėms realizuoti, nereikia jokių specialių metodų, tereikia turėti šiek tiek daugiau proto, teorinių žinių apie kalbą ir paprojektuoti galimybes pagal pasaulyje esančią informaciją, kuri kalbinėmis priemonėmis neišreiškiama, nes nei žodžiai, nei gramatika, neįveda tikrovėje galimų rasti skirtumų į kalbą.

Taigi kalba sugeba suvokti tik labai ribotą kiekį tikrovės skirtumų, ir didelė dalis informacijos kalboje lieka  neišreikšta. Suvokdami kalbą šią informacija jau turime papildyti patys iš savo asmeninės patirtie, o patirtys labai skirtingos. Ženklai, kurie nurodo į mintį išreiškia tik nedidelę dalį tikros minties struktūros, visa, pilna mintis dažnai būna paslėpta ir nerekonstruojama. Perteikiamas tik tam tikras subendrintas lygis. Todėl tekstai tiriami, ieškoma juose paslėptos gelmės.

Mano požiūris į kalbą yra kūrybinis. Manau, kad neturime bijoti į kalbą žiūrėti kaip kūrėjai – tai nėra uždrausta teritorija, kurioje būtų draudžiama vaikščioti. Kalba niekieno asmeninė nuosavybė. Ji turi būti vystoma, tobulinama, o jeigu galimybės netenkina – kuriama nauja kalba. Tai gali vykti ilgą ir trumpą laiką. Kalbą kuriant ilgą laiką – įrankiai vieni, o trumpą laiką – kiti. Kuriant ilgą laiką labiau prisiderinama prie smegenų galimybių, nes smegenyse kalbą modifikuoti mažais gabaliukais lengviau, tai geriau atitinka pačių smegenų galimybę adaptuotis prie naujos informacijos. Todėl tokiu atveju, kalbą galima kurti 100 metų ir ilgiau ir tai ne vieno žmogaus, bet kolektyvinis darbas.

Visą sistemą sukuriant per labai trumpą laiką (1 metus), reikia apdoroti labai daug informacijos ir tam reikia pagalbinių priemonių. Kad kas nors būtų taip kūręs kalbą senovėje – jokių duomenų nėra, nes būtų likę šaltiniai, nebent tie šaltiniai įslaptinti ir mums šiuo metu neprieinami. Čia aš nekalbu apie slaptas kalbas, kurias gali turėti slaptos organizacijos, ir kurios prieinamos tik inicijuotiems žmonėms. Bet galvoje turint natūralias kalbas, jos buvo kuriamos ilgalaikiu kūrimu, ir specialių tokio dirbtinio darbo dokumentų neliko. Turime tik inovacijas, kurios buvo siūlomos labai ištęstais laiko tarpsniais.

Pavyzdžiui, kuriant žodžius, galimas raidžių mechaninis, algoritminis dėliojimas, apimant visas įmanomas kombinacijas pagal skiemenų tipus. Aš taip kuriu žodžius savo kalbos žodynui, pasirašęs programėlę. Seniau to nebuvo įmanoma padaryti ir šis darbas buvo labai varginantis. Bet naudojantis vien savo galva, intensyviai dirbant, per mėnesį galima sukurti 10 000 žodžių, vadinasi per metus 120 000 žodžių. Tai jau būtų beveik pilnas žodynas.

Gramatiką galima sumodeliuoti per 1 mėn., turint pagrindines jos idėjas, nes gramatinės morfemos į galvą ateina labai lengvai ir greitai. Bet reikia žinoti kas yra gramatika, kokia jos esmė ir kokias funkcijas ji kalboje atlieka. Ne vien struktūriniu, bet ir filosofiniu žinojimu, kad būtų galima modeliuoti norimą sąmonės formą.

Idealiu atveju visą šį darbą šiais laikais būtų galima padaryti su programine įranga – suvedus visus reikalingos duomenis sukurti kalbą automatiniu būdu, per labai trumpą laiką (1 mėn.). Tokių programų matyti neteko, bet svajojau kada nors ją parašyti pats. Turiu tik mini programėlę žodžių dėliojimui iš raidžių, pagal pagrindinius skiemenų tipus. Neturint programos, viską reikia daryti ranka, užrašinėti ir kaupti informaciją.

Tokiais įrankiais sukūrus kalbą, ji būna mažiau chaotiška, turi specialias pradine koncepcija paremtas savybes, kurios nenumatytos kitose, natūraliai susikaupusiose kalbose. Pavyzdžiui, mano kalboje yra telepatijos nuosaka, sapno nuosaka, ko neįmanoma rasti jokioje natūralioje kalboje. O tokiems koncepciniams įvedinėjimams nėra jokių ribų.

Vadinasi yra tokios sąlygos: turi būti pavyzdys, išvystyta idėja; turi būti suformuluota koncepcija; ir turi būti sisteminio informacijos kaupimo įrankiai – galima kaupti ant popieriaus, galima kompiuteryje, o galima galvoje. Tačiau kaupiant galvoje, procesas užtrunka labai ilgą laiką, nes galva nepaneša labai didelio informacijos kiekio per trumpą laiką. Kalba atsiranda iš proto, iš žmogaus supratimo kas tai yra.

Pačiam gramatizacijos ir įžodinimo procesui reikia pastabumo, dominančių detalių išskyrimo. Pasaulį suskaidyti į sąvokų lopinėlius galima labai įvairiais būdais ir įvairiu smulkumu. Tai labai sunkus ir varginantis darbas, kurį per trumpą laiką padaryti neįmanoma. Pati procedūra yra elementari, ir kiekvienas ją gali susidaryti pats.

Toks kūrybinis požiūris į kalbą griauna vienos formos ir vienos tiesos iliuziją. Atsiranda formų ir tiesų įvairovė, o tai skatina kūrybišką mąstymą. Vieno standarto diktatūra atmetama, žmogus nebijo nukrypti nuo normos ir ieškoti savo individualaus kelio. Nėra vienos visiems privalomos tiesos ir tokios net neturėtų būti ieškoma. Tie kas to ieško, tai daro ne žmonėms norėdami gero, bet tam, kad būtų lengviau juos valdyti.

