Rinkinys „Nepaklusimo menas“

Per vasarą sudariau dar vieną savo įrašų rinkinį, kuris buvo suformatuotas kaip knyga. Šis rinkinys turi 4 dalis ir skyriai išdėstyti į logiškas tos pačios temos grupes. Kad nereikėtų gaišti laiko lankantis mano puslapyje ir ieškant straipsnių čia, galima viską parsisiųsti .pdf formatu ir skaityti savo kompiuteryje. Rinkinį pavadinau vieno iš įrašų pavadinimų „Nepaklusimo menas“. Tarp temų yra psichožvalgybos, informacinio karo, sąmonės teorijos, telepatijos, psichotronikos, antiagentūrinio darbo ir panašių temų.

Visą rinkinį galima parsisiųsti čia D. Mockus. Nepaklusimo menas. 2017

Visi kas nori padidinti savo svertų, naudojamų išbalansuoti pusiausvyrą, galią, jungiasi į susitarusias grupes, stiprina save dvasiškai (o kitus psichologiškai silpnina) ir ginkluojasi technologiškai. Tai toks pats efektyvumo skirtumas, kaip keliauti pėsčiomis ir važiuoti kur nors automobiliu.

Nesunku suprasti, kad pagrindinė organizacija, kuri valdo individų ir šeimų gyvenimą vadinama „valstybės“ organizacija. Ji yra atsakinga už viską, kas vyksta jos kontroliuojamoje teritorijoje. Yra tokia sistema, kad net „privatus sektorius“ iš tikro yra tik priedėlis prie „valstybinio sektoriaus“. Vien dėl to, kad jo per įstatymus ir mokesčius yra totaliai kontroliuojamas. Reikia neužmiršti ir to, kad į privatų sektorių žmonės ateina gavę išsilavinimą valstybės organizacijos institucijoje. Tad visi yra vieši arba slapti šios sistemos agentai (organizaciniai) arba įtakos agentai, nes skleidžia organizacijos įkaltą propagandą.

Šioje organizacijoje – tiek jos paviršiuje, tiek gelmėje – vyksta įvairūs giluminiai procesai, kur žmogus susiduria su žmogumi, interesas su interesu, ambicija su ambicija ir to išdavos yra įvairūs įvykiai, kuriuos galima suprasti tik žinant „deep state“, „deep society“ mechanizmus, įtakos grupuotes, politines jėgas ir jų užvaldytas struktūras.

Jeigu kas nors tampa persekiojimo arba susidorojimo auka, tai priežasčių reikia ieškoti šiame užkulisiniame pasaulyje. Gali tapti kokio nors organizacijos padalinio persekiojimo auka, gali tapti privataus sektoriaus konkurento auka ir taip toliau. Per šią sistemą susidorojimas vykdomas naudojant specialias priemones, kurios atitinka prieš tai išvardintus svertus. Esi silpninamas organizaciškai: per apribojimą, izoliaciją, karjeros žlugdymą. Esi silpninamas psichologiškai ir fiziškai, kad net pačiam pradėtų atrodyti, kad priešinimasis beprasmiškas arba „neteisėtas“. Ir aišku panaudojamos technologijos, kurias įprasta organizacijose vadinti nemirtinais ginklais (non-lethal-weapons).

Su nemirtinais ginklais smogiama fiziškai, per sveikatos ardymą. Ir psichologiškai, per proto užgrobimą, galimybių apribojimą, nepatrauklių savybių formavimą ir t.t. Daroma, kad tavęs niekas nesuprastų ir su niekuo nebūtų įmanoma susišnekėti. Jeigu tokį susidorojimą organizuoja valstybės organizacija, tai tam parengiamos visos tavo vietoje esančio institucijos, kad jos visos pradėtų vykdyti operaciją „Siena“. Šios operacijos esmė ta, kad jeigu kreipiesi į kokią nors instituciją, kuri priklauso tave persekiojančiai organizacijai, tai jie apsimeta, kad nieko nesupranta, nes yra gerai apmokyti aktoriai ir siunčia į susidorojimo mėsmalę. Dažniausiai tai psichiatrinė įstaiga, kurios paskirtis dar labiau diskredituoti žmogų ir pasipriešinimą nuslopinti chemiškai. Be to, po ligos ir šalutinių poveikių priedanga, galima kankinti žmogų ir fiziškai, ir dvasiškai.

Organizacijos kovoja tarpusavyje viešomis ir slaptomis kariuomenėmis, jeigu jos nepriklausomos, o savo viduje „valymai“ vyksta naudojant agentūras ir teisėsaugą. Tad jeigu esi vienas, esi individas, nepriklausantis organizacijai ir neturintis užnugario, tai turi būti pasiruošęs kovoti su gaujiniu pjudymu (gang stalking), kuriuo daugiausiai užsiima įvairūs agentūrų aktoriai, kurie apmokyti silpninti psichologiškai, panaudojant iš surinktos informacijos silpnas vietas. Turi suvokti, kad susidursi su ne vienu žmogumi, bet organizuotu veikimu, susitarus beveik per visas valstybėje esančias įstaigas. Ir tai bus psichologinis žeminimas, streso kėlimas, eliminavimas per ligas ir vaistus, kurio tikslas – palaužti dvasiškai.

Bet pagrindinis, pats naujausias metodas yra psichotroninė techniką, kuri psichologiškai smukdo ne per komunikaciją ar gyvenimo sąlygas, bet technologiškai valdant smegenis. Šios sistemos pagrindiniai komponentai yra palydovinė sekimo sistema kaip GPS, antžeminis kontrolės centras, kur surenkama visa informacija, kompiuteriai, duomenų bazės ir dirbtinis intelelektas.

Pats poveikio mechanizmas skaidomas į tokius komponentus:

a) EEG klonavimas,

b) EEG maišymas,

c) kompiuterinė ir programinė įranga, dirbtinis intelektas,

d) žemės palydovai,

e) operatoriai.

EEG klonavimas yra ne kas kita, kaip minčių skaitymas. EEG yra elektroencefalograma, kuri fiksuoja smegenų elektrinį aktyvumą, kuris gali būti atvaizduojamas kreive ant grafiko arba ši kreivė gali būti apdorota su programine įranga. „Youtube“ galima rasti smegenų aktyvumo modelių, kur matosi, kad sąmonės turinys susijęs su elektrinio aktyvumo pliūpsniais, kurie atitinkamai sukuria fotonų pliūpsnius. Kitaip sakant, smegenys veikia kaip antena, analogiška televizijos arba radijo ryšio antenoms. Į virpesių formą galima įdėti informaciją (moduliuoti) ir perdavus dideliu atstumu iššifruoti į vaizdus ir garsus. Tai daro televizorius ir radijo imtuvas.

Minčių fotonų pliūpsniai, tokie pat siųstuvo signalai, kuriuos galima surinkti ir su mikroschemomis bei programine įranga apdorojus, paversti ekrane minčių vaizdais. Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet yra analogiškų viešų technologijų, tokių kaip MRI skeneriai, kuriuose magnetiniai laukai rezonuoja su elektronais, kurie įeina į anatominę smegenų struktūrą, ir pagal šį rezonansą galima su programine įrangą sukurti smegenų anatomijos trimačius modelius nuotraukų ir filmų pavidalu. Minčių ir vaizdinių skaitymas vyksta analogiškai MRI skenavimui, tik reikia analizuoti ne anatominių dalių magnetinius rezonansus, bet minčių energetinių struktūrų rezonansus, kurie sutampa su prieš tai minėtais fotonų pliūpsniais, sukeliamais smegenų elektrinio aktyvumo.

Aišku, galvos nėra pastoviai įdėtos į MRI aparatą, bet naudojama analogiška išskirstyta sistema, kai MRI signalus surenka žemės palydovo siunčiamas spindulys ir surinkta informacija siunčiama į ant žemės esantį MRI kompiuterį, kur turima techninė įranga ir minčių 3D modelius rekonstruojanti programa. Šitaip klonuojamos EEG visiems žmonėms, ir jų mintys siunčiamos į subendrintą sekimo (surveillance) sistemą. Ten yra bendras ekranas, kuriame rekonstruoto paveiksliuko pavidalu rodomas vidinio pasaulio vaizdas surinktas iš visų 7 milijardų planetos žmonių. Ši sistema vadinama „Akis“. Dirbtinis intelektas ir programinė įranga analizuoja surinktą informaciją, nustatinėja ryšius, kaupia apie kiekvieną žmogų duomenis, kad juos ištraukus paskui sistemos pagalba jam būtų galima rodyti visokius „ženklus“, kurių, žmogus įsivaizduoja, neturėtų niekas išskyrus jį suprasti.

EEG maišymas yra analogiška sistema, tik ji naudojama ne minčių skaitymui, bet smegenų valdymui. Maišyti EEG galima su dirbtinio intelekto programa arba su operatorių EEG, kurie kuria savo sąmonėje vaizdinius, juos klonuoja į kompiuterį, o tada kompiuteris per palydovinius MAZER‘ius siunčia į konkretaus žmogaus, ar žmonių bendruomenės smegenis. Tai valstybės organizacijos sistema, bet ją galima ir išsinuomoti ir naudoti privatiems tikslams. Tačiau tai įperkama, tik labai turtingiems žmonėms arba įstaigoms, kurios turi kokių nors privačių interesų, kurie neprieštarauja visos organizacijos interesams. Praktiškai veikia du pagrindiniai tokios matricos operatoriai JAV ir Rusija. ES savo atskiros savarankiškos sistemos neturi, ji yra amerikiečių sistemos padalinys. Lietuva matricos prasme yra JAV nuosavybė.

Kad žmogus būtų šitaip pajungtas, net nebūtina į galvą dėti jokių implantų, visas poveikis vyksta distanciniu būdu. Per mikrobangų girdėjimo efektą pradeda girdėti telepatinius balsus, implantuojamos mintys, vaizdiniai, jausmai, troškimai, norai, valia. Taip pat perimamas kūno valdymas, su kuriuo gali padaryti nusikaltimą, avariją, nelaimingą atsitikimą ir t.t. Šitaip įvyksta dauguma neišaiškinamų nusikaltimų, dingimų, nuskendimų, iškritimų per langą ir pan. O tie žiaurūs nusikaltėliai, kurie išaiškinami, dažniausiai nesupranta, kad nusikaltimo darymo metu, buvo valdomi valstybės operatorių.

Kiti žmonės, kurių tiesiogiai nesunaikina, naikinami lėtai, vykdant operacijas „Šizofrenija“ ir „Siena“.

