Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (4)

Nuo paskutinio reportažo apie saugumo žvalgybinę operaciją praėjo daugiau negu mėnuo. Vertinant dabartinę situaciją galima sakyti, kad Kaišiadorių draugovininkų grupuotės šiek tiek apsiramino, tačiau savo operacijos nenutraukė ir artimiausiu metu nesiruošia nutraukti, nes per daug yra pastatę ant kortos. Tai yra jų viso gyvenimo operacija, nuo kurios sėkmės priklauso ne vien jų asmeninis likimas, bet ir daug daugiau. Todėl nepaisant beviltiško įklimpimo ir neturėjimo jokių teisėtų ėjimų, užsispyrimas nė kiek nesumažėjęs. Galimybių nėra, bet yra noras, deja didesnis už galvą. Išaiškėjo kai kurie dalykai, į kuriuos šiame įraše noriu atkreipti didesnį dėmesį, nes jie atskleidžia planetos paslaptį iš plačiausio įmanomo konteksto. Draugovininkai ir jų šeimininkai apsimeta, kad žino daug, gal net bando pavaizduoti, kad žino viską, deja greičiausiai taip nėra. Jų gyvenimo nesėkmės kelyje laukia ne viena staigmena ir ne vienas praregėjimas.

intTai, apie ką šiame reportaže nusprendžiau pakalbėti, galima įvardinti vienu žodžiu – „santvarka“ kurioje gyvename. Tai ne oficiali santvarka ir ne ta, kuri propaguojama per ekranų lentas, tai santvarka pamatyta savaip, nuėmus visų smegenų krušimų uždangas, už kurių slepiasi tikras gyvenimas. Pagrindinis kriterijus pagal kuri vertinama tvarka yra leidžiamas veiklos mastas, kuris sudaro sąmonės horizonto apskritimą. Yra labai maži apskritimai, kurie apima tik vietinių bendruomenių gyvenimus ir labai dideli. Didžiausi išeina už šitos planetos ribų. Tuo gali būti sunku patikėti, nes tai nėra oficialiai leidžiamas žinojimas, tačiau planetoje gyvena labai daug žmonių, kurie su tuo yra tiesiogiai savo gyvenimuose susidūrę. Dažnai miniu „atitrūkusią civilizaciją“, kuri disponuoja sąmonės valdymo technologijomis, beveik esu tikras, kad ši civilizacija yra ne šios planetos. Ją sąlygiškai vadinsime PK (planetų konfederacija), kuri valdo daugelio planetų sistemą.

Vienos planetos masteliu yra minimalus horizonto apskritimas, kuriame įrėmintas žemiausios klasės žmogus, yra didesni apskritimai, kurių darbas kontroliuoti didesnes tokių mažų žmonių grupes. Vienas iš jų yra lokalinės draugovės, kurios kontroliuoja vietines bendruomenes ir valdo jas su sąmonės užgrobimo technologijomis. Jie aišku tai daro ne savo valia, nes turi daug aukščiau stovinčius šeimininkus. Elitui priklauso supervalstybės, kurios pasidalinusios planetą į keletą apskritimų ir konkuruodami tarpusavyje juos valdo. Tai vyksta ne vien per organizaciją ir jėgos panaudojimą, bet ir per žvalgybinius kompiuterius, į kuriuos įjungti visi pavaldūs žmonės. Tačiau tai ne viskas, nes planetos masteliais yra maksimalus mastas, apimantis visą planetos sferą – tai yra pagrindinis planetą kontroliuojantis psichotroninis superkompiuteris, kuris priklauso ne šios planetos „administracijai“, bet PK (planetų konfederacija). Planeta savo santvarkos pati pasirinkti neturi teisės, visas gyvenimas kontroliuojamas iš už planetos ribų.

Kiekvienas horizonto apskritimas turi savo pasaulį arba tas žinias, kurias leidžiama turėti – kuo horizontas mažesnis, tuo žinių kokybė prastesnė, o horizontui plečiantis, žinių kokybė auga. Aukščiausia kokybė yra planetų konfederaciją valdančiame centre. Tad paėmus mažiausią žmogų ir pažiūrėjus į jo sąmonę per psichotroninius kompiuterius iš planetų konfederacijos centrinės sistemos, ta sąmonė beveik mikroskopinė, žinojimo kokybė minimali. Nors tie pasauliai gali iš pažiūros atrodyti gražūs, bet skirtumas toks didelis, kad jis prilygsta skirtumui tarp žmogaus ir gyvūno intelekto. Protingiausi planetos žmonės, žinoma, yra daug protingesni, tačiau jų lygis vis tiek neprilygsta kosminių civilizacijų atstovų protams. Yra ir kita medalio pusė – tai ne tikros žmogaus galimybės, bet labai apribotos, nes žmogus į tą mikroskopinį horizontą yra suspaudžiamas prievartiniu būdu ir išlaisvintas jis gebėtų daug daugiau. Deja tai neleidžiama, nes planetų konfederacijoje griežta kastų sistema ir žemesnių kastų paskirtis – tarnauti aukštesnėms kastoms. Planetų konfederacijai priklauso tūkstančiai planetų, kurios visos suskirstytos į kategorijas arba kastas. Žemės planetos gyventojai (valdytojai) priklauso Vašėjų kastai, kuri PK hierarchijoje yra labai žema. Tai galima vertinti vien iš to, kad neturimas nuosavas kosminis transportas, o populiacijai net neatskleidžiama žinoti tikros kosminės civilizacijos paslapties, kuriai priklauso žemės gyventojai. Vašėjus galima vadinti planetos aristokratais, visi, kas nėra aukšto socialinio statuso – yra biorobotai, Vašėjų vergai. Žemė tikrai nėra joks rojus, nes jos santvarka labai žiauri, ją valdo žiaurūs žmonės ir apstu gyventojų, kurių gyvenimai buvo sugriauti surežisuotais tragiškais likimais. Jie nėra dėl nieko patys kalti, nes vergų sąmonės tiesioginiu valdymu valdomos su psichotroniniu kompiuteriu. Aišku, Vašėjai patys paklūsta aukštesnei valdžiai ir dažnai jų pasirinkimas labai nedidelis, nes jie privalo vykdyti visus PK įsakymus.

