Ar tapsime psichotroniniais vergais?

bciMinčių skaitymo ir valdymo technologijų situacija sudėtinga, nes yra daug grupių, siekiančių jas įvaldyti. Šių grupių finansinės ir intelektualinės galimybės skirtingos, todėl lenktynėse kas tikslą pasieks greičiau išsidėstymas įvairus: pradedant nuo tų, kas šiuo metu žengia pirmus žingsnius ir baigiant tais, kas netoli finišo. Tačiau skirtumas yra ne tik toks. Dar vienas įvairių grupių bruožas yra tas, kad vieni šias technologijas vysto slapta, o kiti to siekia viešai. Kaip šiuo principu įvyksta diferenciacija suprasti nesunku: tie, kas dirba projektuose, kurie mintiregą kuria specialiems naudojimams, dažniausiai savo galimybių neviešina. O tie, kas kuria viešą komercinį produktą, visai suprantama, užsiima savireklama, nes jų tikslas gauti pelną iš masinių pardavimų. Ne paskutinėje vietoje yra ir finansavimo aspektas: viešai finansuojami projektai anksčiau ar vėliau paviešinami, o privatūs projektai, jeigu jie nėra skirti komercijai, lieka privačia nuosavybe. Tokiu atveju viešinti savo pastangas nėra jokio tikslo.

Norėdami suvokti visą kelią nuo pradinės idėjos iki galutinio rezultato, turime suprasti koks visas mokslinės veiklos spektras. Pati pradžia visada būna tam tikros psicho- ir lingvoformos, nuo kurių priklauso, kad tam tikri keliai yra mąstyme uždaryti, o kiti atidaryti. Pavyzdžiui, religinis ir mitologinis formatas tokiai pažangai yra nepalankus, tačiau kai atsirado filosofija ir galiausiai mokslinis pažinimo metodas, atsivėrė daug naujų galimybių. Kita dalis yra tam tikra vizija, kuri suteikia civilizacijai naują forma ir kryptį, padėdama pagrindą materialinėms ir intelektualinėms investicijoms šia kryptimi. Suformuluojami tikslai ir uždaviniai, kurie sukuria motyvaciją įdarbinti visus reikalingus resursus jiems pasiekti. Tačiau tai nepavyksta taip lengvai, nes sėkmė priklauso apskritai nuo teorinio mokslo lygio. Galimybės atsiveria tik tada, kai žmonija savo žinių lygiu atsistoja ant pakankamo laiptelio, kuris leidžia apžvelgti teritoriją, kuri reikalinga sėkmingam manipuliavimui realybe. Įvedus į teoriją šį aspektą, sukuriamas taikomasis mokslas, kurio tikslas tarnauti praktinėms žmonių reikmėms. Taikomojo mokslo aukščiausia pakopa yra konkreti technologija, kuri yra ne kas kita kaip praktiškai realizuota teorinė idėja. Technologijos leidžia sukurti konkrečius prietaisus, kurie tampa įvairių grupių nuosavybe ir sudaro visą skirtingų modelių asortimentą, kurie tarpusavyje konkuruoja, iš kurių žmonės gali rinktis pagal savo poreikius ir galimybes. Tada pasiekiamas paskutinis, žemiausias laiptelis, kuris yra vartotojo sąmonė, priklausanti nuo technologijų ir jų yra formuojama.

Pradinės ir paskutinės pakopos susisiekia todėl, kad mąstytojai ir vizionieriai paprastai vartotojų sąmonę priimti technologijas paruošia iš anksto, formuodami lūkesčius, diegdami į sąmonę idėjas, formuodami intrigą, žadėdami pasakiškas galimybes palengvinti ir praturtinti gyvenimą. Todėl dažniausiai iki to momento kai turimas konkretus paruoštas gatavas daiktas, žmonės gauna žodžius, koncepcijas, idėjas, istorijas, herojus ir panašią populiariąją kultūrą. Tie, kam toks masinis nusiteikimas yra aktualus iš savo komercinių pastangų organizuoja viešą, intriguojantį spektaklį. Tačiau, kaip jau paaiškinau, tai galioja tik tiems, kas kuria mintiregos technologiją paprastam klientui. Tuo tarpu tie, kas šią technologiją kuria ne dėl bendro civilizacijos progreso, bet dėl asmeninės naudos, tiek nesiafišuoja, investuoja milžiniškas lėšas tyliai, be jokio viešųjų ryšių pijaro.

Dėl visų išvardintų priežasčių pasakyti kokiame lygyje technologinės galimybės, labai sunku. Nes atsiveria labai įvairus vaizdas, maža to, dalis vaizdo iš viso nematoma. Žinoma, įvertinti kas suinteresuotas tokiais tyrimais – labai lengva. Tai visos tos grupės, kurioms aktualus valdžios, pranašumo konkurencijoje klausimas. Galima pradėti nuo kariuomenės, žvalgybos, kitomis jėgos struktūromis, kurių paskirtis yra naudoti prievartą ir likti nenubaustais. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu turi didelį pranašumą. Tokių technologijų siekia politinė, ekonominė, akademinė valdžia, kurie norėdami būti lyderiais turi naudoti visas prieinamas priemones susikurti pranašumą. Ir paskutinėje vietoje yra verslininkai, kurie siekia sukurti prekę masiniam vartotojui ir gauti milžiniškus pelnus. Tai verslo planai, kuriuos galima palyginti su asmeninių kompiuterių technologijų įdiegimu arba programinės įrangos monopolistais, kurie sugebėjo užgrobti didžiąją planetos rinkos dalį ir iš to susikrauti pasakiškus turtus. Yra verslininkų, kurie panašų verslo planą bando realizuoti psichotroninių technologijų srityje. Kompiuteris ir operacinė sistema dabar yra beveik kiekvienuose namuose, ir tie kas juos kontroliuoja – gali prieiti prie kiekvienos šeimos privataus gyvenimo. Visi žino gandus, kad „Intel“ mikroprocesoriuose yra galinės durys įsilaužti į bet kokį kompiuterį, nes ši kompanija yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį su specialiosiomis tarnybomis ir įleidžia per savo procesorių kompiuterius pašalinius žmones, kurių tikslai – neaišku kokie.

Šis fintas jau buvo ne kartą panaudotas. Labai gudriai, per technologijas buvo atidaryta ne viena privati sfera. Išnaudojant įvairias elektronines technologijas, mus galima sekti, pasiklausyti, filmuoti, rinkti privačius duomenis. Tie duomenys saugomi didelėse duomenų saugyklose, analizuojami su analitiniais programiniais įrankiais, iš kurių galingiausias šiuo metu yra dirbtinis intelektas. Labai didelis pavojus, kad ta pati schema ruošiama su smegenų kompiuterio sąsaja, kuriama tokių organizacijų kaip DARPA arba verslininkų kaip Elon Musk ir Mark Zuckerberg. Valdžią turinčioms grupuotėms taps prieinamas žmonių privačių minčių pasaulis.

