Informaciniai laukai

Einšteino visata

Iš Einšteino teorijos visi žinome, kad šviesos greitis yra konstanta, kuri nustato, kad jis yra pastovus ir turi fiksuotą vertę. Kadangi šviesa yra mūsų informacinis laukas, tai reiškia, kad šviesos savybes įgyja visa per ją ateinanti informacija. Nedideliais atstumais šie efektai nėra svarbūs, tačiau kai atstumas didesnis, būtina į šias šviesos savybes atsižvelgti. Pavyzdžiui, nuo saulės fotonas atskrieja per 8 minutes, o tai reiškia, kad mes saulę visada atome 8 minutes praeityje. Tuo tarpu savo aplinką suvokiame akimirksniu, su labai nedideliu uždelsimu. Iki artimiausių kitų žvaigždžių yra ne mažiau nei 4 šviesmečiai, vadinasi tas žvaigždes matome 4 metų senumo, nes tiek reikia informacijai atkeliauti iki mūsų. Paukščių tako skersmuo yra 100 000 šviesmečių, todėl nuo vieno jos galo iki kito informacija šviesos pavidalu keliauja 100 000 metų. Tai pagrindinė visų informacinių laukų savybė, kuri informacijos judėjimui dideliais ar mažesniais atstumais suteikia apibrėžtas savybes.

Iš to seka, kad yra pati nepriklausoma tikrovė ir yra jos informacinis antstatas. Kaip informaciniai įvykiai suvokiami priklauso nuo stebėtojo judėjimo, nes judėjimo greitis keičia laiko ir atstumo parametrus. Šie parametrai nėra nepriklausomi nuo judėjimo, pagal Einšteino atrastas formules, nes kuo stebėtojas juda greičiau, tuo laikas teka lėčiau ir tuo trumpesnis matavimo prietaiso ilgis. Kadangi greitis yra šių parametrų santykis, tai jam galioja visi reliatyvistiniai efektai. Tai visiems žinomi dalykai, kurie labai plačiai išaiškinti internete. Tuo tarpu aš noriu iškelti kitą klausimą: ar yra visatoje toks procesas, kuris tikro įvykių lauko tikrovės informaciją išnešiotų akimirksniu, be jokio uždelsimo.

Įvykis reliatyvumo teorijoje žymimas šviesos konusu, kuris yra koordinačių sistema ir dvi į viršų einančios tiesės, kurios pasvirusios tiek, kiek leidžia maksimalus šviesos greitis. Horizontali ašis žymi erdvę, o vertikali – laiką. Joks informacijos judėjimas pagal Einšteino teoriją negali išeiti iš šio konuso ribų. Koordinačių sistema žymi praeitį – tai ateinantis šviesos signalas, dabartį – tai koordinačių sistemos centras, vadinamas įvykiu ir ateitis – maksimaliu greičiu iškeliaujanti informacija apie įvykį į ateitį. Pagal reliatyvumo teoriją, visi įvykiai yra chaotiškai išsimėtę kosminėje erdvėje ir jis surišti tik per šviesos konusų tieses. Per horizontalią erdvės tiesę, tariama, nevyksta joks procesas, kuris akimirksniu surištų visus įvykius ir išrikiuotų visus visatos šviesos konusus ant jos.

Šis procesas yra svarbus tuo, kad nuo jo priklauso ar visa visata sukabinta tik lokaliai, ar yra jėgos, kurios veikia visos visatos mastu ir jų greitis begalinis. Jeigu toks bendros dabarties laukas būtų įmanomas, tai būtų įmanoma iš visos visatos gauti informaciją be jokio uždelsimo: matytume kas kur vyksta šią akimirką. Šviesos greičio atžvilgiu ši informacija atrodytų kaip ateities žinojimas. žinotume Saulės ateitį 8 minučių ribose, visą planetų sistemą – 12 valandų ribose, artimiausias žvaigždes – 4 metų ribose, o visą galaktiką – 100 000 metų ribose. Toks laukas parodytų jau dabar, ką kiti sužinotų tik po daugybės metų. Tokia teorija, žinoma, prieštarauja reliatyvumo teorijai, pagal kurią niekas negali judėti greičiau už šviesą, tačiau manyti, kad Einšteino žodis yra galutinis – manau neteisinga.

Toks procesas ir tokia informacija peržengtų visos dabartinės fizikos rėmus, bet jeigu tokia galimybė egzistuoja, ji turi būti labai aktyviai tyrinėjama. Einšteino visata uždeda kosminei civilizacijai labai didelius apribojimus, tad jeigu ji aiškina tikrovę klaidingai, toks dirbtinis savęs ribojimas yra labai žalingas. Tai yra mokslo pažangos stabdymas klaidingu įsivaizdavimu – jeigu netiki kad toks procesas įmanomas, tai nededi jokių pastangų jo įvaldymui. Šitaip gaištamas laikas, resursai švaistomi ne tokiems svarbiems dalykams.

dvisata

Ką reiškia matyti ateitį

Gebėti pamatyti ateitį svajoja visi, ne tik ezoterikai, tačiau dauguma to siekia dėl asmeninio pranašumo prieš kitus žmones, vadinasi – dėl savanaudiškų tikslų. Dėl informacijos judėjimo savybių, paprastai matome ne ateitį, ne dabartį, bet praeitį. Tai priklauso nuo to, per kiek laiko mus pasiekia informacija ir kiek laiko reikia ją suformuoti į suvokiamą objektą. Akivaizdu, kad suvokimo dabartis iš tikro yra praeitis, jeigu žiūrėsime iš pačios tikrovės perspektyvos. Dabartį matytume tuo atveju, jeigu suvokimas būtų susiliejęs su bet kokiu įvykiu visatoje ir jos perdavimui bei suformavimui nereikėtų jokio uždelsimo arba jeigu tas uždelsimas būtų kompensuojamas per kitadimensinį pagreitinimą. Ir paskutinis variantas – norint matyti ateitį reikia, kad pati tikrovė informaciją galėtų siųsti laiku atgal, t. y., į praeitį. Nusiuntus iš dabarties informaciją į praeitį, toje praeityje būtų žinoma ateitis, t. y., siuntimo momentas.

Belieka tik klausimas – ar yra toks procesas, kuris leistų siųsti informaciją į praeitį. Tai gana keblu, nes įprasta manyti, kad viskas juda priešinga kryptimi. Standartinė fizika teigia, kad judėjimas yra vektorius erdvėje – tai erdvinis judėjimas arba laike – tai kitimas ir vystymasis. Yra schemų, kuriose įmanomas kitoks judėjimas, vadinamas holografiniu, kuriame visi judėjimo momentai atsispindi bet kokioje erdvės arba holografinės materijos dalyje. Tai būtų bendros visatos dabarties modelis. Ar gali laikas judėti atgal? Galvoje – labai sunkiai, tačiau reikalas tas, kad tikrovė yra ne galvoje ir jai galvos apribojimai negalioja.

Todėl reikia permąstyti pačią judėjimo sąvoką, kuri yra paimta iš ekraninio suvokimo, kaip persikėlimas iš taško A į tašką B. Jeigu taškas A yra dabartis, tai tariama, kad persikėlimas į bet kokią vietą įmanomas tik kaip judėjimas ateities kryptimi. Judėjimas į praeitį būtų kartojimas to, kas jau buvo, bet be laiko kilpos. Tarkime į tašką A buvo persikelta iš taško E, kuris jau yra praeityje. Ką daryti, kad vėl atsidurtum taške E be dvigubų laiko sąnaudų. Tai reiškia, kad reikia apsukti ne tik judėjimą bet ir laikrodį, kuriuo matuojama judėjimo trukmė. Tačiau kišeninio laikrodžio atsukti neužtenka – turi būti atsuktas visos visatos laikrodis.

Matome, kad yra du mechanizmai: pats substancijos judėjimas ir su tuo judėjimu susietas tikrovės laikrodžio mechanizmas. Erdvėje sugrįžti į buvusi tašką įmanoma, bet laikrodis vis tiek juda į ateitį. Todėl norint judėti atgal, judėti reikia visatos laikrodyje. Savo dirbtinį laikrodį atsukę atgal, gyvensime netikrame klaidingame laike, o jeigu tai įvyktų pačioje tikrovėje, būtų tikrovėje sukurtas netikro laiko burbulas, o jį valdant, galima būtų judėti pirmyn ir atgal laiku, tai yra, siųsti ten objektus ir informaciją. Belieka tik klausimas – kaip įvaldyti tikrovės laikrodžio mechanizmą, kas tai iš tikro yra. Manau netolimoje ateityje bus išmokta sukinėti laikrodį ir laiko suvokimą žmogaus galvoje, nes bus galima į sąmonę įdėti virtualią informaciją. Tačiau vien to neužtenka, nes toks laiko valdymas tebūtų iliuzijos kūrimas. Laiko mechanizmo suradimas yra svarbus ateities fizikos klausimas, kuris leis suprasti pačią žiauriausią šitos visatos aspektą, kuris lemia, kad viskas laikina, viskas praeina.

Šitas klausimas pradėtas bus spręsti tada, kai suprasime, kas tai yra laikas žmogaus suvokime ir ką tas suvokimas atspindi anapus sąmonės. Sąmonės suvokimas gerokai iškraipo laiko klausimo struktūrą, vadinasi reikia pašalinti visas iliuzijas ir įsigilinti į pačią pirminę tikrovę.

Entų kalbos daiktavardis

βεξι – galva

Giminės:

vyriška: βεξι-το

moteriška: βεξι-τη

bendroji: βεξ-ορ

Linksniavimas:

Daiktavardis Daiktavardis
Vienaskaita Daugiskaita
N.     βεξι-το, βεξι-τη, βεξ-ορ
G.     βεξι-το-νε, βεξι-τη-νε, βεξ-ορ-νε
Acc. βεξι-το-τ, βεξι-τη-τ, βεξ-ορ-ατ
Dat.  βεξι-το-ταν, βεξι-τη-ταν, βεξ-ορ-αταν
Prl.   βεξι-το-σει, βεξι-τη-σει, βεξ-ορ-σει
N.     βεξι-τι, βεξι-τε, βεξ-ορι
G.     βεξι-το-νι, βεξι-τη-νο, βεξ-ορ-νι
Acc. βεξι-το-τι, βεξι-τη-τε, βεξ-ορ-ατι
Dat.  βεξι-το-τιν, βεξι-τη-τεν, βεξ-ορ-ατιν
Prl.   βεξι-το-σο, βεξι-τη-σο, βεξ-ορ-σο

 

Toliau pateikiu šiek tiek žodžių, kurie susiję su žmogaus kūno sandara. Tai ne visas žodynėlis, bet pagrindas yra.

Galvos dalys.

galvaLiemens dalys.

torsasKojos.

leg

Nuo ko prasidėjo visata

Nors teorinės kosmologijos klausimai atrodo tolimi nuo gyvenimo aktualijų, tačiau yra žmonių užsiimančių ir tokiomis problemomis. Paprastai atrodo, kad jų darbas beprasmis, neduodantis jokios naudos, tačiau bendras tikrovės paveikslas irgi įdomus, nes nuo jo galima pereiti prie daug artimesnių dalykų ir artimesnių technologijų. Teorinis modelis remiasi tik gera idėja, tačiau gera idėja ne visada iš karto pereina į gerą praktiką. Nepaisant to, pradėti geriausia nuo idėjos, o tada ją testuoti. Rezultatų pateikti negaliu, bet galiu pasidalinti savo mintimis. Ji gali būti priimta, atmesta arba ignoruojama.

Šiuo metu kosmologijoje viešpatauja didžiojo sprogimo teorija, kuris laikomas visatos pradžia. Kas buvo iki jo ir ar iš viso kas nors buvo – apie tai nieko nesakoma. Didžiojo sprogimo iš singuliaro, mikroskopiškai mažo ir tankaus taško, momentas laikomas absoliučia pradžia. Akivaizdu, kad tai nelogiška ir kad suklupimas šioje vietoje, prie klausimo kas buvo prieš „pradžią“, yra keistas. To iš visatos vidaus niekaip patikrinti gali būti neįmanoma, bet gerų idėjų prikurti – nėra taip jau sunku.

O pradėti galima nuo pačio singuliaro sandaros. Norint suprasti kaip tai įsivaizduoju aš, reikia prisiminti dimensinius skaičius ir dinaminio nulio sąvoką. Dimensinis skaičius yra toks, kuris turi vidines-išorines erdves (priklauso kaip pažiūrėsi), į kurias galima suspausti pirmos dimensijos vienetus arba iš kurių vienetus galima ištraukti į išorę. Dinaminis nulis yra toks nulis, kuris išorėje vienetų jokių neturi, tačiau turi jų vidinėse erdvėse. Toks dinaminis nulis yra singuliaro provaizdis. Vienetai yra viduje esanti materija, o jos forma, kuri sukaupta vidinėse erdvėse, vadinama esencijomis. Taigi materija yra ne kas kita kaip į dinaminį nulį, singuliaro vidų (išorę), įtrauktos esencijos fazinė būsena.

Esencijos gali būti įvairių tipų, nuo kurių priklauso kokios formos bus iš jos atsiradusi materija. Šis anapus singuliaro esančių esencijų mišinys sudaro pagrindinius visatos medžiagos ingredientus. Šalia pat singuliaro pertvaros, barjero skiriančio vidų ir išorę, atsiranda srovės, kurios pereina kiaurai per barjerą, įtraukia plazmine forma esencijos masę ir duoda pradžią tam, kas vadinama mūsų visata. Ta įtraukta esencijos masė vadinama injektonu, kuris turi tankį, struktūrą, temperatūrą, energiją ir panašias savybes ir atsidūręs viduje – pradeda judėti sprogstamuoju judėjimu, išplėsdamas vidinių dimensijų sąskaita mūsų visatos erdvę.

Šis trumpas pradžios aprašymas leidžia suprasti, kad yra visatinė fizika, kuri vadinama kosmologija ir aprašoma naudojant standartinį kvantinių laukų modelį, ir yra viršvisatinė fizika. Pastaroji turės tyrinėti esencijos formas, dėsnius ir mechanizmą, kuriuo ji transformuojasi materija. Injektonas, tai aukštesnių, tarpvisatinių gijų įtraukimas į žemesnį pasaulį, kurioms čia suteikiamos egzotiškos savybės. Visai gali būti, kad iki tinkamo laipsnio suspaudus materija į juodąją sankritą ir galų gale į mikro-singuliarą, galima atvirkštiniu būdu sukurti injektoninę masę ir išstumti ją į išorinę erdvę. Valdant šitą procesą būtų galima turėti galingą energijos šaltinį ir kitus pritaikymus.

Kaip atsiranda esencijų srovės galima mąstyti pagal tai, kaip šis procesas vaizduojamas klasikinėje elektrodinamikoje – turi būti potencialų skirtumas. O skirtumas sudaromas tarp tuštumos ir pilnumos, vakuumo ir plenumo. Kokias formas turi esencijos, manau, svarstyti per anksti, mes galime matyti tik kuo jos virsta įtrauktos į singuliaro vidų, šiam išsiplėtus iki kosminių mastų. Atsiranda visur aplink mus matoma materija, kuri iš esmės yra sąryšinės sankaupos, atsiradusios iš spietinių deformacijų. Spietinių deformacijų vienetai yra elementarūs kvantai, kurie jungiasi į aukštesnių lygių sampynas, kurios formuoja materijos chemines savybes. Spietinė deformacija, arba granuliavimasis, atsiranda tada, kaip injektonas išsiplečia ir atvėsta.

