Apie baisiąsias reptilijas

Teorinė egzobiologija populiariojoje kultūroje yra ganėtinai paplitęs reiškinys. Tiems, kas nežino ką reiškia terminas egzobiologija, apibrėžimas yra „nežemiškų gyvybės formų mokslas“. Kaip ir biologija, egzobiologija apima visas gyvybės formas – nuo vienaląsčių, iki išsivysčiusių. Įdomiausios aišku yra tos, kurios labiausiai pažengusios. 20 ir 21 a. mitologijoje jos pasirodo kaip įvairūs žemę lankantys „ateiviai“. Yra daug žmonių, kurie skelbiasi esantys kontaktuotojai ir galintys pateikti daug egzobiologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios informacijos. Dauguma iš jų pateikia ne faktus, bet savo svarstymus, todėl jų mintys priskirtinos teorinei egzobiologijai, bet dėl didesnio įspūdžio pristatomos kaip faktinė informacija.

Norint kalbėti apie egzobiologiją, reikia turėti bent minimalių žinių apie žemės gyvybės klasifikacijos sistemą. Bendrai tariant sistema tokia:

  • domenas,
  • karalystė,
  • tipas,
  • klasė,
  • būrys,
  • šeima,
  • gentis,
  • rūšis.

Įdomiausia išsišakojimo vieta prasideda nuo tipo ir klasės. Pagrindinis tipas apie kurį kalba kontaktuotojai yra chordinių tipas ir stuburinių potipis. Be chordinių yra daugybė kitokių tipų, bet jiems priklausančios gyvūnų formos žemėje mažai išsivysčiusios. Labiausiai dominantis potipis yra stuburiniai gyvūnai.

Stuburiniai turi 5 pagrindines klases: žuvys, varliagyviai, ropliai, paukščiai ir žinduoliai. Visoje teorinės egzobiologijos populiariojoje literatūroje dominuoja dvi stovyklos: reptilijų ir humanoidų. Jeigu naudotume klasės lygio klasifikaciją, tai yra roplių ir žinduolių klasei priklausančios rūšys. Tarp jų pagrindiniai skirtumai yra biologiniai, pavyzdžiui, kraujotakos, nervų ir dauginimosi sistemose. Kodėl šios klasės tokios populiarios – paaiškinti nesunku: iš stambiųjų išsivysčiusių gyvūnų, tai labiausiai paplitusios ir dominuojančios klasės. Bent jau tai galioja žemės biosferai. Kadangi egzobiologija remiasi žemės biologija, tai kopijavimas suprantamas.

Ropliai dominavo planetoje dinozaurų laikais, tačiau po masinio išmirimo jų vietą perėmė žinduoliai. Reikia tik neužmiršti, kad čia labai platus klasės lygio skirstymas, kuris klasės viduje paslepia labai didelę įvairovę. Žemiau klasės yra skirtingi būriai, šeimos, gentys ir tik tada eina rūšys. Todėl tie kontaktuotojai, kurie kalba apie reptiloidus arba humanoidus, tai daro su labai dideliu apibendrinimu. Pavyzdžiui, žinduoliai yra ir plėšrūs, ir žoliaėdžiai, labai pažangūs, kaip primatai ir žmonės, ir gyvenantys žvėrių pasaulyje. Žinduolis yra ir jautis, ir liūtas, ir vilkas, ir žmogus. Jie visi priklauso skirtingiems būriams ir galiausiai išsišakoja į labai daug rūšių, tarp kurių giminystė tik anatominiame lygmenyje.

Todėl toks suklasifikavimas nedaug pasako, nes roplių ir žinduolių klasė gali turėti labai daug rūšių, tarp kurių nėra nieko bendro. Žemėje kai kurie ropliai yra gana baisūs, tokie kaip krokodilai, gyvatės, driežai, ypač senoviniai dinozaurai, todėl jie asocijuojami su plėšriais žvėrimis. Bet reikia neužmiršti, kad plėšrumas yra ir žinduolių ryški savybė: imkime vilką, tigrą, liūtą, lokį. Net žmogus yra plėšrus mėsėdis. Todėl skirstymas į gerąją humanoidų ir blogąją reptilijų stovyklą – neturi pagrindo. Bent jau žemės biologijos požiūriu. Čia veikia primityvi psichologija, kad žmogus pats sau gražus, o reptilija yra bjauri, o viskas kas bjauru – asocijuojama su prigimtiniu blogiu.

Žemėje dominavo ropliai ir žinduoliai. Ropliai – tai reptilijos, drakonai; žinduoliai – pirmiausiai humanoidinio tipo, t. y., vaikštantys ant dviejų kojų. Todėl daroma prielaida, kad tokia situacija yra ir visos galaktikos mastu – teoretizuojama žmonių imperija ir reptilijų imperija, net kuriami įvairūs galaktiniai istorijos scenarijai. Kaip jau sakiau, prieš užsiimant galaktikos lygio egzobiologija, reikia turėti bent pagrindus žemės biologijos, žinoti kaip klasifikuojama gyvybė. Galaktikoje gali būti daugiau tipų, klasių, kurios skirstosi į visiškai į žemės fauną nepanašias rūšis, kurios taip pat gali turėti intelektą. Tačiau žmogus savo planetoje tokių pavyzdžių neturi, todėl sunku kurti teorijas, neturinčias analogų jokioje patirtyje.

Toks žvilginis yra žvilgsnis į diferenciaciją, kuri kyla iš apačios. Jeigu tarsime, kad yra atskiras sąmonės pasaulis, kokia nors kosminė sąmonė, tai šitą diferenciaciją galima atlikti ir žiūrint iš viršaus į apačią. Tariama kad yra arba buvo viena sąmonė, kosminis sąmonės laukas, kuris pradėjo skaidytis, fragmentuotis ir diferencijuotis. Iš pradžių buvo tik dideli kosminiai kompleksai, kurie savo viduje vis labiau smulkėjo ir individualizavosi, kol pasiekė tą lygį, kuris yra tinkamas susijungimui su individualiu organizmu. Sakoma, kad iš šitos krypties žiūrint, yra žemiausia individuali, izoliuota sąmonė ir kolektyvinė sąmonė, kuri apima grupę individų. Dar didesnis kompleksas apima visą biosferą ir net kelias žvaigždes.

Deja tokio lygio sąmonės mokslo žemėje nėra, ir ši informacija pateikiama tik kaip teoriniai svarstymai, kuriuose nukopijuota vidinė žmogaus psichinė sandara. Žmogus yra žemiausiame šios krypties lygmenyje, nes turi individualizuotą ir izoliuotą sąmonę, kuri nepriklauso jokiam vidiniam kolektyvui. Tokiam žmogui telepatijos išsivystymas ir sąmonių sintezė, šitaip priartėjant prie vieningos visuotinės kosminės sąmonės, atrodo kaip didėlė pažanga. Tai propaguojama beveik visų naujojo amžiaus ezoterinių sistemų. Todėl nenuostabu, kad labiau išsivystę ateiviai laikomi labiau integruotais sąmonės lygmenyje, jiems priskiriami telepatiniai ir kitokie sugebėjimai. Žmogui atrodo ir kad jis turi to siekti, nes tai asocijuojama su aukštesne evoliucijos pakopa.

