1. Kontinuumai

Norint suprasti filognozijos metodą, reikia žinoti kontinuumo sąvoką ir kaip ji taikoma pažinimo procese. Pirmiausiai noriu atkreipti dėmesį, kad šis žodis yra nelietuviškas ir jį galima pabandyti sulietuvinti žodžiu „tęsmas“. Ar jis turi galimybių prigyti ir pakeisti skolinį – nežinau, todėl kol kas naudosiu žodį „kontinuumas“, kuris tik retkarčiais bus pakeičiamas lietuvišku variantu. Abu žodžiai reiškia tą patį.

Šios sąvokos atsiradimo mąstyme paaiškinimas greičiausiai yra paprastas: ji nurodo kažkokį labai svarbų sątvaro aspektą, ypač rodomojoje sąmonėje. Kiek jis turi „ekrano“ formatą, tiek yra ištęstas erdvėje ir laike, turi ekstensyvumo ir intensyvumo momentus. Pradiniu savo variantu ši idėja gana paprasta – tai kažkokios realybės tęsimasis, kai kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojasi tai, kas yra ankstesnėse dalyse. Šis principas tinkamas ne tik erdvinei tikrovei, bet ir bet kokiai savybei, ypač tą savybę vertinant kaip trunkančią laike. Kitaip sakant yra erdvės kontinuumas, laiko kontinuumas ir kitų reiškinių kontinuumai, turintys aprašytą bruožą.

Dėl paminėtos priežasties, to paties kartojimo tęsiant ankstesnes dalis, kontinuumo sąvokai labai svarbi tapatybės savybė. Tapatybė gali būti statiška ir dinamiška, priklausomai nuo to ar vienodumas yra judantis, ar sustingęs. Statiškame kontinuume, kuris yra paprasta tapatybė, judėjimas būna neįmanomas, nes kiekvienai daliai esant lygiavertei ir niekur nesant persvaros, apsikeitimas vietomis neįmanomas. Todėl statiškame tapatybės kontinuume judėjimas negalimas. Kitas variantas, kai pati kontinuumo esmė yra judri ir tapatybės reikia ieškoti judrume. Tada visas kontinuumas savyje turi tam tikrą judesio komponentą, bet tie komponentai visi simetriški, šiuo atveju šitaip išsaugant tapatybės savybę. Abiem atvejais netaisyklingas laisvas judėjimas neįmanomas, nes tokiam judėjimui reikalingas tapatybės pažeidimas, vadinasi kažkoks faktorius, kuris į kontinuumą įneša anomaliją.

Laikantis kontinuumų sąvokos rėmų, tokia anomalija gali būti tik kitas, kito tipo kontinuumas, kuris sujungiamas su pradiniu kontinuumu. Jiems susimaišius, tarp elementų atsiranda didelis skirtumas, ir šis skirtumas kontinuumus verčia judėti netaisyklingu judėjimu. Šioje vietoje, statiško arba dinamiško tapatybės kontinuumo sąvoka turi būti papildyta deformuoto kontinuumo galimybe, kurioje tapatumo principas pažeidžiamas tiek erdvėje, tiek laike. Deformuotas kontinumas reiškia, kad darant pratęsimą, nebūtinai kartojasi „tas pats“ – gali atsirasti skirtumas, kuris tęsmą paverčia netolygiu. Šis klausimas labai svarbus matematikoje, nes konstruojant skaičiaus teoriją, paprastai naudojamas statiškas tapatybės kontinuumas ir visi skaičiuose esantys vienetukai laikomi vienodais. Dėl šios priežasties pagrindine matematiko problema tampa begalinis kartojimasis, nes kiekvieną kartą kartojantis tam pačiam dalykui, neįmanomas natūralus užsibaigimas. Užbaigiama tik nenatūraliai nutraukiant kartojimo veiksmą, nustatant vienetukų sekoje dirbtinę ribą. Deja tokia matematika yra netiksli ir labai problematiška, nes ji neturi jokio atitikmens tikrovėje. Dėl šios priežasties, filognozijoje bandoma naudoti ne begalinės kiekybės principą, bet kaipybės principą, kontinuumą laikant ne tapačiu, o deformuotu. Skaidant deformuotą kontinuumą į kvantus, šie nebūna visi lygūs, todėl tradicinė skaičiaus koncepcija pakeičiama į daugiadimensinius skaičius, kurie yra kaipybinių multipleksų sandūros.

Kontinuumai gali būti gryni ir negryni. Pirmi yra skirstomi į tipus, turinčius skirtingas prigimtines savybes, kurios skiriasi nuo kito tipo kontinuumų savybių. Dėl šios priežasties, jiems maišantis, negrynuose kontinuumuose gali atsirasti skirtumų galimybė, kuri būtina norint priversti kontinuumą judėti ir struktūruotis. Kontinuumai turi būti ištirti realiais instrumentiniais tyrimais, turi būti išmatuotos jų savybės, bet įvadui užtenka pačios idėjos ir to, kad kontinuumai laikomi nevienodais ir dėl šio nevienodumo tampa įmanoma įvairovė tikrovėje. Tipus galimas skirstyti pagal tradicines fizikos kategorijas, tokias kaip substancija, erdvė, judėjimas ir laikas. Yra substanciniai kontinuumai, erdvės kontinuumai, kuriems susimaišius atsiranda multiplekso struktūra ir dėka reakcijų jo viduje – judėjimas. Žiūrint į tikrovę iš sąmonės judėjimų sąryšio, susiformuoja laiko sąvoka, kurios pagrindinis elementas yra trukmės kvantas. Be šio principo, kiekvienoje kategorijoje galima išskirti savybes, vadinamas parametrais, arba multipleksų dėmenimis. Kiek šios savybės trunka laike, jos gali būti tapačios, o gali būti kintamos, todėl joms galioja statiškų arba deformuotų kontinuumų sąvoka.

Šioje vietoje kontinuumo teoriją galima dar labiau apibendrinti, ištraukti jį vien iš „materialistinės“ tikrovės ir įstatyti į realią sątvaro sandarą. Sątvaras turi tokius pagrindinius sluoksnius:

  • fizinis pasaulis,
  • biologinis pasaulis,
  • socialinis pasaulis,
  • ekonominis pasaulis,
  • psichologinis pasaulis,
  • laisvės pasaulis.

Verta pereiti per visus šiuos sluoksnius ir pabandyti pažiūrėti ar įmanoma jų analizei pritaikyti kontinuumų metodą. Mano pagrindinė inovacija ta, kad deformuoti kontinuumai laikomi pagrindiniais, o statiški kontinuumai tik atskaitos sistema ir koordinatės, naudojamos statiško matavimo tikslu (nors šis matavimas yra netikslus). Kontinuumų deformacijų formą patogu vaizduoti koordinačių sistemoje, kurioje vertikali ašis yra parametras, turintis statiško taško segmentą ir didėjimo arba mažėjimo kryptis, ir horizontali ašis yra laiko parametras, kuris rodo deformacijų formos kitimą laike. Ant šių ašių uždėta kreivė yra pati deformacija, kuri rodo, kiek parametras nukrypsta į vieną ar kitą pusę, nuo statiškos būsenos. Kreivės nuokrypis, vadinamas užpildu, yra deformacija, kuri yra savo multipleksą turintis procesas, aiškinamas kaip tiesioginė arba netiesioginė deformacijos priežastis, atsirandanti dėl tam tikrų tikrovėje įrašytų dėsningumų, simetrijų, asimetrijų ir kitų savybių.

Visa kontinuumų ir multipleksų idėjos esmė, kad tikrovė atsiranda dėka galimybės nukrypti nuo tapatybės būsenos. Šiame nuokrypyje paslėpta visa filognozijos struktūra, kurią tyrinėtojas turi atskleisti tiriamuoju darbu. Jeigu nebūtų nuokrypio nuo pradinės statiškos būsenos, nebūtų įmanoma, jokia raida, evoliucijos arba deevoliucijos kryptimi. Tai reiškia, kad deformacija, kitimas visada įmanomas dviem kryptimis: atsiradimo ir išnykimo. Nors pradinis kontinuumas, galima daryti prielaidą, buvo esantis visada ir jo atveju galėjo iš paprastos tikrovės atsirasti sudėtingesnė, o tada sudėtingesnė vėl grįžti į paprastą.

deform

Kokie galimi pavyzdžiai pagal sątvaro sluoksnio modelį.

