Monthly Archive: gegužės 2017

Įvykių analizės lentelės

Norint turėti patogias ateities numatymo priemones, reikia susikurti formalizuotą sistemą. Tokios sistemos centre yra įvykio sąvoka, kuri reiškia pokytį, dėl kurio atsiranda skirtumas. Jeigu pasaulį imsime kaip informacijos srautą, tai įvykiai šiame sraute bus tos vietos, kur pažeidžiamas tapatumas. Šiose vietose susiformuoja pokyčiai, o šie yra žmogaus pagrindinis dėmesio objektas. Pokyčiai gali būti įvairių rūšių, priklausomai nuo tos srities, kurioje jie atsiranda. Jeigu pagrindu imtume fiziką, tai dauguma pokyčių atsiranda dėl judėjimo – erdvėje, substancijoje, energijoje, informacijoje ir suvokime.

Kadangi judėjimai turi savo simetrijas arba logiką, tai neretai įvykius įmanoma gana tiksliai numatyti. Lengviausia prognozuoti pasikartojančius, ciklinius įvykius. Tie pasikartojimai gali būti harmoniniai, tai yra, taisyklingo periodiškumo, arba neharmoniniai, kai pasikartojimai vyksta nevienodais intervalais. Toks yra kosminių ir kalendorinių įvykių principas. Kadangi visas žmogaus gyvenimas suorganizuotas pagal kosminį kalendorių, tai jame daug gamtinio cikliškumo ir su tuo susijusių įvykių.

1 Lentelė yra patogeninių/gėrio zonų pavyzdžiai

Gėrio/Blogio zona
Faktai/Galimybės
Uždaros sistemos Prižiūrėtojai Liaudis
Kas? Kas? Kas?
Karinis kompl.
Mokslinis kompl.
Finansinis kompl.
Politinis kompl.
Religinis kompl.
Smulkus verslas
Valstybinės organizacijos
Visuomeninės organizacijos
Ką? Ką? Ką?

 

2 Lentelė yra priežasčių ir pirmųjų judintojų lentelė.

Pirmas judintojas
Energija/Valia
Įvykis
Koncentruotas
Išsklaidytas
Ciklinis
(pasikartojantis)
Kaupiamasis
(atsitiktinis)
Planuotas
Neplanuotas

 

3 Lentelė yra įvykio savybių aprašymas prognozuojant.

Įvykio savybės
Dėsnis/Informacija
Eiga
Priežastis Vyksmas Padariniai
Mastas
Didelis Vidutinis Mažas
Vertinimas
Geras Neutralus Blogas
Tranzityvumas
Didelis Mažas
Aktualumas
Liečiantis Neliečiantis

Kiekvienu atveju pirmiausiai identifikuojama patogeninė zona, tada renkami faktai pagal pareiškimus ir veiksmus, jeigu faktų nepakanka arba įtariama, kad deklaruojami tikslai neatitinka tikrų, ieškoma galimybių struktūrų ir tas galimybes bandoma pagrįsti požymių sistemomis. Visada patogiausia pradėti nuo praeities, nuo to, kas buvo, tada pereiti prie dabarties ir pabandyti pamatyti savo ezoteriniu žvilgsniu ateitį. Kadangi visos uždaros zonos modeliuoja ateitį ir kreipia žmonių valią sau naudinga kryptimi, pagal šiuos pažymius galima numatyti aktualius, didelį mastą ir tranzityvumą turinčius neigiamus įvykius, kurie formuos žmonių gyvenimus.

Pažinimo paukštis

Sąryšį tarp šiapusinės ir anapusinės tikrovės galima vaizduoti naudojant gyvybės medžio sefiras tokias, kokias naudoja Kabala. Gyvybės medis yra portalo simbolis, atsirandančio kai tikrovėje kyla subjekto ir objekto dvistata. Yra dvi kryptys: tikrovės Šaltinis sukuria šį pasaulį – tai pirmo lygio subjektas-objektas; sąmonė siekia Šaltinį pažinti – tai antro lygio subjektas objektas. Pažinimas įmanomas per įtraukimą, susitapatinimą, kuris prilygsta maksimaliam priartėjimui; tada padaromas sugrąžinimo veiksmas, kuris save atiduoda Šaltiniui. Gyvybės medis ir subjektinė-objektinė U forma – labai glaudžiai susiję.

