Įvykių analizės lentelės

Norint turėti patogias ateities numatymo priemones, reikia susikurti formalizuotą sistemą. Tokios sistemos centre yra įvykio sąvoka, kuri reiškia pokytį, dėl kurio atsiranda skirtumas. Jeigu pasaulį imsime kaip informacijos srautą, tai įvykiai šiame sraute bus tos vietos, kur pažeidžiamas tapatumas. Šiose vietose susiformuoja pokyčiai, o šie yra žmogaus pagrindinis dėmesio objektas. Pokyčiai gali būti įvairių rūšių, priklausomai nuo tos srities, kurioje jie atsiranda. Jeigu pagrindu imtume fiziką, tai dauguma pokyčių atsiranda dėl judėjimo – erdvėje, substancijoje, energijoje, informacijoje ir suvokime.

Kadangi judėjimai turi savo simetrijas arba logiką, tai neretai įvykius įmanoma gana tiksliai numatyti. Lengviausia prognozuoti pasikartojančius, ciklinius įvykius. Tie pasikartojimai gali būti harmoniniai, tai yra, taisyklingo periodiškumo, arba neharmoniniai, kai pasikartojimai vyksta nevienodais intervalais. Toks yra kosminių ir kalendorinių įvykių principas. Kadangi visas žmogaus gyvenimas suorganizuotas pagal kosminį kalendorių, tai jame daug gamtinio cikliškumo ir su tuo susijusių įvykių.

1 Lentelė yra patogeninių/gėrio zonų pavyzdžiai

Gėrio/Blogio zona
Faktai/Galimybės
Uždaros sistemos Prižiūrėtojai Liaudis
Kas? Kas? Kas?
Karinis kompl.
Mokslinis kompl.
Finansinis kompl.
Politinis kompl.
Religinis kompl.
Smulkus verslas
Valstybinės organizacijos
Visuomeninės organizacijos
Ką? Ką? Ką?

 

2 Lentelė yra priežasčių ir pirmųjų judintojų lentelė.

Pirmas judintojas
Energija/Valia
Įvykis
Koncentruotas
Išsklaidytas
Ciklinis
(pasikartojantis)
Kaupiamasis
(atsitiktinis)
Planuotas
Neplanuotas

 

3 Lentelė yra įvykio savybių aprašymas prognozuojant.

Įvykio savybės
Dėsnis/Informacija
Eiga
Priežastis Vyksmas Padariniai
Mastas
Didelis Vidutinis Mažas
Vertinimas
Geras Neutralus Blogas
Tranzityvumas
Didelis Mažas
Aktualumas
Liečiantis Neliečiantis

Kiekvienu atveju pirmiausiai identifikuojama patogeninė zona, tada renkami faktai pagal pareiškimus ir veiksmus, jeigu faktų nepakanka arba įtariama, kad deklaruojami tikslai neatitinka tikrų, ieškoma galimybių struktūrų ir tas galimybes bandoma pagrįsti požymių sistemomis. Visada patogiausia pradėti nuo praeities, nuo to, kas buvo, tada pereiti prie dabarties ir pabandyti pamatyti savo ezoteriniu žvilgsniu ateitį. Kadangi visos uždaros zonos modeliuoja ateitį ir kreipia žmonių valią sau naudinga kryptimi, pagal šiuos pažymius galima numatyti aktualius, didelį mastą ir tranzityvumą turinčius neigiamus įvykius, kurie formuos žmonių gyvenimus.

Pažinimo paukštis

Sąryšį tarp šiapusinės ir anapusinės tikrovės galima vaizduoti naudojant gyvybės medžio sefiras tokias, kokias naudoja Kabala. Gyvybės medis yra portalo simbolis, atsirandančio kai tikrovėje kyla subjekto ir objekto dvistata. Yra dvi kryptys: tikrovės Šaltinis sukuria šį pasaulį – tai pirmo lygio subjektas-objektas; sąmonė siekia Šaltinį pažinti – tai antro lygio subjektas objektas. Pažinimas įmanomas per įtraukimą, susitapatinimą, kuris prilygsta maksimaliam priartėjimui; tada padaromas sugrąžinimo veiksmas, kuris save atiduoda Šaltiniui. Gyvybės medis ir subjektinė-objektinė U forma – labai glaudžiai susiję.

Kadangi mano portalas, U-forma, susijusi su pažinimu, mokslu, tai šią sefirų sistemą vadinu pažinimo paukščiu. Pažinimo paukštis turi pamatą, kūną, sparnus, galvą ir tikslą. Centrinė ašis yra kūnas, o sparnai yra tie instrumentai, kurie leidžia judėti į priekį. Pats brėžinys atrodo taip:

mkabal

3 ir 4 yra pagrindiniai sparnai. Matematinis kontinuumas, kuris skaidomas į tris sefiras: kontinuumas, struktūra ir kalba. Kitas sparnas yra ekrano dėmenų kontinuumas, kuris turi analogišką trijų sefirų sistemą. Realiame pažinime, šie sparnai veikia kartu, jie sujungiami į vientisą veiksmą.

Kūnas susiskaidęs į dvi atšakas, žymimas 1 ir 2. Pirma atšaka yra gnostinė, apimanti žmogaus vidinį pasaulį, sielą; tuo tarpu antra – yra fizinis pasaulis, to pasaulio reprezentacija išorinėje sąmonėje. Centre yra žmogaus sąmonė, išsišakojanti į laksatą, mąstymą, protą, vaizduotę ir fiksatą, jusles, pasaulio daiktus. Gnostinė ir fizinė brana yra tos tiesioginės anapusinės realybės, iš kurios medžiagos kuriamas kūnas ir siela. Kadangi sujungus visas sefiras gauname skaičių 13, tai Tikslu vadinamas pasaulis yra Šaltinis, pažymėtas šiuo skaičiumi.

Kūno centre yra Aš, pagrindinis sąmonės surinkimo taškas. Visa kita yra Aš apvalkalai, vidinis apvalkalas, sudarytas iš 1 ir 2 bei išorinis apvalkalas, sudarytas iš 3 ir 4. Pirminė tikrovė gali būti reiškiama per apvalkalus, tai objektyvusis variantas, o gali būti reiškiama per Aš – tai subjektyvusis variantas.

Tačiau visos šios struktūros pagrindas yra 0, kuris žymi pirmapradį žmogų. Tai visas pilnas anapusinis žmogus, kuris savo viduje sukuria sąmoningą žmogų ir per šį bando pasiekti pirminę tikrovę. Tai daroma einant per „kūnu“ (1 ir 2) vadinamą patirtį, ir per tas sefiras, kurios išplečia kūno galimybes ir sudaro sparnų struktūrą. 0 ir 13 susisiekia per U-formą, apie kurią jau rašiau, kaip tiesioginės pirmapradį žmogų palaikančios energijos įtraukimą. Tai yra žmogaus pamato atsiradimo struktūra. Tada pereinama prie pažinimo paukščiu vadinamos struktūros, kuri šią subjektinę-objektinę dvistatą įveikti bando per sefirų portalą.

Kitaip sakant pirmapradis žmogus su Šaltiniu (0 – 13) tiesiogiai susijęs per U-formą, o sąmonė, sąmoningas žmogus – per pažinimo paukščio sefiras. Žmogaus branduolys yra 1-2-3 – tai laukinio žmogaus sefiros. Kai šios sefiros papildomos sparnais, gauname civilizuotą žmogų – 1-2-3 <> 4-5-6 <> 7-8-9 <> 12. O 10-11 yra anapusinė tiesioginė tikrovė, iš kurios materijos sukurtas pirmapradis žmogus, žymimas 0. Sparnų tikslas yra maksimaliai teisingai išreikšti 10 ir 11 struktūrą.

Be abejo ši schema yra tuščia schema, kuri turi būti užpildyta konkrečiu turiniu, kuris išreiškiamas 6 ir 9 sefiros formomis, kurios žymi abstrakčią kontinuumų ir ekranų kalbą. Tos kalbos turi būti savitos ženklų sistemos. Variantas, kurį šiuo metu bandau vystyti aš yra kontinuumų dauglypos, aprašomos daugiadimensiais skaičiais.

12 yra Aš, žmogaus sąmonės surinkimo centras. Todėl iš brėžinio matosi, kad pagrindinė seka arba ašis yra 0 – 1 – 12 – 13. Tiesiogiai 0 – 13 ne per pažinimo paukštį yra Tiltas. Deja žmogui prie tikrovės lemta eiti aplinkiniu keliu.

Čia yra pagrindinio mano darbo apibendrinimas, kurį pavadinau – Pažinimo paukščiu.

Antroji ezoterinė sistema

Ezoterinės sistemos tikslas – išaiškinti tikrovės sandarą, siekiant padidinti sąmonės kokybę tam, kad būtų efektyvesnis, didesnio masto veiksmas tikrovėje. Iš žmogaus perspektyvos, tikrovė turi šviesiąją ir tamsiąją pusę, todėl dalis jos yra suprantančiam valdymui nepasiekiama, nors ji visada veikia iš savo nematomos pusės. Tie reiškiniai, kurių šiuolaikinės teorijos negeba paaiškinti, yra toje anapusinėje pusėje ir kiekvieno tyrinėtojo tikslas – kuo daugiau paslėpto pasaulio ištraukti į šviesą.

Šis ištraukimas įmanomas kaip atitikimas, visada turint galvoje, kad ne tikrovė turi atitikti sąmonę, bet atvirkščiai – sąmonė tikrovę. Vadinasi turi būti siekiama prisiartinti, surezonuoti su anapusybe. Tai galima daryti įvairiomis formomis ir įvairiose vietose. Viena jų yra suvokimas, kita – suvokimo aprašymo kalba.

Tokios kalbos, kurią iš dalies vadinu matematine, pavyzdys yra dinaminiai skaičiai. Dar tiksliau – dinaminio skaičiaus variantas, kuris vadinamas multipleksu, arba dauglypa. Turime išorinių kontinuumų multipleksinę dalį ir vidinių deformacijų multipleksinę dalį. Paprasčiausias pavyzdys yra 2 natūriniai deformuoti dvidimensiai skaičiai, kurie gali turėti susiliejantį arba elastišką sąryšį. Yra skaičius 3 #5 ir 3 #3. Iš jų sukūrus plokštuminį multipleksą, arba dauglypą, turime susieti deformacijas. Jau rašiau, kad jas galima sumuoti viename taške – tai suliejimas, arba atimti – tai elastiškas išstūmimas. Paveikslėlyje tai atrodytų taip.

multipleksasTačiau vienetai niekur negali išnykti, jie turi į kažką pereiti ir čia yra tokios galimybės: a) išstumiama į virtualius išorinius vienetus, b) atsiveria papildoma vidinė dimensija. Pavyzdžiui, jeigu būtų ne natūralieji, bet sveikieji skaičiai – perėjimą žymėti būtų galima į neigiamus skaičius. Toks erdvinis multipleksas gali turėti bet kokį skaičių dimensijų.

Visą pirmą dimensiją galima suspausti iki nulio, su maksimalia vidine deformacija. Toks nulis būtų dinaminis nulis, kuris nelygus niekui. Šis suspaudimas iki dinaminio nulio yra singuliarinio kolapso provaizdis, kuris naudojamas visatos atsiradimo iš didžiojo sprogimo modelyje. Singuliaro išsiplėtimas yra visos vidinės deformacijos išstūmimas į išorinį multipleksą, kuriame atsiranda kontinuumų spietinės deformacijos, pradeda formuotis spiečiai, jų kvantai ir kvantų sampynos.

Taip pereinama nuo multipleksinio skaičiaus vaizdinio prie kontinuumų multiplekso, kuris pagimdo šią materialią realybę. Tai galima pavaizduoti tokiu pavyzdžiu:

k-multipleksasČia yra fizinės branos multipleksas, kuris singuliaro išsiplėtimo principu suformuoja materialią visatą, kartu su visais kvantiniais laukais. Ši visata plečiasi tol, kol užtenka deformacijose sukauptos energijos ir jeigu jos ne begalinės, plėtimasis turi sustoti. Šios vidinės erdvės, kuriose sukaupta visata ir yra ta tamsioji energija, dar vadinama kvintescencija (quinta essentia – lot. penktas elementas). Antras multipleksas yra gnostinės branos ir kokia jo evoliucija, kol kas nesvarstau. Gali būti viena sistema, o gali būti ne viena. Essencijų gali būti daugiau – sekstascencija, septascencija ir t.t., kurios būtų skirtos paraleliniams pasauliams, jeigu jie yra.

Visata turėtų atrodyti taip – nuo kolapsavusios iki sprogusios būsenos.

vistata

Multipleksų išorinėse ir vidinėse programose yra visa informacija, kuri reikalinga šios visatos struktūrų susiformavimui. Tas procesas gali būti daug kartų pasikartojantis, o gali būti vienkartinis atsiradimas, kai visata, atsiradusi iš singuliaro, maksimaliai išsiplečia ir tada sustoja, sukurdama amžiną kosmosą, su daugybe paralelinių pasaulių.

Fizinį, materialų modelį aprašinėja Standartinis modelis ir jis naudoja savo Lagranžiano metodą. Šis variantas tebūna nepaliestas. Tačiau aš papildomai hipotetiškai įvedu gnostinę braną, kuri formuoja gnostinius kūnus, vadinamus sielomis. Jai taip pat reikalingas modelis ir šiam tikslui aš naudoju multiplekso sąvoką. Tačiau modelį be eksperimentinių duomenų sukurti sudėtinga, gal net neįmanoma. Todėl galima tik pasamprotauti galimybių lygyje.

