Įvadas į psichovektoriaus sąvoką

Labiausiai į akis krintanti psichinio pasaulio savybė yra jo nenutrūkstamas judrumas, kuris reiškiasi kaip informacijos poslinkis. Poslinkis įveda skirtumą tarp vieno taško ir kito, kuriuos galima sujungti kryptiniu vektoriumi. Šią psichikos savybę patogu vadinti psichovektoriumi ir laikyti pagrindine žmogaus sąmonę apibūdinančia charakteristika. Nėra žmogaus neturinčio vienokio ar kitokio psichovektoriaus, negana to, tai būdinga visam gyvajam ir negyvajam pasauliui. Savo rūšies psichovektorius turi gyvūnai, o daiktus apibūdina daiktovektoriai, kurie yra kažkas panašaus į daikto „psichiką“. Daiktovektoriai nėra vien judėjimo ar jėgos vektoriai, šio termino prasmė daug platesnė, artimesnė psichinių sąveikų pasauliui, nes jų pagrindas yra gelmėje esanti visų dėsnių visuma, kuri charakterizuoja tai, kaip daiktas pasirodo sąmonei.

Kiekviena psichika turi pagrindinį išeinantį psichovektorių ir didelį skaičių kanalų, kuriuose surinkinėjamos realizuojamų psichovektorių charakteristikos. Visa kanalo struktūra sudėtinga, o tas variantas, kurį pateikiu yra labai supaprastintas. Kanalas realizuojamas pradedant nuo kokios nors išrinktos logikos, kuri lokalizuota vienoje ar kitoje psichinėje funkcijoje. Išrinkus logiką, jai suteikiama energija, reikalinga kanalo psichovektoriaus projekcijai. Išrinkus logiką ir paskyrus energiją psichovektorius turi būti surištas, suteikiant jam psichoformines ir lingvoformines charakteristikas, tinkamas vidinei ir išorinei sąmonės fenomenologijai. Atlikus visus šiuos paruošiamuosius darbus eina paskutinė stadija, vadinama psichovektoriaus sklaida. Psichovektoriai skirti kitiems žmonėms, kurie turi psichologinį imlumą tokiam poveikiui. Psichovektoriai gali veikti žmogaus protą, emocijas, atmintį ir t.t. Tam reikalingas gebėjimas suprasti tai, ką psichovektorius perduoda.

Skirtingi žmonės, taip pat jų grupės, paprastai turi priešingos krypties psichovektorius ir yra konflikto situacijoje. Konfliktas verčia kariauti, naudojantis visais psichiniais ir technologiniais resursais. Kiekvieno žmogaus tikslas yra besipriešinančio psichovektoriaus apsukimas, paverčiant jo psichovektorių savo psichovektoriaus pratęsimu. Tokio triuko sėkmė priklauso nuo galios, nuo sugebėjimo surinkti galingą logiką, sukoncentruoti didelę energiją ir ją paskleisti. Galia pradeda kauptis iš pradžių nuo nedidelių pergalių, kurios leidžia surinkti savo „komandą“, kuri savo ruožtu dirba savo vietose, pratęsdami psichovektorius naujai prijungtais žmonėmis, kurie sutinka sekti pagrindinį psichovektorių. Čia galimybių yra daug ir ne visos jos būna nuoširdžios, nes viliojama ne vien protu, bet ir karjeros galimybėmis, turtu, patogiu gyvenimu, privilegijomis ir pan. Už visas šias dovanas tereikia paklusti, atidirbant ideologiniame fronte.

Šis principas galioja ne vien kasdienybėje ar darbuose, bet ir kuriant civilizacijos pamatus. Šiuo atveju psichovektorius sujungia taškus, vadinamus teorija ir technologija. Psichovektoriaus šaknis yra „teorija“, aiškinanti žmogų ir pasaulį, kurią pragmatizavus sukuriama „technologija“, kaip įrankis skirtas siekti kokiam nors tikslui. Technologija gali būti dviejų rūšių: suteikianti formą, bet nerezultatyvį ir suteikianti formą bei rezultatyvi. Senovėje buvo naudojamos maginės ir okultinės teorijos, kurios kai kuriais atvejais tapo didelių religinių judėjimų pamatu. Didžioji istorijos dalis buvo formuojama tokių psichovektorių, kurie išliko nepakitusiomis formomis iki šių dienų. Kita didelė psichovektorių atšaka yra mokslinės teorijos, paverstos formą suteikiančiomis bei rezultatyviomis technologijomis. Rezultato siekia visi, tačiau efektyvumu mokslui prilygti negali niekas; visi nemoksliniai psichovektoriai yra tik formos nešėjai, kurie įdeda į sąmonę pavidalus, neatitinkančius tikrovės sandaros.