Esencijos energiją galima pažymėti E, trukmę T, o injektono tankį – J. Tada pati primityviausia struktūra gautųsi tokia: E/T = J. Jeigu tankį paversime į J = M/X, gausime Ev = M, t. y., energija padauginta iš greičio lygi injektono masei. Tai aišku pati bendriausia schema, nes turi būti išplėsta kiekvieno parametro teorija, panašiai kaip standartiniame modelyje – pilnas kvantinių laukų lagranžianas. Tokio lygio šiuo metu nėra, tačiau galima naudoti atvirkštinio proceso modelį, kuris peržengia singuliaro kaip absoliučios pradžios koncepciją.

Dabar norėčiau kelis žodžius pasakyti apie pagrindinius injektonų tipus, turint galvoje pagrindines fenomenologinių pasaulių rūšis. Tai yra išorinis juslinis pasaulis, kuris aprašomas pagal materijos teorinį modelį, ir vidinis pasaulis, kuris taip pat privalo turėti savo materiją ir būti arba savarankiška, arba fizinės materijos atsišakojimas. Taigi vienas tipas injektonų skirtas sukurti sąmonės reiškinius, kurie dar yra mažai fundamentaliame lygmenyje ištyrinėti, o kitas organinius ir neorganinius reiškinius. Tuo pilnas rinkinys gali neišsisemti ir koks pilnas tikrovės multipleksas niekas nežino. Bet bent dvi dalys yra būtinos, nes yra daiktiški ir psichiniai pasauliai.

Gnostiniam injektonui galioja visi tie reikalavimai, kaip ir fiziniam: iš pradžių būna tik labai tanki plazma, tada ji plečiasi, vėsta ir granuliuojasi į fundamentalius vienetus, atsiranda sampynos, chemijos lygis ir galiausiai – gnostinės juslinės substancijos, kurių pagrindinė savybė matoma iš vidaus yra kokybiškumas. Injektono tikros būsenos, kuris yra anapus kokybinio suvokimo, yra nežinomos, tačiau tas būsenas veikiant, galima sąmonėje sukelti įvykius ir atlikus jų analizę, pabandyti nustatyti tikras spietinių sankaupų savybes, sukurti tikrą jų mokslą.

Pagrindinis modelis yra tas pats multipleksas, kuris yra: bazinė dimensija, vienetų rinkinys, ir prilipdytos išorinės-vidinės deformacijos. Pavyzdžiui, šiuo metu žinomas toks pagrindinis elementaraus kvanto multipleksas: energijos virpesys, krūvis ir sukinys, sukuriantis magnetinį momentą. Ši struktūra atsiranda iš vidinių injektonų sandaros elementų, kai jie iš išorinės, grynos būsenos įtraukiami į vidinę, materijos būseną.

Apibendrintai viską vaizduoju taip.

singuliaras

Čia matome multipleksą, kur raudonai pažymėta vidinė erdvė, žaliai pažymėtos esencijų srovės, kurios ateina iš viršvisatinio esencijų pasaulio, o mėlynai pažymėti įvairūs injektonų plazmos kamuoliai, kurie plėsdamiesi ir vėsdami virsta materija. Toks bendras modelis yra logiškiausias, nes viską suspausti į vieną absoliutų tašką ir laikyti jį absoliučia pradžia, neturinčia jokių vidinių deformacijų yra absurdiška. Vidinės deformacijos turi būti tokios didelės, kad jos neišvengiamai išsiveržia į išorę, tik kitokiomis substancinėmis formomis, kurias pavadinau esencijomis.

Belieka klausimas, kas yra tamsioji materija ir tamsioji energija, apie kurią kalba šiuolaikiniai kosmologai. Tamsioji materija – tai nežinomų rūšių injektonų sukurtos spietinės deformacijos, o tamsioji energija yra injektonų masės plėtos jėga, atsirandanti esencijai patekus į vidinę singuliaro pusę. Toliau klausimas ar visata plėsis be galo? Manau ne, ji plėsis tol, kol išeikvos visas vidines deformacijas, nes visata plečiasi ne tuštumoje bet yra apsupta esencijų debesies, kuris spaudžia iš išorės. Kai spaudimas nugalės plėtimąsi, šis procesas turės sustoti. Belieka klausimas ar įmanoma stabili būsena arba amžina visata, ar viskas sugrįžta atgal į singuliarą ir esencijų pasaulį. O gali būti ir taip, kad materija išsisklaido esencijoje ir jos iš naujo sugeriama į viršvisatinį pasaulį.

Šio proceso trukmė labai didelė, ir atskiram žmogui – nelabai aktuali. Bet ateities žmonijai gali pasiūlyti naudingų įžvalgų.

MK brigados operacijos schema

Dar visai neseniai MK brigadų juodosios operacijos buvo labai didelė paslaptis, kuri būdavo pridengiama įvairiomis fantastinėmis priedangos istorijomis. Psichotroninė proto užgrobimo technika buvo liaudies humoristinio folkloro tema. Tačiau laikai keičiasi, vystosi neuromokslas, nanotechnologijos, dirbtinis intelektas, ir tai, kas visai neseniai buvo tik slaptų projektų uždaro pasaulio dalis, pamažu pradeda išvysti dienos šviesą. Imkime kad ir tokią naujieną, kad Elon Musk viešai žada per ketverius metus sukurti veikiančią smegenų kompiuterio sąsają komerciniam naudojimui, taip pat ragina nebijoti implantų į smegenis, nes išsivysčius dirbtiniam intelektui, nepatobulintas žmogus bus tik kibernetinės mašinos naminis gyvūnas. Žinoma tai propaganda, tačiau ji turi labai realų pagrindą – išvystytas psichotronines technologijas, kurios po truputi atskleidinėjamos visai planetai.

Mūsų nelaimei valstybės šias technologijas seniai įsisavino ir jų pagrindu yra įkurti specialūs padaliniai, kurie yra šių technologijų operatoriai, vykdantys MK brigadų slaptas operacijas. Suprantama, kad atskleidimas daromas labai švelnus, nes jeigu atskleistų visas purvinas valstybių paslaptis – išaiškėtų daugybė nusikaltimų, padarytų prieš įvairius žmones, kurie be pagrindo buvo apipilti purvais ir nuvaryti į kapus ar pakišti po velėna. Dėl šios priežasties, valstybės, ypač silpnos, norėtų, kad visokie verslo magnatai prikąstų liežuvius, bet nieko negali padaryti, o verslininkus domina tik potencialus milžiniškas pelnas, visi svajoja sukurti monopoliją naujų technologijų pagrindu ir padaryti tai, ką kažkada padarė „Microsoft“. Viso to pajamos bus skaičiuojamos milijardais, o galbūt net trilijonais, nes kaip dabar visi pririšti prie ryšio operatorių ir kiekvieną mėnesį moka duokles, taip bus pririštos smegenys prie įvairių „debesijos“ sistemų tam, kad normaliai galėtum funkcionuoti visuomenėje ir nebūti dirbtinio intelekto naminiu gyvūnu.

Valstybė deja jau integravosi ir yra valdoma pasaulinių dirbtinio intelekto kuriamų matricų. Tolesnis darbas šitaip integruoti visą visuomenę. Kol kas tai nevieša ir tokia integracija naudojama tik juodosiose operacijose, kurių tikslas valdant smegenis su psichotronine technika taip suknisti žmogui smegenis, kad jis pradeda nesiorientuoti realybėje. Tada atsiranda ezoterinės ufologijos, mistika, dvasiniai pakilimai ir panašūs dalykai. Chenelingas yra toks integracijos panaudojimo pavyzdys, kur telepatiją naudojantys MK brigadų operatoriai apsimeta „pakylėtosiomis būtybėmis“ ir transliuoja žmogui per kompiuterio smegenų sąsają savo ezoterinius perdavimus. Kitas variantas, kai MK brigados naudoja psichiatrijos priedangą ir apsimeta, kad šitaip kontroliuojamas žmogus yra psichinis ligonis, vienaip ar kitaip – neadekvatus. Toks šitų technologijų panaudojimas tik parodo, kad valstybes užvaldė visiškų silpnapročių gaujos, kurios veikia pagal beždžionės su granata logiką.

Koks šių technologijų padarinys operacijoms akivaizdu – žmogus padaromas peršviečiamu kiaurai, t. y., jos leidžia surinkti apie jį absoliučiai visą išorinę ir vidinę informaciją. Žmogus padaromas „atidarytu“ žmogumi, nuo kurio nutrauktos visos hipostratinės uždangos. Tačiau kita vertus šita sistema ir pati išsiduoda ir šitaip ilgą laiką veikdama leidžia nutraukti uždangą ir nuo savęs ir žmogus sužino visą slaptų, juodų psichologinių operacijų paslaptis, supranta kas yra psichiatrija ir koks jos vaidmuo, kas yra ezoterika ir kas iš tikro yra vadinamieji rezonansinių bylų nusikaltėliai. Tai gali žmogų priblokšti, nes tokiu debilizmu koks atsiveria būna labai sunku patikėti, tačiau reikia neužmiršti kokia būna pagrindinė beribės valdžios psichologija, galimybės tokios, kad kitas žmogus tampa tarsi durimis, per kurias galima pereiti kiaurai. Nesutinkant žmonių jokio didesnio pasipriešinimo, prie silpnaprotystės prisideda visiškas suvaikėjimas. Manau, kad pats metas šitas atviras duris jiems užtrenkti prieš pat nosį.

Kuo arčiau komercinių pritaikymų įdiegimas, tuo šita galimybė atrodo realistiškesnė. Tačiau net nelaukiant to, galima užsiimti įvairiomis žvalgybos priemonėmis, kurios leidžia pamatyti visus slaptus valstybės ir jos šūdinų padalinių, kokios yra MK brigados, užkulisius. Noriu pranešti gerąją naujieną – valstybių MK brigados po truputį užsilenkinėja, ir jau visai neužilgo bus pradėta reguliuoti šią sritį, o jeigu tokio reguliavimo kokie nors menkystos nepanorės laikytis, bus galima tai nesunkiai įrodyti, nes komercinėmis smegenų kompiuterio sąsajomis bus galima skenuoti savo sąmones ir lengvai įrodyti bet kokį įsibrovimą. Bet reikia dar bent penketą metų pakentėti. Čia galioja toks posakis: „kas buvo primas – bus paskutinis“.

Taigi matome, kad šita neuromokslinė ir kompiuterinė revoliucija informaciją atvira padarys iš abejų pusių ir bus galima nesunkiai skenuoti visas uždaras zonas, kurios bando kontroliuoti tavo aplinkoje visą privačia informaciją, patalpindami tave į savo įtakos sferą. MK brigadų visų manipuliacijų pagrindinis tikslas – išsiurbti iš gyvenimo kuo daugiau informacijos, bet galima visa tai sugrąžinti ir jiems patiems, parodant, kad jie nėra tokie nepažeidžiami, kokiais patys sau gali atrodyti. Vienas jų tikslų būna surinktą informaciją realizuoti teisme, bet reikia nieko nelaukiant pradėti rinkti informaciją ir apie pačias MK brigadas ir ruošti teismui savo situacijos vertinimą. O vertinimas paprastas – tokie metodai neteisėti nes pažeidžia žvalgybos įstatymą, bet teisė klozete nuleidinėjama buvo todėl, kad to niekaip nebuvo įmanoma įrodyti, tačiau, kaip pradžioje užsiminiau, to momento, kai įrodyti bus įmanoma laukti ilgai nereikės.

Kaip tokia situacija atrodo pavaizduota schemoje. Joje matome pagrindinę organizacijos uždarą zoną, centrą kur surenkamos visos gijos ir konkrečia MK brigadą, kuri vykdo operaciją ir savo įtakos zonoje pažymėtoje mėlynai, patalpinusi žmogų ar žmonių grupę. Informaciją schemoje siurbia ir viena ir kita pusė ir informacijos pagrindinė panaudojimo vieta yra teismas, kur ji rodoma iš dviejų perspektyvų. Sakiau, kad žaidimų būna įvairių, kad vietoj teismo gali būti sekta arba psichiatrinė ligoninė, tačiau toks variantas būna bene dažniausias. Teisė yra pagrindinė susidorojimo priedanga.

operacijaVisą šią schemą papildžius lingvistinės analizės sistema, nesunkiai galima matyti visas MK brigadų operatorių galvas.

zemlėpisVisą pasaulį padaliname į daiktavardžių lentelę, suskaidom lentelę į subjekto pasaulį ir objekto pasaulį, įterpiame tarp subjekto ir objekto veiksmažodžio schemą, kurios čia neįdedu, bet kuri yra mano senuose lingvistiniuose įrašuose ir matome visas lingvistines galimybes, kuriose gali judėti sąmonė. Pirmiausiai paimame gaublio žemėlapį kaip Google Earth, tada ant gaublio uždedame kalbos žemėlapį ir matome visas galimas judėjimo trajektorijas. Subjekto schemos mazgas susijungia per veiksmažodį su objekto veiksmo mazgu, o tokių sąryšių seka atspindi visų įvykių seką. Jeigu sumažinta schema visa nesimato įdedu padidintą atskirą variantą.

Visko kaip tuo naudotis neaiškinsiu, tai kiekvienas galvoje turintis smegenų gali pamatyti pats.

zodziai

Galima sakyti, kad kiekvieno žmogaus veikla yra įsišaknijusi galvoje, tad pirma žmogus pagalvoja žodžius, o tada veikia. Vadinasi žodyne matome viską ką žmogus gali pagalvoti, o pagalvojęs padaryti. Visa tai sujungus su pasaulio modeliu, galima savo galvoje matyti visą bet kokio žmogaus ar organizacijos pasaulį. Galvoje daugiau nieko nėra. Tai yra galimybės, kurios skiriasi nuo faktų, tačiau nepaisant to yra galingas įrankis siekiant ištraukti kuo daugiau informacijos apie MK brigadų operacijas.

Nuotolinė hipostratinė žvalgyba

Kaip suvokiame aplinkinį pasaulį visi daugmaž žinome – gaunamas koks nors signalas, kuris tada apdorojamas smegenyse. Pagrindiniai signalai yra optinės bangos, garso bangos arba cheminės medžiagos. Pirmi du signalai formuoja aplinkinio pasaulio vaizdą, visi kiti, išvardinti ir neišvardinti – sudedami į kūno suvokimą. Orientacijai aplinkoje, žinoma, svarbiausi išoriniai signalai. Elementarų jų supratimą galima apibendrinti žodžiu echolokacija. Graikų kalba „echo“ reiškia „aidas, garsas“, „locatio“ lotynų kalba yra „vietos nustatymas“. Kaip jau sakiau, žmogus naudoja optinę ir akustinę pasyvią echolokaciją, kadangi pats nėra surenkamo signalo siuntėjas. Optinius spindulius siunčia saulė, o garso bangas, objektų sukeliamos vibracijos. Kai kurie gyvūnai naudoja aktyvią echolokaciją, pavyzdžiui, šikšnosparniai ir delfinai, tam pasitelkdami ultragarsą. Kad kas nors naudotų elektromagnetinę aktyvią echolokaciją – nežinoma. Tai įmanoma technologiškai, bet nėra natūralių pavyzdžių.