Kadangi mano portalas, U-forma, susijusi su pažinimu, mokslu, tai šią sefirų sistemą vadinu pažinimo paukščiu. Pažinimo paukštis turi pamatą, kūną, sparnus, galvą ir tikslą. Centrinė ašis yra kūnas, o sparnai yra tie instrumentai, kurie leidžia judėti į priekį. Pats brėžinys atrodo taip:

mkabal

3 ir 4 yra pagrindiniai sparnai. Matematinis kontinuumas, kuris skaidomas į tris sefiras: kontinuumas, struktūra ir kalba. Kitas sparnas yra ekrano dėmenų kontinuumas, kuris turi analogišką trijų sefirų sistemą. Realiame pažinime, šie sparnai veikia kartu, jie sujungiami į vientisą veiksmą.

Kūnas susiskaidęs į dvi atšakas, žymimas 1 ir 2. Pirma atšaka yra gnostinė, apimanti žmogaus vidinį pasaulį, sielą; tuo tarpu antra – yra fizinis pasaulis, to pasaulio reprezentacija išorinėje sąmonėje. Centre yra žmogaus sąmonė, išsišakojanti į laksatą, mąstymą, protą, vaizduotę ir fiksatą, jusles, pasaulio daiktus. Gnostinė ir fizinė brana yra tos tiesioginės anapusinės realybės, iš kurios medžiagos kuriamas kūnas ir siela. Kadangi sujungus visas sefiras gauname skaičių 13, tai Tikslu vadinamas pasaulis yra Šaltinis, pažymėtas šiuo skaičiumi.

Kūno centre yra Aš, pagrindinis sąmonės surinkimo taškas. Visa kita yra Aš apvalkalai, vidinis apvalkalas, sudarytas iš 1 ir 2 bei išorinis apvalkalas, sudarytas iš 3 ir 4. Pirminė tikrovė gali būti reiškiama per apvalkalus, tai objektyvusis variantas, o gali būti reiškiama per Aš – tai subjektyvusis variantas.

Tačiau visos šios struktūros pagrindas yra 0, kuris žymi pirmapradį žmogų. Tai visas pilnas anapusinis žmogus, kuris savo viduje sukuria sąmoningą žmogų ir per šį bando pasiekti pirminę tikrovę. Tai daroma einant per „kūnu“ (1 ir 2) vadinamą patirtį, ir per tas sefiras, kurios išplečia kūno galimybes ir sudaro sparnų struktūrą. 0 ir 13 susisiekia per U-formą, apie kurią jau rašiau, kaip tiesioginės pirmapradį žmogų palaikančios energijos įtraukimą. Tai yra žmogaus pamato atsiradimo struktūra. Tada pereinama prie pažinimo paukščiu vadinamos struktūros, kuri šią subjektinę-objektinę dvistatą įveikti bando per sefirų portalą.

Kitaip sakant pirmapradis žmogus su Šaltiniu (0 – 13) tiesiogiai susijęs per U-formą, o sąmonė, sąmoningas žmogus – per pažinimo paukščio sefiras. Žmogaus branduolys yra 1-2-3 – tai laukinio žmogaus sefiros. Kai šios sefiros papildomos sparnais, gauname civilizuotą žmogų – 1-2-3 <> 4-5-6 <> 7-8-9 <> 12. O 10-11 yra anapusinė tiesioginė tikrovė, iš kurios materijos sukurtas pirmapradis žmogus, žymimas 0. Sparnų tikslas yra maksimaliai teisingai išreikšti 10 ir 11 struktūrą.

Be abejo ši schema yra tuščia schema, kuri turi būti užpildyta konkrečiu turiniu, kuris išreiškiamas 6 ir 9 sefiros formomis, kurios žymi abstrakčią kontinuumų ir ekranų kalbą. Tos kalbos turi būti savitos ženklų sistemos. Variantas, kurį šiuo metu bandau vystyti aš yra kontinuumų dauglypos, aprašomos daugiadimensiais skaičiais.

12 yra Aš, žmogaus sąmonės surinkimo centras. Todėl iš brėžinio matosi, kad pagrindinė seka arba ašis yra 0 – 1 – 12 – 13. Tiesiogiai 0 – 13 ne per pažinimo paukštį yra Tiltas. Deja žmogui prie tikrovės lemta eiti aplinkiniu keliu.

Čia yra pagrindinio mano darbo apibendrinimas, kurį pavadinau – Pažinimo paukščiu.