Taigi kokiame lygyje yra mintiregos technologijos? Akivaizdu, kad tas etapas kai vizionieriai ir ideologai paruošia vartotojus priimti naujoves – jau yra praeitas. Visi žino mintiregą, ši sritis turi savo ezoteriką, populiariąją kultūrą, herojus, į kuriuos siekia būti panašūs. Viešas teorinis mokslas yra ant tos ribos, kai galima daryti taikomuosius ir technologinius proveržius. Taip pat niekas nežino kokios yra slapto, neviešinamo mokslo galimybės, kurios didžiųjų valstybių yra apsaugotos valstybinėmis paslaptimis. Greičiausia, labiausiai pažengusios yra grupės mokslininkų, kurios patarnauja karinį pramoninį kompleksą, taip pat privačius planetos aristokratijos ir verslo klientus. Tokios technologijos turi būti labai brangios ir prieinamos tik turtingoms organizacijoms ir asmenims. Labai aktyviai dirbama slaptose valstybių laboratorijose ir mintirega kuriama slaptam naudojimui tenkinti valstybių poreikius valdant visuomenę. Mažiausiai pažengęs turėtų būti universitetinis mokslas ir jį kaip resursą naudojančios privačios iniciatyvos. Jie yra ant proveržio slenksčio, bet neturi tų galimybių, kurias turi slaptos planetinės organizacijos, surenkančios geriausius protus ir didžiausius finansinius šaltinius.

Elono Musko įsteigta „Neuralink“ kompanija yra labiausiai išreklamuota. Ji buvo įkurta 2016 m. liepos mėnesį. Jų pagrindinis tikslas sukurti smegenų kompiuterio sąsają, kuri leistų žmogaus sąmonę sujungti su dirbtiniu intelektu ir šitaip labai padidinti žmogaus proto galimybes. Musko vertinimu komerciniam produktui sukurti reikės 8-10 metų. Facebook panašią technologiją kuria komanda, vadinama Building 8. Jų tikslas sukurti priemones, kurios leis valdyti kompiuterius ir rašyti tekstus vien naudojant savo mintis. Taip pat 2016 metais DARPA pranešė, kad investuoja iki 65 milijonus dolerių į programą „Neural Engineering System Design“ (NESD). Jų tikslas sukurti mažesnio nei vieno kubinio centimetro dydžio sąsają, per kurią būtų galima palaikyti spartų ryšį tarp smegenų ir kompiuterio elektronikos. Apie „Neuralink“ galima paskaityti čia http://www.techradar.com/news/neuralink

Ši tema turi dar vieną aspektą – sukurtų technologijų neteisėtą naudojimą, apie kurį kalba Targeted Individuals bendruomenė. Tai grupė, kuri tvirtina, kad prieš juos naudojamos egzotiškos technologijos, kurių galimybės žymiai lenkia viešo teorinio  ir taikomojo mokslo žinių lygį. Tai, kad ši problema planetoje turi labai didelį mastą rodo, kad ši tema turi labai didelį slaptą komponentą, apie kurį visuomenė turi labai mažai informacijos. Todėl skleidžiamas didelis kiekis dezinformacijos apie targeted individuals, nes jų persekiojimas sukurtų nelabai gražų kontekstą vystomai technologijai. Nusikaltėliški pritaikymai atbaidytų didelį skaičių į spąstus viliojamų klientų. Pagal tai, ką teigia šie žmonės – technologija jau sukurta ir praktiškai realizuota, o visokie komercininkai bando suspėti į nuvažiuojantį traukinį. Arba tai yra specialus globalistų projektas, kurie po gražiomis priedangomis ir pasakomis bando įvesti psichotroninę vergovę. Jeigu tai tiesa, tai bus tokia baisi žmonijos katastrofa, kokios nėra buvę per visą istoriją. Akivaizdu viena – traukinio sustabdyti neįmanoma. Belieka siekti kuo daugiau viešumo ir skaidrumo, kad būtų įmanoma pasirūpinti ne tik puolamosiomis, bet ir gynybinėmis funkcijomis.

Mintirega nėra blogas dalykas, blogas gali būti žmogus. Matant visą žmonijos hierarchinę sąrangą ir tos sąrangos suformuotas psichikos formas, psichotronika laisvosios žmonijos ateičiai yra labai pavojinga technologija.

Eksperimentai su sąmonės būsenomis

meditacijaProporcingam žmogaus vystymuisi reikia, kad jis tobulintų save ne tik išorine, bet ir vidine kryptimi. Pusiausvira ardoma pradedant nuo žodžių ir pavadinimų – „išorė“ vadinama pasauliu, o „vidus“ tik mintimis apie jį. Pasaulis yra savarankiška ir nepriklausoma realybė, o mintys – valdomas įrankis. Taip natūraliai susiklosto todėl, kad išorinė kryptis yra atvira, priimanti informaciją iš savarankiškos realybės, o vidinė – uždara, užtverta nuo tos aplinkos, kurioje atsiranda ir veikia. Taip yra todėl, kad išorinė kryptis turi recepcijos sistemą, o vidinės smegenys nesurištos su jokiais receptoriais, kuri rodytų dvasinę realybę. Tačiau aklumas pasauliui nereiškia, kad to pasaulio nėra. Iš tikro yra dvi kryptys ir du pasauliai, kurie turi vienodą statusą. Viename veikiame fiziniais, o kitame minčių kūnais. Fiziniai kūnai turi bendrą pasaulį, o mintys izoliuotos, bendra realybė uždaryta nuo vidinės akies.

Nenuostabu, kad minties pagrindiniu objektu tampa išoriniai objektai. Mintis dažniausiai būna ko nors išorinio arba savęs pačios imitacija, o tikras minčių substrato atvėrimas neįmanomas. Tai paaiškinama priežastimi, kurią jau nurodžiau – vidinė dalis yra uždara sistema, kuri neatveria jokios išorės išskyrus fizinį pasaulį. Vidinės išorės kosmosas – nematomas niekur, išskyrus mintį apie šį „gnostinį kosmosą“. Tačiau šis pasaulis neuždarytas visiems laikams, nes jį atverti bus ateityje įmanoma technologiškai. Vadinasi vidinis kosmosas „kosmosas“, minties ribose nebus uždarytas amžinai. Tai reiškia, kad ateityje galima tikėtis minčių pasaulio atvėrimo, kuris vadinsis mintirega, ir kuris bus toks įprastas kaip dabar matome vienas kito kūnus.