  1. Fizikoje labai patogu šį principą taikyti reliatyvumo teorijoje. Pasirinkau A. Einšteino suformuluotą laiko lėtėjimo fenomeną, didėjant laikrodžio judėjimo greičiui. Tai, kad laiko parametras nėra pastovus ir priklauso nuo kito parametro rodo, jog laiko kontinuumas nėra statiškas ir tapatus. Kuo greičiau juda laikrodis, tuo laikas lėtesnis, ir kuo laikrodis juda lėčiau, tuo greitesnis. Kodėl taip yra paaiškinantis multipleksas šiuo atveju gana paprastas. Judėjimas į laiko tėkmę įveda papildomą erdvės kiekį, o jeigu per tą patį laiką nueitas kelias pailgėja, turi sulėtėti greitis. Panašiai yra su mase, kuri didėjant kinetiniam greičiui, didėja. Einšteinas aiškina, kad masė lygi energijai, didėjantis greitis didina judančios masė energiją, vadinasi turi padidėti ir masė.
  2. Biologijos sluoksnyje pasirinkime biomechaniką. Imkime tokį gebėjimą kaip bėgiko greitis. Akivaizdu, kad greitis nėra vienodas, ir nebūtinai nuo pasirinkimo kokiu greičiu bėgti, nes čia kalba apie maksimalų greitį. Greitis didėja pirmiausiai nuo treniruotumo lygio, nuo įgimtų sugebėjimų, nuo psichologinės būklės, nuo aplinkos sąlygų, tokių kaip aplinkos temperatūra, slėgis, vėjas, gravitacijos stiprumas, kojos sukibimas su danga ir t.t. Visi šie paslėpti deformacijos multiplekso dėmenys turi įtaką bėgimo rezultatui. Todėl rekordų registravimas nelabai tikslus, nes skirtinguose bėgimuose, ne visada vienodos bėgimo sąlygos, todėl rezultatai vien chronometro parodymais – nepalyginami.
  3. Socialinėje sferoje galima imti tokį parametrą, kaip gėrio kiekis, kuris gali būti nekintantis ir didėjantis arba mažėjantis. Didėja tada, kai plečiasi gėrio zonos ir mažėja tada, kai plečiasi patogeninės zonos visuomenėje. Nuo kokių priežasčių priklauso gėrio didėjimas visuomenėje. Žmonės turi būti laimingi, o jų elgesys paremtas geraširdiškumu ir taikingumu. Tai psichologinis ir socialinis gėris. Prie to galima pridurti materialines sąlygas, ekonominį klestėjimą, laisvę nuo sunkaus fizinio ir protinio darbo. Kai parametras suka šia kryptimi, įsiterpia išvardintos ir neišvardintos priežastys, kurios sudaro deformacijos multiplekso formulės turinį. Žinant jos dėmenys, nesunku suprasti, kaip aktyviai siekti, kad gėrio situacija gerėtų. Priešingu atveju kaupiasi patogeniniai dalykai ir socialinės organizacijos juda sprogimo link ir subyrėjimo.
  4. Ekonominio pasaulio kontinuumo principas tas pats kaip ir prieš tai parodytų. Imkime tokį parametrą kaip kaštai, kurie priklauso nuo darbo našumo. Jeigu našumas nesikeičia, kaštai, prie kitų vienodų sąlygų – vienodi. Tačiau našumui gerėjant arba blogėjant kaštai mažėja arba didėja, nuo ko priklauso prekės arba paslaugos kaina ir tai, kokia jos paklausa: didesnė kaina paklausą mažina, o mažesnė – didina. Našumas tvarkomas lavinat įgūdžius ir kvalifikaciją, optimizuojant ir organizuojant, įvedant naujas, inovacines technologijas. Jos paprastai priklauso nuo žmonių intelekto ir mokslo lygio. Visi siekia, kad našumas tik gerėtų, nes tai mažina kainą, daro prekę/paslaugą prieinamesne ir kokybiškesne. Kaip to siekti, rodo kontinuumo deformacijos multiplekso struktūra.
  5. Psichologiniame pasaulyje, tokiu kontinuumu gali būti įgūdžio stiprumas, priklausantis nuo mokymuisi skirto valandų skaičiaus ir nuo įgimtų žmogaus sugebėjimų. Taip pat, kaip organizuojamas mokymas: ar jis kokybiškas, efektyvus, įdomus ir pan.
  6. Paskutinis pavyzdys yra laisvės pasaulis. Šį kartą turime omenyje technologinę laisvę, kuri matuojama realios veiklos tikrovėje mastu. Pagrindinis tokios laisvės faktorius yra turimų žinių apie tikrovę kiekis. Kuo žmogus žino daugiau, tuo tikrovės valdymas galingesnis ir atvirkščiai. Žinių kiekis paprastai didėja kaupiamuoju būdu, bet ištikus katastrofai, žlugus socialinei santvarkai, žinios gali būti prarastos ir civilizacijos lygis labai smunka. Čia labai smulkiai neaiškinsiu, bet kiekvienas multipleksą reikalingą žinių kiekio auginimui gali pamodeliuoti patys. Norint turėti daugiau laisvės tikrovėje, būtina ją labai gerai pažinti, o tai yra pagrindinis filognozijos tikslas. Todėl šis įvadas yra vienas iš multiplekso elementų, nes jo sukeliama „deformacija“ kontinuume yra sąmonės kokybės gerėjimas, kuris viena iš laisvės sąlygų.

Tai kontinuumų pavyzdžiai paimti atskirai, tačiau jiems susimaišius, gaunasi neracionalizuojamo chaoso situacija. Chaotiško kontinuumo esmė ta, kad kiekviename jo taške laike, erdvėje ir kitose dimensijose, skirtumą sukeliantis multipleksas yra skirtingas. Dėl šios priežasties, negalima naudoti vieno standartinio nuokrypio modelio visiems taškams. Kiekvienas taškas turi būti pažintas ir „išmatuotas“ atskirai. Skaidymas tapatybės kiekviename taške principu – neįmanomas. Yra viena galimybė – skirtumus jungti, bendrinti ir glodinti, nustatant bendrą chaoso gradientą, kuriame matytųsi visos ekstreminės zonos, kurios visada būna labiausiai dominančios sritys. Visas holoplastinis planetos kontinuumas – labai sudėtingas, tačiau kuo tiksliau žmogus sugeba jį savo galvoje sumodeliuoti, tuo jo orientavimasis pasaulyje geresnis. Iš pradžių nebūtina siekti matyti visą, holoplastinį vaizdą, galima paimti jo atskiras dalis, atskirų tipų kontinuumus ir jo paprastas deformacijas ir jas savo galvoje paanalizuoti. Tačiau geriausiai tai daryti bandant dėmenis apjungti iš visų paminėtų ir nepamintų sątvaro sluoksnių, kuriuose matomas planetos vaizdas.

Klausimai:

  1. Kas yra kontinuumas?
  2. Koks skirtumas tarp tapataus ir deformuoto kontinuumo?
  3. Kokia viena iš statišku kontinuumu pagrįstos matematikos problemų?
  4. Ar įmanoma sukurti skaičių naudojant deformuotą kontinuumą?
  5. Kas yra užpildas?
  6. Kaip aiškinamos statiško kontinuumo deformacijos priežastys?
  7. Kokie pagrindiniai laisvės augimo deformacijos multiplekso dėmenys?
  8. Ar tradicinė matematika veiksni matuojant chaotiškus kontinuumus?
  9. Kokios galimybės naudojant deformuotų kontinuumų modelį paaiškinti anapus rodomosios sąmonės esančią realybę?

0. Filognozijos apibrėžimas

Filognozijos koncepciją reikia mąstyti šalia filosofijos ir mokslo sąvokų, nuo kurių bandoma atsiriboti siekiant pabrėžti šios disciplinos naujumą, bet tuo pačiu pripažįstant ir neišvengiamą ryšį, nes visais trimis atvejais siekiama tikrovės pažinimo. Filosofija ir mokslas siekia pažinti tikrovę savais metodais, todėl laikomi skirtingomis disciplinomis. Filognozija netapatinama nei su filosofija, nei su mokslu todėl, kad laikoma, jog jos pažinimas skiriasi ir nuo filosofijos, ir nuo mokslo. Žinoma, nepaisant visų skirtumų, visada įmanoma atrasti ir bendrumų, nes objektas tas pats, tikslas tas pats, skiriasi tik metodai ir perspektyva. Filognozija atskiriama nuo mokslo ir filosofijos todėl, kad nenorima įsilieti į tradicines pažinimo sistemas ir jose ištirpti.

Apibrėžimai

  • Filognozija – tai neinstrumentinė ir instrumentinė tikrovės dauglypos atodanga sątvare.
  • Dauglypa (multipleksas) yra nehomogeniška, daugiadimensinė daugelio dėmenų samplaika, kurios tikslas atskleisti holoplastinę tikrovės sandarą.
  • Holoplastinė sandara yra tokia, kuri atskleidžia pilna objekto struktūrą, pažodžiui tariant, viską sulipdanti.
  • Sątvaras – tai žmogaus pilna sąmonė kaip šviesos arka, kurioje atsiveria aplink žmogų esančios realybės vaizdas. Sątvaras turi fiksatinę, objektyviąją dalį arba pasaulį ir laksatinę dalį, subjektyviąją realybę, kuri atsiveria mąstyme.

Galima tarti kelis žodžius ir apie šio termino etimologiją. Žodis „filognozija“ sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių „fileo“, reiškiančio „myliu“ ir „gnosis“, reiškiančio „pažinimas“. Pavadinimas sudarytas pagal žodžio „filosofija“ pavyzdį, tik žodis „sophia“, „išmintis“, pakeistas žodžiu „pažinimas“. Pažinimo šiais laikais siekia pirmiausiai mokslas, tad šį metodą galima būtų vadinti mokslu, tačiau filognozijoje daug filosofijos elementų, todėl ji negali būti įtraukta į jokį šiuo metu egzistuojantį fundamentalųjį mokslą. Apie tai daugiau bus kalbama vėlesniuose skyriuose, tačiau dabar galiu pasakyti pagrindinį skirtumą tarp filognozijos ir grynojo mokslo: mokslas siekia kiek įmanoma plačiau taikyti kiekybinius metodus, matematiką, tačiau filognozija naudoja „kaipybinį“ metodą ir „kaipybinę“ matematiką, kurioje svarbiau ne „kiek“, bet „kaip“. Taip yra todėl, kad multiplekso principas yra deformacijų tikslus atspindėjimas, kuris neįmanomas esant kiekybinei skaičiaus sampratai. Filognozijoje visi objektai konstruojami kaip multipleksai. Šis principas artimesnis filosofijai, o ne fizikai, tačiau tradicinė filosofija neturi multiplekso sąvokos.

Apibrėžus terminą, galima pereiti prie bendrųjų klausimų, tokių kaip „Koks yra pagrindinis filognozijos tikslas, kokius uždavinius ši disciplina sau kelia?“ Pagrindinis tikslas įvardintas filognozijos apibrėžime, tačiau tai bendresne kalba galima įvardinti kaip siekį pagerinti sąmonės kokybę. Sąmonės kokybės matas yra tiesa, kuri gali būti visa, pilna tiesa, 100 proc., ir mažiau negu 100 proc. Žmogus žinantis 100 proc. tiesos yra tiesos žmogus, kuris yra filognozijos idealas, o visi kiti, kuriems iki to trūksta vadinami didesniais arba mažesniais „tiesos debilais“. Kol tikrovės paslaptis neatskleista iki holoplastinio lygio, tiesos debilais esame visi, todėl ir siekiama pažinimo, kad iš nežinojimo būklės galėtume pereiti į žinojimo.

Tereikia paaiškinti kaip filognozijoje matuojama sąmonės kokybė. Kokybė yra kriterijus, parodantis 1) kiek procentų tiesos apie tikrovę atskleista, ir 2) koks procentas šios tiesos įvaldytas vertinant pagal realios veiklos mastą. Tai reiškia, kad ne tik turi būti teorinės žinios, bet ir tų žinių technologinis įvaldymas. Jeigu „žinios“ nepaverčiamos technologijomis, jos nėra pilnavertės, tikros žinios, nes neatveria žmogaus protui galimybių atlikti su tikrove kūrybines manipuliacijas. Todėl technologija yra tikrasis vertinimo kriterijus. Pavyzdžiui, jeigu turimos teorinės žinios, kurios leidžia veikti visos galaktikos masteliais, tai yra galaktinės civilizacijos lygio sąmonės kokybė. Paprastai galaktika laikoma aukščiausiu pasiekiamu rezultatu, kurio turėtų siekti protauti gebančios gyvybės formos.

