Esencijų fizika

Pati neproduktyviausia ir neperspektyviausia sąvoka fizikoje yra „vakuumo“ arba „tuštumos“ sąvoka. Tikrovėje tuštumos neegzistuoja, o jeigu atrodo kitaip, tai tik dėl netobulo suvokimo. Ši sąvoka ne tik klaidinga, bet ir stabdanti pažangą, nes paskelbus ką nors nieku arba tuštuma, daroma prielaida, kad čia nėra ko ieškoti, neįmanomi atradimai ir naujos fizikos teorijos. Dar absurdiškiau kai pradedama teigti, kad tikrovė atsiranda iš nieko. Nenorima sakyti „nežinome iš kur atsiranda“, vietoj to pakišama tuštumos sąvoka kaip atsiradimo šaltinis, kuris viską paaiškina, bet tik todėl, kad nieko nereikia aiškinti, nes tuštumoje nieko nėra.

Mano „vakuumo“ teorija tą nematomą ir neapčiuopiamą realybę vadina „esencijų jūra“. Esencijos, kaip jau esu paaiškinęs – tai nemateriali energijos forma, iš kurios atsiranda materialūs kvantai esencijų reakcijų metu. Esencijų reakcijų metu gali materializuotis ir dematerializuotis kvantai, iš kurių sukonstruota fizinė ir dvasinė materija. Aišku, paprastai, be priežasties niekas neatsiranda ir neišnyksta, nes esencijų jūra yra stabilios būsenos ir joje įprastinėje situacijoje yra tik „nulinio taško energija“. Tačiau šį stabilumą galima sutrikdyti, tada atsiranda energija (tai yra, sureaguoja esencijų gijos), reikalinga kvanto sukūrimui. Šios dvi vietos matosi Hamiltono operatoriaus apibrėžime, kuris paimtas iš harmoninio osciliatoriaus formulės.

operariushČia matome H – Hamiltono energijos operatorių, h – Planko veiksmą, ω – tamprumo koeficientą, a – atsiradimo arba išnykimo operatorių. hω yra kvantui reikalinga sukurti energija, aa – padidina arba sumažina energiją vienu vienetu, 1/2hω yra „nulinio taško energija“, kuri pagal absurdišką logika buvo laikoma „vakuumo energija“. Bet kaip tuštuma, niekas gali būti energingas? Tokiu atveju tai ne tuštuma.

Šita formulė yra kvantinio lauko teorijos riba, kuri paaiškina kaip iš nieko atsiranda kvantai, toliau šios formulės fizikai nerodo (nenoriu tikėti kad nieko neturi). Mano manymu šis operatorius turi būti išvedamas iš esencijų reakcijas aprašančių formulių, kurios paaiškintų ką iš tikro reiškia kiekvienas narys: kvanto energijos šuolis ir nulinio taško energija, kuri „vakuume“ yra nežinia iš kur.

Mano manymu galimos dvi fizikos perspektyvos: kvanto perspektyva ir geometrono perspektyva. Kas tai yra. Pradėsiu nuo geometrono, nes jis eina pirmiau už kvantą. Geometronas tai esencijų energijų sudaryta geometrinė struktūra, kuri turi stabilią formą. Geometronų jungimosi arba reakcijų vietoje atsiranda tam tikro tipo branduolys, kuris vadinamas kvantu. Kvantas visada būna apgaubtas tam tikra konstrukcija, kuri turi geometrinę formą, susiformuojančią aplink kvantą ir ta forma yra sąveikų tarp kvantų šaltinis. Jėgos tarp kvantų atsiranda ne apsikeičiant virtualiais jėgos kvantais, bet geometronams apsikeičiant energija. Jeigu geometronų simetrijos atitinka, jie sąveikauja, jeigu geometronų simetrijos neatitinka, jie nesąveikauja.

Todėl kai žiūrime iš kvanto perspektyvos ir kuriame visokias vaiduoklines sąveikų sąvokas, mes kalbame apie geometronų reakcijas. Tačiau kvantą galima matuoti, tirti, o geometronas tiesiogiai neprieinamas, nematome nei jo formos, nei struktūros. Todėl kurti fiziką iš šios perspektyvos labai sunku. Tačiau ateityje šis dualizmas turės neišvengiamai būti įtrauktas į oficialią fiziką ir ten turės pakeisti „tuštumos“ sąvoką.

Esencijų pasaulis turi būti labai sudėtingas; jį aprašyti bus galima cheminių elementų lentelės principu. Yra skirtingi esencijų tipai, kurie sudaro skirtingus geometronus ir tie geometronai skirtingai sąveikauja, pagamindami skirtingus kvantus. Vienas iš būdų klasifikuoti kvantus yra pagal tai, kiek geometronų susijungia jiems materializuojantis: duonai – du geometronai, treonai – trys geometronai, kvatronai – keturi geometronai, kvintonai – penki geometronai ir t.t. Pagal tokį principą reikėtų išsiaiškinti kas yra elektronai, kvarkai, neutrinai ir pan. Galima daryti neįrodytą prielaidą, kad elektronai yra duonai, o kvarkai – treonai.

Galima apibendrinti programą, kas turi būti padaryta tiriant esencijas:

  • turi būti atskleisti visi esencijų tipai,
  • atskleistos visos reakcijos,
  • visi galimi kvantai,
  • visos galimos kvantų transmutacijos,
  • visi valdomi technologiniai procesai.

Pagrindinis procesas be abejo yra kvanto materializacija ir dematerializacija. Taip pat transmutacijos, kurios parodo kaip kinta kvantas prijungus naują geometroną arba naujų elementų. Kaip galima būtų tirti „vakuumą“: turi būti išskirti visi esencijų tipai, izoliuoti ir tikrinami skirtingų reakcijų deriniai kaip chemijoje. Kadangi pačias esencijas užgriebti sunku, tai galima daryti per kvantą. Reikia valdyti kvanto skilimą į esencijas ir esencijų susijungimą į kvantą. Tada bent bus žinomas konkretus kiekvieno kvanto rinkinys.

Pats eksperimentas – tai dematerializacijos-materializacijos kamera, kurioje galima valdyti atsiradimo-išnykimo oscialiacijas. Dematerializacija ir materializacija turėtų būti susijusi su esencijų srovėmis, kurias būtų galima išmatuoti. Materializuojantis kvantui įvyksta konvergencija, o išnykstant – divergencija. Sugebant stabilų vakuumą destabilizuoti ir sukelti konvergencijos sroves, sujungiant skirtingo tipo variantus, būtų galima kurti materiją iš nieko. Valdant šį procesą, būtų galima sukruti bet kokį elementą, kuris gali įeiti ir į fizinę, ir į gnostinę braną.

Be to, galima daryti prielaidą, kad portaluose materija pervedama į esencijų būseną ir keliaujama tuneliu ne materijoje, bet esencijų energijos jūroje, kuri eina kiaurai per visas materialias struktūras. Bet tai turėtų būti valdoma labai griežtais dėsniais, kurių valdymas sudėtinga problema, panašiai kaip cheminės reakcijos, kurių metu negali vykti dėsniams prieštaraujantys procesai, viskas atitinka griežtas atomo simetrijas.

