Žaidimų su laiku pasekmės

Kelionės laiku tipiška mokslinės fantastikos tema, kuri iš grožinės literatūros ir filmų perėjo į kitas sritis. Viena jų yra ezoterika, kurioje dažnai pasirodo žmonės ir istorijos, susijusios su paranormaliais gebėjimais, leidžiančiais pažaboti laiką. Ji taip pat reiškiasi ir kaip užribio mokslo tema, svajojant apie laiko valdymo technologijas. Visos technologijos prasideda nuo teorijos, teorijoms sukurti reikia tirti tikrovę. Norint valdyti laiką, reikia žinoti kas jis iš tikro yra. Kol sąmonėje karaliauja primityvus fenomenologinis vaizdinys, be jokios subtilesnės reiškinio analizės, tol apie kokį nors efektyvesnį valdymą nėra net kalbos. Todėl turime pažinti laiką, nesivadovauti jo primityviais vaizdiniais. Kūryboje ir ezoterikoje dažnai fantazuojama, priskiriamos sau neegzistuojančios galios; mokslas siekia būti rimtesnis, bet dažnai apribodamas fantaziją uždaro gerų idėjų šaltinį, padarydamas šiam klausimui didelę žalą. Kad skeptikai neverkšlentų, pateikiu savo idėjas kaip konstruktą, kurį galima panaudoti kūryboje, rašant laiko kelionių tema. Taip pat reikia neužmiršti, kad be kelionių yra daug kitokių laiko valdymo galimybių, tokių kaip pranašavimas, ateities numatymas ir t.t.

Pradėsiu nuo fundamentalių su laiku susijusių skirčių. Šis klausimas skirstomas į tris aukštus, kuriuose laikas pasirodo skirtingais avatarais: pagrindinis laikas – nežinia kas, nes jis yra už patyrimo srities, priminėje tikrovėje. Kokia jos struktūra šioje vietoje galima pasakyti tik pasitelkus teorinę ezoterinę vaizduotę, kuri pakiša idėją leidžiančia pagauti esminį jo bruožą. Man šis bruožas apsireiškė kaip laiko laužmenų (fraktalų) konstruktas, kuris gali turėti „keliolika“ dimensijų. Esmė ta, kad laiko nelaikau vienmčiu, jo negalima žymėti viena progresine tiese, ši savybė atsiranda tik aukštesniuose lygmenyse. Tiesioginis laikas yra tas prezentinis srautas, kurį suformuoja į sąmonės sątvarą patenkanti informacija. Tai ta pagrindinė žmogaus „amžinoji dabartis“, kurioje visada yra sąmonė. Be abejo šis prezentinis srautas yra to tikro pagrindinio lauko slaja, kurioje užmaskuojamos tos sudėtinės tikro laiko struktūros, kurias reikia žinoti, norint laiką valdyti technologiškai. Prezentinis srautas tos struktūros neparodo, todėl privaloma jį peržengti. Toliau eina perdirbtas laikas, kuris yra pertvarkytas prezentinis srautas, pavirstantis į du avatarus: preteritinį laiką, kuris žymi praeitį ir futūrinį laiką, kuris nurodo į ateitį. Šie du paskutiniai avatarai yra labiausiai nutolę nuo to tikrojo laiko, jie yra tie likučiai, kurie lieka panaudojus prezentinį srautą. Vadinasi tikrais išoriniais kūnais gyvename tikrame daugiamačiame laike, o suvokiame jį kaip šiuos tris išvardintus srautus: dabartį, praeitį ir ateitį.

Tai bendro pobūdžio žemėlapis, kuriam toliau suteiksiu teorinio modelio pavidalą. Esmė yra dvi koordinačių ašys, kurių horizontali žymi erdvę, mano vadinamą tentyvu, o vertikali yra laikas, vadinamas tenkme. Tentyvas yra mūsų tikrovės fiksuota struktūra, kurioje galima išskirti stabilias vietas, kuriose kaip arenose rutuliojasi įvykiai. Tentyvą galima pažinti, o kadangi jis keičiasi labai lėtai, susipažinus su vietovėmis galima iš anksto žinoti ką rasi vienoje ar kitoje vietovėje atidūręs. Dėl šio priežasties tentyvas yra numatomas ir prognozuojamas, keičiasi tik dėl tenkmės sukuriamų situacijų. Tentyvo vietovėje yra vertikali ašis, žyminti tenkmę, kuri pagal analogiją su vietomis erdvėje turi savo lomų struktūrą. Loma yra pagrindinis tentyvo vienetas, kurio centre yra koks nors įvykis. Lomos nuo vietų skiriasi tuo, kad jos nėra tvarkingos, jos tvarkomos tik susidūrusios su pagrindiniu tikrovės prezentiniu srautu, kuris atsiranta tentyvo ir tenkmės susikirtimo vietoje. Į ateitį ir praeitį šio susikirtimo nėra, todėl jos egzistuoja ne kaip tiesės, bet kaip netvarkingi debesys, kuriuose vyrauja laužmenų struktūros. Artėjant prie prezentinio susikirtimo, lomos įgauna tvarką ir įsikomponuoja į kokią nors išreikštą vietovę. Mano mokslinės fantastikos pasaulyje, kelionės laiku įmanomos kaip „tenkmės lomų įtentyvinimas“, tai yra erdvės burbulo išplėtimas į praeitį arba ateitį, kur susikuria keliautojo lauku pasaulis, kuriame dar kartą pergyvenama praeitis arba anksčiau laiko išgyvenama ateitis. Erdvė netvarkingai pagal laužmenis išdėstytas lomas sutvarko jų logiška seka, gauname realizuotą ateitį arba praeitį.

loma

Visi žino su laiko kelionėmis siejamą paradoksą, pagal kurį pakeitus ką nors praeityje, išnyksta visa ateities linija, ateitis pasikeičia. Pavyzdžiui, jeigu kas nors nukeliavęs į praeitį nužudytų tavo protėvius, be pėdsakų išnyktų visa su šiais protėviais susijusi ateitis. Tokias energetines linijas tenkmėje vadinu strujomis, kurios yra energetiškai susietų lomų kamuolys, kurios patekusios į įtikrovinančią erdvę yra realizuojamos tam tikra įvykių seka. Nukirtus kurioje nors vietoje strują, ji ištraukiama iš visos ateities. Arba kitas variantas – ateitis pasidalina į dvi paralelines juostas, kur vienoje realizuojama sena struja, o kitoje – ši struja išnykusi. Tai susiję su problemomis, kadangi šalinant geras strujas iš tenkmės, bloginama ateitis, jų vietą užima blogosios strujos. Todėl neprotingai žaidžiant su laiku, ateitį gali ištikti katastrofa, nes ta sunaikinta struja galėjo būti priežastis, kuri užkirto kelią nelaimėms, strują ištraukus iš ateities, joms atidaromas kelias.