Kokie pagrindiniai reikalavimai galaktinei civilizacijai – akivaizdu: turi būti pakankamo greičio galaktinis susisiekimas ir tokias keliones atitinkanti gyvenimo trukmė. Tai minimalūs reikalavimai. Pavyzdžiui, norint per visą galaktiką perskristi per 50 metų, turi būti greitis 2000 kartų viršijantis šviesos greitį ir minimalus reikalavimas žmogaus gyvenimo trukmę pailginti iki 1000 metų. Tokiu atveju per visą žmogaus gyvenimą, skersai galaktiką būtų galima perskristi 20 kartų. Galima spėti, kad galaktikoje yra daug aukšto lygio civilizacijų ir sprendžiasi klausimas, kuri iš jų pirma pasieks šį tikslą. Ta civilizacija, kuri tai padarys sėkmingai anksčiau už kitus, taps dominuojančia. O tai labai svarbus egzistencinis klausimas kiekvienai gyvybės formai, nes kokie šios dominuojančios civilizacijos principai lems kaip bus vienijama galakatika ir koks bus žemesnio išsivystymo sąmonių likimas. Jos bus sunaikintos, pavergtos ar gaus teisę į laisvą evoliuciją.

Todėl kiekvienos civilizacijos pagrindinis tikslas, kuo labiau didinti sąmonės kokybę, kad neatsiliktų nuo kitų ir turėtų deramą vietą kosminiame pasaulyje. Akivaizdu, kad aukščiausias lygis, ne vieno žmogaus, ne vienos kartos ir ne vieno šimtmečio uždavinys. Filognozijos tikslas įvertinti visas sąmonėje užkoduotas galimybes ir nustatyti kiek reikės laiko pasiekti aukščiausiam tikslui. Mano netiksliu vertinimu, galima kelti uždavinį 1000 metų, sukurti strateginį planą, pasirašyti darbų grafiką ir visomis savo proto pajėgomis šio tikslo siekti. Matome, kad filognozija ne tiek užbaigta teorija, kiek strateginis planas, kuris nukreiptas į ateitį – ne į tai, kas jau pasiekta, bet į tai, ką dar reikės pasiekti, kad žmogus galėtų atskleisti 100 proc., holoplastinį tikrovės vaizdą. Kitaip sakant, tai neužbaigtas projektas, prie kurio žmonija turės dirbti bent 1000 metų ir toliau, kad įgyvendintų pagrindinius filognozijos tikslus. Tai reiškia, kad šioje teorijoje yra tik gairės, kurios turi būti užpildytos savo protu, o ne tik jau pasiektų ir visiems žinomų banalybių „zubrinimas“.

Tačiau sąmonės kokybė – ne viskas, vien būtinųjų tikrovės ir žinojimo struktūrų neužtenka, būtina įvesti laisvės komponentą, kurio tikslas ne tik atspindėti tikrovę anapus žmogaus, bet ir laisvai formuoti sąmonę. Kitaip sakant, ant tiesos pamato būtinas ideologinis antstatas, parodantis ką su ta tiesa žmogus turi daryti. Tikslas nėra vien prisitaikyti ir atitikti, tikslas yra į tikrovės pažinimą įnešti laisvės komponentą, kuris būtinas visiems fundamentaliems tikrovę atspindintiems konstruktams. Tai labai atsakingas klausimas, nes žinios suteikia didelę galią, kuri gali būti panaudota griovimui arba kūrimui, puoselėjimui arba žlugdymui. Tiesos atskleidimas apie kokį nors objektą visada jį žmogaus psichikoje sumenkina, paverčia beveik niekniekiu, su kuriuo, atrodo, gali daryti ką nori. Tokia negatyvi nuostata privalo būti kompensuojama, o tai daroma ne tiesos, bet ideologiniame sluoksnyje. Dėl šios priežasties, filognozijos tikslas ne vien atidengti tikrovę, bet ir apsaugoti ją nuo beatodairiško naikinimo pozityviu ideologiniu sluoksniu. Tiesai reikalinga atsvara, reikia ieškoti pusiausviros tarp holoplastinės tikrovės atvėrimo ir pozityvaus nusiteikimo jos atžvilgiu ideologijoje. Tiesa atskleidžia paslaptį, o ideologija parodo kelią – būtini abu principai.

Kiekviena tikrovės dalis turi savo pliusinę ir minusinę dalį ir dažnai sąveikoje jos skirtinguose objektuose gali turėti priešingą reikšmę: kas vienam pliusas, tai kitam minusas ir kas vienam minusas, tai kitam pliusas. Imant tikrovę kaip visumą, būtina ieškoti pusiausviros ir harmonijos, nes sureikšminus kokią nors vieną dalį ir tenkinant tik tos dalies perspektyvos poreikius, nustumiamos į bedugnę visos kitos dalys. Iš dalies tas galioja ir pažinimui, nes pažinimas tikrovę labai susilpnina ir daro ją pažeidžiama. Tačiau šis ribos peržengimas pažinimu yra neišvengiamas. Dėl šios priežasties ir manau, kad turi būti ieškoma pozityvios ideologijos atsvaros, kad žinojimas nebūtų naudojamas vien naikinimui išnaudojant pažinime atskleistas silpnas vietas. Neišmintingai naudojant tiesą, galima sunaikinti viską, todėl žinojimas užkrauna didelę atsakomybę ir jis skirtas ne bet kam: be išvystytos moralinės sąmonės žinios yra mirtis. Vadinasi į sąmonės kokybę būtina įvesti ir trečią komponentą be jau minėtų dviejų, o būtent išvystytą pozityvią ideologiją, kuri propaguoja ne eksploatavimą ir naikinimą, bet puoselėjimą ir vystymą.

Supratus šiuos tris pagrindinius sąmonės kokybės kriterijus, reikia suprasti ir pačios sąmonės pagrindinį principą, kaip ji veikia. Sąmonė yra tam tikras substancijos, vadinamos gnostine darinys, į kurį iš išorės patenka informacija ir jame yra suformuojama į aplinkos atvaizdą. Atvaizdas turi dvi pagrindines dalis – priekinę sąmonę, kurią laikome mus supančiu objektyviu pasauliu ir galinę sąmonę, kurioje yra mūsų asmenybė, atmintis, protas ir mąstymas. Priekinę sąmonę vadinu fiksatu, o galinę sąmonę – laksatu. Apie tai daugiau bus kalbama tolesniuose skyriuose, bet paprastai šiuos pavadinimus galima paaiškinti taip: fiksatas reiškia, kad vaizdas nevaldomas, fiksuotas, o laksatas, kad valdomas ir kūrybiškai formuojamas. Yra ir kiti pavadinimai, labiau įprasti: juslinis pasaulis vadinamas sensoriumu, o mąstymo pasaulis – kognityviumu. Abu jie priklauso rodomajai sąmonei.

Šis principas reiškia, kad tai, ką matome savo sąmonėje yra ne pati tikrovė, bet tik jos atvaizdas. Vadinasi ir tikras žmogus, ir tikras pasaulis yra anapus jo. Nematome tikro daikto, nematome tikro kūno ir netgi nematome tikros minties, matome tik tai, kas atsiranda tada, kai gnostinėje substancijoje suformuojama informacija, kurios nuoroda yra į išorinę realybę. Tos suformuotos informacijos yra homunkulai, ypač žmogaus kūnas, kuris yra tik „akių kūnas“. Iš to seka, kad tikrasis žmogus yra nematomas, nepasiekiamas sąmonei. Šis žmogus vadinamas pirmapradžiu žmogumi, kuris yra visas, pilnas žmogus, atsispindintis atvaizduose tik nedideliu procentu savo tikro pavidalo. Tokiu atveju filognozijos tikslas, į šį suformuotą atvaizdą įtraukti kuo daugiau anapusinės tikrovės, imituoti jos „kontūrą“, kad būtų galima suprasti kas ji yra ir kaip ji veikia. Tai galima bandyti daryti teoriškai ir galima daryti praktiškai, su savo pirmapradžiais kūnais ir instrumentais judinant pirminę tikrovę ir žiūrint kaip poveikis atsispindi įtrauktoje informacijoje. Taip galima suprasti veikiamos tikrovės prigimtį.

Sensoriumą galima laikyti pirminiu ekranu, pagal kurio dėmenis pažįstama anapusinė realybė, tačiau šie dėmenys jau yra išsisėmę ir neparodo tikro anapusybės vaizdo. Todėl viena pagrindinių filognozijos priemonių yra antrinio ekrano sukūrimas kongnityviume, kuris pakeistų sensorinį ekraną ir sąmonę labiau priartintų prie tikrovės. Tam reikia ieškoti naujų dėmenų, naujų sąveikų, naujų procesų, kurie būtų daug daugiau negu vien tik substancija, erdvė, judėjimas ir laikas. Tradiciniam pažinimui labai žymų antspaudą uždeda kalbos struktūra, kurioje dvi pagrindinės žodyno kategorijos yra daiktavardžiai ir veiksmažodžiai. Daiktavardžiai aprašo substanciją, veiksmažodžiai veiksmus tarp substancijos elementų, ir perspektyva į anapusinę tikrovę tuo išsisemia. Todėl norint pažengti toliau reikia perdaryti savo kalbą, kad pažinimas nebūtų paženklintas kalbinių struktūrų primityvumo. Filognozijos įvado vienas iš uždavinių yra paruošti dirvą tokiems pakeitimams, sukurti principus, pagal kuriuos būtų galima konstruoti naują kalbą, kuri būtų naujo, kognityvinio, laksatinio ekrano pagrindas, per kurį būtų galima pamatyti daug daugiau pasaulio negu per tradicinį.

Užbaigdamas filognozijos apibrėžimą, noriu pateikti apibendrintą schemą, kuri parodo pačius pagrindinius, bendriausius žmogus struktūrinius elementus.

pirmapradis

Norint žengti toliau šio „Filognozijos įvado“ skyriais, privaloma įsisavinti šią schemą ir prieš tai pateiktą žmogaus sandaros paaiškinimą. Žmogus, kaip jis save suvokia, yra tik homunkulas atsiradęs ant priekinės rodomosios ir galinės rodomosios sąmonės sandūros, o tikras žmogus niekaip neišreikštas ir jo visas, holoplastinis vaizdas nežinomas. Filgnozijos tikslas ne aprašinėti ir tyrinėti homunkulą, bet atskleisti visą, pilną žmogų, kitaip sakant pamatyti „visą spektrą“, esantį anapus vaizdo ir veiksmo.

