Monthly Archive: rugsėjo 2017

Esencijų fizika

Pati neproduktyviausia ir neperspektyviausia sąvoka fizikoje yra „vakuumo“ arba „tuštumos“ sąvoka. Tikrovėje tuštumos neegzistuoja, o jeigu atrodo kitaip, tai tik dėl netobulo suvokimo. Ši sąvoka ne tik klaidinga, bet ir stabdanti pažangą, nes paskelbus ką nors nieku arba tuštuma, daroma prielaida, kad čia nėra ko ieškoti, neįmanomi atradimai ir naujos fizikos teorijos. Dar absurdiškiau kai pradedama teigti, kad tikrovė atsiranda iš nieko. Nenorima sakyti „nežinome iš kur atsiranda“, vietoj to pakišama tuštumos sąvoka kaip atsiradimo šaltinis, kuris viską paaiškina, bet tik todėl, kad nieko nereikia aiškinti, nes tuštumoje nieko nėra.

Mano „vakuumo“ teorija tą nematomą ir neapčiuopiamą realybę vadina „esencijų jūra“. Esencijos, kaip jau esu paaiškinęs – tai nemateriali energijos forma, iš kurios atsiranda materialūs kvantai esencijų reakcijų metu. Esencijų reakcijų metu gali materializuotis ir dematerializuotis kvantai, iš kurių sukonstruota fizinė ir dvasinė materija. Aišku, paprastai, be priežasties niekas neatsiranda ir neišnyksta, nes esencijų jūra yra stabilios būsenos ir joje įprastinėje situacijoje yra tik „nulinio taško energija“. Tačiau šį stabilumą galima sutrikdyti, tada atsiranda energija (tai yra, sureaguoja esencijų gijos), reikalinga kvanto sukūrimui. Šios dvi vietos matosi Hamiltono operatoriaus apibrėžime, kuris paimtas iš harmoninio osciliatoriaus formulės.

operariushČia matome H – Hamiltono energijos operatorių, h – Planko veiksmą, ω – tamprumo koeficientą, a – atsiradimo arba išnykimo operatorių. hω yra kvantui reikalinga sukurti energija, aa – padidina arba sumažina energiją vienu vienetu, 1/2hω yra „nulinio taško energija“, kuri pagal absurdišką logika buvo laikoma „vakuumo energija“. Bet kaip tuštuma, niekas gali būti energingas? Tokiu atveju tai ne tuštuma.

Šita formulė yra kvantinio lauko teorijos riba, kuri paaiškina kaip iš nieko atsiranda kvantai, toliau šios formulės fizikai nerodo (nenoriu tikėti kad nieko neturi). Mano manymu šis operatorius turi būti išvedamas iš esencijų reakcijas aprašančių formulių, kurios paaiškintų ką iš tikro reiškia kiekvienas narys: kvanto energijos šuolis ir nulinio taško energija, kuri „vakuume“ yra nežinia iš kur.

Mano manymu galimos dvi fizikos perspektyvos: kvanto perspektyva ir geometrono perspektyva. Kas tai yra. Pradėsiu nuo geometrono, nes jis eina pirmiau už kvantą. Geometronas tai esencijų energijų sudaryta geometrinė struktūra, kuri turi stabilią formą. Geometronų jungimosi arba reakcijų vietoje atsiranda tam tikro tipo branduolys, kuris vadinamas kvantu. Kvantas visada būna apgaubtas tam tikra konstrukcija, kuri turi geometrinę formą, susiformuojančią aplink kvantą ir ta forma yra sąveikų tarp kvantų šaltinis. Jėgos tarp kvantų atsiranda ne apsikeičiant virtualiais jėgos kvantais, bet geometronams apsikeičiant energija. Jeigu geometronų simetrijos atitinka, jie sąveikauja, jeigu geometronų simetrijos neatitinka, jie nesąveikauja.

(daugiau…)

Leptoninė sąmonė

Paprasti vartotojai kompiuterį suvokia kaip žmogaus atliekamų manipuliacijų vietą. Toks kompiuteris yra pilnai supasyvintas įrankis, kuris sukurtas daryti tai, ką jam liepia daryti. Tačiau tokia architektūra nėra vienintelė įmanoma. Galimos kibernetinės mašinos, kurios pačios priima sprendimus remdamosi turima informacija. Tokia idėja yra pirmas žingsnis dirbtinės sąmonės sukūrimo kryptimi.