Pagrindinis klausimas – kaip tenkmėje išsirikiuoja lomos, nuo kokių faktorių tai priklauso. Aš išskiriu du faktorius: sąmoningą valią ir fizinę energiją. Valia rikiuoja lomas pagal savo planus, kuriuos suprojektuoja smegenys. Tokius planus turi visi žmonės ir visos organizacijos. Kadangi dauguma planų susikertantys, tai jie pasiskirsto į realizuotus ir nerealizuotus. Taip pat planams trukdo energijose vykstantys procesai ir įvykiai, kurie gali būti palankūs ir patogeniniai. Žinant visus planus, vietas ir energijas, galima prognozuoti ateitį, net nekeliaujant laiku. Tačiau tai žinoti galima tik esant totaliai peršviečiamai ir kontroliuojamai sąmonei. Tokia kontrolė yra vienas laiko valdymo būdų, leidžiančių tentyve numatyti visus susidūrimus ir ateities strujų nukirtimus, kurie kreipia laužmenis prezentiniame sraute tam tikra kryptimi, kuria išvynioja lomų laužmeninį kamuolį. Viskas susidėsto proporciškai ir tikimybiškai. Jeigu strujos šalinamos nachališkai ir užgrobinėjama ateitis – ji pradeda smirdėti. Todėl galima įvesti dar vieną sąvoką, kaip vietos ir lomos kvapas. Jeigu kokioje nors vietoje daug strujų buvo nukirsta neteisėtais metodais, ta vieta pradeda dvokti, nes šią praeitį su savimi tos sąmonės ir organizacijos tempiasi per visą istoriją. Kadangi dvokti nenori niekas, buvo sukurta kvepalų industrija, kurios paskirtis apsmardinti kvepiančius ir iškvepinti smirdančius. Dėl šios priežasties reikia turėti gerą uoslę, kad galėtum atskirti tikrą kvapą nuo dirbtinio. Šioje sistemoje dirba žiniasklaida, propaganda, ideologija, informacinio karo specialistai ir taip toliau. Tarp praeities ir prezentinės sąmonės įstatomi priedangos ekranai arba įvykis iš viso ištrinamas iš sąmonės, ir visuomenė neužuodžia organizacijų dvoko.

Kišimasis į ateitį susijęs su didele atsakomybe ir etika, nes neprotingai į ją kišantis galima sukelti nepataisomų padarinių. Tai toks griežtas principas, kad iš tikro neaišku kokios bus pasekmės net šalinat iš pažiūros blogą strują. Kad tai galėtum numatyti turi žinoti visą strujos lomų kamuolį ir visų strujų tarpusavio sąveikas. Ateities bloginti neturi teisės, nes ateitis nėra niekieno nuosavybė. Valdyti ją galima tik tam turint pakankamai gebėjimų.

Lomas labai gražiai galima išrikiuoti laikrodžio mechanizmu, kuris veikia matematiškai tiksliai. Ar tikrovėje yra toks laikrodžio mechanizmas, kuris padaro visą ateitį nulemtą iš anksto – nežino niekas. Arba gali būti, kad yra tam tikri dėsniai, kurie leidžia dideliu tikslumu įvykių seką apskaičiuoti. Individualiai dirbant savo laike, šią sistemą galima naudoti kaip nori, nes šitaip pakenkti neįmanoma. Pakenkiama tik savavališkai kišantis į svetimą laiką.

Šią sistemą galima taikyti ir psichologiškai, savo sąmonėje modeliuojant laiko strujas arba žaidžiant praeities arba ateities lomų pasauliuose, dėliojant savo gyvenime lomas į sekas, kurios vadinamos planais. Visi nori žinoti savo ateitį. Tai yra įmanoma, bet lengviausia kai tą ateitį susiformuoji pats, savo valios pastangomis. Pagrindinis klausimas – siekti kad tavo laikas nepradėtų dvokti. Tada nepadės jokie kvepalai.

Kodėl ezoterika nesmirdi mokslu

Šiuolaikinė visuomenė labai didžiuojasi mokslu, nelabai suprasdama, kas tai yra. Kita vertus, ji atsiriboja nuo nemokslo, kuris, kaip tikima, tėra prasimanymai ir išsigalvojimai. Taip labai susiaurinamas vertinimo kontekstas, save pastatoma į pranašumo pozicijas. Prie viso to dar pridėjus technologinį efektyvumą, atrodo, pasiekiama triuškinanti pergalė prieš visus savo konkurentus. Taigi kas yra mokslas ir kaip jis atsiranda vertinant filosofiniu žvilgsniu?

Pradėti reikia nuo pačios pradžios, o žmogaus pradžia yra sąmonė. Šis žodis suprantamas taip pat plačiai, kaip ir žodis psichika. Kokios prielaidos sąmonėje atsirasti mokslui? Kad tai išsiaiškintume, turime apžvelgti sąmonės pačią pagrindinę struktūrą, kuri ir yra atsakymas į šį klausimą. Sąmonė turi tris dalis: priekinę, centrinę ir galinę. Priekinė yra pasaulis, kurį matome aplinkui; mums atrodo, kad mes jame gyvename, nes centrinė dalis, kūnas, yra šio pasaulio narys. Galinė dalis yra protas, kuris visą tikrovę padalina į mažus gabaliukus ir gali jais įvairiai manipuliuoti.

Šią sąmonės sandarą galima aprašyti proporciškai, kiekvieną dalį išmatuojant santykyje su kitomis dalimis. Priekinė sąmonė yra 10 000 m apskritimas iki horizonto; kūnas būna maždaug 2 m ir juda jau minėtame priekiniame apskritime. Galinė sąmonė gali būti įvairi, koks jos spindulys priklauso nuo lobotomijos laipsnio. Mano vertinimu, daugiau žiūrint pagal savo situaciją, jos spindulys turi būti apie 0,5 m. Vadinasi apibendrindami sistemą gauname tokias vertes: 0,5 – 2 – 10 000. 10 000 m duoda objektų pasaulį, kuriuo žaidžia 2 m, o mąsto apie jį 0,5 m. Centre kaip matome yra kūnas, kuris užsiima darbu, dirbtinės realybės konstravimu.

Kaip tokioje sąmonėje atsiranda mokslas? Mokslo fanatikai greičiausiai nusivils, jeigu pasakysiu, kas visas mokslas yra tautologinis. Jeigu kas nors nesupranta šito žodžio, apibrėžimas toks: „apibrėžimo arba įrodymo loginė klaida, nes apibrėžiamoji sąvoka apibrėžiama ta pačia sąvoka, tezė įrodinėjama remiantis ta pačia teze“. Pavyzdys: kas yra materija? Tautologinis atsakymas: materija yra materija. Kuo tautologija tokia efektyvi suprasti nesunku, ji visada paremta atitikimu, o atitikimas yra pagrindinis „tiesos“ reikalavimas. Kadangi mokslas tautologiškas, jis visada yra „tiesa“. Visi kas nesutinka su tautologija yra melagiai.

