2. Multipleksai

Sąvoka multipleksas (dauglypa) atsirado iš bandymo apmąstyti netolygius kontinuumus, kuriuose pažeistas tapatybės principas dėl joje kylančių deformacijų. Tradicinė matematika sukonstruota iš tolygaus kontinuumo, kuriam pritaikytas dalinimo į vienodus vienetus operatorius. Kartojant šį dalinimą niekas nesikeičia, todėl šis dalinimas tęsiasi į begalybę. Kad dalinimasis nutrūktų savaime, turi atsirasti tam tinkama deformacija kontinuume. Skaičių matematikoje tokia galimybė nenumatoma, todėl ji yra nerealistiška, neatitinkanti tikrų kontinuumų sandaros. Kiek matematika atlieka liniuotės funkciją, tiek toks principas veikiantis, tačiau jeigu norima su matematika pažinti, ją būtina pakeisti, įvedant galimybę kontinuumą deformuoti. Tie elementai, kurie atsiranda dalinant deformuotus ir susipynusius kontinuumus, vadinami multipleksais (dauglypomis).

Su multipleksais iškyla daug problemų, nes jie visi nevienodi, todėl skaidosi ir jungiasi į nevienodus junginius, kurie nepaverčiami skaičiais. Pamatinis lygis išlieka „vieneto“ lygis, kuriame visi vienetai yra deformuoti, o aukštesni junginiai jungiami tik į savo savybėmis labai skirtingas sankaupas. Iš to taip pat išplaukia, kad multipleksai nesudaro nuoseklių didėjančių arba mažėjančių sekų, tik pagal tam tikrus požymius išdėstytas sandūras arba sandūrų lenteles. Todėl toks principas yra ne kiekybinis, bet kaipybinis. Kaipybė reikalinga tiksliam supančios tikrovės atspindėjimui, kuris ir vadinamas pažinimu.

Multiplekso sandaros elementai gali būti vadinami dėmenimis arba dimensijomis, kurios savo ruožtu taip pat yra multipleksai, tik smulkesnio lygmens. Yra labai aukšto apibendrinimo multipleksai ir yra žemo lygmens, susmulkinti iki elementarių elementų. Paprasčiausias dauglypos veiksmas yra elementų prisijungimas arba atskyrimas, kurio metu multiplesas auga arba mažėja. Kita galimybė yra dėmenų perstatymai, kurie pakeičia tvarką tada, kai ši tvarka multipleksui yra svarbi. Kadangi visas pasaulis sudarytas iš dauglypų, tai šis veiksmas būna abipusis, todėl taip pat vadintinas atplėšimu ir atidavimu. Tai gali būti ne vien prievartinis veiksmais, kai elementai ne atlupami ar dovanojami, bet apsikeičiami.

Jeigu imtume žemo lygmens pasaulį, fizinę realybę, tai jos multipleksai yra energingi ir sudaro simetronų struktūras. Tai yra, jie visi sukrenta taip, kad simetrijos labiausiai atitiktų. Todėl fizinei realybei galioja tendencijos dėsnis artėti prie labiausiai tikėtinų galimybių ir trajektorijų. Biologiniam pasauliui galioja tas pats, nes jis yra fizinio pasaulio tąsa. Tačiau pradedant nuo socialinio pasaulio, ta žemų stratų energija pradeda negalioti, ir socialiniai simetronai ateina ne iš materialios tikrovės, bet iš žmogaus psichinės realybės. Socialinės struktūros grindžiamos psichine energija, įpročiu ir psichologine inercija. Jeigu imtume aukščiausio lygio realybę, kuri vadinama laisvės erdve tai simetronas čia laisvai konstruojamas, pagal informacinės gaublės vidinę galimybių ir vaizdinių struktūrą. Informacinės gaublės laisvė pažeidžia būtinybę ir ji gali būti supančiai realybei labai priešiškai nusiteikusi.

Imant sąmoningo žmogaus lygį, sąmoningą sątvarą, galima išskirti tokius pagrindinius multiplekso dėmenis (ne visus):

  1. fizinė strata,
  2. biologinė strata,
  3. socialinė strata,
  4. ekonominė strata,
  5. technologinė strata,
  6. kalbos strata,
  7. laisvės strata.

Šių dėmenų bazinis elementas yra individas, o visi kiti yra dimensijos, kuriose jis gali prisijungti arba atiduoti savo dalis. Pirma strata yra aukščiausios būtinybės vieta, kuri artėjant prie septintos stratos mažėja. Ir septinta strata yra didžiausios laisvės vieta, kuri artėdama prie pirmos stratos tolygiai mažėja. Visą šią struktūrą galima sudėti į tokią schemą:

zmogausKadangi individas gali turėti skirtingas dimensijas, jis yra deformuotas vienetas, nepalyginamas su kitais vienetais. Vadinasi yra tiek skirtingų multipleksų, kiek planetoje yra žmonių. Ir kiekvienas iš jų gali turėti savo atskirą ženklą arba kodą. Tai labai daug, todėl tiksliai pažinti visą žmoniją sunku ir tenka griebtis apibendrinimų bei universalizacijų. Tokią apibendrinimų ir universalizacijų sistemą turi kiekviena strata parodytoje dauglypoje. Fizinėje stratoje tai būtų atomai, biologinėje – ląstelės, socialinėje individas arba šeima, ekonomikoje – įmonė, technologijose – prietaisas, kalboje – žodis, laisvėje – laisvas veiksmas. Kitaip sakant, kiekvienoje iš šių lygmenų individas įsikomponuoja į visą struktūrą vis kitaip. Taipogi struktūros gali būti vietinės ir sujungtos per visas stratas, tai yra, lokalinės arba globalinės.

Pagrindinė individo charakteristika yra išeinantis iš jo vektorius, kuris surenka visus stratų elementus ir įgauna tam tikras būtinąsias ir laisvas simetrijas. Būtinųjų simetrijų žmogus nevaldo, joms paprasčiausiai paklūsta ir priima tokias kokios jos yra. Laisvos simetrijos yra kuriamos dėliojant psichinius dėmenis, kurie būna sujungti į naujas, iki tol nematytas struktūras. Tada šie simetronai vienas ant kito uždedami ir susiformuoja kritinės vietos, kuriose yra simetrijų pažeidimai, dėl kurių sątvaro tikrovėje kyla konfliktinės situacijos. Kovos priemonėmis sprendžiasi kuri simetrija nugalės, nustums besipriešinančią jėgą. Taigi matome, kad pasaulyje yra galimos labiausiai tikėtinos trajektorijos ir mažiausiai tikėtinos trajektorijos. Ta dalis, kuri labiausiai tikėtina, sukrinta į rėizolą, o mažiausiai tikėtina realizuojama tik papildomos jėgos įsikišimo dėka, kuri vadinama eiolu. Tam tikrų individų gyvenime laisvės gali būti daug, tuo tarpu kiti gyvena pavergimo sąlygomis ir laisvės neturi jokios. Schemoje pavaizduota pusiausvira situacija realybėje pasitaiko labai retai. Viena iš nelaisvės priemonių yra technologija, su kuria implantuotas žmogus paverčiamas dronu ir turi vykdyti jį valdančio operatoriaus komandas. Toks žmogus tampa įrankiu, kurį naudoja kitas laisvas žmogus arba tokių žmonių organizacija. Šiuolaikiniame pasaulyje tai labai ryški tendencija – iki tokio laipsnio, kad siekiama  tokiais dronais paversti visą visuomenę, kuri bus tik išrinktųjų darbo ir pramogų įrankiai.

Kadangi yra apie 7 milijardus individų, kiekvienas jų turi savo laisvės simetroną, skirtingą nuo kitų žmonių. Kai šie simetronai persikloja atsiranda labai didelis skaičius simetrijos pažeidimų, kurių vietose kyla konfliktinės situacijos. Tokiame pasaulyje atsiranda poreikis daryti poveikį tam, kad galėtum primesti savo simetroną kitiems. Visi poveikio metodai naudoja kokį nors dėmenį, kurį kontroliuojant, spaudžiant arba plečiant, galima valdyti individą. Poveikis gali būti fizinis, biologinis (ligos), socialinis (masinė sąmonė, terorizavimas, smurtas), ekonominis (turto nusavinimas, duoklės, sužlugdymas), technologinis (ryšio priemonių, kompiuterių kontrolė), kalbos (propagandinis žodynas, normos diktatūra), laisvei (sąmonės programavimas, bukinimas). Šiuo metu planetoje susiklosčiusi tokia situacija, kad visi išvardinti ir neišvardinti dėmenys yra kontroliuojami kelių grupuočių, kurios yra tapusios šios planetos globaliniais elitais, pavergusiais visą žmoniją. Ta ateitis, į kurią esame vedami nieko gero nežada, nes ši kontrolė ir pavergimas ne mažės, bet tik didės, jeigu situacija nebus pakeista. Kito kelio deja nėra – simetrijų pažeidimai iš abiejų pusių veda prie globalinio karo, nes nusileisti nesiruošia nė viena pusė. Norint nebūti šiame kare pralaimėtojais, reikia gerai suprasti kaip daromas poveikis, kokios vietos silpniausios ir jautriausios, o kokias galima pasinaudoti kaip savo stiprybėmis.

Imant kiekvieną stratą įmanomos įvairios dvilypės ir daugialypės struktūros, abiem kryptimis. Pavyzdžiui, nuo laisvės: laisvė – kalba, laisvė – technologija, laisvė – ekonomika, laisvė – visuomenė, laisvė – biologija, laisvė – fizinis  pasaulis. Kiekviena pora gali turėti subjektinį ir objektinį variantą: laisvė valdantį kalbą ir kalba valdanti laisvę ir t.t. Labai svarbi technologijų strata, kuri tampriai siejasi su ekonomika (technologija – ekonomika), su visuomene (technika – socialinė strata), su individu (technika – individas). Ypač didelę reikšmę turi pora technika – individas, kuri yra ypatinga žmogaus dimensija, kylanti iš jo laisvės, bet iš kitos pusės – pagrindinė poveikio darymo ir prievartos priemonė. Kiekvieno individo elgesio vektorių sudaro bent trys komponentai: paveldima prigimtis, per gyvenimą sukaupta patirtis ir aplinka, ir technologinė-psichotroninė prievarta. Žmogus gali turėti gražią paveldėtą prigimtį, taip pat gali būti išaugęs palankioje aplinkoje, tačiau su implantais pavertus jį dronu, visi šie faktoriai sugriaunami, ir elgesys tampa neprognozuojamu, t. y., daro dalykus, kurių savo valia niekada nedarytų. Dėl šios priežasties vertinant žmogaus elgesį privaloma įtraukti visas slaptas elgesio dimensijas, kurios įeina ir neįeina į pateiktą schemą.