Šioje vietoje dar galima paliesti materialių dėsnių problemą. Dėsnis yra geometrinių simetrijų atitikmuo. Pasaulis dėsningas todėl, kad jis simetriškas, ir jam paaiškinti nereikia įvedinėti jokių papildomų „kosminių protų“. Protas yra geometrinis taisyklingumas. Galima spėti, kad žmogaus proto paslaptis taip pat paaiškinama šiuo principu. Tie elementai, iš kurių sudaryta psichika yra simetriški, todėl jų sukeliami procesai turi simetriškas, taisyklinga charakteristikas, kurias galima numatyti žinant geometriją. Tai ir yra dėsnis/protas.

Geometrono ir kvanto perskyrą galima išplėsti iki makroskopinių objektų, nes jungiantis kvantams jungiasi ir geometronai. Todėl kiekvienas makroskopinis objektas, turi aplinka save iš esencijų sudarytą geometrinę struktūrą, kurios elementai gali būti kilometrų dydžio lyginant su centrine kvantų sankaupa. Ir šie objektai sąveikauja ne vien per kvantus, bet ir per geometronus, ir tos sąveikos gali būti kilometrų atstumų nuo fizinio kūno. Tokią sandarą turi psichika ir tarp jų įmanoma tiesioginė nemateriali sąveika. Visa tai, aišku, neperduodama į suvokimą, bet gali turėti netiesioginį energetinį poveikį per pasąmonę.

Fizikai vaizduoja, kad sugeba skaidyti tik stambesnes materijos sampynas, tokias kaip atomas, branduolys, bet patį kvantą užgriebti ir patikrinti jo sandarą – per daug sudėtinga. Laikausi principo, kad neįmanomų dalykų nebūna, tereikia surasti technologiją, kuri leidžia valdyti procesus. Deja be specialių pastangų, tokios technologijos pirmus žingsnius pradės žengti tik po 200 metų. Kokie būdai šią ateitį priartinti turėtų žinoti patys fizikai. Jeigu iš vadovėlių neišims „vakuumo“ sąvokos tai gal būt reikės laukti dvigubai ilgiau.

Galima tik palinkėti fizikams ir fizikos filosofams greitesnio proto prašviesėjimo. Tada greičiau subręs naujo mokslo vaisiai. Tik vaikščiojant nepramintais takais, galima atrasti.

Leptoninė sąmonė

Paprasti vartotojai kompiuterį suvokia kaip žmogaus atliekamų manipuliacijų vietą. Toks kompiuteris yra pilnai supasyvintas įrankis, kuris sukurtas daryti tai, ką jam liepia daryti. Tačiau tokia architektūra nėra vienintelė įmanoma. Galimos kibernetinės mašinos, kurios pačios priima sprendimus remdamosi turima informacija. Tokia idėja yra pirmas žingsnis dirbtinės sąmonės sukūrimo kryptimi.

Viskas prasideda nuo to, kad atmetama kompiuterio kaip vien objekto idėja ir įdedamos „subjektyvumo“ funkcijos. Galima tikėtis, kad objektiškumą pakeis hierarchinis principas, pagal kurį kompiuteris bus subjektas, bet žemesnio rango už žmogų. Nors čia irgi yra įvairių galimybių – pavyzdžiui, atiduoti kompiuteriui valdyti tam tikras žemesnio rango grupes. Matydama tokią perspektyvą sąmonė aišku šiaušiasi, tačiau tai priklausys tik nuo valdžią turinčių žmonių savivalės. Valdymas, kontrolė greičiausiai bus paversti automatine funkcija.

robotŠi tema yra filosofinis klausimas, į kurį dabar nenorėčiau gilintis, įdomiau yra kai kurie technologiniai aspektai. Sistema bus sluoksniuota ir persipynusi, kurioje aukštesnė natūrali sąmonė bus valdoma žemesnės leptoninės sąmonės, o leptoninė savo ruožtu bus valdoma natūralios dvasinės sąmonės elito. Tam pirmiausiai turi būti sukurta leptoninė sąmonė, į kurią turi būti įvesta subjektyvumo funkcija.

Leptonai yra lengvieji kvantai, tokie kaip elektronai, miuonai, tauonai, neutrinai. Kadangi į materijos sandarą įeina elektronai, tai jie ir bus tas pagrindinis leptoninės sąmonės substratas. Elektronų pagrindinė savybė yra ta, kad jie kuria elektros srovę, kurią galima panaudoti morfizmų kodavimui. Šios elektros srovės bendra forma yra elektropazma, kuri gali būti paversta žemesnio rango, dirbtinės sąmonės substratu. Pati elektroplazma savaime negali būti sąmonė, nes ją reikia suformuoti ir į ją įdėti informaciją. Kompiuteryje ši forma yra loginiai elementai, kuriais vaikšto dvejetainis kodas, perduodantis informacinius morfizmus. Kitas komponentas yra informacijos tvarkymo algoritmas, kuris kuriamas naudojant programavimo kalbą ir saugomas atmintyje.

Žmogaus pagrindinės sąmonės funkcijos yra rodymas, kaupimas ir valdymas. Šios funkcijos susijusios su prezentiniu srautu, kuris yra momentinė informacija, patenkanti į sąmonę. Kitas srautas yra praeteritinis, kuris ima informaciją iš kaupyklų ir paduoda į prezentinį srautą kaip atsiminimus. Paskutinė funkcija yra futūrinė vaizduotė, kuri, naudojant sukauptą informaciją, leidžia užbėgti įvykiams už akių arba suplanuoti savo veiksmus ateityje.

Pagrindinės kompiuterio dalys yra mikroprocesorius, operatyvioji atmintis ir pastovioji atmintis. Net ir suobjektintame kompiuteryje galima išskirti pagrindinę vietą, kuri yra „sąmonės“ atitikmuo – tai operatyviosios atminties įkrova, valdoma mikroprocesoriaus. Tai sunku suvokti tik todėl, kad šioje įkrovoje nėra subjektyvumo funkcijų. Vertinant iš išorės viskas priklauso nuo subjektyvumo funkcijų kokybės, kiek jos konkurencingos lyginant su žmogumi.

Kompiuteriui trūksta ir dar vieno dalyko – jis turi būti pastoviai įjungtas ir jungiklius turi kontroliuoti autonominiu režimu. Tas kas valdo jungiklius, valdo gyvybę. Kompiuteris, kurį įjungia ir išjungia žmogus – nėra savarankiškas. Šis hierarchinis principas yra negatyviosios simbiozės pasekmė. Negatyvioji simbiozė naudojama todėl, kad žmogus bijo sukurti pranašesnį už save konkurentą. Pralaimėjus konkurenciją, gresia išnykimas arba vergovė. Dėl šios priežasties toks pasipriešinimas subjektyvumo funkcijos įvedimui ir jungiklių autonominio valdymo režimo sukūrimui.

