Monthly Archive: rugpjūčio 2017

Apie baisiąsias reptilijas

Teorinė egzobiologija populiariojoje kultūroje yra ganėtinai paplitęs reiškinys. Tiems, kas nežino ką reiškia terminas egzobiologija, apibrėžimas yra „nežemiškų gyvybės formų mokslas“. Kaip ir biologija, egzobiologija apima visas gyvybės formas – nuo vienaląsčių, iki išsivysčiusių. Įdomiausios aišku yra tos, kurios labiausiai pažengusios. 20 ir 21 a. mitologijoje jos pasirodo kaip įvairūs žemę lankantys „ateiviai“. Yra daug žmonių, kurie skelbiasi esantys kontaktuotojai ir galintys pateikti daug egzobiologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios informacijos. Dauguma iš jų pateikia ne faktus, bet savo svarstymus, todėl jų mintys priskirtinos teorinei egzobiologijai, bet dėl didesnio įspūdžio pristatomos kaip faktinė informacija.

Norint kalbėti apie egzobiologiją, reikia turėti bent minimalių žinių apie žemės gyvybės klasifikacijos sistemą. Bendrai tariant sistema tokia:

  • domenas,
  • karalystė,
  • tipas,
  • klasė,
  • būrys,
  • šeima,
  • gentis,
  • rūšis.

Įdomiausia išsišakojimo vieta prasideda nuo tipo ir klasės. Pagrindinis tipas apie kurį kalba kontaktuotojai yra chordinių tipas ir stuburinių potipis. Be chordinių yra daugybė kitokių tipų, bet jiems priklausančios gyvūnų formos žemėje mažai išsivysčiusios. Labiausiai dominantis potipis yra stuburiniai gyvūnai.

Stuburiniai turi 5 pagrindines klases: žuvys, varliagyviai, ropliai, paukščiai ir žinduoliai. Visoje teorinės egzobiologijos populiariojoje literatūroje dominuoja dvi stovyklos: reptilijų ir humanoidų. Jeigu naudotume klasės lygio klasifikaciją, tai yra roplių ir žinduolių klasei priklausančios rūšys. Tarp jų pagrindiniai skirtumai yra biologiniai, pavyzdžiui, kraujotakos, nervų ir dauginimosi sistemose. Kodėl šios klasės tokios populiarios – paaiškinti nesunku: iš stambiųjų išsivysčiusių gyvūnų, tai labiausiai paplitusios ir dominuojančios klasės. Bent jau tai galioja žemės biosferai. Kadangi egzobiologija remiasi žemės biologija, tai kopijavimas suprantamas.

Ropliai dominavo planetoje dinozaurų laikais, tačiau po masinio išmirimo jų vietą perėmė žinduoliai. Reikia tik neužmiršti, kad čia labai platus klasės lygio skirstymas, kuris klasės viduje paslepia labai didelę įvairovę. Žemiau klasės yra skirtingi būriai, šeimos, gentys ir tik tada eina rūšys. Todėl tie kontaktuotojai, kurie kalba apie reptiloidus arba humanoidus, tai daro su labai dideliu apibendrinimu. Pavyzdžiui, žinduoliai yra ir plėšrūs, ir žoliaėdžiai, labai pažangūs, kaip primatai ir žmonės, ir gyvenantys žvėrių pasaulyje. Žinduolis yra ir jautis, ir liūtas, ir vilkas, ir žmogus. Jie visi priklauso skirtingiems būriams ir galiausiai išsišakoja į labai daug rūšių, tarp kurių giminystė tik anatominiame lygmenyje.

Todėl toks suklasifikavimas nedaug pasako, nes roplių ir žinduolių klasė gali turėti labai daug rūšių, tarp kurių nėra nieko bendro. Žemėje kai kurie ropliai yra gana baisūs, tokie kaip krokodilai, gyvatės, driežai, ypač senoviniai dinozaurai, todėl jie asocijuojami su plėšriais žvėrimis. Bet reikia neužmiršti, kad plėšrumas yra ir žinduolių ryški savybė: imkime vilką, tigrą, liūtą, lokį. Net žmogus yra plėšrus mėsėdis. Todėl skirstymas į gerąją humanoidų ir blogąją reptilijų stovyklą – neturi pagrindo. Bent jau žemės biologijos požiūriu. Čia veikia primityvi psichologija, kad žmogus pats sau gražus, o reptilija yra bjauri, o viskas kas bjauru – asocijuojama su prigimtiniu blogiu.