Klausimai:

  1. Kas yra filognozija?
  2. Kuo filognozija skiriasi nuo religijos, filosofijos ir mokslo?
  3. Kokie pagrindiniai filognozijos uždaviniai?
  4. Kaip apibrėžiama sąmonės kokybė?
  5. Kam reikalingas „netiesos“ komponentas filognozijoje?
  6. Kokia pati bendriausia žmogaus sandara?
  7. Kodėl multiplekso sąvoka kertinė filognozijoje?
  8. Kas yra fiksatas ir laksatas?
  9. Kodėl filognozijoje naudojamas ne kiekybinis, bet kaipybinis prinicpas?
  10. Kodėl civilizacija turi siekti atskleisti holoplastinį tikrovės vaizdą?
  11. Kuo svarbus „naujo ekrano“ metodas filognozijoje?

Įsižeminimo problema

Pagrindinis šiuolaikinio pasaulio bruožas tas, kad jis gaubiamas labai tankios noosferos sluoksnio, į kurią žmogus gali būti „įžemintas“ taip pat kaip į juslinę tikrovę. Nuo to, į kurią pusę linksta sąmonė, priklauso žmogaus tipas, jo mąstymas ir elgsena. Tikroviniai žmonės gyvena priekinės sąmonės kryptyje, kur matoma objektyvi realybė, o mąstymas tik aptarnauja šią kryptį. Idėjų žmonės gyvena galinėje sąmonėje ir realybę ne gauna iš išorės, bet susikuria patys. Šioms kryptims vis labiau artėjant prie sąmonės vidaus, skirtumas tarp to, kas tikra ir netikra silpnėja, viskas pradeda priklausyti tik nuo tikroviškumo įspūdžio.  Jeigu atrodo kaip tikras, nėra skirtumo, kad tai tik simuliacija. O tokios galimybės priklauso tik nuo technologijų tobulumo.

noo

Kaip visa ši schema atrodo paaiškinta tiksliai, parodysiu toliau. Tam naudoju sluoksniuotos sferos modelį, kur vidinė sfera yra tikrovės sfera, kurią sudaro fizinė planeta, su savo paviršiumi, reljefu, peizažu ir jo aplinkoje judančių žmonių. Bendriausias sferos skirstymas yra į vandenynus ir sausumas, lygumas ir kalnus, dykumas ir augmenija apaugusius plotus, miškus, džiungles ir stepes ir t.t. Šioje biosferos aplinkoje yra įsiterpę gyvenamieji plotai, pramoniniai rajonai ir karinės instaliacijos, sujungtos kelių tinklu. Koks nors žmogus juda visu šiuo tikrovės peizažu, kuris pereina į jo priekinę sąmonę, kurioje matomas pasaulis, o iš priekinės sąmonės į galinę, kaupiamąją sąmonę, kurią įprasta vadinti atmintimi. Žmogus šiame pasaulyje gali paprasčiausiai gyventi, gali dirbti, gali tyrinėti ir kurti teorijas. Visas šis darbas daromas mąstyme, kurį vadiname pagrindine laksato dalimi.

Kita sfera įvedama tada, kai suvokiama, kad kaupykla gali būti ne tik vidinė, bet ir išorinė. Tai yra žinių sfera, kuri pakilusi virš tikrovės sferos ir vidinės kaupyklos sferos. Išorinėse kaupyklose gali būti kaupiami elementarūs biografiniai duomenys, socialiniai, politiniai ir ekonominiai įvykiai, gali būti kuriamos teorijos, generuojamos idėjos, schemos ir modeliai. Vienu žodžiu faktinių, tikrų žinių sferoje sukaupiami tie duomenys, kurie daugmaž atitinka tikrovę, laikomi faktais ir tiesa. Tačiau mąstyme gali būti ir neteisingas suvokimas, todėl žinių sferoje įsimaišo melo, netiesos, iliuzijos klaidų, kurios gali būti sąmonei labai pavojingos, nes žinių sferų duomenų bazės naudojamos sprendimų priėmimui, ir jeigu informacija, kuria remiasi sprendimų priėmėjai, neteisinga, galima padaryti daug žalos. Todėl ir sakau, kad žinių sferoje susiformuoja tiesos ir melo grupės, kurios tarpusavyje kovoja, ir tie kas sugeba primesti savo dominavimą, su tiesa arba melu, valdo žmonių sąmones.

Ir ribinė sfera yra fikcijos ir tikrovės simuliacijų sluoksnis, kuriame susikaupia visas kūrybinis išgalvotas pasaulis, kuriame susijungia visos žemesnės sferos, bet perdirbtu, transformuotu variantu, sukuriant pseudorealistinę arba fantastinę simuliaciją. Tai grožinė literatūra, komiksai, grafiniai romanai, filmai, serialai, video žaidimai, spektakliai, ezoterika, pseudomokslas ir t.t. Visi šie dalykai sukuriami, paimant medžiagą iš tikrovės, iš žinių sferos ir savo laksate sumodeliuojamas išgalvotas, fantastinis tikrovės variantas. Šios sferos pagrindinis bruožas yra tas, kad tai multivisata, nes kiekvienas kūrinys sukuria savo atskirą pasaulį, kuris nebūtinai toks, koks vaizduojamas kituose kūriniuose. Šis principas šiuolaikiniame pasaulyje nėra jokia naujovė, nes kūrybinės noosferos sluoksnis egzistavo ir senovinėse civilizacijose mitologijos bei įvairaus folkloro pavidalu. Skirtumas gal būt tas, kad ši sfera senovėje buvo sutvarkyta ir griežtai saugoma žynių kastos ir prisidėti prie tokios kūrybos galėjo tik išrinktieji. Šiais laikais šią sfera gali papildyti bet kas turintis tam pakankamai sugebėjimų.

Tarp šių sferų juda informaciniai ir kalbiniai srautai, kurie įneša į sukauptas žinias pokyčius, tiek vidinėse, tiek išorinėse kaupyklose. Kuo srautai intensyvesni, tuo greičiau auga noosfera, tuo ji darosi įvairesnė ir sudėtingesnė, todėl žmogus šiuose pasauliuose gali pasiklysti. Čia yra tiek daug įdomių dalykų, bet aprėpti viską tiesiog neįmanoma, nes žmogaus informacijos įsisavinimo greitis labai ribotas. Vadinasi kiekvienas susikuria savo pasaulėlį, išsirinkdamas iš noosferos tai, kas patinka ir tai kas prieinama, ir gyvena šiapus horizonto, visą anapus palikęs ramybėje. Tokioje situacijoje labai svarbu, kur žmogaus sąmonė „įsižemina“ – į apačią, į tikrovę ir dirba priekinėje sąmonėje; į viršų į žinių pasaulį ir dirba daugiau su galine sąmone, savo protu; ar įsižemina kūrybinių fikcijų pasaulyje, ir savo „realybę“ susikuria čia. Įprastinė padėtis žmogaus pasidalinimas tarp priekinės ir galinės dalies, nes daug kas privalo dirbti realų darbą, kad užsidirbtų pragyvenimui, o išgalvoti pasauliai tėra laisvalaikio pramoga. Tačiau yra nemažas skaičius žmonių, kurių darbas yra šių nuo tikrovės atitrūkusių sferų aptarnavimas, ir jie gyvena būtent čia visu pagrindiniu savo gyvenimo laiku.

Svarbu į šį modelį įvesti laiko dimensiją, kuri vadinama istorija. Pirmoji sfera labai greitai praeina, todėl jeigu ji neužfiksuojama vidinėse ir išorinėse kaupyklose, žinios apie ją neišlieka. Praėjus šimtui metų nuo įvykių, neišlieka beveik nė viena vidinė kaupykla, nes žmonės miršta savo natūralia mirtimi. Įvykių liudininkų nelieka, ir mes žinias turime tik tuo atveju, jeigu liudininkai savo atminties informaciją išsaugo išorinėse kaupyklose. Tačiau situacija ne tokia paprasta, nes dalyviai ir liudininkai gali turėti įvairių motyvacijų: suinteresuoti įvykius pagražinti ar sumenkinti, prikurti nebūtų dalykų arba nutylėti tai, kas negražu. Vadinasi žinių sferoje išsisaugo ne visiškai tiksli informacija. Ir kai liudininkų nelieka, lieka tik iškraipyti arba suklastoti šaltiniai, teisingai rekonstruoti praeitį būna neįmanoma. Ta rekonstruota istorija būna sumaišyta su netiesa ir melu. Kaip iš tikro viskas buvo, praėjus keliems šimtams metų, nežino niekas, gali tik lyginti ir analizuoti įvairius šaltinius, ir užsiimti modeliavimu, tačiau iš nepilnos informacijos neįmanoma sukurti jokios tikslios rekonstrukcijos. Teisingi būna ne propagandiniai šaltiniai, bet žvalgybinė informacija, nors ją taip pat galima klastoti su tikslu apšmeižti savo priešą ir susidoroti su juo, tokiu „įvaizdžio istorijoje“ metodu.

Įsivaizduokime situaciją, kai visi istoriniai šaltiniai, visos bibliotekos, visi archyvai, sukaupti vienoje vietoje ir vienose, kokio nors karaliaus rankose – kokios galimybės valdyti istorijos procesą? Tada nepageidaujami, ideologijos neatitinkantys šaltiniai sunaikinami, o norint paskatinti kokią nors naudingą istorijos interpretaciją, prikuriama klastočių. Visa praeitis yra karų ir kovų istorija, o kovose naudojamos visos prieinamos priemonės ir visi prieinami svertai. Toks mąstymas būdingas tiems žmonėms, kurie savo dinastijas projektuoja tūkstančius metų į priekį. Jeigu planui kas nors trukdo, liudininkai šalinami, deginamos knygos, rankraščiai ir metraščiai ir ateityje praėjusios tikrovės teisingai, faktų lygyje rekonstruoti tampa neįmanoma. Galima tik matyti įvairias žmogaus ir visuomenės universalizacijas be individualių bruožų.