Kad apgaulė nebūtų tokia akivaizdi, tautologija yra maskuojama. Materija paverčiama į ką nors kita, performuluojama, perfrazuojama, perleidžiama per kokią nors mėsmalę, paverčiama faršu ir tada įgauna formą puikiai tinkančią mokslui. Materija → mėsmalė → bcda, gaunama užmaskuota materijos forma. Kadangi materija1 = materija2 ir materija2 = bcda, tai gauname, kad materija1 = bcda. Šitas triukas materiją paverčiant raidžių faršu ir yra teorija, mokslas, paaiškinimas, kas tikrovė yra. Kadangi teorinė dalis yra tik pirmos dalies permaltas faršas, tai visada toks prilyginimas, teorija yra tautologinė, nes aiškinama tas pats tuo pačiu, tik pakeitus formą.

Prie viso to reikia pridurti, kad dėl minėtos žmogaus sąmonės sandaros, žmogus yra „mokslininkas“ iš prigimties, nes turi dvivietę sąmonę. Priekinė dalis duoda objektą, materiją1, o galinė dalis yra šio objekto permalimo pagal savo sandarą vieta. Objektas tas pats, bet perleistas per protą įgauna kitokią, „protingą“ formą. Išorė viena, ji neskirstoma į objektą ir teoriją apie jį, tačiau smegenys sukonstruotos taip, kad įėjusi į vidų tikrovė skyla į dvi atšakas, kuriose jai suteikiama skirtinga forma, tada viena atšaka pakišama po kita atšaka ir šis pakišimas vadinamas „mokslu“.

Kas yra tikrovė? Tikrovė yra materija. Kas yra materija? Materija yra sąveikų sistema. Kas yra sąveikų sistema? Sąveikų sistema yra fuA>^?+=. Tačiau kas už viso šito pseudo aiškinimo stovi suprasti nesunku: ta pati sąvoka, „tikrovė“, tik perėjusi per skirtingas mėsmales. Kas yra tikrovė1? Tikrovė1 yra tikrovė2? Kas yra tikrovė2? Tikrovė2 yra tikrovė3. Gauname triuškinančią tiesą, absoliutų atitikimą sau pačiam.

Kaip šis išradimas atsirado – didelė mįslė. Žmogus buvo sukonstruotas taip, kad jis būtų teoretikas iš prigimties. Tai prasidėjo nuo jau minėtos dvivietės psichoformos; dar labiau patobulėjo, kai galinė dalis susikūrė kalbos sistemą, kuri leido suteikinėti priekinės dalies objektams kitokią formą ir tą formą perkelti į išorę. Dar didesnis proveržis įvyko tada, kai šias teorija buvo išmokta išorėje išsaugoti.

Klausiama: Kas yra visata? Visata yra sudaužytas kiaušinis. Kas sukūrė pasaulį? Jonis Didysis, anapusinio pasaulio valdovas.

Tokios „teorijos“ buvo pirmi žingsniai, mokslo kūdikystė. Tautologija iš pradžių galėjo būti nesurišta, užteko paprasčiausio minties šuolio. Tada buvo nuspręsta, kad tai, apie ką turi būti sukurta teorija turi būti sulaužyta ir ištyrinėta. Kuriant tautologiją, turi būti mėgdžiojamos savybės, dalys, sąryšiai. Atsirado logika, matematika, kaip patobulinta lingvoforma. Atitikimas tapo būtinu reikalavimu todėl, kad paaiškėjo, jog laisva tautologija yra neefektyvi. Taip buvo įvestas mokslo pagrindinis įstatymas – galinė dalis turi maksimaliai atitikti priekinę dalį, net jeigu iš jos yra malamas kognityvinis faršas. Tai reikalinga tam, kad faršo pasakų pasaulį būtų galima per kūną perkelti į priekinę dalį ir faršą paversti dirbtine realybe.

Pavyzdžiui, priekinė dalis turi mišką, galinė dalis mišką paverčia medienos laužu, kūnas iš šio laužo sukonstruoja namą. Šitaip atsirado technologija, o technologijai reikalingas maksimalus atitikimas, nes be atitikimo neįmanoma efektyviai manipuliuoti. Šitaip civilizacijos evoliucijoje susidraugavo visos trys sąmonės vietos. Iš pradžių atsirado iš faršo pagamintas pasakų pasaulis, o tada kūnas išmoko tą pasakų pasaulį paversti tikrove. Pradžia negudri – „materija yra materija“, bet rezultatai stulbinantys, pasaulis pavertas faršu ir iš to faršo sukurta dirbtinė tikrovė.

Į areną prie viso to įsiveržia „laisvieji protai“, kurie atgaivina laisvosios tautolgijos metodą, pradeda kurti mokslo stabo neatitinkančias teorijas. Teigiama, kad jos neturi tokio efektyvumo, todėl naudos požiūriu išmestinesnės už mėšlą. Todėl kyla karas, mokslininkas siekia apsaugoti savo tautologinį stabą, svajoja, kad niekas nesikėsintų į „materija yra materija, kuri yra materija“. Atrastos raidės labai brangios, jos net leidžia sukonstruoti prietaisą. Nors nelabai aišku ar tos raidės reikalingos, nes gali būti, kad prietaisus įmanoma konstruoti ir be teorijų, paprasčiausiai dirbant rankomis.

Šitaip priekinė dalis, tas 10 000 m ir dar tiek, kiek pasislenka toliau, tampa žaliavos sankaupa. 0,5 metrai tampa tautologinės mėsmalės vieta, o 2 m – tomis rankomis, kurios mala ne mintyse, bet pasaulyje. Ar tai vienintelė įmanoma tvarka? Ar turime žiūrėti tik utilitarinio efektyvumo? Jeigu mėsmalė bekono nepaverčia kotletu – ji nereikalinga, neefektyvi? Ezoterikas taip pat kuria tautologijas, tik jo tautologijos yra laisvos, taip pat neretai jis juda priešinga kryptimi nei technologija, o tai iškarto primetama jam kaip pralaimėjimas. Atseit: neduosi kotleto – būsi  nereikalingas. Tačiau ar tai galime lakyti aukščiausia gyvenimo prasme. Mokslas daug kam palengvino gyvenimą – triuškinantis argumentas, tik čia dažnai pamirštama paskaičiuoti kokiam skaičiui žmonių gyvenimas buvo apsunkintas dėl to, kad jie buvo paversti konvejerių aptarnaujančiu personalu. Tapo mažiau vertingesniais už daiktus. Jeigu reikėtų rinktis tarp žmogaus gyvybės ir naujo „Tesla“ automobilio, ką pasirinktum. Žmogus greičiausiai taptų nereikalingas, paliktų tik aptarnauti „Tesla“ konvejerius.

Galima tik pasidžiaugti, kad ezoterika nesmirdi mokslu.