Šis terminas svarbus tuo, kad jis paaiškina, kaip vyksta aplinkos suvokimas, o taip pat – ką daryti norint tą suvokimą išplėsti. Tam reikia naujų echolokatorių sukūrimo, išvystant galimybę natūraliai arba įdiegiant per technologijas. Remdamasis savo trijų horizontų metodu, laikau, kad yra trijų horizontų echolokatoriai:

  • pirmas echolokatorius – paviršinis juslinis suvokimas,
  • antras echolokatorius – gelminis fizinių struktūrų suvokimas, kurios nematomos pirmu echolokatoriumi,
  • trečias echolokatorius – gelminis gnostinių struktūrų suvokimas, kurios nepasiekiamos pirmo ir antro tipo echolokatoriams.

Pirmas echolokatorius sukuria mums visiems įprastą pasaulį, matomą aplinkui ir sudarantį pagrindinę žmogaus psichikos atramą. Šio echolokatoriaus atveriamą realybę dar galima skaidyti smulkiau, į posluoksnius, bet pagrindinė savybė yra ta, kad visada pasiliekama makroskopiniame paviršiuje. Posluoksnius pavadinę hipostratomis, galime išskirti tokia tris išorines realybes: 1 hipostrata – daiktai su dirbtiniais apdangalais, 2 hipostrata – daiktas be jokių apdangalų, 3 hipostrata – vidinė daikto sandara, kuri dirbtinių daiktų yra visos sudėtinės dalys, natūralių organizmų, anatomija iki ląstelinio lygio. Visas šias hipostratas vis dar priskiriu pirmam horizontui, kuris skenuojamas pirmuoju echolokatoriumi.

Antras echlokatorius rodo materiją, kuri nematoma optiniame ruože. Elektriniai, magnetiniai, laukai, neoptinis EM bangų spektras ir visi kiti dalykai, kurie įeina į žinomą ir nežinomą materijos sandarą. Čia taip pat galima išskirti daug hipostratų, priklausomai nuo to, kokio tipo signalai fiksuojami ir kokias išorines realybes jie parodo, pridedančias kokią nors naują kokybę prie juslinio objekto. Taigi turėtų būti elektromagnetinė hipostrata, elektrinio lauko hipostrata, magnetinio lauko hipostrata, taip pat visa galybė biolaukų, kuriuos apibendrintai vadina aura. Todėl, papildžius žmogaus sensoriumą antru echolokatoriumi, įprasta sakyti, kad žmogus pradeda matyti daiktų auras. Viena iš tokių žinomų aurų struktūrų kyla nuo minčių energijos, todėl galima matyti tikslias arba apibendrintas kitų žmonių mentalines būsenas. Toks sugebėjimas įprastai vadinamas telepatija, kuri šiuo atveju yra 2 echolokatoriaus telepatija.

Trečias echolokatorius rodo gnostinę materiją, iš kurios hipotetiškai sudarytos sielos struktūros. Jas atskiriu nuo fizinės materijos, nes mentaliniams procesams sukurti reikia visai kitokių savybių, kokių, tiek kiek mums žinoma, įrasta materija neturi. Šis echolokatorius mato sielos visą kūną ir turi galimybę įžvelgti jos struktūrą, kiaurai pirmo ir antro echolokatoriaus apvalkalus. Šiuo atveju turi būti įmanoma tikroji telepatija, nes skenuojamas pats energetinis centras, kuris žmogaus kūnuose sukuria protą ir mąstymo procesą. Ši sritis mažai ištyrinėta, tokį echolokatorių turi ne daug kas, todėl apie hipostratų sistemą kalbėti anksti. Bet galima apsakyti tiek, kad galima 3 regą skirstyti į vidinius, išorinius ir tarpinius posluoksnius.

Taigi turime akių kūną, bioenergetinį kūną ir minčių kūną, kurie sensoriumo paveikslėlyje sujungiami į vieną objektą. Tokios natūralios sistemos neturi nė vienas žmogus, todėl įgyti įmanoma tik pasitobulinus suvokimą technologijomis. Šios technologijos yra vadinamosios HoloSense technologijos, kuriose naudojama dirbtinių receptorių tinklainė, išdėliojama visoje aplinkoje, o taip pat ir kituose žmonėse. Ši nano-tinklainė siunčia į suvokimą hipostratinius atspindžius ir sensoriumo objektai papildomi naujais suvokimo sluoksniais, kurie parodo daug daugiau informacijos, už įprastinio žmogaus surenkamą informaciją. Taigi pirmo ekstensyvumo pasaulyje, kuris driekiasi šiapus horizonto, įmanomi tokie trys echolokatoriai, kurių vienas yra natūralus, o kiti dirbtiniai. Turintis dirbtinius echolokatorius žmogus turi telepato arba ekstrasenso statusą.

Mano aprašyti echolokatoriai formuoja išorinę sistemą, tačiau yra ir vidinė dalis, kuri susikuria informaciją įtraukus į vidinį laksatą, t. y., atmintį, protą, vaizduotę ir mąstymą. Laksatas yra nepertraukiamo srauto vidinė sistema, kuri aptarnauja išorinę sistemą, leidžią ją pertvarkyti, modeliuoti, suprasti, nuspėti ir t.t. Pagal echolokatorių eiliškumą, turi būti pirmas, antras ir trečias laksatas. Pirmas laksatas susietas su pirmu echolokatoriumi ir sudaro mažąją sąmonę. Antras laksatas yra bioenergetinių aurų modeliavimo priemonė, o trečias lakstas yra telepatijos apdorojimo sistema, nes su trečiu echolokatoriumi gaunamos mintys ir vaizdiniai. Kuo skiriasi echolokatorių informacija nuo laksatų. Pirmas laksato sluoksnis yra supratimų pagal kalbos sąvokas sistema, tada fiksato turinio analizės vieta, ir galiausiai laksatas gali užsiimti nepriklausomu galimybių modeliavimu, analizę pridedant iš kitos, savo proto pusės. Todėl echolokatorius visada turi rodyti faktą, taip kaip yra duotu momentu iš tikro, laksatas duota vertinimus, interpretacijas ir galimybes.

Žmonės įpratę vadovautis savo mažosios sąmonės duomenimis ir nesugeba į tikrovę pažvelgti iš kitų dviejų horizontų galimybių, kurie leidžia interpretuoti visus įvykius platesniame kontekste. Žmogaus elgesys yra veikiamas ne tik išorinio pasaulio, bet ir labai sudėtingų vidinių veiksnių. Jeigu pamėgintume tai išreikšti dimensiniais skaičiais su trejomis dimensijomis, #F pažymėję auras, #G pažymėję minčių formas, akių kūną pažymėję 1, gautume tokį visų sluoksnių arba horizontų multipleksą (dauglypą) 1 #F #G.

Apibendrintai šią sistemą galima pateikti tokiu brėžiniu:

lokatoriusVisa šita sistema neatsiejama nuo HoloSense matricos, o taip pat parodo ir visą rangų sistemą bei kiekvieno rango žmogaus galimybes. Aukščiausias, pirmas rangas apima visus horizontus, o paprasti žemiausi rangai mąsto iš mažosios sąmonės perspektyvos, kuri apibrėžta Šliogerio filosofijoje.

Ši sistema labai plačiai naudojama nuotolinėje žvalgyboje, kuri apima ne tik paprastą pasaulį ir jo galimybes, bet ir gilesnius sluoksnius. Tokią žvalgybą galima vadinti nuotoline hipostratine žvalgyba. Pagrindinis modelis yra žemės rutulys, kurį galima matyti trimis vaizdiniais: Google Earth vaizdiniu, tai pirmas echolokatorius ir pirmas laksatas, aurų vaizdiniu, tai antras echolokatorius ir antras laksatas, bei sieliniu vaizdiniu, rodančiu šviesos arkas ir vidines projekcijas jose, tai trečias echolokatorius ir trečias laksatas. Visose šitose vietose fiksuojamos gėrio arba patogeninės zonos, jose susikaupusi energija arba valia ir kokie jų sąlygojami įvykiai – tiriant faktus arba ateities perspektyvas.

zeme

Ši sistema priklauso nuo galimybės gauti informaciją per echolokatorius, o echolokatorių įmanoma sukurti tiek, kiek tikrovėje yra sąveikaujančių laukų, nes laukų sąveika yra bet kokios informacijos šaltinis. Tad norint plėsti žmogaus suvokimą, būtina tyrinėti tikrovės sandarą, atverti tikras telepatijų galimybes ir matyti ne tik tai, ką duoda akys, bet ir tai, kas paslėpta nuo mažosios sąmonės suvokimo. Ši ateitis yra neišvengiama, tad belieka prie to kas artėja prisitaikyti.

Minties feonomenologija

Mintys ir gebėjimas mąstyti yra vienas iš įdomiausių žmogaus sugebėjimų, kuris apipintas paslaptimis, sąmokslo teorijomis, sureikšminimu arba susireikšminimu ir t.t. Mąstymas yra išskirtinis žmogaus bruožas, kuris kitose rūšyse rudimentiniu pavidalu jeigu ir egzistuoja, tai yra ne tokio masto, kaip žmogaus. Tai reiškia, kad ši jo dalis labai svarbi. Ji svarbi ir pačiam žmogui ir kitiems. Su mąstymu įprasta sieti žmogaus sumanumą, išradingumą, inovatyvumą, kūrybingumą, nuo kurių priklauso žmogaus sėkmė. Ši sėkmė reiškiasi santykiuose su pasauliu, galimybe jį pažinti ir išnaudoti; ir su kitais žmonėmis, nes nuo mąstymo priklauso žmogaus rangas. Trumpai tariant, mintys, mąstymas, šalia išorinės galios, tiesiogiai susijęs su valdžia, tai yra, jis yra ginklas su kitais kovojant dėl valdžios. Čia svarbūs tokie aspektai – gali būti siekiama parodyti savo pranašumą prieš kitus arba atvirkštinė valdymo priemonė – kitų žmonių mąstymo sistemos sužalojimas su smegenų lobotomija: šitaip valdomi „žemesni“ visuomenės sluoksniai. Todėl bent šį tą žinoti apie mintis labai svarbu. Aišku, kadangi didesniu ar mažesniu laipsniu mąsto visi žmonės, net tie, kurie yra nuslopinti, tai jie žino kas yra mintis iš savo vidinės patirties. Tačiau kartais būna sunku tą patirtį perkelti į kitų žmonių sąmonę. Dažnai nepagalvojama, kad kitoje galvoje viskas vyksta taip pat. Galimi du santykiai: kitas gali atrodyti sureikšmintas, nepasiekiamas, „daug kartų protingesnis“; arba sumenkintas, kai nesuvoki, kad kitas iš esmės toks pats, ir kuo didžiuojiesi tu, tuo galėtų didžiuotis – jei nebūtų žalojimo – ir bet kas kitas. Mintys ne išskirtinė tam tikrų žmonių privilegija, bet bendras standartinis visų rūšies atstovų bruožas, kurio priskirti išimtinai sau – neturi teisės niekas.

Hierarchinė sistema pagrįsta keliais pagrindiniais kriterijais: galia, turtu ir protu. Nesunku suvokti, kodėl laisvoje sistemoje protas yra pagrindinis kriterijus. Juk turint pranašesnį protą ir įdėjus darbo bei pastangų, galima padidinti savo galią, pavyzdžiui, technologijomis; ir ekonominėje sistemoje, sugebant organizuoti gamybos faktorius ir konkuruoti rinkose su kitais žmonėmis, galima susikrauti turtus. Be to protas yra paklausus kaip paslauga, už kurią galima gauti gerą atlyginimą ir tai yra prielaida, kuri leidžia kilti hierarchijos laiptais. Todėl hierarchinėje visuomenėje, proto, mąstymo, minties klausimas – labai aktualus. Tai yra konkurencinės sėkmės pagrindas. Kadangi konkurencija labai nuožmi, nes visi nori stovėti aukščiau už kitus, prigalvota daugybė būdų, kaip sutvarkyti kito žmogaus protą individualiai arba dar svarbiau, kaip pakirsti gebėjimą konkuruoti visoje žemesnėje („darbininkų“) kastoje – šiuo tikslu visiems vaikams dedami mąstymo slopinimo implantai. Nepaisant to, visi suvaromi į mokyklas ir jiems 12 metų įrodinėja, kad jie yra niekam tikę. Labiau tikę tie, kurių tėvai turtingesni arba aukščiau stovi.

Kad galėtum nustatyti ar yra lobotomija, turi žinoti, kokia yra natūrali smegenų būsena, kai jų neslopina su slopinimo gradientais. Svarbiausias kriterijus yra minties plotas galvos srityje ir kiek elementų į ją sutraukiama sujungimo metu. Galima nuslopinti visą mąstymą – tada žmogus lieka visiškai be jokių minčių, t. y., negali surinkti jokios informacijos galvos plote ir yra „tuščiagalvis“. Tik ne todėl, kad toks yra iš prigimties, bet todėl, kad buvo padaryta lobotomija (logika tokia: o kam darbinykui mąstymas?); ir atblokuotas mąstymas, kuris gali surinkti mintį į vidutiniškai 50 cm plotą ir vienoje minties formoje susieti kelias dešimtys elementų arba morfizmų, surinktų visose smegenų zonose. Reikia įsisąmoninti, kad mintis tai ne „žodis“, net ne „sakinys“, su kalba ji susijusi tik iš dalies, t. y., kalbos vienetas yra tik vienas iš kelių dešimčių minties elementų. Mintis informaciją renka iš visur: iš atminties, iš vaizduotės, iš semantinių sąvokų žodynų žemėlapių, iš sensorinio suvokimo, iš motorikos ir t.t. Vadinasi tuščiagalviškumas yra didelės problemos požymis, rodantis tai, kad kažkas pasidarbavo siekdamas nukenksminti tavo protą, pakirsti jėgas ir galimybes konkuruoti, apriboti socialinį mobilumą ir, nepabijokim šito žodžio, paversti tave savo vergu. Dažnai kartoju, kad gyvename vergovinėje visuomenėje, ir tai gali sukelti abejonę arba juoką. Bet aš turiu galvoje ne individualią arba asmeninę vergovę (ne atvirą vergovę), nors ryšku ir tai, bet klasinę vergovę, kai aukštesnė klasė savo vergais paverčia visas žemesnes klases in corpore, tai yra bendrai. Pereiti į aukštesnę klasę iš vergų klasės bus „neįmanoma“. Ir visa tai susiję taip pat ir su minčių paslaptimis – vergams bus neleidžiama mąstyti…

Kas yra mintis, žino visi žmonės. Tai žino, arba turėtų žinoti, net vaikai. Todėl skaitytojams aš nepasakysiu kažko labai naujo, nebent turėtų kokią nors labai specifinę mąstymo matricą, labai specializuotą ir pritaikytą kokiam nors sugebėjimui – dailininkui, matematikui, poliglotui, oratoriui ir t.t. Tokių žmonių mintys – kitokios nei visų, nes jie kitaip surenka, atvaizduoja ir pritaiko informaciją iš kitų smegenų vietų. Iš principo tai turėtų gebėti kiekvienas žmogus, tačiau slopinimas neleidžia šių sugebėjimų panaudoti, nes tai gali sukelti problemų valdžiai. Tad pirmiausiai ką galima apie mintį pasakyti yra tai, kad ji yra rodomosios sąmonės dalis. Mintis tai tam tikra smegenyse surinkta struktūra, kurioje žmogus mato susietą įvairaus modalumo informaciją sintezės zonose, smegenyse. Imant proceso aspektą galima išskirti tokius dėmenis: stimuliavimas, surinkimas ir koreliacija. Pirmiausiai turi būti stimuliuojama mąstymo zona; toliau iš įvairių smegenų resursų turi būti surenkama informacija ir sujungiama mintyje kaip idealizuoti beformiai morfizmai; ir galų gale mintis koreliuojama su kokia nors aplinka, tai yra, ji turi būti kokio nors išorinio arba vidinio objekto (objektų sistemos) atspindys. Imant sandaros aspektą, galima sakyti, kad mąstymas turi tokią pačią sąmonės struktūrą kaip ir sensoriumas: yra informacijos srautai, per kuriuos sujungiamas kontekstas; tie srautai suteka į šabloną, kuriame paruošiama minties forma į rodomąją sąmonę; šablonas siejamas su kognityvinėmis kokybėmis; ir galiausiai viskas paduodama suvokimui – tai yra minties beformė forma žmogaus mąstančioje sąmonėje. Jeigu tokio apdorojimo rezultatas yra elementų sąsaja, užimanti apie 50 cm galvos srityje ir jeigu nėra jokio trynimo, stabdymo ir trikdymo, tai žmogus gali naudotis visu natūraliu protu. Jeigu plotas mažas ir nedaug sujungtų elementų, tai yra žemesnės kastos požymis, nes žemesnėje kastoje mąstymas slopinamas.