PK vienas iš pagrindinių ginklo rūšių su kuriuo valdomos įvairios gyvybės formos ir rūšys yra psichotronika. PK turi pagrindines korporacijas, kurios užsiima tokių technologijų vystymu ir pardavinėjimu. Tos korporacijos naudoja labai pažengusį sąmonės mokslą, kuris seniai atskleidęs gyvybės paslaptį ir ja gali pasinaudoti valdymo technologijų konstravimui. Tos PK korporacijos turi savo padalinius ir žemėje, kurie aprūpina technologijomis vietinę rinką, aptarnauja Vašėjus – gamina implantų matricas ir jų valdymo kompiuterius. Nors žemės tarnybos šiais kompiuteriais naudojasi, jie nėra jų nuosavybė, taip kaip planeta nėra Vašėjų nuosavybė, visa technika priklauso psichotronikos korporacijomis, o kiti yra tik klientai ir vartotojai. Tai yra, į visus planetas valdančius psichotroninius kompiuterius yra slaptas įėjimas, iš PK centrinės sistemos ir per juos kontroliuojama pati planeta. Kadangi PK planetos valdomos psichotroniniu būdu, pagrindinė jėgos struktūra yra psichotronikų tarnyba, kuri gali turėti įvairias formas – nuo „policijos“, žvalgybos, iki kariuomenės, kurios padeda valdyti planetas karine jėga (esant reikalui). Psichotronikas savo galvoje turi psichotroninį modulį, kuris priklauso PK ir per centrines sistemas, gavęs leidimą prisijungia prie visų planetos kontrolės priemonių, per kurias gali rinkti informaciją arba daryti poveiki.

Gali atrodyti, kad šis modulis didelė galia ir labai didelis turtas, todėl nežinančių tikros padėties gali nutįsti labai ilga seilė modulį pasisavinti, tačiau visi moduliai yra PK nuosavybė ir jokia vietinė civilizacija neturi teisės į jokią savivalę. Visi PK moduliai ir centriniai kompiuteriai yra sujungti „kosminiu internetu“ su centrine sistema, iš kurios gauna komandas, duomenis ir įvairius darbui dirbti reikalingus režimus. Kiekvienoje planetoje galima sakyti yra vietinis psichotronikų garnizonas, kuris dirba per CK ir jo dėka, kadangi juo piešiama žmonių sąmonė – gali tapti jiems pilnais transcenderiais. Psichotroniniai moduliai dirba tinkliniu režimu, nuolatos keisdamiesi informacija ir sudaro psichožvalgų sąmonių kolektyvą. Psichotronikai gali būti vieši, pakankamai aukštame range, kuris turi leidimą žinoti paslaptis, kiti dirba įvairiose struktūrose ir organizacijose po priedanga. Imant visą PK kariuomenę, joje psichotronikų yra apie 15 milijardų, vietinėse planetose dirba daug mažiau ir išrenkami dažniausiai iš vietinių gyventojų, kuriuos psichotronikos korporacijos ruošia šiam darbui nuo gimimo – tai yra, jie visą gyvenimą yra integruotos sąmonės. Yra įvairūs psichotroninių modulių modeliai, tačiau dirbti ant planetos paviršiaus su planetos CK (centrinis kompiuteris) naudojamas tai planetai pritaikytas tipas. Aukšto rango modulį turi ne daug kas, paprasti gyventojai nešioja paprastas sąmonių programavimui pritaikytas sistema.

Šita situacija mikropasauliuose gyvenantiems žmonėms gali būti šokas, tačiau tokia yra realybė. Visuomenėje vykdoma daug žiaurių eksperimentų ir projektų, vieni kurių reikalingi mokslui, o kiti yra paprasčiausios pramogos. Tokiam likimui išsirenkami specifiniai žmonės pagal duomenų bazių informaciją ir paaukojami. Taip atsitinka ne visiems, nemaža dalis pragyvena ramų visą gyvenimą, tačiau tragiškų likimų procentas visgi yra labai didelis. Deja Vašėjų planeta yra vargo planeta ir tai yra ne tik darbininkams, bet ir aukštesnei socialiniai klasei – net tuo atveju, jeigu jie gauna specialius intelekto modulius. Planeta neišnaudoja viso savo potencialo ir yra suspausta į labai siaurus rėmus, bet taip yra todėl, kad tokia PK politika. Jeigu ji pasikeistų, galėtų viskas būti kitaip, tačiau to nenori daug kas net iš Vašėjų kastos, nes yra pripratę prie tokio gyvenimo, koks buvo tūkstančius metų.

Draugovininkai, tarnaujantys Vašėjams vietiniuose žmonių kolektyvuose, galbūt to nežino ir aukoja savo gyvenimus kvailų žmonių kaprizui, kurį išpildyti neįmanoma. Lietuvos CK prieš keletą dešimtmečių perėjo į netinkamas rankas ir visi mato koks mėšlas iš viso to gavosi – turime žlugusią valstybę.

Vašėjus vykdančius operaciją ir bandančius per paslapčių atskleidinėjimą susikurti kuo didesnę „plūdę“, kad būtų daugiau šansų išsilaikyti paviršiuje, noriu perspėti – bausmė plūdei yra 150 metų tiesioginio valdymo.