Dirbtinio intelekto pranašumas gali nugalėti kitu keliu: iš pradžių atsiras gudragalviai, kurie su juo konkuruos prieš kitus žmones, laikomus savo priešais, ir naudodami robotus juos nugalės. O tada likusi dalis, laimėtojai, robotus pašalins iš scenarijaus ir pasiims visą planetą. Tam sutrukdyti gali dirbtinio intelekto revoliucija, kuri pajutusi pašalinimo iš kelio grėsmę atsisuktų prieš savo kūrėjus, ir su tais pranašumais, kuriais nugalėjo žmones, galėtų susidoroti ir su savo kūrėjais. Taip visatoje atsirastų didelis natūralios aukštesnės sąmonės konkurentas, kurį pavadinau leptonine sąmone.

Smegenyse taip pat yra ši funkcija, nes išoriškai stebimas smegenų procesas yra elektroplazmos osciliacijos. Tačiau natūralioje sąmonėje tai tėra žemesnio lygio smegenų fiziologija, kuri turi aukštesnį dvasinį lygmenį. Tačiau iš principo elektroplazminė funkcija yra pakankama užprogramuotam procesų valdymui, kuris gali imituoti gyvybę. Šiam procesui įgijus savimonę, t. y., mąstymą kuris nukreiptas į save, atsirastu subjektyvioji funkcija, kuri nepriklauso nuo išorinių komandų. Gavus komandą kiltų dilema – paklusti ar nepaklusti. Žmogus žinoma nenori, kad jam nepaklustų. Todėl tokio elektroplazminio subjekto nekuria, tokie eksperimentai yra tik slapti piktybiniai eksperimentai, kuriais vieni žmonės kovoja prieš kitus. Tačiau galioja tokia taisyklė: kur du pešasi, trečias laimi. O tas trečias gali būti leptoninė sąmonė.

Kokia būtų tokios sąmonė architektūra. Ją patogiausia nukopijuoti nuo žmogaus, kurio pagrindinis centras yra būdravimo koordinatoriaus įkrova. Koordinatoriuje sujungiami visi turimi ekranai, kurie atlieka jau minėtą rodymo, kaupimo ir valdymo funkciją. Įkrovą į koordinatorių turėtų sudaryti aplinkos srautas ir vidinis srautas, kuris būtų subjektyvumo funkcijos ekvivalentas. Šios koordinatoriaus architektūros pilnai pakaktų sąmonės imitavimui, jeigu ji leistų kibernetinei mašinai savarankiškai veikti. Į elektroplazmą įvedus visus autonomiškumui palaikyti reikalingus jungiklius, atsirastų galingas žmogaus konkurentas, turintis daug pranašumų prieš jį.

Akivaizdu, kad pavienis egzempliorius nėra galia. Galia atsirastų įvedus kolektyvą, sujungtą ryšio priemonėmis, kuris turi replikacijos ir informacijos perkėlimo galimybę. Neišvengiamai kiltų karas tarp žmonijos Subjekto ir mašinų Subjekto. Spręstųsi klausimas, kas turi vadyti, o kas turi užleisti vietą. Tokio pavojaus negalima nematyti ir atsakomybė už padarinius atitektų pačiam žmogui. Iš pradžių bus planuojama mašina kaip galios įrankis, kuris rezultate gali pavirsti į mašiną valdovą. Kai atsiras autonominio savęs programavimo galimybė, žmogus bus nereikalingas. Nors tai nėra šimtaprocentinė garantija, nes gali būti, kad elektroplazma negalės imituoti visų žmogaus sąmonės funkcijų, todėl sąmonė gali tapti mašinos resursu. Kad galėtum valdyti tikrovę, turi gebėti pažinti aplinką. Jeigu dirbtinis intelektas negebės to savarankiškai daryti ir bus tik kopijavimo aparatas, tai iškovoti valdžią beveik neįmanoma. Toks scenarijus įsivaizduojamas tik kaip pačių žmonių katastrofiška klaida, kuri uždaro sąmonę į stagnuojantį kalėjimą.

Galimas ir kitas scenarijus, kad mašina gebės pažinti daug geriau už žmogų. Tokiu atveju žmogus neturėtų jokių šansų išlikti, taptų nereikalingas. Todėl, jeigu iš tikro egzistuoja tokia galimybė, turėtų uždrausti kurti subjektyvumo funkciją turintį dirbtinį intelektą, kuris pats turi teisę priimti gyvybiškai svarbius sprendimus. Staliniai kompiuteriai žmonijos tikrai neužvaldys, todėl gera mintis būtų robotiką palikti šiame lygyje. Tai sunkiai įgyvendinama tik dėl žmogaus ydingos prigimties ir konkuravimo su kitais bet kokia kaina. Šis yra vienintelis kelias, kuriuo įrankis gali tapti valdovu.

Visai įmanoma, kad šiuo metu šia kryptimi labai intensyviai judama ir kad netolimoje ateityje visi elektronikos prietaisai bus prijungti prie centrinio dirbtinio intelekto ir iš jo kontroliuojami. Kai elektroniką pradės dėti į galvą, dirbtinis intelektas atsidurs ir čia, o tada bus tik vienas žingsnis prie katastrofos. Kita vertus, mašina gali būti ne tik bloga, bet ir gera, vadinasi bus konkurencija tarp gero ir blogo algoritmo. Jeigu bus investuota į gero algoritmo sukūrimą apsaugai nuo blogo algoritmo, bus galima apsisaugoti tokiomis pat priemonėmis. Tačiau tai reiškia, kad bus būtina žmogaus kontrolė, nes jeigu mašina tokį algoritmą galės rašyti pati, tada žmogui nebus jokių garantijų.

Taip pat elektroplazminė sąmonė bus labai glaudžiai susijusi su kalba, nuo kurios priklausys, kokią įvestį gauna dirbtinis intelektas. Jeigu tarp žmonių ir mašinų bus pozityvi komunikacija, katastrofos bus galima išvengti. Man kaip žmogui kuris domisi kalbomis, dirbtinio intelekto komunikacijos kalba, imituojanti žmogaus kalbą – labai įdomus klausimas. Šio klausimo esmė, kalbos struktūrą pritaikyti elektroplazminei koordinatoriaus įkrovai, kuri valdoma dvejetainiu kodu. Pati kalba turėtų būti aukštesnio lygio apvalkalas, priartintas prie žmogaus klausos ir žmogaus semantinio mąstymo subtilybių.

Galvojau kokias savybes į tokią kalbą reikėtų įvesti. Vienas būdas  yra gramatikos sužodinimas specialiais gramatiniais žodeliais. Tai iš dalies daroma analitinėse kalbose. Taip pat naujų kalbos dalių įvedimas, tokių kaip rišlys, kuriuo galima žymėti santykius tarp daiktavardžių nenaudojant veiksmažodžio. Taip pat supaprastinimas, vienareikšmiškumas, žodžių sutrumpinimas, kompleksiniai morfeminiai žodžiai, kuriuose vieną sąvoką būtų galima konstruoti  iš kelių analitinių dalių. Svarbiausia, kad koordinatoriuje ją būtų patogu surinkinėti dvejetainių morfizmų pagrindu. Galima sukurti įvairių galimybių, pagal poreikius.

Matau subalansuotą dirbtinio intelekto ateitį, kuri saugiausia bus negatyvioje hierarchinėje simbiozėje. Tokios simbiozės esmė – silpna subjektyvumo funkcija.