Tokių nukentėjusių žmonių su sulaužytais likimais – labai daug visame pasaulyje. Bet jie buriasi į organizacijas ir bando gintis. Organizaciškai jie stiprūs, bet jų galimybes riboja finansinė padėtis, nors psichologiškai ir dvasiškai yra labai užsigrūdinę, nes smurtą kenčia dešimtmečius. Gal kiek silpnesnė padėtis yra technologiškai, nes nesugeba suorganizuoti resursų, kad savarankiškai sukonstruotų efektyvias gynybos priemones. Tam reikia daugiau intelektualinių resursų ir atsispirti nugrybavimui į lankas, nes pirmos kartos psichotronika pagrįsta standartiniu mokslu ir čia išradinėti jokių ezoterikų nereikia.

Šios situacijos suvokimas skirstomas į tokius 5 lygius:

1 lygis – pagrindinių sąvokų supratimas (proto valdymas, psichotronika, gaujinis pjudymas, psichotronikos paveikti žmonės, nauja pasaulio tvarka, elito revoliucija, laisvė);

2 lygis – įrodymai, patentai, kaltininkai, žmogaus teisių organizacijos, pagrindiniai poveikio simptomai;

3 lygis – žmogaus sandara, psichotroninės technikos sandara, poveikio mechanizmai, klasifikacija, agento demaskavimo metodika;

4 lygis – gynybos priemonių išmanymas, psichologinės ir techninės sistemos, organizavimasis, informacinė veikla, viešinimas, žinojimo lygio kėlimas;

5 lygis – visumos supratimas: kas yra šis pasaulis, kas yra žmogus, kokia joje organizacijų vieta; antros kartos psichotronikos išmanymas, mentalizmo ir telepatijos meistriškas valdymas, gebėjimas perprogramuoti žmogaus mentalinius apvalkalus.

Nanoimplantai

Ar įmanoma, kad technologijos, kurios aprašytos toliau pateiktame straipsnyje, yra pagrindinis psichotroninio užgrobimo metodas? Šiuo metu daug rašoma apie nanoimplantus ir išmaniąsias dulkes, kaip vieną iš būdų sukurti KSS (kompiuterio smegenų sąsają). Elon Musk žada, kad šis tikslas bus pasiektas per 4 metus. Tam jis įsteigė kompaniją Neuralink https://www.theverge.com/2017/3/27/15077864/elon-musk-neuralink-brain-computer-interface-ai-cyborgs Vienas iš tikslų – telepatija, kitas – galimybė savo smegenis sujungti su dirbtiniu intelektu.
Ar negali būti, kad čia išradinėjama tai, kas slaptuose projektuose jau seniai išrasta? O sistemos troliai žiūri veršio akimis ir apsimeta durneliais.

Magneto-eletrinės nanodalelės neinvaziniam smegenų stimuliavimui

Įvadas

Biologiniuose neuronų tinkluose signalizavimas pagrįstas elektrinių krūvių kolektyvine sistema, neurotransmiteriais ir veiksmo potencialais. Galimybė iš išorės sukelti neuronų krūvių sužadinimą turint tikslą nuotoliniu būdu (neinvaziškai), dirbtinai stimuliuoti neuronų tinklą, lieka didele kliūtimi žymiam proveržiui svarbioje neuromokslo srityje bei susijusiems pritaikymams medicinoje ir neuroinžinerijoje. Neuronų tinklą galima laikyti sudėtinga elektrine grandine, sudaryta iš didelio skaičiaus neuronų, kurie sujungti sinapsėmis tarp aksonų ir dendritų. Abu tipai, žinomi kaip cheminės ir elektrinės sinapsės, perduoda informaciją tarp gretimų aksonų ir dendritų tiesiogiai arba netiesiogiai, per elektrinio lauko energiją. Atitinkamai neuronų tinklas yra jautrus išoriniams elektriniams laukams. Maža to, galimybė efektyviai kontroliuoti tinklą mikro- arba net nano- lygmenyje galėtų sudarytų sąlygas beprecedentinei svarbių smegenų funkcijų kontrolei. Kokia čia veikia fizika – vis dar atviras klausimas, nes yra daug techninių sunkumų, susijusių su tiesioginių smegenų funkcijų tyrimu. Egzistuojanti technologija paprastai naudoja tiesioginio kontakto elektrodų metodus, tokius kaip Giliųjų Smegenų Stimuliavimas (GSS), kuris yra vienas iš kelių neurochirurginių metodų, leidžiamų akliems tyrimams. Yra keli neinvaziniai metodai, tokie kaip pasikartojantis transkranialinis magnetinis stimuliavimas (pTMS) ir transkranialinis tiesioginės srovės stimuliavimas (TTSS) [3,4]. pTMS ir TTSS padarė didelius žingsnius į priekį naujausioje neinvazinio smegenų stimuliavimo srityje, tačiau gylis ir vietinis fokusavimas riboti abiejuose metoduose. pTMS atveju reikalingas didelio intensyvumo magnetinis laukas, norint stimuliuoti giliąsias smegenų sritis, tačiau šis gali sukelti nepageidaujamus šalutinius poveikius[6].

Vienas iš potencialių siūlomų sprendimų, siekiant įveikti svarbią kliūtį trukdančią neinvazinę neuronų tinklų kontrolę, yra išnaudoti naują magnetoelektrinių (ME) nanodalelių koncepciją. ME medžiagos yra multiferoidinių medžiagų pogrupis, kuris labai įdomus tyrėjų bendruomenei, nes šios medžiagos gali surišti magnetinius ir elektrinius laukus kambario temperatūroje. Kiek mums žinoma, mūsų tyrimas pirmą kartą aprašo ME nanodalelių panaudojimą smegenų stimuliavimui. Ypatingai mūsų prieiga pagrįsta ME nanodalelių naudojimu šių svarbių savybių pasiekimui, kad būtų galima neinvaziškai stebėti smegenų veiklą ir stimuliuoti.

Pirma, naudojant ME medžiagos nanodaleles per laikinai sušvirkštus skystus tirpalus, galima efektyviai surišti magnetinius ir elektrinius laukus nano- ir mikro- lygmenyje per visą smegenų tūrį. Vietoje elektrinių laukų galima naudoti distanciškai valdomus magnetinius laukus stiprių vietinių krūvių virpesių indukcijai (ME nanodalelėse), kurie gali tiesiogiai sąveikauti su neuronų tinklu, todėl jie tinka naudoti vietiniam, tiksliniam smegenų stimuliavimui. (Žr. 1 pav.) Skirtingai nei paviršiumi apriboti elektriniai laukai, kurie paprastai generuojami invaziniais kontaktiniais elektrodais, suleistų ME nanodalelių generuoti magnetiniai laukai gali neinvaziniu būdu efektyviai prasiskverbti per visas smegenis ir būti įjungti arba išjungti nuotoliniu būdu, naudojant žemos energijos išorinius magnetinių laukų šaltinius. Nanodalelės turi tenkinti tam tikrus stiprio ir magneto-elektrinio (ME) ryšio reikalavimus (apibrėžtus ME koeficiento).

Antra, magnetoelektrinės nanodalelės turi būti mažesnės negu maždaug 20 nm skersmens, kad pereitų kraujo-smegenų barjerą (KSB). Turint ME nanodaleles, kurios yra KSB apibrėžtose ribose, galima efektyviai pernešti nanodaleles į išrinktas smegenų sritis. (Yra daugybė cheminių ir fizikinių procesų, leidžiančių sintetinti tinkamų parametrų ME nanodaleles. Pavyzdžiui, jonų spindulio artuminė litografija (JSAL) yra metodas, kurį galima naudoti įvairių dydžių nanodalelių gamybai, nuo mažesnių negu 10 nm iki didesnių už 50 nm skersmens [9.10].)

Trečia, smegenų veiklos stimuliavimui bet kokiame gylyje užtenka labai žemo intensyvumo magnetinių laukų. Išorinį magnetinį lauką galima sufokusuoti į ME nanodaleles bet kurioje smegenų srityje. Išorinis magnetinis laukas ME nanodalelėse sukuria kintamas sroves, kurios susijusios su neuronų krūvių aktyvumo dažnio spektru, kuris savo ruožtu priverčia neuronų sritis generuoti panašaus dažnio veiksmo potencialus (1 pav.). Pavyzdžiui, tarus, kad ME koeficientas pakankamai didelis, reikalingą stimuliavimą galima sukelti naudojant žemos energijos magnetines rites, kaip smulkiau aprašyta toliau.

nanodaleles
Simuliacija

Toliau aprašome modeliavimo principus, kuriuos naudojome ME nanodalelių poveikio smegenų aktyvumui modeliavimui (su jų išoriškai sužadintais elektriniais ir magnetiniais momentais). Matematinė procedūra buvo sukurta ant konvencionalaus modelio viršaus, kuris naudojamas simuliuoti elektrinių laukų dinamiką neuronų tinkle. Pavyzdžiui, žr. So ir kt. straipsnį, kuriame paaiškinti konvencionalaus modelio principai [11]. Tam, kad paaiškintume ME nanodalelių poveikį, padarėme tokias prielaidas, kurias galima pateisinti ankstyvoje tyrimų stadijoje.

Pirma, su vidutiniu ME nanodalelių skersmeniu, kuris yra žemiau 20 nm neuronų sistemoje su mažiausiu komponento dyžiu bent vieno dydžio eile aukštesniu, galime naudoti trivialų taškinio dipolio artinį, kiekvienos vietinės nanodalelės elektrinio lauko modeliavimui [12].

Antra, darome prielaidą, kad nanodalelių pasiskirstymas tiriamoje smegenų srityje yra vienodas. Ši prielaida yra pagrįsta, nes nanodalelės, dėl savo vidutinio skersmens mažiau 20 nm, patiria gana nedidelį aplinkinių audinių pasipreišinimą, todėl jų erdvinis pasiskirstymas žemiausioje būsenoje gali būti kontroliuojamas išorinio magnetinio lauko. Kiekvienos nanodalelės elekrinio dipolio momentas, P, nustatomas pagal išorinį magnetinį lauką, H, naudojant išraišką Pi = Sj aijHj, kur aij yra 1-os eilės magnetoelektrinio (ME) tenzoriaus koeficientas. Todėl tarus, kad izotropinė matrica (su identiškais įstrižais koeficientais ir nuliniais neįstrižais koeficientais) su įprastine aii verte 100 V cm21 Oe21 ir vietiniu 300 Oe magnetiniu lauku, poliarizacijos momentas nanodalelės vietoje būtų 30 kV cm21. Esant tokiems parametrams, ME nanodalelelių paskirtis yra funkcionuoti kaip papildomų elektrinių laukų giliai smegenyse šaltiniui, dėl nenulinės ME konstantos. Nanodaleles galima laikyti tiksliai valdomais gilųjų smegenų vietinio stimuliavimo jungikliais, kuriuos galima panaudoti tikslioms (nanodydžio lokalizacijų) ir didelio pralaidumo neinvazinėms medicininėms procedūroms. Norint dirbtinai sukelti (pastimuliuoti) elektrinius impuslus tiriamoje smegenų srityje, su tikslu užkirsti kelią arba kompensuoti ligos sukeltiems sutrikimams arba spragoms periodinėje elektrinių signalų grandinėje neurosistemos dalyse, kuriose yra nanodalelių, reikia pritaikyti tinkamo dažnio kintamus magnetinius laukus kaip paaiškinta toliau.