Tačiau tai nėra viskas, nes mąstymą siekia ne tik slopinti, bet ir žinoti ką žmogus mąsto. Tam sukurtos minčių skaitymo priemonės. Tik čia daug problemų, nes toks skaitymas gali būti nepakankamai tikslus. Nepaisant to, vis tiek primetamas žmogui. Taip yra todėl, kad mintis surenka labai daug modalumų, kurių neįmanoma atvaizduoti įprastiniame išoriniame ekrane. Ekranas skirtas atvaizduoti sensoriumo formas, o mintis – tai ne daiktas. Belieka ekrane rašyti tekstą arba vietoje išorinio ekrano naudoti kito žmogaus sąmonę, kurioje galima tokią informaciją atvaizduoti natūraliai. Tačiau ir televizorius, ir žmogus – nėra ideali priemonė. Tarkime minties formą sudaro apie 30 elementų. Frazė arba sakinys yra tik vienas iš šių elementų šalia kitų, tokių kaip jausmas, būsena, emocijos, motorika, vaizduotė, fantazija, atmintis, sensorinis objektas ir t.t. Tad susiejus lingvistinę minties pusę su žodynine žodžio reikšmę, iš tikros minties informacijos gauname tik 1/30, tai yra, 29 elementai, mąstymo skaitymo proceso metu iš rezultato dingsta, ir lieka tik frazė monitoriaus ekrane, kuri atrodo, kaip labai primityvus gebėjimas, toli gražu neprilygstantis „mano“ sugebėjimui. Mintis nėra vienas žodis, mintis yra visa introjekcija, kur yra tam tikri branduolio elementai, bet taip pat ir visas sensorinis, kognityvinis, motorinis ir limbinis kontekstas. Todėl kartais ir sakoma, kad „žodžiais idėjos išreikšti neįmanoma“ arba kad ši, šiame tekste pateikta interpretacija – neteisinga, nes aš mąstau visiškai ką kita. Kitaip sakant, iš analizės arba interpretacijos dingsta 29/30 mąstymo turinio. Nepaisant to, mintys skaitomos, o kam nenorima duoti šio sugebėjimo – trinamos iš sąmonės visai. Todėl šis sugebėjimas yra labai didelis turtas, kurį švaistyti nerekomenduotina. Būtina protą lavinti ir plėsti suvokimo bei mąstymo apimtį.

Reikia neužmiršti, kad žmogus ir mąstymas – nesutampa. Todėl nesvarbu koks žmogaus protas, svarbu koks jis yra. Protą galima padaryti kokį tik nori, naudojant transhumanistines technologijas ir tai, kad protas didelis nebūtinai reiškia, kad žmogus normalus. Žmogus yra tai, ką jis daro, jeigu protas daro nusikaltimus tai jis daug mažiau vertingas už tuščiagalviškumą. Kitaip sakant, pats proto faktas apie jo vertę nesako nieko, svarbu kaip jis panaudojamas. Nesugebėjimas be proto žmoguje daugiau nieko pamatyti kyla iš tamsumo. Vien tai, kad žmogus (profesorius) sujungtas su kompiuteriu arba kalkuliatoriumi, nereiškia, kad jis yra šviesus žmogus. Todėl įrankio turėjimas yra privalumas, bet tai nėra viskas ir visuomenės dresiravimas, kad manytų, jog protas yra svarbiausias dalykas, kad jis yra sėkmės bilietais iškreipia realybę. „Protingas“ žmogus mato didelius informacijos gabalus, surenka didelius informacijos plotus, gali lengvai keisti informacijos formą, pavyzdžiui, iš epizodinės atminties pervesti į kalbos struktūras, taip pat atblokuotas didelis plotas atmintyje, vyksta efektyvi abipusė sąveika tarp atminties ir mąstymo ir tarp mąstymo bei atminties, „gali protingai pašnekėti“, ir dėl to „nusipelno gyventi geriau“, nes yra „šviesus“ žmogus. Tačiau kai sužinai paslaptį, kaip ši šviesa atsiranda ir kad konkurencija nelabai sąžininga (didžioji paslaptis, kad kiti žmonės, kurie galėtų būti lygiaverčiai konkurentai, yra „nukenksminami“ su smegenų lobotomija). Čia kas yra?, šviesa ar tamsa.

Dėl tokio minties „sudėtingumo“ galima būtų suabejoti ir kognityvinės telepatijos galimybėmis pamatyti kito žmogaus vidų. Kadangi mintis sudaryta iš pakankamai didelio elementų skaičiaus, surinkti visus ir teisingai suderinti, gali būti kebloka. Čia daugiausiai padeda kalbos išmanymas, nes didžioji dalis pagrindinių psichologinių procesų ir reiškinių turi savo pavadinimus kalboje ir šių pavadinimų žodynėliai – ne tokie jau ir ilgi. Vienam tikrovės blokui galėtų būti iki šimto ar kelių šimtų žodžių. Tad žinant visus pavadinimus ir pasinaudojant įžvalga, galima juos sudėlioti pakankamai tiksliai. Mąstymas visgi yra sensoriumo daiktų ir situacijų atspindys, mintis reaguoja į kažkokią dalykų padėtį ir tam turi ribotą lingvistinių reakcijų skaičių. Ryšys neišvengiamas, net jeigu telepatas taip pat naudoja tą patį mechanizmą. Tai yra, parodo kito žmogaus vidų savo mąstyme, kuris veikia pagal tokius pat principus, kurie yra ir tyrimo objekto mąstymo prielaida. Tai ne tiesioginis pajautimas per ryšio kanalą, bet „beryšinis“ surinkimas iš savo smegenų resursų, savo rodomojoje sąmonėje. Aišku, žmogus kalba ir kažkaip elgiasi ir tai yra labai turtingi informacijos šaltiniai. Todėl galima didžiuotis savo iškalba, bet per daug šnekėti – nepatartina.

Ar įmanoma suprasti žmogų?

1 Natūrali ir techninė „psichologija“

Nors modernios empirinės psichologijos mokslas atsirado 18 a., ir ji tyrinėjama jau virš dviejų šimtų metų, kai kam gali atrodyti, kad ji vis dar slepia didelę paslaptį, nes nežinome nei kas yra sąmonė, siela, nei mąstymas. Iš tikrųjų, šie dalykai dar suprantami ne iki galo, tačiau nepaisant to, šiuo metu apie žmogų žinoma tiek, kad jį vadinti „paslaptimi“ netikslu. Tai liečia ir visą smegenų sandarą bei struktūrą, kuri šiuo metu yra galutinai ištyrinėta naudojant visas naujausias priemones, tarp kurių ir tomografai bei MR skeneriai. Daug žinoma ir apie procesus, kurie vyksta šiuose neuronų tinkluose. Sudėtingesnė situacija yra su galutinio reprezentavimo priemonių išaiškinimu, tačiau ir šie vidiniai „televizoriai“ šiuo metu labai intensyviai studijuojami.

Šiame įraše žmogaus „paslaptį“ norėčiau apžvelgti ir aš, atkreipdamas ypatingą dėmesį į individualią psichologiją, kurią linkstama mistifikuoti, siekiant sureikšminti kai kuriuos žmones ir kai kurias pareigas, kurias tie žmonės vykdo pretenduodami į antžmogių arba pusdievių vaidmenis. Tas mistifikavimas vykdomas po talento, gabumų priedanga. Žmogus yra labai paprastas organizmas ir jo sugebėjimai standartiniai ir šabloniški, kad ir kiek propaganda norėtų šią elementarią tiesą nuslėpti.

Mokslas šiuo metu vystosi dviem kryptimis: pirma tyrinėja biologinės gyvybės kognityvinę psichologiją, o antra bando ją pamėgdžioti, kurdama dirbtinį intelektą kompiuterinės technikos pagrindu. Šiuo metu skirtumas tarp natūralaus ir dirbtinio intelekto yra tas, kad natūralus intelektas turi suvokimo, sąmonės modulį, tuo tarpu kai dirbtinis intelektas visas savo funkcijas atlieka be vidinės reprezentacijos sistemos, kitaip sakant, jis visas yra pasąmonė, nors ir pasižyminti dideliu efektyvumu, tikslumu ir apimtimi. Pavyzdžiui, dirbtinė atmintis gali atgaminti informaciją kokiu tik nori tikslumu, tuo tarpu biologinė atmintis veikia kitokiais principais. Bet apie tai toliau.

Esminis skirtumas tas, kad kompiuteryje visą darbą atlieka algoritmai, o žmogus yra daug sudėtingesnė sistema, kurioje išdėstymas ne nuoseklus, linijinis, bet tinklinis, kai jungtys ir ryšiai formuojami funkcinio tinklo viduje ir projekcijos tiesiamos į tam tikras kitų funkcinių tinklų vietas. Tai leidžia vienu metu suaktyvinti didelius smegenų plotus. O kompiuteryje linijinį algoritmo vykdymą suefektyvina tik procesoriuje vykstančių operacijų sparta.

Nepaisant to, dirbtinis intelektas vis geriau sugeba pamėgdžioti natūralias smegenis ir sparčiai vejasi žmogų. Skaičiavime ir logikoje žmogus seniai pralenktas, nors minusas tas, kad kompiuteris negali kurti naujų teorijų, tik naudoja tas, kurios įdėtos ir sutvarkytos jo atmintyje. Tuo tarpu žmogus ne tik atkartoja ką išmokęs, bet ir geba kurti naujus mąstymo principus, vis geriau pažindamas supantį pasaulį. Aišku viena, kad šios varžybos truks dar ganėtinai ilgai, nors tai nereiškia, kad pralenkusi žmogų mašina taps šios planetos valdovė. Negana to, tai nereiškia, kad žmogus varžysis su dirbtiniu intelektu vien dabartiniu pavidalu. Ši konkurencija gali pasiekti tokį mastą, kad bus pasitelkta net žmogaus evoliucija. Technika laisvai „evoliucionuoja“ sukuriant vis naujus modelius ar kartas, todėl suprantama, kad šia priemone naudosis ir žmogus, kuris jau ne už ilgo turės „patobulintas“ versijas.

2 Palyginimas

Žmogaus psichika turi tik kelias pagrindines dalis, kurių bendras veikimas sukuria psichikos reiškinį. Bent kai kurias jų jau senokai geba panaudoti ir techninės priemonės, kurios įeina į kognityvinių kompiuterio sugebėjimų arsenalą. Sensorinis pasaulis, kurio pagrindinės dalys kuria vaizdą ir garsą. Atmintis, kuri šį pasaulį gali įrašyti ir išsaugoti vėlesniam atgaminimui. Šitos dvi dalys buvo perkeltos į techniką pirmiausiai, išmokus į atmintį įrašyti vaizdus su fotoaparatais ir filmavimo kameromis. Fotoaparatai geba įrašyti tik statiškus atvaizdus, o filmavimo kameros įrašo judantį pasaulį. Taip pat technologiškai į atmintį galima įrašyti garsus, kurie su atvaizdais sudaro sensoriumo pagrindą.

Bet žmogaus sensorinis pasaulis yra sąmoningas, o atmintis – ir sąmonėje, ir pasąmonėje. Pasąmonėje būdama suskleistos, potencialinės formos, ir sąmonėje – išskleista į suvokimą. Žmogiškos smegenys gali atgaminti informaciją tik tam tikromis porcijomis, vaizdinėmis/garsinėmis mintimis. Tai, galima sakyti, pirma mąstymo forma, kurią galima vadinti sensoriniu mąstymu.

Pažiūrėkime kokie skirtumai tarp mašinos ir žmogaus pagal šiuos kriterijus (sensoriumas, atmintis, mąstymas bei sąmonė):

  1. žmogus atvaizduoja į vidų (sau), o mašina į išorę (kitiems),
  2. žmogaus kai kurie kognityviniai procesai yra sąmoningi, o mašinos – viskas yra pasąmonė,
  3. žmogus gali atpažinti, naudodamas primityvias mąstymo sąvokas, o technika šiame lygmenyje – neatpažįsta, tik nukopijuoja, įrašo ir atgamina.

Toliau, dar vienas momentas išimtinai būdingas gyviems organizmas, yra tas, kad jie turi judėjimo sistemą, o tai reiškia, kad reikia ir judėjimo valdymui tinkamo proto. Tam reikia orientacijos aplinkoje, kuriai naudojamas atvaizdo sukūrimas, atpažinimas, planavimas ir judėjimo aparato valdymas. Tai reiškia, kad šiuolaikinis dirbtinis intelektas per mažai išoriškai aktyvus ir savarankiškas, nes tam reikia aukštesnių kognityvinių funkcijų. Šiuo metu, dirbtinis intelektas didele dalimi yra atsietas nuo robotikos ir judėjimo imitavimo technologijos gana primityvios, tačiau ši vystymosi kryptis egzistuoja ir tik laiko klausimas, kada jis bus sujungtas su judėti gebančiomis sistemomis. Ir ne tik judėti, bet judėti kaip žmogus, o gal dar geriau, nes galima integruoti sausumos, vandens ir skraidančias judėjimų formas viename techniniame organizme.

Judėjimo planavimui reikalingas protas turi suprasti pasaulį, turėti tikslus ir pagal juos organizuoti savo veiklą. Organizmo lygis vertinamas pagal tai, kiek jis sugeba prisitaikyti prie supančios aplinkos.

Iš pradžių žmogus mąstyme galėjo manipuliuoti aplinkinio pasaulio modeliais, sujungdamas atsiminimo, įsivaizdavimo ir mąstymo elementus į vieną sistemą, kurio poliai yra mąstymas/protas. Protas yra tam tikra galimybė, potencija, o mąstymas yra aktualizuotas protas, kuris išrenkamas pagal tai, kokioje situacijoje yra žmogus. Kita svarbi manipuliavimo dalis yra judesio prisiminimas/įsivaizdavimas/planavimas, kuris būna svarbus kūno/pasaulio polinėje sistemoje, per kurią žmogus, jo mąstymas patenka į išorę.