Iš pradžių buvo tik viena kalba, vėliau kitose vietose atsirado keli kiti variantai, bet buvo ne daugiau 3-5 pradinių kalbų. Praėjus daugiau negu 100 tūkstančių metų turime virš 7 000 tūkstančius kalbų. Tai rodo, kad diferenciacija, skaidymasis atsiskyrimas, izoliacija natūralus procesas. Kiekviena grupė, kuri pasirenka eiti savo individualiu keliu, nori susikurti savo kalbą, nes jos reikia to originalaus kelio išraiškai.

O dabar matome priešingą procesą, kai norima visus 7 000 kalbų išmesti, ir sukurti vieną standartinę kalbą, privalomą visiems. Manau tai neturėtų būti daroma, žmonės turi susitaikyti su įvairove ir ši įvairovė turi būti skatinama. Šiuo metu natūralios kalbos daugiau nesidiferencijuoja, nes visuose regionuose įvedinėjama bendrinė kalba, bet tai būtų galima kompensuoti dirbtinių kalbų įvedimu. Manau, kad šalia 7 tūkstančių natūralių kalbų, būtų galima įvesti dar kokį 1 000 dirbtinių, ir net kiekvienas pageidaujantis galėtų susikurti asmeninę kalbą, asmeninėms reikmėms ir galėtų būti apie 20-30 tūkstančių asmeninių kalbų.

Gali atrodyti, kad būtų lingvistinis chaosas, bet tai siaubas tik totalitarinei sąmonei, kuri trokšta vienos tiesos diktatūros. Žmogus turi nuo mažens būti pratinamas prie įvairovės, taip pat turi būti skatinamas kalbinis kūrybiškumas. Kai kuri kalbą pats, pamatai visas jos paslaptis, taip pat supranti, kiek kalboje daug iliuzijos, ir iš tos iliuzijos kylančios neapykantos kitokiai formai ir kitokiai tiesai.

Tai, kad pasaulis juda prie vienos (kelių kalbų) rodo, kad jis juda totalitarizmo link, nors gali tai pridenginėti kaip naudą ar patogumą. Gali atrodyti, kad vienybė gerai (o kalba vienija), tačiau tada lieka daug neišvaikščiotų kelių, ir tiems kurie nori tais keliais eiti, uždaromos durys, galvoje sukuriama sąvokų pelkė. Čia slepiasi dviejų rūšių baimės – nesuprantamybės baimė ir baimė būti nesuprastam. Sutrikusi komunikacija visada suvokiama kaip anomalija prieš kurią reikia kovoti. Tie kurie mąsto nesuprantamai – išstumiami iš bendruomenės tų, kurie nesuprantamybės bijo, nes nesuprantamybė yra grėsmės ir pavojaus šaltinis.

Tačiau pratinant ne prie standarto ir vienos tiesos, bet prie įvairovės – tokia baimė silpnėja. Žmogus turi būti mokomas ne elgtis iracionaliai, bet dėti pastangas suprasti, jeigu ko nemoka mokytis, o ne automatiškai atmesti.

Kadangi didelis skaičius dirbtinių kalbų būtų asmeninės, tai jų gyvavimo laikas būtų ribotas; jeigu nepavyktų niekam jos perduoti, ji taptų „mirusia“ dirbtine kalba. Informacija vis tiek turėtų būti išsaugota taip, kaip istorijoje išsaugomi meno kūriniai, nes kalboje galima rasti daug įdomių idėjų, kurias galima tyrinėti. Taip pat tai mokytų susitaikyti su kalbos mirtimi – to nereikia bijoti, nes tai natūralaus procesas. Vienos kalbos miršta, kitos kalbos gimsta, nes gebėjimas kurti nedingsta niekur. Daug baisesnė yra kūrybinio gebėjimo mirtis,  ne kūrinio, nes nieko nesugebant sukurti, ateina tikra pabaiga.

Kitų žmonių keliai nėra mūsų keliai. O savam keliui reikia savų priemonių. Jeigu jų neduoda natūrali kalba, tenka susikurti dirbtinę.

9. Atvejo analizė

Šis bus paskutinis „Filognozijos pagrindų“ skyrelis, kuriame paanalizuosiu konkretų atvejį, paimtą iš standartinės fizikos. Tai nebus užbaigtas modelis, greičiau tik kelios pradinės idėjos, kurias ateityje dar reikės vystyti. Tačiau prieš tai noriu pasakyti kelis žodžius apie tai, kam apskritai filognozija yra skirta ir kokia šio užsiėmimo auditorija. Filognozija nėra mokslas, ir nėra užbaigta teorija – nėra jokių vadovėlių, kuriuos išmokus galėtum save vadinti filognozininku. Filognozija skirta ne mokytis, bet kurti. Vadinasi ja verta užsiimti tik tiems, kas savo galvoje jaučia pakankamą kūrybinį potencialą. Išmokti tai, kas sukurta gali bet kas, tačiau pačiam kurti ne taip lengva, todėl filognozija ne kiekvieno jėgoms. Filognozijos, panašiai kaip ir filosofijos, yra autorinės. Idealiu atveju kiekvienas filognozininkas turi turėti savo, autorinę, originalią sistemą. Neturint tam pakankamai gebėjimų ir pašaukimo, galima būti tik svetimų teorijų žinovu, tačiau tokie žinovai teatlieka pagalbinį vaidmenį ir nėra tikri filognozininkai. Taigi filognozija nėra vadovėlių mokymasis, taip pat filognozija nėra lėšų įsisavinimas, pirmiausiai dėl to, kad lėšų niekas neskiria ir reikia naudoti savo. Todėl tie, kas turi mintyje parazitavimą filognozijos sąskaita, jiems šis užsiėmimas taip pat nėra skirtas. Taip pat filognozija neturi būti „įdomi“ ar tiesiogiai kam nors naudinga; ji yra orientuota į praktiką, bet tie praktikai daugiau inžinieriai, o ne paprasti vartotojai. Todėl pateikiant principus tokiems vartotojams, siekiama daugiau sudominti tuos, kas ieško savo pašaukimo, o ne pramogos. Tikra auditorija yra investuotojai, kurie norėtų investuoti į idėjas. Tačiau filognozija tik užgimsta ir tų idėjų dar reikės palaukti.