Antroji ezoterinė sistema

Ezoterinės sistemos tikslas – išaiškinti tikrovės sandarą, siekiant padidinti sąmonės kokybę tam, kad būtų efektyvesnis, didesnio masto veiksmas tikrovėje. Iš žmogaus perspektyvos, tikrovė turi šviesiąją ir tamsiąją pusę, todėl dalis jos yra suprantančiam valdymui nepasiekiama, nors ji visada veikia iš savo nematomos pusės. Tie reiškiniai, kurių šiuolaikinės teorijos negeba paaiškinti, yra toje anapusinėje pusėje ir kiekvieno tyrinėtojo tikslas – kuo daugiau paslėpto pasaulio ištraukti į šviesą.

Šis ištraukimas įmanomas kaip atitikimas, visada turint galvoje, kad ne tikrovė turi atitikti sąmonę, bet atvirkščiai – sąmonė tikrovę. Vadinasi turi būti siekiama prisiartinti, surezonuoti su anapusybe. Tai galima daryti įvairiomis formomis ir įvairiose vietose. Viena jų yra suvokimas, kita – suvokimo aprašymo kalba.

Tokios kalbos, kurią iš dalies vadinu matematine, pavyzdys yra dinaminiai skaičiai. Dar tiksliau – dinaminio skaičiaus variantas, kuris vadinamas multipleksu, arba dauglypa. Turime išorinių kontinuumų multipleksinę dalį ir vidinių deformacijų multipleksinę dalį. Paprasčiausias pavyzdys yra 2 natūriniai deformuoti dvidimensiai skaičiai, kurie gali turėti susiliejantį arba elastišką sąryšį. Yra skaičius 3 #5 ir 3 #3. Iš jų sukūrus plokštuminį multipleksą, arba dauglypą, turime susieti deformacijas. Jau rašiau, kad jas galima sumuoti viename taške – tai suliejimas, arba atimti – tai elastiškas išstūmimas. Paveikslėlyje tai atrodytų taip.

multipleksasTačiau vienetai niekur negali išnykti, jie turi į kažką pereiti ir čia yra tokios galimybės: a) išstumiama į virtualius išorinius vienetus, b) atsiveria papildoma vidinė dimensija. Pavyzdžiui, jeigu būtų ne natūralieji, bet sveikieji skaičiai – perėjimą žymėti būtų galima į neigiamus skaičius. Toks erdvinis multipleksas gali turėti bet kokį skaičių dimensijų.

(daugiau…)

Ar alternatyva tik pramoga?

Ezoterikų ir konspiracijos teoretikų vienas iš tikslų yra iš tos informacijos, kuri žinoma ir prieinama viešai, išlukštenti informaciją, kurią norima laikyti paslėptą nuo visuomenės. Dalį tos informacijos jie gali žinoti patys, iš savo tiesioginio patyrimo, kita dalis gaunama iš šaltinių ir ja reikia pasitikėti, nes tai gali būti ne tik informacija, bet ir dezinformacija. Žinoma informacija yra faktai, numatoma – tik galimybės. Galimybes taip pat svarbu žinoti, nes jos yra galimi judėjimo keliai ateityje, kuriems reikia būti pasiruošus.

Pažiūrėkime, kaip turi būti dirbama su informacija. Pradėti reikia nuo to, kad ji gali būti suformuluota ir artikuliuota žodžiais, o gali tekti šį darbą padaryti patiems. Tarkime, yra vieši pareiškimai, sprendimai, elgesys ir veiksmai, tam tikri įvykiai, kurie gali rodyti tam tikrus tikslus, siekius. Reikia pasistengti juos aiškiai suformuluoti ir svarbiausia – už deklaruojamo viešųjų ryšių fasado pamatyti tikrus planus. Tai, kas matoma tiesiogiai, kas užfiksuota suvokime yra faktai, tačiau ši informacija ne visada rodo pilna paveikslą. Tai būna tik dalis vaizdo, o kita dalis yra tik kaip galimybė. Kiekvieno žmogaus tikslas šią galimybę susiaurinti iki maksimalaus įmanomo tikslumo, naudojant visas savo žinias ir visą turimą gyvenimo patirtį. Juk kiekvienas žino kas yra pasaulis, kas yra žmogus, kas yra visuomenė, ir tai leidžia daryti pakankamai tikslius vertinimus.