Matome, kad nors pasaulyje natūraliai yra simetrijų pažeidimų sukeltas chaosas, tačiau katastrofos įmanoma išvengti dėl griežtos kontrolės, į kurios kalėjimą įstatyta visa žmonija. Plačiausiai visuomenėje propaguojama normos ideologija, kuri verčia laikytis nusistovėjusių simetrijų, o visi pažeidimai laikomi „iškrypimais“. Tačiau matome, kad tai lemia pati žmogaus ir tikrovės sandara, iš kurios laisvės dėmens pašalinti neįmanoma, nes tada visa realybė sukristų į rėizolą, kuris nesivysto ir negali sukurti nieko nauja. Be simetrijos pažeidimo nebūtų mūsų ir mūsų pasaulio. Todėl konfliktai neišvengiami, kuriems spręsti tereikia turėti civilizuotus algoritmus.

Klausimai:

  1. Kuo vienetas skiriasi nuo multiplekso?
  2. Kodėl multiplesai rikiuojami į sandūras?
  3. Kokios pagrindinės sątvaro stratos?
  4. Kaip paaiškinti būtinybės ir laisvės pusiausvyrą tikrovėje?
  5. Dėl kokios priežasties tikrovėje kyla simetrijų pažeidimai?
  6. Kokie elementarūs veiksmai multiplekso viduje ir tarp multipleksų?
  7. Koks globalinis multipleksas planetoje, apimantis visą žmoniją?
  8. Kaip daromas poveikis individo multipleksui?
  9. Kas yra žmogus-dronas?
  10. Kokie yra lokaliniai ir globaliniai multipleksai?
  11. Kodėl normų suabsoliutinimas prieštarauja tikrovės sandarai?

5. Sąmonė ir dzeta struktūra

Filognozijos apibrėžime paaiškinau pagrindinę schemą, kurioje vaizduojama fundamentali žmogaus sandara, sudaryta iš sąmoningo ir pirmapradžio žmogaus. Vadovaujantis šiuo skirstymu randami du „žmogaus“ variantai: vienas yra žmogus kaip jis vaizdais pasirodo sąmonei ir antras yra tikrasis žmogus, kuris yra anapus sąmoningo suvokimo. Pagrindinis skirtumas tarp jų yra tas, kad vaizdinis žmogus yra nepilnas, neišbaigtas, suformuotas iš ribotų suvokimo duomenų, o kitas yra pilnas žmogus, toks koks jis yra iš tikro anapus sąmonės egzistuojančioje tikrovėje. Šie du „žmonės“ yra susiję, nes sąmoningas žmogus yra pirmapradžio žmogaus įrankis. Pirmapradis žmogus yra visas žmogus, o sąmoningas yra tik šio susiaurintas ir sumažintas variantas. Pažinimas, kaip pagrindinis filognozijos tikslas, yra sąmoningo žmogaus viduje vykstantis procesas, tačiau pagrindinis objektas yra tai, kas yra anapus sąmoningo žmogaus. Sąmonės tikslas yra įtraukti anapusinį pasaulį į savo vidų ir kuo tiksliau jį atvaizduoti. Tad tikri objektai yra anapus sąmonės, bet jie suvokimo dalimi tampa tik tada, kai virsta sąmonės forma.

Šis virsmas turi savo sandarą, kurią aš įvardinu kaip „dzetą struktūrą“. Šiame skyrelyje ją ir pabandysiu paaiškinti. Pirmiausiai, ką reiškia šis pavadinimas. Objekto sandarą aiškinu taškais, kurie mano schemoje išsidėstę kaip stačiakampis. Taškus galima jungti per kraštines, o galima ir įstrižai. Jungiant taškus stačiakampyje tam tikru būdu gaunama savotiška zigzago konfigūracija, turinti raidės Z formą, o ši raidė graikų kalboje vadinama „dzeta“. Iš to ir kilo pavadinimas „dzeta struktūra“. Jame jokios gilios prasmės nėra, jis sudarytas taip, kad palengvintų objektą aprašančios schemos įsiminimą.

Skirtis tarp sąmoningo ir pirmapradžio žmogaus sukuria tokią objekto sandarą: jis prasideda nuo pirminėje tikrovėje esančio kauzalinio kūno, kuris turi tokį patį statusą kaip anapus sąmonės esantis pirmapradis žmogus. Tai pirmas stačiakampio taškas esantis dešinės pusės viršuje. Tada eina semantinis kūnas, kuris nustatomas brėžiant įstrižą liniją žemyn, į kairę pusę. Semantinis kūnas yra tas, kurs suvokiamas be akių pagalbos, taktiliniais ir kitais jutimais. Tada šis taškas pratęsiamas į atsišakojimą ir sukuriama vieta, skirta akių kūnui, pagrindiniam objektinio pasaulio suvokimo būdui, kuris leidžia sąmonei orientuotis aplinkoje. Akių kūnas labai svarbus, bet jis ir klastingas, nes parodo ne tikrą, ne pilną tikrovės vaizdą ir daug kas lieka anapus jo. Ši įstriža linija žemyn žymi tiesioginį anapusinio objekto ryšį su žmogaus sensoriumu, su fiksatu, bet yra nepilna struktūra, nes be jos į kiekvieną objektą įsiterpia ir laksatinis  komponentas, kurį atstovauja dzeta struktūra.

Kauzalinio kūno tašką pratęsę žemyn stačiakampio kraštine, gauname kiekvieno objekto laksatinės vaizduotės kontinuumą, į kurį patalpinamas kiekvienas daiktas, taip sukuriant erdvę, kurioje su juo galima atlikti laksatines manipuliacijas. Tada iš šio taško vedame įstrižą liniją aukštyn į kairę, kur turime gnostinio kūno tašką. Gnostinis kūnas objekte suformuojamas iš ankstesniuose skyreliuose aprašyto fiksatinio ir laksatinio ekrano dėmenų, sukuriančių tam tikrą jų vidinės sandaros teoriją. Gnostinis kūnas sątvare yra pagrindinė pasaulio supratimo vieta, kurioje pratęsiama tai, kas tiesiogiai duota žmogaus suvokimui ir sudaro prielaidas technologiniam objektų įvaldymui. Tai yra tos tikros žinios apie pasaulį, kurių siekia kiekviena pažinimo sistema. Toliau šis gnostinio kūno taškas vedamas žemyn į semantinį kūną, šitaip užbaigiant Z konfigūraciją. Ji svarbi tuo, kad ši objekto dalis yra pagrindinė filognozininko darbo vieta, ir jos tikslas sukurti tokį vidinių kontinuumų simetroną, kad jis atspindėtų tikrąją, holoplastinę objekto sandarą.

Ši schema leidžia išskirti pagrindinius objektų tipus, kurie gali būti tikri ir netikri, pilnos sandaros ir nepilnos:

  1. akių-semantinis-gnostinis-kauzalinis – pilnai sąmonei atsiveriantys objektai, tokie kaip medis, namas, žmogus;
  2. semantinis-gnostinis-kauzalinis – nepilnai sąmonei atsiveriantys objektai, neturintys akių vaizdo, kaip antai vėjas, šiluma, šaltis ir t.t.;
  3. gnostinis-kauzalinis – tik mąstomi objektai, kurie identifikuojami pagal tam tikrus požymius, bet juslėms niekaip neduodami – tai įvairūs transcenderiai, kurie gali būti vadinami dievais, „bildukais“;
  4. kauzalinis – tik transcendencijoje esantys objektai, kurie nesuvokiami ne tik juslėmis, bet ir protu, ir niekaip nepasirodo.

Netikras objektas yra tik haliucinacija, kuri pagaminta iš smegenyse pasiklydusios informacijos, neturinčios pirminėje tikrovėje jokių atitikmenų. Variantai yra tokie patys kaip ir prieš tai, tik be kauzalinio kūno:

  1. akių-semantinis-gnostinis – suvokiamas haliucinuojančiomis juslėmis ir protu;
  2. semantinis-gnostinis – suvokiamas tik kaip jausmas ir interpretuojamas protu;
  3. gnostinis – suvokiamas tik protu, kaip teorinis objektas.

Filognozijai svarbiausi yra objektai, turintys kauzalinį kūną ir esantys tikrais, anapusiniais objektais, kuriuos siekiama pažinti. Beobjektiniai vaizdai taip pat svarbūs, bet jie daugiau svarbūs yra gnostinės branos pažinimui ir mechanizmų formuojančių suvokimą paaiškinimui. Taip pat žmonių tikėjimų ir įsitikinimų psichologiniams tyrimams, nes tokie beobjektiniai implantuoti vaizdiniai naudojami masinės sąmonės valdymui, ir gali kelti įvairius jausmus bei emocijas: neapykantą, baimę, pyktį, meilę, prisirišimą, džiaugsmą ir t.t. Matome, kad yra trys pagrindinės vietos, kuriose gali būti suvokimo objektas, turintis įvairų gylį: laksatiniai objektai, fiksatiniai objektai ir transcendentiniai objektai. Atrama yra tikra daikto sandara anapus suvokimo, kurią kitose vietose stengiamasi kuo tiksliau nukopijuoti. Matomus daiktus tyrinėti būna paprasčiausia, bet jie daugiau mažiau ištyrinėti bent paviršutiniškai. Daug įdomesnis klausimas yra atverti nematomas tikrovės dalis, tas jos vietas, kurios slepiasi mano kitame skyrelyje aprašytose hipostratose.