Bandant kurti teorinę egzopsichologiją, taip pat kaip ir biologijos atveju, naudinga remtis ta psichoforma, kuri geriausiai ištyrinėta. O tai yra žmogus. Pačiame aukščiausiame suvokimo lygmenyje yra trys pagrindinės zonos, į kurias išsiskaido žmogaus sąmonė: priekinė, kuri skirta aplinkos vaizdo surinkimui; centrinė, kuri surenka kūno vaizdą, valdymo sistemą ir asocijuoja ją su priekine dalimi; ir galinė, kuri atiduota aukštesnėms kognityvinėms funkcijoms. Kadangi organiškai daugelis klasių – panašios, jos turi turėti panašią sandarą. Kodėl priekinė dalis turi būti atiduota aplinkos surinkimui – akivaizdu, išlikimas aplinkoje svarbiausias uždavinys. Toliau prie priekinės prijungiama centrinė dalis, kuri susijusi su kūno valdymu, nes kompleksas kūnas-aplinka yra bazinis visoms rūšims. Ir tik tada eina galinės zonos, kuriose atsiranda aukštesnės funkcijos. Tačiau šios gali atsirasti tik tada, kai sėkmingai išsprendžiamas pirmas uždavinys – išlikti konkrečioje aplinkoje. Tada vystosi protas, mąstymas, kurie leidžia ne tik pasyviai prisitaikyti prie pasaulio, bet ir jį keisti.

Tos egzorūšys, kurios pasiekusios aukštesnį sąmonių integracijos lygmenį, gali turėti žiedinę struktūrą, apgaubiančią galinę sąmonės zoną, kuri skirta  sąmonės biolaukų surinkimui, ir neakustinių signalų siuntimui, kuris reikalingas bendravimui. Biolaukų rinktuvas tai psichinių ir fizinių laukų skaitymo sugebėjimas, kuris reprezentuojamas žiedinėje struktūroje ir integruojamas į galinę sąmonės dalį. Galima ir šiek tiek kitokia konfigūracija, kuri priklauso nuo to, kaip telepatija reprezentuojama sąmonėje, nes galima vidinę informaciją integruoti į sensorinį gyvūno vaizdą, o galima „mintis“ integruoti į savo mąstymą. Todėl reikia turėti omenyje, kad galimas telepatinis sensoriumas ir telepatinis kognityviumas, ir kaip šios dalys išsidėsto sąmonės žemėlapyje, priklauso nuo tos rūšies biologinės smegenų evoliucijos.

Galima teoretizuoti, kad ateiviai, nesvarbu ar reptiliniai, ar humanoidiniai, gali turėti RS struktūrą, kuri atsispindi organų lygyje, smegenų sandaroje ir sąmonės formoje. RS yra rinktuvas ir siųstuvas. Žmogaus RS struktūra yra akustinė, tačiau galimi ir kiti variantai, ne vien pasitelkus garso bangas. Žemės mokslui geriausiai žinomos elektromagnetinės RS sistemos, kurios sėkmingai sukurtos technologine forma. Kol kas jos su smegenimis integruojamos sunkiai, bet kada tai sėkmingai bus padaryta – tik laiko klausimas.

Tie žmonės, kurie save laiko telepatiniais kontaktuotojais, turi žinoti, kad natūraliai telepatijai rūšys turi būti biologiškai suderinamos. Jeigu suderinimo nėra, nes žmogus neturi telepatinio sensoriumo, tai greičiausiai naudojama technologinė telepatija. Visos rasės, kurios tiek išvysčiusios mokslą, kad gali paaiškinti sąmonės paslaptis, informacijos perdavimo sistemą į ją sukuria labai lengvai. Tokias technologijas jau turint, užtenka jas šiek tiek modifikuoti pagal kiekvienos skirtingos rūšies savybes.

Kita vertus, pati sąmonės forma pasako nedaug apie egzorūšį, daug svarbesni primityvūs impulsai, instinktai, proto logika, ideologija ir panašūs dalykai. Kokias sąvokas suvokia, kokių nesuvokia, kaip vertina save ir savo aplinkinį pasaulį. Pasaulį gali laikyti tik savo maistu arba resursu, kas vienas ir tas pats – tada nieko gero. Pavyzdžiui toks yra žmogus, nelabai toli mąstymo srityje pažengęs.

Burnatrydžio mechanizmas

Kalba ir bendravimas – labai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Kiekvienas ją suprantame tiek, kiek to reikia jos naudojimui. Taip pat yra ir piktybinė kalbos forma, kurią žmogus naudoja blogiems darbams. Tokią kalbą vadinu burnatrydžiu. Tokiais atvejais kalbą patartina pažinti šiek tiek giliau, tada gali pastatyti į vietą visus kurie naglai lipa per tvorą. Visais atvejais kalbos sandara lieka ta pati, tik jos panaudojimas skiriasi. Todėl pateiksiu bendros sandaros aprašymą. Jis leis geriau suprasti ir tvarkyti kitų žmonių burnatrydžio sukeliamas problemas, tokias kaip agentūrų naudojamas šmeižto ir gandų metodas.

Pirmiausia paaiškinsiu kokia kalbos struktūros projekcija į tikrovę arba atvirkščiai – tikrovės struktūros projekcija į kalbą. Galima žiūrėti abiem būdais, nes neaišku kas kam ką primeta. Šis aiškinimas gali būti kai kam per daug „filosofinis“, nesuprantamai rašydamas nenoriu nieko įžeisti, tad pulti mane nėra jokios priežasties.

Pamatinė realybės substancija sumodeliuojama kaip: antitezė, konfliktas ir lankstas. Kalba tikrovėje prasideda nuo antitezės, kuri yra pamatinė skirtis, pervedama į kalbos dalių struktūrą statiškomis formomis. Antitezės pavyzdinė forma yra pasaulis padalintas į Aš ir NeAš. Į šią antitezės statiką dinamiškumą, judrumą įveda konfliktas, kuris taip pat perkeliamas į kalbos dalių sistemą. Konfliktas antitezės priešpriešines dalis sujungia per įvairias poveikių ir sąveikų rūšis.  Tarp Aš ir NeAš visada yra konfliktas, nes priešingą antitezės polių norima nuasmeninti, paversti objektu, savo įrankiu, pastatyti žemiau už save. Ir pamatinė aplinka, kurioje vyksta šios dalys, yra lankstas, apskritimas, kurio centre pagrindinis konflikto židinys.

Kai analizuoji tekstus – turi stebėti šias pagrindines pozicijas sekose.

Žmogus aplinkinį pasaulį savo šaknyje suvokia kaip vientisus paveikslus. Pats išorinis signalas neturi jokių dalių, pirmykščiai rinkiniai, kurie paverčiami signalais yra homogeniški. Žmogaus tikroji psichinė struktūra prasideda tik tada, kai atsiranda minėtos dalys – ant ekrano vaizdų uždedama antitezė, konfliktas ir lankstas, kurie yra pamatas, ant kurio pastatoma kalba. Ši psichinė struktūra vadinama psichoforma. Aprašytas procesas vyksta smegenų gelmėse ir sąmoningai nesuvokiamas, suvokiamas tik efektas.

Antitezėje žmogus atranda save, save suvokia kaip skirtingą – aplinkui vengia pavojų, siekia naudos, malonumų, pramogų; konfliktuose išdėsto vyksmų schemas, numato kokie bus smūgiai iš išorės ir pats planuoja smūgius, kurie kategorizuojami veiksmažodžių kategorija; o lankstas šį procesą įvietina laike, erdvėje ir būde, sukuria kontekstą ir aplinką, kurioje ištinka įvykiai. Pradėjus psichikai gaminti lingvoforminę realybę, šis pamatas (antras pamato aukštas) pereina į lingvoforminę struktūrą, tampa jos deformuotu atspindžiu. Kristalizuojasi kalbos formos, kurios suvokia visus procesus per šią triadą.