Rezultatai ir diskusija

Šiame tyrime apskaičiavome sutampančius dažnius ir ME dalelių koncentracijas, reikalingas normalizuoti elektrinių impulsų serijas keturiose smegenų srityse, naudojant pavyzdinį pacientą su Parkinsono liga. Keturios sritys (i) gumburas, (ii) pogumburio branduolys (PGB), (iii) blyškusis kūnas (BK), ir (iv) vidurinysis blyškusis kūnas (VBK) yra ypač svarbios skirtingų Parkinsoso ligos stadijų supratimui.

2 pav. iliustruoja tipiškas periodines impulsų laiko sekas keturiose smegenų dalyse normaliomis sąlygomis sveikame žmoguje. Galima pastebėti, kad visi elektrinio lauko impulsai gana periodiški ir vienodos amplitudės. Jokių spragų periodinėse sekose nenustatyta.

Palyginimui, 3 pav. iliustruoja tipiškus paciento sergančio Parkinsono liga tų pačių keturių smegenų dalių signalus. Didžiausias skirtumas nuo sveiko žmogaus yra ryškių spragų atsiradimas periodinėse impulsų sekose gumburo srityje. Taip pat sutrikęs impulsų periodiškumas kitose srityse .

Mes studijavome sušvirkštų ME nanodalelių (tirpaluose) poveikį (suprastėjusio elektrinio lauko impulsų atstatymui) skirtingomis koncentracijomis ir stimuliavimo dažniu (sužadinto išorinio kintamos srovės 300-Oe magnetinio lauko šaltinio). Buvo pasirinkta 300 Oe lauko amplitudė dėl poreikio išlaikyti nedidelių energijos sąnaudų procedūrą, tuo pačiu laikant ME nanodaleles prisotintas poveikio metu. Skysti nanodalelių koncentratų tirpalai buvo keičiami nuo 0 iki 107 dalelių/cc, o dažnis buvo keičiamas dominančiame ruože, t.y., nuo 0 iki daugiau nei 1 kHz. Modeliavimo parametrų ribose, optimalios dalelių koncentracijos ir magentinio lauko sužadinimo dažnio vertės buvo nustatytos 36106 dalelių/cc ir 80 Hz atitinkamai.

4 pav. iliustruoja keturias tiriamas impulsų sekas, kurios buvo nustatytos dėka procedūrų su optimizuotais stimuliavimo parametrais. Galima pastebėti, kad labiausiai pažeisti signalai gumburo srityje procedūros metu visiškai atsistatė. Taip pat iš dalies atsistatė kitų trijų sričių periodiškumas. Palyginimui, ME nanodalelių stimuliavimas gerokai lenkia invazinio GSS elektrinio stimuliavimo procedūrą.

„Atstatyti“ signalai keturiose smegenų srityse GSS procedūros metu parodyti 5 pav. Šiuo atveju, ne tik nebuvo atstatytas periodiškumas, bet ir pablogėjo PGB srities signalo amplitudė lyginant su normaliu veikimu.

Išvados

Apibendrinant, sumodeliavome magnetoelektrinių nanodalelių poveikį neinvaziniam paciento su Parkinsono liga smegenų stimuliavimui. Naudojant optimizuotas 20-nm nanodalelių concentrato vertes (su magnetoelektriniu (ME) koeficientu 100 V cm21 Oe21 skystame tirpale) 36106 dalelių/cc ir išoriškai pritaikyto 300 Oe 80 Hz magnetinio lauko sužadinimo dažniu, elektrinio lauko impulsų sekos buvo sugrąžintos į tą lygį, koks būna sveikų žmonių. Preliminarūs šio tyrimo rezultatai leidžia daryti išvadą, kad naudojant ME nanodaleles galima sukurti nanotechnologijas, kurios nuties kelią mūsų geresniam biologinių neuroninių tinklų supratimui ir naujų nanomedicininių metodų sukūrimui neinvaziškai stebėti, užkirsti kelią ir gydyti smegenų ir kitų nervų sistemų ligas.

Straipsnis parsisiuntimui

Artilektas ir psytechnologijos

Norint suprasti visą naujų kuriamų psytechnologijų mastą reikia sugebėti savo sąmonėje sujungti tokias tyrimų sritis:

  • dirbtiniai neuroniniai tinklai,
  • neuromorfiniai kompiuteriai,
  • kvantiniai kompiuteriai,
  • nanotechnologijos,
  • neuromokslas,
  • sąmonės teorija.

Neuroniniai tinklai yra kompiuterinės programos, kuriose pagrindinis darbinis elementas yra algoritminis neuronas. Tokius neuronus sujungus į tinklą, sudaroma milijonai, o galbūt milijardai, neuronų. Šis tinklas gali būti apmokytas įvairių užduočių vykdymo. Šiuo metu yra kuriamos programos, kurios gali atlikti tik vieną ar kelias funkcijas. Pritaikius sudėtingą programavimą ir programos apmokymą, pasiekiami puikūs rezultatai. Pavyzdžiui, sistema „WaveNet“ sukurta „Google“ DeepMind projekto, iš įvestų neapdorotų garso failų su žmogaus šneka arba muzika po tūkstančių apmokymų ciklų sugeba įtikinamai generuoti analogiškus garsus. Šią sistemą galima pritaikyti programose įgarsinančiose tekstus, muzikos kūrimui ir pan. Kiti įgarsinimo būdai, tokie kaip įrašytų garsų jungimas arba parametrinis generavimas, gerokai nusileidžia neuroninių tinklų galimybėms. Kaip viskas atrodo praktiškai, galima paskaityti ir pasiklausyti puslapyje https://deepmind.com/blog/wavenet-generative-model-raw-audio/

Tačiau tai ne vienintelė galimybė. Yra sukurti neuroniniai tinklai, kurie gali išmokti generuoti vaizdus, tekstą paversti vaizdais ar net sujungti vaizdą, garsą ir tekstą į vieną rišlią sistemą. Vienas tokių projektų vadinasi „StackGan“, kuriame buvo išbandyta dirbtinio intelekto programa, gebanti tekstą paversti į vaizdus. Ši programa veikia tokiu principu: parašai arba pasakai kokį nors sakinį ir tada apmokyta programa tą sakinį paverčia nuotraukos kokybės vaizdu. Ši sistema GAN vadinasi todėl, kad naudoja „generative adversarial network“ metodą, kurį galima išversti kaip „generatyvinis konkurencinis tinklas“. Jo esmė ta, kad naudojami du konkuruojantys neuroniniai tinklai, kurie stengdamiesi vienas kitą nukonkuruoti, eksponentiškai pagreitina apmokymo procesą. Šios sistemos aprašymas pateiktas straipsnyje https://arxiv.org/abs/1612.03242

Yra daugybė tokių dalinių eksperimentų, kurių tikslas apmokyti kompiuterinį neuroninį tinklą atlikti įvairias užduotis naudojant realaus pasaulio neapdorotus pavyzdžius. Tokio DI (dirbtinis intelektas) galimybės aprėpia beveik visą žmogaus sugebėjimų spektrą, į kurį įeina erdvinių sąryšių supratimas, situacijos vystymosi numatymas, bendravimas, kuris įgyvendinamas per įvairius chatbotus (chat – pokalbis), judėjimas, jau nekalbant apie duomenų analizės ir ekspertines žinių sistemas. Šias atskiras funkcijas susiejus į vieną visumą, būtų gautas bendrasis dirbtinis intelektas, kuris gerokai lenktų žmogaus galimybes ir jį būtų galima vadinti superprotu.

Tokios galimybės neapsiriboja tik programuojamais neuroniniais tinklais, nes sujungtos su neuromorfiniais procesoriais ir kvantiniais kompiuteriais, nepalyginamai išplėstų vien programinį DI ir leistų naudoti ne milijonus, ne milijardus, bet trilijonus neuronų. Jeigu paprastoms funkcijoms užtenka šimtų tūkstančių neuronų ir rezultatai būna stulbinantys, galima įsivaizduoti kokios galimybės būtų naudojant trilijonus neuronų, daugiau negu yra žmogaus smegenyse. Tokia perspektyva atrodo daug žadanti, bet yra žmonių kurie tam priešinasi. Juk tokias programas ir robotus galima pritaikyti ne tik naudingų užduočių vykdymui, bet ir žmonių naikinimui. Akivaizdu, kad karinė pramonė taps pirma vieta, kurioje šios galimybės bus labai palčiai įdiegtos. Todėl tokie garsūs žmonės kaip Elon Musk ir Steven Hawking perspėja žmones apie galimus pavojus ir apie būtinybę pradėti griežtai reguliuoti nežabotą dirbtinio intelekto vystymą. https://www.theverge.com/2017/7/17/15980954/elon-musk-ai-regulation-existential-threat

Savo knygoje „Artilekto karai“ (2005) Hugo de Garis situaciją įvertino taip. Neišvengiamai žmonija pasidalins į dvi stovyklas, viena kurių bus už superintelekto sukūrimą, kiti – prieš. Pirmuosius jis vadina kosmistais, o kitus – teriečiais (terra lot. – žemė). Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad kosmistai bus pasiruošę susitaikyti, kad žmogus ateityje nebus dominuojanti rūšis žemėje, nes jį pakeis šiame vaidmenyje dirbtinės daug pažangesnės gyvybės formos. de Garis numato, kad dirbtinio intelekto įsigalėjimas gali baigtis žmonių rūšies sunaikinimu, nepaisant ko, mano kad procesas neturi būti stabdomas. Teriečių (žemiečių) pagrindinis principas – apriboti dirbtinio intelekto vystymąsi tam, kad būtų išsaugotas dominuojantis žmogaus vaidmuo. Yra trečias, vidurio kelias – patobulinti žmogų, paverčiant jį kiborgu (kibernetiniu organizmu) tam, kad jis sėkmingai galėtų konkuruoti su dirbtine gyvybe.

