Monthly Archive: spalio 2017

Žaidimų su laiku pasekmės

Kelionės laiku tipiška mokslinės fantastikos tema, kuri iš grožinės literatūros ir filmų perėjo į kitas sritis. Viena jų yra ezoterika, kurioje dažnai pasirodo žmonės ir istorijos, susijusios su paranormaliais gebėjimais, leidžiančiais pažaboti laiką. Ji taip pat reiškiasi ir kaip užribio mokslo tema, svajojant apie laiko valdymo technologijas. Visos technologijos prasideda nuo teorijos, teorijoms sukurti reikia tirti tikrovę. Norint valdyti laiką, reikia žinoti kas jis iš tikro yra. Kol sąmonėje karaliauja primityvus fenomenologinis vaizdinys, be jokios subtilesnės reiškinio analizės, tol apie kokį nors efektyvesnį valdymą nėra net kalbos. Todėl turime pažinti laiką, nesivadovauti jo primityviais vaizdiniais. Kūryboje ir ezoterikoje dažnai fantazuojama, priskiriamos sau neegzistuojančios galios; mokslas siekia būti rimtesnis, bet dažnai apribodamas fantaziją uždaro gerų idėjų šaltinį, padarydamas šiam klausimui didelę žalą. Kad skeptikai neverkšlentų, pateikiu savo idėjas kaip konstruktą, kurį galima panaudoti kūryboje, rašant laiko kelionių tema. Taip pat reikia neužmiršti, kad be kelionių yra daug kitokių laiko valdymo galimybių, tokių kaip pranašavimas, ateities numatymas ir t.t.

Pradėsiu nuo fundamentalių su laiku susijusių skirčių. Šis klausimas skirstomas į tris aukštus, kuriuose laikas pasirodo skirtingais avatarais: pagrindinis laikas – nežinia kas, nes jis yra už patyrimo srities, priminėje tikrovėje. Kokia jos struktūra šioje vietoje galima pasakyti tik pasitelkus teorinę ezoterinę vaizduotę, kuri pakiša idėją leidžiančia pagauti esminį jo bruožą. Man šis bruožas apsireiškė kaip laiko laužmenų (fraktalų) konstruktas, kuris gali turėti „keliolika“ dimensijų. Esmė ta, kad laiko nelaikau vienmčiu, jo negalima žymėti viena progresine tiese, ši savybė atsiranda tik aukštesniuose lygmenyse. Tiesioginis laikas yra tas prezentinis srautas, kurį suformuoja į sąmonės sątvarą patenkanti informacija. Tai ta pagrindinė žmogaus „amžinoji dabartis“, kurioje visada yra sąmonė. Be abejo šis prezentinis srautas yra to tikro pagrindinio lauko slaja, kurioje užmaskuojamos tos sudėtinės tikro laiko struktūros, kurias reikia žinoti, norint laiką valdyti technologiškai. Prezentinis srautas tos struktūros neparodo, todėl privaloma jį peržengti. Toliau eina perdirbtas laikas, kuris yra pertvarkytas prezentinis srautas, pavirstantis į du avatarus: preteritinį laiką, kuris žymi praeitį ir futūrinį laiką, kuris nurodo į ateitį. Šie du paskutiniai avatarai yra labiausiai nutolę nuo to tikrojo laiko, jie yra tie likučiai, kurie lieka panaudojus prezentinį srautą. Vadinasi tikrais išoriniais kūnais gyvename tikrame daugiamačiame laike, o suvokiame jį kaip šiuos tris išvardintus srautus: dabartį, praeitį ir ateitį.

(daugiau…)

Kodėl ezoterika nesmirdi mokslu

Šiuolaikinė visuomenė labai didžiuojasi mokslu, nelabai suprasdama, kas tai yra. Kita vertus, ji atsiriboja nuo nemokslo, kuris, kaip tikima, tėra prasimanymai ir išsigalvojimai. Taip labai susiaurinamas vertinimo kontekstas, save pastatoma į pranašumo pozicijas. Prie viso to dar pridėjus technologinį efektyvumą, atrodo, pasiekiama triuškinanti pergalė prieš visus savo konkurentus. Taigi kas yra mokslas ir kaip jis atsiranda vertinant filosofiniu žvilgsniu?