Žmogus pirmiausiai išmoko kalbėti apie išorę, nes ji buvo aktualiausia, o vidus būdavo slepiamas. Tačiau tai bendra struktūra, kuri nori nenori pereina ir į savo vidinio pasaulio analizę. Naudodami kalbą, žmonės visada įklimpę į šią sistemą. Ją žinoti naudinga, nes galima struktūruoti įprastinėmis formomis pažinimo procesą:

Mano lingvoformos pagrindinė tezė sako, kad viskas yra substancija, jos savybės ir elementų sąveikos. Todėl šios koncepcijos turėtų pakakti paaiškinti bet kam. Tarkime norime paaiškinti atmintį. Į substanciją įdedam antitezę, tą antitezė išskaidom kaip atmintį ir informaciją, įvedam konfliktą, kuris yra informacijos susiurbimo, panaudojimo veiksmas, ir turėtų būti aišku kas tai yra: vienos substancijos įėjimas į kitą ir šio įėjimo morfizmo fiksacija. Jeigu įeina substancija vadinama kalba, jos morfizmas yra pamatinė triadinė lingvoforma, kuri kaip įvedama, taip ir išimama: mintyje ypais, o šnekoje sekomis.

Pagrindiniai pirmapradžiai ypai yra tokie: daiktas+savybė, veiksmas+savybė, daiktas+veiksmas, daiktas+veiksmas+lankstas. Ypai matomi semantinėje erdvėje, o išorinė šneka yra garso virpesių seka, kuri išsitęsia laike. Išmonė tėra minėtoje triadoje įkalintų naujoviškų ypų kristalizacija, kurie į pasaulį įvedami per nominalizacijos procesą.

Standartiniai žodynėliai, ypač vidinio pasaulio – labai skurdūs todėl, kad žmonės savo vidų linkę slėpti; tad turtingam žodynėliui susiformuoti nebuvo sąlygų. Tačiau laikai keičiasi – galima šią spragą nors ir tokia keista veikla, bet užpildyti.

 

Toks yra įvadas į pagrindinio mechanizmo atskleidimą. Toliau paaiškinsiu kaip aš įsivaizduoju kalbos pagaminimo procesą. Jis skaidosi į dvi dalis:

  • Suformuojami kalbos resursai ir įgūdis,
  • Kalba praktiškai naudojama informacijos perteikimui iš žmogaus sąmonės.

Apie pirmą punktą. Aplinkinė tikrovė sudaryta iš kol kas neapibrėžtų pirmykščių rinkinių, kurie virsta signalais į žmogaus sąmonę. Iš pradžių visi šie signalai būna vienodos vertės ir neturi užkoduotų jokių struktūrų. Tačiau patekę į smegenis pradeda vaikščioti savo kanalais ir sukuria pirmą psichoformą, apie kurią jau rašiau. Ji yra antitezė, kai žmogus pradeda suprasti, kad yra vaizduose dalis, kuri yra Jis Pats ir kita dalis, kuri yra Jo Objektas. Tada konfliktas, kuris yra poveikių sistemos tarp antitezės priešpriešinių struktūrų. Lankstas įstato konfliktą į aplinkybes – pirmiausia nominalizuotoje erdvėje ir laike.

Tai pagrindiniai žmogaus psichikos sandai, kurie pereina į visas psichiką kaip resursą naudojančias struktūras. Pagrindinė dalis yra antitezė, kurioje žmogus išsiskiria iš aplinkos masės ir pradeda suvokti save kaip individualų asmenį. Pats sau tampa aukščiausia vertybe, kiti matomi tik kaip priemonės. Pagrindinis grobuoniškas instinktas yra aplinkinio pasaulio užvaldymas, užgrobimas, nes tai daryti verčia išlikimo instinktas. Kiti siekia to paties ir atsiranda įvairios konfliktinės sąveikos. Šios sąveikos iššaukia agresyvius apsikeitimus burnatrydžiu, kartais pereinama prie tiesioginio veiksmo.

Yra mechanizmas, kuris šią psichoformą perdaro, suskaldo į atskiras šukes, ir tas šukes sukaupia kaupiamojoje dalyje. Šukės vadinamos antitezės dalių, konflikto tipų ir lanksto elementų abstraktais. Kalboje tai pavadinimų sistema, nes kiekvienas abstraktas gauna pavadinimą. Tai vadinama nominalizavimo procesu. „nomen“ reiškia „vardas“. Tai yra, mes čia pasaulį paimame ne kaip vientisą gabalą, bet kaip daugybę smulkių, nominalizuotų elementų; tai susmulkintas pasaulis. Šitaip kaupiamojoje sąmonėje susiformuoja kalbinis resursas, kurį galima pradėti naudoti.

Apie antrą punktą. Kaupiamojoje dalyje sukauptus abstraktus, įvairių objektų gabaliukus, galima išrinkti (todėl kad jie čia sudėti tvarkingai, pagal psichoformos struktūras) ir įdėti į pirmo lygio lingvoformą, kuri yra šablonas, mėgdžiojantis psichoformos konstruktą. Pirmo lygio lingvoforma yra erdvinė, ji mėgdžioja pasaulio modelį, yra psichoformos kopija. Ši erdvinė lingvoforma, kaip gabalas gali pereiti į erdvinę mintį, vaizdinį, kuris vadinamas eiroksenu. (Šio žodžio galite nesimokyti).

Kita galimybė – erdvinės lingvoformos transformacija į tiesinę struktūrą. Tai yra gabaliukai, vadinami abstraktais, iš lignvoformos išimami ir perrikiuojami į tiesę. Tarp erdvinės ir tiesinės sistemos yra šią transformaciją atliekanti sistema, kuri mintį paverčia išeinančia elementų seka, kuri turi psichoformos struktūrą, lingvoformos struktūrą, bet surikiuotą į tiesę. Šita tiesė yra motorinių judesių srautas, kuris iš smegenų perduoda komandas burnos raumenims, ir žmogus virpina orą. Tačiau šie visi, vien tik judinamieji veiksmai apvelkami sąmonėje į prasmės apvalkalą ir šis srautas suvokiamas kaip informacijos srautas. Taip galima naudotis sukauptais kalbos resursais ir perduoti informaciją apie savo saugyklose saugomus sukauptus psichoformos išteklius. Dalys tokios: informacijų iš psichoformos surinkimas, pervedimas į erdvinę lingvoformą, tada transformacija į tiesinę lingvoformą, kuri perduodama į raumenų centrą kaip nenutrūkstamas komandų siuntimo procesas burnos raumenims. Informacijos elementai užkoduoti kaip raumenų judesiai.

Žmogaus ketinimas gali būti šūdinas ir ne. Kai jis šūdinas, tokia kalba nukreipta į tave vadinama burnatrydžiu. Kodėl toks ketinimas iš viso atsiranda, paaiškinama pagrindine psichikos struktūra, kurią pavadinau antiteze. Šioje antitezėje sąmonė save gali iškelti labai aukštai, tada visi kiti aplinkui atrodo tik kaip šliaužiojančios kirmėlės. Kai šitaip į save sukrauni labai daug vertės, viskas kas esi ne tu gali pradėti atrodyti kaip tuščia vieta. Kai pamato, kad judi ir kvėpuoji svetimą orą, gali apimti įsiūtis. Kyla mintis nusodinti išsišokėlį.