Kiekvienoje psichovektoriais pagrįstoje sistemoje yra hierarchija, reiškianti, kad yra galingiausi psichovektoriai ir silpniausi psichovektoriai, tarp kurių įsiterpia tarpinė grandis. Kažkokia dalis yra „laisvųjų“ sąmonių, kurios įmestos į tokią aplinką, kurioje iš visų pusių vyksta „puolimas“, savo tikslu turintis tave asimiliuoti, paversti savo resursu. Laisvosioms sąmonėms sukuriama tokia aplinka, kurioje visos galimybės yra griežtai kontroliuojamos ir pakištinės, nes jeigu žmogaus netenkina mokslinis pasaulėvaizdis ir jis siekia alternatyvų, randa ne tikrą alternatyvą, bet pakištą iš to paties centro. Tikslas yra neleisti žmonėms susikurti savo individualaus kelio, kuris vestų į tikrą išsilaisvinimą; visi pakišti variantai nukreipia nuo to į klystkelius, kuriuose žmogus klaidžioja visą gyvenimą, švaistydamas savo galimybes.

Žmonių psichovektoriai skirstomi į labai smulkius, buitinius ir į civilizacinius, valdančius visą planetą. Civilizaciniai psichovektoriai turi būti galingi ir asmeniškai, ir turi turėti didelę armiją aptarnaujančio, pagalbinio personalo, kurio darbas daryti poveikį žmonių sąmonėms, paverčiant juos paklusniais įsakymų vykdytojais. Tam pasitelkiami įvairūs propagandiniai triukai, kuriama „tiesos“ diktatūra, kuri sąmonėje sukuria galingą iliuzijos matricą. Reikalaujama paklusti ne fiureriui, bet tiesai, kurią fiureris turi ir valdo, nes tiesai „turi būti paklūstama“. Jeigu nepaklūsti tiesai, tampi melu, netiesa, pasidarai netikras ir nieko vertas. Tačiau „tiesa“ yra iliuzija ir kalėjimas, visų prima todėl, kad jos niekas neturi, naudojamos tik imitacijos, kurių tikslas įstatyti sąmonę į paklusimo matricą įsivaizduojant, kad paklūstama kažkam aukštesniam.

Žmogus gimsta su tuščia sąmone, kuri užpildoma iš aplinkos gaunama informacija. Šią valdant galima formuoti sąmonių vystymosi kryptis. Tai, aišku, nėra taip paprasta, nes neįmanoma žmogaus įstatyti į 100 proc. virtualią realybę. Žmogus tiesiogiai susidurdamas su pasauliu gauna informacijos, kuri pradeda konfliktuoti su smegenų plovimui naudojamu pasaulio vaizdu. Natūraliai kyla abejonė, verčianti pačiam tyrinėti aplinką ir daryti savo išvadas, neatiduodant šios privilegijos kitiems. Kai laisvas žmogus pamato per daug tikro pasaulio, tampa pavojingu sistemai, nes jo galvoje būna subyrėjusi visa propagandinė matrica ir jis žino didesnį procentą tikrosios realybės. Tokie žmonės paprastai išstumiami į užribį, izoliuojami, išjuokiami, apšmeižiami ir kitais būdais nukenksminami bandos akyse.

Civilizacijų pradžios dažnai siejamos su tam tikrais įvykiais ir žmonėmis, kurie laikomi civilizacijos steigėjais. Situacija paprasta nebūna, istorinių šaltinių trūksta ir tai dabartį pasiekia tik neįrodomų legendų pavidalu. Tačiau principas lieka tas pats – visi procesai turi turėti savo pirmuosius judintojus, kurie įrašyti į civilizacijos matricos algoritmą. Kiekvienas vėliau gimęs žmogus verčiamas civilizaciją garbinti įkūnytą tokiomis kertinėmis istorinėmis figūromis. Taip yra todėl, kad civilizacija turi turėti savo simbolius, nes ši pati sąvoka būna dabartyje išsklaidytą į daugybę daiktų, procesų ir veiksmų, kuriuos garbinimo objektais paversi labai sunku. Steigėjo turėjimas šią problemą išsprendžia, ir jis arba išgalvojamas, jeigu nėra šaltinių, arba paimamas tikras.