(daugiau…)

Burnatrydžio mechanizmas

Kalba ir bendravimas – labai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Kiekvienas ją suprantame tiek, kiek to reikia jos naudojimui. Taip pat yra ir piktybinė kalbos forma, kurią žmogus naudoja blogiems darbams. Tokią kalbą vadinu burnatrydžiu. Tokiais atvejais kalbą patartina pažinti šiek tiek giliau, tada gali pastatyti į vietą visus kurie naglai lipa per tvorą. Visais atvejais kalbos sandara lieka ta pati, tik jos panaudojimas skiriasi. Todėl pateiksiu bendros sandaros aprašymą. Jis leis geriau suprasti ir tvarkyti kitų žmonių burnatrydžio sukeliamas problemas, tokias kaip agentūrų naudojamas šmeižto ir gandų metodas.

Pirmiausia paaiškinsiu kokia kalbos struktūros projekcija į tikrovę arba atvirkščiai – tikrovės struktūros projekcija į kalbą. Galima žiūrėti abiem būdais, nes neaišku kas kam ką primeta. Šis aiškinimas gali būti kai kam per daug „filosofinis“, nesuprantamai rašydamas nenoriu nieko įžeisti, tad pulti mane nėra jokios priežasties.

Pamatinė realybės substancija sumodeliuojama kaip: antitezė, konfliktas ir lankstas. Kalba tikrovėje prasideda nuo antitezės, kuri yra pamatinė skirtis, pervedama į kalbos dalių struktūrą statiškomis formomis. Antitezės pavyzdinė forma yra pasaulis padalintas į Aš ir NeAš. Į šią antitezės statiką dinamiškumą, judrumą įveda konfliktas, kuris taip pat perkeliamas į kalbos dalių sistemą. Konfliktas antitezės priešpriešines dalis sujungia per įvairias poveikių ir sąveikų rūšis.  Tarp Aš ir NeAš visada yra konfliktas, nes priešingą antitezės polių norima nuasmeninti, paversti objektu, savo įrankiu, pastatyti žemiau už save. Ir pamatinė aplinka, kurioje vyksta šios dalys, yra lankstas, apskritimas, kurio centre pagrindinis konflikto židinys.

Kai analizuoji tekstus – turi stebėti šias pagrindines pozicijas sekose.

Žmogus aplinkinį pasaulį savo šaknyje suvokia kaip vientisus paveikslus. Pats išorinis signalas neturi jokių dalių, pirmykščiai rinkiniai, kurie paverčiami signalais yra homogeniški. Žmogaus tikroji psichinė struktūra prasideda tik tada, kai atsiranda minėtos dalys – ant ekrano vaizdų uždedama antitezė, konfliktas ir lankstas, kurie yra pamatas, ant kurio pastatoma kalba. Ši psichinė struktūra vadinama psichoforma. Aprašytas procesas vyksta smegenų gelmėse ir sąmoningai nesuvokiamas, suvokiamas tik efektas.

Antitezėje žmogus atranda save, save suvokia kaip skirtingą – aplinkui vengia pavojų, siekia naudos, malonumų, pramogų; konfliktuose išdėsto vyksmų schemas, numato kokie bus smūgiai iš išorės ir pats planuoja smūgius, kurie kategorizuojami veiksmažodžių kategorija; o lankstas šį procesą įvietina laike, erdvėje ir būde, sukuria kontekstą ir aplinką, kurioje ištinka įvykiai. Pradėjus psichikai gaminti lingvoforminę realybę, šis pamatas (antras pamato aukštas) pereina į lingvoforminę struktūrą, tampa jos deformuotu atspindžiu. Kristalizuojasi kalbos formos, kurios suvokia visus procesus per šią triadą.