Kokia turėtų būti minimali sistema?

  1. Pradėti reikia nuo kelių kvantų: vieno – per mažai; dviejų greičiausiai taip pat; todėl reikia bent tripletų.
  2. Makroskopinei realybei, sudėtingos struktūros kūnams reikia – didelės kvantų įvairovės, išpildytos hierarchinės sampynų sistemos iki makroskopinių objektų.
  3. Jeigu pilna hierarchija neišpildoma, gaunasi tik primityvūs kvantiniai kondensatai, kurie turi per mažai savybių kurti sudėtingas makroskopines sistemas.
  4. Turi būti pirmo, antro, trečio, lygio sampynos iki atomo-komplekso; cheminis sluoksnis su lentele iki 20-30 tūkst. elementų, kad būtų didelė cheminių savybių įvairovė.
  5. Būtinas fundamentalus savybių rinkinys: traukimas-stūmimas; jungimasis-skilimas. Sampynos nebūtinai gniužulinės-orbitinės, bet ir gardelinės, su įvairiomis geometrijomis.

Šitaip, pradedant nuo minimalios sistemos, galima sukurti vieno, dviejų, trijų kvantų sampynas, kuriose būtų išreikšti gnostiniai multipleksai, su pavyzdiniais savybių rinkiniais.

Standartinio modelio vandenilio atomas turėtų skaidytis taip:

vandenilis

Matome, kad kiekvienas kvantas skaidosi į tamsiąją ir šviesiąją dalį, nes kažkokia struktūra matoma eksperimentuose, bet daug lieka paslėpta. Todėl net Standartiniame modelyje, visa materija nėra paaiškinta. Nepaisant to, visi kvantai visuomet veikia kaip pilna struktūra, net jeigu mes apie ją nieko nesuprantame.

Deja kalbant apie gnostinę braną, visi spietinių deformacijų kvantai yra tamsieji, ir be eksperimento – nieko atskleisti neįmanoma. Tačiau galima iš dalies naudoti analogiją. Tarkime, kad gnostinėje branoje turi būti laisvai moduliuojami makroskopiniai laukai, kurie turi informacinę funkciją. Receptoriams reikia šviesos, sielai reikia elektros. Dėl šios priežasties, galima daryti prielaidą, kad jeigu gnostinė brana – išbaigtas pasaulis, jame turi būti ir tokios dalys, vadinasi turi būti kažkokia elektrodinamika, nors ji neprivalo būti tokia pati kaip fizinėje branoje. Gali būti daug elektros rūšių ir daug šviesos rūšių. Tai galima išaiškinti tik eksperimentais.

Kita vertus, pamodeliuoti gnostinio fotono ir gnostinio elektrono multipleksą, visai įmanoma. Jeigu tokie egzistuoja, tai jie būtų vizualinės echolokacijos gnostinėje branoje pagrindas, ir leistų matyti sielas taip, kaip matome fizinius kūnus. Gnostinė brana yra fizinės branos viduje, tad turint tokią juslinę echolokaciją, aplinkoje atsivertų nauja dimensija.

Ar alternatyva tik pramoga?

Ezoterikų ir konspiracijos teoretikų vienas iš tikslų yra iš tos informacijos, kuri žinoma ir prieinama viešai, išlukštenti informaciją, kurią norima laikyti paslėptą nuo visuomenės. Dalį tos informacijos jie gali žinoti patys, iš savo tiesioginio patyrimo, kita dalis gaunama iš šaltinių ir ja reikia pasitikėti, nes tai gali būti ne tik informacija, bet ir dezinformacija. Žinoma informacija yra faktai, numatoma – tik galimybės. Galimybes taip pat svarbu žinoti, nes jos yra galimi judėjimo keliai ateityje, kuriems reikia būti pasiruošus.

Pažiūrėkime, kaip turi būti dirbama su informacija. Pradėti reikia nuo to, kad ji gali būti suformuluota ir artikuliuota žodžiais, o gali tekti šį darbą padaryti patiems. Tarkime, yra vieši pareiškimai, sprendimai, elgesys ir veiksmai, tam tikri įvykiai, kurie gali rodyti tam tikrus tikslus, siekius. Reikia pasistengti juos aiškiai suformuluoti ir svarbiausia – už deklaruojamo viešųjų ryšių fasado pamatyti tikrus planus. Tai, kas matoma tiesiogiai, kas užfiksuota suvokime yra faktai, tačiau ši informacija ne visada rodo pilna paveikslą. Tai būna tik dalis vaizdo, o kita dalis yra tik kaip galimybė. Kiekvieno žmogaus tikslas šią galimybę susiaurinti iki maksimalaus įmanomo tikslumo, naudojant visas savo žinias ir visą turimą gyvenimo patirtį. Juk kiekvienas žino kas yra pasaulis, kas yra žmogus, kas yra visuomenė, ir tai leidžia daryti pakankamai tikslius vertinimus.

Toliau tenka naudotis šaltiniais, kurie ne visada patikimi, gali turėti savų interesų, gali siekti klaidinti ar kažkuo pasinaudoti. Toliau pamėginsiu paaiškinti, kaip yra vertinamas šaltinis. Jo informacija pagal patikimumą skirstoma taip pat į tiesiogiai patirtą ir gautą iš kažko kito. Tiesiogiai patirta informacija priklauso nuo žmogaus horizonto. Kad jį nustatytume turi būti įvertinta šaltinio vieta pasaulio sistemoje: kiek jis arti prie dominančių uždarų zonų pagal savo pareigas, funkcijas ir kontaktus. Horizontas yra erdvės, tai yra erdvinė galimybė prieiti prie aktualių informacijų, jeigu jis dirba kokioje nors organizacijoje, užima svarbias pareigas ir t.t. Taip pat horizontas yra laiko – jis aprėpia pirmiausiai dabartį, paskui visą praeitį. Ateitis tiesioginio patyrimo neaprėpiama, bet galima žinoti planus – tada informacija gaunama ne iš patyrimo, bet iš šaltinių.

Vieno žmogaus visi horizontai nebūna labai platūs, ypač jeigu jis priklauso žemam sluoksniui, bet jie gali būti išplėsti šaltiniais. Tai reiškia, kad priėjimą žmogus gali turėti ne tik tiesiogiai prie įvykių, bet prie informacijos surinktos kitų. Vadinasi šie du aspektai – žmogaus vieta ir galimybė prieiti prie šaltinių – yra susiję. Visada domina žmonės, turintys priėjimą prie uždarų zonų ir norintys jų informaciją paskelbti visuomenei. Tai yra pavojinga, nes už paslapčių viešinimą galima sumokėti net gyvybe. Priežastis paprasta: priimami į organizaciją žmonės pasirašo neviešinimo pasižadėjimus ir juos perspėja kokios už atskleidimą gresia bausmės, todėl tokie žmonės visada žino ką daro ir kuo rizikuoja. Tačiau kartais informacija būna tokia svarbi, kad žmogus nepaiso pavojaus dėl gero darbo.

Reikia tik pridurti, kad neturėtume įsivaizduoti, kad horizonto klausimas toks paprastas, nes iš pažiūros gali atrodyti, kad žmogus pagal vietą sistemoje negali turėti priėjimo prie informacijos, bet ta informacija gaunama ne per fizinę erdvę, o per vidinį kanalą. Yra tokių žmonių, kurių galvose dėl nežinomų priežasčių atsiranda svarbi informacija. To priežastis paprasta, čia veikia tam tikros jėgos, kurios implantuoja tą informaciją telepatiškai, norėdami likti nežinomais, o tas kanalas tampa tarsi viešųjų ryšių atstovu. Dažnai ši informacija būna su įdiegta pastovaus informacijos viešinimo programa ir žmogus pradeda rašyti knygas, duoti interviu, skleisti žinią per internetą ir t.t. Kadangi čia nėra tiesioginio patyrimo, nors informacija gali turėti ir vaizdų pavidalą, toks kanalas yra paremtas šaltinių horizontu.

Kita vertus, kadangi žmonių, kurie tai daro neįmanoma pamatyti ir įvertinti, informacija tampa mažiau patikima nei tuo atveju, kai iš šaltinių gaunama tiesioginio kontakto metu. Tačiau situacija ne tokia bloga, nes informaciją galima analizuoti, tikrinti, lyginti su kitais šaltiniais, taip pat vertinti pagal tai, ar ji pasitvirtino praeityje. Jeigu yra sėkmingo atskleidimo praeityje faktų, tokio šaltinio informacija tampa daug vertingesne.

Yra dar vienas kriterijus. Kiek žmogus, kuris užsiima ezoterinės ar konspiracinės informacijos atskleidimu žinomas ir garsus. Tai svarbu todėl, kad tokiais žmonėmis domisi potencialūs viešintojai, nes yra suformuota auditorija ir galima lengvai pasiekti didelius skaičius žmonių alternatyviais kanalais specifinei informacijai. Todėl žymesni „šoumenai“ linkę  pritraukti šaltinius, ir natūraliai turi išplėstą šaltinių horizontą. Kita vertus, patys jie gali aukšto statuso uždarose zonose neturėti ir patirtis dažnai būna tokia pati kaip ir eilinių žmonių. Kita vertus, auditorija gali būti ir pasipelnymo šaltinis, todėl į tokius „ezoterikus“ kreipiasi žmonės, kurie nori pasidaryti reklamą ir uždirbti. Visa tai taip pat reikia turėti omenyje. Įvertinti labai paprasta – reikia žiūrėti į informacijos turinį, jį analizuoti. Žmonės, kurie yra turėję savo patirčių, greitai atpažįsta kas tikra, o kas tėra imitacija.

Visuomenę be abejo domina informacija iš uždarų zonų, nes iš savo pasaulio informacija jie laisvai dalinasi patys. Uždarų zonų tipų nėra daug ir jas visas galima nesunkiai suklasifikuoti: karinės-mokslinės, verslo-finansinės, politinės, religinės. Šios zonos išsisklaidžiusios po visą planetą, bet ypač galingiausiose organizacijose, tokiose kaip JAV, ES, Rusija, Kinija ir tos valstybės, kurios nuo jų priklauso. Taigi patikimi šaltiniai su savo tikrais, neimituotais horizontais yra mokslininkai, politikai, verslininkai, kariškiai. Bet tokių pasitaiko labai retai, nes jie savo gyvenimus su šiomis organizacijos būna surišę visiems laikams ir retai kada nori rizikuoti savo gyvybe. Tačiau vis tiek atsiranda tam tikros grupės, kurios nori nutekinti gautą informaciją. Kadangi to patys padaryti negali, naudojasi „šoumenų“ paslaugomis.

Tačiau informacijos šaltiniai – ne vienintelė galimybė pamatyti tai, kas stovi už uždangos. Be faktų galima numatyti ir visas galimybes, kurios išeina iš uždarų zonų. Tas galimybes dažnai išduoda ir jie patys, tik ši informacija būna išsklaidyta ir padrika, ir suformuluoti tikras fiksuotas tendencijas reikia savo protu. Tam reikia sekti pareiškimus, sprendimus, elgesį, veiksmus ir stengtis išsiaiškinti ko visu tuo siekiama iš tikro. Visa tai dažnai būna ekranas, į kurį siekiama atkreipti dėmesį arba kuris naudojamas kaip dūmų uždanga, reikalinga tam, kad kažką paslėptų, užmaskuotų. Dauguma procesų ir įvykių planetoje būna ne atsitiktiniai, bet dirbtinai sukelti ir jie akivaizdžiai išduoda kuria kryptimi bandoma stumti žmoniją.

Tuo domėtis reikia todėl, kad kartu su visa mase stumiamas kiekvienas atskiras žmogus, todėl laiku pamačius spąstus, galima pasistengti jų išvengti. Dažnai pasitaiko, kad patys ezoterikai naudojami kaip dūmų uždanga arba kaip ekranas, kurio tikslas vilioti į spąstus, todėl informaciją labai svarbu atsirinkti naudojant paprastus išvardintus kriterijus. Planetoje vyksta globalinis žaidimas, ir alternatyvi žiniasklaida yra šio globalinio žaidimo dalis.

Imkime tokį ezoteriką D. Wilcock. Kas jis toks, jis pats paviešino savo knygoje „Ascension Mysteries“. Viena vertus – tai geras ženklas, nes atskleidė savo biografiją, stengdamasis neklastoti ir nemeluoti. Dažnai viešintojai apsimetėliai, kad padarytų didesnį įspūdį, pirmiausiai klastoja biografiją, kad žinios atrodytų patikimesnės. D. Wilcock motina buvo dainininkė, o tėvas muzikos žurnalistas, pats jis baigęs psichologijos koledžą. Taip pat žinome, kad gyveno nedideliame mieste paprastą gatvės gyvenimą, mokykloje turėjo viršsvorį ir buvo užgaliojamas bendraklasių. Tai kaip žinių šaltiniui – informacija neįspūdinga.