Bet žmogų tikru žmogumi paverčia kalba, kuri pirmiausiai yra garsų suvokimo, įsivaizdavimo ir imitavimo galimybės. Garsų sekos jungiamos su atvaizdais ir atlieka antros signalinės sistemos vaidmenį, kai manipuliuoti mąstyme pradedama ne sensoriumo gabalais, bet garsiniais ženklais, kurių viduje užkoduoti sensorinio pasaulio morfizmai. Vėliau garsus išmokta žymėti simboliais, taip sukuriant per akis suvokiamą ženklų sistemą, kuri irgi yra išsivysčiusio kalbinio mąstymo pagrindinis elementas. Žmogus naudoja visas išvardintas formas, kurios įgavusios įvairių kognityvinių sugebėjimų pavidalus.

zemelapis5Ką gali mašina: įrašyti šnekamąją kalbą ir rašytinį tekstą ir jį atgaminti – tai yra elektroninės knygos lygis. El. knyga gali būti tekstas arba gali būti įgarsinta. Primityvus mašinos protas pagrįstas mikroprocesorių valdančiais algoritmais kalbą gali analizuoti ir išversti ją į kitą kalbą – tekstu arba garsu. Tačiau tokio lygio, kad vien iš gramatikos ir žodyno galėtų kurti bet kokius pasakojimus, pagrįstus sensoriumu, atmintimi arba vaizduote – nėra. Geriau sekasi tik loginės kalbos ir matematinės kalbos struktūrų panaudojimas, tik su apribotais kūrybiniai sugebėjimais.

3 Žmogaus psichologija ir gyvenimo paslaptis

Žmogaus raidos pirma stadija yra mokymasis per žaidimą, antra – specializuotas mokymasis. Šitaip suformuojamos motorinės smegenys ir protas, pirmiausiai su kalbos šaknimi, kuri įsirašo į bendrą pasaulio asociatyvinę hologramą. Toliau eina trečia raidos stadija, vadinama darbu, kuriame reikia pritaikyti visus mokymosi procese įgytus sugebėjimus.

Sugrįžtant prie „paslapties“ klausimo, galima išskirti erdvinę lokalizaciją, kuri smegenyse išsisaugo kaip žemėlapis ir įvykių laiko seką, kuri suvokiama kaip kalendorius. Viskas kas su žmogumi vyksta, vyksta kažkokioje vietoje ant žemės rutulio ir tam tikroje kalendoriaus pozicijoje. Žemėlapis ir kalendorius į atmintį patenka per sensoriumą, nes yra pasaulio daiktai erdviniai peizažai ir kompozicijos ir jų judėjimas, nuoseklumai, sekos. Atmintis yra gebėjimas atgaminti, tai yra prasukti nuo pradžios iki galo, arba nuo kokios nors konkrečios vietos, tačiau šiam sugebėjimui jau reikia atpažinimo, supratimo ir mąstymo sugebėjimų.

Tai yra žmogaus vystymosi pirma stadija, kuri susijusi su pasaulio pažinimu. Kitas momentas yra mokymasis judėti, kuris sukuria motorinį protą ir motorinę kompetenciją, atspindinčią kūno naudojimo šiame pasaulyje galimybes. Motorinė vaizduotė yra vidinė pasaulio dalis, su kuria save pradeda identifikuoti visi žmonės. Tačiau yra ir pats kūnas, kaip pasaulio dalis, su kuriuo susijęs motorinis mąstymas. Visi gyvi organizmai turi užkoduotus primityvius instinktus, kurie yra pirminiai motorinio planavimo elementai. Tad į atmintį įsirašo žemėlapis, kalendorius ir veikimo planai, instinktai ir įgūdžiai.

Be kalbos gyvūnai mąsto maždaug taip, aišku tik vaizdiniais suvokimais: „šitą jau mačiau“ (atmintis) ir „jis elgiasi taip ir taip“, pavyzdžiui, „gali užpulti“ (atmintis). Arba atvirkščiai: „šitas nematytas“ ir „nežinau ką gali padaryti“ (atmintis) ir čia jau reikia motorinio sprendimo ir pasirinkimo ką daryti. Tai daugiausiai lemia išorinės savybės, dydis, forma, judėjimo greitis ir t.t. Viskas pasikeičia, kai toks vaizdinis/garsinis mąstymas ir atpažinimas susiejamas su kalba ir atsiranda galimybė papasakoti apie tai, kur (žemėlapis), kas (identifikacija, klasifikacija), kada (kalendorius) vyko. Kaip ir viskas kas išmokstama, kalba iki tam tikro amžiaus įsirašo į atmintį, o paskui, visą gyvenimą naudojama kaip priemonė arba ginklas.

Kalba naudinga tuo, kad jos ženklais įrašomi pasakojimai, istorijos, paaiškinimai, aprašymai ir šie sugebėjimai tampa bendro žmonių būvio dalimi. Rašytinė kultūra yra bet kokios civilizacijos istorijos pagrindas, kuris leidžia matyti realybę iš labai plačios perspektyvos. Dar vienas žmogaus sugebėjimas susijęs su meninio kopijavimo galimybe, kuri leidžia pamėgdžioti pasaulį tapyboje, skulptūroje, amatuose ir t.t. Čia turime bendrą sensoriumo, vaizduotės ir motorinių įgūdžių veikimą.

4 Kalendorius

Kalendorius yra žmogaus biografijos pagrindas, kuriame išsidėsto viskas ką žmogus mąsto, veikia arba kas šalia jo pasaulyje įvyksta. Todėl viskas susiję su su kalendoriaus atmintimi ir žmogaus galimybės didele dalimi priklauso nuo jos. Lyginant biologinę atmintį su technine, matome, kad techninė yra vienasluoksnė ir maksimaliai tiksli. Tai reiškia, kad jeigu tokia būtu žmogaus atmintis, tai jis įsimintų visas vietas, įvykius ir datas pasaulyje, o taip pat ką apie visą tai mąstė savo viduje. Tačiau biologinė atmintis yra šiek tiek kitokia. Pirmiausiai ji turi kelis sluoksnius, pagrindiniai yra sąmonė ir pasąmonė. Pasąmonė yra didelė, o suvokimas mažas, ir atminties fragmentai į jį iškeliamas mažomis porcijomis, bet visa kiek jos reikia. Be sluoksnių ir painiavos, kuri priklauso nuo to, ar atmintis buvo tvarkoma optimaliai ar įsimenama buvo chaotiškai. Tam tikru mastu aišku viską sutvarko smegenys savaime bet turi prisidėti ir žmogus. Ir kitas dalykas yra skiriamoji geba. Nes mintyse žmogus įpratęs įsiminti apibendrinimais, bendrybėmis, dažniausiai netgi temos ir jos minimalios konkretizacijos lygyje. Todėl atsiminimo procese detalės neišlieka, o jeigu išlieka, tai jos įprastinėje sąmonėje neatgaminamos.

Analizuojant žmogų, svarbiausia yra kalendoriaus sistema. Šią sistemą galima pavaizduoti taip: pagrindiniu vienetu pasirinkę dieną, gauname skaičių, užimantį tam tikrą vietą visų kalendoriaus skaičių sistemoje. Į tą skaičių įdedama erdvė, kuri yra visose paros padėtyse esantis žemės rutulys. Taigi imama diena ir toje dienoje žemės kamuolys, kurio tam tikrose vietose vyksta veiksmas. Jis vyksta kiekvieną dieną ir turi kryptis į praeitį, praėjusių dienų kalendorių ir ateitį, ateisiančių dienų kalendorių. Kadangi visas žemės kamuolys yra žinomas, tai nesunkiai galima nuspėti, kas kokią dieną buvo žmogaus sensoriume. Kai tiriamas ilgalaikis procesas, visi šie sensoriumai pereina į sensorinę atmintį ir gali būti atgaminti sąmoningame suvokime. Tai žmogaus patyrimas.

Toliau, šis patyrimas formuoja kognityvinę dalį, kai pasaulio struktūros pereina į antrą signalinę sistemą, kurioje manipuliuojama įvairiomis sensoriumo dalių kopijomis, pakeičiančiomis tikrovę. Tai yra motoriniai gabalai, kalbiniai gabalai, vaizdiniai gabalai, kurie sudaro žmogaus vidinį pasaulį. Kaip jau sakiau, jis tiesiogiai susijęs su sensoriumu, kuris vyksta tam tikroje vietoje ant planetos paviršiaus.

Kognityvinė dalis suformuoja įgūdžius, pažiūras, vertinimus, įsitikinimus, tikėjimus ir įvairiausias žinias bei žinojimus, kurie visi įsirašo į kognityvinę atmintį ir bet kada gali būti atgaminti. Žymint kalendoriuje, tai gali būti 30 dienų, kurių metu buvo skaitoma kokia nors knyga, turėjusi didelę įtaką žmogaus įsitikinimams.

Dabar galima suformuoti patį kalendoriaus vaizdinį. Atmetame metais arba dienomis žymimą kalendorių ir pasirenkame mėnesį ir metų laiką. Mėnuo yra vienas mėnulio apsisukimas aplink žemę, o sezonai rodo gamtos prisitaikymą prie skirtingų aplinkos sąlygų, kurios priklauso nuo žemės sukimosi aplink saulę. Jeigu tartume, kad žmogus vidutiniškai gyvena 80 metų, tai visą šią trukmę pervedus į mėnulio kalendorių gauname apytiksliai 960 mėnesių. Per šiuos mėnesius cikliškai kartojasi 4 metų laikai – žiema, pavasaris, vasara ir ruduo. Taigi gaunasi, kad žmogus pragyvena 240 kiekvieno sezono pasikartojimų.

Dar tikslinant, žmogaus gyvenimas skirstomas į tris dalis po 320 mėnesių: 1 dalis yra jaunystė, 2 dalis yra suaugusio gyvenimas ir 3 dalis yra senatvė. Kiekvienam amžiaus tarpsniui tenka po 80 kiekvieno sezono pasikartojimų. Ir tada galutinis etapas yra visų šių mėnesių užpildymas sensoriumo turiniais, pagrindu imant žemės gaublį, ir kognityviniais turiniais, kurie atspindi atminties, proto, vaizduotės, žinių, pažiūrų, įsitikinimų, vertinimų vystymąsi per visus minėtus tarpsnius: jaunystės mėnesius, suaugusio gyvenimo mėnesius ir senatvę. Kadangi organizacija veikia kaip tikslus mechanizmas, tai žinant net labai skurdžią informaciją apie asmenį, iš anksto galima žinoti svarbius, bet standartinius žmogaus gyvenimo įvykius. Visi mokosi, dirba, veda, teka, susilaukia vaikų ir t.t. Arba jeigu kokio nors momento trūksta, tai slepia tam tikras standartiškas priežastis.

Svarbiausias patarimas, susikurti kiekvieno žmogaus kalendoriaus vaizdinį vaizduotėje, kad galėtum matyti visą žmogų, jo gyvenimo kontekste, žinant kada ir kur konkrečiai kas nors įvyko arba vyko.

Įprasta manyti, kad tai priklauso nuo talento, kad gebėjimas atsiminti maksimaliu tikslumu yra vadinamas fenomenalia atmintimi. Taigi kompiuterio diskelyje atgaminama viskas kas įsirašė ir nedingsta joks fragmentas, jeigu negadinama, o žmogus sutvarko, suklasifikuoja, apibendrina ir dažniausiai įpratęs atkartoti kalba, pasakojant, o čia pagrindiniai vienetai yra žodžiai, sakiniai ir tekstai, kuri gali būti išsamūs ir neišsamūs.

Pagrindinis skirtumas tarp žmogaus ir mašinos yra jausmu ir emocijų turėjimas, kuris verčia žmogų spręsti ir elgtis ne vien racionaliai, bet ir impulsyviai bei iracionaliai. To neturi jokia mašinos atmintis ir jos šito išmokyti neįmanoma niekaip, – kad iš tikro jaustų, o ne išoriškai imituotų jautimą. Todėl mašinos arba dirbtinis intelektas yra paprastas ir nuspėjamas, o žmogus mąsto apibendrinimais, atgamina su nuostoliais, temos lygyje ir dar prie to prisideda mistika ir iracionalūs jausmai, kurie „žmogų daro žmogumi“.

Toks mąstymas yra šiek tiek daugiau nei biografija, nes jis leidžia pamatyti ne tik svarbiausius faktus, bet ir žmogaus vidų. Vidus susideda iš fiksato, fiksato atminties, ir laisvų mąstymo morfizmų, kurie valdo kiekvieno žmogaus elgesį. Šis pasaulis ir šis gyvenimas būna tik toks, visa kita – paprasčiausios mistifikacijos. Todėl vertinant žmogų būtina atsisakyti iracionalaus mąstymo, baimių, nepagrįsto išaukštinimo ir kitų mąstymo klystkelių. Dvasinis pasaulis gali būti turtingas, turtingesnis už gyvenimą, bet šios polinės realybės yra tik abipusė projekcija viena į kitą. Pasaulis į dvasią ir dvasia į pasaulį. Maža to, didele dalimi šios projekcijos vyksta kalbos ženklų terpėje, kurioje galima išreikšti iki pusės milijono reikšmių.

Oneiratyvas

Toliau pateikiami oneiratyvo nuosakos laikai, kurie naudojami kalbant apie sapno realybę. Kaip žinote, laikau, kad sapnas yra atskira signalinė sistema, kuri turi vidinės ir išorinės sistemos bruožų, ir sapno sensoriume vykstančius įvykius galima pažymėti specialiomis veiksmažodžio gramatikos priemonėmis.

Pagrindinė priemonė yra pagalbinis žodis κειμι, kuris reiškia, kad veiksmas, įvykis vyko, vyksta arba vyks sapne. Laikai yra trys ir sudaromi įprastiniais laikų priešdėliais kaip pavaizduota lentelėje. Dalelytė σε reikalinga pavaizduoti veiksmą labiau nerealistišką, kai jis vyksta visiškai svetimoje sapno sąmonės teritorijoje. Šitos dalelytės galima ir nenaudoti, tada gaunamas ganėtinai realistiškas siužetas.

Dabar keli žodžiai apie tris laikus. Yra sapno laikas, kuris visada būna dabartis, todėl yra esamasis, bet veiksmas, tikro pasaulio atžvilgiu gali būti suvokiamas kaip vykstantis dabartyje, ateityje, praeityje arba neapibrėžtame laike. Neapibrėžto laiko neįdėjau, bet jis yra taip pat numatytas. Tad kai sapnuojame ateitį, turime sakyti κειμι ορι-, kai sapnuojame praeitį – κειμι ιδε-, o kai sapnuojame dabartį paprasčiausiai κειμι.

Lietuviškai oneiratyvą galima paprasčiausiai vadinti sapno nuosaka. Be šio dar yra telepatyvas, kuris jau sukurtas, t.y., telepatijos nuosaka. Ir kai turėsiu duomenų apie transoriumą, bus įvestas transoratyvas. Viso to prasmė yra atspindėti visas pagrindines žmogaus signalines sistemas, pagal mano koncepciją.


O dabar noriu pateikti savo kalba parašytos pastraipos pavyzdį:

ενα γαφορι ελι σο ποτα σειροτο, πορεο, εν ψειμο, δχεγοραταν αριπελο αλοσυ κλοδα, ορισενδο κιχορεοξεν γεμοτοτ ες οριπαιρο φαβδορνι μαδετοτ. βι εν ψειμο, χη ζυο γαφορε βαξετο σατο ελιξεν φησοχε ε απδοκενορσο ες γερορι απδοχε ενα γαφορνι φολετονε τειοτι. ε λασο νοητοσει εν σειρο, χη πα βεθε ζογαχορι ορισατο λασο οχρε λυφοραταν αδιφολε ες πα ληβδοχε αριελι τολε ζογαχορνε φαβχοτι, ηει ορισατο γαφορατ κιμελοξεν. ορισελι ανεδε ες σιτε γαφορι, εψο πορεο ιγιοτο ορισελι ψεδοσε ξερ δοχε.

ena gafori eli so pota seiroto, poreo, en pseimo, dchegoratan aripelo alosu kloda, orisendo kichoreoksen gemotot es oripairo fabdorni madetot. bi en pseimo, che zuo gafore bakseto sato eliksen fesoche e apdokenorso es gerori apdoche ena gaforni foletone teioti. e laso noetosei en seiro, che pa bethe zogachori orisato laso ochre luforatan adifole es pa lebdoche arieli tole zogachorne fabchoti hei orisato gaforat kimeloksen. oriseli anede es site gafori, epso poreo igioto oriseli psedose kser doche.

