Pasitinkant naujuosius metus

Įvairius tinklaraščius rašau nuo 2007 metų pavasario. Pirmieji jų jau seniai neveikiantys, tačiau juos pakeitė mano naujausias projektas www.psytechnologijos.lt, kuris rašomas nuo 2016 metų birželio mėnesio. 2017 metų pavasarį buvo mano veiklos tinkle dešimtmetis, o 2018 metų pavasarį bus vienuolika mano veiklos metų. Vertinant praėjusius metus šio dešimtmečio perspektyvoje, 2017 metai buvo mano geriausi metai. Atskleidimas juda lėtai, bet užtikrintai – finalas ne taip jau toli.

2018Kad šią mintį pagrįsčiau (2017 metai kaip geriausi metai), pateiksiu šiek tiek statistikos. Per metus buvo parašyta 70 straipsnių, vadinasi per mėnesį vidutiniškai po 5 straipsnius. Tai reiškia, kad skaitytojams galėjau pasiūlyti po 1 naują straipsnį kiekvieną savaitę. Šis rezultatas yra geriausias, nes ankstesniais, 2016 metai buvo 58 aštuoni straipsniai arba 12 straipsnių mažiau. Savo produktyvumą galiu paaiškinti tuo, kad šiais metais turėjau šiek tiek daugiau laisvo laiko (ko deja nebus 2018 metais), taip pat metų pradžioje buvo kontaktas, kurio metu sąmonė buvo „įkrauta“ idėjomis visiems metams. Šis kontaktas įvyko 2017 metų vasario-kovo mėnesį.

Tačiau dėl nuo manęs nepriklausančių priežasčių šis kanalas antroje metų pusėje buvo uždarytas ir naujas, įdomias idėjas generuoti buvo daug sunkiau. Perspektyviausios idėjos buvo susijusios su naujos fizikos galimybėmis, sąmonės teorija, nauja techno-ezoterikos sistema, mintiregos metodais, ir dirbtiniu intelektu. Šių idėjų čia nekartosiu, kas nori gali straipsnius peržvelgti tinklaraštyje pradedant nuo metų pradžios. Tačiau ypatingai sėkmingas buvo hipostratinio ginklo principų atskleidimas, visuomenės kontrolės sistema, psichožvalgybos metodų apžvalga.

Kitas klausimas – koks buvo susidomėjimas mano tinklaraščiu, ar buvo pakankama auditorija idėjų paskleidimui? Per 2017 metus tinklaraštį aplankė 5 664 unikalūs lankytojai, peržiūrėta 13 530 puslapių. Kitais žodžiais tariant, per mėnesį sulaukdavau maždaug 550 lankytojų, per dieną – 18 unikalių lankytojų. Kadangi informacija pateikiama specifinė ir nėra pramoginė, tai visai neblogai. Šis projektas yra nekomercinis ir investicijos į jį minimalios, puslapio talpinimas per mėnesį kainuoja 2 eur., taip pat per savaitę sugaištu kelias valandas straipsnio parašymui.

Kitų metų tikslas – neprarasti auditorijos ir sulaukti apie 6 000 unikalių lankytojų per metus srauto. Didelių plėtros planų neturiu, bet iki šiol kiekvienais metais stengdavausi nesikartoti ir pateikti ką nors naujo, tai pažadu ir 2018 metais. Jeigu nebus daug naujų idėjų, blogiausiu atveju stengsiuosi pateikti naujausios informacijos iš užsienio šaltinių, ko iki šiol nebūdavo, tačiau visi supranta, kad dažnai tai būna ezoteriniam tinklaraščiui, ypač Lietuvoje, lengviausias kalias.

Mano pagrindinis tikslas visuomet buvo sąmonės valdymo technologijų Atskleidimas. Šis tikslas tas pats išlieka ir toliau. Tuo užsiimu ne vienas, tai labai didelio skaičiaus žmonių planetoje problema. Kodėl tuo užsiimu, kas mane skaito seniai, turėtų žinoti – šios technologijos prieš mane naudojamos nuo 2003 metų. Informacijos kurią pateikiu per daug suasmeninti nesistengiu, situaciją pateikiu iš labai plačios perspektyvos. Tačiau jeigu kas nori apie mane sužinoti daugiau, gali paskaityti portalui www.anomalija.lt 2017 spalio mėnesį duotą interviu, kur plačiai auditorijai pateikiu informaciją apie savo veiklą. http://anomalija.lt/2017/10/tikrove-ar-haliucinacija-lietuvis-teigia-kad-jo-prota-valdo-slapta-vyriausybes-programa/

Mąstymo kalėjime gyvenantys žmonės tokios informacijos nepriima, kas gerai matosi iš daugumos komentarų. Tačiau Tiesa mūsų pusėje, o laikas visus taškus sudėlios į savo vietas. Tikėkimės, kad 2018 metai bus dar vienas žingsnis pergalės link.

Laimingų visiems 2018 metų!