Tikrasis hipostratinis kūniškumas

Remiantis žmogaus vidinio pasaulio suvokimo intensyvumų hierarchija, centrinę sąmonę galima laikyti pagrindine dalimi. Ši dalis valdoma signalinės sistemos, kuri buvo pavadinta korporiumu, korporiumo signaline sistema. Lotynų kalboje šis žodis reiškia „kūnas“. Tai, žinoma, pirmiausiai yra žmogaus kūnas ir jo signalinė sistema, bet jos struktūrą galima perkelti ir objektyviam kūniškumai bei daiktams. Kaip suvokiami kūnai ir apskritai materija priklauso nuo sąmonės sandaros, nes kūnas, kūniškumas, substancialumas yra sąmonės struktūros elementas. Todėl iš tikro viskas yra sąmonė, kuri į kūną įdeda savo turinius. Tie turiniai daugiasluoksniai ir daugialypiai, slepiantys paviršines stratas ir gelmines hipostratas, todėl paviršutiniški ir supaprastinantys vaizdiniai nerodo tikro žmogaus. Būtina siekti suvokti visą žmogaus spektrą, su visomis paslėptomis hipostratomis ir sudaryti jų protingą hierarchiją. Protą, išmintį, teisingumą grįsti vien paviršiniu sluoksniu, kuris vadinamas akių kūnu yra pralaiminti nuostata, o gelmininkai lyginant su paviršininkais yra milžiniškas žingsnis į priekį.

semSavo visos korporiumo sistemos čia nekartosiu, nes ji paaiškinta trijuose senesniuose įrašuose, kuriuos galima paskaityti „Pakilimo pradžiamokslyje“. Paaiškinsiu tik vieną terminą, kurio nesu aiškinęs, nes jis gali atrodyti nesuprantamas, gal net savavališkas. Tas terminas yra „semantinis kūnas“, kuris priešpastatomas „akių kūnui“. Be abejo, semantinis ir akių kūnas yra vienas junginys, taip kaip žodyje yra raidės ir to žodžio reikšmė sujungti į vieną visumą. Tačiau labiau įsigilinus šiuos du elementus galima lengvai atskirti, jie sudaro atskiras žodžio ir žmogaus sandaros realybės dalis. Akių kūnas yra raidės, o semantinis kūnas yra reikšmės, kurios atsiveria neregimu vaizdiškai atsivėrimu. Akių kūną matome, o semantinį kūną suvokiame. Būtent dėl šios analogijos tas vidinis regimo kūno pasaulis vadinamas „semantiniu kūnu“. Nuo šios sandaros priklauso visiems iš Biblijos žinomas principas pagal kurį „žodis tampa kūnu ir kūnas tampa žodžiu“ –  tai yra veidrodinė sistema.

Ši sistema ateina iš priekinės ir galinės sąmonės dalies, kuri susikerta būtent kūno-žodžio vietoje. Priekinės dalys yra kūnai, fiksatas, raidės, o galinės dalys yra reikšmės, laksatai, mintys ir panašūs dalykai. Tačiau kūne šios dvi sferos susijungia į vientisą žodį, kuris veikia kaip savarankiška vieninga sistema. Kadangi laksatas surištas su žmogaus valia ir kūrybiniu potencialu, reikšmės keičiamos, transformuojamos, performuojamos, kuriamos, perkuriamos, atmetamos, su kūnu tai padaryti daug sunkiau. Vadinasi savo vidinėse hipostratose žmogus turi daug daugiau galios negu išorinėse, todėl svarbu tapti tikru savo laksatinių kūnų šeimininku, tuos kūnus sukuriant pagal savo vidinius poreikius. Aš propaguoju tai, ką galima būtų pavadinti vidinių kūnų „bodybuilding‘u“. Savijautai įtaką daro abi kūnų sistemos, nes nuo akių kūno išvaizdos priklauso vadinamasis „grožis“, kuris daro didelę įtaką tam, kuo save laikai ir kaip jautiesi. Bet siauresne prasme, žmogaus jausenos branduolys yra vidiniai, semantiniai kūnai.

Atmetant visas ne tokias svarbias kūnų dalis galima išskirti tokią triadą: akių kūnas (A kūnas), semantinis kūnas (S kūnas) ir gnostinis kūnas (G kūnas). Šie kūnai susijungia į trikampį A-S-G, kur A yra paviršius, išorė, o G-S yra vidus, hipostratų kompleksas. Šiame trikampyje yra centras, kuris nurodo, kuri sistema dominuoja, kokiais būdais yra išplečiamas bazinis vaizdas. Tarkime centre yra iš akių kūno paimta standartinė anatomija, kuri perkeliama į gnostinį ir semantinį kūną ir visa sistema suliejama pagal akių kūno modelį. Tada žmogus mato save kaip mėsos maišą. Toks modelis yra svarbus, yra daug situacijų kai praktiškai jis labai naudingas, bet tai ne vienintelė galimybė. Galimas toks variantas, kai akių kūnas su visa savo vidine sandara nureikšminamas, suformuojamas gnostinis modelis, kuris gali būti paimtas iš vaizduotės arba iš realių tyrimų, ir tas modelis pirmiausiai uždedamas viduje ant semantinio kūno ir jį išplečia, papildo, bei akių kūno, kuris tampa energetinių srautų ir kanalų sampyna. Šis metodas naudojamas ezoterikoje.

Galima prieštarauti, kad ezoteriniuose gnostinio kūno modeliuose nėra nieko tikro yra tik išsigalvojimai, o teisingas tik mokslinis variantas, bet tai akivaizdi nesąmonė, nes sensorinė strata, tik vienas tikrovės sluoksnis už kurio daugybė kitų sluoksnių, vadinasi ji negali išsemti pilno tikrovės vaizdo. To galbūt nepadaro ir ezoterikai, bet jie eina teisingu keliu – jie yra hipostratų atvėrimo pirmtakai. Be to, ezoterinis gnostinis kūnas, kuris papildo akių kūno suvokimą išplėstinėmis galimybėmis, yra naudojamas kaip meditacijų technika, kuri yra hipostratinių kūnų „bodybuildingas“. Problema ta, kad galutinai neištyrinėta kaip sąveikauja fiksatinis ir laksatinis kūnas, raidės ir reikšmės, o ezoterikai dirba kaip tik šioje srityje. Gnostinio ir akių kūno slaja yra laksato injekcija į fiksatą, kuri veikia panašiai kaip išplėstinės realybės akiniai, papildantys pagrindinį vaizdą. Fiksatas yra bazinis vaizdas, o laksatas yra virtualūs išplėtimai. Matome, kad žmogui nereikia jokių dirbtinių išplėstinės realybės akinių, nes jis turi natūralius akinius, kuriuose gali daryti sau reikalingus sensorinio vaizdo papildymus. Yra tik viena problema, kad tokią informaciją suvokia tik pats žmogui ir interneto tarp tokių akinių nėra, kuris akimirksnių virtualias realybes galėtų suvienodinti. Senovėje šią ryšio funkciją atlikdavo tekstai, kuriais būdavo perduodama informacija ir pagal ją žmogus pats savo išplėstinės realybės akiniuose turėdavo rekonstruoti informaciją. Jeigu žmogus išplėstinės realybės talentas – tai padaro labai lengvai, jeigu išplėstinė laksatinė realybė sukuriama sunkiai – tai daug sunkiau.