Toliau tenka naudotis šaltiniais, kurie ne visada patikimi, gali turėti savų interesų, gali siekti klaidinti ar kažkuo pasinaudoti. Toliau pamėginsiu paaiškinti, kaip yra vertinamas šaltinis. Jo informacija pagal patikimumą skirstoma taip pat į tiesiogiai patirtą ir gautą iš kažko kito. Tiesiogiai patirta informacija priklauso nuo žmogaus horizonto. Kad jį nustatytume turi būti įvertinta šaltinio vieta pasaulio sistemoje: kiek jis arti prie dominančių uždarų zonų pagal savo pareigas, funkcijas ir kontaktus. Horizontas yra erdvės, tai yra erdvinė galimybė prieiti prie aktualių informacijų, jeigu jis dirba kokioje nors organizacijoje, užima svarbias pareigas ir t.t. Taip pat horizontas yra laiko – jis aprėpia pirmiausiai dabartį, paskui visą praeitį. Ateitis tiesioginio patyrimo neaprėpiama, bet galima žinoti planus – tada informacija gaunama ne iš patyrimo, bet iš šaltinių.

Vieno žmogaus visi horizontai nebūna labai platūs, ypač jeigu jis priklauso žemam sluoksniui, bet jie gali būti išplėsti šaltiniais. Tai reiškia, kad priėjimą žmogus gali turėti ne tik tiesiogiai prie įvykių, bet prie informacijos surinktos kitų. Vadinasi šie du aspektai – žmogaus vieta ir galimybė prieiti prie šaltinių – yra susiję. Visada domina žmonės, turintys priėjimą prie uždarų zonų ir norintys jų informaciją paskelbti visuomenei. Tai yra pavojinga, nes už paslapčių viešinimą galima sumokėti net gyvybe. Priežastis paprasta: priimami į organizaciją žmonės pasirašo neviešinimo pasižadėjimus ir juos perspėja kokios už atskleidimą gresia bausmės, todėl tokie žmonės visada žino ką daro ir kuo rizikuoja. Tačiau kartais informacija būna tokia svarbi, kad žmogus nepaiso pavojaus dėl gero darbo.

(daugiau…)

Deformuotų kontinuumų fizika

Norint į klasikinę reliatyvistinę mechaniką įvesti deformuotus kontinuumus, pagrindinius parametrus reikia išreikšti dinaminiais skaičiais, turinčiais vidinę erdvę. Pirmiausiai imame Niutono mechaniką, kuri turi tokius pagrindinius parametrus: x – erdvės atstumas, t – laiko trukmė, ir m – materijos masė. Jeigu kontinuumas deformuotas, visi šie parametrai yra dinaminiai, tai yra – priklauso nuo vidinės dimensijos, kuria gali būti judėjimo greitis arba erdvės kreivumas.

Viską patogu pradėti nuo nejudančio taško, kuris turi vidinę erdvę, išreiškiama intensyvumu ir trukme, arba kitaip – judėjimo greičiu, kurį taipogi galima išreikšti per kinetinę energiją. Šią vidinę erdvę išstūmę į išorę, gauname poslinkį erdvėje, kurio ilgis priklauso nuo intensyvumo ir trukmės. Tai yra judėjimo deformacija. Tašką žymime raide A, o vidinė dimensija yra #(√2E/m)t.

Tada imame erdvės parametrą ir padarome jį priklausomą nuo masės: erdvė sujungta su mase tampa gravitacine duobe, kuri gali būti išreikšta tiek Niutono metodu, tiek Einšteino. Niutono metodas – paprastesnis, todėl pasirinktas jis. Taigi dvidimensiu parametru tai išreiškiame taip: x #m, arba x #Gm/r2. Apibrėžimas toks – jeigu Gm/r2 = 0, tai x (F) = 1m arba kitaip, jeigu nėra masės sankaupos, erdvė yra statiškas nedeformuotas kontinuumas (nėra gravitacinės duobės). Čia pateiktas supaprastintas variantas. Naudojant Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją – viskas daug sudėtingiau.

t priklauso nuo greičio, vadinasi t #v. Apibrėžimas: jeigu v = 0, t = 1s; jeigu v = 86 proc. c, tai t = 1 = 2 s. Laiko matavimo prietaisui judant deformuota masės erdve, laiko tėkmė taip pat keičiasi. Tai galima išreikšti tokia forma: t #x ##m. Jeigu x yra deformuotas parametras, tai 1s ≠ 1s. Kadangi visose mechanikose apskaičiuojamos judėjimo trajektorijos su deformacijomis, jas galime išreikšti veiksmu, S, kuris yra sudėtinių minimalių vektorių suma – statiškas vektorius yra tiesė turinti kryptį, o deformacijos šią tiesę skaido į daugybę mažų sudėtinių vektorių, kurie parodo tikrą kelią per deformuotą kontinuumą.