Asmeninės kalbos yra labai įdomi perspektyva, kuri manau visuomenei padarytų daug gero, leistų išplėsti mąstymą ir ugdytų žmonių kūrybiškumą. Manau netgi, kad tokia filologinė disciplina turėtų būti dėstomα mokyklose ir vaikai būtų mokomi asmeninių kalbų kūrimo pagrindų. Savo vizijoje matau, kad kiekviena galingesnė organizacijα turės savo vidiniam naudojimui susikurtą kalbą ir visi norėdami tapti tos organizacijos nariai, turės kalbą išmokti. Bus viešos ir slaptos kalbos, prie kurių priėjimas bus laisvas arba ribojamas.


Laikas Veikiamoji rūšis Neveikiamoji rūšis
Esamasis
dabartyje
Εν κειμι (εδι) (ορι)βαζυ-σε
Προ κειμι βαζυ-σε
Σετ κειμι βαζυ-σε
Ηε κειμι βαζυ-σε
Ηα κειμι βαζυ-σε
Ξε κειμι βαζυ-σε
Σετορ κειμι βαζυ-σε
Ζοι κειμι βαζυ-σε


Οτα κειμι βαζυ-σε
Σομα κειμι βαζυ-σε
Σετι κειμι βαζυ-σε
Ηειτ κειμι βαζυ-σε
Ηαιτ κειμι βαζυ-σε
Ξετ κειμι βαζυ-σε
Σετοροι κειμι βαζυ-σε
Ζοιμε κειμι βαζυ-σε

Εν κειμι (εδι) (ορι)βαζυ-σε-τε
Προ κειμι βαζυ-σε-τε
Σετ κειμι βαζυ-σε-τε
Ηε κειμι βαζυ-σε-τε
Ηα κειμι βαζυ-σε-τε
Ξε κειμι βαζυ-σε-τε
Σετορ κειμι βαζυ-σε-τε
Ζοι κειμι βαζυ-σε-τε


Οτα κειμι βαζυ-σε-τε
Σομα κειμι βαζυ-σε-τε
Σετι κειμι βαζυ-σε-τε
Ηειτ κειμι βαζυ-σε-τε
Ηαιτ κειμι βαζυ-σε-τε
Ξετ κειμι βαζυ-σε-τε
Σετοροι κειμι βαζυ-σε-τε
Ζοιμε κειμι βαζυ-σε-τε

Esamasis
praeityje
Εν κειμι εδι (εδι) (ορι) βαζυ-σε
Προ κειμι εδι βαζυ-σε
Σετ κειμι εδι βαζυ-σε
Ηε κειμι εδι βαζυ-σε
Ηα κειμι εδι βαζυ-σε
Ξε κειμι εδι βαζυ-σε
Σετορ κειμι εδι βαζυ-σε
Ζοι κειμι εδι βαζυ-σε


Οτα κειμι εδι βαζυ-σε
Σομα κειμι εδι βαζυ-σε
Σετι κειμι εδι βαζυ-σε
Ηειτ κειμι εδι βαζυ-σε
Ηαιτ κειμι εδι βαζυ-σε
Ξετ κειμι εδι βαζυ-σε
Σετοροι κειμι εδι βαζυ-σε
Ζοιμε κειμι εδι βαζυ-σε

Εν κειμι εδι (εδι) (ορι)βαζυ-σε-τε
Προ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Σετ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ηε κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ηα κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ξε κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Σετορ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ζοι κειμι εδι βαζυ-σε-τε


Οτα κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Σομα κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Σετι κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ηειτ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ηαιτ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ξετ κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Σετοροι κειμι εδι βαζυ-σε-τε
Ζοιμε κειμι εδι βαζυ-σε-τε

Esamasis
ateityje
Εν κειμι ορι (εδι) (ορι) βαζυ-σε
Προ κειμι ορι βαζυ-σε
Σετ κειμι ορι βαζυ-σε
Ηε κειμι ορι βαζυ-σε
Ηα κειμι ορι βαζυ-σε
Ξε κειμι ορι βαζυ-σε
Σετορ κειμι ορι βαζυ-σε
Ζοι κειμι ορι βαζυ-σε


Οτα κειμι ορι βαζυ-σε
Σομα κειμι ορι βαζυ-σε
Σετι κειμι ορι βαζυ-σε
Ηειτ κειμι ορι βαζυ-σε
Ηαιτ κειμι ορι βαζυ-σε
Ξετ κειμι ορι βαζυ-σε
Σετοροι κειμι ορι βαζυ-σε
Ζοιμε κειμι ορι βαζυ-σε

Εν κειμι ορι (εδι) (ορι) βαζυ-σε-τε
Προ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Σετ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ηε κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ηα κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ξε κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Σετορ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ζοι κειμι ορι βαζυ-σε-τε


Οτα κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Σομα κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Σετι κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ηειτ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ηαιτ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ξετ κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Σετοροι κειμι ορι βαζυ-σε-τε
Ζοιμε κειμι ορι βαζυ-σε-τε

Nietzsche: anapus vaizdo ir veiksmo

Pirmą kartą į rankas F. Nietzsches kūryba lietuvių kalba man pateko 1991 m., kai buvo išleisti rinktiniai raštai. Po to pradėjau skaityti rusų kalba viską ką sugebėdavau gauti ir galiausiai atėjo eilė vokiškai leistam raštų rinkiniui, kurį sudaro 15 tomų. Nebuvau labai atidus F. Nietzsches filosofijos studijuotojas, bet tam tikros bendros formos užsifiksavo. Užsifiksavo ir tai, ką pats Nietzsche norėjo užfiksuoti savo raktiniais žodžiais, ir tai, ką sugebėjau išgliaudėti tarp eilučių.

Prieš tai, rašydamas apie Šliogerį, filosofus suskirsčiau į du tipus: vienas jų yra paviršininkai, o kitas – gelmininkai. Imant moderniąją filosofiją, Nietzsche yra vienas iš geriausiai man žinomų gelmininkų. Nors šis skirstymas labiau tinka pažinimo filosofijai, tačiau pagal dvasią filosofus šiuo principu lengva suskirstyti net tuo atveju, jeigu pažinimo klausimai nebuvo jų pagrindinė tema. Tai, kad Nietzsches tikslas yra „anapus“ galima nujausti pavadinime „Anapus gėrio ir blogio“. Žinoma, šis anapus yra ne pažinimo, bet moralės ir vertinimų srityje. Tačiau jau vien šis pavadinimas rodo, kad nusistovėjusiu priimtu paviršiumi jis nesitenkino, ir nesitenkino ne tik moralės, bet ir kitose srityse.

Net galima sakyti, kad šis žodis, „anapus“, yra programinis Nietzsches žodis, kuris buvo veiksmas, turėjęs pradėti visų šiapusinių stabų saulėlydį. Įveika, anapus, saulėlydis yra kertinės F. Nietzsches sąvokos, dėl kurių jis į istoriją įėjo pirmiausiai griovėjo įvaizdžiu. Klausimas – ką jis norėjo sugriauti. Pomirtinis veikalas „Antikristas“ atsako į šį klausimą: krikščionišką Vakarų civilizaciją. Vakarų civilizacija, visi žinome, pastatyta ant dviejų pamatų Antikinės graikų civilizacijos ir krikščionybės, paremtos „Naujuoju Testamentu“. Pasak Nietzsches, krikščionybė buvo pats pražūtingiausias įskiepas, už kurį atsakinga Romos imperija, kuris beveik sunaikino tą dalį kamieno, kuris išauga iš senovės Graikijos. Nietzsches tikslas buvo paruošti dirvą šios klaidos ištaisymui – per filosofiją.

Tai žinoma nėra viskas, nes šio vokiečių filosofo kūryba labai plati, joje galima surasti labai daug įvairių idėjų užuomazgų. Tačiau tai – vienas pagrindinių akcentų, kuris eina per visą jo kūrybą. Anapus, tai anapus krikščioniškų idealų iliuzijos, anapus krikščioniškos metafizikos. Tam tikra prasme, šis anapus reiškia ir grįžimą į „šiapus“, tačiau šis šiapus – tikrai nėra Šliogerio šiapus, nes Nietzschei fenomenai šiapus juslinio horizonto buvo menkavertės sąmonės iliuzijos, o žmogaus tikrosios šaknies, jis ieškojo anapus sąmonės ir šią vidinę gelmę vadino valia ir vėliau dar tiksliau valia viešpatauti (der Wille zur Macht). Nietzschei „šiapus“ nėra daiktų paviršius, jo filosofijoje nėra jokio estetizuoto grožėjimosi daiktams žmogaus pasiūtais drabužiais.

Atrodo, kad Nietzsche griaudamas metafiziką išsuka iš gelmininko kelio, tačiau tai netiesa, nes jis tik pašalina „dangaus pasaulį“ esantį vaizduotėje ir bando pakeisti jį tikru „anapus“, kuris atsiveria čia ir dabar jusliniame pasaulyje ir vidinėje psichikos dalyje. Jis siekia peržengti mintį ir daiktą, surasti jų gelmę ir suteikti jai filosofinį pavadinimą, kurį skolinasi iš jaunystėje skaityto Schopenhauerio. Tai jau minėta valia ir valia viešpatauti. Tai psichologizuotas pavadinimas ir jis gali sukelti klaidingą įspūdį, kad Nietzsche sužmogina, supsichologina tikrovės gelmę, tačiau interpretacija turi būti daugiau ontologinė. Valia tai tam tikra substancija, kuri savo aktyviuoju aspektu kažkuo, bent Nietzschei, primena psichologinę valią, todėl jis šį terminą ir skolinasi, paversdamas metafizine realybe.

Pabandant susieti šį literatūrinį suvokimą su mano sistema, kurioje išskiriu dvi realybes vadinamas fizine ir gnostine brana, valia – tai gnostinės substancijos ir tam tikra prasme fizinės substancijos, esančios anapus fenomeninio pasaulio, pavadinimas. Nietzschei atrodė, kad šios substancijos svarbiausias bruožas yra siekimas, troškimas, kuris nukreiptas į kitą substancijos savybę, kurią jis vadino galia. Valia viešpatauti yra galios siekimas. Ar teisingai filosofas įsivaizdavo šią pamatinę realybę, ar klaidingai – kitas klausimas. Galima tik užsiminti kaip fizikai aiškina formulėmis pamatinių substancijų, esančių už fenomenų pasaulio, savybes. Pagrindinė sąvoka yra ne galia, bet energija, nors kita vertus šios sąvokos formulėmis yra lengvai susiejamos. Lagranžo judėjimo lygtis energiją susieja su jėgos sąvoka, jėga susieta su darbu, o darbas atliktas per laiko vienetą yra galia. Galia ir jėga Nietzschei buvo daugmaž sinonimai, tik pirmas žodis – platesnis, o antras siauresnis.

Taigi kūnų pasaulyje pirmiausiai turime reikalą su fizine jėga, ir ją suorganizavus į socialines formas – galia. Bet jis taip pat nujautė, kad gnostinėje substancijoje turi būti ne kitaip, ir kaip šios energijos-jėgos-darbo-galios čiuptuvą jis interpretavo psichinę substanciją ir vadino ją bendru terminu „valia“. Valia organizuoja fizinę jėga ir kuria galios centrus, kurie kovoja tarpusavyje ir siekia viešpatavimo. Iš šios „metafizikos“ ir kilo visi Nietzsches projektuoti „anapus“ ir „saulėlydžiai“, nes jis galios formas laikė kylančiomis ir smunkančiomis. Kylanti yra sveika galios forma, tiek psichine, tiek socialine prasme, o smunkanti yra nesveika, degradavusi. Minėtieji graikai buvo sveika civilizacija, kurią perėmė romėnai, kurie patys iš pradžių buvo sveika viešpatavimo forma, kol viso reikalą sugadino krikščionybė, paversta valstybine religija.

Šį žaidimą galima interpretuoti įvairiai, kad tai iš pradžių tebuvo viešpatavimo įrankis, bet pasak Nietzsches, šis įrankis sugadino, susargdino biologinę rūšį ir veda ją prie išsigimimo ir visiško žlugimo. Todėl jis ir paskelbė tam karą, norėjo išgelbėti Vakarų civilizaciją nuo išsigimimo.

Man asmeniškai šie klausimai nėra labai aktualūs. Mane daugiau domina pažinimo klausimai, bet perimu tam tikrus programinius Nietzsches aspektus, vienas kurių yra „anapus“ ir „stabų saulėlydis“. Man svarbus klausimas yra sąmonė, nes siekiu atskleisti visą žmogaus spektrą, bet laikau, kad jis bus atskleistas tik peržengus primityvias, fenomenologines žmogaus pažinimo formas. Tam reikia atsiriboti nuo paviršinio juslumo, pasitraukti į laksato terpę ir stengtis savo laksatu surezonuoti su anapusine tikrove. O tada, kiek įmanoma pašalinti patį laksatą, sukurti naują, ne egzistenciatinio tipo sąmonę. Todėl Nietzsches „Anapus gėrio ir blogio“ keičiu į savo „Anapus vaizdo ir veiksmo“. Vaizdas ir veiksmas yra tik žmogaus suvokimo formos, kurios kalboje išreiškiamos daiktavardžiais ir veiksmažodžiais. Norint pamatyti tikrą pasaulį, manau, reikia šią kalbą peržengti, sukurti naują kalbą, kuri labiau atitiktų anapusinę realybę.

Tai svarbu todėl, kad žmogus yra šios anapusinės realybės gyventojas, o sensoriumo dėžutė tėra juslinių echolokatorių sukurtas paveiksliukas. Šis paveiksliukas yra pažangos stabdis, todėl iš pradžių reikia sukurti kitus paveiksliukus, hipostratinius, o tada iš viso vaizdo ir veiksmo archetipus pašalinti. Fizika turi surasti kitą pagrindą savo parametrų kategorizavimui, kurie turi būti paimti iš kitokio ekrano arba iš viso iš srities, kuri yra anapus jo. Tas anapus yra šiapusinis anapus, kuris atsiveria pirmiausiai čia ir dabar. Yra šiokio tokio fizinio metafizinio susipainiojimo, bet gerai pagalvojus viskas lengvai susitvarko.

Ezoterinės sistemos lentelė

Mano darbo pagrindinis tikslas yra viso žmogaus spektro atskleidimas. Šį tikslą skaidau į 3 lygius, kiekvienam kurių tenka 33 proc. darbo. Praėjus visą šį kelią, 33 * 3 + 1 = 100 proc., būtų atskleista 1 dalis iš būtinų 1000 dalių. Susiejus tai su procentais, gautųsi, 0,1 procento darbo. Norint pasiekti 1 proc. reikia įveikti 10 dalių darbo iš 1000, vadinasi 10 tokių ezoterinių sistemų. Nėra abejonės, kad vienas žmogus viso darbo padaryti negali, net jeigu turėtų labai aukštą IQ. Viso žmogaus spektro atskleidimas yra šimtmečių reikalaujantis uždavinys, tačiau noriu prie to prisidėti ir aš, pagal savo atrastus metodus. Bet reikia turėti omenyje, kad holoplastinis, arba pilnas, vaizdas yra 100 proc., o tai ką aš siūlau tėra 0,1 proc. žingsnis. Tai gali atrodyti nėra daug, tačiau tai netiesa, nes atskleidžiama visa privaloma struktūra.