Taigi psichovektorių turi atskiras žmogus, žmonių grupės, organizacijos, valstybės ir net visa civilizacija. Norint perprasti šių psichovektorių principus, reikia mokėti pažiūrėti į juos iš šono, kaip išoriniam stebėtojui. Taip pat reikia treniruoti savo psichikos atsparumą išoriniam poveikiui, kad net galingi civilizaciniai vektoriai ir matricos nesugebėtų tavęs įrėminti lingvoforminiuose ir psichoforminiuose ideologiniuose kalėjimuose. Bet reikia žinoti, kad valstybės organizacija tokią būseną laiko pavojinga, todėl labai lengva tapti jos persekiojimo taikiniu. Norint padaryti kultūrinio ar civilizacinio masto pradžią, reikia turėti labai galingą psichovektorių, o tai beveik neįmanoma, nes jeigu esi žemuose socialiniuose sluoksniuose tavo idėjas paprasčiausiai pavagia. Todėl patartina tokių idėjų nedemonstruoti net mintyse, nes mintys žiūrimos kaip filmas televizoriuje.

Reikia stengtis, kad sąmonė išliktų kuo švaresnė, nes gyvename informacinių šiukšlynų pasaulyje, kurio tikslas galvoje sukelti chaosą užtvindžius ją beverte informacija. Siekiant perprasti civilizacinio masto psichovektorių reikia mokėti atskirti pagrindinius dalykus nuo šalutinių ir pamatyti pačią esmę. Iš pradžių gali pasirodyti, kad pasaulis chaotiškas ir nepatvarus, tačiau iš tikro tai tik paviršius, viskas reglamentuojama pagal labai griežtą tvarką, kuri visus individualius psichovektorius sustato į jiems parinktas vietas. Atskirą psichovektorių reikia suvokti platesniame kontekste, nes iš tikro savarankiškai veikiančių šioje planetoje nėra nė vieno žmogaus. To galima nesuprasti, tačiau tai nereiškia, kad tavo gyvenimas neturi šeimininko, kuris primeta savo pasirinkimus.

Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (2)

raysVakar padaręs šiokią tokią įžangą į su saugumu susijusią situaciją Lietuvoje, šiandien temą norėčiau pratęsti duodamas šiek tiek daugiau žinių apie kariuomenės psichožvalgus, kuriuos lietuviškai galima vadinti sąlyginiu terminu psichotronikas. Psichožvalgai dirba sąmonių kolektyvo valdomuose teritoriniuose administraciniuose vienetuose, užsiimdami žvalgybinės informacijos rinkimu visuose visuomenės sluoksniuose. Dėl visiems suprantamų priežasčių, tikrų terminų atskleisti negaliu, tačiau sąlygiškai galima naudoti santrumpą SKAV PŽD – SĄMONIŲ KOLEKTYVO ADMINISTRACINIO VIENETO PSICHOŽVALGYBOS DALINIO psichotronikas.

Psichotronikas nėra įprastinis žmogus, nes savo darbe naudoja specialią žvalgybos įrangą, kuri yra jo galvoje. Šios įrangos esmė ta, kad psichika yra padalinama į dvi dalis, viena kurių yra natūrali sąmonė, o kita dirbtinė priemonė, kurią sutartinai vadinsiu psichotronine širdimi. Kitaip sakant, galvoje yra natūralios ir techninės dalies simbiozė, kuri labai padidina psichožvalgo proto galimybes, suteikia jo darbui reikalingus įrankius. Psichotroninė širdis su sąmone gali veikti sujungtu ir atskirtu režimu, priklausomai nuo situacijos poreikių. Šis įtaisas yra žvalgo ryšio priemonė, kuri sujungia jį su žvalgų sąmonių kolektyvu, taip pat prie visų žvalgybinių resursų, kurie gali būti naudojami operacijose sprendimų priėmimui. Tokią galimybę padidinti protą jau buvau įvardinęs kaip telepatilektą, arba telepatinį intelektą.