Kaip jau esu paaiškinęs, deformacijas patogu išreikšti vidinę dimensiją išstūmus į išorę ir išreiškus deformuotų skaičių sandūromis. Pavyzdžiui, imkime trukmę, kurios vidinė dimensija yra greitis, kurį taip pat galime išreikšti per kinetinę energiją. Turime tokią sandūrą 7s: 1, 1, 1-1, 1, 1, 1-1-1, 1-1-1. Kadangi tai labai trumpa trukmė, tarkime kad kalba eina apie vieną kvantą. Tarus, kad laikas sulėtėja dvigubai prie 86 proc. c greičio, ir tris kartus artėjant prie 99 proc. c, kvantas pirmas dvi sekundes juda nereliatyvistiškai, trečią sekundę pasiekia 86 proc. šviesos greičio, sulėtėja iki nereliatyvistinio greičio ir tada paskutines dvi sekundes juda artimu šviesos greičiui. Iš to dar galima ištraukti, kad 7s su deformacijomis prilygsta 12s be deformacijų.

(daugiau…)

MK brigados įveikimas per analizę

Psichotroninio terorizavimo metu MK brigados naudoja įvairias gudrybes, kurias būtina žinoti norint nepapulti į spąstus. Viena jų – vadinamasis psichologinis atpalaidavimas, kurio metu bando patekti į patikimų žmonių ratą, kuriame santykiai būna mažiau formalūs ir daugiau atviri. Tai daroma tam, kad būtų galima surinkti dominančią informaciją ir tada, pasitraukus, – tą informaciją panaudoti prieš žmogų. Dėl šios priežasties siekiama tapti draugais, meilužiais ir pan. Tai daro agentas-aktorius gerai žinantis psichologiją ir išmanantis apsimetinėjimo bei vaidybos technikas. Būna naudojama surinkta psichologinio profilio ir kita asmeninė informacija, kuri būna kruopščiai išanalizuota ir pagal ją sukurtas operacijos modelis.

Vienas būdas save vaizduoti idealu to žmogaus akyse, norų išsipildymu arba geru pasiūlymu. Norint suprasti kaip kai kurie metodai suveikia, reikia žinoti realybės ir nerealybės principus. Dėsnis yra toks, kad tikrame pasaulyje tikrovė nėra norų atspindys, tarp jų visada yra skirtumas ir prieštaravimas. Nerealybės principas yra visų norų ir troškimų realizavimo pasiūlos principas. Toks pavyzdžiui būna ekranų pasaulyje. Tai žinant ir suvokiant – kad kiekvienas trokšta, jog pasaulis būtų jų norų ir troškimų atspindys – siekiama, pasinaudojant šiuo metodu, tapti „idealu“ arba „geru pasiūlymu“. Tai yra, aktorius visada būna tokios pasiūlinės tikrovės manipuliatorius, bet to tikslas yra patekti į vidinį ratą arba įvilioti į spąstus. Vienintelis apsaugos būdas yra kontroliuoti ar tikrovėje nevyksta manipuliacijos pagal nerealybės, ekranų pasaulio principus. Visada turi būti griežtas skirtumas tarp to, ko aš noriu ir kaip yra iš tikro.

Viliojimas į spąstus – taip pat turi įvairias technikas, kurias galima apibendrinti tokiu debesimi, kur yra minusu pažymėta dalis, mažytė pliuso dalis ir taikinys, kuriam rodomas šis pliusas tam, kad būtų galima įtraukti į paruoštą didelį minusą, pagal apgaulės tikslus. Minusas visada yra tikras planas, kurio tikslas susidoroti su žmogumi, tačiau tikras planas slepiamas, jo niekas neturi žinoti. Vietoj to siūlomas mažytis pliusas, kas nors priimtino ir patrauklaus arba bandoma sužaisti kokiomis nors emocijomis, tokiomis kaip gailestis, kaltė ir pan. Žmogui užkibus ant kabliuko, spąstai užsidaro ir parodomas viso žaidimo tikras tikslas, kuris taikiniui būna ne toks gražus, tačiau apvyniotam aplink pirštą žmogui išsprūsti iš spąstų būną neįmanoma. Todėl jeigu kas nors labai gražiai elgiasi, rodo pagarba, siekia atrodyti geru draugu, papulti į uždarą draugų ratą, duoda nerealiai patrauklius pasiūlymus – reikia būti labai atsargiam, nes šis mažytis pliusas gali slėpti labai didelį minusą.