Tas atvejis, apie kurį nusprendžiau pakalbėti pabaigoje yra gravitacijos reiškinys. Dėka gravitacijos žmonija yra prispausta prie žemės paviršiaus, ir norint nuo jo atsiplėšti, kainuoja daug pinigų. Aviacija iš dalies šį klausimą išsprendė, tačiau pilnas pakilimas yra pakilimas į kosminę erdvę, o tai šiuo metu planetoje sugeba tik kelios elitinės organizacijos ir tai labai brangu, todėl įkandama tik turtingiems asmenims ir turtingoms organizacijoms. Visa tai dėl to, kad prie paviršiaus spaudžia gravitacija, o ją galintys įveikti prietaisai labai daug kainuoja. Tačiau jeigu pavyktų sukurti pigią technologiją, kosmosas taptų prieinamas kiekvienam, juo netgi būtų galima naudotis privačiai. Kosmose daug energijos varomajai jėgai sukurti nereikia, pagrindinė dalis išnaudojama pabėgimui nuo žemės traukos. Jeigu būtų rastas antigravitacijos mechanizmas, įvyktų milžiniška technologinė revoliucija, žmonija išsivaduotų iš kalėjimo, kuriame dabar uždaryta. Yra daug sąmokslo teorijų, kurios teigia, kad ši technologija jau sukurta, tačiau slaptinama nenorint atiduoti savo pranašumo. Tačiau tai neesminis klausimas. Jeigu technologija nesidalina, mes ją turėsime sukurti patys, nepriklausomai nuo to ar ji kažkur jau sukurta ir naudojama. Jeigu tie aparatai, vadinami NSO, yra tikri, tai tik įrodymas, kad tai padaryti įmanoma ir kad visos teorijos, bandančios nuo to protus atbaidyti, vadindamos antigravitaciją pseudomokslu, kabina makaronus. Todėl apvyniojame makaronus buratinams aplink nosis ir darome savo filognozininkų darbą.

Šiuo metu turime du aprobuotus mokslininkų gravitacijos modelius: Niutono ir Einšteino. Niutono gravitacinės jėgos formulė yra pirmas „veikiantis“ modelis, nes jis teisingai sugebėjo pagauti pagrindines gravitacijos simetrono proporcijas. Išplėstą modelį pateikė Einšteinas, kuris Niutono teoriją patikslino ir modifikavo. Imant anksčiau paaiškintas kontinuumo dėmenų kategorijas, galima palyginti kuo šie du modeliai skiriasi. Niutonas mąstė vien iš substancijos kategorijos – jo modelyje žemė suvokiama kaip masė, gravituojantis kūnas – kaip masė ir tarp jų įterpiama veikianti materiali jėga. Jo problema, kad nesugebėjo išaiškinti simetrono kvantinių struktūrų ir gravitaciją suvokė grynai mechaniškai, mechaninės jėgos principu. Tuo tarpu Einšteinas šį principą papildė įvesdamas hipotezę, kad jėgą sukelia erdvės geometrija. T. y., veikia ne materiali jėga, be nesubstanciali erdvė, kurioje įvedamas skirtumas, dėl kurio atsiranda gravituojančio kūno poslinkis. Niutonas mąstė taip: žemę ir gravituojantį kūną riša tam tikra nematoma jėga, dėl kurios atsiranda poveikis. Einšteinas šią idėją modifikavo, teigdamas, kad energija veikia erdvę, o erdvė sukuria gravituojančio kūno vektorių žemyn. Daug dedama pastangų sukurti kvantinį gravitacijos modelį, gravitaciją paaiškinant kaip apsikeitimą gravitacinio lauko kvantais, tačiau aprobuoto modelio nėra. Matome, kad iki užbaigtos gravitacijos teorijos labai toli, atskleistos tik pagrindinės mechaninės simetrijos, tačiau iki praktinio, technologinio panaudojimo tolimas kelias.

Manau, kad integruojant šį klausimą į filognozijos sritį svarbu susieti jį su praktinių sprendimų ieškojimu, o būtent – antigravitcinės levitacijos fenomeno sukūrimu. Levitacija nedideliuose aukščiuose yra labai pageidaujama technologija, ir ji gali būti gravitacijos modelio sėkmės vertinimo pagrindiniu kriterijumi. Vien žinoti proporcijas, ir apskaičiuoti tiesioginės ir priešpriešinės jėgos kiekybines vertes neužtenka. Tai galima padaryti su Niutono ir Einšteino modeliais, tačiau šie modeliai nieko neduoda antigravitacijos technologijai. Filognozija turėtų pagilinti šį modelį ir sukurti savo versiją, kuri leistų konstruoti levitacijos mechanizmus.

Pateiksiu suformuluotus gravitacijos teorijos pamatus, kuriuose atskleistas pagrindinis principas, nors nesukurtas galutinis kiekybinis modelis. Ta teorija naudojasi aprašytomis kontinuumų, hipostratų, simetronų, rėizolo idėjomis. Akivaizdu, kad akys nerodo kaip veikia gravitacija, jos rodo tik kad ji veikia. Vadinasi kaip turime atskleisti savo protu. Gravitacija yra rėizolinė jėga, kuri pagrįsta hipostratose paslėptomis simetrijomis. Pirmas žingsnis į gravitacijos supratimą yra jų išaiškinimas. Šį reiškinį aiškinu naudodamas tokius keturis dėmenis: a) gravitacijos šaltinis, b) gravituojantis kūnas, c) stabilizuojantis kontinuumas, d) destabilizuojanti energija. Ką reiškia gravitacijos šaltinis ir gravituojantis kūnas yra aišku – tai energijos/materijos sankaupos. Turbūt daugiau reikia paaiškinti, kas yra stabilizuojantis ir destabilizuojantis kontinuumas. Stabilizuojantis kontinuumas yra terpė, kuri tolygiai pasklidusi erdvėje ir fiksuoja joje kiekvieną masės sankaupą. Fiksavimas vyksta dėl to, kad ši terpė sankaupą vienodai spaudžia iš visų pusių, todėl šios jėgos viena kitą kompensuoja. Poslinkis atsiranda tik tada, kai ši pusiausvyra pažeidžiama, į stabilizuojančią terpę įvedant skirtumą. Skirtumų priežastys gali būti įvairios, todėl ir judėjimo priežastys skiriasi. Viena skirtumo rūšis yra skirtumas atsiradęs aplink masyvius kūnus, kurie spinduliuoja destabilizuojančią energiją, kuri susikaupia aplink masyvų kūną ir išstumia iš jo aplinkos stabilizuojantį kontinuumą, sukuriant tolygumo pažeidimą. Ta energija sukuria aplink masyvaus kūno sferą koncentrinius ratus, kurie kuo arčiau masės, tuo intensyvesni, o tolstant nuo jos tolygiai silpnėja, kaip Niutono formulėje, kur masių sandauga atvirkščiai proporcinga atstumo kvadratui.