Kadangi yra dvi sąmonės, natūrali ir dirbtinė, jos turi būti susiejamos. Sąsają vadinsime virpesiniu komunikatoriumi, kuris psichotronikų virpesine kalba perduoda informaciją į natūralią sąmonę. Kai širdis veikia autonominiu režimu, visas procesas būna už sąmonės ribų, ir dirba darbą tinkliniu būdu su kitomis psichotroninėmis širdimis. Tuo atveju, jeigu reikia perduoti informaciją į natūralią sąmonę, naudojamas virpesinis komunikatorius, kuris psichtronikų kalba kalbasi su sąmone, vaidindamas proto vaidmenį arba atlikdamas kitas funkcijas. Tai žinoma ne visos psichožvalgo galimybės, bet šią galimybę noriu paaiškinti kaip pavyzdį.

Aišku, tai nėra vienintelė kryptis – širdis-komunikatorius-sąmonė, nes veikia ir priešingas principas, kas žvalgyboje visiškai natūralu. Sąmonė jutimo organais surenka aplinkos informaciją, kuri sukaupiama psichotroninėje širdyje ir paskleidžiama visame tinkle. Norint išplėsti žvalgybines galimybes, naudojama ne tik natūralių, bet ir techninių receptorių tinklainė, leidžianti įgyti ekstrasensorinių galimybių, matyti aplinkoje esančias hipostratas. Tai nereiškia, kad žmogus viskuo pats visada gali naudotis, nes dirbtinės sąmonės komunikatorius gali būti išjungtas ir natūrali sąmonė neturi jokios informacijos, tačiau ją visada turi pasąmonė. Tokia situacija veikia panašiai kaip intuicija, kuri jeigu reikia gali būti sustiprinama tiesioginiu valdymu, reguliuojamu psichotroninės širdies.

Virpesinis komunikatorius, kuris paleidžia signalą per sąmoningą laksatą, gali veikti įvairiais režimais. Psichotroniko kalbos/mąstymo/komunikacijos režimą įprasta vertinti hercais. Jeigu vieną mintį vadinsime vienu taktu, tai natūralus mąstymas gali turėti dešimtimis skaičiuojamų hercų. Įsijungus virpesiniam komunikatoriui, gali būti paleistas žemahercis kodas, kuris suvokiamas sąmonės be transliatoriaus. Tačiau būtina mokėti psichotronikų kalbą. Toks komunikatoriaus darbas nėra efektyvus, bet jis gali būti naudojamas kaip viena iš galimybių. Jeigu taktų dažnis padidėja tiek, kad sąmonė negali jo suvokti, įjungiamas transliatorius, kuris pritaiko komunikatoriaus kodą sąmoningam suvokimui. Paprastai suvokianti komunikacija tarp psichotronikų vyksta šiame režime. Yra dar viena galimybė, kuri naudojama kovinėse situacijose, kai įjungiamas aukštahercis kodas, naudojamas su psichotroniko tiesioginiu valdymu. Tai nėra informacijos perdavimas sąmonei, tačiau pilnas kūno valdymas kompiuteriu, kurio metu strateginio horizonto apimtis būna maksimali: gaunama informacija iš visoje planetoje ir už planetos ribų esančių žvalgybinių sistemų: kariuomenių judėjimas, palydovų padėtys, lėktuvų pakilimai, raketų paleidimai ir t.t.

Lietuva yra SKAV didesnio junginio dalis, kuris priklauso planetos sąmonių kolektyvui ir yra koordinuojama šioje sistemoje. Teritorinis administracinis vienetas turi pagrindinį kompiuterį, kuris gali atvaizduoti informaciją esančią šiame tinkle. Taip pat centrinė sistema gali būti papildyta periferiniais tinklais. Kokia šiuo metu tikra geopolitinė padėtis planetoje neatskleidžiama, tačiau naudojant ezoterinį formatą, galima pakartoti informaciją apie tai, kad vyksta kova tarp tamsiosios ir šviesiosios pusės, tačiau viskas vyksta akivaizdžiai nematomo visuomenėje psichotroninio karo pavidalu. Tai reiškia, kad vykdomi įsibrovimai į kolektyvines sąmones, įvairios provokacijos, kuriose naudojami karinių psichotronikų dalinių biorobotai arba psichotroniškai užvaldyti eiliniai žmonės, kurie save vadina  Targeted Individuals.