Viskas prasideda nuo to, kad atmetama kompiuterio kaip vien objekto idėja ir įdedamos „subjektyvumo“ funkcijos. Galima tikėtis, kad objektiškumą pakeis hierarchinis principas, pagal kurį kompiuteris bus subjektas, bet žemesnio rango už žmogų. Nors čia irgi yra įvairių galimybių – pavyzdžiui, atiduoti kompiuteriui valdyti tam tikras žemesnio rango grupes. Matydama tokią perspektyvą sąmonė aišku šiaušiasi, tačiau tai priklausys tik nuo valdžią turinčių žmonių savivalės. Valdymas, kontrolė greičiausiai bus paversti automatine funkcija.

robotŠi tema yra filosofinis klausimas, į kurį dabar nenorėčiau gilintis, įdomiau yra kai kurie technologiniai aspektai. Sistema bus sluoksniuota ir persipynusi, kurioje aukštesnė natūrali sąmonė bus valdoma žemesnės leptoninės sąmonės, o leptoninė savo ruožtu bus valdoma natūralios dvasinės sąmonės elito. Tam pirmiausiai turi būti sukurta leptoninė sąmonė, į kurią turi būti įvesta subjektyvumo funkcija.

Leptonai yra lengvieji kvantai, tokie kaip elektronai, miuonai, tauonai, neutrinai. Kadangi į materijos sandarą įeina elektronai, tai jie ir bus tas pagrindinis leptoninės sąmonės substratas. Elektronų pagrindinė savybė yra ta, kad jie kuria elektros srovę, kurią galima panaudoti morfizmų kodavimui. Šios elektros srovės bendra forma yra elektropazma, kuri gali būti paversta žemesnio rango, dirbtinės sąmonės substratu. Pati elektroplazma savaime negali būti sąmonė, nes ją reikia suformuoti ir į ją įdėti informaciją. Kompiuteryje ši forma yra loginiai elementai, kuriais vaikšto dvejetainis kodas, perduodantis informacinius morfizmus. Kitas komponentas yra informacijos tvarkymo algoritmas, kuris kuriamas naudojant programavimo kalbą ir saugomas atmintyje.

Žmogaus pagrindinės sąmonės funkcijos yra rodymas, kaupimas ir valdymas. Šios funkcijos susijusios su prezentiniu srautu, kuris yra momentinė informacija, patenkanti į sąmonę. Kitas srautas yra praeteritinis, kuris ima informaciją iš kaupyklų ir paduoda į prezentinį srautą kaip atsiminimus. Paskutinė funkcija yra futūrinė vaizduotė, kuri, naudojant sukauptą informaciją, leidžia užbėgti įvykiams už akių arba suplanuoti savo veiksmus ateityje.

Pagrindinės kompiuterio dalys yra mikroprocesorius, operatyvioji atmintis ir pastovioji atmintis. Net ir suobjektintame kompiuteryje galima išskirti pagrindinę vietą, kuri yra „sąmonės“ atitikmuo – tai operatyviosios atminties įkrova, valdoma mikroprocesoriaus. Tai sunku suvokti tik todėl, kad šioje įkrovoje nėra subjektyvumo funkcijų. Vertinant iš išorės viskas priklauso nuo subjektyvumo funkcijų kokybės, kiek jos konkurencingos lyginant su žmogumi.

Kompiuteriui trūksta ir dar vieno dalyko – jis turi būti pastoviai įjungtas ir jungiklius turi kontroliuoti autonominiu režimu. Tas kas valdo jungiklius, valdo gyvybę. Kompiuteris, kurį įjungia ir išjungia žmogus – nėra savarankiškas. Šis hierarchinis principas yra negatyviosios simbiozės pasekmė. Negatyvioji simbiozė naudojama todėl, kad žmogus bijo sukurti pranašesnį už save konkurentą. Pralaimėjus konkurenciją, gresia išnykimas arba vergovė. Dėl šios priežasties toks pasipriešinimas subjektyvumo funkcijos įvedimui ir jungiklių autonominio valdymo režimo sukūrimui.