Jau sakiau, kad visos šios informacijos, nei apačioje, nei viršuje, žmogus aprėpti nesugeba ir visose vietose susiformuoja lokalinis horizontas – žmogaus pasaulis čia ir dabar tikrovėje ir noosferoje. Šie du poliai susimaišo žmogaus prote, atmintyje, vaizduotėje ir mąstyme. Visa tai atsispindi bendravimo stiliuje, kai vieniems pagrindinės pokalbių temos yra realus gyvenimas, o kitiems noosferų informacija. Tikrovininkai mekina protą, žinias, išsilavinimą, mokslą; o noosferininkams tai pagrindinė realybė. Abiems tipams susitikus, jiems nebūna apie ką šnekėti, nes vienas atitrūkęs nuo šiais laikais privalomos noosferos, o kitas – nuo realybės.

Noosferų vertikalus išsidėstymas aišku neatitinka tikro vaizdo, tai tik schema, kuri reikalinga perteikti principą. Visos realybės išsidėsčiusios plokštumoje ant žemės paviršiaus, kur tikrovės sfera yra pati žemė, o noosfera yra įvairios patalpos kur sukaupta informacija – bibliotekos, archyvai, duomenų centrai. Visą noosfera skaitmenizavus ir kompiuterizavus, sukūrus tarp duomenų centrų, vadinamų „debesimis“, interneto tinklą, kur per terminalus galima jungtis prie katalogų ir naršyti, noosfera liaudžiai pritaikytu variantu tapo prieinama kiekvienuose namuose per monitorių ir televizorių „lentas“. Dar didesnis patobulinimas – dėti televizorius tiesiai ant akių ir kurti virtualią realybę. Taip pat ateis laikas, kai ši realybė bus keliama tiesiai į smegenis ir mes simuliatorių turėsime tiesiogiai savo galvose. Kol kas turime žmogų, kuris labiau vertina žiūrėjimą į tikrą pasaulį ir žmogų, kuris tikrovės ieško lentose, duomenų bazėse, duomenų centruose ir pan. Su tuo problema ta, kad tie, kas šitą tinklą kontroliuoja, valdo kaip žmonės rekonstruoja realybę, ką projektuoja į savo sensorinius pasaulius.

Pagrindinis mūšis noosferoje yra mūšis tarp tiesos ir melo ir panašu, kad bent žemiausiame sluoksnyje tiesa pralaimi ir mūsų tikrovės kontrolieriai šeria sąmones iliuzijų pašaru. Tai svarbu iki tokio laipsnio, kad nuo to priklauso žmogaus likimas, nes būsi tuo, kuo tave pavaizduos lentose. Žmonės įsižeminę noosferoje tiki šiomis simuliacijomis nedvejodami, nėra sukurta jokia tiesos kontrolės ir tikrinimo sistema, o už melą seniai negresia jokia atsakomybė, svarbu tik kad būtų gražiai surežisuotas šou, profesionaliai suvaidintas spektaklis. Realus kontaktas yra nunykęs, ir visi savo įvaizdžius stengiasi projektuoti tokiose dirbtinėse realybėse. Nes kuo save čia suformuosi, tuo visą gyvenimą ir būsi. Todėl žmogus noosfera ne tik naudojasi, bet ir yra nuo jos visiškai priklausomas, galima net sakyti, kad yra dirbtinės tikrovės matricos vergas.

Mano prognozės rodo, kad dirbtinai suformuota sąmonę darysis vis svarbesnė, technologijos bus vis labiau tobulinamos. Todėl reikia kurti strategijas, kaip nepasiklysti iliuzijų labirintuose. Vienas iš būdų – matyti visą teisingą vaizdą ir teisingai sudėlioti verčių sistemą. Pamatinės tikro pasaulio sferos apleisti negalima, kad ir kokia atrodytų iliuzija patraukli ir viliojanti. Vien todėl, kad tuo galima gudriai pasinaudoti tikrovės užgrobimui, kol žmonija sapnuoja.

Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (5)

Šie metai yra 15-ti saugumo operacijos prieš mane metai – gražus skaičius, gražus jubiliejus. Tokia ilga trukmė reikalauja paaiškinimų, nes gali atrodyti, kad operaciją tiek metų vykdyti nelogiška – nedovanotinas resursų švaistymas kažkieno kaprizui patenkinti. Tačiau suprantant metodus, kuriuos naudoja valstybė, tai nėra taip neįtikėtina. Tai yra būdas, kuriuo vašėjai, pasitelkdami savo organizuotas jėgos struktūras, draugovines sistemas užsimaskavusias visuomenėje, žudo žmones. Jie to nedaro vienu dideliu nusikaltimu, vienu įvykiu, kad į savo sąskaitą neįsirašytų lavono ir nenuskambėtų visuomenėje kaip rezonansinis įvykis, jie tai daro vadinamuoju mikroveikų metodu.

monsterŠis metodas iš pažiūros gali atrodyti labai gudrus ir gerai užmaskuojantis vykdomą nusikaltimą, tačiau gerai žinant principą, tokį nusikaltimą išaiškinti labai paprasta. Mikroveikų metodo esmė ta, kad nusikalstama veika skaidoma į daugybę smulkių mikroveikų, kurios išdėstomos į labai ilgą laikotarpį, tam kad nebūtų galima už tų smulkių įvykėlių įžiūrėti didelio nusikaltimo. Kai viskas būna sukrauta į vieną įvykį, situacija būna akivaizdi, matosi kad padarytas žiaurus nusikaltimas. Tačiau kai daromos mikroveikos, paėmus įvykėlius atskirai ir nesujungus į visumą, net nebūna įmanoma įžiūrėti nusikaltimo sudėties. Vadinasi padarai vieną mikroveiką, suduodi žmogui nedidelį smūgį, šiek tiek palauki kol praeis laiko, darai kitą mikroveiką ir taip po truputį žmogų stumi į gyvenimo paraštes, kol iš žmogaus nieko nelieka. Aplinkiniams atrodo, kad žmogus degraduoja savaime, dėl „savo kaltės“. Neva tai tipiškas „nevykėlis“, kuris sužlugdo pats save. Tiesa dažnai ne visai tokia.

Kaip tos mikroveikos gali atrodyti. Pirmiausia, reikia suvokti, kad vašėjams nebūtina žmogų nužudyti fiziškai, kad jis būtų socialinis lavonas. Nužudoma sėkminga karjera, socialinis statusas, geras vardas, reputacija, sveikata. Tokiu atveju tikslas yra prie ribos žmogų stumti iš lėto siaurinant pagrindą, ant kurio pastatytas žmogaus gyvenimas. Tas pagrindas yra finansinis – užsuki visus kranelius ir žmogus „eina pasikarti“, nes nelieka jokių išgyvenimo galimybių. Vienus taip sutvarkytus laiko už pavadėlio ir išnaudoja, tuos, kurie nesutinka paklusti net tokiems grasinimams – stumia prie ribos iki galo. Lavonu gali paversti padarydami prasigėrusiu bomžu, kurio gyvenimas kabo ant plauko ir nukirpti jį imituojant kokį nors nelaimingą atsitikimą, labai paprasta.

Nužudymo mikroveikomis gudrybė ta, kad naudojant tokį metodą žmogaus žlugimą ir galutinę mirtį dokumentuose galima apiforminti ne kaip nusikalstamą veiką, kurią valstybė įsirašo į savo lavonų sąrašą, bet kaip natūralų procesą, kuris nekelia paviršutiniškai tikrinantiems žmonėms jokių įtarimų. Šitaip vašėjai, būdami žmogžudžiai, sugeba išsisukti nuo bausmės ir netgi išvengia visuotinės paniekos, nes tiems, kas žino paslaptis, „tik vaidenasi“, kad vyksta nusikaltimas. Retas kuris aukšto rango vašėjas, prieinantis prie žvalgybinės psichotroninės sistemos, savo biografijoje neturi kelių dešimčių šitaip sunaikintų žmonių kryžių.

Šitas metodas gali turėti ir klasikinį pavidalą, kai nenaudojama jokia spec. įranga tik elementarūs svertai, kuriais disponuoja valstybė. Gali sugadinti reputaciją, sužlugdyti verslą, išmesti iš darbo, uždaryti duris visoms įmanomoms karjeroms, kirsti per sveikatą, suklastoti bylą ir padaryti nusikaltėliu, grasinti artimiesiems tuo pačiu, jeigu pavyzdžiui turi šeimą ir pan. Bet yra ir daug žiauresnis metodas, kai šitoks žudymas vykdomas su psichotronine technika, kurios pagalba žmogus integruojamas į sąmonės zombinimo kompiuterius ir žmogaus gyvenimas griaunamas valdant smegenis.

Tas grupuotes, kurios užsiima tokiais projektais, vadinu MK brigadomis, kurios yra saugumo struktūrinis organizacinis vienetas. MK brigados greituoju režimu veikia labai retai, dažniau užsisėda ant žmogaus dešimtmečiams, kad mikroveikų metodu be įtarimo galėtų pašalinti žmogų iš visuomenės. Standartiniai variantai yra padaryti žmogų psichiniu ligoniu ir uždaryti psichiatrinėje arba su tiesioginiu smegenų valdymu paversti nusikaltėliu ir savo vergu visam gyvenimui. Vadinasi daug tokių mikroveikomis vašėjų nužudytų žmonių gyvena psichiatrinėse ir kalėjimuose, kur žmogaus statusas yra nulinis, jis nėra laikomas visaverčiu žmogumi ir jį bet kada specialiais medicininiais metodais galima likviduoti, pavaizduojant nužudymą kaip natūralią mirtį.

Tokia susidorojimo sistema veikia visose bendruomenėse ir žemiausia jos grandis yra draugovininkai, kurie užsiima duomenų apie žmones rinkimu ir kontrole. Butuose yra filmavimo kameros ir pasiklausymo sistemos, sekamas interneto ryšys, telefonas, mašinos judėjimai, ryšiai su žmonėmis, privataus gyvenimo paslaptys. Vienu žodžiu viskas, ką galima panaudoti žmogaus apjuodinimui ir sunaikinimui. Draugovinės sistemos išsidėsčiusios daugiabučių butuose ir gyvenamuosiuose namuose, kuriuose yra filmavimo kamerų stebėjimo monitoriai, sekantys žmonių gyvenimus, o centriniai serveriai būna policijos ir žvalgybinėse struktūrose, iš kurio galima prisijungti prie bet kokių terminalų naudojant slaptą interneto ryšį, kuris yra atskiras nuo liaudies interneto tinklo.