Bendras ezoterikos pasiskirstymas

lucid

Šiame įraše norėčiau pasidalinti savo pastebėjimais apie psy-gebėjimų statistinį pasiskirstymą. Tikslaus tyrimo jokio nedariau, tačiau net jo nedarius galima įvertinti hierarchinį išsidėstymą arba tankį konkrečioje teritorijoje. Ta teritorija yra Lietuva, nors galima imti ir kitas. To nedarau, nes į kitas teritorijas ir visą planetą perkelti duomenis galima pagal analogijos principą. Galbūt verta tik pažymėti, kad skirtingos teritorijos skiriasi savo požiūriu į tokią ezoterinę temą. Skirtingose valstybėse eterį užsigrobusios skirtingos grupuotės, ir jie pagal savo įsivaizdavimus kabina likusiai masei makaronus, pavyzdžiui, aiškindami, kad „žino“ kas yra tiesa. Tokie apgailėtini mulkiai negali nekelti juoko. Protingi žmonės praeina tokiems pro šalį.

Pagrindu savo statistikai pasirinkau savo 5 signalinių sistemų principą, tik šiuo atveju jis bus taikomas ne individualiai, bet kolektyviai. Todėl galima sakyti, jog tai 5 kolektyvinės signalinės sistemos, kurios turi savo bendrą lauką visoje Lietuvos teritorijoje. Šios sistemos gali reikštis ir pagal vietovę, nors toks pasiskirstymas yra kito įvertinimo klausimas. Net šitaip neskirstant šiame įraše, Lietuvą galima padalinti į 4 dalis: pietinę, centrinę ir šiaurinę, kuri dar skirstoma į vakarinę ir rytinę. Teritorija svarbi tuo, kad joje skirtingai pasiskirstę palankios ir patogeninės zonos, pramoninių ir komunikacinių hipostratinių trukdžių stiprumas. Jie taip pat veikia žmonių gebėjimus, psichologines būsenas ir galimybes prasimušti į kitą dimensiją. Dažniausiai pagrindinis trukdis yra lobotominės būsenos, kurios sukeltos slopinamosios psichotronikos, kita galimybė – riboti gabumai iš prigimties.

Toliau reikia sukonkretinti kokios tos signalinės sistemos yra. Išvardinsiu jas paprastai, neaprašinėdamas kiekvienos smulkiu aprašinėjimu, nes jos pačios save paaiškinančios. Tai yra: a) sensoriumo grupė, b) korporiumo grupė, c) telepatiumo grupė, d) oneiriumo grupė ir e) transoriumo grupė. Sensorika yra įprastas juslinis suvokimas, per kurį žmogui duodamas aplinkinis pasaulis. Tai yra pagrindinė atrama, kuri suformuoja žmogaus supratimą, aplinkos suvokimą ir savo vietos pasaulyje vertinimą. Sensoriumas susijęs su kognityviumu, kurio mintys aptarnauja pasaulį, ir dažnai būna įklimpusios į buką materializmą ir sensorinę faktologiją. Ši faktologija laikoma vieninteliu vertinimo kriterijumi ir jokia kitokia realybė nepripažįstama.

Sensoriumas yra atviras pasaulis, kuriame veikiama per savo kūną, kuris sudaro pagrindą korporiumo signalinei sistemai. Kūnas paklūsta dzeta-struktūros principui ir turi išorinį apvalkalą, fiksatinę dalį bei vidinę lanksčią šerdį, kurią vadinu gnostiniu laksatu. Kūnas taip pat yra atviras pasaulis, nors matome tik jo atvaizdą. Tikras kūnas visada paslėptas pirminėje tikrovėje ir čia sąveikauja su hipostratinėmis realybėmis, per kurias sujungtas su supančia aplinka, sudaro su ja nedalomą visumą. Kadangi žmogaus suvokimas nėra pilnas, didelės dalies šios tikrovės nematome, ji lieka paslėpta neregimame pasaulyje. Negebėjimas to pamatyti per reprezentaciją, per vaizdus kompensuojamas gebėjimu pajausti kaip ši realybė veikia. To dauguma gali nejausti tik dėl didelio nenatūralaus slopinamojo poveikio.

Trečia signalinė sistema yra telepatiumas, kuris yra mintiregos gebėjimo (natūralaus ir technologinio) pagrindas. Dauguma žmonių žemesniame pasaulyje veikia tik kaip imtuvai, sugebantys priimti perdavimus. Jie patys nesugeba bet kam siųsti minčių ar skaityti kokį tik panorėję žmogų. Dažnai būna tik vienas kanalas iš aukštesnio pasaulio ir jie šiuo kanalu naudojasi. Jis gali pateikti tikrą informaciją, netikrą, gali rodyti kelią arba klaidinti. Taip pat dažnai būna, kad šie perdavimai yra asmeninės reikšmės ir neskirti viešinimui. Paprasčiausiai šitaip žmogus dalyvauja asmeninėje ugdymo programoje, kuri neskirta kitų žinojimui. Tuo galima niekam neskelbiant naudotis kaip pranašumu. Taip pat labai paplitusi technologinė telepatija, kuri yra tik ryšio priemonė, kaip mobilus telefonas galvoje, kuriuo pagal numerį gali kam nori paskambinti arba pagal tavo numerį tau gali paskambinti kiti, perduoti savo pranešimą. Toks telefonas, aišku, garsu neapsiriboja, nes juo galima siųsti bet kokio tipo informaciją, nuotraukas, filmus ir pan.

Šios trys signalinės sistemos panašios tuo, kad jos naudoja nepakitusią sąmonės būseną ir „normalų“ aplinkos suvokimą. Čia turimas fiksuotas aplinkinis pasaulis ir fiksuotas kūnas, kuris paklūsta šio pasaulio dėsniams. Šiuo atveju turima kieta dzeta struktūra. Tuo tarpu ketvirta signalinė sistema perkelia į pasaulį, kuris nepaklūsta realino logikai, įveda daug fantasmagorinių, siurrealistinių elementų, naudoja ne prozos, bet poezijos simbolių logiką. Sapnus skirstau į vidinius, kuriems informacija imama iš vidinės sielos gelmės; komunikacinius, kurie perduoda kokią nors žinią užmaskuotu pavidalu, imant nuojautų informaciją; ir transcendentiniai, per kuriuos žmogus patenka į vidinę išorę, kolektyvinę vidinę išorinę realybę. Sapno realybės logika, neatitinka Aristotelio logikos ir reikia mokėti išgliaudėti žinią pasitelkiant savo intuiciją ir asmeninę patirtį. Dažnai paprasčiausiai primetama kokia nors trokštama interpretacija, todėl interpretacijos metodas susiformuoja tik ilgai ir metodiškai dirbant su sapnų simbolika.

Paskutinė signalinė sistema yra transoriumas, kuris perkelia į vidinę išorinę realybę, leidžia dvasiškai keliauti vidiniu bendrapasauliu. Tai sensoriumo atitikmuo vidinėje kryptyje, tačiau joje gyventi neįmanoma, įmanoma tik lankytis, nes jeigu žmogus apsigyventų transoriume kaip pagrindinėje savo būsenoje, kadangi tai pakitusi sąmonė – jis negalėtų veikti savo atraminiame pasaulyje, atrodytų, kad kūnas pastoviai paniręs į komą ir nefunkcionalus. Todėl transoriume tik lankomasi, bet niekada nepasiliekama visam laikui. Kalbėti apie transoriumą yra sunku todėl, kad tai vienintelė signalinė sistema, kurios niekada gyvenime nesu patyręs, todėl mano svarstymai tik teoriniai. Tačiau kelis kartus buvau prie patyrimo slenksčio.

