Tiesos grupės

Individualios kalbos apraiškos yra tik viena medalio pusė, todėl gali atrodyti, kad šis principas sumažina kalbos pasaulio įtakos mastus. Tačiau tokia prieiga naudojama sąmoningai, nes prie tiesos turi būti kylama laipsniškai, nuo paprasto prie sudėtingo. Iš pradžių tikslinga suprasti individualios kalbos savybes, tada galima pažiūrėti į bendrą kalbos pasaulio vaizdą, apimantį visą planetą. Kalba čia suprantama kaip tam tikras visą planetą gaubiantis apvalkalas, kurį galima skaidyti į dalis ir ieškoti tarp tų dalių sąryšių. Tai svarbu todėl, kad kalba visada egzistuoja kaip aplinka, į kurią patenka žmogus – ir jo tikslas tą aplinką įsisavinti, įtraukiant į save. Todėl kalba egzistuojanti atskirai nuo žmogaus tampa svarbesne už žmogų, ji yra pagrindinis sąmonę formuojantis faktorius. Ta aplinka labai didelė, apimanti visą planetą, todėl norint suprasti šią perspektyvą reikia įsivaizduoti visą žemės rutulį ir kaip jame pasiskirstę kalbiniai pasauliai.

prison

Šitas apvalkalas skaidosi į tokias dalis: a) tikrovė (planetos paviršius, sąmonės paviršius), b) kalba (įvairios kalbinės grupės), ir c) informacija (visos žinios, kurios tikrovę per kalbą transformuoja į duomenų sankaupas ir srautus). Kalbos paskirtis – tikrovę paversti informacija. Kai tai padaroma, tikrovė įgyja pavidalą, tinkamą saugojimui, kaupimui, tyrimui, modeliavimui ir panašiems veiksmams.

Tarp šitų dalių įsiterpia tam tikri kanalai, kurie jungia tikrovę, kalbą ir informaciją – tai melo arba tiesos sąmonė. Kad gimtų informacija, turi įvykti kontaktas tarp tikrovės ir sąmonės. Šio kontakto metu įvyksta procesas, kuris suvokiamo pasaulio duomenis transformuoja į informaciją. Šio proceso metu sąmonė gali būti tiesos, o gali būti ir melo sąmonė. Jeigu tai yra melo procesas, kalbos pagaminta informacija būna melo sankaupa, melo agregoras arba melo pasaulis. Tokių pasaulių labai daug, nes kalbos generavimas nekontroliuojamas jokio priežiūros mechanizmo ir į eterį prasmunkanti informacija gali nuo realybės būti labai toli. Bet sakoma, kad yra žodžio laisvė ir kiekvienas gali skleisti tokią informaciją, kokią nori, net jeigu tai yra melas. Tai labai įsigalėję masinio poveikio priemonėse ir informaciją tikrinti žmonės atpratinti labai seniai. Tiesa nustota skirti nuo kūrybos. Gali parašyti romaną ir pateikti jį kaip tikrą istoriją, pavyzdžiui dėl didesnio pelno. Daug kam patinka skaityti ir tokie žmonės čia nemato jokių problemų.

Ir priešingai, jeigu sąmonė yra tiesos sąmonė, susiformuoja tiesos pasaulis, kuris turėtų žmones dominti labiau negu įspūdingas melas. Bėda su tuo ta, kad tiesa dažnai būna nepriimtina, tad kyla didelis noras ją pagrąžinti, pritaikyti savo reikmėms. Tai labai dažnai būdinga net tais atvejais, kai propaguojamas griežtas kontrolės metodas, kaip antai moksle, tačiau subtilaus melo labai daug ir čia. Bet šis melas yra gilus, kylantis iš pačios kalbos esmės, kurios būdingas bruožas yra tikrovę ne atverti, bet uždengti ir slėpti po interpretacijų uždanga. Kalba savo esme yra daugiau ne tiesos, bet melo vieta, kitaip sakant, prie ko tik prisiliečia, viskas virsta melu, nes dalinė, nepilna tiesa jau yra melas.

Visa planeta yra padalinta į melo arba tiesos sąmones, kurios pereina į kalbų grupes, turinčias savotišką kodavimo formą. Šios kalbos grupės tikrovę verčia į savos formos informacijos telkinius, kurie padalinti į tiesos arba melo grupes. Visa visuomenė yra šitaip susiskaidžiusi, padalinta į kalbines grupes, o kalbinių grupių viduje atsiranda tiesos arba melo grupės. Kiekvienas naujas gimęs žmogus įvedamas į kokią nors grupę, tampa jos narių ir jo galvoje įspaudžiama tos grupės „tiesos“ forma. Kai praeinamas „ugdymo“ procesas, žmogus tampa tos tiesos grupės pilnaverčiu nariu ir gali dalyvauti informaciniuose karuose tarp skirtingų tiesos grupių.