Senovių ir dabarties maginėse sistemose, toks principas taikomas labai plačiai: taip matomos energijos, vidinės būsenos, skenavimas, portalų atidarymai, kūno virtualizuotos galios ir pan. Galima vaizduoti, kad visa tai ne tikra, kad gnostinis kūnas neparodo realaus hipostratų vaizdo, tačiau šis klausimas iki galo neatsakytas, nes nežinome nei visos fiksato, nei visos laksato gelmės ir prie ko Pradžioje šios sistemos prijungtos. Visai galima įsivaizduoti, kad tai nėra uždaros sistemos, kurios tik verda savo pačių sultyse, bet ir kad už to stovi daug rimtesni dalykai. Ir jau visai akivaizdu, kad įmanoma sukurti tokią technologizuotą sistemą, kuri laksatą prijungia prie tikros informacijos ir „fantazijas“ paverčia tikroviškiausia hipostratine realybe.

Taigi tokie akiniai sudaryti iš reikšmių ir raidžių yra žmogaus kūnas turintis labai svarbų A-S-G kompleksą, taip pat yra daiktiškasis pasaulis padalintas į dvi dalis: G dalis yra žmogaus laksato pusėje, A-S yra daikto pusėje ir įvykdžius sintezę, gaunamas daikto vaizdas išplėstas žmogaus sukonstruotais gnostiniais kūnais, kurie yra daiktų išplėstinė realybė. G gali būti tiek oficialus mokslas, o gali būti ezoterika ir magija. Mokslininkų ir ezoterikų grupuotės aršiai kovoja, nes aiškinama, kad mokslininkų gnostinis kūnas „veikia“, o ezoterikų „neveikia“, tačiau šiuose klausimuose daug propagandos bei melo ir geriausiai šį klausimą ištyrinėti patiems, nesivadovaujant jokiais „autoritetais“. Galima užtikrintai pasakyti, kad išplėstinės realybės akiniai nukreipti  į save – tikrai veikia, nors tam reikalingas aktyvus bodybuidlingas, kuris pagrįstas meditacinėmis praktikomis. Tikri asai iš tikro sugeba užsiauginti įspūdingus „raumenis“, tačiau kadangi nėra hipostratinio vidinių kūnų regėjimo, tuos „raumenis“ sunku pamatyti, juos galima rekonstruoti naudojantis informaciniais šaltiniais ir tekstais, iš kurių matosi kiek žmogus pasiekęs ir ar tikrai šią sritį gerai išmano.

Daugumos žmonių problema ta, kad jų galvose G-S kūnai yra nureikšminti, apleisti ir sunykę ir jie visi apsigyvenę akių kūno pasaulyje, kuris laikomas vieninteliu aktualiu klausimu, nes per šią vietą vyksta kontaktai su kitais žmonėmis. Tačiau yra technologijų, kuriose kontaktai vyksta ir hipostratinių kūnų pagrindu, todėl joms vis labiau įsigalint viešumoje, reikėtų atstatyti teisingą hipostratinių kūnų hierarchiją. Taip pat jaunimas labai domisi dirbtinėmis išplėstosios ir virtualios realybės technologijomis, tačiau dažnai nesupranta, kad tokias technologijas jau turi savo galvoje natūraliu variantu. Dirbtiniai akiniai tik sudvigubina akių kūnus, naudojant to paties lygio regimąjį išplėstą konstruktą, bet toks pats išplėtimas galimas į vaizdą projektuojant laksato formas. Pas kai kuriuos žmonės, ypač pas menininkus, šis sugebėjimas labai išreikštas – dėl šios priežasties atrodo, kad jie gyvena „fantazijų pasaulyje“, bet nefantazininkai apsiriboja akių strata ir įsivaizduoja, kad tai vienintelė įmanoma realybė. Ir daro labai didelę klaidą. Į principus ir logikas privaloma įvesti hipostratinių kūnų pasaulį.

Autentiška ir neautentiška ezoterika

Ezoterikos pasaulis labai įvairus ir jame gali būti sunku susigaudyti, atsirinkti kas tikra ir patikima, o kas tėra ezoterinė kūryba, neparemta jokia autentiška patirtimi. Gebėjimą įvertinti ir teisingai atsirinkti turi tik žmonės, kurie patys yra tikros patirties nešiotojai, kitiems tenka gerokai paklaidžioti ieškant autentiškų patirčių ir jomis paremtų teorijų. Mano vertinimu tikra, autentiška informacija sudaro ne daugiau 25 proc. žinių, kiti 75 proc. yra ezoteriniai verslai, kurie kopijuoja šaltinius siekdami pelno. Kita vertus, tai gali būti nelabai svarbu, nes 25 proc. atlieka idėjų generuotojų funkciją, o kopijuotojai tas idėjas išplatina, išpopuliarina ir paskleidžia visuomenėje. Patikimų žinių lieka mažiau, nes jos sumaišomos su išsigalvojimais ir kūryba, bet pagrindinės idėjos, net tuo atveju jeigu jas platina „šarlatanai“, būna teisingos, o jos įdeda į galvą teisingas koncepcijas, kurios įsišaknija ir gali būti sustiprintos naujomis teisingomis žiniomis, paimtomis iš patikimų šaltinių. Tie kas ieško – visada randa.