D. Icke’o ezoterika (2 dalis)

Kaip jau paaiškinau pirmoje dalyje, D. Icke‘o pasaulėdaros modelis paremtas religiniais ir teologiniais elementais, kurie pateikia alternatyvų aiškinimą lyginant su tradicinėmis religijomis. Tai, kas laikoma gėriu tradicinėje religijoje vaizduojama kaip apgaulė, kurią naudoja šią realybę kontroliuojančios blogio jėgos. Tai, kas garbinama kaip dievas, yra ne tikro pasaulio, bet sąmonei sukurtos matricos valdovas. Aukščiausiame galutiniame sluoksnyje yra begalinė sąmonė, kuri yra individualių sąmonių, taip pat ir žmogaus šaltinis. Žemiau yra iškreipta realybė, kuri kopijuoja tikrą pasaulį tam, kad šioje iškreiptoje kopijoje įkalintų begalines sąmones, t. y., žmones. Toliau eina ši planeta, kurią valdo elitas aptarnaujantis blogio matricą, dar žemiau – šį elitą aptarnaujanti sistema, ir žemiausiai – visi į spąstus pakliuvę žmonės.

archontasTuomet, kai aprašoma šią planetą užgrobusi mafija, garbinanti iliuziją kuriantį, demiurgo valdomą apgaulės tinklą, pateikiama daug dalykų, kuriuos žmonės mato savo pasaulyje beveik kas dieną, jeigu sugeba įveikti savo mąstyme hipnozę, ateinančią iš masinių poveikio priemonių, tokių kaip laikraščiai, televizija, internetas. Tačiau šios interpretacijos anapusinis komponentas, lieka tikėtina galimybe. Yra daug faktų, kurie patvirtina, kad elito struktūrose išplitęs satanizmas, juodoji magija, pedofilija, kas yra patvirtinama daugybe faktų, kuriuos pateikia D. Icke‘as. Visai įmanoma, kad nemaža dalis nusikaltimų suorganizuota planetą valdančių struktūrų, remiantis okultiniais motyvais. Bet tikėjimas blogiu ir blogio garbinimas nėra įrodymas, kad yra materializuota, anapus žmogaus sąmonės veikianti jėga. Tai propaguojama masinėje kultūroje tam, kad būtų sukurta priedanga turimoms sąmonės valdymo technologijomis, kurių poveikis gali sukelti apsėdimo iliuziją. Tačiau paprastai tai tėra kompiuterių ir operatorių valdomas spektaklis.

Tai, ką rašo D. Icke‘as nemaža dalimi yra kūryba, todėl negalima tikėtis, kad viskas, ką jis rašo bus šimtaprocentinė tiesa. Tikslas daugiau yra sukurti visaapimantį modelį, ir paaiškinti iliuzijose skendinčiam žmogui, iš kur pasaulyje tiek daug blogio, melo ir neteisybės. Tvirtinimas, kad blogis tikrąja to žodžio prasme ateina iš anapusinio pasaulio, yra lazdos perlenkimas. Tačiau jeigu anapusinis suprasime kaip „esantis už paprastos visuomenės horizonto“, tai čia iš tikro daug blogio, kuris net paverstas blogio kultu, ne vien individualia charakterio patologija. Tai labai akivaizdžiai matosi iš simbolikos ir ženklų, kuriuos naudoja masinės kultūros „žvaigždės“. Pasak D. Icke‘o, jų išpažįstamas satanizmas yra „saturnizmas“, nes saturnas labai populiarus simbolis okultiniuose pasauliuose. Tiesioginių faktų nėra daug, tačiau yra daug ženklų ir užuominų.

Kad ir kaip įtaigiai skambėtų tai, ką rašo D. Icke‘as patikimumo klausimas neturėtų būti užmirštas. Žodis „tiesa“ taikomas informacijos išraiškoms, kaip jų atitikimo kažkam apibūdinimas. Reikia aiškiai suprasti, kad nėra galimybių palyginti atitikimą, neturint abiejų dalių – pasakojimo ir tą pasakojimą pagrindžiančių realių faktų. Informacijos tvarka arba logika kaip kriterijus – tik formalus, tvarkos atitikimas – nepakankamas. Logika gali tikrovės ryšius atitikti, bet nepaisant to faktas gali būti neegzistuojantis. Tai, kad kažkas yra logiška, nereiškia, kad tai yra tikras faktas.

Vienintelė tvarka kalboje yra sintaksė ir morfologija, mąstyme – tai logika. Tačiau tinkamai sudėlioti žodžiai sakinyje ir morfemos žodyje negarantuoja tiesos. Formalistinis principas nepakankamas. Reikalingas informacinio turinio objektas, kad tai apie ką kalbama būtų verta vadintis tiesa. Bet tiesioginio sąlyčio su demiurgu, reptilijomis, archontais niekas neįrodė, nebent tokia metafora būtų taikoma valstybės struktūrose veikiantiems žmonėms, kurie turi sukūrę psichotronines technologijas, kurios žmogaus sąmonėje leidžia kurti psichodramas, ir vaidinti įvairius spektaklius. Tai reiškia, kad mes čia turime reikalą ne su tikru demiurgu ar archontais, bet su spektaklį vaidinančiais apsišaukėliais, kurie su tokiomis pasakomis nori nuo savęs nukreipti dėmesį.

Todėl siūlau naudoti ne loginio atitikimo loginiams principams, bet visumos apjungimo metodą, kuriame sujungiamas subjektas (mintis) ir objektas (daiktas). Ši visuma vadinama sątvaru, o šio išraiška yra arena, padalinta į dvi dalis arba sferas – simbolių sferą (laksatas) ir aktorių sferą (fiksatas). Šios visumos stebėjimo vieta yra bendroji gaublė.

Remiantis tuo galima teigti, kad pagrindinė tiesos vieta yra žinojimo būsena bendroje sątvaro sistemoje. Matai aktorių sferą ir pagal jos situacijas rikiuoji simbolius. Jeigu simbolių turinys ir tvarkos atitinka aktorių sferą, simboliais perduodama informacija yra tiesa. Taip įvertinama kuriama informacija, kuri gali būti žinoma kaip tiesa arba melas. Kiekvienas žmogus pats gali būti tiesos arba melo autorius.