Žmogus pirmiausiai išmoko kalbėti apie išorę, nes ji buvo aktualiausia, o vidus būdavo slepiamas. Tačiau tai bendra struktūra, kuri nori nenori pereina ir į savo vidinio pasaulio analizę. Naudodami kalbą, žmonės visada įklimpę į šią sistemą. Ją žinoti naudinga, nes galima struktūruoti įprastinėmis formomis pažinimo procesą:

(daugiau…)

Implantų tinklai smegenyse

Išverčiau dar vieną straipsnį apie bevieliu ryšiu valdomus 100 mikronų dydžio implantus, kurie dedami į sunkiai prieinamas smegenų vietas ir iš jų neinvaziškai įtakoja smegenų veiklą arba nuskaito aktyvumo informaciją. Straipsnis vadinasi „Kūno viduje esančių, ultra-mažų radijo ryšiu sujungtų struktūrų tinklų lyginamasis tyrimas“

Čia aptariamos įvairių tipų implanto antenos konstrukcijos ir nuo jos priklausančios ryšio charakteristikos. Nustatyta, kad geriausias tipas yra solenoidinis implantas, nes esant šiai konstrukcijai gaunamas mažiausias signalo silpnėjimas. Įvade rašoma:

I. Įvadas
Į kūną implantuojami, sudėtingi elektroniniai medicininiai jutikliai tampa vis mažesni ir vis labiau artėja prie tikslo pasiekti mažesnius už milimetrą išmatavimus. Šie įtaisai gali būti sujungti į paprastą ryšio tinklą, tad kūno viduje esančių ryšio tinklų perspektyva matosi horizonte ateinančiame dešimtmetyje.

Pavyzdžiui, motorinės žievės neuronų duomenys tradiciškai buvo matuojami įterpiant elektrodų gardelę į smegenis. [1] Šie elektrodai daug didesni už neuronus. Įterpti į smegenis standūs elektrodai sukelia mechaninį įtempimą, todėl gali pažeisti motorinės žievės audinį. Maža to, dėl zondo dydžio įrašoma smegenų aktyvumo erdvinė skyra labai žema. Taipogi buvo biologinio suderinamumo problemų tarp įterpto elektrodo ir jį supančios smegenų masės. Siekiant sušvelninti šias problemas būtina sukurti kitą smegenų signalų matavimo būdą turintį didesnę skyrą ir jautrumą.

Naujausiuose smegenų žievės-kompiuterio sąsajos tyrimuose buvo naudojamas zondas turintis 96 mikroelektrodus su smailais galiukais kompaktiškoje 4 x 4 mm gardelėje. [3] Iš šių mikroelektrodų gauti duomenys buvo sėkmingai iššifruoti naudojant vertinamuosius modelius. Tačiau šios elektrodų gardelės registruoja duomenis tik žievės paviršiuje ir jų negalima įterpti giliau nerizikuojant pažeisti smegenis. Reikia daug mažesnių zondų technologijos, kuri leistų perduoti informaciją nepažeidžiant aplinkinių audinių.

Siūlomi naujos kartos smegenų implantai yra radikalus posūkis nuo laidinių elektrodų prie bevielių mikroimplantų tinklo. Tipiškas implantuotas lustas skirtas įrašyti neuronų aktyvumą turėtų turėti 100 um matmenis kiekviename šone – daug mažiau negu tradicinis elektroninis jutiklis. Kalbant bendriau, šiuos įtaisus būtų galima sujungti į kūno viduje esančius tinklus, kurie veiktų kaip naujos kartos implantai. Tokiems mažiems implantams energiją būtų galima tiekti bevieliu būdu, naudojant elektromagnetinės indukcijos metodus. Šių implantuotų įtaisų tinklas galėtų tarpusavyje bendrauti bevieliu būdu, atstumais iki kelių mm smegenyse.

Pagrindinis tokios sistemos komponentas būtų maža antena, kurią būtų galima pagaminti naudojant standartines mikroelektronines grandines, sukurtas taip, kad būtų kuo mažesnis signalo silpnėjimas smegenų viduje. Pageidaujamas nešlio dažnis yra mikrobangų ruože, nes duomenų sparta kai kuriuose pritaikymuose gali pasiekti Gb/s lygį.

Šiame straipsnyje įvertinamos įvairios antenos konstrukcijos implantuojamam mikrolustui, kad būtų pasiektas minimalus artimojo lauko elektromagnetinio signalo silpnėjimas neuroninių signalų perdavimui tarp implantų.