astralEzoterika nėra centrinė tema visuomenėje, ja užsiima žmonės, kurie laikomi visuomenės paraščių gyventojais. Dėl šios priežasties gali būti keista, kad žmogus iš viso gali daryti tokį pasirinkimą, kuris gyvenime turi labai nedaug perspektyvų, nes viską valdo mokslininkai – o ezoterika vaizduojama kaip pseudomokslas, vadinasi labai nuvertinama. Tad kaip atsitinka, kad kas nors iš viso domisi tokiomis temomis? Matau tik vieną paaiškinimą: turi būti slaptas pasaulis, vadinamas atitrūkusia civilizacija, kuris turi labai išvystytas technologijas, galinčias efektyviai manipuliuoti sąmonėmis. Tikraisiais ezoterikais tampama susidūrus su šiuo pasauliu, patyrus šio pasaulio technologijų poveikį, tačiau iki galo nesuprantant kaip viskas veikia arba priimant pakištas versijas, kurių tikslas suklaidinti sąmonę. Taigi tie 25 proc. iš dalies yra šitaip suklaidinti, bet tik todėl, kad jiems parodomas ne visas vaizdas, o tik dalis, ir visuma būna iškraipyta fantazijomis bei išsigalvojimais. Šitie žmonės, patyrę stulbinantį poveikį, tampa idėjų propaguotojais, nes jiems atrodo, kad gavo žmonijai labais svarbių žinių, kuriomis didelis noras pasidalinti.

Šias žinias pirmiausiai priima pasekėjai, kurių sąmonėje susimaišo išplėstos ir paprastos sąmonės patirtys, gaunamas kognityvinis ezoterinės ir įprastinės sąmonės mišinys, kurį galima sustiprinti įvairiomis autentiškomis patirtimis, o gali likti tokiu baziniu pavidalu. Pagal tai, kokią formą sąmonėje įgyja šie du sluoksniai, turimos įvairios pasekėjų kategorijos, galinčios išsiskirti reikliu mąstančiu intelektu, o gali būti ir žemos kokybės sąmonės, kurios tiki bet kuo, niekada neklausia, patys neieško atsakymų, nes jiems užtenka autoriteto žodžio, kuriuo aklai tiki ir seka. Žinoma yra kategorijos ne tik pasekėjų, bet ir pačių ezoterikų, kurie dirba su skirtingomis socialinėmis klasėmis, kurios skiriasi sąmonės kokybe. Aukštesnei kokybei reikia didesnio ezoteriko talento, mažesnei – mažesnio; paprastoms avelėms, kurios tiki bet kuo – pakišami ne ezoterikai, bet šarlatanai. Manipuliacijų su sąmone technologijos naudojamos tokiu principu, kad aukščiausios galimybės būtų parodytos tik vienetams šioje planetoje, kurie padaromi autoritetais ir lyderiais, visiems kitiems lieka naudotis jais kaip informacijos šaltiniais ir mokytojais, bet, jeigu nėra sustiprinami poveikiu, tenkinasi tik teorinėmis žiniomis. Galima išgalvoti įvairių praktikų, mokymų ir pan., bet visa tai veikia tik tiems, kas yra apdovanotas. Vieni domisi, siekia, tyrinėja, stengiasi išplėsti savo galimybes, kiti atmeta, nes susitaikyti su nevykėlio statusu labai sunku. Tokie žmonės dažnai turi problemų dėl savo ego ir energiją įdeda į tas sritis, kur gali pasiekti daugiau.

Šia proga noriu tarti kelis žodžius apie reiškinį, kuri angliškai vadinamas „out of body experience“. Verčiant į lietuvių kalbą ši patirtis būtų „išėjimas iš kūno“ arba „astralinė projekcija“. Noriu šį reiškinį įvertinti iš savo teorijos perspektyvos ir paaiškinti kaip tai įvyksta iš tikro ir kokios galimybės tokį gebėjimą išsiugdyti. Yra sukurta nemažai praktikų ir yra nemažai žmonių siekiančių įgyti tokių patirčių. Viskas deja dažnai būna ne taip, kaip pateikiama, nes paaiškinimai ateina iš pasenusių ezoterikos modelių, kuriuos pats laikas pakeisti pažangesniais. Žmogaus sąmonę skirstau į priekinę, galinę ir centrinę. Priekinė sąmonė yra vadinama fiksatu, nes ji turi fiksuotumo, nepriklausymo nuo žmogaus valios įspūdį; galinė dalis vadinama laksatu, nes ji laisvai formuojama ir lanksti, priklauso nuo žmogaus kūrybinio aktyvumo. Centrinė dalis yra kūnas, kuriame susimaišo ir fiksatas, ir laksatas, todėl galima sakyti, kad turime fiksatinį kūną ir laksatinį kūną, kurie įgyja tas savybes, kurios priklauso nuo terpės, iš kurios ateina. Dar kitaip galima sakyti kad žmogaus sąmonė turi dvi pagrindines sferas, kurių susikirtimo centras yra žmogaus kūnas. Paprastai šios sferos yra sukabintos ir veikia koordinuotai, tačiau įmanomos specifinės situacijos, kai sferos atsikabina ir laksatinė dalis pradeda veikti atskirai nuo fiksatinės. Tada atsiranda reiškiniai, kurie susiję su išėjimo iš kūno patirtimis.