Dėl šios priežasties kai gauni informaciją iš kito, turi vertinti kokios informacijos autorius jis yra, melo ar tiesos. Paprasčiausias būdas – pasitikrinti savo arenoje, pačiam surinkti informaciją, patikrinti. Deja tai ne visada įmanoma, todėl iškyla tikėjimo ir pasitikėjimo klausimas. Iš kito gautą informaciją gali priimti kaip tiesą arba melą, o pasirinkimas priklauso nuo asmeninio sprendimo. Toks tiesos atvejis yra žemesnis, tokių „tiesų“ pasaulyje sklando daug melo, prisidengusio tiesos forma. Todėl, net jeigu kas nors daro daug gero, viešindamas visuomenės problemas ir negerus dalykus, kartais galima nueiti per daug toli. Formalus atitikimas yra, bet tas atitikimas įvilktas į per daug fantastines formas. Tokios formos yra archontai, reptilijos, demonai ir t.t. Visa tai veikia, tačiau tai yra tik žmonių naudojamos kaukės ir kostiumai, plius technologijos.

Todėl galima patarti prie tiesos eiti pakopomis: iš pradžių žiūrimos tvarkos ir formalumai, tada tikrinamos bendrybės, ieškoma informacijos šaltinių ir pačių objektų, ir galiausiai tikrinama praktiškai (pavyzdžiui, jeigu kas nors sako, kad sukūrė amžiną variklį ir pateikia brėžinį, galima sukonstruoti kopiją ir pažiūrėti ar iš tikro veikia).

Siekiant tiesos, efektyviausia pradėti nuo to kas atsiveria tiesiogiai, nes tai būna pagrindas tolesniems žingsniams, jeigu yra noras pažvelgti už ribos. Anapus yra matuojama tuo, kas duota šiapus, tokia elementariausia logika. Reikia suvokti kokį turinį savyje turi užkodavę žodžiai „faktas“ ir „galimybė“. Galimybe tiesa negali būti, tiesa visada yra faktas, bet faktui reikalingas sąlytis, faktas žaidimais anapus sąlyčio negaunamas. Gal yra kitokių, nežinomų sąlyčio būdų, bet tai vis tiek ne žaidimas simboliais. Kita vertus, galima gauti visą galimybių žemėlapį, vadinamą dėsniu, tada visumoje turime ne konkrečią, bet bendrąją tiesą.

Ne kartą esu minėjęs terminą „sąmonės arena“, kuris turi daug variantų, tokių kaip realinas, šviesos arka, sątvaras ir pan. Arena yra aukščiausia, trečia sąmonės realybės pakopa. Šį kontekstą matyti svarbu todėl, kad ji yra ta substancija, kurioje kalba atsiranda savo akivaizdžia, suvokiama forma. Visi jos elementai yra tarsi sąmonės substancijos sutankėjimai. Kitaip sakant, lingvoforma atsiranda iš psichoformos.

Arena skirstoma į aktorių sferą ir simbolių sferą. Aktorių sfera yra pati tikrovė, su veikėjais ir siužetu. Šioje sferoje vyksta tikrovės spektaklis. Tačiau sąmonė šį spektaklį gali skaidyti į elementus ir kiekvieną elementą jungti su abstrakčiu simboliu iš simbolių sferos. Simbolių sfera yra psichinė realybė, kurios substancija leidžia iš savęs gaminti įvairius simbolių rinkinius. Šitaip kiekvienam aktoriui iš aktorių sferos galima sukurti simbolį ir sudaryti asociacijų žemėlapį 1:1 ( su įvairiais variantais, panašiais į duomenų bazių lentelių jungimą).

Taip pat aktorių pasaulį galima perkelti į juslinių (ne abstrakčių) „simbolių debesį“ ir vaidinti spektaklį šiame debesyje jusliniais vaizduotės vaizdais. Be to, yra kitas „debesis“, kuriame iš abstrakčių simbolių sferos junginiai perkeliami į garsiškai/vaizdiškai sufizintą realybę. Tai realiame aktorių pasaulyje užkoduota, iš žmogaus galvos iškelta informacija. Prie simbolių sferos prijungta dalis, kuri yra asociacijų, rikiavimo, grupavimo, skaidymo, rinkimo ir t.t. mechanizmai bei kaupiamieji ištekliai, kurie įgalina visus kalbos gebėjimus psichologiniame paviršiuje.

Arena gali veikti koordinuotai ir nekoordinuotai, kai simbolių sfera atsiskiria nuo aktorių sferos. Simbolių sferos sukūrimui aktorių sfera privaloma, bet kai ji sukurta, jas galima atsieti ir atlikti manipuliacijas tik simbolių sferoje, grynomis abstrakcijomis. Šitaip galima iš sukauptų resursų sukurti bet kokią „istoriją“, kuriai nebūtina, kad kas nors iš tikro vyktų aktorių pasaulyje. Šitaip sukomponuojami ženklai, jie iškeliami į sufizinimo debesį, į aktorių sferą, ir gaunama laisvai suformuota informacija, kuri nieko neatitinka pasaulyje. Žinoma melu galima apkaltinti tik tose situacijose, kai yra griežtai reikalaujama sakyti tik šimtaprocentinę tiesą, tačiau kūrybai dažnai toks reikalavimas nekeliamas.