Technologija, aišku, ne viskas, nes tokia galimybė daug patrauklesnė būtų, jeigu ji būtų natūrali. Kad ir kokia ji bus, tam reikia ruošti sąmonę, kurti struktūras prote, kurios atspindėtų minčių regėjimo galimybę.  Tai galima daryti racionaliai ruošiant teorinį pagrindą, taip pat gali būti, kad yra papildomų būdų, tačiau tam reikalingi eksperimentai su meditacijomis. Meditacijos yra įvairios vidinio pasaulio treniravimo sistemos. Ar jos gali leisti pasiekti norimų rezultatų – nežinau. Kaip keičiasi psichikos struktūros veikiamos meditacijų, viešų tyrimų nėra daug. Tuo užsiima tik pavieniai, parapsichologija besidomintys tyrinėtojai.

Mano meditacijos teorijos loginė schema tokia. Pirmiausiai sąmonė skirstoma į tris stambias dalis, pagal kurias yra meditacijos vietos:

a) priekinės sąmonės meditacija,

b) galinės sąmonės meditacija ir

c) centrinės dalies meditacija.

Priekinė sąmonė, tai priešais akis esantis pasaulis, kurį vadinu fiksatu, nes tai sustingęs vaizdas, kuris valios pastangomis valdomas gali būti tik minimaliai. Į šį pasaulį galima projektuoti turinį, galima formuoti įvairius požiūrius, bet pati jo forma fenomenologiškai yra stabili. Galinė sąmonė – tai mintys, vaizdiniai, atmintis, jausmai, kurie yra kontroliuojami ir valdomi, todėl vadinami laksatu. Šioje vietoje sąmonė gali laisvai piešti savo formas, kurias paima iš savo vidinių resursų. Centrinė sąmonės dalis yra kūnas, kuris turi sudėtingą struktūrą ir įsiterpęs tarp fiksato ir laksato, todėl turi tiek vieno, tiek kito elementų. Kokia visa kūno sandara psichikoje čia nerašysiu, nes tai paaiškinta mano tekstuose, kuriuose dėstau savo korporiumo teoriją.

Taip pat meditacija skirstoma pagal tipą:

a) substancijos meditacija (būsenos, formos) ir

b) informacijos meditacija.

Substancijos meditacija treniruoja sąmonės būsenų režimus. Yra standartinė būsena, kurioje žmogus būna daugiausiai. Ją žymime 1. Yra meditacijos, kuriose siekiame būsenų žemiau 1, taip pat yra tokios meditacijos, kurios siekia būsenų aukščiau 1. Ta centrinė būsena, kurioje žmogus praleidžia daugiausiai laiko meditacijose domina mažiausia. Jos tikslas yra pakitusi sąmonės būsena, kurią keisti galima žemėjimo ir kilimo kryptimi. Iš pradžių turi būti siekiama pažinti kuo tiksliau visą „substancijų“ skalę, ją tikslinti, daryti ryškesnę, o tada plėsti diapazoną į abi kryptis. Mano teorijoje sąmonė yra specialios substancijos, kuri vadinama egzistenciatu forma. Egzistenciatas įvairiai energetiškai įkrautas gali tapti skirtingų savybių substancijomis. Todėl eksperimentavimas su energijų valdymu ir vadinamas „substancijos“ meditacija. Jos tikslas ištyrinėti visus sąmonės „fazinius būvius“. Tai daroma energiją mažinant arba energiją didinant, taip pat ieškant visų įmanomų valdyti padalų būsenų skalėje. Tai įvaldžius, keičiasi sąmonės struktūra ir galimybės, todėl tokios treniruotės gali tapti įdomių eksperimentų objektu.

Yra informacijos meditacija, kuri skaido minties ir proto turinį. Ši meditacija susijusi su pažinimo funkcija ir jos tikslas ieškoti būdų gauti neįprastos informacijos paprastai nežinomais ir nenaudojamais kanalais. Tačiau reikia treniruoti ne pačią natūralią mintį ar daiktą-mintį, bet „žaisti“ su rinkiniais. Reikia paaiškinti šį terminą plačiau. Kuo skiriasi natūralus pasaulis nuo dirbtinio? Natūralus pasaulis visada sujungtas ir neišardomas. Dirbtinis pasaulis kuriamas iš rinkinių. Pirma pagaminami rinkinių elementai, tada tuos rinkinius galima jungti įvairiais įmanomais būdais, panašiai kaip lego konstruktorius. Pagal tai galima atpažinti, kur tikras daiktas, o kur dirbtinis. Natūralus pasaulis niekur neturi natūralių palaidų rinkinių, jis visada surinktas, o dirbtinis pirmiausiai pagaminamas kaip dalių sankaupa, o tada tos dalys sukonstruojamos. Pavyzdžiui, kalba ir mintis yra dirbtinės, nes jos išskaidomos į rinkinius. Šie rinkiniai yra kažkur giliai paslėpti smegenyse. Tai sudėliotas žodynas ir gramatika. Taip pat mintižodžiai ir minčių gramatika.

Informacijos meditacija manipuliuoja rinkiniais. Galima treniruotis su pačiu laisvu rinkiniu, siekiant jį geriau pažinti. Galima iš turimo rinkinio bandyti sudėlioti visus įmanomus pasaulius. Pavyzdžiui, paimi mažiausią įmanomą kalbos elementą ir didžiausią arba sudėlioji koks minimalus ir maksimalus sukonstruojamų pasaulių skaičius. Tačiau manipuliuoti galima ne tik jau turimais rinkiniais, bet patartina pamėginti kurti naujus rinkinius ir iš jų dėlioti naujus pasaulius, taip lavinant informacinį psichikos komponentą. Vien seni ir įprasti dalykai žmogaus nedomina, visada tikslas ieškoti ko nors naujo. Ieškoma naujų „substancijų“ arba naujų informacijų, taip pat žiūrima kaip tai paversti naujomis galimybėmis.

Tikrovės pažinimas yra dirbtinio rinkinio sukūrimas, kažko išardymas į tokį rinkinį. Žinojimas gali būti organinis, turintis formines charakteristikas ir technologinis, dėmesį sutelkiantis į rinkinių išskyrimą. Mano kažkada naudotas terminas „pirmykščiai rinkiniai“ reiškia tą potencialų „lego rinkinį“ į kurį galima išdalinti tikrovę pačiame fundamente. Šis klausimas yra vienas iš informacijos meditacijos klausimų.