Pradėti reikia nuo pačios pradžios, o žmogaus pradžia yra sąmonė. Šis žodis suprantamas taip pat plačiai, kaip ir žodis psichika. Kokios prielaidos sąmonėje atsirasti mokslui? Kad tai išsiaiškintume, turime apžvelgti sąmonės pačią pagrindinę struktūrą, kuri ir yra atsakymas į šį klausimą. Sąmonė turi tris dalis: priekinę, centrinę ir galinę. Priekinė yra pasaulis, kurį matome aplinkui; mums atrodo, kad mes jame gyvename, nes centrinė dalis, kūnas, yra šio pasaulio narys. Galinė dalis yra protas, kuris visą tikrovę padalina į mažus gabaliukus ir gali jais įvairiai manipuliuoti.

Šią sąmonės sandarą galima aprašyti proporciškai, kiekvieną dalį išmatuojant santykyje su kitomis dalimis. Priekinė sąmonė yra 10 000 m apskritimas iki horizonto; kūnas būna maždaug 2 m ir juda jau minėtame priekiniame apskritime. Galinė sąmonė gali būti įvairi, koks jos spindulys priklauso nuo lobotomijos laipsnio. Mano vertinimu, daugiau žiūrint pagal savo situaciją, jos spindulys turi būti apie 0,5 m. Vadinasi apibendrindami sistemą gauname tokias vertes: 0,5 – 2 – 10 000. 10 000 m duoda objektų pasaulį, kuriuo žaidžia 2 m, o mąsto apie jį 0,5 m. Centre kaip matome yra kūnas, kuris užsiima darbu, dirbtinės realybės konstravimu.

Kaip tokioje sąmonėje atsiranda mokslas? Mokslo fanatikai greičiausiai nusivils, jeigu pasakysiu, kas visas mokslas yra tautologinis. Jeigu kas nors nesupranta šito žodžio, apibrėžimas toks: „apibrėžimo arba įrodymo loginė klaida, nes apibrėžiamoji sąvoka apibrėžiama ta pačia sąvoka, tezė įrodinėjama remiantis ta pačia teze“. Pavyzdys: kas yra materija? Tautologinis atsakymas: materija yra materija. Kuo tautologija tokia efektyvi suprasti nesunku, ji visada paremta atitikimu, o atitikimas yra pagrindinis „tiesos“ reikalavimas. Kadangi mokslas tautologiškas, jis visada yra „tiesa“. Visi kas nesutinka su tautologija yra melagiai.

Kad apgaulė nebūtų tokia akivaizdi, tautologija yra maskuojama. Materija paverčiama į ką nors kita, performuluojama, perfrazuojama, perleidžiama per kokią nors mėsmalę, paverčiama faršu ir tada įgauna formą puikiai tinkančią mokslui. Materija → mėsmalė → bcda, gaunama užmaskuota materijos forma. Kadangi materija1 = materija2 ir materija2 = bcda, tai gauname, kad materija1 = bcda. Šitas triukas materiją paverčiant raidžių faršu ir yra teorija, mokslas, paaiškinimas, kas tikrovė yra. Kadangi teorinė dalis yra tik pirmos dalies permaltas faršas, tai visada toks prilyginimas, teorija yra tautologinė, nes aiškinama tas pats tuo pačiu, tik pakeitus formą.

Prie viso to reikia pridurti, kad dėl minėtos žmogaus sąmonės sandaros, žmogus yra „mokslininkas“ iš prigimties, nes turi dvivietę sąmonę. Priekinė dalis duoda objektą, materiją1, o galinė dalis yra šio objekto permalimo pagal savo sandarą vieta. Objektas tas pats, bet perleistas per protą įgauna kitokią, „protingą“ formą. Išorė viena, ji neskirstoma į objektą ir teoriją apie jį, tačiau smegenys sukonstruotos taip, kad įėjusi į vidų tikrovė skyla į dvi atšakas, kuriose jai suteikiama skirtinga forma, tada viena atšaka pakišama po kita atšaka ir šis pakišimas vadinamas „mokslu“.