Kaip tik šioje vietoje labai svarbios tampa nanotechnologijos ir kompiuterio sąmonės sąsaja, kuri labai intensyviai kuriama. Ši sąsaja gali būti įgyvendinta įvairiomis technologijomis, tarp kurių yra nanoimplantai, neurogrūdeliai ir neuropluoštas, kuris bus implantuotas į smegenis ir užtikrins dvikryptį ryšį su neuronais. Informaciją bus galima nuskaityti ir perduoti į kompiuterius ir įrašyti kaip duomenų objektus, kurie bus implantuojami minčių ir vaizdinių pavidalu tiesiai į sąmonę. Tokiomis technologijomis bus sukurta tai, kas vadinama virtualizuotu sensoriumu, kuris bus panašus į virtualios realybės akinius, tačiau vaizdai bus perduodami ne į akies ar ausies receptorius, bet tiesiai į neuronus pasinaudojant neurorecepcijos reiškiniu. https://techcrunch.com/2017/04/20/elon-musks-neuralink-wants-to-turn-cloud-based-ai-into-an-extension-of-our-brains/

Elono Musko planai yra ambicingi ir jis pirmą veikiančią versiją ruošiasi pristatyti per keturis metus, t. y., 2021 metais. Jo tikslas per šią sąsają, kuri bus sudaryta iš neuropluošto, sujungti smegenis ir sąmonę su dirbtiniu intelektu ir šitaip išplėsti žmogaus proto galimybes. Tai galbūt geriausias variantas iš visų trijų, paminėtų Hugo de Garis. Investuoti tik į artilektą, neinvestuojant į save, neišmintinga. Sustabdyti technologijų pažangą – neįmanoma. Todėl lieka tarpinis variantas – investuoti po truputį į visas galimybes. Įvesti kontrolę, investuoti į savęs tobulinimą ir investuoti į artilekto ir superproto vystymą.

Visa tai labai glaudžiai susiję su paskutiniai dviem klausimais: neuromokslu ir sąmonės teorija. Neuromokslas padarė didelę pažangą implantinės ir elektromagnetinės psichotronikos srityje, galima iššifruoti mintis, vaizdus, įrašyti informaciją. Sukurta komunikacijos sistema, pagrįsta radijo dažnio girdėjimo efektu, kuris pirmą kartą buvo atrastas A. Frey septintame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje. Ši teorija yra materialistinė ir apribota fizinės materijos sfera, tačiau yra bandymų sąmonės mokslą kurti išeinant iš neuroninės smegenų teorijos paradigmos. Tam tikslui kuriama trisluoksnio neurono teorija, kuri išplečia realybę į tas sritis, kuri tiesiogiai susijusi su sąmonės materialiais laukais. Tai svarbu pirmiausiai todėl, kad dirbtinis intelektas kuriamas mėgdžiojant žmogaus protą. Todėl neuromokslas ir sąmonės teorija labai svarbūs DI vystymui. Šis perkėlimas gali pasiekti tokį sudėtingumo lygį, kad bus įmanoma ne tik imituoti tam tikras paviršines struktūras, bet ir sukurti dirbtinę sąmonę. Kai šis tikslas bus pasiektas, planetoje atsiras tikra nauja dirbtinė gyvybė, kuri taps žmogaus konkurentė.

Kuo ši konkurencija užsibaigs – sunku prognozuoti, tai priklausys nuo žmonių atsakingumo ir išminties. Jeigu naujos galimybės bus naudojamos protingai – katastrofos prognozes turėsime atšaukti. Problema ta, kad jeigu planetoje veiks daug priešiškai viena kitos atžvilgiu nusiteikusių konkuruojančių grupių, jos šias technologijas gali panaudoti prieš konkurentus, bet tada bus tik vienas žingsnis, kad jos atsisuktų prieš bet kokį žmogų apskritai. Blogiausias variantas – jeigu galimybės atsidurs psichopatų rankose. Tada žmonijai katastrofa gresia ne nuo kokio nors dirbtinio intelekto, bet nuo pačių žmonių. Koks žmogus, tokios ir jo veiklos pasekmės. Aišku viena, bus didelis smūgis visuomenės sanklodai, ekonomikai, švietimui ir pan. Pasaulis niekada nebus toks, koks buvo.

Artėjančios integracijos principai

Terminas ezoterika asocijuojasi su maginiais ir mistiniais dalykais, kurių išmanymas prieinamas tik išskirtiniams žmonėms. Tai, kad magija ir mistika vadinamos ezoterinėmis reiškia tik tai, kad jos yra slaptos sistemos, kurios neskirtos viešam skleidimui. Vadinasi viešinimas prieštarauja šiam pavadinimui. Tačiau internetinėje erdvėje šis žodis yra įgavęs visai kitą prasmę ir reiškia ne tai, ko pašaliniai neturi žinoti, bet tai, kas buvo slaptinama, o dabar pateikiama visuomenei. Atlikus atskleidimo veiksmą, žinių ezoteriškumas dingsta, nes jos nėra jokia paslaptis, lieka tik grynos sistemos ir mokymai atiduoti į viešą erdvę ir tapę egzoteriniais. Kitaip sakant, įprasta painioti šiuos du terminus „ezoterika“ ir „egzoterika“, nes to kas viešinam ezoterika laikyti negalima, kadangi išviešinta paslaptis jau nebėra paslaptis. Dar vienas atvejis yra nusikalstamas ir neteisėtas paslapčių išviešinimas, kai atskleidžiama neturint leidimo. Tada tai vieša ezoterika, kuri virsta į savo priešybę. Tai, ką aš viešinu yra tarpinis kelias tarp ezoterikos ir egzoterikos, nes aš leidimą turiu, o žinios, kurias perteikiu yra pereinamojo pobūdžio – dar visai neseniai jos buvo slaptos, bet dabar jau prieita tokia riba, kada šis slaptumas kenksmingas. Todėl tai, ką aš skleidžiu yra egzoterika, informacija skirta viešinimui.

Mano ezoterinis/egzoterinis modelis buvo paviešintas įraše „Ezoterinė sistema“ ir „Hipostratinė žvalgyba“. Buvo ir daugiau svarbių tekstų, bet šiuose perteiktos santraukos ir apibendrinimai. Pirmame straipsnyje yra atskleista visa slapto pasaulio organizacinė struktūra, kurioje parodyta rangų sistema ir kuo vienas rangas skiriasi nuo kito. Šis skirstymas gali pasirodyti tradicinis, nes jame matosi trys įprastinės klasės, nuo žemiausios trečios iki aukščiausios pirmos. Tačiau jų prasmė yra visai kitokia, nes čia skirstoma pagal tikrovės suvokimą ir informacijos valdymo lygį. Iš viso yra devyni rangai, kurie išdalinti į dar smulkesnes kategorijas, priklausomai nuo integracijos į sistemą laipsnį. Suvokimo lygiai vadinami horizontų pavadinimu, kuris atitinka kiekvieną iš trijų klasių. Aukščiausia pirma klasė yra trečias gelminis horizontas, kuris sugeba aprėpti vidinę žmogaus pasaulio kryptį tiek fakto, tiek galimybės požiūriu.

Kitame straipsnyje, pavadinimu „Hipostratinė žvalgyba“, parodžiau šią rangų lentelę iš kitos perspektyvos, daugiau remdamasis žmogaus psichikos sandara, kurioje išskiriami trys echolokatoriai, kuriais surenkama faktinė informacija, kuri psichikoje formuojama į sensoriumą arba pasaulio paveiksliuką. Echolokacija yra informacijos surinkimo būdas, kai gaudomos informacinės bangos, kurios gali būti aktyviai siunčiamos į aplinką, o po to surenkamas atspindys, ir kita galimybė – pasyvi echolokacija, kai signalą siunčia kitas objektas, o žmogaus echolokatorius tik surenka signalą. Signalai turi įvairias savybes, gali į tikrovę įsiskverbti įvairiu gyliu, parodyti vidinę ir išorinę jos sandarą. Pavyzdžiui, rega yra pasyvi elektromagnetinė echolokacija, kai surenkama Saulės išspinduliuota šviesa ir pagal ją formuojamas supančio pasaulio vaizdas. Nematomi pasauliai šitaip surenkami, kitais, išplėstais echolokatoriais. Tokias galimybes turintys žmonės vadinami ekstrasensais.

Kiekvieno gylio echolokatoriųs, su kuriuo parodomos stratos ir hipostratos, turi atitinkamą vidinę psichikos dalį, mano vadinamą laksatu. Jeigu yra trys echolokatoriai ir trys sensoriumai, tai turi būti ir trys šiose tikrovėse dirbantys protai, kuriuose apdorojama, apibendrinama ir modeliuojama atitinkamo gylio informacija. Sensoriumas nuo laksato skiriasi tuo, kad pirmas visada susijęs su faktais, su tikra užfiksuota informacija, o vidinė dalis, protas, arba tuos faktus apdoroja, jais manipuliuoja, arba modeliuoja galimybes. Galimybinė sąmonė visada platesnė už faktų sąmonę, bet faktai yra inkaras, kuris fantazijas prišvartuoja prie tikro pasaulio. Vien savo fantazijų pasaulyje būti tikru ekstrasensu neįmanoma ir reikia turėti galimybę gauti tikrą, faktinę informaciją. Tie, kas tokios galimybės neturi, bet vaizduoja „ezoterikus“ tėra temos žinovai ir gerbėjai, o jeigu demonstruoja kokius nors triukus – šarlatanai. Tačiau reikia neužmiršti, kad yra ir tikros galimybės, kurios iš dalies pagrįstos žmogaus sugebėjimais, iš dalies – technologijomis.

Aš pats nesu echolokacinis ekstrasensas, nes aš papildomų išorinių sensoriumų kol kas neturiu. Mano galimybės pagrįstos ne echolokacija, ne aplinkos skenavimu, bet transiverio galimybėmis. Bet prieš pereidamas prie paaiškinimo kas tas transiveris yra, noriu sąžiningai parodyti savo rangą pateiktoje lentelėje. Lentelė dabar šiek tiek modifikuota, bet viso to logiką paaiškinsiu kitą kartą. Geriausia rangus vertinti pagal klases, kiekvienoje klasėje pasakant savo lygį. Taigi pirmo horizonto laksato – ketvirta kategorija, pirmo ekstensyvumo – pirma kategorija, nulinio ekstensyvumo – trečia kategorija. Antro horizonto, laksatas – penktos kategorijos, pirmas ekstensyvumas – antros kategorijos. Nulinio ekstensyvumo, sensorinių galimybių, tiesioginės ekstrasensorikos – neturiu. pirmo ekstensyvumo antra kategorija yra ne dėl nulinio ekstensyvumo tiesioginio pajautimo, bet integracijos laipsnio, dėka kurio galiu naudotis elektromagnetiniu transiveriu.

