Babelio bokštas

Praėjo aštuonioliktų metų du mėnesiai, todėl pats laikas pakelti į aukštesnį lygį savo ezoterinę sistemą, kuris bus pagrindinis šių metų principas. Kol kas jis nėra iki galo išbaigtas ir ta schema, kurią pateiksiu, gali būti ne pats geriausias ir patraukliausias variantas, bet metų eigoje ši idėja bus toliau tobulinama. Prieš pradėdamas noriu pasakyti kelis žodžius apie schemos interpretavimą. Pats brėžinys gali atrodyti neinformatyvus ir beprasmis. Tačiau reikia suprasti, kad jis turi ne tik išorinę išvaizdą, bet ir vidinę dalį. Kai žmogus mato tik išorinę, bet nepapildo jo vidine dalimi, nes nesupranta idėjos, gali pasirodyti, kad nieko įspūdingo nepavaizduota. Šioje vietoje reikia suprasti, kad visas turinys yra vidinėje dalyje, kurią reikia perprasti. Mano darbas tekstu paruošti vidinės dalies supratimą, kad tie žmonės, kurie neturi įdirbio, galėtų perimti mano padarytą darbą. Todėl tekstu rodau vidinę idėjos pusę, o brėžinys yra pagalbinė išorinė priemonė, leidžianti surišti visas dalis į vieningą visumą.

Tikrovei aiškinti naudoju Hėgelio sukurtą tezės, antitezė ir sintezės evoliucijos dėsnį. Manau, kad šis dėsnis yra pagrindinė tikrovę verčianti judėti į priekį schema. Tezė yra pradinė būsena, kuri rodo tikrovės žemas išsivystymo stadijas, pirmaprades stichijas. Tezė žymima horizontaliu brūkšniu. Antitezė yra subjekto ir objekto priešstatos atsiradimo būsena, kuri įmanoma tik tada, kai tikrovė skyla į dvi dalis, kurias galima vadinti priešingais poliais. Vienas polius yra sąmonė, o kita daiktas. Šį principą patogu išreikšti U formos struktūra, kuri yra ne kas kita, kaip sulenkta tiesė. Toliau yra sintezė, išlyginanti U formą, tačiau šio proceso metu pakelianti ją į aukštesnį lygį, į aukštesnę kokybę, kurioje išsaugomos priešstatos situacijos sukurtos sąmoningumo, suvokimo galimybės. Norint suprasti mano idėją, reikia apmąstyti šį tikrovės evoliucijos principą, sukurti sąmonėje ją atspindinčius vaizdinius.

Pamatinė schemos vidinė dalis yra visi šie etapai sudėti į vieną vietą. Turime du vertikalius brūkšnius ir tarp jų įsiterpusią U formą. U formos pagrindas prijungtas prie tezės tiesės, o prie sintezės tiesės jungia kreivė, kuri yra sąmoningumo substancijos kanalas į žemesnį materialų pasaulį. Apačioje yra tai, ką vadinu fizine brana, apibūdinanti materialų pasaulį, iš kurio pagamintas žmogaus fizinis kūnas. Prie fizinio kūno pridėti sąmonę galima sujungus jį kanalu su gnostine brana, kuri yra viršuje. Gnostinė brana yra ta vieta, iš kurios ateina žmogaus vidinis sielos pasaulis, įforminantis subjekto komponentą žmogaus sandaroje.

Mokslas vystosi abiem kryptimis tirdamas fizine realybę, taip pat šiuo metu užgimsta naujas mokslas, kuris bando eiti tuo pačiu keliu į gnostinę braną, vidinį žmogaus pasaulį. Reikia suvokti, kokie pagrindiniai šios evoliucijos dėsniai, įrėminami minėtos schemos, kuri dar yra ne visa, ir šiek tiek vėliau dar bus išplėsta. Sąmonė pažindama abi kryptis pradeda kurti dirbtinę realybę, kuri iš pradžių yra tik netobula kopija ir imitacija. Pradžia proceso būna visada U formos pastatytos ant šono viduje, nes neprilygsta natūralaus pasaulio kokybei. Dirbtinė tikrovė savo sudėtingumu žymiai nusileidžia natūraliai, nes žmogus neturi tokio proto, kuris leistų konkuruoti su tikrovės kuriamosiomis galiomis. Tačiau galima vertinti, kad tai laikina būsena ir dirbtinio pasaulio kokybė darysis vis geresnė ir geresnė – tol, kol pralenks natūralų pasaulį. Bus įmanoma sukurti geresnį sintetinį kūną ir geresnę sintetinę sąmonę. Tačiau kol kas tai tik svajonė ir šiame kelyje teks pereiti daug pavojingų etapų.

Koks pagrindinis pavojus – akivaizdu: iš pradžių bus didelė pagunda su dirbtiniu žemesnio tobulumo pasauliu užgožti natūralų kūno ir sąmonės ryšį su fizine ir gnostine braną. Atkirtus šį ryšį, sąmonė uždaroma žemesnio pasaulio kalėjime, gniuždoma, luošinama, paverčiama tik sistemos kontrolierių išnaudojamu resursu. Tai iš dalies žmogaus pralaimėjimas ir apokalipsės lygio katastrofa. Šioje situacijoje yra dvi galimybės: grįžti atgal technologiškai, atsisakyti mokslo arba sustoti tam tikroje stadijoje ir užsikonservuoti. Taip stabdoma evoliucija, aukojamos žmogaus galimybės persikelti į aukštesnį tikrovės lygmenį. Kita galimybė yra stengtis šį netobulą etapą pereiti kuo greičiau, patiriant kuo mažiau nuostolių dėl sugebėjimų ir sąmonės kokybės trūkumo. Tai ne visada pavyksta, nes turinčiųjų valdžią sąmonės siekia užkonservuoti tokį status quo kuo ilgesniam lakui. Tai visai suprantama, nes tokiame pasaulyje jie yra valdovai ir nenorėdami prarast patogių pozicijų neleidžia kartelę kelti į aukštesnį lygį. Taip yra todėl, kad jie būna sureikšminę savo ego ir jų sąmonėje už šį ego nėra jokios aukštesnės realybės, todėl perlipti per save būna labai sunku ir didelė pagunda susidievinti, šią stagnuojančią technologinę pelke paversti amžina.