Tiesos grupės gali būti persidengiančios ir nepersidengiančios. Tuo atveju kai pasiskirstoma aptarnaujamais tikrovės fragmentais, tai grupės nepersidengia, kaip pavyzdžiui įvairios mokslo disciplinos, kurių kiekviena turi savo unikalų objektą. Tuo atveju kai jos persikloja, turimos alternatyvios tiesos grupės, aptarnaujančios tą patį objektą. Paprastai būna viena dominuojanti grupė ir su jomis konkuruojančios alternatyvos, kurios būna labai agresyviai puolamos. Dažnai būna prisidengiama tiesos vėliava, bet ši „tiesa“ tebūna tos grupės tiesa, kuri kitų grupių nepripažįstama. Perspektyvų į pasaulį yra labai daug, nenuostabu, kad bet kokia perspektyva gali tapti tiesos grupe ir siekti įsiviešpatavimo kitoms grupėms. Šiuo metu bandoma į dominuojančias pozicijas įstumti mokslo tiesas, tačiau labai stiprios ir tradicinės tiesos grupės tokios kaip filosofinės mokyklos ir religinės srovės. Tokia mokslo dominavimo situacija suformuota naudojant indoktrinaciją mokyklose nuo labai mažo amžiaus, todėl ši tiesos grupė turi pranašumą prieš kitas grupes.

Žmogus su kalbine aplinka susijęs elementariu ryšiu: jam vystantis iš pradžių jis siurbia tiesos grupės informaciją, o po to, kai sugebėjimai išvystomi – įgyja teisę atlikti informacijos papildymus su savo originaliu indėliu. Pasirenkama kryptis priklauso paprastai nuo to, koks padedamas pamatas jauname amžiuje. Šis klausimas labai sudėtingas: jaunas žmogus veikiamas didelio skaičiaus tiesos grupių įtakos, kuri niekaip nereguliuojama ir sukuria pasaulyje chaoso įspūdį, panašų į tą, kuris matosi Facebook naujienų sraute. Taip pažiūrėjus į visus kalbos pasaulius planetoje iš viršaus, matosi kaip kalba formuoja bendrą planetoje vaizdą, į kurį patalpinami individualūs žmonės, kurie informaciją vartoja arba informaciją generuoja.

Pavyzdžiui, yra fizikos tiesos grupė, kuri pasidalinusi į atskirus arba persiklojančius fragmentus, kuri konkuruoja su religijos, filosofijos, ezoterikos tiesos grupėmis, ir pretenduoja į galutinį žodį, tiesos klausime pritaikydama savo metodą. Šios tiesos grupės viduje yra daug smulkesnių tiesos grupių, kurios tyrinėja savo tikrovės fragmentą ir kaupia informacinį agregorą, kuris išreikštas per kalbą. Arba yra politikos tiesos grupės, kuriose propaguojama kokia nors politinė ideologija, kuri sudaro to žmogaus vidinį kalbinį pasaulį, kuris reiškiasi taip pat ir išorinėmis veiklos formomis. Kiekviena tiesos grupė informacijos apvalkale kovoja dėl įtakos ir dominavimo ir iš to kyla daug agresyvios kalbos proveržių, kurių tikslas griauti ir naikinti. Propaguojama įvairovė ir teisė į įvairovę, tačiau šios įvairovės ir fanatizmo savo grupėje mišinys sukuria didelius agresijos židinius planetoje.