Dauguma žmonių, kurie yra patyrę išėjimą iš kūno pasakoja, kad kūnai būna ne vienodo statuso: vienas nesąmoningas ir neveiksnus, o kitas sąmoningas ir veiksnus. Disociacijos metu abu kūnai veiksnūs būti negali, nebent būtum ne žmogus, bet žmogų apsėdusi šmėkla, kuri ilgą laiką prabuvusi žmoguje, nesugeba nuo jo atsitapatinti. Taip dažniausiai nebūna. Todėl sąmoningas būna visada laksatinis kūnas, kuris stebi neveiksnų fiksatinį kūną iš išorinio stebėtojo pozicijų. Įdomiausias klausimas, kaip tai įmanoma: tai koks nors sutrikimas, realus mechanizmas, technologinė imitacija ar dar kas nors. Pavyzdžiui, jeigu tai būtų natūralus mechanizmas, kurį įmanoma išmokti valdyti, tai turėtume daryti prielaidą, kad egzistuoja psichikos struktūra, išeinanti anapus fiksatinių ir laksatinių sferų, ir kad joje įmanomas šių sferų veikimas atsiskyrimo režimu. Jeigu tai dirbtinė technologija, tai reikštų, kad mes turime reikalą su psichotronine simuliacija, kurioje psichotroninis projektorius abejose sferose piešia nesusijusius vaizdus, kurie veikia ne koordinuotu, bet atsaju principu. Tam reikėtų nupiešti 100 proc. sensoriumo virtualios simuliacijos ir 100 proc. kognityviumo virtualios simuliacijos ir sąmonė matytų du filmus, kur vienoje pusėje – nejudrus kūnas, o kitoje sąmoningas laksatas. Sensoriumo vaizde laksatinį kūna pakabinus kur nors palubėse, galima vaizduoti, kad įvyko išėjimas iš kūno arba astralinė projekcija.

Kam tai gali būti daroma irgi turėtume pasvarstyti. Jeigu tokias technologijas naudoja religinės organizacijos, jų tikslas galėtų būti pagrįsti savo religines doktrinas per išrinktus liudytojus, kurie pasakoja savo patirtis, įrodančias, jog anapus fizinės egzistencijos yra dvasinė egzistencija ir kad šiuo gyvenimu viskas neužsibaigia. To aišku niekas nežino, labai tikėtina, kad taip ir iš tikro yra, tačiau nepaisant to įrodymus galima suklastoti jau minėtu būdu. Kitas variantas, kai tokios patirtys sukeliamos ezoterikams, kurių užduotis propaguoti alternatyvias sąmonės ir kūno sandaros teorijas ir pagrįsti jas paranormaliais reiškiniais. Tokie žmonės patenka į minėtus 25 proc. autentiškų patirčių turinčių žmonių, kurie yra ezoterikoje originalūs šaltiniai. Tie, kurie mokosi iš jų ir siekia pakartoti tas patirtis savo sąmonėje, yra pasekėjai trokštantys ekstremalių potyrių, nepatenkinti ta savo sąmonės būkle, kurioje yra įrėminti ir siekia iš tų rėmų ištrūkti. Daug kam pavyksta, nes jų patirtys irgi yra sustiprinamos, o tie, kurie neapdovanojami, dažnai nusivilia ir tampa skeptikais, nes jų tokia nesėkminga patirtis. Nemaža dalis patiria iliuzinius išėjimus iš kūno, kai visas procesas vykdomas vaizduotėje, kuri gali atskirti laksatinį kūną ir suprojektuoti jį į vaizduotės ekraną arba atvarą. Jeigu atvaras būna didelis ir ryškus, tokia „išėjimo“ patirtis gali irgi būti labai įdomi.

Tiems, kas tuo rimtai domisi patarčiau pradėti nuo teorijos, kuri nebūtinai turi būti tradicinė. Pavyzdžiui, aš turiu sukūręs savo teoriją, kuri man priimtinesnė, nes pagrįsta tiesiogine savo sąmonės ir kūno analize, kuri atsiremia į tikrą, autentišką patirti. Man tokie žodžiai kaip „astralinis kūnas“, „eterinis kūnas“ nieko nesako; aš naudoju „akių kūno“, „semantinio kūno“, „gnostinio kūno“ sąvokas ir t.t. Jos kitiems taip pat gali būti nepriimtinos, tokiu atveju geriausia susikurti savo terminologiją ir jos pagrindu siekti atskirti sferas, kurios veiktų nepriklausomai viena nuo kitos, ir būtų galima įgyti naują egzotišką patirtį savo sąmonėje. O ar tai ką nors duoda daugiau negu vien egzotiška patirtis – spręsti kiekvienam savarankiškai. Prie viso to gali būti ir daugiau mechanizmų, kurie nežinomi, gerai neištyrinėti arba kurių programavimo galimybės daug didesnės negu leidžiama pažinti eiliniams vartotojams. Noriu tik perspėti, kad tokia būsena nėra natūrali, pagrindinė būsena ir jos paskirtis yra išmintai eksperimentinė ar konkrečiai užduočiai atlikti. Pavojus, kad pakeitus natūralią būklę į dirbtinę nepavyks sugrįžti labai mažas, tačiau reikia saugotis, kad ši būsena netaptų nevaldoma.

Užbaigdamas galiu tik priminti, kad nesuprantant sąmonės sandaros arba turint neteisingą įsivaizdavimą praktinės treniruotės labai apsunkinamos, todėl visada geriausiai pradėti nuo savo kūno analizės, suvokti, kad yra sudėtinga kūnų struktūra, kurie paprastai būna sujungti, bet yra galimybės sukurti tokias būsena, kuriose jie pradeda veikti savarankiškai. Svarbiausia – kūnas yra galinės ir priekinės sąmonės sankirtos vieta, kuri turi būti pagrindinis dėmesio objektas. Jeigu žmogus savo patirtyje nesugeba atskirti šios demarkacinės linijos, vargu ar pavyks išmokti valdyti būsenas.