Priešpaskutinė stotelė yra šių dviejų tipų sujungimas, kai vienu metu ir valdoma būsena ir dirbama su informacijos srautais. Pagrindinis tikslas yra patikrinti iš abiejų pusių kaip informacijos srautas valdo būseną ir kokią įtaką būsena daro informacijos srautui. Ryšys paprastai būna toks: įprastinė sąmonės būsena susijusi su įprastiniais informacijos srautais. Paaukštintos energijos būsena, sukelia paspartintas informacines operacijas, pažeminta sąmonės būsena – sulėtina informacijos apdorojimą. Tačiau gali būti įmanomos ir subtilesnės substancijų gradacijos, kai informacija apdorojama ypatingai efektyviai arba žeminant energiją galima gauti gelminės informacijos arba ji gali būti labai originaliai sujungta. Vienas toks pavyzdys yra sapnai. Pagrindinis visų šių eksperimentų tikslas – peržengti galimybių ribą, atrasti naujų, neįprastų, paranormalių suvokimų. Valdžia nesuinteresuota jokiomis žmogaus pakitusiomis būsenomis, norima kad jis visada būtų įsijungęs standartinius, vienetu žymimus režimus, tačiau jie jau seniai nėra jokie autoritetai tokiais klausimais.

Konkrečių treniruočių kol kas nepateikiu, manau pradžiai užtenka loginės schemos, kurią, tie kas nekantrauja, gali pabandyti užpildyti patys, pasirinkę tokias formas, kurios yra patogiausios.

Pirmos kartos psichotronika (1900-1925)

Psichotroninės technikos vystymąsi galima suskirstyti į 6 kartas, kurių kiekviena apima 25 metų laikotarpį. Apie nulinę kartą jau rašiau – jos esmė yra elektrinės raumenų ir nervų sistemos veiklos principo atskleidimas, kuris buvo vadinamas gyvūnų „galvanizmu“. Šie tyrimai buvo pradėti 18 amžiaus pabaigoje ir vyko per visą 19 šimtmetį. Visas šis tyrimas buvo susijęs su tiesioginiais eksperimentais su gyvūnų ir žmonių organizmais, vyko net tariamosios „reanimacijos“ – viešos demonstracijos, rodant kaip elektra judina raumenis. Vėliau tyrimai persikėlė tiesiogiai į smegenis, kurias paveikus elektra taip pat buvo stebimos raumenų reakcijos. Iš to buvo padaryta išvada, kad smegenų ir raumenų veikimo principas pagrįstas elektriniais signalais. Visa tai truko iki 1900 metų ir galima sakyti, jog tai yra psichotronikos priešistorė, 0 karta.

Pirma karta apima 1900 – 1925 metus. Tas faktas, jog tai tik pati technologijos atsiradimo pradžia uždeda ant galimybių didelius apribojimus. Buvo žengiami patys pirmieji žingsniai, kurie iki užbaigto varianto turėjo nueiti didelį kelią. Net galima apibrėžti koks tas kelias turėjo būti supratus pagrindinius smegenų veiklos principus. Smegenų aktyvumo pagrindas yra neurono aktyvumas, kuris būtinas funkcijos įvykdymui. Atitinkamai konkreti funkcija yra susijusi su konkrečiais neuronais. Įprasta kalbėti apie smegenų funkcines zonas, tačiau smulkinant šias, visos funkcijos skyla iki atskiro neurono lygio. Psichotronika turi du pagrindinius tikslus: nuskaityti informaciją iš smegenų ir informaciją į smegenis įrašyti. Vadinasi reikia iki neuroninio lygio mokėti iššifruoti funkcijas pagal neuronų aktyvumą, kuris yra stereotipiškas arba tą aktyvumą sužadinti generuojant stereotipiškas aktyvumo schemas. Šie paprasti principai apima visas psichotronikos galimybes.

Tam reikėjo atskleisti smegenų anatominę struktūrą ir fiziologiją. Kad smegenys sudarytos iš ląstelių įrodė Ramon y Cajal 1888 metais. Jo tyrimą tęsė kiti ir naujas žingsnis buvo padarytas Korbinian Brodmann, kuris tirdamas žmogaus smegenis nustatė pagrindines zonas, kurios susijusios su ląstelinės sandaros ypatumais. Savo žemėlapius jis publikavo 1909 metais. Vėliau ši sandara buvo susieta su funkcinėmis zonomis. Iš viso Brodmann išskyrė 52 zonas, tokias kaip pirminė motorinė žievė (4), pirminė regos žievė (17), Broca centras, susijęs su šneka (44) ir t.t. Prie viso to pridėjus anksčiau atrastą elektrinį neuronų aktyvumo principą išaiškėjo pagrindiniai žmogaus psichinio aktyvumo elementai, kuriuos buvo galima panaudoti technologiniam pritaikymui.

Brodmann

Funkcinis vienetas ir smegenų žemėlapis – svarbiausios dalys. Brodmann išskyrė funkcijas į stambias zonas, tačiau visos šios zonos sudarytos iš atskirų neuronų, kurie visi turi savo vaidmenis tose funkcijose. Vadinasi žemėlapį galima sudaryti iš pikselių, kurių vaidmenį atlieka vienas neuronas. Vertinama, kad smegenyse yra apie 90 milijardų neuronų. Tai reiškia, kad visas funkcijas galima išskaidyti į tiek pat taškų, šitaip gaunant maksimalų funkcinį tikslumą. Tai, aišku, tarp 1900 – 1925 metų – buvo ateities klausimas, tačiau pamatas buvo padėtas čia. Tereikėjo šiek tiek „fantazijos“, kad suvoktum šių padarytų atradimų galimybes.

Rašiau, kad pagrindinės psichotronikos funkcijos yra skaitymas ir rašymas. Skaitymui reikia užfiksuoti neurono aktyvumą ir susieti jį su funkcija, rašymui aktyvumą ir funkciją sužadinti. Bent jau pirmo klausimo pradžia buvo padaryta tada, kad buvo sukurta EEG technologija. EEG kitaip – elektroencefalograma, kuri davikliais registruoja smegenų elektrinį aktyvumą. Iš pradžių šis aktyvumas buvo registruojamas atvėrus kaukolę, tiesiai nuo smegenų paviršiaus. Pirmas tai atliko anglas Richard Caton 1875 metais. Šiuos savo eksperimentus jis darė su gyvūnais, skelbiama, kad žmonės nebuvo naudojami. Tačiau ne viskuo kas skelbiama galima tikėti. 1890 metais tokius pačius rezultatus kaip ir Caton paskelbė lenkas Adolf Beck, kuris taip pat tyrinėjo smegenų elektrinį aktyvumą atidarius kaukolę. Esminis proveržis įvyko 1924 metais, kuriais vokietis Hans Berger atliko žmogaus EEG matavimus, elektrodus pridedant ne prie atvirų smegenų, bet prie skalpo, kuriame taip pat dėl smegenų elektrinio aktyvumo atsiranda nedidelės srovės. Savo atradimą Berger paviešino 1929 metais, o patvirtintas buvo 1932 metais, anglų Adrian ir Mathews, Oksforde.