Galvoje kaip aprašiau užgimsta burnatrydis.

Implantų tinklai smegenyse

Išverčiau dar vieną straipsnį apie bevieliu ryšiu valdomus 100 mikronų dydžio implantus, kurie dedami į sunkiai prieinamas smegenų vietas ir iš jų neinvaziškai įtakoja smegenų veiklą arba nuskaito aktyvumo informaciją. Straipsnis vadinasi „Kūno viduje esančių, ultra-mažų radijo ryšiu sujungtų struktūrų tinklų lyginamasis tyrimas“

Čia aptariamos įvairių tipų implanto antenos konstrukcijos ir nuo jos priklausančios ryšio charakteristikos. Nustatyta, kad geriausias tipas yra solenoidinis implantas, nes esant šiai konstrukcijai gaunamas mažiausias signalo silpnėjimas. Įvade rašoma:

I. Įvadas
Į kūną implantuojami, sudėtingi elektroniniai medicininiai jutikliai tampa vis mažesni ir vis labiau artėja prie tikslo pasiekti mažesnius už milimetrą išmatavimus. Šie įtaisai gali būti sujungti į paprastą ryšio tinklą, tad kūno viduje esančių ryšio tinklų perspektyva matosi horizonte ateinančiame dešimtmetyje.

Pavyzdžiui, motorinės žievės neuronų duomenys tradiciškai buvo matuojami įterpiant elektrodų gardelę į smegenis. [1] Šie elektrodai daug didesni už neuronus. Įterpti į smegenis standūs elektrodai sukelia mechaninį įtempimą, todėl gali pažeisti motorinės žievės audinį. Maža to, dėl zondo dydžio įrašoma smegenų aktyvumo erdvinė skyra labai žema. Taipogi buvo biologinio suderinamumo problemų tarp įterpto elektrodo ir jį supančios smegenų masės. Siekiant sušvelninti šias problemas būtina sukurti kitą smegenų signalų matavimo būdą turintį didesnę skyrą ir jautrumą.

Naujausiuose smegenų žievės-kompiuterio sąsajos tyrimuose buvo naudojamas zondas turintis 96 mikroelektrodus su smailais galiukais kompaktiškoje 4 x 4 mm gardelėje. [3] Iš šių mikroelektrodų gauti duomenys buvo sėkmingai iššifruoti naudojant vertinamuosius modelius. Tačiau šios elektrodų gardelės registruoja duomenis tik žievės paviršiuje ir jų negalima įterpti giliau nerizikuojant pažeisti smegenis. Reikia daug mažesnių zondų technologijos, kuri leistų perduoti informaciją nepažeidžiant aplinkinių audinių.

Siūlomi naujos kartos smegenų implantai yra radikalus posūkis nuo laidinių elektrodų prie bevielių mikroimplantų tinklo. Tipiškas implantuotas lustas skirtas įrašyti neuronų aktyvumą turėtų turėti 100 um matmenis kiekviename šone – daug mažiau negu tradicinis elektroninis jutiklis. Kalbant bendriau, šiuos įtaisus būtų galima sujungti į kūno viduje esančius tinklus, kurie veiktų kaip naujos kartos implantai. Tokiems mažiems implantams energiją būtų galima tiekti bevieliu būdu, naudojant elektromagnetinės indukcijos metodus. Šių implantuotų įtaisų tinklas galėtų tarpusavyje bendrauti bevieliu būdu, atstumais iki kelių mm smegenyse.

Pagrindinis tokios sistemos komponentas būtų maža antena, kurią būtų galima pagaminti naudojant standartines mikroelektronines grandines, sukurtas taip, kad būtų kuo mažesnis signalo silpnėjimas smegenų viduje. Pageidaujamas nešlio dažnis yra mikrobangų ruože, nes duomenų sparta kai kuriuose pritaikymuose gali pasiekti Gb/s lygį.

Šiame straipsnyje įvertinamos įvairios antenos konstrukcijos implantuojamam mikrolustui, kad būtų pasiektas minimalus artimojo lauko elektromagnetinio signalo silpnėjimas neuroninių signalų perdavimui tarp implantų.

Straipsnis parsisiuntimui:

Mikroimplantai

Būtinybė teisingai pasirinkti

Visiems žinoma, kad veiksmo erdvė šioje planetoje yra ribota, todėl maksimalus mastas įmanomas tik nedaugeliui. Kai visi veikia maksimaliu mastu vienas kito neribodami, būna nestabili socialinė padėtis, nes kiekvienas trajektorijų susidūrimas reiškia potencialų konfliktą. Realybė deja tokia, kad ne visi pajėgūs pakelti tokią naštą, todėl vengdami tiesioginių susidūrimų, turi savo veiklos mastą riboti. Taip atsiranda lygiai, kuriuose nedidelė mažuma pajėgi maksimaliam veiksmui, kiti tik vidutiniam ir dauguma apsiriboja minimaliomis pretenzijomis.

Šitaip susiformuoja mažumos valdžia, kuri susikoncentruoja uždarose zonose, o visos kitos tampa atviromis įtakos zonomis. Tačiau masė žmonių kiekybiškai yra didesnė, todėl jie turi potencialų pranašumą, kurį suvaldyti yra kiekvienos grupės pretenduojančios į valdžią pirma problema. Vadovėlinis sprendimas šioje situacijoje – masę perskelti į dvi dalis ir atsukti vieną prieš kitą. Tada, kol šie sluoksniai – žemiausia klasė ir vidurinė klasė – kovoja tarpusavyje, mažuma gali užsiimti savo reikalais. Ši uždarų zonų apsauginė juosta suskaldo masę į rezervatus, sukuria smegenų krušimo sistemą, maksimaliai susilpnina individo valią, padaro pasyviu įsakymų vykdytoju, kuris besąlygiškai paklūsta bet kokiam sprendimui.

Tokia socialinė mechanika, kuri formuoja valdžias, kuriančias gyvenimo formas pagal savo tikslus ir įsivaizdavimus, į kuriuos įstatomas kiekvienas individualus gyvenimas. Norint suprasti kaip mąsto žmonės esantys skirtingose socialinėse situacijose, norint sugebėti matyti visą sąmonės tipų spektrą, kurį galima panaudoti savo analitiniame darbe, skenavimuose ir veiksmų planavime, reikia turėti tokių mechanizmų principus. Kodėl liaudis daro viską ką jai liepia, kodėl valdžia užsiima savivale ir nesilaiko jokių moralės principų; kita vertus, kodėl peršamas agresyvus pacukrintas spektaklis, kuriuo uždaros zonos nori visą gėrį, grožį, tiesą ir teisingumą sutraukti į save? Visi supranta – vyksta labai gudrus psichologinis žaidimas, vykdoma psichologinė operacija.

Valdžios klausimą galima iliustruoti klasikiniu sverto pavyzdžiu. Svertas gali būti pusiausviroje arba nepusiasviroje padėtyje. Pirmu atveju valdžios santykio nėra, nes nė viena grupė neturi galimybių priversti kitą. Tokia galimybė atsiranda tik tada, kai padėtis nepusiausvira. Kad svertą nusvertum į savo pusę gali naudoti dvi taktikas – uždėti ko nors daugiau savo pusėje, kad būtų daugiau svorio. Arba gali svorio nuimti nuo priešingos pusės. Svoris tai jėga, su kuria spaudžiamas savo sverto galas, o priešingoje pusėje silpninimas vyksta su psichologine operacija, turinčia „žalio debesėlio“ pavidalą, kuris reiškia propagandą ir informacinį karą, kurio tikslas – atpalaiduoti konkurento jėgą.