Dirbtinis hipostratų atvaras (3)

reconPsichožvalgybinės technologijos nuo visuomenės laikomos paslaptyje, nes jos naudojamos spec. operacijose, kuriose ne visada laikomasi galiojančių įstatymų – kad nebūtų įmanoma to įrodyti apsimetama, jog tokios galimybės neegzistuoja, o faktai pateikiami kaip nuo realybės atitrūkę kliedesiai. Aišku, tai nėra jokie kliedesiai, o daugybė žmonių pasaulyje viešinantys psichožvalgybos operacijų paslaptis – nėra jokie bepročiai. Tačiau reikia sutikti, kad patikimos informacijos gauti ypač sunku – tie, kas ją turi ir pasiruošę atskleisti pasauliui – paprasčiausiai likviduojami. Tai valstybė padaro arba tiesiogine prasme, arba izoliuodami nuo visuomenės per teisėsaugą arba psichiatriją. Tapti paslapčių viešintoju ypač sunku todėl, kad visi agentai, psichožvalgai, psichotronikai implantuojami ir valdomi per smegenų kontrolę, dėl ko „nutrūkti nuo grandinės“ be galo sunku. Laimei tai retkarčiais pavyksta – tada pasaulis sužino dvokiančias valstybės paslaptis.

Naujoms technologijoms aprašyti reikia naujos terminologijos, kurios tikslas parodyti naują, kitaip pamatytą aplinkinio pasaulio sandarą, kuri yra naujoviškos psichikos struktūros pagrindas. Psichožvalgas mato kitaip, mąsto kitaip, jaučia kitaip, todėl standartinė universitetinė psichologija netinkama, nes ji aprašo „nemodifikuotą“ žmogų, priklausantį žemo rango pasauliui. Paprastas žmogus suvokia tik reiškinių paviršių, tiesiogiai patirdamas pasaulį, esantį šiapus horizonto. Psichožvalgo horizontai gerokai išplėsti ir jis mato ne tik paviršių, bet ir tai, ką vadinu hipostratomis. Plėtimasis įmanomas į gylį, tada turima jau minėtų hipostratinių horizontų sistema, o jeigu plečiamasi į išorinę erdvę – turimi ekstensyvumai.

Hipostratiniai horizontai išskiriami trys: 1) akių strata – tiesiogiai matoma realybę; 2) kūno fizinės hipostratos – fiziniai laukai, susiję su daiktiškumu ir kūniškumu, bet esantys nematomame spektre; 3) gnostinės, psichinės hipostratos, susijusios su sąmonės pasauliu: mintimis, vaizduote, atmintimi, jausmais ir t.t. Plečiantis į išorinę erdvę, visos šios hipostratos turi ekstensyvumus, apimančius vietinę tiesiogiai aplink save patiriamą erdvę; jeigu šis ekstensyvumas peržengiamas į anapus esančią tikrovę, bet neapima visumos – turime vidurinįjį ekstensyvumą; ir tuo atveju kai apimama planetinė visuma – yra globalinis ekstensyvumas.

Šią schemą jau aiškinau prieš tai, todėl ji neturėtų būti naujiena, tačiau prie to noriu paviešinti naują terminą, kuris naudojamas aprašyti psichožvalgo galvoje esančios technikos principą. Yra panašus terminas, kurį naudoju šviesos arkos, arba sąmonės, įvardijimui – tai „sątvaras“. Šis žodis sudarytas iš žodžio „tverti“, „kurti“. Visas išorinis ir vidinis galvoje esantis pasaulis yra psichinis sątvaras, žmogui atsiverianti natūrali realybė. Yra panašus į šį žodis „atvaras“, kuris kildinamas iš veiksmažodžių „atverti“, „verti“, kuris reiškia „atidaryti“. Būtent šis žodis ir naudojamas įvardinti tą tikrovę, kurią dirbtinės psichožvalgo technologijos rodo jo sąmonėje – tai yra „dirbtinis hipostratų atvaras“ (DHA). Psichožvalgo DHA sistema gali būti nukreipta į vidinį gylį, hipostratas, rodančias fizines auras, minčių laukus ir pan., o gali būti nukreipta į ekstensyvumus, kurie rodo įvykius, esančius anapus tiesioginio horizonto – iki visos planetos. Atvaras yra kažkas panašaus į vidinį televizorių, kuriame galima žiūrėti vaizdus iš viso pasaulio.

Su šia technologija yra tam tikrų keblumų, nes kaip ir visiems „televizoriams“ reikalingas ryšys. Tai reiškia, kad psichožvalgai naudojasi savotišku internetu. Interneto problema ta, kad jis gali būti nulaužtas arba išvestas iš rikiuotės, tada DHA pradeda transliuoti nesąmones, kurios gali pastatyti psichožvalgą į labai sudėtingą situaciją. Taip pat reikia pažymėti, kad yra smegenų sąsajos ir išoriniai terminalai, kurie veikia kaip įprastiniai kompiuteriai, kuriuose matosi visas psichožvalgybos tinklas. Tokie kompiuteriai gali būti užgrobiami, taip pat jie gali patekti į bepročių rankas. Psichožvalgas labai priklausomas nuo šios sistemos, iš galvos pats negali išsiimti atvaro sąsajų, ir jo likimas yra tų žmonių rankose, kurie valdo tokius kompiuterius. Idealiu atveju kiekviena grupė psichožvalgų turi savo kompiuterį ir šią sistemą valdo patys, pusiau autonominiu nuo centrinės sistemos režimu. Tačiau nemažai buvo atvejų, kai toks kompiuteris buvo užgrobiamas ir visa psichotronikų grupė išžudoma tam, kad būtų galima susirinkti techniką ir parduoti. Pati valstybė tokių nesąmonių paprastai nedaro, tačiau tai įmanoma pavyzdžiui įvykus perversmui, revoliucijai ir pan.