Šios 5 signalinės sistemos yra kolektyvinės, todėl jos žymi kolektyvinę teritoriją, į kurią gali pasinerti individas. Kiekviena sistema veikia kaip kvantinis laukas, kuris sudarytas iš neksionų, tam tikrų mazgų ir ryšių tarp jų. Kiekviena sąmonė yra mazgas kvantinio lauko audinyje ir gali veikti atskirai, o gali keli mazgai būti suausti į didesnį tinklą. Kiekviename iš 5 lygių žmogus patalpintas tarsi į atskirą kambarį, kuriame nuo išorės riboja kambario sienos. Tačiau kartais įvyksta taip, kad tos sienos tampa skaidrios ir permatomos, pradeda matytis gretimi kambariai. Tai vyksta pastoviai sensoriumo ir korporiumo lygyje. Jame koordinuotai veikia dideli tinklai individų, kurie gali dalintis bendra informacija. Pakilus iki telepatiumo lygio, šie kambariai tampa daug didesne problema, nes piramidės apačioje esantys žmonės uždaryti į savo kambarius ir negali išeiti anapus jų minčių pasaulio lygyje. Tačiau šiuos uždarytus kambarius galima susieti technologiškai, atsiranda anapusinė jėga, kuri retkarčiais kambarius sujungia ir žmogus gali stebėti kito neksiono teritoriją.

Oneiriumas ir transoriumas veikia tokiu pačiu principu. Sapno pasaulis yra tarsi atskira patalpa, į kurią niekas kitas patekti negali. Tačiau skirtingų žmonių patalpos pagamintos iš tos pačios substancijos ir, kaip sakoma, galima susibelsti per sieną. Jeigu siena tarp patalpų griūva, dėl to, kad visiems žmonėms yra bendras oneiriumo laukas, žmonės gali turėti sapnus bendrame pasaulyje. Taip įmanoma bendrauti arba gali būti kito žmogaus pasaulio stebėtoju, kuris šio stebėtojo nemato. Tačiau aišku tai tik sapno pasaulio stebėjimas.

Tai nereiškia, kad tokia galimybė prieinama kiekvienam – toks talentas yra retas dalykas. O genijus pasitaiko 1 per šimtą metų.

Todėl grįžkime prie statistikos klausimo. Norėčiau pamėginti įvertinti kaip pasiskirstęs talentas Lietuvoje. Žemiausiame lygyje turi būti daugiausiai žmonių, o aukščiausiame – mažiausiai. Vadinasi: a) kolektyviniame transoriume veikia apie 200 žmonių; b) kolektyviniame oneiriume veikia apie 15 000 – 20 000 žmonių; c) kolektyviniame telepatiume veikia apie 50 000  žmonių; d) korporiume veikia apie 100 000 žmonių; e) sensoriume veikia 2,8 milijonų žmonių. Kai sakau veikia, turiu galvoje veikia pilnu, nenuslopintu režimu, o vienintelė sistema, kuri nėra slopinama yra sensoriumas. Slopinamas net žmogaus kūnas, kuris praranda daug natūralių gebėjimų. Nieko negali pakeisti net meditacija ir autogeninė treniruotė. Kūnui neigiamą poveikį daro netinkamas maistas, dienos režimas, per didelis stresas, hipostratiniai laukai ir t.t.

Matome, kad Lietuvoje transoriumas prieinamas tik keliems šimtams žmonių. Didesnis skaičius turi laisvą oneiriumą. Telepatija labiausiai paplitusi organizacijų struktūrose, todėl tokių žmonių, kurie vienaip ar kitaip prijungti prie tinklo – gana daug. Deja piramidės apačioje psy-gebėjimai yra slopinami ir žmonės apie kolektyvinį transoriumą, oneiriumą ir telepatiumą gali tik pasvajoti. Laikoma, kad darbiniams biorobotams tai pertekliniai gebėjimai. Todėl domėtis ir nesiūlau, nes vis tiek nieko nepasieksite.

Eksperimentas su žodynėliu

a) Sąmonės kokybė

Pažinimo ir mokslo galimybės užkoduotos visuomenėje įdiegtose paradigmose, kurios priklauso nuo žmogaus sąmonės ir kalbos struktūrų. Kaip sąmonės dėžutės daro įtaką technologijų pažangai atsakymas yra įraše „Archontas“. Ten pat yra ir schema, kuri paaiškina interpretacijų evoliuciją nuo tam tikros psichoformos iki užbaigtos technologijos. Psichoformos – tai sąmonės dėžutės, realybės paradigmos, nuo kurių priklauso kokie įmanomi keliai manipuliuoti realybe. Jeigu vaizdas sąmonėje tikslus, gali atlikti tikslias manipuliacija, o jeigu vaizdiniai visiškai atitrūkę, tai negali matyti įvaldymo galimybių. Ši savybė vadinama sąmonės ir veiksmo kokybe. Kokybė gali būti žema ir aukšta, o tai priklauso nuo veiklos mastų ir efektyvumo.

Įsivaizduokime tokią situaciją: yra upė ir aklas žmogus. Jo tikslas persikelti per upę. Tai galima padaryti pereinant per tiltą arba plaukiant valtimi. Tačiau kol jis šių priemonių nesuras – o tai sunku, nes jis aklas – tol kito kranto nepasieks. Ta pati problema kyla ir mokslininkams. Koks yra metodas sudaryti tikslų aplinkos žemėlapį, nenaudojant akių? Aklas neturi akių, bet gali liesti. Mokslininkai tą ir daro – jie kvantinės realybės nemato, bet įvairiais instrumentais bando ją apčiuopti, tada, kaip aklieji, protu ir vaizduote nustatinėja formas. Nematant pačios tikrovės, jos pobūdis nulemiamas sąmonės dėžutės, kuri gali būti paranki galimybių atradimui ir neparanki.

Darbą užbaigus – galima keliauti per upę, siekti savo tikslų, duota tikrovė manipuliaciškai būną įvaldyta. Pradinių verčių nelaikau svarbiomis jeigu jos neefektyvios, „neleidžia persikelti per upę“. Religija ir senovės filosofija turi daug neefektyvių koncepcijų, kurios atsirado aklai bandant apčiuopti realybę. Tai nubraižyti žemėlapiai, kurie deja neatitinka realių kontinentų, todėl navigacijai per tikrovę jie netinkami.

Neužsiimu senovės klystkelių tyrinėjimu, nors įvairios „sąmonės dėžutės“ bei klaidų ir atitikimų pasekmės – įdomus klausimas. Iš to galima pasimokyti ką reikia daryti, ko nereikia. Taip pat galima sukurti kriterijus paradigmos efektyvumo vertinimui.