Žinome, kad skaitė daug ezoterinės literatūros, domėjosi aktyviais sapnais, mėgo mokslinę fantastiką, rūkė žolę ir gal vartojo ką nors stipriau ir t.t. 22 m. amžiaus baigė koledžą, dirbo psichologu su psichiškai neįgaliais, kol tapo profesionaliu ezoteriku, skaitančiu paskaitas, dalyvaujančiu konferencijose, rašančiu knygas ir vedančiu televizijos laidas. Trumpai tariant, tapo internetine įžymybe.

Iš šios biografijos matosi, kad pats tiesioginio priėjimo prie uždarų zonų niekada neturėjo, tačiau tapo žinomu paskaitininku ir ezoterinių konferencijų pranešėju, susipažino įvairiais žmonėmis, savo sričių žinovais. Galima net tikėti, kad prieina prie slaptų archyvų ir duomenų bazių, kurios prieinamos tik tiems, kurie turi pakankamai aukštą ezoteriko rangą. JAV tokie žmonės turi savo organizacijas, jie nėra padrikai veikiantys, ir jais kaip alternatyviu informacijos kanalu naudojasi tikri informacijų šeimininkai. Todėl atmesti visko kaip prasimanymo – nereikėtų. Nors mąstyti savo galva taip pat neturėtume užmiršti.

Su D. Wilcock ezoterika galima susipažinti jo puslapyje http://divinecosmos.com/

Jo naujausios temos yra alternatyvi Saulės sistemos istorija, senovės ateiviai, slapta kosminė programa, atitrūkusi civilizacija, Antarktidos konspiracijos teorija, ikiadominių žmonių civilizacija ir t.t.

Deformuotų kontinuumų fizika

Norint į klasikinę reliatyvistinę mechaniką įvesti deformuotus kontinuumus, pagrindinius parametrus reikia išreikšti dinaminiais skaičiais, turinčiais vidinę erdvę. Pirmiausiai imame Niutono mechaniką, kuri turi tokius pagrindinius parametrus: x – erdvės atstumas, t – laiko trukmė, ir m – materijos masė. Jeigu kontinuumas deformuotas, visi šie parametrai yra dinaminiai, tai yra – priklauso nuo vidinės dimensijos, kuria gali būti judėjimo greitis arba erdvės kreivumas.

Viską patogu pradėti nuo nejudančio taško, kuris turi vidinę erdvę, išreiškiama intensyvumu ir trukme, arba kitaip – judėjimo greičiu, kurį taipogi galima išreikšti per kinetinę energiją. Šią vidinę erdvę išstūmę į išorę, gauname poslinkį erdvėje, kurio ilgis priklauso nuo intensyvumo ir trukmės. Tai yra judėjimo deformacija. Tašką žymime raide A, o vidinė dimensija yra #(√2E/m)t.

Tada imame erdvės parametrą ir padarome jį priklausomą nuo masės: erdvė sujungta su mase tampa gravitacine duobe, kuri gali būti išreikšta tiek Niutono metodu, tiek Einšteino. Niutono metodas – paprastesnis, todėl pasirinktas jis. Taigi dvidimensiu parametru tai išreiškiame taip: x #m, arba x #Gm/r2. Apibrėžimas toks – jeigu Gm/r2 = 0, tai x (F) = 1m arba kitaip, jeigu nėra masės sankaupos, erdvė yra statiškas nedeformuotas kontinuumas (nėra gravitacinės duobės). Čia pateiktas supaprastintas variantas. Naudojant Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją – viskas daug sudėtingiau.

t priklauso nuo greičio, vadinasi t #v. Apibrėžimas: jeigu v = 0, t = 1s; jeigu v = 86 proc. c, tai t = 1 = 2 s. Laiko matavimo prietaisui judant deformuota masės erdve, laiko tėkmė taip pat keičiasi. Tai galima išreikšti tokia forma: t #x ##m. Jeigu x yra deformuotas parametras, tai 1s ≠ 1s. Kadangi visose mechanikose apskaičiuojamos judėjimo trajektorijos su deformacijomis, jas galime išreikšti veiksmu, S, kuris yra sudėtinių minimalių vektorių suma – statiškas vektorius yra tiesė turinti kryptį, o deformacijos šią tiesę skaido į daugybę mažų sudėtinių vektorių, kurie parodo tikrą kelią per deformuotą kontinuumą.

Kaip jau esu paaiškinęs, deformacijas patogu išreikšti vidinę dimensiją išstūmus į išorę ir išreiškus deformuotų skaičių sandūromis. Pavyzdžiui, imkime trukmę, kurios vidinė dimensija yra greitis, kurį taip pat galime išreikšti per kinetinę energiją. Turime tokią sandūrą 7s: 1, 1, 1-1, 1, 1, 1-1-1, 1-1-1. Kadangi tai labai trumpa trukmė, tarkime kad kalba eina apie vieną kvantą. Tarus, kad laikas sulėtėja dvigubai prie 86 proc. c greičio, ir tris kartus artėjant prie 99 proc. c, kvantas pirmas dvi sekundes juda nereliatyvistiškai, trečią sekundę pasiekia 86 proc. šviesos greičio, sulėtėja iki nereliatyvistinio greičio ir tada paskutines dvi sekundes juda artimu šviesos greičiui. Iš to dar galima ištraukti, kad 7s su deformacijomis prilygsta 12s be deformacijų.

Dėl šios priežasties visus deformuotus parametrus su vidinėmis erdvėmis patogu išreikšti sandūrų lentelėmis, kurias grafiškai apdorojus algoritmais, galima matyti visus parametrus, kaip jie susidėlioja deformuotuose, dinamiškuose kontinuumuose, kurie aprašinėjami naudojant daugiadimensius parametrus.

Šitaip galima perrašyti visą fiziką ir sukurti daug daugiau, nei leidžia klasikinės ir šiuolaikinės fizikos teorijos. Visa esmė yra papildomų dimensijų įvedimas, kurios vidinėmis vadinamos tik sąlygiškai, nes tokios atrodo tada, kai būna nematomos, išoriškai neapčiuopiamos. Tuo tarpu kai jos yra matomos, jos paprasčiausiai būna prilipusios prie pagrindinio pirmos dimensijos parametro. Tad dimensijas patogu skirstyti į matomas ir nematomas, ypatingą svarbą suteikiant nematomoms, nes jas būna daug sunkiau išreikšti nei matomas. Matomos yra greitis, erdvės kreivumas, nematoma galima laikyti kokią nors paslėptą vidinę energiją.

Vietiniuose kontinuumuose deformacijos nebūna labai didelės ir jos daro mažą įtaką parametrų dinamikai, tačiau kosminiais masteliais viskas pasikeičia, ypač kalbant apie žvaigždžių, tamsiųjų sankritų sukeltas deformacijas ir pan. Tokius tikslius skaičiavimus bus labai svarbu atlikti skraidant kosminiais aparatais, nes be deformacijų tikslaus žemėlapio, bus labai sunku orientuotis kosminėje erdvėje. Tai pasitaiko retai, bet tarkime yra geodezikas su didele duobe, kuri įtraukia elektromagnetinį signalą, pakeičia jo kryptį, dažnį, bangos ilgi ir t.t. Surinkę tokį signalą, bet neįskaičiavę deformacijų, mes tikslioje vietoje šaltinio, kuris tą fotoną išspinduliavo nerasime, nes iš principo kampas gali pasikeisti ir 45 laipsnius, vadinasi tokiu kampu matysime klaidingą objekto padėtį.

Šioje vietoje labai svarbu pakalbėti apskritai apie informacijos keliavimą kontinuumais. Pradėsime nuo apibrėžimo: informacija tai kontinuumo deformacijų perdavimas atstumu. Yra informacijos šaltinis, kuris išspinduliuoja pirmykštį morfizmą, kuris pereina per kontinuumą ir surenka visas to kontinuumo deformacijas ir turime galutinį morfizmą, kuris yra visų surinktų deformacijų suma. Akivaizdu, kad pirmykštis signalas pasikeitęs neatpažįstamai ir informacija gaunama labai iškraipyta. Kai ankstesnėje santraukoje kalbėjau apie fiziką, kuri paremta pirmykščių signalų rinkinių interpretacija, galvoje turėjau kaip tik tai. Šią situaciją patogu palyginti su algoritmu, kuris turi įvesties parametrus, perstatymų ir manipuliacijų programą ir galutinį rezultatą. Mūsų suvokimas, galutinis morfizmas, yra toks rezultatas. Deja jis labai iškraipytas ir skiriasi nuo pradinių įvestų duomenų. Tačiau žinodami visą programą, galima atstatyti priminius duomenis.

Šitaip išėmę iš juslinių ekranų dėmenų visas algoritmines deformacijas, galime išlukštenti pirmykščius signalus ir pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra nepriklausomai nuo žmogaus suvokimo. Akivaizdu, kad šie rinkiniai vis tiek turės būti įtraukti į tam tikrus parametrų modelius, tačiau modelį galima padaryti artimesnį pirminei tikrovei – kuo atstumas mažesnis, tuo tikslesnis tikrovės vaizdas. Juslinio ekrano dėmenys yra toliausiai, iliuzijos yra suvokimo ribinė būsena, o arčiau prie pirminės tikrovės prieiti galima parametrus išjuslinant ir labiau suintelektualinant, iš sensoriumo perkeliant į kognityviumą, iš fiksato į laksatą. Tačiau turint galvoje ne fantastinį laksatą, bet paremtą eksperimentiniais duomenimis.

Tobulas susiliejimas būtų tuo atveju, jeigu sąmonės egzistenciatas idealiai sutaptų su anapusine, transcendencijos struktūra. Tai būtų idealaus pamėgdžiojimo situacija, kuri leistų pažinti sandarą beveik 100 proc. tikslumu. Tuo tarpu natūrali situacija – labai nutolina nuo tikro pasaulio, panardina sąmonę į dirbtinius juslinio ekrano dėmenis. Net matavimo prietaisai nepadeda, nes jų rezultatai vis tiek aprengiami ekranų dinamiškai surinktais parametrais, kurie anapusinėje tikrovėje neegzistuoja. Todėl mano principe „Anapus vaizdo ir veiksmo“, dinaminiai deformuoti kontinuumai yra nedidelis pasistūmėjimas link anapusinių pirmykščių signalų, o visų deformacijų, kurias sukelia pažinimo ir suvokimo algoritmai, pašalinimas atveria tikrą, gryną pasaulio vaizdą. To turėtų siekti mokslas nes tai yra Tiesa. Tas mokslas, kuris paremtas ekranų dėmenimis, nėra visiška iliuzija, bet surinkęs tiek daug vidinių smegenų kontinuumų deformacijų, kad informacinis signalas iškraipytas neatpažįstamai. Gelbėja tik didelių mastelių kovariacija, bet begalė detalių ir skirtumų pasilieka už kadro.

Dėl šios priežasties, įprastiniame moksle yra daug problemų su tiesa, nors tiems kas gyvena realybės paviršiuje, realine, kuriems principas „Anapus vaizdo ir veiksmo“ neimponuoja, kurie nenori sužinoti kas yra tikroji kontinuumo „erdvė“, kas yra „laikas“, tokia problema gali pasirodyti neaktuali. Tikiuosi iliuzija tenkina ne visus.

MK brigados įveikimas per analizę

Psichotroninio terorizavimo metu MK brigados naudoja įvairias gudrybes, kurias būtina žinoti norint nepapulti į spąstus. Viena jų – vadinamasis psichologinis atpalaidavimas, kurio metu bando patekti į patikimų žmonių ratą, kuriame santykiai būna mažiau formalūs ir daugiau atviri. Tai daroma tam, kad būtų galima surinkti dominančią informaciją ir tada, pasitraukus, – tą informaciją panaudoti prieš žmogų. Dėl šios priežasties siekiama tapti draugais, meilužiais ir pan. Tai daro agentas-aktorius gerai žinantis psichologiją ir išmanantis apsimetinėjimo bei vaidybos technikas. Būna naudojama surinkta psichologinio profilio ir kita asmeninė informacija, kuri būna kruopščiai išanalizuota ir pagal ją sukurtas operacijos modelis.

Vienas būdas save vaizduoti idealu to žmogaus akyse, norų išsipildymu arba geru pasiūlymu. Norint suprasti kaip kai kurie metodai suveikia, reikia žinoti realybės ir nerealybės principus. Dėsnis yra toks, kad tikrame pasaulyje tikrovė nėra norų atspindys, tarp jų visada yra skirtumas ir prieštaravimas. Nerealybės principas yra visų norų ir troškimų realizavimo pasiūlos principas. Toks pavyzdžiui būna ekranų pasaulyje. Tai žinant ir suvokiant – kad kiekvienas trokšta, jog pasaulis būtų jų norų ir troškimų atspindys – siekiama, pasinaudojant šiuo metodu, tapti „idealu“ arba „geru pasiūlymu“. Tai yra, aktorius visada būna tokios pasiūlinės tikrovės manipuliatorius, bet to tikslas yra patekti į vidinį ratą arba įvilioti į spąstus. Vienintelis apsaugos būdas yra kontroliuoti ar tikrovėje nevyksta manipuliacijos pagal nerealybės, ekranų pasaulio principus. Visada turi būti griežtas skirtumas tarp to, ko aš noriu ir kaip yra iš tikro.