Todėl, grįžtant prie tiesos klausimo – yra problema ar įmanoma gauti tiesą, esant nekoordinuotoms arenos sferoms. Atsakymą žinau tik tokį – faktinė tiesa neįmanoma, visada turi būti koks nors šaltinis. Bet galima ieškoti būdų, kaip sukurti apibendrintą tiesą, žemėlapio pavidalu, fiksuojant vadinamuosius bendruosius dėsnius. Tačiau net tokiu atveju naudojami resursai, kurie yra sukaupti iš aktorių sferos per visą gyvenimą.

Kai pradedamos kurti ekstreminių, t.y., už horizonto išeinančių, pasaulių interpretacijos, didžiausia problema, kad aktorių sfera yra nepasiekiama, ir simbolių sfera (mintys) turi dirbti tuščiąja eiga. Galima dirbti jusliniais simboliais ir dėlioti tęsmo (kontinuumo) skreitus (struktūras), galima spektaklį kurti naudojant daikto ir veiksmo abstrakčius ženklus. Tokiais atvejais, net jeigu tai nuasmeninta, gaunama tik eskversija į anapusybę, kurios seka tokia: aktorių sferos informacijos įtraukimas į resursus ir tų struktūrų permetimas į ekstreminį modelį. Juk galima naudotis tik tais proto įrankiais kurie turimi, o jie visi paimti galų gale iš vidurmačio pasaulio.

Dar vienas būdas performuluoti klausimą būtų toks – ar galima tirti anapus horizontinį pasaulį neturint jo kaip objekto? Tirti galima bet ką ir bet kaip, bet tikslas visada rezultatas, kuris įvardijamas kaip tiesa. Ar galima pasakyti ką nors teisinga apie tai, ko niekada nesi patyręs?

Matau du variantus, kai yra absoliutus nepatyrimas, kuris turimas tada, kai patyrimo nebuvo niekada ir jokio. Ir nepatyrimas duotu momentu, tačiau įvykęs kada nors anksčiau, tiesiogine ar netiesiogine forma. Pavyzdžiui, didelis kiekis patyrimo užprogramuotas kalboje, ir jeigu kalbą moki, su ja perimi didelį kiekį sukaupto patyrimo. Tad remdamasis vien kalba, bet neturėdamas objekto, gali apie jį žinoti pagrindines bendrybes.

Tuo pačiu išskiriamos galimybės ir faktai. Galimybės ateina iš tokių informacijos nešėjuose užkoduotų bendrybių. Faktams būtinas tiesioginis sąlytis. Galimybės yra visas žemėlapis, o faktas koks nors konkretus taškas tame žemėlapyje. Galimybes tyrinėti galima vien mąstyme, joms nebūtinas objektas. Tačiau faktas iš galimybės be papildomų įrodymų – neseka. Daugumą ezoterinių teorijų galima apibūdinti kaip galimybines, nes jos yra tik išmąstytos, bet niekaip nepatvirtintos.

Jeigu yra siekis pažinti pirminę tikrovę, tai tiesa bus pasiekta tik tuo atveju, jeigu joje dalyvaus bent koks šios tikrovės elementas. Jeigu sintezėje tokio elemento nėra net mažiausio procento – tai tiesa neturima, turima tik iliuzija. Šioje schemoje pirminę tikrovę galima pakeisti bet kokiu objektu. Kitoks pažinimas, be realaus objekto gali atskleisti tik informacijos nešėjuose užkoduotas bendrybes ir galimybes, kurios būna į sąmonę įrašytos iš anksto.

Visa tai rodo, kad vien mąstymų ir svarstymų nepakanka, kad galėtum atskleisti tiesą, labai svarbų vaidmenį vaidina tiesioginė patirtis. Laimei, tokių žmonių su egzotiškomis patirtimis yra labai daug, tereikia mokėti atsirinkti kur šarlatanas, o kur tikras insaideris. Mafija šią užduotį stengiasi su savo aktoriais kiek įmanoma apsunkinti, tačiau visais atvejais apgauti neišeina. Daug tiesos prasimuša į eterį tik reikia mokėti pasiimti. Norisi tikėti, kad D. Icke‘as yra vienas iš tokių insaiderių. Tai nereiškia, kad nereikia mąstyti savo galva, sava patirtis kiekvienam žmogui yra artimiausia, o jeigu yra dalykų, kurie sutampa – daug šansų, kad turimas rimtas reikalas.

D. Icke’o ezoterika (1 dalis)

D. Icke‘ą skaitau nuo 2013 metais išleistos knygos „Apgaulinga regimybė“, kurioje demaskuojamos masinės propagandos iliuzijos, liečiančios beveik visas viešo gyvenimo sritis. Kita knyga, išleista 2016 metais, yra „Fantominis Aš“. Joje parodoma kaip formuojamos iliuzijose skendinčios masinės sąmonės ir kaip atrasti savo tikrąjį Aš. Ši padėtis aiškinama kaip prieš laisvą žmogų nukreiptas sąmokslas, ateinantis iš transdimensinės realybės. Elitas sugeba išlaikyti valdžią visai žmonijai todėl, kad jie yra tik aukštesnių jėgų marionetės. Šios jėgos jiems parodo tikrą realybės paslaptį ir manipuliuodami šia jie sugeba kontroliuoti žmonių sąmones ir gyvenimus. Išsivaduoti iš šios transdimensinės valdžios įmanoma tik atskleidus tikrą realybės paveikslą, atvėrus savo aukštesniojoje begalinėje sąmonėje tiesą.

ickeNaujausia knyga, išleista 2017 metais, vadinasi „Viskas ką turėtumėte žinoti, bet niekas nesakė“. Čia kartojamos panašios temos, tačiau pateikiama viskas sisteminga ir logiška tvarka – nuo bendriausios informacijos iki konkrečiausios. Kol kas perskaičiau tik trečdalį knygos, todėl remsiuosi šia dalimi, pateikdamas į situaciją savo žvilgsnį, bet iš D. Icke‘o perspektyvos.