Šitaip pasiskirsto spektras minėtoje uždaros ir atviros įtakos zonos santykių situacijoje. Uždara zona net būdami mažuma, bet naudodami jėgą ir psichologines gudrybes, tokias kaip neurolingvistinis programavimas ir socialiniai spektakliai, gali sverto principu pakelti kitus į viršų ir šitaip laikant pakabintus – išnaudoti savais tikslais. Sąmonėje suformuojamas įsakančio ir paklūstančio žmogaus tipas, vienam suteikiama erdvė savavališkai veikti, o kitas visą gyvenimą pragyvena kaip išnaudojamas darbinis gyvulys. Esmė ta, kad ne tik pragyvena, bet tam nesipriešina ir net neturi gebėjimo pagalvoti, kad prieš tokią situaciją įmanoma būtų sukilti. Kaip tai įmanoma? Suvoki, kad valdžia mažuma, uždaros zonos iš tikro mažos ir silpnos, kad tokių kaip tu yra labai daug ir kad turite kiekybinį pranašumą, kad užtenka tik šiuo milžinišku potencialu pasinaudoti. Kas tam trukdo? Parazitinės sąmonės formos, kurios atima valią ir padaro pasyviu įsakymų vykdytoju.

Čia reikia būti labai budriam, nes dauguma žmonių, kurie turi potencialą, susivilioja galimybe tapti valdžios tarnu, įsivaizduodami, kad čia siūlomos geros perspektyvos ir kad savo energiją galima panaudoti čia. Deja ši energija yra pavagiama uždarų zonų ir ji panaudojama visuomenės pasipriešinimo silpninimui per suskaldymą į dvi dalis ir aktyvesnius atsukant prieš savo pagrindinę idėja, kuri yra laisvės siekimas. Šitaip apgaunama pažadant dovanoti didesnę  laisvę, jeigu mafijai padėsi kovoti su žmonių pasipriešinimu.

Šitaip uždaros zonos sprendė savo problemą per visą žmonijos istoriją, ir (tai labai keista) joms tai visada pavykdavo – mažuma sugebėdavo pakelti daugumą. Tai buvo daroma per jėgos monopolijos sukūrimą ir žalio debesėlio užleidimą ant veršių akimis klapsinčių masių. Šitaip suskaldyti, izoliuoti ir pasyvizuoti, žmonės visada likdavo lengvu grobiu grobuonims. Tai vienas spektro galas. Vidurinė dalis yra apgauti, suvilioti arba išdavikai, dėl kapeikos išdavę tą pagrindą iš kurio išėjo. Ir uždaros zonos veikėjai, kurie nenori apriboti savo pretenzijų ir juos tenkina tik maksimalus veiklos mastas ribotas galimybes turinčioje planetoje.

Uždarų zonų problema sunki būna tik pradinėje stadijoje, tačiau tie, kam ją pavykdavo išspręsti, savo pergalę gebėdavo užtvirtinti šimtmečiams. Tada būdavo sukuriama tokia sistema, kad kiekvienas gimęs žmogus būdavo nukenksminamas nuo gimimo implantavimu ir pasipriešinimui galimybių nelikdavo jokių. Nelikdavo ir laisvo gyvenimo. Nuo gimimo diegiamas paklusnumas, pasyvumas, bevališkumas, negebėjimas priešintis ir ginti savo interesų. Pragyvenęs tokią vaikystę, suaugęs žmogus niekada neišmoksta pasipriešinti. Šitaip formuojamos kastos ir dinastijos, pagal kurias vaikas nukreipiamas į tokį gyvenimą, kokį turėjo jo tėvai. Jeigu tėvai darbininkai – tampi darbininku, jeigu tėvai prižiūrėtojai – tampi prižiūrėtoju, gauni didesnius gabumus ir tarnauji valdžiai.

Tokiame pasaulyje uždaros zonos turi pliuso ženklą, o atviros zonos – minuso. Pliuse viskas, kas geriausia, o minusui liek tik trupiniai. Atitinkamai paskirstomi, pinigai, turtai, protas, prestižas ir panašūs dalykai. Deja pažiūrėjus paprasto žmogaus akimis, tos zonos yra didžiausio blogio, savivalės, amoralumo irštva, bet pasipriešinti tam nematoma jokių galimybių. Gėris būna tik gražus spektaklis, žalias debesėlis akių dūmimui. Todėl pasiekus kritinį tašką žmogaus kantrybė baigiasi ir jis negali taikstytis su pasaulyje tvyrančia neteisybe. Problema tokia: kaip savo minusu pažymėtą pasaulį paversti pliusu? Kaip atimti iš mafijos rankų jų svertą, su kuriuo pakeliamas pasaulis? Galimybės elementarios. Sunaikinti žalią debesėlį, viską kas palaiko pasyvumą, silpnina valią, paralyžiuoja galimybę priešintis. Išnaudoti potencialą, kuris yra kiekybinis pranašumas prieš mažumą. Atimti jėgos monopolį, neleisti suskaldyti savo judėjimo į dvi tarpusavyje kovojančias dalis ir uždaras zonas apsupti iš visų pusių dviem žiedas, iš savo laisvojo pasaulio. Išoriniu, sudarytu iš laisvų ir savo laisvę branginančių žmonių ir tų, kurie turi įvykdyti chirurginę operaciją.

Viskas prasideda nuo savo sąmonės kokybės pakeitimo, nuo vienijimosi dėl bendro tikslo, pagundų ir vilionių atsisakymo, valios maksimalaus įtempimo ir tiesioginio veiksmo. Tos uždaros zonos tikri valdytojai dažnai būna pasislėpę ir užsimaskavę, juos sunku identifikuoti ir paversti taikiniais, tačiau artimesnis ratas žino kas jie yra ir kur slepiasi, kur planuoja savo nusikaltimus…

Tokia revoliucija įmanoma tik iki tam tikro momento, kol dar nėra vėlu. Kai peržengiamas tam tikras momentas, kelio atgal nelieka. Reikia būti budriam, kad savo saldžiais ekranais ir žaliais propagandiniais debesėliais šėtono tarnai neįviliotų žmonijos. Tų spąstų pavadinimas yra transhumanizmas, dirbtinis intelektas, kompiuterio smegenų sąsaja, mikročipai ir pan. Jeigu žmonės bus pasyvūs kaip avys, jų laukia žiaurus likimas. Ir šio likimo jie sulauks apgauti holivudinių spec. efektų ir triukų. Vergovė įvedama per Facebook, Google, Windows, iPhone ir panašias priemones. Todėl kiekvienas privalo teisingai pasirinkti, viskas prasideda nuo šio momento…

Telepatijos mechanizmai

Telepatija aktyviai domimasi nuo 19 amžiaus vidurio, ypač nuo tada, kai 1882 metais buvo įkurta draugija „Society for Psychical Research“. Šio neologizmo autorius yra F. Myers, vienas iš minėtos draugijos įkūrėjų. Anglišką žodį „psychic“ būtų galima versti kaip ekstrasensas. Ekstrasensorika turi įvairių formų, viena iš jų – telepatija. Prieš tai buvo naudojamas žodis aiškiaregystė, tačiau jo reikšmė platesnė už telepatijos. Telepatija daugiau yra minčių skaitymas ir minčių perdavimas.

Šis reiškinys priskiriamas paranormaliems, tačiau jis turi labai racionalius paaiškinimus. Šiame įraše tai ir padarysiu: pateiksiu racionalų telepatijos galimybių paaiškinimą.