Savo lygius skirstau į 3 horizontus, iki kurių turi būti išplėstas suvokimas. 1 horizontas yra paviršinis, o 2 ir 3 gelminiai. Paviršinis horizontas yra tas sensorinis pasaulis, kuris matomas iš išorės. Jį būtina įsisavinti, nes jis yra pirmo lygio pagrindas. Tačiau ši sistema ne tokia paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Taip yra todėl, kad yra vidiniai posluoksniai, kurie vadinami hipostratomis, ir 1 horizontas turi 3 hipostratas. Tai sąlygiškas terminas, nes visos hipostratos yra sąlyginiame paviršiuje: 1 hipostrata – objektas su dirbtiniais apvalkalais, 2 hipostrata – nuogas objektas, 3 hipostrata – objekto vidinė sandara (anatomija, fiziologija ir psichologija). Paviršiniame makroskopiniame sluoksnyje svarbios tik išorinės formos ir tipologijos. Be posluoksnių yra išoriniai ekstensyvumai, 2 faktiniai ir vienas – galimybių bei dėsnių. 0 ekstensyvumas – tiesioginė juslinė patirtis. 1 ekstensyvumas – technologinių receptorių tinklainė, kuria gali tarnauti įvairūs technologiniai įtaisai ir žmonių organizacija, kuri renka anapus horizonto informaciją ir ją perduoda. Tai žmogiškieji „receptoriai“. 2 ekstensyvumas – yra galimybių modeliavimas, pagal patirtį ir dėsnius, surinktus apibendrinant dviejų ankstensių tipų faktus.

Ir tai dar ne viskas, nes kiekvienas ekstensyvumas gali turėti kategorijas pagal integracijos į sistemą laipsnį, nuo žemiausios iki aukščiausios. Kol kas šitų dalykų nesukonkretinu, tačiau reikia tai turėti omenyje. Pavyzdžiui, imkime ankstesniame straipsnyje aprašytą HoloSense® nanoreceptorių tinklainę, kuri filmuoja planetą. Integracija gali būti žemiausio lygio, kai gali filmuoti ir į sąmonę gauti informaciją iš savo asmeninių valdų ir bendrauti tik su artimais žmonėmis. Jeigu priklauso kokia nors organizacija, tai turi aukštesnę tinklainės sensorių naudojimo kategoriją. Jeigu valdai visą valstybę – dar aukštesnę, o jeigu visą planetą – aukščiausią. Imant 0 ekstensyvumą, svarbu tiesioginio horizonto ribose vertinti, kiek joje yra procentų uždarų teritorijų ir kiek atvirų. Paskutinis 2 ekstensyvumas apima viską, kas neįeina į tiesioginio patyrimo ir technologinio patyrimo sferą, ir jį galima išplėsti iki visos visatos, bet tik galimybių ir dėsnių principu. Vadinasi, kiek jis suprantamas priklauso nuo 0 ir 1 ekstensyvumo patirties ir mokslinių metodų.

Visa šita sistema atsispindi ir aukštesniuose horizontuose. 2 horizontas yra fizinė brana, materialus pilnas pasaulis, kurį turėtų atskleisti holoplastinė šio pasaulio teorija. Dabartinis standartinis modelis atskleidžia tik nedidelę šio pasaulio dalį. 2 horizonto posluoksnių neatskleidinėsiu, nes tai yra technologiniai dalykai, o tokiais sprendimais dalintis negaliu. Tuo tarpu ekstensyvumai lieka tie patys trys. 0 ekstensyvumas apibrėžiamas 1 horizonto tiesioginės patirties, ir jis yra nulinis net tuo atveju, jeigu patirtis gaunama tik matuojant matavimo prietaisais. 1 pirmas antro horizonto ekstensyvumas apima visus faktus, kurie gaunami iš anapus, 2 ekstensyvumas yra modeliuojamas ir skaičiuojamas mokslinėmis formomis. Apibendrinant, galima sakyti, kad šis horizontas yra pirmas gelmės pasaulis, kurio viduje yra nematoma makroskopinė ir mikroskopinė fizinės medžiagos sandara. Hipostratos ir kategorijos čia svarbios dėl to, kad fizinė brana irgi nėra vienalytė, yra tam tikras spektras ir tą spektrą galima skaidyti į smulkesnius posluoksnius.

Ir daugiausiai problemų yra su 3 horizontu, nes jis mažiausiai ištyrinėtas ir net oficialiame moksle neturi savo atitikmens. 3 horizontas yra svarbus, nes jį įvaldžius, galima matyti žmogaus mintis ir netgi sielą. Tai trečias gelmės pasaulis, kuris įeina į viso spektro teoriją, ir norint ją užbaigti šį pasaulį privaloma pažinti. 3 horizonto struktūra analogiška žemesnių horizontų struktūrai. Yra hipostratų, 3 ekstensyvumų ir ekstensyvumo kategorijų sistema. Nors telepatija egzistuoja visuose horizontuose, 3 horizonto telepatija yra tikra, gilioji telepatija, kuri apima ir transdimensinį pasaulį, kurį vadinų transoriumu, esančiu vidinėje sąmonės kryptyje, bet anapus horizonto. Šios sistemos įvaldymas įmanomas tik pasiekus mano nustatytą 3 lygį, kuris priartina prie žmogaus spektro užduoties holoplastinio taško (h-taško).

Toliau, pagal šį modelį galima sukonstruoti rangų sistemą. Iš viso turėtų būti 9 stambūs rangai, nuo 9 iki 1, ir pagal lygius šiuos dar galima suskirstyti į 3 klases. 9 rangas yra žemiausias rangas, kuris apima tik 1 horizonto pirmą ir antrą hipostratas, 0 ekstensyvumo pirmą kategoriją, 1 ekstensyvumo pirmą kategoriją, ir 2 ekstensyvumo žemiausią išmanymo laipsnį arba visišką neišmanymą. Prieš tai rašiau straipsnį apie Šliogerio filosofiją ir ten parašiau, kad nepritariu Šliogerio filosofinei programai. Čia galiu tiksliau paaiškinti kodėl. Todėl, kad mano aprašytame kontekste, pagal Šliogerio filosofiją galima būti tik 9 rango žmogumi, tai yra pats žemiausias ir silpniausias rangas. Iš esmės, tie, kas gyvena šliogeriniame pasaulyje yra 3 klasės visuomenė, kuri yra piramidės apačioje.

Galima būtų atsakyti, kad žmogaus regos echolokatorius vienintelis natūralus suvokimo prietaisas, vadinasi prie jo ir reikėtų pasilikti. Bet reikalas tas, kad egzistuoja gilieji pasauliai ir jų atžvilgiu vien dėl užsispyrimo likti aklais – neišmintinga. Todėl gelmininkai kuria dirbtinius hipostratinius echolokatorius, naują sensoriumą ir siekia atidaryti naujus pasaulius. Dirbtinės akys į tamsiuosius pasaulius – nėra joks nusikaltimas. Hipostratiniai echolokatoriai parodo fizinio kūno tikrą aplinką, su visais tamsiaisiais sluoksniais ir net sielos pasaulį, kuriame egzistuoja tikras žmogus su savo mintimis ir vaizdiniais. Norėtųsi paprieštarauti, kad tai turi būti užverta visiems laikams, tačiau esant tokiai galimybei, ja vis tiek bus pasinaudota ir daug geriau, kai ja naudojasi protingai protingi žmonės.

Žinoma, aukšti rangai pasiekiami sunkiai. Mano 3 lygiai, kaip jau minėjau tėra 0,1 proc. viso reikalingo darbo. Tačiau galima aukštą rangą pasiekti ir mano atvertais metodais. Aukščiausia galimybė 1 rangas, su aukščiausiomis kategorijomis yra dievo situacija tiek žinių, tiek veiksmo prasme. Bent jau tai bus įmanoma, kai bus pasiektas 100 proc. viso spektro. Vadinasi, jeigu mano trys lygiai yra 1/1000 dalis, tai tokiame lygyje save gali laikyti 0,1 proc. dievo. Aišku, šis žodis tik pavadinimas, kuris reiškia labai dideles žinias ir dideles praktines galimybes. Tos praktinės galimybės vertinamos ne pasiekusių šį lygį žmonių, bet ankstesnių žmonių atžvilgiu. Visiškai nenoriu, kad ši sistema patektų į kokias nors vienas purvinas rankas, todėl šią sistemą darau atvira ir prieinama kiekvienam norinčiam.

Dar noriu sugrįžti prie Šliogerio klausimo. Paviršinis horizontas taip pat svarbus, nes modeliuojant didelius antro laipsnio ekstensyvumus, pagrindinis informacijos šaltinis yra 0 ekstensyvumo šliogerinio paviršiaus patirtis, kaupta per visą gyvenimą. Juo galima modeliuoti net 30 vietinių galaktikų spiečius, su visomis paviršinių civilizacijų savybėmis, nes 0 ekstensyvumas apibrėžia visus pagrindinius sąveikos su aplinka modelius. Juos žinome iš savo tiesioginio patyrimo. Bet čia modeliavimas tik 1 horizonto rėmuose, kur nėra jokių reikšmingų technologijų. O šių modeliavimui reikia 2 ir 3 horizonto žinių.

Tai, ką aš čia aprašiau, yra pažinimo, valdymo ir nuotolinės žvalgybos pagrindinis principas, sutrauktas į vieną lentelę.

rangai

Paaiškinti šios sistemos paskirtį galima labai paprastu paaiškinimu. Imkime kokį nors savo pasaulio įvykį. Kiekvienas horizontas ir net kiekvienas šios lentelės langelis turi savo to įvykio interpretaciją, išdėstytą pagal tikslumo laipsnį. Vienaip visus įvykius aiškina turėdami tik 9 rango informaciją, ir visai kitaip – iš pirmo rango perspektyvos. Ir šis teisingumas tuo didesnis, kuo procentas arčiau holoplastinio 100 proc. vaizdo. Deja mano sistema yra tik 0,1 proc. Tačiau noriu, kad ateitų kiti ir pratęstų. Tam reikia atsinešti aukštą IQ.

Šliogeris: paviršininkai ir gelmininkai filosofijoje

Šliogerio kaip filosofo karjera apima daugiau nei 27 metus ir visą kalną prirašytų filosofinių kūrinių. Jų žanras įvairus: nuo dienoraštinių įrašų rinkinių iki programinių veikalų ir monografijų. Šiuos kūrinius skaitau maždaug nuo 1992/3 m. tad noriu parašyti apie tai kelis savo žodžius. Noriu iš karto pasakyti, kad Šliogerio filosofinei programai nepritariu, bet esu sau radęs daug įdomių ir vertingų dalykų. Pradedant nuo tokių vadovėlių kaip „Transcendencijos tyla“, monografijos „Alfa ir Omega“, bei programinio veikalo „Esmas ir niekis“ ir baigiant filosofijos apologijomis „Filosofijos likimas“ ir „Kas yra filosofija?“, bei įvairiais straipsnių rinkiniais.

Savo filosofijoje Šliogeris stengiasi atlikti du veiksmus: ištraukti protą iš tikrovės gelmės, transcendencijos ir išplėsti jį paviršiuje, apsiribojant tik tiesioginio patyrimo pasauliu. Jo manymu, kiti filosofai buvo/yra per daug įlindę į gelmę, į daiktų, tikrovės vidurius, todėl nemato pačios tikrovės, kurią jis asocijuoja su paviršiumi. Todėl, jo manymu, žmogų reikia iš to vidaus ištraukti ir pastatyti priešais patį, tikrą daiktą. Tačiau šitaip pastatytas žmogus turi būti apribotas/apsiriboti, kad ištemptas iš vidurių nepabėgtų anapus horizonto. Abiem atvejais sunaikinamas tiesioginis susitikimas su daiktišku paviršiumi, todėl yra filosofo klystkelis. Gelmėje arba toliuose, jo manymu, nėra ko ieškoti.

Tai yra pati pradžia, pagrindinė Šliogerio idėjos santrauka. Pradėjau paminėdamas, kad šiai programai nepritariu, nes šį paviršių laikau, savo terminologija, realino iliuzija, ne tikru pasauliu. Kad būtų galima suprasti kodėl įvyksta toks išsiskyrimas reikia žinoti filosofijoje egzistuojantį filosofinių tipų skirstymą į paviršininkus ir gelmininkus. Šliogeris yra tipiškas paviršininkas, vienas iš nedaugelio filosofijoje. Net vadinamieji fenomenologai, iš tikrųjų, perima daug gelmininkų bruožų. Gelmininkams būdinga tai, kad jie peržengia, transcenduoja ribą, naikina paviršių, nes nelaiko jo tikru pasauliu. Juslinis daiktas, tėra akių kūnas arba semantinis/taktilinis kūnas, pririštas prie prisilietimo juslės. Tačiau šis pasaulis tėra vaizdinys galvoje, o tikras daiktas yra anapus šio tiesioginio jusliškumo. O filosofija turi siekti to, kas tikra, todėl atsiranda gelmininkai, kurie šio tikrumo ieško gelmėje, daikto nematomoje šaknyje.

Kokiais būdais savo tikslų siekia ir vieni, ir kiti – pasakyti nesunku. Paviršininkai yra fenomenologai, kuriuos domina tai, kaip esinys, daiktas pasirodo pirmiausiai akims. O tai gelmininkams tėra „akių kūnas“, kuris yra tik akyse ir niekur daugiau neegzistuoja. Todėl jie sprendžia problemą kaip pamatyti tikrą daikto kūną ir atsakymą suranda logikoje bendrąja prasme. Todėl gelmininkai yra logikai.

Šliogerį būtų galima pavadinti fanatišku paviršininku, o tie kas paviršių laužo laikomi naikintojais ir griovėjais, net jeigu daro tai tik savo galvoje. Pasak filosofo, kaip tik nuo to viskas ir prasideda. Filosofijos raida tokia: a) išlipimas į paviršių, b) paviršiaus praktika (meninė, estetinė), c) paviršiaus teorija (filosofinė). Tai nepragmatiškas ir nenaudingas santykis su daiktiškąja aplinka, bet tuo pačiu ir tikro filosofo, paviršininko, idealas.

Šliogerio filosofija yra programinis karas visiems gelmininkams ir jų „filosofijoms“. Kaip jis su gelmės trauka kovoja? Vienas būdas – juslinio paviršiaus suabsoliutinimas, substancializavimas. Aš šį pasaulį vadinu fiksatu. Tai kas yra anapus yra nepasiekiama, niekaip neišreiškiama būtis. Daiktas yra būties fenomenas. Pati gelmė – tuščias vaizdinys ir filosofas turi savo dėmesį ištraukti į paviršių, prie fenomeno. Kitas veiksmas – vidinės krypties sunaikinimas iškėlus hipotezę, kad šioje vietoje yra anti-substancijos vieta, kurią jis vadina Niekiu. Žmogus atsiranda iš šios anti-substancijos ir pats kaip sąmonė, kaip siela, kaip dvasia – yra anti-substanciškas ir priešiškas fenomenui. Pasak Šliogerio, viskas, kas yra viduje – yra šios anti-substancijos čiuptuvas, todėl absoliutus blogis. Iš šios vietos negali ateiti nieko gero. Todėl, kadangi žmogus pats yra šis Niekis, jis pasmerktas būti amžinu blogiu, jeigu tik pabėga nuo paviršiaus į vidines užhorizontines erdves, arba jeigu leidžia Niekio limfą į juslinio daikto vidurius.