Tai schemoje pavaizduota persiklojančių trikampių schema, kur trikampio smailėjimas rodo intensyvumo silpnėjimą.

gravTačiau tokio proporcinio principo neužtenka. Reikalingas sąveikų įvedimas (kas su kuo ir kaip sąveikauja). Yra dvi pagrindinės sąveikos: stabilizacinio kontinuumo ir destabilizuojančios energijos – pirmas turi išstumti arba difuzijos atveju neutralizuoti pastarąją. Stabilizuojantis kontinuumas sąveikauja su mase. Tačiau destabilizuojanti energija, nors ir skleidžiama materijos, turi pereiti per ją kiaurai, tai yra nesąveikauti, antraip ši energija visus nepritvirtintus objektus pakeltų į kosmosą (!). Tokios šiame modelyje yra būtinos sąveikos, tam, kad jis atitiktų stebimą fenomenologiją. Yra dar vienas klausimas – žemės sukimasis, kuris neva turėtų įnešti į lauką rotaciją, vadinasi pasuktų gravitacijos statmeną vektorių. Tačiau šis argumentas atremiamas tuo, kad destabilizacinės energijos jėgos linijos nepririštos prie masės. „Kvantas“ iššaunamas į erdvę ir juda tiesia trajektorija. Trajektorijų kryptys gali būti įvairios, tačiau bendras fonas kompensuoja visas kryptis ir turime tik energijos intensyvumo debesis, kurie panašūs į temperatūros koncentrinius ratus aplink saulę – kuo tolesnis atstumas nuo žvaigždės, tuo temperatūra mažesnė. Nepriklausomai kokia kryptimi matuosime yra vertikalūs temperatūros sluoksniai.  Panašiai turėtų būti ir su destabilizuojančia energija, kuri stabilizaciniame kontinuume aplink masę įveda skirtumą, kuris verčia visus objektus judėti žemyn link masės centro, nes nėra stabdančios, kompensuojančios terpės tarp gravitacijos šaltinio ir gravituojančios masės.

Kaip sukurti gravitaciją yra pagrindinis klausimas. Reikia kažkaip pasiekti, kad stabilizacinio kontinuumo intensyvumo trikampis „nesmailėtų“, vadinasi, kad intensyvume neatsirastų skirtumas arba tas skirtumas kokiu nors būdu būtų kompensuojamas. Vienas iš kompensavimo būdų yra kažkokiu būdu pagauti destabilizuojančią energiją, kuri sklinda nuo planetos, sukuriant kažką panašaus į „burę“. Problema ta, kad įprastinėse būsenos ši energija su materija nesąveikauja ir reikėtų specialių materijos formų su valdomu pralaidumu, kurį keičiant būtų galima gauti valdomą levitaciją. Tam reikia išaiškinti tikslų visų keturių komponentų simetroną, kad būtų matyti, kaip juos sujungiant galima procesus valdyti. Stabilizacinis kontinuumas irgi turėtų būti materija, greičiausiai skaliarinio lauko forma. Tai, kad jis sąveikauja su antigravitacine energija rodo, kad yra materijos formų, kurios šiai energijai nėra skaidrios. Padarius tokį atradimą būtų didelis šuolis civilizacijos evoliucijoje, atsivertų kosminė erdvė, žmonija būtų išvaduota nuo paviršiaus kalėjimo. Galima manyti, kad yra to bijančios jėgos, kurios procesą visaip stabdys. Tačiau tai neturėtų mūsų atbaidyti nuo pažinimo ir tiesos.

Tuo filognozijos pagrindai užbaigiami. Tai nėra standartinis vadovėlis, kurį išmokus gali tapti filognozininku, nes filognozininkas ne tas, kuris zubrina nuvalkiotas „tiesas“, bet tas, kuris kuria pats. Todėl linkiu kiekvienam susikurti savo filognozijos sistemą.

Klausimai:

  1. Kam skirta filognozija?
  2. Kodėl filognozijai svarbi praktika?
  3. Kokie du aprobuoti gravitacijos modeliai?
  4. Ko jiems trūksta?
  5. Koks mano pateiktas gravitacijos principas?
  6. Kuo jis skiriasi nuo mokslinių?
  7. Ar tokiame modelyje yra perspektyvų pasiekti levitacijos reiškinį?
  8. Ką duotų civilizacijai antigravitacinė levitacija?
  9. Ar išmokęs vadovėlius gali tapti filognozininku?

8. Fizinė ir gnostinė brana

Siekdamas pažinti visą žmogaus spektrą, iškeliu tris pagrindinius sluoksnius, kuriuose jis reiškiasi. Šie sluoksniai matosi iš kiekvienam apsireiškiančio žmogaus vektoriaus struktūros. Matome sąmoningą ir nesąmoningą žmogų, o pastarasis skyla į gnostinę ir fizinę dalį. Pradėti visada patogiausia nuo sąmoningo žmogaus, nes tai vieta, kurioje gaunama ir formuojama informacija. Informacija nėra pati realybė, tai tik realybės atvaizdas, todėl šį sluoksnį vadinu realinu – tam tikrus elementus tikrovės turinčia iliuzija, kuri neparodo tikro pasaulio. Realinas labai įtaigus, tai vienintelė vieta, kur vyksta suvokimo procesas, todėl tai yra sąmonės branduolys, tačiau pažinimui jis yra kliūtis, kurią privaloma peržengti. Nesugebėdami pažvelgti toliau šio paveiksliuko, nesuprasime kas yra tikrovė. Kaip jau sakiau, žiūrėti galima dviem kryptimis: gnostine kryptimi ir fizine. Iš gnostinės krypties kyla žmogaus laisvė, o fizinė kryptis yra būtinybės pasaulis. Tai dvi kraštutinės sątvaro realybės, apgaubiančios žmogų tarsi kokios žnyplės – viena atšaka slepia žmogaus kūrybinį potencialą, o kita – yra būtinybės pasaulis. Jų sąveikoje atsiranda kūrinys.