Didelis kiekis tiesos grupių sukuria chaosą galvose, todėl informaciją ir kalbą linkstama riboti, kad susiformuotų vieno tipo sąmonė, kurią būtų galima išnaudoti kokioje nors tiesos grupėje savo reikmėms. Žmogus susiduria su tokia realybe ir turi rinktis savo tiesos grupę. Paprastai renkasi tokią, kuri labiausiai paplitusi gyvenamoje aplinkoje, nes jeigu pasirinksi priešišką tavo aplinkai tiesos grupę, bus labai apsunkintos gyvenimo ir karjeros galimybės. Žmogus paprastai būna silpnas, pasiduodantis aplinkos įtakai ir renkasi lengviausią kelią. Tačiau jeigu žmogus turi galingą protą, įmanomas ir toks variantas, kai sukuriama savo tiesos grupė ir sugebama pasiekti dominuojančias pozicijas savo atkaklaus darbo pastangomis. Tai priklauso nuo laikmečio ir madų, taip pat nuo visuomenės išsilavinimo lygio, nes niekas negarantuoja, kad ta tiesos grupė propaguoja tiesos sąmonę. Todėl didelis pavojus visuomenės pažangą statyti ant melo pamatų. Taip pat faktas ir tas, kad žmonių galvas keisti labai sunku, ir šis procesas efektyviausias jeigu pradedamas nuo auklėjimo švietimo sistemoje pačiame jauniausiame amžiuje.

Ar tai tikra kalbos misija nežinau, tačiau kalbos telkiniai naudojami būtent taip. Taip pat pasaulyje dėl to atsiranda labai daug blogio, kai žmogus nesugeba peržengti savo tiesos grupės iliuzinių vaizdinių ir kitoks požiūris sukelia buką agresiją. Kalba yra mechanizmas, kuris perdirba tikrovę, kuri virsta informaciniais pasauliais, saugomais visokiose laikmenose. Turime informacinių tikrovių salas ir tų telkinių generuojamus srautus į sąmones ir tarp sąmonių. Todėl vienas žmogus yra tik mažytis taškas kalbinių pasaulių ir informacijų vandenyne, kuris viso šio pasaulio įvaldyti neturi galimybių ir dažnai nunešamas ta kryptimi, kuria neša informacijos srautai. Telkiniai turi specialius transliavimo kanalus, kurie skleidžia tiesos grupių informaciją ir daro poveikį masinei sąmonei. Išsemti visos kalbos vienam žmogui neįmanoma, nes įsisavinamos informacijos kiekis ribotas.

Yra dar vienas aspektas į kurį norėtųsi atkreipti dėmesį. Tiesos grupės būna net tik viešos ir ne visada jos nori transliuoti visai planetai savo informaciją. Tokios grupės yra uždaros arba kitas kraštutinumas – uždraustos. Uždara tiesos grupė turi iš tikro efektyvius tikrovės valdymo metodus ir nenori jais su niekuo dalintis, todėl ši informacija būna slaptinama. Ta slaptos-viešos informacijos rinka, kuri dirbtinai suformuota ezoterikos tiesos grupėje dažnai būna blefas ir melas. Taip paprasčiausiai savo informacijai bandoma suteikti daugiau vertės negu ji turi iš tikro ir aišku siekiama išvilioti iš žmogaus pinigus, nes už informaciją reikia mokėti. Kita pusė – tam tikra informacija yra uždrausta ir ne vien todėl, kad ji įslaptinta ir valdžia nenori, kad ją išaiškintų, bet ir todėl, kad informacija laikoma pavojinga. Nepaisant to, egzistuoja slaptos uždraustos tiesos grupės, kurios savo draudžiamą informaciją bando platinti konspiraciniais kanalais.

Todėl hierarchiją ir tiesos grupių pasiskirstymą suklasifikuoti galima taip: slaptos tiesos grupės, draudžiamos tiesos grupės, ribojamos tiesos grupės, viešos tiesos grupės ir įvairūs planetiniai kalbiniai arealai. Tam tikras ribojimas vykdomas visose tiesos grupėse, nes daroma pretendentų atranka ir inicijuojami tik gabūs ir perspektyvūs, kiti lieka tik išnaudojamų avinų vaidmenyje. Kiekviena grupė bando sukurti kažkokį savo viešą veidą ir aišku būna uždaras ratas, kuris žino daug daugiau už eilinius grupės narius. Pavyzdžiui, sąmonės valdymo technologijų informacija priklauso slaptų žinių kategorijai, ją žino tik inicijuoti į sistemą, tačiau šią paslaptį norėtų sužinoti daug kas, nes šios paslaptys yra didelio blogio ir didelės neteisybės šaltinis. Kita kategorija yra įvairūs planetinės valdžios nusikaltimai, kurie visada slepiami, o jeigu nuslėpti neįmanoma, dėmesys nuo valdžios nukreipiamas juos prisiuvant patogiems atpirkimo ožiams.