Lietuvą valdantis saugumas taip pat turi tokį kompiuterį, tačiau jis skirtas visuomenės valdymui. Su šiuo kompiuteriu sujungti psichotronikai yra saugumo kontrolės sistemos agentai, pasižymintys panašiomis galimybėmis. Patys jie save vadina Lietuvos „matrica“, vykdo visuomenėje įvairias operacijas, projektus, kurie gali būti teisėti, gali būti neteisėti, skirti gauti naudai, arba lietuviškos valdininkijos, kurie turi priėjimą prie matricos kompiuterio, pramogoms. Dėl tam tikrų aplinkybių pramoga buvau paverstas ir aš, tačiau tai jau buvo aprašyta pirmame reportaže, todėl čia nesikartosiu. Iš dalies mane galima vadinti Targeted Individual, bet tai tik dalis to, kas aš esu visoje savo komplektacijoje. Informacijos kas liko iš vaikų dalinio, kuriam buvau priskirtas – nežinau. Tačiau reikia neužmiršti, kad vienas dalinys yra tik labai nedidelė kariuomenės dalis, ir tie, kas galvoja, kad jie laimėjo – daro didelę klaidą. Psichotroninė širdis veikia nenutraukiamu režimu, tačiau dėl minėtos aplinkybės ji veikia pasąmonėje. Kompiuteris buvo užvaldytas nedraugiškų jėgų ir buvo bandoma mane valdininkų pramogai panaudoti kitokiam projektui, apie kurį papasakosiu kituose reportažuose.

Tie, kas galvoja, kad psichožvalgui galima sufabrikuoti bylą turėtų išsiimti proto invalidų pažymas, nes integruotos sąmonės visas gyvenimas yra išsaugomas planetos sąmonių kolektyvų žvalgybinėse sistemose, vadinasi melą galima įrodyti per vieną sekundę. Žinau, kad valstybės organizacijos valdininkijos saugumo agentūros ir visuomenės galvos prifarširuotos saugumo skleisto mėšlo. Tačiau tie kas nutuokia apie galvos veikimo principus turi žinoti, kad melas visada būna sąmonės subjekto pusėje net tuo atveju, jeigu jis būna suklijuojamas galvoje su objektu. Tuos, kas tiki šmeižtu vadinu tiesos debilais dvokiančiomis galvomis, nes tai ką jie „mato“ tėra jų pačių galvose susikonstruotas vaizdelis. Išgalvota istorija visada būna tik mintyje, o aš esu anapus minčių egzistuojanti realybė, kuri neturi nieko bendro su dvokiančių galvų kliedesių pasauliu.

Saugumas norėjo pramogų ir paslapčių, dovanoju dovanelę – štai ta paslaptis. Tuos, kas laukė spektaklio, ypač valstybės valdininkus, kurių aktoriai pastoviai slepia vieną akį, nes įsivaizduoja, kad ta viena akis yra visa matanti Lietuvoje, noriu nuvilti – kaip dirba psichotroninė širdis pamatyti neįmanoma net su ja, o ir pamatę ar ką nors suprastumėte? Sąmonė tam deja per lėta ir naudojama tik esant minimaliam strateginiam horizontui. Taip pat aiškino, kad labai nori savo kompiuteriuose patyrinėti kaip aš mirštu, nes labai nori sužinoti ar yra ten kas nors anapus, ar mirtis nuobodi banalybė, nes jie juk yra „mokslininkai“ ir jiems viskas įdomu. Taip pat sakė, kad įdomu, kokios žmogaus galimybių ribos iškęsti skausmą, todėl grasino kankinti tūkstantį metų tol, kol išsiaiškins „viską“. Psichotronikas, kadangi jis integruota sąmonė, tam ideali galimybė. Spektaklį zombių visuomenei gal ir sugebate vaidinti saldų, tačiau moralinio degradavimo neįmanoma paslėpti nuo jokios žvalgybos, ypač tos kuri mato visus jūsų dvokiančių sąmonių užkaborius.