Senovėje buvo įprasta įvairius bevaizdžius suvokimus ir gamtinius reiškinius aiškinti projektuojant į dzetą struktūrą veikiančias folklorines būtybes. Toks mąstymas vadinamas mitologizuojančiu mąstymu, kuris vyravo todėl, kad buvo nesuvokiama žmogaus sandara ir tikrovės veikimo mechanizmai. Būtybės būdavo laikomos atsakingomis už gamtos stichijas, ligas, nelaimes ir pan. Taip buvo daroma todėl, kad buvo neišvystytas racionalus struktūrinis mąstymas, nebuvo metodų projektuoti į pirminę tikrovę kontinuumų dauglypas, todėl projektuodavo būtybes ir dvasias. Naujais laikais šis suvokimo principas niekur nedingo, nes dzeta struktūra išliko ta pati, tik „būtybės“ įgavo kitokį pavidalą: algebrinių ir geometrinių struktūrų, parametrų, formulių, ženklų ir pan. Tai, kas anksčiau buvo „būtybė“ dabar yra sąveikaujančių kvantinių laukų debesis, kuriame vyksta įvairios jų sudėtinių dalių reakcijos. Žaibas kažkada buvo suvokiamas kaip anapusinės būtybės rūstybės išraiška, dabar tai elektringų dalelių debesyse įvykstanti elektrinė iškrova. Iš principo galima interpretuoti įvairiai, naudojant įvairius vaizdinius, tačiau filognozijos reikalavimas ne suteikti abstraktų psichologizuotą vaizdinį, bet sukurti gnostinę struktūrą, leidžiančią kauzalinius simetronus panaudoti technologijų kūrimui, darant įvairius jų elementų sujungimus. Tam reikia struktūrinio-ženklinio, o ne folklorinio mąstymo. Tačiau dar kartą kartoju, „būtybės“ vaizdinys nėra klaidingas, nes žmogus pavyzdžiui irgi būtybė, bet mokslas jį aprašinėja formulėmis ir lygtimis, kaip veikiančių kvantinių laukų sampyną. Tačiau dėl to žmogaus „būtybiškumas“ nedingsta. Jeigu kažkam esame nematomi, jie mus taip pat galėtų laikyti nuasmenintomis transcendentinėmis jėgomis.

Bendrai tariant, ši sritis yra labai paini ir atskirti, kur tik informacinis laksatinis implantas, o kur tikras transcendentinis objektas labai sunku. Čia ypač didelę painiavą įneša žmonės save vadinantys ekstrasensais. Jie tvirtina, kad gali matyti kitiems nematomą pasaulį, turi įvairų ekstrasensorinių pojūčių, ateinančių iš hipostratų. Bet ekstrasensai būna tikri ir netikri. Netikri yra tie, kurių visi suvokiami objektai neturi kauzalinio kūno, neegzistuoja transcendencijoje ir yra tik laksatinės projekcijos į fiksatą. Vadinasi tai ką jie suvokia tėra sąmonės artefaktas, fosfenas be išorinio poveikio, tai vidinė smegenų informacinė anomalija, kylanti dėl žmogaus sąmonės sandaros. Tačiau įmanomi ir tikri ekstrasensai, bet kiek man žinoma dauguma jų integruotos sąmonės ir yra technologiniai ekstrasensai, kurie hipostratas atveria technoreceptorių tinklaine, kuri yra jų kūne ir perduoda informaciją į smegenis. Šie technoreceptoriai suteikia žmogui papildomą regėjimą, kurį galima vadinti ekstrsensoriniu, ir šis regėjimas nėra tik informacinės smegenų anomalijos arba protu sukurti gnostiniai kūnai, implantuojami į žmonių visuomenės mąstymą ir apaugantys įvairiais lingvizmais, logizmais ir psichizmais.

Filognozininkui privaloma gerai suprasti šią sątvaro objektų klasifikaciją bei dzetą struktūrą ir vengti klaidingų teorijų platinimo. Pavyzdžiui, filognozija tikrai nesiekia savo laksatiniais ekranais kurti neegzistuojančius gnostinius kūnus, kurie be sątvaro vidaus neturi jokios anapusinės egzistencijos. Tuo sąmonės kokybė ne gerinama, bet bloginama, nes suformuoja klaidingas mąstymo formas, kurios neigiamai veikia žmogaus elgseną. Dėl šios priežasties, hipostratų atvėrimui svarbios instrumentinės priemonės – filognozija ne tik teorinė, bet ir instrumentinė.

Klausimai:

  1. Kokios dalys sudaro pilną žmogų?
  2. Kokius kūnus turi objektai?
  3. Kas yra dzeta struktūra?
  4. Kokia objektų klasifikacija?
  5. Kaip atsiranda folklorinės anapusinės būtybės?
  6. Kaip jas traktuoja filognozija?
  7. Ar įmanomi tikri ekstrasensai?
  8. Kokiais būdais sukuriamas dirbtinis hipostratų atvaras?
  9. Kuo svarbus neobjektinių kūnų tyrimas?

4. Naujoviški kontinuumų dėmenys

Iš dėmenų sulipdyti naują ekraną tikrovės pažinimui nėra taip lengva, nes sąmonė yra suaugusi su sensoriumu, kuriame formuojama iš aplinkos ateinanti juslinė informacija. Šio ekrano perdaryti neperkuriant sąmonės neįmanoma, o jeigu tai kada nors ir bus įmanoma, tai tik naudojant technologijas, kurių šiuo metu neturime. Todėl tokios minties reikia atsisakyti ir ieškoti kitų kelių. Šis kitas kelias atsiranda dėmesį perkėlus į kitą sąmonės vietą, kurią vadinu laksatu. Ši vieta judri, kintama ir ją labai lengva perdaryti. Tai kas sensoriume yra fiksuoti dėmenys, mąstyme yra lankstūs žodžiai, sąvokos ir iš jų suformuotos mintys. Kiek yra galimybė laisvai kurti naujus žodžius, paremtus naujomis sąvokomis, tiek įmanoma išrasti naujus dėmenis ir iš jų sudaryti naują ekraną, per kurį žiūrime į tikrovę.

Žinoma tai neturi būti savavališka kūryba, nes turime siekti maksimalaus atitikimo anapusinei tikrovei. To siekiama su sensoriniu ekranu, kuris pasirodė ganėtinai efektyvus, todėl tikslinga naują ekraną kurti tik tam, kad būtų pralenktas šio ekrano efektyvumas. Mažiau efektyvūs laksatiniai ekranai, į suvokimą įnešantys tik iliuziją – nereikalingi. Laksatinio ekrano kūrimas yra pažinimo proceso dalis ir jo dėmenys turi kilti iš pačios realybės – jeigu dėmuo prie jos nepriartina, jis nelaikomas atradimu. Kadangi sąmonės kokybė filognozijoje vertinama ne tik teoriniais, bet ir praktiniais kriterijais, neefektyvūs ekranai lengvai atsijojami, nes jie neduoda metodų realiai įvaldyti tikrovę. Ekranas iš kurio neįmanoma išvesti jokios technologijos, kuris neduoda jokio technologinio sprendimo, nelaikomas reikšmingu pasiekimu. Toks ekranas yra tik eksperimentinis tikrinimas, kurio tikslas įvertinti jo galimybes. Ekranas patvirtinamas tik tuo atveju, jeigu duoda bent vieną praktinį sprendimą. Kuo tokių sprendimų daugiau, tuo ekrano vertė didesnė.

Praėjusiame skyrelyje užsiminiau, kad naują ekraną sukurti nėra taip lengva, ir čia paaiškinau kodėl taip yra – privaloma užčiuopti kokį nors tikrą, veiksmingą tikrovės aspektą. Todėl pilno naujoviško ekrano kol kas nekuriu ir noriu iki galo išnaudoti tradicinių dėmenų ekraną, kuris naudojamas šiuolaikiniame moksle. Tačiau jau buvo galima pastebėti, kad šis ekranas yra išplėstas naujais dėmenimis, todėl gali būti vadinamas hibridiniu. Tie nauji dėmenys yra eiolas ir rėizolas. Eiolą galima sieti su žmogiškoje tikrovėje egzistuojančiu aktyviu laisvės aspektu, kuri yra būtina kuriant naują tikrovę, o rėizolas yra pasyvi medžiaga, iš kurios formuojamas kūrinys. Šie aspektai paimti iš sątvaro sandaros, kuriame formuojama anapusinė tikrovė, todėl reikalavimas susieti dėmenį su tikrovės savybėmis nesunkiai pagrindžiamas. Nors galima bandyti priekaištauti, kad tai iš „psichologijos“ paimtos savybės, todėl jos objektyviam filognozijos mokslui netinka, nes yra subjektyvios. Kaip paaiškės vėliau, aš šias sąvokas maksimaliai suobjektyvinu ir paverčiu objektyviais tikrovės ekrano dėmenimis. Dabar tai ir pamėginsiu paaiškinti.

Turime pradėti nuo rėizolo, nes jis yra tikrovės pamatas, tai iš ko sudaryta visa realybė. Tikrovės fundamentalius vienetus, kurie susidaro iš kontinuumo deformacijų jiems susijungiant vadinu simetronais. Šie vienetai taip vadinami todėl, kad jie yra geometriškai taisyklingi ir sudaryti iš simetrinių bei asimetrinių struktūrų. Simetronai turi galimybę jungtis ir dalintis, šitaip formuodami didesnes sankaupas, įgaunančias išplėstą sandarą. Rėizolu vadinamas tas tikrovės aspektas, kuris atsiranda savaime jungiantis simetronams, per labiausiai derančias simetrijų dalis. Toks simetriniu atitikimu pagrįstas jungimasis jungiasi didele tikimybe ir yra dažniausiai pasitaikanti struktūra. Rėizolo dėsniai kyla būtent dėl šio simetrinio arba geometrinio taisyklingumo, nes stabilūs ir labiausiai tikėtini tie dariniai, kurie turi simetrinį atitikimą, o deriniai, kurie yra asimetriški – labai reti, todėl savaime iš asimetrinių konfigūracijų substancija nesiformuoja. Todėl rėizolas, pirmykštė materija, atsiranda tada, kai simetronai sukrinta patogiausiu būdu ir be papildomo įsikišimo iš jo negali atsirasti jokios naujoviškos struktūros.