Kaip šios kryptys pažįstamos paaiškinta ankstesniuose skyreliuose. Pradedame nuo dinaminių kontinuumų projekcijos į jas, bandome išskirti pagrindinius simetronų rinkinius juose. Tada pereiname prie dėmenų ekranų, kuriuose tie simetronai realizuojami. Dėmenys gali būti standartiniai, fiksatiniai, o galima kurti originalius, naujoviškus ekranus, leidžiančius tikrovėje įžvelgti lig tol nematytus procesus ir reiškinius. Mano tokių dėmenų pavyzdžiai yra rėizolas ir eiolas, kuriuos aprašiau ankstesniuose skyreliuose. Jų esmė ta, kad substancija pasidalinusi į rėizolines ir eiolines simetrijas, kurios reikalingos pilnam objekto surinkimui. Pirmosios suformuoja žemo lygmens substanciją, o pastarosios – galutinį kūrinį, pažeidžiantį tikimybės principą. Tikimybės principo pažeidimas reiškia, kad jeigu būtų tik simetrijos ir statistinis atsitiktinumas, tokių struktūrų savaiminio susirinkimo tikimybė būtų labai maža. Todėl privalome įvesti papildomą jėgą, ištaisančią šį asimetriškumą. Ta jėga vadinama eiolu.

Toliau pažinimas vyksta naudojant dzeta struktūrą. Jos esmė jau buvo paaiškinta, bet čia pakartosiu esmę dar kartą. Tikrovės vektorius sudarytas iš sątvarui tam tikru būdu apsireiškiančių kūno sluoksnių. Šie sluoksniai pavaizduoti paveikslėlyje. Pagrindinė dalis, be abejo, yra kauzalinis kūnas, esantis anapus sątvaro, nes jo buvimas ar nebuvimas reiškia ar turime reikalą su tikru objektu, ar su iliuzija. Tačiau problema ta, kad jeigu hipostratoje esantys kauzaliniai kūnai kituose sluoksniuose niekaip nesireiškia, tai jų žemėlapį sudaryti labai sunku, galima sakyti net neįmanoma. Yra tik viena išeitis, jeigu kas nematoma – galima matuoti arba bandyti racionalizuoti protu. Bet su protu reikia būti labai atsargiems, nes yra galimybė, kad einant tokiu keliu, bus sukurtas gnostinis implantas, turintis gnostinį kūną, bet neturintį jokios realybės.

Turime tokius objektų tipus:

  1. kauzalinis – niekaip sątvare nesireiškiantis,
  2. kauzalinis-gnostinis – sątvare reiškiasi tik kaip protu suvokiamas objektas,
  3. kauzalinis-gnostinis-semantinis – objektas, kuris suvokiamas apeinant akių vaizdą,
  4. kauzalinis-gnostinis-semantinis-akių – tai objektai, turintys pilną suvokimo spektrą sątvare, visas tas pasaulis, kurį matome akimis.

tikroves vektoriusDidžiausia pažinimo problema ta, kad jis linkęs į sąmones implantuoti netikrus, gnostinius kūnus, kurie anapusiniame pasaulyje neturi jokio atitikmens. Su tokiais gnostiniais implantais iškreipiama anapusinės tikrovės sandara ir žmogaus sąveika su hipostratų simetrijomis tampa neadekvačia. Tai galima palyginti su teisingu ir neteisingu žemėlapiu. Davus į rankas žmogui neteisingą žemėlapį, jis gali įsivaizduoti, kad eina teisingu keliu, tačiau jeigu ten, kur žemėlapyje rodomas kelias iš tikro yra neišbrendama pelkė, jis yra paklaidinamas. Turėdamas neteisingą žemėlapį, rodantį netikras simetrijas, žmogus bando prie jų prisitaikyti, tačiau kadangi jos neteisingos, jis iškrenta iš tikrų simetrijų. Todėl svarbu kuriant gnostinį kūną, kad jis kažkaip realiai reikštųsi, kad būtų tiriama kažkas realaus. Pavyzdžiui, žmogus turi problemą, kurios tikros priežasties nežino. Ezoterikas pamato galimybę užsidirbti sukurdamas tos problemos sprendimą ir jį parduodamas. Tam sugalvojamas hipostratų neatitinkantis gnostinis implantas, paaiškinant, kad tos problemos priežastis – „anapusiniai demonai“, ir kad yra ezoterinis ritualas juos išvaryti. Atlikti ritualą gali tik tai gerai išmanantis specialistas, o tai yra jis pats. Aišku, viskas kainuoja pinigus, nes naudojama energija. Šitaip žmogui pakišamas neteisingas hipostratų žemėlapis, ir jis elgdamasis pagal netikrą simetriją, iškrenta iš realybės, tampa neadekvačiu. Ezoterikoje tai labai dažna problema.

Kadangi filognozija stengiasi pažinti tikrą pasaulį, iliuzinių implantų kūrimas nedomina. Iš to seka išvada, kad darbas vien savo protu yra tik labai nedidelė viso darbo dalis. Kurdamas hipostratų simetronus, filognozininkas turi remtis kažkuo realiu, o tai gali būti pilną kūnų struktūrą turintys objektai. Jeigu išreikštų kūnų natūraliais jutimais nėra – turi būti atliekami ir analizuojami matavimai. Proto paskirtis yra konstruoti dėmenų ekranus ir manipuliuoti kontinuumais, bet visa tai turi būti uždedama ant realių duomenų. Idėja turi paaiškinti, padėti suprasti paslėptas hipostratų simetrijas, tačiau ji negali būti vien tik protu sukonstruota fantazija. Kita vertus, kadangi tikro hipostratų vaizdo nežinome, negalime turėti jokių išankstinių nusistatymų. Tai reiškia, kad iš tikro hipostratose galime atrasti ne tik energijas ar kvantinius laukus, bet ir demonus. Bet – kol neatradome, skubotu išvadų daryti neturime teisės. Filognozija nėra kūryba, vadinasi teiginiai turi būti įrodinėjami.