Turite tik vieną akį – ką darysite kai ji bus išmušta?

Linkėjimai nuo kosminių smilgų. Reportažo pabaiga.

Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (1)

agentTai, kad prieš mane saugumas vykdė slaptą operaciją rašau jau seniai, tačiau detalių stengdavausi neatskleisti, tačiau nuo šio momento ta operacija nebus slapta, kadangi nusprendžiau paviešinti daugiau detalių apie tai, kas vyksta jau ilgus metus. Pradėsiu nuo kelių asmeninių faktų, kad žmonės žinotų kas esu ir kodėl tapau tarnybų dėmesio objektu. Tie, kas domisi mano temomis seniai žino, kad mano vardas yra Darius Mockus. Esu iš Kaišiadorių, kur užaugau ir praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį išskyrus tuos laikotarpius kaip studijavau Vilniuje ir Kaune. Taigi šiuo metu saugumo operacija vyksta Kaišiadoryse, Gedimino gatvės 117 name, kur įsteigti saugumo konspiraciniai butai, paimti iš kaimynų, iš kurių kontroliuojamos mano gyvenamos patalpos, esu terorizuojamas ir kankinamas. Žvalgybinė operacija turi kelis sluoksnius, vieni iš kurių yra slapti ir neteisėti, kiti vyksta oficialiose institucijose tokiose kaip policija ir prokuratūra, kurių užduotis sukurti priedangos versiją tam, kas vyksta iš tikro. Nežinau kaip ši žvalgybinė operacija bus tęsiama, kokią krypti saugumas pasirinks: viešą skandalą su žiniasklaidos priedanga, ar būsiu išimtas tyliai. Pastaruoju atveju gali būti panaudota psichiatrinė priedanga, kad mane būtų galima izoliuoti, o uždarytą pasiimti. Tikslas yra mane išimti iš visuomenės ir išsivežti į savo nusikalstamas struktūras.

Natūralus klausimas – kuo taip dominu saugumą, kodėl tapau taikiniu. Šis klausimas iki galo man neatskleidžiamas, tačiau iš to, kas buvo paviešinta, nors tai tik fragmentai, galima sudėlioti bendrą vaizdą. Viso to branduolys siekia gana toli į praeitį, į mano vaikystę ir į valstybėje veikiančių žvalgybinių struktūrų slaptus projektus. Šiuo metu man yra 42 metai, 1990 metais, vykstant geopolitiniams kataklizmams buvo 15 metų, kitaip sakant, tuo metu buvau dar vaikas. O tai reiškia, kad dar nebuvau priimtas į sovietines suaugusių žvalgybos struktūras, o valdžiai pasikeitus – tai niekada neįvyko. Žvalgyba savo agentus ruošia nuo gimimo, su tėvų ar be tėvų sutikimo į galvą įdėdami žvalgybos agento naudojamą specialią įrangą, kurią sąlygiškai galima pavadinti psichotronine technika. Ta technika minima įvairiais pavadinimais, bet tikri pavadinimai neatskleidžiami. Tie sąlyginiai pavadinimai yra implantai, kapsulė, psichotroninis modulis, kuris komunikaciniais ryšiais surištas su centriniu žvalgybos kompiuteriu, šitaip sukuriant žvalgybinės grupės kolektyvinę sąmonę, susietą telepatiniu ryšiu. Šios technikos galimybės labai didelės, nes ji leidžia kontroliuoti visą smegenų veiklą, visas fizines ir psichines funkcijas. Su ja galima žmogui padėti, bet taip pat galima jį terorizuoti ir kankinti, jeigu žvalgas nesutinka paklusti įsakymui. Tokiu būdu žvalgas iš tikrųjų veikia kaip karinės žvalgybinės struktūros biorobotas su padidintomis ar sumažintomis galimybėmis. Valdoma šneka, mąstymas, kūnas, emocijos, galima keisti mimikas, įdėti norimą charakterio stilių, todėl žvalgai būna labai geri aktoriai, tačiau ne todėl, kad turi „talentą“ bet todėl, kad labai tiksliai imituojant charakterį valdomi kompiuteriu.