Yra dar vienas dirbtinio pasaulio pavojus: kadangi evoliucijos laipteliais kylama ne evoliucijos būdu keičiant sąmonės kokybę, kas užtrunka labai ilgai, bet dirbtinai transplantuojant žemesnę pakopą į aukštesnę, tai taipogi sukuria stagnaciją, nes pratęsiama į aukštesnį pasaulį žemesnė kokybė. Toks transplantavimas reiškia, kad kokybė ta pati, tik ji įgyja daugiau galimybių ir daugiau galios, vadinasi gali ilgiau išsaugoti žemą lygį. O tai irgi yra stabdymas, kuris neleidžia civilizacijai greitai judėti pažangos keliu. Todėl labai svarbu, kad technologijos nepakliūtų į rankas žemesnei sąmonei, kad ji nepakeitusi savo išsivystymo lygio, nebūtų transplantuota į aukštesnių galimybių pasaulį. Tame yra ir šioks toks prieštaravimas, nes viena vertus progresą stabdo išsipūtęs valdžios ego, kuri nenori prarasti savo pozicijų, bet iš kitos pusės, tą pažangą atiduoti tik tam, kad žemesnė kokybė nepakitusi būtų transplantuota į aukštesnį pasaulį, neprotinga. Dėl šios priežasties, dirbtinių technologijų pažanga turi eiti kartu su sąmonės kokybės kėlimu. Tam reikalinga didelė technologijų kontrolė, tačiau ją vykdyti turi ne valdžia, kuri turi ego išsipūtimo sindromą, bet pažangioji planetos dalis – talentai ir genijai. Jų klaida būna ta, kad jie susižavi pinigais ir pardavinėja technologijas nusikaltėliams, kuriems sąmonės kokybė vienodai rodo, jie nori tik įgyti galimybių įamžinti savo valdžią, o civilizacijos ir žmonijos pažanga mažiausiai domina.

Dabar reikia pratęsti schemos analizę, kuri be šios vidinės dalies turi ir išorinę. Gnostinė ir fizinė brana taip pat yra ant šono stovinti U forma, kuri pagrindu prijungta prie Šaltinio tezės. Tai visos šios realybės atsiradimo vieta, kuri antitezės stadijoje pereina į gnostinės ir fizinės branos būseną. Tačiau šaltinis negali veikti vienas tam, kad sukurtų šią sąmonės ir kūno realybę. Reikalingas gnostinės branos atitikmuo aukštesniame pasaulyje. Tą visatinę triados viršutinę dalį vadinu savo sukurtu terminu Eiolas. Eiolui susijungus su Šaltiniu atsiranda ši visata, kuri sudaryta iš fizinės ir gnostinės branos. Susijungimas su Eiolu verčia tezės tiesę lenktis į viršų, iki U formos, ir subjektinė U formos dalys kanalu viršuje sujungta su Eiolu. Galima pasamprotauti, kas tai yra ir kam reikalinga tokia dvipolė struktūra. Logika ganėtinai paprasta. Šiame lygyje tikrovė taip pat skyla į subjektinę ir objektinę dalį, kaip sąmonė-kūnas, ir sąmonei visatos mastu reikalinga aukštesnės substancijos injekcija. Žinoma, žmogaus sąmonė, vadinama egzistenciatu, yra tik tolimas aidas to, kas yra Eiolas. Žmogui šios substancijos formas suvokti labai sudėtinga, tai įmanoma tik padarius milžinišką šuolį vystant sąmonės kokybę. Tačiau toks yra žmogaus tikslas – ne atskiro žmogaus, bet žmogaus kaip rūšies ir žmogaus kaip civilizacijos.

Bet reikia suprasti, kad šiose Eolinėse dimensijose jau gali egzistuoti civilizacijos, praėjusios visą dirbtinių technologijų vystymo kelią. Didelis klausimas, kas mes esame šioms civilizacijoms – jos nori mums padėti ar stabdo pažangą ir neleidžia išplėsti technologijų iki tokio lygio, kuris leistų kurti dirbtinį pasaulį tobulesnį už natūralų. Pakilus į Šaltinio ir Eiolo dimensiją galima tapti šios tikrovės dievais. Jeigu tokioje būsenoje išlieka žemesnio pasaulio ydos, jos gali būti didelė kliūtis vystytis tiems, kas yra atsilikęs nuo pažangiausių civilizacijų. Valdant šią tikrovę įmanoma sukurti dirbtines kliūtis vystytis žemesnėms sąmonėms, uždarant jas į neįveikiamos matricos kalėjimą. Šiuo metu ezoterikų pasaulyje tai yra populiari legenda. Ši parazitinė sistema, kuri stabdo žmonijos vystymąsi, vadinama Demiurgo valdoma archontų realybe, apie kurią daug kalba D. Icke‘as ir kiti. Ši legenda yra kilusi iš gnostinių tekstų ir bendrais bruožais galimybė atitinka tą schemą, kuri man buvo parodyta, ir kurią bandau paaiškinti. Tai šios realybės bendriausias principas, kuriame užkoduotos visos evoliucijos galimybės.

Ezoterikai nesutaria dėl to koks kelias tinkamesnis žmonijai: dirbtinės realybės kūrimas siekiant ja pralenkti natūralią ar puoselėjimas natūralaus žmogaus ryšio su tikrovės Šaltiniu, atiduodant evoliuciją natūraliems mechanizmams ir galbūt šių mechanizmų ribotoms galimybėms. Dirbtinė evoliucija yra okupacinė, kai žemesnė sąmonė siekia užgrobti aukštesnį pasaulį, keldama savo kokybę. Natūrali plaukia pasroviui ir ima tik tai, kas duodama tikrovės Šaltinio, nesisavindama nieko pati. Akivaizdu, kad natūralus kelias yra ilgas, o technologinis greitina išėjimą į eolinę dimensiją, bet dirbtiniu išėjimu prikuria daug problemų, kurios potencialiai gali sukelti sąmonei daug kančių ir padaryti daug žalos. Transhumanizmas eina okupaciniu keliu ir su juo kartu keliauja visos žmogaus ydos, apie kurias jau kalbėjau. Sunku pereiti stagnacines pelkes dėl valdžios išsipūtusio ego ir daug problemų sukelia žemesnė kokybės transplantavimas į aukštesnį pasaulį, kuris turi didelę griaunamąją galią, išdarko natūralius procesus. Didelė problema bus technologinės matricos, kuriose save neišvengiamai uždarys civilizacija ir kurias įveikti reikės labai daug pastangų. Gali atsitikti taip, kad matricose žmonija užsikonservuos milijonams metų ir evoliucija bus ilgam sustabdyta.

Matome, kad Babelio bokšto statybos yra labai pavojingas užsiėmimas. Neveltui žmonija stabdoma, bokštas griaunamas, sąmonė skaldoma ir uždaroma fragmentinėse iliuzijų būsenose, kad negalėtų susitarti ir bendromis pastangomis tapti šios tikrovės dievais. Šiuo metu civilizacija stato naują technologinį Babelio bokštą ir laikas parodys ar tai spąstai, kurie sunaikins žmoniją, ar ji sugebės įveikti visus sunkumus ir dirbtinėmis priemonėmis išeiti į kitas dimensijas. Turime būti pasiruošę dideliems sunkumams ir kai kuriems žmonėms deja tai sukels pragariškas kančias, nes jie bus vardan šios civilizacijos aukojami.