Pradėsiu nuo to, kaip tokios ezoterinės, konspiracinės sistemos kuriamos. Visos sąmonės pradeda nuo vidinio pasaulio, kuris tiesiogiai duotas suvokimui. Šis pasaulis yra ta atrama, kuria naudojantis bandoma peržengti horizonto ribą, skiriančią šiapus ir anapus. Bėgant laikui šis pasaulis pilnai užpildomas ir sąmonė pradeda judėti prie ribos, kurią peržengus atsiduriama ekstreminiame pasaulyje. Yra vienas vidinis ir keturi ekstreminiai pasauliai, tarp kurių vyksta informacinė apykaita. Pirmas kyla į viršų ir kuria visatinį ekstreminį pasaulį; kitas leidžiasi į apačią ir kuria kvantinį ekstreminį pasaulį; į priekį turime objektyviosios transcendencijos ekstreminį pasaulį; į vidų yra subjektyviosios transcendencijos ekstreminis pasaulis.

Vidinis pasaulis remiasi patirtimi, paprastu, net primityviu suvokimu. Matoma daug melo, neteisybės, niekšybės, tačiau einant nuo centro vis toliau į periferiją, patirties lieka vis mažiau. Kadangi nėra patirties, ekstreminis pasaulis turi būti sukurtas. Šioje kūryboje naudojama ta informacija, kurios pasisemiama iš kasdienio gyvenimo – bandoma anapus ieškoti šio pasaulio įvykių, nelaimių, nusikaltimų tikrosios priežasties. Yra keli pagrindiniai metodai, kuriais kuriamas ekstreminis pasaulis. Pirmas metodas yra vidinio pasaulio eksversija, o antras – paranormalus sąlytis tarp vidinio ir ekstreminio pasaulio. Eksversijai galima naudoti galimybių žemėlapius, fantazijas, modeliavimą. Sąlytis įvyksta esant įvairioms pakitusioms/išplėstoms sąmonės būsenoms.

Kažką panašaus daro ir D. Icke‘as: jis peržengia tiesioginę patirtį stengiasi atverti transcendentinę realybę. Pagrindinė jo mintis – išplėsta sąmonė, griaunanti 5 juslių kalėjimą ir pasaulio kietumo iliuziją. Kad pasaulis toks nėra jo manymu įrodo net mokslas, kuris vis dažniau pradeda kalbėti, kad ši realybė yra tik kompiuteriu sukurta holograminė simuliacija, o ši turi tokias savybes, kokios yra užprogramuotos. Tačiau programą galima keisti, tuo pačiu keičiant ir iliuzinio suvokimo parametrus. Ši teorija iš dalies yra šiuolaikinė, tačiau D. Icke‘o vienas pagrindinių šaltinių yra gnostiniai tekstai, ypač Nag Hamadi gnostinių kodeksų biblioteka, kuri buvos surasta 1945 metais, Egipte. Šiuose tekstuose pasakojama, kaip mūsų realybę užvaldė netikras dievas, vadinamas Demiurgu, pakišdamas žmogaus begalinei sąmonei suklastotą falsifikaciją. Tikrasis pasaulis vadinamas Aukštutiniu eonu, o jo apversta klastotė, valdoma šio netikro dievo, yra Žemutinis eonas. Žmogaus dvasia įkalinta Žemutiniame eone, patalpinta į suvokimo iliuzijų pasaulį ir išnaudojama kaip energijos šaltinis. Tačiau kiekvienas žmogus iš tikro yra begalinė sąmonė, kuri priklauso Aukštutiniam eonui, o Demiurgą garbina tik todėl, kad buvo apgautas.

Šitaip sukūrus ekstreminį pasaulį, su visu sąvokų aparatu, tas pasaulis sugrąžinamas į vidinį pasaulį inversijos būdu, šitaip kasdieniam gyvenimui suteikiant „aukštesnes prasmes“. Žmogus visą gyvenimą mokosi ekstreminių pasaulių modelių ir tie modeliai tampa jo kasdienio gyvenimo supratimo pagrindu. Istorijoje pagrindiniai ekstreminiai modeliai yra mitologijos, religijos, ezoterikos, filosofijos. Dabartiniais laikais juos pakeitė mokslas. Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad mokslas daugiausiai naudoja nuasmenintą eksversiją, o religiniai-mitologiniai-ezoteriniai modeliai dažnai suasmeninti. Atitinkamai atliekant inversiją į vidinį pasaulį, tai galima daryti objektyviai, bejausmiškai, logiškai; o galima naudoti asmenybėmis, valia ir emocijomis pagristas inversijas.