Vadinasi, jeigu tikrovė būtų sudaryta tik iš rėizolo, neatsirastų nei gyvybė, nei visata – mums įprasto pasaulio, kuriame gyvename nebūtų. Kadangi mes patys ir visata yra faktas, turime daryti prielaidą, kad be rėizolo tikrovėje yra dar bent vienas dėmuo, kuriam turime būti dėkingi už savo ir mūsų pasaulio sukūrimą. Šią jėgą vadinu eiolu, kuris įsiveržia į rėizolinę materiją ir suformuoja joje naujoviškas struktūras, kurios savaime neatsirastų, nes jos sudarytos iš sujungimų, kurie savaime labai reti ir be papildomo įsikišimo neatsiranda. Vadinasi eiolo „laisvė“ ir „valia“ pagrįsta tuo, kad jis sugeba sujungti simetronus per tas vietas, kurios yra simetriškai netaisyklingos. Yra taisyklingi sujungimai, kurie pasitaiko labai dažnai ir yra asimetriški sujungimai, kurie paprastai gali turėti tik kelių procentų tikimybę. Eiolas yra ta papildoma jėga, kuri šią tikimybę padidina bent iki 80 proc. ir padaro neįmanomas struktūras įmanomomis. Dėl šios priežasties iš išorės stebint atrodo, kad mūsų pasaulis negalėjo atsirasti be „protingo įsikišimo“, nes savaime tokių susijungimų atsitiktinumo principu negali būti. Taip eiolas suasmeninamas ir paverčiamas dievu, kuris tampa tikėjimo ir garbinimo objektu. Filognozija nėra religija, ji yra pažinimo metodas, todėl sudievinimas ir pavertimas ritualinės elgsenos tikslu mums nėra tinkamas.

Įvedę į ekraną tokius papildomus dėmenis, gauname priemones, kurios leidžia aprašinėti kūrimo procesą, naujų tikrovės struktūrų atsiradimą. Mokslas neturintis tokių dėmenų šį klausimą palieka anapus savo galimybių, religiniam mąstymui. Tačiau pasaulio, gyvybės „dirbtinis“ atsiradimas yra faktas, kurį galima tirti ir moksliniu būdu, vadinasi reikalingos sąvokos, kurių rėmuose būtų galima formuoti tam reikalingus parametrus ir juos sieti į formules bei lygtis. Visa ligšiolinė fizika buvo aiškinama rėizolo dėmens rėmuose, nebandant paaiškinti kaip tame kas būtina gali atsirasti naujos, nebūtinosios struktūros. Tai kas nebūtina, nedeterminuota – laikoma laisvu. Gyvybė nėra būtinai iš rėizolo kylanti realybė, iš žinomų dėsnių tokios būtinybės išvesti būtų neįmanoma. Tad jeigu gyvybės atsiradimas nelaikomas determinuota rėizolo forma, turime daryti išvadą, kad ji laisvai sukurta, o tai, kas kuria nebūtinas, savavališkas struktūras, pažeidžiant tikimybės principą, yra eiolinis tikrovės aspektas. Manau, kad šis samprotavimas pakankamai pagrindžia šių dėmenų teisėtumą laksatinio ekrano sandaroje. Šie dėmenys dar turi būti išplėsti ir formalizuoti, nes jie turi turėti smulkesnes dalis, tačiau pati pradžia tuo padaryta. Taip kaip turime bendrą substancijos kategoriją, o paskui uždedame ant jos kvantų modelį susietą su parametrų sistema, taip pat galima modeliuoti ir eiolą bei rėizolą – kurti jų smulkesnius modelius.

Tęsmas galbūt nėra pats originaliausias dėmuo, įeinantis į išorinę dėmenų struktūrą, kurią paaiškinau ankstesniame skyrelyje, tačiau pateikiu kitą tęsmo interpretaciją. Iš jo pašalinama tapatybės savybė ir įvedama dinamika, suteikiant jam galimybę įgauti įvairias deformacijas, struktūras, kuriomis galima imituoti anapusinės tikrovės sandarą. Taip pat tariama kad yra įvairūs, skirtingi tęsmo tipai, turintys įgimtas savybes ir jiems maišantis savaime atsiranda simetriškos ir asimetriškos struktūros, kurios suvokime pasirodo kaip įvairūs kokybiniai supančios aplinkos reiškiniai, turintys įvairių sugebėjimų. Pavyzdžiui, yra tokie kontinuumai, kuriems susijungus atsiranda kūnas, fiziškumas, bet yra ir tokie, kuriems jungiantis natūraliai atsiranda informacinių gaublių dariniai, gebantys atspindėti aplinką kokybinėmis formomis. Šitaip iš pradžių kontinuumų simetronuose atsiranda kūniškumo rėizolas ir sieliškumo rėizolas, kuriuos sujungus su eioline jėga, gauname išbaigtą gyvybės formą, gebančią suvokti aplinką ir prasitęsti.

Kaip tokie dėmenys atrandami galima paaiškinti vektorių apsukimo metodu. Tarkime gyvybė yra biologinis vektorius, kuris turi objektyviai tiriamą sandarą. Žmogus turi kūną ir sąmonę; kūnas atsiranda dauginimosi būdu, auga sąveikaudamas su aplinka, kurią suvokti galima dėka psichinių gebėjimų. Vadinasi, šią pagrindinę struktūrą apsukame ir pagal jas darome projekcijas atbuliniu būdu į hipostratas ir išvedame projektuojamus dėmenis. Kūnas turi organinį komponentą, atsiranda iš organinio pasaulio, kūno programa susideda iš genetinio dėmens. Sąmonė taip pat turi turėti savo komponentą kūno hipostratose ir aš šį komponentą vadinu gnostine brana. Galima tvirtinti, kad šis dėmuo neįrodytas, bet jeigu biovektoriuje yra toks komponentas, tai jis neišvengiamai turi kilti iš tam tikros realybės, kuri negali būti išgalvota, netikra. Gnostinė brana yra tikra, tik reikia ją ištyrinėti, o tai pradedama nuo egzistavimo postulato. Einant toliau, mums žinomi mokslo dėsniai sako, kad pagal juos dabartinei realybės formai savaime atsirasti tikimybė maža, vadinasi vėlgi turi būti tikrovės vektorius, kurį apsukus, galėtume jį kildinti iš dviejų pradinių vektorių: tos tikrovės formos, kuri labai tikėtina, ir atsiranda savaime ir tos, kuri sukuria savaime neatsirandančias struktūras, padidindama simetronų sujungimo per asimetrinius taškus tikimybę. Šios dalys, kaip jau paaiškinau, vadinamos rėizolu ir eiolu. Pagal tokią logiką šie dėmenys hipostratoje taip pat privalomi, nes jie yra tikrovės vektoriaus sandaros atbulinė projekcija.

laksatinisPradžioje paaiškinau, kad kuriant dėmenis, jie turi duoti praktinį sprendimą kokiai nors problemai, nes filognozija siekia ne tik holoplastinės tiesos, bet ir veiklos masto išplėtimo. Ekranas patvirtinamas tik tuo atveju, jeigu leidžia atrasti naujų technologijų, kurios yra realiai veikiančios. Aišku, kadangi čia dėstomi tik filognozijos pagrindai, tai jokių technologinių sprendimų nepateiksiu, tačiau visada būtina turėti omenyje, kad filognozijai tai privaloma. Teorija yra fiksatas, būtinoji struktūra, rėizolas, o inžinerija yra laksatas, naujų sujungimų kūrimas iš būtinųjų struktūrų, eiolas. Todėl reikia žinoti ne tik teoriją, bet reikia mokėti ją pritaikyti. Tai galima daryti tuo pačiu atbulinio vektoriaus metodu: imamas koks nors siekiamas technologinės naudos vektorius, sudaromas jo pageidaujamų savybių rinkinys, tada tos savybės apsukamos ir projektuojamos į hipostratas, bandant jose taip sujungti dinaminio ir mechaninio simetrono struktūras, kad gautųsi naujas, dirbtinis pageidaujamas naudos vektorius.

Pavyzdžiui, viena siekiama technologija yra antigravitacija, kurios tikslas įveikti aplink kosminius kūnus esantį jėgos vektorių žemyn. Tam pasiekti reikia gravitacinės dinamikos simetrone surasti tokias dėmenų vektorių konfigūracijas, kurios leistų kompensuoti gravitacinę trauką žemyn. Viena iš galimybių yra atrasti hipostratose planetos skleidžiamą antigravitacinį spinduliavimą, kurio vektorius yra aukštyn. Jis neveikia įprastinės materijos todėl, kad ji šiam spinduliavimui yra skaidri. Tačiau sukūrę neskaidrią materijos formą ir galėdami reguliuoti jos skaidrumą, galėtume gauti keliamąją jėgą aukštyn, kuri būtų antigravitacinio variklio mechanizmas. Tai aišku svajonė, nes norint surasti tikrą antigravitaciją, reikia atskleisti visą hipostratinį planetos simetroną, į kurį įeitų ir gravitacijos teorija. Bet metodas aiškus: turime suformuluoti siekiamos naudos vektorių, ir taip sujungti atskleistus simetrono dėmenis, kad jie sukurtų naują siekiamą technologiją.

Tokie yra naujų kontinuumų dėmenų kūrimo principai ir kriterijai, kuriuos naudojant jie priimami arba atmetami. Svarbiausias dalykas – laksatinis ekranas, kad turėtų vertę, turi gerokai lenkti sensorinio ekrano efektyvumą. Priešingu atveju jis nėra reikalingas, nes suvokimo kokybę ne pagerina, bet pablogina.

Klausimai:

  1. Kokie yra naujo suvokimo ekrano kūrimo principai?
  2. Kodėl sunku surasti naujus, efektyvius dėmenis laksatiniam ekranui?
  3. Kaip vertinamas laksatinio ekrano efektyvumas?
  4. Koks yra eiolo ir rėizolo dėmenų pagrindimas?
  5. Kaip atsiranda simetronai?
  6. Kokių reikia savybių tikrovėje, kad atsirastų nesavaiminės struktūros simetrone?
  7. Koks technologijos kūrimo metodas, naudojant naudos vektorių?
  8. Kaip įrodomas gnostinės branos pagrįstumas?
  9. Kodėl fiksatinis ekranas niekada neatskleis holoplastinio pasaulio vaizdo?
  10. Kaip patobulinti mąstymą, kad jame būtų daugiau resursų laksatinio ekrano dėmenų kūrimui?
  11. Kaip pasiekti, kad visuomenėje būtų daugiau nepriklausomų išradėjų?