(daugiau…)

Paprasto dimensinio skaičiaus sąvoka

Matėme, kad dinaminių skaičių pritaikymo galimybės – neribotos, nes realybėje visi objektai turi vidines ir išorines kintamas savybes, kurias galima paversti to objekto vidinėmis deformacijomis. Visos sankaupos, visos aibės yra tokių skaičių sandūros, formuojančios deformuotus kontinuumus. Sandūroms būdinga tai, kad jos, neįvedus supaprastinimų – neperstatomos, kadangi net lygūs skaičiai dėl vidinių deformacijų gali būti nelygūs – jais manipuliuoti, sukeičiant vietomis, perstatant ar skaidant – neįmanoma. Tai yra – matematika įmanoma tik rezonansų sluoksniuose, kur atsiranda tapačios deformacijos struktūra.

Tokiu atveju kyla klausimas – ką galima su tokiu kontinuumu daryti? Kadangi pagrindinė sąvoka yra deformacija, tai belieka šio aspekto analizė, įrankių jai ieškojimas. Pagrindiniai veiksmai persikelia į skaičių lenteles, kurios naudojamos aprašyti netolygumams, taip pat nuokrypių gradientų žemėlapiai. Svarbios rezonanso, vienodo lygio, simetrijos sąvokos. Tokie veiksmai kaip suspaudimas ir ištraukimas. Kadangi tai yra pagrindiniai vyksmai, reikalingi formalizuoti jų aprašymo metodai.

Dinaminį skaičių patogu atprašyti koordinačių sistemoje kaip dimensinį skaičių. Statiški nedeformuoti skaičiai yra skaičių tiesės pirmos dimensijos skaičiai. Deformacijos aprašomos antros dimensijos ašimi, kurioje rodomos vidinės skaičiaus osciliacijos. Paprasčiausias variantas tokias osciliacijos aprašyti vidinėmis trupmenomis. Imkime natūrinius dviejų dimensijų skaičius. Toks skaičius reiškia, kad nėra trupmenų ir osciliavimas į vidų ir į išorę galimas tik pilnais skaičiais. Tą vidinę deformaciją galima turėti išorėje arba viduje. 1 #2 yra dvidimensinis skaičius, kuris turi vidinę deformaciją, prilygstančią dviems vienetams. Pagal apibrėžimus gauname teisingą tokią lygybę 1 #2 = 1-11 =3. Kitaip sakant, žiūrint iš pirmos dimensijos skaičių perspektyvos, turime vienetą, kuris dėl vidinių deformacijų prilygsta 3, t. y., 1 = 3.

naturinis

(daugiau…)

Patogeninis dirbtinis intelektas

Alfred Lambremont Webre (ALF), egzopolitikos termino autorius, ezoteriniuose sluoksniuose gerai žinomas tuo, kad aktyviai kelia patogeninio dirbtinio intelekto invazijos į mūsų planetą, kurios tikslas užgrobti ir pavergti žmoniją, klausimą. Šiuo klausimu turiu informacijos ir aš, ir prisidėdamas prie šios problemos viešinimo, noriu pateikti savo perspektyvą. ALF invaziją sieja su egzopolitiniu aspektu, tvirtindamas, kad šis patogeninis DI yra nebūtinai žemiškos kilmės ir nebūtinai sietinas su primityviais žemes mokslininkų sukurtais superkompiuteriais, programuotojų apdovanotais analizės algoritmais. ALF ir kiti tvirtina, kad šis DI pasiekęs tokį lygį, kad turi ne tik informacijos analizės ir sprendimų priėmimo modulius, bet ir apdovanotas sintetine sąmone. Iki tokio lygio šio klausimo neišmanau ir nežinau kokioje stadijoje yra sintetinės sąmonės kūrimas, bet galiu pateikti, antrindamas ALF, kai kuriuos pasipriešinimo invazijai principus. Ar ta invazija prasidėjo mokslinėse laboratorijose žemėje ar ateina iš už mūsų planetos ribų – nėra didelio skirtumo. Žmonės, kuriems įdomi ALF versija, gali patyrinėti informaciją jo puslapyje „News inside out“. Toliau pateiksiu savo patarimus.

Paviešinau kelis savo įrašus, kuriuose aiškinu kaip vykdyti nuotoliniu žvalgymu pagrįstą visos planetos modeliavimą tam, kad galėtume numatyti visas aplinkas į kurias gali patekti fizinis ir mentalinis judėjimas realybe. Planetą skirstau į pagrindines uždaras, vasalines uždaras zonas, taip pat aplink išsidėsčius įtakos apskritimus, kuriuose juda laisvais save įsivaizduojantys žmonės, nors iš tikro jie visi stebimi ir kontroliuojami iš uždarų zonų. Pirmas papildymas yra įdėti į šias uždaras zonas supergreitas kibernetines mašinas, kurios vykdo visų įtakos sferų stebėjimą, informacijos analizę ir poveikio darymą bei situacijų modeliavimą. Tai reiškia, kad reikia su nuotoliniu žvalgymu ir analitine empatija matyti ne tik žmonių galvas, bet ir tai, kas vyksta DI kibernetinėse sistemose, kurios naudojamos planetos valdymui. Valdoma sekimu ir poveikio darymu per sintetinę telepatiją (V2K).