Mano pateikta schema dar turi būti analizuojama, tai metų eigoje ir darysiu. O šiuo įrašu pradedu tikrą 2018 metų sezoną.

eiolas

Individualus kelias

Tikrovės išplėtimas

Žinant koks vyksta geopolitinis procesas planetoje, akivaizdi būtinybė ieškoti naujų stiprybės šaltinių. Ir jeigu tokių šaltinių nėra įprastinėje tikrovėje, tai jų reikia ieškoti realybėje, kuri išeina už įprastinės. Tai vadinama tikrovės lauko išplėtimu, kuris leidžia pamatyti tai, kas buvo nematoma anksčiau, ir galbūt suprasti pasaulyje vykstančius įvykius tokiu matymu, kokiu žmogus nedisponavo prieš tai. Šis išplėtimas reikalingas, nes įprastinis žmogaus pasaulis tikrovę parodo iš labai ribotos perspektyvos – teleekrano, laikraščio, knygos, kurie nėra patikimas informacijos šaltinis ir nerodo tikrovės iš tokio žiūros taško, kuris atvertų visas grėsmes arba visas galimybes nuo tų grėsmių apsiginti.

Kaip pamatyti tikrovę kitaip? Ką daryti, kad šis kitoks matymas suteiktų jėgų kovoje? Pirmiausia reikia atsiriboti nuo propagandos, o tai galima padaryti supratus, kokius metodus ji naudoja. Tada lengva atsijoti tikrą informaciją nuo melo, kuriuo bandoma užkimšti žmogaus akis ir ausis, kad jis negalėtų orientuotis tikrovėje ir taptų daug silpnesnis ir pažeidžiamesnis. Atsiribojus nuo propagandos, reikia siekti tikro žinojimo, būtent kuris ir suteikia stiprybės, kuri taip reikalinga kovoje. Ši kova yra svarbi, nes ji yra kova už laisvę ir prieš globalinę vergovę. Todėl negalima sau leisti pralaimėti. Tačiau taip pat negalima kovoti tokiomis pačiomis priemonėm, kaip ir mafija, nes tai reikštų susitapatinimą, o susitapatinimas prilygtų pralaimėjimui. Kova turi būti teisinga, ir ji negali nešti blogio. Dėl šios priežasties ir reikalingas tikrovės išplėtimas, nes įprastinėje tikrovėje kitokių būdų kovoti prieš vergovę nėra.

Įprastinėmis priemonėmis išbalansuoti pusiausvyros ir užgrobti valdžią, kad būtų galima šokdinti kitus – neįmanoma. Šokdinti galima tik savo rankose turint svertų. Pagrindinis svertas yra toks pats senas, kaip ir gyvasis pasaulis, kuris yra jėgos persvara. Įprastiniame pasaulyje šis principas naudojamas universaliai, ir į jį atsakyti galima tik dviem būdais: neutralizuoti jėgą dar didesne jėga, arba neutralizuoti jėgos valdymo centrą, kuris yra protas. Globalinę vergovę planetoje įvedinėjančios slaptos organizacijos naudoja būtent šį jėgos sverto pranašumą, kurį kūrė dešimtmečius, o gal net šimtmečius. Ką daryti, kad svertai atsidurtų laisvosios žmonijos pusėje, arba kad būtų galimą neutralizuoti iškreiptą mąstymą, skleidžiantį vergovę tokiomis brutaliomis priemonėmis? Susitapatinti su mafija nesinori, tapti tokiais pačiais kaip jie. Tačiau nežavi ir vergovė bei laisvosios žmonijos pavertimas tik antžmogio valdoma mašina. Tad būtina suvokti, kad propagandinis pasaulis ir propagandinis žmogus nėra visa tikrovė.

Tikrovės visuma, bet be įrodymų, pateikiama religijoje ir metafizikoje. Mokslas šią visumą gerokai apriboja. Šie santykiai su tikrove, net būdami unikalūs ir skirtingi, turi bendrą vardiklį – į vieną vyksmą susiejantį mąstymą. Prie tikrovės išplėtimo kitų kelių nėra – tik per protą ir skirtingas jo raiškas žmogaus mintyse. Vienas būdų išplėsti mąstymą yra išplėsti sąmonę, arba pamatyti įprastinės sąmonės rodomą tikrovę taip, kaip nėra matęs niekas kitas.

Taigi yra tokie atsakymo globaliniam procesui būdai: organizuotis, skleisti savo propagandą ir tobulinti iki begalybės technologijas, tikintis, kad jos pranoks priešą, leis apsiginti ar jį nugalėti. Tokiam atsakui nereikia jokių išplėstinių tikrovių ir pakankamas įprastinis jos vaizdavimas. Tačiau šis kelias nėra visada geras. Viena priežastis jau minėta – susitapatinimas su globaline ekonomine-politine-karine mafija. Tačiau jungtis į organizaciją, skleisti propagandą ar ginkluotis technologijomis dažniausiai nėra galimybių. Vien dėl to, kad, pavyzdžiui, žmogus renkasi individualų kelią. Individualus kelias irgi yra labai svarbus, galbūt svarbesnis už kolektyvinį. Tik yra didelis minusas: šis kelias jėgos požiūriu yra labai silpnas ir pažeidžiamas. Todėl kad nesugniuždytų besaikės jėgos siautėjimas ir kad žmogus einantis individualiu keliu nepultų į nevilti, reikia vidinės atramos. Tačiau tokios atramos, kuri nebūtų užgrobta ir valdoma kitų, kaip religijoje, filosofijoje arba moksle. Tam tikslui, reikia susikurti atramą pačiam. Pabandysiu parodyti kaip tai padaryti.

Transcendavimas

Norint pačiam bandyti susikurti atramą tikrovėje, reikia suvokti jos sandarą ir gilesnį principą, kurį bando parodyti religija arba metafizika. Tačiau pastarosios yra užgrobtos ir individualiam keliui reikia kažko kito. Aišku, kažko visiškai naujo sukurti neišeina, nes kiekvieno žmogaus ir tikrovės sandara ta pati, bet jeigu identifikacija su grupe nežavi, būtina rasti savo vidinį kelią. Kilmės požiūriu tikrovė turi tokią bendriausią sandarą: Šaltinis, Pirminė tikrovė, Antrinė tikrovė. Iš Šaltinio kyla visa realybė, jis yra visko pagrindas. Bet per išorinius kelius prie jo priartėti neįmanoma, tad neįmanoma suvokti visos šios tikrovės prasmės. Toliau Šaltinis formuoja Pirminę tikrovę, kuri yra viskas visa visata arba multi-visata. Sąmonė atsiranda iš Pirminės tikrovės, ir yra tikimybė, kad šioje tikrovėje sąmonė turi daugiau galimybių, nei rodo ribotas sąmonėje esantis Pirminės tikrovės atvaizdas. Įtraukus į sąmonę Pirminės tikrovės informaciją, atsiranda Antrinė tikrovė, kuri virsta save suvokiančiu atvaizdu.