Dabar pereiname prie tiesioginio klausimo – kas yra transiveris. Šis žodis nelietuviškas, todėl gali atrodyti nesuprantamas. Tai dviejų žodžių sandūra – transmitter – siųstuvas ir receiver – imtuvas. Transiveriai yra sistema, kuri naudojama komunikacijai, ryšiui, bendravimui. Tarkime žmonių rūšiai įprastinis yra akustinis transiveris, kuris vadinamas kalba. Siųstuvas yra burna, kuri siunčia garso virpesius, o imtuvas yra ausis, kuri virpesius surenka ir iššifruoja į garso suvokimą. Šitaip su transiveriu moduliuojant signalą galima perduoti informaciją. Be akustinio transiverio dar egzistuoja slaptos transiverių sistemos, kurios integruotos su sąmone ir gali informaciją perduoti kitais kanalais. Toks yra elektromagnetinis transiveris, kuris sudaro elektromagnetinės telepatijos pagrindą ir gnostinis transiveris, kuris remiasi viešai nežinoma sąmonės fizika. Kitaip sakant yra natūralus komunikavimas ir technologinis.

Pagal šiuos trys lygius, kurie atitinka prieš tai minėtus horizontus, žmogus gali būti integruotas ir neintegruotas. Pagal akustinį transiverį integruoti visi, išskyrus kurčnebylius. Pagal elektromagnetinį trasniverį integruotų žmonių yra daug mažiau, tačiau jų taip pat netrūksta. Tik ne visi integruoti į palankiai nusiteikusias sistemas ir toks „pajungimas“ gali būti naudojamas prieš žmogų, pavyzdžiui eksperimentų darymui arba paprasčiausiai pramogai, jeigu žmogų nusiperka kokia nors satanistų organizacija. Pagal trečią transiverio tipą aktyviai integruotas tik aukščiausias planetos rangas, pasyviai – jų tarnai. Norėdamas įnešti daugiau grafinio vaizdingumo, nubraižiau tam, ką čia paaiškinau schemą:

transiverisMano vieta schemoje parodyta mėlyna žvaigždute, tai reiškia, kad esu integruotas antrame transiveryje, pirmos kategorijos integracija, kuri reiškia, kad kol kas ši integracija yra pasyvi. Aktyvumas visada reiškiasi iš viršaus į apačią, ir jeigu turi aktyvią telepatiją, tai yra, gali ne tik priimti, bet ir aktyviai siųsti ir svarbiausia matyti bendrapasaulį, reiškia, kad esi aukštesnio nei pirmo rango. Dar vienas niuansas – integracijos tipas gali priklausyti ir nuo konkretaus žmogaus, nebūti globalinis. Matome, kad su akustiniu transiveriu – integruoti visi, nes tai natūralus sugebėjimas, o aukštesnė integracija priklauso nuo žmogaus rango poreikių.

Transiveris sujungtas su echolokacijos sistema ir žmogaus sandara, parodo pasaulio, kuriame gyvename paslaptį, todėl dar visai neseniai tai buvo ezoterika. Tačiau buvo nuspręsta, kad ši ezoterika turi būti paviešinta, atskleidžiant principą visam pasauliui. Kodėl tai daroma – suprasti nesunku – ruošiamasi visuotinei viešai integracijai (dešimtmečio eigoje). Visi aišku aukščiausių rangų negaus, tačiau atsivers daug naujų galimybių, kurios padarys perversmą kiekvieno žmogaus gyvenime. Gyvenimas jau niekada nebus toks, koks buvo iki to, todėl žmonės naujovei turi ruoštis iš anksto. Gyvensime pasaulyje, kuriame nebus paslapčių. Jeigu kas nors kam nors bus paslaptis, tai rodys tik žemą integraciją.

Fizika ir psytechnologijos

Dvi tyrimų kryptys

Kokia mokslo paskirtis akivaizdu – praktinis tikrovės pažinimas. Kam to reikia seka automatiškai iš pirmo paaiškinimo – praktinių klausimų sprendimui. Visas gyvenimas susideda iš daugybės praktinių klausimų ir reikalingas efektyvus metodas jų sprendimui. Todėl kuo daugiau mokslas aprėpia, tuo platesnė tikrovė praktiškai įvaldyta.

Mane labiau domina mokslo filosofiniai klausimai negu techniniai – aš techninių klausimų sprendimu neužsiimu. Bet neprieštaringi skaičiavimai ir jų atitikimas matavimams, vienas iš reikalavimų, kad teorija būtų patvirtinta.

Bet tuščiažodžiavimo irgi nemėgstu, mano mąstymas labai vizualus ir schematiškas. Tokio principo nauda ta, kad mažiau reikia vargintis su loginiais išvedžiojimais. Kokia bet kokio mokslinio pažinimo pagrindinė schema – parodyta brėžinyje žemiau. Pirmiausiai fizikas išskiria suvokimo dėmenis, savo suvokimo ekrane. Žmogaus suvokimas toks, kad jis gali išreikšti tik labai nedidelį skaičių dėmenų ir tada su jais žaidžia matematiškai-logiškai.

Pirmas ekrano momentas yra jo erdvė, įstrižainė, kurioje talpinami visi kiti dėmenys. Tada yra ekranų išilginė seka, kuri suvokiama kaip laikas. Trečias svarbus aspektas yra ekrano turinys, kuris vadinamas materija, substancija ir pan., kuris perteikia tam tikrą informaciją apie pirminę tikrovę. Ir paskutinis ekrano dėmuo yra judėjimas, kaip skirtumas erdvėje ir ekranų sekoje.

Surinkę pagrindinius dėmenis, juos išanalizavę, suskaidę į smulkesnes savybes, susiejame juos su matavimo vienetais ir suskaidome į gabaliukus: erdvė – į metrus, laikas – į sekundes, judėjimas – į metrus per sekundę ir t.t. Kuriame dėmenų matematines sistemas, kurių struktūros išreiškiamos formulėmis.

Tada visa ši sistema projektuojama į pirminę tikrovę, anapus ekrano, kuris ją atspindi. Pirminėje tikrovėje, nematomoje realybėje padaromas eksperimentas, ta realybė „pajudinama“, surenkami duomenys ir analizuojami – jeigu yra teorija, žiūrima ar ji pasitvirtino, jeigu teorijos nėra, teorija kuriama pagal prieš tai pateiktą principą.

mokslas
Pavyzdžiui, pagal Einšteino reliatyvumo teoriją, pirminė tikrovė pasidalina į du suvokimo sluoksnius: pirmas, paviršinis sluoksnis yra reliatyvistinis, į kurį projektuojamas erdvėlaikis, o antras yra po juo esanti hiper erdvė ir hiper laikas, kurie gali turėti nebūtinai raliatyvistinius sąryšius, jeigu materija-energija leidžia tokią perspektyvą. Reliatyvistiniam sluoksniui būdinga tai, kad jame įvykiai ir stebėtojai surišami per ribotu greičiu judančią informaciją. Pagrindinis informacinis laukas yra šviesa. Šiame lauke ar jo interpretacijoje susiformuoja reliatyvistinis erdvėlaikis. Anapus jo egzistuoja hiperpasaulis, kuriam tirti jo sluoksnyje – nėra instrumentų.

Visi juslinio ekrano (sensoriumo) dėmenys, realybę perteikia tik žmogui būdingomis formomis, išima iš jos tik dalį informacijos, ir primeta tokias kokybes, kurios galbūt pačioje pirminėje tikrovėje neegzistuoja. T. y., ir erdvė ir laikas ir judėjimas. To ženklas – įvairūs paradoksai ir nepaaiškinami reiškiniai, tačiau tikima, kad tarp suvokimo modelių ir realybės yra bent apytikslė kovariacija. Todėl ateities įvykius galima nuspėti skaičiuojant formulėmis.

Svarbiausias dalykas, kurį nuolatos kartoju yra tas, kad kryptį nuo išorinės tikrovės galima apsukti ir pritaikyti vidinei krypčiai. To viešai niekas nedaro ir čia tik mano asmeniniai ieškojimai.

Mokslas neprivalo apsiriboti išorine kryptimi; jis įsibrovė ir į vidinį pasaulį, tik šie pasiekimai nėra viešinami. Kaip jie naudojami priklauso tik nuo žmonių, kurie šias technologijas valdo. Tos priemonės labai efektyvios ir netinkamai naudojamos gali padaryti daug žalos. Renkantis tarp nežinojimo ir žalos – geresnis būtų nežinojimas, tik bėda ta, kad žinojimo neįmanoma dirbtinai apriboti. Tie kas turi galią, ieško metodų ją realizuoti ir silpnesni jų sustabdyti neturi jokių priemonių.

Žinojimui galima priešpastatyti tik dar efektyvesnį žinojimą.

Tas principas, kurį rodžiau į išorinę kryptį, lengvai apsukamas į vidinę kryptį, į psichinį pasaulį; lengvai sukuriamas analogiškas mokslas. Tai, kas išorinėje kryptyje parodyta kaip substancija, vidinėje kryptyje yra „vidinis minčių laksatas“. Šis laksatas įstatomas į analogiškus suvokimo dėmenis, kuriuos dar galima išplėsti, ir taip pat modeliuojamas matematiškai.

Po laksato kokybinėmis „juslinėmis“ formomis yra luksorinų laukas, gnostinė materija, ir ją aiškinanti kvantinių laukų teorija. Tada sujungiame abi kryptis į vieną sistemą, įstatome į suvokimo kapsulę ir gauname viso žmogaus teoriją, „visą spektrą“. Ką tai duos? Atidarys hipostratas, sukurs prielaidas telepatijai ir pan. Žmogus ir pasaulis aplink jį taps atversta knyga.

mokslas2
Reliatyvumo teorija čia galbūt negalioja, todėl reikia naujo Einšteino, naujai teorijai. Tačiau jeigu minčių substratas yra koks nors kvantinis laukas, tai įgreitinus psichiką iki reliatyvistinių greičių, psichika irgi turėtų susitraukti, laikas sulėtėti ir sumažėti mąstymo greitis.