Straipsnis parsisiuntimui:

Mikroimplantai

Būtinybė teisingai pasirinkti

Visiems žinoma, kad veiksmo erdvė šioje planetoje yra ribota, todėl maksimalus mastas įmanomas tik nedaugeliui. Kai visi veikia maksimaliu mastu vienas kito neribodami, būna nestabili socialinė padėtis, nes kiekvienas trajektorijų susidūrimas reiškia potencialų konfliktą. Realybė deja tokia, kad ne visi pajėgūs pakelti tokią naštą, todėl vengdami tiesioginių susidūrimų, turi savo veiklos mastą riboti. Taip atsiranda lygiai, kuriuose nedidelė mažuma pajėgi maksimaliam veiksmui, kiti tik vidutiniam ir dauguma apsiriboja minimaliomis pretenzijomis.

Šitaip susiformuoja mažumos valdžia, kuri susikoncentruoja uždarose zonose, o visos kitos tampa atviromis įtakos zonomis. Tačiau masė žmonių kiekybiškai yra didesnė, todėl jie turi potencialų pranašumą, kurį suvaldyti yra kiekvienos grupės pretenduojančios į valdžią pirma problema. Vadovėlinis sprendimas šioje situacijoje – masę perskelti į dvi dalis ir atsukti vieną prieš kitą. Tada, kol šie sluoksniai – žemiausia klasė ir vidurinė klasė – kovoja tarpusavyje, mažuma gali užsiimti savo reikalais. Ši uždarų zonų apsauginė juosta suskaldo masę į rezervatus, sukuria smegenų krušimo sistemą, maksimaliai susilpnina individo valią, padaro pasyviu įsakymų vykdytoju, kuris besąlygiškai paklūsta bet kokiam sprendimui.

Tokia socialinė mechanika, kuri formuoja valdžias, kuriančias gyvenimo formas pagal savo tikslus ir įsivaizdavimus, į kuriuos įstatomas kiekvienas individualus gyvenimas. Norint suprasti kaip mąsto žmonės esantys skirtingose socialinėse situacijose, norint sugebėti matyti visą sąmonės tipų spektrą, kurį galima panaudoti savo analitiniame darbe, skenavimuose ir veiksmų planavime, reikia turėti tokių mechanizmų principus. Kodėl liaudis daro viską ką jai liepia, kodėl valdžia užsiima savivale ir nesilaiko jokių moralės principų; kita vertus, kodėl peršamas agresyvus pacukrintas spektaklis, kuriuo uždaros zonos nori visą gėrį, grožį, tiesą ir teisingumą sutraukti į save? Visi supranta – vyksta labai gudrus psichologinis žaidimas, vykdoma psichologinė operacija.

Valdžios klausimą galima iliustruoti klasikiniu sverto pavyzdžiu. Svertas gali būti pusiausviroje arba nepusiasviroje padėtyje. Pirmu atveju valdžios santykio nėra, nes nė viena grupė neturi galimybių priversti kitą. Tokia galimybė atsiranda tik tada, kai padėtis nepusiausvira. Kad svertą nusvertum į savo pusę gali naudoti dvi taktikas – uždėti ko nors daugiau savo pusėje, kad būtų daugiau svorio. Arba gali svorio nuimti nuo priešingos pusės. Svoris tai jėga, su kuria spaudžiamas savo sverto galas, o priešingoje pusėje silpninimas vyksta su psichologine operacija, turinčia „žalio debesėlio“ pavidalą, kuris reiškia propagandą ir informacinį karą, kurio tikslas – atpalaiduoti konkurento jėgą.

Šitaip pasiskirsto spektras minėtoje uždaros ir atviros įtakos zonos santykių situacijoje. Uždara zona net būdami mažuma, bet naudodami jėgą ir psichologines gudrybes, tokias kaip neurolingvistinis programavimas ir socialiniai spektakliai, gali sverto principu pakelti kitus į viršų ir šitaip laikant pakabintus – išnaudoti savais tikslais. Sąmonėje suformuojamas įsakančio ir paklūstančio žmogaus tipas, vienam suteikiama erdvė savavališkai veikti, o kitas visą gyvenimą pragyvena kaip išnaudojamas darbinis gyvulys. Esmė ta, kad ne tik pragyvena, bet tam nesipriešina ir net neturi gebėjimo pagalvoti, kad prieš tokią situaciją įmanoma būtų sukilti. Kaip tai įmanoma? Suvoki, kad valdžia mažuma, uždaros zonos iš tikro mažos ir silpnos, kad tokių kaip tu yra labai daug ir kad turite kiekybinį pranašumą, kad užtenka tik šiuo milžinišku potencialu pasinaudoti. Kas tam trukdo? Parazitinės sąmonės formos, kurios atima valią ir padaro pasyviu įsakymų vykdytoju.