Tad yra trys vietos, kuriose galima ieškoti visos tikrovės gilesnio principo arba prasmės. Keliai yra paprasti ir sudėtingi, nes tikrovės gali būti nepasiekiamos, arba pasiekiamos iškreiptos. Taip yra todėl, kad sąmonė nėra absoliuti tikrovė, ji tik viena iš daugelio perspektyvų. Tai, kaip sąmonė mato tikrovę yra tik viena iš tikrovės matymo pakopų, kurių yra daugiau – vienos žemesnės, o kitos aukštesnės. Antrinės tikrovės atvaizde prasmės ieškoti neverta, nes šioje pakopoje visos prasmės iliuzinės, atitrūkusios nuo tikrovės branduolio pagrindinio principo.

Tačiau šis kelias renkamasis, nes jis yra lengviausias kelias, kadangi ši tikrovė yra tiesiogiai sąmonei pasiekiama forma. Propaganda siekia, kad kuo daugiau žmonių gyventų tokių simuliakrinių atvaizdų tikrovėje. Kiti du keliai yra Pirminė tikrovė ir Šaltinis, kurie tiesiogiai nepasiekiami, bet galima pajausti jų realumą ir principą. Šį jausmą galima vadinti intelektualine intuicija, kuri leidžia ne tik jausti, bet ir žinoti, kas tai yra. Šie keliai ir yra tie individualūs keliai, kuriais einant reikia stengtis atitrūkti nuo įprastinių sąmonės formų, ir susikurti savo protą, peržengiantį įprastines suvokimo aprėptis.

Reikia stengtis suvokti pagrindinį principą, kad tikrovė nėra tik tokia, kokia matoma atvaizde, kuriame sąmonės prasmė neaiški, ir kurioje atrodo, kad žuvus atvaizdui, sąmonė irgi žūsta. Dėl sąmonės perėjimo į aukštesnes pakopas reikia mėginti suvokti štai ką: sąmonę gali kurti tikrovė arba organas (smegenys). Skirtumas tas, kad organas atsiranda ir išnyksta, ir jeigu sąmonę kuria organas, tai ji atsiranda ir iš nyksta kartu su organu, kas reikštų, kad nėra jokios aukštesnės būties. Bet būtų naivu manyti, kad tai vienintelė įmanoma galimybė ir kad sąmoningos aprėptys įmanomos tik žmogaus lygyje. Turi būti žemesnės sąmonės ir aukštesnės sąmonės, turinčios savo unikalias aprėptis. Tad jeigu tarsime, kad sąmoninga aprėptis yra kuriama ne organo, bet pačios tikrovės, tai bus aišku, kad tikrovė neatsiranda ir neišnyksta, taip pat ir jos kuriama aprėptis. Arba tikrovėje esanti aprėptis valdoma visai kitais principais, negu atvaizdiniame pasaulyje, kuris rodo tik nedidelį tikrovės fragmentą.

Norint suvokti Pirminės tikrovės pagrindinį principą, reikia įsisąmoninti minimalų reikalavimą: žmogaus sąmonė tik viena iš daugelio perspektyvų ir kad yra sąmoningo suvokimo įvairios pakopos, per kurias pereina sąmonė. Tai reikškia, kad turi būti griaunamas propagandos absoliutumas reliatyvizmo principu. Nes absoliutizmas yra aklumas ir fanatizmas. O reliatyvumas reiškia išmintį. Ir antra, reikia suprasti, kad sąmonė išeina ne į nebūtį, ji yra didesnės tvarkos dalis, ir šioje tvarkoje užkoduotos ir kitokios galimybės. Šitaip einant individualiu keliu, galima išplėsti tikrovės suvokimą, šiam išplėtimui nebūtinai naudojant įprastus mąstymo pavidalus, tokius kaip religija, metafizika ar mokslas. Individualus kelias skirtas ieškojimui, o minėtos mąstymo formos ieškojimui kliudo.

Aukštesnės aprėptys

Žmogaus pakopoje, sąmonė naudoja dvi aprėptis, iš kurių atsiranda kiti sugebėjimai, tokie kaip vaizduotė, protas arba atmintis. Sąmonė suvokime aprėpia erdvę ir laiką. Šios suvokimo aprėptys, kaip kažkada sakė I. Kantas, yra apriorinės formos, į kurias įrašoma informacija. Tai yra, šis pasaulis yra Antrinė tikrovė, kurios formos tiesiogiai į Pirminę tikrovę arba Šaltinį neperkeliamos, tai reikškia, kad jose šių suvokimo aprėpčių gali nebūti, arba jos gali būti kitokios (pavyzdžiui, laikas ir erdvė kaip dar didesnės struktūros dalis, ne kaip aukščiausia forma). Laikas ir erdvė yra išorinio stebėjimo aprėptys, kurios neparodo tikrovės branduolio tikros sandaros ir prasmės.

Aprėpčiai suvokti svarbi sąvoka yra skirtumas. Skirtumas yra pagrindinė aprėpties išdava. Jis reiškia, kad pasaulis yra kaip aprėptis, atskirianti skirtingas vietas erdvėje ir skirtingus momentus laike. Šis atskirtumas reiškia, kad galimas judėjimas, arba veiksmo potencialas, kuris suponuoja, kad yra sąmoningai suvokiama egzistencija. Veiksmas kuria erdvę ir laiką ir sudaro egzistencijos pagrindą. Judėjimas gali vykti tik erdvėje ir jis visada turi trukmę. Erdvėlaikio nuo judėjimo atskirti neįmanoma.

Erdvė, laikas ir veiksmas turėtų būti universalūs. Tačiau priklausomai nuo pakopos, šie dydžiai turėtų būti suvokiami skirtingomis aprėptimis. Pavyzdžiui, kvantinės mechanikos lygmenyje, suvokimas turėtų būti įmanomas tik kaip aprėptis be skirtumo, kaip grynas aktualumas. Aktualumas, kaip sakėme suponuoja erdvę ir laiką, juos kuria, tačiau šiame lygmenyje – be aprėpties ir skirtumo, nes tam reikia išėjimo į aukštesnę pakopą, kokia yra pasiekta žemiškos gyvybės.