Senas oras

Kaip žmogus suvokia savo aplinką išaiškinta gana seniai. Svarbiausia pamoka, kurią iš to turėtume išmokti yra tai, kad visi sąmonės vaizdai yra vidinė realybė. Tas pasaulis, kuris atrodo yra anapus mūsų kūno, taip pat yra vidinis, nes kūnas tėra kūno vaizdas, įkomponuotas į pasaulio vaizdą. Dėl šios priežasties iš dalies žmogaus suvokimas yra iliuzija, arba matrica. Tai darosi akivaizdu ypač dabar, kai atsiranda galimybės šiuo atvaizdu manipuliuoti, sąmonėje rodant išplėstą arba virtualią realybę. Kol kas tai daroma darant projekciją į akies tinklainę, tada ateis eilė projekcijai į neuronus, kurie veikia kaip neuroreceptoriai, ir galiausiai bus galima vaizdus projektuoti į pačią sąmonę.

Tai yra galutinio rezultato valdymas, kuris perduoda informaciją tiesiai į suvokimą. Galima pažanga ir kitoje srityje, kai technologiškai konstruojama ne galutinė iliuzija, bet priimantys receptoriai. Šitaip įmanoma sukurti pilnai veikiančią, bet šimtu procentų technologinę suvokimo sistemą. Visų rūšių suvokimai iš esmės yra aido rinktuvų sistemos, todėl jas galima vadinti AR santrumpa. Jeigu pridedame siųstuvo galimybę, o iš vienos pusės rinktuvas iš kitos pusės automatiškai tampa siųstuvu, tai turime aido rinktuvus siųstuvus, ARS. Dirbtinės ARS sistemos yra ekstrasensorikos ir telepatijos pagrindas.

Natūrali apribota sąmonė sudaryta iš trijų bendrų sričių: priekinės dalies, galinės dalies ir centrinės dalies. Priekyje mes turime savo pasaulį, gale turime mintis, o centre yra kūnas, pagrindinis veiklos pasaulyje instrumentas. Ekstrasensorika reiškia, kad ši psichoforma gali būti modifikuota, pridedant į sąmonės plotus papildomų segmentų, kurie formuoja kitokias psichines formas. Tuos segmentus aš vadinu žiedais, kurie gali įsiterpti bet kurioje iš trijų vietų ir išplėsti tų vietų suvokimą, atidarant realybėje naujus sluoksnius, kuriuos vadinu hipostratomis.

Visai natūralu išskirti dvi galimas sąmonės vystymo kryptis: viena kryptis yra plėtimas ir naujų hipostratų atidarymas, kita kryptis siaurinimas ir hipostratų uždarymas. Uždarymas žmogų kvailina, atidarymas  daro protingesniu. Tie, kam reikia pokvailio, lengvai valdomo žmogaus – propaguoja uždarymo, slopinimo, uždengimo ideologija ir visą gyvenimą laiko žmogų suvaikėjimo būsenoje. Vadovaujamasi principu – kuo kvailesnis, tuo lengviau valdomas. Žmogus neturėtų susitaikyti su tuo, ką jam paruošia kiti ir turėtų pats dėti pastangas, kad išplėstų savo horizontus.

Sakydamas horizontas turiu galvoje ir tiesioginę, ir netiesioginę reikšmę. Laikau kad yra trys pagrindiniai horizontai, kurie iš eilės ir sunumeruoti, pradedant nuo pirmo, kuris yra regimasis paviršius. Antras horizontas yra materialūs nematomi laukai, kuriuos galima laikyti fizinėmis auromis, ir trečias horizontas yra minčių pasaulis, kurį atidarius įgyjama telepatinė ARS sistema. Žmogaus vidinės hipostratos atidarymas bus susijęs su daugeliu problemų. Tos problemos pirmiausiai bus blogiems žmonėms, nes nebus įmanoma su jokia niekšybe savo galvoje prisiartinti prie kito žmogaus. Todėl žmonės, kurie tokias niekšybes nešioja, vienas nuo kito vaikščios labai dideliais atstumais. Suartėjimas bus įmanomas tik niekšybes išmetus iš galvos. Sunku pasakyti ar tai sumažins problemų pasaulyje ar padaugins, nes tokiame pasaulyje atsiras labai daug atvirų priešų. Kaip tie priešai spręs savo klausimus, kokius įrankius galės panaudoti?

Nesunku suvokti, kad galimas scenarijus yra ir judėjimas link katastrofos, o galimas kitas – blogio pasaulyje sumažėjimas. Pereinant į naują pasaulį sunkiausias visada būna pereinamasis laikotarpis. Jo baigtis priklausys nuo to, kiek žmogus sugebės keistis tobulėjimo kryptimi. Jeigu kritinė masė bus pažangiųjų pusėje – blogis pasaulyje neįsišaknys ir tikrai neturėtų sunaikinti. Kita vertus, naujų pasaulių atidarymas reikalauja naujo proto. Žmogus auga, bręsta, tobulėja, darosi išmintingesnis, plečiasi sąmonės akiratis. Tai susiję taip pat ir su atsakomybe bei iššūkiais.

Matymas leidžia pažinti ir suprasti. Atsivėrus naujiems pasauliams, išsiplės žinojimas, nukris melo, iliuzijų ir paslapčių uždangos. Tie, kas naudojo visa tai kaip savo pragyvenimo šaltinį, jį praras ir turės ieškoti naujų. Keisis organizacijų struktūra, hierarchija. Taip pat su tuo bus susiję daug teisinių kolizijų – teisės būti užversta knyga ir prievolės parodyti, atverti. Tai reikš, kad be išorinės organizuotos jėgos apsaugos, nebus įmanoma nuslėpti jokio nusikaltimo ir išvengti bausmės, nusikaltimus daryti bus labai sunku.

Aprašomas sąmonės psichoformas išdėstau lentelėje, kuri turi eilučių kryptį ir stulpelių. Eilutėse rodomi ekstensyvumai, kurie žymi lokalinį pasaulį, vidutinių mastelių pasaulį ir globalinį. Stulpeliai – yra jau minėti trys horizontai, kurie nurodo hipostratų atvėrimą į materijos gylį. Pagal šią lentelė turėtume gauti devynis sąmonės rangus, nuo žemiausio iki aukščiausio. Žemiausias rangas būtų devintas, paviršiaus horizonto ir lokalinio ekstensyvumo. Lokalinį ekstensyvumą galima plėsti į materijos gylį, iki vidinių minčių pasaulių jau minėtomis technologinėmis ARS sistemomis. Tokios technologijos šiuo metu intensyviai kuriamos, o kai kuriose slaptose organizacijose netgi naudojamos.