Sujungiant šį atradimą su tuo, ką paaiškinau, šitaip buvo padėtas pamatas skenuojamosios psichotronikos sukūrimui, populiariai kalbant – „minčių skaitymui“. Iš pradžių skiriamoji geba buvo nedidelė, nes buvo naudojamas vienas arba keli elektrodai/davikliai. Tačiau nesunku buvo suprasti, kaip skiriamąją gebą padidinti – reikėjo naudoti daugiau daviklių. Kiekvienas daviklis yra aktyvumo kanalas. Kuo daugiau kanalų, tuo tikslesnis funkcijos nuskaitymas; kanalų skaičių sulyginus su neuronų skaičiumi, gaunamas maksimaliai tikslus žemėlapis, kurį galima asocijuoti su informaciniu turiniu. „Minčių skaitymas“ turėjo tris pagrindinius etapus: a) aktyvumo žemėlapis, b) aktyvumo susiejimas su funkcija, c) funkcijos išvertimas į informacinį turinį. Pirmos EEG tokių galimybių neturėjo, nes buvo maža skiriamoji geba, tačiau tai leido žengti pirmus žingsnius šia atverta kryptimi. Kalbant apie pirmos kartos psichotroniką, kuri buvo tik teorinė, o pademonstruotas tiktai pats principas, tai buvo pagrindinis atradimas.

EEG veikimo principas paprastas: sužadinus neuronus atsiranda vietinės srovės. Tos srovės kyla tarp dendritų ir neurono kūno, kur atsiranda elektrinis dipolis. EEG daviklis registruoja didelio skaičiaus neuronų suminį aktyvumą. Pagal kreivės charakteristikas išskiriamos tokios EEG bangos: 1) delta – 0,1 – 3 Hz, 2) teta – 4 – 8 Hz, 3) alfa – 8 – 12 Hz, 4) beta – 12 – 30 Hz, 5) gama – > 30 Hz. Visos šios bangos sutampa su sąmonės aktyvumu ir budrumu. Taip pat galima užfiksuoti įvairius artefaktus – kreivės pakitimus – susijusius su konkrečiomis smegenų funkcijomis, kurie vadinami sukeltaisiais potencialais. Kuo elektrodų tankis didesnis, tuo lengviau identifikuoti funkcijas. Maksimalus elektrodų tankis yra nuo 256 iki 512 elektrodų. Turint tiek kanalų galima gana tiksliai fiksuoti ryškiausias aktyvumo funkcijas, ne vien išvardintus 5 bangų tipus.

eeg

Tačiau akivaizdu, kad matuojant skalpo sroves, tiksliai neuronų išskirti neįmanoma. Todėl reikia judėti ten, nuo ko buvo pradėta – tiesioginio smegenų aktyvumo matavimo. Tokie tyrimai taip pat buvo daromi, dedant elektrodus tiesiai ant smegenų, bet čia buvo eksperimentai principo lygyje. Reikėjo labai daug „elektrodų“, taip pat elektrodų giliai smegenyse, kur prieiti nepažeidžiant sandaros buvo neįmanoma. Tad klausimas kaip pasiekti tą norimą 90 milijardo taškų tikslumą, kuris leistų pilnai matyti smegenis, jų aktyvumą, funkcijas ir informacinį turinį. Tam reikėjo nanotechnologijų atsiradimo, kurios koncepciniame lygmenyje buvo sukurtos tik 7 dešimtmetyje. Pirmą kartą terminą nanotechnologija panaudojo Norio Taniguchi 1974 metais, o išpopuliarino E. Drexler savo knygoje „Engines of Creation: The Coming Era of Nanotechnology“, išleistoje 1986 metais.

Kita problema – tada dar nebuvo kompiuterių, kuris būtinas dideliam informacijos apdorojimo kiekiui. Šiuolaikinio kompiuterio koncepciją sukūrė Alanas Tiuringas, savo 1936 metų straipsnyje, „On Computable Numbers“. Jis pasiūlė prietaisą, kurį pavadino „universalia skaičiavimo mašina“.  Tai padėjo pamatą šiuolaikinio kompiuterio sukūrimui. Dar vienas žingsnis buvo tranzistoriaus išradimas 1947 metais, ir integrinių mikroschemų technologijos sukūrimas, kurios buvo būtinos didelės galios kompiuteriams.

Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kaip turi atrodyti psichotroninis EEG. Per kraują suleidžiamos nanodalelės, kurios magnetiniais laukais surenkamos smegenyse. Šios prisitvirtina prie neurono membranos ir gali veikti kaip detektoriai renkantys informaciją arba kaip stimuliatoriai sukeliantys sužadinimą. Taip galima smegenis nuskaityti ir įrašinėti į jas informaciją. Imkime minčių skaitymą. Nanodalelė turi būti laidininkas, kuriame galima indukuoti sroves, taip pat jis turi turėti bevielio informacijos perdavimo sistemą. Visą tinklą galima skaidyti į tokias dalis: a) nanodalelės receptoriai, b) tarpinės nanodalelės, c) implantai siųstuvai, d) surinkimo antenos, e) informacijos apdorojimo kompiuteriai. Kadangi informacinis turinys priklauso tik nuo lokalizacijos, tose vietose „pasėjus“ nanodalelių, galima neuronų tikslumu sekti aktyvumą, jį paversti į funkcijas, o funkcijas į informacinį turinį, nes neuronų aktyvumas su turiniu atitinka vienas prie vieno. Kompiuteryje atidaromas langas kuris rodo regos žievės vaizdą, klausos žievės garsą, kognityvinės žievės mintis, vaizduotės vaizdinius, atmintį ir emocines būsenas. Šitaip kontroliuojamas visas žmogaus vidus, taip pat galima moduliuoti grįžtamuoju ryšiu.

Valdomas zombis yra mokslininkų ir valdžios svajonė.

Daugiamatis skaičius paprastai

Šie metai artėja prie pabaigos ir jiems skirtos informacijos darosi vis mažiau. Turiu ruoštis kitiems metams, kurie, reikia tikėtis, bus ne mažiau produktyvūs negu šie. Naujo pilno įrašo kol kas nedarysiu, tačiau iš anksto noriu pasakyti kokia viena tema bus kitais metais. Ši tema įdomi tik tiems, kas įsigilinęs į mano idėjas, žino visus judėjimo kelius ir trajektorijas. Buvo parodyti keli nauji dalykai skaičių teorijoje, kurie bus reikalingi konstruojant realybės multipleksus-dauglypas. Tai buvo viena pagrindinių temų 2017 metų pradžioje, tačiau darbas nutrūko. Bet visada jaučiau, kad jis bus pratęstas. Suprantu, kad tai tema tik tiems, kas domisi, o tokių nėra daug.