Viliojimas į spąstus – taip pat turi įvairias technikas, kurias galima apibendrinti tokiu debesimi, kur yra minusu pažymėta dalis, mažytė pliuso dalis ir taikinys, kuriam rodomas šis pliusas tam, kad būtų galima įtraukti į paruoštą didelį minusą, pagal apgaulės tikslus. Minusas visada yra tikras planas, kurio tikslas susidoroti su žmogumi, tačiau tikras planas slepiamas, jo niekas neturi žinoti. Vietoj to siūlomas mažytis pliusas, kas nors priimtino ir patrauklaus arba bandoma sužaisti kokiomis nors emocijomis, tokiomis kaip gailestis, kaltė ir pan. Žmogui užkibus ant kabliuko, spąstai užsidaro ir parodomas viso žaidimo tikras tikslas, kuris taikiniui būna ne toks gražus, tačiau apvyniotam aplink pirštą žmogui išsprūsti iš spąstų būną neįmanoma. Todėl jeigu kas nors labai gražiai elgiasi, rodo pagarba, siekia atrodyti geru draugu, papulti į uždarą draugų ratą, duoda nerealiai patrauklius pasiūlymus – reikia būti labai atsargiam, nes šis mažytis pliusas gali slėpti labai didelį minusą.

Tokiu metodu galima laikyti ir laisvų vaidmenų tardymą, kai tardytojai apsimeta kaliniais, tampa „draugais“, įsibrauną į privačios sferos ratą tam, kad išgautų norimas informacijas. Tam svarbiausia sukurti atsipalaidavusią atmosferą, patiems pradėti atvirauti ir laukti, kol taikinys atsakys tuo pačiu. Ant šio kabliuko seniai niekas neužkimba, bet tokiu atveju išsisukama naudojant aktorių melagingus parodymus.

Yra dar toks būdas, kurį gerai žino moterys, vadinamos krokodilo ašaros. Kai susiduri su žmogaus ašaromis, kurių tikslas yra noras paveikti, sukelti gailestį ar psichologiškai manipuliuoti, reikia naudoti tokį paprastą „ašarų“ skirstymą: ašaros būna a) dėl savęs ir b) dėl kito; c) prieš laiką ir d) po laiko; e) teisingos ir f) neteisingos. Kai siekia sukelti gailestį prisidribęs žmogus – būna ašaros dėl savęs, po laiko ir neteisingos, kurių tikslas sukelti užuojautos refleksą ir taip išvengti bausmės. Čia yra tas mažytis pliusas į kurį bando įvilioti ir paslėptas didelis minusas, kuris yra neteisybė, išvengta bausmė. Aišku kai siekia šiuo metodu sužaisti realiame gyvenime, per grojimą jausmais, ašaras siekia pavaizduoti kaip teisingas ašaras, todėl visada reikia būti atsargiam, nes tokie atvejai kai per tai pasinaudoja žmogumi – labai dažni.

Tokios gudrybės dažnai būna naudojamos, kai agentūra veikia artimame rate. Tačiau kai nuo taikinio atstumas didesnis – yra kitos priemonės. Vienas būdas koryje, kuris yra visuomenės agentūros organizavimo principas, sukurti scenos konflikto ir žiūrovų situaciją. Tada agentas, kuris yra pagrindinis organizacinis neksionas, pradeda pasakoti informaciją apie savo operaciją aplinkiniams žmonėms visuomenėje, atskleidinėdamas privačią informaciją, menkindamas taikinį ir aukštindamas save, susikurdamas aplinkui masę žiūrovų, kuriuos siekiama nukreipti prieš taikinį, kad stebėtų jį su savo semantiniais kalėjimais įstatytais į galvą agento, ir patys skleisdami dezinformaciją žmogaus aplinkoje, darytų jam spaudimą. Tada žmogus pradeda praeiviuose stebėti mimikas, šypsenas, „žinančias akis“, gestus, replikas ir t.t.

Tokia taktika turi silpną vietą: jeigu spektaklis žlunga, šita žiūrovų masė tampa našta, nes jie žino nesėkmės, nusikaltimo prieš taikinį paslaptį, yra bendrininkai, neša dalį katės, bando išvengti atsakomybės kartu su agentais. Iš dalies jie tampa ir stogu, todėl viena iš taktikų gali būti – atsakomybės padalinimas kuo didesniam skaičiui žmonių tikintis, kad tada bus daug sunkiau nubausti. Tikima, kad kur didesnis skaičius – ten daugiau tiesos ir mažiau netiesos. Tai klaidinga logika, tačiau ji psichologiškai gali būti labai įtaigi.

Ir paskutinis variantas, kurį norėčiau paminėti, yra naudojimasis tuo, kad minčių pasaulis daug platesnis už realių veiksmų. Todėl naudinga į situacijas žiūrėti iš viršaus, per minčių, fantazijų perspektyvą. Tai ypač naudinga tada, kad su psichotronine technika skenuojamos žmogaus mintys, žinomas visas jo minčių pasaulis. Tada padarius tokią projekciją iš viršaus, prie siauro veiklos masto galima prilipdyti iš fantazijų nuleistus pratęsimus, kurie pavaizduojami kaip faktai ir padaromi prisikabinimo priežastimi. Tokią taktiką lengva sugriauti per įvardijimą ir analizę, paaiškinant, kad tarp minčių sąmonėje ir veiksmų pasaulyje nėra lygiagretaus judėjimo, judama daug trumpesnėmis atkarpomis nei mintyse, todėl tiesės tarp taškų mintis-veika beveik niekada nebūna vertikalios, yra pasvirimas, kuris tuo didesnis, kuo didesnis skirtumas tarp fantazijų ir veiksmų.

Tačiau MK brigada, užpuolusi žmogų to nepaiso, terorizuoja, naudoja psichologinį smurtą, grasina, baugina ir t.t. Tai yra pagrindinės psichologinės operacijos priemonės, kuriomis siekiama įrėminti vidinį ir išorinį pasaulį į sau naudingas interpretacijas. Tokiu atveju rėminamas net darbas arba kūrybinė veikla, „įrodymus“ bandant išlukšteni čia.

Paprasto dimensinio skaičiaus sąvoka

Matėme, kad dinaminių skaičių pritaikymo galimybės – neribotos, nes realybėje visi objektai turi vidines ir išorines kintamas savybes, kurias galima paversti to objekto vidinėmis deformacijomis. Visos sankaupos, visos aibės yra tokių skaičių sandūros, formuojančios deformuotus kontinuumus. Sandūroms būdinga tai, kad jos, neįvedus supaprastinimų – neperstatomos, kadangi net lygūs skaičiai dėl vidinių deformacijų gali būti nelygūs – jais manipuliuoti, sukeičiant vietomis, perstatant ar skaidant – neįmanoma. Tai yra – matematika įmanoma tik rezonansų sluoksniuose, kur atsiranda tapačios deformacijos struktūra.

Tokiu atveju kyla klausimas – ką galima su tokiu kontinuumu daryti? Kadangi pagrindinė sąvoka yra deformacija, tai belieka šio aspekto analizė, įrankių jai ieškojimas. Pagrindiniai veiksmai persikelia į skaičių lenteles, kurios naudojamos aprašyti netolygumams, taip pat nuokrypių gradientų žemėlapiai. Svarbios rezonanso, vienodo lygio, simetrijos sąvokos. Tokie veiksmai kaip suspaudimas ir ištraukimas. Kadangi tai yra pagrindiniai vyksmai, reikalingi formalizuoti jų aprašymo metodai.

Dinaminį skaičių patogu atprašyti koordinačių sistemoje kaip dimensinį skaičių. Statiški nedeformuoti skaičiai yra skaičių tiesės pirmos dimensijos skaičiai. Deformacijos aprašomos antros dimensijos ašimi, kurioje rodomos vidinės skaičiaus osciliacijos. Paprasčiausias variantas tokias osciliacijos aprašyti vidinėmis trupmenomis. Imkime natūrinius dviejų dimensijų skaičius. Toks skaičius reiškia, kad nėra trupmenų ir osciliavimas į vidų ir į išorę galimas tik pilnais skaičiais. Tą vidinę deformaciją galima turėti išorėje arba viduje. 1 #2 yra dvidimensinis skaičius, kuris turi vidinę deformaciją, prilygstančią dviems vienetams. Pagal apibrėžimus gauname teisingą tokią lygybę 1 #2 = 1-11 =3. Kitaip sakant, žiūrint iš pirmos dimensijos skaičių perspektyvos, turime vienetą, kuris dėl vidinių deformacijų prilygsta 3, t. y., 1 = 3.

naturinis

Nubraižytame pavyzdyje matome paprasčiausią dinaminio skaičiaus variantą, kuriame yra pavaizduota pirmos dimensijos septyneto deformacijų sistema į vidinę erdvę. Čia pasirinktas paprasčiausias natūrinio skaičiaus variantas. Tarkime jungiant du dinaminius skaičius, reikia turėti vidinių deformacijų sistemą ir jas transformuoti į rezultato dinaminių deformacijų formą. Kaip tai daroma, turi būti apibrėžta jungimo taisyklėmis, pagal kontinuumų nustatytas savybes. Paprasčiausias variantas, kai deformacijos jungiamos. Kadangi čia natūriniai skaičiais, nėra neigiamų skaičių dimensijos, bet galima įvesti papildomą sąlygą, į kurią pusę deformacija juda – didėja ar mažėja ir nustatyti kaip sieti įvairius variantus: didėja-didėja, mažėja-mažėja, didėja-mažėja ir t.t.

Iš nubraižytos kreivės matome, kad yra tokia sąvoka kaip dinaminis nulis, kuris pirmoje dimensijoje yra niekas, o žiūrint iš dviejų dimensijų perspektyvos, gali turėti vidinę deformaciją ir nebūti lygus niekui. T. y., 0 ≠ 0 #2. Likutis esantis vidinėje dimensijoje reiškia, kad nulis nėra visiškas niekas. Tada nulis vadinamas dinaminiu, turinčiu vidines osciliacijas.

Aukščiau pažymėtos buvo skaičių ašys. Tačiau šį principą pritaikę erdvei, erdvinį kontinuumą formuojame iš trijų pirmos dimensijos skaičių tiesių, kurios turi bent vieną vidinę deformaciją. Įdomus klausimas, kaip tokiu atveju susijungia skirtingi skaičiai. Šį metodą galima naudoti aritmetinių veiksmų grafiniam atvaizdavimui (?), kur jungiami atskirai pirmos dimensijos skaičiai ir atskirai deformacijos.

dplokstumaMatome, kad vidinių ašių deformacijų susikirtimo taškai išcentruoti, turintys statiškų skaičių variantą ir skirtumą arba poslinkį. Norint jį apskaičiuoti, reikia susieti pagal nustatytas taisykles vidines deformacijas. Šitaip galima pridėti kiek nori ašių ir kiek nori vidinių deformacijų, tik reikia gerai apgalvoti taisykles, pagal kurias jungiasi deformacijos. Akivaizdu, kad tai priklauso nuo pasirinkto kontinuumo savybių.

Jau esu aprašęs, kad visas vidines deformacija galima išskleisti į virtualią išorinę dalį. Tai ypač paprasta su natūriniais dvidimensiniais skaičiais, nes visi skaičiai sveiki, t. y., ne trupmeniniai. Kaip tai padaryti, jau rodžiau, paprasčiausiai vidiniai vienetai iškeliami į išorę. Tokiu atveju visus dvidimensinius skaičius galima išskleisti pirmos dimensijos skaičių sandūra ir šį grafiką pateikti kaip skaičių tankių lentelę.

:Tarkime, kad yra tokia sandūra 1 #2, 1, 1 #4, 1 #3, 1 #2 = 3, 1, 5, 4, 3. Sujungiame šią sandūrą su kita 1, 2, 5, 3, 2, sudarome skaičių lentelę paprasčiausiai sudėdami natūrinius tankius, ir gauname lentele išreikštą deformacijų sistemą, kurią galima įtraukti į dar aukštesnių matmenų deformacijų skaičiavimus ar paprasčiausiai sukurti skaitinį tankių gradientą, kur pažymėtas statiškas sutankėjimų ir išretėjimų pasiskirstymas. Jeigu tokias plokštumas išdėstytume fraktaliniu principu, galėtume modeliuoti deformacijas dalies ir visumos ryšių požiūriu. Tokia sistema labai naudinga grafiniame modeliavime arba dirbtiniame intelekte, kuris turi mokėti judėti nuo dalies prie visumos ir nuo visumos prie dalies. Dinaminių skaičių lentelės-plokštumos yra paprastas tokio judėjimo variantas. Norint sukurti tikslesnį modelį, aišku, reikia įdėti daug daugiau pastangų.

Dinamišką aukštesnių lygių skaičių išreikšti neapibendrinant labai sudėtinga. Tai paprasčiausiai padaroma sulyginant tolygaus paskirstymo principus, pirma išskleidus į išorę visus virtualius vienetus. Tarkime kad yra 7 su tokia vidine sandūra 1 #1, 1 #3, 1#2, 1 #1, 1#2, 1 #4, 1 #2. Bus 7 su 15 virtualių vienetų. Tai yra mes turime deformuotą 7, kuris lygus 22. Vadinasi yra 7 su vidine deformacija 15, 7 #15. Dabar, jeigu norime nustatyti kaip šis 15 pasiskirstęs viduje, turime žinoti deformacijų šabloną, jeigu šablono nėra – skirstome vienodai, taip kaip vanduo pasiskirsto formoje.