Paprasčiausias telepatijos variantas yra individualus žmogaus nuskenavimas, turint tikslą ištraukti jo vidinį pasaulį, pamatyti jo mintis, būsenas ir jausmus. Prieš tai pirmiausiai turi būti suklasifikuoti žmonės pagal apie juos turimą informaciją. Pirma kategorija yra artimieji, su kuriais gyveni arba kažkada gyvenai. Tada draugai ir geri pažįstami. Nepažįstami kuriuos dažnai matai ir pirma kartą matomi žmonės. Standartinis telepatijos variantas yra tada, kai skenuojamas žmogus nepažįstamas, matomas pirmą kartą, nes tokiu atveju neturi jokios informacijos gautos kitais kanalais ir jeigu pasieki kokį nors tikrą sąmonės turinį, tai yra tikrosios telepatijos įrodymai. Tačiau gauta informacija turi atitikti faktus. Tokie sugebėjimai yra retas atvejis, kuris reiškiasi daug platesniame kontekste, kai šalia telepatinio pajautimo taikomi ir kiti, papildomi metodai.

Pradedama nuo to, kad fiksuojama, jog yra kažkokios universalios žmogaus savybės ir individualios. Universalu viskas, kas būdinga bet kokiam statistiniam žmogui su dideliu tikimybės procentu. Tai, kas individualu dažniausiai būna unikalu ir nesikartoja. Todėl telepatą turėtų dominti individualūs dalykai, nes universalūs paprasčiausiai atspėjami. Be abejo, atspėjimas pagal universalius modelius yra telepatijos metodo dalis, bet domina visgi tai, kas nesikartoja ir unikalu.

Kitas dalykas universalaus pasaulio modelio, vadinamo žemėlapiu naudojimas, kuris susikuriamas galvoje ir vaikštant po jį, bandoma fiksuoti konkretų to žemėlapio tašką, kuris būtų faktas, koks nors šimtaprocentinis atitikimas, kuris gali būti tiek individualus, tiek universalus. Galimybių ir faktų schemos – fundamentalus telepatijos metodas, nes tikslas matant visą žemėlapį surasti jame tikrą tašką, kuris yra koks nors atitikimas su tikrove. Skenavimas visada prasideda nuo galimybių žemėlapio sukūrimo ir universalių tikimybių fiksavimo. Kai žmogų pavyksta sukategorizuoti tokia prasme, galima pereiti prie individualių momentų.

Reikia turėti gyvenimo ir pačio žmogaus modelį. Gyvenimas, į kurį įstatytas žmogus turi statišką dalį ir procesinę, pagal „anatomijos“ ir „fiziologijos“ principą. Faktų galima ieškoti tiek vienoje, tiek kitoje dalyje. Suklasifikuojami universalūs statiški dalykai, tada procesas. Gyvenimo proceso bendriausi šablonai tokie: tvarkingas procesas, netvarkingas procesas; standartinis procesas ir procesas su defektais. Kitaip sakant, ar žmogus gyvena tvarkingą gyvenimą ir pats toks yra, ar turi nukrypimų nuo normos, pavyzdžiui, nusikalstama veikla, priklausomybės, ligos ir panašūs dalykai. Toks yra žemėlapis, o tikslas nustatyti konkretų tašką jame.

Tačiau čia yra abstraktus požiūris į žmogų ir bendrai jo gyvenimą. Dažniau skenavimas vyksta kokioje nors konkrečioje situacijoje ir žmogus apie tai žino arba nežino. Paprastai siekiama, to jam neišduoti, nes priešingu atveju žmogus pradeda elgtis nenatūraliai, tampa nervingas, gali pradėti trukdyti.

Toliau aprašysiu koks universalus procesas vyksta žmogaus sąmonėje kiekvieną dabarties momentą.

Yra dvi galimybės: skenuoti galima tiesiogiai matomą žmogų ir žmogų esantį už horizonto. Tarkime, kad jis tiesiogiai matomas. Pradedame nuo universalaus proceso. Žmogus stebi aplinką ir ta aplinka pereina į fiksatą, kuris yra paveiksliukas jo galvoje. Tas paveiksliukas pereina į laksatą, kuris sukelia mintis apie objektą, esantį dėmesio centre. Tai tiesioginės dabarties patirties reaktyvioji būsena. Ji gali būti dviejų tipų: praslystanti paviršiumi, nes sąmonė pakibusi nematerialioje mintyje, kuri atsijusi nuo objektų ir objektus naudoja tik kaip priemones. Kaip ką nors naudojant: mašiną, telefoną. Kitas variantas, kai pats objektas tikslas, tarkime mašiną arba telefoną perkant ir renkantis tinkamą variantą.

Matant konkretų žmogų ir kartu jo aplinką, galima 100 proc. žinoti koks paveiksliukas jo galvoje ir jeigu numanomas dėmesio surinkimo taškas, galima numanyti universaliais šablonais, kokios mentalinės reakcijos galvoje.

Tačiau tiesioginis reaktyvumas tik viena iš galimybių. Dėmesys gali būti nuo tiesioginės aplinkos labiau atsietas ir pakibęs situacijos kontekste. Tada žmogus mato platesnę aplinką visą kontekstą ir situaciją, kuri išeina už tiesioginio patirties horizonto ribų. Tokioje būsenoje dėmesys gali nuklysti į praeitį, į kaupiamąją sąmonės dalį ir traukti iš ten minties objektus arba nukeliauti į ateitį, kuri dažniausiai planuojama, svarstomi variantai ir galimybės. Taigi šis judėjimas galima vidutinio periodo rėmuose, tarkime pusmečio arba metų. Žmogus sutelkia žvilgsnį į ateitį, pavyzdžiui, vasaros atostogų planus ar kitokius, kurie bus įgyvendinami tik metų bėgyje. Galima žiūrėti į praeitį, vertinant savo sprendimus ir veiksmus, ieškant atsakymų, prisimenant kitus žmones ir vietas. Pati aukščiausia būsena, kai žmogaus sąmonė pakimba su klausimu apie viso gyvenimo planą. Tas planas susijęs su ateitimi, bet naudojama ir praeitis kaip atskaitos taškas ir vertinimo kriterijus. Kai sąmonė plačiausiame kontekste, dabarties momentai būna darbiniai, įdarbinti kažkokių uždavinių ir tikslų vykdymui. Matosi, kad žmogus ne dykinėja ar šlaistosi, bet dirba kiekvieną dabarties momentą.

Pagal šį kriterijų žmones galima skirstyti į tvirtus, valingus ir bevalius. Tvirti turi gyvenimo tikslą ir atkakliai jo siekia, o bevaliai daro ką jiems liepia, t. y., kiekvieną momentą jie išnaudoja dirbti ne sau bet kitiems. Tokie dažnai ieško būdų išsisukti iš tokių įdarbintos dabarties momentų ir būna linkę į dykinėjimą, beprasmį buvimą ar pramogas, nes dirba vis tiek ne sau. Gyvenimas yra tarnavimas, o kai atsiimą sau, tai dabartį iššvaisto malonumams, vietoj to, kad susikurtų gyvenimo planą ir suteiktų jam individualią formą.

Sąmonės būsenos sluoksnį galima pažymėti koncentriniais ratais. Skenuojant žmogų reikia stengtis pamatyti kokiame sluoksnyje sąmonės būsena yra, kokia gyvenimo proceso dalis fiksuojama. Taip pat, einant per universalių galimybių modelį, galima įvertinti procentais, kiek laiko per dieną žmogus praleidžia kiekviename sluoksnyje. Jis labiau susitelkia į praeitį, ateitį, dabartį, ar svajoja belaikėje būsenoje.