Nėra nė vieno žmogaus, kuris nepriklausytų kokiai nors tiesos grupei. Tai paaiškinti paprasta – kiekviena grupė turi savo „tiesą“ ir jeigu nori būti į ją priimtas turi šią „tiesą“ pagarbinti. Kadangi ne grupėje išgyventi nėra galimybių, visi uždaryti kokiame nors sąmonės kalbiniame kalėjime. Tie, kas skatina kalėjimus griauti, taip pat yra tiesos grupė ir iš šio rato išsiveržti neįmanoma. Todėl vertinti reikėtų kitaip – pagal tai, kiek yra toje grupėje tikros tiesos sąmonės. Daug kur, kur ji agresyviai propaguojama, deja jos ten nėra nė kvapo. Savimi pasinaudoti leidžia tik mulkiai.

Naujas žodis, naujoms ausims

Kiekvienas nesunkiai pastebi, kad mąstymas yra pagrindinis procesas, suteikiantis sąmonei asmeninį turinį ir formą. Kai žmogus veikia nemąstydamas, jis yra tik dalis to, kas jis yra iš tikro. Visas žmogus pasirodo tik per savo mintis. Bet tuo mąstymo svarba neapsiriboja, nes jis formuoja ne tik žmogaus asmenybę, bet ir visą gyvenimą, kuris yra jo minčių įkūnijimas. Gyvenimą pradedame kurti mąstydami. Kaip mąstome, toks ir gyvenimas. Todėl labai svarbu, kad mintys būtų „teisingos“, kad jos vestų į priekį, žmogaus nežlugdytų. Dėl šios priežasties svarbu mintis valdyti, nes nuo to prasideda savęs ir savo gyvenimo valdymas. Nevaldomos mintys neretai tampa pelke, iš kurios būna labai sunku išlipti. Pelke tada virsta ir gyvenimas. Norint ją pašalinti mąstymą būtina keisti.

Čia iškyla kalbos svarba, nes mintys labai glaudžiai susijusios su kalba. Mintys yra įvairūs žodžių lydiniai, kurie suriša mąstymą su išoriniu arba vidiniu pasauliu. Norint suteikti naują formą mąstymui, pagrindinis kelias yra iš naujo įsąvokinti žodyną ir pateikti gramatiką. Įsisavinus naujas formas, iš karto pasikeičia mąstymas, jis tampa naujas ir šviežias. Aišku, lengviau pasakyti negu padaryti, nes kalba linkusi stabarėti – pragyvenus nemažą dalį gyvenimo, pakeisti ją būna labai sunku. Tačiau tai nėra neįmanoma, ką puikiai iliustruoja iki senatvės išliekanti galimybė išmokti naują kalbą. Tereikia įveikti tingumą ir inerciją, arba pelkę, kuri trukdo judėti į priekį.

Eksperimentai su kalba dažnai blokuojami, nes kalba yra sąmonės valdymo įrankis. Jeigu esi išmokęs svetimą žodynėlį, tai priimi jo autorių teisę formuoti savo psichiką ir primesti savo valdžią, o jų tikslas ne tave sustiprinti, bet padaryti paklusniu įsakymų vykdytoju. Žodžiai dažnai naudojami kaip priedangos, su kuriomis mafija įteisina savo nusikaltimus, padaro juos normaliais ir įprastais. Žodis tėra fasadas ir maskuotė, už kurių slepiasi jo kūrėjo ketinimai ir intencijos. Jeigu priimi svetimą žodyną, tampi to žodyno vergu. Todėl reikia nebijoti kurti savo žodžius, griaunant sustabarėjusias vergovę įteisinančias formas.

Šie samprotavimai paaiškina, kodėl filosofija arba ezoterika užsiimantys žmonės neretai meta iššūkį kalbai ir kuria naują, savo sistemą. Juk pati gryna kalba jau yra tam tikras požiūris ir filosofija, kuri tam tikrus kelius uždaro, o tam tikrus atidaro. Jeigu nori eiti uždarytu keliu, turi tą kelią atsidaryti naujomis kalbos formomis. Pelkė yra svetima kalba, kuri sukurta tam, kad varžytų mąstymą ir sąmonę, o tuo pačiu asmenybę ir net visą gyvenimą. Jeigu bijai apeiti ar paspirti dvokiantį žodį – būk pasirengęs visą gyvenimą sėdėti kalėjime. O jeigu tokia perspektyva netenkina – ištrūkti yra vienas kelias.