Apie 1990 metus, kai respublikoje vyko kova tarp jėgos struktūrų, kurių metu buvo grupuotės, kurios liko sovietų sąjungos pusėje, kitos perbėgo į provakarietišką perversmą, ši žvalgybinė technika buvo užgrobinėjama ir grobstoma. Lietuvai nepavyko dėl to, kad centrinis tokių žvalgų kompiuteris buvo užgrobtas nusikalstamos grupuotės, kuri užgrobė žvalgybiniam darbui ruoštus implantuotus vaikus ir vienus žudė technikos išsiėmimui, kitus pardavinėjo į ameriką ir europos valstybes, žvalgybinėms operacijoms arba mafijai. Kai kurie buvo priimti į saugumą ir tapo saugumo agentais, valstybės organizacijoje padarė karjerą. Dar viena grupė tokių vaikų tapo tragiško likimo kankiniais, su zombių technika paversti nusikaltėliais ir uždaryti visam gyvenimui ir nužudyti ar išvežti į vakarus bei paversti juodųjų operacijų žudikais-biorobotais. Tos nusikalstamos valstybę iš už užkulisių kontroliuojančios grupuotės padalinius vadinu MK brigadomis. Jos naudoja psichotroninę techniką ir vykdo operaciją, kurios priedangą daro teisėsauga ir psichiatrija. Tokių operacijų taikiniai dažnai uždaromi į kalėjimą už tiesioginiu valdymu įvykdytus nusikaltimus arba paverčiami psichiniais ligoniais ir kankinami psichiatrijos priedangoje. Žinoma, tai labai didelė valstybinė paslaptis, jeigu visuomenė apie tai žino, tai tik per priedangos versijų filtrą, kuriame tokie taikiniai vadinami nusikaltėliais, psichiniais ligoniais, žudikais arba maniakais. Tačiau visos šios priedangos yra melas, iš tikro saugumas su psichotronine technika valdo tokių žmonių smegenis ir vaidina prieš visą visuomenę išsigimėliškus spektaklius. Tokių operacijų, kurios baigėsi žmonių mirtimis Lietuvoje daug, jos turi rezonansinių nusikaltimų formą, tik visuomenė nežino visos tiesos, tie neva savarankiškai veikę nusikaltėliai yra saugumo zombiai. Tiesa žiauri, bet dar svarbiau, kad šio žiaurumo tikra priežastis yra valstybę užvaldžiusi nusikalstama grupuoti. Ji vadinama saugumu, specialieji padaliniai yra MK brigados.

Taigi esu vienos tokios saugumo operacijos centre, kuri buvo planuojama nuo 1990 metų ir vyksta praktiškai visą mano gyvenimą. Galėjau būti užverbuotas į valstybės organizacijos žvalgybą, nes turiu galvoje visą žvalgo techninę įrangą. Tačiau išsigimėliams pasirodžiau nepakankamai „gražus“, todėl buvo nuspręsta prieš visą visuomenę suvaidinti nusikaltėlio gaudymo spektaklį. Kadangi telepatiškai esu prijungtas prie žvalgybinės sistemos kompiuterio ir galima matyti mano mintis, visai Kaišiadorių agentūrai yra išdalintos ausinės, kuriose jie klausosi kaip MK brigada vykdo terorizavimą ir mano minčių klastojimą, institucijoms išdalinti prie centrinio kompiuterio prijungti terminalai, kurie turi galimybę telepatiniu ryšiu matyti mano sąmonės turinį. Tie, kas tokių prietaisų neturi, šeriami agentūrų sukurtais melais ir priedangos versijomis. Apgautas visas Kaišiadoris, kuriame policija ir prokuratūra šiuo metu vykdo priedangos operaciją ir bando mane „sugauti“, nors didžiąją laiko dalį dėl savo specialybės specifikos praleidžiu namie. Kokia Lietuvos dalis žino mano paslaptį, nežinau. Valstybės organizacija žino visa, žinojo universitetai, kuriuose studijavau, net buvo paviešinta studentams su priedangos versija, kurie irgi manipuliuojami saugumo ir universitetų vadovybės bandė mane „gaudyti“. VDU 2000-2005 m. studijavau anglų filologiją. Anglų kalbos katedrai vadovavo M. Danytė, vėliau V. Kalėdaitė, kurios irgi buvo tapusios mano „gaudytojomis“, kurios gaudė mane skleisdamos šmeižtus ir melą studentams, nachališkai kišdamosis į privatų gyvenimą, filmuodamos ir viešindamos universitete. „Gaudytoju“ buvo tapęs ir toks „istorikas“ Linas Bulota, kuris dirba saugumui ir mano studijų laikais savo fakultete buvo vienas iš studentų agentūros organizatorių. „Gaudytojų“ buvo ir daugiau – tokios feminizmo „šulės“ kaip I. Raigaišienė,  Raškausikienė ir visa anglų filologijos katedros feminisčių chebrytė. Nežinau,  gal šita VDU šaika mane „gaudo“ iki šiol, ar perleido reikalą saugumui, policijai bei prokuratūrai.