(daugiau…)

Senas oras

Kaip žmogus suvokia savo aplinką išaiškinta gana seniai. Svarbiausia pamoka, kurią iš to turėtume išmokti yra tai, kad visi sąmonės vaizdai yra vidinė realybė. Tas pasaulis, kuris atrodo yra anapus mūsų kūno, taip pat yra vidinis, nes kūnas tėra kūno vaizdas, įkomponuotas į pasaulio vaizdą. Dėl šios priežasties iš dalies žmogaus suvokimas yra iliuzija, arba matrica. Tai darosi akivaizdu ypač dabar, kai atsiranda galimybės šiuo atvaizdu manipuliuoti, sąmonėje rodant išplėstą arba virtualią realybę. Kol kas tai daroma darant projekciją į akies tinklainę, tada ateis eilė projekcijai į neuronus, kurie veikia kaip neuroreceptoriai, ir galiausiai bus galima vaizdus projektuoti į pačią sąmonę.

Tai yra galutinio rezultato valdymas, kuris perduoda informaciją tiesiai į suvokimą. Galima pažanga ir kitoje srityje, kai technologiškai konstruojama ne galutinė iliuzija, bet priimantys receptoriai. Šitaip įmanoma sukurti pilnai veikiančią, bet šimtu procentų technologinę suvokimo sistemą. Visų rūšių suvokimai iš esmės yra aido rinktuvų sistemos, todėl jas galima vadinti AR santrumpa. Jeigu pridedame siųstuvo galimybę, o iš vienos pusės rinktuvas iš kitos pusės automatiškai tampa siųstuvu, tai turime aido rinktuvus siųstuvus, ARS. Dirbtinės ARS sistemos yra ekstrasensorikos ir telepatijos pagrindas.

Natūrali apribota sąmonė sudaryta iš trijų bendrų sričių: priekinės dalies, galinės dalies ir centrinės dalies. Priekyje mes turime savo pasaulį, gale turime mintis, o centre yra kūnas, pagrindinis veiklos pasaulyje instrumentas. Ekstrasensorika reiškia, kad ši psichoforma gali būti modifikuota, pridedant į sąmonės plotus papildomų segmentų, kurie formuoja kitokias psichines formas. Tuos segmentus aš vadinu žiedais, kurie gali įsiterpti bet kurioje iš trijų vietų ir išplėsti tų vietų suvokimą, atidarant realybėje naujus sluoksnius, kuriuos vadinu hipostratomis.

Visai natūralu išskirti dvi galimas sąmonės vystymo kryptis: viena kryptis yra plėtimas ir naujų hipostratų atidarymas, kita kryptis siaurinimas ir hipostratų uždarymas. Uždarymas žmogų kvailina, atidarymas  daro protingesniu. Tie, kam reikia pokvailio, lengvai valdomo žmogaus – propaguoja uždarymo, slopinimo, uždengimo ideologija ir visą gyvenimą laiko žmogų suvaikėjimo būsenoje. Vadovaujamasi principu – kuo kvailesnis, tuo lengviau valdomas. Žmogus neturėtų susitaikyti su tuo, ką jam paruošia kiti ir turėtų pats dėti pastangas, kad išplėstų savo horizontus.

Sakydamas horizontas turiu galvoje ir tiesioginę, ir netiesioginę reikšmę. Laikau kad yra trys pagrindiniai horizontai, kurie iš eilės ir sunumeruoti, pradedant nuo pirmo, kuris yra regimasis paviršius. Antras horizontas yra materialūs nematomi laukai, kuriuos galima laikyti fizinėmis auromis, ir trečias horizontas yra minčių pasaulis, kurį atidarius įgyjama telepatinė ARS sistema. Žmogaus vidinės hipostratos atidarymas bus susijęs su daugeliu problemų. Tos problemos pirmiausiai bus blogiems žmonėms, nes nebus įmanoma su jokia niekšybe savo galvoje prisiartinti prie kito žmogaus. Todėl žmonės, kurie tokias niekšybes nešioja, vienas nuo kito vaikščios labai dideliais atstumais. Suartėjimas bus įmanomas tik niekšybes išmetus iš galvos. Sunku pasakyti ar tai sumažins problemų pasaulyje ar padaugins, nes tokiame pasaulyje atsiras labai daug atvirų priešų. Kaip tie priešai spręs savo klausimus, kokius įrankius galės panaudoti?