Su kalba eksperimentuoti išdrįsta ne daug kas, daugiau kūrybos žmonės, tačiau nekūrybinį darbą dirbančiam žmogui – tai tabu. Į galvą kalamas klaidingas įsitikinimas, kad toks siekis prilygsta psichikos sutrikimui, nes kalba nepajudinama ir nejudintina tikrovė, nors yra nesunkiai suvokiama, kad visa ji dirbtinė, vadinasi sukurta. Tai reiškia: kaip buvo kuriama kadaise, taip pat kurti galima ir šiais laikais. Negana to, tam visiškai nebūtina būti mokslininku, kurių senovėje, kai kalba radosi, net nebuvo. Nebuvo ant popieriaus surašyto žodyno, nebuvo susisteminta gramatika, tačiau nepaisant to, visi viską žinojo, suprato ir gebėjo kurti.

Kurti galima įvairiai, kuriant gryną, nuogą kalbą, o galima skolintis iš kitų kalbų. Tai netgi nėra taip svarbu, svarbiau kokią išlaisvinančią galią turi naujos formos. Jeigu jos sugeba išsiurbti pelkę ir paleisti gyvenimą sraunia srove, jos padaro savo darbą.

Žmogų giliai išreikšti nėra skatinama, pirmenybė teikiama ne naujoms, bet standartinėms formoms, kurios buvo kuriamos tų, kurie siekė ne išvaduoti žmogų, bet jį įkalinti tam, kad būtų galima išnaudoti. Norint išreikšti giliai/naujai, reikia naujo žodynėlio. Tai keblu, nes užkerta kelią momentiniam visuotiniam supratimui, atstumia, nes naujų minčių įsisavinimui reikia daugiau pastangų ir energijos. Bet tai neturi stabdyti, nes tai tik laikinos kliūtys. Todėl neretai naudoju žodžius kurie gali atrodyti nesuprantami, kuriais noriu išreikšti kažkokias nesuprantamas mintis. Gali atrodyti, kad jos suprantamos tik man vienam ir tai atitinkamai sumenkina jų reikšmę. Tekstas tampa mistiškas, nors jo mintis būna tokia pat skaidri, kaip dienos šviesa.

Visame šiame kontekste noriu pateikti kelias naujas sąvokas, kurios yra įvairių kalbų žodžių lydiniai, kuriais išreiškiu savo supratimą apie žmogų ir pasaulį. Visą situaciją skaidau į struktūrą, kurią vadinu koncentrais, suprantamais kaip tam tikri apskritimai, kuriuose susikoncentruoja pamatiniai žmogaus dėmenys. Pirmas koncentras vadinamas reiforma, kurią sudaro žmogų supanti realybė, savyje slepianti daug neišreikštų sluoksnių, apie kuriuos pakalbėsiu šiek tiek vėliau. Reiforma sukuria psichoformą, kuri yra žmogaus psichinis branduolys, iš kurio kyla visos pagrindinės žmogiškumo apraiškos. Tada psichoforma, sąveikoje su reiforma, pagimdo lingvoformą, su kuria apgaubiama visa žmogiška ir anapus žmogiška realybė.

Iš pradžių kalba būna labai maža, tik nedidelis garsinis/ženklinis burbulas, atsirandantis psichoformos viduje. Tačiau laikui bėgant ji plečiasi, kol apima visą žmogui pasiekiamą teritoriją. Iš pradžių žmogus kuria tik savo asmeninę, psichoforminę kalbą, kuri skirta sau ir savo vidui išreikšti. Tačiau plečiantis žmogaus veiklos mastams, kalba stengiasi patekti į  visas pačias atokiausias ir sunkiausiai pasiekiamas kerteles. Ji net siekia išreikšti tai, kas nematoma ir nepasiekiama tiesioginėms žmogaus manipuliacijoms. Taip atsiranda reiforminė kalba. Dar kitaip šią situaciją galima išreikšti kaip subjektinę kalbą ir objektinę. Yra kalboje, tiksliau žodyne, dalis, kuri atstovauja svetimą pasaulį ir dalis, kuri išreiškia tai, kas artima.