(daugiau…)

Telepatijos mechanizmai

Telepatija aktyviai domimasi nuo 19 amžiaus vidurio, ypač nuo tada, kai 1882 metais buvo įkurta draugija „Society for Psychical Research“. Šio neologizmo autorius yra F. Myers, vienas iš minėtos draugijos įkūrėjų. Anglišką žodį „psychic“ būtų galima versti kaip ekstrasensas. Ekstrasensorika turi įvairių formų, viena iš jų – telepatija. Prieš tai buvo naudojamas žodis aiškiaregystė, tačiau jo reikšmė platesnė už telepatijos. Telepatija daugiau yra minčių skaitymas ir minčių perdavimas.

Šis reiškinys priskiriamas paranormaliems, tačiau jis turi labai racionalius paaiškinimus. Šiame įraše tai ir padarysiu: pateiksiu racionalų telepatijos galimybių paaiškinimą.

Paprasčiausias telepatijos variantas yra individualus žmogaus nuskenavimas, turint tikslą ištraukti jo vidinį pasaulį, pamatyti jo mintis, būsenas ir jausmus. Prieš tai pirmiausiai turi būti suklasifikuoti žmonės pagal apie juos turimą informaciją. Pirma kategorija yra artimieji, su kuriais gyveni arba kažkada gyvenai. Tada draugai ir geri pažįstami. Nepažįstami kuriuos dažnai matai ir pirma kartą matomi žmonės. Standartinis telepatijos variantas yra tada, kai skenuojamas žmogus nepažįstamas, matomas pirmą kartą, nes tokiu atveju neturi jokios informacijos gautos kitais kanalais ir jeigu pasieki kokį nors tikrą sąmonės turinį, tai yra tikrosios telepatijos įrodymai. Tačiau gauta informacija turi atitikti faktus. Tokie sugebėjimai yra retas atvejis, kuris reiškiasi daug platesniame kontekste, kai šalia telepatinio pajautimo taikomi ir kiti, papildomi metodai.

Pradedama nuo to, kad fiksuojama, jog yra kažkokios universalios žmogaus savybės ir individualios. Universalu viskas, kas būdinga bet kokiam statistiniam žmogui su dideliu tikimybės procentu. Tai, kas individualu dažniausiai būna unikalu ir nesikartoja. Todėl telepatą turėtų dominti individualūs dalykai, nes universalūs paprasčiausiai atspėjami. Be abejo, atspėjimas pagal universalius modelius yra telepatijos metodo dalis, bet domina visgi tai, kas nesikartoja ir unikalu.

Kitas dalykas universalaus pasaulio modelio, vadinamo žemėlapiu naudojimas, kuris susikuriamas galvoje ir vaikštant po jį, bandoma fiksuoti konkretų to žemėlapio tašką, kuris būtų faktas, koks nors šimtaprocentinis atitikimas, kuris gali būti tiek individualus, tiek universalus. Galimybių ir faktų schemos – fundamentalus telepatijos metodas, nes tikslas matant visą žemėlapį surasti jame tikrą tašką, kuris yra koks nors atitikimas su tikrove. Skenavimas visada prasideda nuo galimybių žemėlapio sukūrimo ir universalių tikimybių fiksavimo. Kai žmogų pavyksta sukategorizuoti tokia prasme, galima pereiti prie individualių momentų.

Reikia turėti gyvenimo ir pačio žmogaus modelį. Gyvenimas, į kurį įstatytas žmogus turi statišką dalį ir procesinę, pagal „anatomijos“ ir „fiziologijos“ principą. Faktų galima ieškoti tiek vienoje, tiek kitoje dalyje. Suklasifikuojami universalūs statiški dalykai, tada procesas. Gyvenimo proceso bendriausi šablonai tokie: tvarkingas procesas, netvarkingas procesas; standartinis procesas ir procesas su defektais. Kitaip sakant, ar žmogus gyvena tvarkingą gyvenimą ir pats toks yra, ar turi nukrypimų nuo normos, pavyzdžiui, nusikalstama veikla, priklausomybės, ligos ir panašūs dalykai. Toks yra žemėlapis, o tikslas nustatyti konkretų tašką jame.