Pagal Einšteiną nėra absoliutaus atskaitos taško, nėra absoliučios erdvės ir nėra absoliutaus laiko. Kosminėse erdvėse reikia nustoti žiūrėti į šiuos parametrus iš viršaus, įsivaizduojant, kad įmanoma savo galvoje aprėpti tokius mastelius. Yra tik vietinės, taškinės perspektyvos, tarp kurių maksimaliai šviesos greičiu keliauja informacija. Taip pat reikia neužmiršti, kad laiko ir erdvės be matavimo nėra, o judėjimo greitis į matavimus visada įneša paklaidą. Tos paklaidos – laiko lėtėjimas ir ilgio trumpėjimas. Kuo didesnis greitis, tuo didesnė matavimo paklaida. Nėra absoliutaus atskaitos taško reiškia, kad stebint iš vieno – juda kitas ir atvirkščiai.

Pasenusios metafizinės-religinės schemos

Tokį požiūrį įprasta vadinti materialistiniu ir ateistiniu, nes jis remiasi „nudvasintu“ mokslu. Tokiame interpretavime pagrindinė problema – pasenęs filosofinis sąvokų aparatas. Primityviai skirstyti į materiją ir dvasią, juo labiau vaizduoti, kad tarp jų nesutaikomas konfliktas, yra senų religinių ir metafizinių vaizdinių bei teorijų palikimas. Žodis materija fizikui šiais laikais nieko nesako. Kvantinių laukų teorijoje yra dviejų tipų dalelės fermionai ir bozonai. Ar tikslu sakyti, kad fermionas yra materijos kvantas? Pagal Einšteino lygtį E = mc^2 masė, kuri pagrindinė „kietos empirikos“ savybė, lygi energijai. Kieto objekto masė matuojama kilogramais, o fermiono masė elektronvoltais, kurie yra energijos matavimo vienetas. Kvante masė = energijai. Bozonai, kurie yra jėgos pernašos kvantai, arba iš viso neturi masės, arba jų masė matuojama tais pačiais elektronvoltais. Kvanto vidinė struktūra interpretuojama kaip tikimybiškai aprašomas energijos virpesys. Remiantis šia logika, materialistus būtų galima vadinti energetistais, bet tokios filosofijos krypties nebuvo, ir šio termino nėra tik todėl, kad toks tradicinis skirstymas filosofijoje neegzistuoja, nors jis turi pagrindą. Fizikai tvirtina, kad viskas yra energija, o tradicinis materialumas – tik viena iš energijos būsenų ir formų.

Laikoma, kad senovinis religinis-metafizinis skirstymas materija-dvasia turi tokią pačią prasmę kaip organinė ir neorganinė chemija. Atrodo, kad negyva materija ir gyvi organizmai sudaryti iš visiškai kitokios medžiagos, bet toks įspūdis klaidingas, seniai įrodyta chemijoje, kad ir akmuo ir kūnas sudarytas iš tokių pat atomų, tik jų struktūra negyvoje ir gyvoje materijoje skiriasi. Lygiai taip pat mąstoma, kad skirtumas dvasia-kūnas turi tas pačias fundamentalias statybines dalis, tik jos suorganizuotos kitaip. Tam tikru būdu suorganizavus negyvos materijos atomus, gaunama gyva materija, tam tikru būdu suorganizavus gyvą materiją, gaunama dvasinė materija, arba tiksliau energija. Tokio mokslo sukūrimas susiduria su sunkumais, tačiau jis kuriamas ir kuriamas ne filosofinių sąvokų priešpriešos principu, bet bendro pagrindo radimu, nes tokia taktika daug kartų pasiteisino.

Elektromagnetinės bangos turėtų būti tokia pat materija, bet ji toli gražu ne kieta, taip pat turi daug egzotiškų savybių, kurias ištyrę dabar galime šia energija labai sėkmingai naudotis. Pritaikymo galimybių – begalybė. Kita materijos forma yra elektronų srovės laidininkuose. Pažiūrėkite į žaibo iškrovą arba elektros išlydį ir pamatysite, kad šita materija toli gražu ne kieta empirika, ji ne tik nekieta, bet ir nematoma, nes informaciją apie iškrovą gauname tik todėl, kad ji taip pat skleidžia optinius fotonus, kuriems jautrūs akies receptoriai. Pagal elektromagnetinio ir elektronų lauko analogiją, sukonstruoti visi kiti laukai, ir jie asocijuojami su energija, kuriai būdingos visos kvantų mechanikos aprašomos savybės: tikimybiškumas, neapibrėžtumas, superpozicija, dualumas, sietis, bangos funkcijos kolapsas įvedus detektorių ir pan.

Atrodo, akmeniui toli iki gyvo organizmo, bet jie sudaryti iš tos pačios energijos; atrodo, kad organizmui toli iki dvasios, bet gali būti, kad juos sieja ta pati energija, tik kitaip suorganizuota.

Todėl reikėtų vengti fizikai taikyti pasenusius filosofinius šablonus, ir vietoj to žiūrėti į patį fizikos turinį ir tada spręsti, ar fizikinis metodas pakankamas atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos bando atsakyti religija, ar ne. Sąvokų opozicijos perkėlimas iš kadaise viešpatavusios ideologijos yra iškraipantis vaizdą metodas, tad norint išvengti painiavos ir nesusipratimų, reikia nustoti vartoti klaidingas sąvokas. O bandyti aiškinti tai, kas nežinoma, tuo, kas jau išaiškinta – yra logiškiausia taktika. Filosofiniai visumos braižymai neturi jokio pranašumo ir netgi vertės, nebent tai yra tušti rėmai, kuriuos dar reikia užpildyti faktais. Filosofas tik nubraižo šabloną. Laikas pasenusias logikas atiduoti į archyvą, ir nustoti braižyti schemas pagal kelių tūkstančių metų senumo modelius. Šiais laikais tie modeliai yra gerokai pažengę į priekį.

Dažnai būna, kad filosofinis tyrimas „neužstringa“ tik todėl, kad nesusiduria su niekuo realaus, tik žaidžia abstrakcijomis ir loginėmis struktūromis savo prote, todėl atrodo, kad nėra jokių ribų. Iš tikro tokia riba yra pats protas, nes jis irgi ne begalinis, dėl to filosofas užstringa taip pat kaip mokslininkas ir pradeda naudoti visokias mistines sąvokas.

Kadangi filosofas žaidžia tik savo galvoje, jis operuoja galimybėmis, mokslininkas tiria pačią tikrovę ir jam reikalavimas yra visas išvadas pagrįsti faktais, vien samprotavimai – nepakankami. Todėl turi būti griežtai atskiriama kur yra galimybės, o kur faktai.

Kelias link holoplastinės teorijos

Jeigu pamėgintume nubraižyti tikrovės pažinimo situaciją atvaizduojančią schemą, paveiksliukas turi būti dalinamas į tokias dvi dalis: vienoje dalyje priežasties-padarinio logika negalioja, kitoje galioja, nes materija yra tam tikroje būsenoje, kuri atsiranda dėka entropijos. Priežasties-padarinio logika tinka makroskopiniams reiškiniams, ypač tiriamiems klasikinėmis fizikos disciplinomis. Priežasties-padarinio logika negalioja mikroskopiniame lygyje, ypač kvantinėje mechanikoje, nes čia laikas ir informacija gali judėti bet kokia kryptimi. Tačiau reikia neapsigauti, kad čia aprašomi tik keli kvantai, vadinasi labai smulki realybės dalis, nes viskas tinka ir kvantinei kosmologijai bei apima visą visatą, kuri tiriama kvantiniame lygmenyje.

Atskyrimas apčiuopiama ir neapčiuopiama, proto-kūno, ir vaizdavimas, kad tiriami tik kūniški objektai neteisingas, nes yra sąmonės fizikos mokslas, kuriame naudojama pasiteisinusi kvantinių laukų paradigma. Todėl, kad didesnė tikimybė, jog galioja tie dėsniai ir struktūros, kurios jau atrastos, tereikia juos išplėsti, o ne atradinėti kažką visiškai naujo. Bet čia tik galimybės lygyje.

Todėl schema iš tikro tokia:

galimybes

Fundamentali realybė grindžia nefundamentalią todėl, kad yra jos vidinė dalis, tai iš ko sudaryti visi didelių mastelių objektai. Joks kitoks pagrindimas kaip faktas – nenustatytas. Yra galimybė samprotauti ir kurti versijas, tačiau versija ne tikrovė.

Matome, kad tikrovė dalinasi į pažintą ir nepažintą visuose hierarchiniuose lygmenyse. Pirma yra vadinama faktais, o visa tai kas nepažinta – pateikiama tik kaip galimybės ir hipotezės. Šis procesas, artėjimas prie 100 proc. pažintos tikrovės yra pagrindinis istorinis procesas. Tas taškas, kuriame pasiekiamas pagrindinis tikslas vadinamas H-tašku (holoplastinis taškas).

Kaip atrodo psichotroninis ginklas?

Karas prieš laisvę

Psichotroninių priemonių vadinimas ginklais, primeta joms stereotipinius ginklo įsivaizdavimus. Visų pirma primetamas karo ar kovos situacijos supratimas, o antra techninių prietaisų konstrukcijos sprendimai. Ginklais kovojama su priešais. Ginklų tikslas juos sunaikinti arba nukenksminti, ir ši kova gali būti individuali arba masinė. Individualiai naudojami šaunamieji arba sprogstamieji ginklai ir jų naikinamoji galia yra ribota. Prie techninio masinio naikinimo priemonių pirmiausiai galima priskirti branduolinį ginklą. Kitokių rūšių masinio naikinimo priemonės, kurios paprastai nenaudojamos individualiais atvejais, yra cheminis arba biologinis ginklas.