Mano mintis buvo tokia, kad sąmoningą suvokimą kuria ne vien organas, bet ir tikrovė. Tai reikštų, kad aprėptis yra tik tikrovės hierarchijos kažkokia pakopa. Tai reikštų, kad tikrovė sąmoningas aprėptis gali kurti ne tik smegenų medžiagoje, bet ir kitose tikrovės energetinėse struktūrose, ir kad yra tokių suvokimo aprėpčių sistema. Tikrovėje sąmonė negali atsirasti iš nieko. Viskas, kas yra tikrovės bet kuriame taške, gali būti įvairiom formom atkartojama kituose taškuose. Nei vienas taškas nėra unikalus. Naivu būtų manyti, kad smegenys, pagamintos iš tos pačios materijos ir energijos kaip ir visa visata, yra unikalios. Ši psichoenergetinė sistema turi būti ne tik nekuriama vien organo, bet esanti visos susietos tikrovės dalis, ir ji turėtų būti universali visos tikrovės psichoenergija. Bet žmogiška aprėptis negali būti jokia universalija. Tikrovė rodo įvairovę, taip pat turėtų būti suvokimo aprėpčių įvairovė, ne tik pirminės tikrovės ekstensyvumas ir trukmė. Naivu būtų manyti, kad šios žmogiškoje aprėptyje pasirodančios formos išsemia visą pirminę tikrovę, ar gali paaiškinti Šaltinio prigimtį.

Galima duoti tokį pavyzdį. Pagal pateiktą principą, ši planeta taip pat susideda iš energijos ir medžiagos. Jeigu ji sukurė gyvybę su aiškiai išreikšta psichoeneregetine sistema, turinčią erdvės ir laikos psichoenergetinę aprėptį, tai ji pati, būdama energetinė sistema, gali tokią aprėptį turėti. Gyvybinė psichoenergija tokiu atveju būtų tik didesnės visos planetos sistemos dalis. Jeigu žmogaus sąmoninga aprėptis priklauso pačiai planetos tikrovei, o ne organui, tai visai logiška mąstyti, kad įmanomas perėjimas. Tai, aišku nereiškia, kad planeta yra žmogus ir kad ji turi žmogišką mąstymą. Planetos suvokimo aprėptis gali turėti visai kitas formas, ne išorinį atvaizdavimą, koks beveik neįmanomas, bet vidinius tikrovės energetinius principus atskleidžiančias aprėptis, kuriose nesuvokiamas nei ekstensyvumas, nei trukmė, ir kuris neįvedamas į sąmonę kaip suvokimas-sąvoka. Visi šie dalykais yra žmogiškos aprėpties formos, kurių tiesiogiai perkelti į kitokias tikroves negalima.

Protas

Žmogus yra atskirtas nuo aukštesnių aprėpčių suvokimo. Jo sąmonė įkalinta išorinėje erdvėje ir išoriniame laike. Tačiau šitokia sąmonės sandara sudaro galimybes atsirasti unikaliai savybei, kuri yra protas ir mąstymas. Protas kyla iš erdvės ir laiko aprėpčių, kaip sugebėjimas suvokti skirtumą ir santykį, juos įženklinti ir senso-kognityvinėje sintezėje jungti su atvaizdu. Butent protas leidžia peržengti žmogiškas aprėpiančios sąmonės formas ir suvokti aukštesnės būties galimybę, su visiškai kitokiomis galimybėmis.

Tad siekti individualaus kelio galima kaip tik šiuo būdu, transcenduojant Antrinės tikrovės atvaizdus, kuriant savo matymą mintyje. Erdvės ir laiko formų iš savo sąmonės pašalinti neįmanoma, taip pat neįmanoma pašalinti Pasaulio, tačiau siekiant išplėsti tikrovę reikia suvokti, kad šie dalykai yra tik aukštesnės tikrovės dalis ir pasistengti bent nujausti, kokia yra ši auktesnė tikrovė. Tai galima padaryti nepasiliekant sustabarėjusiame iliuziniame mąstyme, bet kuriant visą tikrovę atitinkantį protą. Tikrovė nėra tokia paprasta ir situacijos, kurios atrodo beviltiškos iš Pasaulio atvaizdo, visoje tikrovėje gali būti ne tokios jau beviltiškos.

Aišku, dar aukštesnė forma būtų bandymas kilti į aukštesnę suvokimo pakopą, atveriant naujas sąmonės galimybes ir apmąstant apie kitokias galimas tikrovės aprėptis, kurios peržengtų tik ekstensyvią ir trunkančią jos dalį ir šiuos dydžius pamatytų didesnėje visumoje. Pabandytų suvokti Pirminę tikrovę ir Šaltinį aukštesnės esybės akimis.

Nesakau, kad žmogui tai įmanoma, tačiau verta į tokias galimybes įsimąstyti visu savo protu, ir iš tokios galimybės pasisemti kiek įmanoma daugiau išminties.

Svarbiausia, reikia suvokti, kad individualus kelias nebūtinai yra pralaimėjimas prieš brutalios jėgos siautėjimą, nes šitaip matosi tik iš labai ribotos ir siauros perspektyvos.

Realybės principas

Rašymui šiais metais turiu daug mažiau laiko, todėl brangi kiekviena laisva minutė. Situacija papuolė į šiokį tokį sąstingį, kurį išjudinti ne taip paprasta. Tačiau nepaisant to, noras pažinti ir savo žiniomis pasidalinti su kitais – niekur nedingo. Tai, ką aš darau reikalinga ne daug kam, bet jeigu atsiranda bent vienas žmogus, kuris gauna naudos – šis užsiėmimas yra vertas pastangų. Suprantu, kad pakeisti savo mąstymą yra sunku, taip pat kiekvienas turi savo kelią. Aš aklo mėgdžiojimo ir nesiekiu, tenoriu žmogų užkrėsti tikrovės ir savęs pažinimo aistra. Kaip žmogus tai realizuoja – jo asmeninis reikalas. Kuo daugiau žmonių mąstančiu savo galva, tuo geriau.

Psytechnologijos ateinančiais dešimtmečiais bus labai svarbios, todėl reikia suprasti jų pagrindus, net jeigu šis žinojimas iš pradžių yra teorinis. Jau yra atsiradusių galimybių, kurios iki šiol buvo laikomos fantastinėmis. Visa bėda ta, kad jos naudojamos netinkamų žmonių siekti netinkamiems tikslams. Viešinant žinias šią sutrikusią pusiausvirą stengiamasi ištaisyti. Žmonių nežinojimu ir neišprusimu naudojasi įvairaus plauko psichopatai, kurių rankose atsidūrę lig šiol neturėti svertai. Noriu paskatinti žmones tyrinėti šią sritį ir atsikovoti prarastą teritoriją, neleisti savęs maustyti kiekviename posūkyje. Toks yra Psytechnologijų tikslas.

Populiarioji ezoterika naudojama tik kaip išorinė forma, po kuria slepiasi tikras mokslas, tik daug kartų pažengęs lyginant su tuo, kuris skelbiamas viešai. Paprastam žmogui tai labai tinkama forma, nes joje daug daugiau laisvės negu moksle, kur lengvai gali būti apšauktas šarlatanu, jeigu neatitinki nustatyto paveiksliuko. Ezoterikoje tokio standarto nėra, ir esi laisvas tirti bei eksperimentuoti, ieškodamas savo kelio. Mokslas valdomas kvadratinių kostiumų, o ezoterikoje gali būti tuo, kas esi. Todėl ši forma man pasirodė priimtina. Aišku, tenka susidurti su scientizmo pudelių aršiu lojimu, tačiau jie didesnių problemų sukelti nesugeba, nes jų protai užrakinti, o raktas išmestas per langą.