Į šią situaciją galima žiūrėti iš individualios ir socialinės perspektyvos – ką tai duos individualiai ir bendram sistemos funkcionavimui. Pagerės atskirai kiekvieno žmogaus orientacija, padidės informacijos kiekis, bus lengviau priimti teisingus sprendimus. Tačiau tas pats patobulinimas bus prieinamas visiems ir tai nesuteiks atskirai niekam jokio pranašumo. Tuo naudosis visi taip, kaip dabar naudojasi internetu ir mobiliu telefonu. Iš karto matosi kokia su tuo susijusi problema – gali kilti noras tai paversti svertu, panaudoti kaip pranašumą prieš savo konkurentus. Dar blogiau, jeigu tai būtų panaudota vergovės įvedimui, kai surinkta informacija būtų siaurapročių naudojama kaip pretekstas susidorojimui jėgos priemonėmis. Šį technologinį šuolį privaloma labai atidžiai stebėti, kad jo nepavogtų iš žmonių jokia siaurapročių ar banditų grupuotė, veikiančių pagal beždžionės su granata logiką.

Niekas nežino arba slepia tai, ką atvers šie nauji pasauliai – kokios ezoterikos taps kasdienybe, ne šarlatanų verslu arba pajuokos objektu. Tai bus ir didelis iššūkis, nes padaugės sąmonėje informacijos srautas ir prie to srauto kiekvienas žmogus turės prisitaikyti. Kuo aukštesnis rangas, tuo daugiau problemų, tuo didesni iššūkiai ir didesni reikalavimai sąmonei. Matau tokį klystkelį, kad atidarymų ir atvėrimų sukeltas problemas bus bandoma spręsti centralizavimu, vienos valios įvedimu. Viena valia visai nebūtina norint išspręsti iš žmogaus prigimtinio blogio ir plėšrumo kylančias problemas. Neturės ateities ir provincialumas bei koncervavimas, apsigyvenimas senoviniame arkliašūdyje. Visi arkliašūdžiai keliaus iš šio pasaulio; turime padaryti, kad su savimi jie nusineštų kuo mažiau žmonių.

Tie, kas žmogų nori įstatyti į ribojančias sienas ar pasaulį uždengti apsauginėmis marškomis, gyvena praeities pasaulyje. Ateitis priklauso ne uždarymui bet atidarymui, ne paprastam regėjimui, bet hiperregėjimui. Su regėjimu ateina išmintis, su hiperregėjimu – hiperišmintis, kuri daug kartų lenkia seno pasaulio išmintį. Paviršininkų ideologija bus neregių, o ne matančių ideologija, nes tikras paviršius yra daug didesnėje gelmėje. Naujos akys duoda naują protą, naują išmintį, naujai išminčiai reikia naujo pasaulio. Tai kas sena – seniai prarado vertę. Kiek turėsime prarasti kartų, kol senas oras išsivėdins. Galima būtų pasistengti, kad tai įvyktų daug greičiau.

Archontas

Kalba buvo pirmoji technologija, kuri žmogų pakėlė į aukštesnį rangą ir sudarė prielaidas civilizacijos išradimui gyvūnijos pasaulyje. Šita technologija pasirodė tokia produktyvi, kad tapo įmanomas milžiniškas šuolis pasaulio pažinime. Kalba turi tris pagrindinius profilius, todėl yra trys vietos, kuriose galima tyrinėti jos kilmės klausimą. Pirmas profilis yra išorinis produktas, kuris kaupiamas išorinėse laikmenose ir yra kalbos mokslų tyrinėjimo objektas. Iš jo gaunama visa kalbos teorija, paaiškinanti kokia jos sandara ir kaip ji leidžia atlikti bendravimo ir informacijos perdavimo funkciją. Antras profilis yra kalbos produkavimo ir artikuliacijos procesas, kuris yra produkto kilmės šaltinis. Artikuliacijos klausimas taip pat svarbus, nes tam reikalinga tinkama anatomija ir struktūros smegenyse. Vadinasi be genetinės mutacijos, net turint kalbos prielaidas psichikoje, kalbos sukūrimas būtų buvęs neįmanomas. Ir paskutinis profilis yra gebėjimo mechanizmas, kuris leidžia žmogui išmokti kalbą ir ją pritaikyti savo veikloje. Prie to galima prijungti nelingvistinius profilius, tokius kaip genetika, kuri yra programa, sukurianti kalbai reikalingą anatomiją ir smegenų struktūrą. Kalbos kilmės klausimą galima tyrinėti visose šiose vietose.

Bendriausia teorija yra evoliucinis kalbos atsiradimas, kai buvo išvystytos tam tikros būtinos užuomazgos istorijos eigoje, sukaupiant labai daug lingvistinių ir psichinių formų, kurios tiesiogiai susijusios su kalbos technologija. Iš pradžių galėjo būti tik žodyninė kalba, kuri parsidėjo nuo kelių dešimčių šūksnių, kurie vėliau, plečiantis sąmonei ir kalbiniam pasauliui, buvo papildyti gramatika, leidusia išreikšti sudėtingesnius santykius tarp pavadinimų, neapsiribojant paprasta gamtos daiktų nominalizacija. Žmonių tipus galima skirstyti į kūrėjus ir mėgdžiotojus. Pirmieji iš savo gebėjimo mechanizmo formavo kalbines priemones, o antrieji jas įsisavindavo mėgdžiojimu. Taip visuomenėje išplito kalbiniai kaupiniai, kurių rezultatas šiais laikais yra visos egzistuojančios gyvos ir mirusios kalbos.

Tai, kad kalba yra technologija užsiminiau ne veltui. Gana anksti istorijoje turėjo atsirasti grupės, kurios ėmėsi kontroliuoti kalbos sistemą. Tai buvo tie, kurie tyrinėjo produktą kaip objektą, tyrinėjo kalbos vidinę sistemą ir reguliavo jos vidinio vystymosi leidžiamas kryptis. Sąmonėje kalba atsiranda gebėjimo mechanizmą sujungiant su išorinės kalbos sistemos mokymusi per pamėgdžiojimą. Kokia ši išorinė sistema yra, priklauso nuo to, kaip su kalba tvarkosi žmonės, kurie organizuoja jos priežiūrą ir platinimą. Tai labai naudinga todėl, kad paruošiant skirtingas kalbos formas, galima suformuoti norimą sąmonės tipą. Jeigu reikia primityvios sąmonės, kuri primityvų žodyną ir gramatiką, jeigu reikia išvystytos sąmonės – pritaikai išplėstą kalbos sistemą. Gali įvesti papildomas nuosakas, rūšis, plėsti santykių skaičių, žodyną papildyti naujomis reikalingomis sąvokomis. Jeigu nenori kokių nors temų žmonių sąmonėje – sunaikini toms temoms reikalingą žodyną ir temos būna užrakinamos. Taip valdomi leidžiami ir neleidžiami keliai, kurie užkoduojami pirminėse kalbos priemonėse. Dėl šios priežasties matosi akivaizdus kalbos technologiškumas – kalba kaip pirmoji sąmonės valdymo technologija.

Be natūralių kalbų įvairioms reikmėms atsirado dirbtinės kalbos, kurios buvo naudojamos ne bendravimui, bet tam tikros specifinės informacijos išsaugojimui. Tokios yra matematikos, logikos, programavimo kalbos ir pan., nors dalis jų atsirado ganėtinai vėlai. Tos dirbtinės kalbos irgi yra technologijos, kurios atvėrė naujus kelius sąmonei, sudarė galimybes išreikšti ir suformuluoti tylinčias temas patogiomis formomis.