Žmogus ir užprogramuota mašina „mąsto“ skirtingai, todėl norint perprasti savo priešą, reikia įlįsti į psichologiją ir logiką. Žmogus turi suvokimą ir jausminę-estetinę psichologiją, o kibernetinė mašina – tik logika, struktūra ir tiesioginiu veiksmu pagrįstą „psichologiją“. Suvokimo burbulas yra tas filtras, kuris padaro veikimą mažiau apibrėžtu ir efektyviu, bet suteikia jam žmogišką kokybę, tuo tarpu mašina – tiesioginio savo struktūrų realizavimo sistema, kurią dirbtinai galima įstatyti į kontrolės mechanizmą, bet ši algoritminė, loginė kontrolė niekuomet neprilygs suvokimo burbulo kokybei. Šis principas, aišku, galios tol, kol bus sukurta sintetinė sąmonė, prilygstanti ir pranokstanti žmogaus sąmonę. Ryšyje su žmogumi ir žmogaus galimybėmis įmanomi tokie variantai: mašinos-žmogaus simbiozė ir tiesioginis valdymas (su laisva valia ir be laisvos valios), mašinos ir žmogaus priešpriešinė kova žmogui turint laisvą valią. Tuomet kai yra tiesioginis valdymas, žmogus galutinai užgrobtas, bet tai daroma kitų žmonių, kurie yra kibernetinės mašinos šeimininkai. Šioje situacijoje daug pasipriešinimo būdų nėra, bent ką pasiekti įmanoma tik imantis bendrų veiksmų su kitais žmonėmis, ypač tais, kurie yra ne tiesioginės įtakos zonoje. Kai žmogus ir mašina žaidžia strateginį žaidimą galimybių yra daugiau ir tada nugalėti turi naudodami savo pranašumus, stipriąsias vietas, komandinį žaidimą.

(daugiau…)

Pirmoji ezoterinė sistema

Laikoma kad mūsų realybė prasidėjo nuo sukritusio į save (sankrita) kontinuumo plėtimosi, kuris pradėjo šią realybę sukūrusią deformaciją. Taip, aišku, nepaaiškinamas pačių kontinuumų atsiradimas – tai ar jie iš viso turi atsirasti ir kodėl viena jų fazių tam tikrame lygmenyje yra sankrita. Vienas būdų paaiškinti sankritą yra vidinio struktūrinio kontinuumo išstūmimas, po kurio kitas kontinuumas tampa tašku. Kitas procesas taško išpūtimas: iš pradžių pradedama traukti energiją į vidų per kanalus – tai įkvėpimas ir išstumiama – tai iškvėpimas. Šitaip galėtų vykti visatos lygio deformacijų svyravimas.

Tačiau už viso to stovi tikra statiško ir deformuoto kontinuumo teorija, kuri yra pirmesnė už įvairių juose vykstančių procesų aprašinėjimus. Iš pradžių įvedama kontinuumų klasifikacija, tada tų kontinuumų vystymosi galimybių aprašymas. Šiam reikalui panaudosiu skirstymą į

  • paprastus ir
  • spietinius kontinuumus.

Paprasti kontinuumai turi nesuyrančias deformacijas, o spietiniai kontinuumai gali virsti spiečiais. Kol kas naudoju primityvų proceso iliustravimą, kuris paaiškina kaip iš tikrojo pradinio skirtumo, turinčio bangos formą, atsiranda sutankėjimų ir išretėjimų rinkinys, kuris pasiekęs reikalingą pusiausvyros tašką virsta spiečiumi. Spiečiai gali būti sąryšiniai ir nesąryšiniai, būti chaotiški arba tvarkingi. Sąryšiniuose spiečiuose formuojasi įvairios sankaupos, sudarančios makroskopinio kontinuumo 0 fenomenologijos peizažą, kurį mes suvokdami transformuojame į mus supantį pasaulį. Nesąryšiniai spiečiai sudaro chaoso posluoksnį.