Kiek galima pasitikėti tuo, ką rašo D. Icke‘as? Kadangi tai, ką jis pateikia juda tik galimybių rėmuose, tačiau nėra jokio lengvai apčiuopiamo fakto, jo sistema yra tik tikėtina realybė. Tikėtina nereiškia neteisinga, tačiau nuo galimybės kartelės nepakilusi prie fakto kartelės. Kiekvienas turi aiškiai suvokti, kad galimybė nėra faktas, nors gali juo tapti. Todėl galimybės yra tik pradžia – toliau eina įrodymų ieškojimas. Gal yra žmonių, kurie tuos įrodymus jau turi. Jeigu tai tiesa, tai šie įrodymai ne tos formos, kuri tinkama viešam atskleidimui. Viešinamos tik teorijos ir tekstai, kuriais tenka tikėti. Daug pavyzdžių, kai žmonės norėdami sukurti ekstreminio pasaulio modelį, griebiasi fantastinės fantazijos, šitaip pereidami iš tiesos sferos į valdžios sferą. Turint pretenziją valdyti sąmonės formas, tiesa nebūna svarbiausias kriterijus, nes ji ne visada pasiekiama, arba ji būna pavojinga, nes įgalina technologijų kūrimą, o valdžia nenori, kad žmonės turėtų galią, ji nori, kad žmonės turėtų formą. Formą suteikti galima be tiesos. Toks dažnai būna principas kuriant ekstreminius modelius.

Gali būti, kad yra apdovanotų žmonių, kurie sugeba atrasti sąlyčio taškus natūraliai, nes turi išplėstą sąmonę. Tokiu atveju sukuriami galingi ekstreminiai pasauliai, kurie įrėmina visą vidurpasaulinį turinį. Ekstreminis pasaulis švyti per kiekvieną tiesioginėje patirtyje esantį reiškinį, panašiai kaip žmogui, kuris visuose savo gyvenimuose mato dievo įsikišimo ženklus. Jis juos mato todėl, kad yra išaugintas ant teologinių ekstreminių pasakojimų, kurie įprasmina to žmogaus pasaulį. Lygiai taip pat per reiškinius gali švytėti mokslas, kuris irgi turi savo ekstreminius modelius. Bėda su juo ta, kad jis nepakankamai toli nuėjo nuo pažinumo ribos, todėl negali duoti tikrai galutinio atsakymo.

Abiem atvejais mažas tiesos procentas ir per didelis akcentas pretenzijoms į valdžią formuoti sąmones. Sąmones efektyviai valdyti galima ir be tiesos; tai pagrindinis ezoterikos principas. Tuo užsiima visos organizuotos valdžios struktūros, kurių viešpatavimas priklauso nuo tam tikrų sąmonės formų. Jos gali būti mitologinės, religinės, mokslinės. Dažnai ezoteriniai ekstreminiai modeliai prieinami tik rinktiniams žmonėms, jie slepiami nuo daugumos. Tie, kas prieina tampa insaideriais, kurie savo žinias gali pardavinėti, nes sugeba pagal jas „teisingai“ išaiškinti dalykų prasmę. Tam dažnai reikia ne tiek tiesos, kiek įspūdingų efektų ir triukų. Neinicijuoti žmonės tampa nuo tokių insaiderių priklausomais, o šie ne visada žaidžia gražius žaidimus, nes sprendžia ne tiek tiesos, kiek valdžios klausimus.

Deja žmogus nori rezultatų, o rezultatai geriausi tada, kai žinai tiesą. Priešingu atveju vyksta tik psichologinės manipuliacijos tikėjimu. Tai taip pat gali apipavidalinti mąstymą, tačiau kaip jau sakiau tai ne tiesos, bet valdžios sąmonėms principas. Formuoti sąmones yra valdžios prerogatyva. Kai kas nors pradeda tuo užsiimti be valdžios leidimo, susiduria su dideliu pasipriešinimu, informaciniu karu, žeminimu, išjuokimu, demaskavimu ir panašiais trukdžiais.

Žinojimas yra geras dalykas, tačiau reikia saugotis nuo trojanų, kurie maskuojasi žinojimo priedanga. Jeigu atvejis yra toks, tai akivaizdūs požymiai, kad sąmonės paprasčiausiai yra formuojama turinti tikslą, kuris yra anapus konkretaus žmogaus. Kitaip sakant, taip bandoma žmogumi pasinaudoti. Kartais gali atsitikti, kad žmogumi pasinaudoja jo paties labui, tačiau taip būna toli gražu ne visada. Todėl skaitant tokius autorius kaip D. Icke‘as reikia neprarasti sveikos nuovokos, suprantant koks trapus visų ekstreminių modelių pagrindas, ir kaip sunku pažinti tai, kas išeina anapus bet kokio patyrimo galimybių. Proto sugebėjimai dideli, tačiau jie ne visada suderinami su tiesa. Todėl galiu pasidalinti patarimu: skaityti reikia, tačiau taip pat reikia neužmiršti, kad čia pateikiama galimybė, bent jau pačios aukščiausios begalinės sąmonės ir Aukštutinio eono koncepcijos klausimu, o galimybė – ne pabaiga, bet pradžia, kurią padarius turi būti toliau siekiama galimybę paversti faktu. Visų žmonių gyvenimai savo laiku baigiasi ir kiekvienas galų gale sužino kaip „ten“ yra.