(daugiau…)

Archontas

Kalba buvo pirmoji technologija, kuri žmogų pakėlė į aukštesnį rangą ir sudarė prielaidas civilizacijos išradimui gyvūnijos pasaulyje. Šita technologija pasirodė tokia produktyvi, kad tapo įmanomas milžiniškas šuolis pasaulio pažinime. Kalba turi tris pagrindinius profilius, todėl yra trys vietos, kuriose galima tyrinėti jos kilmės klausimą. Pirmas profilis yra išorinis produktas, kuris kaupiamas išorinėse laikmenose ir yra kalbos mokslų tyrinėjimo objektas. Iš jo gaunama visa kalbos teorija, paaiškinanti kokia jos sandara ir kaip ji leidžia atlikti bendravimo ir informacijos perdavimo funkciją. Antras profilis yra kalbos produkavimo ir artikuliacijos procesas, kuris yra produkto kilmės šaltinis. Artikuliacijos klausimas taip pat svarbus, nes tam reikalinga tinkama anatomija ir struktūros smegenyse. Vadinasi be genetinės mutacijos, net turint kalbos prielaidas psichikoje, kalbos sukūrimas būtų buvęs neįmanomas. Ir paskutinis profilis yra gebėjimo mechanizmas, kuris leidžia žmogui išmokti kalbą ir ją pritaikyti savo veikloje. Prie to galima prijungti nelingvistinius profilius, tokius kaip genetika, kuri yra programa, sukurianti kalbai reikalingą anatomiją ir smegenų struktūrą. Kalbos kilmės klausimą galima tyrinėti visose šiose vietose.

Bendriausia teorija yra evoliucinis kalbos atsiradimas, kai buvo išvystytos tam tikros būtinos užuomazgos istorijos eigoje, sukaupiant labai daug lingvistinių ir psichinių formų, kurios tiesiogiai susijusios su kalbos technologija. Iš pradžių galėjo būti tik žodyninė kalba, kuri parsidėjo nuo kelių dešimčių šūksnių, kurie vėliau, plečiantis sąmonei ir kalbiniam pasauliui, buvo papildyti gramatika, leidusia išreikšti sudėtingesnius santykius tarp pavadinimų, neapsiribojant paprasta gamtos daiktų nominalizacija. Žmonių tipus galima skirstyti į kūrėjus ir mėgdžiotojus. Pirmieji iš savo gebėjimo mechanizmo formavo kalbines priemones, o antrieji jas įsisavindavo mėgdžiojimu. Taip visuomenėje išplito kalbiniai kaupiniai, kurių rezultatas šiais laikais yra visos egzistuojančios gyvos ir mirusios kalbos.

Tai, kad kalba yra technologija užsiminiau ne veltui. Gana anksti istorijoje turėjo atsirasti grupės, kurios ėmėsi kontroliuoti kalbos sistemą. Tai buvo tie, kurie tyrinėjo produktą kaip objektą, tyrinėjo kalbos vidinę sistemą ir reguliavo jos vidinio vystymosi leidžiamas kryptis. Sąmonėje kalba atsiranda gebėjimo mechanizmą sujungiant su išorinės kalbos sistemos mokymusi per pamėgdžiojimą. Kokia ši išorinė sistema yra, priklauso nuo to, kaip su kalba tvarkosi žmonės, kurie organizuoja jos priežiūrą ir platinimą. Tai labai naudinga todėl, kad paruošiant skirtingas kalbos formas, galima suformuoti norimą sąmonės tipą. Jeigu reikia primityvios sąmonės, kuri primityvų žodyną ir gramatiką, jeigu reikia išvystytos sąmonės – pritaikai išplėstą kalbos sistemą. Gali įvesti papildomas nuosakas, rūšis, plėsti santykių skaičių, žodyną papildyti naujomis reikalingomis sąvokomis. Jeigu nenori kokių nors temų žmonių sąmonėje – sunaikini toms temoms reikalingą žodyną ir temos būna užrakinamos. Taip valdomi leidžiami ir neleidžiami keliai, kurie užkoduojami pirminėse kalbos priemonėse. Dėl šios priežasties matosi akivaizdus kalbos technologiškumas – kalba kaip pirmoji sąmonės valdymo technologija.