Tikrovėje nėra tokio kontinuumo, kuriame teisinga 1 = 1. Matematika, kuri daro tokią prielaidą yra netikslioji matematika. Tikslioji matematika yra ta, kuri atsižvelgia į visas deformacijas. Šiam tikslui reikalingi skaičiai, kurie gali turėti vidines deformacijas, tokie kaip paprasti arba sudėtingi dinaminiai skaičiai, kaip statiškų skaičių priešybė.

Tai, ką aprašiau yra būdas pakelti sąmonės kokybę į aukštesnį lygį, išplėsti žinių horizontą, geriau suprasti supantį pasaulį jo giliojoje šaknyje, kur yra chaoso, dinaminių deformacijų, karalystė.

horizontai

Patogeninis dirbtinis intelektas

Alfred Lambremont Webre (ALF), egzopolitikos termino autorius, ezoteriniuose sluoksniuose gerai žinomas tuo, kad aktyviai kelia patogeninio dirbtinio intelekto invazijos į mūsų planetą, kurios tikslas užgrobti ir pavergti žmoniją, klausimą. Šiuo klausimu turiu informacijos ir aš, ir prisidėdamas prie šios problemos viešinimo, noriu pateikti savo perspektyvą. ALF invaziją sieja su egzopolitiniu aspektu, tvirtindamas, kad šis patogeninis DI yra nebūtinai žemiškos kilmės ir nebūtinai sietinas su primityviais žemes mokslininkų sukurtais superkompiuteriais, programuotojų apdovanotais analizės algoritmais. ALF ir kiti tvirtina, kad šis DI pasiekęs tokį lygį, kad turi ne tik informacijos analizės ir sprendimų priėmimo modulius, bet ir apdovanotas sintetine sąmone. Iki tokio lygio šio klausimo neišmanau ir nežinau kokioje stadijoje yra sintetinės sąmonės kūrimas, bet galiu pateikti, antrindamas ALF, kai kuriuos pasipriešinimo invazijai principus. Ar ta invazija prasidėjo mokslinėse laboratorijose žemėje ar ateina iš už mūsų planetos ribų – nėra didelio skirtumo. Žmonės, kuriems įdomi ALF versija, gali patyrinėti informaciją jo puslapyje „News inside out“. Toliau pateiksiu savo patarimus.

Paviešinau kelis savo įrašus, kuriuose aiškinu kaip vykdyti nuotoliniu žvalgymu pagrįstą visos planetos modeliavimą tam, kad galėtume numatyti visas aplinkas į kurias gali patekti fizinis ir mentalinis judėjimas realybe. Planetą skirstau į pagrindines uždaras, vasalines uždaras zonas, taip pat aplink išsidėsčius įtakos apskritimus, kuriuose juda laisvais save įsivaizduojantys žmonės, nors iš tikro jie visi stebimi ir kontroliuojami iš uždarų zonų. Pirmas papildymas yra įdėti į šias uždaras zonas supergreitas kibernetines mašinas, kurios vykdo visų įtakos sferų stebėjimą, informacijos analizę ir poveikio darymą bei situacijų modeliavimą. Tai reiškia, kad reikia su nuotoliniu žvalgymu ir analitine empatija matyti ne tik žmonių galvas, bet ir tai, kas vyksta DI kibernetinėse sistemose, kurios naudojamos planetos valdymui. Valdoma sekimu ir poveikio darymu per sintetinę telepatiją (V2K).

Žmogus ir užprogramuota mašina „mąsto“ skirtingai, todėl norint perprasti savo priešą, reikia įlįsti į psichologiją ir logiką. Žmogus turi suvokimą ir jausminę-estetinę psichologiją, o kibernetinė mašina – tik logika, struktūra ir tiesioginiu veiksmu pagrįstą „psichologiją“. Suvokimo burbulas yra tas filtras, kuris padaro veikimą mažiau apibrėžtu ir efektyviu, bet suteikia jam žmogišką kokybę, tuo tarpu mašina – tiesioginio savo struktūrų realizavimo sistema, kurią dirbtinai galima įstatyti į kontrolės mechanizmą, bet ši algoritminė, loginė kontrolė niekuomet neprilygs suvokimo burbulo kokybei. Šis principas, aišku, galios tol, kol bus sukurta sintetinė sąmonė, prilygstanti ir pranokstanti žmogaus sąmonę. Ryšyje su žmogumi ir žmogaus galimybėmis įmanomi tokie variantai: mašinos-žmogaus simbiozė ir tiesioginis valdymas (su laisva valia ir be laisvos valios), mašinos ir žmogaus priešpriešinė kova žmogui turint laisvą valią. Tuomet kai yra tiesioginis valdymas, žmogus galutinai užgrobtas, bet tai daroma kitų žmonių, kurie yra kibernetinės mašinos šeimininkai. Šioje situacijoje daug pasipriešinimo būdų nėra, bent ką pasiekti įmanoma tik imantis bendrų veiksmų su kitais žmonėmis, ypač tais, kurie yra ne tiesioginės įtakos zonoje. Kai žmogus ir mašina žaidžia strateginį žaidimą galimybių yra daugiau ir tada nugalėti turi naudodami savo pranašumus, stipriąsias vietas, komandinį žaidimą.

Vienas tokių žaidimų vadinamasis „kopėčių metodas“, kai sukuri kokį nors planą, modelį, mintį, iš karto padarai prielaidą, kad tas planas DI žvalgybos sumodeliuotas, tada iššoki iš savo minčių ir žiūri, kokį planą DI galėjo parengti naudodamasis tavo pakišta informacija ir, aišku, savo planą pakeiti atitinkamai. Esmė tokią, kad tokį lipimą pakopomis pratęsi iki begalybės, siekdamas uždaryti į beprasmio resursų eikvojimo grandinę ir tuo pačiu pats renki informaciją apie DI struktūrinę-loginę psichologiją. Algoritmai gali koduoti labai didelį skaičių modelių, bet tas skaičius vis tiek yra baigtinis ir galima surasti vietų, su kuriomis mašinos „smegenys“ nesugeba susidoroti arba priima standartinius klaidingus sprendimus. Tokį kopėčių metodu galima žaisti ne tik savo galvoje, bet realiame pasaulyje pradedant ir neužbaigiant savo operacijas, kurių tikslas yra informacijos tampymas, o ne rezultato pasiekimas. Kopėčių metodą galima naudoti ir pritaikant savo nepatogenines kibernetines mašinas, kurios nekontroliuoja sąmonės, nevaldo ir neužgrobinėja žmogaus. Karas tarp skirtingų kibernetinių mašinų ir jas aptarnaujančių žmonių pavaizduotas seriale „Person of interest“, kuris yra užuomina į tai, kas realiai įvyko mūsų planetoje.

DIPaveikslėlyje parodyti pagrindiniai parametrai, kuriuos įvertinus galima daryti išvadas apie mašinos ir žmogaus galimybes laimėti žaidžiant strateginius žaidimus. Pagrindinė DI problema ta, kad nors procesoriaus greičiai labai dideli, nemaža jų proporcija išnaudojama primityviems perstatymams, kurie savaime neturi jokios prasmės. Todėl svarbūs skaičiavimo parametrai yra a) informacijos kiekis, b) būtinųjų minimalių perstatymų, reikalingų pasiekti galutinį rezultatą sluoksnis, c) maksimalus beprasmių perstatymų greitis, d) trukmė, per kurią gaunamas teisingas galutinis rezultatas, kuris yra sprendimas ir veiksmas. Esmė ta, kad kuo daugiau informacijos, tuo storesnis būtinųjų perstatymų sluoksnis, kuris žymimas stačia linija per trikampio centrą. Kai informacija gaunama ir apdorojama tiesiogiai, šis užtrukimas svarbus tuo, kad nuo jo priklauso sprendimo-veiksmo delsimas. Nugali tas, kas suveikia greičiau. Kai sistema standartinė, primityvi ir kvantuota, mašina susidoroja su problemomis greičiau už žmogų, tačiau DI turi problemų su visumos suvokimu ir logikos ištraukimu iš situacijos, nes visą tai sukonstruoti turi iš didelio beprasmių būtinųjų perstatymų sluoksnio, pagal algoritmų logikas, o kaip tai daro žmogus – kol kas nežinoma, ir mašina jam neprilygsta. Mašina nesugeba suvokti prasmės.

Kai lyginamos kibernetinės mašinos ir žmogaus galimybės, dažnai daroma klaida ta, kad mašina naudoja sujungtų paralelinių modulių „armiją“, o žmogus imamas vienas. Tačiau situacija būtų daug adekvatesnė, jeigu žmonės irgi būtų vertinami kaip grupė, nes DI turės kovoti ne prieš atskirą žmogų, bet prieš visą žmoniją. Žmogus paima nedaug informacijos, bet turi originalią sujungimo ir analizės sistemą, kuri pranašesnė už kompiuterio logiką. Jeigu žmonės telepatiškai dalintųsi protais, jų galimybės būtų žymiai didesnės ir žmogiška proto sistema būtų maksimaliai sustiprinta. Bet dalinantis problema ta, kad nėra kolektyvinio bendro proto analizės meta-sistemos, todėl pasidalintos informacijos efektyvumas sumažėja. Tai galima ištaisyti pasidalinus mąstymo ir veiksmo funkcijomis kolektyvinio proto viduje. Kitaip sakant, superkompiuteris turi lošti ne prie žmogų, bet prieš kolektyvinį „superžmogų“. Todėl visiems žmonėms, tokiems kaip ALF, bandant patarti kaip kovoti prieš patogeninį DI, galima pasiūlyti atkreipti dėmesį išvardintus kritinius momentus.

Be to kas buvo pasakyta, galima pridurti, kad kibernetinės mašinos sunkiai susidoroja su deformuotais kontinuumais, ir jiems dažnai primeta standartinį statišką kontinuumą. Tačiau tai suveikia tik tada, kai turimas absoliutus pranašumas ir sugebama „nupjauti“ visas kontinuumo, situacijų deformacijas. Tačiau to neturint, deformacijos didelė problema, nes jose kaupiasi veiksniai, kurie lieka už horizonto ir gali suveikti kaip efektyvios pasalos. Tad jeigu pritaikai nedeformuotą kontinuumą, planuose, veiksmuose ir sprendimuose praleidi labai svarbią informaciją. Statiškas deformacijas galima išaiškinti žvalgyba, tačiau jeigu deformacijos yra dinamiškos ir jos nuolat kinta, iš algoritmų iškrenta svarbi informacija ir didėja klaidingų sprendimų skaičius, kurie daro didelė žalą, o gali būti ir katastrofos priežastimi. Todėl žmogaus sistema turi milžinišką pranašumą, nes jis sugeba lengvai susidoroti su tokiomis situacijomis. Tai ypač efektyvu sujungus su telepatine informacijos sistema be patogeninio DI.

Tačiau skirtumas tarp kibernetinės mašinos ir žmogaus mažėja pritaikius suvokimo konstravimo-rekonstravimo fraktalinę struktūrą, kuri leidžia formuoti dalių-visumų hierarchines perspektyvas. Tapatybės fraktalas čia neefektyvus, nes realybė yra deformuoti kontinuumai. Tačiau į fraktalus sugebant įvesti deformacijas, galima modeliuoti nestandartinius fraktalus, į kuriuos įrašomos realistinės pasaulio struktūros. Žmogus deformuotuose fraktaluose juda lengvai – DI sunkiai, tad čia reikia bandyti ieškoti žmogaus stipriųjų pusių ir kurti jas atitinkančias strategijas, kovojant prieš patogeninio DI invaziją ir planus užgrobti planetą.

Pirmoji ezoterinė sistema

Laikoma kad mūsų realybė prasidėjo nuo sukritusio į save (sankrita) kontinuumo plėtimosi, kuris pradėjo šią realybę sukūrusią deformaciją. Taip, aišku, nepaaiškinamas pačių kontinuumų atsiradimas – tai ar jie iš viso turi atsirasti ir kodėl viena jų fazių tam tikrame lygmenyje yra sankrita. Vienas būdų paaiškinti sankritą yra vidinio struktūrinio kontinuumo išstūmimas, po kurio kitas kontinuumas tampa tašku. Kitas procesas taško išpūtimas: iš pradžių pradedama traukti energiją į vidų per kanalus – tai įkvėpimas ir išstumiama – tai iškvėpimas. Šitaip galėtų vykti visatos lygio deformacijų svyravimas.

Tačiau už viso to stovi tikra statiško ir deformuoto kontinuumo teorija, kuri yra pirmesnė už įvairių juose vykstančių procesų aprašinėjimus. Iš pradžių įvedama kontinuumų klasifikacija, tada tų kontinuumų vystymosi galimybių aprašymas. Šiam reikalui panaudosiu skirstymą į

  • paprastus ir
  • spietinius kontinuumus.

Paprasti kontinuumai turi nesuyrančias deformacijas, o spietiniai kontinuumai gali virsti spiečiais. Kol kas naudoju primityvų proceso iliustravimą, kuris paaiškina kaip iš tikrojo pradinio skirtumo, turinčio bangos formą, atsiranda sutankėjimų ir išretėjimų rinkinys, kuris pasiekęs reikalingą pusiausvyros tašką virsta spiečiumi. Spiečiai gali būti sąryšiniai ir nesąryšiniai, būti chaotiški arba tvarkingi. Sąryšiniuose spiečiuose formuojasi įvairios sankaupos, sudarančios makroskopinio kontinuumo 0 fenomenologijos peizažą, kurį mes suvokdami transformuojame į mus supantį pasaulį. Nesąryšiniai spiečiai sudaro chaoso posluoksnį.