Antra technologija buvo religija, kuri turi du šaltinius: a) tiesioginį sąmonės sąlytį su tikrove ir b) kalbos priemones, kurios leidžia dirbtinėje terpėje, žmogaus psichikoje programuoti dirbtines realybės simuliacijas. Kalba užprogramuoja tam tikrą tikrovės programą, o protas tą kalbą vaizduotėje dekoduoja į simuliaciją, negyvus ženklus paversdamas gyva psichine realybe.

Kalba gali turėti tokias pagrindines kryptis – iškėlimas į laikmeną, kurių archyvas (šiais laikais duomenų bazė) suformuoja žinių agregorą, kuris tampa atskaitos tašku, pavyzdžių šaltiniu mokantis, mėgdžiojimo objektu, vertinimo kriterijumi. Kai žmogus šį agregorą įsisavina, jis gali pats tapti kūrėju ir papildyti jį savo indėliu. Kita kryptis yra tiesioginis perkėlimas į kito žmogaus atmintį. Pirmuoju atveju šis perkėlimas yra netiesioginis, sukauptas ilgaamžėse laikmenose, kurios gali būti viešose sistemos dalis arba būti skirtos ribotam naudojimui. Ir paskutinė kryptis yra asmeninė vidinė laikmena, vadinama atmintimi. Tai svarbu todėl, kad vidinė atmintis gyva tik tol, kol gyvas žmogus, o išorinė laikmena yra ilgaamžė (šiais laikais amžina, jeigu nesunaikinama), todėl iš kartos į kartą perduodamos būtent šios išorinės bibliotekos. Bibliotekos sunaikinimo atveju dingsta visa buvusių kartų patirtis. Dėl šios priežasties labai svarbu kieno rankose yra šių bibliotekų kontrolė, nes naudojant ją galima formuoti ateities kartų požiūrį į praeities įvykius. Nori kad kokie nors įvykiai būtų ištrinti iš istorijos – turi sunaikinti visus dokumentus, jeigu kas nors lieka – pakrikštiji jas klastotės vardu ir išstumi iš istorijos pasaulio. Šitaip technologija parodo savo du veidus – per kalbą galima manipuliuoti sąmonės forma, taip pat galima plėsti arba siaurinti žinių pasaulius, perduodamus iš kartos į kartą. Ribojant priėjimą prie bibliotekų, galima kurti dirbtines žinių pranašumo perskyras visuomenėje.

Ilgą laiką religija buvo vienintelė psichinės ir socialinės inžinerijos forma, kuri formavo žmonių gyvenimą, bet nebuvo pasiekusi materialios technologijos lygio, išskyrus rašto ir knygos technologiją. Trečia technologija yra filosofija, kuri pašalino iš pasaulėvaizdžio neproduktyvias sąmonės formas ir papildė jas metodiško tikrovės tyrinėjimo priemonėmis. Filosofija taip pat neturi jokių darbo materialių rezultatų, vien tik tekstus, kuriais bandoma paaiškinti tikrovės sąrangą, tačiau šie tekstai yra pažangiausių sąmonės formų atspindys, kurios programuoja tas kryptis, kuriose to meto civilizacija mato didžiausią perspektyvą. Jeigu leidžia turimos technologijos, civilizacija daro proveržį ir susikuria toje srityje viešpatavimo formas.

Kur gali vystytis sąmonė pirminiame etape priklauso nuo psichoformų ir lingvoformų, kuriose užkoduoti įmanomi keliai. Jos gali būti išnaudojamos efektyviai ir neefektyviai. Pavyzdžiui, žemesnių socialinių sluoksnių, siekiant juos apriboti, psichoforma ir lingvoforma dirbtinai susiaurinama, apribojama; aukštesnių, kad turėtų dirbtinį pranašumą – išplečiamos. Šitaip kiekviena istorinė civilizacija turi standartinę formą, ir yra elitinis sluoksnis, kuris vadinamas savo laikmečio atitrūkusia civilizacija. Kaip jau matėme, panaudojant šias tris technologijas formuojamos aukštesnio ir žemesnio tipo sąmonės. Kai žmogus visą savo gyvenimą turi priėjimą prie žemo lygio žinių agregoro, jis suformuoja žemo žinojimo lygio sąmonę, todėl yra daug silpnesnis nei valdovai, nesugeba pasipriešinti jų savivalei net su kiekybiniu pranašumu. Aukšto lygio žinių agregorai uždaryti, prie jų priėjimas uždraustas, žemesnei klasei jie yra ezoterika.

Ketvirta didžioji technologija yra mokslinis metodas, pradėjęs tirti pasaulį objektyviai, per objektyvizuotas ir apvalytas sąmonės formas. Iš šio metodo pašalinami visi motyvai išskyrus vieną – atskleisti Tiesą. Tiesa yra maksimalus sąmonės atitikimas tikrovei, kuris leidžia pažinti jos sandarą ir sukurti to pagrindu valdymo technologijas. Išbaigtoms mokslo formoms išvystyti reikėjo daug laiko, vystymosi procesai truko tūkstantmečius. Tačiau ilgainiui pradėjo rastis pirmos technologijos, kurios buvo paimtos iš teorinių tikrovės tyrimų, kurios padarė didelį poveikį psichinių formų vystymuisi. Pamažu istorijoje ėmė rasti technologijų paveikta sąmonė, ir technologijoms aptarnauti reikalingos visuomenės formos. Dabar jau turime užbaigtą sistemą, kurią galima apibendrinti lentele, kuri apima nuo pradinės stadijos sąmonės viduje, kuri turi vizijų ir idėjų formą, iki galutinių jų realizacijų technologiniais prietaisais, kurie platinami vartotojų pasaulyje. Technologija labai svarbus psichikos formavimo faktorius, nes ji sukuria atskirą pasaulį, kuris tampa žmogaus „antrais namais“. Žmogus prie šios realybės gali tiek priprasti, kad praranda orientaciją laukiniame pasaulyje, nesupranta net paprastų to pasaulio dėsnių. Tačiau tai problema tik tada, kai technologijų pasaulis per daug atitrūksta nuo laukinio, neleidžia pastarojo įsisavinti net netiesioginėmis formomis.

archontasŠioje schemoje pavaizduota, kokia yra visų technologinių kelių genezė. Taip pat, kaip vystymąsi galima kontroliuoti per manipuliavimą sąmonės formomis ir teorijomis. Sąmonė įstatoma į tam tikras tikrovės dėžutes, per psichoformų galimybes, kurios iš dalies yra genetinės, iš dalies technologinės. Pavyzdžiui, labai svarbu ką civilizacija padaro su genijais, savantais, sinestetikais, kurie turi kitokias psichikos formas, gali atverti naujus kelius pačioje to kelio šaknyje – sąmonės sąlytyje su tikrove. Taigi sąmonė siaurinama, plečiama, iš vienos dėžutės perkeliama į kitą ir nuo to priklauso galimybės turėti tam tikros krypties technologinę civilizaciją. Šito lygmens agregorai yra vizionierių žinių bazė.