Todėl ir bandau išskirti sąmonių ir minčių surinkimo tipologijas. Sąmonių tipologija priklauso nuo žmogaus psichinės sandaros ir yra biologinis reiškinys. Jis keičiasi tik tuo atveju, jeigu keičiasi biologija. Minčių surinkimas vyksta pagal pasaulį ir kalbą, jis iš esmės lingvoforma. Yra kažkokios prote užkietėjusios frazės, kurios funkcionuoja kaip pravaikščioti keliai. Tais keliais žmogus įpratinamas vaikščioti, todėl susiformuoja apsaugos ir barjerai, kurie trukdo iškrypti iš numatyto kelio. Tai apsaugo nuo klaidų, bet taip pat skatina stagnaciją, stabdo naujus atradimus.

Žinduolio sąmonės tipologijos pagrindinis akcentas tas, kad ji yra trivietė – turi priekinę dalį, centrinę dalį ir galinę. Išplėtimuose dar prisideda lankai, kurie yra ekstrasensorikos sistemų vieta. Mąstymas dažniausiai prisirišęs prie priekinės dalies ir ją aptarnauja. Žmogus išdresiruotas bijoti savo realybės. O kalboje atsispindi pagrindiniai dėmenys, kuriais sąmonė manipuliuoja ir bando iš jų kurti valdymo technologiją. Siekiama psichikos valdymo priemonių per religiją, filosofiją ir ideologiją, taip pat gamtos valdymo priemonių. Kiekvienas nori kažką valdyti. Kitoks žinojimo siekimo tikslas žmogui nelabai suvokiamas.

Tai ką aš kuriu irgi yra „sąmonės dėžutė“, tačiau taip būna visada. Esmė tame ar nauja dėžutė tuo momentu užkoduoja lygio pakilimą, žingsnį į priekį. Lygį įvaldžius, jis savo darbą padaro ir turi užleisti vietą kitai. Mano tikslas mokslą išplėsti vien iš priekinės sąmonės dalies į galinę, kad pilnai apimtų dvivietę realybę. Mano metodą iliustruoja paveiksliukas. Judini pirminę realybę (auftatas) ir pėdsakai susiformuoja priekinėje ir galinėje dalyje, tada iš savo mąstymo horizontų surenki interpretuojančias sąvokas. Man tai yra jau minėtas kontinuumų metodas.

horizontaiParodyti sąmonės kokybių ir veiksmo kokybių lygiai. Sąmonės kokybės: a) jausminis visumos patyrimas, b) kalbinis-sąvokinis pažinimas, c) matematinis suvokimas. Veiksmo kokybės: a) maginis-ritualinis veiksmas, b) eksperimentinis-mokslinis veiksmas. Savo tyrimą realizuoju sąvokiniame ir matematiniame lygyje, o veiksmas – žinių apie kitų atliktus eksperimentus apibendrinimas. Arba lieka paprasta kalbinė filosofija. Žinojimo pobūdis priklauso nuo to, kaip sujungiamos priekinė ir galinė dalis senso-kognityvinėje sintezėje.

b) Pasaulio modelis

Sąmonės dėžutės „visko ribos“ yra teoriškai gana paprastas klausimas. Technologinė pasaulio interpretacija suvokime atsiranda taip: pradžioje fiksato sątvaras sukuria kopiją, tada kopija tikslinama per įdeigimą, kurio metu iš išorės perkeliama į vidų, galiausiai iš įdeigto laksato sukuriamas ertas (technologija). Ertas yra riba. Tiksli, holoplastinė kopija yra priartėjimas prie erto, nes visas vaizdas rodo ir visas pertvarkymo galimybes. Taigi pradžia yra sątvaras, o pabaiga ertas, kuris užsklendžia „nuotykį“. Nieko daugiau negali būti. Tarp jų kažkur yra kalba kaip pagrindinis katalizatorius.

Kaip matome šiek tiek pažaidžiau naujoviško patirties įžodinimo žaidimą ir pabandžiau sukurti išorinės krypties struktūrų analizę. Savistabai įdomi kalba, o aš pažiūrėjau į išorinį fiksatą, vadinamą pasauliu. Pats bendriausias pavadinimas, kuris įvardija pagrindinę vyksmo areną yra sątvaras, kurio artimiausias sluoksnis vadinamas slaja, kur surenkami pagrindiniai suvokimo dėmenys, sudarantys vaizdą. Tai erdvė, laikas ir daiktas.

Natūralu, kad po vaizdo yra povaizdis, kuris formuoja panašią sistemą tik žemesnėje pakopoje. Erdvės poerdvis yra priešokos taškų klainis, kuris yra po vaizdu esančių aktyvumo sistemų tinklas. Laikas yra eigma, kuri turi tenkmę ir šuorus, kadangi judėjimas gali būti tolygus ir ramus, o gali būti šuoliškas. Šie dalykai taip pat įkomponuoti į eigmos priešokos taškų klainį. Klainiuose formuojasi rinklės, kurios užgroždamos slają, sukuria grožmenį, išorinį daiktišką ar juslinį objektą. Pavyzdžiui, garsai irgi gali būti vadinami grožmenimis.

Slaja sątvare turi priekinę dalį, kuri vadinama skoma ir galinę dalį, kuri yra atgrindas. Skoma yra dėmesio surinkimo taškas, kuris išskiria grožmenį. Atgrindas – tai visas periferijoje esantis fonas. Judumas pasireiškia dviem būdais: rinklės ir grožmens dreifu, ir sątvaro slingavimu, kurio metu formuojasi vaizdo pertalkos, dreifuoja priešokos taškuose birkštys. Birkštis yra suaktyvinimo būsena ir forma, kuri nelietuviškai vadinama veiksmo potencialais arba impulsais. Skoma visada yra sirtas grožmuo, o atgrindas – lainas. Sirtas reikškia stiprus, o lainas – silpnas. Slinguojant sirti ir laini grožmenys, slenkant skomai, pereina vienas į kitą.

Tai pirmas povaizdžio lygis, kuris pasiekia tik birkštis, kurių voros kirimuojamos į rinklę, tada rinklės užgrožia grožmens slają. Šitaip prasimato pasaulio sątvaras, visa žmogų supanti realybė. Tuomet jis įdeigiamas į laksatą, kuris transformuojasi per vidines manipuliacijas į ertą. Išspaudus iš ertų maksimalų našumą, pasiekiama riba. Ertų našumą, aišku, riboja tikrovės savybės.

Pavyzdžiui, išaiškinus visą sątvaro mechanizmą, bus galima sukurti dirbtinį sątvarą, kuris bus sąmoningas ertas – bus pasiektas visas žmogaus spektras.

c) Kas yra mintis

Prieš tai aprašiau, koks yra fiksato povaizdžio pirmas principas. Dabar analogiškai aprašysiu laksato pomintį. Jau rašiau kad pomintis skirstomas į kamieninę ir šakinę dalį. Tai gali būti ne visai tikslus apibūdinimas, nes šakos skiriasi tik braižmu ir kanalu. Tai yra, pati ši struktūra tuščia.