3. Kontinuumų dėmenys

Paaiškinus kontinuumo ir multiplekso sąvokas, kurios filognozijoje vaidina kertinį vaidmenį, galima dar labiau sukonkretinti teorinius pagrindus. Kontinuumas buvo apibrėžtas kaip paprastas ir neišskaidytas į savo sudėtines dalis, kurių pagrindu kuriamos parametrų grupės. Jis buvo parodytas kaip tam tikros terpės tęsimasis, kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojant tai, kas buvo prieš tai. Papildytas variantas yra skirtumo įvedimas į tęsimą, kuris sukelia deformaciją. Tačiau tai vis dar pernelyg abstraktu. Kontinuumo sąvoka paimta iš sąmoningo sątvaro, todėl kaip tokia turi ekrano savybių, o šis gali būti išskaidytas į pagrindinius savo dėmenis, kurie pereina į kontinuumo struktūrą. Ekranas pirmiausiai turi ištęstumo, ekstensyvumo savybę ir asocijuojamas su tam tikra erdve. Į šią erdvę projektuojami kadrai, kurie yra ateinančios informacijos porcijos, išdėstytos linijiniu būdu ir turi laiko charakteristikas. Ekrane pasirodantys informacijos pavidalai vadinami substancija, kuri sudaro perduodamos informacijos turinį. Kadangi ateinantys morfizmai nevienodi, tarp taškų ekrane atsiranda skirtumai, kurie suformuoja judėjimo vektorių.

Šitaip kontinuumas įgyja skirtingas dalis, kurias galima apibendrintai jungti į grupes, kurių viduje formuojami parametrai. Tos grupės vadinamos ekrano dėmenimis, per kuriuos projektuojama anapusinė tikrovė, esanti anapus į sątvarą patenkančio informacijos srauto. Čia reikia prisiminti žmogaus sandaros paaiškinimą, kurį pateikiau apibrėždamas filognozijos sąvoką. Sątvaras yra substancijoje atsirandanti informacinė gaublė, kurioje pavidalus įgyja iš aplinkos surinkti informaciniai morfizmai, padedantys žmogui orientuotis šioje aplinkoje. Tikras žmogus ir tikras pasaulis yra anapus šios gaublės, tačiau tiesioginė sąveika neįforminama ir gali būti suvokta tik per tokį tarpininką. Išvardinti ekrano dėmenys yra tradicinis, į žmogaus prigimtį įrašytas rinkinys, kuris labiau susijęs su fiksatine sąmonės dalimi. Tačiau laksatas yra daug lankstesnis ir čia galima šį ekraną perkurti. Tam reikia sukurti naujus ekrano dėmenis, kurie padėtų pagauti tikslesnį anapusinės tikrovės vaizdą, nes tradicinis ekranas, naudodamas paprasto kontinuumo struktūrą, nuglodina visas anapusinėje realybėje esančias deformacijas. Tačiau šio klausimo kol kas nespręsiu, tai bus kito skyrelio tema, o šiame noriu paaiškinti įprastinį ekrano modelį, kuris yra filognozijos pagrindas, į kurį remiantis kuriamos visos modifikacijos.

Apibendrintai modelio šio struktūra tokia:

demenysBrėžinyje parodyta, kad yra išorinė struktūra, kurią sudaro bendrosios koncepcijos ir vidinė. Vidinė dalis daugiausiai suformuota iš sątvaro dėmenų, tačiau šie dėmenys suobjektyvinti ir paversti pačios realybės aspektais. Sątvaras rodo, kad viduje yra dvi pagrindinės kryptys, kurios nelabai tiksliai vadinamos kryptimi į išorę ir į vidų. Tariama, kad einant į išorę randamas objektyvus pasaulis, o einant į vidų, randama žmogaus psichika. Pagrindinis filognozijos išplėtimas yra tas, kad laikoma, jog psichika taip pat atsiranda iš objektyvaus pasaulio, kuris analogiškas daiktiško pasaulio pagrindui. Šie du pasauliai atskiriami kaip fizinė ir gnostinė brana, kurių dėmenų struktūros yra veidrodinės. Taip yra todėl, kad gnostinės branos tiesiogiai tirti kol kas neįmanoma ir jos modeliavimui naudojama fizinės branos analogija, dėmenis paprasčiausiai nukopijuojant. Tačiau plečiant tyrimus neišvengiamai turės atsirasti skirtumai, kurie bus įvesti į dėmenų schemas. Kita vertus, vienas pagrindinis skirtumas yra jau dabar, kuris pagrindine gnostinės substancijos savybe laiko ne masę, bet suvokimą ir jį kildina iš jos sąveikos su luksorinų lauku, kurį aišku dar reikia įrodyti.

Išorinė struktūra apgaubia vidinę ir papildo dėmenis labai svarbiomis sątvare taip pat randamomis charakteristikomis. Viena tokia charakteristika jau buvo paaiškinta, tai yra kontinuumas, kuris savyje talpina visus dėmenis. Lig šiol pagrindinė tradicinio mokslo problema buvo ta, kad kontinuumai laikyti paprastais tapatybės kontinuumais, todėl teoriją kuriant jo pagrindu, buvo nuglodinamos visos struktūros. Pavyzdžiui, erdvė ir laikas laikyti paprastais, bestruktūriniais elementais, veikiančiais abstrakčioje paprastoje terpėje, todėl juose nebuvo įmanoma įžvelgti jokių mechanizmų. Ši padėtis iš dalies ištaisoma įvedant sudėtingą substancijos sandarą, tačiau ši sandara glodinama paprastos erdvės ir paprasto laiko neteisingais konstruktais. Įvedus multiplekso sąvoką ir sujungus ją su kontinuumo  vaizdiniu, ši padėtis ištaisoma. Iš esmės visi išvardinti vidiniai dėmenys yra sudėtingas multipleksas, per kurį galima pasiekti dvi artimiausias mus supančios tikrovės dalis.

Bet daug svarbesnis yra kitas išorinės dėmenų dalies principas, kuris skaidosi į eiolo ir rėizolo dėmenis. Šie terminai taip pat paimti iš sątvaro, kuris turi dvinarę sandarą – laisvės šerdį, kūrybinį potencialą ir būtinybės pasaulį, kuris yra suvokiamas kaip materialus daiktiškumas. Tai universalus principas, kuris reikalingas pasaulio atsiradimo paaiškinimui. Turi būti kūrėjas ir kūrinys. Kūrėjas savyje turi idealią formą, kurią įdėdamas į objektyvią materiją ją paverčia kūriniu. Kūrėją nebūtina įsivaizduoti religiniu įsivaizdavimu, nes laisvė ir materija iš tikro tėra dvi tikrovėje veikiančios jėgos, kurias galima paaiškinti filognoziniu, kaipybiniu metodu. Dar kitaip šiuos aspektus galima įvardinti kaip pasyvumą ir aktyvumą. Eiolas yra aktyvioji, kuriančioji jėga, o rėizolas yra pasyvioji, formą priimanti jėga. Jų junginyje atsiranda mus supanti realybė. Norėdami ją paaiškinti, turime ištirti kaip šios jėgos veikia, kokia jų sandara, kokios savybės ir kokiems dėsniams paklūsta.

Matome, kad tiek vidinė tiek išorinė struktūra turi dvinarę sandarą. Vidinis dvinariškumas kyla iš išorinio, nes eiolo aspektas pereina į gnostinę braną, ir psichikoje kuria laksato substanciją, o rėizolas pereina į fizinę braną ir formuoja fiksato pasaulį. Tačiau vienpusės koreliacijos nėra, nes tiek eiolas, tiek rėizolas apima abu tikrovės aspektus, t. y., eiolas gali tiesiogiai veikti ir fizinę braną, ko pasekmėje atsiranda sielos substancija. Šie dėmenys nėra išskirstyti po atskiras išorines dimensijas, visi šie aspektai sudėti į kiekvieną realybės tašką ir sudaro to taško dauglypą. Tai aišku tik bendros kategorijos, bendros sritys, kurių viduje veikia sudėtingi pasauliai, bet juos dar ateityje reikės išaiškinti, o kol kas dedant filognozijos pamatus, užtenka ir tokio apibendrinto varianto.

Dėmenų multipleksas sudaro tam tikrą struktūrą, kurią norėtųsi aprašyti ženklų kalba. Galutinės ženklų sistemos dar nesukūriau, ši idėja kol kas yra tik eksperimentinėje stadijoje, tačiau pirmas bandymas padarytas – pateiktoje schemoje, prie kiekvieno dėmens pateiktas ženklas, kuriuo tas dėmuo žymimas. Pasirinkau ideografinį principą, nes jis įprastas matematikoje ir logikoje. Jis panašus į hieroglifų kalbą, kokia rašoma azijos šalyse. Toks principas kaipybinėms lygtims yra geriausias, bet dar reikės padirbėti prie ženklų sistemos ir multipleksų užrašymo technologijos. Tai turi būti ir paprasta, aiški sistema, bet tuo pačiu ir efektyvi. Čia iškyla sunkumų, kaip ir visoms hieroglifais rašančioms kalboms, nes kiekvienas reiškinys turės turėti savo atskirą ženklą, o kadangi tikrovė labai sudėtinga, tokių ženklų, pilnam jos aprašymui turės būti labai daug. Tačiau kito kelio nematau ir teks su šiuo trūkumu susitaikyti. Tai iš dalies išsprendžiama tuo, kad tikrovė turi fraktalinę sandarą ir ją galima išdalinti į lygmenis, pradedant nuo aukščiausio ir baigiant smulkiausiu. Tai padeda tuo, kad kiekvieną lygmenį galima maksimaliai supaprastinti, visą sudėtingumą perkeliant į smulkesnius. Taip, einant nuo vienos pakopos prie kitos, multiplekso struktūra nebūtų labai sudėtinga.