Reiforma gali turėti skirtingus ekstensyvumus ir gali savyje apimti skirtingus, įvairiems suvokimo tipams prieinamus horizontus. Pagal mano skirstymą išreikštas tik pirmas horizontas, kurį galima vadinti strata. Visi kiti horizontai įprastiniam suvokimui neišreikšti ir standartinei sąmonei jie net neegzistuoja. Hipostratos, esančios po strata, sukuria ekstreminę ribą, kuri žymį skirtį tarp fantazijos ir fakto. Kalba gali veikti ir tuščiuoju veikimu, nes jos prigimtyje slypi troškimas įvardinti ir įforminti – realybė, kuri neturi formos ir vardo nepriimama. Šitaip gaunamas pasaulio vaizdas, kuris primena mozaiką, sudarytą iš faktų ir intarpų su fantazijomis. Tačiau čia tikslas ne kažką demaskuoti, bet parodyti patį mechanizmą, kuriuo kuriama prasmė gyvenime. Žmogus apgaubia save kalba, pasakojimais, istorijomis, paaiškinimais, teorijomis, kurie užpildo visus minėtus koncentrus ir įformina bei įprasmina gyvenimą.

Kiekvienas žmogus ateina jau į paruoštą pasaulį, tačiau tas pasaulis gali taip ir likti svetimas, neįsisavintas. Paslaptis tame, kad šią formą yra įmanoma pakeisti, tereikia drąsiai pereiti visas gąsdinimui paruoštas lingvistines pelkes. Naujas žodynėlis reiškia naują mąstymą. Jeigu senas žodynas reiškia kalėjimą, tai naujas gali reikšti laisvę. Tereikia nepabūgti aplinkui tvyrančio priešiškumo ir fanatizmo. Reikia suprasti, kad tas fanatizmas dažnai būna suvaidintas sistemos aktorių. Kai pamato, kad pagąsdinti neįmanoma – darkytis iš karto nustoja.

Reikia neužmiršti, kad ši kūryba yra naujos prasmės kūrimas. Tikslas nebūtinai, kažką įrodyti ar atskleisti. Tikslas yra suteikti savo gyvenimui trokštamą formą. Galima iškelti klausimą – kodėl šį darbą turėtume atiduoti kitiems? Jų tikslas žodžiais surakinti sąmonę, kaip rankas antrankiais. Kodėl turėtume paklusniai jas atkišti? Tegul kūryba liejasi laisvai.

Psi-žvalgo metodai

Šiame įraše pamėginsiu paaiškinti, kuo skiriasi tokios sąvokos kaip kognityvinė telepatija, nuotolinė žvalgyba, astralinė projekcija ir sensorinė telepatija. Šie reiškiniai priklauso paranormalių reiškinių kategorijai, tačiau buvo tiriami moksliniuose ir spec. tarnybų projektuose, siekiant išsiaiškinti jų efektyvumą ir galimybę pritaikyti specialiose operacijose. Tai nėra kasdienybėje lengvai sutinkami sugebėjimai, todėl pirma užduotis yra surasti šios srities talentų. Tik taip įmanoma išsiaiškinti kaip tokie neįprasti gebėjimai veikia. Tai nelengvas uždavinys, nes tokių žmonių nėra daug, kaip nėra daug genijų ar įvairių sričių talentų, kuriais spec. tarnybos irgi domisi ir dažnai verbuoja labai jauno amžiaus. Suradus talentą – jį galima tirti, bandant išsiaiškinti ar tai ką jie sugeba nėra apgaulė arba triukas. Pavyzdžiui, 1978 metais pradėtame projekte „Žvaigždžių vartai“ buvo tiriami Ingo Svanas, Uri Gelleris ir t.t. Rašoma, kad projektas nebuvo sėkmingas ir galiausiai jį uždarė, bet sėkmės pagrindinis garantas yra rasti tikrą talentą. Jeigu tiri netalentingą žmogų, tai išvada yra ne kad tokie reiškiniai neįmanomi, bet kad tiriami subjektai neturi tikrų paranormalių gebėjimų.