Tačiau čia yra abstraktus požiūris į žmogų ir bendrai jo gyvenimą. Dažniau skenavimas vyksta kokioje nors konkrečioje situacijoje ir žmogus apie tai žino arba nežino. Paprastai siekiama, to jam neišduoti, nes priešingu atveju žmogus pradeda elgtis nenatūraliai, tampa nervingas, gali pradėti trukdyti.

(daugiau…)

0 kartos psichotronika

Pakankamas mokslinių žinių lygis buvo pagrindinė sąlyga, kuri buvo būtina psichotroninių technologijų sukūrimui. Jos buvo atrastos tik 18 šimtmečio antroje pusėje. Ši kryptis prasidėjo nuo žmogaus anatomijos ir fiziologijos supratimo, kuris buvo papildytas fizikos žiniomis, iš kurių svarbiausios buvo elektromagnetizmo teorija. Naujos teorijos padėjo prielaidas sukurti vadinamąsias nulinės kartos psichotronines priemones, kurios daugiausiai buvo tik teorinės žinios, taip pat kai kurie praktiniai eksperimentai, kurie buvo būtini siekiant suprasti kaip veikia žmogaus smegenys ir koks jų ryšys su sąmone.

1791 m. italas Luidžis Galvanis (1737-1798) publikavo traktatą „Komentaras apie elektros poveikį raumenų judesiams“. Jame aprašomas eksperimentas, kuriame su elektrostatine iškrova paveikus varlės kojų raumenis, jie pradeda judėti. Tai buvo primas žingsnis link žmogaus nervų ir raumenų sistemos elektrofiziologijos sukūrimo.

Galvanio darbą tęsė jo sūnėnas, G. Aldini (1762-1834), kuris naudodamas Voltos bateriją kartojo savo dėdės eksperimentus su įvairiais gyvūnais, o taip pat žmonėmis. Svarbiausias žingsnis buvo tai, kad šiuos eksperimentus jis perkėlė žmonėms, kuriuose sukėlė tokius pat efektus kaip ir gyvūnuose. Populiarindamas savo dėdės „gyvūnų elektros“ idėją, eksperimentus jis demonstruodavo viešose vietose, rodydamas kaip elektra „reanimuoja“ net nubaustus mirties bausme nusikaltėlius. Tai nebuvo tikras „reanimavimas“, bet prie raumenų ir nervų prijungus elektrą, lavonai dėl raumenų spazmų pradėdavo judėti. Šios demonstracijos ir gyvūnų elektros tyrimai galėjo padaryti poveikį garsiam gotikiniam M. Shelley siaubo romanui „Frankenšteinas“ (1818).

aldini1803 m. anglų kalba išleistoje knygoje „Naujausių galvanizmo atradimų aprašymas“ Aldini skelbia teiginius, kurie visi pagrįsti išvadomis, gautomis atlikus eksperimentus, kuriuose naudojama Voltos baterija generuoti nuolatinei elektros srovei:

Pirmas teiginys

Raumenų susitraukimai sukeliami organizme susidarančio skysčio, kuris perduodamas per nervus raumenims be metalų poveikio.

Antras teiginys

Eksperimentuose sukeliamas galvanizmas atsiranda ne dėl bendro pobūdžio elektrinių reiškinių, bet dėl gyvūnams būdingos elektros, kuri vaidina labai svarbų vaidmenį organizmo sandaroje.

Šeštas teiginys

Gyvūno organinėje mašinoje sužadintas galvanizmas veikia be jokio tarpininkaujančio elemento paprasčiausiai prijungiant nervus prie raumenų.

Knygos pabaigoje rašoma:

Remiantis aprašytais eksperimentais galima daryti išvadas:

  1. Galvanizmas daro didelę įtaką nervų ir raumenų sistemoms ir veikia universaliai visame gyvūno organizme.

  2. Galvanizmo kaip stimuliatoriaus poveikis stipresnis už bet kokį mechaninį poveikį.

Galvanizmu tais laikais buvo įprasta vadinti nuolatinę elektros srovę, kurią gaudavo naudodami įvairias baterijas. Viena jų buvo neseniai tais laikais atrasta Voltos baterija (1800). https://lt.wikipedia.org/wiki/Alessandro_Volta

(daugiau…)