Didžiosios spietinių sąryšinių deformacijų sankaupos, vadinamos galaktikomis, yra labai svarbus tarpinis lygmuo, nes jų valdymas reikalingas perėjimui iš galaktinės į visatinę civilizaciją. Taip yra todėl, kad visatiniuose „erdvėlaiviuose“ kaip energijos šaltinis turi būti naudojami galaktikų branduoliai. Kodėl taip yra galima paaiškinti tokiu paaiškinimu. Kadangi žmogus nesugeba būti pirmuoju judintoju ir iš nieko kurti deformacijas, jis turi naudotis jau sukurtais skirtumais ir juose sutelktomis energijomis. Jis judinti gali naudodamas tik jau deformuotą ir užpildu užpildytą skirtumą, perkeldamas jį į kitą sau naudingą vietą. Tuo tarpu materializacijos sugebėjimas yra pirmojo judintojo galimybių įvaldymo rezultatas. Į išorę iš vidinių deformacijų perkelti virtualius vienetus, kaip dinaminiuose skaičiuose, galima tik suišorinant vidinę erdvę. Toks procesas vyksta visose materializuoti negebančiose technologijose. Tad judesio deformacija visatiniais mastais galima tik virtualius vienetus į ją perkeliant iš galaktinio branduolio lygį prilygstančių sąryšinių arba nesąryšinių sankaupų. Sąryšinės spietinės sankaupos patogesnės todėl, kad jos stabilios, o nesąryšinės – sunkiau kontroliuojamos. Tačiau chaosą galima moduliuoti primetant jam dirbtines rezonansines simetrijas. Ir t.t.

Tačiau šiam tikslui turi keistis ir žmogus pats viduje, bei turi gebėti sukurti pakankamai galingus nuo aplinkų izoliuojančius sluoksnius ir skydus. Pavyzdžiui, persikėlimui iš vienos galaktikos į kitą reikėtų tokio sąryšinių spietinių deformacijų sluoksnio, kuris neiširtų veikiamas tarpgalaktinio persikėlimo kinetinės energijos. Energijos poreikį galima sumažinti panaudojant specialiai sukurtus silpnesnio pasipriešinimo takus. Tačiau, kad jais būtų galima naudotis, jie turi būti sukurti sunkiuoju būdu, kaip geležinkelis esantis tarp kosminių stočių. Taip yra todėl, kad norint pasiekti tolimą erdvės tašką, reikia valdyti pradžią ir pabaigą, išlydžio principu kontroliuoti trajektoriją per daug sudėtinga, nebent tiksli stotelė nereikalinga. Be to, išlydžio principu kuriamas takas, kad būtų stabilus, turi pastoviai eikvoti energiją, tačiau trajektorija šokinėja iš vienos vietos į kitą, nes galinis taškas neužfiksuotas. O turint gale specialią stotį, kontroliuojama visa struktūra.

Tad akivaizdu, kad kosminei kelionei tinkančios burbulinės spietinės deformacijos (deformacijų sistemos) sukūrimas – labai sudėtingas klausimas. Šiam tikslui, primityvi Homo sapiens sąmonė nelabai tinkama ir jis turi išsivystyti į ką nors pažangesnio. Pažangesnio, reiškia – reikia gebėjimo paversti informacija didesnį tikrovės kiekį, ir sutvarkyti informaciją į efektyvią sistemą. Nuo to priklauso sąmonės kokybė – vidinė deformacija ir jos sąlygotas išorinės veiklos mastas. Tikrovė pati labai sudėtinga, savyje jungianti chaosą ir tvarką į vieną sistemą, todėl reikalingas efektyvus metodas ir tikras tikslusis mokslas, kuris paremtas dinaminio kontinuumo ir dinaminio skaičiaus koncepcija, apie kurią jau rašiau prieš tai. Taip pat akivaizdu, kokia sąmonės dalis turi būti efektyvinama – pirmiausiai ta, kuri atsakinga už efektyvų informacijos tvarkymą. Tam netinka nei emocinė, nei motorinė dalys, netinka siela ir dvasia, kaip abstrakčios koncepcijos ir reikia to, kas vadinama protu. Visa kita tėra pagalbiniai dalykai. – Arba, tokio masto kosminės deformacijos bus neįgyvendintos ir įvyks sugrįžimas į labiau išsklaidytų žemesnio lygmens deformacijų pasaulį, nepasiekus tikslo. Bus „bandymai“ kitose vietose; ar kam nors pavyks, ar nepavyks niekam – sunku pasakyti.

Kokios nors apibrėžtos prasmės tai neturi, čia kalba tik apie sukaupto resurso realizavimą arba atsisakymą realizuoti. Reikia neužmiršti, kad net tokiame lygyje nėra nieko amžino, nes patys kontinuumai eikvoja visas savo sukauptas deformacijas, išorę sutraukdami į vidų, o tada vidų vėl išstumdami atgal. Net pusiausviros nėra amžinos, imant dideles atkarpas laike ir erdvėje.

Ir paskutinis apibrėžimas, šiuo pirmuoju ezoteriniu modeliu paaiškinantis kas yra žmogus formaliuoju aspektu::

Žmogus yra sąryšinių spietinių deformacijų sankaupa, savyje turinti nespietinių intarpų, kuriuose realizuojama žmogiškumo esmė.

Tokios sistemos aprašymui yra būtinos dinaminių kontinuumų ir dinaminių skaičių teorijos, kurios yra daug tikslesnės už pirmos dimensijos skaičių teorijas, nes į jas galima įvesti begalinį kiekį vidinių deformacijų, kuriomis aiškinami nehomogeniški kontinuumai. Su šiuo apibrėžimu susijęs amžinumo-laikinumo klausimas –

Ar yra amžinos kontinuumo deformacijos?

Ši sistema visa paremta reonominėmis (judžiomis) galimybėmis, tačiau mano jau pateiktu ankstesniu paaiškinimu, galima nereonominė (nejudi) aiškinimo perspektyva. Fiksatas įtraukia į save naują dėmenų sistemą, perima ją į savo laksatines terpes ir projektuoja anapus ekrano, taip bandant paaiškinti tai, kas turi 0 fenomoenologiją savo susikurtomis priemonėmis. Akivaizdu, kad šiuo atveju svarbesnis ne „vaizdo“, bet „veiksmo“ principas – pradžiai ir proveržiui:

„Anapus vaizdo ir veiksmo“.

spietinis

Kam reikia dinaminių skaičių?

Ankstesniame teoriniame įraše pristačiau dinaminio kontinuumo koncepciją, kur buvo paaiškinta, kad tikrovėje kontinuumai yra dinaminiai ir turi vidines deformacijas, o statiškas kontinuumas yra tik dinaminio kontinuumo paklaida. Todėl, norint sukurti tikslų tikrovės modelį, reikia turėti dinaminio kontinuumo analizės sistemą. Tiek ilgai situacija problemiška buvo todėl, kad statiški kontinuumai yra paprastesni ir patogesni, nes bet kokią dalį galima perkelti į bet kokią kitą vietą, nieko kontinuume nepakeičiant, todėl tampa įmanomos universalizuotos manipuliacijų tokiomis sistemomis taisyklės. Tuo tarpu kai kontinuumas deformuotas, perstatymai įmanomi tik tos pačios fazės deformacijų rezonansinėse simetrijose. Dėl šios priežasties statiškų skaičių vidinės struktūros leidžia efektyvesnes manipuliacijas. Todėl mokslas buvo pastatytas ant kontinuumo versijos, kuris sukurtas įvedant paklaidą.

Tam, kad šis samprotavimas neatrodytų toks abstraktus, reikia sukonkretintį dinaminio skaičiaus sampratą. Yra monotoniški arba statiški skaičiai, kurie nėra kintantys ir neturi deformacijų, dinamiški skaičiai yra tie, kurie turi vidinių deformacijų, kurios pasižymi įvairiais deformacijos amplitudės lygiais. Šie lygiai gali būti kvantuoti arba tolydūs. Pirmas pavyzdys, kuris man atėjo į galvą buvo pritaikymas finansuose: pinigai yra ir statiški vienetai ir tuo pačiu turi paslėptą vidinę amplitudę kuri yra to vieneto konkreti vertė. Taip pat yra prekiniai vienetai ir prie tų prekių prijungta vidinė papildoma erdvė, kuri yra kintanti kaina. Tokiose situacijose dinaminis skaičius reikalingas todėl, kad 1 ≠ 1. Jeigu turime 1 eurą 1990 ir 1 eurą 2005 – šie vienetai nėra lygūs, nes turi paslėptą fazinę erdvę, kur vertė pereina iš vieno lygio į kitą. Prekė vienoje šalyje gali turėti vieną kainą, kitoje šalyje kaina dėl ekonominių priežasčių bus kita. Vadinasi prekė turi paslėptą vidinę dinaminę erdvę, kuri įvardijama kaip kaina.

Dinaminį skaičių galima įvesti ir kitose srityse, pavyzdžiui įvertinti darbo našumui, karinei ir technologinei galiai, intelektui ir t.t. Vidinės skaičių amplitudės padaro, kad vienetas nelygus vienetui ir atitinkamai, jungiant vienetus į stambesnes grupes – tos grupės taip pat nelygios, 2 ≠ 2, 5 ≠ 5 ir pan.

Imkime konkretų pavyzdį su prekėmis ir kainomis. Yra vienetas ir 4 kainos, vadinasi vienetas gali turėti keturis variantus, su skirtinga kvantuota fazine erdve.

1 #1

1 #2

1 #3

1 #4

Dabar pamėginkime sukurti 2 iš dviejų vienetų, 1 #2 ir 1 #4. Kadangi fazės skirtingos, taip paprastai nesusijungia, turime didesnę, dvigubą fazę skaidyti į dvi ir gauname vietoje 2 skirtingų fazių vienetų, turime 3 #2 fazės vienetus, kitaip sakant fazės perteklių konvertavome į papildomą virtualų vienetą. Šitaip visas fazinių erdvių deformacijas galima konvertuoti į papildomus, statiškus, virtualius vienetus. Dar kitaip sakoma, kad norint atlikti manipuliacijas tarp skirtingos fazės vienetų, reikia atrasti arba sukurti rezonansines vienos fazės grupes, kuriose susiformuoja deformuotas tapatybės fraktalas. Tokius gabaliukus galima perstumdyti kaip nori, nieko simetrijoje nepakeičiant.

Kitaip dar galima pasakyti, kad vidines deformacijas galima konvertuoti į ilgius arba ilgius suspausti į vidines deformacijas. Konkreti vidinė deformacijų struktūra priklauso nuo vienetų virpesių, kuriuos aš vaizduoju kaip traukimąsi ir plėtimąsi. Virpesiai vyksta traukiantis į vidų, iki visiško kolapso ir plečiantis iki begalybės, sprogstamuoju plėtimusi. Tarpinė būsena – svyravimas apie pusiausviros tašką, kuriuo yra statiškas kontinuumas arba tapatybės fraktalas. Žinome, kad nesvyruojantys kontinuumai labai reti, ir visada dinaminis kontinuumas yra išeities taškas, o statiškas kontinuumas – tik jo abstrakcija.

dinaminis

Mintį galima paaiškinti ir taip: gamtoje tiesių nebūna yra tik kreivės, tačiau tos kreivės yra milimetro lygio deformacijos ir ant jų uždėjus metro šabloną, visos deformacijos užlyginamos ir šitaip gaunama „tiesės“ paklaida. Visi tiesūs, taisyklingi objektai yra tokios gamtoje neegzistuojančios paklaidos. Dėl šios priežasties yra keista, kad toks mokslas vadinamas „tiksliuoju“ mokslu, nes jo metodas priešingas – paklaidos įvedimas. Klasikinė matematika, kuri pagrįsta statišku kontinuumu, iš tikro yra netikslioji matematika, o ja pagrįstas mokslas – netikslusis mokslas, šių mokslų studijuotojai – netiksliukai.

Tačiau bėda nedidelė, nes netikslųjį mokslą paversti tiksliuoju galima įvedus dinamiškus kontinuumus ir dinamiškus skaičius, kurie turi vidines deformacijų amplitudes. Esmė ta, kad statiškame kube, visos dalys yra dinamiškos sandūros, o deformuotame – dinamiškos ir nedinamiškos, nes dinamikos įmanomos tik rezonansų struktūrose; ne rezonuojančiose, chaotiškose struktūrose – tiktai tapatybės rezonansus įvedus dirbtinai. Tai galima sieti ir su realybe, nes joje yra hierarchiniai sluoksniai, kur vieno tipo kvantai yra tos pačios vidinės amplitudės rezonansai, o skirtingo tipo kvantai turi skirtingus vidinių fazinių būsenų lygius. Kvarkas ir elektronas yra vienetai, bet vidinės fazinės erdvės – skirtingų tipų, todėl jų sukeisti vietomis – neįmanoma. Taipogi įdomus virtualių vienetų klausimas, kuris yra materializavimo šablonas, kuris, surinkus iš vidinių deformacijų energiją, leidžia ją konvertuoti į virtualų arba tikrą kvantą. Tai yra, jeigu kvantas turi didelę vidinę energijos amplitudę, jis gali virsti dviem kvantais, tą amplitudę pažemindamas į žemesnį lygį.