Be natūralių kalbų įvairioms reikmėms atsirado dirbtinės kalbos, kurios buvo naudojamos ne bendravimui, bet tam tikros specifinės informacijos išsaugojimui. Tokios yra matematikos, logikos, programavimo kalbos ir pan., nors dalis jų atsirado ganėtinai vėlai. Tos dirbtinės kalbos irgi yra technologijos, kurios atvėrė naujus kelius sąmonei, sudarė galimybes išreikšti ir suformuluoti tylinčias temas patogiomis formomis.

(daugiau…)

Esencijos

Ieškant tikrovės pažinime naujų kelių, vienas iš metodų yra tylinčių temų prakalbinimas. Tylinti tema yra tokia, kuri sąmonėje neturi žodyno ar gramatinių formų, todėl ją labai sunku išreikšti. Tie, kas užsiima kalbos valdymu, tam tikras temas specialiai išstumia į užribį, kad žmogaus sąmonė būtų apribota ir jis negalėtų padaryti atradimų, kurie nuvestų jį į proveržį. Taip žinias norima pasiimti sau ir su niekuo jomis nesidalinti. Tam galvoje sukuriamos kalbos formos, kurios panašios į pelkę, kuri labai klampi ir per kurią labai sunku pereiti, nes kyla aklavietės iliuzija, daugybė abejonių ir klaidos nuojautų. Iš išorės žiūrint tokioms pelkėms galvoje sukuriami semantiniai kalėjimai, su kuriais žmonės einantys uždraustais keliais nukenksminami iš išorės, per organizuotą masinę sąmonę. Taip žmogus save riboja iš vidaus, taip pat jam pastatomos sienos iš išorės visuomenėje.

Tokios būsenos būna labai sunkiai įveikiamos, tačiau tai nėra neįmanoma. Pelkę galima pereiti, kalėjimo sienas – sugriauti. Tada atsiveria tie keliai, kuriuos tokiomis užtvaromis buvo bandoma nuo žmonių paslėpti. Vienas iš tokių semantinių kalėjimų yra pavadinimas „pseudomokslas“, su kuriuo žmogaus teorijai uždaromi visi keliai, o pelkė šiame kalėjime yra mintys, kad teorijos yra grynos fantazijos arba šarlatanizmas, ir kad neverta šiuo keliu eiti. Stabdymas vyksta ir iš išorės, ir iš vidaus, todėl atrodo, kad nėra jokios perspektyvos. Tačiau tai iliuzija ir tie, kas sugeba šią iliuziją nugalėti, atveria savo viduje naują pasaulį, kuris gali atvesti prie tikro šuolio žinojimo srityje.

Idėjos, kurią ketinu paviešinti, nesu įrodęs, nes tai nėra taip paprasta, tačiau tai nereiškia, kad ji neturi jokių perspektyvų ir ateityje nebus pirmas žingsnis nauja kryptimi. Pačio principo lygyje viskas yra išnagrinėta, tereikia mintims suteikti tinkamą formą. Šioje vietoje pravartu prisiminti mano dinaminio kontinuumo ir dimensinių skaičių metodą, kurio pagrindinė mintis ta, kad kiekvienas dydis gali turėti daugybę vidinių dimensijų, dėl kurių išorinių vienetų požiūriu net lygiais atrodantys elementai gali būti nelygūs. Norint įvertinti lygumo absoliutumą, reikia palyginti visas vidines dimensijas. Taip pat sąveikos tarp vidaus ir išorės yra dinamiškos, todėl visos dimensijos nuolatos deformuojasi ir nėra jokių statiškų kontinuumų.

(daugiau…)