Dabartinėje tikrovės pažinimo stadijoje labiausiai ištyrinėtas yra fizinės branos substancijos elementas. Šis dėmuo aiškinamas fizikos standartinio modelio, naudojant kvantinių laukų principą. Yra tam tikras elementarus kvantų rinkinys, į kurį redukuojama visa realybė, ir kuris pretenduoja paaiškinti visus mus supančios tikrovės reiškinius. Tačiau mokslas susiduria su didelėmis problemomis ir lieka labai daug tradiciniam metodui nepasiekiamų sričių, viena kurių yra sąmonės pasaulis. Filognozijos tikslas ištaisyti visas silpnąsias vietas, pateikiant išplėstą, visumą apimantį modelį ir paruošti pagrindą neištyrinėtų tikrovių atvėrimui. Svarbiausias išplėtimas yra gnostinės branos įvedimas, kurios ašis yra sąmonės substancija, taip pat gaubiamosios struktūros įvedimas, nes kiekviename tikrovės aspekte randame ne tik pasyvią materiją, bet yra ją formuojančią kūrybinę jėgą. Neištyrę šių aspektų tikrovės jos visumoje paaiškinti negalėsime. Toks požiūris ganėtinai originalus, nes tradicinėje fizikoje mes matome tik būtinybės pasaulį, o aš manau, kad į jį įmanoma įvesti ir laisvės dėmenį. Tai natūralu: jeigu įmanoma sukurti sąmonės fiziką, į ją turi įeiti labai svarbi sąmonei savybė, kuri vadinama kūrybine laisve. Čia nėra nieko neįprasta, nes kurti gali ne tik žmogus, bet ir pati tikrovė, kuri kažkokiu iki šiol nepaaiškintu būdu sukūrė sąmoningų gyvybių pasaulį. Neištyrinėjus šių tikrovės svarbių dalių, neįmanoma atskleisti pagrindinės mūsų realybės paslapties. Kadangi filognozijos pagrindinė paskirtis atskleisti 100 proc. holoplastinį tikrovės vaizdą, šie aspektai privalo būti įtraukti į modelį ir visai nebūtina juos išskirti į kokį nors nuo visumos izoliuotą mokslą, kuris tiriamas tik humanitariniais-filosofiniais metodais.

Daug sudėtingesnis klausimas, aišku, yra naujo dėmenų ekrano sukūrimas, tačiau tai sunkiai įgyvendinamas uždavinys, nepasiekus aukštesnio sąmoningumo. Manau, tai bus įmanoma tik tam gerai paruošus dirvą, ir išsprendus tradicinio ekrano problemas, kuris yra daugiausiai paimtas iš fiksatinio sensoriumo. Vidinė multiplekso dalis, kaip jau sakiau, sustruktūrinta, tačiau tas pats turi būti padaryta su išorine dalimi, o būtent su deformuotu kontinuumu, eiolu ir rėizolu. Kas tikrovėje yra aktyvumas, kas tikrovėje yra pasyvumas, kokiose kontinuumo deformacijose būtų galima juos atvaizduoti? Manau, kad įvadą į šią temą tuo galima būtų ir baigti, o kitame skyrelyje pabadysiu pasvarstyti, kaip būtų galima sukurti naujovišką ekrano dėmenų sistemą, kuri būtų paremta vien tik laksato priemonėmis, kategorijas paimant iš kalbos. Kalboje yra daug sąvokų, kiekviena sąvoka gali būti paversta ekranu, per kurį matoma realybė.

Klausimai:

  1. Kodėl sątvarui tokia svarbi ekraniškumo sąvybė?
  2. Kaip išskiriami sątvaro ekrano dėmenys?
  3. Kaip susijusios ekrano dėmenų ir kontinuumo sąvokos?
  4. Kokia kontinuumo dėmenų multiplekso pagrindinė sandara?
  5. Kodėl vidinė dėmenų dalis gerai ištyrinėta, o išorinė netyrinėjama?
  6. Kaip kitaip galima įvardinti eiolo ir rėizolo aspektus tikrovės sandaroje?
  7. Koks pagrindinis skirtumas tarp gnostinės ir fizinės branos dėmenų?
  8. Kodėl hieroglifais koduoti struktūrinius elementus geriausia?
  9. Kokia sąmonės dalimi remiasi tradicinis dėmenų multipleksas?
  10. Kam reikalingas naujas dėmenų ekranas?
  11. Į ką remiantis galima kurti naują, laksatinį dėmenų ekraną?

Subjektyvus ir tikras laikas

Kelionės laiku mokslinės fantastikos gerbėjus žavėjo visais laikais, tačiau retas kas rimtai pasvarsto, kaip šią svajonę realiai įgyvendinti. Oficialiame moksle tai laikoma neįmanomu dalyku, todėl tokios teorijos prilyginamos šarlatanizmui, dėl kurio neverta gaišti laiko. Problema ta, kad pats oficialus mokslas neretai priartėja prie šarlatanizmo ribos, nes jo naudojamos sąvokos seniai neatitinka pasiektų žinių lygio. Pirmas žingsnis, kurį būtina padaryti, yra įprastinio laiko vaizdinio atsisakymas, nes šis vaizdinys neparodo kas laikas yra iš tikro. Turime atskirti kur yra tikras laikas, o kur tik subjektyvus laiko įspūdis. Mokslas šio skirtumo nedaro ir dažnai remiasi tik subjektyviu laiko įspūdžiu, kuriame kelionė laiku atrodo neįmanoma.

laiko kelione

Kaip atsiranda subjektyvus laiko įspūdis paaiškinti nesunku. Čia galima pasinaudoti ekrano ir prie jo prijungto kabelio pavyzdžiu. Kabeliu teka informacijos srautas, vadinamas morfizmų srautu, kur informaciniai vienetai eina vienas po kito, sekoje. Ekrane šie morfizmai išskleidžiami ir išdėliojami vienas šalia kito, prie kabelio „laiko“ prijungiant ekrano „erdvę“. Iš esmės, toks yra žmogaus suvokimo principas, kur kabelis yra nervai, o ekranas yra sąmonė. Šioje sistemoje pagrindinė laiko vieta yra tarp dviejų taškų, A ir B, kabelio sraute. Šie taškai ekrane išskleidžiami į erdvę ir gaunami A ir B taškai vienas šalia kito. Mokslo klaida ta, kad jis įsivaizduoja, jog šie du taškai pirminėje tikrovėje išsidėstę taip pat kaip kabelyje ir ekrane. Iš tikro šis išsidėstymas gali būti visiškai kitoks, kurį dar reikia atrasti, norint suprasti kas yra laikas pačioje realybėje, ne vien jos atvaizde.

Taigi tikrovėje mes neturime nei kabelio, nei ekrano ir dar reikia atrasti, kokia jos tikra sandara anapus subjektyvaus žmogiško suvokimo. Tik tada žinosime, ką reiškia persikelti atbuline eiga iš taško B į tašką A „laiko“ tėkmėje. Kaip tai vaizduojama tradiciniame moksle galima paaiškinti naudojant koordinačių sistemą, kur viena ašis yra erdvė, kita – laikas. Judėjimas šioje koordinačių sistemoje visada vyksta įstrižai, nes jis susideda iš dviejų vektorių, erdvės ir laiko. Judėjimas ekrano-kabelio sistemoje visada yra erdvėlaikyje. Jeigu vektoriai būtų atskiri, tai sugrįžti atgal iš taško B į tašką A erdvėje įmanoma, bet šitaip grįžtant suvienytoje sistemoje, visada įsiterpia laiko vektorius, kuris tą grįžimo tašką visada pastumia laike į priekį. Tad net sugrįžę į tą patį tašką erdvėje, mes jame būname kitame laike, nes laiko vektorius laikomas nesustabdomu ir neapsukamu. Kelionė laiku reiškia, kad iš judėjimo erdvėje išimamas laiko vektorius arba jis apsukamas „priešinga kryptimi“.

Kiekvieną akimirką tikrovės chaose įvyksta daug poslinkių, kurie prie pradinio taško prijungia skirtumo vektorių sistemą. Norint sugrįžti į pradinę būseną, kas būtų grįžimas laiku atgal, reikia kompensuoti visus šiuos skirtumus. Tačiau tai ne taip paprasta, nes reikia žinoti kokia to skirtumo sandara ir rasti tokio skirtumo kompensavimo mechanizmą. Kodėl tai atrodo neįmanoma kabelio-ekrano sistemoje galima paaiškinti taip: kabelio taškų seka ir ekrano taškų išsidėstymas šalia vienas kito sujungiamas su kontinuumo vaizdiniu, kuriame tęsiant kiekvieną ankstesnį tašką, kartojama tai, kas buvo prieš tai. Tokiame tapatybe ir homogeniškumu pagrįstame kontinuumo vaizdinyje neįmanoma suformuluoti jokio mechanizmo, kuris leistų modeliuoti laikines „reakcijas“. Tokiame vaizdinyje laikas ir erdvė yra paprasti dariniai, neturintys jokios struktūros ir sandaros, todėl nėra už ko užsikabinti ieškant mechanizmo.

Tačiau kaip jau sakiau, tikrovėje nėra kabelio, ekrano ir kontinuumo ir dar reikia atrasti, kas joje yra tikras laikas. Jis tikrai nėra morfizmų srautas kabelyje ir jų išskleidimas ekrane. Kas tai yra iš tikro kol kas informacijos negavau, tačiau ateityje pabandysiu modeliuoti. Dabar galiu pasakyti kelis pastebėjimus. Pirma, kabelio-ekrano modelyje laikas suvokiamas kaip santykių sistema ir tai didelė kliūtis laiko technologijų atradimui, nes keliavimas santykiais sunkiai įsivaizduojamas. Jeigu ir būtų įmanoma apsukti kontinuumo vektorius priešinga kryptimi, taip būtų sugriauta natūrali pasaulio tėkmė ir visas pasaulis apsisukti į priešinga pusę, o toks apsisukimas prilygtų katastrofai. Tokiu atveju keliauti laiku nesukeliant lokalinės arba globalinės katastrofos būtų neįmanoma. Kitas vaizdinys gali būti laikas kaip substancija, kur kiekvieni praėję taškai egzistuoja vienu metu paralelinėse tikrovėse. Tik tokiu atveju būtų galima keliauti tarp paralelinių laiko taškų, nesugriaunant tikrovės. Tačiau šią sandarą dar reikia atrasti. Kaip jau sakiau, to nebus tol, kol mokslas neatsisakys kontinuumo vaizdinio ir kebelio-ekrano modelio, kuris programuodamas suvokimą nuvedą žmogų klystkeliu.