Pradiniame etape skirtis pas mane yra klasikinė kaip kokybės ir kiekybės principas. Kokybinė yra visa tikrovė (bent jau taip pirmuose įsigilinimo etapuose atrodo), sukiekybinimas yra dirbtinis. Mokslas yra sukiekybinta kokybė. Kiekybė atrandama kontinuume, kurį apibrėžiu kaip tapatybės laužmenį (fraktalą), kurio pagrindinis elementas yra 1. Eksperimentuoju su tapatybės pašalinimu ir deformacijų įvedimu į laužmenį. Tai leis kitokiomis formomis sukiekybinti kokybę, kuri yra analogijos pagrindas. Ką duoda kiekybė analogijai? Primeta tam tikrą pulsavimą ir ritmą, į kurį galima įdėti papildomą informaciją (morfizmus).

Dėl to ar minčių technologija daugiau siejasi su analogija ar skaitmenizacija, neturiu tvirto atsakymo, nes variantas greičiausiai mišrus. Galiu tik tiek pasakyti, kad „kokybių/analogijų mokslas“ labai sunkiai randasi, ir technologija kyla daugiau siejant su skaitmenizacija. Tačiau prie to galima pridurti, kad aš to ir nesiekiu – nesu tikras technologijos kūrėjas asmeniškai, todėl galiu pabūti ir menininku, užsiimdamas kokybiniu aspektu.

Tam reikalui, technologijos įvedimui į kokybes, pateikiu kaip atrodo multipleksinė matrica, kuri šiuo atveju dar nebūtinai galutinis variantas, nes kol kas per mažai tvarkos. Noriu priminti, kad įprastą tapatybės statišką kontinuumą keičiu į deformuotą, daugiamatį, dinamišką kontinuumą ir mano skaičiai yra deformacijų kontinuume sandūros.

signaturaŠioje matricoje pavaizduotas skaičius 3, kuris turi daugiadimensinę deformaciją. Dauglypa susideda iš tokių dalių:

a) skaitiklis,

b) signatūra,

c) dimensijų gylis,

d) ir virtuali galia.

Paveikslėlyje pateikiu supaprastintą paprasto skaičiaus variantą, kurio pirmos dimensijos sandūra yra 3 = [9, 1, 10]. Šį kartą pateikiu tik tiek informacijos. Daugiau informacijos tikiuosi gauti kitais metais, tada ir pradės aiškėti užbaigtų formų kontūrai. Stengsiuosi, kad jie būtų suprantami ir naudingi.

Vertinant matematikos teorijos požiūriu, tai naujoviškas principas, bet jame panaudotos senos galimybės. Tai metodas kontinuumų deformacijoms išreikšti. Deformacijos yra visas dimensinis gylis ir dimensijų signatūra. Tokio principo dar niekur matematikoje neteko matyti, nors pilnos garantijos neturiu.

Tiems, kas nesupranta apie ką aš čia kalbu, paaiškinsiu multipleksą paprastu, nematematišku pavyzdžiu. Pradėti galima nuo paties žodžio, kurio lietuviškas variantas pats save paaiškina: multipleksas=dauglypa. Žmonių pasaulyje yra tokios dauglypos kaip firmos versle. Imkime tris firmas, kiekviena kurių yra vienetas. Šis vienetas turi išorinę dimensijų struktūrą, tokią kaip darbuotojai, pastatai, finansai, žaliavos, gamybos įrengimai, kurie patys irgi turi išorines dimensijas. Skirtingų firmų išorinė struktūra skirtinga, tai reiškia, kad jos turi skirtingą dimensijų signatūrą ir dimensijų gylį. Viena gali turėti 5 fabrikus, kita 10, vienos apyvarta 10 mln. kitos 50 mln. Vadinasi, nors kiekvienas iš trijų firmų yra vienetas, bet tie vienetai nelygūs, 1 ≠ 1. Tikras trejeto išsidėstymas gali būti ne 3 = 1+1+1, bet 3 = 5 + 10 + 45. Taip yra todėl, kad vienetas turi skirtingą signatūrą ir skirtingą dimensijų gylį.

Dabar tarkime kad yra 4 žmonės. Pirmas turi 3 firmas, antras – 10, trečias – 7, ir ketvirtas – 11. Vadinasi kiekvienas žmogus turi nevienodą dimensijų gylį šiuo aspektu ir tos dimensijos skiriasi savo signatūra (struktūra). Dimensijos vienetui prideda papildomų savybių, pavyzdžiui tokios žmogaus dimensijos kaip pinigų kiekis, transportas, pažintys, žinios, protas ir t.t. Šios vienetų dimensijos yra skirtingos ir vienetas dėl to įgyja skirtingas savybes, dėl to atsitinka, kad 1 ≠ 1. Todėl tenka vienetų sekas paversti tik sandūromis, ir sandūrose ieškoti rezonansinių sluoksnių. Tikrovėse atsiranda stratifikacijos, kastos, rezonansiniai tinklai, nes sieti galima tik palyginamas išorinių dimensijų signatūras.

Panašiai yra žmonių pasaulyje, kur milijardieriai nebendrauja su valkatomis. Nors jų kaip asmenų vienetai atrodo lygūs, tačiau šie žmonės skiriasi savo dimensijų gylių ir atitinkamai turi nesuderinamas išorines savybes. Tai yra dauglypos, kaip naujo tipo daugiamačio skaičiaus, esmė.

Kadangi aš tikrovę tiriu kontinuumų metodu, o kontinuumas yra deformacijų laužmuo, tai jis padalintas į tokius daugiamačius vienetus, „kvantus“, kurie įstatyti į tokias multipleksų struktūras arba dauglypas.

Kadangi noriu suteikti šiam principui ir matematinę formą, tai susiję su skaičiais ir skaitmenizacija. Tačiau tame galima įžvelgti ir analogijos elementų, kurie yra kokybės principo atitikmuo. Nestatau savęs į siaurus rėmus, ir dar nežinau koks bus galutinis rezultatas, nes procesas nesibaigęs.

Prie viso to būtina pridurti, kad tuo užsiimu ne šiaip sau. Mane domina gal ne tiek mintis, kiek sąmonė kaip visuma. Mintis yra tik šios visumos komponentas. Nauja matematika yra nauja kalba šių klausimų sprendimui. Kalba yra svarbi, nes joje galima kelius uždaryti arba atidaryti naujus. Tai priklauso nuo tokio elementaraus dalyko kaip adekvatus „žodynas“. Galiu priminti savo piramidę a) fizinė brana, b) gnostinė brana, c) luksorinų laukas (egzistenciatas). Sąmonė atsiranda kai fizinėje branoje susiformuoja biologinių smegenų raigas, gnostinėje branoje kokybinių ekranų raigas, ir egzistenciate – suvokimo raigas. Kai visi šie raigai sujungiami per visus aukštus triaukščiu rišliu – gaunama psichinė realybė. Sakoma „sąmonė“.