Kai kurie dalykai tokie akivaizdūs kiekvienam žmogui, kurie gali sąžiningai pažiūrėti į savo vidų, kad reikalauti dirbtinių įrodymų yra absurdas. Kam trūksta įrodymų – tegul prasikrapšto vidines akis, nes tik jomis šiuos įrodymus įmanoma gauti. Tai aišku nepadeda tuo atveju, jeigu sąmonės iškastruotos visam gyvenimui. Tokie loja garsiausiai, nes aklumas jų pagrindinė realybė – iškastruota realybė. Yra ir šiek tiek pavydo, kai pamato, kad yra žmonių galinčių daug daugiau. Net kyla noras tokius pašalinti su iš kelio. Todėl ir apšaudo decibelais, o kai pamato, kad nieko nesigauna – traukia savo rudąją artileriją.

Visai natūralu, kad Psytechnologijų pagrindinė tema yra sąmonės klausimas. Siekiama į jį įvairiapusiškai įsigilinti, pamatyti išplėstą vaizdą iš kuo platesnės perspektyvos, nesitenkinant darželinuko lygio vadovėlinėmis tiesomis. Akivaizdžioji šio klausimo pusė yra ganėtinai paprasta, užtenka įsisavinti kelis elementarius skirstymus, tokius kaip priekinė sąmonė – supantis pasaulis, galinė sąmonė – ta kurioje mintys, vaizdai, atmintis ir centrinė sąmonė – kurią aš daugiau asocijuoju su kūnu. Priekinę sąmonę vadinu fiksatu, nes ji nėra tiesiogiai manipuliuojama ir veikia daugmaž savarankiškai. Nors kai kurie ezoterikai tam paprieštarautų, nes įsitikinę, kad realybę kuria pats žmogus, vadinasi ji negali nuo jo būti nepriklausoma. Bet tariu, kad vis tiek yra sluoksnis kuris veikia savarankiškai ir ant to sluoksnio galima uždėti mechanizmą, kuris leidžia svetimą tikrovę paversti sava. Tam reikia papildomų psichologinių pastangų.

Galinė sąmonė yra laksatas, nes ji laisva ir lanksti, minkoma žmogaus valios. Anksčiau šią sritį vadinau energomorfiniu lauku. Žmogui gimus ši vieta būna tuščia, bet laikui bėgant ji užpildoma informacija, kuri gaunama per pirmą langą. Todėl galima vienareikšmiškai pasakyti, kad laksatas yra perdirbtas fiksatas. Kokį vaidmenį atlieka ši funkcija – akivaizdu: laksatas kompensuoja fiksato kietumo trūkumą, leidžia jį aižyti į dalis ir tas dalis įvairiai perdėlioti. Kai žmogus savo galinėje sąmonėje iš šių dalių susidėlioja kokį nors paveiksliuką, ateina eilė centrinei sąmonei, kuri padeda tą paveiksliuką realizuoti. Centrinė sąmonė susijusi ir su fiksatu, ir su laksatu, vadinasi skilusi į du sluoksnius. Laksatinis kūno sluoksnis yra tik jausmas, būsena, savijauta, energija, jėga, o fiksatinis – yra akių vaizdas, anatominė bei fiziologinė sandara.

Centrinė sąmonė ne veltui yra centre – ji yra pagrindinis žmogaus bendrosios būklės kriterijus. Kai žmogaus centrinė sąmonė streikuoja, nesvarbu ar tai būti laksatinis, ar fiksatinis sluoksnis, jo būklė būna labai sunki. Tačiau šią situaciją galima gerokai pagerinti, remiantis galinės sąmonės nuostatomis, kurios skatina rūpintis tiek savo savijauta, tiek fizinio kūno būkle. Tam yra prikurta daugybė sistemų bei metodikų, todėl šiuo klausimu nesiplėsiu.

Kiekviena sąmonės dalis turi akivaizdžią, išreikštą dalį ir neakivaizdžią. Neakivaizdi dalis plečiasi iki begalybės ir atsiremia į nežinomą tikrovės pagrindą. Ta energetinė dirva, kuriame įaustas žmogus, gali būti labai gili, tas sluoksnis, iki kurio jis siekia yra žmogaus egzistencinės dimensijos, dar mano tinklaraštyje kitaip vadinamos hipostratomis. Strata yra viskas, kas matoma, o tai, kas yra po tuo, vadinama hipostratomis. Kokiomis sąlygomis žmogus gyvena priklauso daugiausiai nuo padėties hipostratose, kuriose gali siautėti įvairios anomalijos. Dalis jų gali būti natūralios, panašiai kaip saulės audros, o kitos sukeltos dirbtinai. Šiam tikslui sukurti įvairūs hipostratiniai ginklai, kurie žaloja žmogaus nematomus sluoksnius ir apsiginti nuo to labai sunku, nes to, kas nematoma neįmanoma niekam parodyti ir įrodyti poveikio. Vienintelis signalas ir įrodymas – bjauri savijauta laksatiniame kūno sluoksnyje.

Tos savijautos tiesiogiai žmonės nesuvokia, ir gali net nesuprasti, kad kas nors negerai. Neretai situaciją pablogina tai, kad elgiasi kaip kvailiai. Nematoma dalis yra reali ir ji vidiniame žmogaus pasaulyje pagrindinis veiksnys, nuo kurio priklauso žmogaus energijos ir gebėjimo veikti lygis. Žemą lygį dažnai vaizduoja kaip tingumą – kvailesnio kalbos triuko ir nesugalvosi – taip problemą padarydami tavo asmenine problema ir ją dar pasunkindami. Žmogus turi už savo būklę prisiimti atsakomybę, tačiau turi būti sudaromos tinkamos sąlygos problemą išspręsti, ne vien bliauti, kad esi „tinginys“. Visos problemos turi priežastis – taip pat ir centrinės sąmonės.

Tradicinis įvairių sąmonės būsenų valdymo būdas yra meditacija, kuri yra psichikos treniruotė panašiai, kaip būna fizinio kūno treniruotės. Visi žino, kad norint treniruotėmis užsiauginti raumenis, reikia mažiausiai metų atkaklaus darbo. Naivu būtų tikėtis, kad meditacijoms reikia mažiau laiko – dažnai net daug daugiau. Todėl rezultatą pasiekia tik nedaugelis – patys atkakliausi. Reikia laikytis nustatyto režimo ir turėti savo sistemą, o tai šiame pasaulyje – ne taip lengva. Lengvų rezultatų nebūna nė vienoje srityje.