Didžiosios spietinių sąryšinių deformacijų sankaupos, vadinamos galaktikomis, yra labai svarbus tarpinis lygmuo, nes jų valdymas reikalingas perėjimui iš galaktinės į visatinę civilizaciją. Taip yra todėl, kad visatiniuose „erdvėlaiviuose“ kaip energijos šaltinis turi būti naudojami galaktikų branduoliai. Kodėl taip yra galima paaiškinti tokiu paaiškinimu. Kadangi žmogus nesugeba būti pirmuoju judintoju ir iš nieko kurti deformacijas, jis turi naudotis jau sukurtais skirtumais ir juose sutelktomis energijomis. Jis judinti gali naudodamas tik jau deformuotą ir užpildu užpildytą skirtumą, perkeldamas jį į kitą sau naudingą vietą. Tuo tarpu materializacijos sugebėjimas yra pirmojo judintojo galimybių įvaldymo rezultatas. Į išorę iš vidinių deformacijų perkelti virtualius vienetus, kaip dinaminiuose skaičiuose, galima tik suišorinant vidinę erdvę. Toks procesas vyksta visose materializuoti negebančiose technologijose. Tad judesio deformacija visatiniais mastais galima tik virtualius vienetus į ją perkeliant iš galaktinio branduolio lygį prilygstančių sąryšinių arba nesąryšinių sankaupų. Sąryšinės spietinės sankaupos patogesnės todėl, kad jos stabilios, o nesąryšinės – sunkiau kontroliuojamos. Tačiau chaosą galima moduliuoti primetant jam dirbtines rezonansines simetrijas. Ir t.t.

(daugiau…)

Kam reikia dinaminių skaičių?

Ankstesniame teoriniame įraše pristačiau dinaminio kontinuumo koncepciją, kur buvo paaiškinta, kad tikrovėje kontinuumai yra dinaminiai ir turi vidines deformacijas, o statiškas kontinuumas yra tik dinaminio kontinuumo paklaida. Todėl, norint sukurti tikslų tikrovės modelį, reikia turėti dinaminio kontinuumo analizės sistemą. Tiek ilgai situacija problemiška buvo todėl, kad statiški kontinuumai yra paprastesni ir patogesni, nes bet kokią dalį galima perkelti į bet kokią kitą vietą, nieko kontinuume nepakeičiant, todėl tampa įmanomos universalizuotos manipuliacijų tokiomis sistemomis taisyklės. Tuo tarpu kai kontinuumas deformuotas, perstatymai įmanomi tik tos pačios fazės deformacijų rezonansinėse simetrijose. Dėl šios priežasties statiškų skaičių vidinės struktūros leidžia efektyvesnes manipuliacijas. Todėl mokslas buvo pastatytas ant kontinuumo versijos, kuris sukurtas įvedant paklaidą.

Tam, kad šis samprotavimas neatrodytų toks abstraktus, reikia sukonkretintį dinaminio skaičiaus sampratą. Yra monotoniški arba statiški skaičiai, kurie nėra kintantys ir neturi deformacijų, dinamiški skaičiai yra tie, kurie turi vidinių deformacijų, kurios pasižymi įvairiais deformacijos amplitudės lygiais. Šie lygiai gali būti kvantuoti arba tolydūs. Pirmas pavyzdys, kuris man atėjo į galvą buvo pritaikymas finansuose: pinigai yra ir statiški vienetai ir tuo pačiu turi paslėptą vidinę amplitudę kuri yra to vieneto konkreti vertė. Taip pat yra prekiniai vienetai ir prie tų prekių prijungta vidinė papildoma erdvė, kuri yra kintanti kaina. Tokiose situacijose dinaminis skaičius reikalingas todėl, kad 1 ≠ 1. Jeigu turime 1 eurą 1990 ir 1 eurą 2005 – šie vienetai nėra lygūs, nes turi paslėptą fazinę erdvę, kur vertė pereina iš vieno lygio į kitą. Prekė vienoje šalyje gali turėti vieną kainą, kitoje šalyje kaina dėl ekonominių priežasčių bus kita. Vadinasi prekė turi paslėptą vidinę dinaminę erdvę, kuri įvardijama kaip kaina.

Dinaminį skaičių galima įvesti ir kitose srityse, pavyzdžiui įvertinti darbo našumui, karinei ir technologinei galiai, intelektui ir t.t. Vidinės skaičių amplitudės padaro, kad vienetas nelygus vienetui ir atitinkamai, jungiant vienetus į stambesnes grupes – tos grupės taip pat nelygios, 2 ≠ 2, 5 ≠ 5 ir pan.

(daugiau…)