Esmė tame, kaip šį procesą atkartoti dirbtinai, technologiškai. Juk žmogus atsiranda iš tos substancijos, kuri yra aplinkui. Todėl šioje substancijoje turi būti visi egzistenciato komponentai. Klausimas tik kaip prakišti raigą iki egzistenciato aukšto materijoje, jį suorganizuojant, kad būtų galima pamėgdžioti sąmonę.

Dabartinio mokslo visa teorija leidžia sukurti elektroninius prietaisus, kurie yra raigas tik fizinėje branoje. Tačiau elektronika niekaip nesusieta su gnostine brana ir egzistenciatu. Elektroninis raigas naudojamas skaitmenizuotas, kad pulsavimo ritme būtų galima koduoti informaciją. Ar ta skaitmenizacija perkeliama į aukštesnius aukštus – negaliu pasakyti. Kokybių pradžia yra gnostinių branų ekranų „chemijoje“, ar šios kokybės išskaidomos kiekybiškai – sunku pasakyti. Tokių idėjų su tiksliomis formuluotėmis nesinori taip paprastai išmesti į eterį.

Kokios šio dalyko pažinimo ribos – klausimas akivaizdus, ir esmė šio klausimo ne vien tautologija, apie kurią rašiau nesename įraše. Buvo sakyta: kiekvienas reiškinys turi kilmę, o kilmė turi pirmą vietą ir pirmą lomą strujoje. Ši pirma vieta ir pirma loma iš dinaminio nulio į dinaminį vienetą pavirsta dėka daugiadimensinio išorinio multiplekso, kurio išorinėse struktūros jungiasi dimensijos ir to pasekmėje atsiranda jėgos, kurios dinaminį nulį paverčia vienetu, tai yra kokio nors dalyko pradžia. Taip daugiamatis skaičius susiejamas su sąmonės klausimu.

kilmeSąmonė, mintis, kalba taip pat yra toks kilęs „vienetas“, kuris atsiranda dėka daugiadimensinio multiplekso, dimensijų susijungimo rezultate. Tereikia tą multipleksą iššifruoti. Artėjantis prie realybės multipleksas didina tautologijos laipsnį. Multipleksas turi pagrindines vietas, o tos vietos pagrindinius pavadinimus, kurie šiuo metu nėra atskleidžiami.

Apibendrinant, kad būtų akivaizdžiau, dauglypos koncepciją perkėliau į žmonių pasaulį, bet toks principas gali būti perspektyvus ir tiriant pačią tikrovę. Tam bus ir matematinis metodas, ir nauja kalba. Tai aišku ne viskas ką ruošiuosi pasiūlyti kitais metais, tačiau viena iš temų bus tokia. Nežinau ar ji daug kam bus įdomi, nes dauguma yra vartotojai ir domisi tik galutiniu rezultatu. Tikiuosi, kad šį tinklaraštį skaito ne tik vartotojai, bet ir mąstytojai.

Kaip kontroliuojama visuomenė

Apie tai, kaip kontroliuojama visuomenė garsiai kalbėti nepriimtina. Taip yra todėl, kad galima atsidurti šios sistemos taikiklyje, po ko ramaus gyvenimo galima nesitikėti. Žmonės ramų gyvenimą vertina, todėl renkasi geriau patylėti. Negana to, jie nepakenčia kai apie tai kalba kas nors kitas, nes į galvas įkalta mintis, kad kai kurios temos geriau turi tylėti. Tie, kas jas prakalbina – pažeidžia nustatytą tvarką. Tam nepalankūs ir įstatymai, nes tikra visuomenės kontrolės sistema saugoma valstybinės paslapties. Už valstybinės paslapties išdavimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Žmonės kurie viso šio spaudimo nebijo – kelia siaubą. Slaptose organizacijose jie nepageidaujami, nes nepatikimi ir kelia per didelį pavojų. Išduos šūdinas paslaptis!

Viso to nepabijojau. Taip pat ir to, kad galiu būti sutiktas dvokiančiu burnatrydžiu ir apmėtytas meniškai ar bukagalviškai apipavidalintomis išmatomis. Tokių „profesionalų“ kiauromis smegenimis prifarširuotos pilnos smegenų plovyklos. Saugumas su šia klounų armija kelia ne siaubą, bet juoką. Todėl iš anksto halkioniškai nusikvatojame, matydami iš pykčio įsiutusius idiotus, ir darome darbą, kurį turime daryti.

Iš karto paaiškinsiu pagrindinį terminą, kuris naudojamas kontroliuojamam vienetui visuomenėje pavadinti. Tokį vienetą vadinsime „klavu“, kuris yra teritorija aptarnaujama vietinės grupės. Šioje teritorijoje suskaičiuotos galvos, išanalizuotas planas, visi judėjimai, sekamos ryšio priemonės, net mintys. Visa tai vyksta realiu laiku, visą parą, naudojant kompiuterius, operatorius, programinę ir techninę įrangą. Kiekvienas klavas turi gyventojus, darbuotojus, keliautojus ir svečius. Visi jie juda tam tikromis trajektorijomis teritorijoje, kurios suformuoja situacijų kaitos vaizdą, o šiose situacijose gali įvykti įvairūs iš leistinų rėmų išeinantys įvykiai. Klave galima užsiimti buitimi, linksmintis, dirbti, būti prakeleiviu, tačiau tokios veikos kaip protestavimas, mitingavimas, piketavimas, įvairių grupių organizavimas – griežtai stebimas.

Kiekvienas klavas yra stebimas, renkama informacija, įvairūs duomenys. Tai daroma ir standartiniu būdu, užpildant visas teisėtas valstybės duomenų bazes, kurias sudaro visokie įvairios apskaitos ir statistikos reikmėms naudojami registrai. Taip pat yra specialios paskirties duomenų bazės, apie kurių kaupimą paprasti gyventojai nežino. Visi žino, kad bazėse yra turto apskaita, sveikatos kortelė, darbo stažas, mokesčiai. Tačiau gali nežinoti, kad pasiklausomi pokalbiai, sekamas internetas, kontroliuojamas draugų ir pažinčių ratas, verslas ir panašūs dalykai. Į šiuos registrus savanoriškai informacijos niekas neduoda. Virš stebėjimo bei sekimo yra analizės centras, kuriame dirba analitikai, ir kurie visus šiuos duomenis tvarko, daro išvadas ir teikia pasiūlymus sprendimų priėmėjams. Šie matydami bendrą situacijos vaizdą, naudodami lenteles, grafikus, schemas, priima sprendimus kaip tvarkytis vienoje ar kitoje situacijoje. Kai šitai būna nuspręsta, duodamos komandos poveikio vykdymo grupėms,  kurios gali imtis įvairių priemonių, kad pašalintų užfiksuotas nepageidaujamas situacijas. Tie poveikiai gali būti teisiniai, tai gali būti neteisėtos juodosios psichologinės operacijos.