Šis aprašymas parodo tai, kas universalu, bendrą žmogaus vidinio pasaulio schemą, kurią galima naudoti kaip žemėlapį. Pereinant prie individualių dalykų, būtina paminėti, kad jų nustatymui būtinas koks nors sąlytis (telepatinis). Be sąlyčio informacijos nebūna. Psichožvalgyba gali naudoti įprastines informacijos rinkimo priemones, tokias kaip į artimų žmonių rato įsibrovimas, šniukštinėjimas, hakinimas ir pan. Tačiau telepatija susijusi ne su tuo, tokie metodai yra agentūrinė žvalgyba.

Pats telepatijos mechanizmas yra pagrįstas echolokacija. Ji gali būti aktyvi ir pasyvi. Iš objekto pusės aktyvi, kai jis skleidžia radiacija, pasyvi – kai tik atspindi. Iš subjekto pusės, aktyvi – kai siunčia skenuojantį signalą, pasyvi – kai signalą tik surenką siunčiamą išorinių šaltinių, kurie gali būti natūralūs ir dirbtiniai. Telepatiniam echolokatoriui reikia tokios terpės, kad sklistų signalas ir jį būtų galima surinkti. Koks signalas sklinda nuo minčių – nežinoma.  Nežinoma ir kaip jis priimamas. Tam turi būti recepcijos sistema, kažkokia antena, kuri reaguotų į signalą ir siųstų jį į analizatorių.

Visos galimybės pavaizduotos nubraižytoje schemoje.

tmechanizmasSensorinis paveiksliukas yra natūralizuota telepatija, kuri parodo kūnus. Kiekvienas žmogus jį turi galvoje ir mato jame kitus žmones, renka informaciją apie jų veiklą. Artikuliuotas ir išreikštas kognityvinis paveiksliukas būna tik savos psichikos, o kitų žmonių psichika šiame paveiksliuke dažniausiai nedalyvauja ir žmogus tik iš patirties, iš laksato daro universalias projekcijas sensoriume, kuriose spėja kitų žmonių psichikos turinį (pavyzdžiui, pagal jau aprašytą metodą). Žmogų galima matyti su išore ir vidumi, bet tik galimybių rėmuose. Faktui riekia echlokatoriaus.

Klausimas toks: ar galima ištreniruoti kitus receptorius, kad jie pakeitę funkcijas pradėtų reaguoti į minčių aidą? Šis klausimas įdomus. Gal būt žmogus turi nežinomų receptorių, kurie tai jau gali arba recepcija atsiranda neįprastiniais būdais, pavyzdžiui, per tiesioginę neurorecepciją. Kad neuronas veiktų kai receptorius, turi būti procesas, kuris trigerintų jo depoliarizaciją, bet tam reikia stipraus išorinio poveikio ir subtiliems laukams fiksuoti tai gali būti netinkama. Tačiau šis procesas labai patogus technologinei psichotronikai. Kitas pastebėjimas, kankorežinė liauka su savo kristalais, kurie gali turėti recepcijos galimybių. Ir kiti panašūs variantai.

Įdomus dalykas tas, kad kai žmogus išmoksta kitų jutimų receptorius panaudoti subtiliujų laukų fiksavimui, telepatija arba ekstrasensorika gali reikštis kaip „subjektyvūs pojūčiai“. Įsivaizduokime, kad minčių laukas sugeba trigerinti temperatūros receptorius odoje. Tokiu atveju minties pokyčiai telepato būtų suvokiami kaip temperatūrų pokyčiai jo kūne. Tokiu atveju svarbiausia surasti dėsninguma ir išmokti juo pasinaudoti, atpažįstant schemas. Tas pats galioja visiems receptoriams ir jų subjektyvioms reprezentacijoms. Antrinio sužadinimo sistema – viena iš telepatijos galimybių ir galimybė išvystyti naujus sensoriumus, taip pat ir telepatinį.

Įmanomas ir kitas, grubus variantas, ryšį sukurti elektromagnetizmo priemonėmis, informaciją skaitant ir rašant galvoje su implantais, nors mane labiau domina natūralios galimybės. Daugumai žmonių minčių echolokacija silpnas, neišsivystęs ir nesusiformavęs sugebėjimas, kuris artėja prie senso-kognityvinių sintezių ir universalizacijų naudojimo.

0 kartos psichotronika

Pakankamas mokslinių žinių lygis buvo pagrindinė sąlyga, kuri buvo būtina psichotroninių technologijų sukūrimui. Jos buvo atrastos tik 18 šimtmečio antroje pusėje. Ši kryptis prasidėjo nuo žmogaus anatomijos ir fiziologijos supratimo, kuris buvo papildytas fizikos žiniomis, iš kurių svarbiausios buvo elektromagnetizmo teorija. Naujos teorijos padėjo prielaidas sukurti vadinamąsias nulinės kartos psichotronines priemones, kurios daugiausiai buvo tik teorinės žinios, taip pat kai kurie praktiniai eksperimentai, kurie buvo būtini siekiant suprasti kaip veikia žmogaus smegenys ir koks jų ryšys su sąmone.

1791 m. italas Luidžis Galvanis (1737-1798) publikavo traktatą „Komentaras apie elektros poveikį raumenų judesiams“. Jame aprašomas eksperimentas, kuriame su elektrostatine iškrova paveikus varlės kojų raumenis, jie pradeda judėti. Tai buvo primas žingsnis link žmogaus nervų ir raumenų sistemos elektrofiziologijos sukūrimo.

Galvanio darbą tęsė jo sūnėnas, G. Aldini (1762-1834), kuris naudodamas Voltos bateriją kartojo savo dėdės eksperimentus su įvairiais gyvūnais, o taip pat žmonėmis. Svarbiausias žingsnis buvo tai, kad šiuos eksperimentus jis perkėlė žmonėms, kuriuose sukėlė tokius pat efektus kaip ir gyvūnuose. Populiarindamas savo dėdės „gyvūnų elektros“ idėją, eksperimentus jis demonstruodavo viešose vietose, rodydamas kaip elektra „reanimuoja“ net nubaustus mirties bausme nusikaltėlius. Tai nebuvo tikras „reanimavimas“, bet prie raumenų ir nervų prijungus elektrą, lavonai dėl raumenų spazmų pradėdavo judėti. Šios demonstracijos ir gyvūnų elektros tyrimai galėjo padaryti poveikį garsiam gotikiniam M. Shelley siaubo romanui „Frankenšteinas“ (1818).

aldini1803 m. anglų kalba išleistoje knygoje „Naujausių galvanizmo atradimų aprašymas“ Aldini skelbia teiginius, kurie visi pagrįsti išvadomis, gautomis atlikus eksperimentus, kuriuose naudojama Voltos baterija generuoti nuolatinei elektros srovei:

Pirmas teiginys

Raumenų susitraukimai sukeliami organizme susidarančio skysčio, kuris perduodamas per nervus raumenims be metalų poveikio.

Antras teiginys

Eksperimentuose sukeliamas galvanizmas atsiranda ne dėl bendro pobūdžio elektrinių reiškinių, bet dėl gyvūnams būdingos elektros, kuri vaidina labai svarbų vaidmenį organizmo sandaroje.