Visų šių klausimų tyrinėjimas tampa įmanomas įvedus dinaminius skaičius, todėl ši teorija labai svarbi, ypač mokslą norint paversti tikru tiksliuoju mokslu. Visas tikslumas yra deformacijose, todėl tie mokslai, kurie užsiima kokybiniu aspektų, būną daug tikslesni, nes jie leidžia, kad ir nematematiniu būdu, atskleisti vidines fazines erdves, kurios vienetą daro nelygų vienetui. Istorijoje metai – nelygūs metams, sociologijoje žmogus – nelygus žmogui dėl to, kad jie turi dinamines vidines deformacijas, kurių sukeisti vietomis neįvedant skirtumo – neįmanoma. Statistinis gamtinis žmogus turi labai didelę deformaciją susijusią su technologine dimensija, kuri padaro kad laukinio ir techninio žmogaus veiksmas nėra lygūs – efektyvumas, mastas, galimybės yra nepalyginamos. Visos technologinės civilizacijos turi tendenciją šią vidinę deformaciją didinti ir veiksmo galia, o taip pat pavojus – išauga iki astronominio dydžio. Todėl reikia ir pakankama galimybių priežiūros sistema. Dėl šios priežasties, aukštesnės civilizacijos nedovanoja savo technologijų, pirma nepakėlę žmogaus lygio ant reikalingos pakopos.

Manau, kad šie pavyzdžiai yra pakankamas paaiškinimas kam reikalingi dinaminiai skaičiai ir kodėl jie labiau atitinka tikrovę, kodėl jie yra daug tikslesni, nors kita vertus yra ir sudėtingesni. Pavyzdžiui, suirusius, chaotiškus kontinuumus aprašyti – labai sudėtinga, simetrijos, ryšiai ir rezonansai – šį klausimą labai palengvina. Taip pat reikia suvokti tokį realybės principą, kad technologijos susijusios su chaoso įvaldymu, su primetimų jam simetrijų ir rezonansų, kurių dėka kyla sudėtingos sąveikos materijoje. Tačiau tai jau ne matematikos klausimas, bet tiksliosios fizikos, kurios uždavinys yra sukurti skirtumo užpildo teoriją ir mechanizmą, atrasti skirtumą sukėlusią pirmąją priežastį.

Statiškame kontinuume pasaulis neegzistuoja – tikrovė atsiranda tada, kai substancijoje kyla deformacijos vidinėse fazinėse erdvėse. Tikrovė osciliuoja tarp fazinių deformacijų ir virtualaus tų deformacijų energijų materializavimo. Vaizdžiai tariant – virtualūs materializatoriai yra deformacijų „lygintuvai“. Ateities mokslo pažanga priklauso nuo vidinių fazinių erdvių įvaldymo, užpildo holoplastinių struktūrų įsisavinimo. Statiško skaičiaus nepakeitus į dinaminį, tai padaryti bus daug sunkiau.

Dinaminio kontinuumo koncepcija

Mus supantis pasaulis turi nejudrų ir judrų aspektą. Nejudrus įvardijamas daiktavardžiais, jų hierarchine sistema, o judrus aprašomas veiksmažodžiais, kurie į kalbinę konstrukciją įveda vyksmų ir įvykiu sistemą. Kadangi kontinuumas yra mokslinės kalbos pagrindas, jis taip pat turi atspindėti šias dvi galimybes: statiškas, nejudrus kontinuumas nepakankamas, kad remdamiesi vien juo galėtume tiksliai aprašyti išorinę realybę. Jeigu žiūrėsime kaip yra pačioje tikrovėje, turėsime padaryti išvadą, kad dinaminis aspektas yra pagrindinis, nors kalboje galima į pirmą vietą iškelti nejudrų daiktą, daiktų struktūrą arba sistemą. Tai reiškia paprastą vertinimo ir perspektyvos pakeitimą: statiškas kontinuumas yra tik dinaminio kontinuumo paklaida. Tikrovėje nėra jokios statikos, jokio sustingusio kontinuumo želatino, kuriame bet koks taškas lygus bet kokiam kitam taškui.

Dabar reikia apibrėžti kontinuumo sąvoką, apibendrintai atsakyti kas tai yra kontinuumas. Mano apibrėžimas toks: kontinuumas yra monotoniškas tapatybės fraktalas. Iš tokio monotoniško kontinuumo išvedamos statiškų skaičių aibės, kuriose vyksta begalinis monotoniškas to paties veiksmo kartojimas. Veiksmas yra dalinimas į vienodus gabaliukus ir tų gabaliukų siejimas, sukuriant skaičiaus operatorių. Kadangi kartojama tas pat, tai tas kartojimas yra begalinis ir jį sustabdyti galima tik dirbtinai, nutraukimu, viduje kartojimų ribos galimybė neegzistuoja. Tačiau tikrovėje kartojimai gali būti vykdomi skirtingose aplinkose, dėl ko išnyksta monotoniškumas, įvedamas skirtumas ir tas skirtumas gali būti toks svarbus, kad kartojimas nutrūksta ar užsibaigia savaime. Todėl begalybės sąvoką produktyviau pakeisti sandūrų ir perėjimų sąvoka, kuri daug labiau atitinka tikrovės principą.

Norint sukurti dinamišką kontinuumą, į tapatybę reikia įvesti skirtumą. Darome prielaidą, kad skirtumas gali būti išorinis arba vidinis, kaip dekompresija ir kompresija, kuri sukuria nehomogenišką, dinamišką kontinuumą. Tokiame kontinuume paprasto monotoniško kartojimo nėra ir nėra monotoniškų skaičių sekų. Kiekybinis monotonijos „kiek“ pakeičiamas į kokybinį „kaip“ ir gauname ne skaičių sekas, bet skaičių sandūrų lenteles. Skaičių dinamika atspindima vidine ir išorine trupmena, kuri suardo tapatybę ir padaro teisingu principą, kad 1 gali būti nelygu 1, nes kontinuumas, kuriame šie skaičiai yra, turi savo skirtingą dinamišką aplinką.

Norint sukurti tokią sistemą, reikia sukurti dinaminio skaičiaus operatorių. Tai paprastas formalizavimas, kuris logiką pakeičia į ženklus ir sutraukta forma pateikia pagrindinę idėją. Kaip tai turėtų atrodyti galima pasižiūrėti įkeltame paveikslėlyje.

operatoriusOperatorius su raidėmis D ir S reiškia dalinimą ir siejimą. Kadangi dinamiškame skaičiuje dalinamas ir siejamas ne statiškas kontinuumas, reikia operatoriaus, kuris simbolizuotų įvedamą į tapatybės fraktalą skirtumą. Tai kas sukelia skirtumą taip pat yra dinamiška sistema ir paprasto būdo aprašyti tikslią struktūrą nėra, ši struktūra osciliuoja pagal tam tikrą formulę ir dalinant osciliacijas žyminčią kreivę, kiekvieną kartą atsiduriama skirtingoje aplinkoje, todėl išnyksta primityvus monotoniško „kiek“ aspektas ir iškeliamas į pirmą planą kartojimų „kaip“. Todėl tai ne kiekybė, bet „kaipybė“. Išnyksta monotoniška seka ir turimas tik sandūrų rinkinys, kuris gali būti sudėtas į lentelę, kurią pasirinktinai galima vadinti matrica.

Toks skaičius gali atrodyti neįprastas, bet jis daug arčiau tikrovės, nes tikrovėje nėra jokio statiško kontinuumo, viskas yra dinamiška arba paveikta dinamikų, o rimtis tik judėjimo paklaida. Aplinkų dinamiškumas reiškia, kad nėra apibendrinančio suvienodinimo ištrinant visus skirtumus, nėra beprasmio to paties kartojimo iki begalybės ir nėra jokių taisyklingų normų. Tai, kad nėra paprasto jungimo galima pailiustruoti su faziniais skaičiais. Jeigu tarsime, kad kiekvienas skaičius turi ir skirtingą harmoninę ar neharmoninę fazę, suprasime kad ne visada teisinga 2 = 2, nes dvejetai gali turėti skirtingą fazę, tai yra papildomą elementą kurie nesutampa. Jeigu juos dirbtinai, per prievartą sulyginsime, gausime netikrą lygybę. Tai bus lygybė su paklaida. Kaip tik toks principas paaiškina kodėl statiškas kontinuumas tėra dinamiško kontinuumo paklaida. Todėl, kad jis tikrovę įkiša į prievartinį šabloną, vieną milimetrą bando išmatuoti naudodamas metrą – akivaizdu jog tai neįmanoma, rezultatas – gaunama nesąmonė.

Kontinuumai gali turėti įvairią formą, kuri aprašoma formule, o formulių skaičius – begalinis. Todėl dinaminis skaičius turi labai daug variantų ir yra begalybė sandūrų lentelių. Kontinuumą patogu vaizduoti kreive, kuri rodo monotonišką dalį centre ir osciliacijas į abi puses.

kontinuumas

Matome, kad tokiame kontinuume paprastos skaičiaus sąvokos nėra, ir sankirtos juose turi būti skaičiuojamos ne pagal monotoninę formulę. Kiekvienas kontinuumas turi formą, kuri aprašoma formule ir norint apibrėžti statiško skaičiaus osciliacijas, ta formulė turi būti įdėta į skaičiaus struktūrą. Todėl paprastos didėjančios, mažėjančios ar kokios nors kitokios sekos netinka ir sekos pakeičiamos sandūromis. Kokia sandūrų logika priklauso nuo sudėtingų matematinių modeliavimų.

Šią sistemą naudinga susieti su chaoso, holoplastinės struktūros, paslėptų parametrų sąvokomis. Chaoso tikrą vaizdą parodyti labai sudėtingą, nes visi chaosai yra dinaminiai kontinuumai ir jų aprašymui reikalingi dinaminiai skaičiai. Tai nereiškia, kad nėra jokio apibrėžtumo, nes jis priklauso nuo skiriamosios gebos, elementų porų lygyje chaoso neapibrėžtumas – ne toks didelis, svarbu gebėjimas pamatyti. Chaoso holoplastinis vaizdas aprašomas tokiomis priemonėmis ir jis labai patogus naudoti anapus ekraninės realybės modeliavimui, kur nėra jokių statiškų struktūrų. Paslėpti kintamieji yra problema tada, kai mąstoma iš statiško kontinuumo perspektyvos ir sumonotoninamos visos osciliacijos. Tokį suvokimą išvystyti labai sudėtinga, bet įmanoma ir ugdymas turi judėti tokia linkme.

Iš proto tokios frazės „nėra skirtumo“, „viskas vienodai“ – turi dingti, nes tai monotoninės matematikos teroro pasekmė, kur visa sistema pastatyta ant paklaidos suabsoliutinimo, nors ši paklaida gali atrodyti kaip nepajudinama realybė iliuziniame egzistenciato vaizde. „Apvalaina būtis“ yra didžiausia iliuzija ir didžiausias klystkelis. Norint išvystyti teisingą intelektą, reikia imtis darbo nuo mažens ir lavinti protą teisingomis teorijomis, nes klaida įsirėžia į protą ir intelektas sužalojamas visam gyvenimui. Tai akivaizdžiai iliustruojama kalbos išmokymo dėsniu: žmogus nuo gimimo neturėjęs sąveikos su visuomene ir kalba, bet vėliau sugražintas į ją, kalbos tobulai neišmoksta niekada ir turi negrįžtamai sužalotą intelektą. Taip būna tais atvejais, kai vaikai išauga tarp žvėrių ir perima jų elgesio modelius. Šitaip sužalojamas ir matematinis protas – laiku neįdiegtas jis lieka nepasiekiamas visą likusį gyvenimą. Aišku, pinigų skaičiavimui dinaminio skaičiaus nereikia, bet čia kalba apie daug platesnę požiūrio į tikrovę perspektyvą.

Tikrovėje neapibrėžtumo klausimas labai sudėtingas, jis sprendžiamas sumonotoninant į statinį kontinuumą, bet tai problemos sprendimas ją suprimityvinant, paslepiant tikrą realybės vaizdą. Tai iškreipia požiūrį, neleidžia suprasti anapusinio pasaulio esmės. Šis principas naudingas tuo, kad visa realybė sudaryta iš kontinuumų sąjungų, o savo pagrinduose visi kontinuumai yra dinaminiai, jie turi osciliacijas, kompresijas-dekompresijas, vektorius, fazes, kurie monotoniškų segmentų ištrinami, bet todėl gaunamas tik labai apytikslis apibendrintas vaizdas. Tarkime yra elastiškas, aktyvus erdvės kontinuumas, kurioje į tapatybę skirtumas įvedamas užpildu, kuris turi interaktyvią sąveiką su erdve ir padaro ją nemonotoniškų deformacijų sandūra. Šitaip pertvarkius gaunami visi dinamiški parametrai, ir metodas surasti visas dinamiškas simetrijas.

Kodėl tikrovė sluoksniuota ir aukštesnių lygių elementai atrodo nejudrūs paaiškinti paprasta. Energija pasiskirsčiusi tolygiai ir mažuose objektuose, dalelėse osciliacijas sukelia dideles, o masyvius objektus ir sankaupas osciliuoti sunkiau, todėl jų monotoniškumas didesnis. Tai ypač ryškiai pasireiškia tada, kai sistema pradeda vėsti ir joje yra mažiau energijos. Dėl šios priežasties mums iliuziškai atrodo, kad erdvės tarp masyvių objektų monotoniškos ir joms užtenka statiško kontinuumo paklaidos.