(daugiau…)

Bendras ezoterikos pasiskirstymas

lucid

Šiame įraše norėčiau pasidalinti savo pastebėjimais apie psy-gebėjimų statistinį pasiskirstymą. Tikslaus tyrimo jokio nedariau, tačiau net jo nedarius galima įvertinti hierarchinį išsidėstymą arba tankį konkrečioje teritorijoje. Ta teritorija yra Lietuva, nors galima imti ir kitas. To nedarau, nes į kitas teritorijas ir visą planetą perkelti duomenis galima pagal analogijos principą. Galbūt verta tik pažymėti, kad skirtingos teritorijos skiriasi savo požiūriu į tokią ezoterinę temą. Skirtingose valstybėse eterį užsigrobusios skirtingos grupuotės, ir jie pagal savo įsivaizdavimus kabina likusiai masei makaronus, pavyzdžiui, aiškindami, kad „žino“ kas yra tiesa. Tokie apgailėtini mulkiai negali nekelti juoko. Protingi žmonės praeina tokiems pro šalį.

Pagrindu savo statistikai pasirinkau savo 5 signalinių sistemų principą, tik šiuo atveju jis bus taikomas ne individualiai, bet kolektyviai. Todėl galima sakyti, jog tai 5 kolektyvinės signalinės sistemos, kurios turi savo bendrą lauką visoje Lietuvos teritorijoje. Šios sistemos gali reikštis ir pagal vietovę, nors toks pasiskirstymas yra kito įvertinimo klausimas. Net šitaip neskirstant šiame įraše, Lietuvą galima padalinti į 4 dalis: pietinę, centrinę ir šiaurinę, kuri dar skirstoma į vakarinę ir rytinę. Teritorija svarbi tuo, kad joje skirtingai pasiskirstę palankios ir patogeninės zonos, pramoninių ir komunikacinių hipostratinių trukdžių stiprumas. Jie taip pat veikia žmonių gebėjimus, psichologines būsenas ir galimybes prasimušti į kitą dimensiją. Dažniausiai pagrindinis trukdis yra lobotominės būsenos, kurios sukeltos slopinamosios psichotronikos, kita galimybė – riboti gabumai iš prigimties.

Toliau reikia sukonkretinti kokios tos signalinės sistemos yra. Išvardinsiu jas paprastai, neaprašinėdamas kiekvienos smulkiu aprašinėjimu, nes jos pačios save paaiškinančios. Tai yra: a) sensoriumo grupė, b) korporiumo grupė, c) telepatiumo grupė, d) oneiriumo grupė ir e) transoriumo grupė. Sensorika yra įprastas juslinis suvokimas, per kurį žmogui duodamas aplinkinis pasaulis. Tai yra pagrindinė atrama, kuri suformuoja žmogaus supratimą, aplinkos suvokimą ir savo vietos pasaulyje vertinimą. Sensoriumas susijęs su kognityviumu, kurio mintys aptarnauja pasaulį, ir dažnai būna įklimpusios į buką materializmą ir sensorinę faktologiją. Ši faktologija laikoma vieninteliu vertinimo kriterijumi ir jokia kitokia realybė nepripažįstama.

Sensoriumas yra atviras pasaulis, kuriame veikiama per savo kūną, kuris sudaro pagrindą korporiumo signalinei sistemai. Kūnas paklūsta dzeta-struktūros principui ir turi išorinį apvalkalą, fiksatinę dalį bei vidinę lanksčią šerdį, kurią vadinu gnostiniu laksatu. Kūnas taip pat yra atviras pasaulis, nors matome tik jo atvaizdą. Tikras kūnas visada paslėptas pirminėje tikrovėje ir čia sąveikauja su hipostratinėmis realybėmis, per kurias sujungtas su supančia aplinka, sudaro su ja nedalomą visumą. Kadangi žmogaus suvokimas nėra pilnas, didelės dalies šios tikrovės nematome, ji lieka paslėpta neregimame pasaulyje. Negebėjimas to pamatyti per reprezentaciją, per vaizdus kompensuojamas gebėjimu pajausti kaip ši realybė veikia. To dauguma gali nejausti tik dėl didelio nenatūralaus slopinamojo poveikio.