Dabar grįžtame prie fizinės ir gnostinės branos. Akivaizdu, kad fizinė brana ištyrinėta daug geriau negu gnostinė, o sąmonės tikslusis mokslas arba nesukurtas, arba slaptinamas. Todėl filognozija akcentuoja sąmonės klausimus, bando paruošti pagrindus, ant kurių būtų galima pastatyti ją aiškinantį mokslą. Šis klausimas gana sudėtingas dėl daugelio priežasčių. Sąmonę matome besireiškiančią tik gyvose būtybėse, o šias tyrimų objektu padaryti ne taip paprasta, nes kyla etinių problemų. Todėl tenka eiti aplinkiniu keliu ir klausimą tyrinėti teoriškai arba sąmonės šaknų ieškoti paprastesnės materijos sandaroje. Modeliuoti galima naudojant kontinuumų simetronus, kuriais galima bandyti paaiškinti kaip tikrovėje atsiranda informacinė gaublė, egzistenciato pagrindu. Kaip įmanoma, kad vienas kontinuumas yra tarsi priimantis indas (gaublė), o kitas kontinuumas tampa informacija. Jeigu imtume kvantinių laukų lygmenį, tai galima įsivaizduoti, kad vienas laukas sukuria kvantų debesį, atitinkantį gaublės elementą, o kiti kvantai įtraukiami į tą debesį kaip informacija. Kvantų gaublinis debesis sukuriamas iš gnostinės branos laukų, o informacija į jį įtraukiama iš aplinkos, turinčios fizinės branos statusą. Pažinimo tikslas yra atrasti tuos kvantinius laukus ir sukurti jų modelį. Pagal mano hipotezę, informacinės gaublės egzistenciatas atsiranda iš luksorinų lauko kvantų, kuriuos turi paaiškinti kvantinė luksorinų dinamika.

Egzistenciatas informacinėse gaublėse yra tik vietinis mazgas, įkomponuotas į planetinę luksorinų lauko energijos rizomą. Ši rizoma yra viena iš hipostratų, sudarančių pirmapradžio žmogaus pilną sandarą. Deja, akių vaizdas šios energetinės rizomos nerodo, todėl tiesioginiame suvokime jos nėra, tačiau visai įmanoma šią „būties“ energiją matuoti instrumentais, net kurti hipostratinius žemėlapius. Šis laukas biosferoje yra labai svarbus, nes prie jo prisijungusios visų gyvų būtybių sąmonės. Kitaip sakant, laikoma, kad suvokimas ne kažkokia lokalinė tik smegenų sukuriama būsena, bet kad tai globalinis laukas, kuris smegenyse įgauna egzistenciatui suformuoti reikalingas simetrijas.

Tai, kad šitas laukas neatrastas ir netechnologizuotas gal ir gerai, nes tokioms technologijoms atsidūrus netinkamose rankose, kiltų pavojus žmonijai. Tačiau baimė neturėtų stabdyti pažinimo, o tokiai galimybei atsiradus, ja vis tiek bus pasinaudota. Todėl patogiau ne vengti akistatos su tiesa, bet pasirūpinti reikalingais saugikliais. Tikrovė sudėtinga, nes sukūrus technologijas apimančias abu žmogaus polius (laisvės ir būtinybės), žmogui grėstų kalėjimas tik fizinėje, tiek dvasinėje realybėje, todėl labai svarbu vystyti trečią sąmonės kokybės kriterijų, kurio svarbiausia taisyklė – nekenkti žmogui. Dabartinė planetos hierarchija tam nepalanki, nes labai išryškinta vertikali visuomenės poliarizacija, atitinkamai apatiniame poliuje matant labai nedaug vertės, o viršutiniame – beveik visą vertę. Iš to išvedama logika, kad tai, kas turi nedaug vertės, neturi būti tausojama. Turime neužmiršti, kad vertės sąvoka yra dirbtinė, kad tai tik gnostinė projekcija, prilipdyta kainos etiketė, kuri prasmę turi tik prekybos rinkoje ir tokios rinkos suformuotoje sąmonėje.

Galima suformuluoti tokį pirmą filognozijos uždavinį: atskleisti visą žmogaus spektrą, peržengiant anapus vaizdo ir veiksmo. Tai būtų holoplastinė pirmapradžio žmogaus teorija. Antras uždavinys būtų: išaiškinti visą tikrovės spektrą, į kurį įkomponuotas pirmapradis žmogus. Šis darbas sudėtingas, reikalaujantis daug investicijų ir laiko, todėl jis yra ne vieno žmogaus ir ne vienos kartos tikslas. Filognozijos paskirtis šiam reikalui pasiūlyti netradicinių priemonių, stengiantis peržengti nusistovėjusius mąstymo stereotipus ir šablonus. Pageidaujama naujų idėjų, metodų, sąvokų ir mąstymo technikų, nevengiant eksperimentuoti su pačia sąmone ir suvokimu. Tuo šiuos filognozijos pagrindus galima ir užbaigti. Kadangi tai tik įvadas į metodą, tai pačios teorijos, atradimai nebuvo plačiai apžvelgti, daugiau buvo siekiama pasidalinti įrankiu, kuris padėtų savarankiškuose tyrimuose ir teorijų kūrimuose. Tačiau liko dar vienas, paskutinis skyrelis, kuris vadinsis „Atvejo analizė“. Jame bandysiu panagrinėti konkretų, praktinį klausimą, kuriame bus atskleista fizikos mechaninio ir dinaminio simetrono interpretacija, iš filognozijos perspektyvos.

Klausimai:

  1. Kokie trys pagrindiniai žmogaus sluoksniai?
  2. Kuo svarbus realino sluoksnis?
  3. Kas yra informacinė gaublė ir egzistenciatas?
  4. Kaip eksploatuojami gnostiniai implantai ezoterikoje?
  5. Kodėl svarbu siekti teisingo hipostratų žemėlapio?
  6. Kaip aiškinamas informacinės gaublės atsiradimas kontinuumuose?
  7. Kas yra luksorinų lauko rizoma?
  8. Kokie pavojai atskleidus abi sątvaro kryptis?
  9. Kokie du filognozijos uždaviniai?