Tai be abejo tik dalis to, kas daroma, nes šitaip prie filmavimo sistemų prijungti ne tik butai ir kiemai, bet ir žmonių smegenys ir psichotroninės technikos pagalba galima programuoti smegenų darbą: uždėti skausmą, nuovargį, mąstymo lobotomiją, nutildyti per šnekos centro blokavimą ir t.t. Žmogus negali normaliai funkcionuoti visuomenėje, praranda darbus, žlunga karjeros, apleidžia sėkmė, dėl draugovininkų šmeižto nusisuka žmonės, atsiduriama socialinėje izoliacijoje, skurde ir varge. Galima užprogramuoti alkoholizmą, narkomaniją ir net imituoti savižudybę per tiesioginį smegenų valdymą. Visuomenė šitų paslapčių nežino ir nesupranta kas pasidarė su žmogumi, kodėl jis pasidarė toks neadekvatus, sunkiai pakenčiamas. Deja, ir vašėjų nusikaltimo auka ne visada supranta, kas vyksta, ir kodėl jo gyvenimas staiga pasisuko tokia baisia vaga. Būna tik nuojautos, tačiau sunku patikėti, kad valstybė turi tokias technologijas ir kad naudodami jas mikroveikų metodu žudo žmones.

Toks metodas turi įvairų intensyvumo pobūdį ir jo tikslas iš pradžių būna tik apriboti neparankų žmogų, vašėjų konkurentą. Tačiau jeigu žmogaus tai nesustabdo, gyvenimo griovimas įgauna labai žiaurias formas ir ribojamas žmogus iki likvidavimo, imituojant natūralią mirtį arba nelaimingą atsitikimą.

Kaip atsekti tokius atvejus, kur ieškoti tokių žmonių ir kokios trajektorijos kelia didžiausią įtarimą, kad gali būti naudojamas mikroveikų metodas. Pirmiausiai, kritimas iš labai aukštų pareigų į žemo lygio pasaulį, pavyzdžiui turtuolio nuskurdimas. Kitas pavyzdys yra „reputacijos lavonai“, kurie nužudomi gero vardo apdergimu, pavyzdžiui, viešinant privataus gyvenimo paslaptis. Taip pat visi gabūs žmonės darbininkų klasėje, kurių karjeros buvo sustabdytos ir nebuvo leista pasikelti savo statuso, iškilti į viršų. Pavyzdžiui, gera specialybė, universitetinis išsilavinimas ir alkoholikas arba nusikaltėlis. Kitas variantas, gražus gabus žmogus, geru išsilavinimu, bet psichinis liginis, kurio liga užprogramuota psichotroniniu kompiuteriu. Dėsnis toks: krentama iš didelio aukščio į socialinę apačią, kur sukaupiami ir kontroliuojami visi vašėjų lavonai. Mikroveikų metodas leidžia pavaizduoti, kad tai kritimas „dėl savo kaltės“, bet tiesa ta, kad šitie žmonės beveik visada nachališkai nustumiami valdininkų klasėje veikiančios mafijos, kurios naudoja žiaurius technologinius visuomenės konktroliavimo metodus.

Išsigimimo laipsnis toks didelis, kad neretai tai daroma savo pramogai, kad „pamokytų išsišokėlius“. Jų logika man suprantama – uždarose valdymo zonose visiems vietos nėra, todėl kad nebūtų per didelis susigrūdimas, pertekliniai kandidatai išstumdomi nachališku išstumdymu, kad netrukdytų gyventi sau patogaus gyvenimo.

Tokia yra 15-likos metų trukmės paslaptis, toks yra logikos paaiškinimas. Kaišiadoryse yra vašėjų, kurie dar mano jaunystėje buvo nusprendę manimi atsikratyti, ir jų taktika tipiška valstybės taktika – nužudymas mikroveikomis. Turėkite tai omenyje ir akylai stebėkite žmonių gyvenimus, visus iškilimus ir nuopuolius. Už viso to gali stovėti labai žiaurūs valstybės nusikaltimai.

5-to reportažo pabaiga.

Laisvė kaip fundamentali tikrovės jėga

Jau kurį laiką vystau multiplekso (dauglypos) sąvoką, kuri gali būti sunkiai suprantama, nes norint ją suprasti, reikia turėti tokius vaizdinius galvoje, kokius turiu aš. Tai pasiekti nėra taip paprasta, nes kiekvieno žmogaus proto vystymosi kelias yra individualus ir kiekvienas žmogus mąsto savo sąvokomis, kurias kartais suderinti su kito žmogaus galvoje esančiomis sąvokomis – neįmanoma. Visgi tikiuosi, kad mano tekstai pakankamai suprantami tiems, kas nori juos suprasti ir aš sėkmingai užvedu ant kelio, kurį noriu, kad kiti žmonės išbandytų. Tas kelias pirmiausiai yra minčių ir mąstymo kelias, todėl jis netinkamas tiems, kas neturi polinkio savarankiškai mąstyti, niekada nėra girdėję kas tai yra filosofija. Kitaip sakant, būtinos tam tikros sąlygos ir prielaidos, be kurių bendrą pasaulį sukurti neįmanoma.

gnosisDauglypą aiškinau kaip matematinę idėją, susijusią su daugiadimensiniais skaičiais, tai yra tokiais, kurie turi ne vieną išorinę dimensiją, bet ir paslėptas, ir tai, kokia jų reikšmė, priklauso nuo pilnos skaičiaus struktūros. Šio principo esmė ta, kad net išoriškai lygūs dydžiai gali būti nelygūs dėl paslėptų papildomų realybių, įeinančių į skaičiaus struktūrą. Dauglypos paprastai būna nehomogeniškos, sudarytos iš nevienodų sudėtinių dalių, todėl jas labai sunku pertvarkyti, lyginti, transformuoti, atlikti įvairius matematinius veiksmus. Iš gyvenimo galima paimti tokius paprastus dauglypos pavyzdžius kaip piniginis vienetas ir jo vertė. Tarkime 1 euro vertė 2000 m. ir 1 euro vertė 2015 m. skiriasi, todėl tarp išorinių vienetų lygybės dėti negalima, nes jie turi papildomą dimensiją, kurios nelygios. Galime imti prekę ir jos kainą – tai irgi paprastas ekonominis dauglypos pavyzdys, kuriame akivaizdžiai matosi išorinė dimensija – prekė ir papildoma dimensija – prekės kaina. Net išoriškai vienodos dauglypos gali būti nevienodos, nes kaina priklauso nuo įvairių priežasčių: kokioje parduotuvėje, kokioje šalyje parduodama ir pan. Dar vienas dauglypos pavyzdys yra žmogus. Vienas žmogus gali būti milijonierius turintis penkias firmas, o kitas skurdžius, gyvenantis nuo atlyginimo iki atlyginimo. Imant žmogų kaip pilną dauglypą su visa struktūra, į kurią įeina turtas ir nuosavybė, žmonės nėra lygūs, nors visada yra tik vienas žmogaus „egzempliorius“. Tačiau tikrovėje visi žmonės turi daug papildomų dimensijų, kurias taip pat būtina vertinti.

Tai yra paprastas dauglypos paaiškinimas, bet jos esmę suprasti labai svarbu, nes mano sistemoje dauglypa yra kertinė sąvoka, taikoma visoms realybėms: materijai, visuomenei, sąmonei, kalbai ir pan. Kiekviena realybės sritis turi savo rūšies dauglypos struktūrą, kurią išaiškinus, pažįstama jos prigimtis ir žinias galima panaudoti technologinei pažangai. Atomas ir molekulė yra dauglypa, substancija yra dauglypa, ekrano dėmenų kontinuumų junginys yra dauglypa, kalba yra dauglypa ir pan. Panagrinėkime lingvistinį atvejį. Kiekvienas ištartas sakinys yra artikuliacinių kadrų seka, kuri surenka lingvistinę dauglypą, vadinamą sakiniu. Lingvistinės dauglypos uždavinys yra išpakuoti semantinę dauglypą, kuri vadinama mintimi. Kalboje mintys paverčiamos kadrų sekomis, kuriose renkamas kito žmogaus galvoje minčių vaizdas, perduodamas šnekėtojo. Šis procesas išsiskiria tuo, kad kalba yra tik tarp žmonių siuntinėjamas kodas, kuris pasako žmogui, kokią vietą savo prote turi aktyvuoti tam, kad surinktu šnekėtojo perduodamą informaciją savo galvoje. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus savo prote jau turi turėti pilnus pasaulius, kalbinis kodas tik pasako, kokias dalis reikia išrinkti, kad pamatytum koks vaizdas yra šnekančio žmogaus galvoje. Jeigu žmonių pasauliai skirtingi arba žiniose yra spragos, kodas atsiremia į tuštumą – žmogus nesupranta, ką nori pasakyti kalbėtojas. Todėl efektyviam susišnekėjimui, reikalingas bendras žinių lygis.

Dar vienas dalykas, kurį privaloma suprasti yra kiekybės ir kaipybės skirtumas. Matematikoje, kuri kažkodėl laikoma tikslia, nors „nupjauna“ visas realybės deformacijas, svarbiausia yra kiek ko nors yra, kiekybė. Kiekybėje visi gabaliukai laikomi vienodais ir be šio „kiek“ apie juos daugiau nereikia nieko žinoti. Tačiau kaip jau paaiškinau daugiadimensiniuose skaičiuose svarbu ne kiek, bet kaip, t. y., kaipybė. Tai suprantama, nes visi skaičiaus dimensijų multipleksai ne vienodi, jų negalima išrikiuoti į sutvarkytas sekas, todėl gaunamos sandūros, kuriose svarbiau kokia yra dauglypos struktūra. Noriu atkreipti dėmesį į akivaizdų faktą, kad tikrovėje grynai kiekybiniai elementai labai reti, nes tikrovės deformuotos ir chaotiškos, jose nėra jokios taisyklingos tvarkos, taisyklinga tvarka yra primetama savavališkai. Todėl tikrovė geriau pažįstama ne kiekybiniu, bet kaipybiniu principu. Tokį mokslą laikinai nusprendžiau vadinti filognozija, žmogų, kuris juo užsiima – filognozininku. Visai įmanoma, kad ateityje šį pavadinimą pakeisiu, tačiau kol kas jis yra toks. Prieš tęsdamas dar noriu paaiškinti šio pavadinimo etimologiją tiems, kas nesupranta. „filo“ dalis yra graikiškas žodis, reiškiantis „myliu“, o „gnosis“ reiškia „pažinimas“. Taigi filognozija yra „pažinimo meilė“, panašiai kaip filosofija yra „išminties meilė“. Tikslus apibrėžimas yra toks: Filognozija – tai neinstrumentinė ir instrumentinė holoplastinio tikrovės multiplekso atodanga sątvare. „Holoplastinė“ reiškia „pilnai sulipdanti visas tikrovės dalis“; o „sątvaras“ yra sąvoka, kuria apibūdinu žmogaus „pilną sąmonę kaip šviesos arką, kurioje atsiveria aplinkui žmogų esančios realybės vaizdas“. Sątvaras turi priekinę fiksatinę dalį, vadinamą objektyvia realybe, ir galinę laksatinę dalį, kuri yra įkreipta į subjektą.