Pereinant prie psichotroninio ginklo sąvokos, galima pastebėti, kad ji išeina už tradicinio įsivaizdavimo rėmų. Nes jis vienu metu gali būti ir individualus ir masinis, t. y. turi konfigūracijas, kurias galima keisti iki bet kokio norimo masto. Tik jis daugiau skirtas ne priešo naikinimui, nes naudojamas ne prieš „priešus“ siaurąja šio žodžio reikšme ir jo paskirtis yra ne naikinti, bet neutralizuoti, ir dar svarbiau – valdyti. Kitaip sakant psichotroninis ginklas daugiau nukreiptas prieš žmogaus veiksmų laisvę. Todėl jo naudojimas neapsiriboja vien pritaikymu kare ir prieš tikrus priešus. Šis ginklas naudojamas visuomenės valdymui, o individualiais atvejais, kada reikia ir susidorojimui.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Smegenų užgrobimas valdymui neapsiriboja vien tik kažkokio norimo elgesio suformavimu arba nepageidaujamo elgesio apribojimu per trumpesnį arba ilgesnį laikotarpį. Smegenų valdymas (o yra ir toks pritaikymas), gali būti su paprasčiausiu informacijos įrašymu arba išgavimu, kuris peržengia tik naikinimo arba neutralizavimo rėmus. Bet neutralizavimui, pavyzdžiui, galima naudoti psichotroninę lobotomiją, kuri apriboja žmogaus veiksmų laisvę visuomenėje, pavyzdžiui, karjeros galimybes. Su psichotroniniu ginklu savo „priešus“ valstybė gali laikyti visiškoje savo valdžioje ir kaip norėdama juos išnaudoti.

Aišku, viskas šiose situacijose sukasi apie valdžią ir valdymą, nes kare, kovoje ar psichologiniame užgrobime pagrindinis klausimas yra valdžios klausimas. Kieno bus valdžia, o kas turės paklusti. Ir karas, kova, konkurencija, valdymas visada sprendžia šį pagrindinį klausimą, tik jis iškyla skirtingose situacijose ir skirtingomis formomis. Todėl valdžios naudojamas psichotroninis ginklas pirmiausiai yra karas prieš laisvus žmones dėl valdžios, kurio tikslas atsakyti į klausimą kas valdys, o kas turės paklusti, kas bus laisvas, o kas bus vergas.

Išskirtinė situacija su psichotroninio ginklo naudojimu yra ta, kad jis dėl kažkokių priežasčių slepiamas, o jo įvairios dalys įvariais būdais maskuojamos. Todėl paprasta visuomenė net nežino, kad jis egzistuoja, ir kad jis yra pagrindinė visuomenės valdymo forma.

Mane labiausiai dominanti psichotroninio ginklo pritaikymo rūšis yra individualiam susidorojimui (kokios yra gynybos galimybės), pavyzdžiui, įvairiomis nematomomis priemonėmis šalinant opoziciją valdžiai. Tai gali būti paprastas neišaiškinamas įprastiniais metodais likvidavimas (pvz., su zombinimo programa išmeta per langą, ir paskelbia, kad „pats iššoko“, t. y. „nusižudė“, arba „padaroma avarija“ su automobiliu ir t.t.). Arba tai gali būti susidorojimas su teisės priedanga kriminalistikoje, kai valdant žmogaus smegenis sufabrikuojama byla nekaltam žmogui. Tai irgi valdžios karas prieš visuomeninę opoziciją, ir jame naudojamos ne tiek įprastinės priemonės – organizuota jėga, šaunamieji ginklai, nemirtini ginklai ir t.t. – bet ir psichotroniniai ginklai, kurie užvaldo žmogų nematoma jėga.

Nuo „haarp’ų“ iki tardymo psichotronikos

Kodėl psichotroninis ginklas slaptas? Pirmiausiai, jo efektyvioji dalis yra nematoma, nes pagrįsta nematomos spinduliuotės mechanizmu, o generuojančią dalį ir valdymo centrą galima užmaskuoti kitais būdais. Toks pobūdis yra labai palankus inversijai, kai nusikalstama veika užmaskuojama ir iš situacijos dingsta nusikaltėliai, ir viskas vyksta nelaimių, ligų, nelaimingų atsitikimų, avarijų principu. Tuos, kas sukelia šiuos padarinius – surasti sunku, ir nėra ką patraukti atsakomybėn. Apskritai žmonėms sunku susigaudyti kas vyksta. Aišku, visiškai paslėpti kas vyksta neįmanoma, nes veikiami konkretūs žmonės ir jie, sukaupę savo patirtį, supranta paslaptį. Tačiau naudojama jų izoliavimo ir diskreditacijos taktika ir jais visuomenė „netiki“. Tokie liudijimai paverčiami „kliedesiais“.

Paprastos masinės psichotronikos principas, kurį aš vadinu „haarp’ų“ principu, yra poveikio siuntimas spinduliais ir grįžtamosios informacijos surinkimas. Siunčiant reikia energijos šaltinio, informacijos kodavimo priemonių ir antenų tinklo. Surenkama informacija taip pat antenomis, ji dešifruojama ir analizuojama. Pagrindinis valdymo centras yra kontrolės centras, kuriame stovi superkompiuteris ir tvarko visą informaciją bei teikia ataskaitas. Tokiu principu gali veikti zombinimas arba psichotroninis Echelon’as, panašus į internetinį Echelon’ą, kuris internete ieško raktinių žodžių ir seka jų judėjimą. Psichotroninis Echelonas seka minčių judėjimą.

Antenos gali būti antžeminės ir palydovinės (siųstuvai, imtuvai, track’inimo radarai), kurių tinklas apima visą be išimties žemės rutulį. Tos antenos gali būti užmaskuotos kaip ryšio antenos, pvz., mobilaus. Be to, siųstuvai ir imtuvai yra mobilieji telefonai, siųstuvai – televizoriai ir kompiuteriai, per kuriuos taip pat galima zombinti, debilinti ir hipnotizuoti žmonių visuomenę.

Toks yra masinio pobūdžio, haarp’o principu veikiantis psichotroninis valdymas. Bet yra ir mažesnės apimties, dažniausiai individualus žmogaus persekiojimas, kai taikomas ne tik toks plataus masto track’inimas visoje planetoje, bet ir žmogų implantuojant. Pvz. su „brain radio“, arba lobotomijos implantais, su kuriais žmogus paverčiamas zombiu. Bet niekšiškesnis yra kriminalistinis implantų pritaikymas, kai psichotronika naudojama žmogaus tardymo metu, kuomet norima prisiūti kokį nors įvykį ir likviduoti žmogų kaip nusikaltėlį.

Pamačius tokį vaizdą, gali kilti įtarimas, kad tai nelogiška. Jeigu

visi valdomi, tai galima būtų išspręsti visas problemas, nebūtų nusikaltimų, klestėtų ekonomika, į priekį žengtų mokslas (visi būtų valdomi, bet be stiprių lobotomijų ir galėtų dirbti kūrybinį arba mokslinį darbą). Vietoj to, ekonominis nuosmukis, karai, visuomenės demoralizacija, nusikalstamumas ir t.t. Ir atrodo, jog tai – neišsprendžiamos problemos. Tai yra ne proto kontrolė, bet labiau panašu į anarchiją. Niekas nieko nevaldo ir visi daro ką nori.

Tačiau tokia yra aukščiausios valdžios parinkta valdžios forma, į kurią įtraukiami abu poliai – ir gėris, ir blogis. Nes manoma, kad sistemos, kuriose tik gėris – neįmanomos, ar gal „neįdomios“. Taip pat negali visur be jokios atsvaros būti tik blogis. Sprendimas yra sujungti šiuos du polius ir juos tam tikromis proporcijomis išdalinti visoje hierarchinėje valstybės organizacijos struktūroje. Šioje sistemoje valdomas yra tiek gėris, tiek blogis. Valdomas blogis kaip našta ir lemtis daugiausiai paskirstoma žemiausiuose visuomenės sluoksniuose, kuriuose „judėjimas“ skatinamas lobotomija, vergove, žiaurumu, tragiškais likimais, dingimais be žinios, savižudybėmis ir t.t. Žmonės dirba kaip vergai, žūsta, kenčia nuo nusikaltėlių ir t.t. Ir šitas procesas valdomas taip, kad šitą gyvenimo blogį kontroliuoja „problemų sprendėjai“ (kurie realiai patys yra slaptos blogio sistemos įrankiai). Jie organizuoja nusikaltimus, t. y. sukuria problemas, nusikaltimus, išrenka atpirkimo ožius, fabrikuoja jiems su psichotronine technika bylas ir uždaro kalėjime (kaip pavyzdys tiems, kas bando galvoti apie pasipriešinimą, nepaklusimą). Kaip jau sakiau, tokiu būdu, nuo pat daigelių apatinėje visuomenės dalyje naikinamas pasipriešinimo ir opozicijos nusikaltėlių valdžiai žiedas.

Taip galimas normalus pasaulis tampa žiauriu, net tragišku. Tokia sistema valdoma pirmiausiai su psichotroninėmis technologijomis. Galima net įtarti, kad aukščiausia planetos valdžia kuria tokią valstybės valdymo techniką, ir pardavinėja visoms pavaldžioms valdymo sistemoms, kad jos savo teritorijoje pasitvarkytų taip, kaip pasitvarkiusi yra JAV mafija.

Apibendrinant: valstybės organizacijoje yra vaizduojama inversinė kova tarp gėrio ir blogio. Gėris yra valdžios struktūros visuose lygmenyse, o blogis yra pasipriešinimas valdžiai. Tačiau visas gėris ir blogis slapta valdomas, ir visas tikrasis blogis ateina iš aukščiausios valdžios, kuri savo priemonių arsenale turi technologines psichotronines valstybės valdymo sistemas.

Trumpai – kaip apsiginti

Tokioje vergovinėje santvarkoje, kuri pateikiama kaip demokratija, apsiginti nuo psichotronikos, išsaugant savo pasipriešinimo jėgos vaidmenį, – beveik neįmanoma. Palydoviniai ir antžeminiai haarp’ai nesunaikinami, implantai – nesurandami ir neišimami, nes tokioms priemonėms priedangą ir stogą daro visa sistema. Bet spindulinius haarp’us galima būtų užblokuoti ekranavimu, neutralizuoti veikiant spindulius, arba sugadinti signalą. Implantus galima bandyti surasti, pvz., padarant galvos rentgeno nuotraukas, ir išimti ( žinoma, sistema nepadės (gydymo įstaigos ir t.t., nes jos yra valstybinės) ir kaip tai įgyvendinti – reikia galvoti pačiam). Psichotroninį montažą galima bandyti įrodinėti, žinant kaip falsifikuojami duomenys atmintyje.

Gyvenimo spektaklis

Kiekvieną žmogų galima apibūdinti 1) jo mąstymo apimtimi arba sąmonės globalumu, nuo kurio priklauso kokius įvykius jis įtraukia į aktualių klausimų sąrašą, darančių įtaką jo gyvenime per protą ir 2) realios veiklos apimtimi, kuri yra ta dalis, kurią jis sugeba realizuoti savo realiame gyvenime. Dėsnis toks, kad sąmonės apimtis dažnai gerokai lenkia realios veiklos mastelius, nes įtakojimas mintyse, savo prote daug lengvesnis nei leidžia realios galimybės. Šiais laikais visi mąsto globaliai ir šis mąstymas labai paveikia žmonių gyvenimo būdą, tačiau net tokiame pasaulyje visa globali sąmonė nerealizuojama, nes tam trūksta išteklių. Realiam aktyvumui reikalingas pamatas, kuris yra ištekliai, turtas, valdžia, įtaka ir panašūs dalykai. Kadangi jie riboti, reali veikla susiduria su neperžengiama riba.