Jeigu yra kokių nors problemų – pirmiausiai reikia jas identifikuoti, rasti vietą, kur energijų kanalas uždarytas ir bloką pašalinti iš savo gyvenimo. Tai ne visada įmanoma, bet dažnai įmanoma. Galinėje sąmonėje – tai mintys arba atsiminimai, jausmai ir emocijos. Priekinėje sąmonėje – situacijos ir jų autoriai. Juo gali būti tiek pats, tiek kiti žmonės. Ir galiausiai centrinėje sąmonėje, kur dažniausiai negatyvas supilamas iš priekinės arba galinės dalies. Pila negatyvą ir pasaulis, ir pats per savo mintis, norus, troškimus, jausmus ir t.t.

Kad tai tavęs nevaldytų, reikalinga minčių, jausmų higiena, situacijų kontrolė ir tinkama savęs priežiūra. Padėtis dažnai tokia – kuo didesnė problema, tuo didesnė motyvacija ją spręsti. Jeigu valia silpna, tinkamai valdant ją galima sustiprinti. Jau sakiau, kad vidinę būseną labiausiai įtakoja išorinė situacija, todėl išorę reikia apvalyti nuo viso negatyvo. Jo turi nebūti ir viduje, nes jeigu jį pili iš savęs į pasaulį, tai pasaulis viską tau sugrąžina. Svarbiausia – neprarasti realybės jausmo, kurio esmė ta, kad pasaulis neturi atitikti tavo norų, šis atitikimas iškovojamas. Bet turi suprasti, kad pats irgi neturi pataikauti niekieno norams.

Žvilgsnis anapus horizonto

Pats efektyviausias tikrovės tyrimo metodas, kokį yra sukūrusi žmonija, yra vadinamasis kontinuumų metodas. Apibendrinęs šį metodą gavau trijų kontinuumų principą, kurio užtenka norint atrasti tikrovės sandarą ir ją aprašyti. Metodas taip vadinamas todėl, kad jame yra trys kontinuumai, kuriuose darbą galima atlikti atskirai, o tada jie sujungiami ir tie taškai, kuriuose jie sutampa, yra atskleistos tiesos vietos. Pirmas yra matematinis kontinuumas, kuriame teoriškai tiriamos matematinės struktūros, kuriama matematinė kalba. Antras kontinuumas yra ekrano dėmenų kontinuumas, kuris tikrovę dalina į pačias bendriausias kategorijas, o tada tos kategorijos dar smulkiau skirstomos į atskiras savybes, vadinamas parametrais. Šis kontinuumas didele dalimi taip pat gali būti tiriamas vien galvoje, mąstant ir nedarant jokių eksperimentų. Paskutinė vieta yra sensorinis kontinuumas, kuris jau turi būti tiriamas empiriškai, eksperimentu. Mokslo užduotis yra suderinti atitikimus visose trijose vietose, tada gaunamas atskleistas tikrovės fragmentas, kurį galima valdyti technologiškai.

Kol kas mano tyrimas vyksta pirmo ir antro kontinuumo rėmuose, nenaudojant jokio praktinio eksperimento. Todėl šį tyrimą galima vadinti teoriniu. Teorijoje svarbiausios yra pati kontinuumo kaip tokio sąvoka ir pagrindiniai dėmenys, į kuriuos išskaidoma kontinuumo sandara. Numanau, kad yra žmonių, kuriems kontinuumo vaizdinys yra neaiškus ir miglotas, todėl jį reikia apibrėžti, tačiau apibrėžime vis tiek turi pirmiausiai būti suprasti terminai, nes be to neįmanoma galvoje sukurti teisingo kontinuumo vaizdinio. Aš kontinuumą apibrėžiu kaip „tapatybės fraktalą“. Fraktalas paprastai būna struktūra, kuri viduje sudaryta iš sumažintų savo paties formų, ištęstų pirmiausiai į vidų, bet tas pačias formas atkartojanti taip pat didinant ir į išorę. Tačiau statiškas kontinuumas neturi jokios struktūros, ir čia didinama arba mažinama „forma“ yra tapatybė. Pritaikius mano sulietuvintą žodynėlį, fraktalas yra laužmuo, o kontinuumas – tęsmas. Taip apibrėžiamas matematinis kontinuumas, kurį labai patogų į vidų ir išorę išreikšti vidiniais ir išoriniais vienetais. 1 = 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 – į vidų ir 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 = 1 – į išorę. Jeigu pridedame papildomų dimensijų ir formuojame dauglypą, tai jose galioja toks pats vienetų kontinuumas. Toks yra matematinio kontinuumo pagrindas.

Kitas kontinuumas yra dėmenų dauglypa, kuri jau nėra tapatybės fraktalas savaime, bet juo tampa kai dėmenų kontinuumas sujungiamas su matematiniu kontinuumu. Taigi kokie yra pagrindiniai tikrovės ekranų dėmenys, kurie į grupes sugrupuoja visus tikrovės aprašymui naudojamus parametrus? Tai yra substancijos grupė: substancija-energija-informacija ir judėjimo grupė: erdvė-judėjimas-laikas. Schemoje šie dėmenys yra išskaidomi, tačiau tikrovėje juos reikia dėti vieną ant kito ir jungti į vieną sistemą, nes visos kategorijos yra viena, neišardoma sistema. Taip pirmiausiai sujungiame substancijos grupę, uždėję ant jos energijos ir informacijos sąvoką, tada ant šio junginio uždedame erdvę ir visą substancija-energija-informacija pasklinda erdvėje, tada įvedame judėjimo kategorija ir substancija… tampa judri, o šis judrumas sukuria laiko sąvoką. Jeigu imtume kategorijas paremtas parametrais tai turime erdvę x, trukmę t, masę m, judėjimą v, energiją E ir t.t. Sujungę pamatinius parametrus galime gauti sudėtinius, tokius kaip jėga ma, impulsas mv ir pan. Šios kategorijos su skaičiais susiejamos į jų vidų įdedant tapatybės fraktalą ir tą fraktalą suskaidant į statiškus arba dinamiškus skaičius.