Matome, kad pagrindinis filognozijos tikslas yra surasti matomą ir nematomą realybę sudarančius multipleksų rinkinius, kuriuos būtų galima aprašyti moksline filognozijos ženklinimo kalba. Jau buvo galima suprasti, kokia pagrindinė šio principo inovacija – kiekybinis aspektas nustumiamas į antrą planą ir į pirmą planą iškeliamos nehomogeniškos kaipybės, kurios aprašinėjamos specialia kalba, kuri gali būti šiek tiek panaši į logikoje naudojamą kalbą. Svarbiausia žinoti pagrindinę multiplekso sandarą ir atrasti visas įmanomas reakcijas, kurių metu įvyksta multiplekso perstatymai, dėl kurių keičiasi tikrovės būsena. Dabartiniuose moksluose tikrovė padalinta į specialias sritis, kurios dirba savo pažinimo darbą atskirai nuo kitų, kuria savo ženklinimo sistemas, metodus, formules ir t.t. Šios sritys vystomos nekoordinuotai, todėl tarp jų atsiranda tokie dideli skirtumai, kad jas paskui suderinti būna labai sunku. Tuo tarpu mano atveju yra vienas pagrindinis tikrovės multipleksas, vadinamas holoplastiniu, kuris mąstomas bendrai, o atskiros dalys tuo pačiu principu, ir ta pačia notacijos sistema įkomponuotos į visumą. Kadangi tikrovės sandara nehomogeniška, ji yra dauglypa, natūraliai atsiranda sluoksniai, tačiau jie tyrinėjami neatitraukti nuo visumos.

Paėmus patį sątvaro vidų išsiskiria tokie sluoksniai:

  1. fizinis pasaulis,
  2. biologinis pasaulis,
  3. socialinis pasaulis,
  4. psichologinis pasaulis,
  5. kalbinis pasaulis.

Per visus šiuos sluoksnius eina dauglypos sąvoka, kuri laikoma pagrindiniu tikrovės aprašymo būdu. Šis sąrašas išsiskiria į dvi dalis, nes tikrovę laikau padalinta į gnostinę ir fizinę braną. Iš gnostinės branos ateina sąmonės realybė, laksatai, o iš fizinės branos, pasaulis, fiksatai. Pagal šį principą sluoksniai skirstomi į dvi grupes – fiksatinę ir laksatinę. Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad fiksatinėje dalyje yra būtinosios struktūros, kurios sukonstruotos pačios tikrovės, o laksatinėje dalyje – nebūtinosios, priklausančios nuo savivalės arba laisvės. Laisvės sritis yra kalba, psichologinis pasaulis ir socialinis pasaulis, o būtinybės yra biologinė ir fizinė realybė. Žmogus žmogumi yra būtent dėl tokios sandaros, dėl to, kad į būtinybės pasaulį sugeba įnešti laisvę, kuri yra bet kokios kūrybos šaltinis, nesvarbu ar tai būtų meninė, ar mokslinė kūryba. Čia reikia prisiminti tai, ką rašiau savo senesniame įraše „Babelio bokštas“, kuriame pateikiau savo realybės schemą ir iš Hegelio paimtą dialektinį evoliucijos metodą: tezė, antitezė ir sintezė. Aš naudoju šią struktūrą visos realybės paaiškinimui, kurioje tezė yra Šaltinis, antitezė – tikrovė sudaryta iš gnostinės ir fizinės branos, bei sintezė, kurią vadinu Eiolu. Kodėl tam, kad iš Šaltinio atsirastų pasaulis reikalinga tokia sandara? Tai paprasta, atsiradimui būtini du paradai: medžiaginis, būtinybės pradas ir laisvės, kūrybinis pradas, kuris per laisvą perstatymą, per savivalę, į žemo lygio realybę įneša naują kokybę, vadinasi – pažangą. Šitaip vidinėje schemos struktūroje mėgdžiojama išorinė, ir būtinybė pereina į fizinę braną, fiksatinį sluoksnį, o laisvė pereina į gnostinę braną, kuri žmoguje įsikūnija į laisvą, kūrybingą sąmonę, ir ši laisvė pirmiausiai reiškiasi kalboje, kaip kalbinė laisvė, galimybė rikiuoti ir perrikiuoti, į būtinybę įnešant naujas galimybes.

Tačiau žmonėse susiformuoja įvairios skirtingos tendencijos, skirtingų tipų psichovektoriai ir žmogus gali turėti polinkį į laisvę (eiolinis žmogus) ir būtinybę (šaltinio žmogus). Šis principas kartojasi visur: moksle, visuomenėje, psichologijoje ir pan. Technologija – yra kūrinys, kuris iš natūralių būtinųjų struktūrų, per perstatymą, sukuria naują, dirbtinį daiktą. Visuomenėje socialinės formos ir žmogaus tipas sukuriamas eiolinės valdžios savivalės viršuje ir būtinybės – apatiniame socialiniame sluoksnyje. Psichologijoje turime laisvas laksatines formas ir būtinas fiksatines formas, kurias sujungus gaunamas žmogaus sukurtas kūrinys. Dėl šios priežasties matome, kad kosminis Eiolas įeina į visas dirbtines šiame pasaulyje matomas struktūras ir kad ši sandara pagrindinis dialektinės evoliucijos principas, kuris sako, kad be laisvės būtinybės pasaulyje neįmanoma jokia pažanga. Dėl šios priežasties, man kaip Eioliniam žmogui, laisvė visada buvo pamatinė vertybė ir aš nuo 17 metų, nuo tada kai pradėjau domėtis filosofija save laikiau libertaru. Tokiu išliksiu iki gyvenimo pabaigos, nes šio principo, įrašyto į tikrovės sandarą, sugriauti neįmanoma. Viena pirmųjų filosofinių knygų, kurias skaičiau jaunystėje, buvo Makso Štirnerio „Vienintelis ir jo nuosavybė“. Jis visa apimančių metafizikų nekūrė, daugiau kalbėjo apie individo ir visuomenės santykius, bet jo principai man visada buvo labai svarbūs. Laisvos valios principo pažeidimą laikau didžiausiu nusikaltimų, be kurio iš principo daugiau nėra jokių nusikaltimų. Šiame tekste paaiškinau kodėl, taip pat pateikiu savo visaapimančią sistemą, kuri vadinama filognozija ir kurios tikslas – išsemti visą tikrovės gelmę, atskleisti jos pagrindinę paslaptį. Tai manau gali būti daroma dauglypos metodu.

Žmonių tipologija

Šiame įraše nusprendžiau pasidalinti pačia naujausia informacija iš teorinės psichologijos srities ir tuo, kaip šia teorija pasinaudoti praktiškai, kaip „psytechnologija“ vertinant kitus žmones. Buvo mano galimybių leista padaryti tam tikrus teorinius sujungimus paimant detales iš mano sistemos ir sujungti jas į labai gražią ir praktiškai naudingą visumą. Įžangai tereikia priminti kelis mano terminus, kuriuos būtina žinoti, norint suprasti atskleidžiamą principą. Pirma pora yra dvi pasaulėžiūrinės grupės, kurios įvardijamos kaip gnostikai ir genetikai. Gnostikai įkūnija vidinio, dvasinio pasaulio principą, kuris gali turėti įvairias formas, apimančias ir racionalų protą ir moralinę sąmonę, tačiau visas jas jungia kryptis iš išorės į vidų. Kita grupė yra genetikai, kurie rūpinasi populiacijos „veislininkyste“, užsiima selekcija, geriausių egzempliorių dauginimu, kūniškumo ir fiziškumo išaukštinimu. Šią porą pastatome kaip vertikalią tiesę, kurios viršutinė dalis yra gnostinė, o apatinė genetinė.

Kita pora jau žinomi filosofų tipai, vadinami paviršininkais ir gelmininkais. Paviršininkai aukština sensorinio pasaulio paviršių, jo fenomenologiją – niekindami viską, kas ateina iš gelmės. Jie gelmės nemato, ją neigia tvirtindami, kad joje nėra nieko gero ir gražaus, o visas gėris susitelkęs paviršiuje, kuriame turi gyventi „tikrasis žmogus“. Gelmininkų pozicija yra priešinga: jų paviršius netenkina, paviršiuje jie mato tik iliuziją ir apgaulę, o visa tiesa jų manymu slypi gelmėje. Joje yra visų daiktų tikroji šaknis ir paslaptį įminti galima tik atvėrus gelmę. Gelmė yra žinojimas, o paviršius – nežinojimo ir iliuzijos tamsa. Paviršininkų ideologija istorijoje buvo labai paplitusi, senovės ir viduramžių civilizacijos, pamatytos iš žemo socialinio sluoksnio perspektyvos buvo paviršiaus civilizacijos. Gelmė buvo magijos ir mago sritis. Tačiau paviršininkui magija tėra patyčių ir potencialaus blogio šaltinis, jie nenori matyti viso, pilno žmogaus, arba nori tam tikrus pasaulius laikyti visiems laikams uždarytus.