Taigi savo trijų kontinuumų sujungimo principe, nuo parametrų erdvių kontinuumų perėjau prie matematinio kontinuumo žemėlapio pagrindinio principo. Tai nesunku sujungti su parametrų sistema, kuri remiasi į ekranų dėmenų kategorijas, o kitiems gal atsiras galimybė pereiti prie sensorinio kontinuumo ir pamėginti pajudinti patį auftatą ir pažiūrėti kas gaunasi nauju žvilgsniu.

Globalinė sąmonė

Tiriant žmogų, naudinga jo galimybes vertinti dviem aspektais: vienas jų yra sąmonės aprėptis, o kitas – realaus veiksmo erdvė. Pati savaime sąmonė gali apimti visą realybę, tačiau kuo toliau nuo tiesioginio patyrimo, tuo ji yra labiau pasinėrusi į fantazijų pasaulį. Kitaip sakant, tolstant nuo centro, sąmonės turinio kokybė – prastėja, atsiranda daug neteisingų vertinimų, interpretacijų ir išsigalvojimų. Tiesioginė patirtis, kontaktas – kokybę gerina, bet tam reikia, kad žmogus turėtų plačią realaus veiksmo areną. Reali sandūra su pasauliu žmogų daro protingesniu. Tačiau tam reikia viena vertus – proto, ir kita vertus materialinių galimybių. Neturint pakankamos kokybės proto, tokią veiklos erdvę suskurti sunku, ypač tada, kai tenka susidurti su iššūkiais ir sudėtingomis problemomis.

galaxyTai struktūrinis pjūvis, kurį galima vaizduoti erdviškai ir kaip procesą laike. Imant konkretų žmogų arba organizaciją, vertinama konkreti faktinė padėtis, nustatoma, koks lygis duotu momentu yra pasiektas. Tam reikalinga sistema, kuri atitinka pasaulio sandarą ir leidžia lyginti santykį tarp sąmonės aprėpto ploto ir realios veikimo erdvės. Šita sistema konkretizuojama sudarant lygių hierarchiją, suteikiant kiekvienam lygiui atitinkamą numerį. Tai universalus principas, kuris turi labai platų pritaikymą, leidžia įvertinti save ir kitus.

Aš siūlau variantą, kuriame maksimali erdvė yra visa galaktika. Jeigu sugebama sujungti šį sąmonės plotą su veiksmo galaktiniais veiklos masteliai, turime aukščiausio lygio pasiekimą, kuris lygus 1. Žemesnis lygis yra daug žvaigždžių aprėpiantis sektorius, rodantis technologinius pasiekimus, suteikiančius priemones efektyvioms tarpžvaigždinėms kelionėms, kurios yra galaktikos užkariavimo prielaida. Čia būtų žemesnis už aukščiausią, 2 lygis. Trečias lygis (3) pasiekiamas tada, kai sugebama keliauti į vietines žvaigždes, esančias arčiausiai gimtosios žvaigždės. Šis proveržis reikalauja fundamentalių atradimų, kuriuos padarius baigiasi sėslios kosminės civilizacijos era ir prasideda kosminių keliautojų ir tyrinėtojų civilizacija, atverianti kontaktų su nežemiškomis rasėmis galimybę. 4 lygis – tai vienos žvaigždės lygis, kuriame mokama skraidyti kosmine erdve, tačiau tik vietinės planetų sistemos tyrinėjimo tikslu. Ir žemiausias, 5 lygis yra vienos planetos lygis, kurioje sukuriamos technologijos, leidžiančios visą žmoniją paversti „globaliniu kaimu“.

Ši sistema yra bendras principas, kuris parodo kaip vertinamas žmogaus, organizacijos, civilizacijos rangas, nustatant proporcija tarp to, ką sąmonė sugeba aprėpti savo viduje ir kas įmanoma realiai realizuoti fiziniame pasaulyje. Mūsų planeta, akivaizdu, penktą lygį yra pasiekusi, nors pilnos realizacijos dar nėra, nes nesukurta pasaulinė vyriausybė, nėra centralizuotos valdžios. Galbūt to niekada ir nebus, tada penktą lygį turėsime su daugiapoliu variantu. Taip pat planetoje veikia kelios organizacijos, kurios turi galimybę iš dalies realizuoti 4 lygį, tačiau tik mokslinių tyrimų ir eksperimentų tikslais. Kadangi kai kurios iš jų neturi finansavimo, techninės galimybės nerealizuojamos ir sėdima stagnacijoje. Ketvirtas lygis bus užbaigtas tada, kai bus kolonizuota visa saulės sistema ir susisiekimo ir technologijų galimybės prilygs vietiniam susisiekimui planetoje. Iki to dar reikia paaštrinti protą ir patobulinti kosmines technologijas: mokslą, transportą, kosminę mediciną ir t.t. Aukštesni lygiai – dar sunkiau pasiekiami, jiems įgyvendinti reikia gerinti sąmonės kokybę, kad jos turinys atitiktų tikrovės sandarą ir ją būtų galima įvaldyti pritaikius fizikines technologijas.

Matome, kad svarbiausias momentas yra sąmonės kokybė, nors svarbios ir materialios galimybės. Tai reiškia, kad sąmonė gali būti kokybiška ir nekokybiška, net tuo atveju, kai ji užima tą patį aprėpties plotą. Kokybišką sąmonę charakterizuoja žinių lygis, jų atitikimas tikrų, pažangių tikrovės galimybių, kurias pasiekti įmanoma tik tada, kai įtraukiamos tos galimybės, kurios yra anapus tiesioginio suvokimo ir primityvių mąstymo šablonų. Šios galimybės visos išvaikščiotos ir šaltinis išsemtas iki galo, tad norint žengti tolesnius žingsnius, reikia šį stereotipinio mąstymo barjerą sulaužyti ir sukurti naują pasaulio interpretavimo principą. Man šiuo metu tai yra viena iš svarbesnių temų. Nekokybiška sąmonė turi klaidingus vaizdinius, neatitinka tikrovės, paskendusi iliuzijose, nusigrybavusi į fantazijų pasaulius ir svarbiausia yra nepraktiška technologine prasme. Tokie yra mitologiniai, religiniai, ezoteriniai vaizdiniai, kurie uždengia tikras galimybes ir jų marinavimas užkerta visus kelius į ateitį. Kokybiška sąmonė – atitinka tikrovės struktūrą, žino jos neprimityvius principus, turi efektyvius metodus jiems išreikšti. Tai taikytina matematikai, fizikai, logikai ir pan.

Šiuo metu vieša matematika naudoja paprasčiausią skaičiaus operatorių, kuris yra tapatybės fraktalui pritaikytas dalinimas ir jungimas, išreiškiamas matematiniais ženklais. Tačiau skaičiuoti kontinuumų gabaliukus – šiuo metu yra per daug primityvu, tuo tarpu tai pagrindinė vis dar naudojama daugelio parametru vidinė struktūra. Todėl reikia naujos erdvės fraktalo struktūros, kurios atitiktų auftato struktūrą ir naujų skaičiaus operatoriaus sekų, kurie reikštų daugiau nei tik dalinimą ir siejimą. Tokių struktūrų yra, bet nėra sujungtų su anapusiniu pasauliu. Iš tiesų, šitą primityvumą galima suformuluoti ir taip: fraktalas yra kokybių kintamieji, o operatorius, į kurį įstatoma kokybė yra kiekybė, tas pats skaičiaus operatorius ir jų struktūros lygtyse. Iš mano paskutinių tekstų matosi, kodėl toks metodas yra problemiškas – jis įklimpęs į vidinį egzistenciato realino pasaulį, kurį žmogus suvokia kaip juslinio paveiksliuko kapsulę, kurioje apsigyvenusi jo sąmonė.

Šis mokslas leido įvaldyti 5 lygį, sukurti prielaidas 4 lygio užkariavimui. Tačiau matosi, kad tokia sąmonės kokybė nepakankama, norint realizuoti civilizaciją dar aukštesniuose lygiuose, iki pat aukščiausio galaktinio lygio. Su tokiu mokslu – to tikrai nebus. Būtina nauja matematika, nauja fizika. Avangardiniuose projektuose tai gali būti įgyvendinama praktiškai jau dabar, tačiau šis principas turi būti pakeistas visame pasaulyje – visuomenė turi būti pripratinta prie naujo mąstymo, turi būti paskatinta atsisakyti konservatyvių vaizdinių. Čia iš dalies yra ir valdymo problema, nes norima mases uždaryti į ribojančią matricą, siekiant užtikrinti organizacijos stabilumą, tačiau prarandant ateities galimybes ir greitesnę civilizacijos raidą. Tam reikalinga mokytis mąstyti ne kokybiniais vaizdais ir ne atliekant analizės-sintezės su jais operacijas. Operacijos reikalingos anapus juslinių vaizdinių. Tik tada bus gauta aukštesniam lygiui reikalinga kokybė.

Tai pirmo aspekto pagrindinė problema. Antro aspekto, realaus veikimo apribotoje erdvėje problema yra – kaip visiems joje išsitekti neišsprogdinus planetos. Problema ta, kad kai ribotoje erdvėje daug vienodu mastu veikiančių žmonių ir organizacijų, jų interesai neišvengiama susikerta ir jie pradeda vienas kitą riboti. Vieniems pavyksta užtikrinti savo augimą, o kiti savo veiklą turi riboti, turi prisitaikyti prie galingesnių. Taip atsiranda veiklos mastų sluoksniai, kurie pereina į hierarchiją. Hierarchija nėra gerai, nes tokiose sąlygose didelis skaičius žmonių uždaromas į ribojančią piramidę ir sunaikinamos jų vystymosi galimybės (arba pavagiamos). Tačiau tai neišvengiama, nes visi prezidentais būti negali. Tokiu atveju būtų visiškas chaosas ir sistema žlugtų. Tai galima realizuoti tik tuo atveju, jeigu plėtimąsi ribotų draudimas naudotis kitais žmonėmis ir jų sąskaita plėsti savo galimybes, tačiau tokiu atveju būtų ne toks galingas bendras aktyvumo mastas, nes žmogaus fizinės ir protinės galimybės ribotos ir to neištaisytų net pažangios technologijos.

Dėl šių priežasčių nusistovi kokia nors reali situacija – daugiapolė arba vienpolė, tačiau neišvengiamai – hierarchinė. Perėjimo į aukštesnę pakopą metu ši tvarka projektuojama į naują pasaulį, nes į jį žengiama ne per vieną centrą, bet per kelis ir kiekvienas atskiras centras konkurencijos sąlygomis užsiiminėja strategines vietas, realizuodami naujas kokybes. Tam, be abejo, reikia, kad ta kokybė būtų pasiekta visose vietose. Tačiau žinių mainai ribojami, pažangiausios technologijos slaptinamos ir niekas neori atiduoti savo pranašumo.

Matome kas šiuo metu vyksta planetoje: JAV siekia iššokti aukščiau bambos ir sukurti vieną centrinę valdžią, kuri priklausytų Amerikai. Tam yra priešinamasi ir ganėtinai sėkmingai. Nuo to, kaip ši kova dėl planetos baigsis, priklausys kokią vienos žvaigždės, 4 lygio civilizaciją turėsime ateinančiais tūkstantmečiais. Centralizuotą, valdoma iš vieno centro, užsigrobtą komercinių ir technologijų monopolijų, kurios išnaudos visą žmoniją ar bus sukurta kažkas palankesnio žmogui ir priimtinesnio normaliam, civilizuotam mąstymui. Daugiapolė 4 lygio civilizacija nėra tobula, nes tai užprogramuoja ateities kosminius karus dėl teritorijų ir resursų, išsivadavimo kovas ir panašiai, tačiau einant skirtingais keliais, didesnė tikimybė pasiekti kitą tikslą – dar aukštesnę civilizaciją ir neišnykti padarius klaidą kaip gali atsitikti einant tik vieninteliu keliu.

Užbaigti norėčiau parodydamas ir kitą galimybę pritaikyti šią sistemą. Toks principas tinkamas analizuoti visuomenę daug mažesniais masteliais ir vertinti konkrečių žmonių gyvenimo galimybes, palyginus kiek globalizuotas žmogaus mąstymas viduje, ir kiek šį globalų mąstymą jis sugeba realizuoti savo gyvenime. Taip pat žiūrint ne tik plotą, bet ir mąstymo kokybę. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad sąmonė gali būti labai plati, bet konkrečiais veiksmais realizuojamas tik nedidelis šios sąmonės fragmentas. Tai svarbi visuomenės problema išplitus internetui ir kitoms žiniasklaidos rūšims. Galima „dalyvauti“ visuose planetos įvykiuose, neiškeliant kojos iš namų, tad realaus veiksmo arena yra suspausta į tašką. Tokio tipo žmones galima vadinti fantastais arba „virtualais“. Tai nėra blogai, blogai yra žema sąmonės kokybė ir mažas aktyvumas. Kuomet tokią sąmonę žmogus sugeba realizuoti, jis gali išsikovoti daug aukštesnius rangus žmonijos hierarchijoje.