7. Būtinosios ir nebūtinosios struktūros

Ankstesniuose skyreliuose buvo parodyta, kad žiūrint iš žmogaus perspektyvos, tikrovė suskirstyta į būtinąsias ir nebūtinąsias struktūras. Iš jų tos, kurios reikalingos palaikyti objekto vientisumui yra būtinosios, o tos, kurios yra laisvai į jį įdedamos – nebūtinosios. Būtinybės pasaulis yra rėizolas, o laisvės – eiolas. Ši dvilypė sandara kartojasi per visus realybės lygmenis, nuo aukščiausio iki žemiausio. Todėl turime individualų eiolą, visuomenės eiolą ir tikrovės eiolą; taip pat – individualų rėizolą, visuomenės rėizolą ir tikrovės rėizolą. Kiekvienas žemesnis lygmuo įkomponuotas į aukštesnį (bent jau įprastiniu atveju).

Tikrovės laisvė iš būtinybės sukuria dirbtinį kūrinį, mūsų pasaulį, kuris mums yra privaloma tvarka, kurią keisti turėtų būti neleidžiama. Valdžia iš šios fizinio ir biologinio pasaulio būtinosios tvarkos sukuria socialinį kūrinį, kuris būna privalomas individui. Individas kuria meną ir technologijas, individualios kūrybos rėmuose. Šios sritys būna griežtai atskirtos pagal veiklos mastus. Tikrovės laisvė aukščiausia, nes ji kuria per visą spektrą, nuo pat apačios iki viršaus, tuo tarpu žmogus sugeba manipuliuoti tik viršutiniais spektro sluoksniais ir kurti labai netobulą natūralaus kūrinio imitaciją. Žmogus kuria tik savo šeimos, giminės lygmenyje, o valdžia valdo visą visuomenę, nuo apačios iki viršaus, ir gali jai primesti bet kokias savavališkas formas. Todėl hierarchija nusistovi pirmiausiai pagal kūrinio tobulumą. Žmogus kuria netobulai, o tikrovė tobulai. Tačiau tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad žmogaus kūryba vyksta labai sparčiu tempu, ir jis savo sukurtą tikrovę gali tobulai kontroliuoti. Tikrovės kūryba vyksta labai lėtai, ir žmogui jos kūriniai sunkiai valdomi. Todėl laikoma, kad dirbtinė technologija vertingesnė.

Tačiau tokia pusiausvyra ne visada veikia. Kartais ji išbalansuojama, kai individas pradeda įsivaizduoti, kad jo laisvė aukščiau už valdžios, o valdžia įsivaizduoja, kad jie turi teisę nustumti į šoną tikrovės kūrybos mechanizmą ir perimti tikrovę į savo kontrolę. To siekiama transhumanizme, kuris pirmiausiai yra valdžioje įsigalėjęs ideologinis judėjimas, pagal kurį aukščiausia laisvė yra planetos elito laisvė, kuri nustumia į šoną ir žmonijos laisvę, padaro ją tik savo kūrybinių eksperimentų žaliavą, bet taip pat atima natūralios tikrovės kūrimo teisę iš tikrovės eiolo, ir pradeda tikrovę modeliuoti patys pagal savo įsivaizdavimus. Individualus, psichologinis elito eiolas tampa svarbiau už individų laisvę ir už tikrovės laisvę, kurios sustumiamos į būtinybės sritį apačioje ir tampa tik formuojama medžiaga.

Šitaip visa realybė gali atsidurti gana žemos kokybės sąmonės rankose, ypač pagal trečią kokybės kriterijų, kurio esmė yra nekenkti, o nekenkiama laikantis natūralios laisvių hierarchijos. Filognozijoje tikrovė pažįstama ne tam, kad ji būtų savavališkai darkoma remiantis žemo išsivystymo sąmonės vaizdiniais. Kiekvieno lygmens laisvė turi būti gerbiama ir turi stengtis išlikti savo vietoje. Tai gali būti sunkiai įgyvendinama siekiant plėsti veiklos mastą, nes tam reikia kurti dirbtinę tikrovę galaktiniu masteliu. Tačiau net tokiu atveju, pakankamai didelė dalis aukštesnio lygmens laisvės turi likti neliečiama, būtinųjų struktūrų pavidalu. Turint technologijas, galima perdaryti visą biosferos ekosistemą, tačiau laikantis nuostatos, kad tikrovės kūrinys yra tobulesnis už žmogaus, dėl jau minėtos priežasties, jis turi būti laikomas būtinąja, žmogaus ir valdžios laisvei neliečiama struktūra.

Tai neprieštarauja tiems atvejams, kai turi būti taisomos klaidos ir varginantys apribojimai, tokie kaip ligos, defektai, trūkumai, tokie kaip trumpaamžiškumas. Tačiau kai iš tikrovės perimamas pavyzdžiui, dirbtinis gyvybės arba sąmonės kūrimas, privalomi labai dideli apribojimai. Šiuo metu tai nėra didelis pavojus todėl, kad šios technologijos transhumanistų mafijai nepasiekiamos, tačiau taip bus ne visada. Filognozijoje tikrovės eiolo laisvės uzurpavimas nėra laikomas priimtinu.

Iš dalies klausimas čia yra paprastas. Ar verta siekti, kad visos tikrovės struktūros būtų laikomos savavališkomis ir laisvai perdaromomis, ar kažkas turi visada išlikti privaloma, būtina ir neliečiama? Kokia tarp jų turi nusistovėti pusiausvyra? Vadovaujantis logika, kad kuo daugiau laisvės, tuo daugiau galios, todėl galios plėtimui neturi būti jokių apribojimų, būtų aršiai puolamas pamatas, ant kurio stovi mūsų tikrovė. O tai labai pavojinga, nes psichologinio eiolo aprėpiami mastai visada mažesni, už tikrovės eiolo, todėl didelė žmogaus klaidų tikimybė. Ir jeigu žmogaus sąmonei neuždedame jokių apribojimų, dėl trumparegiškumo galime priartėti prie katastrofos per labai trumpa laiką.