stargate

Tačiau tai, kad tokie dalykai egzistuoja yra liudijama daugybės liudijimų. Jie pirmiausiai naudojami žvalgybinėse operacijose, kriminalinėje žvalgyboje, kovoje dėl turtų ir valdžios. Žmonės pasakoja daug keistų atsitikimų ir įvykių, kurie patvirtina, kad yra tam tikri metodai, kuriais sugebama gauti pačios slapčiausios informacijos, kurią atrodo neįmanoma gauti, kad yra daromas subtilus psichologinis poveikis mintims, emocijoms, atminčiai, vaizduotei, savijautai ir kitoms psichologinėms funkcijoms. Žmonėms atrodo, kad jie neįprastais metodais stebimi, aplinkoje vyksta keisti ir nepaaiškinami dalykai, dingsta daiktai, vyksta įvairios sinchronizacijos. Tai rodo, kad slaptos grupuotės turi netradicinių metodų, kurie sugeba gerai sužaisti paranormalumo įspūdžiu arba tai iš tikro yra paranormalūs metodai. Bet jeigu yra metodai, už tų metodų turi stovėti realūs žmonės, kurie šiuos metodus yra atidirbę iki tobulumo ir organizuotu būdu gali juos taikyti prieš žmones. Tai būna juodosios psichologinės operacijos, kurių tikslas išvesti žmogų iš pusiausvyros, įbauginti, sukelti paniką ir dažnai tai pavyksta. Viena iš grupių, kurie yra tarsi tokių grupuočių bandomieji triušiai, vadinami Targeted Individuals. Jie patiria ilgalaiki psichologinį smurtą, bet tuo pačiu atskleidžia daug stulbinančių dalykų, kuriuos jie beveik kas dieną patiria savo gyvenime. Todėl negalima sakyti, kad tai neturi visiškai jokio pagrindimo realiame gyvenime.

Riba tarp išvardintų koncepcijų nėra aiški ir neretai šie reiškiniai persidengia ar turi panašų efektą. Tačiau skiriasi mechanizmas ir pati metodologija. Paprasčiausias ir lengviausias metodas yra vadinamoji kognityvinė telepatija, kurią dar galima pavadinti analitine empatija, nes pagrįsta įsijautimu į kito žmogaus būseną, naudojant analizę ir modeliavimą. Tai nėra paranormalus sugebėjimas savaime, tačiau jis dažnai naudojamas kaip pagalbinis metodas, su kitais paranormaliais dalykais. Analitinė empatija naudoja galimybių žemėlapio ir taškų jame, vadinamų faktais, suradimu. Tai reiškia, kad turi turėti viso pasaulio modelį, žmonijos modelį ir konkretaus žmogaus modelį ir ieškoti šiuose modeliuose taškų, kuri turi tam tikra procentą atitikimo su tikrove. Kaip procentas didinamas, priklauso nuo empato asmeninių sugebėjimų ir arsenale turimų metodų. Kai tiksliai susiaurinama iki fakto – turimas telepatijos lygio nuskaitymas. O ar metodas – modeliavimas, nuotolinė žvalgybą, sensorinė telepatija ar astralinė projekcija – tik preferencijų reikalas. Kiekvienas psi-žvalgas renkasi tai, ką geriausiai sugeba.

Nuotolinė žvalgyba yra vienas iš metodų, kurio tikslas surinkti informaciją apie kokią nors vietovę arba įvykį, naudojant paranormalius kanalus. Šiame metode, nėra akcentuojama mintiskaita ar psichinių būsenų tyrinėjimas. Daugiau tyrinėjamos vietovės, situacijos, aplinkybės, įvykiai. Tai gali vykti realiuoju laiku, dabar arba gali būti skenuojama praeitis, tai kas jau yra įvykę. Nuotolinės žvalgybos metodai neleidžia naudoti analitinės empatijos, kad informacija nebūtų užteršta subjektyviais pasirinkimais, tačiau neturintys patirties ar gebėjimų, dažnai nuotolinę žvalgybą painioja su modeliavimu. Tačiau modeliavimas informaciją ima iš savo vidaus, o nuotolinės žvalgybos atveju, visas vidus turi būti „užgesintas“. Žmogus turi tapti tik priėmėju, kuris savo nuotolinės žvalgybos ekrane priima informaciją iš tiriamos vietovės, nedalyvaujant jokiam analitiniam procesui. Čia yra daug vietos šarlatanizmui, nes ar žmogus iš tikro užgesina savo protą, priklauso tik nuo žmogaus sąžiningo atsakymo, nes galima sakyti viena, o daryti kita – savo subjektyvias impresijas pateikti kaip perdavimą. Tam būna didelis noras tada, kai nuotolinės žvalgybos ekrane jokia informacija nepasirodo. Savo protą naudoti nedraudžiama, bet tereikia nepainioti metodų ir aiškiai pasakyti, kad naudojamas modeliavimas arba analitinė empatija.