(daugiau…)

Eksperimentas su žodynėliu

a) Sąmonės kokybė

Pažinimo ir mokslo galimybės užkoduotos visuomenėje įdiegtose paradigmose, kurios priklauso nuo žmogaus sąmonės ir kalbos struktūrų. Kaip sąmonės dėžutės daro įtaką technologijų pažangai atsakymas yra įraše „Archontas“. Ten pat yra ir schema, kuri paaiškina interpretacijų evoliuciją nuo tam tikros psichoformos iki užbaigtos technologijos. Psichoformos – tai sąmonės dėžutės, realybės paradigmos, nuo kurių priklauso kokie įmanomi keliai manipuliuoti realybe. Jeigu vaizdas sąmonėje tikslus, gali atlikti tikslias manipuliacija, o jeigu vaizdiniai visiškai atitrūkę, tai negali matyti įvaldymo galimybių. Ši savybė vadinama sąmonės ir veiksmo kokybe. Kokybė gali būti žema ir aukšta, o tai priklauso nuo veiklos mastų ir efektyvumo.

Įsivaizduokime tokią situaciją: yra upė ir aklas žmogus. Jo tikslas persikelti per upę. Tai galima padaryti pereinant per tiltą arba plaukiant valtimi. Tačiau kol jis šių priemonių nesuras – o tai sunku, nes jis aklas – tol kito kranto nepasieks. Ta pati problema kyla ir mokslininkams. Koks yra metodas sudaryti tikslų aplinkos žemėlapį, nenaudojant akių? Aklas neturi akių, bet gali liesti. Mokslininkai tą ir daro – jie kvantinės realybės nemato, bet įvairiais instrumentais bando ją apčiuopti, tada, kaip aklieji, protu ir vaizduote nustatinėja formas. Nematant pačios tikrovės, jos pobūdis nulemiamas sąmonės dėžutės, kuri gali būti paranki galimybių atradimui ir neparanki.

Darbą užbaigus – galima keliauti per upę, siekti savo tikslų, duota tikrovė manipuliaciškai būną įvaldyta. Pradinių verčių nelaikau svarbiomis jeigu jos neefektyvios, „neleidžia persikelti per upę“. Religija ir senovės filosofija turi daug neefektyvių koncepcijų, kurios atsirado aklai bandant apčiuopti realybę. Tai nubraižyti žemėlapiai, kurie deja neatitinka realių kontinentų, todėl navigacijai per tikrovę jie netinkami.

Neužsiimu senovės klystkelių tyrinėjimu, nors įvairios „sąmonės dėžutės“ bei klaidų ir atitikimų pasekmės – įdomus klausimas. Iš to galima pasimokyti ką reikia daryti, ko nereikia. Taip pat galima sukurti kriterijus paradigmos efektyvumo vertinimui.

Todėl ir bandau išskirti sąmonių ir minčių surinkimo tipologijas. Sąmonių tipologija priklauso nuo žmogaus psichinės sandaros ir yra biologinis reiškinys. Jis keičiasi tik tuo atveju, jeigu keičiasi biologija. Minčių surinkimas vyksta pagal pasaulį ir kalbą, jis iš esmės lingvoforma. Yra kažkokios prote užkietėjusios frazės, kurios funkcionuoja kaip pravaikščioti keliai. Tais keliais žmogus įpratinamas vaikščioti, todėl susiformuoja apsaugos ir barjerai, kurie trukdo iškrypti iš numatyto kelio. Tai apsaugo nuo klaidų, bet taip pat skatina stagnaciją, stabdo naujus atradimus.

Žinduolio sąmonės tipologijos pagrindinis akcentas tas, kad ji yra trivietė – turi priekinę dalį, centrinę dalį ir galinę. Išplėtimuose dar prisideda lankai, kurie yra ekstrasensorikos sistemų vieta. Mąstymas dažniausiai prisirišęs prie priekinės dalies ir ją aptarnauja. Žmogus išdresiruotas bijoti savo realybės. O kalboje atsispindi pagrindiniai dėmenys, kuriais sąmonė manipuliuoja ir bando iš jų kurti valdymo technologiją. Siekiama psichikos valdymo priemonių per religiją, filosofiją ir ideologiją, taip pat gamtos valdymo priemonių. Kiekvienas nori kažką valdyti. Kitoks žinojimo siekimo tikslas žmogui nelabai suvokiamas.