Vienas iš pavyzdžių yra psichotroninės prievartos naudojimas sąmonei, paverčiant žmogų dronu. Elitai siekiantys dronais paversti visą žmoniją pažeidžia eiolo, eiolo hierarchijų principą, peržengia savo kompetencijos sritis ir sureikšmina savo, individualų, psichologinį eiolą sąmonėje. Psichotroninės technologijos sukurtos ir bus vis labiau tobulinamos ir su tuo turi būti susitaikyta. Tačiau sritis turi turėti savo protingas eismo taisykles, nes kai visi važinėja kaip nori, gaunasi chaosas keliuose, kuris daro daug žalos. Filognozijos vienas iš tikslų yra psichotroninės prievartos demaskavimas ir pašalinimas, įvedant tokius reikalavimus:

  1. paviešinti pilnus smegenų žemėlapius ir suskirstyti funkcines zonas į leidžiamas implantuoti ir draudžiamas, tam, kad būtų apsaugota žmogaus laisva valia ir jis nebūtų paverstas dronu;
  2. implantavimas turi turėti projektą atitinkantį įstatymus, žmogaus raštišką sutikimą ir priežiūros komisijos leidimą;
  3. turi būti sukurtas viešas registras su informacija apie visus implantuotus žmones, su jų implantavimo modeliais, ir visais lydinčiais teisiniais dokumentais;
  4. visi kiti variantai turėtų būti laikomi nelegaliais implantavimo atvejais ir baudžiami baudžiamąja atsakomybe;
  5. taip pat turi būti apibrėžtas žmogaus-drono statusas, kurio pažeista laisva valia: kas atsako už žalą padarytą su dronais?; logiška, kad atsako tie, kas turi laisvą valią, ir laisva valia dronus valdo (ne patys dronai).
  6. psichotronikos reikalavimai teisėsaugoje, tardymui: turi būti viešai skenuojama tik biografinė atmintis, dalyvaujant advokatui ir ekspertams, kurie vertina koks yra gautų duomenų šaltinis (ar tai faktai, ar fantazijos);
  7. tardymas turi vykti ribotą laiką, kaip ikiteisminis tyrimas, ir gavus duomenis, turi būti poveikis nutrauktas; turi būti sertifikuoti implantai ir programinė įranga, kuri neleistų žmogaus versti dronu ir klastoti duomenis ar prisipažinimą su psichotronine prievarta.

Šiuo metu planetos valdžia pažeidinėja visus šiuos punktus ir psichotroninę prievartą naudoja nusikalstamais tikslais – su dronais vykdo žmogžudystes, išnaudoja talentus, žmones paverčia pramogų objektais, psichotroninė prievarta naudojama sekso industrijoje, pedofilijoje ir t.t. O tai niekaip nesuderinama su protingu žinių ir technologijų naudojimu, ir grupuotės valdančios planetą demonstruoja labai žemą sąmonės kokybę, todėl kol jos nebus pašalintos iš valdžios, todėl filognozijos raida kels labai didelius pavojus. Dėl šios priežasties filognozininkai negali neatsakingai atskleidinėti savo atradimų, bet turi rūpintis visais reikalingais saugikliais, kad technologijos bus naudojamos tik tinkamai, žmonijos labui, o ne žmonijos pavergimui.

Aukštos technologijos suteikia labai didelę galią, tačiau jomis gali būti išplėstas ne tik protas, bet ir kvailumas, ir filognozijos genijai, nepaisantys tokių pavojų, neverti genijų vardo, ypač tie, kurie pardavinėja savo technologijas nusikaltėlių grupuotėms, siekdami vienintelio tikslo – asmeninio praturtėjimo.

Laisvė neturi būti mąstoma tik iš vietinės perspektyvos, nes yra kiti laisvės centrai, kurie riboja priešpriešinius laisvės centrus, todėl beribė laisvė neišvengiamai tampa priešiška kitų centrų laisvei ir pradeda ją naikinti, tampama priešiška eiolui jėga. Kiekviena laisvė turi savo natūralią teritoriją, kurios ribos savavališkas peržengimas neturi būti leidžiamas. Būtinųjų struktūrų perdarinėjimas išskyrus savo kaprizą nesiūlant nieko geresnio, nėra protingas principas. Todėl psichologinei laisvei turi būti draudžiama griauti tikrovės kūrinį ir protingos valdžios kūrinį, jeigu kiekvienu atveju laikomasi proporcijos ir savo masteliuose veikiančios laisvės principų. Paprasti pavyzdžiai: žmogus negali nustoti kvėpuoti, maitintis, daugintis, nes tada sugriūtų visa natūrali biologinė tvarka, ir savivalė einanti prieš tai, kas privaloma – niekaip nepateisinama. Kita vertus, kiekvienas žmogus turi laisvės dimensiją, ir jeigu valdžia pradeda ją pažeidinėti, jie taip pat griauna natūralią tvarką. Žmogus neturi prievartiniu būdu visas būti sustumtas į rėizolą, nes simetrijų pažeidimai ir mažai tikėtinos trajektorijos – tokia pat natūrali tikrovės dalis, kaip ir simetrija, norma, taisyklė.

Kiekvienas filognozininkas turi būti gerai įsigilinęs į tokią problematiką, jeigu nori, kad jo teorijos nebūtų panaudotos prieš žmoniją.

Klausimai:

  1. Kokios tikrovės struktūros yra būtinosios, kokios nebūtinosios?
  2. Kokia yra eiolų ir rėizolų hierarchija?
  3. Kaip vadinamas judėjimas, pažeidžiantis natūralią eiolų hierarchiją?
  4. Kodėl reikalinga laisvės ir būtinybės pusiausvyra?
  5. Kokie pagrindiniai saugikliai, apsaugantys nuo psichotroninės prievartos?
  6. Kuo pavojingas beatodairiškas galios plėtimas?
  7. Kodėl laisvės turi būti ribojamos?
  8. Ar laisvės ribojimas reiškia, kad visa tikrovė turi būti sustumta į rėizolą?
  9. Koks pagrindinis trečio sąmonės kokybės kriterijaus principas?