Prasminės arba vaizdinės rinklės paduodamos į įlaidį ir čia suformuoja struokas, kurios turi savo braižmo struktūrą. Braižmas, tai ta semantinė forma, kuri suteikia minčiai jos formą – ji gali būti kalbinė, gali būti vaizdinė ir pan. Šio proceso eigma ir tentyvas panašūs į tuos kurie vyksta pasaulio sątvaroje, todėl čia nekartosiu. Tik minčių pasauliui daugiau būdingos šuorinės voros, dėl ko mintys sustruokiamos ypais. Tai gali būti būdinga ne visiems, nes kitų žmonių mintys srūva kaip nesustojamas srautas, tačiau vis tiek dažnai matosi punktyrinis minčių principas, ypač jeigu braižmas lingvoforminis.

Mano įsitikinimu didžiosios daugumos sąstruokų braižmenys yra kopijos, tai yra jos įtrauktos iš pasaulio į atminį ir paprasčiausiai mėgdžiojamos. Tačiau negalima sakyti kad visos mintys tėra pasaulio kopijavimas. Manau, kad 70 proc. sąstruokų braižmenys yra kopijos, o 30 proc. braižmenų originalūs. Akivaizdu, kad vien originalais mąstyti neįmanoma ir turi būti kopijų bazė. Tačiau jeigu žmogus turi talentą kurioje nors srityje gali judėti apie 30 proc. ribose originalių sąstruokų. Tokios mintys vadinamos idėjomis.

Tačiau net idėjoje kažkokia dalis yra kopijos nuo ko nors matyto, girdėto arba patirto. Visas grubus ir subtilus sątvaras yra originalių sąstruokų šaltinis. Nemanau, kad mintis gali atsirasti iš nieko. Sėkmė lydi tuos, kas sugeba pasaulyje pastebėti nuryškintus, išblukusius braižmenis, įsidėti juos ir sustruokti į mintį.

Apie kaupiamąją sąmonę galiu pakartoti tą patį, ką jau esu kartojęs pagal savo gana seną schemą. Turima priekinė ir galinė sąmonės dalis, ir informacijos kaupimas vyksta vykdant pirmą kognityvinį šuolį iš sensoriumo į kognityviumą. Vykstant šiam šuoliui kaupiama patirtis, struktūros, abstraktai, kurie atlieka minties braižmenų vaidmenį.

Antras kognityvinis šuolis yra grąžinimas iš galinės sąmonės dalies (kaupiamosios) į priekinę to, kas sukaupta – tai vadinama supratimu. Tai įgauna žinojimo formą, kuris leidžia pasakyti kas kas nors yra, ką tai daro, ko galima tikėti ir kaip reikia reaguoti. Šio šuolio metu įvyksta senso-kognityvinė sintezė, kurios metu galinė sąmonės dalis sujungiama su priekine. Pradiniame variante mintys tik aptarnauja pasaulį.

Žmogus siekiantis pažinimo nesitenkina išvaikščiotais keliais, kuriuos siūlo bendri pažinimo įrankiai (kaip kalba), ir siekia įžiūrėti užtamsintus kontūrus ir braižmenis. Taip vyksta naujoviško šablono kūrimas. Jo sėkmė priklauso tik nuo to, kaip sugebama įtikinti kitus žmones jo didesniu efektyvumu. Kaupimo svarba akivaizdi, ši funkcija yra pagrindinė proto atrama, be kurios nebūtų įmanomas joks pažinimas.

Mintiregos teorija

Tas momentas kai minčių skaitymas ir perdavimas taps kasdienybe nenumaldomai artėja. Todėl tam, kas neišvengiamai artėja gerai būtų pasiruošti iš anksto. Vienas iš pasiruošimo būdų yra žodyno apvalymas ir atnaujinimas. Apvalyti reikia nuo nelietuviškų žodžių ir juos pakeisti lietuviškais, o jeigu žodžio nėra, nes tariama, kad reiškinys dar neegzistuoja, jį sukurti. Šiame kontekste norėčiau pateikti savo pasiūlymus, nes su situacija esu šiek tiek susipažinęs, galiu teisingai „onomizuoti“ (įžodinti) tam tikras koncepcijas.

Plačiai paplitęs žodis „telepatija“, kuris yra skolinys iš graikų kalbos. Kažkodėl svetimžodis ilgą laiką tenkino „parapsichologų“ poreikius ir nebuvo didesnių pastangų šią koncepciją sulietuvinti. Mano siūlomas pakaitalas yra mintirega. Šis žodis nurodo gebėjimą regėti kito žmogaus mintis. Žmogus turintis šį gebėjimą gali būti vadinamas mintregiu. Esu šiek tiek tyrinėjęs mintiregos teoriją, mintiregio procesą ir mintregio kai kuriuos metodus.

Šis gebėjimas gali būti natūralus arba technologinis – abiem atvejais naudojamas nuo minčių sklindančio signalo surinkimas, todėl tai yra aido rinktuvo (AR) sistema. Aido rinktuvo sukuriamos reprezentacijos turi turėti sąmonėje savo struktūrines vietas, kurias vadinu „žiedais“. Apie tai jau rašiau, todėl čia nesikartosiu.

Mintiregos gebėjimas skaidomas į du elementus: a) mintiskaitą ir b) mintisiuntą. Šios dvi gebėjimo regėti mintis atšakos turi savo mokslus, kurie yra mintiskaitos mokslas, apibendrinantis visus minčių skaitymo metodus, kuriuos naudoja mintskaitys. Analogiškai yra mintisiuntos mokslas, kuris aprašo mintsiunčio procesą: būdus kaip surenkama siuntimui informacija, kaip ji paruošiama perdavimui, ir kaip signalas pasiunčiamas išsirinktam gavėjui arba gavėjams. Žmogus atliekantis šį veiksmą yra mintsiuntys.

Šie mokslai yra glaudžiai susiję su „telepatijos“ kalba, kuri turi kai kurių išorinės kalbos bruožų, bet yra labiau semantizuota, priklausanti ne nuo burnodaros, bet nuo mintidaros. Tam suprasti reikalingas minties mokslas, kuris išaiškintų minčių struktūrą, minčių genezę ir jų pritaikymą mintisiuntos procesui. „Telepatijos“ kalba labai svarbi tema, kuri iš dalies yra ištyrinėta, tačiau šių tyrimų duomenys slepiami nuo mintiregos gebėjimu neapdovanotų žmonių. Tačiau ilgai laukti nereiks ir ši klaida bus ištaisyta. Vėliausiai per dešimt metų. Kol viso to nėra, galima „pafantazuoti“, paeksperimentuoti su žodynėliais.