Tačiau mano tikslas yra ne netinkamus principus atmesti (pirmiausiai pasisakau prieš paviršininkų ideologiją), bet visus juos apjungti į bendrą visumą ir tą visumą panaudoti žmonių tipologijai sukurti. Taigi gnostikai ir genetikai yra vertikali tiesė, o gelmininkai ir paviršininkai ją kertą horizontalia tiese, kurios kairėje pusėje yra gelmininkai, o kitoje paviršininkai. Gauname tokį kryžių, kuris turi keturis segmentus, kuriuose galima išdėlioti pagrindinius keturis kriterijus, kuriuos jungiant gaunami įvairių tipų žmonės, pasižymintys tam tikromis išorinėmis ir vidinėmis savybėmis. Taigi turime kairįjį ir dešinįjį horizontalų segmentą, kuris dalinasi į viršutinę ir apatinę dalį. Dešinės pusės apačioje yra „gražuolių“, o viršuje „kalbėtojų“ kategorija. Gražuoliai apdovanoti fiziniu grožiu, o kalbėtojai turi proto išorinės, kalbinės projekcijos galimybę, padovanoti iškalba ir oratorių sugebėjimais. Kairėje pusėje yra „sielininkai“ viršuje ir „harmoningieji“ apačioje. Sielininkai daugiau linkę į gnostinio pasaulio pusę, tuo tarpu harmoningieji, priklauso genetikų vertinimo kriterijų skilčiai, bet fiziškumas ir kūniškumas suprantami iš vidinės, laksatinės perspektyvos. Tai sveikata, jėga, ištvermė, valia, korporinė vaizduotė ir pan.

gelmininkaiTokia yra apibendrinta schema. Nors joje dar trūksta vieno svarbaus momento, apie kurį pakalbėsiu netrukus, taip jau galima jungti kriterijus ir nustatyti, visą jų komplektą kiekviename žmoguje. Akivaizdu, kad šie kriterijai nėra veikiantys, jeigu jiems nesukuriamas priešingas polius, nes savybę galima turėti, o galima jos neturėti. Galima būti gražiu ir negražiu, kalbėtoju ir nekalbėtoju, harmoningu ir neharmoningu, protingu ir neprotingu. Kitaip sakant, kiekviena iš skilčių turi pliusinį ir minusinį variantą. Pliusai sudaro vidinį kvadratą, o visi minusai – išorinį. Turint tokį modelį jau galima išskirti pagrindinius tipus, kurie užkoduoti brėžinyje. Dvi kraštutinės galimybės yra visų minusų kvadratas ir visų pliusų kvadratas, tarp kurių įsiterpia įvairūs tarpiniai variantai. Imkime tokį pavyzdį kai turime kairinį viršutinį pliusų trikampį, kuriam trūksta tik apatinio dešinio kriterijaus, kuris pasislinkęs į minuso kvadratą ir gaunamas savotiškas rombas vietoje taisyklingo kvadrato. Vadinasi: kalbėtojas žymimas +, sielininkas +, harmoningas +, o išorinio grožio prasme -. Galimas yra apverstas trikampis, kai žmogus kalbėtojas +, gražuolis +, harmoningasis +, o sielos prasme -, vadinasi išsigimėlis ir urodas.

Visų organizacijų vertinami tobuli pliusiniai „kvadratai“, kurių visos savybės, išorinės ir vidinės – idealios. Mažiausiai vertinami tobuli minusiniai „kvadratai“, kurių visos savybės minusinės ir tokio žmogaus vertė laikoma nuline, tariama, kad tokie turi būti izoliuojami arba laikomi prispausti žemiausioje kastoje, nes tai „degradavę“ tipai. Degradavimas gali turėti stipriąją ir silpnąją formą. Taip pat vertinami įvairūs tarpiniai variantai, kai pavyzdžiui, jėgos struktūromis ieškomi tobuli kandidatai nelabai gražiems darbams daryti ir jų „graži siela“ nereikalinga. Tai įvairūs psichopatai ir sadistai, sielos minusai, kurie tačiau neturi problemų visose kitose vietose. Tokie dažnai vertinami kaip vadovai ir lyderiai, kuriems reikia priimti „sunkius sprendimus“ ir jiems gražus ir harmoningas dvasinis pasaulis – nereikalingas. Jie galbūt gerai dirba savo darbus, tačiau visuomenei sukuria ne gražius gyvenimus, bet kančių pasaulius, kuris pagrįstas prievarta, smurtu ir baime. Idealiausias atvejis visiems žmonėms, kai visi segmentai yra pliuso pusėje, bet jie turi būti labai galingi intelektualiai, kad galėtų įveikti dvasinius išsigimėlius, kurių neriboja jokios priemonės, o gražūs žmonės įstato save į griežtų principų rėmus.

Iš šitos sistemos matosi, kad yra tik fasadinė žmogaus pusė, kuri paviršininkų labiausiai vertinama ir jiems užtenka, kad organizacijoje dirbtų tik „gražuoliai“ ir „kalbėtojai“, o kas yra jų viduje būna ne taip svarbu. Tai natūralu civilizacijose, kurios neapdovanotos hipostratiniu pasauliu, neturi mintiregos priemonių, ta gelmininkų vertinama dalis yra paprasčiausiai nepasiekiama ir dėl šios priežasties nuvertinama. Atradus mintiregą atsiveria pilnas žmogus, kurį vadinu „holoplastiniu“ ir jame galima vertinti tiek išorines, tieks vidines savybes, kurių neįmanoma paslėpti po jokiu fasadu. Tarkime genijui svarbus vienintelis kriterijus gelminis-gnostinis, jis turi būti sielininkas, apdovanotas aukštu intelektu. Gerai, kai jis tuo pačiu harmoningas ir geras kalbėtojas, tačiau išorinė išvaizda – vaidina mažiausia reikšmę. Kitas atvejis – aktorius, kuriam svarbiausia – išorinis grožis, gali būti geras kalbėtojas, būti apdovanotas vidine harmonija ir sveikata, bet būti visiškas pizdukas, be proto ir moralės. Tačiau tai nėra taip svarbu, nes jis dirba išoriniu gražuoliu – turi būti „džiaugsmas akims“, o visa kita susikuriama fasadiniu įvaizdžiu. Taip dažnai dirba ir aktoriniai politikai, kurie būna tampomi už virvučių užkulisinių jėgų.

Tai, aišku, nėra viskas ką galima pasakyti šioje vietoje, nes grožio visomis prasmėmis klausimas ne toks paprastas. Grožis turi kokį nors „aukso pjūvio“ principą, kuris kalamas į galvą kaip universalus kriterijus, vienodas visiems. Kiekviena visuomenė turi tokį standartinį aukso pjūvį, kuris pasižymi tam tikra logika, tvarka ir proporcijų bei simetrijų sistema. Visi žmonės pagal šį kriterijų matuojami ir rūšiuojam į tobulus ir defektyvius. Tačiau kriterijų formos priklauso nuo daugelio aplinkybių ir yra lemiami epochos, kultūros ir net sąmonės tipo. Skirtingų tipų sąmonės „aukso pjūvį“ suvokia skirtingai ir dažniausiai visus kitus vertina pagal save, nes yra gražūs pirmiausia „patys sau“. Jų interesas save primesti kaip normą ir išrūšiuoti visus pagal tą formulę, kurioje jie „geriausi“. Pavyzdžiui, baltiesiems drakonams žmogus (žmogbeždžionė) gali atrodyti kaip minkštakūnis, muilinas polipas, nors šis pats sau yra grožio įsikūnijimas.

Vadinasi visur yra norma (standartas) arba nenorma. Taisyklė ir klaida. Vertybė ir antivertybė. Bet kiekvienu atveju pagal subjektyvų „aukso pjūvį“. Turime ideologijos sluoksnį, kuris sukuria tokią poliarizuotą vertinimų sistemą, atsispindinčią kalbų žodynuose, kur svaidantis žodžiais atitikimas liaupsinamas, o neatitikimas – menkinamas. Kiekvienas ideologinio žodyno segmentas, aptarnaujantis kokią nors gyvenimo arba tikrovės sritį yra padalintas į minusinį ir pliusinį segmentą ir su minusiniu trypiama tai, kas neatitinka normos, ir aukštinama tai, kas laikoma „tobulumo įsikūnijimu“. Tai yra pagrindinis žodyninis sąmonės valdymo tipas, kur visi žmonės turi tokio žodžių išdėliojimo kloną ir žodyno įdiegtą psichologijos programą, pagal kurią stengiasi save išlaikyti teigiamų žodžių segmente ir visaip vengia neigiamų, nes tie, kas atsiduria minusinių žodžių kalėjime – išstumiami iš visų gražių vietų. Moksle yra „mokslininkas“ ir „šarlatanas“, tiesoje „teisuolis“ ir „melagis“, kariuomenėje „drąsuolis“ ir „bailys“, moralėje „ šventuolis“ ir „degradas“ ir pan. Tokie vertinimai aišku priklauso nuo pamatinės sąmonės formos, kuri užkoduota kiekvienos civilizacijos kultūroje, tačiau mažai sąmonei, neišsiskyrusiai iš masės – tai absoliutūs ir universalūs kriterijai. Yra galimybė atsistoti aukščiau viso to, pagal savotišką savo aukso pjūvį, tačiau vis tiek turi būti išsaugomas pagrindinis keturių segmentų principas, tik kiekvienas segmentas pakeliamas į atitinkamai aukštesnį lygmenį.

Žemo lygio visuomenėje vertybės dažnai kuriamos nežinant pilno žmogaus vaizdo, todėl į minuso pusę nustumiami tie tipažai, kurie įvertinus visus kriterijus daro visai teisėtus pasirinkimus. Vienas iš pavyzdžių yra lytinė orientacija, kuri vertinama ne pagal biologinį akių kūną, bet pagal vidinę, laksatinę ir hipostratinę žmogaus sandarą, kuri ateina iš smegenų formos, blogesniu atveju iš smegenų technologinio programavimo. Toks žmogus visada labiau būna gelmininkas negu paviršininkas ir jam tai, kaip jis jaučiasi savo viduje turi svarbesnę reikšmę. Kai išorė ir vidus neatitinka, žmogus renkasi vidų, nes jo tikrasis aš yra čia, mintis yra reikšmingesnė už akių kūną. Planetos valdžia naudoja sociosferos valdymui biosferos rūšinės įvairovės principą kaip pagrindinį ir įveda socialinės rūšies sąvoką, kuri sujungiama su laisvos diferenciacijos ir laisvos migracijos principais. Toks „resurso“ valdymas laikomas produktyviausiu, o terorizavimas savo viduje gaminti vieną kokią nors išorinę formą laikomas atgyvena.

Tikiuosi, kad šiuo principu šiek tiek išplėčiau akiratį ir pagerinau sąmonės kokybę. Šiam kartui naujienos iš aukštesnių pasaulių tokios.