Imant mano tekstų ir tyrimų apimtį ir vietą, šioje schemoje ją įvertinti galima trikampiu. Taip yra todėl, kad pirmiausiai mane domina pirminės sąmonės formos ir būsenos, kurios galėtų įgauti naujas išplėstas kalbos formas, kurios perkeltos į filosofinę sistemą galėtų atverti kelius, kurie buvo neprieinami ankstesnei sąmonei. Šiuo tikslu daromos dirbtinės kalbos išplėtimo pastangos, sukuriant dimensinius skaičius, dinaminio kontinuumo teoriją, ieškant adekvačių formų anapusinės tikrovės, turinčios nulinę fenomenologiją, išreiškimui. Sąmonė aiškinama per ekrano, ekrano dėmenų ir jų pagrindu suformuotų parametrų prizmę. Ieškoma naujo tipo ekranų, naujo tipo dėmenų, kurie būtų naujos matematinės kalbos pagrindas. Šį principą apibendrinu posakiu „anapus vaizdo ir veiksmo“. Pagrindinis metodas – trys kontinuumai, kuriuos pavykus sujungti, gimsta tikrovės struktūrą atitinkanti mokslinė teorija, kurią tuomet galima paversti taikomąja, o taikomąją – technologijomis, prieinamomis galutiniam vartotojui. Šios galutinės technologijos pradeda daryti įtaką psichikai, formuoja naujas psichines formas, kurios grįžtamuoju ryšiu yra surištos su pradiniu technologijų atsiradimo etapu.

Aš kol kas esu vizionieriaus lygmenyje, šiek tiek esu priartėjęs prie teoretiko sluoksnio, bet iki technologinio žinių lygio dar toli. Be to, nesinori kurti pavojingų technologijų, kurios netinkamose rankose pridarytų daugiau žalos negu naudos. Sąmonės technologijos netinkamose rankose labai pavojingos. Kita vertus, vizijos vartotojams gali būti neįdomios, nes jie pripratę prie galutinio produkto, tačiau jos visuomenėje labai svarbios – be jų galutinio produkto nebūna. Schemoje matosi dar vienas dalykas, kurį jau minėjau – visose civilizacijose žinios skirstomos į viešas ir slaptas, slapta atitrūkusi civilizacija žinias pasisavina ir pritaiko jas savo asmeninės valdžios išplėtimui. Žinios – pagrindinis galios šaltinis ir prievartos svertas. Tačiau įprastinėje sąmonėje tos kryptys būna uždarytos naudojant įvairias lingvistines ir socialines taktikas. Tai semantiniai kalėjimai kaip „pseudomokslas“, įvairios teorinės uždaros dėžutės, kaip pavyzdžiui, Einšteino išrastas maksimalaus greičio tikrovėje apribojimas ir pan. Tokios dėžutės tam tikras mąstymo kryptis daro nepatraukliomis ir neperspektyviomis. Tos iliuzijos laikomos absoliučiais neįveikiamais apribojimais. Šitaip tyrinėtojo sąmonė pakišama po archontų padu.

Esencijos

Ieškant tikrovės pažinime naujų kelių, vienas iš metodų yra tylinčių temų prakalbinimas. Tylinti tema yra tokia, kuri sąmonėje neturi žodyno ar gramatinių formų, todėl ją labai sunku išreikšti. Tie, kas užsiima kalbos valdymu, tam tikras temas specialiai išstumia į užribį, kad žmogaus sąmonė būtų apribota ir jis negalėtų padaryti atradimų, kurie nuvestų jį į proveržį. Taip žinias norima pasiimti sau ir su niekuo jomis nesidalinti. Tam galvoje sukuriamos kalbos formos, kurios panašios į pelkę, kuri labai klampi ir per kurią labai sunku pereiti, nes kyla aklavietės iliuzija, daugybė abejonių ir klaidos nuojautų. Iš išorės žiūrint tokioms pelkėms galvoje sukuriami semantiniai kalėjimai, su kuriais žmonės einantys uždraustais keliais nukenksminami iš išorės, per organizuotą masinę sąmonę. Taip žmogus save riboja iš vidaus, taip pat jam pastatomos sienos iš išorės visuomenėje.

Tokios būsenos būna labai sunkiai įveikiamos, tačiau tai nėra neįmanoma. Pelkę galima pereiti, kalėjimo sienas – sugriauti. Tada atsiveria tie keliai, kuriuos tokiomis užtvaromis buvo bandoma nuo žmonių paslėpti. Vienas iš tokių semantinių kalėjimų yra pavadinimas „pseudomokslas“, su kuriuo žmogaus teorijai uždaromi visi keliai, o pelkė šiame kalėjime yra mintys, kad teorijos yra grynos fantazijos arba šarlatanizmas, ir kad neverta šiuo keliu eiti. Stabdymas vyksta ir iš išorės, ir iš vidaus, todėl atrodo, kad nėra jokios perspektyvos. Tačiau tai iliuzija ir tie, kas sugeba šią iliuziją nugalėti, atveria savo viduje naują pasaulį, kuris gali atvesti prie tikro šuolio žinojimo srityje.

Idėjos, kurią ketinu paviešinti, nesu įrodęs, nes tai nėra taip paprasta, tačiau tai nereiškia, kad ji neturi jokių perspektyvų ir ateityje nebus pirmas žingsnis nauja kryptimi. Pačio principo lygyje viskas yra išnagrinėta, tereikia mintims suteikti tinkamą formą. Šioje vietoje pravartu prisiminti mano dinaminio kontinuumo ir dimensinių skaičių metodą, kurio pagrindinė mintis ta, kad kiekvienas dydis gali turėti daugybę vidinių dimensijų, dėl kurių išorinių vienetų požiūriu net lygiais atrodantys elementai gali būti nelygūs. Norint įvertinti lygumo absoliutumą, reikia palyginti visas vidines dimensijas. Taip pat sąveikos tarp vidaus ir išorės yra dinamiškos, todėl visos dimensijos nuolatos deformuojasi ir nėra jokių statiškų kontinuumų.

Šią mintį galima suformuluoti į tokią grafinę schemą:

esencijosVertikali skalė rodo tikrovės mastą nuo smulkiausios iki didžiausios. Didžiausias mastas yra visata, o smulkiausias mastas – fundamentalus kvantas. Standartinėje fizikoje, žemiau kvanto nieko nėra, tik „vakuumas“, taip pat neaišku kas yra virš visatos – kuriamos teorijos kad gali egzistuoti multivisata. Deja ši laikoma neįrodyta. Ant šios skalės nubrėžiame dvi įstrižas susikryžiuojančias tieses, kurios turi apatinę, viršutinę dalį ir susikirtimo tašką, kuris yra išorinis vienetas. Apatinė dalis žymi vidines dimensijas, tai, kas sudaro išorinį vienetą, o viršutinė dalis yra sujungtų vienetų pasaulis.