Šiek tiek mistikos

Tiems, ką domina pažinimo filosofijos temos, net jeigu tokių nėra daug, pateikiu savo nuveikto darbo apibendrintas schemas. Apibendrinimų verčia imtis artėjančios metų pabaigos nuotaikos. Šiais metais daugiau nieko naujo pateikti neturiu, ką atneš kiti metai – neaišku. Todėl nelieka nieko kito kaip pažvelgti į praėjusius metus, įvertinti visus nuveiktus darbus. Turiu dvi pagrindines schemas, kuriose matoma mano atlikto tyrimo visuma. Pirmoji naudoja gyvybės medžio šabloną, tačiau su kabalos mokslu neturi daug bendro. Iš šio mokymo pasiskolinau tik brėžinio šabloną, tačiau turinys visiškai kitas, originalus, paimtas iš mano asmeninių svarstymų, iš tos sistemos, kurią naudoju tikrovės tyrimui. Toks paveikslas naudingas tuo, kad jame matomas bendras vaizdas, kuriame išskirti visi pagrindiniai dėmenys. Šį „paukštį“ galima išskirstyti į tokius elementus: galva, kūnas ir sparnai. Visa tai atrodo taip:

paukstis

Ši schema nėra skirta pradedantiesiems, jiems viskas atrodys per daug mistiška. Turiu viltį, kad buvo žmonių, kurie sekė mano rašinėlius, gal bus tokių, kurie skaitydami viską dėjosi į galvą. Gali pasirodyti, kad rašau be jokios tvarkos, chaotiškai, kad mano mintys supainiotos, nenuoseklios, nelogiškos, tačiau taip nėra – už tokio apgaulingo paviršiaus slepiasi griežta loginė struktūra. Tie, kas perpratę šią logiką, lengvai supranta kiekvieną mano žodį. Dabar čia visko nuosekliai neaiškinsiu, nes čia nėra įvadas – tai rezultatų apibendrinimas.

Pateikta schema nėra pilna, nes joje trūksta vieno elemento, kurį vadinu U-forma. Šis elementas jungia apatinę dalį, kuri vadinama pirmapradžiu žmogumi su viršutine, kurią vadinu šaltiniu arba pirmine tikrove. Pirminė tikrovė yra visų gyvų ir negyvų būtybių šaltinis ir pagrindas, iš kurio viskas atsiranda. Visi esame su šiuo pagrindu sujungti tiesiogiai, tarsi kokiu portalu. Tačiau šis ryšys yra už suvokimo ribų ir sąmonėje save suvokiame kaip atskirus ir izoliuotus esinius.

Tikrovėje esame susieti, savo sąmonėje atsiriboję. Todėl norėdami užmegzti ir sąmoningą ryšį su tikrovės pagrindu, per žinojimą, turime dėti specialias pastangas. Jeigu tos pastangos reiškiasi kaip pažinimas, tai pagrindinė priemonė yra protas. Proto struktūras „pažinimo paukštyje“ atstoja sparnai, kiekvienas kurių turi tris elementus: kontinuumą, struktūrą ir kalbos sistemą. Kontinuumas pagrindinė kiekvieno ekrano naudojama suvokimo forma, į kurią protas įdeda sandarą, paaiškinančią kaip tas kontinuumas veikia. Kalbos sistema šiuos konstruktus prakalbina, sukuria priemones perteikti kitiems žmonėms, padaryti universaliu turtu. Sparnų pagrindinis energijos šaltinis yra susidvejinęs kūnas, atstovaujantis išorinę sąmonės dalį ir vidinę. Šios dalys vadinamos fiksatu ir laksatu ir susiformuoja iš fizinės bei gnostinės branos, kurios yra dvi pagrindinės pirminės tikrovės dalys.

Taigi pagrindinis principas toks: savo anapusiniu kanalu, kurį vadinu „tiltu“, pirminė tikrovė suformuoja pirmapradį žmogų, kuris yra tam tikra pirmapradė substancija, esanti už žmogaus suvokimo galimybių. Tada pirmapradis žmogus sukuria sąmoningą žmogų, kurio sąmonė netobula, iš suvokimo išimta daug svarbių dalių. Todėl sąmonė pradeda kurti įrankius kaip savo priemonėmis nutiesti anapusinio tilto prie pirminės tikrovės analogą. Šios pastangos vadinamos religija, filosofija ir mokslu. Šis principas rodo, kad savo interesus galima nukreipti dviem kryptimis – bandant pasiekti tą vidinę, pamatinę dalį, kurią pavadinau pirmapradžiu žmogumi ir siekiant išorinės realybės pagrindo, kuris yra šaltinis. Jau sakiau, kad prie šaltinio yra tiesioginis kelias, per anapusinį tiltą, kuriuo naudojasi pirmapradis žmogus. Tačiau tai sąmoningai nevaldomas ryšys, o tikrasis žmogus nori viską gauti per savo sąmonės kanalą. Kadangi suvokimas netobulas, nepilnas, tie elementai, kurie išimti, pakeičiami kalba. Ji tampa nematomų tikrovės dalių įvietinimo priemone.

Nors sąmonė susikūrusi daug priemonių ir instrumentų, jos galimybės ribotos – per tūkstančius metų dar niekam nepavyko atskleisti visų paslapčių ar bent jau parodyti „visą žmogaus spektrą“, jeigu „visas tikrovės spektras“ per sunkus uždavinys. Tai ką aš čia pateikiu tėra tik prielaidos, kurios leidžia apžvelgti visą problemos sudėtingumą, išskirti pagrindines jos dalis. „Pažinimo paukštyje“ pagrindinė žmogaus ir jo įrankių sandara, o kitoje schemoje yra ir šiek tiek rezultatų, kurie kalboje įvietina bent kai kurias slaptas tikrovės dalis. Paveiksle kuris pateikiamas toliau yra viskas, ką aš kol kas galiu pasakyti apie žmogų ir jo pagrindinę realybę.