Kokios struktūros iš tikro daiktų sluoksniuose sukuriamos sąmoningos perspektyvos, paaiškinta mano įrašuose. Galima remtis net ir tuo paprastu pažinimo ratu, kuris sudarytas iš dviejų kognityvinių šuolių į vidų ir į išorę, ir šio rato sukauptos asociatyvinės hologramos, kurioje renkama informacija senso-kognityvinei sintezei, kurią galima projektuoti tiek į paviršių, tiek į gelmę. Tai yra natūrali sąmonės ir proto veikla, kurią Šliogeris siekia apriboti iki maksimumo. Jo idealas yra pirmo kognityvinio šuolio pati pradžia, kurioje pasiliekant apribojamas įtraukimo veiksmas, o paskui šio įtraukimo grąžinimas daiktams. Taip natūraliai žmogus pažįsta pasaulį, bet todėl paslepia daikto paviršių, išmargina jį reikšmėmis, aprengia reikšmių drabužiais. Deja tame aš nematau jokio laimėjimo, nors tokį variantą galima naudoti kaip vieną iš metodų.

Gelmininkai naudoja loginius kontinuumų konstruktus ir sujungia juos su daiktų viduriuose esančiu natūraliu laksatu, žmogaus vaizduotės minkoma terpe. Šliogeris pasakytų, kad tokia sąmonė yra nešvari sąmonė ir ją reikia valyti, panašiai kaip tuščios sąmonės meditacijoje, arba tuštumos meditacijoje. Tačiau mokslininkų pavidalu gelmininkai nesitenkina tik vaizdiniais ir schemomis ir pereina prie veiksmo, kuris vadinamas materializavimu. Pats žmogus kaip kūnas irgi yra gelmėje ir gali daiktus judinti kaip tik šioje vietoje. Tada stebi kokia daikto reakcija, kokią fenomeninę struktūrą turi šių susidūrimų įvykiai. Tada šiuose fenomenuose ieško anapusinės logikos. Kai logika suprantama, pasidaro įmanomas gelmės materializavimo veiksmas. Tai yra būties arba anti-substancijos pavertimas kažkuo, pozityvia substancija.

Šios struktūros ir perskyra atsispindi visoje istorijoje ir reiškiasi kaip paviršininkų ir gelmininkų kova. Tai vyksta ne vien filosofijos forma, pats žmogus vystosi nuo paviršininko, prie gelmininko ir atgal. Pirmieji paviršininkai yra laukiniai, gyvenę išoriniame pasaulyje, be kalbos ir be Niekio. Po jų, kai atsiranda kalba ir kultūra, sukuriamas mišrus variantas, pradedama judėti vidaus kryptimi. Tai yra kultūros žmogus. Visiškai vidiniame pasaulyje įsipainiojęs ir jokios išorės nematantis yra technolaukinis, gyvenantis simuliacinėje realybėje, pagamintoje iš niekio falsifikato, kuris atrodo kaip simuliakras. Taigi vidaus-išorės dvistatoje galimos trys būsenos: dvi išorinės ir kraštutinės,  bei geriausias variantas, turintis sankirtos konfigūraciją. Žmogus turi šiek tiek pasiskolinti iš išorės, šiek tiek iš vidaus ir stovėti Tarp, tarpinėje būsenoje, neperžengdamas ribos ir saiko.

Istorija tokia schematiška, aišku, nebuvo, bet tai pagrindinė struktūra, kurios bruožus galima įžvelgti visuose didelio masto kultūriniuose civilizacijos reiškiniuose. Šiuo metu dauguma žmonių yra antro tipo laukinio stadijoje, jeigu vidinę simuliaciją laikysime laukiniškumo požymiu. Mano požiūriu, toks vertinimas per daug radikalus, negana to – jis neproduktyvus, net visuomenei pražūtingas. Jis yra pažangos, vystymosi, tobulinimo priešybė. O kaip sako F. Nietzsche: kas pastoviai nesivysto pirmyn, tas smunka. Neveltui F. Nietzsche yra vienas iš radikaliausių gelmininkų, su kuriuo mano tyrimai taip pat šiek tiek susiję. Kodėl Nietzsche man artimesnis: todėl, kad nekūrė jokių klaidinančių anti-substancijos teorijų ir vadino vidinę kryptį, tą substanciją, kuri čia atsiveria – valia. Šliogeriui, valia=niekis, niekis=naikinimas, naikinimas=blogis. Vadinasi tokio žmogaus sukurtas pasaulis savo šerdyje yra „blogas“, ir iš to kyla prigimtinis jo ir pasaulio nihilizmas.

Nuo nihilizmo gelbėja fenomeno paviršius, fiksatinis realinas, kuris suformuojamas iš informacijos egzistenciato kapsulėje, kurią vadinu šviesos arka. Šis pasaulis yra netikras, iliuzijos pasaulis. Realino formos nėra aukščiausia vertybė, ir vertomis laikomos net tos būsenos, kurios savo esme yra priešingos egzistenciatinėms. Jeigu būtų kitaip, tai reikštų žmogaus neleistiną susidievinimą, kuris primeta anti-substanciniam daiktui žmogaus sąmonės formą. O daiktas to nepriima, nes jis yra visiška svetimybė, o paviršius yra stipriausia žmogiškumo forma. Žmogus tėra rūbų dizaineris ir siuvėjas ir tuo didžiuojasi.

Kaip kontroliuojama planeta

Masinė kontrolė gali atrodyti ne tokia pastebima, tačiau ji persmelkia visą žmogaus pasaulį ir gyvenime nėra tokių vietų, kurios būtų užtamsintos. Tai reiškia, kad visi pasauliai yra atviri, peršviesti ir neįmanoma nieko paslėpti. Dauguma žmonių tai jaučia, tačiau ne visi supranta, kaip toks skaidrumas pasiekiamas. O principas ne toks jau ir sudėtingas. Tokios galimybės atsirado tada, kai buvo sukurta galinga kompiuterinė technika ir nanotechnologijos.

Nanotechnologijos reikalingos mažyčių sensorių gamybai, kuriuos „pasėjus“ tam tikroje teritorijoje, bet kokiomis natūraliomis sąlygomis, ją galima skenuoti, filmuoti ir kontroliuoti. Paprasta filmavimo kamera galėtų būti sudaryta iš 4 tipų nanodalelių:

  • apšvietimo,
  • filmavimo,
  • tarpinių ir
  • ryšio.

Jeigu tartume, kad viename milimetre yra visas rinkinys, tai metre reikėtų milijono tokių rinkinių. Jeigu tartume, kad 1 metras iš visų pusių padengia 5 metrus, tai 4 milijonai nanodalelių, galėtų filmuoti 36 kvadratinius metrus. Pagal tokią pat logiką 1 kvadratiniame kilometre turėtų būti 1 trilijonas rinkinių ir šis filmuotų 36 kvadratinius kilometrus (6×6 km). Ryšio dalelės perduotų radijo ryšiu signalą į antenas, jos siųstų duomenis į kompiuterį ir šis rekonstruotų pilną 360° 3D vaizdą. Perdavus šį vaizdą į virtualios realybės akinių sistemą, būtų galima virtualiai stovėti prie bet kokio įvykio 36 kvadratinių kilometrų plote, ir stebėti viską kas vyksta, netgi kištis į procesą, jeigu rinkinys papildytas moduliavimo nanodalelėmis ir galima užprogramuoti įvairius psichotroninius poveikius psichikai.

O dabar įsivaizduokime, kad tokiomis dalelėmis apsėtas visas planetos plotas ir net vietos, kurios yra po vandeniu. Su virtualios realybės akiniais galima būtų filmuojant stebėti bet kokius įvykius planetoje. Aš tokią sistemą vadinu hipostratine matrica, kuri moduliuoja bet kokią aplinką planetoje ir gali bet kokį žmogų patalpinti iliuzijos generavimo laukuose, kurie supainioja sąmonę, suklaidina, išveda iš proto ir nužudo, jeigu to reikia matricos šeimininkams. Angliškai tokia sistema yra vadinama „control grid“.

Kita vertus, galimi ir kitokie variantai, kai tokia sistema sujungiama su telepatiniu nuotoliniu žvalgymu ir nufilmuoti vaizdai iš bet kokios vietos planetoje perkeliami tiesiai į žmogaus sąmonę ir jis gauna informaciją realiu laiku apie bet kokį įvykį. Filmavimo kameromis galima paversti augalus, gyvūnus, net žmones, jeigu jie „užkrėsti“ tokiomis nanodalelėmis. Dažnai jie to net patys nežino ir patekdami į uždaras teritorijas – filmuoja bei renka žvalgybinę informaciją. Ne gana to, prileidus nanoimplantų į smegenis, galima nuskaityti visą smegenų aktyvumą ir iššifruoti vidinę žmogaus fenomenologiją. Tai būtų psichotroninės nanodalelės, kurios yra integracijos į visą šią kontrolės matricą principas.

Imkime nepraeinamą 108 kvadratinių kilometrų mišką. Šią teritoriją pasėjus nanosensorių matricomis, visa vidinė teritorija galėtų virsti atvira erdve, kurią nufilmavus ir vaizdą apdorojus su kompiuterio algoritmais, būtų galima matyti visą šioje uždaroje zonoje vykstantį gyvenimą. Su holograminiais projektoriais būtų galima suprojektuoti realistines hologramas arba užsidėjus virtualios arba mišrios realybės akinius, stovėti šalia visų dominančių procesų. Toks filmavimas ir transliacija vyktų nenutrūkstamu srautu, visą parą. Kažkada atrodė, kad miškas yra vieta, kur galima pasislėpti, tačiau įvedus tokią sistemą, tai tampa neįmanomu dalyku.

Nežinau kaip tiksliai šis projektas arba matrica vadinama, bet aš vadinčiau HoloSense®. Jeigu nanodalelių prisikaupę vidinėse augalų ir gyvų organizmų struktūrose, tai perduodamos signalą, jos galėtų tas struktūras modeliuoti arba filmuoti ir atskleisti visą organizmo sandarą. Perdavus šią informaciją į smegenis, į telepatinį sensoriumą, žmogus galėtų įgyti papildomą regėjimą, kuris teiktų informaciją apie organizmo būklę. Tokia yra telepatijos, nuotolinio žvalgymo ir ekstrasensorikos paslaptis, kuri dažnai išjuokiama, nesuprantant kokiame pasaulyje gyvenama. Tokie sugebėjimai neduodami bet kam, tačiau yra tokių darbų, kuriuose jie privalomi. Tai nenaudojama šou ir pramogoms, greičiau tai darbo įrankis.

Taigi ekstrasensas yra žmogus, kuris turi integruotą sąmonę ir į savo vidų telepatiškai gauna aplinkos hipostratinius atspindžius, mato vaizdus, jaučia kitokią informaciją. Tokios projekcijos dažnai naudojamos klaidinimui, kai imituojamas su projekcijos ir moduliacijos sensoriais apsireiškimas ir žmogus pamato holograminę iliuziją, vaiduoklį. Tai reiškia, kad „control grid“ sistema leidžia į valdomas aplinkas implantuoti hologramines projekcijas ir klaidinti bei gąsdinti žmones.

Su garsu panaši sistema, kuri komerciškai naudojama „HoloSonics“ bendrovės (https://www.holosonics.com/). Antenos naudoja ultragarsą, kuris negirdimas ausims, bet oras signalą iškraipo taip, kad po kelių šimtų metrų jis virstą girdimu garsu ir atsiranda „iš niekur“. Už šios atsiradimo zonos nesigirdi jokių garsų. Taip pat galima iškraipyti optinį signalą, tačiau kadangi EM bangos su oru sąveikauja silpnai, tai reikia specialių filtrų, kaip holograminėse projekcijose, arba naudoti atspindžio paviršiaus savybes, kaip senoviniame kinoprojektoriuje, kuris sukuria pilną virtualią projekciją tamsoje arba mišrią projekciją su vaizdo ir apšvietimo fotonais. Tokios technologijos naudojamos klaidinimui, apgaulei, dezorientacijai, kartu su filmavimo ir moduliavimo matrica, kuri sukurta į aplinką pasėtomis nanodalelėmis.

Visam šiam tinklui trūksta tik galingo kompiuterio ir dirbtinio intelekto. Dirbtinis intelektas yra programinis algoritmas, o procesoriumi galima paversti tokias pačias daleles, kurios yra išsklaidytos natūralioje aplinkoje ir nėra jokių aušinimo problemų. Galima įsivaizduoti visą biosferą kaip tokį makroprocesorių, kuris natūralioje aplinkoje sąveikauja su kontrolės matrica ir tuo pačiu apdoroja visus signalus. Tai yra HoloSense® matricos esmė, kurios atidaryta yra visa biosfera net iki vidinių psichologinių pasaulių, ir ši biosfera naudojama kaip dirbtinio intelekto makroprocesorius. Šitaip gaunamas sunaikintas natūralus, laisvas gyvenimas, nelikę net natūralios laisvos gamtos, nes su tokia matrica galima pervažiuoti per bet kokį natūralų procesą. Akivaizdu, kad tai galima naudoti geriems darbams ir blogiems, priklausomai nuo žmonių, kurių rankose ši sistema yra.

Tie, kurie skambina pavojaus varpais perspėdami, kad planeta užgrobinėjama patogeninio dirbtinio intelekto, su tikrove neprasilenkia. Pavojus tame, kad ši sistema, implantuota į smegenis, atskiria sielą nuo natūralaus ryšio su Šaltiniu ir aplinka, paverčia neprotingai valdoma marionete, tik išnaudojamu resursu, kuris neturi jokių laisvų, natūralių savo trajektorijų. Žmogaus laisvos valios sunaikinimas būtų labai didelis pralaimėjimas. Pralaimima tada, kai ją pasisavina kiti žmonės, tačiau jeigu tai padaro dirbtinė mašina – tai galima laikyti žmonių rūšies katastrofa. Todėl reikia kurti priemones, kaip neutralizuoti visus patogeninius tokio užgrobimo padarinius ir naudoti tik pozityvius pritaikymus. Žmonija tikrai galėtų persikelti jau dabar į fantastinį pasaulį, bet šis pasaulis uždarytas nuo daugumos žmonių ir naudojamas netinkamais tikslais.

HoloSense® projektas kuriamas/sukurtas aukščiausiose planetos uždarose zonose, kurios svajoja primesti savo absoliučią valdžią ir kontroliuoti žmoniją tūkstančius metų be jokios galimybės pasipriešinti, nes visi uždari pasauliai bus padaryti atvirais ir kontroliuojamais. Pasipriešinimą bus labai lengva nuslopinti, todėl reikia neatiduoti strateginių pozicijų ir neleisti savęs apgauti vilionėmis ir manipuliacijomis, nes gražūs žodžiai ir gražūs planai slepia dažnai žmogui labai nedraugiškus tikslus. Naivumas yra tiesus kelias į pragarą. Reikia tikėtis, kad dar yra nenaivių žmonių, kurie nėra visiškai morališkai degradavę, kuriems rūpi ir kurie gali kažką padaryti.