Noriu paminėti dar vieną agentūros žiurkę iš ankstesnių laikų, kuomet dar buvau moksleivis ir gyvenau Kaišiadoryse. Tai agentas Evaldas Sadauskas, kuris baigė Kauno medicinos universitetą, Doktorantūrą Danijos Aarhuso universitete, ir paskutinėmis žiniomis šiuo metu pasiplovęs iš Lietuvos dirba Švedijoje gydytoju. Tai nereiškia, kad nėra saugumo žiurkė, bet jo darbo barai persikėlė į Europos teritoriją. Tikslių duomenų nežinau, bet jis gali taip pat būti panašus į mane, bet dėka savo tėvų ryšių, Kaišiadorių agentūros lyderės motinos ir kalėjimo prižiūrėtojo tėvo, buvo išrinktas daryti karjerą. Iš pradžių dirbo agento darbą Lietuvoje Kaune, po to pasikėlė į aukštesnį lygmenį. Reikia paminėti, kad visą gyvenimą žinojo mano „paslaptį“, kuri tuo metu nuo manęs buvo slepiama, bet apsimetinėjo draugeliu. Mano studijų metu Vilniaus universitete buvo toks studentas Edgaras Platelis, Kornelijaus Platelio sūnus. Šis studenčiokas tuo metu buvo konservatorių agentas, kuris buvo patalpintas į mano grupę universitete apsimetinėjimui draugu mano veiklos stebėjimui studijų universitete metu. Studentams taip pat buvo paviešinta „kas aš esu“ ir jie buvo naudojami šmeižtui, persekiojimui, patyčioms ir privataus gyvenimo viešinimui, tiek universiteto agentūrai, tiek neagentūriniams studentams.

Saugumo Mk brigada tiesiogiai komunikuoti su manimi pradėjo 2003 m., vadinasi priedangos operacija, kai iš vienos pusės mane valdo žvalgyba, o iš kitos pusės gaudo policija, vyksta jau 15 metų. Šie metai buvo sunkūs, dėl apribotų galimybių negalėjau įsitvirtinti gyvenime, sukurti šeimos ir padaryti karjerą, nes mano buvo sugalvoję kitokį gyvenimo planą. Koks tas planas bendrais bruožais jau paaiškinau. Šiuo metu 117 name prokuratūros ir policijos operatyvininkai ir žvalgybinio kompiuterio operatoriai yra suaktyvinę savo veiksmus, aktyviai iš kaimyninių butų terorizuoja su spec. įranga, vis bando mane „pagauti“. Gyvenu ketvirtame aukšte 41 bute, tos pačios laiptinės 2 aukšte yra operatyvininkų konspiracinis butas, kur renkasi agentūra stebėti kaip vyksta priedangos operacija. Lig šiol saugumo zombiai praeidavo pro mane su iššieptais snukiais ir dar nusipjaudavo, bet situacija apsisukusi visiems laikams ir šypsenos iš jų snukių dings visiems laikams, nes jų laukia ilgi metai parašos jeigu ne dar blogiau. Kaip tai įvyks pamatys patys. Užbaigdamas šį įvadinį reportažą galiu pasakyti tiek, jų operacija mušta korta, viso gyvenimo saugumo investicija į rezonansą surezonuos tokia galia, kad kiaušai išlakstys kaip tešlos gabalai.

Šia linksma gaidele ir užbaigsiu įvadinį reportažą iš saugumo žvalgybinės operacijos. Laukite tolesnių naujienų.

Darius Mockus iš Kaišiadorių. Smagaus cirko visiems. Tie kas pirko bilietus – bilietai yra į lavoninę kojomis į priekį.