sistemaŠis brėžinys daug painesnis negu pateiktas prieš tai. Tačiau jo logika irgi labai paprasta. Jis turi pamatinę dalį, kuri atstovauja kvantinę ir subkvantinę realybę. Esencijų fizika tai esencijų geometronų teorija, kuri mano manymu yra fundamentalių kvantų struktūrinės dalys. Esencijų fizika nėra išvystyta, nes nepasiekiami eksperimentai, kurie leistų tyrinėti subkvantinę tikrovę. Kvantiniai laukai skirstomi į tuos, kurie kuria psichinę tikrovę ir tuos, kurie kuria fizinį pasaulį ir vadinami gnostine ir fizine brana. Viršutinė dalis yra sintezės sąmonė, kuri apima savyje visą žmogaus spektrą: objektyvų laksatą, subjektyvų laksatą, subjektyvų fiksatą ir objektyvų fiksatą. Laksatas yra vidinės sąmonės formos, kurios lengvai valdomos ir formuojamos, todėl vadinamos laisvomis formomis. Fiksatas yra savarankiški pasaulio daiktai, kurių žmogus nevaldo, ir kurie paklūsta nuo žmogaus nepriklausomiems dėsniams. Tai yra fiksuotos formos. Kai mintyje laksatas ir fiksatas susijungia, šis apibrėžtumas ir savarankiškumas sumažėja, bet tik žmogaus mintyje arba noruose. Iš tikro fiksatą galima valdyti kaip savo mintis tik technologiniais instrumentais, bet tam turi būti įvykdyta tikra sintezė. Vidurinė dalis yra painiausia, tačiau šiek tiek pasigilinus – lengvai išpainiojama. Turime protus viduje, suvokimo ekranus ir sielą arba priminė tikrovę (laksato pusėje sielą, fiksato pusėje – pirminę tikrovę). Svarbiausias yra suvokimo ekranas, kuris skaidomas į pagrindinius ekrano dėmenis, kurie rodykle parodyti viršuje. Protas šiuos ekrano dėmenis analizuoja, jungia su savo kalbos ženklų sistemomis ir tada projektuoja anapus suvokimo ekrano, į pirminę tikrovę.

Projekcija į vidinę dalį, kuri eina smulkėjimo kryptimi pirmiausiai pasiekia žmogaus sielą, esančią psichikos substratu, siela kyla iš kvantinės gnostinės branos, o ši atsiranda iš esencijų pasaulio, kurio pagrindinis elementas yra esencijų geometronas. Pagrindinis pažinimo tikslas suvokimo ekranuose ir proto laksatuose išskaityti tuos pirmykščius rinkinius, iš kurių sudarytas šis pasaulis, išreikšti juos kalba ir išmokti atlikti manipuliacijas, kurių pagrindu būtų galima sukurti technologijas. Dėmenų lygyje tai atrodo nėra labai sudėtinga, tačiau šis gylys nepakankamas, kad turėtų praktinę naudą. Tai tas pats kaip pasaulį pažinti filosofinių stichijų lygyje, kaip senovės graikai. Šį lygį seniai įveikė mokslas, kuris sukūrė fundamentalaus kvanto, atomo teorijas, chemijos sistemą ir pan. Tačiau ši pažanga yra išorinio pasaulio kryptimi. Manau, kad galima tą patį padaryti vidinio pasaulio kryptimi ir taip pat ištyrinėti gnostinę braną. Tam reikalingas gnostinis „atomas“, vadinamas kompleksu arba sampyna, fundamentalus gnostinis kvantas, taip pat subkvantinės realybės teorija, kurią vadinu esencijų fizika. Akivaizdu, kad išorinės krypties fizika laimi lenktynes, tačiau kiek tai truks – neaišku. Taip pat neaišku ką atneš pažanga šioje kryptyje. Daug lėšų iššvaistyta fizinio pasaulio naikinimo priemonių sukūrimui, labai didelė tikimybė, kad taip pat konkuruos kurdami sielos pasaulio naikinimo ginklus. Tai reiškia, kad siekiant sintezės privaloma įtraukti ir moralinę dimensiją, nes jeigu jos nebus – pasaulis patirs daug kančių ir net gali būti sunaikintas.

Apibendrinant abu brėžinius, „pažinimo paukštyje“ matome pagrindinę struktūrą, kuri suriša tris dalis: pirmapradį žmogų, sąmoningą žmogų ir tikrovės šaltinį. Sąmoningas žmogus ryšio gali siekti atsisukdamas į save, į savo prigimtį ir per tiltą susijungdamas su šaltiniu. Taip pat šaltinio gali siekti per sąmoningą pažinimą, naudodamas kalbą, kuri įvietiną pagrindinius tilto komponentus. Antras brėžinys yra pastarojo atvejo pavyzdys. Šaltinį bandoma išreikšti per ekrano dėmenų analizę, kuriai suteikus matematinę ar kitokią formą, įvardijami pagrindo pagrindiniai pirmykščiai rinkiniai, kuriuos vadinu esencijų geometronais.

Šie klausimai yra amžini klausimai, kuriuos sprendžiu ne aš vienas. Nemanau, kad pasiekta labai daug – tai ką čia surinkau galima sakyti tėra pirmi žingsniai. Labai trūksta kiek nors labiau apčiuopiamos realios praktikos, kuri būti tikra ne imitacinė. Tačiau pirmiausiai turi viską pats patikrinti ir nustatyti kas iš tikro veikia. Pirmapradžio žmogaus, esančio už visų atvaizdų, valdymas gali būti neišsemiamas šaltinis. Tuo galima siekti pakeisti savo sąmoningumo formas, galima ieškoti anapusinių sąveikų su aplinkiniu pasauliu.