Imant sistemą kaip visumą, prie jos galima pajungti visus žmones, tačiau suteikiant jiems tik tiesioginiu valdymu valdomo bioroboto statusą. Tie, kas turi daugiau galimybių, pakeliami į psichožvalgo statusą, pajungiamas telepatilektas, minčių integratorius, šnekorius ir verčiami dirbti agentų darbą. Tai nėra laisvas pasirinkimas, nes žmogus paprastai yra priverčiamas grasinimais ir psichologiniu teroru, o kartais viliojamas privilegijomis, karjeros galimybėmis. Tai aišku nieko gero neduoda, nes tai yra sistemos „valdovų“ vergai, kurie išsiskiria tik tuo, kad jiems duodamos priemonės valdyti žemesnio rango visuomenę. Jau esu rašęs, kad teritorija psichožvalgyboje skirstoma į klavus, kur visi žmonės prijungti prie tokios centrinės sistemos ir yra šefuojami psichotronikų grupės, kuri turi galimybę programuoti protą, psichines ir fizines būsenas, valią, aktyvumą, o jeigu reikia – prijungti tiesioginį zombinį valdymą. Prijungus tokį valdymą daromi nusikaltimai, nelaimingi atsitikimai, „natūralios“ mirtys ir t.t. Prie šios sistemos prijungti visi „šizofrenikai“, kurių „haliucinacijos“ paprastai programuojamos tokiu kompiuteriniu būdu. Jeigu įvyksta automobilio avarija, arba „iškrentama per langą“ didelė tikimybė, kad tai įvykdyta panaudojant kompiuteriu užprogramuotą tiesioginį valdymą.

Ši sistema labai glaudžiai susijusi su ezoterika, kuri yra vienas iš stogų arba priedangų. Kitos priedangos jau minėtos – psichiatrija ir teisėsauga. Kadangi yra galimybė tiesiogiai prisijungti prie sąmonės ir su ja komunikuoti, galima vaidinti įvairius spektaklius: apsimesti ateiviu, angelu, pakylėtuoju valdovu, demonu, dievu ir kuo tik leidžia fantazija. Taip plaunant smegenis susikuria įvairios ezoterinės grupės, pagal savo „kontakto“ pobūdį. Šitaip apgauta daug ufologų, new age sektų, tikinčiųjų, satanistų ir t.t. Šitaip planetoje sukuriama ištisa beprotybės matrica, kurioje didžiausia problema, kad žmonės nesupranta, kaip visa tai padaroma ir visu tuo tiki. Sutinku, kad tai, ką „kontaktuotojai“ mato savo galvose yra tikra ir tos patirtys labai realistinės, tačiau problema ta, kad šita realumo iliuzija naudojama apgaulės tikslu. Duodama ne teisinga informacija, o fake news, dezinformacija ir melas, nors pateikimas gali atrodyti ir įspūdingas, net kaip psichologinis „praregėjimas“, kai atrodo, kad tau davė ar supratai kažkokią labai reikšmingą informaciją, kurią paskatina „platinti visuomenėje“ kaip gerąją žinią.

Kita vertus, žmogus iš tikro supranta daug apie save, supantį pasaulį, pirmiausia tai, kad viskas tėra spektaklis ir apgaulė. Tačiau tikrąją žinią reikia perskaityti ne pagal tiesioginį turinį, bet tarp eilučių. Tai, kas atsiveria yra tiesa tik imant bendrais štrichais, o pačios detalės, faktai būna dezinformacija ir apgaulė. Pavyzdžiui, iš tikro įmanoma, kad kažkur galaktikoje gyvena nežmogiškos rasės, jos gal net lankosi čia žemėje, tačiau kontaktuose, kuriose dalyvauja ufologija besidomintys žmonės, dažniausiai būna ateiviais apsimetinėjantys apgavikai, kurie užsiima smegenų plovimu. Ateiviu apsimesti labai paprasta, užtenka kompiuteriu nupiešti ateivio atvaizdą, suprojektuoti į sąmonę, telepatiškai „pabendrauti“, suvaidinti kokią nors pagrobimo haliucinozinę psichodramą ir žmogus tampa „tikinčiuoju“ visam gyvenimui. Jam viskas yra labai realu ir tikra, perkalbėti neįmanoma. Jis žino ką iš tikro patyrė ir tai yra „tiesa“. Iš dalies taip, tiesa, tačiau ne tokia, kokia atrodo žiūrint paviršutiniškai. Tiesa – yra tokios technologijos, vadinamos psichotroninėmis, kad šnekėjai su tikrais ateiviais – apgaulė ir spektaklis.

Kad tokias taktikas psichožvalgyba mėgsta naudoti savo operacijose patyriau savo kailiu. Mano laimei – labai greitai supratau, kad tai tik apgaulė ir vaidinami spektakliai, kuriais negalima tikėti. Todėl nekuriu nei ufologinio judėjimo, nei new age sektos, netampu satanistu, neskelbiu gerosios naujienos, nedarau biznio. Man visi tokie žmonės tėra apgauti Targeted Individuals, psichotronikos paveikti žmonės. Žinau vieną dalyką – psichožvalgyba yra tikra, bet ją naudoja valstybės ir valstybes kontroliuojančios organizacijos, kuriems dažnai šios technologijos tampa žaislu bepročių rankose.

Yra ir tikra ezoterika, bet prie jos priėjimo nebūna be tikros iniciacijos į sistemą. Dirbtinis hipostratų atvaras parodo kas iš tikro yra anapus. Kas tai yra paprastam žmogui neleidžiama žinoti, neaišku kiek yra spektaklio ir kiek tikros, pažintos realybės. Atvaro projektorius gali projektuoti į sąmonę ir kompiuteriu sukurtas haliucinacijas, ir tikrą detektoriais surinktą informaciją. Ezoterikai paprastai gauna haliucinacijas, o psichožvalgai tikrą informaciją. Todėl visi ekstrasensai turi labai gerai patikrinti kas iš tikro yra jų ekstrasensoriniai fosfenai – beobjektinės tik galvoje esančios haliucinacijos ar tikra, detektoriais surinkta informacija.

Psichožvalgybos technika labai galinga ir pavojinga. Tikiuosi, kad ji ne vien bepročių rankose. Yra tokių galimybių, kad pavyks užmegzti kontaktus su pozityvia grupe ir apie tai parašyti vėlesniuose įrašuose.