Kol visi laiko struktūros elementai pagrįsti kontinuumo sąvoka, tol kelionių laiku technologija neįmanoma. Skirtumas turi būti suvokiamas ne kaip kontinuumas, bet kaip multipleksas sudarytas iš didelio skaičiaus deformuotų kontinuumų, kuriame įmanomi perstatymai ir reakcijos. Turėtume surasti, koks šiame multiplekse taškų A ir B tikras išsidėstymas ir kaip įmanomas apsuktas judėjimas nuo vieno prie kito. Tai nėra taip paprasta, nes ekrano, kabelio, kontinuumo vaizdinys įaugęs į žmogaus protą ir jį iš ten labai sunku iškrapštyti. Proveržiui reikia atrasti metodą, kuris leistu perdarytų suvokimo struktūrą, išlaisvindamas iš iliuzijos, kuri mokslininkus ir filosofus valdė per visą istoriją. Šis įvykis būtų iš tikro revoliucinis, nes žmogus pagaliau suvoktų, kad tai, ką mato sąmonėje, nebūtinai atitinka anapusinės tikrovės, ir kad šis paveiksliukas tėra labai apytikslė interpretacija.

Retas kas žino šią paslaptį, ir visi filosofavimai apie laiko struktūrą įklimpę paprastų kontinuumų iliuzijose. Aš siūlau paprastus kontinuumus pakeisti sudėtingais ir vadinu juos multipleksais, arba dauglypomis. Multiplekso struktūra turi atitikti tikro laiko struktūrą, ištraukiant ją iš santykių junginio vaizdinio ir paverčiant realia substancija, kurioje gali vykti tikri procesai, kurie subjektyviai būtų suvokiami kaip kelionė laiku.

Ir pabaigai noriu atkreipti dėmesį į gryną mokslinį laiką ir aprengtą kultūrinį laiką, kuris vadinamas istorija. Visuose mokslinės fantastikos kūriniuose keliaujama ne grynuoju laiku, bet istoriniu laiku, pavyzdžiui, iš 2018 metų į 1005 arba 45 mūsų eros metus. Laiko mechanizme istorijos drabužiai – nėra svarbūs, tačiau mūsų orientacija laike paremta istorinių faktų ir įvykių žinojimu. Šis turinys yra tarsi koordinačių sistema, kurioje naudojama ne matematika, bet civilizacijos istorija. Kelionė laiku negali būti visos tikrovės kelionė, nes jeigu mes apsuksime visą tikrovę atgal laiku, tai tą tikrovę ištiks katastrofa. Vadinasi keliaujant laiku, dabartis neturi išnykti visiems, norima, kad ji išnyktų tik laiko keliautojui. O tai gali būti daug sunkiau, negu apsukti visos tikrovės skirtumų vektorius. Laikas gali būti statiškas, nejudantis, tada būtų galima žmogų iš vienos laiko vietos išimti ir perkelti į kitą vietą. Sąmonės sraute tai atrodytų kaip persikėlimas iš vieno laikmečio į kitą, tačiau iš tikro tai būtų kelionė tarp paralelinių pasaulių.

Ezoterikoje daug istorijų, kuriose pasakojama apie laiko keliones. Yra buvę net žmonių, kurie tvirtino, kad yra atkeliavę iš kito laiko. Sunku pasakyti kiek jais galima pasitikėti. Visuomenės žinių lygis šiuo klausimu labai žemas, valdžia slepia tikrus savo eksperimentus, projektus ir teorijas nuo visuomenės, nes šios technologijos labai svarbios istorijos valdymui. Kad istorija valdoma dirbtiniu būdu, nenorima viešinti – kad daug rezonansinių įvykių gali būti spec. operacijų rezultatas, kuriomis buvo bandoma pakeisti istoriją iš kito laiko. Tie, kas atkeliauja iš kito laiko, turi didelį pranašumą, nes žino visus faktus ir įvykius, kuriuos specialiu poveikiu gali pakreipti norima linkme. Kiekvienas tikrovės objektas yra laiko gija, kuri ateina iš praeities ir keliauja į ateitį. Šiame gijų ryšulyje, kokią nors nepageidaujamą giją galima ištraukti ir užleisti erdvėje vietą, kitoms gijoms. Taip gali dingti žmonės, šeimos, giminės, žinios, technologijos, įvykiai ir t.t. ir istorija būti pakreipta net pačiomis netikėčiausiomis kryptimis.

Neturėtume manyti, kad tai neįmanoma, o tokia galimybė atsiveria tada, kai iš modelio pašalinamas paprasto kontinuumo, ekrano ir kabelio suformuotas laiko vaizdinys. Laiko valdymo mokslui – tai didžiausios kliūtys.

6. Stratos ir hipostratos

Pažinimą galima skirstyti į gelmininkų ir paviršininkų pažinimą. Kadangi filognozijos tikslas pažinti holoplastinę tikrovės sandarą, ji negali būti paviršinė, nes pagrindinė tikrovės dalis paslėpta gelmėje. Norint apimti viską, reikia matyti ir paviršių ir gelmę. Šis principas apibrėžiamas kaip „viso spektro“ teorija. Ji turi tas dalis, kurios atveriamos ir suvokiamos ir dalis kurios neatveriamos ir niekaip nepasirodo suvokime. Šiai sistemai aprašyti naudojami įvairūs terminai, tokie kaip horizontų sistema bei stratos/hipostratos. Išskiriu tris žinomus horizontus, nors jų gali būti daug daugiau, tačiau kadangi kol kas su jais nėra jokių sąlyčio taškų, jie nematomi. Horizontai visame spektre įvardijami ir kitu terminu – stratos/hipostratos.

Pirmas horizontas yra matomas juslinis ir gnostinis pasaulis, esantis sątvaro viduje. Šis pasaulis vadinamas matoma strata, kurioje atsiveria fizinis objektiškumas ir kognityvinis subjektiškumas. Mintis, kaip rodomosios sąmonės dalis, ateina iš gnostinės branos, iš tos tikrovės dalies, kuri susijusi su eiolu, laisvės stichija. Daiktas yra fizinės branos įvaizdinimas, kurioje vyrauja būtinybės pasaulis, kurį vadinu rėizolu. Rodomasis sątvaras apgaubia ir sujungia abi šias dalis, padaro jas žmogaus egzistencijos centru. Šis pasaulis yra paviršius, kuriame įsitvirtinusios daugumos žmonių sąmonės, kurios dažnai nesupranta, kad tikroji realybė anapus šio gražaus paveiksliuko. Tai pasaulis vadinamas fasadiniu pasauliu, kuriame vyksta tik užkulisinių tikrovės jėgų valdomas spektaklis. Žmogus nesuprantantis, kad tikrieji žaidėjai veikia už kulisų, negali suvokti tikrų įvykių priežasčių, neteisingai interpretuoja reiškinius ir įvykius. Todėl paviršininkų nuostata filognozijoje nepriimama, nes ji nesuderinama su reikalavimu siekti 100 proc. tiesos.

Antras horizontas yra fizinė brana, kuri iš dalies parodoma rodomojoje sąmonėje kaip objektyvus pasaulis. Tačiau tai nėra visas vaizdas, nes už matomo pasaulio yra nematomas, vadinamas antro horizonto fizinėmis hipostratomis. Šis pasaulis sudarytas iš nežinomų laukų ir energijų, kurios sudaro holoplastinę tikrovės šerdį, ir kurioje užkoduotos tikrosios šio pasaulio galimybės. Filognozijos tikslas parodyti pilną fizinės branos hipostratų spektrą, kad būtų galima išskirti visus tikrovėje esančius multiplekso dėmenis, iš kurių būtų galima kurti dirbtinę realybę, suteikiančia civilizacijai priemonių plėsti savo veiklos mastą kosminėje erdvėje. Filognozija yra ta priemonė, kurios tikslas atverti perspektyvas naujai fizikai, ištaisant senų metodų trūkumus ir klaidas ir suformuluojant prinicpus tiksliam hipostratinių pasaulių atspindėjimui.

Trečias horizontas prie šios sistemos „prilipdo“ tas dalis, kurios būtinos sielos pasaulio paaiškinimui. Sielos struktūros, taip pat ir pati sąmonė, atsiranda gnostinėje branoje, kuri yra žmogaus psichinės realybės pamatas. Šis pasaulis yra telepatinė hipostrata, kurios atskleidimas sukurs priemones, reikalingas sąmonių sujungimui telepatiniu ryšiu, ir šiek tiek pavojingesnis variantas – sąmonės valdymui. Minčių pasaulio atidarymas jau įvykęs ir mokslas šioje srityje toli pažengęs, o filognozijos uždavinys, padaryti šias žinias viešai prieinamomis, įvesti idėjas ir technologijas į kiekvieno žmogaus gyvenimą. Vien teorijos, žinoma, visuomenei neužtenka, nes ši sritis turi būti griežtai reguliuojama, kad užvaldyta ir patekusi į netinkamas rankas nepadarytų daug žalos. Iš dalies taip jau yra šiuo metu įvykę, tačiau ne viskas prarasta, ir vienas iš filognozijos tikslų, atskleidžiant hipostratų spektro principą, ištaisyti šią klaidą. Gnostinė brana turi daug nematomų, paslėptų hipostratų, vienintelė vieta, kuri atsiveria yra žmogaus minčių pasaulis. Tačiau jis turi tam tikrą aplinką aplink save, kuri neatsiveria suvokimui, nors tokia pat svarbi, kaip ir pati matoma mintis. Taigi kaip kūnas, fiziškumas turi nematomą gelmę, tokią pat gelmę turi ir minčių pasaulis.