(daugiau…)

Mintiregos teorija

Tas momentas kai minčių skaitymas ir perdavimas taps kasdienybe nenumaldomai artėja. Todėl tam, kas neišvengiamai artėja gerai būtų pasiruošti iš anksto. Vienas iš pasiruošimo būdų yra žodyno apvalymas ir atnaujinimas. Apvalyti reikia nuo nelietuviškų žodžių ir juos pakeisti lietuviškais, o jeigu žodžio nėra, nes tariama, kad reiškinys dar neegzistuoja, jį sukurti. Šiame kontekste norėčiau pateikti savo pasiūlymus, nes su situacija esu šiek tiek susipažinęs, galiu teisingai „onomizuoti“ (įžodinti) tam tikras koncepcijas.

Plačiai paplitęs žodis „telepatija“, kuris yra skolinys iš graikų kalbos. Kažkodėl svetimžodis ilgą laiką tenkino „parapsichologų“ poreikius ir nebuvo didesnių pastangų šią koncepciją sulietuvinti. Mano siūlomas pakaitalas yra mintirega. Šis žodis nurodo gebėjimą regėti kito žmogaus mintis. Žmogus turintis šį gebėjimą gali būti vadinamas mintregiu. Esu šiek tiek tyrinėjęs mintiregos teoriją, mintiregio procesą ir mintregio kai kuriuos metodus.

Šis gebėjimas gali būti natūralus arba technologinis – abiem atvejais naudojamas nuo minčių sklindančio signalo surinkimas, todėl tai yra aido rinktuvo (AR) sistema. Aido rinktuvo sukuriamos reprezentacijos turi turėti sąmonėje savo struktūrines vietas, kurias vadinu „žiedais“. Apie tai jau rašiau, todėl čia nesikartosiu.

Mintiregos gebėjimas skaidomas į du elementus: a) mintiskaitą ir b) mintisiuntą. Šios dvi gebėjimo regėti mintis atšakos turi savo mokslus, kurie yra mintiskaitos mokslas, apibendrinantis visus minčių skaitymo metodus, kuriuos naudoja mintskaitys. Analogiškai yra mintisiuntos mokslas, kuris aprašo mintsiunčio procesą: būdus kaip surenkama siuntimui informacija, kaip ji paruošiama perdavimui, ir kaip signalas pasiunčiamas išsirinktam gavėjui arba gavėjams. Žmogus atliekantis šį veiksmą yra mintsiuntys.

Šie mokslai yra glaudžiai susiję su „telepatijos“ kalba, kuri turi kai kurių išorinės kalbos bruožų, bet yra labiau semantizuota, priklausanti ne nuo burnodaros, bet nuo mintidaros. Tam suprasti reikalingas minties mokslas, kuris išaiškintų minčių struktūrą, minčių genezę ir jų pritaikymą mintisiuntos procesui. „Telepatijos“ kalba labai svarbi tema, kuri iš dalies yra ištyrinėta, tačiau šių tyrimų duomenys slepiami nuo mintiregos gebėjimu neapdovanotų žmonių. Tačiau ilgai laukti nereiks ir ši klaida bus ištaisyta. Vėliausiai per dešimt metų. Kol viso to nėra, galima „pafantazuoti“, paeksperimentuoti su žodynėliais.

Noriu pristatyti dar vieną analogišką terminą mintižiūra, kuris daug kuo panašus į parodytus prieš tai, bet turi specifinį atspalvį. Aš siūlau mintižiūrą laikyti atskiru mintiskaitos atveju, kai skaitymas naudojamas tyrimo tikslu – pažiūrėti į žmogaus mintis ir ką nors atskleisti, išaiškinti. Tai, aišku, turės būti teisiškai reguliuojama, nes įsibrovimas į vidų be sutikimo turi būti draudžiamas. Kol tokios priemonės įslaptintos, nėra galimybių teisiškai sureguliuoti sritį, nes tam „ko nėra“ įstatymų niekas nekuria. Tačiau viskas greitai pasikeis.

(daugiau…)