Astralinė projekcija yra kelionė astraliniame plane, kai į norimą vietą siunčiamas astralinis antrininkas, vadinamas astraliniu kūnu. Nuotolinės žvalgybos atveju – tai nėra aiškiai apibrėžta, bet daroma prielaida, kad jungiamasi prie kažkokio globalinio lauko. Tuo tarpu astralinės projekcijos atveju žmogus pasiunčia į žvalgybą savo holistinio kūno dalelę, kuri surišta su pagrindiniu kūnu ir turi aplinkos suvokimo galimybę. Užbaigus kelionę ir surinkus informaciją, grįžtama su ja atgal į savo kūną. Šio metodo skirtumas tas, kad tai kelionė kitame realybės plane, ir joje dominuoja kitos pasaulio dimensijos suvokimas. Kitaip sakant, čia žvalgyba vyksta kituose tikrovės matavimuose. Tai daug sudėtingesnis metodas, nes jis susijęs su pakitusia visa transdimensine žmogaus struktūra, ne vien su prisijungimu prie kažkokio išorinio žmogaus atžvilgiu darinio. Viskas prasideda nuo būsenos, kuri vadinasi „išėjimu iš savo kūno“. Joje „sąmonė“ atsiskiria nuo savo kūno ir gali save stebėti iš išorės, kaip išorinį objektą. Tai dažnai įvyksta priešmirtinėse ir kritinėse situacijose, kuriose sprendžiamas žmogaus gyvybės ir mirties klausimas ir įvyksta didelis žmogaus sukrėtimas. Tai yra vadinamasis spontaniškas išėjimas. Tačiau tikslas yra įgyti gebėjimą atlikti valingą išėjimą iš kūno ir tada nukeliauti į norimą vietą. Tai vadinama astraline projekcija.

Paskutinis terminas yra sensorinė arba juslinė telepatija. Ji kažkuo panaši į anksčiau išvardintas būsenas, tačiau pagrindinis skirtumas yra tas, kad telepatija išimtinai susijusi su vidinio žmogaus pasaulio skaitymu, minčių, vaizdinių, jausmų, atminties ir t.t. Nuo empatijos skiriasi tuo, kad tai nėra paremta modeliavimu, greičiau tai yra telepatinės recepcijos sistema, kuri geba skaityti nuo psichinių būsenų sklindantį lauką ir suformuoti į telepatinį sensoriumą, kuriame atveriamas vidinis pasaulis taip, kaip atveriamas akių kūnas. Kadangi tai telepatinė recepcija, panašiai kaip regos recepcija, tai telepatija turi savo horizontą ir kad įvyktų telepatinis kontaktas, reikia būti šio horizonto viduje. Kita vertus, jeigu yra atskleistas šio sugebėjimo mechanizmas, tai jį įmanoma imituoti technologiškai ir visoje planetoje išstačius telepatinio priėmimo antenas, realiuoju laiku skaityti visą žmoniją. Žmogus prieinantis prie tokios informacijos, gali savo viduje turėti visos planetos vidinio vaizdo skenogramas – net tuo atveju, jeigu neturi telepatinio sensoriumo.

Apibendrinant, labiausiai iš šios grupės išsiskiria analitinė empatija, nes ji pagrįsta išimtinai protu, vaizduote ir informacija. Tam nereikia nieko paranormalaus. Šitie metodai naudojami tradicinėje žvalgybinėje analitikoje. Nuotolinė žvalgyba ir sensorinė telepatija daug kuo panašios, gali būti net panašus mechanizmas, pagrįstas tam tikro kvantinio lauko fiksavimo receptoriais. Bet skiriasi objektu – nuotolinės žvalgybos atveju tas objektas labiau išorinės: vietovė, pastatai, žmonių išorė, įvykiai, o telepatijos atveju objektas išimtinai yra žmogaus vidus. Šie sugebėjimai gali būti įmanomi tik turint pakitusią energetinę anatomiją, kuri daug laisviau leidžia prisijungti prie telepatinių laukų. Tuo tarpu astralinė projekcija – tai įgūdis valdyti savo energetinę sandarą, keisti energetinę būseną, kuriam išugdyti reikia ilgų treniruočių ir talento.

Iš dalies tokie talentai, aišku, yra genetiniai. Tačiau yra nemažai žmonių, kurių turi reikalingus genus, tačiau tie genai yra „miegantys“. Norint genus pažadinti, reikia atkakliai treniruotis. Išskirtinių genų nereikia tik vienu atveju – naudojant kognityvinę telepatiją ir modeliavimą. Todėl tuos ką domina tokie gebėjimai raginu pradėti nuo modeliavimo metodų įsisavinimo. Išugdžius šį gebėjimą taip pat svarbu išlikti sąžiningu ir naudojant vieną metodą nepateikinėti jo kaip visai kito. Tik analitinis empatas nėra sensorinis telepatas arba nuotolinis žvalgas.