Tuo visas spektras neišsisemia, tačiau naudojantis metodu „iš vidaus į išorę“ tai pirmosios hipostratų stotelės, prie kurių verta sustoti ir kurias verta gerai ištyrinėti gelmininkų metodu. Visas spektras neria į nematomą gelmę, turinčią dvi kryptis, kurias jau paminėjau: daiktiškąjį rėizolą ir laisvės eiolą. Šioms kryptims jungiantis susiformuoja jų mišinys, kuris sukuria žmogaus egzistenciją. Šis principas vienas pagrindinių sątvaro principų, kuris kartojasi įvairiose srityse, viena dalis ateina iš laisvos galimybės kurti naujas formas, o kita yra medžiaga, panaudojama šiam kūrimo veiksmui. Eiolas yra šita laisvė, į žmogų įsikūnijanti iš tikrovės gelemės, o rėizolas yra medžiaga, kurioje būtinosios struktūros pertvarkomos, keičiamos ir iš jų sukuriama kas nors naujo. Tai galioja tiek sąmonės viduje, tiek visai tikrovei, nes laikoma, kad mūsų pasaulis taip pat buvo sukurtas, todėl turi turėti abu šiuos aspektus, kuriuos iš jo paveldi ir žmogus.

Žinomą hipostratų spektrą vaizduoju pateikta schema. Ji nėra tikslus paslėptų realybių vaizdas, greičiau tai principas, kurį būtina suvokti, hipostratų modelį kuriant savarankiškai, pagal tai, ką sugeba sukurti/atrasti kiekvieno žmogaus individuali sąmonė. Iš pradžių reikia sukurti visus įmanomus šios tikrovės žemėlapius, o tada natūraliais ir techniniais instrumentais, atverti jas žmonėms. Ši sistema kaip technologija būtų vadinama dirbtiniu hipostratų atvaru (DHA).

spektr

Pagrindinė šios schemos dalis yra šviesos arka, turinti fiksatinę ir laksatinę stratą. Fiksatinė dalis ateina iš fizinės branos pasaulio ir atveria vieną šio pasaulio hipostratą, kai kitos lieka uždarytos ir yra žmogaus sąmonei neregimas pasaulis. Laksatinė dalis per laksatinį srautą ateina iš gnostinės branos, ir čia pavirsta žmogaus minčių ir jausmų pasauliu. Tačiau be tiesiogiai atveriamų dalių ir čia yra daug niekaip nepasiekiamų ir jas galima atdaryti tik dirbtiniu gnostinių hipostratų atvaru. Schemoje spektrinė juosta rodoma išskleistu pavidalu, nors tikrovėje visos dalys yra suspaustos į vieną junginį, kuriame sluoksniai uždėti vienas ant kito. Tačiau tokiu pavidalu hipostratas vaizduoti nepatogu, todėl reikalingas išskleistas variantas. Holoplastinis vaizdas gali būti labai sudėtingas ir platus, tačiau viską išsemti, iki pat šios realybės pradžios – titaniškas darbas, kuriam atlikti reikės daug šimtmečių ir tūkstančių genialių protų darbo. Su dabartinio mokslo viešu variantu bėda ta, kad jis nepripažįsta tokios realybės sandaros ir liaudį laiko fasadinio pasaulio iliuzijose. Bet gyvenant tik jame ir laikantis paviršininkų nuostatų, suprasti kas vyksta iš tikro, kokios yra tikrosios priežastys ir kokie yra pirmieji judintojai, neįmanoma. Pirmapradis žmogus, apie kurį kalbėjau įžanginiame skyriuje, apima visas hipostratas, ne vien tai, kas matoma laksate ir fiksate.

Fasadinio pasaulio ir gelmės principą galima atrasti ne tik pačios tikrovės suvokime. Ši sistema ypač svarbi visuomenėje kaip vienas pagrindinių organizacijos principų. Kiekviena organizacija turi oficialų spektaklį, kuris yra jos fasadas, tai kaip save pateikia paprastiems žmonėms, ir tikrą gelminį pasaulį, kuris šį spektaklį organizuoja. Spektaklyje veikia „žvaigždėmis“ vaizduojami žmonės, prie kurių įvaizdžio dirba visa komanda specialistų, o šios yra tik organizacijos sukurtų scenarijų atlikėjai. Fasade rodomi herojai ir antiherojai, nes jo paskirtis ne tik ką nors išaukštinti, sukurti žvaigždę, bet ir sudoroti. Todėl fasadas dažnai veikia kaip ešafotas, kuriame viešai trypiami organizacijos priešai. Šis fasadas propaguoja savo normų sistemą, ir jeigu tų normų neatitinki, yra rizika, kad organizacija tave ištrauks ant ešafoto, ir įvykdys per informacijos kanalus viešą egzekuciją.

Šio principo paslaptis ta, kad fasadas nėra tiesos vieta, fasadas tėra vaidinamas spektaklis, o tikras organizacijos veidas slepiamas hipostratų uždarose zonose. Šie slapti pasauliai prieinami tik išrinktiesiems, ir jie save pateikia per suvaidintą organizuotą spektaklį. Be hipostratų įtraukimo į savo suvokimo horizonto ribas, neįmanoma suprasti įvykių, priežasčių, pirmųjų judintojų, nes spektaklyje pateikiami tik aukojimui išrinkti atpirkimo ožiai, kurie su įvykiais net nėra susiję arba juose yra tik pėstininkai. Toks principas patogus tuo, kad gali organizuoti net pačius šūdiniausius nusikaltimus, bet kol nesi ištrauktas į fasadą, kas neįmanoma jeigu priklausai organizacijos elitui, tol nėra ko bijoti, nes žmonių sąmonėse matosi tik suvaidintas spektaklinis įvaizdis. Kiekviena organizuota sistema, siekia susikurti fasadinę ešafoto instituciją, kurioje sudorojami visi valdžiai nusižengę žmonės, per neatitikimo jų normai viešinimą. Ešafoto struktūra tokia: ideologija, suformuota per propagandos ir švietimo sistemą; masinė sąmonė, kuri suorganizuota filologiškai rodyti neapykantą visiems nukrypimams nuo valdžios normos; organizatoriai, kurie kuria ešafoto sistemą; ir pats nusidėjėlis, kuris išstatomas viešam apspjaudymui, per „nuodėmių“ masinio paskleidimo sistemą. Visos grupuotės, siekiančios valdžios ir įtakos masinei sąmonei, siekia susiformuoti tokį likimų traiškymo mechanizmą, nes nori savo oponentus laikyti baimėje, šokdinti išsišokėlius ir „iškrypėlius“.

Matome, kad tiek tikrovės suvokime, tiek visuomeninėje organizacijoje, fasadinis pasaulis yra netiesos vieta, kurią labai mėgsta paviršininkai. Tačiau gelmininkų neapgauna jokie paviršiniai spektakliai, nes jie nori žinoti visą tiesą. Norint pasiekti šį tikslą reikia peržengti paviršiaus ribą, nerti į gelmę ir ištraukti tikrą, joje pasislėpusią realybę. Tai nėra lengva, nes hipostratos akylai saugomos ir prie jų prisikapstyti reikia išskirtinės sėkmės. Priartėjus prie ekstreminės ribos, tikrovės lieka vis mažiau ir įsijungia vaizduotės mechanizmai, kurie tikrovės pakaitalą kuria iš abstraktų, o šie yra ne fakto, bet galimybės vieta. Faktas turi būti užfiksuotas tiesioginiame suvokime, galimybė būna tik mąstoma. Toks hipostratų atskleidimas yra nepilnavertis ir fasadinis spektaklis griaunamas turi būti efektyvesnėmis priemonėmis. Galima prote suvokti koks visas spektras žmonijos organizacijų sistemoje, nes žmonių skaičius ribotas ir kažkokie žmonės stovi pačiame gale kaip pirmieji judintojai. Tos uždaros zonos, kurios planetos mastu veikia kaip tokios grupuotės, save laiko didelėje paslaptyje. Šių pirmųjų judintojų nereikia painioti su fasadinio spektaklio žvaigždėmis, kurie yra tik suorganizuoti visuomenei vaidinti spektaklį, bet nėra tikri lėlininkai.

Pažinimo multipleksus galima konstruoti kokios nors vienos stratos ribose, o galima stengtis aprėpti visą spektrą, paaiškinant kaip įvykiai atsiranda iš tikro. Jeigu kokie nors procesai lieka anapus horizonto ir nėra įtraukiami į modelį, iškreipiamas visas vaizdas, nesuprantant kas yra tikri pagrindiniai žaidėjai, o kas yra tik jų stumdomos figūrėlės. Todėl filognozijoje, kuri siekia holoplastinio vaizdo, toks principas neišvengiamas, be gelmės nėra pilnos tiesos. Kadangi tai kas atsiveria yra laikoma „lengvu taikiniu“, tokia informacija nėra labai vertinga, visas darbas glūdi gelmės tamsoje ir tyloje. Pagrindinis siekis – padaryti, kad tylinti tamsa nušvistų, tačiau kad nušvistų taip, kad liktų tikra tylos ir tamsos forma, o ne vien tai, kas neregima ir negirdima būtų pakeista tuo, kas regima ir girdima. Metodas, kurio rėmuose tai daroma, aprašytas dzeta struktūroje, tačiau filognozijoje paprastasis jos variantas netinkamas. Privaloma siekti naujo ekrano, kad ir vaizdas ir garsas būtų kitas.

Klausimai:

  1. Kodėl filognozijoje gelmininkų metodas reikalingesnis už paviršininkų?
  2. Kaip suprasti horizonto sąvoką gelmėje?
  3. Kokios žinomos pagrindinės stratų grupės?
  4. Kas yra DHA?
  5. Kaip sąmonės valdymui naudojamas fasadinis pasaulis?
  6. Kaip socialinės organizacijos struktūroje suorganizuojamas ešafotas?
  7. Kas yra ekstreminis pasaulis?
  8. Kokia klaida daroma tiriant hipostratas?
  9. Kaip įtraukti tamsą ir tylą į šviesos arką, kad jos parodytų savo tikrąją esmę?