Pavyzdžiui, klave susiformuoja grupė, kuri nepatenkinta kokiu nors valdžios sprendimu. Jie nusprendžia imtis veiksmų, reikšti viešą protestą, organizuoti piketą ar mitingą. Ši situacija stebėjimo sistemos iš karto užfiksuojama, analizės centras išanalizuoja visus duomenis: kokie asmenys, kokie tikslai, kokios priemonės ir priima sprendimą panaudoti psichologinio spaudimo priemones. Aiškinasi nuodėmes, kuria psichologinius profilius, skleidžia reputaciją žeminančius gandus, organizuoja antiprotesto priemones, ir galiausiai pradeda grasinti bylomis, diagnozių prisiuvimu, ir vienokiomis ar kitokiomis tiesioginėmis represijomis. Jeigu protestuotojai neatsitraukia, įjungiamas likimų traiškymo mechanizmas: keliamos bylos, išmetami iš darbo, išrašomas vilko bilietas ir lieka vienas kelias – emigruoti.

Paveikslėliu tai galima pavaizduoti taip.

klavas

Visa teritorija padalinta į tokius vienetus, tik realybėje jie yra gerokai didesni, nes padarius juos per daug smulkius, reikia daug žmonių jų aptarnavimui. Iš tikro tų žmonių yra kiek nori, tereikia padaryti juos savo slaptais bendradarbiais ir priversti tarnauti sistemai. Čia, aišku, oficialioje registrų sistemoje dirba visi valstybės tarnautojai, visose valstybės institucijose. Tačiau yra ir labai didelė slapta sistema, kuri dirba užsimaskavusi, niekam nerodo savo tikrų pareigų. Šį darbą labai palengvina šiuolaikinės technologijos, palydovinis sekimas, interneto filtravimo serveriai, kurie sudaro tarsi interneto antstatą, kiaurai peršviečiantį visus komercinius ir privačius serverius, nes jie turi būti atidaryti visokiems skenavimo ir paieškos robotams. Ką jau kalbėti apie asmeninius kompiuterius, kur prisidengiant visokiomis komercinėmis paslaugomis, sukuriamos landos, per kurias galima šniukštinėti visą beveik kiekvieno kompiuterio turinį.

Šita klavų sistema jungiama į stambesnius vienetus, kurie vadinami sanklavais. Sanklavai yra tos teritorijos, kurios išsidėsčiusios atvirose zonose, nes yra kontroliuojamos iš tam tikrų kontrolės centrų, kurie jas kiaurai peršviečia. Uždaros zonos vadinamos antklavais, nes jos iš paprastų žemesnio lygio sanklavų nepasiekiamos. Antklavai turi griežtą kontrolės sistemą ir paprasti žmonės čia patekti ir rinkti informacijos negali. Antklavai išnaudojamą kontingentą užsiaugina patys ir iš klavų pasaulio žmonės čia nepatenka, tokios „karjeros“ būna labai retos. Jeigu taip atsitinka, yra iniciacijų sistema, taip pat teisinė prievolė saugoti visas, net pačias šūdiniausias, paslaptis. Tačiau antklavai taip pat yra stebimi, tačiau jie stebimi iš išorės, kitų antklavų, kurie planetos sistemoje turi aukštesnį rangą ir kontroliuoja visus sau priklausančius žemesnio rango antklavus. Kodėl taip yra suprasti nesunku, nes uždaros zonos yra labiausiai dominančios vietos, nes čia sukeliauja visų visuomenės paslapčių ištakos ir daugelio nusikaltimų gijos. Jeigu nori konkiame nors klave iš tikro išaiškinti kokį nors negerai kvepiantį įvykį, turi pirmų judintojų ieškoti antklave, tačiau iš klavų pasaulio toks priėjimas neįmanomas. Vadinasi tikrą tiesą atskleisti gali tik kitas tokio pat galingumo arba galingesnis konkuruojantis antklavas, kuris turi visas technologines priemones pasiekti šiam tikslui.

Kiekvienas klavas kiaurą parą yra filmuojamas. Tam pasitelkiamos stebėjimo kameros, žvalgybiniai dronai, sekimo palydovai ir kitos priemonės. Miestuose filmuojami visi pagrindiniai žmonių susirinkimo centrai, pastatai ir jų teritorijos. Kiemai filmuojami iš specialių butų, kuriuose gyvena agentai, užsiimantys klavo kontrole. Taip pat informaciją renka žmonės, įstaigos, žinybos, kurios gali sekti ne tik išorinį judėjimą, bet ir įsibrauti į žmogaus mintis. Šita technologija klavų sistemoje yra pati pažangiausia ir ją čia naudoja vadinamosios MK brigados. Kol neturi įrodymų, toks persekiojamas žmogus vaizduojamas psichiniu ligoniu, skleidžiami gandai, kad jam vaidenasi, kad čia šizofreniniai balsai. Jeigu atsitinka taip, kad įrodymų gaunama arba jie sufabrikuojami, tada paskelbiama, kad tas žmogus psichiniu liginiu visą laiką apsimetinėjo, kad būtų galima prisiūti bylą ir pasodinti į kalėjimą.

Yra dar vienas momentas, kurį reikia turėti omenyje. Klavų žvalgyba dažnai pasitelkia ezoterines priedangas savo darbe, kad įvairių „paranormalių“ įvykių priežastis, nuo savęs nukreiptų į transcendentinį pasaulį, kur vis tiek nieko neįmanoma surasti. Taip agentūra gali suorganizuoti sinchronizaciją, norų ir svajonių išsipildymą, bausmę už kokias nors mintis ir veiksmus, vaizduojant, kad tai „karma“. Gali suorganizuoti nelaimę arba kokį nors saugomą žmogų gali nuo nelaimės išgelbėti, tai pateikiant kaip „apvaizdos“ įsikišimą. Kadangi klavus kontroliuojanti sistema disponuoja dideliu kiekiu slaptos ir privačios informacijos, gali naudoti įvairius psichologinio spaudimo, apgaulės ir vilionių spektaklius siekdami savo tikslų. Visam tam sistemos ezoterikai sukuria labai gražią ezoterinę priedangą. Iš tikro čia veikia karinė visuomenės kontrole ir persekiojimu užsiimanti sistema, kuri tarnauja valdžios uždaroms sistemoms.