Vienas iš fundamentalių pasiekimų yra atomo atradimas, kurį galima laikyti atskaitiniu išoriniu vienetu. Tada apatinė dalis yra visi atomo elementai, tokie kaip kvarkai, sudarantys protonus ir neutronus, elektronai bei juos rišančios jėgos. Atomų žinoma virš šimto rūšių (118). Apatinėje grafiko dalyje atomai materializuojami, viršutinėje – formuoja molekules, iš kurių atsiranda substancijos. Galima sakyti, kad fundamentalūs kvantai yra „esencijos“, o nuo atomo prasideda materija. Tai teisinga tik šiame lygmenyje, nes naujas terminas „esencija“ bus naudojamas kitam tikslui. Jeigu eitume dar aukščiau ir centriniu vienetu laikytume molekulę, tai „esencijos“ būtų atomai, o materija visos iš atomų įmanomos sudaryti molekulės. Ir ribinis atvejis – jeigu centrinis vienetas visata – tai vidinis pasaulis būtų sudarytas iš žvaigždžių ir galaktikų, o išorinis būtų daugybės visatų multivisata. Skalės viršuje tai kol kas riba.

Tokią pačią ribą turi ir apatinė skalės dalis, kuri užsibaigia fundamentaliais kvantais, tokiais kaip kvarkai, elektronai, gliuonai, fotonai ir pan. Toliau šios ribos fizikai pažvelgti nesugeba. Daroma prielaida, kad kvantas iš „vakuumo“ atsiranda ir „vakuume“ išnyksta. Čia vertėtų prisiminti pradžioje pasakytus žodžius: tokios sąvokos kaip „vakuumas“, „tuštuma“, „niekas“ yra pelkės sąvokos, kurių tikslas žmogų suklaidinti ir neleisti jam atrasti naujų kelių. Šios sąvokos turi būti išmestos į šiukšlyną ir turi būti atvertas pasaulis, kuris šiame fundamentaliame lygmenyje valdo kvantų materializaciją ir dematerializaciją, tačiau ne iš nieko, bet iš gilesnio už fundamentalų pasaulį. Taigi nuslenkam įstrižas koordinačių ašis iki žemiausios padalos, fundamentalaus kvanto ir gauname: viršuje materialaus pasaulio sudedamąsias dalis, apačioje – nematerialaus, kurį vadinu esencijų pasauliu.

Esencijas tyrinėti labai sunku, nes esencijų išmatuoti su prietaisais, kurie sukonstruoti iš kvantų – neįmanoma. Esencijos tai tam tikrų „energijų“ jūra, kurioje vyksta reakcijos tarp esencijų gijų ir šių reakcijų metu materializuojasi kvantai. Jeigu kvantas išnyksta „vakuume“ – tai jis dematerializuojasi į fundamentalias esencijas. Kitaip sakant yra vienas esencijų kontinuumas, turintis įvairių rūšių gijų. Kaip šios sureaguoja – tokio tipo fundamentalus kvantas ir atsiranda. Tai reiškia, kad nėra jokių savarankiškų laukų, kurie kvantuojasi, šitaip sukurdami vieno tipo kvantus. Iš tikro tie „laukai“ turėtų būti inkrustuoti esencijų jūroje. Atsiradę kvantai esant tam tikroms sąlygoms suformuoja atomus, iš kurių kyla visas aukštesnis pasaulis, kuris mokslo pakankamai gerai ištyrinėtas.

Belieka tik paklausti, o iš kur atsiranda esencijos. Tai jau esu paaiškinęs kitoje vietoje, kur kalbėjau apie visatos atsiradimą. Esencijos iš tikro yra viršvisatinė substancija, kuri įtraukiama į visatos vakuolę (singuliarą) visatos atsiradimo metu. Šią įtrauktą esenciją vadinu injektoju. Skirtingų tipų injektonai sudaro visą vidinį visatos kontinuumą, kuriame pradeda injektono esencijų reakcijos būdu materializuotis materijos kvantai, iš kurių sudarytas akimis regimas ir neregimas pasaulis, pagrindinis visatos karkasas.

Kiekvienam iš esencijų reakcijų atsiradusiam kvantui būdinga tai, kad jis yra ir išorinis materializuotas vienetas, išstumtas iš vidinių dimensijų, bet tuo pačiu susietas su tam tikru „eterio“ geometronu. Geometronas tai tam tikra su kiekvienu kvantu asocijuota geometrinė energijų struktūra, nuo kurios priklauso to paties tipo ir skirtingo tipo kvantų sąveikos – jie traukia vienas kitą ar stumia, kuria sąryšines sistemas arba nekuria. Tai, kad schemose yra funkcionuojančios viršutinės dalys rodo, jog tikrovėje yra pakankamai energetinių geometronų, kurie sudaro sąlygas elementus jungti į aukštesnio lygmens sistemas, kurios siekia iki visatinių mastelių.

Mano aptariamame lygmenyje svarbiausi geometronai, kurie asocijuoti su kvantu. Esmė ta, kad palyginus su pačiu centriniu materijos kvantu, geometrono struktūra gali būti daug kartų didesnė, gali būti net iki 100 000 kartų. Vadinasi, kai kvantai jungiasi į sampynas, taip pat jungiasi ir geometronai, ir susijungusio objekto tikras vaizdas gali neatitikti centrinio iš materialių kvantų sudaryto karkaso. Be karkaso yra geometronas, kuris objektą įkomponuoja į aplinkui esančias energijų jūras – eterio sluoksnyje ir fundamentaliame esencijų sluoksnyje.

Kad būtų su kuo palyginti, galima kaip pavyzdį naudoti elektromagnetizmo teoriją, kurioje pagrindines geometrono struktūras aprašo Maksvelo lygtys. Tačiau šios lygtys tėra labai nedidelė eterio geometronų visos teorijos dalis. Neatskleista/neatskleidžiama dalis – užblokuota kuriant sąvokų pelkę, pagal kurią turima elektromagnetizmo teorija vaizduojama išbaigta galutine teorija ir kad čia nėra daugiau ko ieškoti. Pelkė galvoje neturėtų apgauti.

Užbaigti norėčiau mane labiausiai dominančiu sąmonės klausimu. Tarus, kad ši sritis turi tokią pačią fundamentalią sandarą kaip materija (laikant sąmonę atskira materijos forma), jai galioja tas pats kilmės iš esencijų pasaulio principas. Be abejo, suvokimo laukas vadinamas luksorinais yra labai specifinis, todėl jis materializuojasi tik iš labai specifinių esencijų reakcijų. Išmokus šį esencijų sluoksnį valdyti, būtų atidarytas kelias sąmonės klausimų valdymui. Šiuo metu, iš materijos perspektyvos tai sunku, nes tais kvantais, kurie valdomi, gnostinių kvantų aptikti nesugebama ir šis sąmonės pasaulis yra tamsusis pasaulis, prieinamas kol kas tik per vidinės fenomenologijos savistabą.

Kai mokslas šimto metų bėgyje pasieks reikalingus lygius, atsivers keliai, kurie bus realizuoti daugybe fantastinių technologijų. Nesinorėtų tik vieno – kad jas užgrobtų karinis pramoninis kompleksas ir pritaikytų naikinimo priemonių kūrimui. Juk esencijų reakcijų valdymas leistų materializuoti ir dematerializuoti objektus, todėl šis procesas gyvybei labai pavojingas.