Tai yra teorijos pagrindas, kuris leidžia suskurti reonominį tikrovės modelį, kuris išskiria judėjimo savybę kaip pagrindinę tikrovės savybę. Iš esmės tradicinė fizika yra substancijos judėjimo erdvėje matematinio aprašymo metodas. Galima bandyti šį modelį keisti į kitą, kokį nors nereonominį modelį, tačiau tai labai sunku, nes smegenų ekranuose tikrovė pateikiama kaip judri ir ši savybė yra žmogui nenuginčijamas faktas. Tačiau gebant pažvelgti anapus realybę reprezentuojančių ekranų, turėtų būti galimybė sukurti ir nereonominį modelį, kuris pagrįstas daug sudėtingesne koncepcija už judėjimą. Tai svarbus klausimas ir kalbant apie kontinuumą, nes tikrovėje, kadangi ji pagrįsta judėjimu, šis taip pat turi būti judrus. Todėl išskiriami dinamiški ir statiški kontinuumai. Statiškas pagrįstas tapatybės fraktalu, o dinamiškas – tapatybės deformacija, kuri pati gali būti statiška arba kintanti. Iš tokių kontinuumų išvedami mano kuriami dimensiniai skaičiai, kurie gali turėti išorinių dimensijų, dėl ko vienos dimensijos palyginimas nepakankamas norint nustatyti skaičių santykį. Jeigu pereitume prie tikrovės klausimo, problema ta, kad neaišku iš kur kyla baigtinio statiško kontinuumo judrumas. Jeigu kontinuumas uždaras, judrumo šaltinis neįmanomas. Judrumą aš aiškinu kaip atviro kontinuumo savybę, kuris gali gauti impulsą deformacijoms iš aukštesnės erdvės. Iškyla pirmojo judintojo problema, kurią išsprendžiu pagrindinės tikrovės dalies (PTD) sąvoka, kuri judrumą turi savo esmėje, tą savo esmę skleidžia į išorę, bet jos iš niekur nepaima. Žemesni kontinuumai inkrustuoti vienas į kitą, ir judrumą, dinamiką bei deformacijas, dėl kurių atsiranda judri struktūra, perduoda vienas kitam.

Dabar pakalbėkime apie empiriką ir apie tuos sluoksnius šiuose dėmenyse, kurie nepatiriami suvokimu. Padarius prielaidą, kad matome ne visą tikrovę, kategorija substancija turi būti padalinta į sluoksnius, kurie matomi ir nematomi. Kiek tokių sluoksnių yra nematant pasakyti neįmanoma, tačiau pradžiai tarkime kad jų yra penki. Ta materijos dalis, kuri matoma ir kuri aprašinėjama formulėmis, yra tik 1/5 tikros realybės sandaros. Vadinasi, kiekvienas objektas be tos 1/5 matomos dalies turi 4/5 nematomų struktūrų, kurios taip pat yra realios. Nematoma ir nematuojama dalis gali atrodyti niekaip nepasiekiama, tačiau yra viena galimybė – naudoti analogiją, tai yra nematomoms substancijos dalims perkelti matomos substancijos kategorijas ir bandyti taip jas modeliuoti, kurti įvairius galimybių žemėlapius, tai darant tol, kol kokioje nors naujoje vietoje bus sujungti visi trys kontinuumai. Be to, kadangi matematinis ir dėmenų kontinuumai yra teoriniai, juos įmanoma modeliuoti vien savo galvoje ir tada ieškoti galimybių pritaikyti realiame pasaulyje. Čia reikia galingo ir originalaus mąstymo, kuris leistų sąmonei pažvelgti anapus horizonto. Tam, kad būtų aklai atspėta anapusinių sluoksnių sandara, reikalinga tokia pat sėkmė, kaip aukso puodo laimėjimas loterijoje. Tačiau atkakliai dirbant, tiriant visus įmanomus žmogaus galvoje variantus, rezultatą pasiekti įmanoma. Tarp matomų ir nematomų dalių turi būti kažkokia analogija, todėl perkėlimas irgi gana efektyvus metodas.

Matomą pasaulį vadinu strata, o nematomi sluoksniai tuomet yra hipostratos. Strata yra 1/5 tikrovės dalis, o hipostrata 4/5. Artimiausia neištyrinėta fizika yra sąmonės fizika, su kuria kiekvienas turime subjektyvų fenomenologinį sąlytį, tačiau kol kas neturime užbaigto tiksliojo mokslo, kokiu aprašomas fizinis pasaulis. Sąmonės realybę vadinu gnostine, ir šis naujas mokslas bus gnostinės substancijos modelis, kurį aprašę gausime 2/5 realybės. Pasiekę šį tikslą gausime pilną žmogaus sandaros spektrą ir bus galima sąmonės kalbinio kalėjimo dėžutę pakelti į naują lygmenį šitaip sukuriant naują civilizaciją. Ši perspektyva gali atrodyti grėsminga, nes atsiras galingos psichikos naikinimo priemonės. Tačiau problema manau ne ta. Dabar turimi labai galingi kūno žudymo ginklai, kuriais lengvai galima nužudyti milijonus. Tačiau jie yra vieši, uždrausti ir kontroliuojami, o atimti žmogui gyvybę ar luošinti yra draudžiama įstatymų. Bėda su sąmonės ginklais yra ta, kad jie iki šiol yra įslaptinti, ir juos naudojantys apsimeta, kad tokios priemonės neegzistuoja ir tikri nužudymai dėl šios priežasties neišaiškinami kaip nusikaltimai. Mokslas turi vystytis į priekį, tačiau, kad šis vystymasis būtų saugus, jis turi būti viešas ir prižiūrimas. Slaptumas ir nepriežiūra yra didžiausias pavojus.

Manau, kad gyvybės kilmės klausimą įmanoma pilnai atskleisti tik supratus 3 hipostratos principus, tai yra, pažinus 3/5 realybės. Šita hipostrata leistų atsakyti į klausimą kas vyksta su žmogumi prieš jo gimimą ir po mirties, ar žmogus laikinas ar amžinas, ar turi pakartotinių įsikūnijmų galimybę ir panašiai. Šie mokslai šiuo metu turi tik religinę ir filosofinę formą ir juos galima svarstyti tik dviejų kontinuumų rėmuose, tai yra, teoriškai. Klausimai tokie: koks trečios hipostratos kontinuumų multipleksas?, kokia ekrano dėmenų sandara?, kaip juos sujungti ir kaip uždėti ant pačios anapusinės tikrovės? Iš dalies turi veikti analogija, todėl čia galėtume ieškoti substancijos ir judėjimo grupių analogijos, ir žiūrėti kokiame dinaminiame kontinuume jos veikia. Toks tyrimas yra labai perspektyvus ir civilizacijos laukia labai ilgas kelias, jeigu nesusinaikins. Kad taip neatsitiktų, turime mažinti civilizacijos griaunamąją galią ir stiprinti kuriamąją potenciją.

Darbas turi būti daromas nuosekliai, todėl kol kas judu antros hipostratos teoriniuose kontinuumuose ir šiais metais pamėginsiu pateikti originalų naujovišką dėmenų modelį. Jis gali būti tiek reonominis tiek nereonominis, jeigu pavyks sugalvoti aukštesnio už judėjimą lygio koncepciją, kuri būtų varančioji substancijos jėga. Tai įmanoma ekraną iš fiksato patraukus į laksatą, ir pabandant anapus horizonto esančią realybę atspindėti čia, pritaikant originalius ekrano dėmenis, iš kurių būtų išimti tradiciniai mazgai.

apzvaga