Šeštas teiginys

Gyvūno organinėje mašinoje sužadintas galvanizmas veikia be jokio tarpininkaujančio elemento paprasčiausiai prijungiant nervus prie raumenų.

Knygos pabaigoje rašoma:

Remiantis aprašytais eksperimentais galima daryti išvadas:

  1. Galvanizmas daro didelę įtaką nervų ir raumenų sistemoms ir veikia universaliai visame gyvūno organizme.

  2. Galvanizmo kaip stimuliatoriaus poveikis stipresnis už bet kokį mechaninį poveikį.

Galvanizmu tais laikais buvo įprasta vadinti nuolatinę elektros srovę, kurią gaudavo naudodami įvairias baterijas. Viena jų buvo neseniai tais laikais atrasta Voltos baterija (1800). https://lt.wikipedia.org/wiki/Alessandro_Volta

Gyvūnų elektros klausimas buvo tyrinėjamas visą 19 šimtmetį, prie to klausimo prisidėjo daug garsių to meto mokslininkų. Prie minėtų dar galima prijungti vokietį Du Bois Reymond (1818-1896), kuris atrado nervų veiksmo potencialą ir gyvūnų elektriniams reiškiniams tirti pritaikė matavimo prietaisus, tokius kaip galvanometras, kuriam pagrindą padėjo Oerstedo atradimas, kad kompaso rodyklė reaguoja į elektros srovę dėl jos kuriamo magnetinio lauko.

1848 m. pasirodė Reymondo „Gyvūnų elektrinių reiškinių tyrinėjimai“, kur jis aprašė eksperimentus analogiškus tiems, kuriuos atliko Galvanis ir Aldinis. Šitaip pamažu buvo tiesiamas kelias supratimui kaip veikia žmogaus nervų sistema, o tai buvo būtina siekiant išmokti jai daryti technologinį poveikį. Apie tokį poveikį rašė dar Aldini, kuris tikėjo, kad „galvanizmas“ gali turėti gydomąjį poveikį psichiniams ligoniams. Vedamas šio tikėjimo su Voltos baterija darė eksperimentus su žmonėmis ir bent keli atvejai, kaip jis teigia – buvo sėkmingi. Voltos baterijos elektrodus prijungdavo prie galvos ir paleisdavo per ją nuolatinę srovę. Tai buvo pirmieji elektrošoko eksperimentai.

Kita svarbi kryptis buvo elektrinių ir magnetinių reiškinių tyrinėjimas fizikoje. 1831 m. buvo atrastas Faradėjaus indukcijos dėsnis, pagal kurį kintamas magnetinis laukas sukuria elektrinėje grandinėje elektrovaros jėgą. 1873 metais Džeimsas Maksvelas (1831-1879) publikavo veikalą „Traktatas apie elektrą ir magnetizmą“, kur sujungė visas turimas elektromagnetizmo žinias ir suteikė joms matematinį pavidalą, kuris dabar žinomas kaip Maksvelo lygtys. Šiame traktate jis numatė elektromagnetinių bangų egzistavimą ir iškėlė hipotezę, kad šviesa yra elektromagnetinių bangų rūšis. Šią jo teoriją įrodė vokietis Heinrichas Hercas (1857-1894), kuris 1888 metais pagamino pirmą anteną. 1894 G. Markoni pradėjo konstruoti savo bevielį telegrafą, o balsas pirmą kartą buvo perduotas 1900 metais.

Prie viso to dar reikėtų pridėti neuroninės smegenų sandaros atradimą ir supratimą, kad neuronai yra žmogaus psichikos substratas. Tada gauname visą psichotronikos pirmiems žingsniams reikalingą rinkinį. „Neuronų doktriną“ savo straipsnyje Santiago Ramon y Cajal publikavo 1888 metais, kuri buvo susieta su ankščiau atrastais nervų elektriniai procesais. Pagal šią teoriją, smegenys siunčia elektrinius signalus į nervus bei raumenis ir šie pradeda judėti arba jutimo organai siunčia elektros pavidalu sensorinę informaciją ir ši suformuojama į juslinius vaizdinius. Tereikėjo vieno žingsnio iki minties, kad darant išorinį elektromagnetinį poveikį, šiuos procesus galima valdyti, o tai buvo psichotronikos mokslo prielaida.

Tačiau ši idėja viešai platinama nebuvo, o jeigu su „galvanizmu“ ir bandė daryti poveikį smegenims, tai tik turint tikslą gydyti įvairias nervų ir psichikos ligas. Todėl šis laikotarpis yra iki-psichotrininis arba 0 kartos psichotronika. Tačiau per visą 19 šimtmetį buvo sukurtos pagrindinės psichotronikos prielaidos, kurios išsivystė į aukštesnės kartos psichotronikos sistemas.

Psichotronikai galima priskirti įvairių efektų sąmonei sukėlimą: 1) elgesio valdymas, 2) informacijos perdavimas, 3) emocinis moduliavimas, 4) slopinimas ir pan. Akivaizdu, kad kai kuriems šiems pritaikymams reikėjo technologijų, kokių tada dar nebuvo. Pavyzdžiui, norint valdyti žmogų kaip biorobotą – reikalingos programuojamos kibernetinės mašinos, kitaip kompiuteriai. O iki jų išradimo tais laikais buvo toli. Tačiau daug paprasčiau buvo tiesiog perduoti į smegenis informaciją, nuslopinti žmogaus psichiką arba padaryti poveikį emocijoms. Tam jokių sudėtingų elektronikos priemonių nereikėjo.

Vienas iš dominančių klausimų buvo elektromagnetinės telepatijos galimybės. Nuo 1900 siųstuvas dideliu atstumu galėjo  imtuvui perduoti audio informaciją. Tebuvo klausimas kaip paversti imtuvu žmogaus smegenis ir garsą perduoti tiesiai į sąmonę. Šiam tikslui buvo atliekami slapti eksperimentai nuo 1900 metų, nuo kurių prasideda tikra psichotronikos kūrimo istorija. Vienas iš jų buvo geresniu laidininku paversti smegenis, pridedant į jas gero laidininko grūdelių ir paveikti juos su moduliuotu eletromagnetiniu spinduliu. Pagal Faradėjaus dėsnį šie metalo grūdeliai turi susižadinti ir perduoti susižadinimą neuronams. Ši idėja vadinama receptorine antena smegenyse.

Buvo daugybė eksperimentų, kuriuose mokslininkai taikė vis naujus atradimus įvairiose žmogaus ir gamtos mokslo srityse. Remiantis visomis šiomis žiniomis psichotronikos priemones galima skirstyti į tokias kartas:

0 karta – iki 1900

1 karta – 1900-1925

2 karta 1925-1950

3 karta 1950-1975

4 karta 1975-2000

5 karta 2000-2025

Pilnos komplektacijos veikianti psichotronika turima nuo 3 kartos, vadinasi nuo 1950-1975 metų. Tai pirmų tikrų psichotroninių vergų sistema, pirmo modelio psichotronikai. Jų vaikai yra antro modelio psichotronikai, kurie buvo upgreidinti iki 4 kartos psichotroninių priemonių. Trečias modelis yra vaikų vaikai, kurie yra jauniausi trečio modelio psichotronikai. Aišku žiūrint ne iš viršaus, ne iš prižiūrėtojų ir vergvaldžių, bet iš valdomos visuomenės perspektyvos, kurie prijungti prie kontrolės sistemos.

Šiame įraše apžvelgiau 0 kartos psichotronikos prielaidas, kituose pamėginsiu apžvelgti tikrosios psichotronikos kūrimą nuo 1900 metų.