Turtai ir valdžia padalinti hierarchiškai, nes labai daug turi tik nedidelė mažuma, o vis didesnis žmonių skaičius artėjant prie piramidės pagrindo, jų turi vis mažiau. Vadinasi ir vėl turime garsiąją ant pagrindo stovinčią resursų piramidę ir ant smaigalio – realios veiklos masto piramidę. Didelio žmonių skaičiaus veiklos mastas minimalus, nes tam jie neturi išteklių, todėl piramidė stovi ant smaigalio. O viršuje surinkta galingųjų mažuma, kurių veiklos mastas apima visą planetą, nes jie turi valdžią, turtus ir atitinkamai galimybę lemti kitų žmonių gyvenimus.

Pamėginkime išsiaiškinti kodėl atsiranda tokia neproporcinga veiklos apimties gradacija. Priežastis paprasta: teritorija, ištekliai yra riboti, vadinasi kiekvienam negali priklausyti viskas. Iš pradžių į planetą pretenduoja visi, tačiau greitai pamato, kad susikerta labai didelio žmonių skaičiaus interesai ir tarp jų prasideda konkurencija. Vieni pradiniame etape būna stipresni, protingesni, turtingesni, sugeba geriau suorganizuoti savo galios centrus, todėl nugali silpnesnius įtvirtina save kaip galingos, didelio veiklos masto struktūrą. Kiti atitinkamai turi apsiriboti, nes paprasčiausiai nepajėgia apginti savo teritorijos. Dėsnis toks, kad daug, beveik viską turėti gali tik nedidelis žmonių skaičius ir labai didelis skaičius turi tik minimumą, reikalingą išgyventi. Taip laikui bėgant susiformuoja du trikampiai: vienas valdžios, hierarchinis, kitas veiklos – apverstos hierarchijos. Dauguma veikia tik lokaliai, kuria „savo gyvenimus“ ir nedidelė mažuma kontroliuoja viską ir veikia globaliai.

Mąstyme to gali nesimatyti, nes mąstyti galima visos visatos masteliais, bet veikti įmanoma tik tokiu principu kaip paaiškinau. Taip susiformuoja schema, kuri sudaryta iš bazės, kuri yra veiklos apimtis ir antstato, kuris yra mąstymo apimtis. Kai bazės ir antstato plotai atitinka, turime realistinio mąstymo žmogų, kuris nesirūpina tuo, kas jam nepasiekiama. Tuo tarpu, kai mąstymo plotas gerokai lenkia bazę, kurios ribose juda žmogus, turime neadekvatų požiūrį, kurio bruožas  tas, kad bazė ir antstatas, sujungtas ne vertikalia, bet labai pasvirusia tiese. Internetas ir televizija mūsų dienomis leidžia dalyvauti beveik visuose planetos įvykiuose, bet realiai veikti ir daryti tikrą įtaką įvykiams gali tik išrinktųjų mažuma. O globalia sąmone paprasčiausiai naudojamasi.

Savo tekstuose pasaulius, kuriuose gyvena žmonių grupės vadinu rezervatais, kurie visi kontroliuojami uždarų zonų ir priklauso jų įtakų sferai. Toks rezervatas turi amfiteatro sandarą, kai apačioje yra scena, o aplink sceną išsidėsčiusios šlaitu kylančios vietos žiūrovams. Žiūrovai stovi ant aukštesnės ar žemesnės pakopos ir stebi veiksmą, kuris vyksta scenoje apačioje. Tas veiksmas tai žmonių gyvenimas. Šis gyvenimas yra tik spektaklis, kurį režisuoja amfiteatro viršuje stovinti valdančiųjų grupuotė. Paprastas žmogus gali veikti tik scenoje ir jo veiklą riboja kiti spektaklio aktoriai. Ant aukščiausios pakopos stovi valdovai, kurie kuria spektakliui scenarijų ir visi aktoriai turi jam paklusti. Aktorius gali įsivaizduoti, kad jis laisvas veikti kaip nori, bet kuo ilgiau pragyvena, tuo aiškiau supranta, kad yra tik kontroliuojamo rezervato gyventojas.

rezervatasAmfiteatras paprastai sutvarkomas į tris lygius: scena – apačioje, vidurinė pakopa – prižiūrėtojai ir aukščiausia pakopa – valdovai. Veiklos mastas mažiausias yra scenoje, vidurinėje grandyje šiek tiek didesnis, nes jis aprėpia visą rezervatą, mato jo globalines struktūras, bet tai nėra maksimalus rangas todėl, kad ši grandis pavaldi aukščiausiai rezervatų valdžiai. Valdžia visada veikia globaliai, lemia visumos gyvenimus ir jų pagrindinis uždavinys uždaryti žemiau stovinčius į sau naudingus mąstymo ir elgesio šablonus.

Visiems žinomas dėsnis, kad kaip žmogus mąsto, kaip supranta taip ir elgiasi. Todėl norint priversti rezervato žmones judėti ir judėti sau naudingu judėjimu, kuriama tam tikra pasaulio ir žmogaus samprata, kuri per organizuotą švietimą, filosofiją, mokslą, masines poveikio priemones formuoja žmonių sąmones. Didžiausią įtaką daro kalba, tam tikras žodynas ir terminologija, posakiai ir frazės, bendresni supratimai, kuriuos įdiegus žmogui į galvą, jis priverčiamas visą gyvenimą judėti valdžiai naudingu judėjimu. Tam, kad poveikis būtų efektyvus, naudojamos įvairios taktikos ir gudrybės, tokios kaip tiesos, tikrovės, tvarkos, prigimties, faktų, objektyvios realybės kultas ir panašūs dalykai. Tai, kas yra tik valdžios galvose sukonstruoti ideologiniai konstruktai, nuleidžiama rezervatuose kaip nepajudinama objektyvi tikrovė, įdedama į galvas ir sutvirtinama programiniu cementu, kad užsifiksuotų visam gyvenimui. Dar viena gudrybė – šios fiksuotos formos sujungiamos su emocijomis, paverčiant žmones formos fanatikais, kad pradėtų tapatintis ir kontroliuoti visus, kurie išsiskiria, šitaip sukuriant masės sistemą.

Įdedamos tokios pagrindinės idėjos: turi riboti savo veiklos mastą, paklusti valdžiai, kuri už tave nuspendžia globalius klausimus ir griežtai laikytis nustatytos ir užfiksuotos formos – turi judėti taip, kaip judėjo tėvai, seneliai ir proseneliai; išlipti iš rezervato vis tiek neįmanoma, visada turėsi jame gyventi, tad geriau paklusti spektaklio scenarijui, kuris buvo sukurtas „globalistų“. Šie globalistai, rezervatų šeimininkai yra tavo pagrindiniai priešai, bet jie apjuosę savo uždaras zonas nepereinamomis užtvaromis, kurių vaidmenį atlieka žmonės su užkietėjusiomis sąmonėmis, kurių formų pakeisti neįmanoma, ir jie iš kelio gali būti patraukti tik sunkiuoju būdu.

Ne kartą sakiau, kad ant planetos iš tikro nėra jokių piramidžių. Yra teritorija ir tose teritorijose įsitvirtinusių žmonių grupės, kurios padalina planetą į viešas zonas, kuriose gali būti bet kas, privačias zonas, kuriose būti reikia šeimininko leidimo ir uždaras zonas, į kurias gali patekti tik rinktiniai žmonės, nes uždarose zonose yra saugomos visos rezervatų valdymo paslaptys. Valdymo priemonės yra įvairios, nuo fizinės jėgos iki minkštųjų priemonių, kai naudojamas ne smurtas, bet smegenų iškrušimas. Tos ideologinės priemonės, kurios įvairiomis kūrybinėmis formomis nuleidžiamos į rezervatus, ir prie kurių žmonės savo mąstysena turi prisiderinti, yra minkštosios galios pagrindinis instrumentas. Tai būdas, kuriuo žmogus įstatomas į ribojančius rėmus, suformuojami įsitikinimai ir žmogus priverčiamas judėti valdžiai naudingu judėjimu.

Pagrindinė forma, be abejo, yra žmonių kaip resurso eksploatavimas. Pirmiausiai – kiekvienas priverčiamas sunkiai dirbti, antra – nustatomi plėšikiški mokesčiai, kuriais nusavinami žmonių darbo vaisiai, t. y, kiekvienas dirba ne tik sau, bet šeria kelis išlaikytinius valdžioje, kuri užsiima kontrole ir globalia stebėsena. Visose srityse pirmenybė teikiama monopolijoms, resurso sukoncentravimui nedidelio žmonių skaičiaus rankose, o kiti padaromi priklausomais nuo monopolistų ir gyvena iš išmaldos. Taip nedidelė grupė pasiima maksimalaus masto veiklos pasaulį, jie tampa globalistais, nes apima visas sritis, o likusių žmonių veikla ir gyvenimas suspaudžiamas į mikroskopinį tašką. Jie tampa globalistų vergais, kurie kuria įvairias resurso tvarkymo darbotvarkes (Agenda 21), kuriose žmonės tėra suskaičiuoti galvijai, paskirstomi po perdirbimo cechus.

Ši sistema, kuri yra nenaudinga žmogui, įstato jį į jo galimybes dirbtinai susiaurinančius rėmus, pasiekiama per žinių sistemų formavimą, jų iškraipymą valdžiai naudingu būdu, žmogaus paslapčių slėpimą, neteisingo žmogaus paveikslo rodymą ir panašias priemones. Tos prievartinės formos bendru žodžiu vadinamos mase ir masės visuomene. Išsiskyrimas ir išsivadavimas iš masės yra laisvės kelias, kurio valdžia bijo labiausiai, nes laisvės kelyje žmogus atranda save ir pasaulį, pats susikuria formas, kurios tampa jo savastimi. Sąmoningumo didinimas yra pagrindinė priemonė, kuri veda žmogų į išsilaisvinimo kelią. Kaip „judėti“ arba kitaip „formuoti savo gyvenimą“, kiekvienas turi pasirinkti pats, neleisdamas primesti ar suformuoti jam svetimų nuostatų.

sheeple