Noriu pristatyti dar vieną analogišką terminą mintižiūra, kuris daug kuo panašus į parodytus prieš tai, bet turi specifinį atspalvį. Aš siūlau mintižiūrą laikyti atskiru mintiskaitos atveju, kai skaitymas naudojamas tyrimo tikslu – pažiūrėti į žmogaus mintis ir ką nors atskleisti, išaiškinti. Tai, aišku, turės būti teisiškai reguliuojama, nes įsibrovimas į vidų be sutikimo turi būti draudžiamas. Kol tokios priemonės įslaptintos, nėra galimybių teisiškai sureguliuoti sritį, nes tam „ko nėra“ įstatymų niekas nekuria. Tačiau viskas greitai pasikeis.

Mintirega pasauliui atvers naują dimensiją, kuri pakeis tiek visuomenę, tiek žmonių psichologiją. Pasislėpti nuo „perskaitymo“ bus įmanoma tik turint galingą organizuotą sistemą, kuri apsaugos nuo visų mintskaitinių tyrimų. Bus sistema kaip to išreikalauti teisiškai, tačiau vis tiek bus grupelė, kuri kontroliuos sistemą ir bus virš jos, žemiau esantiems nepasiekiami. Tai problema, nes sudaro galimybę manipuliacijoms, tačiau struktūriškai to išspręsti neįmanoma, viskas priklauso tik nuo žmonių sąžiningumo.

Šios sistemos technologizavimas gali įgauti neigiamas formas, pavyzdžiui, visus žmones prijungus prie tinklo ir realiuoju laiku skaitant visas jų mintis. Tie, kas bus šio tinklo valdovai, turės absoliučią valdžią, nes nebus įmanoma paslėpti jokio sąmokslo teisėtai ar neteisėtai pasipriešinti elitui. Tada nebus jokių priemonių pakeisti valdžią. Įsiviešpataus absoliutizmas. Kaip reikalai vystysis priklauso nuo starto pozicijų, į kokias rankas papuls tokios galimybės. Jeigu tai nebus aukštos moralės žmonės, žmonija gali atsidurti nepavydėtinoje padėtyje. Vienų „nusikaltimai“ bus tą pačią akimirką išaiškinami, o kiti visą laiką keliais žingsniais bus priekyje. Iš dalies taip yra ir dabar, naudojant tradicines priemones, bet ateityje situacija gali susiklostyti dar griežtesnė.

Šitaip visuomenė pasidalins į atviras zonas ir uždaras zonas. Atviros zonos bus totaliai kontroliuojamos, o uždaros neperšviečiamos. Esant atviroje zonoje nebus įmanoma suorganizuoti jokios pasipriešinimo jėgos, nes viskas bus užkertama pačioje užuomazgoje. Todėl situaciją reikia labai atidžiai stebėti, daryti viską, kad taip neatsitiktų.

Uždarų ir atvirų zonų sąveikas vaizduoju tokia schema.

zinojimas

Joje yra dvi minėtos pusės, kurias vadinu 1 klase ir 3 klase. Sąveikos reiškiasi per du kanalus – galimybių ir faktų. Galimybės prieinamos visiems, bet jos rodo tik neapibrėžtus žemėlapius, kuriuose kokia nors situacija gali būti, o gali ir nebūti. Faktas visada yra arba taip, arba ne. Taigi uždari ir atviri yra lygūs galimybių kanale, bet faktų kanale galių santykis išbalansuotas. Mintregys mato visą gelmę faktų lygyje, tai yra aprėpia visus tris horizontus. Nemintregys mato tik pirmą horizontą, kuriame vaikšto paviršiniai „akių kūnai“. Informacija gaunama per išorinę kalbą. Vadinasi iš jo pusės atsiranda neapibrėžtumo sritis, kurią jis gali tyrinėti pagal žemėlapius, analizuodamas, spėliodamas. Dėl šios priežasties faktais paverčiamos galimybės, kurios konkrečiai neapibrėžtos.

Iš kitos pusės, mintregiai šią neapibrėžtumo sritį taip pat siekia kontroliuoti, kad 3 klasė nepadarytų netinkamų analitinių išvadų. Todėl dirba šioje vietoje su savo dezinformacija. Taip iš vienos pusės gaunamos „sąmokslo teorijos“, o iš kitos „priedangos versijos“. Todėl dėl šios srities reikia labai atkakliai kovoti, kad nekontroliuojama ji nevirstų 1 klasės nusikaltėlių prieglobsčiu, kuriame jie save vaizduoja „gražiais žmonėmis“.

Dirbti šioje vietoje reikia labai rimtai, nes net negebant rinkti tikrų faktų, galima neapibrėžtumui padaryti labai rimtą spaudimą. Tam panaudojami galimybių žemėlapiai, teorijos. Galima pasitelkti mintiregos teoriją, mintiskaitą, mintisiuntą, minties teoriją. Taip pat galima bandyti pratęsti pirmame horizonte surinktą paviršiaus informaciją, kuri į sąmonę patenka per akis. Akys užfiksuoja daug svarbių faktų, ir tik pervesti į kalbą jie gali atrodyti nereikšmingi, nes žodžiai, kuriais jie išreiškiami nedaro didelio įspūdžio.

Galimybes galima žiūrėti dviejose vietose, pasaulio vaizdiniame modelyje ir kalboje, kurioje galima išskleisti visą gramatiką, visą žodyną ir sujungus su pirmo horizonto informacija, patirtimi, ieškoti labiausiai tikėtinų pasirinkimų. Surinkus viską kas prieinama, tai sudedama į neapibrėžtumo sritį ir priedangos versijoms, kurios ateina iš 1 klasės, turinčios mintižiūros galimybę, galima padaryti labai rimtą spaudimą. Jeigu žinai, kad esi skenuojamas, tada turinį, kuriuo disponuoja uždaros zonos, dar lengviau atspėti – tas turinys yra tavo mintys, kurios naudojamos kaip įvesties duomenys, prieš kuriuos ruošiamas koks nors veiksmų planas.

Mintirega ateinančiais dešimtmečiais bus pats svarbiausias technologinis išplėtimas, kuris pradės tikrą, naują transhumanizmo erą. Tai pakeis žmonių psichologiją ir visuomenės sandarą, atsiras sąmonių kolektyvai, integruotos sąmonės, bus kitaip matuojamas intelektas, kuris vadinsis telepatilektu. Aišku, didžiausia problema yra galios santykiai, teisinis sureguliavimas, taip pat nemažiau svarbu bus iš naujo apibrėžti nusikaltimo sąvoką – ar vien pagalvojimas bus laikomas baustina veika. Kokio tipo pagalvojimai, net jeigu jie piktybiniai, bus legalūs, o už kokius bus galima susilaukti bausmės. Taip pat bus svarbus jau minėto neteisėto įsibrovimo klausimas, privedimas šitaip įsibrovus žmogaus prie beprotybės. Juk aišku, kad esant svetimiems žmonėms tavo galvoje ir neturint galimybių atsijungti – labai apsunkinamas gyvenimas. Šunsnukių, kurie praktikuoja patyčių sportą netrūksta ir dabar. Kas bus kai taps įmanoma mintižiūra? Kyla labai daug klausimų.